LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra
MONIKA ŽEMAITAITYTĖ
RIZIKINGOS SEKSUALINĖS ELGSENOS IR SMURTO BEI NEPRIEŽIŪROS SĄSAJOS TARP PROFESINĖSE MOKYKLOSE BESIMOKANČIŲ PAAUGLIŲ
Leidžiama ginti prof. dr. N. Žemaitienė _________ (Rengimo komisijos pirmininkė, parašas)
Studentė: Monika Žemaitaitytė Darbo vadovė: lekt. Gita Argustaitė-Zailskienė Data: 2020 m. gegužės 27d.
2
PADĖKA
Nuoširdžią padėką norėčiau išreikšti savo mokslinio darbo vadovei lekt. Gitai Argustaitei-Zailskienei už pagalbą ir naudingus patarimus rašant baigiamąjį darbą. Taip pat, už konsultacijas, kurių metų buvo suteikta daug vertingų patarimų ir įžvalgų, dėkoju prof. dr. Kastyčiui Šmigelskui.
Taip pat, norisi tarti nuoširdų ačiū visoms 26 Lietuvos profesinėms mokykloms ir jų administracijos darbuotojams, mokytojams, kurie bendradarbiavo organizuojant tyrimą ir šiltai priėmė į savo mokyklas. Bei dėkingumą noriu išreikšti mokiniams, kurie dalyvavo šiame tyrime ir tinkamai užpildė anketas, dalijosi įžvalgomis apie sudėtingas savo gyvenimo patirtis.
Dėkoju visai Sveikatos tyrimų instituto projektą įgyvendinančiai tyrėjų komandai su kuria galėjau keliauti vykdant šį tyrimą nuo literatūros apžvalgų, klausimyno formavimo iki didelės duomenų bazės valdymo. Ačiū puikiai komandai, leidusiai pasidalinti dalimi kartu atlikto darbo ir sutikusiai tyrimą papildyti mane dominančiais klausimais apie paauglių lytinę elgseną.
Ačiū visiems šeimos nariams, kurie mane palaikė, tikėjo ir motyvavo. Jūsų visų dėka buvau motyvuota siekti užsibrėžto tikslo, todėl dar kartą ačiū Jums.
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 6 SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 8 1. ĮVADAS ... 9 1.1. Įžanga ... 91.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 10
1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai ... 12
1.4. Literatūros apžvalga ... 12
1.4.1. Paauglių rizikingo seksualinio elgesio samprata ir paplitimas ... 12
1.4.2. Paauglių rizikingas seksualinis elgesys - apsauginiai ir rizikos veiksniai ... 20
1.4.3. Smurto patirtis vaikystėje ir jos sąsajos su rizikinga seksualine elgsena ... 23
2. TYRIMO METODAI ... 28
2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 28
2.2. Tyrimo instrumentai ... 32
2.3. Duomenų analizės metodai ... 34
3. REZULTATAI ... 36
3.1. Rizikingos seksualinės elgsenos ypatumai tarp paauglių ... 36
3.2. Smurto ir nepriežiūros patirtis ... 40
3.3. Rizikingo seksualinio elgesio sąsajos su smurto ir nepriežiūros patyrimu ... 43
APTARIMAS ... 54
4.1. Rezultatų aptarimas kitų tyrimų kontekste ... 55
4.2. Tyrimo privalumai, ribotumai ir įžvalgos tolimesniems tyrimams ... 60
IŠVADOS ... 62
4
SANTRAUKA
Žemaitaitytė, M. (2020). Rizikingos seksualinės elgsenos ir smurto bei nepriežiūros sąsajos tarp
profesinėse mokyklose besimokančių paauglių (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis
darbas). Mokslinis vadovas: lekt. Gita Argustaitė-Zailskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. 67 p.
Tyrimo problema. Žinių trūkumas apie rizikingos seksualinės elgsenos paplitimą ir jos
sąsajas su vaikystėje patirtu smurtu ir nepriežiūra tarp profesinėse mokyklose besimokančių paauglių.
Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 15-18 m. Lietuvos profesinėse mokyklose
besimokantys vidurinio išsilavinimo neturintys paaugliai (n=1898).
Tyrimo metodai. Tyrime taikyta anoniminė apklausos anketa. Instrumentas – Sveikatos
tyrimų instituto tyrėjų grupės sudaryta anketa, skirta įvertinti jaunuolių skirtingo smurto formų patyrimui ir pagalbos prieinamumui bei kitų, su jais susijusių svarbių psichosocialinių rodiklių įvertinimui. Anketoje pateikiami klausimai apie pagrindinių smurto formų ir pagalbos galimybių vertinimą, kurį sudarė fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas, patyčios bei savižala; nepriežiūros patyrimas; pasyvus įvairių smurto formų patyrimas; vaikystėje išgyventų traumuojančių įvykių vertinimas; streso įveikos būdų vertinimas; socialiniai-demografiniai klausimai. Į anketą šiam darbui įtraukti papildomi klausimai apie paauglių lytinį gyvenimą. Duomenų analizė atlikta vienmatės ir dvimatės analizės lygmenyse, taip pat atlikta logistinė regresinė analizė.
Tyrimo rezultatai. Tarp profesinėse mokyklose besimokančių paauglių bent kartą turėti
lytiniai santykiai: be prezervatyvo (23,3 proc.), su atsitiktiniu partneriu (19,2 proc.), apsvaigus nuo alkoholio ar narkotikų (19,1 proc.). 17,3 proc. paauglių turėjo lytinius santykius iki 16 m., 14,4 proc. turėjo daugiau nei vieną partnerį per 12 mėn., 9,5 proc. tikrinosi dėl nėštumo ir lytiškai plintančių ligų (4,3 proc). Kai kurių paauglių elgsenai buvo būdinga ne viena rizikingo elgesio forma. Ankstyvus lytinius santykius iki 16 metų, nepriklausomai nuo socialinių veiksnių, prognozavo patirtos bent kartą patirtos nepriežiūros formos (saugios aplinkos (OR=1,68, p=0,004), bei meilės ir globos trūkumas (OR=1,74, p=0,001)), seksualinė prievarta vaikystėje (OR=2,20, p=0,028) ir seksualinio smurto patirtis per visą gyvenimą (OR=2,14, p=0,005). Su ankstyvais lytiniais santykiais buvo susiję traumuojantys įvykiai vaikystėje ir seksualinė prievarta tarp merginų, o patirtas būtinųjų priemonių trūkumas tarp vaikinų. Didesnį lytinių partnerių skaičių per metus prognozavo bent kartą patirtas seksualinis smurtas per visą gyvenimą (OR=2,72, p<0,001). Meilės ir globos trūkumas, susijęs su daugiau nei vieno lytinio partnerio per metus turėjimu tarp merginų. Santykius be prezervatyvo prognozavo bent kartą patirta: nepriežiūra (būtinųjų priemonių (OR=1,59, p=0,004), saugios aplinkos (OR=1,92, p<0,001), meilės ir globos trūkumas(OR=1,67, p<0,001)), trauminė vaikystės patirtis bendrai (OR=1,77, p<0,001) ir atskiros jos formos (fizinis smurtas (OR=1,59, p=0,018), seksualinė prievarta (OR=1,43, p=0,006)) bei seksualinis smurtas per gyvenimą (OR=2,79, p<0,001).
Išvados. Bent kartą patirtas seksualinis smurtas per gyvenimą prognozavo: ankstyvus
lytinius santykius iki 16 metų, didesnį lytinių partnerių skaičių per metus ir lytinius santykius, be prezervatyvo. Ankstyvus lytinius santykius iki 16 metų taip pat, prognozavo bent kartą patirtos nepriežiūros formos (saugios aplinkos, bei meilės ir globos trūkumas), seksualinė prievarta vaikystėje. O santykius be prezervatyvo prognozavo bent kartą patirta: nepriežiūra (būtinųjų priemonių, saugios aplinkos, meilės ir globos trūkumas), trauminė vaikystės patirtis bendrai ir atskiros jos formos (fizinis smurtas, seksualinė prievarta).
Raktažodžiai: rizikinga seksualinė elgsena, smurtas, nepriežiūra, paaugliai, profesinės
5
SUMMARY
Žemaitaitytė, M. (2020). Relationships between risky sexual behavior and violence and neglect
among adolescents in vocational schools (Master's Thesis in Health Psychology). Scientific adviser:
lect. Gita Argustaitė-Zailskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. 67 p.
Problem: Lack of knowledge about the prevalence of risky sexual behavior and it‘s links
to experienced violenle and neglect among adolescents in vocational schools.
Subject: 15-18 year old adolescents studying in Lithuanian vocational schools (n = 1898). Methods: The survey was conducted using an anonymous form. A questionnaire
developed by a group of researchers from the Institute for Health Research to eveluate young people's experiences of different forms of violence and access to help, as well as other relevant psychosocial indicators. The questionnaire asks questions about the assessment of the main forms of violence and opportunities for help, which included physical, psychological, sexual violence, bullying and self-harm; experience of neglect; passive experiences of various forms of violence; childhood traumatic events; stress coping methods; socio-demographic issues. The questionnaire for this work includes additional questions about adolescent sex life. The data were analysed using univariate and bivariate as well as logistic regression analysis.
Results: 23.3% adolescents had sex without a condom in vocational schools; 19.2% with
an casual partner, 19.1% under the influence of alcohol or drugs. 17.3% adolescents had early sexual intercourse under the age of 16, 14.4% had more than one partner in 12 months, 9.5% examined for pregnancy and 4.3% for sexually transmitted diseases. The behavior of some adolescents was characterized by more than one form of risky sexual behavior forms. Early sexual intercourse under the age of 16, was caused by experienced forms of neglect (lack of safe environment (OR = 1.68, p = 0.004), and lack of love and care (OR = 1.74, p = 0.001)), childhood sexual abuse (OR = 2.20, p = 0.028) and lifelong experience of sexual violence (OR = 2.14, p = 0.005). Traumatic events in childhood and sexual abuse between girls were associated with early sexual intercourse, and a lack of necessary measures was experienced among boys. The higher number of sexual partners per year caused by experienced sexual violence at least once in a lifetime (OR = 2.72, p <0.001). Lack of love and care associated with having more than one sexual partner per year among girls. Relationships without a condom were determined at: neglect (lack of necessary measures (OR = 1.59, p = 0.004), lack of safe environment (OR = 1.92, p <0.001), lack of love and care (OR = 1.67, p <0.001)), traumatic childhood experience in general (OR = 1.77, p <0.001) and its individual forms (physical violence (OR = 1.59, p = 0.018), sexual abuse (OR = 1.43, p = 0.006)) and sexual violence during life (OR = 2.79, p <0.001).
