LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas Stambiųjų gyvūnų klinika
Laurynas Zubrus
Hipokalcemijos įtaka šviežiapienių
karvių somatinių ląstelių skaičiui piene ir
mastitų pasireiškimui X ūkyje
Influence of hypocalcemia on fresh milk
cows somatic cell count in the milk and
for mastitis manifestation on farm X
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Vet. Gyd. Mindaugas Televičius
2
DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO
SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Hipokalcemijos įtaka šviežiapienių karvių somatinių ląstelių skaičiui piene ir mastitų pasireiškimui X ūkyje“
• yra atliktas mano paties (pačios).
• nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
• nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas,
pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 SANTRUMPOS ... 9 ĮVADAS ... 10 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12 1.1. Ketozė ... 12 1.1.1. Etiologija ... 12 1.1.2. Ketozės klasifikacija ... 12 1.1.3. Ketozės simptomai: ... 13 1.1.4. Diagnostika... 14 1.1.5. Gydymas... 14 1.1.6. Prevencija ... 15 1.2 Hipokalcemija ... 15 1.2.1 Klinikinė hipokalcemija ... 16 1.2.2. Subklinikinė hipokalcemija ... 16 1.2.3. Simptomai ... 17 1.2.4. Diagnostika... 17 1.2.5. Gydymas... 17 1.2.6. Prevencija ... 18 1.3 Acidozė ... 181.3.1. Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai... 19
1.3.2. Simptomai ... 19
1.3.3. Diagnostika... 19
1.3.4. Gydymas... 19
1.3.5. Prevencija ... 20
1.4. Mastitas ... 20
1.4.1. Veiksniai įtakojantys mastito atsiradimą... 21
1.4.2. Simptomai ... 21
1.4.3. Kalifornijos mastito testas ... 21
1.4.4. Patogenai ... 24 1.4.5. Diagnostika... 26 1.4.6. Gydymas... 26 1.4.7. Prevencija ... 27 2. Tyrimo metodika ... 28 Vieta ir laikas ... 28
4
Tyrimo eiga ... 28
Kraujo mėginio paėmimui skirtos priemonės ... 28
Kraujo mėginio paėmimo technika ... 29
Duomenų analizė ir statistika ... 29
TYRIMO REZULTATAI... 30
REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 36
REKOMENDACIJOS ... 37
5
HIPOKALCEMIJOS ĮTAKA ŠVIEŽIAPIENIŲ KARVIŲ SOMATINIŲ
LĄSTELIŲ SKAIČIUI PIENE IR MASTITŲ PASIREIŠKIMUI X
ŪKYJE
Laurynas Zubrus
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas ir uždaviniai: nustatyti hipokalcemijos įtaką šviežiapienių karvių mastitų pasireiškimui ir kalcio kiekio kraujo serume ryšį su somatinių ląstelių skaičiumi piene bei pieno elektriniu laidumu. Nustatyti tam tikrų kraujo biocheminių rodiklių (ALB, AST, GGT) pokyčius esant skirtingai kalcio koncentracijai kraujo serume.
Nustatyti tam tikrų kraujo biocheminių rodiklių (ALB, AST, GGT) pokyčius esant skirtingai Ca koncentracijai kraujo serume. Įvertinti hipokalcemijos įtaką mastito pasireiškimui. Nustatyti hipokalcemijos ryšį su SLS piene ir elektriniu pieno laidumu.
Darbo metodika: atsižvelgiant į tikslą buvo iškelti darbo uždaviniai, kurių metu buvo atliktas kraujo (ALB, AST, GGT) biocheminis tyrimas, taip pat įvertinta hipokalcemijos įtaka mastito pasireiškimui. Nustatytas hipokalcemijos ryšys su SLS piene ir elektriniu pieno laidumu. Tyrimas buvo atliktas pieninių galvijų ūkyje Kauno rajone nuo 2020 - 07 - 01 iki 2020 - 10 - 01. Šiame ūkyje laikoma apie 3500 galvijų, iš kurių 1100 yra melžiamos karvės. Šio tyrimo metu buvo atrinkta 18 šviežiapienių karvių (0 – 30 d. p. p.). Atrinktoms karvėms pirmą dieną po apsiveršiavimo buvo imami kraujo mėginiai biocheminiams tyrimams, antrą kartą kraujo mėginiai buvo imami 30-ą laktacijos dieną. Kraujo mėginiai buvo pristatyti į LSMU Veterinarijos akademiją Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratoriją biocheminiam tyrimui ir buvo tiriama kraujo serumo Ca (kalcis), AST (aspartamo aminotransferazė), ALB (albuminai), GGT (gama-gliutamiltransferazė) koncentracijos. Sudarant tiriamąsias grupes buvo atsižvelgta į Ca koncentraciją kraujo serume. Karvėms, kurioms kalcio koncentracija < 2, buvo įtrauktos į
6
bandomąją grupę (grupė 1), o karvėms, kurioms kalcio koncentracija ≥ 2, buvo įtrauktos į kontrolinę grupę (grupė 2).
7
INFLUENCE OF HYPOCALCEMIA ON FRESH MILK COWS
SOMATIC CELL COUNT MILK AND MASTITIS MANIFESTATION
ON FARM X
Laurynas Zubrus
Master's thesis
SUMMARY
Objective and aims: to estimate the influence of hypocalcemia on the occurrence of mastitis in fresh milk cows and the relationship between serum calcium in somatic cells and electrical conductivity of milk and changes in certain blood biochemical parameters (ALB, AST, GGT) at different serum calcium concentrations.
To identify changes in certain blood biochemical parameters (ALB, AST, GGT) at different serum Ca concentrations. To evaluate the influence of hypocalcemia on the manifestation of mastitis. To estimate the relation of hypocalcemia with SLS and electrical conductivity of milk.
Methodology: the aims were set depending on the objective, during which it was performed blood (ALB, AST, GGT) biochemical test, also the influence of hypocalcemia on the occurrence of mastitis. The relation of hypocalcemia with SLS and electrical conductivity of milk was estimated. The research was conducted in a dairy cattle farm in Kaunas district from 01.07.2020 to 01.10.2020. About 3,500 cattle are kept on this farm, of which 1,100 are dairy cows. In this study, 18 fresh milk cows were selected (pp. 0-30).Blood samples for biochemical testing were taken for the selected cows on the first day after calving and for a second time on day 30 of lactation. Blood samples were transported to the Laboratory of Large Animal Clinic of the LSMU Veterinary Academy for biochemical analysis and Ca (calcium), AST (aspartame aminotransferase), ALB (albumins), GGT (gamma-glutamyl transferase) concentrations of blood
8
serum were examined. Serum Ca levels were taken into account while forming the study groups. Cows with calcium concentrations < 2 were included in the experimental group (group 1) and cows with calcium concentrations ≥ 2 were included in the control group (group 2).
9
SANTRUMPOS
SLS – Somatinių ląstelių skaičius; Ca – Kalcis;
AST – Aspartamo aminotransferazė; GGT – Gama-gliutamiltransferazė; ALB - Albuminai;
NEB – Neigiamas energijos balansas; CNS – Centrinė nervų sistema; BHB – β hidroksibutiratai; PTH – Paratiroidinis hormonas; CMT – Kalifornijos mastito testas; NEFA – Neesterifikuotos riebalų rūgštys; D. p. p – Dienos po apsiveršiavimo;
10
ĮVADAS
Mineralinių medžiagų apykaitos ligos dažniausiai pasireiškia galvijams ir jomis susergama tvartiniu laikotarpiu. Viena iš pagrindinių šių ligų pasireiškimo priežasčių, kai galvijai yra šeriami nesubalansuotais pašarais. Dėl to karvėms trūksta mineralinių medžiagų atsargų ir sutrinka organizmo reguliacija. Apsiveršiavusiai ir laktaciją pradedančiai karvei yra pažeidžiama organizmo homeostazė. Jei karvė būna labai produktyvi, tai dažnai sutrinka organizmo medžiagų apykaita. Medžiagų apykaitos ligomis sergančių karvių paplitimas fiksuojamas tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje. Jomis suserga iki 10 proc. galvijų, o net pusė iš jų suserga pareze po apsiveršiavimo (1).
Vienas iš svarbiausių medžiagų apykaitos sutrikimų – hipokalcemija. Sunki jos forma vadinama pareze. Parezė po apsiveršiavimo – tai melžiamų karvių liga, kuri pasireiškia ūmiu kalcio trūkumu ir sukelia progresuojančią nervų ir raumenų disfunkciją bei pasireiškia paralyžiumi, kraujotakos sutrikimais audiniuose (2).
Kita liga, taip pat dažnai pasireiškianti šviežiapienėms karvėms, yra ketozė. Ji dažniausiai pasireiškia ankstyvos laktacijos metu nuo dviejų iki septynių savaičių po apsiveršiavimo, kai karvės patiria neigiamą energijos balansą (NEB). Neigiamas energijos balansas yra medžiagų apykaitos sutrikimas, būdingas aukšto produktyvumo karvėms, kenkiantis sveikatingumui ir stipriai įtakojantis reprodukciją (3). Ketozės atveju pasitaiko nespecifiniai požymiai, tokie, kaip pieno sumažėjimas, anoreksija, liesėjimas (kūno riebalų sumažėjimas), nes lipidai pradeda mobilizuotis iš riebalinio audinio. Kai lipidai intensyviai mobilizuojasi iš riebalinio audinio NEFA pavidalu, tai kepenyse esančios glikogeno atsargos dažniausiai būna išeikvotos ir taip pakenkiama gliukogenezei. Dėl to yra didelė rizika karvėms susirgti ketoze (2, 4, 5).
