KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS APLINKOS IR DARBO MEDICINOS KATEDRA
Rasa Bujevičiūtė
AUKŠTESNIŲJŲ (XI - XII) KLASIŲ MOKSLEIVIŲ STRESO
TYRIMAS
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (Sveikatos ekologija)
Mokslinis vadovas: Prof. habil. dr. V. Obelenis
TURINYS
SANTRAUKA………...…3
SUMMARY………...…4
ĮVADAS………...5
1. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI………....…...7
2. LITERATŪROS APŽVALGA………...….…8
2.1 Streso apibūdinimas ir požymiai………...…....8
2.2 Streso priežastys ir stresoriai………...….11
2.3 Streso psichofiziologiniai mechanizmai…………...…………...14
2.4 Streso įtaka sveikatai………...17
2.5 Moksleivių stresas ir jį formuojantys veiksniai………...20
2.5.1 Moksleivių streso psichosocialinės priežastys………...…...20
2.5.1.1 Mokykla ir stresas………..…...21
2.5.1.2 Šeima ir stresas………...23
2.5.1.3 Bendraamžiai ir stresas………..…....….24
2.5.1.4 Rizikingas elgesys ir stresas………...…...25
2.5.1.5 Stresas ir jo įtaka moksleivių sveikatai………...……28
2.6 Streso kontrolė ir profilaktika………...29
3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI………...32
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS………...…34
4.1 Moksleivių stresas ir pagrindinės jo priežastys………...…34
4.2 Negatyvus moksleivių elgesys – rūkymas ir alkoholio vartojimas………...…40
4.3 Streso įtaka moksleivių nusiskundimams sveikata…………...………...….54
IŠVADOS………...……….….…61
REKOMENDACIJOS………...……….…...62
LITERATŪROS SĄRAŠAS………...…………..…...63
SANTRAUKA Sveikatos ekologija
AUKŠTESNIŲJŲ (XI - XII) KLASIŲ MOKSLEIVIŲ STRESO TYRIMAS Rasa Bujevičiūtė
Mokslinis vadovas prof. habil. Dr. Vytautas Obelenis
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas. Aplinkos ir darbo medicinos katedra. – Kaunas, 2005. – 66p.
Darbo tikslas: Ištirti ir įvertinti aukštesniųjų (XI - XII) klasių moksleivių stresą ir jį formuojančius veiksnius.
Uždaviniai:
1. Ištirti rajono ir miesto moksleivių stresorius ir įvertinti galimus teritorinius skirtumus. 2. Ištirti moksleivių subjektyvų savo sveikatos vertinimą.
3. Pateikti rekomendacijas moksleivių streso profilaktikai.
Tyrimo medžiaga ir metodai: Buvo apklausta 286 Kauno ir 235 Biržų (viso 521) XI – XII klasių moksleivių. Tyrimui buvo naudojamas dviejų dalių streso įvertinimo klausimynas: Subjektyviai suvokto (10 punktų) streso skalė ir Streso įvertinimo skalė jaunimui. Taip pat moksleivių buvo klausiama apie rūkymą, alkoholio vartojimą bei simptomus, kurie juos vargino per pastaruosius dvyliką mėnesių. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant statistinį paketą “SPSS 11.5”. Rezultatai: Iš apklausto 521 moksleivio 29,9 proc. patiria nežymų stresą, 46,3 proc. – stiprų ir 23,8 proc. – labai stiprų stresą. Kauno ir Biržų moksleivių dažniausios stresinės situacijos yra miegas mažiau nei 8 valandos per parą (70,6 proc.), ginčai bei nesutarimai su šeima ar draugais (62,2 proc.), problemos mokykloje (39,0 proc.), alkoholio ar bet kokių narkotikų vartojimas (36,5 proc.). Mergaitėms dažniau būdingi ginčai bei nesutarimai su šeima ar draugais, išsiskyrimas su draugu, gyvenimo sąlygų pasikeitimas. Berniukams dažniau būdingas alkoholio ar bet kokių narkotikų vartojimas bei nežymus įstatymo pažeidimas. Dažniausiai moksleivius vargino mieguistumas pamokų metu (74,9 proc.), galvos skausmas (65,6 proc.) ir darbingumo sumažėjimas, nuovargis (56,6 proc.).
Išvados: Tirtuose miestuose moksleivių streso lygis yra beveik vienodas: 34,2 proc. moksleivių kartais jaučia stresą, 62,8 proc. gana dažnai jaučia stresą. Vertinant streso skalę jaunimui, 29,9 proc. moksleivių jaučia nežymų stresą, beveik pusė moksleivių (46,3 proc.) - stiprų ir 23,8 proc. – labai stiprų stresą. Dažniausios moksleivių stresinės situacijos yra miegas mažiau nei 8 valandos per parą (70,6 proc.), ginčai bei nesutarimai su šeima ar draugais (62,2 proc.), problemos mokykloje (39,0 proc.) bei alkoholio ar bet kokių narkotikų vartojimas (36,5 proc.). Kauno ir Biržų moksleiviai per pastaruosius 12 mėnesių dažniausiai skundėsi mieguistumu pamokų metu (74,9 proc.), galvos skausmu (65,6 proc.) bei darbingumo sumažėjimu, nuovargiu (56,6 proc.). Mergaitės dažniau skundėsi įvairiais negalavimais nei berniukai.
SUMMARY
Management of Public Health
STRESS STUDY OF THE SENIOR (11TH – 12TH FORMS) PUPILS Rasa Bujevičiūtė
Supervisor Vytautas Obelenis, Prof. Habil. Dr., Departament of Environmental and Occupational Medicine. Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. – Kaunas, 2005. – P. 66.
Goal of the paper: examine and evaluate stress and stressors of the senior pupils (that attend the 11th -12th forms).
Objectives:
1. Identify stressors of the urban and regional pupils and evaluate possible territorial differences. 2. Learn about pupils’ subjective evaluation of their health state.
3. Set recommendations for the prophylaxis of pupils’ stress.
Research material and methods: 521 senior pupils - 286 from Kaunas and 235 from Biržai - were selected at random and questioned. The stress-evaluating questionnaire covered two parts: scale of subjectively perceived stress (10 points) and stress-evaluating scale for the juvenile. The pupils were also questioned about the issues of smoking, use of strong drinks. They were asked to mark all the symptoms that bothered them through the past 12 months. The statistical data analysis was performed by means of a statistical package “SSPS 11.5”.
Results: 29.9% out of 521 pupils that were questioned experience slight stress, 46.3 % - great stress, and 23.8%- enormous stress. The major stressors of the aforementioned pupils are lack of sleep (70.6%), arguments with family and friends (62.2%), problems at school (39.0%), use of alcohol and drugs (36.5%). Girls usually pinpoint arguments with family and friends, separation, alteration of living conditions. Boys distinguish more often the use of strong drinks and drugs or a misdemeanor. It has been noticed that the more pupils use strong drinks (starting with abstinence and continuing with the use of strong drinks two or three times a week), the less they smoke (p<0.05). The pupils were especially emaciated by somnolence during their classes (74.9%), headache (65.6%), efficiency decrease and fatigue (56.6%).
Conclusion: the stress’ level of pupils in the cities, where the research was performed, is more or less the same: 34.2% of pupils sometimes experience stress and 62.8% are often under stress. The results of stress scale for the juvenile showed that 29.9% of pupils experience slight stress, 46.3%- strong stress, and 23.8% - enormous stress. The most frequent stressors are as follows: lack of sleep (70.6%), arguments with family and friends (62.2%), problems at school (39.0%), and use of strong drinks or drugs (36.5%). During the past 12 months the pupils of the cities of Kaunas and Biržai have been complaining mostly about somnolence during their classes (74.9%), headache (65.6%), efficiency decrease and fatigue (56.6%). Girls complained of different afflictions more often than boys.
ĮVADAS
Gera moksleivio psichoemocinė savijauta yra viena iš svarbiausių jo normalios raidos ir sėkmingo mokymosi prielaidų. Visuomenės sveikatos požiūriu su žmogaus psichologine būkle glaudžiai siejasi ir fizinė sveikata [1]. Labai svarbus psichikos sveikatos veiksnys yra individualios žmogaus savybės, priklausančios nuo paveldėjimo, amžiaus, lyties, tačiau psichikos sveikatos stiprinimo veikla neišvengiamai susijusi su socialiniais aplinkos veiksniais.
Baigiantys mokyklą XI – XII klasių moksleiviai yra vyriausia vaikų populiacijos dalis, tam tikra specifinė socialinė grupė, pagrindinį dėmesį skirianti mokymuisi, sprendimui dėl būsimos specialybės, besirengianti egzaminams ir studijoms aukštosiose mokyklose. Vienu iš pagrindinių baigiamųjų vidurinės mokyklos klasių moksleivių socialinės aplinkos veiksnių, turinčių įtakos vaiko sveikatai, psichologiniam komfortui bei gyvenimo kokybei, galima laikyti ugdymo procesą. Vykstant švietimo reformai, ieškoma būdų, kaip gerinti situaciją, siekiama modernizuoti ugdymo procesą, įsteigtos gimnazijos, įdiegtas profilinis ugdymas, pasikeitė egzaminų tvarka. Šie veiksniai kelia papildomą psichoemocinę įtampą moksleiviams, mokytojams, tėvams. [2]
Vis daugiau vaikų teigia, kad mokykla jiems kelia neigiamas emocijas [3]. Bloga moksleivio savijauta, psichologinio diskomforto jautimas mažina intelektinės veiklos galimybes, moksleivio darbingumą, iniciatyvumą, apsunkina bendravimą su kitais žmonėmis. Vis daugiau mokinių palieka bendrojo lavinimo mokyklas nebaigę jų.
