LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
GINTARĖ TAMAŠAUSKAITĖ
DEHELMINTIZACIJOS KOMBINUOTU ANTIHELMINTIKU
(PRAZIKVANTELIS/PIRANTELIS/FEBANTELIS) ĮTAKA KAIMO
ŠUNŲ UŽSIKRĖTIMUI VIRŠKINAMOJO TRAKTO HELMINTAIS
THE EFFECT OF DEWORMING WITH COMBINED
ANTHELMINTIC (PRAZIQUANTEL/PYRANTEL/FEBANTEL) ON
GASTROINTESTINAL HELMINTH INFECTIONS IN VILLAGE
DOGS
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: doc. dr. A.Malakauskas
2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis darbas „Dehelmentizacijos kombinuotu antihelmintiku
(prazikvantelis/pirantelis/febantelis) įtaka kaimo šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais“ 1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Gintarė Tamašauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
Gintarė Tamašauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO TEIKIMO GYNIMUI
doc. dr. Alvydas Malakauskas
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, (parašas) pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės –(iaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS SANTRAUKA ...4 SUMMARY ...5 ĮVADAS ...6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ...9
1.1 Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais ... 9
1.2 Šunų užsikrėtimas zoonotiniais helmintais Europoje ... 11
1.3 Šunų virškinamojo trakto parazitozių kontrolė ... 11
2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 18
2.1 Tyrimo vieta ir objektai ... 18
2.2 Tiriamieji gyvūnai ir mėginių rinkimas ... 19
2.3 Parazitologiniai tyrimai ir statistinė analizė... 19
3. REZULTATAI ... 21
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 24
IŠVADOS ... 26
PADĖKOS ... 27
4 SANTRAUKA
Dehelmentizacijos kombinuotu antihelmintiku (prazikvantelis/pirantelis/febantelis) įtaka kaimo šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais
Baigiamojo darbo apimtis – 30 p.; lentelių skaičius – 6; paveikslų skaičius – 4; literatūros šaltinių kiekis – 25.
Tyrimo tikslas - nustatyti dviejų profilaktinio dehelmintizavimo programų efektyvumą šunų užsikrėtimui zoonotiniais ir kitais virškinamojo trakto helmintais Lietuvos kaimuose, naudojant kombinuotą antihelmintiką (prazikvantelis, pirantelis, febantelis). Baigiamojo darbo rengimo laikotarpis truko nuo 2011 m. iki 2013 m., dehelmentizuotų ir kontrolinių šunų užsikrėtimas buvo tiriamas 5-ių mėnesių laikotarpyje, nuo 2013-05 iki 2013-09. Visi tiriamieji šunys atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į tris grupes. Pirma šunų grupė buvo dehelmintizuota vieną kartą, antra – du kartus su trijų mėnesių pertrauka (2 dehelmintizacijos), o kontrolinės grupės šunys buvo nedehelmentizuojami. Šunų užsikrėtimui virškinimo trakto helmintais nustatyti, kartą per mėnesį buvo tiriamos jų išmatos. Išmatos buvo renkamos nuo žemės prie šuns būdos arba iš aptvaro, kuriame šuo buvo laikomas. Šunų užsikrėtimui virškinimo trakto helmintais nustatyti, išmatų mėginiai buvo tiriami flotacijos metodu su cinko chloridu ir mikroskopuojami. Toxocara kiaušinėlių rūšiai nustatyti, jie buvo matuojami. Išmatų mėginiai, kuriuose buvo rasta Taeniidae kiaušinėlių, buvo nuosekliai praplaunami per neiloninį tinklelį (Mathis et al., 1996) ir surenkami vėliasniems molekuliniams tyrimams. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad dažniausiai šunys buvo užsikrėtę Taeniidae cestodais (2,8%), Toxocara nematodais (2,8%), Uncinaria nematodais (5%) ir C. aerophilus (3,9%). Taikant kombinuotą antihelmintiką (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) dehelmentizavimo programos buvo efektyvios ir šunų užsikrėtimas Taeniidae cestodais ir Toxocara nematodais (nuo 2,8% iki 0,9% ir 0%), Uncinaria nematodais (nuo 5% iki 1,8%), C. aerophilus nematodais (nuo 3,9% iki 1%) sumažėjo. Dehelmentizavimo programos (1 dehelm. ir 2 dehelm.) buvo panašiai efektyvios, o norint nustatyti, kuri dehelmentizavimo programa būtų efektyvesnė, reikėtų toliau plėtoti tyrimą pasirenkant ilgesnį laiko intervalą.
5 SUMMARY
The effect of deworming with combined anthelmintic (praziquantel/pyrantel/febantel) on gastrointestinal helminth infection in village dogs
Final scope of work-30 p.; Tables-6; Picture-4; Literature points-25.
The aim - of the study was to determine the efficiency of two preventive deworming programs on gastrointestinal helminth infection in Lithuanian village dogs, using a combination of anthelmintics (praziquantel, pyrantel and febantel). The performed during - five month period, from 05 to 2013-09. All dogs were randomly divided into three groups. The first group of dogs was dewormed once, a second - twice every three months (2 dewormings), and dogs in control group were not treated. The feces were examined once a month to determine the presence of gastrointestinal helminth infection. Feces were collected from the ground to dog kennels or enclosure in which the dog was kept. The fecal samples were examined by flotation method using zinc chloride flotation fluid and examined microscopically. Toxocara eggs were measured to determine the species. Fecal samples with Taeniidae eggs were washed sequentially through nylon mesh (Mathis et al., 1996) and eggs were isolated for further molecular differentiation. It was found that 2,8% of dogs were infected with cestodes Taeniidae, 2,8% with Toxocara nematodes, 5% with Uncinaria nematodes and 3,9% with C. aerophilus. The treatment with combination of anthelmintics (praziquantel, pyrantel, febantel) was effective reducing infection with Taeniidae cestodes and Toxocara nematodes (since 2,8% to 0,9% and 0%), Uncinaria nematodes (since 5% to 1,8%), C. aerophilus nematodes (since 3,9% to 1%). Deworming program was similarly effective and to determine which deworming program more effective (1 deworm. or 2 deworm.) the study should be continued for a longer time.
6 ĮVADAS
Šunys yra siejami su daugiau kaip 60 zoonozių, tarp kurių yra ir zoonotinės helmintozės (vienos svarbiausių echinokokozės ir toksokorozės) ir tai gali sukelti rimtas visuomenės sveikatos problemas visame pasaulyje (Eguia-Aguilar et al., 2005; Dalimi et al., 2006). Pastaruoju metu visame pasaulyje, miesto ir kaimo vietovėse, didėjant šunų skaičiui, tikėtina, kad parazitozių didėja taip pat. Yra keletas šunų endoparazitų: Toxocara canis, Ancylostoma caninum, Giardia, Cryptosporidium, Echinococcus, Dipylidium caninum, ir Uncinaria spp., kurių sukėlėjai gali būti pavojingi žmonėms sukeldami zoonozes (Svobodova´ et al., 1994). Svarbu paminėti, kad šunų helmintų kiaušinėliais užsikrėtusiems žmonėms, gali pasireikšti ligos su sunkiais klinikiniais simptomais, pavyzdžiui, cenūrozės, echinokokozės, trichineliozės atvejais, taip pat parazitų lervoms migruojant sukeliami akių ir vidaus organų pažeidimai (Ing et al., 1998; Lightowlers et al., 2000; Wang et al., 2002; Despommier, 2003; Traub et al., 2005).
Anot Schantz (1994), žmonės priglausdami beglobius šunis turi didelę riziką užsikrėsti šunų virrškinamojo trakto helmintais ir tai yra didelė problema daugelyje pasaulio šalių. Buvo nustatyta tam tikros gyventojų grupės, kaip turinčios didesnę riziką užsikrėsti parazitinėmis zoonozėmis, palyginus su kitais gyventojais. Šios grupės apima mažus vaikus, nėščias moteris ir žmones, kurių imuninė sistema yra nusilpusi. Šios žmonių grupės yra padidintoje rizikoje užsikrėsti parazitinėmis zoonozėmis iš dalies dėl elgesio savybių ir iš dalies dėl imunologinių priežasčių (Robertson ir kt., 2000).
