Skirtingų laikymo būdų įtaka šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais ir kiemo dirvos užterštumui jų kiaušinėliais

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Viktorija Vertinska

Skirtingų laikymo būdų įtaka šunų užsikrėtimui

virškinamojo trakto helmintais ir kiemo dirvos

užterštumui jų kiaušinėliais

The impact of different restraining of dogs on intestinal

helminth infections and backyard soil contamination with

helminth eggs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Mindaugas Šarkūnas

2

DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingų laikymo būdų įtaka šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais ir kiemo dirvos užterštumui jų kiaušinėliais“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Viktorija Vertinska

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui Prof. dr. Mindaugas Šarkūnas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Šunų virškinamojo trakto helmintų biologija ir jų zoonotinė reikšmė ... 9

1.1.1. Taeniidae sp. ... 9

1.1.2. Taenia spp. ir jų zoonotinė svarba ... 9

1.1.3. Echinococcus spp. ir zoonotinė svarba ... 10

1.1.4. Toxocara spp. ... 10

1.1.5. Toxocara canis zoonotinė svarba ... 11

1.1.6. Toxascaris leonina ... 12

1.1.7. Trichuris spp. ... 12

1.2. Šunų skirtingų laikymo būdų įtaka užsikrėtimui virškinimo trakto parazitais ... 13

1.3. Šunų koprofagija, helmintų kiaušinėlių keliavimas virškinimo traktu, užsikrėtimo virškinimojo trakto helmintais interpretavimas ... 15

1.4. Aplinkos užterštumas virškinamojo trakto helmintų kiaušinėliais ir jų išplitimo zonos ... 16

1.5. Helmintų kiaušinėlių išgyvenamumo dirvoje svarba aplinkos užterštumui ... 18

1.6. Helmintų kiaušinėlių plitimo būdai ir išplitimas dirvoje ... 19

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21

2.1. Tyrimo vieta ir objektai ... 21

2.2. Tyrimo schema ... 23

2.3. Išmatų ir dirvos tyrimai ... 23

2.4. Statistinė analizė ... 24

4 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 31 IŠVADOS ... 33 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 34

5 SKIRTINGŲ LAIKYMO BŪDŲ ĮTAKA ŠUNŲ UŽSIKRĖTIMUI VIRŠKINAMOJO TRAKTO HELMINTAIS IR KIEMO DIRVOS UŽTERŠTUMUI JŲ KIAUŠINĖLIAIS

Viktorija Vertinska

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Darbo tikslas - įvertinti skirtingų laikymo būdų įtaką šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais ir kiemo dirvos užterštumą jų kiaušinėliais koprologinio ir dirvos tyrimų pagalba. Tyrimas atliktas 2019 m. balandžio – rugsėjo mėnesiais pietryčių Lietuvos kaimuose. Buvo ištirta 20 šunų ir jų aplinka. Iš viso ištirta 40 išmatų mėginių nuo dirvos – 20 mėginių pirmuoju kartu ir 20 mėginių po ne anksčiau kaip 24 val. Dirvos mėginių buvo ištirta 180. Mėginiams tirti buvo naudojama flotacijos metodas išmatų mėginiams (1) ir flotacijos ZnCl2 dirvos mėginiams (2).

Helmintų kiaušinėliai buvo nustatyti 52,5 proc. (11/20) tirtų šunų išmatų mėginių. Iš jų buvo nustatyti Toxocara spp. (35 proc.), Toxascaris spp. (17,5 proc.), Strongylidae (17,5 proc.), Taeniidae

spp. (10 proc.), Trichuris spp. (5 proc.). 69,2 proc. užsikrėtusių šunų buvo laikomi pririšti prie

grandinės, o voljere laikomi – 14,3 proc. užsikrėtusių šunų. Prie grandinės laikomi šunys daugiausiai buvo užsikrėtę Toxocara spp. (53,8 proc.), mažiausiai Trichuris spp. (7,7 proc.).

Pirmame ir antrame išmatų mėginyje pririštų šunų išmatose skyrėsi Toxascaris spp. (atitinkamai 30,77 ir 15,38 proc.) ir Strongylidae (atitinkamai 30,77 ir 23,08 proc.) kiaušinėlių dažnumas. Voljere laikomų šunų pirmame išmatų mėginyje rasti tik Toxascaris spp. kiaušinėliai (14,29 proc.). Antrame mėginyje kiaušinėlių nebuvo rasta.

Didžiausias dirvos užterštumas helmintų kiaušinėliais buvo 0-ėje – šuns laikymo zonoje. Šioje zonoje Taeniidae sp. buvo vidutiniškai 0,46 kiaušinėlio 40 g dirvos, Toxocara spp. – 1,62 kiaušinėlių, Toxascaris spp. – 0,08, Trichuris spp. 1, Strongylidae 17,62, Ascaridia – 0,38. Dirvos užterštumas mažėjo tolstant nuo šuns laikymo vietos.

6 THE IMPACT OF DIFFERENT RESTRAINING OF DOGS ON INTESTINAL

HELMINTH INFECTIONS AND BACKYARD SOIL CONTAMINATION WITH HELMINTH EGGS

Viktorija Vertinska

Master‘s Thesis

SUMMARY

The aim of the present study was to evaluate the impact of different restraining of dogs on intestinal helminth infections and backyard soil contamination with helminth eggs using coproscopical and soil examination. The research has been done in 2019 from April until September in different villages of southeast Lithuania. 20 dogs and their backyard soil have been examined. In total, 40 fecal samples have been investigated – 20 samples the first time and another 20 in a follow-up sampling after no less than 24h. 180 samples of soil have been collected. The fecal samples have been sedimented and examined microscopically after flotation in zinc chloride solution (1), while soil samples were flotated using ZnCl2 method (2).

In total, 52.5% of the fecal dog samples were infected with intestinal helminths. The parasite eggs of Toxocara spp. (35 %), Toxascaris spp. (17.5 %), Strongylidae (17.5 %), Taeniidae spp. (10 %), Trichuris spp. (5 %) were recorded. 69.2 % of infected dogs were kept chained and 14.3 % in pens. The most prevalent helminth infection in chained dogs was Toxocara spp. (53.8 %), the least

– Trichuris spp. (7.7 %).

The first and second fecal sampling in chained dogs was different with the prevalence of

Toxascaris spp. (30.77 and 15,38 % respectively, p<0.05) and Strongylidae (30.77 and 23.08

respectively; p<0.5). In the first sampling feces of dogs that were kept in pens were prevalent with only Toxascaris spp. (14.29 %). In the second sampling no eggs were found.

The biggest contamination with helminth eggs was in the zone 0 which is the zone where the dog is kept. In this zone the average egg count in 40 grams of soil of Taeniidae sp. was 0.46, Toxocara

spp. – 1.62, Toxascaris spp. – 0.08, Trichuris spp. – 1, Strongylidae 17.62 and Ascaridia 0.38. The

contamination of the soil decreased the further it was from the zone where dog was kept.

7

ĮVADAS

Šunys yra dažnai laikomi ištikimais ir artimais žmonių palydovais. Šis žmonių ir šunų ryšys gali suteikti esminę teigiamą naudą susijusią su emociniu augimu, socializacija ir psichologine žmogaus būkle (3). Tačiau su didėjančiu skaičiumi šunų, didėja ir kontaktas tarp šunų ir žmonių, kuris didina žmogaus susidurimą su zoonotiniais agentais (4). Vieni dažniausiai paplitusių šių zoonotinių patogenų yra virškinamojo trakto helmintai. Iki šiol atlikti moksliniai tyrimai nustatė, kad yra didelė koreliacija tarp naminių gyvūnų užsikrėtimo ir aplinkos dirvožemio taršos virškinamojo trakto parazitais, ypatingai Toxocara canis (5).

Dauguma šunų Lietuvos kaimo vietovėse yra laikomi arba pririšti prie grandinės, arba voljere. Šiuose vietovėse, lyginant su miesto aplinka, dažniausiai yra socialinių ir ekonominių trūkumų, prastesnis higienos užtikrinimo suvokimas, veterinarinių paslaugų smulkiesiems gyvūnams ir žinių apie zoonotines ligas nebuvimas. Visa tai didina riziką ligų plitime ne tik zoonotinių susirgimų žmonių tarpe, bet ir gyvūnų tarpe.

Šunų užsikrėtimas virškinamojo trakto parazitais dažniausiai patvirtinamas bent viename iš išmatė mėginių aptikus kiaušinėlių. Kai kurie autoriai teigė, kad šunų koprofagija galėtų būti viena iš priežaščių, kodėl buvo randami šunims būdingi (6) ir nebūdingi (7) kiaušinėliai išmatose, nors šuo nebūtinai buvo užsikrėtęs endoparazitais. Olandijoje atliktame tyrime (8) šunys buvo pakartotinai ištirti imant išmatų mėginius po 3 dienų ir buvo nustatyta, kad 49 proc. pirmame tyrime Toxocara

spp. atžvilgiu teigiamų mėginių antrame tyrime buvo neigiami. Be to, daug daugiau (64,1 proc.)

neigiamų antro tyrimo mėginių Toxocara spp. kiaušinėlių buvo rasta tų šunų išmatose, kurie turėjo polinkį į koprofagiją nei tų, kuriems buvo nebūdinga koprofagija.

Nustatyta (1), kad T. canis kiaušinėliai buvo identifikuoti 0,58 ir 1,15 proc. tirtų mėginių koprologiniu tyrimo metu vieną mėnesį po dehelmintizacijos skirtingose grupėse. Šie skaičiai buvo didesni, nei buvo tikimasi, kadangi šunų užsikrėtimas šiais parazitais nebuvo toks didelis. Todėl buvo svarstoma dėl tarprūšinės ir tos pačios rūšies koprofagijos galimybės. Be to, T. canis kiaušinėlių skaičius išmatose po vienkartinio gydymo antihelmintiniais vaistais buvo žymiai didesnis prie grandinės ant dirvos laikomų šunų išmatose, kur buvo didesnė rizika užerštumui helmintų kiaušinėliais. Šie atliktų tyrimų rezultatai iškelia klausimus, dėl koprofagijos įtakos šunų užsikrėtimo endoparazitais tyrimo rezultatams, skirtumo tarp išskiriamų endoparazitų kiaušinėlių priklausomai ar šuo laikomas pririštas, ar voljere ir kaip kiaušinėliai gali išplisti po kiemą, kuriame gyvena endoparazitais užkrėstas šuo.