Tarp svarbiausių šių dienų paauglių aktualijų – nemokėjimas atsispirti žalingiems įpročiams, bendravimo įgūdžių stoka. Agresija, destruktyvus elgesys, elgesio normų nesilaikymas, mokymosi motyvacijos stoka ir mokyklos vengimas, nerimastingumas, emocinis nestabilumas, pykčio protrūkiai, depresija ir suicidinės tendencijos – šie bei kiti paauglių emocijų ir elgesio sutrikimai sunkina mokytojų darbą ir moksleivių mokymosi procesą, neigiamai emociškai veikia kitus mokinius ir trukdo pačių paauglių pažangai moksle, sklandžiam brendimui bei pasirengimui tolesniam gyvenimo etapui. [4]
Vyresniojo mokyklinio amžiaus moksleiviai (16 – 18 metų) pagal socialinę periodizaciją skiriami paauglystės amžiui, pagal biologinę – brendimo baigmės (postpuberteto) laikotarpiui. [5] Šiuo laikotarpiu vyksta ne tik intensyvus fiziologinis vystymasis, bet ir daug socialinių, psichologinių pokyčių. Jaunuoliui nebetinka tie socialinės adaptacijos būdai, kurie būdingi vaikui, jis turi atrasti savo vietą greitai besiverenčiame suaugusiųjų pasaulyje. [6] Šis amžiaus tarpsnis ypatingas tuo, kad būtent šiuo laikotarpiu gyvenime tuo pat metu realizuojamos ir vaiko, ir suaugusio žmogaus programos. [7] Šiuolaikinėje visuomenėje, vykstant dideliems ekonominiams ir technologiniams pokyčiams, paaugliui pateikiama daugybė prieštaringų vertybių. Vėlyvosios paauglystės amžiaus žmogus susiduria su profesinio, moralinio, socialinio ir religinio pasirinkimo bei lytinio brendimo problemomis. [8] Paauglystėje yra sprendžiami socializacijos uždaviniai: tapatumo sukūrimas, emocinis atsiskyrimas
nuo tėvų, brandesnių santykių su abiejų lyčių bendraamžiais kūrimas. [6] Todėl labai svarbu, kad ne tik šeimos aplinka, bet ir ugdymo procesas atitiktų biologinius ir psichosocialinius poreikius, o prireikus paauglys galėtų gauti efektyvią psichologinę ir socialinę pagalbą.
Lyginant kitų šalių rodiklius aiškėja, kad Lietuvos moksleivių psichikos sveikatos būklė nepatenkinama. Mūsų šalies vaikams ir paaugliams nustatoma daug psichikos sveikatos sutrikimų požymių: vienišumo jausmas, depresija, stresas, mintys apie savižudybę. Lietuvos jaunuolių suicidiškumo rodikliai yra labai aukšti ir dar didėja nepalankia kryptimi, todėl būtina šią problemą spręsti kompleksiškai ir nedelsiant. [9]
1. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: Ištirti ir įvertinti aukštesnių jų klasių moksleivių stresą ir jį formuojančius veiksnius.
Uždaviniai:
1. Ištirti rajono ir miesto moksleivių stresorius ir įvertinti galimus teritorinius skirtumus. 2. Ištirti moksleivių subjektyvų savo sveikatos vertinimą.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 Streso apibūdinimas ir požymiai
Stresas – organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę žmogaus gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius jo psichofizinę pusiausvyrą.
Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Jie gali būti fiziniai (šaltis, karštis, alkis, trauma, infekcija ir kt.), psichologiniai ir socialiniai (konfliktas, nesėkmė, nelaimė, šeimos problemos, rūpesčiai darbe, netikrumas dėl ateities ir kt.).
Stresorius gali būti teigiamas, kai jis aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Toks stresas vadinamas eustresu.
Stresorius gali būti neigiamas, kai jis kelia grėsmę – visuomeninei padėčiai, artimųjų sveikatai ir gerovei, įsitikinimams bei savivaizdžiui. Toks stresas vadinamas distresu.
Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Itin stiprus, dažnai pasikartojantis arba ilgesnį laiką trunkantis (lėtinis) stresas gali sukelti įvairias ligas.
Streso požymiai gali būti skirstomi:
1. Fiziniai: širdies plakimas, kraujospūdžio padidėjimas, burnos ir gerklės džiūvimas, galvos skausmas, mieguistumas/nemiga, skrandžio spazmai, prakaitavimas, oro trūkumas, drebulys, rankų ir kojų šalimas, bėrimas, neatsparumas infekcijoms, nerviniai tikai, greitas nuovargis, kaklo ir nugaros skausmai/įtampa.
2. Psichiniai: nervingumas, nerimas, irzlumas, depresija, nekantrumas, baimingumas, neviltis, nepasitenkinimas, nuotaikų kaita, prislėgtumas, susirūpinimas.
3. Įtaka loginiam mąstymui: nesugebėjimas susikaupti, lakstančios mintys, savižudiškos mintys, užmaršumas, klaidingas kitų žmonių motyvų interpretavimas, žemas savęs vertinimas, baimė suklysti, nerimas dėl ateities. Dažniausiai streso paveikti žmonės mąsto primityviai – viską mato juodai arba baltai.
4. Elgesio pakitimai: vengimas arba pasitraukimas iš bendros veiklos, agresyvus vairavimas, dažnesnis rūkymas, alkoholio, vaistų vartojimas, rėkimas, verkimas be priežasties, mikčiojimas, nesusivaldymas, susidomėjimo praradimas, išsiliejimas ant kitų (ypač sutuoktinio ar šeimos narių), impulsyvumas, greitas išgąstis, nervingas juokas, padidėjęs kalbumas, griežimas dantimis, apetito stoka arba persivalgymas. [10]
H. Selye Bendrasis adaptacinis sindromas (General Adaptation Syndrome – GAS)
H. Selye 1936 m. aprašytas įvairių stresorių sukeliamas sindromas vėliau pavadintas “bendruoju adaptaciniu sindromu” arba “biologinio streso sindromu”. Kūnas patiria tris jo fazes, tai yra trijų pakopų progresyvią reakciją į stresą (žr. 1 pav.):
1. Nerimą (pavojaus reakcija). 2. Priešinimąsi.
3. Išsekimą.
Bendrojo adaptacinio sindromo tyrinėjimai parodė ir įgalino žmones suprasti, jog organizmo gebėjimas prisitaikyti (adaptacinė energija) nėra beribis.
Normalus
pasipriešinimo
lygis
1 2 3
1 pav. Bendras adaptacinis sindromas
1. Nerimas. Stresui paveikus, kinta organizmo psichofiziologiniai parametrai. Jis skatinamas kovoti arba bėgti: hormonai sukelia dažnesnį širdies plakimą, kvėpavimą, kraujyje padaugėja sacharozės, padidėja prakaitavimas ir kt. Tačiau organizmo priešinimasis gali būti nepakankamas, kai stresorius labai stiprus (smarkūs nudegimai, labai aukšta ar labai žema temperatūra ir pan.); tada gali ištikti mirtis.
2. Priešinimasis. Kai stresoriaus poveikis neviršija galimybės adaptuotis, organizmas jam priešinasi. Nerimo požymiai išnyksta, o pasipriešinimo lygis pakyla žymiai aukščiau už įprastą. Jei streso šaltinis nepašalinamas, organizmas lieka neramus, įsitempęs.
3. Išsekimas. Ilgai veikiant stresoriui, su kuriuo organizmas apsiprato, palaipsniui senka jo adaptacinės energijos atsargos. Vėl kyla nerimo požymiai, tačiau kūnas ir su jais nebesusidoroja. Todėl gali išsivystyti fiziniai ir emociniai sutrikimai, o kartais individas žūva.
H. Selye. modelis nepaaiškina, kodėl streso lygis gali varijuoti arba kodėl vieni su stresu susidoroja geriau nei kiti. [10]
T. Holmes ir R. H. Rahe (1967) Gyvenimo įvykių modelis
Šie (JAV) Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto mokslininkai susikoncentravo ties “Gyvenimo įvykiais” ir individualiomis reakcijomis į juos, kaip į potencialius stresorius. Jie sukūrė “Pastarųjų gyvenimo įvykių skalę”. Jų teigimu, tai veiksnių, kurie įtakoja suvoktą žmogaus gyvenimo stresiškumo lygį, kombinacija. Taigi, šis modelis gali paaiškinti skirtingų streso lygių atsiradimą. Skalės esmė – įvertinus žmogaus patirtus stresinius įvykius per pastaruosius metus, galima įvertinti jo susirgimo (rimto sveikatos pokyčio) tikimybę ateinančiais metais.
Įvykis Taškai
Sutuoktinio draugo/draugės, tėvų mirtis 100
Išsiskyrimas (Jūsų arba tėvų) 65
Lytinis subrendimas 65
Nėštumas ar jo sukėlimas 65
Išsiskyrimas su draugu/drauge 60
Laisvės atėmimas 60 Šeimos nario mirtis (ne sutuoktinio, tėvų, draugo/draugės) 60
Sužadėtuvių iširimas 55
Susižadėjimas 50
Rimtas susirgimas ar trauma 45
Vedybos 45 Perėjimas į vienuoliktą klasę 45
Atsakomybės ar nepriklausomybės pokyčiai 45
Alkoholio arba bet kokių narkotikų vartojimas 45
Atleidimas iš darbo arba išmetimas iš mokyklos 45
Alkoholio arba narkotikų vartojimo pasikeitimai 45
Santykių su draugais, šeima, draugu/drauge atnaujinimas 40
Problemos mokykloje 40
Rimtos šeimos nario sveikatos problemos 40
Darbas lankant mokyklą 35 Darbas daugiau nei 40 valandų per savaitę 35
Studijų pakeitimas 35
Pasimatymų dažnumo pasikeitimas 35
Seksualinės problemos 35
Naujo šeimos nario atsiradimas (vaiko gimimas, tėvų vedybos) 35
Atsakomybės darbovietėje pasikeitimas 35
Finansinės situacijos pasikeitimas 30
Artimo draugo mirtis (ne šeimos nario) 30
Perėjimas į kitokio pobūdžio darbą 30
Ginčai bei nesutarimai su draugais ar šeima 30
Miegas mažiau kaip 8 valandas per parą 25
Problemos su patėviais, draugo/draugės šeima 25
Užklasiniai asmeniniai pasiekimai (apdovanojimai ir kt.) 25
Sutuoktinis ar tėvai pradėjo/nustojo dirbti 20
Pradėjo ar baigė mokyklą 20 Gyvenimo sąlygų pasikeitimas (svečiai namuose, remontas, kambario 20
draugo pasikeitimas)
Asmeninių įpročių pasikeitimas (įgijo ar nustojo turėti atitinkamą įprotį,
pvz., rūkymas, dieta) 20
Chroninės alergijos 20
Problemos su viršininku (dirbantiems) 20
Darbo valandų pasikeitimas 15
Gyvenamosios vietos pasikeitimas 15
Mokymo įstaigos pakeitimas (ne baigimas) 15
Premenstruacinis periodas 15
Religinio aktyvumo pokyčiai 15
Skolos (Jūsų ar Jūsų šeimos) 10
Šeimos suėjimų, susibūrimų dažnumo pasikeitimas 10
Atostogos 10
Žiemos atostogų sezonas (šiuo metu) 10
Nežymus įstatymo pažeidimas 10
Sudedami taškai visų punktų, kuriuos asmuo išgyveno pastaraisiais metais. Jei surinkta taškų suma yra mažesnė nei 150, artėjama prie tikimybės 1 iš 3 atvejų susirgti sunkia liga. Jei suma svyruoja tarp 150 ir 300 taškų – grėsmė susirgti padidėja iki 50 proc. daugiau kaip 300 taškų reiškia 80 – 90 proc. tikimybę, kad sveikata labai suprastės.