Lenkijoje, Varšuvos mieste, buvo tirinėjamas šunų virškinamojo trakto nematodų paplitimas. Šunų išmatose buvo rasta kiaušinėlių: T. canis, T. leonina, T. vulpis ir Ancylostomatidae spp. (A. caninum ir U. stenocephala) (Borecka, 2005). Taip pat gyvūnų prieglaudoje esantiems suaugusiems šunims buvo nustatytas labai aukštas nematodų paplitimas (71,2%) (Fok et al., 2001).
Epidemiologiniai tyrimai, atlikti Europos miestuose, parodė parazitų paplitimą: Airijoje - 3,6% (O’Sullivan, 1997), Italijoje - 11,1% (Legrottaglie et al., 2003), Vengrijoje - 24,3% (Fok et al., 2001), Lenkijoje – iki 31,5% (Luty ir Mizgajska, 1999).
Tyrimai atlikti Kenijoje (rytų Afrikoje) parodė, kad virškinimo trakto helmintozės sudarė 68% šunų žūčių ir ankilostomozė buvo pirmaujanti priežastis, kuri sukeldavo žūtį (41%) (Kagira ir Kanyari, 2001).
Danijoje buvo nustatytas bendras helmintų paplitimas (21,3%) medžioklėje dalyvaujantiems šunims. Vienos parazitų rūšies paplitimas (89,5%) buvo žymiai dažnesnis nei dviejų parazitų rūšių (10,5%). Dažniausiai paplitusios parazitų rūšys buvo: Toxocara canis (12,4%), Uncinaria stenocephala
7 (7,3%), Taenia spp. (1,7%), nenustatytos rūšies trematodų (1,1%), Toxascaris leonina (0,6%) ir Coccidia (0,6%). Tyrimo metu buvo nustatytas, kad žarnyno parazitų paplitimas, nepriklausė nuo šunų amžiaus, lyties, ar veislės (Al-Sabi ir kt., 2013).
Šveicarijoje buvo atlikti koprologiniai šunų tyrimai, iš viso buvo ištirta 505 šunys. 99 šunų (19,6%) išmatose galima buvo aptikti mažiausiai bent vieną parazitų rūšį. Dažniausiai rasti parazitai buvo: T. canis (6,9%), askaridžių (6,9%), T. vulpis (5,5%), Toxascaris leonine (1,3%), Taeniidae
(1,3%), Capillaria spp. (0,8%) ir D. latum (0,4%). Šie tyrimai parodė šunų užsikrėtimą virškinamojo
trakto helmintais ir helmintų kiaušinėlių paplitimą. Piltuvo technika pagal Baermann-Wetzel, skirta aptikti gyvibingas lervas, tyrimo metu nebuvo taikyta (Deplazes et al. 1995; Barutzki ir Schaper 2003; Epe et al. 2004). Taigi tyrimų metu buvo galima nustatyti šunų virškinamojo trakto užsikrėtimą helmintais, tačiau lervos nebuvo diferencijuojamos.
Ispanijos mieste, Madride, šunys buvo tirinėjami dėl Giardia infekcijos. Jie buvo gydomi antihelmintiku Drontal flavour plus (viena šunų grupė 3 dienas iš eilės, o kita – 5 dienas iš eilės). Gydymas truko 11 dienų. Šunų užsikrėtimas helmintais mažėjo, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šunų gydymo grupių (3 ir 5 dienas iš eilės) nebuvo nustatyta (Montoya ir kt., 2008). Tikėtina, kad pasirinktas per trumpas gydymo laikotarpis.
Suomijoje 2002 m. tyrimui atlikti buvo surinkta 541 šunų išmatų mėginiai (De blas et al., 2000). Šunų savininkai užpildė klausimyną apie augintinio buvimo vietą, sveikatos būklę, šunų dehelmintizavimą ir veiksnius įtakojantčius antihelmintikų pasirinkimą. Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintų kiaušinėliais visoje šalyje buvo 5,9%. Vyraujanti parazitų rūšis buvo T.
canis (3,1%), U. stenocephala (2,6%). Trichuris vulpis (0,2%) buvo aptiktas tik vienam šuniui.
Diphyllobothrium latum kiaušinėliai buvo rasti dviems šunims (0,4%). Iš 541 tiramų šunų buvo 59,9% - duota antihelmintikų du kartus per metus, 15,3% - vieną kartą per metus, 10,7% - daugiau nei du kartus per metus ir 9,4% - mažiau negu vieną kartą per metus. Devyni šunys (1,7%) nebuvo dehelmentizuoti nuo gimimo (Pullola ir kt., 2006).
Remiantis statistika, galima teigti, kad retos šunų dehelmentizacijos užsikrėtimo helmintais nesumažina, todėl šiuo tyrimu buvo siekiama nustatyti ar dažna dehelmentizacija gali sumažinti šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto helmintais. Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais yra labai didelis visame pasaulyje, taip pat nėra gautų rezultatų, kurie galėtų padėti nustatyti dehelmentizacijos efektyvumą, todėl šiuo tyrimu siekėme nustatyti įvairių profilaktinio dehelmintizavimo programų efektyvumą, naudojant kombinuotą antihelmintiką (prazikvantelis, pirantelis, febantelis).
8 Tyrimo tikslas. Tyrimo tikslas - nustatyti dviejų profilaktinio dehelmintizavimo programų efektyvumą šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais Lietuvos kaimuose, dehelmentizuojant šunis kombinuotu antihelmintiku (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) vieną kartą ir du kartus su 3 mėn. pertrauka.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto helmintais pasirinktuose kaimuose.
2. Nustatyti vienkartinės dehelmentizacijos kombinuotu antihelmintiku (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) įtaką kaimo šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais.
3. Nustatyti dviejų dehelmentizacijų (su 3 mėn. pertrauka) kombinuotu antihelmintiku (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) įtaką kaimo šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais
Glaudus ryšys tarp žmonių ir naminių gyvūnų, pripažįstamas kaip produktyvus bei vaisingas ryšys, teikiantis naudos, gerinantis psichikos sveikatą ir net fizinę gerovę (Paul et al., 2010). Tačiau glaudus ryšys tarp šunų ir žmonių, gali lemti ir infekcinių bei parazitinių ligų pasireiškimą (Magnaval et al., 2001). Daugelyje pasaulio šalių daug dėmesio skiriama šunų užsikrėtimui virškinimo trakto parazitais, nes šunys yra kaip rezervuariniai šeimininkai, dalyvauja parazitų perdavime, kurie gali sukelti ir žmonių susirgimus (zoonozes), reikšmingus visuomenės sveikatai (Xhaxhiu ir kt., 2011). Vienas iš labiausiai paplitusių šunų endoparazitų visame pasaulyje yra Toxocara canis (Holland ir Smith, 2006). Ascaridae šeimos nematodas Toxocara canis yra laikomas vienas iš dažniausių šunų parazitų, keliančių didelį pavojų žmonių sveikatai, ypatingai vaikų. Nematodas yra plačiai paplitęs pasaulyje, įskaitant ir šalis su aukštais higienos standartais (Magnaval et al. 2001). Šveicarijoje buvo atlikti tyrimai ir nustatyta, kad Toxocara sukelta infekcija lėmė apie 2,7-6,5% žmonių susirgimų (Sturchler et al., 1986; Jacquier et al., 1991).
Pasak Schantz (1994), Jungtinėse Amerikos Valstijose pastebėta, kad šunims nuo 7 savaičių iki 3 mėnesių amžiaus T. canis paplitimas buvo beveik 100%. Taip pat, pagal Bugg (1999), infekcijos riziką rodo ir kiti veiksniai, tokie kaip antihelmintikų vartojimo dažnumas ir jų poveikis parazitų paplitimui.
