LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Julius Fiodorovičius
MELŽIAMŲ KARVIŲ SVEIKATOS BŪKLöS ĮVERTINIMAS
SKIRTINGAIS METŲ LAIKOTARPIAIS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. Dr. A. Černauskas
Kaunas 20132
TURINYS
ĮVADAS... 5
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Pienin÷ galvijininkyst÷ ... 8
1.2. Galvijų laikymo sąlygų reikalavimai... 8
1.3. Galvijų laikymas... 9
1.4. Galvijininkyst÷s patalpų mikroklimatas ... 9
1.5. Palaidų galvijų laikymas... 11
1.6. Pririštų galvijų laikymas... 13
1.7. Gyvulių priežiūra ir pagrindiniai rodikliai gyvulių sveiktos būkl÷s vertinimui ... 13
1.8. Kalcio ir fosforo apykaita gyvulių organizme... 15
1.9. Karvių sveikatos būkl÷s vertinimas ir klinikiniai tyrimai ... 16
1.10. Karvių bandos sveikatingumas... 16
1.11. Kraujas ir jo savyb÷s... 17
1.12 Kraujo plazma ir serumas ... 18
1.13 Eritrocitai ... 19
1.14. Hemoglobinas... 20
1.15 Leukocitai ... 20
1.16 Pašarai ir š÷rimas ... 21
1.17. Pašarų priedai ... 26
2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI ... 27
2.1. Melžiamų karvių š÷rimas ganykliniu laikotarpiu ... 27
2.2 Melžiamų karvių š÷rimas tvartiniu laikotarpiu... 28
2.3. Klinikiniai tyrimai ... 31
2.4. Kraujo pa÷mimas... 32
2.5. Morfologiniai kraujo tyrimai ... 32
2.6. Biocheminiai kraujo tyrimai... 32
2.7. Fizinis ir biocheminis šlapimo tyrimas... 33
2.8. Šlapimo pa÷mimas tyrimams ... 33
2.9. Fiziniai šlapimo rodikliai... 34
2.10. Biocheminiai šlapimo rodikliai ... 34
3. TYRIMO REZULTATAI ... 36
3.1. Atliktų tyrimų rezultatai ganykliniu laikotarpiu ... 36
3.2. Ganykliniu laikotarpiu atliktų tyrimų analiz÷... 40
3.3. Atliktų tyrimų rezultatai tvartiniu laikotarpiu... 41
3.4. Tvartiniu laikotarpiu atliktų tyrimų analiz÷... 44
4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ... 46
3
SUMMARY
Theme: Health status analysis of dairy cows, based on different periods of the year Prepared by: Julius Fiodorovičius
Supervisor: dr. A. Černauskas
Research volume: 47 pages including 1 scheme and 14 tables
Educational institution: Veterinary Faculty of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences.
Livestock production is an integral part of many farmers. In order to get a lot of quality and livestock production, it is essential to choose the right breed of animal, route of administration, create the optimum diet to produce high-quality feed. Animal technology is rapidly moving forward, discovering new measures to improve animal nutrition, health guarantee, at the same time produce more high-quality products. Over time, it is evident that prevention and preventive measures works out cheaper than the already sick, treatment of animals.
Metabolic disease - the largest part of the farm animals consuming disease. It is because of these metabolic diseases occurring, highly productive livestock farmers suffer significant losses. The main reasons leading to metabolic disorders in the body of animals is eating disorders. Often happens that the animals are mistakenly fed on poor quality feed processing. Wrong diet can also cause problems on the farm. Metabolic disease are difficult to avoid because of the changing needs of cows, which are very different in different lactation and the dry period. It is impossible to avoid metabolic diseases completely, but all the mesures shuld be taken in order to reduce their manifestation frequency.
The objective of this research was to assess health status of dairy cows, throughout the following tasks:
1. Access and analyze the veterinary medical literature on the health of cows at different times of the year, the conditions necessary to ensure wellness;
2. Analyze cow housing and feeding conditions and health status of indoor and outdoor period;
3. Clinical examination of cattle;
4. Take blood and urine samples for analysis; 5. Familiarize with blood and urine tests;
6. To analyze the blood test results, compared with the physiology of literature data; Therefore were taken blood and urine samples twice a year (winter and summer periods). For this purpose 10 cows were selected and insFollowing the testing and analysis, obtained findings therefore were assessed taking into consideration cattle feeding and living conditions, and presented in 8 tables. Respective conclusions were drawn:
4 1. Animal housing conditions are sufficient to ensure the cow's health;
2. After the cows clinical examination - no health problems revealed;
3. Examination of samples - the majority of cows has decreased alkali reserve and total protein content during the grazing period;
4. Blood and urine biochemical test results of the physiological norm. Keywords: bovine, dairy cows, welfare, blood biochemistry
5
ĮVADAS
Gyvulininkyst÷ yra neatsiejama daugelio ūkininkų veiklos dalis. Siekiant gauti daug ir kokybiškos gyvulininkyst÷s produkcijos, itin svarbu pasirinkti tinkamas gyvulių veisles, laikymo būdą, sudaryti optimalų racioną, gaminti kokybiškus pašarus. Gyvulininkyst÷s technologijos sparčiai žengia pirmyn, atrandama vis naujų priemonių pagerinti gyvulių mitybą, užtikrinti sveikatingumą, tuo pačiu pagaminti daugiau kokybiškos produkcijos. Yra gan÷tinai sud÷tinga susp÷ti su labai sparčiai besikeičiančiomis tendencijomis ir greitai bei kokybiškai įgyvendinti naujoves viso ūkio mastu, nes tai reikalauja nemažai laiko ir l÷šų. B÷gant laikui pasteb÷ta, jog prevencija ir profilaktin÷s priemon÷s atsieina pigiau nei, jau susirgusių, gyvulių gydymas.
Gyvulių susirgimai dažniausiai pasitaiko sutrikus aplinkos ir organizmo sąveikai. Retai liga turi vieną, konkrečią priežąstį ar tiesioginį ryšį su aplinkos poveikiu. Galvijų sveikatą lemia daugelis vidinių bei išorinių veiksnių – aplinkos oras ir temperatūra, ventiliacija, gyvulių gul÷jimo vietų bukl÷, vaikščiojimo takelių konstrukcija, dienotvark÷s ritmas, reguliarus karvių melžimas, pilnavertis galvijų š÷rimas, ligų prevencija, galvijų veisl÷, vyraujantis galvijų nervinis tipas ir galvijų bendravimo tarpusavyje galimyb÷s – tai rodikliai turintys įtakos galvijų bandos sveikatingumui (Bakutis,2006).
Medžiagų apykaitos ligos — didžiausią dalį tarp žemes ūkio gyvulų užimantis susirgimas. Būtent d÷l šių medžiagų apykaitos ligų pasireiškiančių, labai produktyviems gyvuliams, ūkininkai patiria nemažus nuostolius, kuriuos sudaro produkcijos sumaž÷jimai ar netekimas, brangiai kainuojantis ir ilgai trankantis gydymas. Pagrindin÷s priežastys sukeliančios medžiagų apykaitos sutrikimus gyvulių organizme, tai mitybos sutrikimai. Dažnai pasitaiko, kad gyvuliai yra klaidingai šeriami d÷l nekokybiško pašaro paruošimo, pašaro sudavimo. Taip pat įtakos mitybos sutrikimams turi pašaro sud÷tin÷s dalys, sugedę pašarai ar juose esančios svetimos medžiagos. Klaidinga mityba taip pat gali sukelti problemų ūkyje. Pasitaiko tokių atvejų kuomet gyvuliai patiria badavimą ar netinkamai paskirstomos pašaro normos. Retai, bet pasitaiko ir tokių atvejų kada gyvuliai peršeriami, dažniausiai kai patys ištrūksta iš savo stov÷jimo vietų ir radę pašaro rezervuarą jį be saiko ÷da. Ypatingai pavojinga jeigu tai grūdinių kultūrų pašaras, miltai. (Sutkevičius. 2003) Medžiagų apykaitos ligų sunku išvengti ir d÷l kintančių karvių poreikių, kurie yra labai skirtingi įvairiais laktacijos ir užtrukimo laikotarpiais. Svarbus vaidmuo, siekiant išvengti ligų, tenka profilaktikai, pašarų kokybei ir ūkio valdymui. Visiškai išvengti medžiagų apykaitos ligų nepavyks, bet įmanoma pasiekti, kad jų būtų kuo mažau.
Pagrindin÷s gyvulių susirgimų priežastys yra būtinų organizmui mineralinių medžiagų trūkumas pašaruose ir organizmo medžiagų apykaitos procesų sutrikimas. Nors ir
6 negavus mineralinių medžiagų su pašaru, gyvulio organizmas vis tiek jas šalina su šlapimu, išmatomis ir prakaitu, naudodamas organizme esančias mineralinių medžiagų atsargas. Kuomet pas gyvulį medžiagų apykaita normali, tuomet visos organizmo funkcijos veikia puikiai, gyvulys auga ir vystosi, būna gerų reprodukcinių savybių, aukšto produktyvumo. Siekiant, kad gyvuliai būtų ypatingai produktyvūs, reikia nepamiršti, jog jiems sudarin÷jant š÷rimo racionus reik÷s įtraukti didesnį mineralinių medžiagų bei kokybiškų, vitaminingų pašarų kiekį. Žem÷s ūkio gyvuliams būtina su pašaru gauti virš 50 nepakeičiamų organinių bei neorganinių junginių, amino rūgščių. Jeigu bent vienos iš šių medžiagų organizme trūksta, pasireiškia tipiški medžiagų apykaitos sutrikimai. Gyvuliams kenkia ne tik kai kurių medžiagų trūkumas, bet netgi ir jų perteklius, netinkamas mineralinių medžiagų santykis racione (angliavandenių su baltymais, kalcio su fosforu, kalio su natriu ir kt.) Daugumą ligų sukelia blogos gyvulių zohigienin÷s laikymo sąlygos, infekcines ir invazin÷s ligos, netinkamas patalpos mikroklimatas - deguonies stoka, dr÷gm÷, šaltis. Prieš sudarin÷jant gyvuliams š÷rimo normas, būtina atsižvelgti į pagrindines sąlygas, nulemiančias gyvulio maistinių medžiagų poreikį: gyvulio stovį ramyb÷je, augimą ir pen÷jimą, n÷štumą, laktaciją, laikymo ir š÷rimo sąlygas, raumenų darbą, pašaro sud÷tį ir maistines savybes, antagonistinių ir inhibitorinių medžiagų kiekį pašaruose. Didel÷se gyvulių bandose medžiagų apykaitos sutrikimų diagnozavimas, gydymas ir profilaktika atliekami bandos mastu.
