LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MADICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
SAMANTA BALTAUSKAITĖ
JAUNO AMŢIAUS MOTERŲ RAUMENŲ AKTYVUMO IR
KRAUJOTAKOS KAITOS ĮVERTINIMAS, ATLIEKANT
SKIRTINGOS AMPLITUDĖS JUDESIUS
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Dr. E.Gurskienė
Turinys
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9
1.1. FIZINIO AKTYVUMO ĮTAKA ORGANIZMO SISTEMOMS ... 9
1.1.1. Širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos adaptaciniai pokyčiai fizinio aktyvumo metu ... 9
1.1.2. Skeleto - raumenų sistemos adaptaciniai pokyčiai fizinio aktyvumo metu ... 11
1.2. RAUMENŲ ELEKTRINIO AKTYVUMO YPATUMAI ... 12
1.2.1. Raumenų susitraukimo tipai ... 12
1.2.2. Elektromiografija, elektromiografo veikimo metodika ... 13
1.2.3. Judesio amplitudės ir greičio įtaka raumens aktyvumui ... 15
1.3. RAUMENŲ KRAUJOTAKOS YPATUMAI ... 16
1.3.1. Termoreguliacija ... 16
1.3.2. Termografija ... 18
1.3.3. Judesio greičio ir amplitudės įtaka kraujotakai ... 19
1.4. KALANETIKOS METODAS ... 20
1.4.1. Kalanetikos poveikis organizmui ... 21
2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 23
2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas ... 23
2.2. Tiriamieji ... 24
2.3. Tyrimo metodai ... 24
2.3.1. Antropometrija ... 24
2.3.2. Raumenų elektrinio aktyvumo vertinimas ... 25
2.3.3. Periferinės raumenų kraujotakos vertinimas ... 30
2.4. Matematinė statistika ... 30
3.1. Ţasto uţpakalinės dalies raumenų periferinės kraujotakos pokyčių įvertinimas,
taikant skirtingos amplitudės judesius ... 31
3.2. Blauzdos uţpakalinės dalies raumenų periferinės kraujotakos pokyčių įvertinimas, taikant skirtingos amplitudės judesius ... 34
3.3. Trigalvio raumens elektrinio aktyvumo pokyčių įvertinimas, taikant skirtingos amplitudės judesius ... 37
3.4. Dvilypio raumens elektrinio aktyvumo pokyčių įvertinimas, taikant skirtingos amplitudės judesius ... 47
3.5. Tiesiojo pilvo raumens elektrinio aktyvumo pokyčių įvertinimas, taikant skirtingos amplitudės judesius... 55
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 58
IŠVADOS ... 60
PRAKTINĖ REKOMENDACIJA ... 61
PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 62
SANTRAUKA
Samanta Baltauskaitė. Jauno amţiaus moterų raumenų aktyvumo ir kraujotakos kaitos
įvertinimas, atliekant skirtingos amplitudės judesius. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė- Dr. Ernesta Gurskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas. Kaunas, 2017; 67 p.
Tyrimo tikslas: Įvertinti jauno amţiaus moterų raumenų elektrinio aktyvumo ir
periferinės kraujotakos kaitą, atliekant skirtingos amplitudės judesius.
Tyrimo uţdaviniai: 1. Įvertinti jauno amţiaus moterų periferinės raumenų kraujotakos
kaitą, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus; 2. Palyginti jauno amţiaus moterų periferinę raumenų kraujotaką, atliekant maţos (kalanetikos) ir pilnos amplitudės pratimus; 3. Įvertinti jauno amţiaus moterų raumenų elektrinio aktyvumo kaitą, atliekant maţos amplitudės (kalanetikos) ir pilnos amplitudės pratimus; 4. Palyginti jauno amţiaus moterų raumenų elektrinį aktyumą, atliekant maţos (kalanetikos) ir pilnos amplitudės pratimus.
Tyrimo metodai: Tyrimas buvo atliekamas 2 etapais: I-ojo etapo metu buvo įvertintas
tiriamųjų raumenų elektrinis aktyvumas ir kraujotaka, atliekant maţos amplitudės judesius, o II-ojo — tuos pačius pilnos amplitudės judesius. Raumenų elektrinis aktyvumas buvo matuojamas Myotrace 400 aparatu, kraujotaka – termovizoriumi KKMOON. Temperatūros matavimas buvo atliekamas prieš ir po pratimų, šviesioje, pastovios 24oC temperatūros aplinkoje. Raumenų elektrinio aktyvumas matuotas izometrinio susitraukimo metu prieš ir po pratimų atlikimo bei atliekant pratimą.
Tiriamieji: tiriamųjų kontingentą sudarė 24 jauno amţiaus moterys (vidutinis amţius -
23,61 (±2,38) m., ūgis - 161,11 (±7) cm, svoris - 60,2 (±9,95) kg). Tiriamosios buvo sveikos, neturinčios kontraindikacijų fiziniam aktyvumui.
Tyrimo išvados: 1. Jauno amţiaus moterų ţasto ir blauzdos uţpakalinės dalies raumenų
periferinė kraujotaka atliekant maţos amplitudės kalanetikos pratimus sulėtėja (p<0,05), o atliekant pilnos amplitudės pratimus — suaktyvėja (p<0,05). 2. Jauno amţiaus moterų ţasto ir blauzdos uţpakalinės dalies raumenų periferinė kraujotaka nesiskiria lyginant temperatūrą prieš kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus ir po jų (p>0,05). 3. Jauno amţiaus moterų trigalvio raumens elektrinis aktyvumas po kalanetikos pratimo atlikimo yra maţesnis nei prieš pratimų atlikimą (p<0,05), o atliekant pilnos amplitudės pratimus raumens elektrinis aktyvumas prieš ir po pratimo nesiskiria (p>0,05). 4. Jauno amţiaus moterų trigalvio raumens ilgosios galvos bei tiesiojo pilvo raumens apatinės dalies elektrinis aktyvumas atliekant kalanetikos pratimą yra didesnis nei atliekant pilnos amplitudės pratimą (p<0,05). Dvilypio raumens vidinės ir šoninės galvos el. aktyvumas yra didesnis atliekant pilnos amplitudės pratimą lyginant su aktyvumu atliekant kalanetikos pratimą (p<0,05).
SUMMARY
Samanta Baltauskaitė. Assessment of muscle electrical activity and blood flow changes
in young women during different range of motion movements. Master thesis. Supervisor – Dr. Ernesta Gurskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas, 2017; 67 p.
The aim of this paper was to assess muscle electrical activity and blood flow changes in
young women duritn different range of motion movements.
Objectives: 1. To evaluate muscle blood flow changes in young women duringcallanetics
and full range of motion exercise; 2. To compare muscle blood flow in young women during callanetics and full range of motion exercise; 3. To evaluate muscle electrical activity changes in young women duringcallanetics and full range of motion exercise; 4. To compare muscle electrical activity in young women during callanetics and full range of motion exercise.
Research methods:This study had 2 stages: 1 stage: assesment of muscle electrical
activity and blood flow during callanetics exercise; 2 stage: assesment of muscle electrical activity and blood flow during full range of motion exercise. Muscle electrical activity was evaluated by using Myotrace 400, blood flow by using thermovisor – KKMOON. Muscle blood flow was evaluated before and after exercise in bright, environment temperature was 24oC. Muscle electrical activity was assessed during isometric muscle contraction before and after exercise and 3 times during exercise.
Subjects: 24 young healthy women (without contraindications to exercises) participated in
this study.Subjects average age was 23,61 (±2,38) m., average hight - 161,11 (±7) cm, average weight - 60,2 (±9,95) kg.
Conclusions:1. Muscle peripheral blood flow decreases during callanetics in the back of
upper arm and shin (p<0,05) and increases during full range of motion exercise. 2. Peripheral blood flow in the back of upper arm and shin has no difference while comparing it before callanetics and full range of motion exercise (p>0,05) also after these exercises (p<0,05). 3. Greater triceps brachii electrical activity was found before callanetics when compared to muscle electrical activity after callanetics (p<0,05), it was no difference between muscle electrical activity before and after full range of motion exercise (p>0,05). 4. Electrical activity of triceps brachii long head and lower rectus abdominis is greater during callanetics compared to full range of motion exercise (p<0,05). Electrical activity of gastrocnemius lateral and medial heads is greater during full range of motion exercise compared to callanetics. (p<0,05).
Padėka
Uţ tai, kad mano magistro darbas, kurio tema ―Jauno amţiaus moterų raumenų aktyvumo ir kraujotakos kaitos įvertinimas, atliekant skirtingos amplitudės judesius―, išvydo dienos šviesą noriu pareikšti nuoširdţią padėką šiems ţmonėms:
Savo darbo vadovei dr. Ernestai Gurskienei uţ patarimus renkantis temą, pagalbą organizuojant tyrimą bei palaikymą ir nuoširdų rūpestį viso darbo rašymo metu;
Didţiulį „Ačiū― tariu savo tėvams ir draugui, kurie mane palaikė ir tikėjo manimi bei skatino nepasiduoti ir ţengti pirmyn;
Taip pat dėkoju visoms tiriamosioms, kurios nepagailėjo savo laiko ir sudalyvavo mano tyrime.
