LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
RITA IVANAUSKAITĖ
6 kursas 6 grupė
ARKLIŲ NENORMALAUS ELGESIO PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ
ANALYSIS OF THE CAUSES OF ABNORMAL BEHAVIOUR IN
HORSES
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Lekt., dr. Jūratė Kučinskienė
DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių nenormalaus elgesio priežasčių
analizė“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2014 01 16 Rita Ivanauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014 01 16 Rita Ivanauskaitė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2014 01 16 Jūratė Kučinskienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
2014 01 16 Mindaugas Malakauskas
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4
SANTRAUKA ... 5
ĮVADAS... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7
1.1. Nepageidaujamo elgesio formos, jų skirstymas ... 7
1.2. Nepageidaujamos elgsenos priežastys ... 12
1.3. Nepageidaujamos elgsenos žalingi padariniai ... 17
1.4. Prevencinės priemones, jų efektyvumas ir žala ... 18
2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 24 3. REZULTATAI ... 26 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 43 IŠVADOS ... 45 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 46 PRIEDAI ... 49
SANTRUMPOS
WBC – leukocitai RBC – eritrocitai HGB – hemoglobinas
MCV – vidutinis ląstelės tūris HCT – hematokritas
MCH – vidutinis ląstelės hemoglobinas
MCHC – vidutinė hemoglobino koncentracija ląstelėje RDW-C – eritrocitų pasiskirstymas
PDW-C – trombocitų pasiskirstymas PLT – trombocitai
MPV – vidutinis trombocito tūris PCT – trombokritas
LYM, LY% – limfocitai
MID, MID% – monocitai ir dalis eozinofilų GRA, GR% – neutrofilai, eozinofilai, bazofilai Vid. – vidurkis
SANTRAUKA
Arklių nenormalaus elgesio priežasčių analizė. Baigiamojo darbo apimtis 48 lapai, iš viso 24 lentelės ir 13 paveikslų, naudota 30 literatūros šaltinių. Baigiamojo darbo tikslas - išanalizuoti nepageidaujamą arklių elgesį sukeliančias priežastis. Tyrimo metu buvo ištirti 25 arkliai, kurie rodė nepageidaujamą elgesį. Visi atvejai buvo suskirstyti į tris grupes: oralinę stereotipinę elgseną rodantys, motorinę stereotipinę elgseną rodantys ir kitą nepageidautiną elgseną rodantys arkliai. Išsiaiškintos tirtų arklių laikymo sąlygos, įvertinta jų gyvenamoji aplinka, šėrimas, sveikatingumas, paimti ir ištirti kraujo ir išmatų mėginiai. Tyrimo metu nustatyta, kad nepageidaujamai elgsenai susiformuoti įtakos turi gyvenamosios aplinkos stimuliacija, netinkamas šėrimas, nepakankamas mocionas ir tarprūšinis socialinis kontaktas bei parazitų invazija.
SUMMARY
Analysis of the causes of abnormal behaviour in horses. Masters thesis volume 48 sheets, in content 24 tables, 13 pictures, used 30 literary sourse. The aim of thesis is to analyze causes of undesirable equine behaviour. In study was investigated 25 horses, who showed signs of undesirable behaviour. All cases was divided into three groups: oral stereotypic behaviour, locomotor stereotypic behaviour and other undesirable behaviur. The housekeeping conditions, feeding, healthy was investigated. Also kept samples of blood and feaces. The study showed that undesirable horse behaviour develops of living environment stimuli, unbalanced feeding, poor movement and social environment and also parasites invasion.
ĮVADAS
Arklių nenormalus elgesys yra dažnai pasitaikantis praktikoje, todėl reikalinga išsiaiškinti tokį elgesį sukeliančias priežastis ir mažinti jo pasireiškimą.
Lietuvoje prevenciniais tikslais arklių gerovės vertinimas yra neatliekamas, taigi nenormalaus arklių elgesio priežastys nėra išnagrinėtos Lietuvos mastu.
Nenormaliam elgesiui priskiriamas stereotipinis elgesys ir kitas nepageidautinas (paprastai agresyvumas žmogaus atžvilgiu) elgesys. Stereotipinis elgesys – tai pasikartojantis, vienodas pagal pobūdį, o pagal trukmę ir dažnumą gali būti nevienodas betikslis gyvūno judėjimas ar atskirų jo kūno dalių judinimas, o pagal atlikimo pobūdį skirstomas į motorinį bei oralinį.
Arklių atliekama nenormali elgsena turi neigiamos įtakos tiek patiems arkliams, tiek jų šeimininkams ar juos gydantiems veterinarijos gydytojams. Visų pirma, arkliai tokiam elgesiui atlikti skiria didesnę laiko dalį nei ėsti ar ilsėtis ir tai priveda prie kūno masės praradimo (Christie et al., 2006), visų antra, tokios elgsenos rodymas dažnai priveda prie sveikatos sutrikimų, tokių kaip sąnarių, raumenų ir atraminės sistemos disfunkcija pas linguojančius arklius, ar priekinių kandžių dantų visiškas nudilimas pas priekandžiaujančius arklius (McBride, Hemmings, 2009). Taip pat dažniausiai yra gadinamas inventorius, kai apkramtomos gardų atbrailos, nuspardomos sienos ir durys, o agresyvus arklių elgesys kelia pavojų jų savininkų bei veterinarijos gydytojų, atliekančių gydomąsias manipuliacijas, sveikatai (Coooper, McGreevy, 2007).
Nenormalus arklių elgesys susiformuoja nepakankamai užtikrinus jų gerovę, kai yra ribojami maitinimosi, judėjimo, socialinės elgsenos poreikiai. Todėl svarbu prevenciją bei gydymą nukreipti į tokią elgseną sukeliančias priežastis, o ne vien tik į pasireiškiančių simptomų mažinimą (Bachmann et al., 2003).
Darbo tikslas - išanalizuoti nepageidaujamą arklių elgesį sukeliančias priežastis. Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti arklio amžiaus, lyties, veislės įtaką nepageidaujamos elgsenos susiformavimui, jos tipui;
2. Nustatyti arklio gyvenamosios aplinkos poveikį nepageidaujamo elgesio formavimuisi;
3. Įvertinti šėrimo įtaką arklių elgesio pokyčiams;
4. Įvertinti sveikatingumo sąryšį su nepageidaujamos elgsenos formavimusi;
5. Nustatyti mociono ir socializacijos trūkumo įtaką nepageidaujamo elgesio susiformavimui;
6. Išsiaiškinti nepageidaujamą elgesį rodančių arklių kraujo morfologinius pokyčius; 7. Įvertinti užsikrėtimo helmintais įtaką arklių elgsenos pokyčiams.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Per 60 milijonų metų arkliai išsivystė kaip bendruomeniniai gyvūnai, gebantys ėsti ir suvirškinti daug ląstelienos turintį pašarą. Ši rūšis įgijo gebėjimą pajusti grobuonį ir staigiai atsitraukti (pabėgti). Tai pirmaeiliai apsaugos mechanizmai, leidžiantys sukurti stabilias grupes ir yra svarbiausi išlikimo strategijoje. Moksliškai įrodyta, kad po prijaukinimo arklio elgsena išliko reliatyviai nepakitusi ir tai reiškia, kad žmonių suformuoti apribojimai per paskutinius šimtmečius prieštaravo jų prigimtinei elgsenai ir gali sukelti gerovės problemas (Minero, Canali, 2009).
1. 1. Nepageidaujamo elgesio formos, jų skirstymas
Pasikartojanti arklių elgsena, tokia kaip lingavimas ar priekandžiavimas buvo sunkiai paaiškinama elgsenos tyrinėtojų, taip pat arklių laikytojų ir veterinarų. Tradiciškai tokio pobūdžio veikla buvo priskiriama tarp plačiai aprašomų nepageidaujamų arklių ydų ir gydymas buvo gerokai labiau nukreiptas link tokio elgesio prevencijos nei atkreipiant dėmesį į esmines jų priežastis (Nicol, 1999; Cooper, McGreevy, 2007). Priešingai, gerovės specialistai tokią veiklą apibūdino kaip nenormalius stereotipus, tvirtindami, kad jie yra nepakankamai užtikrintos gerovės požymiai, susiję su tokiomis neigiamomis emocijomis kaip nuobodulys, nusivylimas ar arklidžių aplinkos nemėgimas (Nicol, 1999; Waters et al., 2002). Stereotipinio elgesio modeliai, tokie kaip lingavimas, priekandžiavimas ar ėjimas ratu yra labai susiję su laikymu arklidėse (retai nustatomi laisvai ganomiems arkliams), pasireiškiantys tarp 10-40% arklidėse laikomų arklių. Apytiksliai 10% arklių stereotipinis elgesys vystosi per pirmuosius 3-4 jų gyvenimo metus (Waters et al., 2002). J. L. Christie et al. (2006) atliktas tyrimas parodė, kad visų stereotipinių elgsenų (gardų kramtymo, oro siurbimo ir lingavimo) paplitimas buvo 12,3%, o atlikus 13 tyrimų Jungtinėje Karalystėje, Kanadoje, Italijoje ir Švedijoje buvo nustatytas žemas priekandžiavimo (4,3%), lingavimo (3,25%) ir ėjimo ratu (2,2%) paplitimas (McBride, Hemmings, 2009). Ši veikla dažnai apibūdinama kaip nenormali, kadangi sunku paaiškinti šios elgsenos naudingumą ir ji gali būti sukelta neužtikrinant gerovės arklidėse laikomiems arkliams. Stereotipinis elgesys retai pastebimas laukuose todėl, kad arkliai yra neveikiami stereotipus stimuliuojančiais signalais, arba jei ir veikiami, bet prioritetiniai stimulai gali būti daug labiau patenkinantys arklių poreikius. Kai kurie arkliai vis dėlto rodo stereotipinį elgesį sąlygiškai laisvoje aplinkoje (pvz. lingavimas virš ganyklos vartų ar priekandžiavimas į tvoros stulpus) (Cooper, Mason, 1998). Tai yra pastebėta tarp vyresnių arklių, kurie anksčiau gyveno arklidėse ir toliau atkakliai atlieka įprastus veiksmus kitoje aplinkoje, bei taip pat ir tarp jaunų kumeliukų. Vyresnių arklidėse laikomų arklių stereotipai gali išsilaisvinti (emancipuoti) nuo jų pradinių priežasčių dėl endogeninio veiklos sustiprinimo arba reakcijos
nenuslopinimo ganykloje. Emancipacija tai procesas, kai elgesys tampa nepriklausomas nuo jo pirminių priežastinių veiksnių ir buvo plačiai pripažintas pasitaikantis esant stereotipinės elgsenos modeliams. (Nicol, 1999). Emancipacijos empiriniai įrodymai, vis dėlto, reti ir apriboti laboratorinių gyvūnų tyrinėjimais (Cooper, McGreevy, 2007).
