LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Monika Junevičiūtė
Arklių užsikrėtimo virškinimo trakto parazitais palyginamasis
įvertinimas skirtingo tipo žirgynuose
Prevalence of internal parasites on different type of horse farms
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: habil. dr. prof. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių užsikrėtimo virškinimo trakto parazitais palyginamasis įvertinimas skirtingo tipo žirgynuose“
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. Arklių endoparazitai ... 81.1.1. Plokščiosios kirmėlės: klasė cestodai ... 8
1.1.2. Apvaliosios kirmėlės: klasė nematodai ... 8
1.1.2.1. Ascarididae ... 9
1.1.2.2. Strongylidae ... 9
1.2. Diagnostika ... 10
1.3. Žirgynų vadybos įtaka parazitozių plitimui ... 13
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 16
2.1. Tiriamieji objektai ... 16
2.2. Modifikuotas Makmasterio metodas ... 18
2.3. Lervų kultūrų ruošimas ... 20
2.4. Statistika ... 20
3. TYRIMO REZULTATAI... 21
3.1. Arklių parazitų paplitimo analizė skirtingo tipo žirgynuose... 21
3.2. Arklių parazitų paplitimo analizė atsižvelgiant į amžių ... 24
3.3. Arklių parazitų paplitimo analizė atsižvelgiant į amžių skirtinguose žirgynuose ... 27
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 29
5. IŠVADOS ... 31
6. REKOMENDACIJOS ... 32
4
SANTRAUKA
Šio tyrimo tikslas nustatyti Lietuvoje esančių skirtingų tipų žirgynuose egzistuojantį parazitų paplitimą ir jų įvairovę. Įvertinti žirgynų vadybos įtaką parazitozių plitimui. Išanalizuoti užsikrėtimo gausumo ryšį su individo amžiumi.
Tyrimai atlikti trijuose skirtingų tipų žirgynuose (X,Y,Z). X – orientuotas į sportinių žirgų ruošimą, Y – turizmo sritį, Z – į veisimą. Naudojant modifikuotą Makmasterio tyrimo metodą buvo ištirti visų žirgyne esančių arklių išmatų mėginiai. Bendras tiriamųjų žirgų skaičius – 51: X žirgyno populiaciją sudarė 20 arklių, Y – 16 arklių, Z – 15 arklių. Nustatytos dominuojančios parazitų šeimos, arklių užsikrėtimo lygis, ryšys tarp KSG ir individo amžiaus.
Labiausiai paplitusi parazitų šeima Strongylidae spp., pošeimis mažieji strongilai (Cyathostominae), nustatyti visuose žirgynuose, bendras užsikrėtusių skaičius siekė 80 proc.. Žirgynuose, kurie turi ganyklas nustatyta 18 proc. Anaplocephalydae šeimos helmintais užsikrėtusių arklių. Žirgyne turinčiame vienerių metų ir jaunesnių kumeliukų nustatyta 12 proc. Parascaris equorum užsikrėtusių arklių.
Visuose žirgynuose nustatyta statistiškai ženkli (p<0,05) vidutiniška koreliacija arba aukšta koreliacija tarp amžiaus ir išskiriamo KSG vidurkio.
Nustatyta, kad vadybiniai sprendimai, kurie priklauso nuo žirgynų vystomos veiklos turi įtakos parazitozių plitimui. Ganyklas turinčiuose žirgynuose (Z ir Y) nustatytas kompleksinis parazitinis užsikrėtimas, 90 proc. arklių KSG vidurkis buvo aukštesnis nei lengvo užsikrėtimo (KSG ≥ 200). X žirgyne užfiksuotas 50 proc. mažesnis užsikrėtimas, nei kituose ir tik 10 proc. arklių minimaliai viršijo lengvo užsikrėtimo ribą. Todėl žirgynuose kuriuose nėra daugiamečių ganyklų, o dehelmintizacijos programa atliekama tikslingai daugiau nei vienerius metus, galima nutraukti profilaktinę dehelmintizaciją ir pradėti selektyvią parazitų kontrolės (ST) programą.
5
SUMMARY
The aim of this study was to determine the prevalence of parasites and their diversity in different types of horse farms in Lithuania. To evaluate the influence of horse management on the spread of parasites and to analyze the relationships between the abundance of infection and the age of the individual animal.
Three different type of farms (X, Y, Z): X - oriented to sports horses, Y – to horses for tourism, Z – to horse breeding were involved into the study.
From all studs 51 stool samples were examined using a modified McMaster technique for quantative count of helminth eggs per gram (EPG) of faeces. In X stud horse population was 20 horses, Y – 16 horses, Z – 15 horses, respectively.
The most common parasite family of Strongylidae spp. (Cyathostominae) was found in all farms with a total infection level of 80 %. In farms which have the pastures 18 % of horses have been infected with Anaplocephalydae family helminths and in stud farm with one year or younger foals 12 % horses were infected with Parascaris equorum.
The middle or strong correlation between age of animal and the mean EPG was found in all studs (p <0.05).
The results showed that intensity of parasite infection highly depended on the management system used in the farm. A mixed parasitic infection was detected in farms which had pastures (Z and Y) and the mean EPG of 90 %. horses was higher than in mild infection level (EPG ≥ 200). In X farm infection level was on 50 % lower compared to Z and Y farms, and only 10 % of horses had a middle infection level.
Therefore, in horse farms with no permanent pasture and anthelmintic treatment program used for more than one year, prophylactic treatment can be cancelled and a program of selective treatment (ST) could be initiated.
6
SANTRUMPOS
KSG – kiaušinėlių skaičius viename grame
ST – selective treatment – selektyvi parazitų kontrolė ir gydymas L1 – strongilų pirmos stadijos lerva
L2 – strongilų antros stadijos lerva
L3 – strongilų trečios stadijos lerva
L4 – strongilų ketvirtos stadijos lerva
VT – virškinimo traktas
PGR – polimerazės grandininė reakcija
ELISA - Enzyme-Linked ImmunoSorbent Assay – biocheminis metodas, kuriuo nustatomas antikūnių ar antigeno buvimas mėginyje
Maks. – maksimali reikšmė Proc. – procentai
Pav. – paveikslas Lent. – lentelė
7
ĮVADAS
Arkliai virškinimo trakto parazitais natūraliai užsikrečia visame pasaulyje nepaisant amžiaus, lyties ir veislės (1). Gausus parazitinis užsikrėtimas turi įtakos arklių sveikatos būklei, vystymuisi, reprodukcinėms savybėms bei sportiniams rezultatams (2). Labiausiai pasaulyje paplitę arklių helmintai yra: Parascaris equorum, Anoplocephala perfoliata, Strongylus spp. (3).
Parazitų kontrolės būdai pasaulyje buvo nusistovėję ilgus metus (4). Dažniausiai arkliai profilaktiškai dehelmintizuojami du kartus per metus (pavasarį ir rudenį). Toks intensyvus antihelmintinių preparatų naudojimas sudarė palankias sąlygas kryptingai vystytis antihelmintikams atspariems parazitams (5).
Vis didėjant antihelmintinių preparatų rezistentiškumui siekiama sumažinti medikamentų panaudojimą profilaktiniais tikslais (6). Daugelis šalių pradėjo nagrinėti žirgynų vadybos principus ir jų daromas klaidas, kurios turi įtakos parazitų plitimui. Išanalizavus skirtingus žirgynus, jų vystomas veiklos sritis ir laikymo sąlygas pastebėtos skirtingos parazitozių tendencijos (7).
Prevencinių priemonių suvokimas ir racionalus jų taikymas sėkmingai gali sumažinti parazitų plitimą bei palaikyti arklių užsikrėtimą nepavojingame lygmenyje. Selektyvus antihelmintinių preparatų naudojimas, atlikus koprologinius tyrimus ir įvertinus individo užsikrėtimo gausumą, sumažintų atsparių parazitų vystymąsi (8). Danija ir Švedija atliko išsamius arklių užsikrėtimo tyrimus ir savo šalyse rekomenduoja nutraukti rutininės dehelmintizacijos schemas (9,10).
Remiantis kitų valstybių praktika ir rekomendacijomis suformuluotas šio darbo tikslas.
Darbo tikslas: palyginti skirtingo tipo žirgynuose vyraujančius virškinimo trakto parazitus bei įvertinti užsikrėtimo gausumo ryšį su arklių amžiumi.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti žirgynuose (X, Y, Z) laikomų arklių išmatų mėginius ir nustatyti vidinių parazitų paplitimą. 2. Palyginti skirtinguose žirgynuose vyraujančius virškinimo trakto parazitus ir arklių užsikrėtimo
lygį.
3. Įvertinti ryšį tarp arklių amžiaus ir parazitinio užsikrėtimo gausumo. 4. Įvertinti žirgynų vadybos įtaką vidinių parazitozių plitimui.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Arklių endoparazitai
Arklys yra daugelio endoparazitų natūralus ir vienintelis šeimininkas. Arklinių šeimos atstovams būdingas įvairialypis užsikrėtimas, kai tuo pačiu metu organizme parazituoja kelių tipų endoparazitai (11). Nuo užsikrėtimo gausos priklauso sukeliamos patologijos organizme. Parazitozės yra svarbus veiksnys lemiantis arklių virškinimo trakto ligų pasireiškimą ypač dieglius (12). Helmintai pasižymi skirtingomis anatominėmis ir morfologinėmis savybėmis bei vystymusi, pagal tai jie yra skirstomi į grupes, kurios vadinamos tipais (13). Arklių virškinimo trakte aptinkami du helmintų tipai: plokščiosios kirmėlės (cestodai) ir apvaliosios kirmėlės (nematodai) (11).