Kiti zoonoziniai šunų virškinimo trakto helmintai paplitę Vidurio Europoje, tai cestodai Echinococcus granulosus ir Echinococcus multilocularis, sukeliantys cistinę ir alveolinę echinokokozę (Eckert ir Deplazes 2004). Cistinė echinokokozė vis dar būdinga daugelyje šalių visame pasaulyje ir toliau išlieka sergamumo bei mirtingumo priežastimi (Eckert ir Deplazes, 2004; Moro ir Schantz, 2006; Schantz, 2006). Prancūzijoje užsikrėtimo dažnis išlieka stabilus: 324 atvejai (tarp 1982 ir 2005 m.), iš kurių apie 20 naujų atvejų pranešta per metus (Piarroux et al., 2006). Taip pat echinokokozės yra zoonozinės ligos (pranešamos vis naujos infekcijos apimtos sritys) ir iš naujo kyla užsikrėtimas liga kai kuriuose regionuose (Eckert ir Deplazes, 2004; Moro ir Schantz, 2006; Schantz, 2006).
Echinococcus multilocularis yra plačiai paplitęs lapių tarpe Vidurio Europoje ir vis dažniau apima šunis kaip galutinį šeimininką (Gottstein et al., 2001). Kiti helmintozių sukėlėjai, tokie kaip Trichuris vulpis ar Ancylostoma caninum, kuriuos galima aptikti koprologinio tyrimo būdu, gali pakenkti užsikrėtusių šunų sveikatos būklei. O tokie nematodai kaip Uncinaria stenocephala,
10
Capillaria spp., ar cestodas Diphyllobothrium latum pasižymi mažesniu patologiniu potencialu (Sager
ir kt., 2005).
Pagrindinis šių parazitų plitimo šaltinis yra parazitų kiaušinėlių platinimas su šunų išmatomis. Priemonės, kuriomis galima būtų kontroliuoti užsikrėtimo riziką, tai pirmiausia reikėtų sutelkti dėmesį į tinkamą dehelmentizacijos programą bei šunų išmatomis užterštų vietų mažinimą (pvz. žaidimo aikštelių). Šunų savininkai turėtų savo augintinių išmatas surinkti ir pašalinti, o veterinarijos gydytojai turėtų suteikti informacijos apie medikamentus (antihelmintikus) ir gydymo dažnumą (Sager ir kt., 2005).
Didžioji dalis šunų virškinimo trakto parazitų yra kosmopolitiniai, paplitę visuose žemynuose, tačiau kiekviena parazitų rūšis ir infekcijos plitimas svyruoja nuo vieno regiono iki kito, kaip svyruoja klimato pokyčiai, kultūros įpročiai, diagnostikos ištekliai ir informacijos lygis. Šunų virškinimo trakto parazitų sezoninis paplitimas yra susjęs su temperatūros ir drėgmės pokyčiais, kurie labiausiai paveikia parzitus vystymosi stadijose (McCarthy ir Moore, 2000).
Tyrimų metu buvo nustatyta, kad Ancylostoma spp. buvo vieninteliai parazitai, kuriuos įtakojo sezoniškumas, kiaušinėlių šunų išmatose buvo galima aptikti per vasaros ir rudens laikotarpius
(Oliveira-Sequeira ir kt., 2002). Tuo tarpu, kitų rūšių parazitų plitimui, sezoniškumas įtakos neturi (1 pav.).
1 pav. Sezonininis parazitų paplitimas šunims: Ancylostoma spp., Giardia spp., Cytoispora spp., T. canis ir T. vulpis (rugpjūtis 1999 - lapkritis 2000) (Oliveira-Sequeira ir kt., 2002).
11 1.2 Šunų užsikrėtimas zoonotiniais helmintais Europoje
Dauguma šunų parazitų Europoje išplito dėl žmogaus veiklos. Šunys prekybos tikslais buvo vis dažniau importuojami iš pietinių ir rytinių žemynų į centrinę Europą. Mėsėdžių egzotiniai parazitai, tokie kaip Leishmania infantum ir Hepatozoon canis, taip pat Dirofilaria spp. yra dažnai diagnozuojami gyvūnams vidurio Europoje ir Jungtinėje Karalystėje, importuotiems iš Viduržiemio jūros regiono. Taip pat registruota keletas šunų užsikrėtimo atvejų: nematodų, Strongyloides
stercoralis, Echinococcus granulosus ir kitų potencialių parazitų (Deplazes et al., 2006).
Didėjanti lapių ir usūrinių šunų populiacija buvo pastebėta visoje Europoje, taigi mėsėdžių invazija pasireiškė didelėje žemyno dalyje. Šios mėsėdžių rūšys yra labai jautrios daugumai šunų parazitų, pavyzdžiui užsikrėtusios lapės yra parazitinių helmintų rezervuras naminių šunų populiacijai. Be to didelės benamių kačių ir šunų populiacijos visoje Europoje, ypač pietų Europoje, nuolat išlaiko infekcijos plitimą ir riziką naminiams šunims užsikrėsti (Deplazes ir kt., 2011).
Žmonių alveolinė echinokokozė vidurio ir rytų Europoje atsirado kartu su augančia lapių populiacija ir šių mėsėdžių invazija miesto vietovėse. Tendencija kurti rekreacinę aplinką, miesto teritoriją arčiau gamtos ekologinių sistemų, tikrai palanki gyvūnų biologinei įvairovei. Didelė pelių populiacija pritraukia plėšrūnus, kurie yra zoonotinių parazitų rezervuaras naminiams šunims. Be to Ženevos mieste šunims buvo nustatyta Echinococcus, Toxoplasma ir Toxocara spp. (Reperant et al., 2009). Buvo praneštas Echinococcus granulosus paplitimas šunims aviganiams Italijoje ir Ispanijoje (0-31%) (Carmena et al., 2008; Garippa ir Manfredi, 2009), šunims gyvenantiems ūkyje Lietuvoje (14,2%) (Bruzinskaitė et al., 2009) ir didėjantis parazito paplitimas (1993: 0%, 2008: 10.6%) šunims gyvenantiems ūkyje Britanijos saloje, Velso teritorijoje (Mastin et al., 2010).
1.3 Šunų virškinamojo trakto parazitozių kontrolė
Nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. kovo mėn., iš įvairių Lenkijos regionų buvo renkami išmatų mėginiai iš šunų, kurie dalyvavo kinkinių lenktynėse (tempiantys roges), atsitiktinai imant apie 20% šunų populiacijos (Bajer ir kt., 2011). Išmatų mėginiai buvo surenkami į specialius konteinerius ir
ištiriami per 3 dienas nuo surinkimo (Bednarska et al., 2007). Šešios helmintų rūšys (Toxocara sp.,
Uncinaria, Ancylostoma, Trichuris sp., Cryptosporidium spp., Giardia spp.) buvo nustatytos flotacijos
metodu ir IFA. Bendras žarnyno parazitų paplitimas buvo 68%. Apskritai, didžiausias šunų žarnyno parazitų (nematodų ir pirmuonių) paplitimas (78%) buvo pastebėtas šunims, dehelmintizuotiems 1-4 kartus per metus (Bajer ir kt., 2011).
12
Manoma, kad vienas šuo užsikrėtęs 10-čia U. stenocephala helmintų patelėmis, gali su išmatomis išskirti >200000 kiaušinėlių per dieną. Aplinkos užteršimas, užsikrėtusių šunų išmatomis, gali būti nepaprastai didelis ir kaprofagija gali būti dažna šunų užsikrėtimo priežastimi (Sager et al., 2006). Kitas parazitų užsikrėtimo rizikos veiksnys yra didelis šuns judrumas ir dažnas dalyvavimas dresiravimuose bei lenktynėse, kur susirenka didelis kiekis šunų. Atliktuose ankstesniuose tyrimuose buvo nustatytas, kad kelionės su šunimis, buvo reikšmingas šunų žarnyno parazitų užsikrėtimo veiksnys (Pullola et al., 2006). Tačiau tinkamas ir efektyvus antihelmintikų vartojimas gali padėti palaikyti gerą šunų sveikatos būklę ir sumažinti rizikos pavojų žmonių užsikrėtimui. Beto tyrimų metu
pastebėta, kad dažniau dehelmintizuojant šunis (kartą per mėnesį), ženkliai sumažėja užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais (Bajer ir kt., 2011).