Slapta ligos forma nustatoma atlikus kraujo ir Šlapimo tyrimus, žiemos ir pavasario m÷nesiais rekomenduojama paimti dalies bandos gyvulių kraujo m÷ginius mineralinų medžiagų, baltymų, riebalų, angliavandenių apykaitos lygiui organizme nustatyti. Nustačius šiuos sutrikimus tam tikros grup÷s gyvuliams, laikoma, kad serga visa banda (Burža, Žentelyt÷, 1983). Dauguma ligų priklauso nuo metų sezono, žiemos metu pasireiškia daugiau su peršalimo simptomais susijusios ligos, o vasaros metu — šiltam metų sezonui būdingos ligos. Kada gyvuliai ganykliniu periodu išvedami į ganyklas, jie būna sveikesni, gauna didesnį plotą mociono, taip pat teigiamai veikia saul÷s spinduliai, kurių organizmas gaudamas pats pasigamina vitamino D, svarbaus kaulinio audinio formavimuisi, gyvuliai būna švaresni, kv÷puoja grynu oru, d÷l to ligų pasitaiko žymiai mažiau nei gyvulius laikant fermose tvartiniu periodu.
Šią baigiamojo darbo temą pasirinkau nor÷damas išanalizuoti melžiamų karvių sveikatos problemas, kylančias d÷l įvairių aplinkos faktorių, laikant karves šaltuoju ir šiltuoju metų periodais.
Darbo tikslas
Įvertinti Kauno rajono ūkininko X ūkio melžiamų karvių sveikatos būklę tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiais, atlikti karvių laikymo, š÷rimo, sveikatos būkl÷s analizę bei kraujo morfologinį ir biocheminį tyrimą..
7 Darbo uždaviniai
1. Susipažinti ir išanalizuoti veterinarin÷s medicinos literatūrą apie karvių sveikatingumą skirtingais metų laikotarpiais, būtinas sąlygas sveikatingumui užtikrinti;
2. Išanalizuoti karvių laikymo, š÷rimo sąlygas ir sveikatos būklę tvartiniu ir ganykliniu laikotarpiu;
3. Ištirti karves kliniškai;
4. Paimti kraujo ir šlapimo m÷ginius tyrimams; 5. Įsisavinti kraujo ir šlapimo tyrimo metodus;
6. Išanalizuoti kraujo tyrimo rezultatus, palyginti su fiziologiniais rodikliais, literatūros šaltinių duomenimis;
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Pienin÷ galvijininkyst÷
Pastaruoju metu Lietuvos juodmargių, žalmargių ir žalųjų galvijų gerinimo tikslas – pieningumo ir pieno sud÷ties gerinimas. Šiam tikslui pasiekti ūkininkai daug l÷šų skiria tinkamiems, kokybiškiems pašarams paruošti, reikiamiems mineraliniams – baltyminiams – vitamininiams priedams įsigyti. Tačiau norint tur÷ti produktyvią, duodančią maksimalų pelną karvių bandą, nepakanka galvijus vien tik gerai šerti, reikia atlikti ir tam tikrą selekcinį darbą.
Pieno tipas – vienas iš pagrindinių kriterijų vertinant ir atrenkant pienines karves. Pieno tipo karvių oda yra plona, elastinga, plaukų danga tanki, minkšta, blizganti. Tokių karvių poodinis jungiamasis ir riebalinis audiniai silpnai išvystyti, nes jos nelinkusios pen÷tis – suvirškinto pašaro maistin÷s medžiagos skiriamos pienui gaminti. Pieno tipo karv÷, be gero kūno sud÷jimo, turi tur÷ti tvirtas kojas ir taisyklingą stov÷seną, nes tai sąlygoja jos ilgaamžiškumą. Šiuo metu kreipiamas vis didesnis d÷mesys į karvių ilgaamžiškumą ir sveikatingumą, o tuo pačiu ir profilaktines priemones siekiant išvengti susirgimų galinčių neigiamai įtakoti gaminamo pieno kiekį ir kokybę. Ekonomiškai naudingiau yra karves apsaugoti nuo susirgimų, nei jas gydyti, nes: gydymas gali būti brangus ir ilgalaikis, gydomų karvių produkcijos realizavimas gali būti apribotas, o produkcijos kiekis ženkliai mažesnis.
Lietuvoje bendras karvių skaičius maž÷ja, tačiau produkcijos pagaminama vis daugiau, kadangi nuolatos ger÷ja produktyvumas (vykdoma efektyvi karvių selekcija, gerinamos karvių š÷rimo ir laikymo sąlygos bei taikoma efektyvesn÷ melžimo įranga), be to did÷ja pieno suvartojimo rodikliai.
1.2. Galvijų laikymo sąlygų reikalavimai
Bandos gyvulių negalima laikyti po vieną, išskyrus reproduktorius, sergančius gyvulius ar pateles prieš prieauglio atsivedimą. Laikantis zoohigieninių reikalavimų, turi būti paruošta vieta patel÷ms atsivesti jauniklius. Šiltuoju metų laikotarpiu galvijai kuo ilgiau laikomi lauke (jame turi praleisti ne mažiau kaip 150 dienų per metus). Tvarte, kur laikomos pririštos karv÷s, pageidautina, kad optimali temperatūra būtų 10–12 °C, santykin÷ dr÷gm÷ – 75 %. Taip pat čia turi būti pakankamai šviesu ir tylu. Įvairių variklių keliamas triukšmas neigiamai atsiliepia karvių pieningumui ir sveikatingumui. Tvartuose natūralus ir dirbtinis apšvietimas turi atitikti
9 zoohigieninius reikalavimus. Šonin÷se sienose įrengiami langai, kad į tvartą patektų dienos šviesa. Moderniose karvid÷se langai daromi stoge. Rekomenduojamas langų dydis –apie 1/20 grindų ploto. Be dienos šviesos, 5 suaugusioms karv÷ms tur÷tų tekti 60 vatų dirbtin÷s fluorescencin÷s šviesos. Esant nepakankamam apšvietimui, atsiranda problemų su karvių vaisingumu, nes sutrinka hormonų pusiausvyra. Apšvietimas tvarte pakankamas, kai gyvulių laikymo vietoje galima pildyti dokumentus ar skaityti tekstą.
1.3. Galvijų laikymas
Tvartin÷ – ganyklin÷ laikymo sistema buvo plačiai naudojama, tačiau pastaruoju metu nemažą laiko dalį, o kartais ir ištisus metus, melžiamos karv÷s yra laikomos tvartuose. Taikant tokį laikymo būdą, karv÷s apsaugomos nuo nepalankių oro sąlygų, neištrypiami žolynai, tod÷l jie tolygiai nušienaujami, nereikia kilnojamų melžimo aikštelių ar parginti bandą melžimui, taip pat lengviau subalansuoti š÷rimą. Tai suteikia geresnes sąlygas valdyti ir kontroliuoti karvių bandą. Šiuolaikinių veislių melžiamos karv÷s yra gerokai didesn÷s už prieš 20–30 metų laikomus gyvulius. Tuomet statyti tvartai yra eksploatuojami ir šiandien, tad jie yra nebe tokie tinkami ir patogūs, tod÷l gali tur÷ti neigiamos įtakos gyvulių sveikatai, gerovei ir produktyvumui. Statant ar įrengiant naujus tvartus, labai svarbu, kad planuojamos karvių laikymo patalpos nebūtų per mažos. Kartais kai kurie darbai netinkamai atliekami ar bandoma sutaupyti l÷šų, įsigyjant prastos kokyb÷s įrangą. Tai taip pat neigiamai atsiliepia gyvulių gerovei, kuri turi įtakos karvių produktyvumui. Be to, griežtinamos ir gyvūnų gerov÷s nuostatos, kurios ir lemia karvių laikymo patalpų reikalavimus. Netinkamas tvarto technologinis planas ir statybos klaidos pažeidžia gyvūnų gerovę, pvz., per siauri karvių vaikščiojimo takai gali sukelti gyvulių traumas, blogas mikroklimatas padidina riziką susirgti įvairiomis ligomis, per maži plotai prie girdyklų ar š÷rimo tako mažina karvių produktyvumą.
Pagal gyvūnų gerov÷s reikalavimus gyvuliai turi tur÷ti vadinamąsias penkias laisves, o gyvulių laikymo sistemos ir pastatai turi būti suplanuoti taip, kad jas atitiktų.
1.4. Galvijininkyst÷s patalpų mikroklimatas
Gyvulių susirgimai dažnai pasireiškia d÷l nesuderintos organizmo ir aplinkos sąveikos. Organizmui esant dinamin÷je pusiausvyroje tarp išorinių sąlygų ir individualios vidin÷s būkl÷s, aplinkos sąlygos gali suardyti šią sąveiką, tod÷l daugelis tyr÷jų mano, kad intensyvios gyvulininkyst÷s vystymosi sąlygomis kai kurių ligų atsiradimui turi įtakos tvarto aplinka, sąlygojanti gyvulių sveikatą, gerovę ir produktyvumą (Hartung,Wathers, 1994). Mikroklimatą
10 visų pirma suprantame kaip tinkamą (gerą) oro kokybę gyvulininkyst÷s patalpoje. Tod÷l būtina gerai įrengti v÷dinimo sistemas, ypač ekologin÷se fermose. Žiemos metu svarbu apsaugoti gyvulius nuo šalčio.
Termoreguliacija. Pagrindinis d÷mesys turi būti skiriamas dr÷gm÷s kiekiui patalpose sumažinti, tod÷l būtina užtikrinti gerą oro apykaitą ir oro temperatūrą. Karštas oras neigiamai veikia gyvulius, turinčius intensyvią medžiagų apykaitą.
Gyvulius neigiamai veikia didelis santykinis dr÷gnumas ir žema temperatūra. Sausą šaltį gyvuliai pakenčia lengvai. Šalčio poveikį galima sumažinti įvairiomis priemon÷mis. Šiaudai turi gerų šilumą palaikančių savybių. Šilumos atidavimas į aplinką labai priklauso ir nuo oro jud÷jimo greičio. Skersv÷jai visada nepageidaujami. Labai pakilus aplinkos oro temperatūrai ir santykinei oro dr÷gmei, smarkiai sumaž÷ja šilumos išskyrimas konvekcijos būdu, tada sutrinka termoreguliacija ir organizmas perkaista.