ĮVADAS
Kūno judėjimas yra fundamentalus ir esminis ţmogaus gyvenimo komponentas [1]. Tačiau pastaraisiais metais ţmonių fizinis aktyvumas ţenkliai maţėja, didėja antsvorio ir nutukimo problema, susijusi su fizinio aktyvumo sumaţėjimu. Teigiama, jog ţmonių įtraukimas į nuolatinį ir pakankamą fizinį aktyvumą yra gera prevencinė priemonė, apsauganti nuo daugelio sveikatos sutrikimų tarp įvairaus amţiaus, lyties, etninės kilmės ir socioekonominių pogrupių ţmonių [2].
Maţėjant fiziniam aktyvumui atsiranda ir naujų fizinio aktyvumo formų, tokių kaip įvairios naujos jogos formos, Les Mills BodyPump, Zumba ar funkcinės treniruotės, taip pat kalanetika.Skirtingos treniruotės turi skirtingą poveikį organizmui, pvz.: HOT IRON treniruotės pagerina jėgą bei ištvermę [3], vandens aerobikos pratimai turi teigiamą poveikį fiziniam darbingumui [4], o kinų gimnastika Wushu pagerina studentų savijautą ir padidina protinį bei fizinį darbingumą [5]. Yra tokių uţsiėmimų, kurių metu sumaţėja stresas, pyktis, nuovargis ir pagerėja širdies- kraujagyslių sistemos darbas bei motyvacija, vienas iš tokių uţsiėmimų yra Pilatesas [6]. Tačiau yra ir dar viena, maţai mokslinėje literatūroje nagrinėta fizinio aktyvumo forma - kalanetika, kuri, kaip teigia šios krypties išradėja Callan Pinckney, yra tinkama bet kokio amţiaus, lyties, rasės ar fizinio pasirengimo asmenims ir turi teigiamą įtaką visam organizmui [7]. Kalanetikos pratimai — tai statiški labai maţos amplitudės (apie 1 cm) judesiai, paremti raumens išilgėjimo ir susitraukimo principu. Vieno pratimo metu atliekama iki 100 lėtų pulsuojančių judesių [8]. Kalanetikos pratimų išskirtinis poţymis, retai naudojamas kitose pratimų programose, yra pulsavimas. Pulsavimo metu neţymiai keičiamas raumens ilgis. Tai sukuria jėgos treniruotės efektą. Pulsavimo metu yra aktyvuojamos skirtingos raumenų skaidulos, kas uţtikrina, jog visas raumuo, o ne tik jo dalis, įsijungs į darbą [9]. Buvo nustatyta, jog kalanetikos uţsiėmimai pagerina pilvo raumenų jėgą bei stuburo lankstumą [10], taip pat pagerina somatinę būklę, sąnarių lankstumą bei sumaţina plokščiapėdystės laipsnį [11] ir teigiamai veikia II-III laipsnio skoliozės deformacijas [12].
Temos aktualumas: nors kalanetikos metodas yra plačiai taikomas visuomenėje, tačiau
mokslinėje literatūroje jo poveikis yra labai maţai tyrinėtas, todėl šiuo darbu siekiame nustatyti kaip kinta raumenų aktyvumas ir kraujotaka, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus.
Darbo tikslas: įvertinti jauno amţiaus moterų raumenų elektrinio aktyvumo ir periferinės
kraujotakos kaitą, atliekant skirtingos amplitudės judesius.
Darbo uţdaviniai
1. Įvertinti jauno amţiaus moterų perferinės raumenų kraujotakos kaitą, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus;
2. Palyginti jauno amţiaus moterų periferinę raumenų kraujotaką, atliekant kalanetikos (maţos amplitudės) ir pilnos amplitudės pratimus;
3. Įvertinti jauno amţiaus moterų raumenų elektrinio aktyvumo kaitą, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus;
4. Palyginti jauno amţiaus moterų raumenų elektrinį aktyumą, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. FIZINIO
AKTYVUMO
ĮTAKA
ORGANIZMO
SISTEMOMS
Kiekvienas gyvas organizmas privalo išlaikyti pastovią vidinę būklę — homeostazę. Organizmą nuolat veikia įvairūs vidiniai bei išoriniai veiksniai, todėl vykstant evoliucijai susiformavo įvairūs prisitaikymo mechanizmai, kurie „įsijungia― esant tam tikriems dirgikliams. Vienas iš tokių dirgiklių yra fizinis aktyvumas, veikiantis visą organizmą: subląsteles, ląsteles, audinius, organus bei sistemas. Šis dirgiklis — tai tam tikrais intervalais, intensyvumu ir apimtimi kartojama treniruotė. Esant treniruočių poveikiui atsiranda ne tik trumpalaikiai organizmo pokyčiai, bet ir ilgalaikiai, kurie ţmogui padeda atlikti didesnį darbą esant toms pačioms sąlygoms [13].
1.1.1. Širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos adaptaciniai
pokyčiai fizinio aktyvumo metu
Širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai labiausiai priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo. Kraujagyslių susitraukimas ir atsipalaidavimas optimizuoja kraujo pritekėjimą į būtiniausias vietas, reguliuojant kraujospūdį arterinėje sistemoje. Vazodilatacija sumaţina periferinį pasipriešinimą kraujo tekėjimui tose vietose, kur kraujo tekėjimas turi būti didelis t.y. raumenyse, todėl įvyksta kraujo pritekėjimo persiskirstymas organizme (1 pav.) [14].
Esant intensyviam fiziniam aktyvumui, maksimalus širdies susitraukimų daţnis nekinta, bet kinta susitraukimo jėga (didėja), padidėja skirtumas tarp arterinio bei veninio kraujo deguonies, kuris nedidėja esant ţemam fizinio krūvio intensyvumui [16].
Intensyvaus fizinio aktyvumo fone širdies raumuo gali hipertrofuoti, todėl sportininkų širdis ir sveria daugiau. Taip pat gali kisti širdies kamerų tūris, tuomet širdis pajėgia išstumti didesnį kraujo kiekį. Nuolat uţsiimančių fiziniu aktyvumu ţmonių ŠSD yra maţesnis (50-60 k/min) nei visai nesportuojančių (60-80 k/min), tačiau širdis susitraukimo metu išstumia daugiau kraujo. Nesportuojantiems asmenims minutinis širdies tūris FA metu galipadidėti nuo 2-6 l/min iki 16 l/min. Arterinis kraujo spaudimas fizinio krūvio metu didėja, o diastolinis - maţėja. Šie pokyčiai priklauso nuo to, kokio dydţio buvo fizinis krūvis bei koks asmens treniruotumas [13].
Deguonies suvartojimas tinkamam širdies darbui palaikyti skiriasi nuo to, ar pratimai yra atliekami viršutinei, ar apatinei kūno daliai. Maksimalus deguonies suvartojimas atliekant pratimus rankoms yra 20-30 % maţesnis nei atliekant pratimus kojoms. Panašus rankų judesių poveikis yra ir širdies ritmui bei plaučių ventiliacijai (šie rodikliai taip pat maţesni nei atliekant pratimus kojoms). Skirtumai atsiranda dėl to, jog yra aktyvuojami maţesni raumenys, todėl jų aprūpinimas reikalingomis medţiagomis taip pat yra maţesnis [14].
Širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai nevyksta be kvėpavimo sistemos pokyčių. Fizinis aktyvumas labiau nei bet koks kitas fiziologinis stresas paveikia deguonies įsisavinimą ir anglies dioksido pašalinimą. Fizinio aktyvumo metu deguonis greičiau patenka iš alveolių į veninį kraują ir grįţta į plaučius, kai tuo metu toks pat kiekis anglies dioksido keliauja iš kraujo į alveoles. Padidėjusi alveolių ventiliacija uţtikrina pakankamą dujų koncentraciją, kuri palengvina greitą dujų apykaitą ir uţtikrinaorganizmo aprūpinimą deguonimi. Esant lengvam bei vidutinio intensyvumo fiziniam aktyvumui deguonies suvartojimas pakyla iki 20 ar 25 l/min, o esant didelio intensyvumo FA net iki 35 l/min[17].
Nuolat uţsiimant aktyvia fizine veikla sustiprėja kvėpavimo raumenys (diafragma, tarpšonkauliniai raumenys). Padidėjus raumenų jėgai, padidėja ir krūtinės ląstos ekskursija, bei gyvybinė plaučių talpa. Fizinio krūvio metu organizmo aprūpinimui deguonimi reikalingas didesnis deguonies kiekis, todėl padidėja kvėpavimo daţnis, įsijungia pagalbiniai kvėpavimo raumenys. Fizinis aktyvumas net apie 4 kartus pagerina deguonies difuziją iš alveolių į kraują [13]. Tačiau teigiama, jog aerobinis fizinis aktyvumas sukelia maţesnes kvėpavimo sistemos adaptacines reakcijas nei širdies ir kraujagyslių ar neuroraumeninėje sistemoje [17].
Apibendrinant, įvairių autorių nuomonę galime teigti, jog nuolatinis fizinis aktyvumas turi teigiamą poveikį ne tik širdies ir kraujagyslių, bet ir kvėpavimo sistemai, kuris uţtikrina geresnes organizmo funkcijas bei lengvesnę adaptaciją prie kintančių aplinkos sąlygų.
