Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

LUKAS GRĖBLIAUSKAS

DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS ŠUNŲ ŠIRDIES RITMO

SUTRIKIMAI, JŲ DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

THE MOST COMMON CANINE CARDIAC RHYTHM

DISORDERS, THEIR DIAGNOSIS AND TREATMENT

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: dr. Aidas Grigonis

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Yra atliktas mano paties:

1. Nebuvo naudotas kitame universitete, Lietuvoje ir užsienyje:

2. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

Data (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Data (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO

GYNIMO

Data (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

Data (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

( vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

TURINYS

1.1. Širdies anatominiai ypatumai ... 9

1.2. Širdies laidžioji sistema ... 9

1.3. Širdies ritmo reguliacija ...11

1.4. Dažniausiai pasitaikantys šunų širdies ritmo sutrikimai... 12

1.5. Sinusinės aritmijos ... 12

1.6. Ekstrasistolijos ... 13

1.6.1. Ventrikulinės ekstrasistolijos ... 14

1.6.2. Supraventrikulinės ekstrasistolijos ... 14

1.7. Dilatacinė kardiomiopatija (DMK) ... 15

1.8. Laidžiosios sistemos anomalijos ... 16

1.8.1. Io AV blokada ... 16

1.8.2. IIo AV blokada ... 17

1.8.3. IIIo AV blokada ... 18

1.9. Širdies ritmo sutrikimų diagnostiniai metodai... 18

1.10. Medikamentai naudojami gydymui nuo aritmijų ... 21

1.10.1. Širdį veikiantys glikozidai ... 21

1.10.2. Fosfodiesterazės inhibitoriai ... 21

1.10.3. Angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai ... 22

1.10.4. Spironolaktonas ... 22

1.10.5. Antiaritminiai preparatai ... 22

2. TYRIMŲ MEDŽIAGOS IR METODAI... 26

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 28

3.1. Širdies ritmo sutrikimai ... 33

3.1.1. Sinusinės aritmijos ... 34

3.1.2. Ventrikulinės ekstrasistolijos ... 35

3.1.3. Supraventrikulinės ekstrasistolijos ... 36

3.1.5. Atrioventrikulinės blokados ... 37

3.1.6. Io AV blokada ... 38

3.1.7. IIo AV blokada ... 39

3.1.8. IIIo AV blokada ... 39

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 41

5. IŠVADOS ... 44

SANTRUMPOS

AKF – angiotenziną konvertuojantis fermentas AV – atrioventrikulinis mazgas

BAB – β-adrenoblokatoriai CNS – centrinė nervų sistema DKM – diliatacinė kardiomiopatija EKG – elektrokardiograma

ERP – efektyvus refrakterinis periodas PSK – priešlaikiniai skilveliniai kompleksai RAS – renino, angiotenzino ir aldosterono sistema SA – sinoatrialinis mazgas

SANTRAUKA

Pagrindinis darbo tikslas buvo išsiaiškinti, kokie yra dažniausiai pasitaikantys šunų širdies ritmo sutrikimai, kokie pagrindiniai diagnostiniai metodai naudojami aritmijoms nustatyti ir diferincijuoti, bei aprašyti medikamentinius preparatus, naudojamus gydant šunis nuo aritmijų. Darbo metu buvo analizuojami LSMU VA Dr. L. Kiaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje, nuo 2008 iki 2013 metų, surinkti gydytų šunų duomenys, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai. Buvo analizuojami pacientų anamnezės duomenys, kuriuos pateikė gyvūnų savininkai, ieškoma aritmijų pasireiškimo priklausomybių nuo šunų lyties, veislės, amžiaus, kilmės, svorio. Širdies ritmo sutrikimai buvo nustatyti 145 šunims, iš kurių 103 buvo patinai ir 42 patelės. Širdies ritmo sutrikimai buvo diagnozuojami auskultuojant širdies darbą, atliekant echokardiografiją, rentgeninį tyrimą bei užrašant elektrokardiogramą – tai yra pagrindinis aritmijų tyrimo metodas.

Buvo nustatyta, jog dažniausiai pasitaikantis širdies ritmo sutrikimas šunims yra sinusinės aritmijos, kurios pasireiškė 61 pacientui, tai sudarė 42 proc. šunų, kuriems buvo nustatytos aritmijos. Be sinusinių aritmijų, tiriamojoje šunų grupėje, buvo nustatyti dar 6 rūšių širdies ritmo sutrikimai: supraventrikulinės ekstrasistolijos buvo diagnozuotos 21 (14,5 proc.) šuniui, ventrikulinės ekstrasistolijos – 34 (23,4 proc.), Hiso pluošto kojyčių blokados – 9 (6,2 proc.), Io

AV blokados – 10 (6,9 proc.), IIo AV blokados – 6 (4,1 proc.), o IIIo AV blokados – 3 (2,0 proc.) šunims. (p<0,001). Dažniausiai širdies ritmo sutrikimai pasireiškė grynaveisliams šunims, kurių buvo 109 (75,2 proc.), negrynaveisliai – mišrūnai sudarė mažiau nei 1/3 šunų, kuriems buvo diagnozuotos aritmijos. Šių šunų buvo 36 (24,8 proc.).Grynaveislių šunų tarpe daugiausiai širdies ritmo sutrikimų buvo nustayta rotveilerių – 13 (11,9 proc.) bei vokiečių aviganių veislės šunims – 11 (10,0 proc.). Širdies ritmo sutrikimai dažniausiai pasireiškė 8 metų ir vyresniems šunims (60,7 proc.). (p<0,01)

SUMMARY

The main aim of work – to determine what are the most common canine cardiac rhythm disorders, analyse diagnostic methods and describe basic medical drugs used in the treatment of arrhythmias. Data of dogs morbidity of cardiac rhythm disorders in 2008 – 2013 has been collected at Dr. L. Kriaučeliūnas Small Animal Clinic of Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences. Cardiac rhythm disorders have been diagnosed to 145 dogs: 103 of them were males, and 42 – were females. Clinical diagnosis has been approved according to results of diagnostic methods like: auscultation of heart rate and sounds, X-ray, cardioechoscopy and the main diagnostic method of cardiac arrhythmias – EKG.

Sinus arrhythmia has been determined as the most common cardiac rhythm disorder of dogs. This type of arrhythmia has been diagnosed to 61 (42 %) dogs. There were more types of arrhytmias diagnosed like: premature ventricular contractions – 34 (23,4 %) cases, premature atrial contractions - 21 (14,5 %) cases, Hiss bundle branch blocks – 9 (6,2 %) cases and AV blocks – 17 (13,1 %) cases (p<0.001). Male dogs were ill with the cardiac rhythm disorders more often compared to females (71,0% vs. 29,0 %). Arrhythmias were diagnosed to 109 (75,2 %) purebred dogs and 36 (24,8 %) mixed breed dogs (p<0.01). Cardiac rhythm disorders have been diagnosed to 13 Rottweilers (11,9%) and 11 German Shepherds (10,0%), which were most common breeds (p<0.01). In addition, dogs from eight years old and older have been ill the most often (60,7 %).

ĮVADAS

Širdies ritmo sutrikimų klinikinė svarba yra nevienoda. Jų poveikis organizmui gali svyruoti nuo nekenksmingų iki gyvybei pavojingų atvejų. Širdies jaudrumo sutrikimai, ypatingai ekstrasistolijos, šunims pasireiškia kur kas dažniau, nei laidumo sutrikimai, kurie apibūdinami kaip atrioventrikulinės (AV) blokados. Širdies aritmijų įtaka hemodinamikai priklauso mažiausiai nuo 8 veiksnių (Ettinger, Feldman, 2010):

1) skilvelių susitraukimo ritmo; 2) nenormalaus ritmo trukmės;

3) prieširdžių ir skilvelių tarpusavio ryšio; 4) skilvelių aktyvacijos sekos;

5) miokardo ir širdies vožtuvų funkcinio pajėgumo; 6) pažeidimo ciklo trukmės;

7) medikamentinio gydymo; 8) išorinių veiksnių įtakos.

Darbo tikslas:

Išsiaiškinti, kokie širdies ritmo sutrikimai dažniausiai pasitaiko šunims, kokie diagnostiniai metodai naudojami, bei aprašyti medikamentinius preparatus, naudojamus gydant nuo aritmijų.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti kokios aritmijos rūšys dažniausiai pasitaiko šunims.

2. Nustatyti kokios lyties šunims dažniausiai pasireiškia širdies ritmo sutrikimai. 3. Nustatyti kokios veislės šunims dažniausiai pasireiškia širdies ritmo sutrikimai. 4. Nustatyti kokios kilmės šunims dažniausiai pasireiškia širdies ritmo sutrikimai. 5. Nustatyti kokio amžiaus šunims dažniausiai pasireiškia širdies ritmo sutrikimai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Širdies anatominiai ypatumai

Širdis yra raumeningas tuščiaviduris organas, padalintas į dvi puses. Kiekvienoje yra 2 ertmės – prieširdis ir skilvelis (Fogle, 2002).

Širdies sienelė sudaryta iš 3 sluoksnių: endokardo, miokardo ir epikardo. Endokardas ir epikardas yra jungiamojo audinio apvalkalas. Širdį supa širdies maišelis – perikardas. Jis sudarytas iš stipraus jungiamojo audinio ir saugo širdį nuo per didelio išsitempimo. Širdies maišelio serozinis skystis sumažina trintį tarp maišelio bei širdies ir užtikrina normalią širdies veiklą. Sudėtingiausios struktūros ir geriausiai išsivystęs yra miokardas – raumeninis sluoksnis. Širdies raumuo yra sudarytas iš dviejų rūšių skaidulų: susitraukiančiųjų arba darbinių ir laidžiųjų arba specifinių, sudarančių laidžiąją sistemą. Jose kilęs jaudinimas patenka į širdies miokardą. Laidžiosios ląstelės turi mažiau miofibrilių ir mitochondrijų bei daugiau glikogeno. Laidžiosios sistemos ląstelės yra atsparesnės deguonies stokai, nei širdies raumeninio audinio skaidulos (Karazija, Jurgaitis, 1989).