T. Holmes ir R. H. Rahe skalė buvo kritikuojama, nes:
1. Tas pats įvykis gali sukelti skirtingo lygio stresą skirtingiems žmonėms. Pavyzdžiui, vienus skyrybos gali išsekinti, o kitiems atnešti palengvėjimą.
2. Vertinami seniai įvykę atsitikimai – sunku atsiminti kas buvo prieš metus ir kaip labai tas atsitikimas sukrėtė. Tai retrospektyvinio įvertinimo problema.
3. Vertinami tarpusavyje susiję įvykiai: skyrybos, darbo pakeitimas, gyvenimo sąlygų pasikeitimas ir t.t. Įvykiai galėjo sekti iš karto vienas po kito arba užtrukti visus metus. Tai irgi turi įtakos suvokiamam streso lygiui.
4. Stresoriai gali būti trumpalaikiai arba ilgalaikiai, pavyzdžiui, greitos skyrybos gali būti mažesnis stresorius, nei skyrybos su teismais, dalybom ir t.t.
Taigi šis modelis turi šiokių tokių trūkumų, tačiau jame yra numatoma sąveika tarp žmogaus ir jį supančių aplinkybių. Šio elemento trūko H.Selye darbuose. [11]
2.2 Streso priežastys ir stresoriai
Skiriamos psichofiziologinės priežastys – emocinė įtampa, nerimas, baimė, sujaudinimas, nuasmeninimas. Kai kurie autoriai skiria net kelias psichosocialinių stresorių rūšis: bendruosius (1 lentelė), vaikų ir jaunimo (2 lentelė) bei suaugusiųjų (3 lentelė). [12]
1 lentelė. Psichosocialinių stresorių rūšys (H. I. Kaplan, B. J. Sadock, 1988)
1. Santuokiniai faktoriai: sužadėtuvės, vedybos, skyrybos, partnerio mirtis 2. Tėvystė: tapimas tėvu, konfliktai su vaikais, vaikų ligos
3. Tarpasmeniniai ryšiai: problemos su draugais, kaimynais, giminėmis, šeimos nariais, geriausio draugo liga, nesutarimai su darbdaviu
4. Darbas: darbas namuose, nedarbas, nuovargis, problemos mokykloje 5. Gyvenimo sąlygos: būsto pakeitimas, nesaugi aplinka, imigracija 6. Finansai: prasta finansinė padėtis, finansinės padėties pablogėjimas 7. Teisiniai faktoriai: įkalinimas, areštas
8. Asmens vystymasis: gyvenimo ciklų pokyčiai – vaikystė, perėjimas į suaugusiojo statusą, menopauzė, daugiau kaip 50 metų
9. Fizinės ligos ir sužeidimai: ligos, avarijos, operacijos, abortai
10. Šeimos faktoriai: (vaikams ir paaugliams) konfliktinės situacijos su tėvais, fizinės ir psichikos ligos šeimoje, per didelė tėvų globa arba tėvai visai nesirūpina vaikais, nepakankama arba perdėta socialinė stimuliacija, nepilnos ir asocialios šeimos, patėvis arba pamotė
2 lentelė. Vaikų ir jaunimo psichosocialiniai stresoriai (H. I. Kaplan, B. J. Sadock, 1988)
Stresoriai Streso
intensyvumas Įvykis Aplinkybės
Nėra streso Lengvas stresas Vidutinio laipsnio stresas Sunkaus laipsnio stresas Ypatingas stresas Katastrofa
Jokių stresą sukeliančių įvykių Susipyko su draugais, pakeitė mokyklą
Išmetė iš mokyklos, gimė brolis arba sesuo
Tėvų skyrybos, suėmimas, nelauktas nėštumas
Vieno iš tėvų mirtis, fizinė arba seksualinė negalia
Abiejų tėvų mirtys
Jokių užsitęsusių neigiamų aplinkybių Nesantaika šeimoje, ankštos gyvenimo sąlygos
Nuolatinis nepasitenkinimas savimi, lėtinės tėvų ligos
Tėvų šiurkštus elgesys arba atstūmimas, mirtinos tėvų ligos
Pakartotinės fizinės ir seksualinės negalios
3 lentelė. Suaugusiųjų psichosocialiniai stresoriai (H. I. Kaplan, B. J. Sadock, 1988)
Stresoriai Streso
intensyvumas Įvykis Aplinkybės
Nėra streso Lengvas stresas
Vidutinio laipsnio stresas
Stipraus laipsnio stresas Ypatingas stresas
Jokių netikėtų įvykių, kurie galėtų būti susiję su įtampa
Susipyko su draugu/e, pradėjo eiti arba baigė mokyklą, paliktas namie vaikas
Vedybos, skyrybos, darbo netekimas
Pirmo vaiko gimimas, sudėtingos skyrybos
Sutuoktinio mirtis arba savižudybė, išprievartavimas, nepagydoma fizinė liga
Jokių aplinkybių, galinčių sukelti stresą
Nepasitenkinimas darbu, gyvenimas kriminalinėje aplinkoje
Nesėkmingos vedybos, rimtos finansinės problemos, nesutarimai su viršininku, nesantuokinis vaikas Nedarbas
Vaiko, paties sunki liga, fizinė ir seksualinė negalia
Siekiant išsiaiškinti, kaip žmogus vertina stresinę situaciją, galima naudotis sisteminės racionalizacijos principu. Sisteminės racionalizacijos procesas [10]:
1. Stresorių atpažinimas. Stresoriumi vadinamas veiksnys, kuris sukelia žmogui įtampą, nervingumą, skubėjimą, pyktį ar susirūpinimą.
2. Stresorių klasifikacija. Stresiniai įvykiai klasifikuojami pagal keturis kriterijus: ar žmogus gali, ar negali kontroliuoti stresinius įvykius, ir ar įvykiai svarbūs, ar nesvarbūs, tai yra išskiriami prioritetai. Tai padeda pamatyti, kaip žmogus vertina stresą savo gyvenime.
3. Klasifikacijos peržiūrėjimas. Pradedama peržiūrėti nuo nesvarbių, nereikšmingų gyvenimo įvykių (nereikalingų susitikimų, transporto kamščių). Kai tai sąmoningai įvertinama, stresorių suvokimas nedaro tokio neigiamo poveikio. Skatintina skirti laiką ir energiją svarbiems įvykiams. Jie skirstomi į kontroliuojamus (įvykdyti įsipareigojimus šeimai, svorio, rūkymo metimas) ir nekontroliuojamus. Pirmųjų neigiamas poveikis sumažėja, kai asmuo imasi veiksmų jiems įveikti, nes juos gali kontroliuoti. Šiuo atveju asmuo išsikelia tikslus ir sudaro planą jiems pasiekti. Svarbūs ir nekontroliuojami įvykiai, keliantys daugiausiai rūpesčių. Šiuo atveju keičiamas stresorių suvokimas ir jie perklasifikuojami.
Patiriantys stresą žmonės į jį reaguoja skirtingai. Pagal tai žmonės skirstomi į du elgsenos tipus: A ir B (pagal C. D. Jenkins). [7]
A tipo žmonės B tipo žmonės
Agresyvūs, kompetentingi, siekia aukštų standartų ir nuolat save laiko įtampoje. Jie kelia sau reikalavimus ir siekia tikslų netgi poilsio metu. Tą įtampą, kurią jie jaučia, dažniausiai sukuria patys, kitaip tariant, tai yra jų sukurtas aplinkos produktas. Tipinė šių žmonių sveikatos sutrikimų pasekmė – širdies priepuoliai.
Yra labiau pasiduodantys, jie priima situacijas ir dažniau su jomis susitaiko negu kompetentingai kovoja. Šie žmonės turi daug kantrybės ir nejaučia laiko spaudimo.
2.3 Streso psichofiziologiniai mechanizmai
Nors medikai domėjosi stresu jau nuo Hipokrato laikų (460 – 377 m. pr. Kr.), fiziologas Walteris Cannonas tik trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje įrodė, kad streso reakcija yra vieningos, psichiką ir kūną apimančios, sistemos dalis. [7]
Trys organizmo sistemos – nervų, imuninė bei endokrininė labai glaudžiai funkcionuoja, užtikrindamos jo vientisumą bei gyvybingumą.
Nervų, endokrininės ir imuninės sistemų ryšys. Centrinės nervų sistemos (CNS) struktūroje –
gumbure susitelkia visi išorės bei vidaus organizmo impulsai. Čia šie impulsai analizuojami ir čia išsiskiria cheminės medžiagos, kurios per tarpinę grandį smegenyse – pogumburinę liauką reguliuoja įvairių vidaus sekrecijos – endokrininių liaukų (skydliaukės, antinksčių, kasos ir kt.) funkcijas. Cheminės CNS medžiagos gali slopinti arba skatinti šių endokrininių liaukų funkciją. Streso metu padidėja kortizolio – vieno iš antinksčių hormono - bei simpatinės nervų sistemos funkcija. Šiuos pokyčius gali sukelti traumos, sunkus darbas, infekcijos, šokas, sumažėjęs deguonies kiekis aplinkoje, skausmas, baimė ir pan. Stresas yra pirminis, tik po to įsitraukia gumburo – pagumburio – pogumburinės liaukos – antinksčių funkcinė grandinė: padaugėja antinksčių hormono kortizolio, kuris keičia CNS dirglumą bei laidumą įvairiems dirgikliams. Antinksčių hormonai taip pat veikia kitų hormonų išsiskyrimą iš endokrininių liaukų ir taip suaktyvėja viso organizmo endokrininė veikla – hormonų išsiskyrimas. Streso metu pradeda funkcionuoti latentiniai (“miegoję”) receptoriai. Jie tampa jautrūs įvairiems hormonams, ir bendras organizmo jaudulys ir nerimas vis didėja. Daugėja dirginančios medžiagos ir daugėja į ją reaguojančių nervų galūnėlių. Emocinio streso metu širdies raumenyje (miokarde) kaupiasi hormonas noradrenalinas – tai verčia širdį susitraukinėti stipriau ir
dažniau. Be to, psichologinių stresų metu didėja ir vegetacinės nervų sistemos dalies – simpatinės nervų sistemos - dirglumas.
Hormonas kortizolis, kurio sekreciją skatina stresinės reakcijos, didina proteinų apykaitą, kepenyse amino rūgštys verčiamos į gliukozę – ląstelėse didėja jos poreikis (išskyrus CNS – streso metu bėgama arba puolama instinktyviai padedant nugaros smegenims). Viena svarbiausių streso grandžių – kraujagyslių reakcija: streso metu jos išsiplečia ir jei ne kortizolis, ištiktų šokas ir mirtis. Kaip streso metu reaguoja simpatinė nervų sistema? Jos dėka didėja kraujo krešumas, plaučiai geriau vėdinami, kraujas iš vidaus organų perteka į raumenis, stiprėja širdies raumens susitraukimas, kepenys skaldo glikogeną į gliukozę ir taip didinama potenciali organizmo energija būsimam žygiui – puolimui arba garbingam atsitraukimui.