1.1.2. Skeleto - raumenų sistemos adaptaciniai pokyčiai fizinio aktyvumo
metu
Visi skeleto raumenų sistemos pokyčiai prasideda nuo raumens susitraukimo (aktyvacijos), kuris turi keletą etapų. Raumens susitraukimas prasideda nuo motorinio nervo sujaudinimo. Impulsas pasklinda po visą ląstelę, kas sukelia tolimesnius vyksmus:
1. Įvyksta motoneuronų suţadinimas, tuomet veikimo potencialas plinta aksonais ir sinapsėje tarp nervo ir raumens yra išskiriamas acetilcholinas, kuris lemia galinės plokštelės susidarymą postsinapsinėje membranoje;
2. Galinės plokštelės potencialas sukelia sarkolemos veikimo potencialą, kuris patenka į skersinių vamzdelių T sistemą;
3. Veikimo potencialas T sistema plinta iki terminalinių cisternų, kur Ca2+ yra paleidţiamas iš sarkoplazminio retikuliumo;
4. Atsidarius Ca2+ kanalams jis difunduoja iš sarkoplazminio tinklo į sarkoplazmą, čia Ca2+ jungiasi su troponinu-tropomiozinu, pašalindamas troponino I slopinamąjį poveikį;
5. Troponinas – tropomiozinas pasislenka į įdubimą tarp 2 aktino grandţių ir uţleidţia savo vietą miozino galvutei;
6. Skersiniai tilteliai tarp miozino ir aktino sukelia sarkomerų ir visos raumeninės ląstelės susitraukimą bei jėgos išsivystymą. Visas susitraukimo procesas yra uţsiksuojamas kaip raumens aktyvumas elektromiogramoje [17; 18].
Veikiant fiziniams krūviams organizme vyksta raumeninio bei jungiamojo audinio pokyčiai. Jungiamojo audinio skaidulos ir kraujagyslės, atliekant statinius ir jėgos pratimus, tampa vingiuotesnės, todėl susitraukdamas raumuo yra maţiau deformuojamas bei lengviau ištempiamas. Atliekant dinaminius pratimus šios struktūros lieka tiesesnės. Veikiant statiniams krūviams vyksta raumenų hipertrofija, todėl padidėja raumens svoris bei apimtis. Tuo metu trumpėja raumuo, ilgėja jo sausgyslė, padidėja prisitvirtinimo prie kaulo paviršius. Taip pat didėja kapiliarų tinklas, gerėja kraujotaka, aktyvėja metaboliniai procesai. Dinaminiai pratimai maţiau didina raumens apimtį bei svorį, todėl ilgėja raumeninė dalis ir trumpėja sausgyslė. Labiau sustorėja raudonosios skaidulos, o aplink baltąsias skaidulas padidėja kapiliarų skaičius [13].
Apibendrinant skeleto – raumenų adaptacinius pokyčius galime teigti, skirtingo tipo pratimai turi skirtingą poveikį raumens skaiduloms, todėl pratimas turėtų būti parenkamas pagal tai, ko yra siekiama jo atlikimu.
1.2. RAUMENŲ ELEKTRINIO AKTYVUMO YPATUMAI
1.2.1. Raumenų susitraukimo tipai
Pagrindiniai raumens susitraukimo tipai yra du: izometrinis ir dinaminis. Izometrinis raumens susitraukimas vyksta tuomet, kai raumens ilgis nekinta, tačiau jis išvysto jėgą. Dinaminio raumens susitraukimo metu raumuo išvysto jėgą kintant ir raumens ilgiui. Dinaminis raumens susitraukimas skirstomas į koncentrinį ir ekscentrinį. Koncentrinio susitraukimo metu raumuo trumpėja, o ekscentrinio — ilgėja [19;20]. Koncentrinio susitraukimo metu plonieji filamentai skverbiasi tarp storųjų, trumpėja miofibrilės, raumens skaidulos ir pats raumuo, todėl šis trumpėja, atlieka nugalintį išorines jėgas darbą [16]. Ekscentrinio susitraukimo metu raumenį veikia tempimo jėga, plonieji filamentai su pasipriešinimu nuslysta nuo storųjų, sarkomerai, miofibrilės, raumens skaidulos, raumuo ar jų grupė ilgėja, todėl yra atliekamas išorinėms jėgoms pasiduodantis judesys [21]. Koncentrinis raumens susitraukimas dar gali būti skirstomas į izokinetinį ir izotoninį, pagal tai, kaip kinta raumens ilgis bei jėga susitraukimo metu. Izokinetinio raumens susitraukimo metu sukamasis judesys sąnaryje atliekamas pastoviu greičiu, tuo tarpu izotoninis susitraukimo tipas išgaunamas tik laboratorinėmis sąlygomis, nes atliekant šį judesį raumuo susitraukia, tačiau nekinta jo jėga. Atliekant vieną judesį raumuo gali susitraukti visais trimis pagrindiniais susitraukimo tipais, pvz.: šuolio metu egzistuoja ekscentrinis, koncentrinis bei izometrinis susitraukimas (angl.
Stretch-shortening exercise) [19]. Susitraukimo tipai pavaizduoti ţemiau (2 pav.).
Didţiausia raumenų jėga yra išvystoma atliekant ekscentrinius judesius, o maţiausia — koncentrinius. Jei raumuo susitraukia maksimaliai, jo ilgis gali sumaţėti 20-50 proc., lyginant su ramybės būsena. O tempiant raumenį pasyviai ilgis gali padidėti iki 120 proc. ramybės būsenos ilgio [21]. Izometrinio darbo metu raumens nuovargis atsiranda greičiau nei dinaminio, nes susitraukdamos skaidulos uţspaudţia kapiliarus ir yra sutrikdoma raumens kraujotaka. Biocheminiai pokyčiai po atlikto fizinio krūvio išlieka ir po krūvio, ilsintis [16].
Apibendrinant atliktus tyrimus jog yra du raumens susitraukimo tipai, iš kurių vienas skirstomas daug plačiau, skirtingi susitraukimo tipai gali išvystyti skirtingą jėgą bei raumens ilgį, todėl atliekant pratimus būtina atsiţvelgti į tai, koks raumens susitraukimo tipas dominuoja ir ko yra tuo siekiama. Įdomu yra tai, jog atliekant vieną pratimą gali egzistuoti net keli raumens susitraukimo tipai.
1.2.2. Elektromiografija, elektromiografo veikimo metodika
Elektromiograma, dar vadinama trumpiniu EMG yra skirta uţfiksuoti raumens elektrinį aktyvumą [23]. Elektromiografija yra raumens ar jo skaidulos elektrinio aktyvumo, susijusio su raumens susitraukimu, matavimas [24]. Šis metodas atspindi raumenų įtampą, kuo labiau sujaudintas raumuo (kuo daugiau impulsų į jį ateina) tuo didesnį raumens aktyvumą fiksuoja elektromiograma. EMG gali būti naudojama siekiant aptikti įvairias ligas ir būkles, įskaitant raumenų distrofiją, raumens uţdegimą, uţspaustą nervą, periferinio nervo paţeidimą ir kitus sutrikimus [23].
Elektromiogramos registruojamos paviršiniais elektrodais, klijuojamais ant odos arba adatiniais — vieliniais, smeigiamais į raumenį (3 pav.). Bendrų EMG signalų daţniai gali svyruoti nuo 1 iki 2000 Hz. Matuojant paviršiniais elektrodais medianinis daţnis būna apie 30-140 Hz [25].
Paviršiniai elektrodai tvirtinami virš tiriamojo raumens. Pacientui įtempus raumenį ir uţrašoma raumens susitraukimo kreivė. Taip įvertinama jos amplitudė ir prisotinimas. Šis metodas daţniau naudojamas vaikams, nes yra neskausmingas, tačiau nėra toks tikslus kaip adatinis metodas, kai įduriama į raumenį ir registruojamas raumens aktyvumas įdūrimo ir raumens susitraukimo metu [24]. Vis dėl to, invaziniai tyrimai daţniausiai yra nemalonūs tiriamajam, skausmingi, reikalauja didelės personalo patirties ir tiriamojo saugumo uţtikrinimo, todėl pirmenybė teikiama signalų registravimui paviršiniais elektrodais [26]. Kuo didesnis raumens aktyvumas yra išvystomas, tuo didesnė uţregistruojama amplitudė (4 pav.) [25].
4 pav. Elektromiografu užfiksuotas raumens aktyvumas [25]
Pasaulyje yra gausu elektromiografinių sistemų – stacionarios arba nešiojamos, su keliais ar keliolika kanalų, pritaikytos pagal paskirtį ir t.t. [24]. Siekiant tiksliai išmatuoti pasirinkto raumens aktyvumą turi būti pasirūpinta įvairaus triukšmo maţinimu, geru įţeminimu, tinkamu elektrodo vietos parinkimu, paruošimu bei pritvirtinimu (tai padeda išvengti neraumeninių elektinių signalų fiksavimo) [24].