Gerai žinoma, kad didelė dalis stereotipinės veiklos besivystant kinta, tampa vis dažnesnė, vis labiau nukrypsta nuo jos pradinio elgesio modelio esmės ir dažnai vėlesniame vystymosi etape yra sunkiau koreguojama pasitelkiant tiek elgsenos, tiek farmakologines priemones (Waters et al., 2002).
Du lokomotoriniai veiksmai priskiriami stereotipams, tai lingavimas ir ėjimas ratu. Lingavimas - tai iškištos pro arklidžių duris ar kitą užtvarą galvos siūbavimas į šalis. Į siūbavimo veiksmą gali būti įtrauktas visas kūnas, įskaitant pečius ir kilnojamas priekines kojas. Arkliai linguoja dažniausai virš gardo durų, ypač tada, kai kaimyniniai arkliai yra išvedami iš šoninių gardų. Tai parodo, kad arkliai gali pradėti linguoti kai yra sutrukdomas jų stimulas aptvarą palikti kartu su kitais nariais (McBride, Hemmings, 2009). Tose arklidėse, kur yra įrengtos lingavimo grotelės gali būti pastebimas panašus elgesys, vadinamas žingsniavimu, kurio metu į siūbavimo procesą įtraukiamas kūnas ar pakaitinis kojų kilnojimas, bet neįtraukiami kaklas ir galva. Ėjimas ratu -tai arklio žingsniavimas pastoviu ratu palei gardo sieną. Paprastai išminamas apvalios formos takas, tačiau didesniuose garduose ar laukuose išminamas aštuoniukės formos takas (Cooper, McGreevy, 2007).. Be to, dar keletas pasikartojančių kūno ar galūnių judesių, tokių kaip linksėjimas, durų spardymas ir kasimas kanopa taip pat gali būti apibūdinami kaip stereotipiniai. Linksėjimas paprastai pasireiškia vertikaliu galvos ir kaklo judėjimu laikant virš gardo durų ar virš kitų užtvarų ir tai skiriasi nuo lingavimo. Linksėjimas taip pat gali būti nesunkiai atskiriamas nuo galvos kratymo ir agresyvių galvos judesių, nes jam būdingi pasikartojantys galvos judesiai (Nicol, 1999). Durų spardymas apibūdina gardo durų, sienų ir kitos gardo įrangos spardymą priekinėmis kojomis (1 pav.). Grindų kasimas kanopa ir panaši veikla dažniausiai stebima pas arklidėse laikomus arklius prieš šėrimą ar kitu galimai stimuliuojančiu dienos metu (Cooper, McGreevy, 2007).
Priekandžiavimas, oro siurbimas, griebimas ir medžio kramtymas yra priskiriami oralinės veiklos stereotipams. Priekandžiavimas apima dažniausiai horizontalių paviršių sugriebimą dantimis ir aiškų oro praryjimą (2 pav.). Dažniausiai priekandžiaujami paviršiai yra gardo durų viršutinė dalis, iškyšuliai ar horizontalūs gardo sienų kraštai bei ėdžių ar vandens kibirų kraštai (3 pav.). Oro siurbimas apima tokį patį kaklo raumenų susitraukimą ir aiškų oro praryjimą, tačiau be paviršiaus sugriebimo (Litva et al., 2010). Tiek priekandžiavimas, tiek oro siurbimas elgsenos
stebėjimuose gali būti apibūdinami kaip aiškus staigus oro įtraukimas ir dažnai lydimas garsaus kriuksėjimo garso (McBride, Hemmings, 2009).
1 pav. Priekinėmis kojomis spardomos gardo durys. (nuotraukos autorius R.
Ivanauskaitė)
2 pav. Priekandžiaujantis arklys sugriebia dantimis pamėgtą priekandžiavimo paviršių .
Oro siurbimas mokslinėje literatūroje dažnai vadinamas aerofagija, tačiau tai neteisingas termino vartojimas, nes tiriant oro kelią kvėpavimo sistemoje pas orą siurbiančius arklius buvo nustatyta, kad oro praryjama labai nedaug arba visai nepraryjama (Cooper, McGreevy, 2007).
3 pav. Priekandžiaujami paviršiai. (nuotraukos autorius R. Ivanauskaitė)
Griebimas, kai arklys sugriebia ar kandžioja gardo detales be aiškaus oro praryjimo taip pat gali būti apibūdinamas kaip stereotipinis, jei arklys pakartotinai griebia tą pačią vietą. Medžio kramtymas apima gardo medinių paviršių, tokių kaip gardo durų viršus ar sienų kraštai, griebimą, nudraskymą ir aiškų atplaišų nuryjimą (4 pav.). Tai taip pat pastebima tarp laisvai ganomų arklių, kai apkramtomi aptvarų stulpai ir medžiai. Medžio kramtymas ir griebimas gali būti supainioti, ypač jei kandžiojami paviršiai yra mediniai. Norint diferencijuoti šias veiklas reikia nustatyti ar arklys nuryja medieną. Medienos kramtymas yra svarbi elgsenos problema, kadangi yra gadinamos gardo detalės, taip pat nurytos medienos skeveldros gali sužaloti arklį (Krzak et al., 1991).
Daugybė kitų atliekamų burnos judesių, kurie nėra visuotinai apibūdinami kaip ydos, gali būti apibūdinami kaip stereotipiniai. Prie tokios veiklos priskiriamas pasikartojantis nevalgomų daiktų laižymas, tokių kaip gardo sienos, grindys, pašaro kibirų šonai ar kita gardo įranga. Normaliai laižymas turi išpilto maisto, vandens pakėlimo funkciją, bet kai elgesys yra pasikartojantis ir koncentruotas tik į vieną vietą, tuomet jis atitinka stereotipų apibrėžimą (Cooper, Albentosa, 2005). Kita pastebima arklių pasikartojanti veikla – apsimestinis kramtymas ar griežimas dantimis, kai arklys atlieka pasikartojančius liežuvio, burnos ir žandikaulių judesius, nors ir neturi jokio pašaro kąsnio burnoje (Cooper, McGreevy, 2007).
4 pav. Apkramtytos gardo konstrukcijos. (nuotraukos autorius R. Ivanauskaitė)
Burnos judesių panaši veikla, kuri visuotinai apibūdinama kaip stereotipai kitoms rūšims, pavyzdžiui tuštumos kramtymas kiaulėms arba liežuvio susukimas karvėms, arkliams retai laikoma problema. Nors tokios veiklos ontogenezė greičiausiai susijusi su kitais oraliniais stereotipais (Cooper, McGreevy, 2007).
Keletas kitų veiklų, kurios laikomos nepageidautinomis, galėtų būti apibūdinamos kaip elgesio nukreipimas kita linkme ar netgi laikomos normaliai išmoktu atsaku į įprastas laikymo tradicijas. Kaip pavyzdys galėtų būti guolio ėdimas, kai nuryjami pakratai, tokie kaip šiaudai ar medžio drožlės. Tai dažnai susiję su šniukštinėjimu ir ieškojimu stambaus pašaro, kuris nukrito ant žemės ir susimaišė su panašios struktūros į natūralų pašarą pakratais. Pakratų ėdimas nelaikomas stereotipu, nes tai yra arklio maitinimosi elgsenos ir maisto atsirinkimo garde dalis (Christie et al., 2006).
Dar viena veikla, dažnai stebima pas arklius, kuri taip pat gali būti apibūdinama kaip stereotipinė, tai pakartotinos tam tikros snukio išraiškos (snukio suraukimas) kaip atsakas į specifines užuominas. Šios išraiškos apima lūpų suraitymą, dantų atidengimą arba akivaizdžiai priešišką reakciją, kaip bandymą įkasti ar įkandimą. Toks elgesys dažnai pasireiškia arklidėse laikomiesms arkliams maitinimo metu arba bendraujant su žmonėmis ar kitais arkliais (Luescher et al., 1998).
1. 2. Nepageidaujamos elgsenos priežastys
Erdvės, maitinimosi, socialinės aplinkos, aplinkos tipo ir kontroliuojamos aplinkos pasirinkimo veiksniai atskirai ar kartu gali prisidėti prie stereotipų formavimosi. Tai gali būti ir visiškas aplinkos stimuliacijos trūkumas ir sukelti nuobodulio, nepritekliaus ir nusivylimo emocines būsenas, taip pat ir specifiniai skirtingi veiksniai, įskaitant maitinimosi aplinkos ir pašaro pasirinkimo pokyčius (Christie et al., 2006). Arkliai iš prigimities yra pašaro ieškotojai, kurie suėda didelį kiekį stambaus pašaro, o tuo tarpu dauguma arklidėse laikomų arklių, ypač pasirodymuose dalyvaujantys arkliai, turi kruopščiai kontroliuojamas dietas, kurios daugiausiai susideda iš koncentruotų pašarų. Be to, arklidėse laikomi arkliai turi mažai galimybių kontroliuoti ėdimo laiką ir kitas procedūras, tokias kaip ganymasis ir treniravimasis. Tokia rutina gali ne tik prisidėti prie stereotipų kiekio, bet ir prie jų pasireiškimo laiko (Cooper, Mason, 1998). Taip pat ir socialinė aplinka skiriasi tarp arklidžių ir lauko, kur arkliai turi daugiau socialinės erdvės ir partnerių pasirinkimo galimybių. Galiausiai, gyvūnų veisimo aplinka taip pat gali daryti įtaką stereotipų formavimuisi, tiesiogiai užkertant kelią specifinių veiksmų atlikimui, kas ir nukreipia link stereotipų arba labiau bendrai paveikia arklio elgsenos formavimąsi ir jo gebėjimą išmokti naujų strategijų prieš galimus išbandymus ateityje (Nicol et al., 2005).