8

Darbo tikslas:

Įvertinti skirtingų laikymo būdų įtaką šunų užsikrėtimui virškinamojo trakto helmintais ir kiemo dirvos užterštumą jų kiaušinėliais šuns laikymo vietoje ir 5 bei 10 m atstumu nuo jos koprologinio ir dirvos tyrimų pagalba.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti šunų užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais imant išmatų mėginius nuo dirvos. 2. Atlikti šunų išmatų mėginių pakartotiną tyrimą po 24 valandų.

3. Nustatyti dirvos užterštumą parazitų kiaušinėliais skirtingose šuns laikymo vietoje ir 5 bei 10 m atstumu nuo jos.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Šunų virškinamojo trakto helmintų biologija ir jų zoonotinė reikšmė

Pasaulyje plačiai paplitęs cestodas, galutiniame šeimininke parazituojantis plonosiose žarnose, o tarpiniuose šeiminkuose, priklausomai nuo rūšies, vidaus organuose bei ertmėse. Šioje gentyje yra svarbūs du Taeniidae sp. tipai – Taenia spp. ir Echinococcus spp., kurių dauginimosi cikle kaip galutiniai šeimininkai yra šunys. Taenia spp. ir Echinococcus spp. kiaušinėliai negali būti diferencijuojami morfologiškai, todėl vien tik mikroskopuojant išmatų mėginius nustatyti rūšies negalima. Kad būtų nustatyta tiksli kiaušinėlio rūšis, turi būti atliekami ELISA antigeno nustatymas arba polimerazės grandininės reakcijos (PGR) tyrimai (9).

1.1.2. Taenia spp. ir jų zoonotinė svarba

Šunų ir kačių žarnyne parazituoja kelių rūšių tenijos. Kiaušinėliai yra šiek tiek eliptiški, apie 30 µm skersmens, turi storą radialiniais spinduliais nusėtą apvalkalėlį ir onkosferą viduje su trimis poromis chitininių kabliukų. Tenijų lervos – cisticerkai vystosi viename ar keliuose tarpiniuose šeimininkuose (žinduoliuose). Galutiniai šeimininkai užsikrečia suėdę tarpinį šeimininką arba jų audiniuose ar organuose esančius cisticerkus. Galutiniai šeiminkai yra mėsėdžiai, o tarpiniai šeimininkai – žolėdžiai ir visaėdžiai (10). Iš kiekvieno cisticerko patekusio į virškinamąjį traktą gali išsivystyti vienas helmintas. Šuo gali būti užkrėstas daugiau nei vienu suagusiu cestodu. Inkubacinis periodas yra 1-2 mėnesiai priklausomai nuo rūšies. Galutiniams šeimininkam užsikrėtimas Taenia sp. helmintais paprastai nėra patogeniška. Suaugę cestodai nusimeta tris narelius, kuriuose kiekviename yra po 78000-95000 kiaušinėlių (9). Helminto nareliai su kiaušinėliais gali būti randami išmatose, ant gyvūno kailio ir guolio. Kiaušinėliai gali būti randami išmatų mėginyje, jie būna rudos spalvos, šiek tiek ovalūs, priklausomai nuo rūšies iki 49µm dydžio, sienelė turi radialines strijas (11).

Taenia spp. turi svarbų zoonotinį potencialą, dėl kurio atsiranda išskirtiniai cisticerkozės ir

koenurozės atvejai žmoguje (12). Tenijos metacestodo stadijos žmogaus užsikrėtimas dažnai apima gyvūnų rūšis susijusias su sinatropiniu ciklu ir cirkuliuoja tarp kompanijos gyvūnų tokių kaip šunys ir katės, kurie yra galutiniai šeimininkai (13). Nepaisant T. solium, keturių rūšių metacestodai, T.

crassiceps, T. multiceps, T. serialis and T. taeniaeformis, buvo registruoti kaip aptinkami žmogaus

organzime. Tačiau manoma, kad kai kurių Tenijų rūšių gebėjimas užkrėsti žmones kaip tarpinius šeimininkus neturi filogenetiško pagrindo (10). Cenurozė žmoguje yra siejama su T. multiceps ir T.

serialis metacestodais, kurie atitinkamai apima avių, ožkų ir šuninių gyvenimo ciklus (12). Dauguma

10 susijusių su cenuroze, dauguma jų vyrauja Afrikoje. Cerebrinė cenurozė yra paprastai laikoma atstovaujanti T. multiceps, o poodinės infiltracijos yra priskiriamos T. Serialis (14).

1.1.3. Echinococcus spp. ir zoonotinė svarba

Echinokokai turi vidutinės svarbos reikšmę veterinarijai, tačiau didelę reikšmę visuomenės sveikatai (15). E. granulosus paplitimo duomenys dažniausiai gaunami iš skerdykloje skerdžiamų tarpinių šio parazito šeimininkų, tačiau paplitimas tarp galutinių šeiminkinkų, ypatingai šunų augintinių, menkai žinomas. Paplitimas nuo 0 iki 31 proc. buvo užfiksuotas kaimo šunyse Italijoje ir Ispanijoje (16,17), 14.2% kaimo šunyse Lietuvoje (18) ir nustatytas didėjantis paplitimas Velse atlikus koproantigeninį tyrimą kaimo šunims. Paplitimas 1993 metais buvo 0 proc., o 2008 metais – 10.6 proc (15).

Echinokokų paplitimas priklauso nuo dviejų ciklų – ganyklinio ir laukinio. Ganykliniam cikle visada dalyvauja šuo, kuris yra užkrėčiamas šeriant užkrėstą cistomis atrajotojų skerdeną. Tarpinis šeiminkas gali varijuoti priklausomai nuo vietinės gyvulininkystės tradicijų, bet pati svarbiausia yra avis, kuri pasirodo yra natūrali tarpinė šeimininkė, cistuose esantys parazitų skoleksai gauti iš būtent šių gyvūnų, turi didžiausią tikimybę užkrėsti šunis. Žmogaus užsikrėtimo echinokokoze pirminė priežastis yra būtent cistos atkeliaujančios iš ganyklinio echinokokų ciklo, kai netyčia praryjimos onkosferos nuo šuns kailio, daržovių ar kito maisto, kuris yra užterštas šuns išmatomis. Laukinis ciklas vyksta per laukinius gyvūnus - šuninius ir atrojotojus, cikle turi vyrauti santykiai tarp aukos ir plėšrūno. Šis užsikrėtimo kelias svarbus medžiotojų bendrijoms, kai užsikrėtimas echinokokais sukeliamas naminius šunis šeriant užkrėstų laukinių atrojotojų dalimis (9).

Echinokokai sudaro pūsles tarpinio šeimininko organuose. Iš vienos pūslės, kuri pateko į galutinio šeimininko virškinamąjį traktą, susifromuoja daugybė helmintų. Inkubacinis periodas yra apie 7 savaitės E.granulosus ir 4 savaitės E.multilocularis. Kaip ir Tenijos, suaugę Echinokokų helmintai galutiniam mėsėdžiui šeiminkui, dažniausiai yra nepatogeniški. Echinokokų cistos susiformavusios tarpiniuose šeiminkuose, graužikuose ir kanopiniuose gyvūnuose, yra gerai toleruojamos, klinikiniai simptomai atsiranda tik pas vyresnius gyvūnus. Priešinagai, cistos susiformavusios žmoguje gali sukelti kepenų funkcijos sutrikimą ar kvėpavimo sutrikimus. Jei cista plyšta sukeliama rizika anafilaksiniam šokui ar mirčiai (11). Jei žmogus išgyvena su plyšusia cista, pasklidusios dukterinės cistos gali toliau tęsti dauginimąsį kituose kūno regionuose (9).

1.1.4. Toxocara spp.

Nematodas paplitęs visame pasaulyje, parazituojantis šunų plonajame žarnyne. Suaugęs

Toxocara canis yra didelė baltai kreminės spalvos apvali kirmelė. Jų kaušinėliai yra vidutinio dydžio,

11 nesegmentuotu turiniu yra labai tamsios spalvos ir dažniausiai užpildo visą kiaušinėlio vidinę ertmę. Kiaušinėlio dydis būna nuo 90 iki 75 µm. Kiaušinėlis labai panašus į Parascaris spp. helmintų kiaušinėlius. T. canis paplitimas tiriamas įvariose šalyse ir užsikrėtimas gali varijuoti nuo 5 iki 80 procentų. Didžiausias užsikrėtimas pastebimas pas šunis jaunesnius nei 6 mėnesiai amžiaus, o tuo tarpu saugę šunys būna užsikrėtę mažiausiu kiekiu T. canis. Užsikrėtimas helmintais sukelia imuniteto atsaką, dėl kurio sumažėja suaugusių kirmėlių kiekis. T. canis platus paplitimas ir didelis užsikrėtimo dažnis priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių. Pirmiausia, T. canis patelės yra nepaprastai vaisingos, viena kirmelė gali būti atsakinga už 700 kiaušinėlius grame išmatų per dieną, o šuniukų išmatose šis skaičius gali siekti iki 15000 kiaušinėlių grame išmatų. Antra, kiaušinėliai yra labai atsparūs ekstremalioms klimato sąlygoms ir gali išgyventi ilgą laiką žemėje. Trečia, nuolatinis

T.canis užsikrėtimo rezervuaras yra kalės somatiniai audiniai, kuriuose esančių lervų neveikia

dauguma anthelmintikų (9).