Norint, kad gyvuliai neperkaistų, tvartuose reikia sumažinti santykinį dr÷gnumą, padidinti oro jud÷jimo greitį. Karštomis dienomis gyvuliai turi tur÷ti galimybę pasisl÷pti pav÷sin÷se arba medžių paunksn÷je.
Oro jud÷jimo greitis. Kai aplinkos oro temperatūra aukšta, oro srautai apsaugo gyvulius nuo perkaitimo, o kai žema — padid÷ja gyvulių peršalimo galimyb÷. Nešildomuose tvanuose oro jud÷jimo greitis tinkamiausias nuo 0,15 iki 0,3 m/s.. Šildomose 0,5 m/s, esant optimaliai temperatūrai ir dr÷gmei. Vasarą oro jud÷jimo greitis padidinamas iki 0,5- 1,6 m/s.
Oro dulk÷tumas. Labiausiai dulkes kenkia kv÷pavimo organams. Dulkių sud÷tis labai įvairi: be pašarų ir išdžiuvusių ekskrementų dalelių, surag÷jusių odos epitelio ląstelių, jose būna sud÷tingų kombinuotų pašarų sudedamųjų dalių, mikroorganizmų, grybų ir jų veiklos produktų (endotoksinų, mikotoksinų). Oro dulk÷tumas labai padid÷ja (21,5-43,6 kg/m3) šeriant gyvulius sausais pašarais. Pavojingiausios dulk÷s yra 0,2-5,0 ^km dydžio.
Oro mikroorganizmai. Patalpų oro pagrindinę mikroorganizmų masę sudaro saprofitai, gausu jvairių kokų ir pel÷sinių grybų (Aspergillus, Penicillium, ). Iš patogeninių mikroorganizmų dažniausiai pasitaiko tuberkulioz÷s, raudonlig÷s, paratifo, pasterelioz÷s ir kitų ligų suk÷l÷jų.
Mikroorganizmų kiekis ir sud÷tis ore priklauso nuo to, kaip valomos dezinfekuojamos ir ventiliuojamos patalpos. Norint sumažinti mikroorganizmų kiekį tvarto ore, reikia griežtai laikytis higieninių sanitarinių reikalavimų,
Oro chemin÷ sud÷tis. Gyvulininkyst÷s patalpų oro chemin÷ sud÷tis labai skiriasi nuo atmosferos oro. Jo kokybę labai blogina gyvulių iškvepiamas oras, nes iškv÷ptame ore yra 2-4 % CO2. Tod÷l patalpose did÷ja CO2 ir sumaž÷ja deguonies kiekis. Pūvant organin÷ms medžiagoms (m÷šlui, pakratams, srutoms), į orą išsiskiria NH3 ir H2S dujos, taip pat indolas,
11 skatolas, ketonai, riebiosios rūgštys, etanolis, metanolis, propanas, butanas, heksanas, propanas, organin÷s rūgštys ir kita.
Deguonis (O2). Vidutiniškai per valandą gyvuliai sunaudoja tokį deguonies kiekį (ml): karv÷ - 328, kiaul÷ - 392, avis - 343, višta - 980, arklys ramyb÷s būkl÷je - 253, dirbdamas - 1780,
Anglies dioksidas (CO2). Tvartuose nebūna tokios CO2 koncentracijos, kuri toksiškai paveiktų organizmą. Tačiau, jei CO2 kiekis pakiltų 0,5-1 %, galimas gyvulių apsinuodijimas. Tada jie pasidaro apatiški, sumaž÷ja produktyvumas, atsparumas ligoms. Mirtina koncentracija – 12 - 14 %.
Amoniakas (NH3). Kadangi pieno gamyba yra viena iš labiausiai išvystytų gyvulininkyst÷s sričių, ekonomiškai labai svarbu panaudoti esamas karvides. Tvartų mikroklimatas gali tur÷ti tiesiogin÷s įtakos pieno kokybei. NH3 koncentracija gyvulininkyst÷s pastatuose priklauso nuo ventiliacijos efektyvumo, sanitarin÷s būkl÷s, gyvulių skaičiaus. Ribin÷ NH3 koncentracija suaugusių gyvulių patalpose 20 mg kubiniame metre, o prieauglio —10 mg/m3. Mirtina doz÷ — 3 mg/l (0,4 %).
1.5. Palaidų galvijų laikymas
Laikomos tvarte palaidos karv÷s daugiau juda, ryškiau rujoja, geriau ÷da. Palaidų gyvulių čia galima laikyti 25–35 % daugiau negu pririštų, be to, reikia mažiau darbo sąnaudų gyvuliams šerti ir m÷šlui šalinti, tačiau pieno gamybai pašarų sunaudojama 5–6 % daugiau. Nepririštos karv÷s gali būti laikomos garduose ant gilaus m÷šlo arba nuolat keičiamo kraiko bei boksuose. Gardai daromi įvairaus dydžio. Vienoje grup÷je laikoma nuo 25 iki 50 karvių. Kiekvienai karvei turi tekti 6 m2 grindų ploto ir 70–80 cm ÷džių ilgio. Gyvulių poilsio zonoje draudžiama įrengti grindis iš grotelių. Laikomai ant gilaus kraiko vienai karvei per parą reikia 7–8 kg pakratų. Palaidų galvijų laikymas perspektyvus, bet kol kas mažai taikomas. Laikant palaidas karves boksuose, jos turi jaukesnes guoliavietes.
Galimi palaido laikymo būdai: • Paprastuose ar kombinuotose boksuose;
• Ant kraiko su nuolaidžiomis, nutrypiamomis grindimis; • Ant gilaus kraiko;
• Ant pusiau gilaus kraiko;
Gilaus kraiko tvartai. Atstumas nuo karvių gul÷jimo vietų iki pašaro tur÷tų būti kuo trumpesnis, o kelias pašaro link kuo tiesesnis. Atstumas nuo š÷rimo tako iki kreikiamų guoliaviečių galin÷s sienos tur÷tų būti ne didesnis kaip 10 m. Svarbu sumažinti gyvulių spūstis
12 prie iš÷jimų iš tvarto.
Kadangi karv÷s dažniausiai m÷gsta gul÷ti išilgai sienos, stačiakampio formos tvartai yra labiau tinkami negu kvadrato formos. Laikant karves ant gilaus kraiko, m÷šlo takas tur÷tų būti įrengtas ant betonin÷s dangos. Taip išvengiama karvių nagų peraugimo. M÷šlo takas tur÷tų būti ne siauresnis kaip 4 m, kad gyvuliai laisvai prieitų prie š÷rimo stalo arba kad pakaktų vietos prie jo apsisukti. M÷šlas nuo m÷šlo tako tur÷tų būti valomas ne rečiau kaip 2 kartus per dieną.
Girdyklos. Nerekomenduojama girdyklas įrengti karvių gul÷jimo vietose ar netoli jų, nes vieta šalia jos pasidaro labai šlapia ir nešvari. Geriausia girdyklas įrengti prie š÷rimo stalo ar tvarto galuose taip, kad karv÷s gal÷tų atsigerti tik būdamos ant betoninio paviršiaus. Tačiau tai netur÷tų trukdyti takams nuvalyti.
Kad m÷šlas nepatektų iš m÷šlo tako į karvių gul÷jimo vietas, tarp jo ir guoliaviečių reik÷tų įrengti nedidelį barjerą Ypač tai aktualu, valant m÷šlą iš tvarto. Barjero aukštis priklauso nuo m÷šlo valymo dažnumo, bet paprastai jis būna 0,2 m aukščio. Barjeras negali būti aukštesnis kaip 0,3 m. Kad karv÷s mažiau sirgtų mastitu, reik÷tų taip suorganizuoti darbą, kad po melžimo jos apie 30 min. stov÷tų ar vaikščiotų, bet neitų gultis. Geriausia, kad tuo metu karv÷s ÷stų.
Boksiniai tvartai. Šlapios, užterštos boksų guoliaviet÷s padidina pavojų susirgti mastitu. Bet kuriuo atveju labai svarbu boksus tinkamai suprojektuoti ir juos prižiūr÷ti. Ar karv÷ nor÷s bokse ils÷tis, ar guoliaviet÷s bus sausos, labiausiai priklauso nuo tvarto v÷dinimo. Boksas turi būti pakankamai platus, kad karv÷ gal÷tų patogiai gul÷ti, tačiau ir ne pernelyg platus, kad karv÷ negal÷tų apsisukti. Boksas taip pat turi būti gana ilgas, kad karv÷ gal÷tų patogiai ils÷tis ant bokso grindų nesusižeisdama ir taip, kad m÷šlas ir šlapimas patektų ant m÷šlo tako. Bokso guoliaviet÷s paviršius turi būti elastingas ir išlikti pakankamai sausas. Be to, boksas turi būti taip pritaikytas, kad karv÷ gal÷tų natūraliai pakilti ir atsistoti. Liesdamasi prie pertvarų, ji neturi susižeisti. Visų pirma, guldamasi karv÷ neturi atsitrenkti į kurią nors pertvaros vietą, kadangi šio judesio iki galo ji nekontroliuoja. Jeigu d÷l vietos trūkumo į priekį ji negali palinkti, karvei sunku pakilti ant užpakalinių kojų. Labai apribojus plotą, karv÷ iš pradžių stojasi ant priekinių kojų, kaip arklys, d÷l to gali susižeisti kojas.
Sumažinus boksų ilgį, mažiau m÷šlo pateks į bokso užpakalinę dalį, d÷l to tešmuo išliks švarus. Bet jeigu boksas bus pernelyg trumpas, karvei bus sunku ištiesti galvą į priekį ir atsikelti. Nustatant boksų matmenis, siekiama garantuoti ir karvių patogumą, ir švarą. Boksai turi būti įrengti taip, kad karv÷ gal÷tų atsigulti bei atsikelti natūraliai ir patogiai. Jie turi būti pakankamai platūs, kad karv÷ms užtektų vietos nesiliesti prie pertvarų nesusižeidus ir jų nesulaužius. Tačiau jeigu boksai per platūs, karv÷s gali apsisukti ar gul÷ti įstrižai. Jeigu boksai per ilgi arba krūtin÷s atrama netinkamoje vietoje, karv÷s gali gul÷ti per toli į priekį. D÷l visų šių nukrypimų, karv÷ms tuštinantis, m÷šlas gali patekti į guoliavietę.
