LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDRA
GIEDRĖ ŽILINSKAITĖ
VEISLĖS ĮTAKA KARVIŲ PIENO SUDĖČIAI IR KOKYBEI
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: Prof. Dr. Vida Juozaitienė
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Veislės įtaka karvių pieno sudėčiai ir kokybei “
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 05 06 Giedrė Žilinskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013 05 06 Giedrė Žilinskaitė
3 MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
... ... ...
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS GYVŪNŲ VEISIMO KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
4 TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 8
1. TIRIAMOJO DARBO LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Lietuvoje veisiamų pieninių galvijų raida ... 10
1.2 Lietuvoje veisiamos pieninių galvijų veislės ... 11
1.3 Veiksniai, turintys įtakos pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei ... 14
2. DARBO METODIKA ... 18
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 19
3.1 Veislės įtakos Lietuvos kontroliuojamų karvių pieno produktyvumui, sudėčiai ir kokybei pagal somatines ląsteles tyrimai... 19
3.1.1 Kontroliuojamų karvių skaičius ir produktyvumas ... 19
3.1.2 Juodmargių karvių veislių pieno produktyvumas, sudėtis ir kokybė ... 20
3.1.3 Žalųjų ir žalmargių karvių veislių pieno sudėtis ir kokybė ... 25
3.1.4 Kitų karvių veislių pieno produktyvumas, pieno sudėtis ir kokybė ... 29
3.1.5 Somatinių ląstelių skaičiaus piene analizė ... 31
3.2 Veislės įtakos juodmargių karvių bandos pieno produktyvumui, sudėčiai ir kokybei pagal somatines ląsteles tyrimai ... 34
3.2.1 Karvių bandos produktyvumo, pieno sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus piene palyginamoji analizė pagal veisles ... 34
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 37
IŠVADOS ... 40
5
SANTRAUKA
Magistrė: Giedrė Žilinskaitė.
Magistro darbo tema: Veislės įtaka karvių pieno sudėčiai ir kokybei. Darbo vadovė: prof. dr. Vida Juozaitienė.
Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Lietuvos Veterinarijos Akademija, Veterinarijos fakultetas, Gyvūnų veisimo katedra.
Magistrinis darbas atliktas 2011 - 2013 metais, 43 lapai, 4 lentelės, 20 paveikslėlių.
Darbo tikslas: Įvertinti veislės įtaką karvių pieno produktyvumui, pieno sudėčiai ir kokybei. Darbo uždaviniai: Įvertinti veislės įtaką visos kontroliuojamos Lietuvos pieninių galvijų populiacijos karvių produktyvumui, pieno sudėčiai ir kokybei pagal somatines ląsteles; įvertinti veislės įtaką tiriamosios juodmargių karvių bandos produktyvumui, pieno sudėčiai ir kokybei pagal somatines ląsteles.
Pienininkystė yra viena iš prioritetinių žemės ūkio vystymo krypčių. Pieningumas, pieno sudėtis bei kokybė priklauso nuo genetinių ir negenetinių faktorių. Didžiausią įtaką pieno rodikliams turi pašarai ir šėrimas - 50 - 60 proc., genetiniai faktoriai lemia - 25-27 proc., o likusi dalis priklauso nuo galvijų laikymo ir priežiūros technologijų.
Lietuvoje yra 16 karvių veislių. Daugiausia auginama Lietuvos žalųjų ir juodmargių veislių karvių. Lietuvos juodmargių karvių pieningumas yra didesnis už žalųjų ir žalmargių, o riebalų ir baltymų kiekis yra aukštesnis žalųjų ir žalmargių veislių karvių grupėje. Produktyvumo kontrolės ir apskaitos duomenimis pati produktyviausia iš juodmargių yra Švedijos juodmargių galvijų veislė, o iš žalųjų - Estijos žalosios. Baltymų ir riebalų didžiausi kiekiai stebimi Anglerų veislės karvių piene. Aukščiausias pieno baltymingumas nustatytas Olandijos juodmargių karvių, o daugiausiai riebalų randama Danijos juodmargių veislės piene. Geriausia pieno sudėtis pagal baltymus ir riebalus yra Džersio veislės karvių.
6 Buvo nustatyta statistiškai patikima veislės įtaka karvių pieno baltymingumui ir somatinių ląstelių skaičiui.
Raktiniai žodžiai: veislė, pieno sudėtis, pieno kokybė, somatinės ląstelės piene.
SUMMARY
Master: Giedrė Žilinskaitė.
Topic of Master degree thesis: The influence of breed for milk constitution and quality. Tutor: prof. dr. Vida Juozaitienė.
Lithuanian University of Health Sciences, Lithuanian Veterinary Academy, Veterinary faculty, Department of Animal Breeding.
Master work accomplished in the year. 2011 – 2013, volume of Master, work 43 pages original, 4 tables and 20 pictures.
The objective of the work: Estimate the influence of the breed on cow's milk productivity, milk constitution and quality.
The task of the work: Estimate the influence of breed all controlled for Lithuanian dairy cattle population cows’ productivity, milk constitution and quality according somatic cells; estimate the influence of breed research black and white cows cattle productivity, milk constitution and it quality according somatic cells.
Dairying is one of priorities in the development of agriculture. Milking capacity, the
constitution of milk, also its quality depend on genetic and non-genetic factors. The biggest influence over milk indicators is made with fodder and feeding ( it makes 50-60 per cent), genetic factors ( it makes 25-27 per cent), the remaining part depends on cattle keeping and supervision technologies.
7 found in Dutch black and white cows’ milk, white the highest level of fat is in the milk of Danish black and white cows. The best constitution according protein and fat is in Jersey breed cows.
Somatic cells are the indicator of the processes which take place in milk gland. Milk quality is estimated according to their number. Somatic cells are found more often in the third and subsequent lactation and more in black and white cows. From black and white cows the smallest number of somatic cells is found in the milk of Danish black and white cows. The big number of somatic cells make technological milk qualities worse and allows to diagnose mastitis.
Was found statistically reliable the influence of breed level of protein and somatic cells in cows’ milk.
8
ĮVADAS
Pastaruoju metu didelis dėmesys yra skiriamas pieno produktų kokybei ir jų saugai. Sėkminga konkurencija rinkoje priklauso nuo produktų kokybės, kurios pagrindą sudaro žaliavos kokybė – pirmiausia pieno sudėtis ir savybės (Urbienė, 2009).
Kokybiškus pieno produktus galima pagaminti tik iš gero žaliavinio pieno. Labiausiai paplitęs ir vertingas yra karvės pienas.
Pieno sausųjų medžiagų svarbiausieji komponentai yra lipidai, baltymai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai, hormonai, imuninės medžiagos ir kt.) (Gudonis, 2005).
Riebalų kiekis karvių piene svyruoja nuo 2,5 iki 6,0 proc. Pagrindiniai pieno lipidai yra gliceridai (riebalai). Jie susidaro glicerinui jungiantis su riebalų rūgštimis.
Karvės piene baltymų vidutiniškai būna apie 3,8 proc. Juose yra beveik visos baltymus sudarančios amino rūgštys. Pieno baltymai sudaryti iš: kazeino, albumino ir globulino. Kazeino piene yra nuo 2,3 iki 2,9 proc., arba 78 – 85 proc. nuo bendro baltymų kiekio.
Į pieno mineralinių medžiagų sudėtį įeina beveik visi Mendelejevo periodinės lentelės elementai. Bendras jų kiekis yra apie 1,0 proc. (Urbienė, 2005).