Elektromiografo pagalba galima uţregistruoti visus raumens darbo tipus (izotoninį, izometrinį ir tetaninį), raumenų darbą, kuris yra sunkiai pastebimas plika akimi (sklindantis elektrinis impulsas yra per silpnas, kad sukeltų motorinį atsaką — judesį, bet jis jau gali būti registruojamas elektromiografu) [26]. Po elektrodu esančių motorinių vientų veikimo potencialai yra fiksuojami superpozicijos principu ir registruojami kaip bipoliarus signalas su simetriniu teigiamos ir neigiamos amplitudės išsidėstymu. Svarbiausias EMG signalo amplitudei ir tankiui įtaką darantis mechanizmas yra motorinių vienetų įtraukimas į raumens susitraukimą bei motorinių vienetų aktyvavimo daţnis. Šis mechanizmas reguliuoja susitraukimo procesą ir moduliuoja jėgą, gaunamą iš raumens. EMG signalas tiesiogiai atspindi motorinių vienetų įtraukimą į darbą ir motorinių vienetų, prijungiamų prie raumens veiklos. Didinant raumens sugeneruojamą jėgą, aktyvuojami didesni bei stipresni motoriniai vienetai. Daţniausiai šie vienetai aktyvuojami ir išjungiami pagal „dydţio principą―, kuris vadinamas Hennemano principu [27].
Apibendrinant šį skyrelį galime teigti, jog raumens elektrinis aktyvumas gali būti uţregistruotas atliekant visus raumens susitraukimo tipus tuo pačiu tyrimo metodu –
elektromiografija, kuriai gali būti naudojami tiek adatiniai, tiek paviršiniai elektrodai. Tačiau parenkant elektrodus būtina atsiţvelgti į tiriamojo amţių, kad būtų jaučiamas kuo maţesnis diskomforto jausmas bei kuo tiksliau pritvirtinti elektrodą prie tiriamosios vietos.
1.2.3. Judesio amplitudės ir greičio įtaka raumens aktyvumui
Raumenų aktyvumas, kurį lemia centrinė nervų sistema, kontroliuoja vietinį dinaminį judesio stabilumą [28], kuriam įtaką turi ir tokie faktoriai, kaip judesio greitis bei inercinė apkrova [29]. Atlikus tyrimą, kurio metu buvo keliamas svoris ir stebėtas stuburo stabilumas gauta, jog padidėjus kėlimo (judesio) greičiui (kai apkrova pastovi) sumaţėja vietinis dinaminis stabilumas, tačiau šis pokytis nėra statistiškai reikšmingas, o keliant didesnį svorį (kai judesio greitis pastovus) statistiškai reikšmingai padidėja vietinis dinaminis judesio stabilumas [30]. Dinaminį judesio stabilumą taip pat gali lemti tokie faktoriai, kaip raumens ilgis, trajektorijos ilgis bei pasyvių audinių pasipriešinimas atliekant judesį. K.Y. Gsell et al. (2015) iškėlė hipotezę, jog dinaminis judesio stabilumas priklauso nuo atliekamo judesio amplitudės ir, kad maţesnės amplitudės judesys turėtų būti stabilesnis, tačiau šios hipotezės nepasitvirtino ir buvo gauti tik skirtingi raumenų įsijungimo į darbą modeliai, kurie judesio stabilumui jokios įtakos neturėjo [31].
Daugelis kasdienių veiklų reikalauja tikslaus raumenų sutrumpėjimo (pvz.: keturgalvio raumens kylant laiptais) ir pailgėjimo (pvz.: keturgalvio raumens leidţiantis laiptais ţemyn). Koncentrinis susitraukimas (raumens trumpėjimas) yra apibrėţiamas kaip savanoriškas susitraukimas, kai agonistų sukimo momentas yra didesnis nei išorinė jėga ir dėl to raumenys sutrumpėja. Ekscentrinis susitraukimas yra apibrėţiamas kaip savanoriškas susitraukimas, kai agonistų sukimo momentas yra maţesnis uţ išorinę jėgą, todėl raumuo ilgėja [32]. P.Neto ir kitų [33] atliktas tyrimas parodė, jog raumens aktyvumas yra didesnis tuomet, kai raumuo trumpėja lyginant su raumens aktyvumu, kai raumuo ilgėja.
Didelis pratimo pakartojimo skaičius yra naudingas net ir asmenims, patyrusiems galvos smegenų insultą, teigia M.Shimodozono ir kiti [34]. Autorių teigimu, atlikus tyrimą su šiais asmenimis ir taikius didelio daţnio pakartotinus judesius (su pagalba) poūminėje insulto fazėje, viršutinės galūnės judesiai atsistatė daug geriau nei įprastos reabilitacijos metu, todėl nustatyta, jog didelio intensyvumo pakartotinus judesius reikėtų įtraukti į reabilitacijos programą [34].
Li‑Ling Pan ir kitų mokslininkų (2015) atlikto tyrimo metu buvo siekiama įvertinti paviršiaus elektromiografijos pokyčius ir jų ryšį su motorinių vienetų įsijungimu į darbą, atliekant statinį raumens susitraukimą ir greitą izometrinį raumenų susitraukimą. EMG amplitudţių didėjimas buvo stebimas lygiagrečiai su didėjančia judesio atlikimo jėga, tačiau greito raumenų susitraukimo grupėje šis pokytis buvo reikšmingesnis nei statinio raumenų susitraukimo grupėje.
Kuo didesne jėga atliekamas judesys, tuo daugiau motorinių vienetų yra aktyvuojama, todėl naudojant EMG galima nustatyti jėgos lygį. Didţiausias motorinių vienetų įsijungimas į darbą buvo aptiktas atliekant greitus raumens susitraukimus nedidele jėga [35].
Apibendrinant judesio amplitudės ir greičio įtaką raumens aktyvumui aptikome, jog maţos amplitudės judesiai nėra tikslesni nei didelės amplitudės, o raumens aktyvumas yra didesnis jam trumpėjant arba atliekant judesį didesne jėga, tuomet įsijungia daugiau motorinių vienetų.
1.3. RAUMENŲ KRAUJOTAKOS YPATUMAI
Kiekvieną dieną mums miegant ar aktyviai leidţiant laiką, kompleksiniai mechanizmai sąveikauja, siekdami uţtikrinti pusiausvyrą tarp sistemos kraujospūdţio ir kraujo tekėjimo į visus audinius. Neurocheminiai faktoriai reguliuoja širdies ritmą bei kraujagyslių spindį. Teisingas kraujotakos reguliavimas uţtikrina greitą širdies funkcijos reakciją ir tinkamą kraujo pasiskirstymą kūne. Ramybėje oda gauna apie 5% širdies išstumto kraujo per minutę. Fizinio krūvio metu šis skaičius gali išaugti iki 20% per minutę. Ši dinamika leidţia beveik iš karto padidinti ir perskirstyti kraujo tėkmę, kad galėtų atitikti kintančius medţiagų apykaitos ir fiziologinius poreikius, atsiţvelgiant į aplinkos pokyčius tokius, kaip šaltis, karštis, povandeninės sąlygos ar aukštumų bei nulinės gravitacijos aplinka [14].
1.3.1. Termoreguliacija
Cheminės energijos metabolizmo reakcijos sukelia kūno šilumos padidėjimą, kuri,esant aktyviems raumenims, gali pasiekti aukštą lygį. Vien kūno drebulys (angl. Shivering) gali padidinti metabolizmą visame kūne 3-5 kartus. Elito sportininkų metabolizmas gali padidėti 20-25 kartus lyginant su metabolizmu ramybės būsenoje ir pakelti kūno temperatūrą po 1 oC kas 5-7 min. Kūnas absorbuoja šilumą iš kitų objektų, šiltesnių nei jis pats pvz.: saulės energijos. Taip pat šiluma gaunama kartu su maistu, padidėja dėl hormonų veiklos, raumenų aktyvumo, aplinkos poveikio. Šiluma iš ţmogaus organizmo pasišalina 4 būdais:
1. Kūnas daţniausiai yra šiltesnis nei aplinkos temperatūra, todėl šiluma pereina į aplinką. Tas pats vyksta jei aplinka yra šiltesnė nei kūnas, tuomet ji šildo kūną. 2. Šiluma pereina iš šiltesnių kūno vietų į vėsesnes, daţniausiai iš gilesnių kūno vietų
į paviršines. Tuomet kūnas atiduoda šilumą vėsesnei aplinkai.
3. Jei oras aplink kūną sušyla ir yra greitai pakeičiamas vėsesniu, kūnas sugeba atiduoti šilumą, pvz.: bėgimas kambaryje esant įjungtam kondicionieriui, kai nuolat
keičiasi vėsus oras, kurį kūnas sušildo. Šis šilumos atidavimo būdas yra efektyvesnis nei 1-asis, nes aplinka nuolat yra gerokai vėsesnė nei kūnas.
4. Prakaitavimas bei šilumos atidavimas kvėpuojant. Kad kūnas išprakaituotų 1 litrą vandens ir išskirtų jį kaip šilumą, yra sunaudojama 580 kcal. Taip pat kasdien kvėpavimo metu iš organizmo pasišalina apie 300 ml vandens (5 pav.) [17].