Streso metu svarbiausia nervų sistemos ir endokrininių liaukų hormonų paskirtis – sulaikyti organizme vandenį (galima netekti kraujo), sutelkti energetinius išteklius ir, smegenyse išskiriant specifines medžiagas – endorfinus, mažinti galimą būsimą skausmą bei alkio jausmą.
Sutrikus imuninės sistemos veiklai, gali padidėti arba sumažėti jos aktyvumas. Abiem atvejais tai sukelia daugybę ligų: sumažėjus – vėžys, AIDS, infekcinės ligos; padidėjęs šios sistemos aktyvumas sukelia autoimuninius procesus – alergijas, vilkligę ir pan. Be to, aktyvuota imuninė sistema gali pažeisti ir endokrininę sistemą, o tai savo ruožtu sukelia hormonų disbalansą organizme ir dėl to atsirandančias patologijas. Kita vertus, psichikos ligos – nerimas, depresija turi įtakos imuninės sistemos veiklai – skatina makrofagų funkciją. Imuninė sistema dalyvauja ir dėl emocinio krūvio kylant kraujo spaudimui. [13]
Pirmykščiam žmogui reakcija į stresą buvo gyvybiškai svarbi. Ji atsirasdavo pavojaus akimirkomis ir leisdavo kaip galima greičiau ir efektyviau jam pasipriešinti. Taigi pirmapradis streso poveikis yra šiek tiek pozityvus ir naudingas žmogui.
Bėgimas Kova Suvokimas Aliarmo būsena Stresoriai Normali būsena Fizinė reakcija, kuri panaikina stresą Normali būsena
Iš pradžių žmogaus būsena normali, jis ramus ir atsipalaidavęs (žr.2 pav.). Pajutęs pavojų, pakitusią aplinką, taigi iš išorės prie jo artėjantį stresorių, jis atsiduria aliarmo būsenoje. Dabar jis žaibiškai turi pasirinkti dvi galimybes: arba leistis bėgti, arba pulti į pavojų ir pradėti kovą. Kitų, pirmiausia labiau diferencijuotų, reakcijos galimybių organizmas nėra numatęs. Bėgimas ir kova yra du reakcijos būdai, kurie reikalauja intensyvaus fizinių galių panaudojimo ir judėjimo. Fizinėmis pastangomis kūne panaikinamas kilęs stresas, kitaip tariant, čia išsiskyrusios medžiagos. Sumažėja aliarmo reakcija, suaktyvėja laikinai sutrikdytos funkcijos, sugrįžta normali būsena. Iki kitos pavojaus situacijos būna atsipalaidavimo fazė, kurios metu kūnas gali atsigauti.
Tokia pirmykštė reakcijos eiga išliko iki šių dienų. Į stresines situacijas reaguojama taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Tik galimybės panaikinti stresą šiandien jau nebėra tokios tinkamos.
Suvokimas Stresoriai Streso požymiai Aliarmo būsena išlieka Nėra tiesioginės fizinės reakcijos, kuri panaikintų stresą Aliarmo būsena Normali būsena
3 pav. Šiuolaikinė reakcija į stresą
Tik nedaugeliu šiandieninių stresinių situacijų atvejų yra galimybių reaguoti taip, kaip reikalautų organizmas. Dažniausiai po streso nebūna tiesioginės fizinės reakcijos, jis nepanaikinamas (žr.3 pav.). Aliarmo būsena išlieka, neatsipalaiduojama, organizmas negali atsigauti. Jeigu daug stresinių situacijų greitai eina viena po kitos arba viena stresinė situacija užsitęsia ilgesnį laiką, o organizmas ne visada atgauna pusiausvyrą, atsiranda streso požymiai. [14]
2.4 Streso įtaka sveikatai
Oda reaguoja į vidines emocijas priklausomai nuo aplinkos veiksnių. Oda – vienas svarbiausių homeostazinių organizmo darinių: ji (ar per ją) reguliuoja drėgmę bei temperatūrą organizme, joje yra skausmo, jutimo, temperatūros receptoriai, daugiausia lemiantys organizmo fizinį išgyvenimą. Baimė, įsiūtis, įtampa keičia odos fiziologinius parametrus, keičiasi prakaito išsiskyrimas iš odos liaukų. Nerimo sindromą reguliuoja autonominė nervų sistema – esant įtampai jaučiamas niežulys, dilgčiojimai ir pan. Stresas gali sukelti dilgėlinę, žvynelinę ir kitas odos ligas. Įvairių psichinių būsenų – nerimo, baimės metu žmonės nesąmoningai kasosi, čiupinėja įvairias kūno vietas.
Kvėpavimas reaguoja į visus pokyčius – fiziologinius, aplinkos ir net socialinius (ginčai politinėmis temomis). Kinta kvėpavimo gilumas, dažnis. Nerimas, baimė taip pat keičia kvėpavimo pobūdį. Kasdieniniai stresai sukelia kvėpavimo sutrikimus. Normalus, gilus kvėpavimas gali tapti paviršinis stresinėje situacijoje, t.y. suaktyvėjus simpatinei nervų sistemai. Po streso kvėpavimas tampa ypač gilus – hiperventiliacija. Esant dažnoms hiperventiliacijoms, gali prasidėti astmos priepuoliai, t.y. bronchų spazmai, jų edema, hipersekrecija. Tam turi įtakos centrinė nervų sistema – pagumburis, limbinė sistema, vegetacinė nervų sistema, imunologiniai faktoriai, pakitusios aplinkos sąlygos.
Įvairūs neinfekciniai ir neuždegiminiai virškinamojo trakto negalavimai, viduriavimas dažnai būna psichogeninės kilmės. Tai galima paaiškinti konfliktu tarp fiziologinių funkcijų ir socialinių apribojimų. Skrandžio opaligės vystymasis prasideda jau vaikystėje, vaikui konfliktuojant su motina: psichinė įtampa – alkis – verksmas – maitinimas – sotumas – miegas. Sutrikus nors vienam šios grandinės elementui, gali sutrikti ir virškinamojo trakto funkcija, bei organika. Dirglus žarnynas – tai nervinis vidurių laisvumas arba užkietėjimas, pagreitėjusi žarnyno peristaltika.
Skrandžio opaligė – tai multipriežastinis negalavimas. Gali turėti įtakos ir genai, ir 0 kraujo grupė, ir asteniška kūno struktūra. Stresiniai faktoriai, nepalankios situacijos gali sukelti konfliktą tarp aplinkos ir organizmo, o tai savo ruožtu gali skatinti opėjimą. Konfliktas tarp norimo ir nepasiekiamo – itin dažnas ligą skatinantis faktorius. Autoimuninius procesus – tiek hipo-, tiek hiper- funkciją reguliuoja endokrininiai mechanizmai. Visi psichosocialiniai stresoriai gali keisti šiuos procesus, o jų pasireiškimas išties platus – kolitai, artritai, psoriazė, anemijos ir kt.
Endokrininės sistemos sutrikimai pasireiškia po įvairių stresinių situacijų. Lytinių liaukų funkcija gali sutrikti po prievartavimų, abortų. Nevaisingumas gali priklausyti ir nuo psichologinės impotencijos. Moterų frigidiškumą gali sukelti per anksti įvykstanti ejakuliacija, o pagumburio patologija gali lemti oligospermiją, ir visus šiuos sutrikimus gali dar labiau paryškinti stresas.
Cukrinis diabetas dažnai įgimta ir paveldėta liga. Stresas funkciškai labai apkrauna Langerhanso ląsteles, gaminančias insuliną, o tai savo ruožtu vėl keičia emocinę būseną.
Širdies – kraujagyslių sistemos sutrikimai kyla dėl daugelio priežasčių – biologinių, socialinių, genetinių, aplinkos, kultūrinių, psichologinių ir kt. Suaudrintos emocijos didina kraujo spaudimą, dažnina pulsą, daugiau pasisavinama deguonies, didėja cholesterolio koncentracija ir mažėja hemoglobino kiekis kraujyje.
Galvos skausmai gali atsirasti dėl endorfinų koncentracijos pokyčių, kraujagyslių bei raumenų spazmų, psichologinių veiksnių ir kt. Sergant migrena, neįstengiama susikaupti, sutrinka miegas, nuolat jaučiamas nuovargis, išsekimas. Žmogus nerimastingas, hipochondriškas, isteriškas.
Širdies infarktą dažnai gali sukelti psichiniai, emociniai stresai, depresija, probleminės elgsenos: paranojos, psichozės. [2]
Manoma, kad esant psichiniam – imuniniam nepastovumui, sergama ir šiomis ligomis (žr. 4 lentelė). [12]
4 lentelė. Psichosocialinių įvykių ryšys su infekcijomis (H. I. Kaplan, B. J. Sadock, 1988)
1. Dažnos herpes simplex asocijuojasi su depresija. 2. Stresai mažina atsparumą tuberkuliozei.
3. Dažni pykčio priepuoliai gali keisti žarnyno florą.
4. Agresija gali būti susijusi su viršutinių kvėpavimo takų infekcija.
5. Ūmios ir nuolatinės šeimyninės stresinės situacijos gali padažninti streptokokines infekcijas.
6. Psichologinis nepastovumas gali būti mononukleozės priežastis. 7. Kūno temperatūros svyravimas ir psichologinis nepastovumas.
Psichosomatiniai simptomai – tai klinikiniai simptomai, kuomet nėra organinės patologijos. Pediatrai dažnai susiduria su tokiais simptomais, kaip vaikų ir paauglių pilvo, galvos, skrandžio, krūtinės, nugaros skausmai, nerimastingas rūpinimasis dėl savo sveikatos, kvėpavimo sunkumai. [15] Psichosomatinių simptomų paplitimas tarp vaikų ir jaunuolių – 10 – 25 proc. [16] L. T. Berntssono, L. Kohlerio, J. E. Gustafssono duomenimis [17] mergaitėms dažniau negu berniukams būdingi psichosomatiniai skundai.
Šie simptomai yra vaiko ar jaunuolio reakcija į stresą. Tačiau vien tik patiriamas stresas negali būti simptomų priežastis.
M. Eminson išskiria tris veiksnių grupes (žr. 5 lentelę), susijusias su psichosomatinių simptomų išsivystymu [18, 19]:
1. Veiksniai, kurie laikomi predispozicija psichosomatiniams simptomams atsirasti (šie veiksniai simptomų nesukelia, kol nėra antrosios grupės veiksnių).
2. Veiksniai, kurie išprovokuoja simptomų atsiradimą. 3. Veiksniai, kurie palaiko simptomų buvimą.
5 lentelė. Veiksnių grupės, susijusios su psichosomatinių simptomų išsivystymu.