Mastitas – tai laktuojančių karvių pieno liaukos uždegimas, kuris turi įtakos fiziniam, cheminiam, bakteriologiniam ir citologiniams pieno pokyčiams. Šią ligą sukelia mikroorganizmai, kurie dauginasi ir gamina toksinus, fermentus ir ląstelių sienelių komponentus, skatinančius uždegiminių ląstelių gamybą. Neutrofilai, leukocitai ir fagocitai juda link įsiskverbusių bakterijų, todėl piene padidėja somatinių ląstelių kiekis. Somatinės ląstelės pakenkia pieno sekrecinių liaukų ląstelėms. Kita vertus, šios ląstelės susideda iš neutrofilų ir baltųjų kraujo kūnelių, kurie pašalina bakterijas. Pašalinus bakterijas liaukos pradeda gyti, tačiau atsiranda krešuliai, kurie gali blokuoti mažus latakus ir pienas gali nepasišalinti. Dažnai, užsikimšus latakams, gali susidaryti randinis audinys. Tokiais atvejais pieno liauka nebefunkcionuoja. Susikaupusios bakterijų kolonijos pakeičia tešmens liaukų audinius ir turi neigiamos įtakos pieno kokybei ir kiekiui. Mastitą gali sukelti daugiau nei 150 skirtingų bakterijų, iš kurių pagrindinės yra stafilokokų, streptokokų ir koliformų rūšys. Dažniausiai infekciją pieno liaukoje sukelia auksinis stafilokokas, kuris po melžimo lengvai patenka
11
pro spenio sfinkterį, kai dar jis nebūna užsidaręs. Koaguliazės – neigiami stafilokokai – labiausiai vyrauja sergant klinikiniu ar subklinikiniu mastitu. Patogeniškiausi streptokokų rūšies atstovai – Streptococcus agalactiae, Streptococcus dysgalactiae ir Streptococcus uberis (6, 7, 8, 9, 10).
Minėtos galvijų ligos nustatomos visuose pasaulio ūkiuose ir pasitaiko labai dažnai. Dažniausia ligų priežastis būna nesubalansuoti pašarai. Dėl šios problemos ūkininkai patiria didelius ekonominius nuostolius.
Darbo tikslas. Nustatyti hipokalcemijos įtaką šviežiapienių karvių mastitų pasireiškimui ir kalcio kiekio kraujo serume ryšį su somatinių ląstelių skaičiumi piene bei pieno elektriniu laidumu ir tam tikrų kraujo biocheminių rodiklių (ALB, AST, GGT) pokyčius esant skirtingai kalcio koncentracijai kraujo serume.
Uždaviniai.
1. Nustatyti tam tikrų kraujo biocheminių rodiklių (ALB, AST, GGT) pokyčius esant skirtingai Ca koncentracijai kraujo serume.
2. Įvertinti hipokalcemijos įtaką mastito pasireiškimui.
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Ketozė
Ketozė – dažnai pasireiškianti pieninių karvių liga ankstyvosios laktacijos metu (11). Dažniausiai galvijai suserga dėl nesubalansuotų pašarų, ypač tada, kai trūksta angliavandenių. Taip pat ketozę sukelia gausiai koncentruoti, daug baltymų ir mažai angliavandenių turintys pašarai, kuriais šeriamos karvės. Šią ligą sukelia neigiamas energijos balansas (NEB). Ketozei būdinga didelė ketoninių kūnų koncentracija, tokių, kaip acetatų, beta-hidroksibutiratų, acetonų išskyrimas audiniuose, šlapime ir piene (12). Yra nustatyta neigiama koreliacija tarp kraujo ketoninių kūnų ir gliukozės koncentracijos. Padidėjus ketoninių kūnų koncentracijai, sumažėja gliukozės (13). Didelė tikimybė susirgti ketoze yra karvėms, kurių kūno masės indeksas apie 3,75 iš 5, todėl geriausias karvių kūno masės indeksas – apie 3 balus (14).
1.1.1. Etiologija
Pagrindinė ketozės atsiradimo priežastis yra nesubalansuotas racionas, kai pašaruose yra per didelis kiekis baltymų (koncentruoti baltymingi pašarai) kartu su lengvai virškinamų angliavandenių trūkumu (žolė, runkelių griežiniai, geros kokybės šienas). Ketozės atsiradimui įtakos turi cukraus ir baltymų santykis, kuris dažniausiai vyrauja 0,2 - 0,3, kai optimalus – 0,8 - 1,0. Pieno ūkiuose šia liga sergančių galvijų nustatoma apie 70 – 80 proc. Taip pat ketozės pasireiškimo priežastis gali būti mažas karvės aktyvumas, prastos zoohigieninės sąlygos, vitaminų ir mineralinių medžiagų trūkumas (15). Karvidėse optimali temperatūra turėtų būti 10 - 15 oC, o apšvietimas – 200 – 250 lx. Norint išvengti ketozės, reikėtų iki veršiavimosi likus 8 savaitėms papildomai į raumenis švirkšti 0,68 - 0,71 mg/kg vitamino B12 ir po veršiavimosi – 1,42 mg/kg. Į racioną reikėtų įtraukti ir papildomus mikroelementus: kobaltą, manganą, cinką, varį.
1.1.2. Ketozės klasifikacija
Ketozė skirstoma į I (pirmo), II (antro), III (trečio) tipo formas.
I tipo ketoze dažniausiai susergama 3 - 6 savaitės po apsiveršiavimo. Karvėms pasireiškia hiperketonemija, kai kraujo plazmoje padidėja ketoninių kūnų, bet sumažėja gliukozės ir insulino koncentracija. Karvėms, kurios serga II tipo ketoze, taip pat pasireiškia hiperketonemija, tačiau skiriasi gliukozės ir insulino koncentracija plazmoje (16).
13
Rezultatai I tipas II tipas III tipas
Rizikos periodas 3-6 savaitės po apsiveršiavimo 1-2 savaitės po apsiveršiavimo Nenustatyta Apibūdinimas Spontaniškas, nepakankamas šėrimas (medžiagų trūkumas) Riebios karvės ir kepenų lipidozė Normalus karvių įmitimas BHB Didelė ketoninių kūnų koncentracija
Didelė arba vidutinė ketoninių kūnų koncentracija Kintanti Gliukozė Sumažėjusi koncentracija Sumažėjusi koncentracija Kintanti Insulinas Sumažėjusi koncentracija Sumažėjusi koncentracija Kintanti
Kūno įmitimas Suliesėjusi Riebi Kintanti
NEFA Ketoninių kūnų koncentracija Kepenų trigliceridų kiekis Kintanti Kepenų gliukogeogenezė
Aukšta Žema Kintanti
Kepenų patologijos Nėra Suriebėję kepenys Kintanti
Prognozė Nėra Prasta Gera
Diagnozės testai Tiriama BHB koncentracija kraujyje. Tiriamos neerestifikuotos riebalų rūgštys. Siloso analizė
Intervencija Gerinama mityba Gerinama mityba Gerinama mityba
1 pav. Ketozės formos (17)
1.1.3. Ketozės simptomai: Klinikinė ketozė:
Ketozė pasižymi sumažėjusiu produktyvumu, vangumu, apetito nebuvimu, pastebima neryški dehidratacija, auskultuojant didįjį prieskrandį girdimi nusilpę peristaltikos garsai, retais atvejais pastebimi CNS pažeidimai, tokie, kaip nevalgomų daiktų kramtymas, laižymas, betikslis vaikščiojimas, vaikščiojimas ratais, galvos atrėmimas į sieną ar kitus daiktus (14). Po kelių savaičių pastebima anoreksija, galimas apakimas, sausos išmatos (18).
14
Subklinikinė ketozė:
Karvėms, kurioms pasireiškia subklinikinė ketozė, kartu gali pasireikšti ryškus endometritas, mastitas, laminitas, padidėja rizika šliužo dislokacijoms ir trauminiam retikuloperitonitui atsirasti. Trauminis retikuloperitonitas pasireiškia tuomet, kai karvei trūksta mineralinių medžiagų ir ji pradeda ėsti neėdamus daiktus, kurie gali pažeisti ar net pradurti gleivinę (19).
Subklinikinę ketozę sukelia nekokybiški pašarai, mažas aktyvumas, nehigieniškos patalpos. Kartu pažeidžiama reprodukcinė sistema, todėl karvės nustoja rujoti arba būna „tylioji ruja“, vėliau gali kiaušidėse išsivystyti cistos (20). Kraujyje padidėja beta-hidroksibutiratai (BHB) – apie 1,2 - 2,9 mmol/l (norma 0,1-1,0 mmol/l). Esant subklinikinei ketozei kūno temperatūra svyruoja apie 38,5 - 39 oC (norma 37,5 - 39 oC), širdies dažnis – apie 69 k/min (norma 50 - 80 k/min), kvėpavimo dažnis – 29 k/min (norma 10 - 30 k/min), didžiojo prieskrandžio susitraukimai – 10 k/5min (norma 2 - 5 k/2min) (21, 22).
1.1.4. Diagnostika
Pirmas rodiklis, kuris parodo ketozės susirgimą, – pakitęs pieno riebalų / baltymų santykis. Jis būna > 1,24. Tiksliausias būdas diagnozuoti ketozę – ketoninių kūnų ir gliukozės koncentracijos kraujyje nustatymas naudojant ketonmetrą ir gliukometrą. Ištyrus kraują greituoju testu ketoninių kūnų koncentracija neturėtų viršyti 1,2 mmol/l, o gliukozės koncentracija – nuo 2,5 - 3,5 mmol/l (23). Subklinikinė ketozė diagnozuojama karvėms, kurioms ketoninių kūnų koncentracija svyruoja nuo 1,2 -2,9 mmol/l, o klinikinė diagnozuojama > 3,00 mmol/l (24).
Ketozė diagnozuojama tiriant kraują, pieną ir šlapimą, kada matomas ketoninių kūnų padidėjimas (25). Kraujo lašas imamas iš karvės ausies ir su ketonmačiu matuojama ketoninų kūnų koncentracija, kurių norma turėtų būti 0 - 1,3 mmol/l (26). Acetacetato koncentracijos padidėjimą šlapime galime nustatyti naudojant šlapimo juostelę (14).
1.1.5. Gydymas
Ketozei gydyti yra numatomi trys pagrindiniai tikslai: • kuo greičiau atstatyti gliukozės kiekį kraujyje;
• naudoti oksaloacetatą, kuris sumažina ketoninių kūnų gamybą; • racioną papildyti propiono rūgštimi.