Kaip nurodo Urbienė (2009), piene yra visi gyvam organizmui būtini vitaminai, kurie patekę į žmogaus organizmą dalyvauja beveik visuose gyvybiniuose procesuose
Karvių pieno sudėtis ir kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių, bet svarbiausi iš jų šie: genetinės karvių savybės, bulių – reproduktorių kokybė, aukšto produktyvumo telyčių užauginimas karvių pakaitai bei bandos plėtrai, mitybos ir laikymo sąlygos.
Kryptinga selekcija yra viena iš pagrindinių tokių priemonių gerinant karvių produktyvumą, pieno kokybę ir sudėtį.
Vykdant pieninių galvijų selekciją pagal produktyvumą, svarbu nustatyti, kaip tai atsilieps karvių pieno sudėčiai. Šileika (2010) nurodo, kad didėjant pieningumui, pieno baltymingumas ir riebumas beveik nesikeičia, o didinant baltymingumą, pieningumas – mažėja, riebumas – dažniausiai didėja.
9 Baltymų ir riebalų santykis piene turėtų būti pagal Minkevičių (1999) 0,85 – 0,88 : 1 (didesni rodo, kad racione trūksta baltymų arba netinkamas skaidomų ir neskaidomų baltymų balansas, mažesnis – racione yra per daug riebalų). Jukna ir kt. (1987) nurodo, kad klinikinis arba slaptasis mastitas padidina pieno baltymų kiekį.
Jukna su bendraautoriais (2002) akcentuoja, kad Lietuvos galvijų veislių karvių pieningumo potencialas yra geras, bet reikia siekti gerinti pieno sudėtį.
Šio darbo tikslas: įvertinti veislės įtaką karvių pieno produktyvumui, pieno sudėčiai ir kokybei. Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti veislės įtaką visos kontroliuojamos Lietuvos pieninių galvijų populiacijos karvių produktyvumui, pieno sudėčiai ir kokybei pagal somatines ląsteles.
10
1. TIRIAMOJO DARBO LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Lietuvoje veisiamų pieninių galvijų raida
Galvijai pradėti auginti maždaug prieš 8 tūkstančius metų.
Lietuvoje prijaukintų galvijų jau buvo II-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Istoriniuose šaltiniuose nuo XI a. minimi jaučiai ir karvės. (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1978)
Lietuvoje galvininkystė pradėta intensyvinti nuo XVIII a. pabaigos, tačiau iki XIX a. vidurio didesnės pažangos nebuvo.
XIX a. pabaigoje prasidėjo vietinių galvijų kryžminimas su kultūrinių veislių buliais. Šiaulių apskrityje grafo V. Zubovo iniciatyva pradėti veisti Danijos žalieji galvijai. Pirmieji šios veislės galvijai 1892 metais buvo įvežti į Ginkūnų dvarą ir turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos žalųjų galvijų veislės susikūrimui ir gerinimui.
Nuo baudžiavos panaikinimo iki pirmo pasaulinio karo, gerinant galvijų šėrimą ir laikymą, atrankos ir mišrinimo dėka primilžiai iš karvės pasiekė 1000 kg pieno per metus. (Juozaitienė ir kt., 2004).
Nuo 1922 m. plačiau susidomėta galvijų veislininkyste, kūrėsi įvairios draugijos (Lietuvos vietinių galvijų gerinimo, Lietuvos žalųjų galvijų augintojų ir kitos). (Lietuvos tarybinė enciklopedija)
Veislės formavimui didžiausią įtaką padarė 1922 – 1937 m. įvežti 437 Danijos žalieji galvijai, iš jų 103 buliai.
1938 – 1939 metų visų karvių vidutinis produktyvumas Lietuvoje jau siekė 1400-1700 kg pieno per metus.
Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjo dvarai, kuriuose buvo produktyviausios žalųjų galvijų bandos. Didelę žalą padarė kolektyvizacija, pažangių ūkininkų trėmimas, jų bandų sunaikinimas. (Juozaitienė ir kt., 2004). 1945 m. Lietuvoje tebuvo likę 617 000 galvijų. (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1987)
1951 metais buvo pripažinta Lietuvos žalųjų galvijų veislė savarankiška veisle.
1956 - 1958 m. buvo atkurta gyvulių veislininkystės sistema, plečiama galvijų produktyvumo kontrolė ir sėklinimas.
11 išauginta nemažai vertingų bulių. Šių gyvulių panaudojimas pagerino Lietuvos žalųjų galvijų pieningumą, pieno riebumą ir baltymingumą.
Nuo 1972 metų žalųjų galvijų gerinimui buvo pradėti naudoti Anglerų veislės buliai bei jų palikuonys. Į Lietuvą buvo įvežta 77 šios veislės buliai ir 257 telyčios.
Nuo 1976 m. karvės ir telyčios sėklinamos tik užšaldyta bulių sperma.
Lietuvos žaliesiems galvijams gerinti 1984 metais pradėta naudoti žalmargių holšteinų ir švicų veislių buliai bei šių veislių kraujo turintys Danijos žalieji buliai.
Plečiantis genetinių resursų tarpusavio mainams buvo tobulinama žalųjų ir žalmargių galvijų geneologinė struktūra Lietuvoje. (Juozaitienė ir kt., 2004).
Pagrindinės galvijų veislės Lietuvoje yra Lietuvos juodmargiai ir Lietuvos žalieji galvijai. (Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1987). Nedideliais kiekiais auginami Lietuvos šėmi galvijai ir Lietuvos baltnugariai galvijai. (Juozaitienė ir kt., 2004).
1.2 Lietuvoje veisiamos pieninių galvijų veislės
Lietuvos žalieji. Veislė išvesta, vietinius galvijus kryžminant su Danijos žalaisiais, Anglerais, Švicais, Latvijos dvylaisias, Švedijos žalmargiais ir Simentaliais. Veislė patvirtinta 1951 m. Lietuvos žalieji galvijai yra pieninio tipo: jų galva nedidelė, kaklas – ilgas, mažai raumeningas, be pagurklio, liemuo – ilgas, gilus, krūtinė – ilga, dideliės apimties. Kojos – vidutinio ilgumo, taisyklinga stovėsena, galvijų oda – plona, elastinga, tešmuo – vidutinio didumo, nenukaręs, speniai cilindriški. Lietuvos žalųjų veislės galvijai yra įvairaus atspalvio žalos spalvos. Nuo 2001 m. Skaisgirio ž. ū. bendrovėje (Joniškio r.) saugoma senojo genotipo Lietuvos žalųjų galvijų banda. Šių galvijų išskirtiniai požymiai – tvirtesnės galūnės ir konstitucija. Vidutinis produktyvumas – 5500 kg, pieno riebumas 3,65 proc., baltymingumas – 3,5 proc.
12 Lietuvos baltnugariai galvijai. Pirmoje XX a. pusėje baltnugariai galvijai sudarė 10 proc. visų galvijų. Pagal spalvą baltnugariai galvijai gali būti suskirstyti į du tipus: pirmajam tipui yra būdingi visiškai juodi šonai, balta nugara ir apatinė juosmens dalis., balta „žvaigždė“ kaktoje; antrajam tipui būdingi smulkiomis juodomis dėmėmis išmarginti šonai, balta nugara ir balta apatinė juosmens dalis. Baltnugarių galvijų kaktos yra masyvios, ilgas liemuo, trumpos kojos. Šie galvijai yra pieningi, sveiki, gerai prisitaikę prie vietos gamtinių ir klimatinių sąlygų, pasižymi geromis reprodukcinėmis savybėmis. Iš Lietuvos baltnugarių karvių vidutiniškai yra primelžiama 4600 kg 4,3 proc. riebumo ir 3,33 proc. baltymingumo pieno.