Suomijoje 2002 m. tyrimui atlikti buvo surinkta 541 šunų išmatų mėginiai (De blas et al., 2000). Išmatų mėginiai buvo renkami proporcingai, atsižvelgiant į žmonių populiacijos statistiką (viso 5,2 mln. šešiose provincijose). Šunys buvo suskirstyti į 4 grupes: naudojami medžioklei, sportiniai, veisliniai ir augintiniai. Šunys priskirti medžioklės grupėje buvo medžioklėje naudojami šunys per paskutinius 12 mėn. Sportiniai grupei priskirti šunys, kurie dalyvavo parodose, buvo dresuojami ir panašioje veikloje dalyvaujantys. Į veislyno grupę įtraukti šunys, kurie auginami veislyne, jame dažnai buvo auginami šuniukai. Namie laikomi šunys buvo priskiriami kaip augintiniai šunys. Šunų savininkai užpildė klausimyną apie augintinio buvimo vietą, sveikatos būklę, šunų dehelmintizavimą ir veiksnius, įtakojantčius antihelmintikų pasirinkimą. Šunų išmatų mėginiai buvo tiriami flotacijos metodu (Pullola ir kt., 2006). Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintų kiaušinėliais visoje šalyje buvo 5,9%. Vyraujanti parazitų rūšis buvo T. canis (3,1%), U. stenocephala (2,6%). Trichuris vulpis (0,2%) buvo aptiktas tik vienam šuniui. Diphyllobothrium latum kiaušinėliai buvo rasti dviems šunims (0,4%). Tyrimų rezultatai parodė, kad vartojimas žalios ar apdorotos žuvies vis dar gali kelti riziką užsikrėsti helmintais, kadangi du šunys su išmatomis platino Diphyllobothrium kiaušinėlius (Pullola ir kt., 2006).
61 išmatų mėginys buvo surinktas iš šunų, kurie lankydavosi šunų parkuose mažiausiai kartą per savaitę. Trims iš šių šunų išmatose buvo rasta kiaušinėlių U. Stenocephala. Didžiausias parazitų paplitimas T. canis ir U. stenocephala buvo aptiktas jaunesniems nei vienerių metų amžiaus šunims, taip pat šunims gyvenantiems veislynuose ir kaimo vietovėse, ir šunims keliaujantiems po užsienio šalis. Šunų judėjimas po užsienio šalis buvo kitas rizikos veiksnys įtakojantis užsikrėtimą virškinamojo trakto helmintais (Pullola ir kt., 2006).
13 Iš 541 tiramų šunų, buvo 59,9% - duota antihelmintikų du kartus per metus, 15,3% - vieną kartą per metus, 10,7% - daugiau nei du kartus per metus ir 9,4% - mažiau negu vieną kartą per metus. Devyni šunys (1,7%) nebuvo dehelmentizuoti nuo gimimo. Dauguma šunų, kurie buvo gydomi mažiau kaip kartą per metus buvo medžioklėje dalyvaujantys šunys. Informacija apie antihelmintikų pasirinkimą sudarė: 38,5% fenbendazolas, 19,6% febantelis–pirantelis–prazikvantelis, 16,4% pyrantelio embonatas, 13,3% nitroskanatas ir 6,7% flubendazolas (Pullola ir kt., 2006). Taigi efektyviausias gydymas pasiekiamas tada, kada dehelmintizuojama du kartus metuose.
Šveicarijoje (vakarinėje ir cenrtinėje dalyje) buvo ištirti 505 šunys. Veterinarijos gydytojai, su šunų sąvininkų sutikimu, pasirinktinai atrinko šunis tyrimui (n=470). Bendras šunų sveikatos patikrinimas buvo atliktas veterinarinės praktikos metu, taip pat tuo pačiu metu buvo paimtas išmatų mėginys iš rectum. Tyrime dalyvaujanti šunų grupė (35 šunys) priklausė pienininkystės ūkiui, taigi buvo paparašyta pačių savininkų surinkti šviežių išmatų mėginių (Sager ir kt., 2006).
Veterinarijos gydytojai, kurie dalyvavo šiame tyrime, atrinko 111 sveikų šunų (iš anksčiau minėtos grupės) ir su šunų savininkų sutikimu sudarė dehelmintizavimo programą 12-os mėnesių laikotarpiu. Šunys buvo gydomi peroraliai kas 3 mėnesius antihelmintiku: pirantelio embonatas, prazikvantelis, febantelis (Drontal Plus, Bayer, Vokietija). Vaisto dozė buvo paskiriama pagal gamintojo nurodymus (Sager ir kt., 2006). Visi išmatų mėginiai buvo tiriami flotacijos metodu pagal Rommel et al. (2000). Visi šunys, kurie dalyvavo antihelmintikų gydyme, buvo stebimi kas mėnesį veterinarinės praktikos metu (Sager ir kt., 2006).
Tyrimo metu ištirtų 505 šunų, 99 šunų (19,6%) išmatose buvo galima aptikti mažiausiai vieną parazitų rūšį. Dažniausiai aptikti parazitai buvo: T. canis (6,9%), nematodų (6,9%), T. vulpis (5,5%),
Toxascaris leonine (1,3%), Taeniidae (1,3%), Capillaria spp. (0,8%) ir D. latum (0,4%). Apklausus
šunų savininkus, apie augintinių gydymą antihelmintikais, paaiškėjo, kad maža dalis šunų (12,7%) nebuvo gavę jokio antihelmintiko, tuo tarpu kiti šunys (73,1%) buvo gydomi vieną ar du kartus per metus. Be to, 13,7% šunų buvo gydomi kas antrą mėnesį, o trys šunys (0,5%) - kas mėnesį (Sager ir kt., 2006).
Reguliaraus antihelmintikų (pirantelio embonatas, prazikvantelis, febantelis) gydymo efektyvumas kas 3 mėnesius (111 šunų grupėje). Kasmet užsikrėtimas: T. canis, nematodais, T. vulpis,
Capilliaria spp. ir Taeniidae buvo tarp 11 ir 32%. Tyrimo metu, 63-jų šunų (56,8%) išmatose,
14
pasireiškė reinfekcija. Taigi gydymo metu nustatyta, kad nebuvo visiškai pašalinti parazitai, o helmintų kiaušinėliai toliau galėjo būti aptinkami išmatose ir būti parazitų užsikrėtimo priežastimi (Lloyd ir Gemmell 1992; Prelezov ir Bauer 2003; Mehlhorn et al. 2003).
Šunų šėrimas žalia mėsa nebuvo nustatytas kaip rizikos veiksnys, įtakojantis šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto helmintais, o šunų šėrimo nekontroliavimas (graužikai, mėsos subproduktai, sugedusi mėsa) buvo nustatytas priežastimi nematodų ir tenijų kiaušinėlių plitimo (Sager ir kt., 2006). Tyrimo metu piltuvo technika pagal Baermann - Wetzel, skirta aptikti gyvibingoms lervoms, nebuvo naudota (Deplazes et al. 1995; Barutzki ir Schaper 2003). Nepaisant, reguliaraus gydymo ir efektyvių vaisto komponentų, tyrimų rezultatai parodė, kad tik 39 iš 111 šunų išmatų mėginiuose nebuvo aptikta jokių parazitų (Sage ir kt., 2006).
Ispanijos mieste, Madride, šunys buvo tirinėjami dėl Giardia infekcijos. Buvo atrinkti šunys natūraliai užsikrėtę Giardia infekcija. Tiriami šunys buvo atsitiktinai suskirstyti į grupes (A,B,C) po aštuonis šunis. Jie buvo gydomi antihelmintiku Drontal flavour plus (vienoje tabletėje, 10 kg kūno svorio, yra: 50 mg prazikvantelio, 144 mg pirantelio embonato ir 150 mg febantelio). Šunys grupėje A (n=8) buvo gydomi 3 dienas iš eilės, B (n=8) grupėje - 5 dienas iš eilės, o C (n=8) kontrolinėje grupėje – buvo negydomi. Gydymas truko 11 dienų. Kad įvertinti gydymo efektyvumą, išmatų mėginiai iš kiekvieno šunio buvo renkami prieš gydymą (−4, −3, −2 dienomis) ir po gydymo (5, 7, 9 ir 11 dienomis) (Montoya ir kt., 2008).