Gydant ketozę labai svarbu atkurti ir palaikyti energiją normaliai pieno gamybai. Pirmiausia reikia pakeisti pašaro racioną, kuriame turėtų būti įtraukti koncentruotieji pašarai (miežių, kviečių, kukurūzų grūdai). Fruktozė naudojama ketozei gydyti: į vieną litrą tirpalo įpilama pusė gramo fruktozės, sumaišoma ir švirkščiama į veną. Ketozei gydyti yra keli būdai. Gali būti naudojamas
15
geriamasis propilenglikolis 300,0 ml. per os vieną, du kartus per dieną 5 dienas iš eilės. Šis gydymo būdas pagerina karvių primilžį (25). Propilenglikolis dažniausiai naudojamas klinikinei ketozei gydyti. Naudojant jį kraujo plazmoje pakeliamas gliukozės koncentracijos kiekis, mažinamas NEFA ir kepenų trigliceridų kiekis, dėl to kraujo plazmoje sumažėja ketoninių kūnų (BHB) (24). Kitas naudojamas vaistas yra deksametazonas, 20 mg injekcijos į raumenis (27). Jeigu karvė yra labai suliesėjusi, į veną leidžiamas gliukozės tirpalas 500,0 ml, 25 proc.. Į raumenis švirkščiamas MULTIVIT – MINERAL injekcinis tirpalas 20,0 ml., kurio sudėtyje yra vitaminai B1, B6, B12 (25). 1.1.6. Prevencija
Svarbiausias komponentas ketozės prevencijai vykdyti yra mityba. Karvės turi būti šeriamos pašarais, kuriuose yra mažas kiekis riebalų. Reikia vengti greito pašarų pakeitimo, juose turėtų netrūkti angliavandenių, baltymų, mineralų ir vitaminų. Koncentratai yra labai svarbus mitybos komponentas, kuris organizmui lengvai perduoda fermentuojamus angliavandenius kaip greitą energijos šaltinį. Lengvai fermentuojami angliavandeniai nulemia didelį kiekį riebalų rūgščių (SCFA) ir mažesnį laktatų kiekį kraujyje. Energijai padidinti naudojamos dietos. Dietinio pašaro pagrindą sudaro didelis kiekis grūdų (28). Po veršiavimosi karvėms patartina duoti natrio propionato, kuris sumažina riziką sirgti ketoze (29).
1.2 Hipokalcemija
Hipokalcemija – ūmi metabolinė liga, kuriai būdingas sumažėjęs jonizuotas kalcio kiekis kraujyje. Kalcį reguliuojantys hormonai – paratiroidinis hormonas (PTH), vitaminas D ir kalcitoninas. Ši medžiagų apykaitos liga atsiranda dėl vitamino D metabolizmo ir veikimo sutrikimų, hipoparatiroidizmo ir atsparumo parathormonui (PTH) (30). Normalus kalcio kiekis kraujo serume svyruoja nuo 2,1 - 2,8 mmol/l, o maždaug savaitę nuo apsiveršiavimo – 1,6 - 2,6 mmol/l kalcio kiekio kraujo serume (31). Karvė kalcį pasisavina iš virškinamų pašarų per virškinamąjį traktą. Jeigu pašarai nesubalansuoti mineralinių medžiagų atžvilgiu, tai kalcis, kaip vienas iš makroelementų šaltinių, mobilizuojamas iš kaulų. Prieš apsiveršiavimą ir po jo karvė nustoja ėsti, todėl negaunamas pakankamas kalcio kiekis su pašaru. Kadangi kalcio mobilizacija iš kaulinio audinio vyksta labai lėtai, todėl ima trūkti šio makroelemento (32).
16
Keletas hormoninių sistemų reguliuoja kalcio absorbciją ir medžiagų apykaitą. Kai organizme kalcio koncentracija sumažėja žemiau 10 mg/dl, tai kalcio jutimo ląstelės paskatina PTH išsiskyrimą prieskydinėse liaukose. PTH maksimaliai išsiskiriamas, kai kalcio koncentracija sumažėja 7,5 mg/dl, o jei kalcio kiekis didesnis nei 10mg/dl PTH, sekrecija yra minimali (33).
Hipokalcemijoje didžiausią reikšmę turi vitaminas D (metabolitas 1,25-dihidroksivitaminas D3 (1,25 (OH) 2D3), kuris reguliuoja kalcio homeostazę, palengvina kalcio absorbciją iš virškinamojo trakto. Vitamino D trūkumas gali sukelti hiperparatiroidizmą, nes yra padidėjęs parathormono kiekis kraujyje (34, 35).
Kalcitoninas mažina kalcio kiekį kraujyje, kuris reikalingas raumenų susitraukimams, kraujo krešėjimui ir nervinių signalų perdavimui (30).
Hipokalcemija pasireiškia dažniausiai karvėms, kurios yra didelio produktyvumo ir veršiavosi prieš 72 valandas, nes didelis kalcio kiekis sunaudojamas krekenų gamybai, kurios reikalingos atsivestam veršeliui. Ši liga pasireiškia raumenų silpnumu, sutrinka nervinių impulsų sklidimas, dėl to sutrinka gyvūno koordinacija (36). Dažniausiai hipokalcemija paveikia melžiamas karves nuo veršingumo laikotarpio iki laktacijos (37).
1.2.1 Klinikinė hipokalcemija
Klinikinė hipokalcemija yra skirstoma į ūmią, lėtinę ir besimptomę. Lėtinė hipokalcemija atsiranda dėl nepakankamo parathormono ir vitamino D kiekio (38). Klinikinė hipokalcemija laikoma, kai kraujyje sumažėja kalcio kiekis mažiau nei 1,4 mmol/l (37). Esant per mažam kalcio kiekiui kraujyje gali pasireikšti ir kitos ligos, tokios, kaip distokija, užsilaikiusi placenta, ketozė ar mastitas (39).
1.2.2. Subklinikinė hipokalcemija
Subklinikinė hipokalcemija pasireiškia dažniau nei klinikinė, tačiau ši ligos forma neturi klinikinių simptomų arba jie labai silpni. Ją nustatyti galima, kai kraujyje kalcio kiekis svyruoja nuo 1,4 - 2,0 mmol/l. Šia forma susirgusioms karvėms dažnai nustatoma padidėjusių ketoninių kūnų koncentracija, pradeda kauptis kepenų lipidai, padidėja NEFA (39).
17
1.2.3. Simptomai
Pagal simptomus hipokalcemija skirstoma į tris stadijas:
• Pirma stadija: ankstyvi požymiai, tokie, kaip silpnumas, nervingumas, raumenų drebėjimas, svorio netekimas, nepastebimi arba silpnai pastebimi.
• Antroje stadijoje pastebimi ryškesni simptomai: karvei pakyla temperatūra, nosies veidrodėlis sausas, koordinacijos sutrikimas, vidurių užkietėjimas ir vidurių pūtimas, pilvo skausmai, laringospazmai, bronchų spazmai. Gali pasireikšti odos susirgimų, tokių, kaip alopecija, depigmentacija, plikimas ar net egzema.
• Trečioji stadija pati sunkiausia, nes karvėms gali pasireikšti paralyžius, išpūtimas, silpnas širdies ritmas, sąmonės praradimas, gali ištikti koma (29, 40).
1.2.4. Diagnostika
Hipokalcemija diagnozuojama pagal simptomus ir raciono analizės duomenis. Galutinė diagnozė nustatoma ištyrus kraują, šlapimą ar pieną. Hipokalcemija dažniausiai diagnozuojama po apsiveršiavimo, kai padidėja jautrumas, atsiranda dehidratacijos požymiai, pastebimas sausas snukis, anoreksija, raumenų drebėjimas, depresija, karvė dažniausiai guli ant šono, auskultuojant girdimi nusilpę širdies tonai, gali prarasti sąmonę, nereaguoti į aplinką, dažnai susilaiko išmatos bei matomas išpūtimas. Liga patvirtinama ištiriant kraujyje esančio kalcio kiekį (41). Diagnozuojant klinikinę hipokalcemiją iš kraujo matome, kad sumažėja kalcio kiekis iki 1,5 mmol/l (norma 2,0 - 2,2 mmol/l), o subklinikinę hipokalcemiją diagnozuoti yra sunkiau, nes neturi specifinių klinikinių simptomų. Kraujo tyrimai parodo sumažėjusią kalcio koncentraciją po apsiveršiavimo praėjus 24 val., kai kraujyje kalcio koncentracija – 2,0 - 1,5 mmol/l (42).
1.2.5. Gydymas
Gydant hipokalcemiją pirmiausia reikia atstatyti kalcio kiekį kraujyje. Tam reikia 500,0 ml sterilaus tirpalo, kuriame yra 3,1g kalcio gliukonato, 42,9 g kalcio borogliukonato, 1,32 g kalcio hidroksido. Į veną švirkšti 100,0 ml tirpalo, kuriame yra 6,50 g magnio chlorido. Po oda švirkšti 5 - 15mg/kg kofeino ir viso gydymo metu turi būti stebima gyvūno būklė bei širdies ritmas (36).
18
1.2.6. Prevencija
Norint išvengti hipokalcemijos po veršiavimosi, reikia sudaryti tinkamą šėrimo racioną, kuriame turėtų netrūkti kalcio ir magnio. Likus 5 savaitėms iki apsiveršiavimo, neduoti pašarų, kuriuose yra daug kalio, natrio, nes šie elementai yra kalcio antagonistai, tačiau reikia padidinti sieros ir chloro kiekį (17). Galima prevencija yra tinkamai subalansuotas mineralinių medžiagų kiekis racione. Didžiausią dėmesį reikia skirti kalcio ir fosforo kiekiui. Fosforo koncentracija turi būti apie 0,25 - 0,3 proc., o kalcio svyruoti apie 1,0 proc. (43). Po veršiavimosi rekomenduojama naudoti geriamąjį kalcį, kuris dažniausiai būna kalcio chlorido pavidalu. Kalcis absorbuojamas per 30 min., o kraujyje kalcio kiekis padidėja per 4 - 6 valandas. Kita prevencija būtų kietas boliusas, kuris yra padengtas riebalais. Jo sudėtyje yra kalcio chlorido ir kalcio sulfato. Ši medžiaga duodama du kartus: pirmą kartą veršiavimosi metu, antroji dozė kartojama po 12 valandų (43).