Yra dažnai teigiama, kad stereotipinis elgesys yra kaip atsakas į nuobodulį, pasireiškiantis nelaisvėje laikomiems gyvūnams, tokiems kaip arklidėse laikomiems arkliams ir tai užima laiką, kuris turėtų būti užimtas praktiškai naudinga veikla, kaip ganymusi, socialiniu bendravimu ar plėšrūnų vengimu (Litva et al., 2010). Toks teiginys yra viliojantis, nes daug aplinkos dirgiklių, su kuriais susiduria laisvai laikomi arkliai, kai jie yra įterpiami į arklidžių vadybinį rėžimą daugiau nekelia problemų arklidėse laikomiems arkliams. Esant aplinkos dirgiklių trūkumui stereotipai gali turėti laiko užpildymo arba mažą aplinkos stimuliacijos funkciją. Tačiau tarp daugumos stereotipinių veiklų, stebimų tarp nelaisvėje laikomų gyvūnų, taip pat ir arklidėse laikomų arklių, yra mažai šios hipotezės įrodymų. Dienos ramybės periodu dauguma arklių leidžia laiką snausdami ar ieškodami pašaro, o stereotipai yra reti. Stereotipų protrūkiai labiau fokusuoti į stiprios aplinkos stimuliacijos periodus, tokius kaip šėrimo metas ar prieš išgenant į ganyklą, nei į mažos veiklos periodus (Nicol, 1999). Tai pasitaiko ramiuose garduose, kur aplinkos stimuliacijos epizodai apsiriboja šėrimo metu ar išgenimu, bei judriuose garduose, kur yra didelis žmonių trukdymas, taip pat didelis krūvis ir šėrimo meto stimuliacija (Christie et al, 2006).
Maža aplikos stimuliacija gali būti netiesiogiai susijusi su stereotipais, bet stereotipų buvimas yra ne kaip priemonė padidinti aplinkos stimuliaciją, o kaip prastai išreikštos elgsenos padarinys. Šiuolaikiniai gyvūnų motyvacijos pavyzdžiai patvirtino, kad gyvūno sprendimas atlikti tam tikrą veiksmą yra paremtas daugybės konkuruojančių elgsenos sistemų, tokių kaip maitinimasis ar
plėšrūno vengimas. Veikla, susijusi su šiomis sistemomis (taigi ir jos atlikimo tikimybė) priklausys nuo gyvūno vidinės būsenos (pvz. alkis) ir išorinių signalų (pvz. pašaro buvimas, bet plėšrūnų nebuvimas). Kai šios elgsenos sistemos konkuruoja dėl pasireiškimo, didesnės svarbos veikla pašalina ar nuslopina mažesnės svarbos veiklos pasireiškimą. Tokioje kontroliuojamoje sistemoje pašalinus konkuruojančius signalus, pavyzdžiui plėšrūnų stimulą, ne tik sumažinama su plėšrūnų vengimu susijusi veikla, bet ir pašalinamas kitokio atsako slopinimas, kuris pasireiškia esant plėšrūnų vengimo būsenai (Cooper, McGreevy, 2007). Taigi, stereotipai yra dažnesni toje aplinkoje, kurioje yra žemas aplinkos kompleksiškumas, pirmiausiai dėl to, kad yra atitinkamų galimybių trūkumas tam tikrai išraiškai pasireikšti, antra, todėl kad yra ribotas galimybių pasirinkimas ir trečia, todėl, kad tokioje aplinkoje yra mažai konkurencinės elgsenos, kuri nuslopina stereotipinės veiklos atlikimą (Bachmann et al., 2003).
Kitas dažnas stereotipų aiškinimas yra kaip „elgsenos žlugimas“, kada pasikartojantys veiksmai kyla dėl atkaklių aukštos motyvacijos veiksmų, kurie negali būti tinkamai išreiškiami nelaisvėje. Šis aiškinimas paremtas daugumos stereotipų formavimusi ir vienodumu pas naminius gyvūnus (Minero, Canali, 2009).
Stereotipai gali reikšti arba galutinio pasitenkinimo trūkumą, arba veiklos nukreipimą link akivaizdžiai funkciškai nereikšmingos alternatyvos. Arkliams, negalėjimas įprastose arklidėse tinkamai išreikšti daugybės aukštos motyvacijos veiksmų gali privesti prie stereotipų. Tai apima lokomotorinės veiklos ribojimą ir treniruotes, pašaro pasirinkimo ir ieškojimo apribojimus, bei socialinės aplinkos ir plėšrūnų išvengimo veiklos imitavimą (Christie et al., 2006).
Natūraliai arkliai yra laisvai ganyklose besiganantys žolėdžiai, kurie didelę laiko dalį praleidžia maitindamiesi, tam kad palaikytų subalansuotą energijos ir maistinių medžiagų pasisavinimą. Arklidėse pašaro ieškojimo poreikis buvo pašalintas, nes arkliai yra aprūpinti subalansuota dieta (Cooper, Mason, 1998). Nors ir tokios dietos yra teoriškai parengtos patenkinti visus arklio mitybinius poreikius, tačiau jos gali nepatenkinti arklio elgsenos poreikių. Įprastiniai arklidžių racionai sudaryti iš koncentruotos formos pašarų, kuriuos suėsti reikia užtrukti nedaug laiko ir juose yra žymiai mažesnis kiekis ląstelienos, nei evoliuciškai pas arklius išsivystęs jos suvartojimo poreikis (Minero, Canali, 2009). Esant tokioms sąlygoms, po šėrimo koncentratais arkliai ir toliau gali jausti poreikį ieškoti pašaro. Pavyzdžiui, jei maitinimo laikas yra kontroliuojamas pagal žarnų prisipildymą ar kramtymo laiką, tai arklys gali sugebėti išreikšti maitinimosi poreikį analogiškais veiksmais: priekandžiavimu, apsimestiniu kramtymu ar medžio kramtymu (Cooper, Mason, 1998; Nicol, 1999).
Pakratų ėdimas taip pat dažniausiai seka po maitinimo koncentratais ir arklio bandymu rasti skaidulingesnio maisto ar tiesiog stipriai išreikšta maitinimosi elgsena, kai ieškoma mažų
užkandėlių ar tiesiog bandoma subalansuoti mažai ląstelienos turinčius pašarus su daugiau ląstelienos turinčiomis medžiagomis. Pakratų ėdimas dažnesnis pas tuo arklius, kurie mažai gauna daug ląstelienos turinčių pašarų, tokių kaip šienas bei daug dažnesnis pas tuos, kurie kreikiami šiaudais nei pas tuos kurie kreikiami medžio drožlėmis (Cooper, Albentosa, 2005). Apsimestinio kramtymo ar griežimo dantimis veikla yra dažnai pastebima esant artimam laikui prieš šėrimą koncentratais ir gali reikšti maitinimosi motyvacijos išraišką, taip pat maisto pateikimo laukimą arba sekti po koncentratų suvartojimo (Litva et al., 2010). Be to, maitinimas koncentratais gali iššaukti virškinimo problemas, nes maistinės skaidulos ne tik užpildo žarnyną, bet ir aktyvina žarnų peristaltiką bei amortizuoja virškinimo sistemą. Jau kurį laiką žinoma, kad maitinimas koncentratais ir laiko tarpas, kada neturima maisto, padidina skrandžio rūgštingumą iki žalingo lygio, kas gali sukelti greitą išopėjimą. Stipriai koncentruota mityba taip pat keičia aklosios žarnos rūgimo procesus ir padidina jos rūgštingumą (Nicol, 1999; McBride, Hemmings, 2009). Konkrečiai, grūdinio pagrindo koncentruotieji pašarai gali sukelti kenksmingą žarnų rūgštingumo lygį ir aukšto lygio pasikartojančią oralinę veiklą (įskaitant griebimą, priekandžiavimą, laižymą ir apsimestinį kramtymą). Ši veikla gali būti kaip atsakas į žarnų būklę esant maitinimui koncentruotu pašaru (Waters et al., 2002). Ankstyvi nenormalaus medžio kramtymo požymiai ir gardo kandžiojimas yra dažnesni pas arklius, kurie šeriami daugiausiai koncentruotu pašaru, nei arkliai, kuriems duodama 8 kg. šieno per dieną (Nicol, 1999). Yra kitaip, kai koncentratais šeriamiems arkliams yra duodama papildomų priedų, kurie sumažina pieno rūgšties gamybą galinėje žarnos dalyje ir taip padidina jos pH (Johnson 1998). Tai leidžia manyti, kad priekandžiavimas atlieka rūgštingumo mažinimo virškinamąjame trakte funkciją. Tikslus mechanizmas kaip priekandžiavimas galėtų sumažinti virškinamojo trakto rūgštingumą nėra žinomas, tačiau yra manoma, kad ši veikla gali skatinti seilėtekį. Pašaro ieškojimo poreikio sąlygų nesudarymas yra pagrindinis rizikos faktorius stereotipų dažnumui (Nicol, 1999; McBride, Hemmings, 2009).
Kitas veiksnys, kuris gali būti susijęs su stereotipinio elgesio pasireiškimu, yra arkliams skiriamas treniruočių kiekis ar ganymuisi skiriamas laikas (Cooper, Mason, 1998). Egzistuoja įtarimai, kad ganymosi ar treniruočių veiksmai yra stereotipinės veiklos pasireiškimo priežastis, nes buvo nustatytas didelis lingavimo dažnumas tuojau prieš išgenant, o metas po treniruočių yra susijęs su priekandžiavimu pas grynakraujus treniruojamus arklius (Bachmann et al., 2003).
Pastebėtas stereotipinės elgsenos sumažėjimas kumeliukams suteikiant visapusiškai patenkinančią poreikius aplinką, tačiau tokio poveikio nepasiekiama esant vyresniems arkliams. Tai duoda mintį, kad jauniems gyvuliams aplinkos sąlygos turi žymiai daugiau įtakos negu senesniems gyvuliams ir jie yra ypatingai linkę stereotipinės elgsenos vystymuisi nelaisvės sąlygomis (Waters et al., 2002). Manoma, kad su amžiumi arklių stereotipai yra sukeliami didesnės grupės stimulų nei
ankstyvame formavimęsi ir, kad jie tampa sąlygiškai atsparūs įprastiems kontrolės mechanizmams. Štai kodėl vyresniems arkliams stereotipinis elgesys dažniau stebimas ir gerovės reikalavimus puikiai atitinkančioje aplinkoje ir tai gali paaiškinti kai kurių gydymo ar prevencinių priemonių variacijų neefektyvumą (Cooper, McGreevy, 2007). Pas šiuos gyvūnus stereotipinis elgesys taip pat gali tapti jų išmokto elgesio dalimi kaip sąlygotas atsakas į laukimą tam tikro sukeliančio įvykio (pvz. koncentruotas pašaras, kompaniono netekimas) (Litva et al., 2010).