Conclusions: Lifetime sexual violence was determined: early sexual intercourse under the
age of 16, a higher number of sexual partners per year, and unprotected sex. Early sexual intercourse under the age of 16 was caused by at least one form of neglect (lack of a safe environment and love and care), sexual abuse in childhood. And relationships without a condom was caused by: neglect (lack of necessary measures, safe environment, love and care), traumatic childhood experience in general and its individual forms (physical violence, sexual abuse).
Key words: risky sexual behavior, child abuse, neglect, adolescents, vocational school
6
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Atsitiktiniai seksualiniai santykiai (angl. casual sex) – seksualinė veikla tarp žmonių
nebūtinai įskaitant stiprius emocinius ryšius ar ilgalaikį įsipareigojimą (Garcia ir kt., 2012). Sąvokos atsitiktiniai ir neromantiniai seksualiniai santykiai bus vartojamos kaip tapačios.
Emocinis/psichologinis smurtas prieš vaiką - tai negebėjimas užtikrinti vaiko vystymuisi
palankios bei palaikančios aplinkos. Šis smurtas apima tokius veiksnius kaip judėjimo apribojimas, žeminimas, kaltinimas, grasinimas, bauginimas, diskriminavimas ar išjuokimas ir kitos ne fizinio žalojimo formos, nukreiptos į atmetimą ir priešiškumą (Norman ir kt., 2012).
Fizinis smurtas prieš vaiką - yra apibrėžiamas kaip tyčinis fizinės jėgos panaudojimas
prieš vaiką, kuris daro arba turi didelę tikimybę, kad padarys žalą vaiko sveikatai, gyvenimui, vystymuisi ar orumui. Tai apima mušimą, spardymą, purtymą, smaugimą, apdegimą, apsinuodijimą ir kt. Neretai fizinis smurtas prieš vaikus namuose taikomas kaip bausmė (WHO, 2016).
Lytiniai santykiai ir seksualiniai santykiai šiame darbe bus vartojamos kaip tapačios
sąvokos.
Lytiškai plintančios ligos ir lytiškai plintančios infekcijos šiame darbe bus vartojamos
kaip tapačios sąvokos.
Nepriežiūra – tai vaiko vystymosi ir gerovės poreikių neužtikrinimas. Nepriežiūra gali
apimti vieną arba kelias iš šių sričių: sveikata, švietimas, emocinis vystymasis, mityba, pastogė ir saugios gyvenimo sąlygos. Nepriežiūra gali būti patiriama nepriklausomai nuo socialinės-ekonominės šeimos padėties (Norman ir kt., 2012).
Netinkamas elgesys su vaiku (angl. child abuse, child maltreatment) - bet kokios formos
fizinis, ar/ ir emocinis, seksualinis smurtas, nepriežiūra ar neatsargus elgesys, komercinio ar kitokio išnaudojimo formos, turinčios realią ar galimą žalą vaiko sveikatai, vystymuisi, orumui, pasitikėjimui (PSO, 2016).
Paauglystė – pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės į suaugusiojo amžių, trunkantis nuo
lytinio subrendimo iki savarankiško gyvenimo. Paauglystės ribos yra sąlygiškos, dažniausiai skirstomos į ankstyvąjį – 12-14 metų, pereinamąjį – 15 metų ir vėlyvąjį – 16-18 metų tarpsnius (Žukauskienė, 2008).
Rizikingas elgesys – tai elgesys, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai kelia grėsmę jauno
žmogaus sveikatai, gerovei ir ateities raidai bei sėkmei (Bulotaitė, 2014).
Rizikingas seksualinis elgesys – tai seksualinis elgesys, kuris didina riziką užsikrėsti
lytiškai plintančiomis ligomis, taip pat siejamas su didele neplanuoto nėštumo rizika (MacArthur ir kt., 2018).
7
Seksualinė prievarta - apibrėžiama kaip vaiko įtraukimas į seksualinę veiklą, kurios jis
nesuvokia, nesugeba duoti informuoto sutikimo, dėl kuriai vaikas nėra pasirengęs, arba kuri pažeidžia įstatymus ar visuomenines normas (Norman ir kt., 2012). Tai nėra tik lytinio akto atlikimas su vaiku ar mėginimas išprievartauti, kaip dažnai suprantama. Tai ir vaiko lytinių organų lietimas, dirginimas ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo ar kito bendraamžio lytinius organus; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą; leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus; vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais (Grigutytė, 2004 ir kt.). Seksualinės prievartos sąvoka šiame darbe bus vartojama apibūdinti smurtui prieš vaiką vaikystės laikotarpiu.
8
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
HBSC (angl. Health Behaviour in School-aged Children) - Moksleivių gyvensenos ir sveikatos
tyrimas
YRBS (angl. Youth Risk Behavior Survey) - Jaunimo rizikingo elgesio tyrimas LGB – Neheteroseksualūs asmenys: homoseksualūs ir biseksualūs asmenys LPI – Lytiškai plintančios infekcijos
LPL – Lytiškai plintančios ligos
OR (angl. odds rati o) - Galimybių santykis PI – Pasikliautinasis intervalas
RSE – Rizikingas seksualinis elgesys
PSO (angl. World Health Organization, WHO) - Pasaulio sveikatos organizacija ŽIV – Žmogaus imunodeficito virusas
9
1. ĮVADAS
1.1. Įžanga
Paauglystė ir jauno suaugusiojo amžius – tai kritiniai gyvenimo būdo formavimosi laikotarpiai, susiję su esama ir būsima sveikata ir gerove. Daugelis rizikingo elgesio formų: tabako, alkoholio vartojimas, fizinis neaktyvumas, rizikinga seksualinė elgsena ir t.t., susijusių su sveikata, sukeliančių lėtines neužkrečiamąsias ligas prasideda paauglystėje, o įsitraukimas į tokį elgesį gali padidinti nepakankamo išsilavinimo, antisocialaus elgesio, lytiškai plintančių infekcijų (LPI), traumų ir priklausomybės nuo narkotikų vartojimo riziką paauglystėje ir jauno suaugusiojo amžiuje, taip pat gali paveikti sergamumą vėlesniame amžiuje, tokiu būdu reikšmingai veikiant sveikatą viso gyvenimo metu (Pasaulio sveikatos organizacija 2014). Įsitraukimas į vieną rizikingą elgesį padidina įsitraukimo į kitus tikimybę (MacArthur ir kt., 2018). Atliekant tyrimus tarptautiniu ir šalies lygmeniu sukaupta nemažai duomenų apie vyresnio mokyklinio amžiaus vaikų gyvenseną ir jų sveikatai įtakos turinčių veiksnių paplitimą. Nustatyta, kad tarp mokinių paplitęs rūkymas, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, jiems būdinga ankstyva lytinio gyvenimo pradžia, nesveika mityba, fizinio aktyvumo stoka, psichologinės problemos (Inchley ir kt., 2016; Šmigelskas ir kt., 2019).
Teigiama, kad paauglystės laikotarpiu kuriami ir tyrinėjami nauji socialiniai ryšiai, prioritetais tampa priklausymas grupėms ir jų priėmimas, besiplečiantys paauglių interesai susiję su romantiškais santykiais ir seksualiniais partneriais. Lytinių santykių pradžia neretai vertinama, kaip vienas iš perėjimo ritualų į suaugusiojo gyvenimą (Reissing ir kt., 2012). Visuomenės požiūriu paauglių seksualinis elgesys smerkiamas dėl nepriimtino amžiaus ir asmenybės ne subrendimo, o ne dėl pavojaus sveikatai (Halpern, 2010). Tačiau naujausiuose užsienio tyrimuose nurodoma, jog paauglystė kaip psichosocialinio vystymosi laikotarpis kelia didesnę riziką susirgti ir užkrėsti lytiškai plintančiomis ligomis (LPL) (Kugbey ir kt., 2018, MacArthur ir kt., 2018; Chawla ir Sarkar, 2019). Kai kurios lytiškai plintančios ligos yra labiau paplitusios tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų, nei vyresnių vyrų ir moterų (Wangu ir Burstein, 2017; Shannon, ir Klausner, 2018). Lytiškai plintančios ligos yra viena iš didžiausių paauglių sveikatos problemų visame pasaulyje (PSO, 2018). Jungtinėse Amerikos Valstijose pastebima, jog 1 iš 4 lytiškai aktyvių paauglių merginų turi LPI, dažniausiai tai chlamidinė infekcija ar žmogaus papilomos viruso infekcija. LPI rodikliai JAV auga tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų, tačiau didžioji dalis infekcijų plitimo stebima tarp paauglių (Workowski ir Bolan, 2015). Renkami stebėsenos rodikliai atskleidžia, kad LPI skaičius auga tarp paauglių daugelyje Europos šalių ir regionų (Laakkonen, 2014), ir nurodoma, kad LPI paplitimas tarp paauglių didžiausias, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis. Autoriai pastebi, jog paaugliai nėra linkę kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus dėl lytiniu keliu įgytų ligų.