1.1.1. Plokščiosios kirmėlės: klasė cestodai
Pagrindiniai arklių cestodozių sukėlėjai yra Anoplocephalidae šeimos cestodai: Anoplocephala
magna, Anoplocephala perfoliata ir Paranoplocephala mamillana. Tai vieninteliai arklių cestodai, kurie
yra paplitę visame pasaulyje (14). A. magna ir P. mamillana parazituoja plonajame žarnyne, kartais aptinkama skrandyje. A. perfoliata parazituoja storajame žarnyne – dažniausiai aklojoje žarnoje, bet aptinkama ir klubinės žarnos galinėje dalyje (15). Anoplocephalidae šeimos cestodai yra biohelmintai, jų vystymesi dalyvauja tarpiniai šeimininkai – oribatidinės dirvos erkutės (13). Todėl ši parazitozė dažniausiai diagnozuojama arkliams, kurie ganosi miškingose ganyklose (7). Labiausiai iš visų trijų rūšių pasaulyje yra paplitusi A. perfoliata (16). Tai trumpas (4 – 8 cm ilgio ir 1 – 2 cm pločio), plokščias iš narelių sudarytas cestodas (17). Ilgai buvo manyta, kad ji nėra patogeniška ir nesukelia klinikinių simptomų, tačiau tyrimai įrodė, kad didelė invazija yra kliniškai reikšminga, sukelia dieglius klubinės ir tuščiosios žarnos jungimosi dalyje (18,19). Žarnų sienelėse formuojasi opos cestodų prisitvirtinimo vietose, tampa lengviau pažeidžiamos, todėl ypač didelė parazitų invazija gali sukelti žarnų sienelės plyšimą (20).
1.1.2. Apvaliosios kirmėlės: klasė nematodai
Nematodai vieni svarbiausių arklių virškinimo trakto parazitų, kurie sudaro didžiausią klasę. Skiriami du tipai: geonematodai – vystosi be tarpinių šeimininkų, bionematodai – su tarpiniu šeimininku. Bendras visų nematodų požymis yra siūlinė struktūra ir apvalus skersinis pjūvis. Pasižymi bendromis vystymosi savybėmis – į aplinką patelės išskiria kiaušinėlius, kuriose susiformuoja lervos. Dažniausiai lervos neriasi keturis kartus (L1, L2, L3 ir L4) (21). Arklių organizme parazituojantys nematodai yra
9 1.1.2.1. Ascarididae
Paraskaridozė tai liga kuria sukelia Ascarididae šeimos nematodas Parascaris equorum. Tai dideli, verpstės formos, baltos spalvos helmintai (22). Patelių ilgis siekia 40 cm, patinėlių 15 – 25 cm. Šie nematodai parazituoja arklių plonajame žarnyne, retais atvejais aptinkami skrandyje (13). Liga pasireiškia kumeliukams jaunesniems nei 18 mėnesių amžiaus (23). Priklausomai nuo užsikrėtimo lygio kumeliukams pasireiškia klinikiniai simptomai: kosėjimas ir išskyros iš šnervių, diegliai, diarėja, svorio mažėjimas, skurdus vystymasis (24). Respiratorinių simptomų pasireiškimas būdingas lervų kepenų – plaučių migracijos metu, kai pažeidžiami organai ir sukeliamos hemoragijos (23). Šio helminto vystymasis yra sudėtingas: į virškinimo traktą patenka kiaušinėlis, kuriame susiformuoja invazinė lerva, ji skverbiasi į žarnų gleivinę, tada per kraujagysles/limfagysles patenka į kepenis, toliau skverbiasi per kepenų parenchimą iki kepenų venos, pasiekia širdį, iš jos per plaučių arteriją nunešamos į plaučius, tada bronchais migruoja į trachėją, yra atkosėjama bei nuryjama ir vėl patenka į virškinimo traktą, tada subręsta ir parazituoja plonose žarnose (24). Didelė suaugusių parazitų invazija gali būti mirtina – sukelti žarnų spindžio užsikimšimą ir sienelių plyšimą (25). Po organizmo kontakto su P. equorum yra įgyjamas ilgalaikis imunitetas, todėl vyresniems nei 2 metų arkliams gyvybei pavojingas užsikrėtimas nebūdingas (3). Neišsivysčius imunitetui vyresnio amžiaus žirgai gali tapti besimptomiais nešiotojais ir sukėlėjo platintojais (26). P. equorum yra paplitęs visame pasaulyje, arkliai užsikrečia kai į jų virškinimo traktą patenka invazinis kiaušinėlis (22). Šių nematodų patelės yra labai produktyvios ir į aplinką per dieną išskiria milijonus kiaušinėlių, jiems būdingas storas apvalkalėlis, kuris leidžia išgyventi nepalankiomis oro sąlygomis (27). Kiaušinėlių savybės ir patelių produktyvumas lemia didelį arklidžių ir ganyklų užterštumą (28).
1.1.2.2. Strongylidae
Strongylidae šeima yra viena iš didžiausių arklių endoparazitų, kuri paplitusi visame pasaulyje (2). Šių nematodų sukeliama liga vadinama strongilioze yra dažniausiai diagnozuojama parazitozė. Manoma, kad 80 proc. visų strongilų kiaušinėlių išskiria 20 proc. populiacijos arklių (6). Visi arklių organizme parazituojantys strongilai yra geonematodai – vystosi be tarpinio šeimininko. Suaugėliai parazituoja storosiose žarnose, lervos aptinkamos įvairiuose organuose ir audiniuose. Strongylidae šeimos atstovai taksonomiškai išskiriami į dvi kategorijas: didžiuosius strongilus priklausančius Strongylinae pošeimiui ir mažuosius strongilus priklausančius Cyathostominae pošeimiui (13).
Didieji strongilai – Strongylus spp. ir Triodontophorus spp. genties atstovai sudaro didžiuosius strongilus (21). Visame pasaulyje išplitę ir dažniausiai arklių organizme aptinkami yra Strongylus spp. trys rūšys: S. vulgaris, S. equinus ir S. edentatus (29). Patogeniškiausi yra Strongylus vulgaris, kurie yra
10 vadinami kraujo kirmėlėmis (30,31). Suaugę nematodai maži 1,5 – 2,5 mm ilgio, tamsiai raudonos spalvos (22). Arkliai užsikrečia, kai į virškinimo traktą pateka aplinkoje išsivysčiusios L3 invazinės
lervos. Organizme lervos prasiskverbia į žarnų gleivinę, ten neriasi ir tampa L4 stadijos (21). Šios stadijos
lervos skverbiasi į kraujagysles, jose migruodamos prieš srovę pasiekia priekinę žarnų pasaito arteriją, kurioje suformuoja trombą ir bręsta (31). Stipri invazija gali sukelti tromboembolinius dieglius, pažeistos žarnų dalies išemiją ir infarktą (32). Subrendusios lervos arterijomis migruoja į storąsias žarnas, jas pažeidžia ir suformuoja kraujagyslių aneurizmas (33). Per pastaruosius dešimtmečius didžiųjų strongilų paplitimas yra ženkliai sumažėjęs (34).
Mažieji strongilai maži 5 – 12 mm ilgio, balti, gelsvi arba raudonos spalvos siūliniai nematodai (21). Didžiausias užsikrėtimas būdingas jauniems 2 – 4 metų arkliams, gausi parazitinė invazija gali sukelti organizmo išsekimą, liesėjimą, anemiją, diarėją (35). Sunkiais atvejais sukeliamas katarinis bei hemoraginis enteritas, kuris negydomas gali būti letalus. Jie yra labiausiai paplitę arklių virškinimo trakto nematodai (11,2,36). Todėl manoma, kad šiuo metu jie yra reikšmingiausi arklių endoparazitai (12). Šioje grupėje yra priskaičiuojama daugiau nei 50 nematodų rūšių (11), pagrindinės išskiriamos rūšys, kurios yra labiausiai paplitusios ir sudaro didžiausią parazitozių kiekį yra: Cyathostomum,
Tridentoinfundibulum, Skrjabinodentus, Hsiungia Cylindropharynx, Poteriostomum, Cylicocyclus, Cylicodontophorus, Cylicostephanus, Caballonema, Petrovinema, Coronocyclus ir Parapoterostomum
(2). Vienu metu arklių organizme gali parazituoti 5 – 15 mažųjų strongilų rūšių (36,37). Plitimui didelę įtaką daro laikymo sąlygos ypač išmatomis užterštos ganyklos ir gardų pakratai. Atlikti tyrimai įrodė, kad ciatostomų kiaušinėliai pasiekia invazinę L3 lervos stadiją drėgnuose šiauduose (38). Pietų
Amerikoje šio parazito paplitimo kontrolei ganyklose yra bandoma pritaikyti biologines priemones – kiaušinėlius naikinančius grybus Duddingtonia flagrans (39,40). Viena iš didžiausių grėsmių yra ne tik šių parazitų paplitimo sudėtinga kontrolė, bet ir nuolatos augantis antihelmintinis atsparumas (35,41).
1.2. Diagnostika
Parazitozių diagnozavimas yra sudėtingas. Helmintozių metu pasireiškiantys klinikiniai simptomai nėra specifiški, dauguma jų būdingi ir kitoms virškinimo trakto ligoms. Dažnai esant net ir didelėms invazijoms klinikinė ligos forma nepasireiškia (3).