Širdies raumuo pasižymi automatija, jaudrumu, laidumu, susitraukimu ir refrakteriškumu. Tam, kad širdis aktyviai funkcionuotų kaip siurblys, visi širdies skyriai turi susitraukti labai koordinuotai. Du prieširdžiai susitraukinėdami stumia kraują į skilvelius, kurie susitraukdami kraują iš širdies išstumia į aortą ir plaučių arteriją – tai vadinama koordinuotu atrioventrikuliniu susitraukimu. Tam, kad širdies raumens ląstelės pradėtų susitraukinėti, jos turi gauti elektrinį impulsą (Karazija, Jurgaitis, 1989).

Šuns širdis niekad nepailsi, išskyrus pertraukėles tarp kiekvieno dūžio. Šis poilsis vidutiniškai trunka tiek pat, kiek ir susitraukimas, tačiau, kitaip nei žmogaus širdyje, šuns širdies ramybės laikotarpis pastebimai įvairuoja. Šunims retai kada būna kraujagyslių okliuzija ir miokardo infarktai, bet kai kurių veislių, ypač dobermanų ir bokserių, šunims pasitaiko kardiomiopatijų (Fogle, 2002).

1.2. Širdies laidžioji sistema

Laidžioji sistema – tai atipinės diferencijuotos raumeninės skaidulos, tankiai perpintos nerviniais elementais ir sudarančios mazgus arba skaidulų pluoštus. Širdies laidžiosios sistemos ląstelės geba generuoti elektros impulsus vykstant lėtai depoliarizacijai diastolės metu (Karazija, Jurgaitis, 2010).

Pirmasis automatijos centras yra sinoatrialinis mazgas. Jis yra dešiniajame prieširdyje tarp viršutinės tuščiosios venos ir dešiniosios širdies auselės. Tai svarbiausias automatijos centras –

ritmo vedlys (angl. pacemaker), , kuris reguliuoja širdies susitraukimų dažnį. Jis generuoja impulsus 70–110 kartų per minutę. Sinoatrialinio mazgo veiklai didelės reikšmės turi simpatinė (dažnėja širdies darbas) ir parasimpatinė (lėtėja širdies darbas) sistemos (Karazija, Jurgaitis, 1989).

Antrasis automatijos centras – atrioventrikulinis mazgas (AV) – guli dešiniojo prieširdžio sienelėje. Jis generuoja impulsus 40–50 kartų per minutę (Karazija, Jurgaitis, 1989).

Elektrinis impulsas kiekvienam širdies veiklos ciklui susiformuoja sinoatrialiniame (SA) mazge. Pradžioje depoliarizacijos banga plinta prieširdžių miocitais, po to – per atrioventrikulinę (AV) jungtį. Tačiau tai vyksta pakankamai lėtai, atsiranda tarsi sulaikymas. Laidžiosios sistemos dalis, siauru kanalu kertanti AV žiedą, vadinama Hiso pluoštu. Šis pluoštas skilvelių pertvaroje skyla į kairiąją ir dešiniąją kojeles (eina į kairįjį ir dešinįjį skilvelį). Kairioji kojelė dar skyla į priekinę ir užpakalinę šakas. Hiso pluoštas, galutinai išsišakodamas po visą miokardą, sudaro labai smulkių šakelių, vadinamų Purkinje skaidulomis, tinklą (Karazija, Jurgaitis, 1989).

1.3. Širdies ritmo reguliacija

Jeigu širdies ritmui visai neturėtų įtakos nervai ir hormonai, tai širdis susitraukinėtų 100–120 kartų per minutę, nes tokiu dažniu kyla impulsai sinoatrialiniame (SA) mazge (Sjaastad, Sand, Hove, 2010).

Nervų sistema (NS) širdį veikia per ją įnervuojančius vegetacinius nervus. Parasimpatinės NS veikimas į širdį perduodamas nervo klajoklio (n. vagus) skaidulomis, simpatinės NS – simpatinio nervo (n. sympaticus) skaidulomis. Šios medžiagos, veikdamos širdį, sukelia jaudinimą arba slopinimą (Žymantienė ir kt., 2010) Simpatinės nervų sistemos stimuliacija ir padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje padidina depoliarizacijos dažnį SA mazge, tokiu būdu pagreitėja širdies ritmas. Suaktyvėjus parasimpatinės nervų sistemos poveikiui per nervą klajoklį, sukeliamas priešingas efektas t.y. širdies ritmas sulėtėja (Sjaastad, Sand, Hove, 2010).

Taigi, širdies ritmas visų pirma priklauso nuo simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos tarpusavio sąveikos ir balanso viena kitos atžvilgiu. Kuomet gyvūnai susijaudina ar išsigąsta, aktyvuojama simpatinė nervų sistema, to pasekoje pagreitėja širdies ritmas (Sjaastad, Sand, Hove, 2010). Holterio tyrimai patvirtina didelį širdies ritmo kintamumą dėl autosominės nervų sistemos poveikio širdžiai: per 24 valandų laikotarpį, sveikų biglių širdies ritmas kinta nuo 55 k/min iki 243 k/min (Ettinger, Feldman, 2010).

Jautriems gyvūnams geriausiai naudoti telemetriją, siekiant tiksliai išmatuoti širdies ritmo greitį ramybės būsenoje, nes jie greitai susijaudina ir tai suaktyvina autonominę nervų sistemą. Sveikiems gyvūnams poilsio metu dominuoja parasimpatinė nervų sistema, todėl širdies ritmas tampa lėtesnis nei impulsų formavimosi dažnis SA mazge. Širdies ritmas kinta individualiai kiekvienam tos pačios rūšies gyvūnui. Pavyzdžiui: jaunų gyvūnų širdies ritmas greitesnis, nei senų. Smulkių gyvūnų medžiagų apykaita vienam kūno masės vienetui yra intensyvesnė, nei stambių gyvūnų. Siekiant užtikrinti optimalią kraujo cirkuliaciją aprūpinant organizmą deguonimi, širdies minutinis tūris turi būti santykinai didesnis smulkiems gyvūnams, nei stambiems. Širdies svoris skiriasi santykinai mažai skirtingo svorio ir dydžio gyvūnams, tačiau yra glaudus ryšys tarp širdies ritmo ramybėje ir gyvūno dydžio. Pvz., pelių širdies susitraukimų dažnis 600–900 k/min, žiurkių – 400 k/min, kačių – 120 k/min, dramblių – 25 k/min. Vis dėl to, yra keletas išimčių. Triušių širdies ritmas ramybėje kinta nuo 200 iki 350 k/min, o tuo tarpu kiškių – nuo 60 iki 100 k/min. Karvių širdies ritmas ramybėje yra apie 60 k/min, o panašios masės arklių širdies ritmas svyruoja nuo 35 iki 40 k/min (Sjaastad, Sand, Hove, 2010).

Suaugusių šunų širdies ritmas gali svyruoti nuo 70 iki 160 k/min, stambių veislių šunų širdies ritmas svyruoja nuo 60 iki 140 k/min, nykštukinių veislių šunų širdies ritmas gali siekti iki 180 k/min, o šuniukų širdis gali plakti iki 220 k/min (Ettinger, Feldman, 2010)

1.4. Dažniausiai pasitaikantys šunų širdies ritmo sutrikimai

Širdies darbas priklauso nuo miokardo susitraukimų sekos, dažnio, ritmo, širdies automatizmo, laidumo, dirglumo, jaudrumo, susitraukimo jėgos. Aritmija – tai būsena, kai širdies automatizmo, laidumo ir dirglumo pokyčiai sutrikdo širdies susitraukimo ritmo bei dažnumo seką (Specialiosios patologijos paskaitų medžiaga, 2011).

Dažniausios aritmijos yra šios:  Sinusinė tachikardija  Ekstrasistolijos

 Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas  Sinusinė bradikardija

 Atrioventrikulinės blokados  Skilvelių virpėjimas

Aritmijų priežastys (Specialiosios patologijos paskaitų medžiaga, 2011):

1. Elektrolitų disbalansas (Na, K, Ca jonų balanso tarp miocito ir tarpląstelinio skysčio sutrikimai).

2. Miokarado pažeidimai (išemijos).

3. Patologiniai procesai širdies nervinėje – humoralinėje reguliacijoje. 4. Kiti žalingi veiksniai (infekcinės ligos, apsinuodijimai)

1.5. Sinusinės aritmijos

Sinusinės aritmijos susiformuoja dėl pakitusio aktyviojo potencialo susiformavimo dažnio sinoatrialiniame (SA) mazge. Sinusinės tachikardijos atveju, P, QRS ir T danteliai yra normalūs, o trukmė tarp širdies ciklų (P-P amplitudžių) sutrumpėja. Širdies ritmas padidėja pamažu, per keletą širdies ciklų, kol stabilizuojamas naujame lygyje (EKG to nesimato). Širdies ritmo padažnėjimą gali sąlygoti įvairūs faktoriai, kurie suaktyvina simpatinių nervų pluoštus sinoatrialiniame (SA) mazge. Pavyzdžiui, kuomet šunis ištinka šokas dėl kraujo netekimo, arterijose esantys slėgio receptoriai yra stimuliuojami ir refleksiškai iššaukia širdies ritmo pagreitėjimą du, tris kartus didesnį nei normalus; daugiau nei 180–200 kartų per min (Sjaastad, Sand, Hove, 2010)

Sveikų šunų širdies ritmas įkvėpimo fazėje gali būti greitesnis, nei iškvėpimo, ypatingai giliai kvėpuojant. Tai vadinama respiracine sinusine aritmija ir yra bene dažniausia širdies aritmijos forma, dėl nereguliariai kylančių impulsų SA mazge (Sjaastad, Sand, Hove, 2010). Ši aritmija atsiranda dėl n. vagus dirginimo (spaudimo) iškvepiant. Dirginamas nervas klajoklis lėtina širdies SA mazgo veiklą. (Sutkevičius, 2003). Tai įprastas normalus ritmas šunims, dažniau pasitaikantis

brachicefalinių veislių atstovams. Ši aritmijos forma yra ypatingai pastebima jauniems šunims (Sjaastad, Sand, Hove, 2010), bet iki 1,5 mėn. amžiaus jų nebūna (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Sinusinės bradikardijos - SA mazgas siunčia retus impulsus, depoliarizacija vyksta lėčiau negu įprastai. Sinusinė bradikardija yra fiziologinė norma kai kurių stambių veislių šunims. Tai normalus sinusinis, bet retas ritmas. Tačiau, priklausomai nuo priežasties ir išreikštų klinikinių simptomų, sinusinė bradikardija gali virsti rimtu ritmo sutrikimu ir sukelti netgi širdies sustojimą (asistoliją). Esant sunkiai sinusinei bradikardijai žymiai sumažėja minutinis širdies tūris (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Siekiant įvertinti bradikardijas, diagnostiniais tikslais gali būti suleidžiamas atropino sulfatas i.v. (0,04 mg/kg). Tai leidžia diferencijuoti fiziologines bradikardijas, atsiradusias dėl nervus vagus poveikio (atropinas pagreitina širdies ritmą) nuo patologinių bradikardijų, kurias sukelia vidiniai impulsų formavimosi bei laidumo sutrikimai (atropinas širdies ritmo neveikia). Reakcija pasireiškia po atropino injekcijos praėjus nuo kelių sekundžių iki keliolikos minučių (per 15 min) (Ettinger, Feldman, 2010).