1.3 . Acidozė
Acidozė dažniausiai pasireiškia sutrikus rūgščių ir šarmų pusiausvyrai. Prasidėjus acidozei kraujas pradeda rūgštėti, kraujo pH – 7,2, o laktatų koncentracija gali pakilti virš 5 mmol/l (norma 1,2 mmol/l). Gyvūnai, patyrę karščio stresą, turi polinkį sirgti acidoze, todėl pradeda mažėti produktyvumas, sumažėja apetitas, sergama laminitu. Acidozę sukelia pieno rūgšties kaupimasis didžiajame prieskrandyje, kurio pH sumažėja žemiau nei 5, o tai gali sukelti mirtingumą. Taigi, norint išvengti šios ligos, reikia palaikyti tinkamą prieskrandžio pH, kurio norma 5,8 - 7,2 (44).
Atrajotojams suvartojus labai didelį krakmolo ar cukraus kiekį (šių medžiagų gausu grūduose, cukriniuose runkeliuose, bulvėse), pasireiškia ūmi acidozė. Išsivysčius šiai acidozės formai dėl greitos krakmolo fermentacijos, staigiai ir ilgam sumažėja didžiojo prieskrandžio pH. Esant pakitusiai prieskrandžio pH, žūva dalis prieskrandžio mikrofloros, tačiau yra mikrobų, kurie gali gyventi rūgštinėje terpėje (45).
Po ūmios formos gali išsivystyti poūmė forma, kuomet pirmiausia prieskrandžio pH sumažėja iki 5,6, o vėliau atkuriama virš 5,6. Esant tokiems didžiojo prieskrandžio pokyčiams sumažėja jo peristaltika, skaidulų virškinimas, pažeidžiama prieskrandžio gleivinė. Pažeidus gleivinę yra didelė tikimybė patekti bakterijoms, kurios sukelia uždegimą ir sumažina maistinių medžiagų absorbciją (45).
19
1.3.1. Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai
Didžiajame prieskrandyje vyrauja gramteigiamos bakterijos: Micrococcus, Staphylococcus, Streptococcus, Corynebacterium, Lactobacillus ir Propionibacterium genčių nariai (46). Daug gramneigiamų ir laktatą vartojančių bakterijų (kaip Megasphaera elsdenii ir Selenomonas ruminantium) yra jautrios žemai pH, todėl pieno rūgšties bakterijų populiacija didėja esant mažam prieskrandžio pH (47).
1.3.2. Simptomai
Gaunant didelį kiekį greitai fermentuojamų angliavandenių ir nepakankamo kiekio skaidulų didžiojo prieskrandžio pH pradeda mažėti iki 4,5, todėl stipriai yra pažeidžiamas prieskrandžio gleivinės epitelis, prasideda prieskrandžio gleivinės uždegimai ir sumažėja peristaltika. Gyvūnas mažiau ėda, gausiai viduriuoja, atsiranda pilvo skausmai, išpūtimas, sumažėjęs produktyvumas, pieno riebalų sumažėjimas, krenta svoris, nuo karvės jaučiamas acetono kvapas, gali pasireikšti laminitas ar kepenų abscesas. Labai retais atvejais pasireiškia abortas arba negyvų veršelių atvedimas, apakimas ar net pakitusi eisena. Auskultuojant girdima tachikardija ir tachipnėja, palpuojant pastebimas užsitęsęs kapiliarų prisipildymo greitis bei šaltos galūnės (47, 48, 49).
1.3.3. Diagnostika
Acidozę galima diagnozuoti pagal klinikinius požymius ir naudojantis prieskrandžio turinio analizės tyrimu ir rumenocenteze. Rumenocentezės metodas yra lengviau toleruojamas gyvuliui, bet suteikia labai mažai informacijos apie didžiojo prieskrandžio terpę. Naudojama vietinė anestezija, kai galvijas nejaučia skausmo atliekamoje procedūros vietoje (47). Diagnozuojama kartu su gretutinėmis ligomis (mastitu, metritu, peritonitu) (48).
1.3.4. Gydymas
Prieš pradedant gydymą pirmiausiai reikia didžiajame prieskrandyje neutralizuoti esančias rūgštis. Neutralizavimui naudojamas 400 g magnio hidroksidas, kuris yra ištirpinamas 10 l vandenyje arba 1g/kg sodos bikarbonato, kuris ištirpinamas 10 l vandenyje ir sugirdomas. Gydyme naudojamas flunixinmeglume (1mg/kg) leidžiamas į veną kas 8 valandas. Naudojamas natrio chlorido tirpalas, kurio į veną švirkščiama 1000,0 ml. Natrio chloridas turi įtakos elektrolitų disbalansui ir mažina dehidratacijos laipsnį. Galima leisti tiaminą (vit. B1), kuris atkuria ląstelių ir audinių funkcijas bei mažina acidozę (49, 50, 51).
20
1.3.5. Prevencija
Didžiojo prieskrandžio acidozės prevencija dažniausiai susijusi su ūkio valdymo praktika. Galvijams, kurie anksčiau nebuvo šeriami dideliu kiekiu koncentruotų pašarų, turi būti ribojamas lengvai virškinamų pašarų kiekis. Rekomenduojama vengti staigaus pašarų pasikeitimo tam, kad prieskrandyje esančios bakterijos galėtų prisitaikyti prie naujų pašarų. Rekomenduojama galvijus šerti vienodu pašaro kiekiu ir vienodu laiku. Svarbu sudaryti pereinamąsias grupes: 2 - 3savaites iki numatomo apsiveršiavimo ir 2 - 3 savaites po apsiveršiavimo, siekiant palaipsniui pereiti nuo užtrūkusių karvių raciono (apėmingas, mažiau koncentratų) prie šviežiapienių karvių labiau koncentruoto raciono. Taip pat būtina stebėti, ar pašaro nėra likę ir ar gyvūnai nėra alkani. Galima naudoti pašarų priedus, tokius, kaip jonoforiniai antimikrobiniai vaistai, bicar-bonate ir kalkakmenis, kurie sumažina ligos sunkumą ir dažnumą (52).
1.4. Mastitas
Mastitas yra ekonomiškai nuostolingiausia laktuojančių karvių liga. Tai pieno liaukos uždegimas, kuomet sumažėja pieno kiekis, kokybė. Stafilokokai, streptokokai, enterokokai yra labiausiai paplitę patogenai, kurie sukelia mastitą. Esant pieno liaukos uždegimui sureaguoja epitelio ląstelės, leukocitai, makrofagai ir neutrofilai, kurie apibūdinami kaip somatinės ląstelės. Kai karvės neserga mastitu, piene somatinių ląstelių skaičius (SLS) vyrauja < 200 000 1 ml pieno. SLS kiekį piene galima nustatyti atlikus Kalifornijos mastito testą. Karvės, kurios serga mastitu, piene dažnai pastebimi pieno cheminiai, fiziniai, citologiniai ir bakteriologiniai pokyčiai (53, 54).
Hipokalcemija turi didelės įtakos mastito atsiradimui, ketozei bei produktyvumui. Esant hipokalcemijai, karvės kraujyje kalcio kiekis sumažėja < 8,5 mg/dL. Sumažėjus kalcio kiekiui, silpniau susitraukinėja raumenys, įskaitant ir spenio sfinkterio raumenį. Spenio sfinkteris turėtų užsidaryti po melžimo ar žindymo, tačiau trūkstant kalcio, raumuo neužsidaro, padidėja rizika patekti bakterijoms, kurios ir sukelia mastitą (55).
21
1.4.1. Veiksniai įtakojantys mastito atsiradimą
• Bakterijos, kurios turi įtakos simptomams. Vienos iš jų labiau įtakoja klinikinius simptomus, kitos – subklinikinius.
• Fiziologinė karvės būklė: mastitas gali pasireikšti bet kuriuo metu, tačiau dažniausiai karvės suserga pirmąjį mėnesį po apsiveršiavimo.
• Karvės amžius. Dažniausiai mastitu serga šviežiapienės karvės.
• Melžimo technologija: netaisyklingas melžimo prietaisų naudojimas ir jų priežiūra. • Aplinka: šia liga dažniausiai susergama pavasarį ar rudenį, kai yra šaltesni orai (56).
1.4.2. Simptomai
Mastitas skirstomas į klinikinį ir subklinikinį.
Klinikinio mastito požymiai matomi piene. Dažniausiai pastebimi šie: spalvos pokyčiai, krešuliai ir pakitusi konsistencija, primelžto pieno kiekio sumažėjimas, dehidratacija, hipertermija, letargija, svorio sumažėjimas, apatija. Tešmuo gali būti paraudęs, patinęs, skausmingas ar net karštas.
Subklinikinio mastito simptomai: esant subklinikiniam mastitui požymių nepastebėsime, todėl reikia tirti somatinių ląstelių kiekį piene. Subklinikinį mastitą galima tirti Kalifornijos mastito testu (57).
1.4.3. Kalifornijos mastito testas
Kalifornijos mastito testas (CMT) naudojamas subklinikinio mastito nustatymui. CMT reagentas, sumaišytas su pienu, reaguoja su piene esančiais leukocitais. Uždegimo metu šių kraujo kūnelių randama daug. Įvykus reakcijai tarp piene esančių leukocitų ir reagento, mišinys pradeda tirštėti, todėl tokia reakcija parodo uždegimo laipsnį. Kuo intensyvesnė reakcija, tuo didesnis CMT balas (57). CMT tyrimas yra ekonomiškas, jį galima atlikti melžimo metu. Prieš atliekant tyrimą pirmas čiurkšles reikia nutraukti ir iš kiekvieno ketvirčio atskirai į lėkštelę numelžti po 1 ar 2 čiurkšles pieno. Tada lėkštelę su pienu paversti į šoną, kad didžioji dalis pieno išbėgtų ir liktų 1 ar 2 šaukšteliai pieno (5 – 10ml.). Tada pilamas CMT reagentas į kiekvieną lėkštelės skyrių atskirai. Reagento kiekis turėtų atitikti lėkštelėje esančio pieno kiekį. Supylus reagentą pienas sukamaisiais judesiais sukamas ir žiūrima, ar kiekvieno ketvirčio piene neatsiranda uždegiminės reakcijos (58).
Šviežią nešaldytą pieną galima tirti iki 12 val, o patikimus rezultatus iki 36 val. galima gauti iš šaldyto pieno (59).
22
CMT privalumai: 1. Gana tikslus matuojant piene somatinių ląstelių koncentraciją. 2. Tyrimas nebrangus, nes nereikia įrangos.