Dauguma arklidžių laikosi nustatyto rėžimo. Arkliai gali būti maitinami, treniruojami ir parginami į arklides maždaug tuo pačiu metu kiekvieną dieną. Esant šiam rėžimui yra galimybė, kad arkliai ne tik išmoks kada įvyks pagrindiniai dienos įvykiai (pvz. šėrimo laikas), bet ir kurie įvykiai eis prieš juos ir numatys būsiant šiuos įvykius (pvz. žmonės aptvare, sujudimas pašarų saugykloje). Esant šioms aplinkybėms yra labai didelė tikimybė, kad arkliai išmoks susieti savo veiksmus, pvz. durų spardymą, su tam tikru teikiančiu pasitenkinimą įvykiu, kuris seks po tokių veiksmų. Pavyzdžiui, arklys, kuris spardo duris gali būti apdovanotas papildomu dėmesiu, arba yra pamaitinamas anksčiau už kitus, esančius aptvare, ar tiesiog jis gali susieti durų spardymą su šėrimo metu (Cooper, McGreevy, 2007). Arkliai natūraliai gali išreikšti daugybę apetitą keliančių ir išankstinių veiksmų prieš šėrimą, tokių kaip bandymas pasiekti pašarą ar žemės kasimas kanopa. Yra patikimų įrodymų, kad stereotipai tapo sąlygotu atsaku į įvykius arklių aptvare. Lingavimo, linksėjimo ir vaikščiojimo ratu veiksmai yra labiausiai paplitę prieš šėrimo laiką. Išgynimas taip pat gali būti signalas, kuris nulemia linksėjimo ir lingavimo pasireiškimą. Tai gali būti sąlygotas atsakas į norimą troškimą išeiti iš arklidžių (Ijichi et al., 2013).
Bet koks stereotipų sumažėjimas po arklidžių rėžimo pokyčių gali būti trumpalaikis, nes arkliai išmoksta naujų asociacijų, kurios numato šėrimą naujame rėžime. Taigi, ateityje stereotipai gali sugrįžti į ankstesnįjį lygį ir tradicinę arklidžių rutiną gali reikėti keisti nuolat, kad palaikyti jos efektyvumą (Cooper, McGreevy, 2007).
Arkliai yra bendruomeniniai gyvūnai ir dažnai arklidžių vadyboje yra mažai kreipiama dėmesio į arklio socialinę aplinką. Paprastai arklidėse arkliai laikomi pavieniui dėl lengvesnės priežiūros. Nors tai ir turi naudos sumažinant galimybes pasireikšti neigiamam socialiniam bendravimui, kaip kandžiojimasis ar spardymasis, tačiau visą tai gerokai nusveria teigiamo socialinio bendravimo prevencija. Snukio suraukimo ir kitos išraiškos greičiausiai yra arklio kompleksinio bendravimo ir socialinės signalinės elgsenos dalis bei gali būti sustiprinta šėrimo ar kaip socialinis atsakas į žmones ar kitus arklius (Minero, Canali, 2009). Taip pat yra manoma, kad bendruomeninis laikymas gali privesti prie socialinio stereotipų perdavimo, kopijavimo ar pamėgdžiojimo. Tai gali pasitaikyti ten, kur įvedamas stereotipinį elgesį, tokį kaip lingavimas ar oro siurbimas, rodantis arklys ir jis sukelia kitų, esančių aptvare, prieš tai nerodžiusių stereotipinio
elgesio arklių susidomėjimą šia veikla (Litva et al., 2010). Dėl šios priežasties daugelis arklių laikytojų vengia laikyti stereotipinius ir nestereotipinius arklius kartu ir netgi vizualiai izoliuoja stereotipinius arklius (McBride, Hemmings, 2009). Nors ir yra empirinių socialinio stereotipų perdavimo įrodymų kitose rūšyse, tokiose kaip pelėnai, tačiau tokių įrodymų nėra arklių rūšyje (Nicol, 1999). Priešingai, tiek epidemiologiniai, tiek empiriniai stereotipų tyrinėjimai parodė, kad sustiprinus arklių bendruomeninę aplinką yra tikrai sumažinamas stereotipų dažnumas. Pavyzdžiui, yra nustatyta, kad stereotipai yra daug retesni dideliuose aptvaruose, ten kur arkliai turi regimajį kontaktą su dideliu kiekiu kitų arklių. Mažesnis stereotipų dažnumas tokiuose aptvaruose gali būti susijęs su didesniu veiklumu aptvare lyginant su mažesniais aptvarais, taip pat padidėjusiu regimuoju kontaktu su kitais arkliais, kas sumažina stereotipų pasireiškimo riziką (McBride, Hemmings, 2009).
A. J. Waters et al. (2002) atliko keturių metų tyrimą susijusi su arklių atjunkymu ir stereotipų susiformavimo dažnumu. Tyrimas buvo sutelktas į arklių atjunkymo tvarką, atrenkant kumeliukus, kurie buvo veikiami vieno iš trijų dažniausių atjunkymo strategijų: atjunkymas arklidėse, atjunkymas tvarte ir atjunkymas aptvare ir buvo stebimas stereotipų susiformavimas tolimesniame gyvenime. Atjunkant arklidėse kumeliukas yra atskiriamas nuo motinos ir laikomas atskirai arklidėse ar garde. Atjunkant tvarte daug kumeliukų atskiriami nuo motinų ir visi kartu grupėje laikomi dideliame plote. Atjunkant aptvare motinos su kumeliukais laikomos dideliame aptvare (pvz. pievoje) ir palaipsniui iš aptvaro yra pašalinama po vieną kumelę tol, kol aptvare lieka vieni kumeliukai. Tyrimai apėmė tiesioginį kumeliukų stebėjimą 2-3 mėnesius po atjunkymo ir stereotipų dažnumo sekimą tolesniais metais. Tyrimo metu stereotipinio elgesio paveikta 34,67% tiriamos populiacijos. Nustatyta, kad 10,5% kumeliukų išsivystė priekanda, 30,3% - medžio kramtymas, 4,6% - lingavimas ir 2,3% - ėjimas ratu. Arkliai, kurie buvo nujunkyti garduose, buvo asocijuoti su reikšmingai didesne rizika probleminiam elgesio vystymuisi, negu arkliai nujunkyti kitais būdais. Ėjimas ratu buvo dažniausiai nustatomas arklidėse atjunkytiems kumeliukams, o tuo tarpu tvarte atjunykti kumeliukai dažniau šniukštinėjo ir čepsėjo nespecifiškai – veikla, kuri galėjo reikšti žindymo veiksmo nukreipimą kita linkme. Tiek arklidėse, tiek tvarte atjunkyti arkliai rodė daugiau medžio kramtymo paskutiniais metais, nei aptvare atjunkyti arkliai ir priekandos formavimasis pasirodė esąs susijęs su maitinimu koncentratais po atjunkymo. Priešingai, lingavimas pasirodė nesusijęs su atjunkymo tvarka ir dauguma arklių pradėjo linguoti kai jiems suėjo apytiksliai vieneri metai amžiaus, po to kai jie buvo parduoti iš žirgyno į naujus namus. Atjunkymo tvarka buvo pagrindinis veiksnys (išskyrus lingavimą) tiek stereotipų dažnumui, tiek jų tipui. Stereotipinis elgesys buvo rečiausias pas aptvare atjunkytus kumeliukus su trumpu elgsenos sutrikdymu kaip
pirminiu atsaku po kumelės pašalinimo. Taip pat buvo nustatyta, kad grupinis atjunkymas sukelia mažiau stereotipų arkliams nei atjunkymas izoliuojant.
1. 3. Nepageidaujamos elgsenos žalingi padariniai
Stereotipų atlikimas arkliui užtrunka daug laiko ir išeikvojama daug energijos. Jei stereotipai yra tik laiko užpildymo veikla, tai turėtų kelti nežymų nerimą dėl jų išraiškai skirto laiko pailgėjimo. Jei stereotipų atlikimas kėsinasi į kitą veiklą (pvz. ėdimą ar ilsėjimąsi), tuomet tai gali trukdyti arkliui reaguoti į jį supančią aplinką. Visi su ėdimu nesusiję stereotipai eikvoja energiją, taigi tai dažniausiai mažina gebėjimą palaikyti kūno masę bet kuriam arkliui, kuris praleidžia žymiai didesnį laiko kiekį tokiai veiklai atlikti nei maitintis ir ilsėtis (Christie et al., 2006). Lingavimas taip pat gali sukelti padidintą kanopų ir atraminės sistemos susidėvėjimą ir sužalojimą (Cooper, Mason, 1998). Ėjimas ratu į vieną pusę gali sukelti strėnų raumenyno lateralizuotą atrofiją ar hipertrofiją (Cooper, McGreevy, 2007).
Dantų nusidėvėjimas yra gardo kandžiojimo neišvengiamas padarinys (5 pav.), nebent suteikiamos specialiai pakeistos laikymo aikštelės (Christie et al., 2006; McBride, Hemmings, 2009). Kol dantų nusidėvėjimas nebūna susietas su skausmu, kai pažeidžiami nervai, jis gali sukelti sunkumą pagriebti ir kramtyti pašarą, ko pasekoje galiausiai prarandama gera kūno kondicija (Cooper, Mason, 1998; McBride, Hemmings, 2009).
5 pav. Priekandžiavimo pakenkti dantys (Wageningen UR Livestock Research, 2011). Svorio netekimas priekandžiaujantiems arkliams taip pat gali pasitaikyti jei mitybos lygis yra kritinis, kai tokie arkliai praleidžia daugiau laiko ir išeikvoja daugiau energijos atlikti šį veiksmą, nei ilsėjimuisi ir maitinimuisi (Litva et al., 2010).