1.1.5. Toxocara canis zoonotinė svarba

Zoonotinių agentų reikšmė neturėtų būti nuvertinta, kadangi toksakarozė yra viena iš dažniausiai aptinkamų zoonotinių helmintų užsikrėtimų pasaulyje. Tai lėmė vis didėjantį biologinį ir epidemiologinį susidomėjimą Toxocara spp. gentimi (19). Ši rūšis ne tik svarbi iš veterinarinio aspekto, bet ir plačiai pripažįstama kaip grėsmė žmonių sveikatai dėl T. canis lervos migravimo po visceralinius audiniu. Šia liga dažnai serga vaikai iki 5m. amžiaus, kurie turėjo artimą kontaktą su naminiu gyvūnų arba kurie dažnai lankėsi viešose vietose, tokiose kaip parkai, kur žemė, dirva užteršta kiaušinėliais užkrėstomis šunų išmatomis (9). Daugumoje valstybių, kuriuose atlikti tokių vietų dirvos užterštumo tyrimai, beveik visada randami gyvybingi T. canis kiaušinėliai maždaug 10 proc. dirvos mėginių. Nepaisant didelės rizikos užsikrėtimui, registruoti klinikiniai atvejai yra reti. 1979m. Prancūzijoje atliktas visų fiksuotų klinikių atvejų tyrimas nurodė, kad buvo registruota tik 430 akių ir 350 visceralinių lervos migracijos atvejų per visą istoriją. Tačiau yra manoma, kad 50-60 klinikinių atvejų pasitaiko Britanijoje kiekvienais metais, kadangi dauguma tokių susirgimų nėra registruojami. Dažnai lervų migracija yra ribota ir pasiekia kepenis taip galėdama sukelti hepatomegaliją ir eozinofiliją, tačiau kai kuriomis aplinkybėmis lervos gali patekti į bendrą kraujotaką ir atkeliauti į kitą organą, ypatingai į akį. Akyje retinoje aplink lervą susiformuoja granulioma, panaši į retinoblastomą. Tik labai retais atvejais granuloma apima optinį diską, kurio pasekoje visiškai prarandama rega. Didžioji dalis atvejų yra dalinai pažeidžiama rega, kai sukeliamas endoftalmitas ar granuliomatinis retinitas. Šio susirgimo kontrolei yra svarbu, kad šunų išmatomis būtų saugiai atsikratoma, ypatingai kiemuose ir soduose, riboti šunų judėjimą vietose, kuriose žaidžia mažamečiai vaikai (11).

12 Atliktas parazitų paplitimo tyrimas Jungtinėse Amerikos Valstijose atskleidė, kad 13,9 proc. žmonių yra serologiškai teigiami T. canis užsikrėtimui. Tai rodo, kad zoonotinis parazitų perdavimas yra labiau paplitęs nei buvo anksčiau manyta (20).

1.1.6. Toxascaris leonina

Nematodas parazituojantis plonajam žarnyne, paplitęs visame pasaulyje, ypatingai

šaltesniuose regionuose. Toxascaris spp. kiaušinėliai yra šiek tiek ovalūs, su charakteringa lengvai išmatų mėginyje atpažįstama lygia stora beveik bespalve sienele. Kiaušinėlio viduje geltonai ruda granuliuota nesegmentuota masė, kuri užpildo tik dalį kiaušinėlio ertmės. Kiaušinėlio dydis maždaug 75 – 85 ir 60 – 70 µm. Kiaušinėliai pakliūna į aplinką su išmatomis, invazinė L3 lerva

kiaušinėlyje išsivysto per apytiksliai 1 savaitę. Užkrėtimas įvyksta kai kiaušinėlis su L3 lerva viduje

patenka į laikino graužiko virškinamąjį traktą. Migracijos už žarnyno ribų nebūna. Lerva

prasiskverbia pro plonojo žarnyno mukozą, neriasi į L4 lstadijos lervą, tada grįžtą į žarnų spindį ir subręsta į suaugusį hemintą. Inkubacinis periodas yra 7 – 11 savaičių jei kiaušinėliai yra praryjami. Šis laikotarpis sutrumpėja 2 savaitėmis jei užsikrėtimas įvyksta suėdus užkrėstą šeimininką (11).

Užsikrėtimas vien tik Toxascaris spp. helmintu pasitaiko retai ir dažniau būna kartu su

Toxocara spp. užsikrėtimu. Jauni šuniukai jaunesni nei 2 mėnesių amžiaus užsikrėtimo šiais

parazitais įprastai neturi, kadangi nėra prenatalinio ar laktogeninio perdavimo kelio. Žala sukeliama suaugusių helmintų ir jos mastas priklauso nuo žarnose esančių kirmėlių skaičiaus. Užsikrėtimas dažniausiai sukeliamas į virškinamąjį traktą pro burną patekus kiaušinėliams, kuriuose yra išsivysčiusi lerva (9).

Toxascaris leonina lerva gali parazituoti pelėse su trečios stadijos lervomis esančiomis cistose

ir pasklidusiomis po audinius. Jei katė ar šuo suėstų užkrėstą pelę, lervos išsilaisvina ir išsivysto į suagusį helmintą galutinio šeimininko žarnų gleivinės sienelėje. Užsikrėtimas askaridiniais helmintais naminiuose mėsėdžiuose visada apima Toxocara spp., todėl rekomenduojamos kontrolės priemonės kartu turės įtakos ir Toxascaris spp. helmintams. Kadangi du pagrindiniai užsikrėtimo rezervuarai yra lervos aukoje arba kiaušinėliai dirvoje, užsikrėtimo helmintais kontrolė turi būti atliekama remiantis užkrėstų gyvūnų gydymu ir pakankamu higienos laikymusi, kad būtų mažinama tikimybė užsikrėsti kiaušinėlius praryjant. Ši helmintų rūšis parazituoja naminiuose mėsėdžiuose ir, nors pasitaiko dažnai, nėra tokia svarbi kaip Toxocara spp. dėl to, kad helminto parazitinė – invazinė fazė yra nemigruojanti (11).

1.1.7. Trichuris spp.

Šuniniuose gyvūnuose parazituoja Trichuris vulpis. Nematodas paplitęs visame pasaulyje ir parazituoja storajame šuninių gyvūnų žarnyne. Nors ir retai pasitaiko, tačiau yra registruotų atvejų

13 kai T. vulpis yra fiksuotas žmoguje. Inkubacinis laikotarpis yra 11-12 savaičių, kiaušinėliai gali išgyventi keletą metų (21). Kiaušinėliai randami išmatose, būdingi Trichuris spp. tipui – ovalo formos, storu apvalkalėliu su išilginės ašies atžvilgiu taisyklingai išsidėsčiusiais kamšteliais, 70 – 80 x 30 – 40 µm dydžio. Išmatų mėginyje kiaušinėliai atrodo geltonos arba rudos spalvos su granuliuotu nesegmentuotu vidumi. Suaugę helmintai yra botago formos, 4,5 –7,5 cm ilgio. Storajame žarnyne būna prisijungę prie žarnos gleivinės (11). Helmintai į aplinką išskyria vienaląstelinius, neužkrečiančius kiaušinėlius. Kiaušinėlio vystymąsis į pirmos stadijos neinvazinę lervą užtrunka vidutiniškai apie 1 mėnesį, tačiau lerva neišsineria iš kiaušinėlio nebent kiaušinėlis praryjamas tinkamo šeimininko. Kiaušinėlio tolimesnis vystymąsis tęsiasi po patekimo į virškinamąjį traktą, žarnų epitelyje. Suaugę helmintai kolonizuoja storąjį žarnyną po maždaug 70-90 dienų. Dauguma užsikrėtimų Trichuris spp. nesukelia klinikinių požymių, didelė infazija gali sukelti viduriavimą gleivėmis. Esant užsikrėtimui kiaušinėlių išskyrimas su išmatomis yra dažnai negausus, retkarčiais su išmatomis yra pašalinamas suaugęs Trichuris spp. helmintas. Svarbiausia šio helminto savybė yra kiaušinėlių išgyvenamumas (9).

1.2. Šunų skirtingų laikymo būdų įtaka užsikrėtimui virškinimo trakto

parazitais

2011m. Lenkijoje atlikus tyrimą ir ištyrus rogių lenktynėse dalyvaujančių šunų išmatas ir sudarius statistinius modelius buvo nustatyta, kad patys svarbiausi veiksniai šunų užsikrėtimui parazitais buvo voljeras, kuriame šunys buvo auginti, dydis ir jame laikomų šunų skaičius, šuns amžius ir dehelmintizacijos schema. Didžiausias parazitų paplitimas buvo nustatytas: dideliuose voljeruose, kuriuose buvo auginama trys ir daugiau šunų vienu metu, šunyse, kurių amžius buvo 2 metai ir jaunesni, ir voljerai, kurių šunims profilaktinė dehelmintizacija buvo atliekama 1 - 4 kartus per metus. Nors visi tirti šunys buvo suaugę, buvo pastebėti trys parazitų pasiskirstymai skirtingose amžiaus grupėse. Nematodai, ypatingai Trichuris spp., buvo retai aptinkami vyresnių šunų grupėje. Tai iškelė prielaidą, kad jauni šunys buvo labiau imlūs parazitų užsikrėtimui ir kad tam tikras atsparumas užsikrėtimui susidarė pas vyresnius šunis (22). Panašūs užsikrėtimo polinkiai buvo pastebėti ir ankstesniuose tyrimuose (23,24).

Voljerų dydis buvo pats reikšmingiausias veiksnys, kuris lėmė helmintų skaičių ir jų rūšių įvairovę. Daug dažniau užsikrėtę buvo dideliuose voljeruose laikomi šunys (laikoma trys šunys ir daugiau). Panašūs rezultatai buvo gauti ir anksčiau (23,25). Padaryta išvada, dirvaperduodamais helmintais dažniau buvo užsikrėtę šunys, kurie laikomi dideliu tankiu (donorai ir recipientai) uždaroje vietoje. Tai ypatingai pasireiškė voljere laikomų šunų išmatose, kai jie buvo laikomi lauke arba visada/dalinai voljere. Laikant užkrėstą helmintais šunį voljere buvo sukuriamos sąlygos staigiam ir

14 ilgalaikiam voljero paviršiaus ir dirvos užkrėtimui invazinės stadijos dirva galinčių plisti helmintų kiaušinėliams, tokiems kaip Toxocara spp., Ancylostoma spp., Uncinaria spp. ir Trichuris spp. Yra gerai žinoma, kad T. canis ar Trichuris spp. gali išlaikyti savo gebėjimą užkrėsti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių arba net iki dviejų metų, jei tam yra tinkamos drėgmės ir temperatūros sąlygos. Atsižvelgiant į tai, kad vienas šuo užkrėstas dešimt U. stenocephala patelėm gali su išmatomis išskirti daugiau nei 200000 kiaušinėlių per dieną, voljerų, kuriuose laikomi keli šunys vienu metu užkrėstumas galėtų būti neišmatuojamai didelis ir kartu su šunų dažnu įpročiu į koprofagiją, galėjo sukelti dažną, jei ne nuolatinį kontaktą su helmintų invazinėmis stadijomis, kurias išskyrė voljere laikomi šunys (6). Tai padidintų parazitų tankumą kiekvienam gyvūnui. Dar vienas veiksnys, kuris turėjo įtakos rogių sporte dalyvaujančių šunų užsikrėtimui helmintais, buvo dažnas šunų judėjimas ir dalyvavimas dideliuose šunų susibūrimuose, treniruočių ir varžybų aikštelėse (22). Kituose tyrimuose, buvo pastebėta, kad keliavimas su šunimi žymiai padidina riziką virškinamojo trakto prazitų užsikrėtimui (14).