Šunys esantys grupėje C (kontrolinėje) buvo visi teigiami iki pat tyrimo pabaigos. Gydymo efektyvumas nuo 5 iki 11 dienos grupėje A buvo >99% ir 6 iš 8 šunų buvo neigiami. Vienas šuo buvo teigiamas visą tyrimo laikotarpį. Kiti šunys buvo teigiami 5 ir 11 dienomis, bet neigiami 7 ir 9 dienomis. B grupėje, nuo 5-tos iki 11-tos dienos, gydymo efektyvumas buvo 99-100%, 5 šunys buvo neigiami. Vienas šuo buvo teigiamas tik 9 ir 11 dieną, vienas šuo 9 dieną ir dar vienas šuo 5 dieną. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp gydytų šunų grupių nebuvo nustatyta (Montoya ir kt., 2008).
Dehelmintizavimo efektyvumas (3 ir 5 dienas iš eilės) neparodė reikšmingų skirtumų tarp šunų gydytų grupių (2 pav.) (Montoya ir kt., 2008). Galėjo įvykti reinfekcija, šunys galėjo užsikrėsti parazitų kiaušinėliais nuo kailio ir iš aplinkos. Šunų maudymas bei jų buvimo vietos valymas ir dezenfekavimas galėtų užsikrėtimo riziką sumažinti (Payne et al., 2002). Taigi norėdami gauti tikslesnius tyrimo
15
2 pav. Gydymo efektyvumas antihelmintiku Drontal Flavour Plus. PT = išmatų tyrimas
prieš gydymą (−4, −3, −2 dienomis) (Montoya ir kt., 2008).
Visai nesenai Ancylostoma ceylanicum nematodas buvo nustatytas šunims Australijoje. Tyrimo tikslas buvo nusatyti naudojamo antihelmintiko pirantelio, prazikvantelio ir febantelio (Drontal Plus Flavour, Bayer) veiksmingumą, prieš A. ceylanicum, ekspermentiniu būdu užkrėstiems šunims. 12-ai šunų buvo atlikta injekcija po oda A. ceylanicum L3 stadijos lervomis. Visų šunų išmatos buvo tiriamos
4-ias savaites, naudojant flotacijos metodą su cinko chloridu (ZSCF). Tyrimo metu buvo nustatytas antihelmintiko veiskmingumas, kad naudojant rekomenduojamą antihelmintiko pirantelio, prazikvantelio ir febantelio (Drontal Plus Flavour, Bayer) dozę (1 tabletė/10 kg kūno svorio) šunims, užsikrėtusiems Ancylostoma ceylanicum, žymiai sumažėjo parazitų kiaušinėlių plitimas, lyginant su kontrolinės grupės šunimis, kurie buvo nedehelmintizuojami. Taigi siūloma, kad reguliarus gydymas piranteliu, febanteliu ir prazikvanteliu (Drontal Plus Flavour, Bayer) padeda ne tik palaikyti gerą gyvūno sveikatos būklę, bet ir sumažina parazitų kiaušinėlių plitimą su šunų išmatomis bei sumažina riziką žmonėms užsikrėsti infekcinėmis ligomis (Taweethavonsawat ir kt., 2010).
Daugeliui atvejų žmonių žarnyno helmintozės diagnozuojamos endoskopijos pagalba (Kato et al., 1997; Chen ir Soon, 2005; Reddy ir Vega, 2008; Akarsu ir Akpinar, 2010; Zullo et al., 2010). Kapsulinė endoskopija, metodas diagnozuojantis plonųjų žarnų ligas žmonėms, buvo panaudotas šunio tyrimui, nustatyti parazitų invazijai (Lee ir kt., 2011).
16
3 pav. Kapsulinė endoskopija ir parazitų nustatymas. A – dvi olimpinės endokapsulės su
centriniu kameros lęšiu ir šešiais periferiniais žibintais. B – speciali tyrimui skirta liemenė, apimanti visą gyvūno kūno paviršių. C – aštuoni netikri “čiuptuvėliai” uždėti ant krūtinės ir pilvo ląstos, kad pažymėti tyrimo ribas. D – šuo dėviantis specialią apykaklę ir liemenę, šalia pritvirtintas duomenis įrašantis prietaisas (Lee ir kt., 2011).
4 pav. Tyrimo metu, kapsulės pagalba, gautas tiriamas vaizdas plonosiose žarnose. Tiriamas
šuo užsikrėtęs Ancylostoma caninum. A – nepažeistos žarnos. B – Ancylostoma caninum maitinasi krauju, patamsėjusios žarnos. Pažesta žarnų gleivinė (parodyta rodykle), pažymėta greta
17
parazito. C – dviejų parazitų prisitvirtinimas pire žarnų gleivinės gaurelių. D – Parazitų susijungimas, patino (viršuje dešniau) ir besimaitinancios krauju patelės (vidurio centre) (Lee ir kt., 2011).
Taigi kapsulinės endoskopijos pagalba buvo galima matyti žarnų gleivinės gaurelius,
18
2. MEDŽIAGOS IR METODAI
2.1 Tyrimo vieta ir objektai
Tyrimas buvo atliekamas 5-ių mėnesių laikotarpyje nuo 2013-05 iki 2013-09. Gyvenvietės, kuriose buvo dehelmintizuojami šunys, buvo parinktos iš Kauno, Marijampoles, Prienų, Šakių, Kėdainių, Kaišiadorių, Jonavos rajonų. Savininkui sutikus, atsitiktinai buvo atrinkta po 80 – 150 šunų iš 14 gyvenviečių.
Visi tiriamieji šunys atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į tris grupes. I grupės dydis - nuo 91 iki 116 šunų, II grupės dydis - nuo 96 iki 114 šunų. Šunų grupė buvo dehelmintizuojama kombinuotu antihelmintiku (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) pagal gamintojo instrukciją, pirma vieną kartą (1 dehelmentizacija), antra - du kartus su trijų mėnesių pertrauka (2 dehelmintizacijos). Vienkartinė dozė 1 kg kūno svorio buvo 15 mg febantelio, 14,4 mg pirantelio ir 5 mg prazikvantelio. Kontrolinės grupės šunys (nuo 179 iki 222) buvo nedehelmentizuojami.
Tyrimo metu, kiekvieną mėnesį, buvo vertinama ir registruojama šunų sveikatos būklė. Šunų užsikrėtimui virškinimo trakto helmintais nustatyti, kartą per mėnesį buvo tiriamos jų išmatos. Išmatos buvo renkamos nuo žemės prie šuns būdos arba iš aptvaro kuriame šuo yra laikomas.
1 lentelė. Šunų suskirstymas į grupes ir tyrimui reikalingo kombinuoto antihelmintiko (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) dozių skaičius.
Grupės Gydymo kursas
Tiriamų šunų skaičius x gydymų sk. Vaistas Grupė I N=116 1 dehelm. mėn. 0 116 x 1 prazikvantelis/ pirantelis/ febantelis Grupė II N=114 2 dehelm. mėn. 0 ir 3 114 x 2 Kontrolė
19 2.2 Tiriamieji gyvūnai ir mėginių rinkimas
Tyrimui buvo parinkta 360 šunų. Daugelio šunų buvo mišrūnai. Jų vidutinis amžius buvo 8 metai, vidutinis svoris - 18 kg.
Šviežių išmatų mėginiai buvo renkami kaip nurodyta (2 lentelėje) kartą per mėnesį. Išmatos buvo renkamos nuo žemės prie šuns būdos arba iš aptvaro, kuriame šuo laikomas. Kiekvieną mėnesį išmatų mėginiai buvo renkami iš tų pačių šunų.
2 lentelė. Šunų gydymo ir išmatų mėginių rinkimo grafikas.
2.3 Parazitologiniai tyrimai ir statistinė analizė
Šunų užsikrėtimui virškinimo trakto helmintais nustatyti, išmatų mėginiai buvo tiriami flotacijos metodu su cinko chloridu ir mikroskopuojami (Deplazes ir kt., 2012).
Šiam tikslui į plastikinius indelius buvo įdedama išmatų ir praskiedžiama su vandeniu, išmaišoma. Toliau buvo uždedami sieteliai ant stiklinių, išmatos perpilamos pro sietelį. Tirščiai likdavo viršuje. Viršuje likę išmatų tirščiai buvo plaunami su vandeniu į stiklinę. Stiklinėje surinktas vanduo, pamaišius medine mentele, buvo paliekamas nusistovėti 30 min. (Deplazes ir kt., 2012).