Nors sąryšis tarp oro siurbimo ir/ar priekandžiavimo su virškinimo sutrikimais vis dar turi būti įrodytas, tai dažniausiai yra išgalvota tiek savininkų, tiek veterinarų. Net jeigu santykis tarp virškinimo sutrikimų ir stereotipų būtų nustatytas, tai nereikštų, kad stereotipai sukeltų šias problemas, o gal netgi virškinamojo trakto sutrikimai iššaukia stereotipus (McBride, Hemmings, 2009). Pavyzdžiui, jeigu mažai ląstelienos turintis pašaras sukelia didelį virškinamojo trakto rūgštingumą, tai padidėjusi oralinė veikla gali būti kaip priemonė rūgštingumui sumažinti dėl seilių gamybos. Tai yra paremta duomenimis, kad priekandžiaujantys arkliai turi daugiau virškinimo trakto ir gleivinių erozijų lyginant su nepriekandžiaujančiais (Cooper, McGreevy, 2007).
1. 4. Prevencinės priemones, jų efektyvumas ir žala
Arklių etologai ištyrė tradicinių prevencinių priemonių, tokių kaip lingavimo grotelės ir priemonių prieš priekandžiavimą efektyvumą ir farmakologinių intervencijų poveikį. Atliekant tyrinėjimus buvo kreipiamas dėmesys į arklių fiziologinio nuovargio atsakus, tokius kaip širdies susitraukimo dažnis ar adrenokortikalinis aktyvumas, tam, kad nustatyti ar nėra užslėptų veiksnių, kurie pažeidžia arklių gerovę. Šių studijų metu buvo nustatyta, kad taikant tik prevencines priemones yra didinamas išsekimas ir tai kelia pavojų arklio gerovei (Cooper, Albentosa, 2005). Taip pat buvo išnagrinėta daugybė alternatyvių būdų, įskaitant šėrimo priemones, maitinimą skaiduliniais ir rūgštingumą mažinančiais priedais, socialinio kontakto didinimą ir netgi veidrodžius. Šių tyrinėjimų pirminiai rezultatai teikia vilčių, kadangi pastebėtas žymus stereotipinio elgesio sumažėjimas be žymaus arklio gerovės pažeidimo (Minero, Canali, 2009).
Aprūpinant arklius mažiau koncentruotu pašaru ar daugiau ląstelienos turinčiu pašaru (šienu, šienainiu) galima sumažinti oralinių stereotipų intensyvumą ar dažnumą. Nustatyta, kad aprūpinimas stambiu pašaru (išmirkytu šienu) žymiai sumažino oralinę stereotipinę veiklą po šėrimo (Litva et al., 2010). Taip pat nustatyta, kad iš priekandžiaujančio arklio gardo pašalinus priekandžiaujamus paviršius žymiai padidėja plazmos kortizolis (manoma, kad tai fiziologinis atsakas į nusivylimą), išskyrus kai arkliai gauna šviežio šieno. Tai ne tik iliustruoja stereotipų kelio užkirtimo pavojus, bet taip pat ir tai, kad oraliniai stereotipai ir pašaro ieškojimo poreikis gali veikti kaip dalinis pakaitalas vienas kitam, jei jie dalyvauja tame pačiame stimuliacijos pagrinde (Cooper, Mason, 1998). J. L. Christie et al. (2006) atliktame tyrime šiaudų pakratai reikšmingai sumažino oralinio stereotipo šansus. Šiaudai gali sumažinti oralinio stereotipo riziką, kadangi jie aprūpina papildomu maitinimosi šaltiniu, kuris labai glaudžiai artimas maitinimuisi laukinėmis sąlygomis ir gali sumažinti bet kurį susijusį žlugdymą.
Kita priemonė nukreipti arklio motyvaciją į pašaro ieškojimą neaprūpinant jo daug ląstelienos turinčiais pašarais yra naudoti pašaro ieškojimo priemones, tokias kaip EquiballTM. Tokių
priemonių veiksmingumo priežastis yra ne tik, kad arklys ilgiau ėda savo maisto davinį dėka lėto pašaro varvėjimo, bet taip pat sudaro sąlygas arklio pašaro ieškojimo elgsenos pasireiškimui. Empirinės studijos parodė, kad tokios priemonės prailgino laiką, skirtą pašaro ieškojimui pas arklidėse laikomus arklius, tačiau jos gali ir nesumažinti oralinių stereotipų, o tik prailginti periodus iki tokios veiklos pasireiškimo. Pašaro ieškojimo priemonės pasirodė esą daug efektyvesnės mažinant lokomotorinius stereotipus, tokius kaip ėjimas ratu ar būdingus prieš šėrimą stereotipus, tokius kaip lingavimas (Minero, Canali, 2009).
Empirinėse studijose, sudarant sąlygas artimam regimąjam ir apčiuopiamąjam kontaktui su kitais kaimyniniais arkliais (tiesiogiai pro grotas tarp gardų, o ne kai arkliai atsitiktinai iškiša savo galvą pro gardo duris) žymiai sumažino lingavimą ir linksėjimą atitinkamai įprastose arklidėse. Lingavimo dažnumas nukrito iki nulio, kai arkliai turėjo galimybę socialiai bendrauti su kaimyniniais arkliais iš visų keturių jų gardų pusių (Christie et al., 2006). Vis dėlto gali būti nepatogu ir nepraktiška bendrai laikyti visus gyvūnus dėl infekcijos galimybės, nepageidaujamo socialinio bendravimo ar tiesiog dėl papildomo arklio išlaikymo išlaidų. Paprasčiausia alternatyva gali būti veidrodžių panaudojimas garde, kurie, pasirodo, turi panašų efektą kaip ir socialinio kontakto tiek dabarties tiek ateities tyrimuose (McAfee et al., 2002). Ar arklys „mato“ kitą arklį veidrodyje, ar tiesiog yra blaškomas neaiškaus judesio – bet kuriuo atveju tai mažina lingavimą (Mills, Davenport, 2002).
Teisingoje arklidžių vadyboje arklidės suprojektuojamos taip, kad padidinti socialinio kontakto laipsnį tarp arklių, pakratams naudojami šiaudai, gausus kasdienio pašaro racionas, kuris geriau patalpinamas į tankų šiaudų tinklą ir visa tai daroma tam, kad sumažinti naujų stereotipų atsiradimo galimybes bei mažinti esamų nusistovėjusių stereotipų pasireiškimo laipsnį (McBride, Hemmings, 2009).
Nepaisant noro užkirsti kelią stereotipams dėl estetinių ir tam tikrų sveikatos priežasčių, nėra rasta jokios efektyvios preimonės, kuri tiktų visiems priekandžiaujantiems (McGreevy, 1997). Per gyvenimo tarpsnį, kai buvo atliekama ši veikla, kandžiams padaryta žala gali būti sumažinama iki minimumo aprūpinant paminkštintomis priekandžiavimo užtvaromis visoje arklio gyvenamojoje aplinkoje (Litva et al., 2010).
Yra atliekama ilgalaikė priekandžiavimo prevencija naudojant chirurgines intervencijas, kurios apima skirtingų, dalyvaujančių kaklo išlenkimo procese priekandžiaujant raumenų ir/ar nervų daugelio kombinacijų pašalinimą iš apatinės kaklo dalies, tačiau dauguma jų turi trūkumus (McBride, Hemmings, 2009). Atliekant chirurginį priekandžiavimo koregavimą, ypač raumenų pašalinimą, lieka defektas, kuris ypač nepageidaujamas pasirodymo arkliams. Miektomijos sėkmės
procentas dabartiniuose pranešimuose siekia tik 53% išgyjimo dažnumo. Taigi chirurginiai atvejai parodė tik dalinį pagerinimą, o ne visišką problemos išspendimą (Cooper, McGreevy, 2007).
Trumpalaikei priekandžiavimo prevencijai gali būti naudojamas antsnukis – pašalinimas iš elgsenos griebimo komponentas arba arklio patalpinimas į gardą, kuris neturi jokių išsikišimų ar atbrailų. Antsnukio naudojimas gali susilpninti arklio gebėjimą pasiekti maistą ir trukdyti paros maitinimosi ritmams (McGreevy, Nicol, 1998). Priemonės, kurios sukelia dantų ar gomurio skausmą, gali trikdyti maitinimosi elgseną ir sukelti mėgavimosi susilpnėjimą. Nors arkliai greit išmoksta ėsti su žąslais burnoje, tačiau ilgalaikės fistulos buvimas kartais yra susijęs su laikinais gėrimo sunkumais ir pastovesniu nuryjamo turinio pratekėjimu. Buvo tvirtinama, kad ilgalaikė burnos ertmės fistulizacija ar rievėtų žąslų naudojimas sutvarkys oro nuryjimo fazę tiek priekandžiaujantiems, tiek siurbiantiems orą. Šios priemonės sudaro arkliui sunkumų išlaikant jo burną nepraleidžiant oro. Bet kai burna lieka pravira priekandžiavimo metu pasirodė, kad elgsenos užbaigimas nepriklauso nuo sandarios burnos ertmės. Pranešimuose burnos ertmės fistulizacijos ir rievėtų žąslų naudojimo sėkmė buvo tvirtinama prieštaringai. Be to, teigiama, kad oralinės struktūros nėra lemiami veiksniai oro nuryjimo fazei šios elgsenos metu (Cooper, McGreevy, 2007).
Priekandžiavimo antkaklio uždėjimas yra dažniausia trumpalaikė prevencinė priemonė tiek prieš priekandžiavimą, tiek prieš oro ryjimą. Ši paprasta priemonė varžo būdingą arklio kaklo sulenkimą, kuris lydi šią elgseną. Ji susideda iš odinio dirželio, jungiančio atlenkiamą lanką, kuris prisitaiko prie trachėjos sudarydamas sąlygas normaliam kvėpavimui, net jei antkaklis yra suveržiamas, kad nebūtų atliekamas kaklo sulenkimas ir/ar oro praryjimas. Kadangi šio oralinio stereotipo baigiamasis kriuksėjimas susijęs su priekinės stemplės dalies išsiplėtimu, tai šis suvaržymo būdas gali ne tik padaryti priekandžiavimą nemaloniu, bet taip pat ir sunkiau užbaigiamu. Antkaklio pakeitimai, įskaitant odinių atsikišimų ir metalinių spyglių naudojimą, naudojami padidinti diskomfortą, kai arklys sulenkia kaklą. Arkliai gali prisitaikyti prie stipresnių antkaklių suvaržymų, tačiau padidėja odos sužalojimo galimybė (Wickens, Heleski, 2010).