1.6. Ekstrasistolijos

Tai priešlaikiniai nesinusinių impulsų, sukelti širdies susitraukimai. Tai viena iš dažniausių aritmijos formų. Ekstasistoliją gali sukelti elektrolitų disbalansas (hipokalemija, hipomagnezemija), acidozė, alkalozė, hipoksija, stresas, alergija, patologiniai refleksai, dėl kitų vidaus organų ar nervų sistemų ligų, skausmas, diagnostinės procedūros, kai kurie vaistai (glikozidai, saluretikai) (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Pagal lokalizaciją ekstrasistolės gali būti:  Supraventrikulinės

 Sinusinės

 Atrioventrikulinės jungties – sukelia papildomas impulsas atrioventrikuliniame mazge  Ventrikulinės – susidaro impulsui kilus skilveliuose.

Kiekvienos rūšies ekstrasistolės gali būti monotopinės (vieno židinio) arba politopinės (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Reiškinys, kai ekstrasistolės ritmiškai kartojasi su normaliais susitraukimais vadinamas aloritmija. Aloritmijos rūšys (Specialiosios patologijos paskaitų medžiaga, 2011):

 Bigeminija – ekstrasistolė kartojasi po kiekvieno normalaus susitraukimo.  Trigeminija – ekstrasistolė kartojasi kas 2 normalūs susitraukimai.

1.6.1. Ventrikulinės ekstrasistolijos

Skilvelių jaudrumo sutrikimai yra labai svarbūs, nes tiesiogiai įtakoja pagrindinę širdies funkciją – kraujo pumpavimą, todėl gali sukelti sunkius hemodinamikos sutrikimus (Ettinger, Feldman, 2010).

Ventrikulinės ekstrasistolijos yra vienos iš dažniau sutinkamų širdies ritmo sutrikimų šunims ir katėms. Jų nustatymą dažnai palengvina sutrumpėjęs R–R intervalas (dėl priešlaikinių impulsų), platūs QRS kompleksai, kurie savo forma skiriasi nuo normalių sinusinių QRS kompeksų. Dauguma ventrikulinių ekstrasistolijų turi platų, nebūdingos formos QRS kompleksą (daugiau nei 0,07 s šunims) be P dantelio ir su dažnai labai dideliu diskordantiniu (nukreiptu į kitą pusę nei QRS komplesas) T danteliu. Pavienius priešlaikinius skilvelinius kompleksus (PSK) dažnai lydi kompensacinės pauzės (Ettinger, Feldman, 2010).

Siekiant paskirti tinkamą gydymą svarbu diferencijuoti ventrikulines ekstrasistolijas nuo supraventrikulinių. Ventrikulines ekstrasistolijas iššaukiančių priežasčių yra įvairių, bet dažniausios yra šios: diliatacinė kariomiopatija, širdies vožtuvų ligos, įgimtos širdies ligos, endokarditas, taip pat sisteminiai sutrikimai, tokie kaip hipokalemija, anemija, hipoksemija, skrandžio išsiplėtimas, intoksikacijos ir acidozės. Holterio tyrimų duomenimis sveikiems šunims kasdien susiformuoja iki 24 priešlaikinių skilvelinių kompleksų (Ettinger, Feldman, 2010).

Ventrikulinės ekstrasistolijos dažniausiai pasireiškia stambių veislių šunims, ypač dobermanams ir bokseriams. Ventrikulinės ekstrasistolės sukelia šunims silpnumą, jie netoleruoja fizinio krūvio, alpsta, gali net staiga nugaišti (Prieiga per internetą: www.vetbook.com).

1.6.2. Supraventrikulinės ekstrasistolijos

Supraventrikulinės ekstrasistolijos elektrokardiografiškai charakterizuojamos, kaip turinčios priešlaikinius P dantelius, kurie susiformuoja anksčiau, nei normalūs P danteliai. P dantelis gali būti dvifazis: teigiamas ir neigiamas arba dengti ankstesnį T dantelį (www.petmd.com). P danteliai yra teigiami II ir III derivacijose. Jie skiriasi nuo normalių P dantelių savo dydžiu, forma, nes impulsas kyla ne iš sinoatrialinio peismeikerio, o iš kito židinio. P dantelis susiformuoja anksčiau, bet dažniausiai yra lydimas normalaus arba beveik normalaus QRS komplekso, kadangi laidumas skilveliuose dažniausiai nesutrikdomas. P-P intervalas nuo normalaus trinksnio iki ektopinio yra trumpesnis nei turėtų būti normaliomis sąlygomis. Ektopinio ritmo P-R intervalas gali būti ilgesnis nei normalaus komplekso, nes ektopinis trinksnis yra ankstyvas ir dėl to impulsas pasiekia atrioventrikulinį (AV) mazgą esantį refraktoriškoje fazėje ir išlieka AV mazge ilgiau (Katz and Pick, 1956). Prieširdžių ekstrasistolijos gali būti blokuotos, jei atrioventrikulinis mazgas yra

absoliutaus refraktoriškumo būsenoje nuo akstesnio susitraukimo; tuomet P dantelis tampa aukštesnis, bet nėra lydymas QRS komplekso. Prieširdžių ekstrasistolijos dažnai yra lydymos pauzės, kadangi nenormaliai ankstyvas P dantelis yra lydimas normalaus skilvelių susitraukimo, suteikiant pakankamai laiko prieširdžių refraktoriškam periodui pasibaigti prieš naują sinoatrialinį impulsą (Ettinger and Sutter, 1970).

Prieširdžių ekstrasistolijos, išskyrus šunis gimusius su įgimta širdies liga, dažniau pasireiškia seniems, ypatingai mažų veislių šunims. Klinikiniai simptomai gali ir nepasireikšti, ypatingai senesniems šunims ar šunims, kurie nėra fiziškai labai aktyvūs, tačiau bendri požymiai yra: kosulys ir pasunkėjęs kvėpavimas, širdies ūžesys, sumažėjęs fizinis aktyvumas, alpimas, nereguliarus širdies ritmas, pulso deficitas (Prieiga per internetą: www.petmd.com).

Prieširdžių ekstrasistolijų priežastys gali būti įvairios, tokios kaip: lėtinės širdies vožtuvų ligos, įgimtos širdies ligos, elektrolitų disbalansas, navikai, hipertiroidizmas, toksinai. Gydymas priklauso nuo ligos etiologijos. Prieširdžių ekstrasistolijoms, sukeltoms įgimtos širdies ligos, gydymui nadojami diuretikai ir vazodiliatatoriai. Digitalio preparatai sumažina širdies susitraukimų dažnį ir sustiprina susitraukimus (Prieiga per internetą: www.petmd.com).

Pagrindinės prieširdžių ekstrasistolijos diagnostinės ypatybės (Katz, Pick, 1956): 1. Priešlaikinis P dantelis.

2. Netaisyklingos formos ir dydžio P dantelis. 3. Prailgintas P-R intervalas.

4. QRS-T kompleksas normalus arba beveik normalus (išskyrus atvejus, kai sutrikęs laidumas).

1.7. Dilatacinė kardiomiopatija (DKM)

Dilatacinė kardiomiopatija (DKM) yra viena iš sutinkamų šunų širdies ligų, kuriai būdingas širdies ertmių išsiplėtimas dėl ko sutrinka širdies funkcijos. Ligos etiologija nėra gerai žinoma, tačiau manoma, jog DKM atsiradimą gali sąlygoti genetiniai veiksniai, infekcinės ligos, medžiagų apykaitos sutrikimai, toksinės medžiagos. DKM ypatingai dažnai pasireiškia tam tikrų veislių šunims: bokseriams, dobermanams pinčeriams, anglų kokerspanieliams, portugalų vandens šunims bei kitoms veislėms (Tidholm et al., 2001)

1970 metais buvo nustatyta dilatacinė kardiomiopatija šunims ir apibūdinta, kaip širdies nepakankamumas dėl išsiplėtusių širdies ertmių, besiskirianti nuo kitų kardiovaskulinės sistemos ligų (Ettinger et al., 1970).

Pagrindiniai, šunų sergančių DKM, klinikiniai simptomai yra: kosulys, apatija, dusulys, svorio mažėjimas, polidipsija, alpulys. Atliktais tyrimais pastebėta, jog dažniau serga patinai. (O’Grady & Horne, 1992; Sisson & Thomas, 1995; Calvert et al., 1997b; Tidholm & Jönsson,

1997). Sergančių šunų amžius labai įvairus, tačiau pastebėta, jog dažniausiai serga 5 – 7 metų amžiaus šunys.