10 LPL kartu ir ŽIV atžvilgiu ypač rizikingu laikotarpiu būtų galima laikyti paauglystės pabaigą ir suaugusiojo amžiaus pradžią, kai dauguma jaunuolių jau yra seksualiai aktyvūs, tačiau tuo pat metu nemažai jų daliai dar būdingas paaugliškas elgesio chaotiškumas ir neatsakingumas (Legkauskas ir Jakovlevaitė, 2005). Shannon ir Klausner (2018) apžvelgia, kad toks LPL paplitimas tarp paauglių, gali būti susiję su paauglių polinkiu į rizikingą seksualinę elgseną (RSE), pavyzdžiui, turėti kelis lytinius partnerius, didesnį jų skaičių arba turėti lytinius santykius be prezervatyvo. Todėl vis dažniau rizikingo seksualinio elgesio formų paplitimas tyrinėjamas tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų, analizuojami įvairūs rizikos ir apsauginiai veiksniai susiję su RSE. Siekiama išsiaiškinti pagrindinius veiksnius susijusius su atskiromis paauglių grupėmis, kad galima būtų gerinti taikomas prevencines ir intervencines strategijas bei suteikti veiksmingesnę pagalbą.
Paauglių ir vaikų lytinis švietimas išlieka jautri tema daugelio šalių švietimo ir sveikatos sistemose. Anot Pasaulio sveikatos organizacijos (2019) apžvelgiant pastarųjų 25 metų paauglių seksualinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisės raidą, nors ir stebimas padidėjęs programų, tyrimų, skirtų paaugliams, finansavimas ir įrodymais grįstų gairių formavimas, tačiau pastangas įgyvendinti pokyčius seksualinės ir reprodukcinės sveikatos sektoriuje trukdo didelis pasipriešinimas teikiant informaciją ir paslaugas dėl vyraujančių socialinių normų ir dėl to, kad paauglių seksualumas išlieka tabu tema (Kabiru, 2019). Taip pat, stebimi pablogėję rodikliai tokie kaip smurtas artimoje aplinkoje, fiksuojama daugiau smurto patiriamo iš partnerio ir didėjantys vėžio rodikliai susiję su reprodukcine sveikata (Liang ir kt., 2019, cit. pgl. Kabiru, 2019).
Apibendrinant galima paminėti, kad atsižvelgiant į paauglių polinkį į rizikingą elgesį, stebint LPL paplitimą tarp paauglių kaip augančią problemą tarp tokio amžiaus asmenų, svarbu tyrinėti paauglių rizikingą seksualinę elgseną, kadangi paauglių seksualumas vis dar išlieka jautri ir vengiama tema.
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas
Rizikingas seksualinis elgesys apibrėžiamas kaip elgesys, dėl kurio padidėja pavojus užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis, didelė neplanuoto nėštumo rizika. Rizikingu seksualiniu elgesiu paauglystėje dažniausiai laikomi lytiniai santykiai ankstyvame amžiuje, didelė seksualinių partnerių kaita, lytiniai santykiai apsvaigus nuo alkoholio ar narkotikų, lytiniai santykiai be kontracepcijos priemonių ar neteisingas jų naudojimas (Workowski ir Bolan, 2015). Tačiau išlieka rizikingos seksualinio elgesio apibrėžimo ir jo formų išskyrimo problema.
Rizikinga seksualinė elgsena, plačiai paplitęs reiškinys tarp jaunų asmenų, kurio pasekmės siejamos su reikšmingu poveikiu jauno asmens sveikatai (nevaisingumas, dubens organų uždegiminės ligos ir lytiškai plintančios infekcijos, įskaitant ŽIV, ankstyvu ar neplanuotu nėštumu,
11 įskaitant aborto riziką) ir gali paveikti sergamumą vėlesniame amžiuje (Kotchick ir kt., 2001; MacArthur ir kt., 2018). Nors rizikingas lytinis elgesys gana dažnai tampa vienu iš svarbių veiksnių vertinant jaunimo sveikatą ir gyvenseną, tačiau dauguma rizikingo seksualinio elgesio ir atskirų jo formų tyrimų atliekama jaunų suaugusiųjų, ypač studentų imtyse (Kugbey ir kt., 2018). Studentų imtis neretai pasirenkama, dėl studijų laikotarpio išskirtinumo – reikšmingai sumažėjusios tėvų kontrolės, rizikingesnės elgsenos: dažnesnio alkoholio ar narkotikų vartojimo, didesnių galimybių turėti seksualinių santykių su įvairiais partneriais (Turchik, 2007; Mozūraitytė, 2012). Epidemiologiniuose ir stebėsenos tyrimuose paauglių lytinė elgsena ir RSE formos dažniausiai tyrinėjamos tarp vidurinėse mokyklose ir gimnazijose besimokančių paauglių. Profesinėse mokyklose besimokančių paauglių sveikata ir sveikatos elgsena retai tyrinėjama tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse retai renkami duomenys, ypač sistemingai, apie šių mokyklų moksleivių gyvenseną ir sveikatą. Nors pavieniai tyrimai atskleidžia, kad galimai profesinių mokyklų moksleiviai gali skirtis savo elgesiu susijusiu su sveikata nuo vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleivių (Liuima, 2018; Horvath ir kt., 2018; Pakarinen ir kt., 2019), pastebima padidėjusi tabako, alkoholio ir narkotikų vartojimo rizika, nesaugių seksualinių santykių rizika, mažiau palankus požiūris į mokyklą ir klasės draugus bei dažnesni pranešimai apie patyčių patyrimą (Horváth ir kt., 2018). Suomijos Nacionalinio sveikatos ir gerovės instituto (2016) atliktas tyrimas atskleidė, jog paaugliai, besimokantys profesinėse įstaigose turi menkas seksualinio elgesio žinias ir, kad berniukai turi silpnesnių žinių nei mergaitės (Espada ir kt., 2015). Profesinių mokyklų mokiniai turi daugiau lytinių partnerių ir naudoja mažiau prezervatyvų nei to paties amžiaus paaugliai vidurinėje mokykloje (Pakarinen ir kt., 2019). Liuimos, (2018) teigimu, profesinių mokyklų mokinių elgesys ir mokyklose egzistuojančios problemos gali būti susijusios su mokymo įstaigos kontingentu (dalį mokinių sudaro rizikos šeimų vaikai) ir specifiškumu. Taip pat, svarbu paminėti, kad moksleivių besimokančių profesinėse mokyklose elgesį gali veikti tie patys studijų laikotarpio išskirtinumai, kaip ir studentų imtį.
Dauguma mokslininkų pripažįsta, kad rizikingo elgesio, o kartu ir jo keliamų neigiamų pasekmių galima išvengti taikant tinkamas prevencijos bei intervencijos priemones. Ieškant efektyvių šios problemos sprendimo būdų, bandoma atskleisti rizikuojančių asmenų „psichologines charakteristikas“. Vaikai, kurie patiria seksualinį smurtą, turi didesnę riziką rizikingai seksualinei elgsenai jaunystėje (Arriola ir kt., 2005; Homma ir kt., 2012; Abajobir ir kt., 2017). Taip pat, daugėja tyrimų nurodančių, kad ir kitos ne seksualinės smurto formos patirtos vaikystėje (fizinis, psichologinis smurtas ir nepriežiūra) gali veikti RSE (Norman ir kt., 2012; Negriff ir kt., 2015; Wang ir kt., 2019). Dėl šių priežasčių svarbu atskleisti smurto patirtis ir jų paplitimo mąstą vaikystėje tarp mažai tyrinėtos paauglių imties – besimokančiųjų profesinėse mokyklose, kad
12 identifikuoti kokios intervencijos gali būti reikalingos užkirsti kelią tolimesnei rizikingai seksualinei elgsenai tarp paauglių.
Lietuvoje atliktų mokslinių tyrimų apie smurto patirtis vaikystėje ir jos sąsajas su rizikinga elgsena paauglystėje nepavyko aptikti, nors kitose šalyse šis ryšys tyrinėjamas gana plačiai. Lietuvoje daugiau tyrinėjama jaunų asmenų seksualinis elgesys bendrąja prasme: tiriama studentų rizikingo seksualinio elgesio sąsaja su psichosocialinėmis savybėmis (Legkauskas ir Jakovlevaitė, 2005), asmenybės bruožais (Mozūraitytė, 2012), savideterminacija ir savireguliacija (Ramonaitė, 2012), šeimos sudėtimi ir tarpusavio santykiais (Macijauskienė, 2019) arba smurto problema ir jos paplitimas atskirai.
1.3. Darbo tikslas ir uždaviniai
Tikslas: Įvertinti rizikingos seksualinės elgsenos paplitimą ir jos sąsajas su patirtu smurtu bei
nepriežiūra tarp profesinėse mokyklose besimokančių paauglių.
Uždaviniai:
1. Įvertinti rizikingo seksualinio elgesio paplitimą tarp profesinėse mokyklose besimokančių paauglių;
2. Įvertinti smurto ir nepriežiūros patirties paplitimą tarp profesinėse mokyklose besimokančių paauglių;
3. Įvertinti patirto smurto ir nepriežiūros sąsajas su paauglių rizikingu seksualiniu elgesiu; 4. Atskleisti ryšius tarp rizikingo seksualinio elgesio formų ir smurto, nepriežiūros patirties.
1.4. Literatūros apžvalga
1.4.1. Paauglių rizikingo seksualinio elgesio samprata ir paplitimas
Pradedant kalbėti apie rizikingos seksualinės elgsenos (RSE) formas, pirmiausia, vertėtų pradėti nuo bendresnio supratimo koks seksualinis elgesys gali būti laikomas rizikingu. Bendrąja prasme, seksualinis elgesys apima visas veiklas, patenkinančias asmens seksualinius poreikius. Jis dažniausiai tyrinėjamas atsižvelgiant į seksualinę praktiką, lytinius santykius, reprodukcinę sveikatą, lytiniu keliu plintančias infekcijas (LPI) ir kontracepcijos naudojimą (Chawla ir Sarkar, 2019). Nors seksualinis elgesys ir seksualumo išraiška yra laikomi normalia suaugusio žmogaus gyvenimo dalimi, seksualinio elgesio išraiška ir aplinkybės gali neatitikti visuomeninių normų ir šis elgesys gali tapti netinkamas ar rizikingas. Rizikingas seksualinis elgesys tyrinėjamas gana plačiai, tačiau nemaža dalis mokslinės literatūros nepateikia tikslaus apibrėžimo ir galima matyti, jog skirtinguose tyrimuose į RSE sąvoką gali būti įtraukiamos skirtingos seksualinio elgesio formos ir
13 aplinkybės atsižvelgiant į kultūrą, amžių, lytį ir įvairius kitus veiksnius (Kotchick ir kt., 2001; Chawla ir Sarkar, 2019). Chawla ir Sarkar (2019) tyrimų apžvalgos duomenimis veiksnius, kurie apibūdina RSE galima suskirstyti į tris kategorijas: elgesio sukeliami rizikos faktoriai, partnerio ir seksualinės veiklos aplinkybių apibrėžimas (žr. 1 pav.).