5 pav. Šilumos gavimas ir atidavimas [17]
Termoreguliacija moters organizme gali keistis tam tikrais gyvenimo periodais., pvz.: normalaus nėštumo metu pirmajame trimestre kūno temperatūra pakyla keliomis dešimtosiomis, tuomet antrojo ir trečiojo trimestro metu nukrenta beveik iki normos ribų ir yra panaši kaip praėjus 1 metams po gimdymo. Šie pokyčiai vyksta dėl stipraus progesterono padidėjimo ir estradiolio sumaţėjimo pirmojo trimestro metu bei estradiolio padidėjimo ir progesterono lygio sumaţėjimo antrojo ir trečiojo trimestro metu, todėl atliekant pratimus ir matuojant odos paviršiaus temperatūrą nėštumo metu galimi tam tikri neatitikimai [36].
Termoreguliacija kinta ne tik nėštumo metu, bet ir senstant [37], o ypač ją veikia tokios ligos kaip diabetas ar hipertenzija [38; 39]. Šių pasikeitimų mechanizmas apima refleksinio nervingumo, vietinės kraujotakos ir prakaito liaukų veikimo mechanizmų pokyčius. Tai sukelia maţesnį bendrą šilumos išskyrimą (maţesnė odos kraujotaka ir prakaitavimas) lyginant su jaunesniais asmenimis ir sumaţėjusį vazokonstrikcinį atsaką į kūno atvėsimą [37]. Įdomu yra tai, jog didesnis fizinis aktyvumas gali iš dalies pakeisti su amţiumi susijusį šilumos išsklaidymo sutrikimą, o lytinių hormonų įtaka termoreguliacijai moters organizme yra gana subtili. Ši įtaka
įprastai nėra jaučiama (moteris paprastai nesijaučia šilčiau ar šalčiau savo ciklo metu) ir tai nesukelia sutrikimų reguliuojant kūno temperatūrą [40], o taip pat nesukelia gyvenimo kokybės pablogėjimo. Priešingai, pokyčiai vyresnio amţiaus moterims jau yra pastebimi, ypač moterys juos patiria menopauzės metu, šiame amţiaus tarpsnyje pakinta temperatūros pokytis, kuris turi įtakos gyvenimo kokybei. Karščio bangos, kurios sukelia staigų, bet laikiną kūno temperatūros pakilimą kartu su odos vazodilatacija ir prakaitavimu, gali būti susijusios su galvos svaigimu bei kitu diskomfortu. Šilumos pojūtis kyla iš padidėjusio kraujo tekėjimo, bet ne iš viso kūno temperatūros padidėjimo. Mokslininko Low ir jo kolegų atliktas tyrimas parodė, jog karščio bangos gali būti uţblokuotos naudojant botulino toksinus [41]. Kadangi botulino toksinai blokuoja cholinerginę neurotransmisiją, taip efektyviai blokuoja ir aktyvią vazodilataciją odoje. Tyrimų duomenys rodo, jog labai padidėja odos kraujotaka tarpininkaujant simpatiniams neurogeniniams mechanizmams (t.y. aktyvi vazodilatatoriaus sistema) [42]. Įdomu yra tai, kad kraujospūdis nesikeičia karščio bangos metu. Yra nustatyta, jog kraujo spaudimas karščio bangos metu netgi sumaţėja, tačiau kodėl tai pasireiškia tik kai kurioms moterims, dar nėra išsiaiškinta [42].
Taigi, termoreguliacija yra labai svarbi organizmo funkcija, kuri gali kisti tam tikru moters gyvenimo periodu, tačiau įvykę pokyčiai gali būti net nepastebimi, išskyrus pokyčius senstant, kurie yra negrįţtami ir pastebimi.
1.3.2. Termografija
Pastaruoju metu siekiant vis geresnio treniruočių efektyvumo ir aukštesnių rezultatų sporte atliekami įvairūs tyrimai bei taikomi nauji diagnostiniai metodai, kurie yra neinvaziniai ir padeda nustatyti treniruočių ekeftyvumą. Vienas tokių metodų yra termografija, naudojama objektyviam odos paviršiaus, esančio virš dirbančių raumenų, temperatūros įvertinimui [43; 44; 45]. Bekontaktė termografija leidţia nustatyti odos paviršiaus temperatūros pasiskirstymą po atletų treniruočių [46]. Naudojant termovizijos metodą galima stebėti raumenų aktyvumą, nes yra nustatyta koreliacija tarp atlikto mechaninio darbo ir metabolinių procesų, kurie išskiria šilumą [47]. Termovizijos metodas, kurio metu stebima kūno paviršiaus temperatūra, taip pat gali būti naudojamas ištirti raumenų įsitraukimo į darbą lygį pratimų metu. Šis metodas gali būti naudojamas trenerių, siekiant nustatyti ar simetriškai dirba abiejų kūno pusių raumenys, tai ypač svarbu simetrinėse sporto šakose, norint išvengti raumenų disbalanso bei traumų [48; 49; 50; 51]. M.Chudecka et al. [52] atlikto termovizijos tyrimo metu buvo nustatyta, jog kūno paviršiaus temperatūra buvo ţemesnė po treniruočių nei prieš jas. Kadangi buvo tirta simetrinė ir asimetrinė sporto šaka, nustatyta, jog simentrinės sporto šakos abiejų kūno pusių temperatūra statistiškai reikšmingai nesiskyrė, o
asimetrinės sporto šakos vienos kūno pusės odos paviršiaus temperatūra statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo kitos kūno pusės, todėl padaryta išvada, jog treneriai turėtų stebėti šiuos rodiklius atliekant pratimus. W.D. McArdle, F.I.Katch and V.I.Katch [17] teigia, jog per pastaruosius 30 metų Amerikoje mirė daugiau nei 100 futbolininkų, kurie patyrė perkaitimo sindromą treniruočių arba varţybų metu, taip pat nemaţai sportininkų ţuvo dėl karščio smūgio, patirto per vasaros treniruočių stovyklą, tai tik dar kartą įrodo kūno temperatūros sekimo treniruočių metu svarbą.
Raumenų darbas ir suaktyvėjęs metabolizmas sukelia pastebimą kūno temperatūros pakilimą (6 pav.). Generuojama šiluma gaunama su tekančiu krauju ir yra pernešama į paviršius, kur jos trūksta. Geriausias šilumos pašalinimo būdas per prakaituojančius kūno paviršius, todėl tose vietose po maksimalaus fizinio krūvio kūno temperatūra yra maţesnė nei neprakaituojančio paviršiaus [53]. Labiau treniruotų asmenų adaptaciniai procesai sukelia maţesnį kūno temperatūros pakilimą ir didesnį prakaitavimą [54].
Apibendrinant termovizijos metodo taikymą galime nustatėme, jog dauguma mokslininkų, tyrinėjusių šio metodo veiksmingumą pripaţįsta, jog jis naudingas ne tik nustatant raumenų darbingumo asimetrijas, bet ir siekiant geresnių rezultatų sporte, taip pat siekiant išvengti traumų ar net mirties.
6 pav. Kūno temperatūros testavimas termografijos metodu [55]
1.3.3. Judesio greičio ir amplitudės įtaka kraujotakai
Integruotoje ir taikomojoje ţmogaus fiziologijoje, kraujo tėkmė atlieka pagrindinį vaidmenį deguonies perdavime į dirbančius raumenis fizinio krūvio metu ir yra esminė lemiant raumens pajėgumą pratimo metu. Be to, kraujo tėkmė dirbančiuose raumenyse lemia visos kraujo sistemos cirkuliacijos persiskirstymą organizme [56]. Vadinasi, arterinio kraujo tekėjimas į dirbančius raumenis yra vienas iš metabolinio poreikio rodiklių didţiosiose raumenų grupėse [57].
Hemodinaminis atsakas į izometrinio susitraukimo pratimą ir nuotolinę išeminę būklę atkreipė mokslininkų dėmesį dėl potencialaus terapinio poveikio hipertenzijai bei ţaizdų gijimui [58]. Šių pokyčių mechanizmas vis dar yra neaiškus, tačiau manoma, jog išemija inicijuoja hemodinaminio atsako stimulus. Yra manoma, jog ilgalaikis izometrinis raumens susitraukimas gali būti veiksminga priemonė sumaţinti kraujospūdį [59; 60], bet tuo pat metu gali vesti prie raumens nuovargio ir diskomforto. Šis diskomfortas gali būti sumaţintas atliekant ritmingus raumens susitraukimus su trumpalaikiais atsipalaidavimo periodais. Atliekant ritmiškus raumenų susitraukimus su trumpomis poilsio pertraukomis įvyksta tik dalinis kraujotakos atsistatymas, todėl laipsniškai vystosi hiperemija. Ritmiški susitraukimai sukelia aukšto lygio raumenų išemiją ir šis atsakas turi terapinį poveikį hipertenzijai [61]. Tokį patį poveikį turi ir ilgalaikis raumens susitraukimas atliekamas ta pačia jėga kaip ir ritmiškas, tačiau ritmiški raumens susitraukimai gali būti atliekami ilgesnį laiko tarpą. M. Cook ir kiti mokslininkai [61] atliko tyrimą, kurio metu stebėjo 1 sekundės raumens susitraukimo ir 2 minučių ritmiškų raumens susitraukimų poveikį kraujotakai ir skirtumus tarp jų, bei nustatė, jog suminis kraujo tėkmės greitis, apskaičiuotas, atliekant 1 sekundės raumens susitraukimą, gali tiksliai numatyti kraujo tėkmės greitį ritminio pratimo metu, kai pratimai atliekami išvystant tokią pačią raumens jėgą. Pagrindinis šio tyrimo rezultatas buvo tas, jog ţmogaus dilbio kraujagyslės gali tiksliai atitikti reikiamą kraujo tėkmės padidėjimą, kad būtų patenkintas medţiagų apykaitos poreikis vos per kelias sekundes atlikus tik 1 rankos suspaudimo judesį.