Šunų, sergančių DKM, elektrokardiogramose dažnai pastebima pakitimų, tačiau pakitimai nėra specifiški šiai ligai. Dažniausiai atlikus elektrokardiografinį tyrimą nustatoma prieširdžių fibriliacija, ventrikulinės ekstrasistolės arba ventrikulinė tachikardija. (McEvan et al., 2003)

1.8. Laidžiosios sistemos anomalijos

Laidžiosios sistemos anomalijos susijusios su sinoatrialinio mazgo nesugebėjimu suformuoti impulsą arba sutrinkus impulso plitimui per AV jungtį, Hiso pluoštu ar Purkinje skaidulomis. Tai gali būti sinusinis stabtelėjimas, sinusinė blokada, liguisto sinusinio mazgo sindromas, širdies blokados, kurios sutinkamos bene dažniausiai (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Širdies blokados – tai artmijos, kurias sąlygoja sutrikęs veikimo potencialo perdavimas širdyje. Blokada dažniausiai susiformuoja atrioventrikuliniame mazge arba Hiso pluošte (AV blokada). Sunkiais atrioventrikulinės (AV) blokados atvejais, nutrūksta veikimo potencialo perdavimas iš prieširdžių į skilvelius. Tokiais atvejais, skilveliai perima veikimo potencialo generavimą ir širdies ritmas sulėtėja (bradikardija). Visiškos širdies blokados atvejais, dirbtinis ritmo vedlys gali būti implantuotas chirurgiškai. Elektrokardiograma yra būtina norint diagnozuoti skirtingų formų širdies blokadas (Sjaastad, Sand, Hove, 2010).

1.8.1. Iº AV blokada

Šio tipo blokada atsiranda tada, kai sutrinka elektrinių impulsų laidumas nuo prieširdžių iki skilvelių per AV jungtį (Ettinger, Feldman, 2010)

Iº AV blokados priežastimi gali būti refleksinis nervo klajoklio tonuso padidėjimas (periodiškai pailgėja P–Q intervalas), laidžiosios sistemos degeneraciniai pažeidimai, pirmuonių sukeltas miokarditas, hipotireozė, kalio apykaitos sutrikimai, intoksikacija digitalio preparatais, β blokatoriais, natrio kanalų blokatoriais (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Pati Iº AV blokada nepajėgi iššaukti kokių nors simptomų, nebent širdies blokadą sukėlė intoksikacija digitalio preparatais. Tokiu atveju dažniausiai pasireiškia vėmimas, anoreksija, apatija. Esant Io AV blokadai, gali sumažėti pirmojo širdies tono intensyvumas, kadangi atrioventrikuliniai vožtuvai užsidarinėja ne taip staigiai (Ettinger and Suter, 1970).

Io AV blokada gali būti visai natūrali gyvūnams, kuriems širdies susitraukimų dažnis retas arba senstantiems gyvūnams, kai atsiranda degeneracinių pakitimų AV jungtyje. Jei blokados

priežastimi būna pirminis laidžiosios sistemos pažeidimas, galima laukti blokados progresavimo ir žymiai rimtesnių laidžiosios sistemos pažeidimų (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Digitalio preparatų sukeltai širdies blokadai, terapinio gydymo dažniausiai neprireikia, tačiau šių preparatų naudojimas turi būti skubiai nutrauktas (Ettinger and Suter, 1970).

1.8.2. IIº AV blokada

Atsiranda dėl laidumo per AV jungtį sutrikimo (sutrikimas gali būti nepastovus ir pastovus), t.y. kai po prieširdžių depoliarizacijos skilveliai nesidepoliarizuoja.

EKG ypatumai: P dantelis visuomet savo vietoje, tačiau nevisuomet turi po jo einantį QRS kompleksą (Ettinger, Feldman, 2010).

IIº AV blokada būna dviejų tipų: kai prieš blokadą P–Q intervalas ilgėja, kol sutrikus laidumui P dantelis netenka QRS intervalo – I Mobitso tipas (taip pat žinomas kaip Venkenbacho fenomenas) (Ettinger, Feldman, 2010) ir kai P-R intervalas būna pastovus – II Mobitso tipas. (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

I Mobitso tipas – šiam blokados tipui būdinga laidumo per atrioventrikulinį mazgą palaipsnis lėtėjimas iki elektrinis impulsas pilnai sulaikomas. Tokio tipo blokada kartais būna sveikiems šunims su sinusine aritmija (dažniau brachicefalinėms veislėms), taip pat sutinkama ir seniems šunims padidėjus klajoklio nervo tonusui (ypač kokerspanieliams ir taksams), ir tai nelaikoma patologija. Būna įgimta mopsams (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

IIº I Mobitso tipo atrioventrikulinės blokados etiologiniai faktoriai įvairūs: sutrikęs elektrolitų balansas, intoksikacija digitalio preparatais, chinidinu, prokainamidu ir kt. Daugumoje atvejų šio tipo blokada širdies minutinio tūrio nesumažina, nes skilvelinis ritmas artimas fiziologinei normai.

II Mobitso tipas – tai dažniausiai pasitaikantis IIº AV blokados tipas. Blokadai būdingas periodiškai atsirandantis atskirų elektrinių impulsų sulaikymas, einant jiems per atrioventrikulinę jungtį. Šio tipo blokada niekada neatsiranda kai širdis sveika ir yra žymiai sunkesnė už Iº atrioventrikulinę blokadą, nes yra „nenuspėjama“, linkusi progresuoti iki pilnos atrioventrikulinės blokados, ypač esant platiems QRS kompleksams (blokada virš Hiso pluošto išsišakojimo į kojytes, pluošto blokada) (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Patologijos priežastimi gali būti idiopatinė fibrozė seniems šunims (ypač kokerspanieliams ir taksams), miokarditas, kardiomiopatija, širdies navikai, šalutinis toksinis digitalio preparatų, ksilazino, β blokatorių, kalcio jonų blokatorių, natrio jonų blokatorių veikimas, kalio disbalansas, o mopsams – įgimta Hiso pluošto stenozė (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

1.8.3. IIIo AV blokada

Ši blokada atsiranda tada, kai depoliarizuojanti banga negali pereiti pro AV jungtį. Prieširdžiai susitraukinėja veikiami SA mazgo impulsų, o skilveliai – antros ir trečios eilės automatizmo centrų (Sutkevičius, 2003). Antrasis ritmo vedlys, esantis žemiau AV jungties, duoda iškrovą, reguliuojančią skilvelių darbą. Šis antrasis ritmo vedlys gali atsirasti:

 apatinėje AV jungties dalyje arba Hiso pluošte, kurie generuoja normalų QRS kompleksą (t. y. jungties gelbstintį kompleksą) su 60 – 70 x/min širdies dažniu;

 Purkinje skaidulose, generuojančiose nenormalų QRS-T kompleksą (t. y. skilvelinis gelbstintis kompleksas) su 30 – 40 x/min širdies dažniu.

Pilnos atrioventrikulinės blokados priežastimi gali būti idiopatinė fibrozė (seniems šunims, ypač kokerspanieliams), amiloidozė, navikai, apsinuodijimas digitalio preparatais, miokarditas, endokarditas, miokardo infarktas, įgimtos širdies ligos, elektrolitų disbalansas. Gali būti ir įgimta izoliuota blokada. Pilnai širdies blokadai būdinga silpnumas, letargija, alpimas ar netikėta mirtis. Sergant lėtiniais susirgimais, kuriuos lydi reti skilvelių susitraukimai, krūtinės ląstos rentgenogramoje dažnai aptinkama padidėjusi širdis su stazinio širdies nepakankamumo požymiais ar be jų (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012). Dėl visiškos AV blokados auskultuojant širdį girdėti reti skilvelių tonai, o virš jų – normaliu ritmu plakantys prieširdžiai. EKG nėra ryšio tarp P dantelių ir QRS komplekso, R-R intervalai ilgesni už P-P intervalus (Sutkevičius, 2003).

1.9. Širdies ritmo sutrikimų diagnostiniai metodai

Šiuolaikinėje veterinarinėje medicinoje širdies ligų diagnostikai naudojami 4 pagrindiniai metodai ir tik jų rezultatų visuma leidžia tiksliai nustatyti širdies patologiją:

1) Auskultacija fonendoskopu – įvertinami širdies tonai, ritmas, jeigu yra – ūžesiai. 2) Rentgenografija – dviejose projekcijose – dorsoventralinėje ir laterolateralinėje –

paveiksluojama gyvūno krūtinės ląsta ir širdis. Iš rentgenogramos gydytojas gali spręsti, ar širdies siluetas yra padidėjęs, gal padidėjusi kuri viena širdies pusė, kaip atrodo į širdį ateinančios ir išeinančios kraujagyslės, plaučių kraujagyslės, plaučiai ir bronchai. Rentgeno nuotrauka labai svarbi, siekiant tiksliai nustatyti besivystančius antrinius pakitimus širdies ir krajagyslių sistemoje. (Prieiga per internetą:

http://www.zoovet.lt/contents/cat,3302/sub,3512/Sirdies-ligu-diagnostika.html)

3) Echokardiografija – tai neinvazinis tyrimo metodas, kai ultragarso pagalba įvertinama širdies anatomija (širdies ertmių dydžiai, vožtuvų būklė), funkcija (skilvelių, prieširdžių susitraukimas, prisipildymas krauju, vožtuvų darbas), hemodinamika, nustatomi kraujo spaudimai

širdies ertmėse (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012). Echokardiografijos pagalba galima užrašyti transabdominalinę vaisiaus elektrokardiogramą (Yumoto at all, 2004).

4) Elektrokardiografija – širdies bioelektrinių potencialų užrašymas elektrokardiografu. Širdies raumenims traukiantis atsiranda biosrovių ir jos pasiekia kūno paviršių. Miokardo sujaudinimo, jo susitraukimo metu susikūrusių bioelektrinių potencealų skirtumas kinta. Širdyje kilusios biosrovės fiksuojamos elektrokardiografo (tai voltmetras) ir 800–1000 kartų sustiprintos užrašomos popieriuje ar magnetinėje juostoje. Gaunama elektrokardiograma – širdies ląstelių sukurto elektrinio lauko stiprumo kreivė (Sutkevičius, 2003).