Po to skystis iš stiklinių buvo nupilamas į kriauklę. Ant dugno likdavo nedidelis kiekis sedimento. Vieną dalis sedimento buvo supilama į megintuvėlį šaldymui, o kita dalis buvo supilama į centrifūginį mėgintuvėlį tolimesniam tyrimui (Deplazes ir kt., 2012).
Į mėgintuvėlį buvo įpilama cinko chlorido flotacinio tirpalo (~iki 8 ml) ir centrifuguojama 3 min. Po to su apdeginta kilpele nuo paviršiaus buvo imama po lašą mėginio, dedama ant objektinio stiklelio (3-4 lašai) ir mikroskopuojama (Deplazes ir kt., 2012).
Mėnesiai Grupė Procedūros 0 1 2 3 4 1 dehelm. Gydymas Mėg. rinkimas 2 dehelm. Gydymas Mėg. rinkimas Kontrolė Gydymas Mėg. rinkimas
20 Toxocara canis ir T. cati diferencijuoti kiaušinėliai buvo matuojami. Išmatų mėginiai, kuriuose buvo rasta Taeniidae kiaušinėlių, buvo nuosekliai praplaunami per neiloninį tinklelį (Mathis et al., 1996) ir surenkami vėliasniems molekuliniams tyrimams.
Tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų. Tyrimų rezultatų statistinei analizei atlikti naudota Microsoft Office Excel programa. Skirtumai tarp šunų užsikrėtimo įvairiais helmintais skirtingose grupėse vertinti remiantis pasikliautinaisiais intervalais (PI). Užsikrėtimo vidurkiai, kurių pasikliautinasis intervalas buvo didesnis arba mažesnis už lyginamosios grupės vidurkį, buvo laikomi statistiškai skirtingais (P<0,05).
21
3. REZULTATAI
Atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad kontrolinės grupės šunų užsikrėtimas Taeniidae cestodais, tyrimo pradžioje (0 mėn.) buvo 1,8%, o šunys, esantys 1 dehelm. ir 2 dehelm. grupėse, šiais cestodais
buvo neužsikrėtę (0%) (3 lentelė). Praėjus mėnesiui (1 mėn.) kontrolinės grupės šunų užsikrėtimas buvo didesnis (2,7%; P<0,05) lyginant su dehelmintizuotais šunimis (0 ir 0,9%). Antrą tyrimo mėn., kontrolinės grupės šunų užsikrėtimas taip pat buvo didesnis (2,3%; P<0,05) nei dehelmintizuotų šunų (0%). Trečią tyrimo mėn. kontrolinės grupės šunų užsikrėtimas lyginant su ankstesniais mėnesiais padidėjo (2,8%), o dehelmintizacijos grupių nežymiai pakito (0,9%). Po ketvirto tyrimo mėn. kontrolinės šunų grupės užsikrėtimas siekė 1,7%, o dehelmentizacijos grupių šunys Taeniidae helmintais buvo neužsikrėtę (0%).
3 lentelė. Dehlemintizuotų ir kontrolinių šunų užsikrėtimas Taeniidae cestodais.
* Statistiškai ženklus skirtumas lyginant užsikrėtimą tarp konrolinės ir gydytų grupių.
Kontrolinės grupės šunų užsikrėtimas Toxocara nematodais (4 lentelė) pirmą tyrimo mėn. buvo didesnis (2,7%) lyginant su dehelmintizuotomis grupėmis (0,9%). Po dviejų tyrimo mėn. kontrolinės šunų grupės užsikrėtimas buvo didesnis (2,8%), o 2-iejų dehelmintizacijų grupės šunų užsikrėtimo nebuvo (0%). Sekantį tyrimo mėnesį (3 mėn.) kontrolinės grupės šunų užsikrėtimas nesikeitė (2,8%), o dehelmintizuotų šunų nežymiai pakito (0,9%).
Tyrimo mėnesiai 0 1 2 3 4 % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI Kontrolė 1,8%* (4/222) 0,5-4,5 2,7%* (6/222) 1-5,8 2,3%* (5/218) 0,7-5,3 2,8%* (6/213) 1-6 1,7%* (3/179) 0,3-4,8 1 dehelm. 0%* (0/116) 0-2,5 0%* (0/114) 0-2,6 0%* (0/114) 0-2,6 0,9%* (1/113) 0-4,8 0%* (0/91) 0-3,2 2 dehelm. 0%* (0/114) 0-2,6 0,9%* (1/114) 0-4,8 0%* (0/113) 0-2,6 0,9%* (1/112) 0-4,9 0%* (0/96) 0-3,1
22 4 lentelė. Dehlemintizuotų ir kontrolinių šunų užsikrėtimas Toxocara nematodais.
* Statistiškai ženklus skirtumas lyginant užsikrėtimą tarp konrolinės ir gydytų grupių.
Kontrolinių šunų užsikrėtimas Uncinaria nematodais (5 lentelė) buvo didesnis (5%) palyginus su vienos dehelmintizacijos grupės šunimis (1,8%). Tačiau labai didelis šunų užsikrėtimas buvo paskutinį tyrimo mėnesį (4 mėn.), kontrolinės grupės šunų užsikrėtimas (30,2%) buvo panašus su dehelmentizuotų šunų užsikrėtimu (29,7% ir 28,1%).
5 lentelė. Dehlemintizuotų ir kontrolinių šunų užsikrėtimas Uncinaria nematodais.
* Statistiškai ženklus skirtumas lyginant užsikrėtimą tarp konrolinės ir gydytų grupių.
Tyrimo metu buvo nustatytas šunų užsikrėtimas kvėpavimo takų C. aerophilus nematodais. Kontrolinių šunų užsikrėtimas šiais nematodais (6 lentelė) paskutinį tyrimo mėnesį (4 mėn.) buvo didesnis (3,9%) nei 2 dehelmintizacijų šunų grupės (1%).
Tyrimo mėnesiai 0 1 2 3 4 % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI Kontrolė 3,6% (8/222) 1,6-7,0 2,7%* (6/222) 1-5,8 2,8%* (6/218) 1-5,9 2,8%* (6/213) 1-6 2,8% (5/179) 0,9-6,4 1 dehelm. 5,2% (6/116) 1,9-10,9 0,9%* (1/114) 0-4,8 1,8% (2/114) 0,2-6,2 0,9%* (1/113) 0-4,8 5,5% (5/91) 1,8-12,4 2 dehelm. 2,6% (3/114) 0,5-7,5 0,9%* (1/114) 0-4,8 0%* (0/113) 0-2,6 0,9%* (1/112) 0-4,9 2,1% (2/96) 0,3-7,3 Tyrimo mėnesiai 0 1 2 3 4 % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI Kontrolė 7,7% (17/222) 4,5-12 5%* (11/222) 2,5-8,7 6,4% (14/218) 3,6-10,5 8,5% (18/21) 5,1-13 30,2% (54/179) 23,5-37,5 1 dehelm. 11,2% (13/116) 6,1-18,4 1,8%* (2/114) 0,2-6,2 5,3% (6/114) 2-11,1 8% (9/113) 3,7-14,6 29,7% (27/91) 20,5-40,2 2 dehelm. 12,3% (14/114) 6,9-19,7 2,6% (3/114) 0,5-7,5 5,3% (6/113) 2-11,2 7,1% (8/112) 3,1-13,6 28,1% (27/96) 19,4-38,2
23 6 lentelė. Dehlemintizuotų ir kontrolinių šunų užsikrėtimas C. aerophilus nematodais.
Tyrimo mėnesiai 0 1 2 3 4 % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI % (n teig./N) 95 % PI Kontrolė 1,4% (3/222) 0,3-3,9 3,6% (8/222) 1,6-7 2,3% (5/218) 0,7-5,3 1,4% (3/213) 0,3-4,1 3,9%* (7/179) 1,6-7,9 1 dehelm. 9,5% (11/116) 4,8-16,3 5,3% (6/114) 2-11,1 1,8% (2/114) 0,2-6,2 3,5% (4/113) 1-8,8 4,4% (4/91) 1,2-10,9 2 dehelm. 1,8% (2/114) 0,2-6,2 1,8% (2/114) 0,2-6,2 1,8% (2/113) 0,2-6,2 0,9% (1/112) 0-4,9 1%* (1/96) 0-5,7
* Statistiškai ženklus skirtumas lyginant užsikrėtimą tarp konrolinės ir gydytų grupių.