13 galuose. Pra÷jimai turi būti ne mažesni kaip 4 m pločio. Tokiu atveju pakanka vietos 0,61 m pločio girdyklai įrengti, prie kurios karv÷s gal÷s laisvai prieiti ir stov÷damos gerti. Taip pat užteks vietos praeiti pro geriančią karvę kitiems bandos gyvuliams. Reik÷tų užtvara atskirti girdyklą nuo artimiausio bokso.
Taigi platesniuose ir ilgesniuose boksuose karv÷ms patogiau, bet mažiau švaros, tod÷l boksus reikia labiau prižiūr÷ti. Tyrimais nustatyta, kad karv÷s boksuose ilsisi tuo ilgiau, kuo jų matmenys didesni. Geriausia boksų matmenis nustatyti pagal karvių svorį. Tačiau reikia atsižvelgti į boksų išd÷stymą tvarte (boksas prie išorin÷s sienos, viduje tvarto ar boksas prieš boksą).
1.6. Pririštų galvijų laikymas
Karvių stov÷jimo vietos gali būti trumpos ir ilgos (trumpos – 1,1–1,3 m pločio ir 1,6–1,8 m ilgio, ilgos – 1,2–1,5 m pločio ir 1,9–2,25 m ilgio). Mažiausiai ploto ir darbo sąnaudų m÷šlui valyti reikia, kai karvių stov÷jimo vietos trumpos. Tačiau pernelyg trumpose stov÷jimo vietose laikomoms karv÷ms dažnai iškrinta makštis, daugiau jų serga sąnarių ligomis, tešmens ir lyties organų uždegimais.
Daugelyje Lietuvos ūkių karv÷s tvartuose laikomos pririštos. Taikant min÷tą laikymo būdą, gyvuliai rišami individualiose kreikiamose (kartais nekreikiamose) perdaryn÷se, kuriose jie šeriami, girdomi ir melžiami. Yra manoma, kad, pririštas laikymas riboja gyvulių jud÷jimą bei išlikusius instinktus. Jei ūkis ekologiškas tai gyvuliams turi būti skiriama daugiau ploto tvarte ir mociono aikštel÷se.
Žiemos metu pririštiems gyvuliams mocionas taikomas ne mažiau kaip 2 kartus per savaitę. Geras guoliaviet÷s kreikimas apsaugo karves nuo kojų sužeidimų, švarūs pakratai sumažina tešmens ir pieno užterštumą. Kreikimui naudojami šiaudai, medžio drožl÷s, pjuvenos ar sausos samanin÷s durp÷s. Norint išvengti mastitų, kraiką reikia nuolat keisti.
1.7. Gyvulių priežiūra ir pagrindiniai rodikliai gyvulių sveiktos būkl÷s vertinimui Pl÷tojantis gyvulininkystei, buvo kuriamos naujos laikymo sąlygos, tačiau ne visuomet šios sistemos atitikdavo did÷jančio produktyvumo ir gyvulių poreikius. D÷l netinkamo gyvulių laikymo , š÷rimo ir priežiūros jie prad÷davo sirgti. Gyvuliu sveikatingumui įtakos turi daugelis veiksnių. Svarbiausios - laikymo sąlygos, pašarų kokyb÷, priežiūra. (Bakutis, 2007)
14 patį gyvulį tiesiogiai, tiek ir jo aplinką ar savininką. Keletas svarbesnių veiksnių: laikymo sąlygos, š÷rimas, veisl÷, augalų apsauga, socialin÷ situacija, gyvulių auginimo technologijos, rinkos situacija, žem÷s ūkio politika, priežiūra, tręšimo priemon÷s, kenksmingos medžiagos, geografin÷ pad÷tis, klimatas, mikroorganizmai, parazitai, medikamentai, ekonomin÷ pad÷tis ir kt.
Ekonomiškai naudinga, jei pieno ūkyje karv÷s laikomos koncentruotai ir banda yra gana didel÷. Standartin÷mis laikymo sąlygomis auginamos tos pačios veisl÷s karves labai panašiai reaguoja į aplinka ir priežiūrą. Dideliuose ūkiuose kontroliuoti bandos priežiūrą ir darbus yra paprasčiau, tačiau didel÷se bandose ligų padaromi nuostoliai yra gerokai didesni nei mažose.
Karvių bandose itin paplitę medžiagų apykaitos sutrikimai, ir būtent jie yra kitas karvių ligas predisponuojantis faktorius. Tod÷l šiuolaikiniuose pienininkyst÷s ūkiuose svarbiausia ir pagrindin÷ gyvulių priežiūros darbų grandis yru ligų profilaktika ir prevencija. Itin svarbi priežiūros sritis yra š÷rimo organizavimas, o ypač aukšto produktyvumo karv÷ms. Žinant bendrus karvių mitybos d÷sningumus ir atsižvelgiant į sudarytas technologines gyvulių grupes, galima prognozuoti karvių sveikatą. Karvių produktyvumas tiesiogiai nesietinas su sveikatos būkle, nes sveikata priklauso ir nuo laikymo sąlygų. Pieningas karves sud÷tingiau prižiūr÷ti, ir tod÷l sveikatos būkl÷ netiesiogiai siejama su produktyvumu. (Žilaitis, 2006)
Norint padidinti žem÷s ūkio gyvulių produktyvumą, reikia jiems sudaryti optimalias aplinkos sąlygas, kad padid÷tų jų atsparumas ligoms.(Bleizgys; Kavol÷lis; Jukna; Bakutis; Zakas. 1999)
Šiuolaikiniuose gyvulininkyst÷s pastatuose būtina palaikyti optimalų mikroklimatą. To reikalauja gyvūnų gerov÷s įstatymai, sanitarin÷s ir higienin÷s darbuotojų saugos normos. Optimalių zohigieninių sąlygų laikymasis yra itin svarbus dideliuose ūkiuose. Tvartų aplinkos parametrai tur÷tų būti ne tik optimalūs, bet ir stimuliuojantys, ypač prieaugliui, stiprinantys imuninę organizmo būklę, sveikatingumą ir produktyvumą.
Moderniose gyvulių laikymo sistemose ir specialiose sąlygose pasireiškiantys gyvulių susirgimai gali išsivystyti d÷l personalo klaidų ar žinių trūkumo. Tokie veiksniai kaip aukšta temperatūra (nuo 25º C), kenksmingos dujos ir didelis dr÷gnis yra melžiamų karvių stresoriai. Karščio streso poveikis melžiamoms karv÷ms sąlygoja sumaž÷jusį naujagimių veršelių svorį, mažesnę pieno gamybą, uždelstą rujos pradžią. (Jensen, Toates 1997).
Su karščio paskatintais maisto medžiagų apykaitos pakitimais glaudžiai siejasi energetinis bei mitybos deficitai, respiratorin÷ alkaloz÷, ketoz÷ bei acidoz÷. Maisto medžiagų apykaitos pakitimai sąlygoja baltymų apykaitos, vandens balanso bei endokrinin÷s sistemos pokyčius, D÷l karščio pieniniai galvijai suvartoja mažiau pašaro ir daugiau vandens, d÷l to organizme pakinta elektrolitų bei rūgščių šarmų pusiausvyra (Collier, Breede, Thatcher, 1982).
Kuomet aplinkos temperatūra priart÷ja prie kūno temperatūros, išgarinimas yra pagrindinis šilumos atidavimo būdas. D÷l su÷sto pašaro kiekio sumaž÷jimo ir retesnio atrajojimo
15 organizme sumaž÷ja lakiųjų riebiųjų rūgščių gamyba ir skrandžio pH bei elektrolitų (natrio ir kalio) koncentracija skrandyje.
1.8. Kalcio ir fosforo apykaita gyvulių organizme
Fosforas ir kalcis - vieni iš svarbiausių elementų įtakojančių gyvulių sveikatingumą. Normuotas ir saikingas šių elementų sudavimas gyvuliams su pašarus, teigiamai veikia gyvulių sveikatingumą ir produktyvumą.
Kalcis yra būtinas elementas nervų sistemos ląstelių funkcijoms, širdies raumens darbui, raumenų kontrakcijai, kraujo kreš÷jimui bei nepriekaištingam kitų organizmo sistemų funkcionavimui. Nepaisant kalcio svarbos, organizmas nesintetina šio makroelemento pats, tod÷l gyvuliai, pakankama jo kiekį, turi gauti su pašaru ar pašaro mineralinias priedais, savo sud÷tyje turinčiais kalcio. Organizmo ląstel÷se didžioji kalcio dalis yra susijungusi su baltymais, nukleino rūgštimis, fosfolipidais, neorganiniais fosfatais bei organin÷mis rūgštimis. Taip pat nuo kalcio priklauso ląstel÷s membranos laidums, ir fermentus aktyvumas. Šio makroelemento jonai perduoda jaudinimą raumenims ir taip skatina širdies darbą, leukoc. fagocitinę funkciją, bei aktyvina kraujo apsauginius baltymus, ir dalyvauja kraujo kreš÷jimo procese. Kalcio kiekį kraujyje reguliuoja prieskydin÷s liaukos ir skydliauk÷s hormonai, vitaminas D. Sutrikus kalcio apykaitai jaunikliai suserga rachitu, suaugę gyvuliai - osteomaliacija, osteoporoze, gyvulių kaulai suminkšt÷ja, ir dažniau genda dantys, atsiranda nevalingas raumenų trūkčiojimas, pasireiškia alerginiai požymiai. Padid÷jus kalcio kiekiui kraujo serume, pasireiškus hyperkalcemijai atsiranda virškinimo trakto atonija, širdies ir kv÷pavimo veiklos sutrikimai, inkstų nepakankamumas, ar net psichoz÷ yra kalcio pertekliaus požymiai. Kalcio perteklius slopina mikroelementų - cinko ir geležies pasisavinimą.