Vilemas Einthovenas (Willem Einthoven), kuris 1903 metais išrado šiuolaikinį elektrokardiografą atradęs 5 elektrokardiogramos dantelį, visus dantelius pervadino į P, Q, R, S, T, tikėdamasis, jog jo atradimai buvo tik pradžia ir toliemsniuose tyrimuose bus nustatyti kiti elektrokardiogramos danteliai, prieš ir po jau atrastų (Ettinger, Feldman, 2010)

Vieno širdies darbo ciklo (sistolės ir diastolės) elektrokardiogramą sudaro 5 danteliai, kurie žymimi raidėmis P, Q, R, S, T. P-Q, S-T ir T-P dantelius jungia izopotencinė linija. Elektrokardiogramos (EKG) dalys tarp dantelių vadinamos segmentais. EKG skirstoma į P-R, Q-T, R-R, P-P intervalus. Intervalai apima tam tikrus dantelius su gretimomis izopotencinėmis linijos dalimis. (Sutkevičius, 2003).

Analizuojamos 6 derivacijų elektrokardiogramos: I, II, III, aVL, aVR, aVF. II derivacija yra pagrindinė, o kitos pagalbinės (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

Jei gyvulys sveikas, aukščiausias R dantelis yra antros derivacijos. Tokia EKG vadinama normograma.

Aukščiausias R dantelis gali būti ir pirmos ir trečios derivacijos.

Jei aukščiausias pirmos derivacijos R dantelis, o trečios derivacijos R dantelis mažas, tačiau didelis S dantelis, EKG vadinama levograma. Taip būna dėl hipertrofuotos kairės širdies pusės (hipertrofuotas kairysis širdies skilvelis) atveju.

Kai R dantelis aukščiausias trečios derivacijos, o S dantelis – pirmos derivacijos, EKG vadinama dekstrograma. Taip būna dėl hipertrofuotos dešinės pusės (dešiniojo skilvelio hipertrofija) (Sutkevičius, 2003).

Diferencinė širdies ritmo sutrikimų diagnostika (Martin, 2007; Côté, Ettinger, 2010)

Sinusinė tachikardija – širdies susitraukimų dažnis 160-280 k/min, P dantelių ir QRS-T

kompleksų forma normali.

Respiracinė aritmija – širdies susitraukimų dažnis kinta, įkvėpiant padidėja, o iškvepiant

Sinusinė bradikardija – širdies susitraukimų dažnis <70 k/min, P dantelių ir QRS-T

kompleksų forma normali.

Prieširdžių virpėjimas – širdies susitraukimų dažnis 100-300 k/min, P dantelių nesimato,

izolinija primena raumenų tremorą. QRS komplekso forma normali, R-R dažnis chaotiškas, R dantelio amplitudė gali kiek kisti. Jei yra priešskilvelinė blokada, tai QRS komplekso forma pakitusi. Chaotiškas dažnis, širdies garsų intensyvumas kinta, primena „besivartantį džiovintuve batelį“ ar „veikiančią skalbimo mašiną“.

Io AV blokada – širdies susitraukimų dažnis normalus, P danteliai ir QRS-T kompleksų forma

normali, auskultacija be pokyčių, pulsas čiuopiasi su kiekvienu širdies susitraukimu.

IIo AV blokada – širdis gali susitraukinėti bradikardiškai, P danteliai normalūs, po visų arba

po kai kurių (priklausomai nuo Mobitso tipo) P dantelių nebūna QRS komplekso. Auskultuojant retos pauzės širdies darbe primena sinusinę blokadą arba sinusinį stabtelėjimą. Gali girdėtis prieširdžių susitraukimai. Jei dažnai blokuojami susitraukimai, tada ritmas būna nereguliarus, lėtas, su pauzėmis.

IIIo AV blokada – ryški bradikardija, P danteliai normalūs, tačiau su QRS kompleksais

tarpusavyje nesusiję. Auskultuojant širdies tonai girdimi gerai, bet jie reti, dažniausiai būna labai reguliarūs. Gali būti girdimi tylūs žymiai greitesni susitraukiančių prieširdžių garsai. Su kiekvienu skilvelių susitraukimu juntamas retas pulsas.

1 lentelė. Ventrikulinių ir supraventrikulinių ekstrasistolijų palyginimas (Ettinger, Feldman, 2010)

Būdingas požymis Supraventrikulinės ekstrasistolijos Ventrikulinės ekstrasistolijos Nebūdingai platūs QRS

kompleksiai

Reti Dažni

QRS komplekso forma Tokia pati, kaip ir sinusinio QRS komplekso

˃10 % skiriasi nuo sinusinių QRS kompleksų, dažniausiai labai

skiriasi (nebūdingi, platūs) P dantelis prieš kiekvieną QRS

kompleksą, toje pačioje P-R amplitudėje.

Taip; dažnai skirisai forma nuo sinusinio P dantelio

Ne; P danteliai susiformuoja reguliariai visos EKG metu, tačiau

nepriklausomai nuo QRS kompleksų T dantelis Toks pats, kaip ir sinusinis T

dantelis

Skiriasi nuo sinusinio T dantelio

Poekstrasistolinė pauzė Dažniausiai nekompensacinė Dažniausiai kompensacinė Teigiamas atsakas į nervo

klajoklio dirginimą

1.10. Medikamentai naudojami gydymui nuo aritmijų

1.10.1. Širdį veikiantys glikozidai (ŠVG)

Tai dažniausiai augalinės kilmės, steroidinės struktūros medžiagos, kurios specifiškai veikia širdies susitraukimų jėgą bei ritmą ir naudojamos širdies nepakankamumui gydyti. ŠVG – yra įvairiuose augaluose, svarbiausi iš jų randami rusmenės lapuose ir strofanto sėklose. Glikozidai veikia keturias svarbiausias širdies funkcijas:

1) Teigiamas inotropinis – pats svarbiausias. Sustiprina ir pagreitina miokardo susitraukimus, padidina sistolinį tūrį skilveliuose ir perpumpuojamo kraujo kiekį, nedidinant deguonies suvartojimo.

2) Neigiamas dromotropinis veikimas – dažniausiai nepageidautinas. Terapinės dozės slopina impulso sklidimą laidžiojoje širdies sistemoje.

3) Teigiamas batmotropinis - automatizmo ir širdies jaudrumo didinimas.

4) Neigiamas chronotropinis - slopinant sinoatrialinio (SA) mazgo automatizmą, silpnėjant simpatinės nervų sistemos ir stiprėjant klajoklio nervo poveikiui širdies darbui, širdis susitraukinėja rečiau.

ŠVG gerindami vainikinę kraujotaką, normina sumažėjusį arterinį kraujospūdį, mažina veninį spaudimą ir cirkuliuojančio kraujo tūrį, edemas. ŠVG naudojami gydant ūminį ir lėtinį širdies funkcijos nepakankamumą, prieširdžių kilmės aritmiją. Apsinuodijimas ŠVG dažniausiai pasireiškia aritmija – ekstrasistolijos, bradikardija, rečiau tachikardija, kuri gali pereiti į skilvelių virpėjimą, dispepsiją, CNS funkcijos ir regėjimo sutrikimais.

Digoksinas - Vilnotosios rusmenės grynas glikozidas. Naudojamas per os ir injekcijoms į veną. Dozės: šunims – 0,01 mg/kg 2 kartus dienoje, kas 7–10 d., darant 2 d. pertraukas. (Farmakologijos paskaitų medžiaga, 2012).

1.10.2. Fosfodiesterazės inhibitoriai

Fosfodiesterazės inhibitoriai (FDI) tai inotropiniai ir vazodilataciniai vaistai. Pimobendanas širdies miocituose ir kraujagyslių lygiųjų raumenų ląstelėse slopindami fosfodiesterazę, didina jose ciklinio adenozinmonofosfato kiekį. Pastarasis didina intraląstelinio kalcio kiekį, todėl stiprėja inotropinė funkcija, ryškėja vazodilatacija. Veterinarijoje naudojamas tik pimobendanas.

Pimobendanas naudojamas kai neveikia širdiniai glikozidai arba kuomet negalima jų naudoti, esant ventrikulinėms ekstrasistolėms, širdies veiklai skatinti, kraujotakai gerinti. Vaistas vartojamas

į vidų šunims, esant širdies nepakankamumui dėl kardiomiopatijos ir vožtuvų ydų. Pradeda veikti greitai (po 15 min), veikia iki 5 val. Dozė šuniui į vidų yra 0,1-0,3 mg/kg 2 kartus dienoje (Farmakologijos paskaitų medžiaga, 2012).

1.10.3. Angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai

Renino, angiotenzino ir aldosterono (RAS) sistemos medikamentinė blokada yra saugus ir veiksmingas būdas daugeliui širdies ir kraujagyslių ligų gydyti. AKF inhibitoriai yra viena iš veiksmingiausių ir plačiausiai naudojamų vaistų arterinei hipertenzijai, širdies nepakankamumui ir diabetinei nefropatijai gydyti (Farmakologijos paskaitų medžiaga, 2012).

1.10.4. Spironolaktonas

Spironolaktonas ir aktyvūs jo metabolitai veikia kaip specifinis aldosterono antagonistas ir poveikis pasireiškia jam konkurentiškai jungiantis prie mineralkortikoidų receptorių, esančių inkstuose, širdyje ir kraujagyslėse. Spironolaktonas yra natriuretinis vaistas. Inkstuose spironolaktonas slopina natrio susilaikymą dėl aldosterono poveikio, todėl padidėja natrio ir vandens išsiskyrimas ir kalio susilaikymas. Spironolaktonas slopina digoksino eliminaciją ir didina digoksino koncentraciją kraujo plazmoje. Kadangi digoksino terapinio indekso ribos yra labai siauros, rekomenduotina šunis, gaunančius digoksiną ir spironolaktoną, atidžiai stebėti. Spironolaktoną skiriant kartu su AKF inhibitoriais ir kitais kalį tausojančiais vaistais (angiotenzino receptorių blokatoriais, BAB, kalcio kanalų blokatoriais ir kt.), galima sukelti hiperkalemiją. Rekomenduotina dozė yra 2 mg spironolaktono 1 kg kūno svorio vieną kartą per dieną (Prieiga per internetą:

http://ec.europa.eu/health/documents/communityregister/2008/2008082848688/anx_48688_lt.pdf).