1 pav. Rizikingą seksualinį elgesį apibūdinančių veiksnių grupės
Šaltinis: sudaryta pagal Chawla, N. ir Sarkar, S. (2019). Defining “High-risk Sexual Behavior” in the Context of Substance Use. Journal of Psychosexual Health, 1(1), p. 28.
Vis dėlto, dažniausiai RSE apibrėžiamas siejant seksualinio elgesio riziką su reikšmingomis sveikatos problemomis. RSE apibrėžiamas kaip seksualinis elgesys siejamas su galimais neigiamais ilgalaikiais reprodukcinės sveikatos padariniais, tokiais kaip nevaisingumas, dubens organų uždegiminės ligos ir lytiškai plintančios infekcijos, įskaitant ŽIV (Kotchick ir kt., 2001). Su rizika užsikrėsti LPI susiję tokie RSE konstruktai kaip nesaugūs lytiniai santykiai, santykiai su keliais lytiniais partneriais ir partneriais, kurie gali būti intraveninių narkotikų vartotojai (Ritchwood ir kt., 2015). Nesaugūs lytiniai santykiai, atsižvelgiant į ŽIV perdavimo tikimybę, apibrėžiami kaip analiniai / oraliniai ar vaginaliniai lytiniai santykiai be prezervatyvo ar kitokių kontracepcijos priemonių (Chawla ir Sarkar, 2019). Kiti veiksniai: ankstyvas lytinių santykių pradžios amžius, atsitiktiniai partneriai, didelis jų skaičius, apmokami seksualiniai santykiai ar tokių santykių teikimas ir kt. (žr. 1 pav.) dažnai įtraukiami tyrinėjant RSE priklausomai nuo tyrimo imties specifikos.
Rizika: LPL, ŽIV, nėštumas, abortas, teisiniai/šeimyniniai konfliktai Partneris: naudojantis intraveninius narkotikus, atsitiktinis,
vedamas kitų paskatų, keli partneriai
Lytinis aktyvumas: ankstyvi pirmieji lytiniai santykiai, be apsaugos priemonių, apmokamas,
iki santuokos, veikiant alkoholiui ar narkotikams
14 Kadangi rizikingos seksualinės elgsenos apibrėžimas labai priklauso nuo tiriamos grupės charakteristikos, kultūros, amžiaus lyties ir kt., vertinga apžvelgti kaip tyrinėjamas paauglių seksualinis elgesys. Pirmiausia, verta paminėti, kad paauglių ir jaunų suaugusiųjų imtyje dažniau RSE siejamas su ankstyvu ar neplanuotu nėštumu (įskaitant aborto riziką) ir LPI (Ross ir kt., 2016; Kugbey ir kt., 2018, Yoon ir kt., 2018, MacArthur ir kt., 2018; Chawla ir Sarkar, 2019). Atsižvelgiant į šias galimas paauglių seksualinio elgesio pasekmes, RSE apibūdinamas kaip nenaudojimas ar nenuoseklus naudojimas prezervatyvo ar kitų kontracepcijos metodų lytinių santykių metu, turimi keli lytiniai partneriai ir alkoholio ar narkotikų vartojimas prieš lytinius santykius ar jų metu (Kotchick ir kt., 2001). Literatūroje pradedant vertinti paauglių rizikingą lytinę elgseną, neretai pirmasis rodiklis yra paauglių seksualinio aktyvumo įvertinimas – ar paauglys kada nors turėjo lytinių santykių (Kotchick ir kt., 2001). Tačiau dažniau toks paauglių seksualinio aktyvumo vertinimas, skirstomas į lytiškai aktyvaus ir neaktyvaus kategorijas neatskleidžia rizikos ir daugiau turėtų būti vertinamas elgesio tęstinumas ir lytinių santykių formos ir aplinkybės (Miller ir kt., 1997 cit. pgl. Kotchick ir kt., 2001). Dar vienas iš gana ambivalentiškai vertinamų veiksnių tai lytinių santykių pradžios amžius. Viena vertus, amžius, kuriame paauglys turi pirmuosius lytinius santykius nelaikomas rizikos veiksniu, kadangi vien amžius visiškai nereiškia rizikos, o yra vertinamas kaip tolimesnės seksualinės rizikos prisiėmimo veiksnys (Kotchick ir kt., 2001). Tačiau kiti autoriai nurodo, kad būtent tai, jog ankstyvas pirmasis lytinis aktas gali pradėti formuoti rizikingą seksualinės elgsenos modelį yra svarbus argumentas šį veiksnį įtraukti tyrinėjant paauglių RSE (Heywood ir kt., 2015). Taip pat, išsamiau tyrinėjant ankstyvąsias paauglių lytines patirtis, stebima, kad neretai pats lytinis aktas gali būti rizikingas (su vyresniu, ar atsitiktiniu partneriu, vartojant alkoholį ar narkotikus, nenaudojant ar neteisingai naudojant apsaugos priemones ir kt.) (Kaestle ir kt., 2002; Aicken ir kt., 2011).
Taigi, rizikingos seksualinės elgsenos apibrėžimų skirtumai yra nemažas iššūkis siekiant palyginti skirtingus tyrimus ir įvertinti skirtingų tyrimų rezultatų sistemingumą. Taip pat stebima, jog trūksta psichometriškai pagrįstų visapusiškų seksualinės rizikos elgesio vertinimo priemonių ir dažniausiai RSE formų klausimai yra sudaromi tyrimų autorių. Dėl standartizuotų priemonių trūkumo sunku nustatyti tyrimo rezultatų patikimumą ir pagrįstumą, palyginti tyrimų rezultatus ir įvertinti pokyčius prevencijos ir intervencijos programose (Chawla ir Sarkar, 2019). Kitas iššūkis, su kuriuo susiduriama apibrėžiant ir vertinant RSE, yra lytinio elgesio nutylėjimas arba socialiniai priimtinų atsakymų pateikimas, kas neretai gali iškreipti tyrimų rezultatus (Mitchell ir kt., 2018; Chawla ir Sarkar, 2019).
Apibendrinant, RSE neturi vieno apibrėžimo, skirtinguose tyrimuose, skirtingos seksualinio elgesio formos ir aplinkybės yra įtraukiamos. Dažniausiai RSE apibrėžimas konstruojamas atsižvelgiant į RSE padarinius, pastarieji paauglių imtyje: ankstyvas, neplanuotas nėštumas, LPI.
15
Toliau bus atskirai panagrinėti veiksniai dažniausiai taikomi tyrinėjant jaunų asmenų RSE, jų apibrėžimai, vertinimas, paplitimas ir problematika.
1.4.1.1. Lytinių santykių pradžia
Pirmoji lytinio akto patirtis yra viena iš svarbiausių įvykių jauno žmogaus gyvenime ir neretai yra vertinamas kaip perėjimo ritualas į suaugusiojo gyvenimą, veikiantis lytinį vystymąsi, būsimus seksualinius išgyvenimus ir tolimesnį seksualinį elgesį (Reissing ir kt., 2012). Ankstyvų lytinių santykių apibrėžimai labai skiriasi epidemiologiniuose tyrimuose, kai kuriuose tyrimuose lytinių santykių pradžios amžius taikomas kaip tolydus kintamasis, kituose kuriamos kategorijos išskiriant ankstyvą teorinį lytinių santykių amžių ar skirstomi pagal duomenų masyvą, skiriant kategorijas pagal imties charakteristikų tendencijas (lyties, etninės grupės, išsilavinimo) (Heywood ir kt., 2015). Stebima tendencija, kad pirmojo lytinio akto amžius dažniausiai vertinamas atsižvelgiant į chronologinį amžių, kaip „tinkamą“ amžių turėti lytinių santykių, tačiau literatūroje nėra bendro sutarimo dėl ankstyvo seksualinio akto amžiaus (Baumann ir kt., 2011). Visgi, dažniau skirstant lytinių santykių amžių, mokslinėje literatūroje, ankstyvais seksualiniais santykiais, kurie priskiriami rizikingam seksualiniam elgesiui, paprastai laikomas lytinis aktas įvykęs iki 16 m. amžiaus (Ingledew, Ferguson, 2007; Baumann ir kt., 2011; Reissing ir kt., 2012; Jackson ir kt., 2012). W. Heywood ir kt. tyrėjų (2015) atlikta sisteminė populiacijų tyrimų apžvalga apie pirmojo lytinio akto sąsajas su vėlesnėmis lytinėmis ir reprodukcinėmis išeitimis, atskleidė, jog dėl skirtingų apibrėžimų tipų ir skirtingų amžiaus atskaitos taškų tyrimuose, sunku palyginti skirtingus tyrimus, kadangi poveikio kintamasis (ankstyvieji pirmieji lytiniai santykiai) nėra nuoseklus tyrimuose ir negali būti standartizuotas. Taip pat, šioje apžvalgoje teigiama, kad sunku nustatyti ar skirtingi ankstyvų lytinių santykių apibrėžimai veikia ir kaip veikia atradimus ir išsakomus teiginius šioje srityje.