Tyrimo pradžioje (0 mėn.) kontrolinės grupės 2 iš 222 šunų (0,9%) buvo užsikrėtę C. putorri. Sekančiais tyrimo mėnesiais (nuo 1 iki 3 mėn.) šioje grupėje šunys užsikrėtę nebuvo (0%). Tačiau paskutinį tyrimo mėn. (4 mėn.) 1,1% kontrolinės grupės šunų buvo užsikrėtę šiais helmintais. Dehelmentizuotų šunų užsikrėtimo C. putorri visais tyrimo mėnesiais nebuvo (0%), išskyrus paskutinį tyrimo mėn. (4 mėn.), vienos dehelmentizacijos grupėje šunų užsikrėtimas siekė 1,1%.
Tyrimo pradžioje ir sekančiais tyrimo mėnesiais (0, 2 ir 3 mėn.) kontrolinės šunų grupės užsikrėtimo Trichuris sp. nematodais nebuvo (0%). Tačiau 1 ir 4 tyrimo mėnesiais buvo nežymus šunų užsikrėtimas šiais helmintais (0,9% ir 0,6%).
Po vienos dehelmentizacijos šunų užsikrėtimas Trichuris nematodais paskutinį tyrimo mėnesį (4 mėn.) buvo 1,1%, o po 2 dehelmetizacijų šunų užsikrėtimo šiais helmintais nebebuvo (0%).
24 4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu nustatyta, kad didžiausias šunų virškinamojo trakto užsikrėtimas helmintais buvo Taeniidae cestodais (2,8%), Toxocara nematodais (2,8%), Uncinaria nematodais (5%). Taip pat tyrimo metu buvo nustatytas šunų užsikrėtimas kvėpavimo takų C. aerophilus (3,9%) nematodais. Užsikrėtimas C.putorri (0-1,1%) ir Trichuris (0-0,9%) nematodais buvo nedidelis. Tyrimo metu nustatytas šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais yra panašus palyginus su anksčiau atliktais (Bružinskaitė ir kt., 2009) šunų koprologiniais tyrimais Lietuvoje. Šiuo tyrimu nustatyta, kad 11% kaimo šunų buvo užsikrėtę T. canis, 2% – T. leonina, 3% – Uncinaria ir 5% – Taeniidae kaspinuočiais. Tyrimo metu buvo atlikta molekulinė analizė, kuri parodė labai didelį šunų užsikretimą Taeniidae spp. cestodais (10,8%) (Bružinskaitė ir kt., 2009). Mūsų tyrimo metu šunų užsikrėtimas Taeniidae spp. cestodais buvo nedidelis (2,8%).
Šunų užsikretimą Taeniidae spp. cestodais gali įtakoti šunų šėrimas kiaulių skerdenos organais. Taip pat mėsėdžiai tenijomis užsikrečia ėsdami graužikus bei mėsą arba jos atliekas su tenijų lervomis-cisticerkais (Šarkūnas, 2005). Tikėtina, kad ir mūsų tyrimo metu šunų užsikrėtimą Taeniidae spp. cestodais (2,8%) galėjo įtakoti šunų šėrimas užkrėstais kiaulių skerdenos organais.
Iš įvairių Lenkijos regionų ištyrus šunų išmatas buvo nustatytos labiausiai paplitusios helmintų rūšys: nematodai Uncinaria/Ancylostoma nustatytos šunims, laikomiems veislynuose 36%, taip pat
šunims, kurie dalyvavo kinkinių lenktynėse (tempiantys roges) 34%. Toxocara kiaušinėliai buvo nustatyti 17% šunims ir 36% šunims, laikomiems veislynuose. Trichuris sp. kiaušinėliai buvo rasti 13% šunims ir 20% (5/25) šunims, laikomiems veislynuose. Žarnyno pirmuonių cistų/oocistų buvo aptikta 31% šunims, kurie dalyvavo kinkinių lenktynėse. Labiausiai paplitusi buvo Giardia spp. infekcija 28% šunims ir 54% (13/24) šunims, laikomiems veislynuose. Cryptosporidium spp. infekcijos buvo nustatytos 13% šunims ir 37,5% (9/24) šunims, laikomiems veislynuose (Bajer ir kt., 2011).
Danijoje buvo nustatytas bendras helmintų paplitimas (21,3%) medžioklėje dalyvaujantiems šunims. Vienos parazitų rūšies paplitimas (89,5%) buvo žymiai dažnesnis nei dviejų parazitų rūšių (10,5%). Dažniausiai paplitusios parazitų rūšys buvo: Toxocara canis (12,4%), Uncinaria stenocephala (7,3) Taenia spp. (1,7%), nenustatytos rūšies trematodų (1,1%), Toxascaris leonina (0,6%) ir Coccidia (0,6%). Tyrimo metu buvo nustatytas, kad žarnyno parazitų paplitimas, nepriklausė nuo šunų amžiaus, lyties, ar veislės (Al-Sabi ir kt., 2013).
Šveicarijoje atlikti šunų koprologiniai tyrimai parodė šių helmintų paplitimą: Toxocara canis
25
Capillaria spp. (0,8%), ir Diphyllobothrium latum (0,4%). Rizikos veiksniai buvo nustatyti
panaudojant klausimyno formą: šunys kilę iš kaimo vietovių dažniau buvo užsikrėtę nematodais ir
Taeniidae kiaušinėliais palyginti su šunimis kilusiais iš miesto. Smulkūs graužikai, subproduktai ir
pūvanti mėsa buvo nustatyta kaip rizikos veiksniai nematodų ir Taeniidae šunų užsikrėtimo, o šunų šėrimas žalia mėsa nesukėlė didesnio helmintų paplitimo (Sager ir kt., 2006).
Paskutinį tyrimo mėnesį (4 mėn.) buvo nustatytas didelis šunų užsikrėtimas Uncinaria nematodais (30,2%). Invazinių lervų skaičius itin padidėja ganyklos žolėje liepos mėn., o daugiausia lervų būna rugsėjo mėn. (Šarkūnas, 2005).
Nematodų lervos gali išgyventi dirvožemyje iki 2 mėn., taip pat Uncinaria stenocephala kiaušinėliai gali lengvai išgyventi kelias savaites, esant temperatūrai žemiau nulio laipsnių (Sager et. al., 2006; Bajer et. al., 2011).
Tyrimo metu vykdant 1 dehelmentizaciją ir 2 dehelmentizacijų programas buvo nustatytas nedidelis šunų užsikrėtimas Taeniidae cestodais (0,9%), Toxocara (0,9%), po 1 dehelmentizacijos - Uncinaria (1,8%) ir po 2 dehelmentizacijų - C. aerophilus nematodais (1%).
Tyrimo metu šunų išmatose buvo nustatyta ir T. cati kiaušinėlių. Jų rušis buvo nustatyta mikroskopo pagalba matuojant kiaušinėlius. Kaprofagija gali būti priežastis šunų užsikrėtimo T. cati kiaušinėliais. Šunų išmatose T. cati kiaušinėliai gali atsirasti prieš tai šunims suėdus kačių išmatų, užkrėstų šiais helmintais (Fahrion ir kt., 2011).
Tyrimo metu visuose kaimuose buvo pastebėtas didelis šunų užsikrėtimas Strongyloides spp. Ankstesniais tyrimais Strongyloides spp. nustatytas 29 iš 1505 (1,93%) namie laikomiems šunims (Itoh ir kt., 2003). Galima daryti prielaidą, kad mūsų tyrimo metu šie helmintai atsirado iš aplinkos. Tai būtų galima nustatyti išsiaiškinus Strongyloides rūšį, tačiau šio tyrimo metu nematodų rūšis nebuvo nustatoma.
Taigi taikant kombinuotą antihelmintiką (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) dehelmentizavimo programos buvo efektyvios ir šunų užsikrėtimas Taeniidae, Toxocara, Uncinaria, C. putorri helmintais sumažėjo. Dehelmentizavimo programos (1 dehelm. ir 2 dehelm.) buvo panašiai efektyvios, o norint nustatyti, kuri dehelmentizavimo programa būtų efektyvesnė, reikėtų toliau plėtoti tyrimą pasirenkant ilgesnį laiko intervalą.