1.10.5. Antiaritminiai medikamentai

Širdies ritmui normalizuoti naudojami įvairūs preparatai. Antiaritminiai preparatai specifiškai veikia širdies laidžiosios sistemos automatizmą, jaudrumą, laidumą bei refrakteriškumą ir normina sutrikusį širdies ritmą. Pagal veikimo mechanizmą, antiaritminės medžiagos, kurios veikia tiesiogiai kardiomiocitus (širdies laidžiąją sistemą ir miokardo susitraukimus) gali būti klasifikuojamos į klases (pagal V. Williams):

 I klasė – Natrio antagonistai. Ši klasė yra skirstoma dar į 3 poklasius: I A – šiam poklasiui priklauso chinidinas, prokainamidas.

I B – šiam poklasiui priklauso lidokainas, fenitoinas. I C – šiam poklasiui priklauso ajmalinas, propafenonas.

 II klasė – β – adrenoblokatoriai. Šiai klasei priklauso propanololis, metoprololis, atenololis.

 III klasė – Kalio kanalų blokatoriai. Šiai klasei priklauso amiodaronas, sotalolis.  IV klasė – Kalcio antagonistai. Šiai klasei priklauso verapamilis, diltiazemas.

I klasė: Natrio kanalus blokuojantys (membranas stabilizuojantys) antiaritminiai preparatai.

Šie preparatai blokuoja membranų natrio kanalus ir slopina Na srautą depoliarizacijos fazėje. Jų farmakologinio efekto pagrindą sudaro jų gebėjimas slopinti automatizmą, veikti laidumą, ilginti efektyvų refrakterinį periodą (ERP) (Farmakologijos paskaitų medžiaga, 2012).

I B poklasiui priklausančios medžiagos:

Lidokaino hidrochloridas (Lidocaini hydrochloridum). Vietinis anestetikas. Mažina Na kiekį, neveikia Ca. Neslopina miokardo kontraktiliškumo, slopina antrinių (ektopinių) jaudrumo židinių automatizmą. Skirtingai negu chinidinas, veikimo potencialo trukmę ir ERP jis mažina, miokardo susitraukimus ir M-cholinoreceptorius beveik neveikia. Preparatas mažai veiklus, kai yra prieširdžių aritmija. Įšvirkštas į veną, pradeda veikti po 1–2 min, bet per 8–20 min jo koncentracija kraujyje staiga sumažėja, paskui 2 val. ji mažėja lėtai, veikia 10–20 min.

Indikacijos: skilvelių aritmijos (ekstrasistolė, tachikardija).

Švirkščiamas parenteraliai. Dozės: į veną pradinė 2–4 mg/kg svorio, likusi po 20–60 min 0,5– 2 mg/kg. Į raumenis – iki 6 mg/kg svorio.

I C poklasiui priklausančios medžiagos:

Propafenonas (Propafenonum). Antiaritminis preparatas, pasižymintis silpnu  blokuojančiu veikimu. Blokuoja greituosius natrio kanalus, lėtina atrioventrikulinį laidumą, didina ERP prieširdžiuose ir skilveliuose.

Indikacijos: skilvelinėms ir supraventrikulinėms ekstrasistolėms bei paroksizminei tachikardijai gydyti. Dozės: šuniui pradinė – iki 2 mg/kg, palaikomoji peroraliai – 7 mg/kg per parą (paros dozė dalijama į 3 dalis) (Farmakologijos paskaitų medžiaga, 2012).

II klasė (-adrenoblokatoriai, BAB).

Neselektyvieji – propranololis, nadololis, sotalolis ir kt. – vienodai veikia abiejų tipų beta adrenoreceptorius. Selektyvieji BAB (metoprololis, atenololis) stipriausiai veikia beta1 adrenoreceptorius.

Poveikis priklauso nuo jų adrenolizinio (blokuoja  receptorius), membranas stimuliuojančio, CNS raminamojo ir medžiagų apykaitą norminančio veikimo. Šiems preparatams būdingas neigiamas chronotropinis (mažina sinusinio ritmo dažnumą), batmotropinis (antiaritminis), dromotropinis (lėtina impulsų sklidimą atrioventrikuliniame mazge) ir inotropinis (gali stiprinti širdies nepakankamumą) veikimas. Blokuodami širdies adrenoreceptorius ir normalizuodami miokardo medžiagų apykaitą, šie preparatai mažina padidėjusį sinusinio mazgo aktyvumą, širdies laidžiosios sistemos jaudrumą ir automatizmą bei didina atrioventrikulinio mazgo refrakteriškumą. Be to, -adrenoblokatoriai stabilizuoja ląstelių membranas, mažina jų laidumą natrio ir kalcio jonams. Slopindami širdies veiklą, šie preparatai mažina arterinį kraujospūdį.

Atenololis (Atenololum). Kardioselektyvus beta1 adrenoblokatorius.

Duodamas į vidų 0,5–1 mg/kg 2 kartus per dieną šuniui sergant arterine hipertenzija bei širdies aritmijomis.

Propranololis (Propranololum). Neselektyvus beta adrenoblokatorius. Jis pasižymi antiaritminėmis savybėmis pirmiausia dėl to, kad susilpnina simpatinės nervų sistemos poveikį širdies automatizmo laidumui. Naudojamas į vidų ir švirkščiamas į veną po 0,01–0,1 mg/kg. Terapinis efektas išryškėja po 20-60 min, stipriausias antiaritminis poveikis po 3–6 parų. Į veną propranololis švirkščiamas labai lėtai, nes greitai švirkščiant susidaro didelė preparato koncentracija kraujyje, ir gali sustoti širdis.

Indikacijos: prieširdžių ir skilvelių tachikardija, ekstrasistolė, prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas. Naudojamas šunims, apsinuodijus širdiniais glikozidais (Farmakologijos paskaitų medžiaga).

Dozės: šuniui į vidų 2,5–40 mg padalinus į 2–3 dalis per dieną, į veną lėtai: 0,05–0,15 mg/kg. Metoprololis (Metoprololum). Kardioselektyvusis BAB. Metoprololis retina ir silpnina širdies susitraukimus, skatina širdį dirbti ekonomiškiau, todėl jai reikia mažiau kraujo. Jis veikia širdį neigiamai inotropiškai ir neigiamai chronotropiškai, lėtina impulso plitimą, mažina kraujospūdį ir deguonies vartojimą. Duodamas į vidų šunims sergant hipertenzija, ventrikulinėmis aritmijomis, apsinuodijus širdį veikiančiais glikozidais.

Metoprololio tartrato ir sukcinato dozė šuniui: 5–60 mg (0,2–0,4 mg/kg svorio). Jis mažiau veikia kvėpavimo takus (Farmakologijos paskaitų medžiaga).

III klasė. Kalio kanalų blokatoriai.

Jai priklauso amiodaronas, sotalolis ir kt. Jie blokuoja neaktyvintus greituosius natrio (būdinga I antiaritminių vaistų klasei), kalcio (būdinga IV klasei) ir kalio kanalus (būdinga III

klasei) ir vidutiniškai – alfa ir beta adrenoreceptorius (būdinga II klasei). Jie specifiškai veikia repoliarizacijos fazes, prailgina Purkinje skaidulose veikimo potencialą ir refrakterinį periodą. Šios grupės preparatai gyvuliams mažai ištirti ir naudojami tik tada, kai neveikia kiti vaistai.

Amiodaronas (Amiodoronum). Neselektyvus III klasės antiaritminis preparatas. Veikimo potencialo ir refrakterinio periodo prailgintojas. Amiodaronas turi I, II, III ir IV antiaritminių vaistų klasėms būdingų savybių. Jis duodamas į vidų šunims esant tachikardijai, supraventrikulinei aritmijai, prieširdžių ir skilvelių virpėjimui. Vaisto duodama 7 dienas du kartus per dieną po 10–25 mg/kg, vėliau po 5–7,5 mg/kg svorio (Farmakologijos paskaitų medžiaga).

Sotalolis (Sotalolum). Neselektyvus III klasės antiaritminis preparatas. Veikimo potencialo ir refrakterinio periodo prailgintojas. Sotalolis naudojamas į vidų ir labai lėtai į veną esant skilvelinėms ir supraventrikulinėms aritmijoms. Jo panaudą riboja ir tai, kad reikia švirkšti labai lėtai. Esant ventrikulinei aritmijai šuniui į vidų duodama 0,5–2 mg/kg 2 x per dieną. Į veną reikia švirkšti labai lėtai 0,5–2 mg/kg (Farmakologijos paskaitų medžiaga).

IV klasė. Kalcio kanalų blokatoriai.

Juos naudojant mažiau Ca++ patenka pro membraną į ląstelę, silpnėja automatizmas. Kalcio kanalų blokatoriai susijungia su miokardo lėtųjų kalcio kanalų ląstelių membranomis ir blokuoja kalcio jonų transportą į ląstelės vidų. Naudojama padidėjusiam kraujospūdžiui mažinti bei krūtinės anginos priepuolių profilaktikai. Verapamilis ir diltiazemas taip pat veikia širdį ir naudojami jos ritmui reguliuoti.

Diltiazemas. Diltiazemum. Diltiazemas neturi įtakos skilvelių automatizmui ir su ritmu nesusijusių širdies ląstelių veiklai. Mažina deguonies poreikį miokarde. Diltiazemas katėms ir šunims duodamas oraliai arba švirkščiamas į veną po 0,5–1 mg/kg esant aritmijoms, hipertenzijai, kardiomiopatijai, prieširdžių virpėjimui.

Verapamilis (Verapamilum). Labiausiai veikia sinusinį ir atrioventrikulinį mazgą bei prieširdžius. Nuo jo silpnėja miokardo kontraktiliškumas, gerėja kraujotaka, mažėja deguonies poreikis miokarde. Pasižymi neigiamu inotropiniu bei chronotropiniu, antiaritminiu, antihipertenziniu ir spazmolitiniu poveikiu. Duodamas į vidų, švirkščiamas į veną esant prieširdžių tachikardijai ir ekstrasistolėms. Silpniau veikia, kai yra skilvelių aritmija bei prieširdžių virpėjimas. Dozės: lėtai į veną – 0,05 mg/kg, į vidų – 0,5 mg/kg svorio (Farmakologijos paskaitų medžiaga, 2012).