Arklidėse dažnai naudojama patentuota elektrinė tvora kaip priekandžiavimo atgrasinimo priemonė. Taip pat yra taikomas atbaidantis skonis ant visų arklidžių atbrailų. Prekyboje esantys elektriniai šunų treniravimo antkakliai buvo pritaikyti arklių kaklui. Jį galima valdyti iš toli, taigi arklys nesusieja bausmės su žmogaus buvimu. Mokymosi teorijos principai teigia, kad turbūt būtų naudingiau naudoti laikinus fiktyvius antkaklius prieš ir po tokių nemalonių mokymų tam, kad išvengti bausmės asociacijos su pačiu antkakliu. Vis dėlto, nepaisant daug žadančių ankstesnių pranešimų, tolimesnių 60 atvejų tyrimai, naudojant antipatijos terapiją su tokio tipo elektrinio šoko ankakliais, nustatė, kad tik 9 gydymai buvo efektyvūs ir iš jų 3 atvejams reikėjo sustiprinamosios
terapijos po 9 mėnesių. Viena šios technikos kliūtis yra tai, kad arklys gali ilgą laiką nebepriekandžiauti jau po pirmojo elektros srovės panaudojimo Dresuotojui reikalinga didelė kantrybė ir nuolatinis stebėjimas, kad palaikyti bausmės atlikimo pastovumą priekandžiavimo metu (Cooper, McGreevy, 2007).
Nors ir priekandžiavimo gydymo akupunktūra sėkmės duomenys yra labai riboti, tačiau šio metodo sėkmė gydant priekandžiautojus yra patvirtinta (McBride, Hemmings, 2009). Yra naudojami ausų spaustukai, kurie stimuliuoja tam tikrus akupunktūros taškus (McGreevy, Nicol, 1998).
Dopamino kelias yra artimai susijęs su stereotipinio elgesio reiškiniu, o opiatų transmisija reguliuoja dopamino išsiskyrimą (Ijichi et al., 2013). Tai paskatino tyrinėjimus naudojant opioidų antagonistus arklių stereotipų terapijai. Dar turi būti nustatyta, ar šie vaistai veikia padarydami elgseną mažiau teikiančia pasitenkinimą ar sumažindami erzinantį aplinkos poveikį, bet tokių vaistų poveikis arklių gebėjimui reaguoti į juos supančią aplinką yra neaiškus (Cooper, Mason, 1998). Didžiausia kliūtis farmacinių vaistų komercinių formų plėtojimuisi yra trumpa jų aktyviųjų sudedamųjų dalių veikimo trukmė. Kai kurie opioidų antagonistai turi būti suleidžiami kasdien, kas daro juos nepriimtinus daugumai savininkų. Poodiniai depo preparatai yra vis dar kuriami ir gali būti kita pasirinkimo galimybė ateityje (Cooper, McGreevy, 2007).
Judesio poveikio reikalaujančios (operantinės) sistemos, pritaikomos oraliniams judesiams dėl maisto atpildo, buvo ištyrinėtos kaip priekandžiavimo prevencijos būdas (Lindberg, 1999). Yra prielaida, kad nepageidaujamas elgesys kyla dėl susierzinimo esant žemam aplinkos sužadinimui, taigi šie prietaisai gali būti naudojami pateikti mažoms arklio dienos raciono porcijoms vos tik arklys aktyvuoja svirtelę ar kelis kartus pajudina pašaro indą. Tokiu būdu laisvas arklio laikas gali būti užpildytas elgsena, kuri nėra nei stereotipinė, nei žalojanti jo sveikatą (McBride, Hemmings, 2009). Duomenys apie operantinio šėrimo prietaisų veiksmingumą yra riboti, bet šis būdas yra pakankamai vertingas, kad būtų tiriamas išsamiau. Vis dėlto, yra viena nuolatinė problema, nes judesio poveikio reikalaujantys prietaisai priklauso nuo granuliuotų maisto formų, o tai reiškia, kad jie gali nepakankamai aprūpinti oraline stimuliacija, kuri arkliui evoliuciškai yra reikalinga (Cooper, McGreevy, 2007).
Jeigu stereotipai yra atsakas į specifinius iššūkius, sutinkamus arklidžių aplinkoje, tuomet paprasčiausiai užkertant kelią elgsenos problemų simptomams tai nebus gydymas ir gali sąlygoti daugybę nepageidaujamų šalutinių padarinių, įskaitant atkaklumą, nepaisant tam tikros elgsenos atlikimui sudarytų kliūčių, išraišką pakeistose formose bei elgsenos ir fiziologinius sielvarto ženklus. Pavyzdžiui aplinkoje, kur griežtai ribojamas įprasto pašaro suvartojimas (pvz. intensyviam treniruočių planui būdingas aprūpinimas stipriai koncentruotu, turinčiu minimaliai stambaus pašaro
maistu), oraliniai stereotipai tokie kaip priekandžiavimas gali reikšti įprastos maitinimosi ir virškinimo veiklos imitavimą. Neabejotinai, simptomų prevencija nedaro jokios teigiamos įtakos priežasčių pašalinimui (Bachmann et al., 2003). Arkliai, kuriems priekandžiavimas buvo laikinai sustabdytas naudojant įprastus priekandžiavimo antkaklius parodė žymiai didesnį priekandžiavimą pirmą diena po šios prevencijos. Padidėjimas, kaip reakcija po suvaržymo, atspindi vidinių priekandžiavimo stimulų kilimą prevencijos metu (Nicol, 1999). Elgsena, kuri parodo savo stimulo modelį yra paprastai vertinama kaip naudinga ir jos prevencija gali neatitikti gyvūno gerovės (Minero, Canali, 2009).
Jeigu yra užkertamas kelias būdingam stereotipui, tai gali pagreitinti nepageidaujamų šalutinių padarinių pasireiškimą. Arkliai elektrifikuotose arklidėse gali rodyti didelį reaktyvumą, o tuo tarpu prastai įrengtose arklidėse (be atbrailų, išsikišimų) arkliai gali negebėti atitinkamai pasikasyti ir prisižiūrėti savęs, kas stipriai pažeidžia jų gerovę (Cooper, McGreevy, 2007). Be to, pavieniai arkliai gali rodyti daugiau nei vieną stereotipą ir vieno stereotipo pašalinimas gali pagreitinti pakeisto ar alternatyvaus stereotipo pasirodymą. Pavyzdžiui, kai arkliai neturi fizinio pagrindo priekandžiavimui retkarčiais išvysto gebėjimą priekandžiauti ant savo galūnių ar savo gentainių kūnų. Arba, priekandžiautojai, atpratinami nuo sugriebimo fazės priekandžiavimo metu, gali pradėti siurbti orą (Wickens, Heleski, 2010). Jeigu priekandžiavimo funkcija yra sumažinti rūgštingumą virškinamajame trakte sušvelninančiu seilių veikimu, tuomet kelio užkirtimas priekandžiavimo galimybei gali turėti žalingų padarinių virškinamąjam traktui (Nicol, 1999).
Galiausiai, pati stereotipų prevencija gali sukelti sielvartą, nes ši veikla paprastai yra susidorojimo atsakas dėl suvaržytos aplinkos arba prevencija gniuždo stipriai stimuliuojantį atsaką į arklidėse sutinkamus būdingus dirgiklius. Nors arklių susidorojimo hipotezės požymiai apibūdinami kaip silpni, yra patikimų įrodymų, kad užkertant kelią būdingiems stereotipams sukeliami fiziologiniai atsakai, kurie derinasi su padidėjusiu stresu, pvz. padidėjęs širdies ritmo dažnis ir adrenokortikolio aktyvumas, bei didina atkaklumą kitose tos veiklos formose, kurios gali stipriau sužaloti arklį (Minero, Canali, 2009; Ijichi et al., 2013).
Yra plačiai pripažinta, kad sėkmingiausia priemonė sumažinti visų dažnai pasitaikančių stereotipų dažnumui yra ilgam leisti arklius į aptvarus, kuriuose nuolat yra pašaro ir neribojamo socialinio tarprūšinio bendravimo (Christie et al., 2006). Šis pasirinkimas, vis dėlto, gali būti nepraktiškas ten, kur yra ribotas priėjimas prie ganyklų ir tai gali nevisiškai panaikinti stereotipinį elgesį visiems arkliams, kaip pavyzdžiui priekandžiavimas ir lingavimas yra stebimi ir laukuose. Nepaisant to, kur tik įmanoma šis pasirinkimas turėtų būti pirminė priemonė gydant stereotipus, nes yra veiksminga tiek pašalinant, tiek sumažinant stereotipus faktiškai visais atvejais, arkliams
suteikiant plačią veiklos įvairovę, kurios nebuvimas galėjo erzinti ir teikti nusivylimą esant arklidėse (Cooper, McGreevy, 2007).
Atjunkymas jaunus arklius gali veikti daugybe naujų aplinkos išbandymų, įskaitant atskyrimą nuo motinos, mitybinės, socialinės aplinkos ir laikymo pasikeitimus. Arklių veisėjai turėtų daryti viską kas tik įmanoma, kad sumažinti kumeliukų sielvartą atjunkymo metu ir tokiu būdu išvengti ilgalaikio ar trumpalaikio susidorojimo atsako, kuris gali sukelti nukreiptą kita linkme ar stereotipinį elgesį (Nicol et al., 2005). Keletas tyrimų parodė, kad grupinis atjunkymas turi neabejotiną naudą kumeliukams stereotipų dažnumo požiūriu lyginant su visiška izoliacija. Paskutiniai detalūs tyrimai parodė, kad tiek priekandžiavimas, tiek medžio kramtymas susiformuoja ankstyvame kumeliukų amžiuje, o individualiai atjunkyti kumeliukai turi didesnę riziką išsiugdyti stereotipus nei atjunkyti grupėje (Waters et al., 2002; McBride, Hemmings, 2009). Stereotipų rizikos sumažinimo požiūriu rekomenduojama atjunkyti aptvare, o vengti atjunkymo arklidėse ir izoliavimo. Taip pat didelis dėmesys turi būti skiriamas maitinimui po atjunkymo. Kumeliukams, po atjunkymo gaunantiems grūdų pagrindo kietą pašarą, keturgubai labiau tikėtinas priekandžiavimo susiformavimas lyginant su kumeliukais, kurie negauna kieto pašaro (Nicol et al., 2005). Galiausiai, netgi pašaro rūšis gali būti rizikos veiksnys, kaip pavyzdžiui tiems, kurie po atjunkymo gauna šieno, yra mažesnė tikimybė išsivystyti medžio kramtymui nei tiems, kuriems šienas pakeistas šienainiu (Waters et al., 2002).