Fosforas su vitaminu D3 reguliuoja parathormono sintezę. Kartu su kalciu šio elemento yra kauluose ir dantyse, o taip pat ir įvairiuose audimuose susijungusio su riebalais ir baltymais. Esant fosforo trūkumui, gyvuliai mažiau ÷da, sul÷t÷ja ir sutrinka prieauglio augimas, suminkšt÷ja kaulai ir tai padidina jų lūžių tikimybę. Fosforas yra svarbus elementas maisto medžiagų apykaitai ir pasisavinimui, energijos apykaitoje, dalyvauja baltymų sintez÷je, reikalingas smegenų, inkstų ir kepenų biocheminiams procesams. Esant fosforo pertekliui. organizmas sunkiau pasisavina kalcį, o pernelyg didelis fosforo kiekis organizme gali sukelti diar÷ją ir kalcio atsid÷jimą minkštuosiuose audiniuose (dažniausiai inkstuose), tad esant inkstų nepakankamumui, būtina sumažinti fosforo kiekį pašaruose.
16 1.9. Karvių sveikatos būkl÷s vertinimas ir klinikiniai tyrimai
Vertinant gyvulių sveikatos būklę su tikslu užkirsti kelią ligos pasireiškimui, pirmiausiai reikia įvertinti gyvulio sveikatą kliniškai, atliekant apžiūrą – palpaciją, perkusiją ar auskultaciją. Taip pat reikia atlikti kraujo tyrimą, kuris padeda nustatyti ankstyvas ligos stadijas ir išsiaiškinti slaptus patologinius procesus vykstančius organizme. Kraujo tyrimas padeda steb÷ti ligos eigą ir kontroliuoti pasirinkto gydymo efektyvumą, bei prognozuoti ligos baigtį. Svarbu nustatyti ar n÷ra sutrikusi organizmo šarmų ir rūgščių pusiausvyra, kraujo serume esančių baltymų, hemoglobino kiekį, hematokritą, kraujo forminius elementus: eritrocitus, leukocitus, limfocitus, eozinofilus, bazofilus, neutrofilus, monocitus. Kraujo rūgščių ir šarmų pusiausvyra gali būti sutrikusi ir labai aukšto pieningumo karv÷ms. Taip pat reik÷tų atlikti ir šlapimo tyrimą, kuris gali pad÷ti nustatyti inkstų, šlapimtakių, šlapl÷s bei lyties organų ligas.
Kuo karv÷s produktyvesn÷s, tuo sud÷tingesn÷ jų priežiūra ir didesn÷ įvairių susirgimų tikimyb÷.
1.10. Karvių bandos sveikatingumas
Nors teigiama, kad, karv÷s amžius gali siekti 40 metų, bet ūkiuose karv÷s išbrokuojamos žymiai anksčiau. Reprodukcijai tinkamos iki 12 - 14 metų, nors tai priklauso nuo daugyb÷s faktorių. Gamybos sąlygomis itin didelio produktyvumo karv÷s reprodukcijai tinkamos tik 5-7 laktacijas, tod÷l vis labiau kreipiamas d÷mesys į karvių ilgaamžiškumą ir sveikatingumą. Did÷jant karvių produktyvumui vis dažniau sutrinka jų medžiagų apykaita, o jos sutrikimą lydi: ketoz÷, acidoz÷, tešmens, nagų ir kitos ligos. D÷l šios priežasties yra itin sud÷tinga išlaikyti produktyvias karves 5 — 7 laktacijas.
Daugiausia karvių yra išbrokuojama d÷l neapsivaisinimo. Iš kitų priežasčių pamin÷tas sunkus veršiavimasis, ypač pirmaveišių karvių, parez÷, ketoz÷. Ganykliniu laikotarpiu karv÷s gali būti išbrokuojamos d÷l klinikinių mastitų, bei tešmens ar spenių traumų. Tokiais atvejais ilgą laiką būna didelis somatinių ląstelių skaičius piene, o laikyti karves su dviem ar trim sveikais ketvirčiais yra ne ekonomiška.
Galima teigti, kad sutrikus karv÷s organizme daugeliui reprodukcijos rodiklių, pakinta somatinių ląstelių skaičius piene.
Norint nustatyti tešmens uždegimą, nepakanka vien Expres diagnostinių metodų. Jų pagalba nustatoma, kuriame tešmens ketvirtyje yra uždegimas. Labai svarbu nustatyti suk÷l÷jų rūšį ir jų atsparumą antimastitiniams preparatams. Tod÷l būtina nustatyti mastito suk÷l÷jo jautrumą
17 antibiotikams. Nustačius jautrumą, gydymas tampa efektyvesnis ir greitesnis, nes galima parinkti tinkamiausius preparatus. Tokiu būdu mažinamos ūkio išlaidos.
Aukšto produktyvumo karvių bandose didel÷ problema yra nagų ligos, d÷l jų ženkliai sumaž÷ja karvių produktyvumas ir d÷l to gali būti ekonomiškai nenaudinga šias karves laikyti ūkyje. Ūkyje turi būti laikomasi kasdienių profilaktinių ir priklausomai nuo situacijos – gydomųjų priemonių bandos sveikatingumui užtikrinti.
Bandos sveikatingumas tai metodologin÷ priemon÷ ūkiui valdyti ir veterinariniam bei zotechniniam darbui organizuoti. Sveikatingumas - rodiklis, siejantis bandos struktūrą, mitybos lygmenį, karvių produkciją ir reprodukciją su karvių sveikata. Bandos struktūra atspindi karvių rotaciją bandoje, nurodo ūkio ekonominį paj÷gumą, karvių priežiūros ir sveikatingumo santykį.(Klimien÷; Špakauskas; Šakys, 2001) Mažesniuose ūkiuose gyvulių prižiūrai sud÷tinga taikyti šiuolaikines technologijas, sunkiau išlaikyti gerą vyresnių karvių pieno kokybę, d÷l to išauga kaštai veterin÷ms paslaugoms.
1.11. Kraujas ir jo savyb÷s
Visas organizmo sudedamąsias dalis į vieną, darniai funkcionuojanti vienetą jungia ne tik nervų sistema, bet ir organizmo skysčiai, kurie sudaro organizmo vidinę terpę. Vidinei terpei būdingas fizinių savybių ir chemin÷s sud÷ties pastovumas, arba homeostaz÷. D÷l homeostaz÷s organizmo veikla mažiau priklauso nuo nuolat kintančios išorin÷s aplinkos, jis gyvena pastoviomis biologin÷mis sąlygomis. Pakitus vidinei terpei, pradeda veikti vidin÷s terp÷s pastovumą reguliuojantys mechanizmai, kurie palaiko organizmo skysčių homeostazę.
Organizmo vidin÷s terp÷s dalis, tekanti kraujagysl÷mis, vadinama krauju. Kraujas yra judriausia ir svarbiausia vidin÷s terp÷s dalis. Kraujas tek÷damas kraujagysl÷mis, atlieka transportinę ir kartu maitinamąją funkcijas. Jis nuneša audiniams maisto medžiagas — amino rūgštis, gliukozę, riebalus, vitaminus, mineralines medžiagas, vandenį. (Burža, Žentelyt÷, 1983)
Į organizmą per kraujotakos sistemą su pašarais ar gyvuliams susižalojus gali patekti mikroorganizmai bei įvairios kitos žalingos medžiagos. Su šiomis medžiagomis „kovoja“ kraujo ląstel÷s - leukocitai. Jie suvirškina mikrobus ir svetimkūnius, pasižymi ląsteliniu imunitetu. Be to, kraujyje yra specialių baltyminių medžiagų - antikūnų, kurie gali suklijuoti, suardyti, nusodinti mikrobus bei svetimus baltymus, pasižymi humoraliniu imunitetu. Kraujas yra raudonos spalvos tirštokas, sūroko skonio ir specifinio kvapo skystis. Tai sud÷tingas audinys, sudarytas iš skystos tarpląstelin÷s medžiagos, vadinamos kraujo plazma, ir joje plūduriuojančių kraujo kūnelių. Kraujo fizikin÷s ir chemin÷s savyb÷s, jo kiekis ir chemin÷ sud÷tis yra pastovūs. (Sutkevičius, 2003)
18 skiriasi ir yra nuo 7,35 iki 7,55. Trumpam kraujo pH gali keistis ne daugiau kaip 0,1 — 0,2. Jeigu daugiau kaip 0,3 – 0,4 pakitęs kraujo pH išsilaiko ilgiau, iškyla pavojus organizmo ląstelių gyvybei. Visos biochemin÷s reakcijos organizme vyksta dalyvaujant fermentams, kurie gali veikti kaip biologiniai katalizatoriai, tik esant tam tikrai vandenilio jonų koncentracijai organizme. Palaikyti pastovų organizmo skysčių pH padeda buferin÷s sistemos, esančios pačiame kraujyje, ir šalinimo organai - plaučiai, inkstai, prakaito liaukos, kepenys, pašalinančios rūgščių ir šarmų perteklių iš organizmo. (Masiulien÷. 2001)
Buferinę sistemą sudaro silpnų rūgščių ir jų druskų mišiniai. Buferin÷s medžiagos neutralizuoja rūgščių ir šarmų perteklių. Kraujyje yra tokios buferin÷s sistemos: karbonatin÷, fosfatin÷ bei plazmos baltymin÷, esančios kraujo plazmoje, ir hemoglobinin÷. esanti eritrocituose. Svarbiausia yra hemoglobinin÷ buferin÷ sistema, mažiau svarbi fosfatin÷ sistema, nes fosfatų kraujyje būna mažai.
Vykstant medžiagų apykaitai, organizme nuolat susidaro rūgštūs produktai. Yrant angliavandeniams, gaminasi piruvo ir pieno rūgštys, riebiosioms rūgštims — sviesto ir acetono rūgštys, skylant baltymams gaminasi sieros ir fosforo rūgštys. Organizme skylančių rūgščių perteklius sukelia acidozę — absoliutų ar santykinį rūgščių kiekio padid÷jimą ir alkaloze - kraujo pašarm÷jimą. (Burža. Žentelyt÷. 1983)
1.12 Kraujo plazma ir serumas
Kraujo plazma sudaro apie 55-60% kraujo tūrio (iš 100% at÷mus hematokrito rodiklį), tai sudaro apie 2,5-3 litrus. Kraujo plazma - tai gelsvas skystis. Didžiausią jos dalį sudaro vanduo, apie 6-8% sudaro baltymai, o likusią dalį - mineralin÷s medžiagos, gliukoz÷, lipidai, aminorūgštys, ištirpę medžiagų apykaitos produktai ir kt. Pastovią plazmos elektrolitų koncentraciją palaiko inkstai.
Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Normali baltymų koncentracija yra 60-80 g/l. Daugelis baltymų sintetinami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60%). Didesn÷s molekulin÷s mas÷s baltymai - globulinai - sudaro apie 35-40%, o fibrinogenas - 4-5% visų kraujo plazmos baltymų. Fibrinogenas dalyvauja kreš÷jime. Plazma be fibrinogeno vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) d÷l savo osmosinių savybių sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose, neleidžia jam sunktis į audinius. D÷l badavimo ar kitų priežasčių sumaž÷jus baltymų kiekiui kraujyje, skystis pereina iš kraujagyslių į audinius - atsiranda patinimų. Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsaugin÷se ir imunin÷se organizmo reakcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar vaistus ir juos perneša organizme. Dažniausiai komplekse su baltymais vaistai yra neveiklūs, jie
19 pradeda veikti tik atsipalaidavę. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi baltymų dalis vadinama kreš÷jimo faktoriais, jie dalyvauja kreš÷jimo procesuose. Įvairių ligų metu gali padaug÷ti ar sumaž÷ti baltymų, pakisti albuminų ir globulinų santykis (pvz., uždegimo ar infekcijos metu padaug÷ja globulinų, o sumaž÷ja albuminų).
Remiantis įvairių medžiagų koncentracija kraujo plazmoje galima diagnozuoti įvairius medžiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus.
1.13 Eritrocitai
Eritrocitai - raudonosios kraujo ląstel÷s. Tai disko formos, abipus įgaubtos ląstel÷s, neturinčios branduolio. Vidutinis jų skersmuo yra 7,5 µm. Eritrocitų funkcija - deguonies pernešimas organizme iš plaučių į audinius ir anglies dvideginio pernešimas iš audinių į plaučius, kur jis pašalinamas. Eritrocito funkciją lemia jo viduje esantis raudonos spalvos baltymas hemoglobinas. Deguonis jungiasi prie hemoglobino. Šio baltymo spalva suteikia eritrocitui ir visam kraujui raudoną spalvą. Plaučiuose prijungiamas deguonis ir kraujas įgauna skaisčiai raudoną spalvą (tai arterinis kraujas), audiniuose deguonis atiduodamas ir prijungiamas anglies dvideginis - tuomet kraujas tampa tamsiai raudonu (veniniu). Hemoglobino kiekis kraujyje - svarbus rodiklis. Eritrocitų kiekio padid÷jimas kraujyje vadinamas eritrocitoze. Ji gali atsirasti sergant l÷tin÷mis plaučių ar širdies ligomis, prisitaikant organizmui prie deguonies trūkumo (pvz. Alp÷se auginami galvijai). Kai eritrocitų ir hemoglobino kiekis sumaž÷ja, susergama anemija. Mažakraujyst÷ atsiranda netekus kraujo, taip pat kai maiste trūksta geležies, vitamino B12, folio rūgšties, kartais būna d÷l įgimtų ar kitų priežasčių. Eritrocitų skaičius įvairių gyvulių kraujyje yra nevienodas ir priklauso nuo gyvulio amžiaus, lyties, darbo bei fiziologin÷s organizmo būkl÷s. (Burža, Žentelyt÷ , 1983)
Svarbus kraujo rodiklis yra eritrocitų nus÷dimo greitis (ENG). Laikant kraują m÷gintuv÷lyje, eritrocitai po tam tikro laiko nus÷da ant dugno. Taip išmatuojamas ENG. Eritrocitų nus÷dimo greitis did÷ja sergant infekcin÷mis ligomis, esant uždegimui, navikams ir kitoms būkl÷ms. Vidutiniškai eritrocitai cirkuliuoja kraujyje 120 dienų. Po to jie "pasensta", nusid÷vi ir yra suardomi blužnyje. Hemoglobinas suskaidomas į baltymą ir dažą hemą. Iš hemo atskyla geležis, kuri naudojama naujų eritrocitų gamybai, o likusi dalis virsta pigmentu bilirubinu. Bilirubiną perdirba kepenys ir pašalina su tulžimi.
Kartais, kai eritrocitų irimas pagreit÷ja (sergant hemolizine anemija, apsinuodijus tam tikrais nuodais, įkandus gyvatei) ar sutrinka kepenų funkcija, bilirubinas kaupiasi kraujyje ir nudažo kraujo plazmą bei odą, akių baltymus geltona spalva - atsiranda gelta.Eritrocitų (ir visų kitų kraujo ląstelių) gamyba vyksta raudonuosiuose kaulų čiulpuose. Eritrocitai gaminami nuolat.
20 Jų gamybą priklausomai nuo organizmo poreikių skatina eritropoetinas (sintezuojamas inkstuose) ir kiti augimo faktoriai.
1.14. Hemoglobinas
Hemoglobinas, tai chromoproteidas, sudarytas iš baltymo globino ir dažo medžiagos - hemo. Hemoglobinas organizmui labai svarbus, nes jis perneša deguonį iš plaučių į audinius ir anglies dioksidą iš audinių į plaučius, padeda palaikyti pastovų kraujo pH.
Hemoglobinas biologiškai aktyvus tik eritrocituose. Eritrocituose yra apie 60% vandens ir 40% sausųjų medžiagų. Apie 90 % sudaro chromoproteidų grup÷s baltymas hemoglobinas.
(Nordhuizen, 2001). (http://www.elmhurst.edu/~chm/vchembook/568globularprotein.btml prieiga per internetą 2012 10 20)
Organizme nuolat vyksta hemoglobino sintez÷ ir irimas. Hemoglobinas sintezuojamas kaulų čiulpuose, o irimas vyksta kepenyse, blužnyje. Per parą jo suyra apie l%. Hemoglobinas su deguonimi sudaro nepatvarų junginį, vadinamą oksihemoglobinu. Kai deguonies koncentracija didele, šis junginys susidaro plaučių kapiliaruose. Audinių kapiliaruose, kur deguonies mažiau, oksihemoglobinas skyla į hemoglobiną ir deguonį.
Hemoglobinas biologiškai aktyvus tik eritrocituose. Hemoliz÷s būdu pašalinus hemoglobiną iš eritrocitų jie praranda geb÷jimą transportuoti deguonį. Hemolizę gali sukelti hipotoniniai tirpalai, taip pat ir toksinai, bei antikūnai. (Masiulien÷, 2001)
1.15 Leukocitai
Leukocitai - baltosios kraujo ląstel÷s. Tai didesn÷s nei eritrocitai ląstel÷s. Jų yra kelios rūšys, kiekviena atlieka savo funkciją. Tod÷l be bendro leukocitų skaičiaus kraujyje nustatoma leukocitų formul÷ - tai atskirų leukocitų rūšių skaičius ir jų santykis. Leukocitai gaminami ir bręsta kaulų čiulpuose bei limfoidiniame audinyje (blužnyje, limfmazgiuose, čiobrialiauk÷je). Leukocitai gyvuoja nuo kelių valandų (kai žūsta uždegimo apimtuose audiniuose) iki kelerių metų. Leukocitai skirstomi į grūd÷tuosius ir negrūd÷tuosius. Grūd÷tųjų leukocitų (granulocitų) citoplazmoje matomos granul÷s, o branduolį sudaro keletas segmentų. Jie dar skirstomi į tris rūšis: neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus. Negrūd÷tųjų leukocitų (agranulocitų) citoplazmoje granulių n÷ra, o branduoliai vientisi. Agranulocitams priskiriami limfocitai ir monocitai.
Neutrofilai sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį "praryja" ir suardo (šis procesas vadinamas
21 fagocitoze). Neutrofilų kraujyje padaug÷ja susirgus infekcine liga, pažeidus audinius. Kartu padid÷ja ir bendras leukocitų skaičius (tai vadinama leukocitoze). Jie kaupiasi uždegimo vietose, atlikę savo darbą žūva ir kartu su audinių irimo dalel÷mis sudaro pūlius. Kai infekcija labai sunki, sunaudojama labai daug neutrofilų ir jų kraujyje gali net sumaž÷ti. Neutrofilų sumaž÷ja piktybinių kraujo ligų metu. Žūdami neutrofilai išskiria tam tikras medžiagas (vadinamas pirogenais). Pirogenai dirgina termoreguliacijos centrus, tod÷l prasideda karščiavimas. Pakilusi temperatūra - tai tam tikra prasme teigiamas reiškinys, nes aukštesn÷je temperatūroje suaktyv÷ja leukocitų jud÷jimas, slopinami kai kurie virusai.
Bazofilų kraujyje yra nedaug (0-1%), jų padaug÷ja alerginių reakcijų metu. Su÷ję į kontaktą su specifiniu alergenu , bazofilai degranuliuoja. Be to, jie turi ypač didel÷s reikšm÷s kraujo klampumui (gamina hepariną , kuris neleidžia kraujui kreš÷ti kraujagysl÷se bei trombams susidaryti).
Eozinofilai dalyvauja alergin÷se organizmo reakcijose. Jų kraujyje padaug÷ja sergant alergin÷mis ligomis (bronchine astma, dilg÷line, šienlige ir kitomis), kai kuriomis odos ligomis, užsikr÷tus parazitais. Eozinofilai fagocituoja audinių daleles su histaminu, d÷l to jie labai svarbūs organizmo alergin÷ms reakcijoms. Manoma, kad jie slopina audinių įjautrinimo reakcijas. Eozinofilai ne tik fagocituoja bakterijas. Kai į organizmą patenka svetimų baltymų (antigenų), pradeda gamintis antikūnų, kurie jungiasi su antigenais ir juos nukenksmina, tuomet išskiria histamino, skatinančio alergines reakcijas. Eozinofilai neutralizuoja histaminą ir taip gelbsti organizmą nuo įjautrinimo.
Monocitai - tai patys didžiausi leukocitai. Jie turi panašias į amebų pseudopodijas. Iš kraujo patekę į audinius monocitai virsta makrofagais, kurie fagocituoja bakterijas, suirusių audinių ir navikų daleles, dalyvauja imunin÷se reakcijose. Bet koks sužeidimas skatina monocitų ir neutrofilų migravimą į pažeistą vietą. Monocitai virsta makrofagais – fagocituojančiomis ląstel÷mis. Jos gali praryti šimtus bakterijų ir virusų. Kai kuriuose audiniuose, ypač jungiamajame, makrofagų būna nuolat. Jie suryja žuvusias ląsteles, negyvo audinio gabal÷lius ir kitas atliekas. (http://www.donoryste.lt/main.php/id/7/lang/1 prieiga per internetą 2012-11-15).