3. Aplinkos temperatūra neturi įtakos tyrimų rezultatams.
CMT trūkumai: 1. Klinikinio mastito reakcija nebus teigiama dėl sunaikintų leukocitų. 2. Balai rodo leukocitų kiekio diapozoną, o ne tikslų skaičių.
3. CMT testo balai gali būti nevienodi (60).
CMT reakcijos balai
CMT balai Somatinių ląstelių skaičius
N(neigiamas) 100,000
T(teigiamas) 300,000
1 900,000
2 2700,000
3 8100,000
2 pav. CMT reakcijos balai (60)
CMT testo įvertinimas.
Simbolis Reikšmė Reakcijos apibūdinimas
N Neigiamas Mišinys skystas, vienalytis, netirštas T Teigiamas Silpnai krešantis, ilgiau sukant gali išnykti 1 Silpnai teigiamas Silpnai krešantis
2 Vidutiniškai
teigiamas
Iš karto sutirštėja
3 Stipriai teigiamas Susiformuoja gausus krešulys, kuris būna panašus į keptą kiaušinį.
23
4 pav. CMT testo atlikimas (61)
5 pav. CMT testo atlikimas (61)
6 pav. CMT testo atlikimas (61)
Nutraukti pirmą priešpienį, tada laikyti CMT lėkštelę lygiagrečiai tešmeniui ir primelžti po 5 - 10 ml į kiekvieną skiltį.
Idealus pieno kiekis CMT lėkštelėje (5 - 10ml.).
Į lėkštelę įpilti reagento lygiagrečiai tiek pat, kiek yra pieno.
24
7 pav. CMT testo atlikimas (61)
1.4.4. Patogenai
Mastitą gali sukelti daugiau kaip 135 skirtingų mikroorganizmų rūšių (bakterijos, dumbliai, grybeliai), tačiau didžiausią įtaką turi stafilokokai, streptokokai ir gramneigiamos bakterijos. Pagrindiniai aplinkos patogenai – Streptococcus agalactiae (Streptococcus spp.), koliforminės rūšys (Escherichia coli, Klebsiella spp., Enterobacter spp.) ir Pseudomonas spp. Staphylococcus aureus. Šie užkrečiamieji sukėlėjai perduodami keliais būdais (per melžimo įrenginius, per išmatas). Bakterijos skirstomos į užkrečiamas, kurios gyvena ant spenių odos ir kurios gali patekti į spenio kanalą, ir aplinkos sukėlėjus, kuriais užsikrėsti galima, kai spenių kanalas kontaktuoja su aplinka (išmatos, pašarai, žolė) (62).
Lėkštelę su reagentu ir pienu sukti sukamaisiais judesiais 10 – 30 sekundžių.
25
Užkrečiami sukėlėjai Aplinkos sukėlėjai Kiti patogenai Staphylococcus aureus Eschericia coli Neigiamos koaguliazės
stafilokokai. Streptococcus agalactiae Klebsiella spp.
Streptococcus dysgalactiae Citrobacter spp. Mycoplasma spp. Serratia spp. Corynebacterium spp. Enterobacter spp. Proteus spp. Streptococcus uberis Streptococcus dysgalactiae Streptococcus spp. Enterococcus faecalis Enterococcus faecium Aerococcus spp. Pseudomonas spp. Bacillus spp. Arcanbacterium pyogenes Nocardia spp. Yeast spp. Prototheca spp.
8 pav. Galvijų mastito sukėlėjų klasifikacija (62)
Streptococcus agalactiae yra gramteigiamos bakterijos, kurios yra pagrindiniai patogenai, sukeliantys karvių subklinikinį mastitą. Šios gramteigiamos bakterijos aplinkoje išgyvena trumpą laiką, bet pieno liaukoje gyvena neribotą laiką. Bakterijos suformuoja mažas, pilkai baltas kolonijas. Veterinarijos laboratorijoje nustatomos pagal CAMP faktorių (62).
Streptococcus dysgalactiae yra viena iš labiausiai paplitusių bakterijų, kurios užkrečia pieno liaukas esant palankioms sąlygoms, tokioms, kaip šiluma, drėgmė ir kiti faktoriai. Šis patogenas gali turėti sąveikos su plazmos baltymais (imunoglobulinu G, albuminu, fibronektinu, fibrinogenu) (62). Koliforminėms bakterijoms priklauso E. coli, kuri fermentuoja laktozę. Esant sukeltam E. coli mastitui kraujyje padidėja neutrofilų kiekis (62).
26
1.4.5. Diagnostika
Svarbu diagnozuoti mastito sukėlėją, kad tiksliai būtų galima paskirti vaistus efektyviam ir tinkamam gydymui.
Mastitui diagnozuoti dažniausiai pasirenkamas Kalifornijos mastito testas, kuris yra greitas ir patogus, nes nereikia vykti į laboratoriją, o galima atlikti fermoje. Šiam tyrimui reikia šviežio, ką tik pamelžto pieno, tačiau šis testas turi ir minusą – juo negalima identifikuoti mastito sukėlėjo.
Mastitui nustatyti naudojamas ir somatinių ląstelių skaičiavimas, kuriam atlikti reikia šviežio pieno. Šis tyrimas yra greitas, galima identifikuoti patogeną, tačiau jį atlikti galima tik laboratorijoje.
ELISA metodas identifikuoja mastito sukėlėją, yra greitas, tačiau jį atlikti reikia laboratorijoje. Pienas gali būti naudojamas šviežias ar šaldytas.
Bakteriologinis tyrimas nustato mastito sukėlėją, tam naudojamas šviežias nešaldytas pienas (63).
1.4.6. Gydymas
Efektyvus mastito gydymas priklauso nuo įvairių faktorių: karvės būklės, ligos sukėlėjų ir naudojamų vaistų. Gydymas priklauso ir nuo karvių amžiaus, laktacijos stadijos, karvės imuniteto (64).
Gramteigiamoms bakterijoms gydyti naudojami makrolidiniai antibiotikai ir gentamicinas. Gramneigiamoms bakterijoms – polimiksinas, penicilinas, kuriais dažniausiai gydoma 2 - 3 dienas. Esant lėtiniam mastitui naudojama 5 proc. arba 10 proc. dekstrozės tirpalas, kuris švirkščiamas po oda 2 - 3 paras kas 12 valandų (65).
Gydant svarbu naudoti antioksidantus. Vienas reikšmingiausių – vitaminas C, nes sergant mastitu vitamino C organizme mažėja. Svarbus ir cinkas, kuris įtakoja keratino vientisumą. Sumažėjus cinkui piene didėja somatinių ląstelių kiekis (66).Mastitui gydyti dažniausiai naudojami antibiotikai, tačiau didelis antibiotikų kiekis turi neigiamos įtakos. Vis dažniau patogenai tampa atsparesni antibiotikų poveikiui (67).
27
1.4.7. Prevencija
Siekiant ūkyje sumažinti mastito pasireiškimą, reikia kontroliuoti visus ūkio vadybos momentus –nuo užtrūkusių ir melžiamų karvių laikymo, šėrimo, melžimo technologijos iki medžiagų apykaitos ligų kontrolės ir prevencijos (62).
Taip pat didelę įtaką turi melžimo higiena. Prieš melžimą karvės spenius reikėtų nudezinfekuoti, kad nebūtų bakterijų, kurios lengvai gali patekti į pieną. Po melžimo spenius reikia nudezinfekuoti panardinus juos į jodo tirpalą, kuris sumažina mikroorganizmų skaičių spenių paviršiuje. Rekomenduojama patikrinti, ar tinkamai veikia melžimo aparatas, ar vakuuminis slėgis yra geras (275 – 300 mm gyvsidabrio stulpelio). Didelės įtakos turi mityba, kurioje turėtų netrūkti antioksidantų ir mikroelementų. Cinkas ir vitaminas A turi didelės įtakos epiteliui ir keratino kokybei bei kiekiui. Antikūniams, kurie galėtų kovoti su antigenais, didelę reikšmę turi riebalai, baltymai, selenas, cinkas, varis ir vitaminai A, D, E. Tačiau perdozavus šių medžiagų gali pasireikšti mieguistumas, judesių sutrikimai, sustojęs augimas, vėmimas (68).
Kaip prevencinė priemonė gali būti naudojami probiotikai. Probiotikams gaminti dažniausiai naudojamos pieno rūgšties bakterijos: Lactobacillus, Bifidobacterium, Lactococcus, Enterococcus, Streptococcus, Saccharomyces. Visos šios bakterijos yra gramteigiamos. Jos turi platų antimikrobinį spektrą. Lactoccocuslactis gamina lakcitiną ir bakteriociną, kurie daro neigiamą poveikį mastito sukėlėjams (62). Probiotinėmis kultūromis yra šeriamos karvės. Jomis yra purškiamos guoliavietės ir karvių gardai.
28
2. Tyrimo metodika
Vieta ir laikas: tyrimas buvo atliekamas 2020-07-01 – 2020-10-01 laikotarpiu pieninių galvijų ūkyje Kauno rajone. Šiame ūkyje laikoma apie 3500 galvijų, iš kurių 1100 yra melžiamos karvės. Karvės nuolatos laikomos šaltuose tvartuose, palaidos garduose, ant grotelių. Šiame ūkyje yra du karvių racionai: melžiamų ir užtrūkusių. Melžiamų karvių racionas sudarytas iš kukurūzų grūdainio, runkelių melasos, silosuotų cukrinių runkelių griežinių, žolės siloso, kukurūzų siloso, šieno, kvietinių šiaudų, vandens. Užtrūkusių karvių racionas sudarytas iš rapsų rupinių, kviečių, mineralinių vitamininių papildų Vilomin Gold Plus North ir Vilomin Ureas. Melžiamos karvės šeriamos 2 kartus per dieną, o užtrūkusios – 1 kartą per dieną. Karvės melžiamos robotizuotai, į robotus eina pačios laisvu grafiku. Karvės į melžimo robotus skatinamos eiti šeriant jas koncentruotais pašarais. Šių pašarų melžimo metu gauna po 2 kg per dieną. Iš viso ūkyje naudojama 12 modernių „Lely Astronaut“ melžimo robotų.