Siekiant diagnozuoti šiuos susirgimus atliekami laboratoriniai tyrimai. Plačiausiai yra naudojamas koprologinis tyrimas, kurio metu išmatose aptinkami helmintų kiaušinėliai (42). Modifikuotas Makmasterio metodas tai kiekybinis išmatų tyrimo metodas (42). Jo metu remiantis flotacijos principu apskaičiuojamas kiaušinėlių skaičius 1 g išmatų (KSG). Nustačius kiaušinėlių skaičių 1 g išmatų galima
11 apibūdinti užsikrėtimo gausumą. Šis tyrimas yra pigus ir informatyvus, tačiau ne visada efektyvus. Dalis arklių endoparazitų: P.equorum, Strongylidae spp., pasižymi ilgu inkubaciniu laikotarpiu, kai vyksta lervų migracija (3). Migruojant lervoms kiaušinėliai su išmatomis nėra išskiriami, todėl koprologinis tyrimas gali būti klaidingai neigiamas (3). Nematodų patelės yra labai produktyvios, išskiria tūkstančius kiaušinėlių, todėl koprologinio tyrimo metu nustatomas kiaušinėlių skaičius neatspindi suaugėlių invazijos (21). Arklių cestodozių atvejais išmatose aptinkami nareliai. Anaplocephalidae šeimos cestodai turi uždarą gimdą ir kiaušinėliai išsilaisvina tik jai suplyšus, todėl koprologinio tyrimo metu bent vienas aptiktas cestodų kiaušinėlis leidžia spręsti, kad arklys yra užsikrėtęs, tačiau neįmanoma įvertinti užsikrėtimo gausumo suaugėliais (15).
• Pagrindiniai arklių virškinimo trakto parazitų kiaušinėliai, jų morfologinės savybės:
Parascaris equorum būdingi dideli (50 – 75 µm ilgio ir 40 - 50 µm pločio), beveik apvalūs, tamsiai
rudos spalvos kiaušinėliai (1 pav.) (21). Turi storą, dvigubą, grublėtą apvalkalėlį. Yra lengvai diferencijuojami koprologinio tyrimo metu (21).
1 pav. Parascaris equorum kiaušinėlis arklio išmatose (43).
Anoplocephala perfoliata kiaušinėlis (2 pav.) pasižymi išskirtine ir neįprasta forma, dažniausiai
aptinkami keturkampiai, trikampiai, sferiniai (21). Vidutinio dydžio 65 – 80 µm skersmens, rudos arba rudai gelsvos spalvos. Kiaušinėlio viduje aiškiai matomas cestodo gemalas. Lengvai diferencijuojamas koprologinio tyrimo metu (13).
12
2 pav. Anoplocephala perfoliata kiaušinėlis arklio išmatose (43).
Strongylidae šeimos diferencijavimas pagal kiaušinėlio morfologines savybes į pošeimius (Strongylinae – didieji strongilai ir Cyathostominae – mažieji strongilai) koproskopijos būdu yra
neįmanomas (11). Kiaušinėlių struktūra vizualiai yra per daug panaši (3 pav. ir 4 pav.). Jų dydis varijuoja nuo vidutinio iki didelio (75 – 120 x 41 – 54 µm), būdinga ovali forma, turi ploną, gerai matomą apvalkalėlį (22). Kiaušinėlio viduje yra blastomeros, mažiesiems strongilams būdingos kelios, didelės, aiškių kontūrų blastomeros, o didžiųjų strongilų kiaušinėlių viduje matomos blastomeros yra mažesnės, jų skaičius didesnis (43).
3 pav. ir 4 pav. Strongylidae šeimos kiaušinėliai arklio išmatose (44).
Didžiųjų strongilų diferencijavimas nuo mažųjų yra parazitologiškai ir epidemiologiškai reikšmingas (29), tačiau veterinarinėje praktikoje sudarant dehelmintizavimo programas tai atliekama retai. Strongilai į pošeimius yra identifikuojami pagal invazinės lervos L3 morfologines savybes.
13 Tikslingai pagal metodiką laboratorijose yra paruošiamos ir užauginamos lervų kultūros. Pagrindiniai lervų skirtumai yra lengvai pastebimi mikroskopijos tyrimo metu. Lervos diferencijuojamos pagal žarnų struktūros morfologines savybes. Mažųjų strongilų lervų žarnų užuomazga sudaryta iš 8 trikampio formos ląstelių, o didžiųjų strongilų iš 16 ląstelių ir daugiau (13).
Parazitozių diagnozavimo srityje nuolatos yra atliekami tyrimai ir bandymai, kurie leistų diagnozuotį užsikrėtimą greičiau ir tiksliau (45). Daugiausia dėmesio šiuo metu yra skiriama molekuliniams (PGR) ir imunologiniams tyrimams (ELISA) (3). Pagrindinis tikslas būtų identifikuoti užsikrėtimo gausumą suaugusiais individais bei jų patologinėmis lervomis, tikslingai diferencijuoti helmintą iki rūšies. Norima, kad tokie tyrimai būtų komerciniai ir pasiekiami praktikuojantiems veterinarijos gydytojams. Didžiausias proveržis yra padarytas arklių cestodozių Anoplocephala
perfoliata diagnostikoje, tačiau tyrimas naudingas nustatinėjant užsikrėtimą bandos lygyje, ne
pavieniams individams (14,3,36). Jau 1985 m. buvo bandyta sukurti komercinį Ekspress testą (Aglutinade® Strongyle Test) Strongylus vulgaris identifikavimui remiantis latekso – agliutinacijos principu įvertinant IgG (T) lygį (3). Tačiau atlikus išsamesnius tyrimus buvo pastebėta, kad IgG (T) nėra
S. vulgaris infekcijos specifinis biomarkeris, testai buvo išimti iš rinkos. Pasaulyje vis didėjant
antihelmintiniam rezistentiškumui daugeliui naudojamų preparatų, tikslingai identifikuoti parazitozę ir parinkti selektyvų gydymą bus neatsiejama praktikos dalis (46).
1.3. Žirgynų vadybos įtaka parazitozių plitimui
Nepriklsausomai nuo amžiaus, lyties, veislės ir laikymo sąlygų daugelis arklių periodiškai užsikrečia virškinimo trakto helmintais (7). Helmintų paplitimas ir parazitinių infekcijų susirgimų skaičius priklauso nuo daugelio faktorių, vieni iš pagrindinių yra: šėrimo tipas, laikymo sąlygos ir dehelmintizacijų programų sudarymas bei vykdymas (47). Visi šie veiksniai priklauso nuo žirgyno pasirinkimų, kuriuos lemia finansinės galimybės ir susiformavęs požiūris į arklių auginimą (43).
• Šėrimo tipas
Arkliai yra žolėdžiai, jų pašarinio raciono pagrindą sudaro augalai. Būtent žolės pateikimas arkliams yra reikšmingas veiksnys parazitozių plitimui. Stambūs pašarai (žolė, šienas) turėtų būti talpinami į pritaikytas ėdžias, šėrimas nuo gardo grindų didina užsikrėtimo tikimybę, nes padidėja pašaro fekalinė tarša (43,45). Arkliai kurie yra laikomi ganyklose arba jiems žolė yra ruošiama iš ganyklinių teritorijų yra didesnėje rizikos grupėje parazitozių atžvilgiu (47).
14 • Laikymo sąlygos
Šėrimo tipas ir arklių laikymo sąlygos yra glaudžiai susijusios. Ganyklos yra ne tik šėrimo dalis, bet ir galimas laikymo būdas. Ganyklos analizuojamos pagal atitinkamus kriterijus, vertinamas: rotacijų dažnumas, laisvas nuo ganymo periodas, selektyvus ganymas pagal arklių amžiaus grupes, arklių priėjimas prie ganyklų įvairiais sezonais, išmatų pašalinimas iš ganyklų, naujų arklių karantinavimas prieš išleidimą į ganyklas (48). Didžiausia helmintozių tikimybė yra mažose daugiametėse ganyklose, kuriose yra didelė koncentracija įvairaus amžiaus arklių, kai arkliai nuolatos arba didžiąją metų dalį yra laikomi ganyklose (23). Išskirtinis faktorius yra ganyklų higieninis apdorojimas. Periodiškas išmatų pašalinimas iš ganyklų turi tiesioginės įtakos parazitozių plitimo prevencijai (45). Naujų arklių karantinavimas prieš išleidimą į ganyklas siektinas požiūris, kuris sumažintų tikimybę naujų parazitų įnešimui į bandą ir esamų plitimui (49).
Garduose naudojami pakratai taip pat turi įtakos parazitų vystymuisi. Šiauduose ir smulkaus tipo pjuvenose ciatostomų kiaušinėliai greičiau pasiekia invazinę L3 lervos stadiją nei smėlyje (38).
Užsikrėtimo tikimybę mažina išmatų pašalinimas kelis kartus per dieną, gardų dezinfekavimas po dehelmintizacijos, individualių gardų priskyrimas kiekvienam arkliui, kad nebūtų migracijos tarp gardų (43).