Nagrinėjant judesio greičio ir amplitudės poveikį kraujotakai nustatėme, jog mokslininkų teigimu, rimtiški raumens susitraukimai (panašūs į kalanetikos pratimus) sukelia hiperemiją (nes kraujotaka nespėja atsistatyti poilsio pertraukėlių metu), o taip pat iš vieno 1 sekundės raumens susitraukimo galima nuspręsti kokio kraujotakos pokyčio tikėtis.
1.4. KALANETIKOS METODAS
Kalanetikos metodą apie 1980-uosius metus sukūrė amerikietė Callan Pinckney. Šis metodas buvo išbandytas pačios Callan, kadangi ji pati buvo naujo metodo veiksmingumo pavyzdys, todėl kalanetika išpopuliarėjo ne tik Amerikoje. Naujojo metodo autorė pati turėjo įgimtą skoliozę bei kojų deformacijas, tačiau situacija gerėjo lankant baletą, todėl vėliau rengiant kalanetikos pratimų programą buvo apjuntas baletas, joga bei jėgos treniruočių elementai [7].
Kalanetikos pratimai — tai statiški labai maţos amplitudės (apie 1 cm) judesiai, paremti raumens išsitempimo ir susitraukimo principu. Vieno pratimo metu atliekama iki 100 lėtų pulsuojančių judesių [8]. Kai kuriose metodikose nurodoma, jog derėtų pradėti nuo 30 sekundţių pratimo atlikimo ir palaipsniui didinant atlikimo laiką pasiekti 100 sekundţių [62]. Tačiau svarbu
prisiminti, jog judesiai pratimų metu yra grakštūs bei tikslingi, nenaudojamos jokios balistinės technikos, todėl sumaţėja raumenų ir sausgyslių suţalojimų tikimybė. Šie pratimai yra saugūs bet kokio amţiaus, lyties, rasės ar įsitikinimų ţmogui [8].
Pratimų specifika. Pratimų metu pasiekus tam tikros raumenų grupės įtempimo jėgą ir
atliekant maţos amplitudės ritmiškus judesius, sukuriama pasipriešinimo jėga naudojant savo kūno svorį. Išlaikant šį įtempimą ilgesnį laiką aktyvinami gilieji raumenys [9]. Kaip ţinome, gilieji liemens raumenys uţtikrina taisyklingą laikyseną, kuri yra svarbi siekiant išvengti nugaros skausmo bei traumų. Jie taip pat kontroliuoja liemens stabilumą ir judesius, palaiko pilvo formą ir pilvo ertmės vidinį spaudimą, dalyvauja kvėpavimo funkcijoje bei riboja stuburo sukimąsį [63]. Be raumenų jėgos ugdymo, kalanetikos pratimų programa teigiamai veikia lankstumą, statinę ištvermę, koordinaciją bei pusiausvyrą.
Kalanetikos pratimų išskirtinis poţymis, retai naudojamas kitose pratimų programose, yra pulsavimas. Pulsavimo metu neţymiai keičiamas raumens ilgis. Tai sukuria jėgos treniruotės efektą. Pulsavimo principas gali būti pritaikomas kai maţos amplitudės judesiai atliekami „aukštyn― – „ţemyn―, arba „artyn― – „tolyn― principu, taip pat kai sukami maţi ratukai arba spiraliniu būdu kai bandoma nupiešti skaičių „8―. Pulsavimo metu yra aktyvuojamos skirtingos raumenų skaidulos, kas uţtikrina, jog visas raumuo, o ne tik jo dalis, įsijungs į darbą [9].
Kalanetikos uţsiėmimuose turėtų būti uţtikrintas pratimų kintamumas. Tradicinis kalanetikos pratimų kompleksas susideda iš 30 pratimų, kuriuos sudaro: 6 apšilimo pratimai, 4 pratimai skirti pilvo raumenų stiprinimui, 6 pratimai kojos, 5 šlaunims ir sėdmenims, 6 tempimo pratimai bei 3 „pilvo šokio― (angl. „Belly dance“) pratimai. Tačiau pastaraisiais metais į kalanetikos uţsiėmimus įtraukiami ir jogos bei pilateso pratimai [62].
Kalanetikos pratimų metu koncentraciją į judesį lemia tai, jog kvėpavimas yra laisvas ir nereikia apie jį galvoti. Tempas priklauso nuo kiekvieno asmens pajėgumo ir ištvermės, tačiau atliekant pratimusbūtina atsiţvelgti į kūno pojūčius. Norint gerai jaustis, paprastai rekomenduojami bent du uţsiėmimai per savaitę. O siekiant sulieknėti ar atsikratyti skausmo, rekomenduojama nuo trijų iki šešių kartų per savaitę [9].
1.4.1. Kalanetikos poveikis organizmui
Kalanetikos poveikį organizmui pastebėjo ir pati metodo autorė Callan Pinckney, tačiau Afanasjeva pateikia tikslesnį poveikį organizmui:
Griaučių — raumenų sistema: didėja raumenų statinė ištvermė, jėga bei judesių amplitudė, stiprėja raiščiai ir sausgyslės, didėja kaulų tankis, gerinamas raumenų tonusas;
Nervų sistema: gerėja pusiausvyra bei koordinacija, atpalaiduoja, padeda sumaţinti įtampą, gerėja emocinė būklė;
Virškinimo organų sistema: gerėja ţarnyno veikla bei maisto medţiagų rezorbcija, taip pat netiesiogiai aktyvinama kepenų veikla;
Kvėpavimo sistema: didėja plaučių tūris, geriau išsivalo paviršiniai kvėpavimo takai, stiprėja diafragma;
Širdies — kraujagyslių sistema: stiprinama širdis, gerinama kraujotaka, aktyvinamas limfos tekėjimas;
Šlapimo organų sistema: netiesiogiai gerinama inkstų veikla;
Limfinė sistema: stimuliuojamas limfos tekėjimas, aktyviau gaminami limfocitai ir kitos imuninės ląstelės;
Endokrininė sistema: kartu su nervų sistema gerinama ţmogaus emocinė būklė [9]. Kalanetikos metodas mokslinėje literatūroje yra labai maţai nagrinėtas, tačiau plačiai taikomas praktikoje, pagrindinė kalanetikos metodo nagrinėjimo sritis yra liemens raumenų jėga bei stuburo lanktumas. J.Eider (2003) atliktas tyrimas, kurio metu 6 mėnesius taikyti kalanetikos uţsiėmimai ir tirta pilvo raumenų jėga bei stuburo lankstumas tarp 10 ir 26 metų moterų atskleidė, jog 93,7% tiriamųjų pilvo raumenų jėga padidėjo, o labiausiai šis pokytis buvo matomas 18-20 metų moterų grupėje. Stuburo lankstumas taip pat buvo reikšmingai geresnis 18-20 metų moterų grupėje, tačiau lankstumo padidėjimas, kuris nebuvo statistiškai reikšmingas, stebėtas visose amţiaus grupėse. Šis tyrimas parodė, jog kalanetikos uţsiėmimai pagerina pilvo raumenų jėgą bei stuburo lankstumą, tačiau šis pagerėjimas priklauso ir nuo amţiaus [10].
O.E. Kolomiytseva ir R.V. Anatskyi (2017) 2 mėnesius taikė kalanetikos pratimus 16-17 metų merginoms ir nors reikšmingų pokyčių nenustatė, tačiau buvo stebimas akivaizdus kūno masės sumaţėjimas, stuburo mobilumo bei pilvo raumenų jėgos padidėjimas [62]. А.М.Сейфулаховна ir kiti (2016) mokslininkai tyrė panašaus amţiaus merginas (16-18 metų) ir nustatė, jog kalanetikos mokymas mokykloje turi stabilizacinį poveikį merginų laikysenai. Taip pat pagerina somatinę sveikatos būklę, sąnarių lankstumą bei sumaţina plokščiapėdystės laipsnį [11]. O A. H. Дакал (2014) kaip ir visi kiti autoriai įrodė, jog kalanetika pagerina lankstumą bei rekomenduoja taikyti kalanetikos individualiai pritaikytus pratimus namuose [64]. О. Дубчук (2012) nustatė, jog kalanetikos uţsiėmimai pritaikyti individualiai fizinei būklei yra reikšmingi griaučių-raumenų sistemai, o svarbiausia- veikia II-III laipsnio skoliozės deformacijas [12].
Apibendrinant kalanetikos metodo nagrinėjimą galime teigti, jog šis metodas yra išskirtinis dėl savo pulvasvimo efekto ir yra naudingas daugeliui organizmo sistemų, jeigu tik yra taikomas tinkamu intensyvumu bei daţniu.