Tyrimo eiga: moksliniam baigiamajam tyrimui buvo sudarytos dvi tiriamosios grupės: bandomoji (n=9) ir kontrolinė (n=9). Tiriamosios grupės buvo sudaromos atsižvelgiant į Ca koncentraciją kraujo serume. Karvės, kurių Ca koncentracija < 2, buvo įtrauktos į bandomąją grupę (grupė 1), o karvės, kurių kraujo serumo koncentracija ≥ 2, buvo įtrauktos į kontrolinę grupę (grupė 2). Kraujo mėginiai buvo imami du kartus: 1-ą dieną po karvės apsiveršiavimo ir 30-ą laktacijos dieną. Per tyrimo laikotarpį (30 d.) buvo registruojama: pieno primilžis (kg), SLS, elektrinis pieno laidumas (EL) ir mastito pasireiškimas.
Kraujo tyrimams buvo paimta 36 mėginiai, kurie buvo pristatyti į LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikos laboratoriją biocheminiams tyrimams. Iš kraujo serumo buvo tiriama Ca, AST, GGT, ALB.
Kraujo mėginio paėmimui skirtos priemonės:
• Vakuuminis mėgintuvėlis (BD Vacutainer Plus Plastic Serum Tubes). Kilmės šalis – D. Britanija. • Adatos fiksatorius.
• Vienkartinė adata. • Vatos gabalėlis.
29
Kraujo mėginio paėmimo technika: 1. Gyvūnas fiksuojamas.
2. Aseptizuojama dūrio vieta.
3. Į uodegos veną (v. coccygea) įduriama adata su prisuktu adatos laikikliu. 4. Prijungiamas mėgintuvėlis.
5. Pritekėjus į mėgintuvėlį pakankamam kiekiui kraujo, pirmiausia nuo sistemos atjungiamas mėgintuvėlis, o paskui ištraukiama adata.
6. Dūrio vieta prispaudžiama dezinfekciniu skysčiu apipurkštu vatos gabalėliu. 7. Mėginio registravimas, užrašomas karvės identifikavimo numeris.
8. Mėginiai vežami į LSMU VA laboratoriją, kurioje kraujas 7 min. 3000 apsisk./min. greičiu, nucentrifūguojamas „Hettich“ (Vokietija), tuomet nupilamas serumas į mėgintuvėlius ir tiriami kraujo biocheminiai parametrai (Ca, ALB, GGT, AST). Biocheminis tyrimas atliktas kraujo biocheminiu analizatoriumi „Randoxdaytona“ (Didžioji Britanija).
Duomenų analizė ir statistika: visi duomenys buvo suvesti į „Microsoft Exel“ programą. Statistinei analizei naudojau socialinių mokslų statistinį paketą – „SPSS Statistic“ programą.
30
TYRIMO REZULTATAI
9 pav. Kalcio koncentracijos pasiskirstymas tarp grupių
Lygindami kalcio koncentracijos pasiskirstymą grupėse, matome, kad pirmoje grupėje kalcio kiekis yra mažesnis (2,2 mmol/l) nei antroje grupėje, kurioje kalcio koncentracija buvo (2,41 mmol/l).
10 pav. Pieno kiekio pasiskirstymas tarp grupių
Apskaičiavus tiriamųjų grupių produktyvumą, nustatyta, kad karvės, kurių kalcio (Ca) kiekis kraujo serume buvo didesnis, produktyvesnės ir davė didesnį pieno kiekį 45,43 ± 5,51 nei tos, kurių kalcio (Ca) kiekis kraujo serume buvo mažesnis, atitinkamai 43,48 ± 5,85.
2,2 2,41 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 Ca k o n ce n trac ij a k ra u jy je m m o l/ l
Kalcio koncentracija grupėse
± 0,08
± 0,10
Grupė 1 (Ca < 2) Grupė 2 (Ca ≥ 2)
43,48 45,33 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 Pie no k iek is , k g ./ par ą
Pieno kiekis (kg/parą)
Grupė 1 (Ca < 2)
± 5,85 ± 5,51
31
11 pav. Riebalų ir baltymų santykio skirtumas grupėse
Vertinant pieno riebalų/baltymų santykio pokyčius tarp tiriamųjų grupių pastebėta, kad pirmoje grupėje riebalų/baltymų santykio skirtumas yra mažesnis (1,26) nei antroje grupėje, kurios santykis yra 1,33.
12 pav. Pieno riebumo ir baltymingumo palyginimas tarp grupių
Palyginus tiriamųjų grupių karvių pieno sudėtį pieno baltymų ir riebalų atžvilgiu, nustatyta, kad tiek bandomojoje (grupė 1), tiek kontrolinėje (grupė 2) grupėje riebalų kiekis piene buvo toks pats – 4,55 ± 0,47. Baltymų kiekis bandomojoje grupėje buvo mažesnis (3,41 ± 0,23) nei kontrolinėje grupėje (3,59 ± 0,19). 1,26 1,33 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4 Sk ir tum as , %
Pieno riebalų/baltymų santykis ir jo pasiskirstymas tarp grupių
Grupė 1 (Ca < 2) Grupė 2 (Ca ≥ 2)
4,55 4,55 3,41 3,59 0 1 2 3 4 5 R ieba lų ir bal ty m ų k iek is, %
Karvių pieno riebumo ir baltymingumo palyginimas
Riebalai Baltymai Grupė 1 (Ca < 2) ± 0,47 ± 0,23 ± 0,65 ± 0,19 Grupė 2 (Ca ≥ 2)
32
13 pav. Pieno elektrinio laidumo pasiskirstymas grupėse
Vertindami, kaip pieno elektrinis laidumas pasiskirstė tarp grupių, nustatėme, kad pirmoje karvių grupėje (Ca < 2,0) pieno elektrinis laidumas buvo 1,29 µS/cm mažesnis nei antrojoje grupėje (Ca ≥ 2,0).
14 pav. Visų tiriamųjų karvių koreliacija tarp pieno elektrinio laidumo µS/cm ir kalcio kiekio (Ca)
Norėdami nustatyti kraujo serumo Ca ryšį su pieno elektriniu laidumu atlikome koreliacijos skaičiavimus. Remiantis Pirsono koreliacijos analize, nustatėme, kad tarp dviejų kintamųjų – pieno elektrinio laidumo (µS/cm) ir kalcio – yra teigiama ir stipri koreliacija. Tačiau statistinis patikimumas nebuvo nustatytas. 69,67 70,96 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Pie no el ek tr ini s lai dum as µS/
cm Pieno elektrinio laidumo pasiskirstymas tiriamosiose grupėse
Pieno elektrinis laidumas
Grupė 1 (Ca < 2) Grupė 2 (Ca ≥ 2)
± 2,59 ± 10,82 P ien o elek tri nis laid um as µS/ cm
33
15 pav. Visų tiriamųjų karvių koreliacija tarp somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) ir kalcio kiekio (Ca)
Norint nustatyti priklausomybę tarp kalcio ir somatinių ląstelių skaičiaus buvo atlikta koreliacinė analizė taikant Pirsono (Pearson) metodą. Nustatėme, kad tarp dviejų kintamųjų, somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) ir kalcio (Ca), yra teigiamas vidutinio stiprumo ryšys, kurio statistinė reikšmė yra p < 0,05.
16 pav. Karvių susirgimų skaičius mastitu tiriamosiose grupėse
Palyginus karvių sergamumą tarp pirmosios ir antrosios grupių, diagramoje galima matyti, kad pirmoje grupėje buvo daugiau karvių, sergančių mastitu nei antroje grupėje.
5 3 0 1 2 3 4 5 6 K ar vi ų se rg am um o sk ai či us , v nt Karvių sergamumas
34
17 pav. AST ir GGT kraujo rodiklių palyginimas grupėse
Lygindami kraujo biocheminius rodiklius tarp pirmosios ir antrosios grupių, nustatėme, kad pirmoje grupėje fermento AST koncentracija 0,95 proc. mažesnė nei antroje. Fermento GGT koncentracija taip pat buvo mažesnė 0,99 proc. pirmoje grupėje nei antroje.
18 pav. ALB kraujo rodiklio palyginimas tarp grupių
Palyginę albumino kiekį kraujyje, matome, kad antroje grupėje, lyginant su pirmąja (5,71 ± 1,60), ALB buvo nežymiai didesnis (35,76 ± 1,42).
108,39 31,81 113,56 32,12 0 20 40 60 80 100 120 AST GGT Ferm ent ų ki ek is k rauj yj e U /L
Karvių kraujo rodiklių palyginimas
Grupė 1 (Ca < 2) Grupė 2 (Ca > 2) ± 63,96 ± 28,15 ±13,24 ≥ 35,71 35,76 0 5 10 15 20 25 30 35 40 A L B k iek is k ra u jo se ru m e U/L
ALB palyginimas tarp grupių
ALB
Grupė 1 (Ca < 2) Grupė 2 (Ca ≥ 2)
± 1,60 ± 1,42
35
REZULTATŲ APTARIMAS
Duomenys analizei rinkti nuo 2020 m. liepos mėnesio iki 2020 m. spalio mėnesio. Buvo imami karvių kraujo mėginiai 1-ą ir 30-ą apsiveršiavimo dieną. Naudojant ūkyje pažangią bandos valdymo sistemą „Lely Vector“, per visą laikotarpį buvo stebimas paros kiekio primilžis, riebumas, baltymingumas, somatinių ląstelių skaičius (SLS) bei pieno elektrinis laidumas. Karvės buvo suskirstytos į dvi grupes – bandomąją ir kontrolinę.
Karvės buvo suskirstytos pagal kalcio kiekį kraujyje. Bandomojoje grupėje (grupė 1) karvės turėjo mažesnį kalcio kiekį nei kontrolinėje grupėje (grupė 2). Ehsan Mahjoubi ir kitų autorių (2018 m.) teigimu, kalcio koncentracija kontrolinėje grupėje taip pat didesnė (69).
Nustatėme, kad tiriamosios karvės, priskirtos antrajai grupei, buvo 1,04 proc. produktyvesnės nei tos karvės, kurios buvo priskirtos pirmajai grupei. Tokiam pieno kiekio skirtumui tarp tiriamųjų grupių įtakos galėjo turėti tai, kad bandomojoje grupėje per visą tyrimo laikotarpį buvo daugiau karvių, susirgusių mastitu. Šie mūsų tyrimo metu gauti rezultatai sutampa su M.L Kelly ir kitų autorių (1998 m.) duomenimis, nes jie taip pat nustatė, jog karvės, kurių kalcio kiekis kraujo serume didesnis (Ca ≥ 2), yra produktyvesnės (70).