• Dehelmintizacijos programa
Daugelyje pasaulio šalių arkliai yra dehelmintizuojami profilaktiškai. Labiausiai paplitusi dehelmintizacijos programa kai arkliams antihelmintiniai preparatai suduodami du kartus per metus: pavasarį (prieš išvedimą į ganyklas) ir rudenį (prieš tvartinio laikotarpio pradžią) (8). Tokia programos schema paremta loginio mąstymo principu: pavasarį neužteršiamos ganyklos, rudenį galimos parazitozės nepernešamos į arklides. Dažniausiai atliekama rutiniškai neįvertinus arklių realaus užsikrėtimo (45).
Perteklinis vaistų naudojimas, kai arkliai dehelmintizuojame 3 – 4 kartus per metus, yra neefektyvus ir didina antihelmintinių preparatų rezistentiškumą (12). Esminė dehelmintizavimo ašis yra vaistinių preparatų veikliosios medžiagos periodiškas keitimas ir dehelmintizacijos vykdymo našumas, optimaliausias rezultatas gaunamas kai visi žirgyno arkliai dehelmintizuojami vienu metu (50). Antiparazitiniai vaistai dozuojami pagal arklio svorį. Netikslus vaisto dozavimas yra dažnas, nes daugelis arklių šeimininkų nežino tikslaus gyvūno svorio, per mažas į organizmą patekęs veikliosios medžiagos kiekis tampa neveiksmingu ir didina parazitų atsparumą (4,35). Didėjant parazitiniam atsparumui rekomenduojama keisti profilaktinę dehelmintizacijos schemą į racionalų helmintų paplitimo valdymą
15 paremtą tyrimais (8,6,45). Didžiausiu antihelmintiu rezistentiškumų pasižymi labiausiai paplitę parazitai – mažieji strongilai (51). Danija ir Švedija praktikoje pradėjo taikyti selektyvią parazitozių kontrolę, kai arkliams antiparazitiniai vaistai suduodami tik koprologinio tyrimo metu nustačius didesnį užkrėstumą nei 200 kiaušinėlių 1 g (10). Selektyvus arklių parazitų kontroliavimas remiantis tyrimais pasiūlytas daugiau nei prieš 20 metų (51).
Lentelėje Nr. 1 pateikiamas rekomenduojamas arklių parazitinio užsikrėtimo gausumo įvertinimas pagal kiaušinėlių skaičių viename grame išmatų (6):
Užsikrėtimo lygis KSG Rekomenduojama
dehelmintizacija
Lengvas 0 – 200 Netaikyti
Vidutinis 200 – 500 Taikyti*
Stiprus > 500 Taikyti*
1 lentelė. Rekomenduojamas užsikrėtimo gausumo įvertinimas pagal KSG.
*jeigu įvertinus bandos užsikrėtimą nustatoma, kad tik 20 proc. arklių turi didesni KSG nei 200 rekomenduojama dehelmintizuoti tik vidutinio užsikrėtimo ribą peržengusius individus (6).
16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tiriamieji objektai virškinimo trakto parazitų palyginimui buvo pasirinkti atsižvelgiant į žirgynų vystomą kryptį. Pagal žirgų tikslinį realizavimą, žirgynai buvo suskirstyti į grupes: 1) orientuoti į sportą, 2) orientuoti į turizmą/laisvalaikį, 3) orientuoti į veisimą. Iš kiekvienos grupės paprastuoju atsitiktiniu būdu buvo atrinkta po vieną žirgyną.
2.1. Tiriamieji objektai
• X žirgynas – orientuotas į sportinių žirgų ruošimą ir laikymą, įsikūręs Lietuvos pietuose. Visi žirgai nepaisant sezono yra laikomi pastato viduje, kiekvienas individas turi atskirą, tik jam priskirtą gardą. Patenkinti fiziologinius judėjimo poreikius yra įrengti smėlio pagrindo aptvarai, nėra ganyklų. Šėrimo racioną sudaro žolė, kuri atvežama iš neganomų pievų, šienas, avižos. Dehelmintizacijos programa profilaktinė, visi žirgai yra dehelmintizuojami vienu metu, du kartus per metus (pavasarį ir rudenį) kas metus keičiant antihelmintinius preparatus turinčius skirtingą veikliąją medžiagą. Žirgyno populiacija sudaro 20 individų: 7 kumelės, 1 eržilas, 12 kastratų, dominuojančios veislės: Lietuvos jojamieji ir trakėnai.
• Y žirgynas – orientuotas į turizmo sritį, laisvalaikio praleidimą, įsikūręs Lietuvos pietinėje dalyje. Visi žirgai didžiąją metų laiko dalį yra laikomi laukuose, į pastatą įvedami esant nepalankioms oro sąlygoms. Pastate nėra individualiai suskirstyti gardai. Šėrimo racionas: šiltuoju sezonu pagrindinis pašaras yra žolė iš daugiamečių ganyklų, šaltuoju – šienas. Dehelmintizacijos programa profilaktinė, žirgai yra dehelmintizuojami du kartus per metus (pavasarį ir rudenį), tačiau ne vienu metu, dažniausiai 2 – 3 etapais 2 mėnesių laikotarpyje. Antihelmintiniai preparatai perkami atsižvelgiant į finansines galimybes, nepaisant veikliųjų medžiagų. Žirgyno populiacija sudaro 15 individų: 7 kumelės ir 8 kastruoti arkliai, dominuojančios veislės: Lietuvos jojamieji, stambinto tipo žemaitukai ir Orlovo ristūnai.
• Z žirgynas – orientuotas į veisimą ir jaunų žirgų pardavimus, įsikūręs šiaurės Lietuvoje. Atsižvelgiant į sezoną ir paros metą, žirgai yra laikomi pastate arba daugiametėje ganykloje. Arklidėje kiekvienas individas turi atskirą, tik jam priskirtą gardą. Daugiametės ganyklos periodiškai yra tvarkomos nuo fekalinės taršos, 1 kartą per mėnesį. Šėrimo racionas: šiltuoju sezonu pagrindinis pašaras yra žolė iš daugiametės ganyklos, šaltuoju šienas. Dehelmintizacijos programa pofilaktinė, visi žirgai yra dehelmintizuojami vienu metu, du kartus per metus (pavasarį ir rudenį) kelis metus
17 naudojant tą patį antihelmintinį preparatą. Z žirgyno populiacija sudaro 16 individų: 9 kumelės, 3 eržilai, 4 kastruoti arkliai, dominuojančios veislės: Lietuvos jojamieji, hanoveriai ir trakėnai.
Lentelėje Nr. 2 pateikiami susisteminti duomenys apie žirgynus ir jų praktikoje taikomas priemones arklių auginimo srityje.
X žirgynas Y žirgynas Z žirgynas
Dehelmintizacijos programa:
Profilaktinė/Selektyvi Profilaktinė Profilaktinė Profilaktinė
Atliekama visiems žirgyno
arkliams vienu metu. Taip Ne Taip
Veikliosios.medžiagos. rotacija Taip Ne Ne
Antihelmintinių preparatų dozavimas pagal tikslų svorį
Ne Ne Ne
Ganyklos Nėra Yra Yra
Ganyklos plotas - 22ha 6ha
Rotacija - Ne Taip
Arklių grupių ganyklose
sudarymas pagal amžių - Ne Ne
Arklių praleidžiamas laikas
ganyklose: - 12 -24h Iki 12h
Išmatų šalinimas iš ganyklų
- Ne Taip
Naujų arklių karantinavimas
prieš išvedimą į ganyklas - Ne Ne
2 lentelė. Duomenys apie žirgynus ir jų vadyboje taikomas priemonės.
Tyrimas buvo atliekamas 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais, prieš rudeninę arklių dehelmintizaciją. Išmatų mėginiai buvo renkami iš gardų ir ganyklų. Visi mėginiai švieži ir neužteršti kraiku bei pašalinėmis medžiagomis, surenkami mūvint polietileninę pirštinę. Paėmus mėginį, pirštinė išverčiama ir sandariai užrišama, šio proceso metu siekiama maksimaliai sumažinti galima oro sąlytį su
18 išmatomis. Kiekviename žirgyne buvo ištirta visa arklių populiacija. Bendrai ištirtų arklių skaičius siekia 51, iš jų 22 kumelės, 25 kastruoti arkliai ir 4 eržilai, dominuojanti veislė Lietuvos jojamieji. Visiems tiriamiems arkliams buvo priskiriamas individualus skaičius, pagal kurį ženklinamas mėginys. Lydraštyje nurodoma informacija: gyvūno vardas, veislė, amžius, lytis ir mėginio paėmimo data. Mėginiai transportuojami ir laikomi specialiame šaldytuve palaikant 4C temperatūrą, tyrimai atlikti per 72 valandas nuo surinkimo laiko. Parazitologiniai tyrimai buvo atliekami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedros Parazitologijos laboratorijoje.
2.2. Modifikuotas Makmasterio metodas
Buvo atliekami kiekybiniai išmatų tyrimai siekiant nustatyti kiaušinėlių skaičių 1 g išmatų. Pasirinktas tyrimo būdas – modifikuotas Makmasterio metodas. Šis metodas plačiausiai naudojamas siekiant nustatyti nematodų ir cestodų kiaušinėlių kiekį mėginyje.
Tyrimo priemonės: plastmasiniai indeliai, svarstyklės, flotacinis tirpalas, filtravimo medžiaga, mėgintuvėliai, centrifūga, pipetės, Makmasterio kameros, filtrinis popierius, mikroskopas.