26 IŠVADOS
1. Tyrimo metu nustatyta, kad didžiausias šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto helmintais buvo Taeniidae cestodais (2,8%), Toxocara nematodais (2,8%), Uncinaria nematodais (5%). Taip pat buvo nustatytas šunų užsikrėtimas kvėpavimo takų C. aerophilus nematodais (3,9%).
2. Taikant kombinuotą antihelmintiką (prazikvantelis, pirantelis, febantelis) dehelmentizavimo programos buvo efektyvios ir šunų užsikrėtimas helmintais sumažėjo: Taeniidae cestodais ir Toxocara nematodais (nuo 2,8% iki 0,9% ir 0%), Uncinaria nematodais (nuo 5% iki 1,8%), C. aerophilus nematodais (nuo 3,9% iki 1%).
3. Dehelmentizavimo programos (1 dehelm. ir 2 dehelm.) buvo panašiai efektyvios, o norint nustatyti, kuri dehelmentizavimo programa būtų efektyvesnė, reikėtų toliau plėtoti tyrimą pasirenkant ilgesnį laiko intervalą.
27 PADĖKOS
Dėkoju doktorantei Žydrūnei Vienažindienei, techniniams darbuotojams Giedrei Valauskaitei, Artūrui Poderiui, doc., dr. Alvydui Malakauskui ir doc., dr. Mindaugui Šarkūnui už pagalbą ruošiant baigiamąjį darbą.
28 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Al-Sabi Mohammad N.S., Kapel Christian M.O., Johansson A., Espersen Mia C., Koch J., Willesen Jakob L. A coprological investigation of gastrointestinal andcardiopulmonary parasites in hunting dogs in Denmark. Veterinary Parasitology. 2013.
2. Bajer A., Bednarska M., Rodo A. Risk factors and control of intestinal parasite infections in sled dogs in Poland. Veterinary Parasitology. 2011. 175. P. 343–350.
3. Balassiano B. C. C., Campos M. R., de Menezes R. de C. A. A., Pereira M. J. S. Factors associated with gastrointestinal parasite infection in dogs in Rio de Janeiro, Brazil. Preventive Veterinary Medicine. 2009. 91. P. 234–240.
4. Bowman D. D., Liota J. L., Ulrich M., Charles S. D., Heine J., Schaper R. Treatment of Naturally Occurring, Asymptomatic Giardia sp. in Dogs with Drontal® Plus Flavour Tablets. Parasitol Res. 2009. 105. P. S125–S134.
5. Bridger Kimberly E., Whitney Hugh. Gastrointestinal parasites in dogs from the Island of St. Pierre off the south coast of Newfoundland. Veterinary Parasitology. 2009. 162. P. 167–170.
6. Bružinskaitė R., Šarkūnas M., Torgerson P. R., Mathis A., Deplazes P. Echinococcosis in pigs and intestinal infection with Echinococcus spp. in dogs in southwestern Lithuania. Veterinary Parasitology. 2009. 160. P. 237–241.
7. Bwalya Eugene C., Nalubamba King S., Hankanga C., Namangala B. Prevalence of canine gastrointestinal helminths in urban Lusaka and rural Katete Districts of Zambia. Preventive Veterinary Medicine. 2011. 100. P. 252– 255.
8. Dai R. S., Li Z. Y., Li F., Liu D. X., Liu W., Liu G. H., He S. W., Tan M. Y., Lin R. Q., Liu Y., Zhu X. Q. Severe infection of adult dogs with helminths in Hunan Province, China poses significant public health concerns. Veterinary Parasitology. 2009. 160. P. 348–350.
9. Deplazes P., Eckert J., von Samson-Himmelstjerna G., Zahner H. Detection of helminth eggs (and cysts of some protozoa) in fecal samples. Institute of Parasitology-University of Zürich. 2012. 10. Deplazes P., Knapen van F., Schweiger A., Overgaauw Paul A. M. Role of pet dogs and cats in the transmission of helminthic zoonoses in Europe, with a focus on echinococcosis and toxocarosis. Veterinary Parasitology 2011. 182. P. 41– 53.
11. Dubna´ S., Langrova´ I., Na´pravnı´k J., Jankovska´ I., Vadlejch J., Peka´r S., Fechtner J. The prevalence of intestinal parasites in dogs from Prague, rural areas, and shelters of the Czech Republic. Veterinary Parasitology 2007. 145. P. 120–128.
29 12. Fahrion A. S., Schnyder M., Wichert B., Deplazes P. Toxocara eggs shed by dogs and cats and their molecular and morphometric species-specific identification: Is the finding of T. cati eggs shed by dogs of epidemiological relevance? Veterinary Parasitology. 2011. 177. P. 186–189.
13. Itoh N., Muraoka N., Aoki M., Itagaki T. Prevalence of Strongiloydes spp. infection in household dogs. Veterinary Parasitology. 2003. 77(6). P. 430-5.
14. Lee C. Y. A., Epe C., Simpson W. K., Bowman D. D. Utility of capsule endoscopy for evaluating anthelmintic efficacy in fully conscious dogs. International Journal for Parasitology. 2011. 41. P. 1377–1383.
15. Montoya A., Dado D., Mateo M., Espinosa C., Miró G. Efficacy of Drontal® Flavour Plus (50 mg praziquantel, 144 mg pyrantel embonate, 150 mg febantel per tablet) against Giardia sp in naturally infected dogs. Parasitol Res. 2008. 103. P. 1141–1144.
16. Oliveira-Sequeira T. C. G., Amarante A. F. T., Ferrari T. B., Nunes L. C. Prevalence of intestinal parasites in dogs from São Paulo State, Brazil. Veterinary Parasitology. 2002. 103. P. 19–27. 17. Pullola T., Vierimaa J., Saari S., Virtala A.-M., Nikander S., Sukura A. Canine intestinal helminths in Finland: Prevalence, risk factors and endoparasite control practices. Veterinary Parasitology 2006. 140. P. 321–326.
18. Robertson I. D., Irwin P. J., Lymbery A. J., Thompson R. C. A. The role of companion animals in the emergence of parasitic zoonoses. International Journal for Parasitology. 2000. 30. P. 1369-1377. 19. Rossi A., Marques Juan M., Gavidia Cesar M., Gonzalez Armando E., Carmona Carlos, Garcia Hector H., Chabalgoity Jose A. Echinococcus granulosus: Different cytokine profiles are induced by single versus multiple experimental infections in dogs. Experimental Parasitology. 2012. P. 130110– 115.
20. Sager H., Steiner Moret Ch., Grimm F., Deplazes P., Doherr M. G., Gottstein B. Coprological study on intestinal helminths in Swiss dogs: temporal aspects of anthelminthic treatment. Parasitol Res. 2006. 98. P. 333–338.
21. Šarkūnas M. Veterinarinė parazitologija. 2005. P. 284-285.
22. Taweethavonsawat P., Chungpivat S., Satranarakun P., Traub Rebecca J., Schaper R. Efficacy of a combination product containing pyrantel, febantel and praziquantel (Drontal® Plus Flavour, Bayer Animal Health) against experimental infection with the hookworm Ancylostoma ceylanicum in dogs. Parasitol Res. 2010. 106. P. 533–537.
30 23. Umhang G., Raton V., Comte S., Hormaz V., Boucher J. M., Combes B., Boué F. Echinococcus multilocularis in dogs from two French endemic areas: No evidence of infection but hazardous deworming practices. Veterinary Parasitology. 2012. 188. P. 301– 305.
24. Wasyl K., Zawistowska-Deniziak A., Bąska P., Wędrychowicz H., Wiśniewski M. Molecular cloning and expression of the cDNA sequence encoding a novel aspartic protease from Uncinaria stenocephala. Experimental Parasitology. 2013. 134. P. 220-227.
25. Xhaxhiu D., Kusi I., Rapti D., Kondi E., Postoli R., Rinaldi R., Dimitrova Z. M., Visser M., Knaus M., Rehbein S. Principal intestinal parasites of dogs in Tirana, Albania. Parasitol Res. 2011. 108. P. 341–353.