Vertindami pieno riebalų / baltymų santykio skirtumą tarp grupių, nustatėme, kad kontrolinėje grupėje santykis buvo didesnis nei bandomojoje. Remiantis Banevičiaus ir kitų autorių (2016 m.) atlikto tyrimo duomenimis, galima teigti, kad karvių, kurių kalcio koncentracija kraujo serume didesnė, pieno riebalų / baltymų santykis yra didesnis (71).
Paskaičiavus tiriamųjų karvių koreliacijas tarp somatinių ląstelių skaičiaus ir kalcio kiekio bei tarp pieno elektrinio laidumo µS/cm ir kalcio kiekio, buvo gautos abi teigiamos koreliacijos. Tačiau SLS koreliacija su Ca nustatytas vidutiniškai stiprus ryšys (p > 0,05), o pieno elektrinio laidumo ir Ca koreliacijai nustatytas stiprus ryšys buvo statistiškai nepatikimas. A. Nogalska ir kiti autoriai (2020 m.) savo atliktame tyrime nustatė, kad tarp SLS ir Ca koreliacijos yra neigiamas ryšys (72).
Per visą tyrimo laikotarpį, kai kraujas buvo imtas 1-ą ir 30-ą dieną, bandomojoje grupėje mastitu susirgo 5 karvės, o kontrolinėje – 3 karvės. Wenz ir kiti autoriai (2001 m.) savo darbe teigia, kad karvių, kurių kalcio koncentracija kraujo serume buvo mažesnė (Ca < 2), taip pat dažniau sirgo mastitu nei tos, kurių kalcio koncentracija buvo didesnė (73).
Aspartamo aminotransferazė ir gama-gliutamiltransferazė bei albuminų kiekiai kontrolinėje grupėse buvo padidėję, tačiau Sevinc ir kiti autoriai (2001 m.) savo darbuose skelbė, kad karvių, kurių kalcio kiekis kraujo serume didesnis (Ca ≥ 2), kraujo rodiklių koncentracija (AST, ALB, GGT) buvo mažesnė nei tų, kurių kalcio koncentracija kraujo serume buvo mažesnė (Ca < 2) (74).
36
IŠVADOS
1. Nustatėme, kad tarp kraujo rodiklių ir kalcio yra ryšys. Kuomet kalcio koncentracija kraujyje būna didesnė, tai tirtų rodiklių ALB, AST, GGT koncentracijos taip pat būna didesnės. 2. Karvės, kurių kalcio kiekis kraujo serume buvo mažesnis, dažniau sirgo mastitu bei buvo
mažiau produktyvios.
3. Nustatyta, kad esant mažesnei kalcio koncentracijai kraujo serume somatinių ląstelių skaičius bei pieno elektrinis laidumas būna didesni.
37
REKOMENDACIJOS
Kadangi hipokalcemija daro įtaką somatinių ląstelių skaičiui piene bei mastitų pasireiškimui, siekiant sumažinti SLS koncentraciją piene, o tuo pačiu ir mastito pasireiškimą, reikia tinkamai subalansuoti mineralinių medžiagų kiekius laktuojančių ir užtrūkusių karvių racione.
38
PADĖKA
Dėkoju savo darbo vadovui vet. Gyd. Mindaugui Televičiui už visapusišką pagalbą rašant baigiamąjį magistrinį darbą, už duotus patarimus bei didelę kantrybę.
39
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. A.P. Matusevičius, V. Špakauskas „Galvijų mineralinių medžiagų apykaita, jos sutrikimai, profilaktika ir gydymas“ Kaunas, 2012.
2. Oetzel, G. K. (1988). Parturient paresis and hypocalcemia in ruminant live stock. Veterinary Clinics of North America: Food Animal Practice, 4(2), 351-364.
3. Wathes, D. C., Fenwick, M., Cheng, Z., Bourne, N., Llewellyn, S., Morris, D. G., ...
&Fitzpatrick, R. (2007). Influence of negative energy balance on cyclicity and fertility in the high producing dairy cow. Theriogenology, 68, S232-S241.
4. García, A., Cardoso, F. C., Campos, R., Thedy, D. X., &González, F. H. (2011). Metabolic evaluation of dairy cows submitted to three different strategies to decrease the effects of negative energy balance in early postpartum. Pesquisa Veterinária Brasileira, 31, 11-17. 5. Krogh, M. A., Toft, N., &Enevoldsen, C. (2011). Latent class evaluation of a milk test, a urine
test, and the fat-to-protein percentage ratio in milk to diagnose ketosis in dairy cows. Journal of dairy science, 94(5), 2360-2367.
6. Persson, Y., Nyman, A. K. J., & Grönlund-Andersson, U. (2011). Etiology and antimicrobial susceptibility of udder pathogens from cases of subclinical mastitis in dairy cows in Sweden. Acta Veterinaria Scandinavica, 53(1), 36.
7. Shome, B. R., Das Mitra, S., Bhuvana, M., Krithiga, N., Velu, D., Shome, R., ... &Rahman, H. (2011). Multiplex PCR assay for species identification of bovine mastitis pathogens. Journal of applied microbiology, 111(6), 1349-1356.
8. Zadoks, R. N., Middleton, J. R., McDougall, S., Katholm, J., &Schukken, Y. H. (2011). Molecular epidemiology of mastitis pathogens of dairy cattle and comparative relevance to humans. Journal of mammary gland biology and neoplasia, 16(4), 357-372.
9. Idriss, S. E., Foltys, V., Tančin, V., Kirchnerová, K., Tančinová, D., &Zaujec, K. (2014). Mastitis pathogens and their resistance against antimicrobial agents in dairy cows in Nitra, Slovakia. Slovak Journal of Animal Science, 47(1), 33-38.
10. Jones, G. M., &Bailey, T. L. (2009). Understanding the basics of mastitis.
11. Krogh, M. A., Toft, N., &Enevoldsen, C. (2011). Latent class evaluation of a milk test, a urine test, and the fat-to-protein percentage ratio in milk to diagnose ketosis in dairy cows. Journal of dairy science, 94(5), 2360-2367.
40
12. Vaja, V. B., Manvar, N. B., Dodiya, P. G., Patel, J. S., Joseph, J. P., &Patel, B. R. (2016). Clinico-therapeutic management of ketosis in Gir cattle. International Journal of Science, Environment, 5(5), 3429-3434.
13. Gordon, J. L., LeBlanc, S. J., &Duffield, T. F. (2013). Ketosis treatment in lactating dairy cattle. The veterinary clinics of North America. Food animal practice, 29(2), 433-445. 14. Herdt, T. H. (2019). Overview of ketosis in cattle. MERCK Veterinary Manual, 12. 15. Dzangabulova, A. A., Maulanov, A. Z., & Zhumageldiev, A. A. (2016). Cattle ketosis and
dairy farming in Kazakhstan. Zbiórartykułównaukowych., 54.
16. Stengärde, L. (2010). Displaced abomasum and ketosis in dairy cows (Vol. 2010, No. 56).
17. Đoković, R., Ilić, Z., Kurćubić, V., Petrović, M., Cincović, M., Petrović, M. P., &
Caro-Petrović, V. (2019). Diagnosis of subclinic alketosis in dairy cows. Biotechnology in Animal Husbandry, 35(2), 111-125.
18. Рахимжанова, Д. Т., Есжанова, Г. Т., & Серикканкызы, Г. KETOSIS IN CATTLE: OVERVIEW OF DIAGNOSTIC METHODS.
19. Vanholder, T., Papen, J., Bemers, R., Vertenten, G., & Berge, A. C. B. (2015). Risk factors for subclinical and clinical ketosis and association with production parameters in dairy cows in the Netherlands. Journal of dairy science, 98(2), 880-888.
20. Antanaitis, R., & Žilaitis, V. (2016). Pieninio tipo karvių bandos sveikatingumo vertinimas: Metodinis leidinys veterinarijos fakulteto studentams, veterinarijos gydytojams.
21. https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0022030216300698 (žiūrėta 2020 - 10 - 08). 22. https://journals.tubitak.gov.tr/veterinary/issues/vet-16-40-1/vet-40-1-8-1505-16.pdf (žiūrėta
2020 - 10 - 12).
23. McArt, J. A. A., Nydam, D. V., & Oetzel, G. R. (2012). Epidemiology of subclinical ketosis in early lactation dairy cattle. Journal of dairy science, 95(9), 5056-5066.
24. https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0022030216300698 (žiūrėta 2020 - 10 - 23). 25. Chahar, S. K., & Bhartendu Chahar, N. (2018). Management of nervous form of ketosis in
buffalo: A case report. Journal of Entomology and Zoology Studies, 6(3), 947-948.
26. Jawor, P. E., Huzzey, J. M., LeBlanc, S. J., &Von Keyserlingk, M. A. G. (2012). Associations of subclinical hypocalcemia at calving with milk yield, and feeding, drinking, and standing behaviors around parturition in Holstein cows. Journal of dairy science, 95(3), 1240-1248.
41
27. Tatone, E. H., Duffield, T. F., Capel, M. B., DeVries, T. J., LeBlanc, S. J., &Gordon, J. L. (2016). A randomized controlled trial of dexamethasone as an adjunctive therapy to propylene glycol for treatment of hyperketonemia in postpartum dairy cattle. Journal of dairy science, 99(11), 8991-9000.
28. Fernando, S. C., Purvis, H. T., Najar, F. Z., Sukharnikov, L. O., Krehbiel, C. R., Nagaraja, T. G., ... &DeSilva, U. (2010). Rumen microbial population dynamics during adaptation to a high-grain diet. Applied and environmental microbiology, 76(22), 7482-7490.
29. Madreseh-Ghahfarokhi, S., Dehghani-Samani, A., & Dehghani-Samani, A. (2018). Ketosis (acetonaemia) in dairy cattle farms: practical guide based on importance, diagnosis, prevention and treatments. J Dairy Vet Anim Res, 7(6), 299-302.