Lietuvos šėmi galvijai. Galvijai buvo minimi jau XVI a. Jie yra gerai prisitaikę prie aplinkos sąlygų, atsparūs ligoms, ramaus būdo, nereiklūs šėrimo ir laikymo sąlygoms, gyvybingi, gera jų pieno kokybė. Šie galvijai yra priskiriami pieniniam tipui. Pagal spalvą šėmi galvijai gali būti nuo pilkai melsvos iki peleninės spalvos, kai kurių galvijų kojos ir galvos yra baltos. Iš Lietuvos šėmų karvių vidutiniškai yra primelžiama 4500 kg 4,35 proc. riebumo ir 3,26 proc. baltymingumo pieno.
Holšteinai. Tai viena labiausiai visame pasaulyje paplitusių pieninio tipo galvijų veislių. XIX a. pabaigoje susiformavo nauja galvijų veislė, pavadinta Holšteino fryzais. Šios veislės karvės vidutiniškai sveria 680-700 kg, buliai – 1000-1200 kg. Iš karvės vidutiniškai primelžiama po 7200 kg 3,8 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo pieno. Holšteinai būna juodmargi ir žalmargi. Iš juodmargių holšteinų karvių, kurių Lietuvoje 2006 m. buvo 3219, vidutiniškai primelžiama po 6926 kg 4,25 proc. riebumo ir 3,36 proc. baltymingumo pieno. Žalmargių holšteinų populiacijoje tais pačiais metais buvo 547 karvės, kurios davė po 7234 kg 4,10 proc. riebumo ir 3,34 proc. baltymingumo pieno.
Švedijos žalmargiai. Švedijoje žalmargės karvės sudaro apie 60 proc. pieninių karvių populiacijos. Veislė ilgą laiką buvo viena iš pačių pieningiausių veislių pasaulyje. Ji taip pat vertinama dėl gerų reprodukcinių savybių, lengvo veršiavimosi ir ramaus temperamento. Į Lietuvą Švedijos žalmargiai įvežami nuo 1996 metų ir veisiami, toliau gerinant Kanados airšyrais. 2006 m. Lietuvoje buvo 578 Švedijos žalmargės karvės, kurios vidutiniškai davė po 7195 kg 4,73 proc. riebumo ir 3,54 proc. baltymingumo pieno.
13 Aišyrų karvių veršiavimasis, veršelių gyvybingumas ir geras augimas bei karvių ilgaamžiškumas. 2006 m. Lietuvoje buvo 712 Airšyrų karvių. Vidutiniškai iš Airšyrų karvės buvo primelžta po 6470 kg 4,66 proc. riebumo ir 3,44 proc. baltymingumo pieno.
Danijos žalieji galvijai. Veislės formavimasis prasidėjo apie 1800 m. Danijos salų galvijus kryžminant su anglerų, šiaurės Šlezvigo ir Balumo galvijais. Lietuvoje Danijos žalieji gerinami, dalį rinktinių karvių poruojant su Holšteino žalmargių, Kanados airšyrų, Švedijos žalmargių ir kitų veislių buliais. Lietuvoje 2006 m. Danijos žalųjų populiaciją sudarė 403 karvės. Vidutiniškai iš karvės buvo primelžta po 6092 kg 4,74proc. riebumo ir 3,56 proc. baltymingumo pieno.
Švicai. Švicai – pieninių galvijų veislė, susiformavusi Šveicarijos Alpėse. Švicai žinomi kaip labai stambūs galvijai didelėmis, tankiais plaukais, apžėlusiomis akimis. Švicų karvių veršingumo laikotarpis ilgas. Tai ištvermingi, ramaus būdo, atsparūs karščiui ir šalčiui, nereiklūs laikymo sąlygoms ir pašarams galvijai. Jų spalva – pilkai dvyla. 2006 m. Lietuvoje buvo 46 švicų veislės karvės. Vidutiniškai iš Švicų karvės buvo primelžta po 6023 kg 4,43 proc. riebumo ir 3,47 proc. baltymingumo pieno.
Anglerai. Anglerai – labai sena pieninio tipo galvijų veislė, susiformavusi Vokietijos, Šlezvigo Holšteino žemės pusiasalyje, pasienyje su Danija. Anglerų veislė labiausiai žinoma dėl aukštesnio negu kitų veislių pieno riebumo. Šios veislės galvijai – tamsiai žalos spalvos, nestambūs. Jie smulkesni už Danijos žaluosius, nors ir buvo gerinti Danijos žalaisiais galvijais. Jų pienas ne tik riebus, bet ir turi daug sausųjų medžiagų. Veislei keliamas tikslas – pasiekti 9000 kg 4,8proc. riebumo ir 3,8proc. baltymingumo pieno išmilžį. Anglerai buvo naudojami Danijos žalųjų, Lietuvos žalųjų ir kitų veislių pieno riebumui padidinti. Į Lietuvą anglerai buvo įvežti 1981 m. 2006 m. Lietuvoje buvo 367 Anglerų veislės karvės. Vidutiniškai iš Anglerų karvės buvo primelžta po 6085 kg 4,76 proc. riebumo ir 3,64proc. baltymingumo pieno.
14 Olandijos juodmargiai. Tai viena seniausių pasaulyje galvijų veislių. Naudojant Olandijos juotmargius, išvestos visos žinomos juodmargių veislės: Holšteino fryzai, Danijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos, Estijos juodmargiai. Olandijos juodmargės karvės pasižymi dideliu produktyvumu. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, Olandijos juodmargius galvijus išstumia Holšteinų fryzų galvijai. 2006 m. Lietuvoje dar buvo 181 Olandijos juodmargių veislės karvė. Vidutiniška iš karvės buvo primelžta po 7262 kg 4,29 proc. riebumo ir 3,40 proc. baltymingumo pieno.
Danijos juodmargiai galvijai. Veislė susiformavo, Olandų juodmargius galvijus veisiant kartu su Jutlandijos galvijais, tačiau nuo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio vidurio juos pradėta kryžminti su Amerikos ir Kanados holšteinų-fryzų buliais, todėl dabar bandose dominuoja karvės, turinčios apie 75 proc. holšteinų-fryzų genų. 2006 m. Lietuvoje buvo 249 Danijos juodmargių veislės karvės. Vidutiniškai iš Danijos juodmargių karvių buvo primelžiama po 6824 kg 4,37 proc. riebumo ir 3,46 proc. baltymingumo pieno.
Simentaliai. Tai viena seniausių ir labiausiai visuose kontinentuose paplitusių veislių. Šių stambių, baltų, gelsvai žalsvų, produktyvių galvijų pavadinimas kilęs nuo Simme slėnio pavadinimo. Veislėje vyrauja du pagrindiniai tipai: dvejopos paskirties (pieno ir mėsos) ir mėsiniai simentalai. Tai modernūs, šių dienų poreikius atitinkantys galvijai. 2006 m. Lietuvoje buvo 11 dvejopos paskirties Austrijos simentalų veislės karvių. Vidutiniškai iš šių karvių buvo primelžta po 6126 kg 5,98 proc. riebumo ir 4,08 proc. baltymingumo pieno. (Gyvulininkystės žinynas, 2007).
1.3 Veiksniai, turintys įtakos pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei
Šiuolaikinių veislių karvių genetinis produktyvumo potencialas yra pakankamas, tačiau fenotipinė paveldimųjų savybių realizacija gyvuliui sudarytose laikymo sąlygose siejasi ir su gera karvės sveikata. Sutrikus organizmo fiziologinėms funkcijoms sutrinka ir pieno sekrecija, dėl to sumažėja pieno kiekis, pakinta jo sudėtis ir savybės.