(1) Veiksnių grupė, predisponuojanti psichosomatinių simptomų
atsiradimą
(2) Veiksnių grupė, išprovokuojanti simptomų atsiradimą
(3) Veiksnių grupė, palaikanti simptomų buvimą
Šeima:
patiriama daug somatinių simptomų šeimoje (gali būti, jog veikia genetinis komponentas)
šeimoje mažai dalijamasi emocijomis, nekalbama apie konfliktus
būdingas sąlyginis rūpinimasis vaiku, kuomet vaikui dėmesys skiriamas tada, kai jis skundžiasi fiziniais simptomais, bet neskiriamas tada, kai vaikas reikalauja šilumos, globos
būdingas įtarumas medicininiams tyrimams
tėvams buvo būdingi psichosomatiniai skundai, nerimas, depresija
susiduriama su problemomis, nustatant ribas vaikams
Vaikas:
asmenybės bruožai: labai didelis sąžiningumas, emocinis labilumas, pažeidžiamumas, menkas savęs vertinimas
buvusi emocinė prievarta žemas intelektas
socialinių santykių sunkumai
Vaikas: nerimas, depresija įvairaus pobūdžio stresiniai įvykiai fizinė liga bendravimo su bendraamžiais problemos akademinės problemos menkas savęs vertinimas Tėvai: įvairūs stresiniai gyvenimo įvykiai, krizės
santykių šeimoje sunkumai
įpratimas, kad nemalonios situacijos išsprendžiamos simptomų pagalba
tėvai šiuo metu serga psichine liga
yra gaunama nauda iš ligonio vaidmens
medikų elgesys, kuris pastiprina nerimą ir ligonio vaidmenį, pvz., bronchų astma sergančio vaiko tėvams pasakoma, kad jų vaikas gali mirti, jei laiku nesuteiks pagalbos
2.5 Moksleivių stresas ir jį formuojantys veiksniai
2.5.1 Moksleivių streso psichosocialinės priežastys
Moksleivių psichinė sveikata plačiai nagrinėjama atliekant Pasaulio sveikatos organizacijos koordinuojamą tarptautinį moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimą (HBSC). [9] Minėtasis tyrimas pradėtas vykdyti prieš 20 metų Europos šalių mokyklose. Kas ketveri metai tuo pačiu metu pagal vienodą metodiką atliekama reprezentatyvių 11, 13 ir 15 metų moksleivių grupių apklausa. Lietuvoje tokia apklausa pirmą kartą atlikta 1994 m. (apklausti 5428 moksleiviai), antrą kartą – 1998 m. (apklausti 4513 moksleivių), trečią kartą – 2002 m. (apklausti 5645 moksleiviai).
Laimingumo, arba subjektyvus gyvenimo kokybės, vertinimas neatsiejamas nuo asmens psichikos sveikatos ir leidžia spręsti, ar žmogui būdinga baimė, pyktis, depresija, ar jis apskritai patenkintas gyvenimu. Duomenys rodo, kad mergaitės dažniau negu berniukai „nesijaučia laimingos“. Vyresni moksleiviai jautėsi mažiau laimingi negu jaunesni. 1994 m. tarp tyrime dalyvavusių 23 šalių lietuviai berniukai užėmė priešpaskutinę vietą – 30 proc. berniukų save laikė nelaimingais (nelaimingesniais save laikė tik estai), o mergaitės – paskutinę vietą (40 proc.). 1998 m. situacija pagerėjo – lietuvaičiai užėmė aukštesnę vietą, tačiau Lietuva vis tiek liko tarp šalių, kurių moksleiviai dažnai teigė nesijaučią laimingi (mergaitės – 31 proc., berniukai – 20 proc.). Nuodugnesnė duomenų analizė parodė, kad moksleivių laimingumo pojūtis siejosi su geresne sveikata ir savęs vertinimu, silpnesniu vienišumo pojūčiu, retesniais psichosomatiniais sutrikimais, išvaizdos problemomis. Laimingumas ir mokymosi rezultatai taip pat koreliavo. Laimingumui turėjo įtakos ir psichosocialiniai aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, šeimos ekonominė būklė: vaikai, manę, jog jų šeimos pakankamai turtingos, dažniau nurodė esą laimingi.
Vienišumas – grėsmingas jaunuolio psichoemocinės sveikatos sutrikimo rodiklis, neretai siejamas su savižudybės ketinimais. Jaunuoliai, kurių bendravimas su vienmečiais dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesėkmingas, tampa izoliuoti, atskirti nuo bendraamžių grupės, todėl patiria labai stiprų vienišumo jausmą. Į minėtos apklausos klausimą „ Ar kada nors jautiesi vienišas?“ teigiamai atsakė 15 proc. berniukų ir 25 proc. mergaičių. 1994 ir 1998 m. apklausų duomenys apie moksleivių vienišumą daug nesiskyrė. Išliko tie patys dėsningumai: mergaitės dažniau už berniukus prisipažindavo, kad jaučiasi vienišos, o jų skaičius sparčiai didėjo su amžiumi. Moksleivių vienišumas siejosi su bejėgiškumu, nepasitikėjimu, liūdesiu, prislėgtumu, bloga nuotaika, nervine įtampa, taip pat ir su psichosocialine aplinka (bendraklasių atstūmimu, tėvų paramos stoka). Vienišumo jausmą patiriantys moksleiviai dažniau skundėsi galvos skausmu, įvairiais kitais somatiniais sutrikimais, jie buvo abejingi savo išvaizdai. Iš vienišų, bendraamžių atstumtų jaunuolių buvo dažniau tyčiojamasi.
Lietuvos berniukai ir mergaitės yra tarp tų šalių moksleivių, kurie dažnai nurodė jautęsi vieniši (1994 m. tyrimo duomenimis, tarp 23 šalių Lietuvos mergaitės dažniausiai nurodė, kad jaučiasi vienišos – 23 proc., o berniukai užėmė antrąją vietą – 17 proc.). Nustatyta, kad vienišumo požymis susijęs su jaunuolių suicidiniais ketinimais. Todėl aukštas jaunuolių vienišumo rodiklis iš dalies gali paaiškinti dažnas savižudybes Lietuvoje.
Jaunuoliams depresiškumas pasireiškia įvairiai: liūdesiu, prislėgtumu, o kai kada ir mintimis apie savižudybę. Mergaitės gali pradėti nerimauti dėl savo išvaizdos, netekti apetito ir apskritai jaustis nelaimingos. Berniukai dažniau tampa irzlūs, nervingi, blogos nuotaikos. Jie ima vengti draugų, juos kankina nemiga. Depresijos priežastys, kaip mano mokslininkai, yra susijusios su problemomis šeimoje ir draugų trūkumu.
HBSC tyrimo metu jaunuolių depresija buvo vertinama pagal tiriamųjų liūdesio ir prislėgtumo dažnį. Depresiškumu dažniau skundėsi mergaitės – 1994 m. - 29 proc., 1998 m. - 41 proc., berniukai – 1994 m. - 16 proc., 1998 m. - 22 proc. Nuodugnesnė duomenų analizė parodė, kad paauglystėje liūdesio ir prislėgtumo jausmas stipriai susijęs su suidiciškumu. Nustatyta, kad suicidiniai polinkiai būdingi beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų Lietuvos moksleivių (1994 m. – 40 proc., 1998 m. – 41 proc.). Beveik 10 proc. jaunuolių būdinga didelė suicido tikimybė (1994 m. – 8,1 proc., 1998 m. – 9,8 proc.). Palyginus šiuos rodiklius su kitų šalių duomenimis, Lietuvos moksleivių suicidiškumas yra didesnis. Didelė suicido tikimybė itin paplitusi tarp vienuolikmečių berniukų (1994 m. – 9 proc., 1998 m. – 8 proc.) ir penkiolikmečių mergaičių (1994 m. – 12 proc., 1998 m. – 19 proc.). Suicidiniais polinkiais pasižymintiems jaunuoliams, palyginti su neturinčiais šių polinkių bendraamžiais, būdingesni šie psichosocialiniai ypatumai: bendravimo su tėvais sunkumai ir savitarpio supratimo bei paramos stoka; blogesnė integracija mokykloje; vienišumas, nepasitenkinimo, prislėgtumo būsena, blogesnis savo sveikatos vertinimas, psichosomatinio pobūdžio negalavimai; dažniau patiriamas smurtas; palankesnis požiūris į savižudybę, kaip priimtiną išeitį iš blogos padėties; artimųjų ar draugų suicidiško elgesio pavyzdys. [9]
2.5.1.1 Mokykla ir stresas
Į mokyklą žiūrima su nerimu, nes vis daugiau vaikų teigia, kad mokykla jiems kelia neigiamas emocijas. Vis daugiau mokinių palieka bendrojo lavinimo vidurines mokyklas nebaigę jų, t.y. neturėdami pakankamo išsilavinimo. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 1996 metais mokyklų nelankė apie 20000 vaikų, 1997 metais – apie 24000. Daugiausia tokių nubyrančių VII – IX klasių mokiniai. Kaip rodo Vakarų šalių patirtis, dauguma tokių per anksti mokyklas palikusių paauglių vėliau tampa alkoholikais, bedarbiais, narkomanais, nusikaltėliais, dar kiti nusižudo. Lietuvoje taip pat nustatyta, kad vaikai, praleidinėjantys pamokas ir nelankantys mokyklos, labiau
linkę į antisocialinį elgesį nei kiti vaikai. Nuo 1991 metų daugiau kaip 3 kartus padaugėjo nusikaltimus padariusių nepilnamečių, kurie niekur nedirba ir nesimoko. [3]
Buvo pastebėta, kad mokyklų dažnai nebaigia ne tie moksleiviai, kurie nesugeba mokytis, o tie, kurie stokoja mokymosi motyvacijos, nesugeba laikytis mokyklos reikalavimų, nepritampa joje.