Kitame tyrime (26) buvo tirtas Toxocara spp. šunų užsikrėtimas šunų, kurie buvo laikomi voljeruose veislynuose ar globos namuose ir namuose laikomi šunys. Jame pastebėta, kad šunys, kurie prieš tyrimą per pastaruosius du mėnesnius buvo laikyti voljere, turėjo 2,76 karto didesnę riziką

Toxocara spp. kiaušinėlių buvimui išmatose negu šunys, kurie nebuvo laikyti voljere. Lyginant

rezultatus šunų, kurie vedžiojimo metu galėjo mažiau nei 20 proc. viso laiko bėgioti laisvai ir šunų, kurie vedžiojimo metu galėjo bėgioti 51-80 proc. ir 81-100 proc. viso laiko nepririšti, pastarieji turėjo atitinkamai 10,49 karto ir 13,52 karto didesnę riziką būti Toxocara spp. kiaušinėliams teigiami (p < 0,05). Be to, šunys, kurie galėjo vaikščioti nepririšti 21-50 proc. vedžiojimo laiko, turėjo 6,51 karto didesnę riziką Toxocara spp. kiaušinėlių buvimui išmatose nei šunys, kurie buvo vedžiojami nepririšti mažiau nei 20 proc. viso vedžiojimo laiko. Tačiau šis palyginimas buvo statistiškai nepatikimas (26). Nepaisant amžiaus, pagrindiniai rizikos veiksniai nustatyti šiame tyrime buvo susiję su šeimininko kontrolės šuniui nebuvimu, tai yra kai šuo laisvai vaikštinėja daugiau nei pusę savo vedžiojimo laiko arba kai šuo laikomas ne namuose, o voljere, lauke. Tokiu būdu šunys gali praryti užkrėstų ir užterštų produktų iš aplinkos nepastebėti, tam tikru būdu primenant benamius šunis, kuriems tikėtinas didesnis užsikrėtimas Toxocara spp. helmintais (27,28).

Jokia reikšminga koreliacija nebuvo rasta tarp Toxocara kiaušinėlių išskyrimo ir šuns laikymo sąlygų. Tačiau šunys gyvenantys miesto vietovėse turėjo žemiausią helmintų paplitimą (3,7 proc. lyginant su 5,0 – 8,2 proc. kitose vietovėse). Kadangi šuns laikymo sąlygos galėjo būti ne tokios pačios kaip vietovės, kuriose šunys vaikščiojo, šie rezultatai buvo sunkiai interpretuojami ir dėl to, kad užsikrėtimas Toxocara spp. kiaušinėliais su lervute ne visada tampa suaugusių šunų užsikrėtimo šaltinu (26).

15 Italijoje atliktame tyrime (29) imant išmatų mėginius iš šunų, gyvenančių metropolitaninėje ir mikropolitaninėje Milano dalyse, buvo išskirti šie rizikos veiksniai užsikrėtimui helmintais. Šunys jaunesni nei 12 mėnesnių ir šunys, kurie gyveno su kitais šunimis. Lyginant šunis, kurie gyveno didelėje metropolitaninėje Milano zonoje su šunimis gyvenančiais mikropolitanininėje zonoje, pastarieji turėjo daugiau nei du kartus didesnę riziką užsikrėtimui helmintais. Lyginant namų valdas, kuriuose gyveno vienas šuo su namų valdomis, kuriose gyveno keli šunys, pastarųjų rizika helmintams buvo 2,059 karto didesnė. Tai reiškia, kad šunų gyvenimas kartu yra vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių susijusiu su endoparazitizmu (29). Panašūs rezultatai buvo gauti ankstesniame tyrime, kuriame buvo aptiktas didesnis helmintų paplitimas namuose, kuriuose gyvena keli šunys. Stiprūs ryšys buvo pastebėtas tarp Ancylostomatidae ir T. vulpis užsikrėtimo (30). Galima manyti, kad kelių augintinių būvimas sukelia didesnį aplinkos užkrėtimą invazinėmis parazitų stadijomis. Šunys tampa labiau imlūs užsikrėtimui, o pats aplinkos užterštumas yra didesnis ir geriau palaikomas (29).

Vokietijoje atliktame tyrime (28), kur buvo imti šunų išmatų mėginiai, suaugusių šunų grupėje buvo nustatytas žymiai didesnis endoparazitų užsikrėtimo kiekis benamių šunų tiriamojoje grupėje nei globos namuose laikomų šunų grupėje. Gauti rezultatai sutapo su anksčiau darytais tyrimais Nyderlanduose (27), kuriuose buvo rasti didesni užsikrėtimo dažniai benamių šunų populiacijoje nei globos namuose gyvenančių ar pensininkų šunų populiacijoje. Galima manyti, kad priklausomai nuo kiek laiko gyvūnas buvo vienas ir be šeimininko globos, maitinosi atliekomis ir mažesniais žinduoliais iki kol buvo sugautas ir apgyvendintas globos namuose, jis turėjo didesnė riziką helmintų užsikrėtimui (28).

1.3. Šunų koprofagija, helmintų kiaušinėlių keliavimas virškinimo traktu,

užsikrėtimo virškinimojo trakto helmintais interpretavimas

Toxocara spp. kiaušinėliai esantys aplinkoje gali būti embrionuoti arba ne. Neembrionuotų

kiaušinėlių patekimas į virškinamąjį traktą nesukelia užsikrėtimo, tačiau kiaušinėliai, kuriuose yra lerva, užsikrėtimą gali sukelti priklausomai nuo šuns amžiaus ir imunologinės būsenos. Yra svarbu atskirti užsikrėtimą kiaušinėliais nuo pasyvaus neembrionuotų kiaušinėlių praėjimo virškinamuoju traktu. Tai paremiama atliktu tyrimu (26), kai šunų koprofagija buvo svarbus rizikos veiksnys šunų

Toxocara spp. kiaušinėlių išskyrimui. Todėl radus helmintų kiaušinėlių šunų išmatose ne visada

reiškia, kad šunys buvo užsikrėtę. Kadangi neembrionuoti Toxocara spp. kiaušinėliai galėjo praeiti pro gastrointestinalinį traktą nepažeisti (7,8). Mokslininkai Sager 2006m. ir Ziadinov 2008m. teigė, kad šunų koprofagija galėjo būti priežastimi dėl šunims tipiškų ir šunims atipiškų kiaušinėlių buvimo išmatose, nors realaus užsikrėtimo tais parazitais nebuvo. Dėl to koprofagija galėjo turėti įtakos realių helmintų užsikrėtimo pervertinimui. Tikimybė, kad kiaušinėliai rasti koprologinio

16 tyrimo metu buvo iš prarytų užterštų išmatų, o ne dėl realaus užsikrėtimo, priklausė nuo pačio parazito rūšies, kadangi ne visi parazitai išskiria kiaušinėlius, kurie gali praeiti virškinamąjį traktą nesuvirškinti arba bent morfologiškai nepaveikti. Pavyzdžiui askaridiniai helmintai gali produkuoti tvirtus kiaušinėlius, kurie praeina po gastrointestinalnį traktą beveik nepažeisti (31). Šie kiaušinėliai turi subręsti aplinkoje ilgesnį laiką, kad taptų invazyvūs (pvz.: Toxocara spp.). Jei kiaušinėliai praryjami prieš pasiekiant savo invazinę stadiją, jie gali pasyviai praeiti pro virškinamąjį traktą. Koprofagija tampa problema, kai šunys suėda ne savo išmatas, kadangi tai neturi didelės įtakos užsikrėtimo paplitimui, o kitų šunų išmatas. Šunys ėda ir kitų gyvūnų rūšių išmatas ir kai kurie kiaušinėliai negali būti morfologiškai atskiriami tarp šunų parazitinių kiaušinėlių ir ne šunyse parazituojančių helmintų kiaušinėlių. Tai irgi galėjo paveikti koprologinio tyrimo rezultatus (8). Tyrimai parodė, kad didelis procentas Toxocara spp. kiaušinėlių, rastų šunų išmatose ir identifikuoti naudojant PGR analizę, iš tiesų buvo T. cati (7). Taip buvo dėl to, kad šunims būdinga koprofagija kačių išmatomis ir neembrionuoti T. cati kiaušinėliai galėjo praeiti šunų virškinamąjį traktą kaip teršalai (28). Tyrimo rezultatai (28) parodė, kad šunų helmintų užsikrėtimo paplitimo vertinimas turėtų būti interpetuojamas atsargiai. Koprologinį tyrimą pakartojus du kartus su trijų dienų pertrauka ir šunis po pirmo tyrimo laikant uždaroje patalpoje, po antro tyrimo – 49 proc. visų, pirmo koprologinio tyrimo metu helmintų kiaušinėliams teigiamų šunų, buvo neigiami. Tai yra, jų išmatose kiaušinėlių nebuvo rasta. Be to, 49 proc. visų mėginių, kuriuose buvo rasta Toxocara spp. kiaušinėlių pirmo tyrimo metu, antro tyrimo metu irgi buvo neigiami.

Išmatų šaltinis, kuriame būtų Toxocara spp. kiaušinėlių, galėtų būti išmatos iš kitų šunų, kačių, galvijų ar lapių. Išmatos iš kačių ir šunų yra plačiai prieinamos. Pagal rastų kiaušinėlių dydį, laukinių triušių išmatos galėtų būti Strongylidae tipo kiaušinėlių šaltinis. Trichuris spp. kiaušinėliai šunų išmatose galėtų būti dėl šunų koprofagijos pelių ir avių išmatomis (32).

Viename iš tyrimų (26) buvo pastebėta, kad šunys išreiškiantys koprofaginę elgseną turėjo 2,44 karto ryškiai didesnę riziką turėti Toxocara spp. kiaušinėlių savo išmatose palyginus su šunimis, kurių šeimininkai neinformavo apie tokią šunų elgseną. Patikimumas p < 0,05.