Skimundris (1993) nurodo, kad sergančių galvijų piene dažniausiai sumažėja riebalų, kazeino laktozės, todėl pablogėja pieno maistinė, energetinė, biologinė vertė. Svarbus uždegiminių procesų galvijų organizme ar pieno liaukoje rodiklis yra somatinių ląstelių kiekis piene.
Pagrindiniai veiksniai, nuo kurių priklauso karvių pieno kiekis, kokybė ir sudėtis: Karvės amžius.
15 Pirmo apsiveršiavimo amžius.
Veršiavimosi laikas. Užtrūkimo laikas. Servis periodas. Laktacijos laikotarpis. Karvių sveikatos būklė. Karvių melžimo technologija. Somatinių ląstelių skaičius. Pašarai ir šėrimas
Karvės amžius. Mažiausiai pieno primelžiama per pirmąsias laktacijas. Pieningumas didėja iki VI apsiveršiavimo. Pieno riebumas auga iki VI laktacijos (galvijas būna apie 8 metus amžiaus). Po to riebumas mažėja, galvijas sensta. Su amžiumi piene mažėja lakiųjų riebiųjų rūgščių ir daugėja nesočių riebiųjų rūgščių. VI laktacijos galvijai duoda geriausios cheminės sudėties ir technologinių savybių pieną.
Kūno masė. Gero įmitimo karvių pieningumas didesnis, nes jos pajėgia suėsti daugiau pašarų ir asimiliuoti maisto medžiagas. Geriausių bandų Lietuvos juodmargės turėtų sverti 550-650 kg , Lietuvos žalosios – 520-600 kg. Idealu, kad per laktaciją karvė duotų nuo 8 iki 10 kartų daugiau pieno negu ji sveria (Jukna, 1998).
Pirmo apsiveršiavimo amžius. Per anksti apsėklinta telyčia negali tapti produktyvia karve, nes vaisiaus augimo ir laktacijos laikotarpiu sulėtėja pačios pirmaveršės augimas ir vystymasis. Per vėlai sėklinant, išauga pirmaveršės išauginimo kaštai, rizika, kad dalis neapsivaisins, didėja, karvės produktyvus amžius sutrumpėja. Tikslingiausia sėklinti, kuomet telyčia sveria 70 proc. tos veislės suaugusios karvės masės. (idealu – 15-17 mėn., 360-400 kg ).
Servis periodas. Tai laikas nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo. Optimali trukmė 60 – 80 dienų.
16 Užtrūkimo laikas. Labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurios reikalingos intensyviam laktacijos laikui. Nustatyta, kad 45 – 61 užtrukintų karvių per būsimą laktaciją primelžiama 20 proc. pieno daugiau nei užtrūkintų 30 dienų.
Laktacijos periodas. Šis periodas turi didelę reikšmę pieno sudėties pokyčiams. Jis trunka 305 dienas. Laktacija turi 3 fazes:
Krekenų fazė. Trunka 5 – 7 dienas Joje riebalų kiekis didėja iki 6,3 proc., baltymų – iki 15 proc., padaugėja mineralinių medžiagų, vitaminų, kyla rūgštingumas.
Normalaus pieno fazė. Trunka 280 – 285 dienas. Antrą ir trečią mėnesį riebalai mažėja, po to pradeda didėti ir pabaigoje iki 1,5 karto pienas būna riebesnis, nei pradžioje laktacijos.
Užtrūkintų karvių pieno fazė. Riebalai padidėja iki 5,7 proc., baltymai mažėja, mineralinės medžiagos, fermentai, bei pieno rūgštingumas taip pat mažėja, didėja somatinių ląstelių kiekis.
Karvių sveikatos būklė. Geros kokybės pieną duoda tik sveikos karvės. Sutrikus organizmo fiziologinėms funkcijoms sutrinka ir pieno sekrecija, todėl sumažėja pieno kiekis, pakinta jo sudėtis ir savybės. Karvei sunkiai susirgus, pieno sekrecija labai sumažėja, gali net visiškai nutrūkti. Dažniausia liga duodanti pieno kiekio ir sudėties pokyčius yra mastitas. Sergant šia liga kinta riebalų ir baltymų kiekis piene, ryškiai išauga somatinių ląstelių kiekis (200 – 400 tūkst. iki 2 mln./ml.).
Melžimo technologija. Jai priskiriama didelė įtaka pieno kokybei, kiekiui, karvių sveikatingumui bei ilgaamžiškumui. Netvarkinga melžimo technika, triukšmas, netaisyklingas melžimas, blogas tvarto mikroklimatas, nepatyrę darbuotojai sukelia karvėms stresinę situaciją, ko pasekoje trinka pieno išmilžiai (nuolat lieka neišmelžto pieno tešmenyje, dėl to sumažėja jo tolesnė gamyba). Netinkamai apruošus prieš melžimą karvės tešmenį, melžėjoms nesilaikant sanitarinių-higieninių reikalavimų gali į pieną patekti įvairių mikroorganizmų. Kad išvengti pieno užkrėtimo, tešmens ir spenių paruošimui prieš melžimą būtina naudoti dezinfekcines priemones. (Zootechnikos žinynas. http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf. Prieiga per internetą 2013 04 09).
17 Esant dideliam šių ląstelių kiekiui, pakinta pieno cheminė sudėtis – sumažėja kazeino, laktozės, kalcio, magnio ir fosforo. Pieną dėl to sunkiau perdirbti, o pieno produktai yra blogesnės kokybės (Strzalkowska et al., 2002).
Pieno kokybės vertinime vienas pagrindinių rodiklių yra somatinių ląstelių skaičius. Sveikų karvių piene yra mažiau nei 100 tūkst./cm3
. Padidėjęs somatinių ląstelių skaičius piene yra vienas iš svarbiausių tešmens uždegimo parametrų (Juozaitienė ir kt, 2004).
Negenetinių veiksnių įtaka turi įtakos pieno sudėčiai, tačiau somatinių ląstelių skaičiui piene ši įtaka nežymi. Padidėjęs primilžis per parą turi įtakos somatinių ląstelių skaičiaus piene mažėjimui. Didėjančiam somatiniųląstelių skaičiui laktacijos metu turi įtakos melžimo reikalavimų nesilaikymas, netinkamas tešmens paruošimas ir spenių dezinfekavimo taisyklių nesilaikymas.(Pauliukas K. ir kt, 2005).
Pašarai ir šėrimas. Pieno sintezei karvė sunaudoja didžiąją dalį pašaruose esančių medžiagų. Tik vertingais pašarais ir sočiai šeriamos karvės duoda daugiau ir geresnės kokybės pieno. Tačiau pieno susidarymo intensyvumui ir pieno sudėčiai svarbu ne tik pašaro rūšis ar racionas, bet ir veiksniai įtakojantys gyvulių fiziologinę būklę. Svarbu, kad pašarai būtų kuo įvairesni, kad racione būtų pakankamai baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų, bei tinkamas jų santykis. (Zootechnikos žinynas. http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf. Prieiga per internetą 2013 04 09)
18
2. DARBO METODIKA
Tiriamasis darbas buvo atliktas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete Veterinarijos Akademijoje Gyvulių veisimo katedroje 2011 – 2013 metais.
Pirminės šio darbo hipotezės tikslas buvo tarpveislinių karvių pieno sudėties ir kokybės rodiklių vidurkių skirtumų nustatymas pagal veisles.
Darbas buvo atliktas dviem etapais. Pirmame darbo etape išanalizavau visos kontroliuojamos Lietuvos pieninių galvijų populiacijos karvių produktyvumo ir kokybės rodiklius pagal šalyje veisiamas pieninių galvijų veisles.
Karvių produktyvumo ir pieno sudėties rodikliai tirti pagal VĮ „Kaimo verslo plėtros ir informacijos centras“ duomenis.