2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (protokolo Nr. BEC - SR (M) - 149) (1 priedas). Pilotinis tyrimas buvovykdomas 2017 m. balandţio – 2017 m. birţelio mėnesiais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto sporto instituto patalpose. Gautas instituto vadovo leidimas tyrimui atlikti, taip pat gauti raštiški tiriamųjų sutikimai dalyvauti tyrime. Pateikiama tyrimo schema (7 pav.):
7 pav. Atlikto tyrimo schema
Tyrimas buvo atliekamas dviem etapais. Pirmojo testavimo metu įvertintas tiriamųjų raumenų elektrinis aktyvumas ir periferinė kraujotaka atliekant maţos amplitudės pratimus, o antrojo atliekant tuos pačius pilnos amplitudės judesius. Atlikti pratimai buvo: ţasto tiesimas,
liemens lenkimas atsigulus ir pasistiebimai. Testavimai buvo atliekami skirtingomis dienomis,
siekiant išvengti raumenų nuovargio. Testavimai buvo vykdomi šviesioje, pastovios 24o C temperatūros aplinkoje, siekiant uţtikrinti kuo tikslesnius raumenų periferinės kraujotakos rodiklius. 24 tiriamosios Anketinė apklausa Raumenų elektrinio aktyvumo vertinimas-Myotrace 400 Tiesusis pilvo r. Trigalvis ţasto r. Dvilypis blauzdos r. Maţos amplitudės judesiai (n=24) Pilnos amplitudės judesiai (n=24) Periferinės raumenų kraujotakos vertinimas-KKMOON Uţpakalinė ţasto ir blauzdos dalis Maţos amplitudės judesiai (n=24) Pilnos amplitudės judesiai (n=24)
2.2. Tiriamieji
Tyrime dalyvavo 24 (n=24) tiriamosios – jauno amţiaus moterys. Tiriamosios atrinktos pagal tokius kriterijus:
Amţius nuo 18 iki 44 metų;
Daţniausiai uţsiimančios sėdima veikla;
Neturinčios širdies – kraujagyslių sistemos ligų; Neturėjusios griaučių-raumenų sistemos paţeidimų.
Vidutinis tiriamųjų amţiaus buvo 23,61 (±2,38) m. Jauniausia tiriamoji - 19 metų, o vyriausia 29 metų.
Vidutinis tiriamųjų ūgis 161,11 (±7) cm. Aukščiausia tiriamoji 182 cm, ţemiausia 157 cm. Tiriamųjų svorio vidurkis buvo 60,2 (±9,95) kg. Didţiausias tiriamosios svoris buvo 75,5 kg, o maţiausias 45,8 kg.
Taip pat buvo apskaičiuotas tiriamųjų kūno masės indeksas (KMI) ir įvertintas atsiţvelgiant į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas KMI vertinimui. Nustatyta jog tiriamųjų KMI vidurkis yra 21,59 (±3,58) kg/m2, todėl tiriamųjų svoris yra normalus. Iš visų tiriamųjų tik 8,33 proc. (n=2) turėjo antsvorio ir net 20,83 proc. (n=5)tiriamųjų svoris buvo per maţas.
Tiriamosioms atrinkti prieš ištyrimą buvo išdalintos anketos, kuriose buvo klausiama apie kasdienę veiklą, praleidţiamą laiką (per dieną) sėdint, buvusias traumas.
Atlikus apklausą buvo nustatyta, jog tik 8,33 proc. visų tiriamųjų daţniausiai kasdien uţsiima veikla, kurioje nemaţai juda, o likusios 91,67 proc. tiriamųjų daţniausiai kasdien uţsiima sėdima veikla. Kadangi fizinė veikla, kuria uţsiima 8,33 proc. tiriamųjų nėra intensyvi, todėl jos nebuvo išskirtos iš imties. Sėdint visos tiriamosios praleidţia nuo 3-jų iki 7-ių valandų. Nei viena mergina nebuvo patyrusi rimtų griaučių - raumenų sistemos paţeidimų.
2.3. Tyrimo metodai
2.3.1. Antropometrija
Pagrindiniai antropometriniai matavimai yra šie: ūgis, kūno masė, krūtinės apimtis, plaštakų, liemens jėga bei riebalų ir raumenų masė. Taip pat yra ir papildomi matavimai tokie, kaip ūgio matavimas atsisėdus, kaklo, juosmens, blauzdos, ţąsto apimties, pečių pločio, krūtinės diametrų rodikliai, rankų ilgis bei kiti. Mano tyrime buvo matuotas ūgis bei kūno masė [21].
Ūgis
Ūgis buvo matuojamas ūgio matuokle. Tiriamasis stovi tiesiai, įkepia ir sulaiko kvėpavimą, matuoklę liesdamas kulnimis, sėdmenimis ir mentėmis, o galva laikoma tiesiai ţiūrint į priekį. Ūgis buvo uţrašomas 0,5 cm tikslumu.
Kūno masė
Kūno masė buvo nustatoma elektroninėmis svarstyklėmis. Tiriamasis ramiai stovi ant svarstyklių kol uţfiksuojamas jo svoris. Kūno masė fiksuojama 100 gramų tikslumu.
Kūno masės indeksas
Kūno masės indeksas (KMI) apskaičiuotas pagal formulę KMI=Kūno masė/Ūgis2
. KMI vertinimas buvo atliktas pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas (1 lentelė).
1 lentelė. KMI vertinimas pagal PSO
KMI reikšmė Vertinimas
<18,5 Per maţas svoris 18,5 – 24,9 Normalus svoris
25-29,9 Anstsvoris 30 – 34,9 Ionutukimas 35 – 39,9 IIonutukimas
>40 IIIonutukimas
2.3.2. Raumenų elektrinio aktyvumo vertinimas
Raumenų elektrinis aktyvumas buvo vertinamas atliekant maţos amplitudės ir pilnos amplitudės pratimus rankoms, kojoms bei pilvui. Nustačius elektrodų dėjimo vietą oda buvo specialiai paruošiama: pasirinktos kuo maţiau plaukuotos kūno vietos, švari oda dar nuvaloma spiritu ir palaukiama kol nudţius. Toks odos paruošimas uţtikrina tikslesnį raumens aktyvumo (amplitudės) fiksavimą, taip pat maţiau ir maţesnius artefaktus, maţesnį disbalansą tarp elektrodų bei maţiau triukšmų. Tyrimui pasirinkti elektrodai buvo 20 mm. O elektromiogramoms uţrašyti buvo naudojamas elektromiografas – Myotrace 400 (8 pav.)
8 pav. Elektromiografas Myotrace 400
Elektrodų parinkimo vietos. Elektrodai buvo dedami ant abiejų kūno pusių trigalvio
raumens ilgosios ir šoninės galvos, dvilypio vidinės ir išorinės dalies bei tiesiojo pilvo raumens viršutinės ir apatinės dalies.
Elektrodo tvirtinimas ant trigalvio raumens ilgosios galvos(m. Triceps brachii long head)– tiriamasis atsisėdo ant kėdės ir atitraukė ţastą bei sulenkė alkūnę 90 laipsnių kampu. Delninis plaštakos paviršius nukreiptas ţemyn. Elektrodas dedamas dviem pirštais medialiau įsivaizduojamos linijos vidurio, einančios tarp mentės petinės ataugos ir alkūnės.
9 pav. Elektrodo tvirtinimas ant trigalvio raumens ilgosios galvos[65]
Elektrodo tvirtinimas ant trigalvio raumens šoninės galvos (m. Triceps brachii lateral head) – sėdima ant kėdės, ţastas atitrauktas ir alkūnė sulenkta 90 laipsnių kampu. Delninis plaštakos paviršius nukreiptas ţemyn. Elektrodas dedamas dviem pirštais lateraliau įsivaizduojamos linijos vidurio, einančios tarp mentės petinės ataugos ir alkūnės.
10 pav. Elektrodo tvirtinimas ant trigalvio raumens šoninės galvos[65]
Elektrodo tvirtinimas ant dvilypio raumens šoninės galvos (m. Gastrocnemius lateral head) – tiriamasis guli ant pilvo, veidu ţemyn, keliai ištiesti, pėdos projektuojamos kušetės gale. Tiriamoji koja sulenkiama ir ties čiurna padedama ant volelio. Elektrodas dedamas 1/3 tarp šeivikaulio galvos ir kulno.
11 pav. m. Elektrodo tvirtinimas ant dvilypio raumens šoninės galvos [65]
Elektrodo tvirtinimas ant dvilypio raumens vidinės galvos (m. Gastrocnemius medial head) – pradinė padėtis kaip ir tvirtinant elektrodą ant šoninės galvos - tiriamasis guli ant pilvo, veidu ţemyn, keliai ištiesti, pėdos projektuojamos kušetės gale. Tiriamoji koja sulenkiama ir ties čiurna padedama ant volelio. Elektrodas uţdedamas ant iškiliausios raumens vidinės dalies vietos.
12 pav. . Elektrodo tvirtinimas ant dvilypio raumens vidinės galvos [65]
Elektrodai ant tiesiojo pilvo raumens (m. Rectus abdominis) buvo dedami kairėje ir dešinėje pusėje ant viršutinės ir apatinės dalies. Ant viršutinės dalies elektrodai buvo dedami per vidurį tarp bambos ir krūtinkaulio, ant raumens pilvelio skaidulų kryptimi. Ant apatinės tiesiojo raumens dalies elektrodai buvo dedami per vidurį tarp gaktikaulio ir bambos skaidrulų kryptimi.