Nors ir emancipacijos (išsilaisvinimo) sąvoka paaiškina, kodėl gali būti neįmanoma subrendusiems arkliams pakeisti stereotipų formavimosi kryptį atbuline eiga, laiko dalis, per kurią jie rodo stereotipinį elgesį gali būti sumažinta padidinant galimybes ieškoti pašaro ir turėti socialinį kontaktą. Jei stereotipus reikia sumažinti, tuomet vien prevencija nėra išeitis, o gydymas greičiausiai bus efektyvesnis, jei bus sutelkiamas dėmesys į arklidėse laikomo arklio poreikius, kad išspręsti esmines stimuliacijos problemas, o jei tai neįmanoma – nukreipti elgseną į mažiau žalojančias formas (Cooper, Mason, 1998).
Aplinkos, kurioje gyvūnas altieka stereotipinį elgesį, sąlygų pagerinimas turi būti skatinamas tam, kad pagerinti gyvūno gerovę.
Lietuvoje arklių gerovę reglamentuoja Lietuvos Respublikos Valstybinės Maisto ir Veterinarijos Tarnybos direktoriaus įsakymas „Dėl ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimų patvirtinimo“, paskelbtas Valstybės žiniose, 2002-05-22, Nr. 51-1974.
2. MEDŽIAGOS IR METODAI
Tiriamajam darbui duomenys buvo renkami pagal iš anksto suformuotą anketą (1 priedas), kurioje pateikiami bendri duomenys apie gyvūną, klinikiniai parametrai, šėrimas, gyvenamosios aplinkos parametrai, mociono duomenys, socialinio bendravimo galimybės bei tyrimams imti kraujo ir išmatų mėginiai. Tyrimai atlikti 2011 – 2014 metų laikotarpiu. Tyrimo objektas yra bet kokią nepageidaujamą ar stereotipinę elgseną rodantys arkliai, įvertinta jų klinikinė būklė ir gyvenamoji aplinka. Iš viso ištirta 25 arkliai iš 12 skirtingų laikymo vietų Lietuvoje. Visi nustatyti atvejai buvo sugrupuoti į tris grupes: oralinį stereotipinį elgesį atliekantys, motorinį stereotipinį elgesį atliekantys ir kitą nepageidautiną elgesį atliekantys arkliai.
Visi moksliniai tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Veterinarijos įstatymu ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu.
Klinikiniai parametrai (širdies susitraukimų skaičius, kvėpavimas, žarnų peristaltika) nustatyti fonendoskopu atliekant auskultaciją, o gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis ir digitalinė pulsacija nustatyti apžiūros, palpacijos būdais pagal O. M. Radostits et al., (2000) rekomendacijas.
Arklių kraujo morfologiniai ir kokybiniai parazitologiniai tyrimai atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos Klinikinių tyrimų laboratorijoje. Visi tyrimai atlikti ne vėliau kaip 24 val. po mėginių paėmimo ir iki tyrimo laikyti šaltai.
Kraujo mėginiai buvo imti iš vena jugularis, naudojant 21 dydžio adatą, į vakuuminius, 5ml kraujo mėgintuvėlius su etilendiaminotetraacto rūgštimi (EDTA) (BD Vacutiner, Jungtinė Karalystė). Kraujo morfologiniai parametrai vertinti hematologiniu analizatoriumi „Abacus Junior Vet“ (Diatron Messtechnik GmbH, Austrija, 2006). Nustatyti bendri eritrocitų (RBC) ir leukocitų (WBC) kiekiai, limfocitų (LYM), bei trombocitų (PLT) kiekiai, hemoglobino (Hb) koncentracija, hematokritas (HCT) bei apskaičiuoti MCV, MCH ir MCHC kiekiai. Prieš tyrimą kraujo mėginys pavartomas 11 kartų, kad pasiekti homogeniškumą. Hematologinis analizatorius veikia konduktometriniu metodu – kraujo ląstelės skaičiuojamos ir jų dydis nustatomas pagal elektros varžos dydžio pokyčius, kai dalelės esančios elektrolito tirpale praeina pro mažą angelę. Impulsų kiekis atitinka praėjusių dalelių skaičių, o kiekvieno impulso intensyvumas yra proporcingas dalelės dydžiui. Hemoglobino koncentracija išmatuojama spektrometriškai („Abacus Junior Vet“ naudojimosi instrukcija).
Leukoformulei nustatyti kraujo tepinėliai dažyti Papenheimo metodu (Kraft, 2005), naudojant May-Griunvaldo ir Gimzos-Romanovskio dažus (Merck KGaA, Vokietija). Tepinėliai vertinti mikroskopu (YS 100, Nicon, Japonija) 100x padidinimu.
Imant, transportuojant, tiriant, vertinant kraują bei darant kraujo tepinėlius ir juos studijuojant buvo vadovaujamasi J. W. Harvey (2012) ir F.G.R. Taylor (2010) pateikiamomis metodikomis ir nurodymais.
Šviežios ir neužterštos pašalinėmis medžiagomis išmatos buvo surenkamos nuo grindų į polietileninę pirštinę ją išvertus ir sandariai užrišus. Kokybinis parazitologinis tyrimas atliktas flotacijos metodu (Hendrix, Sirois, 2007). Mėginiai vertinti mikroskopu (YS 100, Nicon, Japonija) 100x padidinimu.
Šėrimo racionai apskaičiuoti pagal arklių savininkų nurodytus duodamų pašarų kiekius per dieną. Apytikrių šėrimo normų ir gaunamų maisto medžiagų kiekių skaičiavimams naudoti H. Jeroch ir kt. (2004) bei G. Augonytės ir J. Kulpio (2005) arklių fizioliginių reikmių nurodymai.
Bandymų duomenys apdoroti SPSS statistiniu paketu (SPSS for Windows 15.0, SPSS Inc., Chicago, IL, USA, 2006) ir „Microsoft Excel“ (2003) paketu. Apskaičiuoti vidutinis standartinis nuokrypis ir vidurkiai, statistinis patikimumas. Darbui maketuoti naudota „Microsoft Word“ (2003) programa.
4. REZULTATAI
Tyrimo metu nustatyti 25 nepageidaujamos arklių elgsenos atvejai, iš jų 8 oraliniai stereotipai, 10 motorinių stereotipų ir 7 kitos nepageidaujamos elgsenos, kaip agresyvumo išraiškos (6 paveikslas).
6 pav. Nustatytų elgsenų pasiskirstymas procentais.
Nustatyta, kad stereotipinį ar kitą nepageidaujamą elgesį rodė tiek grynaveisliai (iš viso 9 skirtingų veislių), tiek negrynaveisliai arkliai, kurių amžius svyruoja nuo 1 iki 21 metų. Tirti abiejų lyčių atstovai, tarp jų 9 kastratai, 5 eržilai, 10 nekumelingų ir nerujojančių kumelių ir 1 kumelinga kumelė (1 lentelė).
Apžiūrėjus ir kliniškai ištyrus, nustatyta, kad visi tirti arkliai buvo kliniškai sveiki. Vienam (Nr. 6) oralinį stereotipą rodančiam arkliui nustatytas 18,2% dažnesnis širdies tvinksnis, penkiems (Nr. 1; 2; 4; 5; 6;) – 25% dažnesnis įkvėpimų skaičius nei norma. Visiems oralinius stereotipus rodantiems arkliams nustatytos fiziologiškai normalios – šviesiai rausvos spalvos gleivinės, jiems nebuvo juntama sustiprėjusi digitalinė pulsacija, žarnų peristaltika buvo aktyvi. Kapiliarų prisipildymo laikas atitiko normas (2 lentelė).
Visų motorinį stereotipinį elgesį rodančių arklių širdies tvinksnių ir įkvėpimų skaičius bei kapiliarų prisipildymo laikas atitiko normas. Jiems nustatyta fiziologiškai normalios, šviesiai rausvos spalvos gleivinės, nesustiprėjusi digitalinė pulsacija. Visiems šios elgsenos kategorijos arkliams nustatyta aktyvi žarnų peristaltika, išskyrus vieną arklį (Nr. 9), kurio žarnų peristaltika buvo vidutiniškai aktyvi, tačiau be reikšmingo aktyvumo susilpnėjimo (3 lentelė).
32%
40% 28%
Oralinis stereotipinis elgesys Motorinis stereotipinis elgesys Kitas nepageidautinas elgesys
1 lentelė. Tirtų arklių bendri duomenys.
Amžius, metai Lytis Veislė Fiziologinė būsena
Ind. Nr. Oralinis stereotipinis elgsesys
1 priekanda 11 patinas Mišrūnas kastratas
2 priekanda 14 patelė Lietuvos jojamasis kumelinga 10 mėnuo
3 gardo kramtymas 3 patelė Prancūzų ristūnas nekumelinga, nerujoja
4 gardo kramtymas 1,5 patelė Luzitanas nerujoja
5 gardo kramtymas 2 patelė Žemaitukas nerujoja
6 gardo kramtymas 5 patinas Žemaitukas kastratas
7 gardo kramtymas 13 patelė Žemaitukas nekumelinga, nerujoja
8 žaidimas lūpomis 10 patelė Prancūzų ristūnas nekumelinga, nerujoja
Motorinis stereotipinis elgesys
9 lingavimas 15 patinas Trakėnas kastratas
10 lingavimas 7 patinas Trakėnas kastratas
11 ėjimas ratu 16 patinas Amerikos ristūnas eržilas
12 ėjimas ratu 7 patinas Anglų grynakraujis kastratas
13 galvos kratymas 6 patinas Lietuvos jojamasis kastratas
14 gardo durų spardymas 3,5 patelė Knapstrupo mišrūnas nekumelinga, nerujoja
15 gardo durų spardymas 6 patinas Prancūzų ristūnas kastratas
16 gardo durų spardymas 11 patinas Prancūzų ristūnas kastratas
17 gardo durų spardymas 8 patelė Prancūzų ristūnas nekumelinga, nerujoja
18 gardo sienų spardymas 6,5 patelė Lietuvos jojamasis nekumelinga, nerujoja
Kitas nepageidautinas elgesys
19 raukymasis, stresavimas prie
žmogaus
5,5 patelė Lietuvos jojamasis nekumelinga, nerujoja
20 raukymasis, spyrimas žmogui 9,5 patelė Stambintas žemaitukas nekumelinga, nerujoja
21 kandimas, spyrimas žmogui 8 patinas Lietuvos sunkusis kastratas
22 kandimas, spyrimas žmogui 21 patinas Stambintas žemaitukas eržilas
23 spyrimas žmogui 1 patinas Lietuvos jojamasis eržilas
24 kandimas žmogui 14 patinas Amerikos ristūnas eržilas
25 kandimas žmogui 1,5 patinas Mišrūnas eržilas
2 lentelė. Oralinį stereotipinį elgesį rodančių tirtų arklių klinikiniai parametrai.