Analizei atlikti buvo naudojama Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 2011–2012 metų (2011 10 01–2012 09 30) apyskaita.
Karvių pieno kokybės rodikliai buvo įvertinti pagal VĮ „Pieno tyrimai“ duomenis.
Antrame darbo etape įvertinau veislės įtaką tiriamosios juodmargių karvių bandos produktyvumui, pieno sudėčiai ir kokybei pagal somatines ląsteles.
Tyrimų rezultatai ir statistiniai duomenys buvo apskaičiuoti naudojant kompiuterinę programą „ Microsoft Excel 2003“, „R“ statistinį paketą Gyvūnų veislinės vertės tyrimų ir selekcijos laboratorijoje.
Įvertinau šiuos aprašomosios statistikos rodiklius: tirtų karvių požymių aritmetinius vidurkius, jų paklaidas.
Veislės įtaka tirtų požymių fenotipiniam kintamumui buvo įvertinta dispersinės analizės metodu. Somatinių ląstelių skaičius piene dispersinės analizės tyrimams buvo transformuotas į log10. Taip buvo gautas normalusis požymio skirstinys.
19
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Veislės įtakos Lietuvos kontroliuojamų karvių pieno produktyvumui, sudėčiai
ir kokybei pagal somatines ląsteles tyrimai
3.1.1 Kontroliuojamų karvių skaičius ir produktyvumas
Pieninė galvijininkystė yra pagrindinė gyvulininkystės produkcijos plėtojimo kryptis. Didinant šios produkcijos potencialą, labai svarbu nuosekliai plėtoti galvijų selekciją, gerinti galvijų bandas. Tai įmanoma padaryti tik indivualiai kontroliuojant karvių produktyvumą ir sistemingai vedant apskaitą. Gyvulių produktyvumo kontrolės dėka kaupiama informacija apie gyvulius, kurie dalyvauja veislininkystės procese. 2012 m. Lietuvoje buvo kontroliuota 140170 karvių, tai sudarė 43 proc. visų šalyje laikomų karvių. Kitose ES šalyse kontroliuojamų karvių skaičiaus procentas yra didesnis. Čekijoje kontroliuojama 95 proc. karvių, Estijoje – 93 proc., Danijoje – 92 proc., Olandijoje – 88 proc., Švedijoje – 86 proc., Vokietijoje ir Slovakijoje – 84 proc., Latvijoje – 72 proc., Prancūzijoje - 68proc.. (http://www.gpk.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=61&Itemid=77. Prieiga per internetą 2013 02 15).
1 pav. Kontroliuojamų karvių skaičius ir jų produktyvumas (Kontroliuojamų karvių bandų
20 produktyvumo 2010–2011 metų apyskaita)
Kontroliuojamų karvių skaičius nuo 1993- 2011 metų ženkliai kito. 1993-1994 metais karvių skaičius siekė 150,4 tūkst., o nuo 1994 m. pastoviai mažėjo ir 2001 m. siekė 90,6 tūkst. karvių. Nuo 2002 m. kontroliuojamų karvių skaičius augo ir 2006 m. buvo pasiektas maksimalus kontroliuojamų karvių skaičius - 215,4 tūkst. Nuo 2007 m. matomas kontroliuojamų galvijų mažėjimas.
Nepaisant kontroliuojamų karvių skaičiaus svyravimų, nagrinėjamu laikotarpiu, pieno produktyvumas pastoviai augo (nuo 3084 kg. iki 6392 kg.). (1 pav.).
1 lentelė. Karvių produktyvumas pagal veisles Lietuvoje (kg.). (VI „Gyvulių produktyvumo kontrolė ” 2010 metų veiklos ataskaita).
2003-2004 2004-2005 2005-2006 2006-2007 2007-2008 2008-2009 2009-2010 Juodmargių 5303 5464 5643 5899 5878 6167 6267 Žalųjų ir žalmargių 5021 5181 5434 5754 5768 5993 6060 Respublikos vidurkis 5231 5395 5592 5863 5900 6119 6209
Žalųjų karvių produktyvumas nuo 2003 - 2011 m. augo ir padidėjo nuo 5021 iki 6065 kg. Juodmargių karvių taip pat augo ir buvo pastoviai didesnis už žalųjų karvių produktyvumą, tik 2007 m. stebėtas 21 kg primilžio sumažėjimas. Juodmargių pieno produktyvumas buvo pastoviai didesnis už respublikos primilžio vidurkį (išskyrus 2007 m.). (1 lentelė.).
3.1.2 Juodmargių karvių veislių pieno produktyvumas, sudėtis ir kokybė
21 primilžio vidurkį. Britanijos juodmargės vienintelės, kurių pieno primilžis nuo 2006 m. buvo mažesnis už vidurkį (2 pav.).
2 pav. 2004-2011 metų juodmargių galvijų atskirų veislių pieno produktyvumas kilogramais.
22 3 paveiksle matome juodmargių karvių vidutinius pieno primilžius per aštuonerius metus. Matyti, kad Švedijos juodmargių karvių vidutinis produktyvumas yra didžiausias, po jos seka Danijos, Holšteinų ir Olandijos juodmargės karvės. Mažiausiu produktyvumu išsiskyrė Britanijos juodmargės karvės.
4 pav. Juodmargių karvių veislių pieno riebumas 2004-2011 metais.
23 5 pav. Juodmargių karvių pieno riebalų vidurkiai 2004-2011 m.
5 paveiksle matome, kad vidutiniškai didžiausias pieno riebumas, tiriamuoju laikotarpiu, buvo Danijos ir Vokietijos juodmargių karvių. Šiek tiek vidurkį viršija Švedijos juodmargės karvės. Britanijos juodmargių karvių piene nustatyta vidutiniškai mažiausiai pieno riebalų. Lietuvos juodmargių ir Holšteinų karvių pieno riebumo vidurkis buvo kaip ir visos kontroliuojamos juodmargių karvių populiacijos.
24 Vidutinis pieno baltymingumas juodmargių karvių populiacijos (6 pav.) svyruoja nuo 3,31 proc. iki 3,37 proc. Pats mažiausias pieno baltymingumas yra Britanijos juodmargių karvių. Arčiausiai juodmargių galvijų populiacijos vidurkio yra Lietuvos juodmargių karvių pieno baltymingumas, jis yra pastoviausias. Gana pastovus ir didesnis už vidurkį yra Holšteinų veislės karvių pieno baltymingumas. Švedijos juodmargių karvių pieno baltymų kiekis labai svyruoja. 2002 - 2006 m. stebėtas pieno baltymingumo mažėjimas nuo 3,53 proc. iki 3,41 proc., 2007 m. baltymų rodikliai pakilo iki 3,45 proc. o nuo 2008 iki 2010 m. pastoviai žemėjančia kreive baltymo kiekis mažėjo, pasiekė 3,29 proc. ribą ir buvo žemesnis už bendrą populiacijos vidurkį. O 2011 m. baltymingumas ženkliai pakilo, bet nepasiekė 2004 m. rodiklių. Olandijos juodmargių galvijų pieno baltymingumas nuo 2005 - 2007 m. kilo nuo 3,34 proc. iki 3,54 proc. o nuo 2007 m. kreivė žemėjo iki 2010 m. ir baltymų kiekis piene buvo 3,41 proc. Nors Olandijos juodmargių galvijų baltymingumas svyravo, bet rodikliai išliko gana aukšti ir viršijo vidurkį.
7 pav. Juodmargių karvių pieno baltymų vidurkiai 2004-2011 m.
25
3.1.3 Žalųjų ir žalmargių karvių veislių pieno sudėtis ir kokybė
8 pav. Žalųjų ir žalmargių karvių veislių pieno produktyvumas 2004-2011 m.