1.16 Pašarai ir š÷rimas
Pieno ūkis yra svarbi Lietuvos gyvulininkyst÷s šaka. 2010 metais iš vienos karv÷s šalyje vidutiniškai primelžta 4901 kg pieno. t. y. 8% daugiau nei 2006 metais (Lietuvos statistikos departamentas, 2011). Daugiau nei 60% išlaidų pieno gamyboje tenka pašarams, tod÷l jų gamybos
22 kaštai, kokyb÷ ir maistingumas daro didžiausią įtaką pieno gamybos ekonomiškumui.
Pašarai tai augalin÷s, gyvūnin÷s, mineralin÷s ar dirbtiniu būdu (cheminiu, biologiniu, mikrobiologiniu) gautos žaliavos, kurios vienos ar jų mišiniai, perdirbtos ar natūralios, su priedais ar be jų, naudojamos ūkin÷s paskirties gyvūnams šerti ir n÷ra kenksmingos šių gyvūnų bei žmonių sveikatai.
Mitybos faktoriams ypač jautrios importin÷s genetikos karv÷s, tod÷l labai svarbu tinkamai subalansuoti jų racionus. Tinkamas karvių š÷rimas daro didelę įtaką pieno ūkio pelningumui. Literatūroje nurodoma (Jeroch ir kt., 2004), kad produktyvioms karv÷ms tinkamai parinkti energijos, baltymų ir kai kurių biologiškai aktyvių maisto medžiagų priedai daro teigiamą įtaką sveikatai, reprodukcijai, pieno primilžiams bei pieno kokyb÷s rodikliams. Vieni jų yra tiesiog energijos arba baltymų, vitaminų bei mineralų koncentratai. Tokie pašarų priedai ar papildai naudojami maisto medžiagų deficitui racione papildyti. Gyvų mielių pašarų priedas Saccharomyces cerevisiae 1026, stimuliuoja didžiojo prieskrandžio mikrofloros veiklą, gerina pašarų maisto medžiagų virškinimą ir pasisavinimą (Schwarz and Ettle, 2001). Tod÷l pager÷ja karvių sveikata, padid÷ja jų produktyvumas, pager÷ja pieno kokyb÷s rodikliai, taip pat ir pieno ūkio pelningumas (Davvson et ai., 1990; Erasmus et al. 1992; Iwanska et al, 1999).
Ekonomiškiausia galvijus šerti pigiais žoliniais pašarais — žole, šienu, silosu, kurie tur÷tų sudaryti apie 70 % davinio energin÷s vert÷s. Pienin÷s karv÷s, šeriamos geros kokyb÷s stambiais pašarais su nedideliu kombinuotųjų pašarų kiekiu, gali pagaminti iki 7 000 kg pieno per laktaciją.
Mūsų šalyje tradiciniai tvartiniai galvijų racionai sudaryti iš įvairiarūšių ūkiuose išaugintų pašarų, kurie pasižymi skirtingomis fizin÷mis bei chemin÷s savyb÷s, įprasta, kad pašarai išdalijami kaip atskiri komponentai. Dažnai sudarytas davinys neatitinka faktiškai su÷sto, nes galvijai gali išsirinkti tik m÷gstamus pašarus, tod÷l reikia labai gerai išanalizuoti ir įvertinti š÷rimo sistemą. Teigiama, kad tikslinga galvijus šerti pašarų mišiniais (Macleod et al.. 1994). tad žolinių ir kitų ap÷mingūjų pašarų jie su÷da 10—12% daugiau. Sumaž÷ja kombinuotųjų pašarų sąnaudos. Š÷rimas ap÷mingųjų pašarų mišiniais skatina karvių didžiojo prieskrandžio fermentacinius procesus (Laugalis ir kt., 2004), kurie lemia efektyvų pašarų panaudojimą produkcijos gamybai. Telyčias rekomenduotinai šerti ap÷mingaisiais pašarais, kad butu didesnis ir gerai išvystytas virškinamasis traktas.
23 1 Schema Faktoriai turintys įtakos pašaro ÷damumui
Galvijus šeriant reikia laikytis tam tikros tvarkos. Visuomet po sultingųjų pašarų reikia duoti stambiųjų. Sultingieji pašarai, ypač runkeliai, skatina visų kitų pašarų virškinamumą. Didel÷s reikšm÷s turi ir š÷rimo dažnumas. Pavyzdžiui, jei karv÷ per parą gauna apie 5 kg koncentratų, juos reikia sušerti per tris kartus. Gaudamas pašarus dažniau ir mažesniais kiekiais, gyvulys noriau juos ÷da, aktyviau veikia jo žarnynas, pašarai geriau suvilgomi seil÷mis. (http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujienos/Zemes-ukis/Galviju-serimo-ypatumai prieiga per internetą 2012 12 15)
Kiekvienos š÷rimo strategijos tikslas - pasiekti maksimalų pašarų ÷damumą. ödamumas priklauso ne tik nuo pašarų kokyb÷s, maisto medžiagų kiekio, pašarų paruošimo, š÷rimo dienotvark÷s, bet ir nuo pašarų išdalijimo būdo. Daug d÷mesio skiriama pašarų kokybei, jų tyrimams ar viso raciono maistingumui nustatyti, tačiau sąlyginai mažiau d÷mesio kreipiama į pagrįstos š÷rimo strategijos pagrindus.
Dauguma naminių gyvulių minta augaliniais pašarais, kurių medžiagos sudaro organizmo ląsteles bei audinius. Tod÷l gyvulių ir augalų ląstel÷se yra tų pačių elementų. Pagrindiniai iš jų - anglis, deguonis, vandenilis, azotas. Šie elementai sudaro iki 95 proc. gyvulių ar augalų svorio.
Kadangi šių elementų organizme yra daugiausiai, jie vadinami makroelementais. Tai kalcis, fosforas, siera, kalis, magnis, natris, chloras.
24 Kitų elementų augaluose ir gyvulių organizme randama mažai - nuo kelių mikrogramų iki miligramų 1 kg svorio, tod÷l jie vadinami mikroelementais. Tai aliuminis, baris, boras, cinkas, chromas, jodas, geležis, kobaltas, manganas, molibdenas, nikelis, sidabras, stroncis, švinas, varis. Visi min÷ti elementai gyvulio organizme ir audiniuose sudaro organinius ir neorganinius junginius.
1 lentel÷. Augalų ir gyvulių organizmo pagrindiniai elementai (proc.)
Cheminiai elementai Augaluose Gyvulio organizme
Anglis, C 45,0 63,0
Deguonis, O 42,0 13,8
Vandenilis, H 6,5 9,4
Azotas, N 1,5 5,0
Organinių medžiagų grupę sudaro azotiniai ir neazotiniai junginiai bei biologiškai aktyvios medžiagos - vitaminai, hormonai. Neorganinių medžiagų grupei priklauso mineralin÷s medžiagos ir vanduo. Džiovinant pašarus termostate ar specialioje džiovinimo spintoje 60º C temperatūroje, v÷liau 100 – 105º temperatūroje, išgarinamas visas juose esantis vanduo. Lieka pašaro sausoji medžiaga. Sausųjų medžiagų kiekiai pašaruose labai nevienodi. (Juraitis, Kulpys, 2003)
2 lentel÷. Sausųjų medžiagų kiekis įvairiuose pašaruose (proc.) Pašarai Sausųjų medžiagų kiekis 1 kg pašaro
Išspaudos ir rupiniai 90-94
M÷sos - kaulų ir žuvų miltai
90-97
Grūdai ir miltai 84-86
Šienas ir šiaudai 80-83
Šienainis 45-55
Siekiant užtikrinti gyvulių sveikatą, būtina juos šerti kokybišku pašaru. Jeigu gyvuliai šeriami Šienainiu, jis turi atitikti kokybiško šienainio normas. Šienainiu vadinamas pašaras, gautas apvytinus žolę iki 40 - 60% dr÷gnio. Sukrautas į tranš÷jas ar bokštus, jis konservuojasi esant mas÷ms "fiziologiniam sausumui" bei veikiant iš augalų išsiskyrusiems anglies dioksidui bei organin÷ms rūgštims. (Kulpys, 2007)
Pieno sintezei galvijai sunaudoja 30 - 60% pašaruose esančių medžiagų, tod÷l š÷rimas turi būti pilnavertis. Pieno kiekiui, jo sud÷čiai ir savyb÷ms didel÷s reikšm÷s turi karvių
25 racionų maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis bei jų tarpusavio santykis. Įvairių maisto medžiagų santykis galvijų racione turi būti optimalus. Esant pilnaverčiam š÷rimui, pieno sud÷tis ir savyb÷s yra optimalios. Jos atitinka jų veisl÷s genetinį potencialą ir individualias savybes. (Stankūnien÷; Tacas; Mišeikien÷, 2008)
Palyginus su silosu, šienainis 2-3 kartus maistingesnis, organinių rūgščių turi 3-4 kartus mažiau. Geras šienainis gali atstoti šieną ir šakniavaisius. Šienainio maistinę vertę lemia augalų kokyb÷, jų tręšimas, vegetacijos tarpsnis pjaunant. Gaminant šienainį itin svarbu, kad žolynas būtų geros botanin÷s sud÷ties: daug svidrių, pašarinių motiejukų, tikrųjų ÷raičių, raudonųjų ar rausvųjų dobilų, paprastųjų garždenių, s÷jamųjų esparcetų. Labai svarbu, kad žol÷ gaminant šienainį būtų jauna. Gyvuliai šienainį noriai ÷da. Geros kokyb÷s šienainio, turinčio 40 - 60%. SM, rodikliai:
Žaliųjų proteinų (%, pagal SM):
• ankštinių žolių šienainyje 13-15
• ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienainyje 11-13
• varpinių žolių šienainyje 10-12
• Žaliosios ląstelienos (%, pagal SM) 29 - 32
• Žaliųjų pelenų (%, pagal SM) 12-14
Labai geras ar geras šienainis paprastai turi aromatingą raugintų vaisių kvapą, spalva būna pilkšvai žalsva, gelsvai žalia, o pagaminto iš dobilų - šviesiai ruda. (Kulpys 2007)
Nekokybiškais pašarais šeriamų karvių pienas pasižymi blogesn÷mis organoleptin÷mis, biochemin÷mis, technologin÷mis ir kitomis savyb÷mis. Iš tokio pieno gaunamas sūris bei kiti pieno produktai būna blogos kokyb÷s, greičiau genda. Nepilnavertis š÷rimas ūkiui yra nuostolingas. Karvių produktyvumui ir pieno cheminiai sud÷čiai atstatyti, po nepilnaverčio karvių š÷rimo, reikia beveik dvigubai daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. Ilgai ir vienpusiškai šeriamiems baltymingais pašarais, gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų. Kaupiantis amoniakui, inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais. Sutrikus medžiagų apykaitai, susikaupia rūgščios reakcijos junginiai, kurie nepakankamai neutralizuojami. Tod÷l organizme sutrinka šarmų – rūgščių pusiausvyra, išsivysto acidoz÷. Suš÷rus karvei iš karto daug koncentratų, prieskrandžių pH staiga sumaž÷ja, d÷l to mikrofloros aktyvumas sumaž÷ja ir sutrinka pašarų virškinimas.