Manoma, jog vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko motyvaciją, adaptacijos mokykloje lygmenį, požiūrį į mokymąsi, mokyklą kaip organizaciją, yra vaiko savijauta mokykloje. Bloga mokinio savijauta, kitaip sakant, psichologinio diskomforto jautimas mažina intelektinės veiklos galimybes, moksleivio darbingumą, iniciatyvumą, apsunkina bendravimą su kitais žmonėmis, skatina vengti tų situacijų, kurios sukelia nemalonius išgyvenimus, potyrius, dėl kurių mokinys gali išeiti iš mokyklos, jos nebaigęs. JAV atliktų tyrimų duomenimis, dauguma vaikų, kurie paliko mokyklą, nebaigę jos, nurodė, jog jie nebuvo patenkinti santykiais su mokytojais bei tuo patyrimu, kurį įgijo mokykloje kaip organizacijoje. [20]
Lietuvoje 1995 metais atlikto tyrimo metu buvo apklausta 150 aukštesniųjų klasių (14 – 18 metų) moksleivių. Net 42,7 proc. pažymėjo, kad jų santykiai su tėvais įtempti. 81 proc. turi problemų bendraudami su mokytojais, 16,7 proc. – su klasės draugais, 18 proc. – su draugais. Įvertindami savo charakterį, mokiniai akcentavo jautrumą (51,3 proc.), nepasitikėjimą savimi (27,3 proc.), pesimizmą (26 proc.), nesugebėjimą bendrauti (22,3 proc.). Tik 16,7 proc. apklaustųjų teigė, kad niekada nejautė nerimo, depresijos. 10 proc. moksleivių skundėsi miego sutrikimais, 25,3 proc. – nuotaikos svyravimais be priežasties, 10 proc. prisipažino, kad jie nuolat esti stresinės būklės. Dauguma moksleivių sakė, kad juos slegia mokyklos aplinka: nerimauja dėl pažymių, sunkiai įveikia mokyklos programą, jaučia baimę ir įtampą prieš kontrolinius darbus. [2]
2003 metais Alytuje, Kaune ir Panevėžyje atsitiktinės atrankos būdu buvo ištirta 600 9 – 12 klasių moksleivių. Nustatyta, kad 36,1 proc. moksleivių patiria stiprų ar net labai stiprų stresą. Mažiausiai stresą patiria Alytaus moksleiviai, o daugiausiai – Panevėžio. Reikšmingiausi stresoriai tirtuose miestuose yra miegas mažiau kaip 8 valandos per parą (Alytaus moksleivių tarpe - 97 proc., Kauno – 74 proc., Panevėžio – 80proc.), ginčai bei nesutarimai su draugais ar šeima (Alytaus moksleivių tarpe – 99 proc., Kauno – 61 proc., Panevėžio – 60 proc.) bei problemos mokykloje (Alytaus moksleivių tarpe – 83 proc., Kauno – 43,5 proc., Panevėžio – 50 proc.). [21]
Elkind (1984) teigė, kad su stresu susijusių problemų paplitimas JAV moksleivių tarpe per 15 metų padidėjo daugiau nei 3 kartus. Mokykla moksleiviams yra dominuojanti streso priežastis. Palyginamasis tyrimas buvo atliktas Didžiojoje Britanijoje. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad moksleiviai patiria panašų stresą. Abiejų šalių moksleiviai nurodė didžiausius stresorius, susijusius su mokykla, ypač pernelyg didelius mokymosi reikalavimus. [22]
Atlikus tyrimą Singapūre, Izraelyje ir Honkonge 1990 metais buvo nustatyti trys didžiausi stresoriai. Visi jie buvo susiję su mokykla: baimė atsilikti nuo bendramokslių, jaudinimasis dėl ateities ir pagalbos prašymas dėl mokymosi. [22]
Atlikus tyrimą Varšuvos mokyklose, buvo ištirta 1500 15 – 18 metų moksleivių ir nustatyta, kad 70 proc. moksleivių nuolat jaučia stresą mokykloje (Bach – Olasik, 1991). Pagrindiniai stresą sukeliantys veiksniai buvo: mokytojų naudojami mokymo ir žinių įvertinimo metodai, bei užgaulus ir priešiškas mokytojų požiūris ir elgesys su moksleiviais (“persekiotojas – auka”). [23]
Lenkijoje atlikto kito tyrimo metu buvo nustatytos tokios dažniausios stresinės situacijos mokykloje: kontroliniai darbai (77,5 proc.), kasdieninės apklausos žodžiu (52,8 proc.), konfliktai su mokytojais (15,1 proc.), tėvų – mokytojų susirinkimai (14,8 proc.) ir konfliktai su bendramoksliais (13,7 proc.). [23]
Didžiosios Britanijos mokslininkai 2002 metais atlikę kasmetinį tyrimą “School Gate” nustatė, kad 92 proc. moksleivių (16 metų) mokykloje patiria stresą. Pagrindiniai stresą sąlygojantys veiksniai buvo: sėkmingas mokymasis (46 proc.), susidūrimas su alkoholiu, cigaretėmis ir narkotikais (43 proc.), kitų moksleivių tyčiojimasis (40 proc.), rūpinimasis dėl ateities (37 proc.) ir santykiai su bendramoksliais (34 proc.).
Lietuvoje Higienos instituto 1999 metais atlikto tyrimo duomenys rodo, kad kas penktas moksleivis mokykloje nuolat jaučia nerimą ir įtampą. Tarp dažniausiai aukštesniųjų klasių moksleivių nurodomų nerimo priežasčių – egzaminų baimė (49,3 proc.), neaiški egzaminų tvarka (41,5 proc.), per daug namų darbų (35,6 proc.), per daug informacijos, kurią reikia įsisavinti (32,2 proc.), nesuprantamai išdėstoma medžiaga per pamokas (27,3 proc.), sudėtingas medžiagos pateikimas vadovėliuose (22,9 proc.), mokytojų baimė (14,1 proc.). [24]
2.5.1.2 Šeima ir stresas
Kai kurie moksleiviai namuose gali patirti stresą, atsirandantį dėl materialinių trūkumų, per didelio žmonių skaičiaus, blogų sanitarinių sąlygų ir prasto maisto. Mokinius ypatingai slegia tai, kad jų namai skiriasi nuo kitų ir jie bijo prarasti savo reputaciją prieš kitus. Kai kurie mokiniai galbūt turi įsipareigojimų, kurie yra per dideli jų amžiui, pvz., pasirūpinti savo mažamečiais broliukais ar sesutėmis, ligoniais ar invalidais šeimoje. Tokie įsipareigojimai gali atitraukti juos nuo įprastinių jų amžiui užsiėmimų, jie gali vėluoti į mokyklą, būti pavargę pamokų metu ir laiku neatlikti namų darbų. Kitus mokinius galbūt skriaudžia fiziškai, psichologiškai ar seksualiai. Toks elgesys, sukeliantis įvairias emocijas: baimę, kaltės jausmą, nežinojimą ką ir kam sakyti ir, galbūt, dvejopus meilės bei
neapykantos jausmus žmonėms, kurie juos taip skriaudžia, gali sukelti jauniems žmonėms nepakeliamą įtampą. [25]
Išskiriami pagrindiniai veiksniai, sukeliantys stresą šeimoje [26]: 1. Tėvų skyrybos (Amato, Keith, 1990; Emery, Forehand, 1994). 2. Tėvų konfliktai (Grych, Fincham, 1990; Reid, Crisafulli, 1990).
3. Tėvų depresinė nuotaika (Cummings, Davies, 1994; Forehand, McCombs, Brody, 1987). 4. Tėvų sveikatos problemos (Armistead, Klein, Forehand, 1995)
5. Konfliktiški tėvų – vaikų santykiai (Wierson, Forehand, 1992).
Keletas tyrimų (Forehand, 1991; Luster, McAdoo, 1994; Sameroff, Seifer, 1987) nustatė tiesioginį ryšį tarp šeimos rizikos veiksnių (tėvų skyrybos, tėvų konfliktai, motinos sveikatos problemos, motinos depresinė nuotaika, motinos – vaiko bendravimo sunkumai) ir vaiko psichologinio prisitaikymo šeimoje. Rezultatai parodė, kad didėjant šeimos rizikos veiksniams, daugėja vaiko elgesio problemų, mažėja mokymosi vidurkis ir pasiekimai mokykloje. [26]
2000 metais Midvesterne (JAV centrinė dalis) buvo numatyta apklausti 500 šeimų, bet tyrime dalyvauti sutiko tik 10 proc. šeimų iš trijų mokyklų. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 66 proc. moksleivių namuose patiria stresą. 50 proc. moksleivių teigė, kad daugiausiai konfliktuoja su mama, 51 proc. - su tėvu. 22 proc. moksleivių nurodė, kad problemos šeimoje jiems yra pačios svarbiausios. [27]
Švedijos mokslininkai apklausė 2435 15 – 16 metų moksleivius iš 32 mokyklų ir nustatė, kad nerimas dėl šeimos finansinės padėties nuo 1988 metų iki 1995 metų padidėjo nuo 3,8 proc. iki 10,9 proc. berniukų tarpe ir nuo 7,4 proc. iki 16,8 proc. mergaičių tarpe. [28]
2.5.1.3 Bendraamžiai ir stresas
Paauglystės amžiui būdingas intensyvus savęs pažinimo procesas. Pagrindinė problema yra savo „aš“ vaizdo susidarymas, savo tapatumo įtvirtinimas. Ieškoma atsakymų žvelgiant iš įvairių pozicijų į kūną, lytį, karjerą, pašaukimą, tautybę, ideologiją, pasaulėžiūrą, tikėjimą, asmeniškai pasirinktas ir siekiamas vertybes, talentus ir jų panaudojimą. Tai kritinis periodas, kai iš esmės paliečiami psichosocialiniai dalykai. Vėlyvosios adolescencijos (paauglystės) laikotarpiu ypač išreikštas domėjimasis priešingos lyties asmeniu, egocentriškas mąstymas. Vis didesnę reikšmę įgyja bendraamžiai, norima priklausyti pasirinktai bendraamžių grupei, paklusti jos normoms ir vertybėms, kurios ne visada yra visuomenės toleruojamos. Postpuberteto amžiaus (brendimo baigmės laikotarpis) žmogus patiria psichosocialinę krizę, susijusią su artimumo, draugystės poreikiu, kartu ir izoliacija. Asmuo stengiasi tapatinti save su kitais, priklausyti kitam žmogui, su kuriuo jis galėtų dalytis savo jausmais ir patirtimi, tačiau nepasitikėjimas savimi, savo vertės nežinojimas tam trukdo. [8]
Tarpusavio santykiai mokyklose dažnai sukelia stresą. Bendraamžiais pasitikintys mokiniai labai blogai reaguoja, kai jiems nesiseka bendrauti. Tie, kurie suvaidina fizinius ligonius galbūt todėl, kad nereikėtų eiti į mokyklą, beveik visada iš tikrųjų patiria stresą. Jei mokykloje iš jų tyčiojasi, atmeta juos ar kiti mokiniai fiziškai juos skriaudžia, jie visiškai neina į mokyklą, o atėję į mokyklą jaučiasi prislėgti arba užsidarę. Ekstravertiškesni mokiniai gali pradėti kelti perdaug didelius reikalavimus ir pasidaryti perdaug įžūlūs su mokytojais, galbūt, norėdami išsikovoti draugų pritarimą arba tapti „sunkiais“ ar net žiauriais mokiniais savo mokytojams arba kitiems mokiniams. Todėl neabejotinai nukentės jų darbas ir tarpusavio santykiai mokykloje. [25]
Norvegijos mokslininkai apklausė 263 vienuoliktos klasės moksleivius ir nustatė, kad mergaitės (29,5 proc.) daugiau nerimauja dėl santykių su savo draugais nei berniukai (15,9 proc.) (Ystgaard, Tambs, Dalgard, 1998). Mergaičių draugystė pagrįsta atvirumo, artimumo ir emocinės paramos principu, o berniukų – kompanijos ir bendros veiklos principu. Mergaitės labiau vertina abipusį atvirumą ir artimumą, o berniukai – dominavimą ir pagarbą. Dėl to mergaičių draugystės iširimas sukelia didesnį stresą nei berniukų. [29]
2.5.1.4 Rizikingas elgesys ir stresas
Paauglystė – tai eksperimentavimo laikotarpis, kai jauni žmonės stengiasi tapti nepriklausomi. Tai amžius, kuris dėl ypatingų pereinamojo laikotarpio charakteristikų, turi tam tikros rizikos [30]. Paaugliams rizikinga elgsena gali tapti jų virsmo suaugusiais „varikliu“. Yra daug teorijų, aiškinančių šį vystymosi laikotarpį, pavyzdžiui, biologinės teorijos rizikingos elgsenos priežastimis laiko genetinį polinkį bei paauglių hormonų pokyčius; psichologinės teorijos aiškina, kad aštrių pojūčių įvairovės bei naujos patirties poreikis ir ieškojimas didina fizinę bei socialinę rizikingą elgseną. Dažniausiai pasitaikantis paauglių požiūris į pavojus – jų pačių nepažeidžiamumas bei tikėjimas, kad nelaimingi atsitikimai nutinka tik kitiems žmonėms. Rizikingos elgsenos plitimas tarp paauglių kartu su įvairių jos tipų koreliacija vadinamas „rizikingos elgsenos epidemija“, „rizikingos elgsenos sindromu“ arba „sudėtine rizikinga veikla“. Šiais terminais dažniausiai nusakomas elgesys, didinantis ligų, susižeidimų bei mirtingumo tikimybę. Tie patys asmenys dažnai pasižymi ne vienu, bet keliais rizikingos elgsenos veiksniais, kurie būna susiję. Paaugliams, turintiems septynis rizikingos elgsenos veiksnius (rūkymas, alkoholinių gėrimų vartojimas, saugos diržo nesisegimas važiuojant automobiliu, dalyvavimas muštynėse, su draugais daug praleidžiamo laiko, pamokų praleidinėjimas, nesveika mityba), nustatyta, kad yra daugiau negu keturis kartus didesnė galimybė patirti traumas palyginti su neturinčiais nė vieno šių veiksnių [31].