26 9 pav. Žalųjų ir žalmargių veislių karvių pieno primilžio vidurkiai 2004-2011 m.
Vidutinis Estijos žalųjų ir žalmargių karvių pieno primilžis, tiriamuoju laikotarpiu, didžiausias. Šiek tiek mažiau pieno gauta iš Aišyrų ir Švedijos žalmargių karvių. Mažiausias primilžis Simentalų veislės karvių. (9 pav.).
10 pav. Žalųjų ir žalmargių karvių veislių pieno riebumas 2004-2011 m..
27 vidurkio, tik 2011 m. šiek tiek prie jo priartėjo. Taip pat dideliu riebumu nepasižymi ir Švicų veislės karvės, nepasiekia vidurkio ir rodiklis nestabilus, daugiau svyruoja, nei Holšteinų žalmargių karvių. Lietuvos žalųjų veislės karvių pieno riebumas yra mažiausiai kintantis pagal kontrolės metus ir yra arčiausiai visos žalųjų ir žalmargių populiacijos vidurkio. Estijos žalųjų karvių pieno riebumas kito 2008 - 2009 m. nuo 4,08 proc. iki 4,77 proc., tačiau 2010 m. pasiekus aukštą riebumą ir viršijus vidurkį 2011 m. jis nukrito iki 4,49 proc. Reikėtų paminėti Latvijos žalųjų veislę, kurios pieno riebumas pastoviai auga (nuo 3,78 proc. - 2008 m. iki 4,38 proc. - 2011 m.). Pastoviai didesnis pieno riebumas negu populiacijos vidurkis yra Anglerų, nors jis yra svyruojantis. Simentalų veislės karvės, atsiradusios Lietuvoje 2007 m., pasižymėjo dideliu pieno riebumu (4,56 proc.), bet 2008 m. sekė staigus kritimas, o 2011 m. riebumas pakilo ir beveik siekė vidurkį. (10 pav.)
28 12 pav. Žalųjų ir žalmargių karvių veislių karvių pieno baltymingumas 2004-2011 m.
29 13 pav. Žalųjų ir žalmargių karvių pieno baltymų vidurkiai 2004-2011 m.
Vokietijos žalmargių ir Švicų veislės karvių vidutinis pieno baltymingumas, per tiriamąjį laikotarpį, yra mažiausias. Didžiausias - Anglerų, Danijos ir Estijos žalųjų veislių karvių. Lietuvos žalųjų veislės karvių pieno baltymingumas toks pat kaip ir visos žalųjų ir žalmargių populiacijos karvių vidurkis. Aišyrų, Simentalų ir Švedijos žalmargių karvių rodiklis nedaug skyrėsi nuo bendro populiacijos vidurkio. (13 pav.)
3.1.4 Kitų karvių veislių pieno produktyvumas, pieno sudėtis ir kokybė
30 Senojo genotipo Lietuvos žalųjų karvių pieno primilžis yra mažiausias, kuris nuo 2008 m. vis mažėja. Džersių pieningumas labiausiai svyruojantis. 2006 - 2007 m. buvo virš 6000 kg, 2007 m. sumažėjo ir buvo apie 5000 kg., 2011 m. vėl kilo ir pasiekė 5364 kg. Mažiausiai svyruojantys ir pastoviausi yra Lietuvos šėmųjų ir Lietuvos baltnugarių karvių pieno primilžiai. Didžiausias primilžis nuo 2009 m. Džersių veislės karvių. (14 pav.)
15 pav. Kitų veislių galvijų pieno riebumas 2005-2011 m.
31 16 pav. Kitų veislių karvių pieno baltymingumas 2005-2011 m.
Ypatingai dideliu baltingumu išsiskiria Džersių veislė. Baltymų kiekis piene svyruoja 3,93 - 4,25 proc. Ryškesni pieno baltymų rodiklių svyravymai stebėti Montbeliardų veislės karvių - 3,15 - 3,6 proc. Lietuvos baltnugarių ir Lietuvos šėmųjų veislių pieno baltymingumas yra pastoviausias. Seno genotipo Lietuvos žalųjų karvių pieno baltymai yra gana pastovūs ir aukšti. (16 pav.).
3.1.5 Somatinių ląstelių skaičiaus piene analizė
32 17 pav. Vdutinio somatinių ląstelių skaičiaus kitimas 1998 - 2012 m.( http://tau.pieno-tyrimai.lt/statistika/plsql/statLenteles.analize. Prieiga per internetą 2013 03 10).
33 19 pav. Žalųjų ir žalmargių karvių somatinių ląstelių skaičius tūkst./ml per laktacijas (Juozaitienė, Japertienė ir kt, 2006).
Per visas laktacijas visose tirtų 574 žalųjų ir žalmargių veislių karvių piene buvo 381 tūkst./ml somatinių ląstelių. I laktacijoje rodiklis tik šiek tiek mažesnis neigu per visas tirtas laktacijas. Kaip matome 19 paveiksle mažiausiai somatinių ląstelių rasta II laktacijoje, o daugiausiai III ir velesnėse laktacijose.
34 Visų tirtų 724 karvių piene rasta vidutiniškai 402,3 tūkst./ml somatinių ląstelių. Kaip matome 20 paveiksle pateiktų tyrimų duomenų, juodmargių karvių piene rasta daugiau somatinių ląstelių negu žalųjų ir žalmargių karvių piene. Juodmargių karvių piene rasta 18,9 tūkst./ ml daugiau somatinių ląstelių nei žalmargių ir žalųjų.
3.2 Veislės įtakos juodmargių karvių bandos pieno produktyvumui, sudėčiai ir
kokybei pagal somatines ląsteles tyrimai
3.2.1 Karvių bandos produktyvumo, pieno sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus
piene palyginamoji analizė pagal veisles
2 lentelė. Juodmargių karvių produktyvumas, pieno sudėtis ir somatinių ląstelių skaičius piene.
Tirtos juodmargių galvijų bandos karvių veislių palyginamoji analizė atlkita 12 lentelėje. Kaip matome iš pateiktų duomenų karvių pieningumas kilogramais didžiausias Danijos juodmargių, mažiausias Lietuvos juodmargių. Vokietijos ir Olandijos juodmargių karvių pieno produktyvumas
Požymis Visa banda
35 kilogramais panašiausias ir arčiausiai visos bandos vidutiniam primilžiui. Olandijos juodmargių karvių riebalai kilogramais yra didžiausi. Šiek tiek mažesniu riebalų kiekiu pasižymi Vokietijos ir Lietuvos juodmargės karvės. Mažiausiai gauta riebalų iš Danijos juodmargių karvių, tačiau jų pienas pasižymėjo didžiausiu kiekiu baltymų. Mažiausias baltymų - Olandijos juodmargių karvių piene. Vokietijos ir Lietuvos juodmargių karvių baltymų kiekis kilogramais piene panašus. Didžiausiu pieno riebumu išsiskyrė Olandijos juodmargės karvės. Mažiausiai pieno riebumas svyravo Danijos juodmargių veislės. Tirtos Olandijos juodmargės karvės pasižymėjo mažiausiu pieno baltymingumu. O didžiausiu baltymingumu iš bandos išsiskyrė Holšteinų veislės karvės. Tirtų karvių duomenys rodo, kad Vokietijos juodmargių karvių piene rastas didžiausias somatinių ląstelių skaičius, kuris išsiskiria iš kitų veislių. Žymiai mažesniu somatinių ląstelių skaičiumi pasižymėjo Olandijos juodmargės karvės. Taip pat panašus somatinių ląstelių kiekis svyravo Holšteinų ir Danijos juodmargių karvių piene.