30. Schafer, A. L., & Shoback, D. M. (2016). Hypocalcemia: Diagnosis and treatment. In Endo text [Internet]. MD Text. com, Inc..
31. Jawor, P. E., Huzzey, J. M., LeBlanc, S. J., &Von Keyserlingk, M. A. G. (2012). Associations of subclinical hypocalcemia at calving with milk yield, and feeding, drinking, and standing behaviors around parturition in Holstein cows. Journal of dairy science, 95(3), 1240-1248. 32. Rodney, R. M., Martinez, N., Block, E., Hernandez, L. L., Celi, P., Nelson, C. D., ... & Lean, I.
J. (2018). Effects of prepartum dietary cation-anion difference and source of vitamin D in dairy cows: Vitamin D, mineral, and bone metabolism. Journal of dairy science, 101(3), 2519-2543. 33. Mirrakhimov, A. E. (2015). Hypercalcemia of malignancy: an up date on pathogenesis and
management. North American journal of medical sciences, 7(11), 483. 34. Nelson, C. D. (2010). Vitamin D signaling in the bovine immune system.
35. Wisnieski, L., Brown, J. L., Holcombe, S. J., Gandy, J. C., & Sordillo, L. M. (2020). Serum vitamin D concentrations at dry-off and close-up predict increased postpartum urine ketone concentrations in dairy cattle. Journal of Dairy Science, 103(2), 1795-1806.
36. BAŞBUĞAN, Y., YÜKSEK, N., & ALTUĞ, N. (2015). Significance of homocysteine and cardiac markers in cattle with hypocalcemia. Turkish Journal of Veterinary and Animal Sciences, 39(6), 699-704.
37. Weaver, S. R., Prichard, A. P., Endres, E. L., Newhouse, S. A., Peters, T. L., Crump, P. M., ... & Hernandez, L. L. (2016). Elevation of circulating serotonin improves calcium dynamics in the peripartum dairy cow. J. Endocrinol, 230(1), 105-123.
38. Fong, J., &Khan, A. (2012). Hypocalcemia: updates in diagnosis and management for primary care. Canadian family physician, 58(2), 158-162.
42
39. Sweeney, B. M., Martens, E. M., Felippe, M. J., & Overton, T. R. (2014). Impacts and evaluation of subclinical hypocalcemia in dairy cattle.
40. Fikadu, W., Tegegne, D., Abdela, N., & Ahmed, W. M. (2016). Milk fever and its economic
consequences in dairy cows: a review. Global Veterinaria, 16(5), 441-452.
41. Chiwome, B., Kandiwa, E., Mushonga, B., Sajeni, S., & Habarugira, G. (2017). A study of the
incidence of milk fever in Jersey and Holstein cows at a dairy farm in Beatrice, Zimbabwe. Journal of the South African Veterinary Association, 88(1), 1-6.
42. Amaral-Phillips D. –Subclinical hypocalcemia or milk fever dairy cows Univesity of Kentucky, 2016.
43. AMARAL, D. (2014). Subclinical hypocalcemia, or milk fever, in dairy cows-why all the fuss? Americas Research-based Learning Network. Consultadoel 15 de mayo de 2014.
44. Pham, A. Q. T., Xu, L. H. R., & Moe, O. W. (2015). Drug-induced metabolic acidosis.
F1000Research, 4.) Alkaline treatment for preventing acidosis in the rumen culture fermenting carbohydrates: An experimental study in vitro.
45. http://www.beefresearch.ca/research-topic.cfm/acidosis-63(žiūrėta 2020 - 11 - 03).
46. Petri, R. M., Schwaiger, T., Penner, G. B., Beauchemin, K. A., Forster, R. J., McKinnon, J. J., &McAllister, T. A. (2013). Changes in the rumene pimural bacterial diversity of beef cattle as affected by diet and induced ruminal acidosis. Applied and environmental microbiology, 79 (12), 3744-3755.
47. Aspects of Acidosis in Ruminants with a Focuson Nutrition: A Review.
48. Gao, X., & Oba, M. (2014). Relationship of severity of subacute ruminal acidosis to rumen fermentation, chewing activities, sorting behavior, and milk production in lactating dairy cows fed a high-grain diet. Journal of dairy science, 97(5), 3006-3016.
49. Li, W., Gelsinger, S., Edwards, A., Riehle, C., & Koch, D. (2019). Transcriptome analysis of rumen epithelium and meta-transcriptome analysis of rumene pimural microbial community in young calves with feed induced acidosis. Scientific reports, 9(1), 1-13.
50. Snyder, E., & Credille, B. (2017). Diagnosis and treatment of clinical rumen acidosis. Veterinary Clinics: Food Animal Practice, 33(3), 451-461.
51.
43
52. Xu, C., Shen, T., Yang, W., Yu, H., Gao, S., & Huang, B. (2016). The effect of subacute ruminal acidosis of dairy cows on productivity, digestibility and greenhouse gase mission. J. Agric. Sci, 8(4), 92.
53. Mishra, A. K., Sharma, N., Singh, D. D., & Gururaj, K. (2018). Prevalence and bacterial etiology of subclinical mastitis in goats reared in organized farms. Veterinary world, 11(1), 20. 54. Kalińska, A., Gołębiewski, M., & Wójcik, A. (2017). Mastitis pathogens in dairy cattle–a
review. World Scientific News, 89, 22-31.
55. Shen, J. S., Chai, Z., Song, L. J., Liu, J. X., & Wu, Y. M. (2012). Insertion depth of oral
stomach tubes may affect the fermentation parameters of ruminal fluid collected in dairy cows. Journal of dairy science, 95(10), 5978-5984.
56. Ganguly, S., Shoukat, S., Wani, H., Ali, U., & Ali, M. (2018). Chapter-6 Mastitis and Its Diagnosis: A Review.
57. Mpatswenumugabo, J. P., Bebora, L. C., Gitao, G. C., Mobegi, V. A., Iraguha, B., Kamana, O., & Shumbusho, B. (2017). Prevalence of subclinical mastitis and distribution of pathogens in dairy farms of Rubavu and Nyabihu districts, Rwanda. Journal of veterinary medicine, 2017. 58. McFadden, M. (2011). California mastitis test and milk quality. Michigan Daily Review, 16
(2).
59. Ruegg, P. L., & Reinemann, D. J. (2002). Milk quality and mastitis tests. The Bovine Practitioner, 41-54. 60. https://digitalcommons.unl.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1478 HYPERLINK "https://digitalcommons.unl.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1478&context=extensionhist"& HYPERLINK "https://digitalcommons.unl.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1478&context=extensionhist"cont ext=extensionhist (žiūrėta 2020 - 11 - 25).
61. Ruegg, P. L. (2005). California mastitis test (CMT) fact sheet 1. Erişim
Adresi:[http://milkquality. wisc. edu/wp-content/uploads/2011/09/california-mastitis-test-fact-sheet. pdf.] Erişim Tarihi, 19, 2013.
62. Bogni, C., Odierno, L., Raspanti, C., Giraudo, J., Larriestra, A., Reinoso, E., ... & Bettera, S. (2011). War against mastitis: Current concepts on controlling bovine mastitis pathogens. Science against microbial pathogens: Communicafing current research and technological advances, 483-494.
63.
http://www.thecattlesite.com/diseaseinfo/179/mastitis/?fbclid=IwAR0PXl-zhwx2B8pBeXFIoN9vh81auVHJHxv5ZgSHmZWQ9CalIy-gIS92tt8 (žiūrėta 2020 - 12 - 02).
64. Pinzón-Sánchez, C., & Ruegg, P. L. (2011). Risk factors associated with short-termpost-treatment out comes of clinical mastitis. Journal of dairy science, 94(7), 3397-3410.
44
65. Hossain, M. K., Paul, S., Hossain, M. M., Islam, M. R., & Alam, M. G. S. (2017). Bovine mastitis and its therapeutic strategy doing antibiotic sensitivity test. Austin J Vet Sci Anim Husb, 4(1), 1030.
66. Ijaz, M., Muhammad, G., Deeba, F., &Mehmood, M. S. (2019). CURING OF SUBCLINICAL MASTITIS BY USING AN ORAL NONANTIBIOTIC PREPARATION IN COWS. Pakistan Journal of Agricultural Sciences, 56(4).
67. https://www.researchgate.net/profile/Mohammed_Hossain48/publication/326344867_Bovine_
Mastitis_and_Its_Therapeutic_Strategy_Doing_Antibiotic_Sensitivity_Test/links/5b4700bf0f7 e9b4637cde6b6/Bovine-Mastitis-and-Its-Therapeutic-Strategy-Doing-Antibiotic-Sensitivity-Test.pdf (žiūrėta 2020 - 12 - 06).
68. Bruno, D. R. (2010). Mastitis, mammary gland immunity, and nutrition. In Mid-South Ruminant Nutrition Conference (Vol. 19).
69. Mahjoubi, E., Zahmatkesh, D., Hossein-Yazdi, M., Khabbazan, M. H., & Samadian, M. R. (2018). Test of the relationship between prepartum milk leakage and blood calcium
concentration in Holstein cows—An observational study. Journal of dairy science, 101(4), 3579-3582.
70. Kelly, M. L., Kolver, E. S., Bauman, D. E., Van Amburgh, M. E., & Muller, L. D. (1998). Effect of intake of pasture on concentrations of conjugated linoleic acid in milk of lactating cows. Journal of dairy science, 81(6), 1630-1636.
71. Banevičius, E., Einorytė, J., & Falkauskas, R. (2016). CHOLINE CHLORIDE POSSIBLE IMPACT ON COW ‘S PRODUCTIVITY. Veterinarija ir Zootechnika, 73(095).
72. Nogalska, A., Momot, M., & Nogalski, Z. (2020). The Mineral Composition of Milk from High-Yielding Dairy Cows Depending on the Month of Lactation and Udder Health. Applied
Sciences, 10(14), 4803.
73. Wenz, J. R., Barrington, G. M., Garry, F. B., McSweeney, K. D., Dinsmore, R. P., Goodell, G., & Callan, R. J. (2001). Bacteremia associated with naturally occurring acute coliform mastitis in dairy cows. Journal of the American Veterinary Medical Association, 219(7), 976-981. 74. Sevinc, M., Basoglu, A., Birdane, F. M., & Boydak, M. (2001). Liver function in dairy cows