Tyrimo eiga:
1. Plastmasiniai indeliai buvo sunumeruoti pagal mėginių žymenis.
2. Į indelį buvo pasveriama 4,0 g išmatų, užpilama 56,0 ml vandens, gerai išmaišoma ir paliekama 30 min. stovėti, kad įvyktų homogenizacija. (5 pav.)
19 3. Nusistovėjus mišiniui jis buvo perfiltruotas naudojant filtravimo medžiagą į kitą indą.
Dar kartą išmaišomas ir 10,0 ml filtrato įpilama į centrifūginį mėgintuvėlį. 4. Centrifuguojamas 7 minutes 1200 aps./min. dažniu. (6 pav.)
6 pav. Centrifugavimas. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo).
5. Po centrifugavimo mėginiai ištraukiami. Skystoji fazė pašalinama nusiurbiant pipete, o nuosėdos mėgintuvėlyje praskiedžiamos iki 4,0 ml flotaciniu tirpalu, gerai išmaišomos. 6. Paruoštų nuosėdų ir flotacinio tirpalo skiedinių užpildoma Makmasterio kamera.
Kameros buvo užpildytos naudojant pipetes. Įvaldžius tinkamą techniką, kad nesusidarytų oro burbulai, kurie galėtų iškraipyti rezultatus.
7. Makmasterio kameros mikroskopuojamos praėjus 2 – 3 min. nuo užpildymo laiko. Vaizdas didinamas 40 kartų. (7 pav.)
7 pav. Paruošti mėginiai mikroskopavimui ir užpildytos Makmasterio kameros. (Nuotrauka iš asmeninio archyvo).
8. Kiaušinėliai skaičiuojami abiejuose kameros languose. KSG apskaičiuojamas pagal formulę: kiaušinėlių skaičius (abiejuose languose) x 20.
20 Koproskopijos metu visose tiriamose populiacijose buvo individų užsikrėtusių Strongylidae ir
Cyathostomidae šeimos nematodais, aptikti jų kiaušinėliai. Šių šeimų kiaušinėlių morfologinės savybės
yra labai panašios, todėl jų diferenciacijai buvo užaugintos lervų kultūros.
2.3. Lervų kultūrų ruošimas
Priemonės: vienkartiniai plastmasiniai indeliai, svarstyklės, konusinės taurės, vermikulitas, termostatas, tanki marlė.
1. Iš kiekvienos populiacijos mėginių buvo sudaryti trys atskiri jungtiniai mėginiai po 10 g. 2. Mėginiai sumaišyti su 4,0 g vermikulito ir įpylus 7,0 ml vandens homogenizuojami. 3. Tiršta masė yra sudedama į vienkartinį indelį su skylutėmis dugne (oro patekimui) ir
uždengiama marle.
4. Į kitą indelį įpilama 10,0 ml vandens ir įdedamas pirmasis indelis su paruoštu išmatų ir vermikulito mišinių.
5. Paruošti mėginiai sandarioje dėžutėje buvo laikomi termostate 14 dienų, 24C temperatūroje.
6. Po 14 d. mėginiai patalpinami į konusinę taurę su vandeniu. Lervos migruodamos į vandenį nusėda ant taurės dugno.
7. Po 24 val. nusėdusios lervos sutraukiamos į pipetę ir patalpinamos į mėgintuvėlį. Centrifuguojamos 8 min. 1000 aps./min. dažniu.
8. Ant objektinio stiklelio užlašinamas lašas lervų koncentrato. Mikroskopavimui ant koncentrato užlašinamas Lugolio tirpalas. Invazinės lervos nenusidažo, mikroskopuojant pagal morfologines savybes diferencijavome L3 stadijos lervas.
2.4. Statistika
Pirminių duomenų statistinė analizė buvo atlikta „Microsoft Excel 2016“ statistiniu paketu. Naudojantis programa, buvo apskaičiuoti mėginiuose nustatytų helmintų kiaušinėlių skaičių vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, koreliacija. Duomenų patikimumas apskaičiuotas Stjudento kriterijumi.
21
3. TYRIMO REZULTATAI
Ištyrus tyrime dalyvavusių arklių išmatas nustatyta, kad 80 proc. individų buvo užsikrėtę virškinimo trakto helmintais, o 20 proc. mėginių neaptikti helmintų kiaušinėliai. Taip pat mėginiuose aptikti cestodų ir nematodų kiaušinėliai. Pagrindinės helmintų šeimos: Ascarididae, Strongylidae,
Anoplocephalidae. Dalis parazitų diferencijuoti iki rūšių, aptikti Parascaris equorum, Anoplocephala perfoliata, Strongylidae šeimos užaugintos lervos priklauso mažiesiems stongilams (Cyathostominae
pošeimiui), didieji strongilai nenustatyti. Žirgynuose nustatytos skirtingos parazitų rūšis ir jų pasireiškimo lygis.
3.1. Arklių parazitų paplitimo analizė skirtingo tipo žirgynuose
Nustatyta dominuojanti virškinimo trakto parazitų rūšis yra strongilai, kurie aptikti visuose žirgynuose. X žirgyne užsikrėtimas mažaisiais strongilais siekė 50 proc. visų tiriamųjų arklių, Y ir Z žirgynuose fiksuotas 100 proc. užsikrėtimas. Pastaruose dviejuose žirgynuose nustatyta įvairialypė parazitinė invazija. Y žirgyne 47 proc. arklių užsikrėtę cestodais, Z žirgyne 13 proc. arklių užsikrėtę cestodais ir 38 proc. P. equorum (8 pav.).
8 pav. Parazitozių pasiskirstymas skirtinguose žirgynuose pagal parazito rūšį ir užsikrėtimų skaičių. X, Y, Z – tiriamieji žirgynai. 0 5 10 15 20 25 30 X Y Z U žsi kr ėt im ų skai čius Žirgynai
Parazitozių pasiskirstymas pagal rūšį
22 Žirgynuose nustatytas skirtingas strongilų pasireiškimo lygis įvertinus kiaušinėlių skaičių viename grame. X žirgyne didžiausias KSG siekė 220 kiaušinėlių, kituose žirgynuose viršijo 500 KSG ribą. Didžiausias užsikrėtimas nustatytas Y žirgyne, kuriame nustatytas maksimalus KSG siekė 840 kiaušinėlių. Bendras KSG vidurkis X žirgyne mažiausias – 48 kiaušinėliai, Z žirgyne 294 kiaušinėliai, Y žirgyne didžiausias – 452 kiaušinėliai (3 lent.).
3 lentelė. Arklių užsikrėtimo strongilais palyginimas skirtinguose žirgynuose.
Y ir Z žirgynuose nustatytas kompleksinis užsikrėtimas helmintais, todėl įvertintas bendras parazitinis užsikrėtimas (4 lent.). Z žirgyne vidutiniškai ir stipriai užsikrėtusių arklių siekė 81 proc., bendras KSG vidurkis – 511 kiaušinėlių. Iš jų vidutiniškai užsikrėtę arkliai sudarė 58 proc., jų KSG vidurkis siekė 300 kiaušinėlių. Stipriai užsikrėtę arkliai sudarė 42 proc., jų KSG vidurkis siekė 1108 kiaušinėlius. Y žirgyne visi individai užsikrėtę mažaisiais strongilais, iš jų 47 proc. lygiagrečiai užsikrėtę cestodais. 100 proc. arklių viršijo lengvo užsikrėtimo ribą, bendras KSG vidurkis 484 kiaušinėliai. 73 proc. arklių užsikrėtę vidutiniškai, jų KSG vidurkis 389 kiaušinėliai. Intensyviai užsikrėtę arkliai sudarė 27 proc., KSG vidurkis – 745 kiaušinėliai.
Y žirgynas Z žirgynas Arklių skaičius 15 16 Bendras parazitinis užsikrėtimas (proc.) 100 100 KSG ≥ 200 (proc.) 100 81 Maks. (KSG) 880 1490 Vidurkis (KSG) 484 ± 45.82 511 ± 471.58
4 lentelė. Arklių kompleksinio užsikrėtimo palyginimas Y ir Z žirgynuose.
X žirgynas Y žirgynas Z žirgynas
Arklių skaičius 20 15 16 Užsikrėtę strongilais (proc.) 50 100 100 KSG ≥ 200 (proc.) 10 100 67 Maks. (KSG) 220 840 560 Vidurkis (KSG) 48 ±72,08 452 ± 175,14 294 ± 141,93
23 Įvertinus bendrą užsikrėtimo gausumą visų Y populiacijos individų KSG viršijo vidutinio užsikrėtimo ( ≥200 KSG ) ribą, Z žirgyne šią ribą viršijo 81 proc., X žirgyne 10 proc. (9 pav.).
9 pav. arklių bendro užsikrėtimo ir lengvo užsikrėtimo ribą viršijusių palyginimas
Visuose tiriamuose žirgynuose buvo skirtingų lyčių gyvūnų, patinai išskirstyti į eržilus ir kastruotus arklius. Patelės sudaro 45 proc. tiriamųjų gyvūnų, patinai 55 proc. (17 proc. visų tirtų vyriškos lyties individų sudarė eržilai). Patinų užsikrėtimas 21 proc. didesnis nei kumelių. Iš visų tirtų kumelių 13 proc. yra neužsikrėtusios virškinimo trakto helmintais, patinų tarpe 25 proc. (5 lent.).
Bendras arklių
skaičius Užsikrėtusių arklių skaičius
Neužsikrėtusių arklių skaičius
Strongilai P.equorum Cestodai X
žirgynas
Kumelės 7 4 (57 proc.) 0 0 3 (43 proc.)