Populiacijų tyrimai apie seksualinę sveikatą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, bei daugelyje Europos šalių atskleidžia, kad per pastaruosius 50-60 metų lytinių santykių amžiaus mediana sumažėjo, ypač tarp jaunų moterų. Tačiau vidutinis amžius per pirmąjį lytinį aktą išlieka stabilus naujesnėse gimimo grupėse (Heywood ir kt., 2015). Kas dvejus metus Jungtinėse Amerikos Valstijose atliekame Nacionaliniame jaunimo rizikingo elgesio stebėsenos tyrimo (angl. Youth Risk Behavior Survey, YRBS) duomenimis, kuriame renkami duomenys iš 9-12 klasių mokinių besimokančių valstybinėse ir privačiose mokyklose, stebima, kad paauglių dalis, kurie turi lytinius santykius iki 13 metų nuo 1991 iki 2017 sumažėjo (nuo 10,2 proc. iki 3,4 proc.), o pastaruosius keletą metų šis rodiklis išlieka stabilus. Moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) atlikto 42 Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse duomenimis, 2014 m. apie 21 proc. 15 metų paauglių yra
16 turėję lytinių santykių (Inchley ir kt., 2016), o 2018 m. kai kuriose šalyse stebimas mažėjimas, apie 19 proc. 15 metų paauglių yra turėję lytinių santykių (WHO, Regional Office for Europe, 2020). Lietuvoje duomenys apie ankstyvą lytinę elgseną renkami nuo 1994 metų ir rodikliai stebimi tarp devintų klasių moksleivių išlieka gana stabilūs, lytinius santykius nurodo turėję 15-20 proc. devintokų (Šmigelskas ir kt., 2019).
Apžvelgiant tyrimus, ryškėja tendencija, kad siekiant įvertinti „tinkamą laiką“ turėti lytinius santykius, t. y. kada patiriama mažiausiai rizikingų ir neigiamų pasekmių tolimesniems lytiniams santykiams ir reprodukcinei sveikatai, į lytinių santykių pradžios amžių reikia žiūrėti kaip į kompleksinį reiškinį. Ankstyvieji lytiniai santykiai, vyresnis lytinių santykių partneris bei alkoholio ar narkotikų vartojimas buvo siejami su didesne kontracepcijos metodų nenaudojimo rizika (Kaestle ir kt., 2002; Aicken ir kt., 2011), o tai savo ruožtu buvo siejama su kontracepcijos nenaudojimu paskutiniais lytiniais santykiais (Manlove ir kt., 2007; Štulhofer ir kt., 2010). Šie veiksniai taip pat buvo susiję su apgailestavimu dėl pirmojo lytinio akto laiko (Manlove ir kt., 2007). Tyrimai taip pat patvirtino, kad neigiama pirmojo lytinio akto patirtis galėjo paveikti jų įsitikinimus apie seksualumą, pasitikėjimą savimi kaip seksualinį partnerį ar jų požiūrį apie tolimesnį seksualinį gyvenimą (Reissing ir kt., 2012). Reissing ir kt. (2012) retrospektyvinės studijos duomenimis, jauni vyrai ir moterys, kurie pirmus lytinius santykius turėjo apie 17 metus, būdami įpareigojančiuose santykiuose, nurodė turėję teigiamus emocinius išgyvenimus. Jaunesnis amžius per pirmąjį lytinį aktą (iki 17 m.) moterims buvo susijęs su mažiau teigiama patirtimi ir didesniu gailėjimusi dėl turėtų lytinių santykių, o vyrams su mažesniu dabartiniu lytiniu prisitaikymu.
Ankstyvas pirmas lytinis aktas taip pat tapo svarbiu vėlesnės lytinės ir reprodukcinės sveikatos žymeniu (Heywood ir kt., 2015). Daugelyje tyrimų apžvelgiama, kad ankstyvi lytiniai santykiai formuoja rizikingą seksualinės elgsenos modelį (pvz. vyrauja atsitiktiniai santykiai arba santykiai turimi su daugiau partnerių, nenaudojamos kontraceptinės priemonės), kuriam atsiradus paauglystėje ir jauno suaugusiojo amžiuje jis gali išlikti visa gyvenimą (Fergus ir kt., 2007; Heywood ir kt., 2015). Tyrimuose išryškėja, kad asmenys, kurie verčiasi prostitucija, dažniausiai nurodo ankstyvą pirmo lytinio akto amžių: dauguma iki 15 ar iki 13 metų amžiaus ir tai nepriklausomai nuo vaikystės smurto ar nepriežiūros patirties bei kitų formų rizikingos elgsenos išlieka stipriausias prognostinis veiksnys prostitucijai (Wilson ir Widom, 2010). Taip pat, kai kuriose tyrimų apžvalgose teigiama, kad paaugliai, kurie užsiima ankstyvu pirmuoju seksu, greičiausiai patiria ir neigiamų reprodukcinių pasekmių: didesnė paauglių nėštumo tikimybė ir tam tikrose situacijose labiau tikėtina, kad kada nors turės lytiškai plintančių infekcijų (Heywood ir kt., 2015).
17
Taigi, lytinių santykių pradžios amžius yra vienas iš pirmųjų ir neretai pagrindinių rizikingos lytinės elgsenos rodiklių tarp paauglių stebėsenos ir epidemiologinių tyrimų, kadangi paauglystėje lytiniai santykiai siejami su didesne nepageidaujamų pasekmių sveikatai rizika. Tačiau nėra tikslaus apibrėžimo koks lytinių santykių pradžios amžius gali būti laikomas rizikingu. Įvairūs stebėsenos tyrimai atskleidžia, jog ankstyvų pirmųjų lytinių santykių rodikliai išlieka stabilūs keletą pastarųjų metų, apie 15-20 proc. devintos klasės moksleivių Lietuvoje ir Europoje turi lytinių santykių.
1.4.1.2. Lytinių partnerių skaičius
Gana dažnai rizikingos seksualinės elgsenos modelį papildo lytinių partnerių charakteristikos, dažniausiai tiriami veiksniai seksualinių partnerių skaičius ir (arba) jų tipas (Heywood ir kt., 2015). Siejant su seksualinio elgesio rizika nėra rizikingo „partnerio“ apibrėžimo, jie svyruoja nuo pirmojo iki naujausio ir siekiant tyrinėti seksualinį aktyvumą neretai RSE tyrimų objektu tampa lytinių partnerių skaičius (Swartzendruber ir kt., 2013). Seksualiniai santykiai su keliais partneriais (angl. sex with multiple partners), gali būti apibrėžiami keliais būdais: seksualinių partnerių skaičiumi ar klausiant apie tuo pačiu laikotarpiu turėtus lytinius santykius su keliais partneriais (Ashenhurst ir kt., 2017), tačiau tyrinėjant RSE formas dažniausiai vertinamas lytinių partnerių skaičius. Tačiau taip pat, susiduriamas su problema, kad sunku apibrėžti seksualinių partnerių skaičių, kuris būtų laikomas rizikingu, priklausomai nuo laiko ir partnerių skaičiaus apibrėžimo. Suaugusiųjų imtyje lytinių partnerių skaičius vertinamas per visą gyvenimą ir pastarųjų metų laikotarpyje, tačiau kai kuriuose tyrimuose vertinant lytinį aktyvumą pasirenkamas ir dar trumpesnis laikotarpis: 6 ar 3 pastarieji mėnesiai (Heywood ir kt., 2015). Panašios tendencijos stebimos ir tiriant jaunų asmenų lytinių partnerių skaičių, šis rodiklis vertinamas per visą gyvenimą ir per pastaruosius metus. Mokslinėje literatūroje siekiant apibrėžti kas gali būti laikoma dideliu lytinių partnerių skaičiumi, dažnai laikomas skaičius didesnis nei visų seksualiai aktyvių lytinių partnerių skaičiaus mediana, tad dažnai dideliu seksualinių partnerių skaičiumi laikomi daugiau nei 2 seksualiniai partneriai (pvz. Ingledew, Ferguson, 2007; Turchik, 2007), kituose tyrimuose daugiau ar lygu 4 partneriams (Sneed, 2009; Baumann ir kt., 2011, YRBS), priklausomai nuo tiriamos populiacijos charakteristikų ir laikotarpio. Analizuojant kaip dažniausiai apibrėžiamas rizikingas lytinių partnerių skaičius tiriant paauglių seksualinę elgseną, dažniau, tačiau nesistemingai, 2 ir daugiau lytinių partnerių turėjimas per 12 mėnesių, priskiriama RSE (Moilanen ir kt., 2010; Bulotaitė ir Zamalijeva, 2016; Skinner, 2017).
Aptariant šios RSE formos paplitimą, kai kurie tyrėjai pastebi, kad dažniau jauni žmonės turi daugiau lytinių partnerių. Johnston ir kt., (2014) 2004 – 2013 m. stebėsenos tyrimo
18 duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose lytinant suaugusiųjų amžiaus grupes, daugiausiai lytinių partnerių per pastaruosius metus turi jauno suaugusiojo amžiaus asmenys (21-30 m.), rečiau virš 30, 40 metų. Analizuojant, kokios tendencijos vyrauja tarp paauglių YRBS tyrimo duomenimis paauglių dalis, kurie per gyvenimą turėjo lytinius santykius su keturiais ar daugiau partnerių nuo 1991 iki 2017 sumažėjo (nuo 18,7 proc. iki 9,7 proc.), o pastaruosius keletą metų šis rodiklis išlieka stabilus (CDC, 2018). Nepaisant mažėjančios tendencijos tarp paauglių lytinės elgsenos, lyginant su Johnston ir kt., (2014) rezultatais, vyraujantys rodikliai aukštesni negu tarp suaugusiųjų: keturis ar daugiau lytinių partnerių per metus nurodė nuo 8,9 proc. jaunų suaugusiųjų, iki 4,1 proc. tarp 35 metų amžiaus ir 3,5 proc. tarp 40 metų amžiaus asmenų (Johnston et al., 2014). Šie skaičiai skatina kelti prielaidą, kad galbūt didesnis lytinių partnerių skaičius gali būti stebimas tarp paauglių, nei tarp suaugusiųjų, tačiau šios hipotezės pagrindimui trūksta duomenų iš kitų regionų. Trūksta duomenų apie šios RSE formos raišką tarp Europos ir Lietuvos paauglių.