3 lentelė. Juodmargių karvių produktyvumas, pieno sudėtis ir somatinės ląstelių skaičius piene per laktaciją. Požymis/La ktacija I II III IV V VI VII IX XI (n=86) (n=84) (n=40) (n=33) (n=21) (n=3) (n=6) (n=2) (n=1) Pienas, kg 6868,1± 51,5 6250,3±7 2,1 6326±13 3 6494±14 1 6358±14 9 6503±69 3 6463±29 4 6439±14 9 6561,0 Riebalai, kg 290,25± 4,01 278,74±5 ,75 282,90±9 ,64 295,41±8 ,58 297,6±10 ,9 285,3±41 ,0 286,0±21 ,9 320,6±25 ,6 353,40 Baltymai, kg 223,78± 1,91 208,37±3 ,16 207,31±4 ,34 210,81±5 ,08 209,94±6 ,07 210,6±37 ,5 214,9±15 ,1 196,80±0 ,50 207,20 Riebumas, proc. 4,22±0, 05 4,44±0,0 6 4,45±0,1 0 4,55±0,0 9 4,67±0,1 2 4,36±0,2 3 4,41±0,2 3 4,97±0,2 8 5,3900 Baltymingu mas, proc. 3,26±0, 02 3,32±0,0 2 3,28±0,0 3 3,24±0,0 3 3,29±0,0 4 3,19±0,2 2 3,30±0,1 1 3,06±0,0 8 3,1600 Somatinės ląstelės, tūkst./ml 439,9±7 9,5 304,5±48 ,5 360±122 379±135 348,5±73 ,9 73,7±26, 5 592±329 570±331 38,000
Iš pateiktų duomenų 3 lentelėje matome, kad daugiausiai pieno kilogramais gaunama iš pirmaveršių, o mažiausiai antros laktacijos karvių. Ūkyje vykdoma griežta galvijų atranka ir bandos atnaujinimas.
36 XI laktacijos, mažiausias - I ir VI laktacijos karvių. VI, IX ir XI laktacijos karvių pastebimas mažiausias baltymingumas, II laktacijos didžiausias. 3 lentelėje matome, kad daugiausiai somatinių ląstelių rasta VII, IX ir I laktacijų piene, mažiausiai - VI ir XI laktacijų karvių piene.
4 lentelė. Veislės ir laktacijos įtakos dvifaktorinė dispersinė analizė
Pastaba: staistiškai reikšminga faktoriaus įtaka paryškinta
Kaip matome iš dispersinės analizės tyrimų, veislė statistiškai reikšmingą įtaką turėjo pieno baltymingumui ir somatinėms ląstelėms, o laktacija - pienui kilogramais, baltymams kilogramais ir pieno riebumui procentais.
Požymis Faktoriaus įtakos statistinio reikšmingumo įvertinimas
37
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Genotipo ir fenotipo įtakos visuma lemia gyvulio požymių veislinę vertę ir leidžia prognozuoti selekcijos efektyvumą. Genetiniai faktoriai pieno produktyvumo ir kokybės rodiklius lemia tik 30 proc. (Weigel, Rekaya, 2000).
Pagal įvairius literatūros šaltinius, (Juozaitienė ir kt., 2004) didžiausiu pieno produktyvumu Lietuvoje juodmargių galvijų populiacijoje, pasižymi Švedijos juodmargės karvės. Pagal mano nagrinėtus duomenis, Švedijos juodmargių pieno primilžis taip pat buvo didžiausias (7788 kg metinis vidurkis). Tai buvo 1591 kg daugiau už Lietuvos juodmargių vidurkį (6197 kg.) ir 1739 kg didesnis už Lietuvos žalųjų vidurkį.
Iš žalųjų ir žalmargių kontroliuojamos karvių populiacijos Lietuvoje produktyviausios Estijos žalosios (7654 kg), antroje vietoje - Švedijos žalmargės (6863 kg.).
Pieno produktyvumas senojo genotipo karvių, kurių Lietuvoje yra labai nedaug, svyruoja 5000 - 5500 kg per metus ir yra mažesnis už visų kontroliuojamų karvių pieno primilžio vidurkius.
Negausios Džersių veislės karvių produktyvumas aukštesnis už juodmargių ir žalųjų bei žalmargių veislių karvių primilžio vidurkius.
Pieno riebumas yra labiausiai kintanti pieno sudėtinė dalis. Svyravimus lemia karvės veislė, pašarai, sveikatos būklė ir kiti veiksniai.
38 Pieno baltymingumas (Juozaitienė ir kt, 2004) iš juodmargių grupės didžiausias Holšteino veislės karvių - 3,45 proc., Švedijos juodmargių - 3,43 proc. Mažiausiai baltymų rasta Vokietijos juodmargių karvių piene - 3,25 proc. Žalųjų ir žalmargių veislių grupių tarpe didžiausias pieno baltymingumas Anglerų ir Danijos žalųjų - 3,58 proc., Švedijos žalmargių - 3,53 proc. (Juozaitienė, 2001). Pagal mano nagrinėtus duomenis, daugiausiai baltymų nustatyta Olandijos juodmargių piene - 3,43 proc. ir Danijos juodmargių - 3,41 proc. Žalųjų ir žalmargių galvijų veislių grupių tarpe baltymingiausias pienas Anglerų veislės karvių - 3,6 proc., po jos Danijos žalųjų - 3,56 proc. Džersių veislės karvių baltymų kiekis lenkia visų minėtų veislių rodiklius, baltymingumo vidurkis siekia 4,1 proc.
Somatinės ląstelės piene yra vienas iš karvių mastito diagnostikos požymių. Apie 50 proc. laktuojančių karvių serga mastitu. (Aniulis, Japertas, 2001). Lietuvoje priimta, kad kokybiškas pienas negali turėti daugiau 400 tūkst./ml. somatinių ląstelių. Mokslininkai (Juozaitienė ir kt, 2004) nustatė, kad 8,15 proc. pieno somatinių ląstelių skaičiaus priklauso nuo paveldimumo. Didesniu produktyvumu pasižyminčių veislių: Švedijos juodmargių, Vokietijos juodmargių ir Holšteino veislių karvių piene buvo rastas ir didesnis somatinių ląstelių skaičius, lyginant su kitomis juodmargių karvių veislėmis. (Juozaitienė ir kt, 2004). Mažiausiai somatinių ląstelių rasta Olandijos juodmargių piene. Danijos ir Anglijos juodmargės pasižymi geresne nei vidutinė visų tiriamų juodmargių karvių pieno kokybe pagal somatines ląsteles. (Juozaitiene ir kt, 2004). Mano nagrinėtuose tyrimuose daugiausiai somatinių ląstelių rasta juodmargių karvių piene (416 tūkst./ml per parą). Ryškesni somatinių ląstelių pokyčiai stebėti Vokietijos juodmargių tarpe (507 tūkst./cm3). Stebint karves pagal laktacijas didžiausi SLS rasti III ir velesnėse laktacijose.
Dauguma autorių nurodo neigiamą koreliaciją tarp pieningumo ir baltymų kiekio: pieningumui didėjant mažėja baltymų kiekis (Saikevičius, Juozaitienė, 2004). Tai matoma ir mano nagrinėtoje medžiagoje Švedijos juodmargių tyrimo pavyzdžiu. Šios veislės karvių primilžiai yra didžiausi, o riebalų ir baltymų kiekis vidutinis, tik šiek tiek didesnis už juodmargių karvių vidurkį, SLS padidintas. Estijos žalųjų veislės karvių tarpe, esant dideliam pieningumui baltymo ir riebalo kiekis tik šiek tiek aukštesnis už vidutinį. Tarp pieno baltymingumo ir riebumo koreliacija yra teigiama, tačiau riebalų didėjimas ne visada susijęs su baltymo didėjimu. Baltymų kiekis tokio paties riebumo piene gali būti įvairus. Tai lemia galvijo genetinės savybės.