Kastruoti 12 6 (50 proc.) 0 0 6 (50 proc.)
Eržilai 1 0 0 0 1 (100 proc.)
Bendras 20 10 (50 proc.) 0 0 10 (50 proc.)
Y
žirgynasKumelės 7 7 (100 proc.) 0 2 (29 proc.) 0
Kastruoti 8 8 (100 proc.) 0 5 (63 proc.) 0
Eržilai - - - - -
Bendras 15 15 (100 proc.) 0 7 (46 proc.) 0
Z
žirgynasKumelės 9 9 (100 proc.) 4 (44 proc.) 2 (22 proc.) 0
Kastruoti 4 4 (100 proc.) 0 0 0
Eržilai 3 3 (100 proc.) 2 (67 proc.) 0 0
Bendras 16 16 (100 proc.) 6 (38 proc.) 2(13 proc.) 0
5 lentelė. Arklių pasiskirstymas žirgynuose pagal lytį ir parazitinį užsikrėtimą
50 100 100 10 100 81 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
X žirgynas Y žirgynas Z žirgynas
P roc en tai (p roc .)
24
3.2. Arklių parazitų paplitimo analizė atsižvelgiant į amžių
Tiriamieji individai buvo sugrupuoti į atskiras amžiaus grupes: ≤ 1 m., 2 – 4 m., 5 – 14 m., >14 m. Skirtingose amžiaus kategorijos nustatyti skirtingi helmintai ir jų invazijos pasireiškimas (6 lent.). Didžiausias užsikrėtimas strongilais nustatytas ≤ 1 m. ir 2 – 4 m. amžiaus grupėse, strongilais užsikrėtę buvo visi individai, 5 – 14 m. amžiaus grupėje užsikrėtimas siekė 78 proc., o vyriausių arklių grupėje 60 proc.. Diagramoje (10 pav.) pavaizduotas skirtingas parazitozių pasireiškimas pagal amžiaus grupes.
Nustatyta, kad P. equorum ≤ 1 m. grupėje visi arkliai 100proc. užsikrėtę, 2 – 4 m. grupėje 57 proc., kitose amžiaus grupėse užsikrėtimas nenustatytas arba ženkliai mažesnis.
Užsikrėtimas cestodais nustatytas 2 – 14 m. arkliams, 18 proc. visų tiriamųjų arklių. Nei vienoje amžiaus grupėje apskaičiuotas cestodų kiaušinėlių KSG nesiekė 200. Šiose amžiaus grupėse (2 – 4 m. ir 5 – 14 m.) nustatyta didžiausia parazitinė įvairovė.
10 pav. Procentinis užkrėstumo pasireiškimas skirtingose amžiaus grupėse
100 100 78 60 100 57 3 29 19 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 ≤ 1 M . 2 - 4 M . 5 - 1 4 M . > 1 4 M . PR O CE N TA I ( PR O C. ) AMŽIAUS GRUPĖS P A R A Z I T O Z I Ų U Ž K R Ė S T U M O P A S I S K I R S T Y M A S P A G A L A M Ž I Ų
25 Visose amžiaus grupėse buvo nustatyti mažieji strongilai. Didžiausias 100 proc. užsikrėtimas ≤ 1m. ir 2 – 4 m. amžiaus grupėse, mažiausias užsikrėtimas nustatytas >14 m. grupėje. 55 proc. visų tiriamųjų arklių nustatytas vidutinis ir didesnis užsikrėtimas t. y. ≥ 200 KSG. Bendras helmintais užsikrėtusių arklių KSG vidurkis 399 kiaušinėliai, tik vyriausiųjų arklių grupėje (> 14 m.) KSG mažesnis nei 200 kiaušinėlių.
6 lentelė. Arklių parazitinis užkrėstumas įvertinus jo gausumą pagal amžiaus kategorijas.
Arklių amžiaus kategorijos pagal metus Visos amžiaus kategorijos
≤1 2 – 4 5 – 14 > 14
Arklių skaičius 3 7 36 5 51
Užsikrėtę strongilais (proc.) 100 100 78 60 80
KSG ≥ 200 (proc.) 100 86 50 20 55
Maks. (KSG) 480 620 840 460 840
Bendras Vidurkis (KSG) 380 394 222 108 243
Užsikrėtusių Vidurkis (KSG) 380 394 286 180 303
Užsikrėtę Parascaris equorum (proc.)
100 57 3 0 12
KSG ≥ 200 (proc.) 100 50 0 0 8
Maks. (KSG) 1210 340 20 0 1210
Užsikrėtusių Vidurkis (KSG) 980 230 20 0 570
Užsikrėtę cestodais (proc.) 0 29 19 0 18
KSG ≥ 200 (proc.) 0 0 0 0 0
Maks. (KSG) 0 100 80 0 100
Užsikrėtusių Vidurkis (KSG) 0 60 54 0 56
Bendras parazitinis užkrėstumas (proc.)
100 100 78 60 80
KSG ≥ 200 (proc.) 100 29 50 20 55
Maks. (KSG) 1490 900 880 460 1490
26 Vienerių metų ir jaunesnių arklių bendras KSG vidurkis siekė 1360 kiaušinėlių, 2 – 4 m. arklių grupėje – 477 kiaušinėliai, šiose arklių grupėse visi individai buvo užsikrėtę kompleksiškai, ne tik mažaisiais strongilais. 5 – 14 m. amžiaus grupėje bendras KSG vidurkis 234 kiaušinėliai, atmetus neužsikrėtusius individus (šioje grupėje užfiksuoti 8 individai, kurių mėginiuose neaptikti helmintų kiaušinėliai) KSG vidurkis siekia 301 KSG. Vyriausiųjų arklių grupėje > 14 m. KSG vidurkis nustatytas mažiausias siekė 108 kiaušinėlius, šioje grupėje 2 individų mėginiuose nenustatyti helmintų kiaušinėliai. KSG vidurkio kaita pavaizduota 11 paveiksle.
Didžiausias mėginyje nustatytas askaridžių kiaušinėlių kiekis viename grame siekė 1210 kiaušinėlių. Vienerių metų ir jaunesni arkliai užsikrėtę abiejų rūšių nematodais išskyrė 61 proc. daugiau askaridžių kiaušinėlių nei strongilų.
11 pav. Bendro parazitinio užkrėstumo KSG vidurkiai skirtingose amžiaus grupėse.
1360 477 301 108 0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 ≤1 m. 2 - 4 m. 5 - 14 m. >14 m. KSG Amžiaus grupės
27
3.3. Arklių parazitų paplitimo analizė atsižvelgiant į amžių skirtinguose
žirgynuose
Išanalizavus duomenis ir pastebėjus tendencingą parazitinio užkrėstumo mažėjimą didėjant amžiui, atlikome išsamesnę duomenų analizę atsižvelgiant į žirgynų skirtingus vadybos ypatumus, siekdami įvertinti ar žirgynų vadybos faktorius galėjo turėti įtakos atrastai tendencijai.
Skirtinguose žirgynuose pasireiškė dideli amžiaus svyravimai, tiriamųjų arklių didžiausias grupes sudarė skirtingo amžiaus individai. Dviejuose žirgynuose ( X ir Y ) nebuvo arklių jaunesnių arba vienerių metų amžiaus. Z žirgyne vyriausias tiriamasis individas buvo 10 metų. X žirgyne amžiaus vidurkis didžiausias 10 m. (± 4,7), Y žirgyne 8 m. (± 2,8), Z žirgyne tiriamieji gyvūnai jauniausi, jų amžiaus vidurkis siekė 5 m. (± 3,1) (12 pav.), didžiausią grupę sudarė individai iki 4 m.. X ir Y žirgynuose daugiau nei 50 proc. arklių pateko į 5 – 14 m. amžiaus kategoriją.
12 pav. Skirtingų žirgynų arklių amžiaus ribos ir amžiaus vidurkis.
10 8 5 0 5 10 15 20 25 X Y Z Arkli ų a m žiu s, m eta is Žirgynai
28 Norėdami įsitikinti, kad pastebėtas ryšys tarp amžiaus ir parazitinio užkrėstumo yra statistiškai reikšmingas apskaičiavome koreliacijos koeficientą. Sudarytame grafike (13 pav.) skirtingų žirgynų arkliai suskirstyti į analogiškas amžiaus kategorijas kaip ir pradinėje lentelėje (6 lent.).
X ir Y žirgynuose nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) vidutiniškai stiprus ryšys tarp individo amžiaus ir KSG vidurkio. Šis ryšys pasireiškė regresijos principu: kuo vyresnis individas tuo mažesnis KSG vidurkis. Stipriausias regresinis ryšys nustatytas Z žirgyne, kuris siekė – 0,78 .
13 pav. Kiaušinėlių skaičiaus 1 grame vidurkio priklausomybė nuo amžiaus skirtinguose žirgynuose.
-200 0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 ≤1 m. 2 - 4 m. 5 - 14 m. > 14 KSG Amžiaus grupės
X žirgynas Y žirgynas Z žirgynas
29
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 80 proc. (n41) arklių natūraliai užsikrėtę virškinimo trakto endoparazitais. Nustatyti dviejų tipų endoparazitai: nematodai ir cestodai. Nematodų tipo dvi parazitinės šeimos: Strongylidae ir Askaridae šeima.