Didesnis lytinių partnerių skaičius paprastai siejamas su LPI rizika. Kai kurie autoriai apibendrina, jog didesnis lytinių partnerių skaičius padidino LPL tikimybę (įskaitant ŽIV) tarp moterų, tarp vyrų šį tendencija stebima rečiau (Swartzendruber ir kt., 2013). Ashenhurst ir kt., (2016) apžvelgia, kad paaugliai, kurie turėjo daugiau lytinių partnerių per pastaruosiu 6 mėnesius, ir ypač tie, kurie turėjo lytinių santykių su keliais partneriais tuo pačiu metu, LPI tikimybė yra didesnė. Tačiau nėra aišku ar ši sąsają - lytinių santykių su keliais partneriais ir lytiškai plintančių ligų yra tik dėl didesnio kontakto su skirtingais lytiniais partneriais ar yra tai gali būti susiję su kitų RSE formomis. Pastaruoju metu daugėja tyrimų, kurie tyrinėja apsaugos priemonių naudojimo ryšį su lytinių partnerių skaičiumi ir gaunami ambivalentiški rezultatai. Viena vertus, stebima, jog nėra sąsajos tarp per gyvenimą turėjų lytinių partnerių skaičiaus ir prezervatyvo naudojimo, per paskutinius lytinius santykius ir paskutinių 4 mėnesių laikotarpyje (Manlove ir kt., 2008). O Ashenhurst ir kt., (2016) longitudinis tyrimas atskleidė, kad tie, kurie turėjo santykių su keliais partneriais, turėjo didžiausią galimybių santykį nurodyti lytinius santykius be apsaugos nuo LPL ir nėštumo.
Taigi, siejant su LPL rizika lytinių partnerių skaičius yra vienas iš RSE veiksnių siekiant tyrinėti seksualinį aktyvumą viso gyvenimo laikotarpyje ar pastaruoju metu. Tačiau nėra tikslaus apibrėžimo koks seksualinių partnerių skaičius gali būti rizikingu. Ši RSE forma dažniau tyrinėjama JAV, tačiau trūksta duomenų apie šios formos raišką kituose regionuose.
19
1.4.1.3. Apsaugos priemonių naudojimas lytinių santykių metu
Paaugliai ir jauni suaugusieji yra žymiai labiau linkę nei suaugusieji iš kitų amžiaus grupių užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis (Laakkonen, 2014; Wangu ir Burstein, 2017; Shannon, ir Klausner, 2018). Vienas iš aukšto LPL paplitimo šioje amžiaus grupėje paaiškinimų yra nenuoseklus prezervatyvų naudojimas siekiant apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų (Ashenhurst ir kt., 2017). Prezervatyvai yra vienintelis veiksmingas ir lengvai paaugliams prieinamas LPL prevencijos metodas lytinių santykių metu teigiama, HBSC ataskaitoje (Inchley ir kt., 2016). Prezervatyvų naudojimo paplitimas gali būti vertinamas įvairiai: klausiant apie prezervatyvų naudojimą paskutinio lytinio akto metu ar naudojimo dažnumą per tam tikrą laikotarpį, kartais teiraujamasi kiek lytinių santykių partnerių turėta be apsaugos priemonių (Mmari ir Sabherwal, 2013). Taip pat, neretai atsižvelgiama ir į apsaugos priemonių naudojimą priklausomai nuo lytinio partnerio tipo - atsitiktinis ar ilgalaikis romantinis partneris, rečiau tiriamas prezervatyvo naudojimo nuoseklumas, ar teisingai naudojamos apsaugos priemonės (Mmari ir Sabherwal, 2013). Kai kurie autoriai atkreipia dėmesį, jog apsaugos priemonių naudojimas priklauso nuo santykių formos. Viena iš labiausiai paplitusių priežasčių prezervatyvų naudojimui mažėti yra perėjimas prie monogaminių santykių (Ashenhurst ir kt., 2017). Vis dėl to vertinant paauglių lytinę elgseną tiek pavieniuose tyrimuose, tiek tokiuose stebėsenos tyrimuose kaip YRBS ir HBSC, dažniausiai klausiama apie prezervatyvo naudojimą paskutinių turėtų lytinių santykių metu (CDC, 2018; WHO, Regional Office for Europe, 2020). Jungtinėse Amerikos Valstijose 2017 metų duomenimis daugiau kaip pusė 9-12 klasių mokinių (53,8 proc.) naudojo prezervatytyvus per paskutinius lytinius santykius (CDC, 2018). Kiek dažnesnis šių apsaugos priemonių naudojimas stebimas Europe: HBSC 2018 metų duomenimis, 61 proc. 15 metų paauglių naudojo prezervatyvus per paskutinius turėtus lytinius santykius. Lietuvoje šis rodiklis tarp 15 metų paauglių skyrėsi nežymiai, saugius lytinius santykius naudojant prezervatyvą turėjo 53 proc. merginų ir 61 proc. vaikinų (WHO, Regional Office for Europe, 2020).
Kitas svarbus tikslas tiriant apsaugos priemonių naudojimą, nepageidaujamo nėštumo rizikos mažinimas. Kontraceptinės tabletės yra veiksmingas nėštumo prevencijos metodas, jas dažnai naudoja paaugliai kai kuriose Europos šalyse ir regionuose (Inchley ir kt., 2016). Moksleivių gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) atlikto Europos šalyse ir Kanadoje duomenimis, 2018 m. 26 proc. 15 metų paauglių arba jų partneriai naudojo kontraceptines tabletes siekiant išvengti nėštumo (WHO, Regional Office for Europe, 2020), o JAV 21 proc. 15-18 metų paauglių nurodė kontraceptinių tablečių vartojimą prieš paskutinius turėtus lytinius santykius (CDC, 2018). Štai Lietuvoje paaugliai retai renkasi šias apsaugos nuo nėštumo priemones: 9 proc. merginų ir 13 proc. vaikinų arba jų partneriai naudojo kontraceptines tabletes siekiant išvengti nėštumo prieš
20 paskutinius turėtus lytinius santykius (WHO, Regional Office for Europe, 2020). Kitos apsaugos priemonės paauglių naudojamos retai.
Taigi, apsaugos priemonių naudojimo rodikliai pasirenkami siekiant atskleisti paauglių LPL ir neplanuoto nėštumo riziką. Prezervatyvai yra vienintelis veiksmingas ir lengvai paaugliams prieinamas LPL prevencijos metodas, kurį renkasi daugiau kaip pusė paauglių. Nepageidaujamo nėštumo mažinimui kontraceptines tabletes renkasi rečiau – apie penktadalis, o Lietuvoje apie dešimtadalis lytiškai aktyvių 15 metų paauglių.
1.4.2. Paauglių rizikingas seksualinis elgesys - apsauginiai ir rizikos veiksniai
Su paauglių seksualine sveikata susiję įvairūs ir kompleksiniai veiksniai. Dauguma esamos literatūros apie paauglių seksualumą įvardija, kad seksualinis elgesys tarp jaunimo yra problemiškas, ir tiriant jį dažniausiai apsiribojama žalos vengimu, kai tuo tarpu mažai dėmesio skiriama vystymosi procesams, susijusiems su sveiko lytiškai aktyvaus žmogaus augimu (Kotchick ir kt., 2001). Tyrinėjant ištyrusių paauglių seksualinę ir reprodukcinę sveikatą, dažniausiai tyrinėjami veiksniai apimantys individualias/ asmenines charakteristikas, nors per pastaruosius porą dešimtmečių daugėja tyrimų apimančių šeimos sistemos veiksnius (Mmari ir Sabherwal, 2013). Mažiau tyrimų atliekama nagrinėjant socialinės sistemos (bendruomenės, kaiminystės, mokyklos) lygmeniu, ypač tokių tyrimų trūksta besivystančių šalių kontekste apžvelgia Mmari ir Sabherwal (2013). Kotchick ir kt. (2001) literatūros apžvalgoje apie paauglių rizikingą seksualinį elgesį, remiantis ekologiniu modeliu aptariamos RSE rizikos ir apsauginių veiksnių sistemos veikiančios paauglių rizikingą seksualinį elgesį (žr. 2 pav.), autorius teigia, kad vyrauja abipusiai ryšiai tarp rizikos/apsauginių veiksnių ir paauglių RSE. Plačiausiai tyrinėjama yra asmeninė sistema, kuri apima biologinius (paauglio amžių, lytį, lytinį brendimą, genetiką), psichologinius veiksnius (kognityviniai gebėjimai, dažniausiai matuojami akademiniais pasiekimais, savarankiškumas, bendra psichologinė savijauta, smurto patirties istorija, religingumas, žinios apie seksualinės rizikos veiksnius, LPL, požiūris į lytinius santykius) ir elgesį (nusikalstamumą, narkotikų, alkoholio vartojimą, asmenybės savybes: pojūčių siekimą, impulsyvumą). Mmari ir Sabherwal, (2013) apžvelgia, kad besivystančiose šalyse dažniausiai tiriami individualūs veiksniai tai lytis, amžius, šeiminė padėtis, rasė, religija/religingumas, užimtumo statusas, mokyklos lankymas ir išsilavinimas.
21
Šaltinis: autorės sudaryta pagal Kotchick, B.A., Shaffer, A., Miller K.S., Forehand, R. (2001). Adolescent sexual risk behavior: a multi-system perspective. Clinical Psychology Review, 21:4, p. 493-519.
Lytis. Lytis yra pagrindinis individualus veiksnys, susijęs su nuostatomis, žiniomis ir
seksualiniu elgesiu (Logie ir kt., 2018). Kirby ir Lepore (2007) apžvelgia, kad vyriška lytis apžvelgiant tyrimus yra dažniau nurodoma kaip rizikos veiksnys ankstyvam lytiniam debiutui ir didesniam partnerių skaičiui, tačiau gali būti vertinamas apsauginis veiksnys analizuojant prezervatyvų naudojimą tarp paauglių. Stebėsenos tyrimai (YRBS, HBSC), bei epidemiologiniai tyrimai patvirtina, jog seksualinių santykių pradžios amžius tarp vaikinų ir merginų skiriasi. Vaikinai seksualinį gyvenimą pradeda anksčiau nei merginos ir daugiau vaikinų nurodo turėję ankstyvą lytinį debiutą (Reissing ir kt., 2012; Inchley ir kt., 2016, CDC, 2018). HBSC tyrimo duomenimis, vaikinai dažniau pranešė turėję lytinių santykių maždaug pusėje šalių ir regionų, o didžiausi lyčių skirtumai pastebėti rytų Europos šalyse (Inchley ir kt., 2016), 2018 m. duomenimis, lytinių santykių tarp 15 metų paauglių turi 14 proc. merginų ir 24 proc. vaikinų (WHO, Regional Office for Europe, 2020). Lietuvoje stebimos panašios tendencijos, vaikinai dvigubai dažniau nurodo turėję lytinių santykių patirties (23 proc. lyginant 10 proc. tarp merginų) (Šmigelskas ir kt., 2019).