2002 metais Lietuvoje buvo apklausta 5645 11, 13 ir 15 metų moksleiviai iš 104 atsitiktinės atrankos būdu atrinktų mokyklų, siekiant nustatyti nelaimingų atsitikimų ir gyvensenos veiksnių
sąsają. Moksleivių patirtų traumų rizika, priklausomai nuo lyties ir amžiaus, buvo susijusi su elgsenos, psichologiniais bei socialinės integracijos veiksniais. Reikšmingiausi buvo šie veiksniai: rūkymas, alkoholinių gėrimų ir narkotikų vartojimas, ankstyvi lytiniai santykiai, dažnas sportavimas, dalyvavimas muštynėse, ilgesnis su draugais praleidžiamas laikas, kitų moksleivių patyčios, blogas mokslo pasiekimų ir savo sveikatos vertinimas, jautimasis nelaimingu bei nesaugumas mokykloje, savižudiški polinkiai. Su berniukų ir mergaičių bei įvairaus amžiaus paauglių patiriamomis traumomis buvo susiję skirtingi veiksniai. Vienuolikmečių berniukų grupėje su patirtomis traumomis stipriausiai buvo susiję tokie veiksniai, kaip jautimasis nelaimingu (ŠS=2,17; PI: 1,36–3,45), blogas savos sveikatos vertinimas (ŠS=1,63; PI: 1,12–2,36) bei nesaugumas mokykloje (ŠS=1,50; PI: 1,09–2,07). Tarp trylikamečių ir penkiolikmečių berniukų svarbūs buvo kiti veiksniai: kitų moksleivių patyčios (ŠS=1,52; PI: 1,09–2,11), dažnas sportavimas (ŠS=1,48; PI: 1,08–2,04), dalyvavimas muštynėse (ŠS=1,62; PI: 1,17–2,24), daugiau laiko praleidžiamo su draugais (ŠS=1,51; PI: 1,08–2,11). Įvairaus amžiaus mergaičių grupėse nustatyti panašūs veiksniai, susiję su patiriamomis traumomis. Svarbiausi iš jų – nesaugumas mokykloje (ŠS=1,88; PI: 1,38–2,57), dalyvavimas muštynėse (ŠS=1,61; PI: 1,18– 2,20), daugiau laiko, praleidžiamo su draugais (ŠS=1,68; PI: 1,14–2,49), dažnas sportavimas (ŠS=1,56; PI: 1,17–2,08), blogas mokslo pasiekimų (ŠS=1,54; PI: 1,14–2,08) ir savos sveikatos vertinimas (ŠS=1,45; PI: 1,10–2,04). Be to, penkiolikmečių mergaičių grupėje nustatytas stiprus ryšys tarp patirtų traumų ir lytinių santykių, rodančių polinkį į rizikingą elgseną (ŠS=1,81; PI: 1,10–2,97). [32]
Visų fiziologinių ir psichologinių ypatybių visuma lemia tai, kad jaunuoliai ir merginos susiduria su vienišumo, pykčio, agresijos jausmais, jų elgesys kartais prieštarauja visuomenės normoms. Taigi akivaizdu, kad nemaža dalis moksleivių turi socialinės adaptacijos problemų. Kaip rodo psichologinės studijos [7], socialinė izoliacija, emocinis atstūmimas apsunkina paauglio savirealizaciją, padidina asocialaus elgesio tikimybę, pasireiškiančią alkoholizmu, narkomanija, prostitucija ir pan.
Ypatingą nerimą kelia tai, kad kas dešimto aukštesniųjų klasių moksleivio ryškūs suicidiniai ketinimai, t.y. dažnai galvojo apie savižudybę, yra rimtai kūrę planus, kaip tai padaryti, arba bandė žudytis. [2]
Masačusetse (JAV) buvo apklausta 2224 9 – 12 klasių moksleiviai, siekiant išsiaiškinti streso ir rizikingo elgesio ryšį. Logistinės regresijos metodu buvo nustatyta, kad stresas didėja vaikui augant (ŠS=1.09, 95%; PI: 1.02 – 1.18), didėjant rūkymo dažniui (ŠS=1,07, 95%; PI: 1,01 – 1,12), muštynėms (ŠS=1,19, 95%; PI: 1,11 – 1,28). Lytiškai aktyvūs paaugliai, nenaudojantys apsisaugojimo priemonių, patiria didesnį stresą nei lytiškai neaktyvūs paaugliai (ŠS=1,81, 95%; PI: 1,31 – 2,49). [33]
JAV keturiose valstijose atlikus apklausą 62 mokyklose, gauti rezultatai parodė, kad mieste gyvenantys moksleiviai patiria daugiau streso savo gyvenime ir susiduria su sunkesnėmis vidinėmis
problemomis nei priemiestyje ar kaime gyvenantys moksleiviai. Miesto moksleiviai stresorius (nusikaltimus ir smurtą, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimą, konfliktus su šeima) įvertino aukšto arba labai aukšto lygio. Mieste gyvenantys moksleiviai dažniau susiduria su nusikaltimais ir smurtu nei moksleiviai, gyvenantys priemiestyje ar kaime. Jiems taip pat būdinga sunkesnio lygio problemos: depresija, potraumatinio streso sindromas, mokyklos nelankymas ir nusikalstamas elgesys. [34] Lietuvoje 1995 metais apklausus 150 aukštesniųjų klasių moksleivių (14 – 18 metų) nemaža dalis prisipažino, kad rūkymas ir alkoholio vartojimas – tai vienas iš šių problemų sprendimo būdų. 19,3 proc. rūkančiųjų teigė, kad rūkymas jiems padeda sumažinti įtampą, o 8,6 proc. – lengvina bendravimą. Alkoholio vartojimas mažina įtampą 28,7 proc., lengvina bendravimą – 10,7 proc. apklaustųjų moksleivių. [2]
Tarptautinio moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimo (HBSC) duomenimis, 1994 metais Lietuvos berniukai (11, 13 ir 15 metų) pagal rūkymo dažnį iš 24 šalių buvo treti (mažiau rūkė tik Izraelio ir Švedijos moksleiviai), o mergaitės rūkė mažiausiai. 1998 m. duomenys rodo, kad iš 28 pasaulio šalių mažiau už lietuvaites (8,1 proc.) rūko portugalės – 8,0 proc. Daugiausiai mergaičių rūko Grenlandijoje – 28,8 proc. Daugiau nei Lietuvos (20,1 proc.) rūko šešių šalių berniukai – Čekijos (20,2 proc.), Airijos (20,4 proc.), Grenlandijos (20,9 proc.), Latvijos (22,4 proc.), Austrijos (22,9 proc.). Daugiausia rūko vokiečiai – 23,7 proc. 1998 m. apklausos apie rūkymo paplitimą duomenys rodo, kad visose šalyse, taigi ir Lietuvoje, rūkančių jaunuolių sparčiai daugėja. Alkoholinių gėrimų vartojimo spektras tarp tyrime dalyvavusių šalių yra labai platus. Pavyzdžiui, 11 – 15 metų berniukų, kurie sakėsi buvo apsvaigę nuo alkoholio 2 ir daugiau kartų, buvo nuo 8,4 (Izraelis) iki 34,0 proc. (Velsas), mergaičių – nuo 3,1 (Izraelis) iki 28,9 proc. (Velsas). Ypač daug moksleivių, buvusių apsvaigusių nuo alkoholio 2 ir daugiau kartų, buvo Velse, Škotijoje, Anglijoje. Pagal alkoholinių gėrimų vartojimą Lietuvos mergaites galima priskirti prie šalių, kurių duomenys rodo, kad apsvaigusių nuo alkoholio buvo mažiau (8,6 proc.), o berniukų – vidutiniškai (17,3 proc.). [35]
Šiaurės Amerikos paauglių sveikatos ekspertai teigia, jog ryškėja naujos paauglių sergamumo sritys: narkotikų vartojimas, alkoholizmas, depresijos, savižudybės, agresija, bėgimas iš namų, ankstyva ir nesaugi lytinė elgsena. [36]
Dažnai, neradę supratimo ir paramos šeimoje bei mokykloje, vaikai renkasi socialiai nepriimtinus psichinės įtampos mažinimo būdus: rūkymą, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimą, įvairias asocialaus elgesio formas (agresiją, chuliganizmą, nusikaltimus). Didelė psichinė įtampa ir nemokėjimas su ja susidoroti gali būti savižudybės, nervinių – psichinių sutrikimų priežastis. Visa tai dažnai pasuka asmenybės vystymąsi nepageidaujama linkme, apsunkina vaiko mokymąsi bei visos klasės ir mokytojo darbą. [2]
2.5.1.5 Stresas ir jo įtaka moksleivių sveikatai