1.4. Aplinkos užterštumas virškinamojo trakto helmintų kiaušinėliais ir jų

išplitimo zonos

Gyvenamųjų vietovių dirva, dažnai būna užteršta šunų platinamų parazitų kiaušinėliais. Jos užterštumas gali būti labai įvairus: kaimo vietovėse, dirvoje būna gausu parazitų kiaušinėlių, kai miesto dirvoje jų aptinkama mažiau (33,34). Tačiau tankėjanti žmonių ir jų laikomų šunų populiacija miestuose tampa rimtu rizikos veiksniu (35), nulemiančiu miesto dirvos užterštumą šių gyvūnų parazitų kiaušinėliais. Miesto vietovių aplinkos užterštumas šunų virškinamojo trakto parazitų

17 kiaušinėliais (36,37) ir šunų augintojų vaidmuo kaip viena iš pagrindinių šunų parazitų plitimo priežasčių (26) buvo įvertinti anksčiau. Portugalijoje atliktame tyrime (36) 82,3 proc. tirtų šunų buvo vedžiojami nepririšti. Buvo pastebėta teigiama koreliacija tarp šuns vedžiojimo be pavadėlio ir užsikrėtimo endoparazitais. Apklausus šunų šeimininkus, mažiau nei trečdalis taikė reguliarią dehelmintizaciją savo šunims ir nors 94,1 proc. šunų šeimininkų atsakė, kad surenka šunų išmatas, 5 iš 10 išmatų mėginių būdavo randami šunų parkuose kiekvieną dieną rinkus mėginius.

Pagal dirvos užterštumą helmintų kiaušinėliais ir palankumą šių parazitų plitimui, miesto vietovės skirstomos į kelias zonas (32). Estijoje atliktas tyrimas nurodo, kad užsikrėtimas parazitais buvo didesnis mažesniuose miestuose nei dideliuose (32). Be to, parazitų paplitimas mažėjo pagal gradientą nuo kaimo vietovių judant link miesto centro (34). Kaimo šunys buvo dažniau užsikrėtę patazitais negu miesto šunys (38). Mažesniuose miestuose galėjo būti mažesnis prieinamumas prie šunų vedžiojimo aikštelių ir daugiau kaimo takelių. Kartu, laukiniai mėsėdžiai tokie kaip lapės, meškėnai ir barsukai gali patekti į ir iš mažesnių miestelių, taip sukurdami potencialų zoonotinių parazitinių užsikrėtimo šaltinį (39). Kadangi ir žmonės, ir šunys yra heterogeniškai pasiskirstę aplinkoje, tyrimo metu buvo tikimasi miestuose surasti užsikrėtimą sukeliančius žindinius. Remiantis anksčiau atliktais tyrimais (40), buvo tikimasi surasti didesnį užsikrėtimo paplitimą tuose regionuose, kuriuose dominavo nuosavi namai, kadangi šalia šių namų dažniausiai yra vietų, kuriuose vedžiojami šunys. Iš tiesų buvo rastas didesnis endoparazitų paplitimas ir intensyvumas regionuose, kuriuose dominavo daugiabučiai namai. Gali būti, kad šunys gyvenantys nuosavuose namuose buvo laikomi kiemuose ir turėjo daug mažesnį prienamumą prie miesto gatvių palyginus su šunimis gyvenusiais butuose, kurie buvo vedžiojami savo šeimininkų daug didesnėse teritorijose bent kartą per dieną. Kadangi žmonių ir jų augintinių tankumas yra didžiausias vietose, kur dominuoja daugiabučiai namai, buvo tikėtina, kad endoparazitai taip pat koncentruoti žaliose erdvėse, kurios supo daugiabučių namų rajonus (32). Atliktame tyrime, potencialiai pavojingos zonos susidedančios iš rekreacinių vietų, žaliųjų erdvių šalia mokyklų ir darželių buvo užsikrėtimo šaltiniai. Šios erdvės – pagrindinės vietos, kuriose žmonės buvo linkę kasdien vedžioti savo šunis, dėl ko padidėjo aplinkos užterštumas helmintų kiaušinėliais ir kontaktas tarp šunų. Kartu, užsikrėtimo ciklas galėjo būti uždaras ir būdingas tik tam daugiabučių namų regionui (41). Prastas ekskrementų pašalinimas iš teritorijos irgi galėjo didinti endoparazitų paplitimą dirvoje. Buvo teigiama, kad didelis Toxocara spp. kiaušinėlių skaičius viešuose parkuose miestų vietovėse atsirado dėl augančios šunų populiacijos ir dėl santykinai mažų šunų vedžiojimo vietų (42).

Malaizijoje atliktame tyrime (43) buvo lyginamas kaimo ir miesto vietovių dirvos užteršimas helmintų kiaušinėliais. Buvo pastebėta, kad šunų virškinamojo trakto parazitų paplitimas yra didelis ir kaimo, ir miesto vietovėse, tačiau miestuose jis buvo didesnis (90 proc.) nei kaimuose (18,3 proc.).

18 Didesnis dirvos užterštumas miesto vietovių aplinkos dirvoje galėtų būti dėl benamių šunų, kurie rausdavosi šiukšlėse ir tuštindavosi šalia gyvenamųjų namų. Jie taip pat buvo labiau linkę lankytis viešose žaidimų aikštelėse, kurios nebuvo aptvertos tvora. Benamiai šunys dažnai buvo pastebėti žaidimų aikštelėse naktį, kur tuštindavosi ir ilsėdavosi. Dėl užsikrėtimo T. canis kiaušinėliais, net jei kaimo vietovių šunys turėjo didesnį užsikrėtimo laipsnį nei miesto šunys, tai negalėjo tiesiogiai atvaizduoti situacijos, kadangi dirvos tyrimas parodė, jog miesto vietovės aplinka buvp labiau užteršta helmintų kiaušinėliais nei kaimo (43).

Toxocara spp. anikūnų paplitimas žmonių populiacijoje smarkiai varijavo tarp valstybių (ir net

tarp regionų toje pačioje šalyje) priklausomai nuo socioekonominių veiksnių, išsivystymo lygio, vartojamo maisto įpročių ir klimato. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktame serologiniame tyrime buvo nustatyta, kad individai dirbę su žeme ar dirva susijusį darbą (ūkininkai ir kiti agrokultūros darbuotojai) turėjo žymiai didesnį serologinį Toxocara spp. antikūnų paplitimą (26 proc.) palyginus su žmonėmis, kurių profesija nebuvo susijusi su dirva (14 proc.) (20).

1.5. Helmintų kiaušinėlių išgyvenamumo dirvoje svarba aplinkos užterštumui

Atlikti moksliniai tyrimai pademonstravo svarbią sezoninę variaciją endoparazitų užsikrėtimo paplitime ir helmintinių kiaušinėlių gyvybingume dirvoje bei ekskrementuose (44). Estijoje darytame tyrime (32) buvo nustatyta, kad didžiausias šunų endoparazitų paplitimas ir intensyvumas buvo pavasarį ir rudenį, o žemiausias vasarą. Tai sutapo ir su ankstesniais tyrimais (45). Helmintų kiaušinėliai aplinkoje buvo pažeidžiami karščio ir ultravioletinės spindulių (UV) radiacijos, kuri vidutinėse platumose yra didžiausia vasarą. Todėl kiaušinėlių išgyvenamumas padidėjo dėl vidutinėse platumose ilgai besitęsiančio rudens, kai sumažėja karštis ir UV spinduliuotė. Buvo įrodyta, kad helmintų kiaušinėliai ir lervos galėjo išgyventi žiemą dirvoje jei ji padengta storu sniego sluoksniu (46). Tuo tarpu kiti autoriai aiškina, kad padidėjusi užsikrėtimo rizika pavasarį ir rudenį buvo susijusi su didesniu šiais sezonais gimstančių šuniukų skaičiumi (45). Tačiau modernus šunų veisimas, ypatingai miesto vietovėse, nesusijęs su sezonais ir šuniukai gimsta nuosekliau, dėl ko helmintų kiaušinėlių plitimas buvo pastovus visus metus (32).

Taeniidae sp. kiaušinėliai (Echinococcus spp. ir Taenia spp.) yra išskiriami į aplinką pilnai

išsivystę ir galintys užkrėsti, todėl turi būti atsižvelgiama į tiesioginį perdavimą kaip į zoonotinę riziką. Be to, šie kiaušinėliai – labai atkaklūs: aplinkoje E. multilocularis kiaušinėliai išgyveno iki 8 mėnesių tarp rugpjūčio ir gegužės kai oro temperatūros svyravo nuo -15 ºC iki 27 ºC. Tačiau jie buvo jautrūs išdžiūvimui. Galintys užkrėsti E. multilocularis kiaušinėliai žuvo per 48 valandas, kai drėgmė buvo 27 proc., 25 ºC temperatūroje ir per 2 valandas kai drėgmė buvo 15 proc. 43 ºC temperatūroje. O dvi dienos -83 ºC temperatūroje mirtinos. Tačiau buvo sudėtinga pritaikyti šiuos rezultatus Echinokokų

19 kiaušinėlių išgyvenamumo laipsnio vertinimui, kai šie buvo prilipę prie gyvūnų ar kitų paviršių. Nors kiaušinėliai buvo atsparūs tik tam tikroje temperatūroje, negalima atmesti galimybės, kad kiaušinėliai sugebėjo genetiškai prisitaikyti prie vietinių sąlygų ir taip įgyti aplinkos toleranciją, kurios anksčiau neturėjo (31,47).