2. TYRIMŲ MEDŽIAGOS IR METODAI

Tiriamojo darbo metu buvo analizuojami LSMU VA Dr. L. Kiaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje, nuo 2008 iki 2013 metų, surinkti gydytų šunų duomenys, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai. Buvo analizuojami pacientų anamnezės duomenys, kuriuos pateikė gyvūnų savininkai, ieškoma aritmijų pasireiškimo priklausomybių nuo šunų lyties, veislės, amžiaus, kilmės, svorio. Pacientai buvo tiriami:

1) Auskultuojant širdies darbą fonendoskopu. Tai senas ir gerai žinomas metodas, kuriuo gydytojas išklauso gyvūno širdį ir nustato patologinius širdies ūžesius bei ritmo sutrikimus. Jau pagal širdies ūžesio vietą gydytojas gali preliminariai nustatyti, kuri širdies dalis pažeista. Tačiau auskultacijos metu nevisuomet galima tiksliai nustatyti patologiją, todėl pravartu pasitelkti kitas diagnostines priemones bei metodus, kurių pagalba sužinomi tikslesni širdies darbo duomenys ir

diagnozuojamas susirgimas (Prieiga per internetą:

http://www.zoovet.lt/contents/cat,3302/sub,3512/Sirdies-ligu-diagnostika.html).

2) Atliekant rentgeninį širdies tyrimą. Siekiama išsiaiškinti ar širdies siluetas yra pakitęs, gal padidėjusi kuri viena širdies pusė, kaip atrodo į širdį ateinančios ir išeinančios kraujagyslės, plaučių kraujagyslės, plaučiai, bronchai. Vertinamos dviejų projekcijų rentgeno nuotraukos: dorsoventralinės arba ventrodorsalinės ir laterolateralinės. Rentgeno nuotrauka labai svarbi, siekiant tiksliai nustatyti besivystančius antrinius pakitimus širdies ir krajagyslių sistemoje (Prieiga per internetą: http://www.zoovet.lt/contents/cat,3302/sub,3512/Sirdies-ligu-diagnostika.html).

3) Taikant echokardiografijos metodą - tai neinvazinis tyrimo metodas, kai ultragarso pagalba įvertinama širdies anatomija (širdies ertmių dydžiai, vožtuvų būklė), funkcija (skilvelių, prieširdžių susitraukimas, prisipildymas krauju, vožtuvų darbas), hemodinamika, nustatomi kraujo spaudimai širdies ertmėse. Echokardiografija žymia dalimi papildo klinikinio, elektrokardiografinio ir rentgeninio tyrimų duomenis. Echoskopija nereikalauja ypatingo pasiruošimo, pacientas paguldomas arba pastatomas ant stalo, praskiriami plaukai ir gausiai užtepus specialaus gelio priglaudžiama echoskopo daviklio galvutė. Kailiui esant labai tankiam, gali tekti jį nuskusti. Transtorakalinė echokardiografija atliekama gulinčiam, sėdinčiam ar stovinčiam pacientui iš dešinės ir kairės krūtinės pusių Gyvūnas apraminamas tik esant reikalui, kuomet nesileidžia echoskopuojamas, tačiau tokiu atveju, vertinant rezultatus, reikia atsižvelgti į apraminimui naudotų medžiagų poveikį širdies susitraukimų dažniui, širdies kamerų dimensijoms ir skilvelių judesiams. (Neužkrečiamųjų ligų paskaitų medžiaga, 2012).

4) Užrašant elektrokardiogramą. Tai pagrindinis ir bene pats svarbiausias specialusis tyrimo metodas, kurio pagalba galima diagnozuoti bei difirencijuoti širdies ritmo sutrikimus. Pacientų elektrokardiogramos buvo užrašomos NIHON KOHDEN CARDIOFAX (Japonija) kardiografu.

Tyrimų rezultatų pateikimas, bei statistinių duomenų skaičiavimai buvo atliekami pasitelkiant „Microsoft Exel“ kompiuterinę programą. Siekiant įvertinti duomenų dažnių skirtumus buvo skaičiuojamas chi-kvadratu kriterijus. Taip pat skirtumų tarp duomenų vidurkių statistiniam reikšmingumui įvertinti buvo apskaičiuotas Stjudento kriterijus.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Analizuojant pacientų ligos istorijas bei dalyvaujant daugumos tirtų pacientų klinikinėje apžiūroje, kartu su gydytoju, buvo atrinkti 145 pacientai, kurių duomenys atitiko tiriamojo darbo temą. Visi atrinkti pacientai buvo šunys, kuriems diagnozuoti širdies ritmo sutrikimai.

0 20 40 60 80 100 120 Patinai Kalės 103 42 Š un ų sk ai či us Šunų lytis

2 pav. Širdies ritmo susirgimų pasireiškimas skirtingos lyties šunims

Iš 145 šunų, 103 (71,0 proc.) buvo patinai, likusią dalį sudarė kalės - 42 gyvūnai arba 29,0 proc. (2 pav.) Atlikti skaičiavimai parodė, jog širdies ritmo sutrikimai patinams buvo nustatyti beveik 3 kartus dažniau, nei kalėms.

Tiriamojo darbo metu buvo apskaičiuoti bendri tiriamosios šunų grupės duomenys:  Vidutinis šunų amžius 8,50±0,38 m.

 Vidutinis šunų svoris 24,36±1,51 kg.

Sugrupavus šunis pagal lytį paaiškėjo, jog kalių, kurioms nustatyti širdies ritmo sutrikimai, vidutinis amžius buvo 7,9 metai, o tai yra yra beveik 10 proc. mažiau, nei bendras tiriamosos šunų grupės amžiaus vidurkis. Patinų vidutinis amžius buvo 9,0 metai – tai yra 0,6 proc. daugiau, nei bendras tiriamosios šunų grupės amžiaus vidurkis. Tiek kalėms, tiek patinams širdies ritmo sutrikimai pasireiškė sulaukus panašaus amžiaus.

75% 25%

Grynaveisliai Negrynaveisliai

3 pav. Širdies ritmo sutrikimų pasireiškimas skirtingos kilmės šunims

Tarp tyrimui atrinktų pacientų buvo 109 grynaveisliai šunys, tai sudarė 75,2 proc. visų tyrimui atrinktų šunų. Likusioji dalis, 36 šunys, buvo mišrūnai, tai sudarė 24,8 proc. (3 pav.).

Pastebėta, jog širdies ritmo sutrikimai grynaveisliams šunims pasireiškia beveik 3 kartus dažniau, nei mišrūnams.

Siekiant nustatyti aritmijų pasireiškimo skirtumus ir panašumus tarp skirtingos kilmės šunų, tiriamoji grupė buvo padalinta į dvi dalis:

1. Grynaveisliai šunys

2. Negrynaveisliai (mišrūnai) šunys

Analizuojant negrynaveislių šunų grupės duomenis buvo nustatyta, jog iš 36 šunų, kuriems buvo diagnozuoti širdies ritmo sutrikimai, 28 (77,7 proc.) buvo patinai, likusi dalis – 8 (22,3 proc.) buvo kalės. Grynaveislių šunų grupėje santykis tarp patinų ir kalių buvo šiek tiek mažesnis, tačiau tendencija išliko ta pati: 46 kalės – tai sudaro 42,2 proc. visų grynaveislių šunų, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai, likusią grynaveislių šunų dalį sudarė 63 (57,8 proc.) patinai. 4 pav.

0 10 20 30 40 50 60 70 Negrynaveisliai Grynaveisliai 28 63 8 46 Gyv ū n ų sk ai či u s Patinai Patelės

Apskaičiuota, jog vidutinis negrynaveislių šunų amžius, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai, buvo 11,2 m, tai yra 2,7 metais arba 31,7 proc. daugiau, nei bendras tiriamosios šunų grupės amžiaus vidurkis – 8,50±0,38 m. Negrynaveislių šunų svoris, siekė 13 kg, o tai yra 11,8 kg arba 47,6 proc. mažiau, nei bendras tiriamosios šunų grupės svorio vidurkis – 24,36±1,51 kg.

2 Lentelė. Šunų vidutinis gyvenimo amžius bei svoris (Fogle, 2002)

Veislė Vidutinis svoris (kg) Amžius (m)

S tambūs Senbernaras 50–91 9–11 Niufaundlendas 50–68 9–11 Vokiečių dogas 46–54 9–10 Juodasis terjeras 40–65 10–11 Viduti niai Dobermanas 30–40 12

Am. Stafordšyro terjeras 18–23 12

Bulterjeras 24–28 11–13 Airių seteris 27–32 12–13 S mul kūs Cvergšnauceris 6–7 14 Nykštukinis taksas 4–5 14–17 Jorkšyro terjeras 2,5–3,5 14 Toy pudelis 6,5–7,5 12–15

Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų matyti, jog smulkių šunų veislių atstovų vidutinė gyvenimo trukmė yra nuo 1 iki 8 metų ilgesnė, nei stambių veislių šunų.

Siekiant išsiaiškinti, kurių veislių šunys turi didesnį polinkį sirgti širdies ritmo sutrikimą sąlygojančiomis ligomis, grynaveislių šunų grupė, sudaryta iš 109 šunų, buvo suskirstyta pagal atskiras veisles.