Taip pat, matomi lyčių skirtumai ir kitose RSE formose. Vyrai paprastai nurodo dvigubai daugiau gyvenimo partnerių nei moterys (Todd ir kt., 2009 cit. pgl. Mitchell ir kt., 2018). Šis rezultatas ilgą laiką tyrėjams susirūpinimą dėl apklausose nurodomo seksualinio elgesio validumo ir neretai jis būna naudojamas kaip pagrindinis pavyzdys aptariant seksualinio elgesio tyrimų
Šeimos sistema Šeimos struktūra ir santykiai Rizikinga seksualinė elgsena Tarpusavio veiksnių koreliacija Asmeninė sistema Biologiniai, psichologiniai ir elgesio veiksniai Socialinė sistema Bendraamžiai, bendruomenė, mokyklos aplinka
Socio-kultūrinės, ekonominės ir politinės sistemos
22 ribotumą, kadangi palyginti uždaroje populiacijoje vidutinis moterų ir vyrų partnerių skaičius per laiko vienetą turėtų būti panašus, ypač per trumpą laiką (Mitchell ir kt., 2018). Didžiausi lyčių skirtumai stebimi vertinant lytinių partnerių skaičių per visą gyvenimą, Mitchell ir kt., 2018 teigimu, taip vertinant susidaro didžiausia paklaida. Ilgesnis prisiminimas suteikia laiko pakartotinai įvertinti lytinę istoriją atsižvelgiant į požiūrį ir patirtį; ir kuo didesnis skaičius, tuo sunkiau jį suskaičiuoti. Taip pat, lyčių skirtumai gali būti paaiškinami atsižvelgiant į seksualinio elgesio normas lyčių atžvilgiu (Boislard ir kt., 2016). Laikui bėgant vyrai tapo mažiau „socialiai nepageidaujami“ pranešti apie keletą partnerių, o moterys - apie daugelį partnerių. Šią hipotezę patvirtina faktas, kad lyčių skirtumai pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo (Mitchell ir kt., 2018).
Kirby ir Lepore (2007) apžvelgia, kad vyriška lytis gali būti vertinamas apsauginis veiksnys analizuojant prezervatyvų naudojimą tarp paauglių, kadangi epidemiologinių tyrimų atskleidžia, jog vaikinai dažniau nurodo naudojantys prezervatyvus, negu merginos. Tačiau, stebėsenos tyrimų duomenimis (YRBS, HBSC) lyčių skirtumai tarp paauglių prezervatyvų naudojimo neišryškėja, vaikinai nežymiai dažniau nurodo naudojantys šias apsaugos priemones (Inchley ir kt., 2016, CDC, 2018).
Amžius. Seksualinės rizikos modeliai keičiasi, kai su amžiumi ir įgyjant seksualinės patirties.
Kirby ir Lepore (2007) apžvelgia, kad vyresnis amžius susijęs su didesne visų RSE formų rizika tarp paauglių. Paaugliams pereinant nuo vidutinės iki vėlyvos paauglystės, jie dažniau užsiima seksu ir turi daugiau partnerių, o kryžminio pjūvio tyrimai nurodo, kad lytinių partnerių skaičius po 24 metų su kiekvienu dešimtmečiu stabiliai mažėja (Moilanen ir kt., 2010). Prezervatyvų naudojimas taip pat keičiasi bėgant laikui. Paaugliai naudojasi prezervatyvais pirmą kartą užsiimdami seksu, tačiau pereina prie kitų kontracepcijos metodų, kai pradeda reguliariai turėti lytinius santykius arba įsitraukia į nuolatinius santykius (Moilanen ir kt., 2010).
Kita sistema, kurią svarbu aptarti tai šeimos sistema. Remiantis Kotchick ir kt. (2001) literatūros apžvalga šeimos sistemą apima: šeimos struktūra ir santykiai. Mmari ir Sabherwal, (2013) apžvelgia, kad besivystančiose šalyse dažniausiai tiriami šeimos veiksniai susiję su RSE paauglystėje: tai našlaičio statusas, socialinė-ekonominė šeimos padėtis, gyvenamoji vieta, bendravimas su tėvais apie lytinius santykius, artimieji kurie turėjo nėštumą paauglystėje, tėvų išsilavinimas. Šeimos mikrosistema kai kurių autorių laikoma svarbiausia kategorija paauglių seksualiniam elgesiui. Ją autoriai išskaido į mažesnes subkategorijas, rizikos veiksnius: nepilna šeima, mažos šeimos pajamos, neužtikrinta gerovė šeimoje, žemas motinų išsilavinimas, motinos susilaukusios vaikų paauglystėje. Lenciauskiene ir Zaborskis (2008) nurodo, jog nepažeista, darni šeima, artimi tėvų ir paauglių santykiai, tinkama priežiūra yra stiprūs paauglių ankstyvojo seksualinio elgesio apsauginiai veiksniai.
23
Socialinė-ekonominė padėtis. Šeimos finansinis stresas įtempia šeimos dinamiką ir
struktūrą, o tai galiausiai daro neigiamą įtaką individualiems išgyvenimo įgūdžiams. Įsitraukimas į rizikingą elgesį yra neadaptyvus įveikos mechanizmas, kurį kai kurie paaugliai gali pritaikyti susidūrę su skurdu ar kitais šeimos streso padariniais (Ponnet 2014 cit. pgl. Crandall ir kt., 2016). Aukštesnė socialinė ir ekonominė šeimos padėtis buvo susijusi su vėlesne paauglių lytinių santykių pradžia ir mažesniu įsitraukimu į paauglių rizikingą seksualinį elgesį (Crandall ir kt., 2016). 2018 m. duomenimis daugelyje Europos šalių 15 metų vaikinai iš žemą socialinę-ekonominę padėtį (SEP) turinčių šeimų dažniau turi lytinių santykių (30 proc., vaikinai iš aukšto SEP šeimų 23 proc.), kai tarp merginų lytinis aktyvumas nesiskiria priklausomai nuo šeimos finansinės padėties. Lietuvoje, stebimos tendencijos, kad merginos iš daugiau pasiturinčių šeimų dažniau turi lytinių santykių (13 proc. aukšto SEP, 9 proc. žemo SEP), o kai tuo tarpu vaikinai iš mažiau pasiturinčių šeimų turi ankstyvus lytinius santykius (30 proc. iš žemo SEP, 25 proc. iš aukšto SEP).
Taigi, su paauglių seksualine sveikata susiję įvairūs ir kompleksiniai veiksniai. RSE rizikos ir apsauginius veiksnius remiantis ekologiniu modeliu galima suskirstyti į tris grupes: asmeninę (biologiniai, psichologiniai ir elgesio veiksniai), šeimos (šeimos struktūra ir santykiai) ir socialinę (bendraamžiai, bendruomenė, mokyklos aplinka) sistemas. Išsamiau aptarti veiksniai: lytis, amžius, finansinė padėtis, kurie bus analizuojami tyrime.
1.4.3. Smurto patirtis vaikystėje ir jos sąsajos su rizikinga seksualine elgsena 1.4.3.1. Smurto patirties vaikystėje ir nepriežiūros samprata
Smurto prieš vaikus apibrėžimas, skiriasi priklausomai nuo socialinės, kultūrinės grupės, tiek laikui bėgant. Smurto (angl. abuse) ir netinkamo elgesio su vaiku, traumuojančio elgesio (angl.
child maltreatment) terminai literatūroje dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau nėra tikslaus
apibrėžimo lietuvių kalboje ir dažniausiai vartojama smurto arba prievartos sąvoka. Netinkamas elgesys su vaiku yra bendras terminas apimantis visas smurto prieš vaikus formas ir vaikų nepriežiūrą (McCoy ir Keen, 2013). Smurtas prieš vaikus apima įvairias formas: fizinę, seksualinę ir emocinę prievartą, gali apimti nepriežiūrą ar nepriteklių (Unicef, 2020). Smurtas gali įvykti daugelyje aplinkų, įskaitant namus, mokyklą, bendruomenę ir internetu. Vaikai smurtą patiria iš įvairių asmenų, tokių kaip šeimos nariai, intymūs partneriai, mokytojai, kaimynai, nepažįstami žmonės ir kiti vaikai (Unicef, 2020).
Visų pirma vaikų fizinio, emocinio ir seksualinio smurto bei nepriežiūros patirtis yra susijusi su ilgalaikiais neigiamais fizinės, psichinės ir reprodukcinės sveikatos rezultatais (Kessler ir Bedirhan Ustun, 2011; Leeb ir kt., 2011). Lėtinio streso patirtis vaikystėje gali sutrikdyti įvykdyti įvairius raidos etapų uždavinius (pvz., saugaus ryšio užmezgimo ir savireguliacijos gebėjimus),
24 kurie svarbūs ir toliau vystosi paauglystės ir jauno suaugusiojo amžiuje (Cicchetti ir Toth, 2005 cit. pgl. Oshri ir kt., 2015), taip pat susijusi su prastesniais akademiniais rezultatais, socialinio ir pažintinio funkcionavimo bei smegenų vystymosi pokyčiais (Kim ir Cicchetti, 2010; Teicher ir kt., 2016). Smurto patyrimas vaikystėje susijęs su įvairių formų rizikingu elgesiu, tokiu kaip rūkymas, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas bei rizikingas seksualinis elgesys, kurie padidina vėžio ir kitų neužkrečiamų lėtinių ligų, bei lytiškai plintančių infekcijų riziką (Oshri ir kt., 2015). Galiausiai, smurtas vaikystėje padidina riziką patirti smurtą, tapti pakartotine smurto auka ir sąlygoja smurto perdavimą kartose (Sethi, 2013; Widom ir kt., 2015). Šias smurto padarinių sąsajas išsamiai iliustruoja neigiamos vaikystės patirties piramidė (žr. 3 pav.)