T. canis išskiriami kiaušinėliai iškart negali užkrėsti ir turi praeiti vystymosi etapus aplinkoje. Šių etapų greitis priklauso tiesiogiai nuo temperatūros ir drėgmės (48). Pavyzdžiui dauguma T. canis kiaušinėlių galėjo išsivystyti į lervines stadijas tik jei vidutinė temperatūra pakilo iki 11,8 ºC (41). Patys kiaušinėliai buvo atsparūs aplinkoje. Laboratorinėmis sąlygomis 50 proc. apvaisintų kiaušinėlių laikytų 4 ºC temperatūroje 2 proc. formalino tirpale 21 mėnesį galėjo pilnai embrionuotis ir tapti invaziniais (49). Išgyvenamumui lauko sąlygomis įtaką darė mikroarealas ir mikroklimatas – išgyvenamumas sumažėjo kai dirvos drėgmė ir oksigenizacija mažėjo (50). Didesnė temperatūrų tolerancija kiaušinėlių išgyvenamumui nebuvo iki galo apibrėžta, tačiau kiaušinėliai pradėdavo deformuotis ir žūti kai temperatūra pakildavo daugiau nei 34 – 45 ºC (48). Apatiniame temperatūros diapazono gale, embrionuotų kiaušinėlių gyvybingumas sumažėjo nuo 95 proc. iki 20 – 30 proc. kai kiaušinėliai buvo laikomi labai šaltose temperatūrose (nuo -7 iki -20 ºC) 15 – 30 dienų laboratorinėmis sąlygomis (51). Panašiame ekspermente embrionuoti T. canis kiaušinėliai laikyti -15 ºC temperatūroje 5 dienas tapo negyvybingi, o tokiomis pačiomis sąlygomis laikyti T. leonina turėjo daug geresnį atsparumą šalčiui. Tikėtina, kad toks skirtumas stebimas dėl helmintų prisitaikymo plisti skirtingomis sąlygomis (47).

Trichuris spp. gali išlaikyti gebėjimą užkrėsti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių arba net iki

dviejų metų, jei tam buvo tinkamos drėgmės ir temperatūros sąlygos. Ancylostoma spp. ir Uncinaria

spp. lervos galėjo išgyventi dirvoje iki 2 mėnesių, o U. stenocephala kiaušinėliai galėjo laisvai išlikti

temperatūroje žemiau 0 ºC kelias savaites (6).

1.6. Helmintų kiaušinėlių plitimo būdai ir išplitimas dirvoje

Žmonių cistcerkozė yra randama daugelyje pasaulio vietų įskaitant ir išsivysčiusiose šalyse dėl pacientų migracijos iš endeminių zonų arba dėl lokalizuoto perdavimo iš žmogaus sergančio tenioze. Tačiau atsižvelgiant į parazito dauginimosi ciklą matome, kad parazito pilnas gyvavimo ciklas buvo galimas tik tada, kai kiaulės turėjo prieinamumą arba prie žmonių išmatų, arba prie maisto, kuris buvo užterštas žmonių išmatomis. Prastas sveikatos švietimas ir sanitarinės praktikos nebuvimas sukuria sąlygas parazitų kiaušinėlių plitimui ir pernešimui (52).

Taenia spp. kiaušinėliai galėjo pasklisti nuo nuosėdinio sluoksnio iki aplinkinės dirvos per

20 didesnius atstumus. Be to, Echinococcus spp. kiaušinėliai galėjo prilipti prie padangų, batų ar gyvūnų letenų, o tai sukūrė plačiai užterštą aplinką ir jos dirvą, įskaitant ir žmonių gyvenvietes (47).

Kai kurie moksliniai tyrimai atskleidė, kad šuns kailis buvo vienas iš svarbių Toxocara spp. kiaušinėlių plitimo kelių (31). Airijoje atliktame tyrime, kuriame buvo tirta 100 šunų, atskleidė, kad 67 proc. šunų ant savo kailio nešiojo Toxocara spp. kaušinelių. Vidutinis kiaušinėlių skaičius buvo 12 kiaušinėlių grame plaukų (53). Didžioji dauguma kiaušinėlių, įskaitant ir tuos, kurie buvo embrionuoti, buvo ant jaunų šuniukų kailio (54). Antrasis tyrimas Turkijoje ištyrė 51 šunį. Iš jų 22 proc. turėjo Toxocara spp. ant savo kailio, kurių vidurkis buvo 9,7 kiaušinėlių grame plaukų (55). Ant suaugusių šunų kailio buvo rasti ne tik šunų helmintozes sukeliantys parazitų kiaušinėliai, bet ir ne šuninių gyvūnų parazitų kiaušinėliai rodo, kad šunys šiuos kiaušinėlius susirinko iš užterštos aplinkos, ypatingai nuo užterštos kiaušinėliais dirvos ant kurios voliojosi norėdami paslėpti kvapą, o ne nuo savo pačių su išmatomis išskyriamų kiaušinėlių (53). Ši teorija toliau pagrindžiama trečiu tyrimu Nyderlanduose, kuriame 9 šunų kailyje buvo rasta helmintų kiaušinėlių, tačiau tų šunų išmatose Toxocara spp. kiaušinėlių nebuvo. Iš viso kiaušinėliai buvo rasti ant 12 proc. iš 148 šunų kailio, tačiau nei vienas kiaušinėlis nebuvo gyvybingas auginant kultūras (56).

21

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo vieta ir objektai

Tyrimas atliktas pietryčių Lietuvoje, skirtinguose kaimuose. Tyrime dalyvavo kiemai esantys šiuose kaimuose: Vilūniškių kaimas, Turgelių kaimas, Jezavitiškių kaimas, Tabariškių kaimas ir Alytaus apskrityje esantis vienkiemis. Tyrimas atliktas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio mėnesio iki rugsėjo mėnesio. Per šį laikotarpį buvo renkami ir tiriami mėginiai nuosekliai nedideliais kiekiais, kad mėginiai būtų švieži. Bendra tyrimo trukmė 6 mėnesiai. Tyrime dalyvavo kiemai, kuriuose buvo laikomi vienas ir daugiau šunų, kurių laikymo būdas buvo - šuo laikomas pririštas prie grandinės ir/arba šuo laikomas voljere. Bei kurių šeimininkai sutiko dalyvauti tyrime, tai yra, sutiko kad būtų renkami mėginiai iš jų kiemų ir atsakyti į sudarytą klausimyną. Šunys gyvenantys palaidi kieme arba namuose į tyrimą nebuvo įskaičiuoti ir jų mėginiai nebuvo rinkti.

Tyrimų medžiaga buvo renkama dviejų rūšių – du mėginiai šuns išmatų ir 6 – 9 dirvožemio mėginiai. Surinktų dirvožemio mėginių kiekis ir vieta buvo nuspręsta atsižvelgiant į šuns laikymo būdą. Visiems šunims buvo rinkti išmatų mėginiai. Renkami išmatų mėginiai buvo kuo vizualiai šviežiasni, nesudžiuvę, pageidautinai esantys pavėsyje, ne tiesioginiuose saulės spinduliuose ir iš šuns defekacijai paskirtos vietos, neišnešioti. Mėginiai surinkti su vienkartine nitriline pirštine. Pirštine surinkta visa toje vietoje esanti krūvelė, nuo dirvos, žolės, šuns laikymo vietoje. Antras išmatų mėginys surinktas praėjus nemažiau nei 24 valandoms iš to paties šuns (57). Kaip ir pirmam išmatų mėginiui, išmatos rinktos šviežios, tokiu pačiu būdu. Mėginiai sunumeruoti, užrašytas šuns identifikacijos numeris ir išmatų mėginio pakartojimo numeris.

Dirvos mėginiai buvo rinkti atsižvelgus į šuns laikymo būdą. Prie grandinės laikomų šunų mėginiai buvo rinkti po 9 vienetus tokia tvarka: šuns teritorijoje (0 zona), kurioje šuo visada gali vaikščioti ir ją pasiekti atsitiktinai surinkti trys dirvos mėginiai iš skirtingų vietų. Tolimesni mėginiai rinkti nuo šuns laikymo teritorijos ribos paskaičiavus apytiksliai 5 m (1 zona). Šio atstumo spinduliu surinkti dar trys dirvos mėginiai atsitiktine tvarka. Paskutiniai trys dirvos mėginiai rinkti nuo šuns laikymo teritorijos apytikriai nutolus 10 m atstumu (2 zona). Mėginiai buvo renkami ne to pačio šuns ar kito laikomo šuns teritorijoje ir dirva renkama iš atsitiktinų vietų. Iš voljere laikomų šunų kiemo surinkta po 6 dirvos mėginius. Visų tirtų šunų laikomų voljere grindys buvo padarytos iš medinių lentų, todėl dirvos mėginiai šuns laikymo teritorije iš voljere laikomų šunų nebuvo imami. Šių šunų buvo imami trys dirvos mėginiai teritorijoje spinduliu 5 m nuo voljero, kuriame laikomas tiriamas šuo. Dar trys dirvos mėginiai paimti iš vietos nuo šuns laikymo vietos paskaičiavus 10 m atstumą. Mėginiai imti atstumu nuo šuns laikymo vietos apytikriai paskaičiuotuose teritorijose atsitiktine tvarka.

22 Visais atvejais dirvos mėginiai buvo imami vienkartiniu mediniu šaukštu į švarų užsegamą maišelį. Šaukštu būdavo suminkštinama dirva, jei reikia praskiriamos žolės, nugramdomas dirvos paviršius ne didesniu nei 1cm gyliu į maišelį ir mėginio svoriui padidinti paimama keli dirvos šaukštai iš gylesnio sluoksnio, tačiau ne gyliau nei iš 3 cm. Bendras dirvos mėginio svoris iš vienos vietos ne mažiau kaip 100 g. Šaukštas dedamas į maišelį kartu su dirvos mėginiu ir sandariai uždaromas. Ant maišelio užrašytas tiriamojo šuns identifikacijos kodas ir zonos kodas, iš kurios paimtas mėginys, bei mėginio numeris. Mėginiai po kodavimo iškart sudėti į transportavimo šaltkrepšį, kuriame buvo palaikoma 4 ºC temperatūra ir apsaugoma nuo tiesioginių saulės spindulių. Po mėginių surinkimo šunų šeimininkams buvo užduoti klausimai. Renkant mėginius pasižymėta, koks dirvos tipas buvo kiekvienu atveju, šuns laikymo teritorije ir dirvos mėginio ėmimo vietoje. Atkreiptas dėmesys ar šuns laikymo vieta buvo šalia naminių gyvūnų laikymo tvarto ir ar reikėdavo pereiti šuns teritoriją norint patekti į tvartą.

Iš viso ištirta 199 mėginiai, iš jų 40 išmatų mėginių ir 159 dirvos mėginių. Šie mėginiai paimti iš 20 skirtingų šunų. Šunys buvo suskirstyti į grupes pagal užsikrėtimą ir laikymo būdą (1 pav.).

1 pav. Tiriamųjų šunų suskirstymas į grupes pagal laikymo būdą ir užsikrėtimą

Laboratorijoje, mėginiai laikyti 4 ºC temperatūroje, iki tyrimo. Išmatų mėginiai tirti Flotacijos metodu (58), o dirvos mėginiai tirti flotaciniu metodu (2) naudojant ZnCl2 flotacinį tirpalą.