Atliekant HBSC tyrimą, 1998 metais atsitiktinai pasirinktose 93 Lietuvos mokyklose buvo apklausta 4513 moksleivių. Pusė moksleivių (50proc.) jautė galvos skausmą, 55,6 proc. tirtųjų jautė skrandžio ar pilvo skausmą, 44,5 proc. – jautėsi liūdni, prislėgti, 71 proc. – vargino nugaros skausmas. Dažniausiai buvo skundžiamasi irzlumu ir bloga nuotaika, nervine įtampa, galvos skausmais. Nepriklausomai nuo amžiaus mergaitės skundėsi dažniau negu berniukai. Moksleiviai, kurie nurodė per didelį mokymosi krūvį, turėjo daugiau psichosomatinių nusiskundimų nei likusieji. Per didelį mokymosi krūvį nurodę berniukai dažniau skundėsi galvos skausmu, silpnumu, irzlumu, bloga nuotaika, nervine įtampa, nemiga, galvos svaigimu, taip pat dažniau jautėsi pavargę rytais, nelabai laimingi. Per didelį mokymosi krūvį nurodžiusios mergaitės dažniau skundėsi tokiais pat nusiskundimais kaip ir minėti berniukai, išskyrus nemigą ir galvos svaigimą. Tačiau labiausiai nuo pamokų krūvio priklausė irzlumo, blogos nuotaikos ir nervinės įtampos dažnumas. [37] Be minėtų nusiskundimų, kas dešimtas (11,5 proc.) moksleivis pažymėjo, kad ryte, ruošdamasis į mokyklą, jaučia nuovargį. Pastaruoju metu tik 29,7 proc. moksleivių nuovargio ryte nepatiria arba patiria labai retai. 1994 m. du trečdaliai (64,5 proc.) moksleivių teigė, kad per paskutinį mėnesį vartojo vaistus. 1998 m. 37,3 proc. moksleivių vartojo vaistus nuo galvos skausmo, 5,3 proc. – nuo nemigos, 9,4 proc. – nuo nervinės įtampos, 22 proc. – nuo skrandžio ar pilvo skausmo. Dažniausiai moksleiviai nurodė gerią vaistų nuo galvos skausmo, kosulio, peršalimo. Mergaitės dažniau gėrė vaistų nei berniukai. [38]
Norvegijos mokslininkai 1998 metais kohortinio tyrimu, kurio metu buvo apklausta 1380 moksleivių, išsiaiškino dažniausius moksleivių patiriamus negalavimus. Kiekvieną savaitę ar dažniau galvos skausmą jautė 18,4 proc. berniukų ir 31,4 proc. mergaičių, skrandžio skausmą – 10,6 proc. berniukų ir 20,4 proc. mergaičių, nugaros skausmą – 16,9 proc. berniukų ir 19,5 proc. mergaičių, irzlumą – 38,6 proc. berniukų ir 38,2 proc. mergaičių, nemigą – 24,7 proc. berniukų ir 28,8 proc. mergaičių, prislėgtumą – 16,2 proc. berniukų ir 24,7 proc. mergaičių. [39]
Čikagoje 1995 metais buvo apklausta 1030 moksleivių iš šešių mokyklų. Gauti rezultatai parodė, kad stresas žymiai koreliuoja su psichosomatiniais negalavimais (r=0,43), depresijos požymiais (r=0,42), užsisklendimu savyje (r=0,26), agresyvumu (r=0,49) ir prasižengimais (r=0,53) mergaičių tarpe. Atitinkamai berniukų tarpe: su psichosomatiniais negalavimais (r=0,40), depresijos požymiais (r=0,43), užsisklendimu savyje (r=0,33), agresyvumu (r=0,53) ir prasižengimais (r=0,56). [40]
2.6 Streso kontrolė ir profilaktika
Išskiriamos dvi streso įveikimo strategijos - orientuota į situaciją ir orientuota į būseną:
• Pirmuoju atveju siekiama pakeisti situaciją, pašalinti stresorių ar jo išvengti, išmokstama elgtis taip, kad aplinka kuo mažiau veiktų žmogaus būseną.
• Antruoju atveju stengiamasi sumažinti neigiamus skausmingus išgyvenimus, kuriuos sukėlė stresorius, bandoma pagerinti savijautą, nusiraminti.
Kiekviena iš šių strategijų yra savaip vertinga, kiekvieną žmogus pasirenka pagal savo įpročius ir sugebėjimus. Į situaciją orientuotas streso įveikimas dažnai būna vienintelis galimas sprendimo būdas agresijos, smurto, fizinės grėsmės atvejais.
Stresą galima įveikti dviem pagrindiniais būdais: individualiai ir organizuotai. Žmogus gali pabandyti pakeisti savo požiūrio ir reakcijos į stresą tam tikrus aspektus. Tokios organizacijos kaip mokykla, gali paremti individą, kuris stengiasi padaryti šiuos pakeitimus bei pabandyti pakeisti aplinką taip, kad streso šaltinis būtų pašalintas ar sumažintas. Geriausiu atveju, šie du būdai gali būti panaudojami kartu ir papildyti vienas kitą.
Žmonėms, kurie yra streso būklėje, kartais atrodo, kad vienintelis kelias įveikti stresą yra jo išvengti. Tačiau tai ne visada vienintelis ar geriausias sprendimas, be to, ne visada jis gali pasirodyti praktiškas. Gyvenimas pateikia reikalavimus, kurie gali pasirodyti nemalonūs, bet mes negalime ir net neturime visada jų vengti. Spaudimas darbe, tarpusavio santykių sunkumai, praradimai ir liūdesys yra jausmai, kuriuos patiria visi žmonės. Labai dažnai įmanoma suprasti, sutikti ir įveikti šiuos jausmus taip, kad tai padėtų augti, keistis ir suvokti, kad esame stipresni, negu patys apie save galvojame. Kartais ne pats įvykis ar akstinas sukelia stresą, bet žmogaus požiūris į tai. Iš dalies stresą galima įveikti tam ruošiantis iš anksto. [25]
Individams gali padėti:
Aiškus ir pozityvus mąstymas. Pozityvios mintys gimdo pozityvius veiksmus. Viena iš streso įveikimo paslapčių yra minčių ir proto valdymas. Tai gali padėti sutaupyti laiko, siekiant tikslų, vertybių, prioritetų bei pakeisti neigiamą pokalbį su savimi daug pozityvesniu „vidiniu tekstu“.
Paramos ieškojimas ir teikimas. Daugumai žmonių labai sunku įveikti stresą vieniems, taigi, žmogus ieško draugų ir kolegų „grupinės paramos“. Mums reikia daug žmonių, kad patenkintume savo poreikius, pavyzdžiui, užjausdami mus, padėdami mums aiškiai mąstyti, pralinksmindami mus arba ginčydamiesi su mumis. Jei šie žmonės mums ištikimi, mes taip pat turime jiems atsidėkoti tuo pačiu. Stiprindami savo tarpusavio santykius ir bendravimo įgūdžius, mes galime palaikyti šiuos gyvybiškai svarbius ryšius su žmonėmis.
„Pozityvumo“ įgūdžiai yra ypatingai naudingi, kai norime, kad visi suprastų mūsų poreikius.
Fizinė sveikata. Fiziškai pasveikę žmonės paprastai nustemba, kai supranta, kad jie jaučiasi lygiai taip pat gerai dvasiškai, kaip ir fiziškai ir, kad tai ypatingai palengvina streso įveikimą. Taip gali būti iš dalies todėl, kad širdies ir plaučių darbas padeda išsklaidyti fizinę streso „kovok arba bėk“ reakciją. Stiprindami savo sveikatą reguliariais fiziniais pratimais, sveiku maistu, miegu ir vengdami toksinų, tokių kaip tabakas ir alkoholis, padedame įveikti stresą.
Atsipalaidavimas. Labai svarbu subalansuoti pastangas griežtai galvoti ir uoliai mankštintis su lengvesniais darbais (užsiėmimais), kurie padeda „išsijungti“. Daugumai tai reiškia įvairius pomėgius ar laisvalaikio užsiėmimus tokius, kaip pasivaikščiojimas ar skaitymas arba duodami sau atostogų ir mažų „malonumų“. Sistemingesni metodai, tokie kaip atsipalaidavimo pratimai, joga, kvėpavimas ir meditacija yra labai naudingi greitai ir patikimai susikaupti, kai įtampa ir nerimas aptemdo protą.
Labai svarbu padėti stresą patiriančioms organizacijoms, lygiai taip pat kaip ir atskiriems individams. Kai kurie stresai yra nereikalingi ar perdaug stiprūs, kad žmogus galėtų juos įveikti. Ypatingai jaunimą reikia apsaugoti nuo kraštutinio ar žeidžiančio streso. Tai galima pasiekti sukuriant savo pažiūrų sistemą, strategiją ir aplinką, kuri palaikytų jų narių pastangas išvengti ar įveikti stresą. [25]
Streso įveikimo strategijos mokykloms:
Turėti aiškius tikslus ir viltis. Daugumai žmonių nerimą kelia netikrumas ir dviprasmiškumas; jie sugeba atsipalaiduoti ir tęsti darbą tik tada, kai aiškiai supranta ką ir kodėl turi daryti. Mokyklos gerai daro, kad skiria daug laiko aiškių tikslų, prioritetų, planų ir procesų kūrimui bei garantuodamos, kad kiekvieno individo viltys, teisės ir pareigos yra aiškiai apibrėžtos.
Turėti paremiančią valdymo struktūrą ir bendravimo sistemą. Aiškūs tikslai ir stiprus vadovavimas dar nereiškia diktatūros. Prieš priimdami sprendimą, geri vadovai labai daug konsultuojasi ir idealiu atveju, mokyklos „pagrindinės taisyklės“ turi būti rengiamos pasitarus su visais mokyklos nariais, kad jie visi jaustųsi dalyvavę šio proceso kūrime. Konsultacijų ir valdymo sistemų kūrimas, kuriose gali aktyviai dalyvauti kaip galima daugiau mokyklos narių, priimti sprendimus susitarimu, bet ne ginčais, dirbti komandomis, o ne individualiai, visa tai padeda sukurti gerus tarpusavio santykius mokykloje. Tokioje demokratinėje ir aktyvioje atmosferoje daug lengviau įveikti stresus, aptarti ir pašalinti sunkumus, kol jie netapo rimtomis problemomis.