Esant nesubalansuotiems racionams pagal angliavandenius ir baltymus, dažnai išsivysto medžiagų apykaitos sutrikimai, galvijai suserga ketoze.
Sudarant melžiamų karvių racionus, d÷mesį reikia atkreipti ne tik į baltymus, bet ir į riebalų, angliavandenių, mineralinių ir kitų medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai yra itin svarbūs karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sud÷tinių dalių sintezei. Suš÷rus galvijams
26 daug s÷menų ir saul÷grąžų išspaudų, piene padaug÷ja nesočiųjų riebalų rūgščių (oleino, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos, teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra būna žemesn÷. Sviestas pagamintas iš tokio pieno yra blogesn÷s kokyb÷s, greičiau genda. (Juraitis. Kulpys, 2003)
Šeriamų pašarais, turinčiais daug angliavandenių (pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų išspaudos, bulv÷s ir kt.). galvijų piene padaug÷ja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono, laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos. Racione esant šakniavaisių pertekliui, sumaž÷ja pieno riebumas, blog÷ja jo organoleptin÷s ir technologin÷s savyb÷s.
Pieno chemin÷ sud÷tis priklauso ir nuo mikroelementų kieko pašaruose. įtraukus į karvių racioną jodo, vario, kobalto, tose zonose kur jų trūksta, padid÷ja pieno primilžiai, pager÷ja pieno kokyb÷, technologin÷s savyb÷s. Taip pat įtraukus į karvių racioną mikroelementų mišinio (premiksų), jie veikia dar efektyviau. Kai kurių Lietuvos Respublikos rajonų dirvose trūksta kobalto (pasireiškia hipokobaltoz÷), mažoka cinko ir vario. Norint gauti geros kokyb÷s pieną, į š÷rimo racionus reikia įtraukti pakankamai žaliųjų pašarų, geros kokyb÷s šieno, siloso, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų. Geras vitamino D šaltinis yra švitintos ultravioletiniais spinduliais pašarin÷s miel÷s. Daugelį B grup÷s vitaminų sintetina galvijų prieskrandžių žarnyno mikroflora. Silosu šeriamų karvių piene, kai jos šio pašaro gauna 35 - 40 kg per parą, sumaž÷ja kalcio, fosforo, tod÷l veikiamas šliužo fermento l÷čiau koaguliuoja kazeinas, o šeriant koncentruotais pašarais, kai į racionus įtraukiama daug saul÷grąžų s÷menų, medviln÷s išspaudų, smarkiai pakinta pieno technologin÷s savyb÷s, pailg÷ja kazeino koaguliavimo trukm÷.
Stambieji pašarai (šienas, šienainis) yra būtinas atrajotojų Š÷rimo racionų komponentas. D÷l ląstelienos (celiulioz÷s) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sud÷tis, sul÷t÷ja acto rūgšties sintez÷, tod÷l sumaž÷ja pieno riebumas. (Whitelok, 2005)
1.17. Pašarų priedai
Pašarų priedus ar papildus karv÷ms reikia duoti atsižvelgiant į jų š÷rimo bei energijos ir maisto medžiagų racione deficitą. Teisingai parinkti pašarų priedai daro didę įtaką karvių produktyvumui, jų sveikatai bei pieno ūkio pelningumui. Tuo tarpu naudojant netinkamus pašarų priedus ar papildus galima patirti didelių nuostolių (Piva et al., 1993). Didžiausią raciono dalį turi sudaryti žoliniai geros kokyb÷s pašarai. Mūsų šalies sąlygomis karvių racionas turi būti paruoštas iš pigių vietinių pašarų, tinkamai subalansuotas energijos Ir maisto medžiagų atžvilgiu naudojant komercinius pašarų priedus bei papildus. Pastaraisiais metais karvių produktyvumui didinti plačiai naudojami ir gyvų mielių preparatai, vadinantieji pakaitalai.
27
2. TYRIMO OBJEKTAS IR METODAI
Tyrimo objektas
Melžiamos karv÷s po dešimt karvių šaltuoju ir šiltuoju metų laikotarpiais.
Aritmetinis vidurkis, aritmetinio vidurkio paklaida, standartinis nuokrypis, nustatytas naudojantis Microsoft Office Excel programa.
2.1. Melžiamų karvių š÷rimas ganykliniu laikotarpiu
Ganyklinis laikotarpis yra palankiausias metas pieno gamybai. Neperaugusi ganyklų žol÷ noriai ÷dama, lengvai virškinama, jos maisto medžiagos lengvai pasisavinamos. Žol÷je reikiamu santykiu yra visų gyvulio organizmui reikalingų medžiagų. Daugiausia karv÷ su÷da žol÷s, kai jos aukštis 8–15 cm. Tokio aukščio skanios žol÷s karv÷ per parą gali su÷sti 70–80 kg, arba 14 kg sausųjų medžiagų, o aukštos žoles iki – 25 cm aukščio) – tiktai 40–50 kg, arba 9 kg sausųjų medžiagų, tod÷l aukštoje žol÷je ganomoms karv÷ms reikia sušerti daugiau koncentratų.
Su÷damos žol÷s kiekis priklauso nuo žol÷s skonio, tankio, vegetacijos faz÷s, virškinimo greičio, ganymo sistemos ir kitų veiksnių. Tankesn÷s žol÷s karv÷s su÷da daugiau negu retesn÷s. Laikoma, kad geroje ganykloje karv÷ su÷da tiek žol÷s, kad gali duoti 12–15 kg pieno per parą, jei nešeriamos papildomai koncentratais. 25 kg pieno duodančiai karvei reik÷tų sušerti 4–5 kg. o duodančiai 30 kg – 6–7 kg koncentratų per parą. Vidutinio produktyvumo karv÷ms, kurios ganomos geroje ganykloje, kilogramui pieno pakanka po 100–150 g, o produktyvesn÷ms – po 200 g koncentruotų pašarų.
Geriausiai karves ganyti kultūrin÷je ganykloje. Vienai karvei reikia 0,5–1,0 ha ganyklos. Tai priklauso nuo žolių rūšies, žolyno amžiaus, ganyklos naudojimo būdo. Racionaliausiai ganykla eksploatuojama, kai ganoma aptvariniu (porcijiniu) būdu, panaudojant elektrinę tvorą.
Aptvaruose laikomų ir ganomų gyvulių negalima pančioti, viršutin÷ aptvaro viela turi būti lygi. Galima rišti tik vyresnius kaip 6 m÷n. galvijus. Karvių laikytojai turi iš anksto numatyti, kaip bus aprūpintos karv÷s papildomais žaliaisiais pašarais per visą ganyklinį laikotarpį, kuomet ganyklose trūks žol÷s.
Pereiti nuo tvartinio raciono prie ganyklinio reikia palaipsniui. Išginti karves į ganyklą reikia visiškai paš÷rus tvartinio laikotarpio racionu, gerai į ganyklą įmanoma nuvežti šieno arba vasarinių šiaudų, kad karv÷s gal÷tų papildyti sausųjų medžiagų ir ląstelienos stygių.
28 Kuomet karv÷s ganomos jaunos žol÷s žolynuose, tikslinga nuolatos laikyti š÷rykloje stambiųjų pašarų. Stokojant sausųjų medžiagų ir ląstelienos, ganomos žol÷je karv÷s noriai ÷da šiaudus arba šieną (Jukna, 2004).
Tiriamajame ūkyje, ganykliniu periodu, karv÷s buvo šeriamos pagal žemiau nurodytus racionus (birželio- liepos ir rugpjūčio-rugs÷jo m÷n.) Šeriant pagal šiuos racionus, karvių produktyvumas buvo apie 26,5 kg per parą.
3 lentel÷ Ganyklinio periodo racionai
Pašaras Birž./Liepa Rugp./Rugs.
Žol÷ kg 25 kg 27,0 kg Sultingieji pašarai Silosas (50proc. SM) kg 15 kg 16,0 kg Sojų išspaudos 1 kg 0,9 kg Melasa 0,4 g 0,4 g Kons. kviečiai 6,5 kg 7,0 kg
Sausi cukr. runk. griež. 1,4 kg 1,4 kg Kon. pašarai Rapsų išspaudos 0,9 kg 0,9 kg Komerc. pap. 3230,7 g 3165,0 g Žalieji balt. 0,25 g 0,25 g Baltymai ir mineralai
Laižomoji druska Iki soties Iki soties
2.2 Melžiamų karvių š÷rimas tvartiniu laikotarpiu
Ekologiniuose ūkiuose labai tinka geros kokyb÷s šienas. Optimalus šieno kiekis karvių paros racione – 1,5–2,5 kg /100 kg karv÷s mas÷s. Vertingiausias yra ankštinių žolių (dobilų, liucernų) arba ankštinių ir varpinių žolių mišinio šienas. Daugiausia maisto medžiagų šiene būna, kai varpin÷s žol÷s pjaunamos plauk÷jančios, o ankštin÷s – prieš žyd÷jimą. Sausą vasarą šieną galima džiovinti žaiginiuose. Stokojant šieno, dalį jo galima pakeisti šiaudais (ypač nelabai pieningoms karv÷ms, penimiems galvijams). Tinkamiausi yra miežių ir avižų šiaudai.
Be stambiųjų pašarų, galvijams reikia duoti ir sultingųjų: šakniavaisių, šakniagumbių, siloso ir šienainio. Lietuvos sąlygomis reik÷tų daugiau gaminti šienainio. Jo kokyb÷, maistingumas ir ÷damumas priklauso nuo žolių rūšies, vegetacijos faz÷s, apvytinimo bei gamybos technologijos. Geras šienainis žemo ir vidutinio produktyvumo karv÷ms gali pakeisti