9 1 4 6 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Grandinė Voljeras Grandinė Voljeras

Teigiami Neigiami Šu n ų s ka iči u s Grupės

23

2.2. Tyrimo schema

2 pav. Atlikto tyrimo schema

2.3. Išmatų ir dirvos tyrimai

Išmatų tyrimas atliktas flotacijos metodu (58). Į plastikinį indelį iš mėginio maišelio naudojant maišelyje esantį šaukštą įdėta 3 g šviežių išmatų. Išmatos praskiestos vandeniu, gerai išmaišytos ir perkoštos pro sietelį (1x1 mm) į kitą indą. Sietelyje likusių išmatų tirščiai plauti su vandeniu, viskas sumaišyta medine mentele ir palikta stovėti 30 min. Praėjus 30 min. vanduo nupiltas, o 2 ml likusio sedimento įpilta į mėgintuvėlį ir iki 15 ml ribos užpilta cinko chlorido tirpalu, kurio tankis 1,45. Centrifuguota 5 min. 500 x g. Sterilia kilpele, kuri po kiekvieno naudojimo nudeginta liepsna ir atvėsinta, nuo tirpalo paviršiaus paimtas lašas uždėtas ant objektinio stiklelio. Lašo pernešimas kilpele pakartotas 4 kartus. Objektinis stiklelis iš karto mikroskopuotas mikroskopu 10 x ir 40 x padidinimais.

Dirvos mėginių tyrimas atliktas flotaciniu metodu (2), su metodo modifikacija, naudojant ZnCl2

flotacinį tirpalą. Dirvos mėginys prasijotas pro 0,5 x 0,5 cm akučių dydžio sietelį, kad būtų pašalinti

Metodikos paieška

• Literatūros analizė • Metodikos

pasirinkimas

Šunų išmatų mėginiai

• Pirmas išmatų mėginys • Antras išmatų

mėginys po 24 val.

Dirvos esančios kieme, kur laikomas šuo, mėginiai

• Dirvos nuo šuns teritorijos mėginys • Dirvos už 5 m nuo šuns

teritorijos mėginys • Dirvos už 10 m nuo

šuns teritorijos mėginys

Klausimynas šeimininkui

• Informacija apie šunį • Kiemo ypatumai Mėginių tyrimas • Koprologinis tyrimas Flotacijos metodu • Dirvos tyrimas flotaciniu tirpalu Duomenų analizė • Duomenų suvedimas į Excel ir kodavimas • Skaičiavimas naudojantis SPSS programa

24 dideli dirvos gabaliukai ir kiti organiniai teršalai. Gauta dirva pamaišyta ir iš pasverta 40g dirvos, kuri buvo toliau tiriama. Pasverta dirva patalpinta į stiklinį indą ir įpilta 60 ml 0.05 proc. Tween 80 tirpalo. Viską sumaišius indas įdėtas į automatinį maišytuvą. Po 20 minučių mišinys nupiltas į 50 ml centrifuginį mėgintuvėlį ir įdėtas centrifuguotis 3 minutes 200 x g. Tada viršutinis skystis nupiltas, o sedimentas užpiltas distiliuotu vandeniu ir įdėtas į centrifuguotis 3 minutes 200 x g. Viršutinis skystis nupiltas, o į likusį sedimentą įpilta 30ml cinko chlorido (ZnCl2) 1,450 g/cm3 tankio tirpalo.

Mėgintuvėlis vorteksinės maišyklės pagalba gerai išmaišytas, kad susidariusios nuosėdos visiškai pasiskistytų po mėgintuvėlį. Sumaišius mėgintuvėlis įdėtas centrifuguotis 3 minutes 200 x g. Po to mėgintuvėlis užpiltas ZnCl2 tirpalu iki pat mėgintuvėlio viršaus taip, kad susidarytų teigiamas

meniskas. Mėgintuvėlio paviršius atsargiai uždengtas dengiamuoju stikleliu ir paliktas 15 minučių. Po to dengiamasis stiklelis uždėtas ant objektinio stiklelio ir mikroskopuota mikroskopu 10 x ir 40 x padidinimais.

2.4. Statistinė analizė

Gauti duomenys iš šunų šeimininkų klausimyno, koprologinio tyrimo ir dirvos tyrimo atsakymų surašyti į lentelę naudojant Microsoft Office Professional Plus 2016 Excel programą. Kiekvienam šuniui priskirti gauti atsakymai iš šeimininkų, atliktų koprologinius ir dirvos tyrimų rezultatai. Duomenų statistinė analizė buvo atlikta naudojantis IBM SPSS Statistics 26.0 kompiuterine programa.

Duomenų kiekybinė ir procentinė analizės atliktos naudojant Crosstabs funkciją, patikimumui paskaičiuotas Chi-testas. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimais, kai p<0,05 (patikimumas 95 proc.).

Šunų išmatų mėginiai analizuoti pagal binarinį veiksnį (užsikrėtę = 1, neužsikrėtę = 0). Užsikrėtimo paplitimas paskaičiuotas procentais kiekvienai helminto rūšiai atskirai, rezultatų lyginimui ir patikimumui paskaičiuotas Chi-kvadratas ir gauta p reikšmė. Kiaušinėlių paplitimas dirvoje buvo analizuojamas paskaičiavus kiekvienoje zonoje atliktų trijų tyrimų rastų kiaušinėlių vidurkį. Reultatai buvo lyginami tarp: visų tirtų šunų dirvos skirtingų zonų, užsikrėtusių ir neužsikrėtusių šunų tų pačių dirvos zonų, prie grandinės ir voljere laikomų šunų tų pačių dirvos zonų, prie grandinės laikomų šunų skirtingų dirvos zonų ir voljere laikomų šunų skirtingų dirvos zonų. Kadangi buvo lyginami kiekvieno helminto kiaušinėlių skaičiaus vidurkiai, buvo nadojamas nepriklausomas T-testas, gautas vidurkių skirtumas ir p reikšmė. Grafike vaizduojant Strongylidae kiaušinėlių pasiskirstymą, dėl didelio skaičiaus šių kiaušinėlių ir grafiko iškreipimo, buvo normalizuoti duomenys įvedant logoritmą log10(x).

25

3. TYRIMO REZULTATAI

Helmintų kiaušinėliai buvo nustatyti 52,5 proc. (21 iš 40) tirtų išmatų mėginių, 11 šunų iš 20 tirtų šunų. 2 mėginiuose buvo rasti kiaušinėliai, kurių helmintai neparazituoja šunų virškinamajame trakte. Iš visų teigiamų mėginių, vienos rūšies helmintų kiaušinėliai buvo rasti 52,3 proc. (11 iš 21), 38,1 proc. (8 iš 21) mėginių buvo rasta dviejų helmintų rūšių kiaušinėlių, trijų ir keturių rūšių helmintų kiaušinėlių buvo rasta tik viename mėginyje (4,8 proc.). Dažniausiai pasitaikantys helmintų kiaušinėliai buvo Toxocara spp. – 35 proc. mėginių. Kiti helmintų kiaušinėliai nustatyti išmatų tyrimo metu buvo Toxascaris spp. (17,5 proc.), Strongylidae (17,5 proc.), Taeniidae spp. (10 proc.),

Trichuris spp. (5 proc.).

69,2 proc. užsikrėtusių šunų buvo laikomi pririšti prie grandinės, o voljere laikomi – 14,3 proc. šunų. Prie grandinės laikomi šunys buvo užsikrėtę dažniau ir didesne helmintų įvairove, nei voljere laikomi šunys. Prie grandinės laikomi šunys daugiausiai buvo užsikrėtę Toxocara spp – (53,8 proc.), mažiausiai Trichuris spp.(7,7 proc.) helmintais. Toxocara spp. helmintais prie grandinės laikomi šunys užsikrėtę beveik 7 kartus dažniau nei Trichuris spp. helmintais. Voljere laikomi buvo užsikrėtę tik Toxascaris spp. helmintais. Toxascaris spp. prie grandinės laikomi šunys buvo užsikrėtę du kartus daugiau nei voljere laikomi šunys (p>0,05). Toxocara spp. išskyrimas su išmatomis didesnis prie grandinės laikomų šunų nei tarp voljere laikomų šunų buvo statistiškai patikimas (p<0,05) (3 pav.).

3 pav. Kiaušinėlių išskyrimas su grandine pririštų (n=13) ir voljere laikomų (n=7) šunų

išmatomis.

* - skirtumas statistiškai ženklus (p<0,05).

15.4 53.8* 30.8 7.7 30.8 0 0 14.3 0 0 0 10 20 30 40 50 60 T a e n ii d a e sp . T o x o ca ra sp p . T o x a sc a ris sp p . T ric h u ris sp p . S tr o n g yli d a e T a e n ii d a e sp . T o x o ca ra sp p . T o x a sc a ris sp p . T ric h u ris sp p . S tr o n g yli d a e Grandinė Voljeras Užsik rėtim as, pr oc.

26 Išmatų mėginiai buvo tirti du kartus dėl galimos koprofagijos. Gauti rezultatai skyrėsi ne daug. Prie grandinės laikomų šunų pirmas bei antras išmatų mėginiai Taeniidae sp., Toxocara spp. ir

Trichuris spp. atžvilgiu buvo vienodi. Tai yra, abiejuose mėginiuose rasti tų pačių rūšių helmintų

kiaušinėliai. Tačiau pirmame ir antrame mėginiuose skyrėsi Toxascaris spp. ir Strongylidae aptiktų kiaušinėlių dažnumas. Toxascaris spp. kiaušinėlių buvo rasta du kartus dažniau pirmuose išmatų mėginiuose, nei po 24 val kartotame antrajame išmatų tyrime, atitinkamai 30,77 proc. pirmame ir 15,38 proc. antrame (p>0,05). Strongylidae kiaušinėliai pirmuose išmatų mėginiuose buvo randami dažniau nei antruose išmatų mėginiuose, atitinkamai 30,77 proc. pirmame ir 23,08 proc. antrame mėginiuose (p>0,05). Voljere laikomų šunų pirmame išmatų mėginyje rasti tik Toxascaris spp. kiaušinėliai. Pakartotinai paėmus išmatų mėginius po 24 valandų, helmintų kiaušinėlių nebuvo rasta.