Labiausiai paplitę endoparazitai – mažieji strongilai – nustatyti visuose žirgynuose. Bendrai strongilai diagnozuoti 80 proc. tirtų arklių.
X žirgyne kuriame nėra ganyklų nustatyta ženkliai mažesnė parazitinė įvairovė. Jame užfiksuota tik viena virškinimo trakto parazitų šeima – strongilai. Kituose žirgynuose, kurie turi daugiametes ganyklas nustatytas kompleksinis užsikrėtimas virškinimo trakto nematodais ir cestodais. Abiejuose ganyklas turinčiuose žirgynuose nustatyti cestodai (Anaplocephalidae šeima). Žirgyne Z, kurio individų amžiaus vidurkis yra mažiausias (5 m.) nustatyta P. equorum nematodų rūšis.
Vienintelis į sportinių žirgų ruošimą ir jų realizavimą varžybose orientuotas žirgynas X dehelmintizaciją atlieka periodiškai keičiant antihelmintinius preparatus atsižvelgiant į veikliąją medžiagą. Šiame žirgyne tik 50 proc. arklių buvo užsikrėtę mažaisiais strongilais. Iš jų tik 2 arkliams nustatytas didesnis užsikrėtimas nei lengvas t.y. KSG ≥200, o didžiausias užsikrėtimas siekė 220 KSG.
Kituose žirgynuose užsikrėtimas mažaisiais strongilais siekė 100 proc., tačiau Z žirgyne, kuriame iš ganyklų periodiškai yra pašalinamos arklių išmatos, o dehelmintizacijos programa yra atliekama visiems arkliams vienu metu, vidutinis užsikrėtimas nustatytas 67 proc.. Įvertinus bendrą parazitinį užsikrėtimą vidutiniškai ir stipriai užsikrėtusių arklių 17 proc. daugiau.
Y žirgyne, kuriame vystomas arklių turizmas kaip laisvalaikio praleidimo forma, arkliai didžiąją laiko dalį praleidžia daugiametėse ganyklose, kurios nėra higieniškai apdorojamos ir dezinfekuojamos, o dehelmintizacijos programa taikoma periodiškai, tačiau ne visiems individams vienu metu, nustatytas didžiausias parazitinis užsikrėtimas. Visi individai užsikrėtę mažaisiais strongilais, iš jų 47 proc. lygiagrečiai užsikrėtę cestodais. Užsikrėtimas cestodais 34 proc. didesnis nei kitame ganyklas turinčiame žirgyne. Visi individai viršijo lengvo užsikrėtimo ribą, o vidutinio užsikrėtimo KSG vidurkis yra 23 proc. didesnis nei Z žirgyne ir 43 proc. didesnis nei X žirgyne.
Paraascaris equorum didžiausia invazija pasireiškė jauniems arkliams, kurių amžius ne viršijo
vienerių metų ribos. Ši parazitozė buvo dominuojanti palyginus su kitomis parazitozėmis pas kompleksiškai užsikrėtusius individus. Askaridėmis užsikrėtusių arklių KSG 63 proc. didesnis nei tų pačių arklių išskiriamas strongilų kiaušinėlių skaičius. Įrodyta, kad P.equorum patelės yra produktyvesnės nei kitų nematodų. Vyresnio amžiaus arkliams (nuo 2 metų) P. equorum invazijos
30 pasireiškimas dvigubai mažesnis, o nuo penkių metų amžiaus minimalus užsikrėtimas (20 KSG) nustatytas vienai motininei kumelei. Kituose žirgynuose, kuriuose nėra jaunų (≤1 m.) arklių P. equorum atveju nenustatyta. Paraskaridozė būdinga jauniems arkliams, kuriems dar nėra susiformavęs imunitetas. Mažaisiais strongilais užsikrėtusios visos amžiaus grupės, ≤1 – 4 metų arklių KSG vidurkis skiriasi minimaliai, o 5 – 14 m. grupės KSG vidurkis 26 proc. mažesnis. Vyriausiųjų arklių grupėje KSG vidurkis mažiausias ir nesiekė 200 KSG ribos. Visuose žirgynuose nustatytas ryšys tarp amžiaus ir KSG. X ir Y žirgynuose nustatytas statistiškai reikšmingas (p<0,05) vidutiniškai stiprus, o Z žirgyne stiprus ryšys (0,78).
31
5. IŠVADOS
1. Nustatyta, kad 80 proc. iširtų arklių buvo užsikrėtę virškinimo trakto parazitais. Tiriamuose žirgynuose (X, Y, Z) nustatyti skirtingi arklių virškinimo trakto parazitai. Nustatyti nematodai (Parascaris equorum, Strongylidae spp.) ir vieninteliai arklių cestodai (Anoplocephalidae šeima). 2. Ganyklas turinčiuose žirgynuose Y ir Z nustatyta kompleksinė arklių virškinamojo trakto parazitų
invazija. Abiejuose žirgynuose nustatyti įvairaus intensyvumo užsikrėtimai Anoplocephalidaea ir
Strongylidae šeimų parazitais. Žirgyne, kuriame dalis tiriamųjų individų vienerių metų arba jaunesni
nustatyta Parascaris equorum invazija. Žirgyne X, kuris neturi ganyklų, nustatytas užsikrėtimas tik
Strongylidae spp. parazitais. Labiausiai paplitę ir visuose žirgynuose nustatyti parazitai – mažieji
strongilai.
3. Visuose žirgynuose nustatyta koreliacija tarp amžiaus ir rasto KSG vidurkio. X ir Y žirgynuose nustatyta statistiškai reikšminga (p<0,05) vidutiniška koreliacija, o Z žirgyne statistiškai reikšminga (p<0,05) stipri koreliacija (0,78).
4. Žirgynų vadybos ypatumai turi tiesioginį ryšį VT parazitozių plitimui. Daugiametėse ganyklose besiganantys arkliai užsikrėtę stipriau, visi arkliai viršija lengvo užsikrėtimo ribą. Jeigu iš ganyklų periodiškai pašalinamos arklių išmatos užsikrėtimo intensyvumą galima sumažinti. Dehelmintizacijos programa tampa neefektyvi jeigu tai nėra taikoma visiems vidutiniškai ir stipriai užsikrėtusiems kontaktuojantiems arkliams vienu metu.
32
6. REKOMENDACIJOS
Atsižvelgiant į pasaulyje vis didėjanti parazitų atsparumą antihelmintiniams preparatams (9) ir remiantis šio tyrimo rezultatais, žirgynuose kuriuose nėra daugiamečių ganyklų, o dehelmintizacijos programa atliekama tikslingai daugiau nei vienerius metus, siūloma nutraukti profilaktinę dehelmintizaciją. Rekomenduojama pradėti taikyti selektyvų gydymą (ST), kai dehelmintizuojami tik lengvo užsikrėtimo ribą (KSG ≥ 200) peržengę arkliai.
Žirgynuose, kurie turi ganyklas, rekomenduojama periodiškai higieniškai jas apdoroti pašalinant išmatas. Reikalinga taikyti griežtą ganyklų rotaciją ir suskirstyti arklius pagal amžių, kad jauni individai būtų atskirti. Naujus arklius karantinuoti ir į ganyklas išleisti tik įvertinus jų parazitinį užsikrėtimą bei invazijos lygį. Nustačius stiprų užsikrėtimą – dehelmintizuoti.
Sudarant dehelmintizacijos schemas rekomenduojama kreiptis į veterinarijos gydytojus, atlikti koprologinius tyrimus ir diferencijavus parazitų tipą parinkti tikslingą ir efektyvų antihelmintinį preparatą.
Racionalūs arklių parazitų kontrolės būdai privalo būti įvesti siekiant sumažinti atsparių virškinamojo trakto parazitų plitimą.
33
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Nielsen MK, Vidyashankar AN, Andersen UV, DeLisi K, Pilegaard K, Kaplan RM. Effects of fecal collection and storage factors on strongylid egg counts in horses. Veterinary Parasitology. 2010; 167(1): p. 55-61.
2. Kuzmina TA, Dzeverin I, Kharchenko VA. Strongylids in domestic horses: Influence of horse age, breed and deworming programs on the strongyle parasite community. Veterinary Parasitology. 2016; 227: p. 56-63.
3. Andersen UV, Howe DK, Olsen SN, Nielsen MK. Recent advances in diagnosing pathogenic equine gastrointestinal helminths: The challenge of prepatent detection. Veterinary Parasitology. 2013; 192: p. 1-9.
4. Ihler CF. Anthelmintic resistance. An overview of the situation in the Nordic countries. Acta Veterinaria Scandinavica. 2010; 52(1): p. 1-5.
5. Nielsen MK. Restrictions of anthelmintic usage: perspectives and potential consequences. Parasites & Vectors. 2009; 2(2).
6. Kaplan RM, Nielsen MK. An evidence‐based approach to equine parasite control: It ain't the 60s anymore. Equine Veterinary Education. 2010; 22(6): p. 306-316.
7. Kornaś S, Cabaret J, Skalska M, Nowosad B. Horse infection with intestinal helminths in relation to age, sex, access to grass and farm system. Veterinary Parasitology. 2010; 174: p. 285-291. 8. Nielsen MK, Pfister K, Samson-Himmelstjerna Gv. Selective therapy in equine parasite control—
Application and limitations. Veterinary Parasitology. 2014; 202: p. 95-103.
9. Lind EO, Rautalinko E, Uggla A, Waller P, Morrison DA, Höglund J. Parasite control practices on Swedish horse farms. Acta Veterinaria Scandinavica. 2007; 49(1): p. 25-25.