5 1 2 1 2 1 7 3 5 6 1 2 1 2 1 2 1 1 1 3 1 2 1 3 1 4 7 1 1 13 2 2 1 2 8 1 11 Amerikiečių kokerspanieliai Amerikiečių stafordšyro terjerai Anglų buldogai Anglų kokerspanieliai Basetai Bigliai Bokseriai Bulterjerai Dobermanai Dogai Erdelterjerai Foksterjerai Japonų činai Jorkšyro terjerai Juodieji rusų terjerai Kaukazo aviganiai Kurtsharai Labradoro retriverliai Maskvos sargybiniai Mitelšnauceriai Mopsai Neapolio mastinai Niufaundlendai Pekinesai Pinčeriai Prancūzų buldogai Pudeliai Rytų Rusijos aviganiai Ryzenšnauceriai Rotveileriai Rusų spanieliai Senbernarai Ši tsu Škotijos terjerai Taksai Toyterjerai Vokiečių aviganiai

Šunų skaičius

Šu

n

ų

ve

is

lė

s

5 pav. Grynaveisliai šunys, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai

Iš 5 pav. matyti, jog širdies ritmo sutrikimai pasireiškė net 38 skirtingų veislių šunims, iš kurių daugiausiai buvo rotveilerių – 13 (11,9 proc.), vokiečių aviganių – 11 (10,0 proc.), taksų – 8 (7,3 proc.), pudelių ir bokserių po 7 (6,4 proc.). Taip pat širdies ritmo sutrikimai nustatyti 6 (5,5 proc.) dogams, 5 (4,5 proc.) dobermanams, bei amerikiečių kokerspanieliams, 4 (3,6 proc.) prancūzų buldogams, 3 (2,7 proc.) bulterjerams, mitelšnauceriams ir pekinesams, 2 (1,8 proc.) senbernarams, rusų spanieliams, Neapolio mastinams, Kaukazo aviganiams, Jorkšyro terjerams,

basetams bei anglų buldogams, Škotijos terjerams ir foksterjerams. Visų kitų veislių šunų, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai, buvo po vieną.

Iš 38 skirtingų šunų veislių, kurių atstovams pasireiškė širdies ritmo sutrikimai, 7 veislės priskiriamos brachicefalinėms. 0 1 2 3 4 5 6 7 2 7 1 1 3 4 1 Šu n ų s ka ič iu s

6 pav. Širdies ritmo sutrikimų pasireiškimas brachicefaliniams šunims

Širdies ritmo sutrikimai buvo diagnozuoti 19 brachicefalinio tipo šunų (4pav.), iš kurių 7 (36,8 proc.) buvo bokseriai, 4 (21,1 proc.) – prancūzų buldogai, 3 (15,8 proc.) – pekinesai, 2 (10,5 proc.) – anglų buldogai ir po vieną japonų činą, mopsą ir ši tsu. (6 pav.)

Brachicefalinių veislių šunys sudarė 17,4 proc., o tai yra beveik penktadalis grynaveislių šunų, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai.

3.1. Širdies ritmo sutrikimai

Analizuojant tiriamosios šunų grupės duomenis bei ligos istorijas surinktas Dr. L. Kriaučialiūno smulkių gyvūnų klinikoje, buvo stengiamasi išsiaiškinti, kokie yra dažniausiai pasireiškiantys širdies ritmo sutrikimai šunims. Tiriamojoje šunų grupėje buvo diagnozuoti 7 skirtingų rūšių širdies ritmo sutrikimai.

61 34 21 9 10 6 3 Sinusinės aritmijos Ventrikulinės ekstrasistolijos Supraventrikulinės ekstrasistolijos Hiso pluošto kojyčių blokados

Io AV blokada IIo AV blokada IIIo AV blokada

7 pav. Širdies ritmo sutrikimų rūšys tiriamojoje šunų grupėje

Dažniausiai pasitaikantis širdies ritmo sutrikimas šunims yra sinusinė aritmija (7 pav.). Ši aritmijos forma pasireiškė 61 (42,0 proc.) šuniui. Ventrikulinės ekstrasistolijos pasireiškė 34 (23,4 proc.) šunims ir pagal dažnumą užėmė antrąją vietą. Supraventrikulinės ekstrasistolijos pasireiškė 21 (14,5 proc.), Hiso pluošto kojyčių blokados – 9 (6,2 proc.), Io atrioventrikulinė (AV) blokada – 10 (6,9 proc.), IIo AV blokada – 6 (4,1 proc.), o IIIo AV blokada pasireiškė 3 ( 2,0 proc.) šunims. Skirtumai buvo statistiškai reikšmingi p<0,001.

3 Lentelė. Aritmijų paplitimas šunų populiacijoje remiantis pasikliautiniu intervalu

Aritmijos rūšis Atvejų skaičius Proc. Pasikliautinis intervalas 95%

Sinusinės aritmijos 61 42,0 38,1 53,5

Ventrikulinės ekstrasistolijos 34 23,4 16,6 30,3

Supraventrikulinės ekstrasistolijos 21 14,5 8,8 20,2

Hiso pluošto kojyčių blokada 9 6,2 2,3 10,1

Io AV blokada 10 6,9 2,8 11,0

IIo AV blokada 6 4,1 0,9 7,4

IIIo AV blokada 3 2,0 0,1 4,9

Siekiant įvertinti aritmijų paplitimą populiacijoje buvo apskaičuotas pasikliautinis intervalas, nes procentinė atvejų išraiška parodo esamą situaciją tik tirtoje imtyje. Pasikliautinis intervalas parodo kokia yra tikimybė, jog šuo kuriam yra nustatytas širdies ritmo sutrikimas, turės vienos ar kitos konkrečios rūšies aritmiją (3 lentelė).

Remiantis 2 lentelėje pateiktais skaičiavimų rezultatais galima teigti, jog bendroje šunų populiacijoje sinusinių aritmijų paplitimas gali svyruoti nuo 38,1 proc. iki 53,5 proc., ventrikulinių ekstrasistolių – nuo 16,6 proc. iki 30,3 proc., o supraventrikulinių ekstrasistolių – nuo 8,8 proc. iki 20,2 proc. Hiso pluošto kojyčių blokadų paplitimas populiacijoje, remiantis pasikliautiniu intervalu, yra nuo 2,3 proc. iki 10,1 proc., Io AV blokadų – nuo 2,8 proc. iki 11,0 proc. IIo AV blokadų – nuo 0,9 proc. iki 7,4 proc. ir IIIo AV blokadų paplitimas populiacijoje gali svyruoti nuo 0,1 proc. iki 4,9 proc. p<0,001

3.1.1. Sinusinės aritmijos

Sinusinė aritmija buvo dažniausia aritmijų forma, kuri pasireiškė 61 šuniui (7 pav), tai sudaro 42,0 proc. visų šunų, kuriems buvo nustatyti širdies ritmo sutrikimai. 43 (70,5 proc.) iš 61 šuns buvo patinai, likusi dalis – 18 (29,5 proc.) kalės. Skaičiavimų rezultatai rodo, kad 2/3 visų šunų, kuriems pasireiškė sinusinė aritmija buvo patinai.

Iš 61 šunų, kuriems buvo nustatytos sinusinės aritmijos, didžioji dalis, 43 (70,4 proc.) šunys buvo grynaveisliai ir tik 1/3 (28,6 proc.) šunų buvo mišrūnai. Sinusinė aritmija pasireiškė 18 skirtingų veislių šunims, tarp kurių buvo: 4 nykštukiniai pudeliai, 4 taksai, visų kitų veislių šunų buvo ne daugiau nei po 2. Brachicefalinėms veislėms priskiriamų šunų, buvo 7, tai sudaro 11,5 proc. veislinių šunų, kuriems pasireiškė sinusinės aritmijos.

Vidutinis šunų amžius, kuriems buvo nustatyta sinusinė aritmija – 8,63±0,69 metai, o vidutinis svoris tesiekė 19,05±2,30 kg. Nors vidutinis šunų, kuriems buvo nustatyta sinusinė aritmija, amžius nedaug skiriasi nuo bendro vidutinio šunų, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai, amžiaus, tačiau pastebėta, jog 11 (22,4 proc.) šunų buvo jaunesni nei 3 metų. (p<0,01)

3.1.2. Ventrikulinės ekstrasistolijos

Nustatyti 34 ventrikulinės ekstrasistolijos atvejai (7 pav.). Šio tipo širdies aritmija pasireiškė 28 (82,4 proc.) patinams ir tik 6 (17,6 proc.) kalėms. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pastebima, jog patinų, kuriems pasireiškė skilvelinės ekstrasistolijos yra 4,5 karto daugiau, nei kalių. Remiantis pasikliautiniu intervalu ventrikulinių ekstrasistolijų pasiskirsymas šunų populiacijoje tarp patinų gali būti nuo 18,6 proc. iki 35,8 proc. ir nuo 3,7 proc. iki 24,9 proc. tarp kalių.

Vidutinis šios 34 šunų grupės amžius yra 8,2 metai (8,24±0,53), o vidutinis svoris 36,8 kg (36,80±3,26). Lyginant šiuos skaičius su visų analizuojamų šunų bendru vidutiniu amžiaus vidurkiu (8,7 metai) ir svoriu (24,8 kg) pastebėta, jog šunų, kuriems pasireiškė skilvelinės ekstrasistolijos, vidutinis amžius yra 5,7 proc. mažesnis, o vidutinis svoris – 48,3 proc., arba beveik pusantro karto didesnis už bendrą vidutinį visų analizuojamųjų šunų svorio vidurkį. (8 pav.).

0 5 10 15 20 25 30 35 40 Amžiaus vidurkis (m) Svorio vidurkis (kg) 8,24±0,53 36,80±3,26 8,50±0,38 24,36±1,51 _{Šunys su ventrikulinėmis} ekstrasistolijomis Visi šunys, kuriems pasireiškė širdies ritmo sutrikimai

8 pav. Svorio ir amžiaus vidurkių palyginimas tarp šunų, kuriems pasireiškė ventrikulinės ekstrasistolijos ir visos tiriamosios šunų grupės, kuriems pasireiškė širdies ritmo

sutrikimai.

Ventrikulinės ekstrasistolijos buvo diagnozuotos 7 (20,6 proc.) mišrūnams ir 27 (79,4 proc.) grynaveisliams šunims. Skilvelinės ekstrasistolijos pasireiškė 14 skirtingų veislių šunims, tarp kurių buvo: 4 bokseriai, 2 dobermanai, 4 vokiečių aviganiai, 3 dogai ir kiti. (p<0,01)