39 juodmargių (6996±272 kg.) ir ženkliai nesiskyrė nuo kontroliuojamų Danijos juodmargių karvių pieningumo. Mažiausias primilžis Lietuvos juodmargių karvių, bet jis buvo didesnis už šalies Lietuvos juodmargių pieningumo bendrą vidurkį. Didžiausias pieno riebumas buvo Olandijos juodmargių piene (4,69±0,05 proc.). Šis rodiklis irgi didesnis už šios veislės kontroliuojamų karvių bendrą vidurkį. Didžiausias pieno baltymingumas nustatytas Holšteinų veislės karvių piene (3,39±0,05 proc.). Jis atitiko bendrą šalies vidurkį. Somatinių ląstelių didžiausias kiekis nustatytas Vokietijos juodmargių piene (578,9±84,6 tūkst./ml.). Tai irgi atitinka šiai veislei būdingą kiekį.
40
IŠVADOS
1. Vertinant veislės įtaką kontroliuojamų karvių pieno produktyvumui, nustatyta, kad juodmargių veislių karvių pieningumas yra didesnis už žalųjų ir žalmargių populiacijos karvių, kurių pieno riebumas ir baltymingumas didesnis, lyginant su juodmargių galvijų veislių vidurkiu. Didesnis somatinių ląstelių skaičius yra būdingas juodmargių veislių karvėms.
2. Kontroliuojamoje šalies juodmargių galvijų populiacijoje didžiausias pieno produktyvumas nustatytas Švedijos juodmargių karvių (vidutiniškai 7788,25 kg pieno per metus), riebiausias pienas - Danijos juodmargių karvių (4,42 proc.), baltymingiausias pienas - Olandijos juodmargių (3,43 proc.). Somatinių ląstelių didžiausi kiekiai randami Vokietijos juodmargių karvių piene. 3. Žalųjų ir žalmargių galvijų populiacijoje Lietuvoje pieningiausios buvo Estijos žalųjų veislės
karvės (vidutiniškai 7653,5 kg pieno per metus) ir Švedijos žalmargės (6863 kg) . Pagal pieno riebumą (4,72 proc.) ir baltymingumą (3,6 proc.) žalųjų ir žalmargių galvijų populiacijoje lyderiauja Anglerų veislė.
4. Nustayta, kad tirtoje karvių bandoje pieningiausia buvo Danijos juodmargių veislė (6996±272 kg ) o mažiausias primilžis - Lietuvos juodmargių veislės karvių. Aukščiausias pieno riebumo rodiklis nustatytas Olandijos juodmargių veislės karvių piene (4,69 proc.), o aukščiausia pieno baltymingumas - Holšteinų veislės karvių piene (3,39 proc.). Daugiausiai somatinių ląstelių rasta Vokietijos juodmargių veislės karvių piene (578,9±84,6 tūkst./ml.).
41
5. LITETATŪROS SĄRAŠAS
1. Aniulis E., Japertas S. Karvių mastitas. Kaunas, 2001. P. 104
2. Boufet P., Bureu F., Degand G., Lekeux P. Imbalance between lipoxin A4 and leukotrience B4 in chronic mastitis- affected cows // J. Dairy Sci. 2003. T. 86 (11). P. 3430–3439.
3. Gyvulininkystės žinynas. LVA Gyvulininkystės institutas. 2007. P. 38 – 46. ISBN 978-9955-731-10-8
4. Grant R. Feeding to Maximize Protein and Fat. J Dairy Sci. July. 1994. P. 1 – 4. 5. Gudonis A. Pienas ir pieno produktai. Kaunas: Technologija. 2005. P. 71.
6. Gudonis A. Pieno ir pieno produktų technologija. Kaunas. Technologija. 2002. P. 376
7. Jančytė A. Pieno ūkio konkurencingumo veiksnių analizė. Pieninių galvijų selekcija sarišyje su pašarų kokybe ir šėrimu. Kaunas, LVA, 2003.
8. Jukna Č. Galvijininkystė. Vilnius. Mokslas. 1987. P. 12-145
9. Jukna Č., Juozaitienė V., Šileika A., Pieninių ir mėsinių galvijų selekcijos perspektyvos. Galvijų, avių ir ožkų selekcijos aktualijos. Baisiogala. 2002. P. 14–21
10. Juozaitienė V., Oberauskas D., Darbutas J., Lavrinovič J. Lietuvos žalųjų ir žalmargių galvijų populiacijos struktūros analizė. 2004. P. 5-19.
11. Juozaitienė V., Kučinskienė J. , Juozaitis A. , Malevičiūtė J. Veterinarija ir zootechnika. 2004. T. 28 (50). P. 83-85.
12. Juozaitienė V., Japertienė R. Veterinarija ir zootechnika. 2005. T. 32 (54). P. 45-46.
13. Juozaitienė V., Japertienė R., Japertas S. Veterinarija ir zootechnika. 2006. T. 35 (57). P. 64. 14. Juozaitienė V. Lietuvoje veisiamų juodmargių ir žalųjų bei žalmargių galvijų populiacijų
veislinės vertės nustatymo BLUP metodo tėviniu ir gyvulio modeliais tyrimai. Veterinarija ir zootechnika 12 (34) tomas. 2001, P. 28.
15. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. "Mokslas". Vilnius. 1978. 3 tomas. P. 595-596.
16. Pauliukas K., Šidiškis A. R., Urbonavičius A., Šerėnas K. Veterinarija ir zootechnika. 2005. T. 30 (52). P. 67 - 68.
42 18. Staniškienė B., Šernienė L., Šiugždaitė J., Tušas S. Pieno ir jo produktų kokybės įvertinimas.
2007. P. 43–45.
19. Strzalkowska N., Krzyzewski J., Zwierzchowski L. and Ryniewicz Z. Effects of kapa – casein and beta – lactoglobulin loci polymorphysm, cow‘s age, stage of lactation and somatic cell count on dairy milk yield and milk consumption in Polish Black and White cattle. Animal Science Papers and Reports. 2002. 20(1): 21.
20. Saikevičius K., Juozaitinė V. Subalansuoto veisimo Europos Sąjngos praktikos diegimas gerinant juodmargių galvijų populiaciją Lietuvoje. 2004. ISBN 9986-456-08-8.
21. Šileika A. Lietuvos pieninių galvijų populiacijos pieno baltymingumo genetinis gerinimas. Daktaro disertacija. Kaunas, 2010.
22. Šleiva J. Galvijininkystė. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius. 1963. P. 145-195.
23. Turner C. W., The Mammary gland.1. The Anatomy of the udder of Cattle and Domestic Animals. Chapter 12, Columbia, Missouri, Lucas Brothers, 1952.
24. Urbienė S. Pieno produktų reikšmė kaimo žmonių sveikatai. Tarptautinė mokslinė konferencija „Aplinkos sauga ir sveikata kaimo sodybose”. LŽŪU, 2009.
25. Urbienė S. Pieno sudėtis ir savybės. Žaliava produktų gamybai: Kaunas, Noreikiškės, 2005. 26. VI „Gyvulių produktyvumo kontrolė ” 2010 metų veiklos ataskaita.
27. Weigel K. A., Rekaya R. Genetic parameters for reproductive traits of Holstein cattle in California and Minesota. Journal of Dairy science. 2000. P. 72–73.
28. Zootechnikos žinynas. http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko_zinynas.pdf