3 pav. Neigiamos vaikystės patirties tyrimo koncepcija, galimas poveikis
Šaltinis: JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai, http://www.cdc.gov/. Žiūrėta internete:http://inx.lv/VOgO.
Neigiamos vaikystės patirties koncepcija rodo, kad tam tikros patirtys gali būti ligų, prastos gyvenimo kokybės ir net ankstyvos mirties priežastimi: neigiamos vaikystės patirties pasekmės niekur nedingsta ir gali būti susijusios su asmens įsitraukimu į rizikingą elgesį, pastarasis susijęs su padidėjusia ligų ir negalios rizika, bei su padidėjusia ankstyvos mirties rizika. Norman ir kt., (2012) atliktoje sisteminėje apžvalgoje apibendrinta, kad yra tvirtų įrodymų, jog stebimas reikšmingas ryšys tarp trauminės vaikystės patirties (fizinio, psichologinio smurto ir nepriežiūros) ir didesnės įvairių psichikos sutrikimų (nuotaikos, nerimo, valgymo) sutrikimų, ketinimo nusižudyti, narkotikų vartojimo, LPL ir rizikingo seksualinio elgesio tikimybės, o ryšiams su somatiniais sutrikimais ir alkoholio vartojimu reikalingi išsamesni tyrimai. Tuo tarpu vaikystėje patirtas seksualinis smurtas siejamas su prastesniu psichologiniu funkcionavimu (Homma ir kt., 2012), agresyviu elgesiu, tarpasmeninėmis problemomis, mokymosi sunkumais ar padidėjusiu alkoholio ir kitų narkotikų
25 vartojimu, apibendrina Castro ir kt., (2019). Seksualinis smurtas pažeidžia vaiko privatumą, dėl kurio gali kilti nepasitikėjimas kitais. Todėl viena pagrindinių tyrimų ir intervencijos krypčių dėl seksualinio smurto pasekmių yra tarpasmeniniai santykiai ir seksualumas. Castro ir kt., (2019) atkreipia dėmesį, kad seksualinio smurto aukų seksualiniame elgesyje pastebimas nenuoseklus ir netgi prieštaringas elgesys: jie gali vengti bendrauti, bijant pakartotinės smurtinės patirties (Homma ir kt., 2012), arba įvyksta priešingai – patiria suvokimo apie seksualumą pokyčius, kurie gali lemti rizikingą seksualinį elgesį (Castro ir kt., 2019). JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro koncepcija atskleidžia (žr. 3 pav.), kad vis dar neigiamos vaikystės patirties mechanizmai nėra pilnai aiškūs, pavyzdžiui, paaiškinantys patirto smurto vaikystėje ir rizikingos elgsenos raiškos.
Pastaraisiais metais Lietuvoje stebimas stipriai didėjantis pranešimų apie smurtą prieš vaikus skaičius. Remiantis 2014 – 2018 m. statistika, kelis kartus išsaugo pranešimai apie visas smurto rūšis: pranešimai apie fizinį smurtą išaugo nuo 547 iki 1284 atvejų, daugiausiai fizinį smurtą patirė vaikinai. Labiausiai buvo paplitę pranešimai apie psichologinį smurtą, skaičius augo nuo 622 iki 2660 atvejų, dažniausiai psichologinį smurtą tai pat patyrė vaikinai. Seksualiniai smurto pranešimai fiksuoti dažniausiai tarp merginų, atvejų skaičius didėjo nuo 69 iki 151 ir nepriežiūros atvejai fiksuoti pradėti tik 2017 metais. Naujausiais 2018 m. duomenimis, nepriežiūrą patyrė 819 vaikų. Lietuvos statistikoje taip pat fiksuojami galimai smurtą patyrę vaikai ir jų amžius. Remiantis šiais duomenimis, dažniausiai smurtą patiria 10 – 12 metų amžiaus vaikai (32 proc.), kitų amžiaus grupių pasiskirstymas pagal galimą smurto patirtį panašus (svyruoja nuo 14,3 proc. iki 18,8 proc.). Dažniausiai smurtas patiriamas artimoje aplinkoje.
1.4.3.2. Smurto ir nepriežiūros patirties vaikystėje sąsajos su rizikinga seksualine elgsena
Yra nemažai įrodymų, kad vaikystėje patirtas smurtas veikia rizikingą seksualinį elgesį paauglystėje (Yoon ir kt., 2018). Dažniausiai tyrinėjamas vaikų seksualinio smurto poveikis rizikingam seksualiniam elgesiui (Arriola ir kt., 2005; Homma ir kt., 2012; Abajobir ir kt., 2017), pastebimas ryšys tarp seksualinio smurto ir vėlesnės RSE raiškos paauglystėje ir suaugusiojo amžiuje, tiek tarp rizikos grupių, tiek bendroje populiacijoje (Wang ir kt., 2019). Tačiau mažai žinoma apie kitų smurto formų poveikį RSE (Negriff ir kt., 2015; Wang ir kt., 2019). Nors tyrimai atskleidžia skirtingas sąsajas tarp patirto smurto ar nepriežiūros vaikystėje tipo ir rizikingo seksualinio elgesio formos (Oshri ir kt., 2015). Ir kaip teigia, Wang ir kt. (2019) yra neabejotinų įrodymų, kad kitos trauminės (smurto) vaikystės patirtys, taip pat reikšmingai gali prognozuoti RSE, kaip ir seksualinio smurto patirtys vaikystėje. Norman ir kt., (2012) metaaanalizėje fizinis smurtas ir emocinis smurtas patirtas vaikystėje prognozavo 1,8 karto didesnę, o nepriežiūra 1,6 karto didesnę riziką lytiškai plintančioms ligoms ir rizikingam seksualiniam elgesiui. Wang ir kt.
26 (2019) metaanalizės duomenys praplečia šiuos tyrinėjimus ir nurodo, kad smurtinės vaikystės patirtys buvo aiškiai susijusios su padidėjusia ankstyvo seksualinio akto (OR = 2,22), kelių lytinių partnerių (OR = 2,22), ir nesaugių seksualinių santykių (OR = 1,59) rizika.
Tikslūs mechanizmai paaiškinantys sąsajas tarp vaikystės smurtinės patirties ir RSE nėra tiksliai žinomi (Yoon, 2018; Wang ir kt., 2019). Prieraišumo teorija yra viena teorinių prieigų dažniausiai taikomų paaiškinti šias smurto ir rizikingo elgesio sąsajas (Zietlow ir kt., 2017; Thibodeau ir kt., 2017). Nesaugus prieraišumas, kuriam būdingas didelis vengimo ar nerimo lygis, dažniausiai siejamas su tokiomis smurto ir nepriežiūros pasekmėmis, kaip rizikinga elgsena, psichologinė būsena ir santykiai. Šie susiformavę vidiniai darbiniai modeliai (savęs vaizdas ir kitų reprezentacijos) yra gana stabilūs ir mažai kintantys gyvenimo eigoje. Kai kuriuose tyrimuose nurodoma, kad smurtinė patirtis vaikystėje gali sąlygoti nesaugaus prieraišumo susiformavimą, kuris vėliau sąlygoja RSE (Thibodeau ir kt., 2017). Viena vertus, remiantis šia teorija, smurtą ir nepriežiūrą patyrę asmenys labiau linkę įsitraukti į nepageidaujamus RSE, kad išvengtų nepritarimo ir atstūmimo. Sutrikdžius saugaus prieraišumo formavimąsi ankstyvame amžiuje, pradedamas formuoti nesaugių santykių su aplinkiniais ir partneriais modelis. Dėl pozityvių šeimos santykių trūkumo, paaugliai gali pradėti ankstyvą ir nesaugų lytinį gyvenimą bandydami siekdami poreikio ryšiui patenkinti už savo šeimos ribų (Wilson ir Widom, 2010). Kita vertus, gali turėti santykius su atsitiktiniais partneriais ar keliais partneriais, siekiant išvengti intymumo, kadangi šie santykiai nereikalauja emocinio prisirišimo (Thibodeau ir kt., 2017).
Visiems paaugliams sunku vertinti seksualinių situacijų riziką (Carasso, 1998, cit pgl. Wilson ir Widom, 2010), tačiau paaugliams, turintiems smurto ir nepriežiūros patirtis vaikystėje, dėl sutrikdytos raidos, socialinio bei pažintinio vystymosi, padidėja rizika susiformuoti silpnam saviveiksmingumui, žemai savimonei ir patirti sunkumus tokiose srityse, kaip streso ir emocijų valdymas ir problemų sprendimas. Šie sutrikimai apsunkina lytinių santykių rizikos įvertinimą ir spendimų priėmimą (Oshri ir kt., 2015).
Galiausiai, literatūroje yra aprašomi du teoriniai modeliai, kurie iki šiol neturi empirinio pagrindimo, tačiau gali padėti suprasti seksualinio smurto ir rizikingo seksualinio elgesio ryšį. Vienas iš jų Trauminės dinamikos modelis (angl. The traumagenic dynamics model, TD) sukurtas Finkelhor and Browne (1985), kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas seksualiniam smurtui prieš vaiką ir jo keturioms neigiamoms pasekmėms seksualumo srityje:
• Trauminis seksualizavimas, kurio metu kuriami neteisingi seksualinio elgesio scenarijai, nes atlyginama už neigiamus seksualinius įpročius. Tai gali motyvuoti seksualiai išnaudojimą patiriančius asmenis turėti daugiau seksualinių partnerių, norėti užsiimti rizikingu elgesiu ar mylėtis už materialų atlygį (Castro ir kt., 2019).