4 pav. Helmintų kiaušinėlių išskyrimas su prie grandinės pririštų (n=13) ir voljere laikomų

(n=7) šunų išmatomis pirmo ir antro tyrimo (po 24 val.) metu 15.38 15.38 53.85 53.85 30.77 15.38 7.69 7.69 30.77 23.08 0 0 0 0 14.29 0 0 0 0 0 0 10 20 30 40 50 60 #1 #2 #1 #2 #1 #2 #1 #2 #1 #2 #1 #2 #1 #2 #1 #2 #1 #2 #1 #2 Taeniidae sp. Toxocara spp. Toxascaris spp. Trichuris spp. Strongylidae Taeniidae sp. Toxocara spp. Toxascaris spp. Trichuris spp. Strongylidae Grandinė Voljeras Užsik rėtim as , p ro c.

27 Tiriant dirvos užterštumą šunų virškinamojo trakto helmintų kiaušinėliais, buvo nustatytas skirtingų zonų užterštumas. Palyginus visų tirtų šunų aplinkos, skirtingų zonų dirvą buvo nustatyta, kad vidutinis Taeniidae sp. kiaušinėlių skaičius 40 gramų dirvoje 0-ėje zonoje (šuns laikymo vietoje) buvo 0,46 ir tai buvo reikšmingai didesnis užterštumas nei 1-oje zonoje bei didesnis užterštumas nei 2-oje zonoje (p<0,05). Dirvos užterštumas Toxocara spp. kiaušinėliais buvo nedaug didesnis 0-ėje zonoje nei 1 –oje zonoje, vidutinis Toxocara spp. kiaušinėlių skaičius atitinkamai 1,62 ir 1,55 (p>0,05). Statistiškai reikšmingas skirtumas buvo tarp 0-ės ir 2-os bei tarp 1-os ir 2-os zonų. Šuns laikymo zonoje dirva Toxocara spp. kiaušinėliais buvo labiau užteršta (1,62) nei 2-oje zonoje (0,05) (p<0,05) bei 1-oji zona buvo labiau užteršta (1,55) nei 2-oji zona (0,05) (p<0,05). Toxascaris spp. kiaušinėlių paplitimas mažai skyrėsi tarp zonų, kiaušinėliai buvo nustatyti tik šuns laikymo zonoje, tačiau tolimesnėse zonose jų nustatyta nebuvo. Dirvos užterštumas Trichuris spp. kiaušinėliais buvo didžiausias 0-ėje zonoje – vidutiniškai 1 kiaušinėlis 40 gramų dirvoje (p>0,05). Dirvos užterštumas

Trichuris spp. kiaušinėliais 5m atstumu nuo šuns laikymo vietos buvo didesnis (0,63) nei 10m nuo

šuns laikymo zonos (0,40) (p>0,05). Strongylidae kiaušinėlių skaičius tarp 0-ės ir 1-os, bei 2-os zonų skyrėsi ženkliai. 0-ėje zonoje kiaušinėlių buvo daugiau (1,25) nei 1-oje (0,88) ir 2-oje (0,78) zonose (p<0,05). Tarp pirmos ir antros zonų skirtumas buvo nedidelis (p>0,05). Dirvos užteršimas Ascaridia helmintų kiaušinėliais buvo didesnis 0-ėje zonoje (0,38), nei 1-oje zonoje (0,15) (p>0,05). Dirvos užteršimas Toxocara spp., Trichuris spp. ir Strongylidae kiaušinėliais mažėjo tolstant nuo šuns laikymo vietos.

5 pav. Vidutinis rastų kiaušinėlių skaičius 40 gramų dirvos šuns laikymo vietoje (0 zona), bei

5 m (1 zona) ir 10 m (2 zona) atstumu nuo laikymo vietos (n=20) * - skirtumas statistiškai ženklus (p<0,05)

Užsikrėtusių prie grandinės laikomų šunų aplinkos dirvoje buvo rasti 6 rūšių helmintų kiaušinėliai. 4 iš jų yra šunų virškinamojo trakto prarazitai. Strongylidae nematodų rūšys tyrimo metu

0.46* 1.62 0.08 1.00 1.25* 0.38 0.00 1.55 0.00 0.63 0.88 0.15 0.00 0.05* 0.00 0.40 0.78 0.00 0.00 0.20 0.40 0.60 0.80 1.00 1.20 1.40 1.60 1.80

Taeniidae sp. Toxocara spp. Toxascaris spp. Trichuris spp. Strongylidae Ascaridia

Vidu tin is k iau šin ėlių s kaičiu s 40 g d ir v o s Helmintų rūšys

28 nebuvo nustatytos, šie helmintai gali parazituoti atrajotojų ir šunų virškinamajame trakte. Buvo pastebėta, kad mėginiai, kuriuose buvo rasta daug Strongylidae, buvo imti nuo dirvos esančios šalia tvartų. Ascaridia yra vištinių paukščių nematodas, dėl to šunys jais neužsikrėčia, bet gali išskirti su išmatomis dėl koprofagijos (8). Daugiausiai kiaušinėlių šuns aplinkoje buvo rasta Strongylidae, tačiau tai ne helmintai, kurie parazituoja šunų virškinamajame trakte. Parazituojančiais endoparazitų kiaušinėliais labiausiai dirva užteršta buvo Toxocara spp., mažiausiai - Toxascaris spp. Toxocara spp. helmintų kiaušinėliais 0-ėje zonoje dirva užteršta žymiai daugiau nei Toxascaris spp., atitinkamai vidutiniškai 2,33 ir 0,11 kiaušinėlių 40 gramų dirvos (p<0,05). Taeniidae sp., Toxascaris spp. ir

Ascaridia buvo rasti tik 0-ėje, šuns laikymo zonoje. Trichuris spp. ir Strongylidae kiaušinėliais dirva

labiausiai buvo užteršta šuns laikymo zonoje. Šuns laikymo zona Toxocara spp. kiaušinėliais buvo užteršta daug labiau nei 5m nuo šuns vietos esanti zona, atitinkamai 2,33 ir 0,22 kiaušinėlių 40 gramų dirvos (p<0,05), (6pav.).

6 pav.Vidutinis rastų kiaušinėlių skaičius 40 gramų dirvos šuns laikymo vietoje (0 zona), 5 m

(1 zona) ir 10 m (2 zona) atstumu nuo laikymo vietos užsikrėtusių pririštų šunų kiemuose (n=9.

Vertinant neužsikrėtusių pririštų prie grandinės šunų kiemų aplinkos užterštumą, rezultatai skiriasi nuo užsikrėtusių šunų rezultatų. Neužsikrėtusių šunų aplinkoje nebuvo rasta Taeniidae sp.,

Toxocara spp. ir Toxascaris spp. helmintų kiaušinėlių. Iš parazituojančių šunyse buvo rasti Trichuris spp. helmintų kiaušinėliai. 2-oji zona buvo labiausiai užteršta Trichuris spp. kiaušinėliais (0,75) –

pusantro karto daugiau nei 0-nė zona ir 3 kartus labiau nei 1-oji zona (p>0,05). Kiemo dirvoje esantys helmintų kiaušinėliai buvo pasiskirstę netolygiai (7 pav.).

0.67 2.33 0.11 1.22 1.34 0.56 0.00 0.22 0.00 0.44 1.15 0.00 0.00 0.00 0.00 0.56 1.02 0.00 0.00 0.50 1.00 1.50 2.00 2.50

Taeniidae sp. Toxocara spp. Toxascaris spp. Trichuris spp. Strongylidae Ascaridia

Vid utin is k iau šin ėlių s kaičiu s 40 g d ir vo s Helmintų rūšys

29 7 pav. Vidutinis rastų kiaušinėlių skaičius 40 gramų dirvos šuns laikymo vietoje (0 zona), 5 m

(1 zona) ir 10 m (2 zona) atstumu nuo laikymo vietos neužsikrėtusių pririštų šunų kiemuose (n=4)

Lyginant visų tirtų prie grandinės ir voljere laikomų užsikrėtusių ir neužsikrėtusių šunų aplinkos dirvos užterštumą tarp tų pačių zonų, buvo gauta, kad šuns laikymo zonoje, visų rūšių helmintų kiaušinėlių paplitimas užsikrėtusių šunų buvo didesnis nei neužsikrėtusių. Žymus skirtumas buvo Strongylidae kiaušinėlių dirvos užterštume – užsikrėtusių šunų (7,22) laikymo vieta buvo labiau užteršta šias kiaušinėliais nei neužsikrėtusių (2,83) (p<0,05). Trichuris spp. kiaušinėliais užsikrėtusiųjų šunų 0-nė zona buvo užteršta nežymiai daugiau (0,41) nei neužkrėstųjų (0,17) (p>0,05). 5m atstumu nuo šuns laikymo vietos dirva Toxocara spp. kiaušinėliais buvo užteršta mažiau užkrėstųjų šunų kiemuose nei neužkrėstųjų, atitinkamai vidutiniškai 0,07 ir 0,97 kiaušinėlių 40 gramų dirvos (p<0,05). Priešingas 1-os zonos dirvos užterštumas buvo Strongylidea kiaušinėliais. Užsikrėtusių šunų dirva šiais kiaušinėliais buvo labiau užteršta (4,23) nei neužsikrėtusiųjų (0,80) (p<0,05). Nežymiai skyrėsi dirvos užterštumas Trichuris spp. kiaušinėliais – užsikrėtusiųjų šunų 1-oji zona buvo mažiau užkrėsta (0,13) šiais kiaušinėliais nei neužsikrėtusiųjų (0,27) (p>0,05). Analizuojant dirvą 10m atstumu nuo šuns laikymo vietos pastebėta, kad aplinka Strongylidae kiaušinėliais žymiai daugiau užteršta užsikrėtusių šunų kiemuose (3,10), nei neužsikrėtusių (0,83) šunų (p<0,05), (1 lentelė). 0 0 0 0.5 0.93 0 0 0 0 0.25 0.78 0.75 0 0 0 0.75 0.80 0 0 0.1 0.2 0.3 0.4 0.5 0.6 0.7 0.8 0.9 1

Taeniidae sp. Toxocara spp. Toxascaris spp. Trichuris spp. Strongylidae Ascaridia

Vid utin is k iau šin ėlių s kaičiu s 40 g d ir vo s Helmintų rūšys