Ind.
Nr. Elgsena Širdis, k/min
Kvėpavimas, k/min Gleivinių sp. Kapiliarai, s Digitalinė pulsacija Žarnų peristaltika
1 priekanda 40 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
2 priekanda 40 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
3 gardo kramtymas 40 16 šv. rausva 3 nėra aktyvi
4 gardo kramtymas 44* 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
5 gardo kramtymas 40* 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
6 gardo kramtymas 52 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
7 gardo kramtymas 44 16 šv. rausva 2 nėra aktyvi
8 žaidimas lūpomis 36 12 šv. rausva 3 nėra aktyvi
Norma: (Radostits et al., 2000)
1-2 m. amžiaus* 40-56, suaugusių
24-44
8-16 šv. rausva 1-3 neturi būti
3 lentelė. Motorinį stereotipinį elgesį rodančių tirtų arklių klinikiniai parametrai. Ind. Nr. Elgsena Širdis, k/min Kvėpavimas , k/min Gleivinių sp. Kapiliarai, s Digitalinė pulsacija Žarnų peristaltika
9 lingavimas 42 16 šv. rausva 3 nėra vidutiniškai
aktyvi
10 lingavimas 44 16 šv. rausva 3 nėra aktyvi
11 ėjimas ratu 36 12 šv. rausva 2 nėra aktyvi
12 ėjimas ratu 28 12 šv. rausva 3 nėra aktyvi
13 galvos kratymas 40 16 šv. rausva 1 nėra aktyvi
14 gardo durų spardymas 44 16 šv. rausva 2 nėra aktyvi
15 gardo durų spardymas 40 16 šv. rausva 3 nėra aktyvi
16 gardo durų spardymas 36 12 šv. rausva 3 nėra aktyvi
17 gardo durų spardymas 40 16 šv. rausva 2 nėra aktyvi
18 gardo sienų spardymas 24 12 šv. rausva 2 nėra aktyvi
Norma: (Radostits et al., 2000) 24-44 8-16 šv. rausva 1-3 neturi būti aktyvi
4 lentelė. Kitą nepageidaujamą elgesį rodančių tirtų arklių klinikiniai parametrai.
Ind. Nr. Elgsena Širdis, k/min Kvėpavimas, k/min Gleivinių sp. Kapiliarai, s Digitalinė pulsacija Žarnų peristaltika 19 raukymasis, stresavimas
prie žmogaus 80 20 šv. rausva 2 nėra
vidutiniškai aktyvi
20 raukymasis, spyrimas
žmogui 48 16 šv. rausva 2 nėra aktyvi
21 kandimas, spyrimas
žmogui 40 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
22 kandimas, spyrimas
žmogui 44 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
23 spyrimas žmogui 40* 20 šv. rausva 2 nėra aktyvi
24 kandimas žmogui 44 12 šv. rausva 2 nėra aktyvi
25 kandimas žmogui 44* 16 šv. rausva 3 nėra aktyvi
Norma: (Radostits et al., 2000)
1-2 m. amžiaus*
40-56, suaugusių
24-44
8-16 šv. rausva 1-3 neturi būti aktyvi
Dviems (Nr. 19; 20), kitą nepageidaujamą elgesį (stresavimas prie žmogaus, kandimas, spyrimas žmogui ir kitokios agresyvumo išraiškos) rodantiems arkliams nustatytas dažnesnis nei normalus širdies tvinksnių skaičius, vienam (Nr. 19) 81,8%, kitam (Nr. 20) 9,1%. Keturiems arkliams (Nr. 19; 21; 22; 23) buvo 25% didesnis įkvėpimų skaičius nei norma. Jiems nustatyta fiziologiškai normalios, šviesiai rausvos spalvos gleivinės, nesustiprėjusi digitalinė pulsacija ir normalus kapiliarų prisipildymo laikas. Visiems arkliams nustatyta aktyvi žarnų peristaltika,
išskyrus vieną arklį (Nr. 19), kurio žarnų peristaltika buvo vidutiniškai aktyvi, tačiau taip pat be reikšmingo aktyvumo susilpnėjimo (4 lentelė).
Atlikus parazitologinį tyrimą, nustatyta, kad du (Nr. 1; 4) oralinį stereotipinį elgesį, penki (Nr. 11; 12; 13; 14; 18) motorinį stereotipinį elgesį ir trys (Nr. 22; 23; 25) kitokį nepageidautiną elgesį rodantys arkliai užsikrėtę Strongylus species pluralis helmintais. Taigi, oralinį stereotipinį elgesį rodančių arklių užsikrėtimas buvo 25%, motorinį stereotipinį elgesį rodančių – 50%, kitokį nepageidautiną elgesį rodančių – 42,9% (5 lentelė). Kitų helmintų kiaušinėlių neaptikta.
5 lentelė. Tirtų arklių užsikrėtimas Strongylus species pluralis helmintais.
Užsikrėtimas strongylus species pluralis
Yra Nėra
Ind. Nr. Oralinis stereotipinis elgsesys
1 priekanda + 2 priekanda + 3 gardo kramtymas + 4 gardo kramtymas + 5 gardo kramtymas + 6 gardo kramtymas + 7 gardo kramtymas + 8 žaidimas lūpomis +
Motorinis stereotipinis elgesys
9 lingavimas +
10 lingavimas +
11 ėjimas ratu +
12 ėjimas ratu +
13 galvos kratymas +
14 gardo durų spardymas +
15 gardo durų spardymas +
16 gardo durų spardymas +
17 gardo durų spardymas +
18 gardo sienų spardymas +
Kitas nepageidautinas elgesys
19 raukymasis, stresavimas prie žmogaus +
20 raukymasis, spyrimas žmogui +
21 kandimas, spyrimas žmogui +
22 kandimas, spyrimas žmogui +
23 spyrimas žmogui +
24 kandimas žmogui +
25 kandimas žmogui +
Ištyrus tiriamų arklių kaują nustatyta, kad, vienam (Nr. 3) iš oralinius stereotipus atliekančių tiriamųjų arklių grupės arkliui WBC kiekis viršijo normas, vienam (Nr. 5) MCV buvo mažiau nei norma, trims (Nr. 3; 5; 6) MCH mažiau nei norma, vienam (Nr. 6) MCHC mažiau nei norma,
keturiems (Nr. 2; 3; 7; 8) PLT kiekis buvo mažesnis nei norma. Kiti parametrai normos ribose (6 – 7 lentelės).
6 lentelė. Oralinę stereotipinę elgseną rodančių tirtų arklių kraujo morfologija (WBC, LYM,
MID, GRA). Ind. Nr. Elgsena WBC 109/l LYM 109/l MID 109/l GRA 109/l LY% MI% GR% 1 priekanda 11,63 5,27 0,08 6,28 45,3 0,7 54 2 priekanda 11,29 2,09 0,62 8,58 18,5 5,5 76 3 gardo kramtymas 15,94 6,45 0,83 8,65 40,5 5,2 54,3 4 gardo kramtymas 12,25 6,39 0,06 5,79 52,2 0,5 47,3 5 gardo kramtymas 11,64 4,31 0,16 7,16 37,1 1,4 61,6 6 gardo kramtymas 9,8 3,65 0,55 5,6 37,2 5,6 57,2 7 gardo kramtymas 8,27 3,13 0,53 4,62 37,8 6,4 55,8 8 žaidimas lūpomis 6,04 1,64 0,07 4,33 27,1 1,2 71,7
Norma („Abacus Junior Vet“ (Diatron Messtechnik GmbH, Austrija, 2006)): 5,4 - 14,3 1,5 - 7,7 <1,5 2,3 - 9,5 17 - 68 <14 22 - 80
7 lentelė. Oralinę stereotipinę elgseną rodančių tirtų arklių kraujo morfologija (RBC, HGB,
HCT, MCV, MCH, MCHC, RDWc, PLT, PCT, MPV, PDWc). Ind. Nr. Elgsena RBC 1012/l HGB g/l HCT % MCV fl MCH pg MCHC g/l RDWc % PLT 109/l PCT % MPV fl PDWc % 1 priekanda 8,16 152 47,79 59 18,7 319 22,3 149 0,08 5,2 29,6 2 priekanda 8,93 127 40,12 45 14,2 315 23,9 21 0,01 7,3 36,4 3 gardo kramtymas 9,24 110 34,1 37 11,9 322 25,6 33 0,02 7,1 33,1 4 gardo kramtymas 11 138 41,99 38 12,5 329 24,3 116 0,07 5,7 30,5 5 gardo kramtymas 10,3 114 36,59 36 11,1 312 25,1 178 0,11 6 33,4 6 gardo kramtymas 9,62 115 37,52 39 11,95 306 24,2 113 0,07 6,1 32,8 7 gardo kramtymas 8,63 120 38,68 45 13,9 310 22,9 85 0,05 6,2 35,5 8 žaidimas lūpomis 10,04 153 44,08 44 15,3 348 23 98 0,06 6,4 36,4 Norma („Abacus Junior Vet“ (Diatron Messtechnik GmbH, Austrija, 2006)): 6,8 - 12,9 110 - 190 32 - 53 37 - 59 12,3 - 19,7 310 - 390 - 100 - 400 - - -
Iš motorinę stereotipinę veiklą atliekančių tirtų arklių vienam arkliui (Nr. 18) WBC kiekis mažesnis nei norma, vienam (Nr. 14) WBC kiekis didesnis nei norma, keturiems (Nr. 9; 10; 12; 18) LYM kiekis mažesnis nei norma, vienam (Nr. 18) GRA kiekis mažesnis nei norma, vienam (Nr. 9) RBC kiekis mažesnis nei norma, vienam (Nr. 9) HGB kiekis mažesnis nei norma, keturiems (Nr.