10. Nielsen MK, Reist M, Kaplan RM, Pfister K, Doorn DCKv, Becher A. Equine parasite control under prescription-only conditions in Denmark – Awareness, knowledge, perception, and strategies applied. Veterinary Parasitology. 2014; 204: p. 64-72.
11. Matthews JB. Facing the threat of equine parasitic disease. Equine Veterinary Journal. 2011; 43(2): p. 126-132.
12. Uhlinger CA. Evidence-Based Parasitology in Horses. Veterinary Clinics of North America-equine Practice. 2007; 23(2): p. 509-517.
34 13. Taylor M, Coop R, Wall R, editors. Veterinary parasitology. 3rd ed.: John Wiley & Sons; 2007. 14. Bohórquez A, Meana A, Luzón M. Differential diagnosis of equine cestodosis based on E/S and
somatic Anoplocephala perfoliata and Anoplocephala magna antigens. Veterinary Parasitology. 2012; 190: p. 87-94.
15. Gasser RB, Williamson RMC, Beveridge I. Anoplocephala perfoliata of horses--significant scope for further research, improved diagnosis and control. Parasitology. 2005; 131(01): p. 1-13.
16. Williamson RMC, Gasser RB, Middleton D, Beveridge I. The distribution of Anoplocephala perfoliata in the intestine of the horse and associated pathological changes. Veterinary Parasitology. 1997; 73: p. 225-241.
17. Shapiro LS, Mandel P. Pathology & Parasitology for Veterinary Technicians. 2nd ed.: Cengage Learning; 2010.
18. Back H, Nyman A, Lind EO. The association between Anoplocephala perfoliata and colic in Swedish horses--a case control study. Veterinary Parasitology. 2013; 197: p. 580-585.
19. Pavone S, Veronesi F, Fioretti DP, Mandara MT. Pathological changes caused by Anoplocephala perfoliata in the equine ileocecal junction. Veterinary Research Communications. 2010; 34(1): p. 53-56.
20. Trotz-Williams LA, Physick‐Sheard PW, McFarlane H, Pearl DL, Martin SW, Peregrine AS. Occurrence of Anoplocephala perfoliata infection in horses in Ontario, Canada and associations with colic and management practices. Veterinary Parasitology. 2008; 153: p. 73-84.
21. Jacobs D, Fox M, Gibbons L, Hermosilla C. Principles of Veterinary Parasitology: Wiley. 22. Zajac A, Conboy GA, Parasitologists AAoV. Veterinary clinical parasitology: Wiley-Blackwell. 23. Fabiani JV, Lyons ET, Nielsen MK. Dynamics of Parascaris and Strongylus spp. parasites in
untreated juvenile horses. Veterinary Parasitology. 2016; 230: p. 62-66.
24. Clayton HM, Duncan JL. The migration and development of Parascaris equorum in the horse. International Journal for Parasitology. 1979; 9(4): p. 285-292.
25. Cribb N, Coté N, Bouré LP, Peregrine A. Acute small intestinal obstruction associated with Parascaris equorum infection in young horses: 25 cases (1985–2004). New Zealand Veterinary Journal. 2006; 54(6): p. 338-343.
35 26. Lindgren K, Ljungvall Ö, Nilsson O, Ljungström BL, Lindahl C, Höglund J. Parascaris equorum in
foals and in their environment on a Swedish stud farm, with notes on treatment failure of ivermectin. Veterinary Parasitology. 2008; 151: p. 337-343.
27. Koudela B, Bodeček Š. Effects of low and high temperatures on viability of Parascaris equorum eggs suspended in water. Veterinary Parasitology. 2006; 142: p. 123-128.
28. Ihler CF. THE DISTRIBUTION OF PARASCARIS EQUORUM EGGS IN THE SOIL PROFILE OF BARE PADDOCKS IN SOME NORWEGIAN STUDS. Veterinary Research Communications. 1995; 19(6): p. 495-501.
29. Studzińska M, Tomczuk K, Demkowska-Kutrzepa M, Szczepaniak K. The Strongylidae belonging to Strongylus genus in horses from southeastern Poland. Parasitology Research. 2012; 111(4): p. 1417-1421.
30. Bracken MK, Wøhlk CBM, Petersen SL, Nielsen MK. Evaluation of conventional PCR for detection of Strongylus vulgaris on horse farms. Veterinary Parasitology. 2012; 184: p. 387-391.
31. Nielsen MK, Vidyashankar AN, Gravatte HS, Bellaw JL, Lyons ET, Andersen UV. Development of Strongylus vulgaris-specific serum antibodies in naturally infected foals. Veterinary Parasitology. 2014; 200: p. 265-270.
32. Pihl TH, Nielsen MK, Jacobsen S. Changes in Hemostatic Indices in Foals Naturally Infected With Strongylus vulgaris. Journal of Equine Veterinary Science. 2017; 54: p. 1-7.
33. Nielsen MK, Jacobsen S, Olsen SN, Bousquet E, Pihl TH. Nonstrangulating intestinal infarction associated with Strongylus vulgaris in referred Danish equine cases. Equine Veterinary Journal. 2016; 48(3): p. 376-379.
34. Nielsen MK, Vidyashankar AN, Olsen SN, Monrad J, Thamsborg SM. Strongylus vulgaris associated with usage of selective therapy on Danish horse farms—Is it reemerging? Veterinary Parasitology. 2012; 189: p. 260-266.
35. Traversa D. Anthelmintic resistance in horse cyathostomins in Europe: current status and future perspectives. [Online].; 2010 [cited 2017 12 5. Available from:
https://cabdirect.org/cabdirect/abstract/20103227118.
36. Matthews JB, Hodgkinson JE, Dowdall SMJ, Proudman CJ. Recent developments in research into the Cyathostominae and Anoplocephala perfoliata. Veterinary Research. 2004; 35(4): p. 371-381.
36 37. Collobert-Laugier C, Hoste H, Sevin C, Dorchies P. Prevalence, abundance and site distribution of
equine small strongyles in Normandy, France. Veterinary Parasitology. 2002; 110: p. 77-83.
38. Love S, Burden F, McGirr EC, Gordon L, Denwood MJ. Equine Cyathostominae can develop to infective third-stage larvae on straw bedding. Parasites & Vectors. 2016; 9(1): p. 478.
39. Braga FR, Araújo JVd, Silva AR, Araujo JM, Carvalho RO, Tavela AdO, et al. Biological control of horse cyathostomin (Nematoda: Cyathostominae) using the nematophagous fungus Duddingtonia flagrans in tropical southeastern Brazil. Veterinary Parasitology. 2009; 163(4): p. 335-340.
40. Tavela AdO, Araújo JVd, Braga FR, Silva AR, Carvalho RO, Araujo JM, et al. Biological control of cyathostomin (Nematoda: Cyathostominae) with nematophagous fungus Monacrosporium thaumasium in tropical southeastern Brazil. Veterinary Parasitology. 2011; 175: p. 92-96.
41. Toit Nd, McGorum B, Pemberton AD, Brown JD, Dacre KJ. The involvement of mast cells and mast cell proteinases in the intestinal response to equine cyathostomin infection. Veterinary Immunology and Immunopathology. 2007; 115: p. 35-42.
42. Crawley JAH, Chapman SN, Lummaa V, Lynsdale CL. Testing storage methods of faecal samples for subsequent measurement of helminth egg numbers in the domestic horse. Veterinary Parasitology. 2016; 221: p. 130-133.
43. Anca Bulgaru PT. The prevalence of helminth parasites in horses raised in modern conditions. Scietific works. Series C. Veterinary medicine. 2014; Vol. LXI (2)(ISSN 2065 - 1295).
44. Ghazi A. Atlas of Parasites I Horse and Human. 1st ed.: January 2009; 2009.
45. Nielsen MK, Fritzen B, Duncan JL, Guillot J, Eysker M, Dorchies P, et al. Practical aspects of equine parasite control: A review based upon a workshop discussion consensus. Equine Veterinary Journal. 2010; 42(5): p. 460-468.
46. Nielsen MK. Universal challenges for parasite control: a perspective from equine parasitology. Trends in Parasitology. 2015; 31(7): p. 282-284.
47. Pagel A. Relationships between Equine Management Practices and Intestinal Parasite Infection. [Online].; 2014 [cited 2017 12 3. Available from:
http://digitalcommons.spu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1004&context=honorsprojects.
48. Relf VE, Morgan ER, Hodgkinson JE, Matthews JB. Helminth egg excretion with regard to age, gender and management practices on UK Thoroughbred studs. Parasitology. 2013; 140(05): p. 641-652.
37 49. Fritzen B, Rohn K, Schnieder T, Samson-Himmelstjerna Gv. Endoparasite control management on
horse farms - lessons from worm prevalence and questionnaire data. Equine Veterinary Journal. 2009; 42(1): p. 79-83.
50. Matthee S, McGeoch MA. Helminths in horses : use of selective treatment for the control of strongyles. Journal of The South African Veterinary Association-tydskrif Van Die Suid-afrikaanse Veterinere Vereniging. 2004; 75(3): p. 129-136.
51. Becher AM, Mahling M, Nielsen MK, Pfister K. Selective anthelmintic therapy of horses in the Federal states of Bavaria (Germany) and Salzburg (Austria): an investigation into strongyle egg shedding consistency. Veterinary Parasitology. 2010; 171: p. 116-122.