13 pav. Elektrodo tvirtinimas ant tiesiojo pilvo raumens viršutinės ir apatinės dalies [66]
Filtruojant gautus duomenis maţiausia raumens aktyvumo riba buvo pasirinkta 5 Hz, o didţiausia – 500 Hz.
Raumenų aktyvumo testavimas buvo atliekamas naudojant tam tikrą schemą (14 pav.), kurią sudarė trys pratimo atlikimo etapai, po kurių sekė poilsio intervalai, bei maksimalaus izometrinio susitraukimo fiksavimas prieš atliekant maţos bei pilnos amplitudės pratimus ir praėjus dviems minutėms po paskutiniojo pratimo atlikimo.
14 pav. Raumenų elektrinio aktyvumo testavimo schema
Raumenų aktyvumas buvo fiksuojamas ir rezultatai analizuojami MR 3.6 programa. Vaizdas, fiksuojant raumenų aktyvumą pateikiamas ţemiau. Signalų apdorojimas (angl. Signal
processing)buvo atliktas tokia tvarka: atliktas duomenų filtravimas (angl. Filtering),
reaktifikavimas (angl. Reactification) ir išlyginimas (angl. Smoothing).
15 pav. Vaizdas kompiuterio ekrane atlikus raumenų aktyvumo testavimą • Matuojamas RA ramybėje prieš
pratimų atlikimą
2 min
• Maksimalus izometrinis susitraukimas
10 s
• Poilsis po izometrinio susitraukimo
2 min
• 1-as etapas: maţos/ pilnos amplitudės pratimo atlikimas
30 s
• Poilsis po 1-ojo pratimo atlikimo etapo
15 sek
• 2-as etapas: maţos/ pilnos amplitudės pratimo atlikimas
30 s
• Poilsis po 2-ojo pratimo atlikimo etapo
15 s
• 3-ias etapas: maţos/ pilnos amplitudės pratimo atlikimas
30 sek
• Poilsis po 3-ojo pratimo atlikimo etapo
2 min
• Maksimalus izometrinis susitraukimas
2.3.3. Periferinės raumenų kraujotakos vertinimas
Periferinei raumenų kraujotakai vertinti buvo naudojamas termovizijos metodas, kurio pagalba stebėtos šilčiausios raumens vietos. Raumens kraujotaka stebėta ties abiejų rankų ţasto viduriu (nugarinės dalies) ir ties blauzdos viduriu (nugarinės dalies). Pilvo raumenų kraujotaka nebuvo stebėta dėl vidaus organų kraujotakos įtakos. Temperatūros matavimai vyko statmenai nukreipus termovizoriaus jutiklį į raumenį 30 cm atstumu. Termovizorius buvo KKMOON firmos. Termovizoriaus matavimo galimybės buvo nuo -20°C iki +300°C. Aparato temperatūros matavimo paklaida ±2% arba ±2°C.
16 pav. Termovizorius KKMOON
2.4. Matematinė statistika
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis programinės įrangos paketu SPSS 22,0 for
Windows. Pateikiant antropometrinius duomenis skliaustuose nurodomas standartinis nuokrypis
(±SD). Periferinės raumenų kraujotakos ir elektrinio aktyvumo rezultatuose pateikiamos kiekybinių duomenų medianos, skliaustuose nurodant minimalią, maksimalią reikšmę bei vidurkį. Dviejų priklausomų imčių duomenys analizuoti naudojant Vilkoksono kriterijų. Dviejų nepriklausomų imčių duomenys analizuoti naudojant Mano — Vitnio U kriterijų. Šie kriterijai buvo pasirinkti dėl to maţos imties. Skirtumas, kai p<0,05 laikytas statistiškai reikšmingu.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Ţasto uţpakalinės dalies raumenų periferinės kraujotakos pokyčių
įvertinimas, taikant skirtingos amplitudės judesius
2 lentelė. Dešiniojo žasto užpakalinės dalies raumenų temperatūra Dešiniojo ţasto uţpakalinė dalis Temperatūra prieš pratimą (o C) Temperatūra po pratimo (oC) Kalanetikos pratimas 30,55 (28,6; 32,7; 30,57) 29,95 (28,3; 31; 29,77) p=0,013 Pilnos amplitudės pratimas 29,65 (27,5; 32,5; 29,54) 30,85 (28,6; 33,5; 30,99) p=0,005
p=0,051 p=0,114
Palyginus temperatūrą prieš kalanetikos pratimo atlikimą ir po jo, gautas reikšmingas dešinės rankos ţasto uţpakalinės dalies periferinės kraujotakos sulėtėjimas (Z=-2,49, p=0,013).
Palyginus temperatūrą prieš taikant pilnos amplitudės pratimą ir iškart po jo, buvo gautas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos suaktyvėjimas (Z=-2,81, p=0,005).
17 pav. Dešiniojo žasto užpakalinės dalies periferinės kraujotakos kaita, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės (PA) pratimą, * - p<0,05 lyginant skirstinius
Palyginus dešiniojo ţasto uţpakalinės dalies temperatūrą prieš kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus, reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo nebuvo (U=27,5; p=0,051). Palyginus temperatūrą po kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimo reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo taip pat nebuvo (U=78; p=0,114).
Įvertinus temperatūrų pokyčius, atliekant kalanetikos bei pilnos amplitudės pratimą, buvo gautas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos skirtumas, kalanetikos pratimo metu dešinės rankos ţasto uţpakalinės dalies periferinė kraujotaka pakito statistiškai reikšmingai maţiau nei pilnos amplitudės pratimo atlikimo metu (U=90,5; p=0,047).
18 pav. Dešiniojo žasto užpakalinės dalies periferinės kraujotakos pokyčio palyginimas, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimą, * - p<0,05 lyginant skirstinius
3 lentelė. Kairiojo žasto užpakalinės dalies raumenų temperatūra Kairiojo ţąsto uţpakalinė
dalis Temperatūra prieš pratimą (o C) Temperatūra po pratimo (oC) Kalanetikos pratimas 30,5 (28; 32,8; 30,61) 30 (27,5; 32,2; 29,66) p=0,003 Pilnos amplitudės pratimas 29,65 (27,8; 32,8; 30,18) 31,3 (29,1; 33,5; 31,1) p=0,037
p=0,512 p=0,099
Palyginus temperatūrą prieš kalanetikos pratimo atlikimą ir po jo, gautas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos sulėtėjimas (Z=-2,94; p=0,003).
Palyginus temperatūrą prieš pilnos amplitudės pratimo atlikimą ir po jo, gautas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos suaktyvėjimas (Z=-2,09; p= 0,037).
19 pav. Kairiojo žasto užpakalinės dalies periferinės kraujotakos kaita, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimą, * - p<0,05 lyginant skirstinius
Palyginus kairiojo ţasto uţpakalinės dalies temperatūrą prieš kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus, reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo nebuvo (U=45,5; p=0,512). Palyginus temperatūrą po kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimo reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo taip pat nebuvo (U=79; p=0,099).
Palyginus temperatūros pokyčius atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimą buvo gautas tatistiškai reikšmingai didesnis periferinės kraujotakos pokytis, atliekant pilnos amplitudės pratimą (U=111,5; p<0,001).
20 pav. Kairiojo žasto užpakalinės dalies periferinės kraujotakos pokyčių palyginimas, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimą,* - p<0,05 lyginant skirstinius
*
*
Palyginus dešinės ir kairės rankos temperatūrų pokyčius, atliekant kalanetikos pratimą, nebuvo rastas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos skirtumas (U=56, p= 0,797).
Palyginus dešinės ir kairės rankos temperatūrų pokyčius, atliekant pilnos amplitudės pratimą taip pat nebuvo rastas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos pokytis (U=50,5; p=0,97). Vadinasi, abiejų rankų periferinės kraujotakos pokyčiai buvo vienodi.
Įvertinus abiejų rankų temperatūrų pokyčius nustatėme, jog atliekant kalanetikos pratimus kraujotaka sumaţėja, o atliekant pilnos amplitudės pratimus kraujotaka suaktyvėja.
3.2. Blauzdos uţpakalinės dalies raumenų periferinės kraujotakos
pokyčių įvertinimas, taikant skirtingos amplitudės judesius
4 lentelė. Dešinės blauzdos užpakalinės dalies raumenų temperatūra Dešinės blauzdos uţpakalinė dalis Temperatūra prieš pratimą (o C) Temperatūra po pratimo (oC) Kalanetikos pratimas 30,8 (28,6; 34,6; 31,4) 30,2 (28,2; 33,8; 30,45) p=0,005 Pilnos amplitudės pratimas 30,1 (28,9; 31,6; 30,1) 30,95 (29,5; 32,1; 30,87) p=0,005
p=0,152 p=0,512
Įvertinus temperatūrą prieš kalanetikos pratimo atlikimą ir po jo, buvo gautas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos sulėtėjimas (Z=-2,81, p=0,005).
Palyginus temperatūrą prieš pratimo atlikimą ir po jo, gautas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos suaktyvėjimas (Z=-2,807; p=0,005).
21 pav. Dešiniosios blauzdos užpakalinės dalies periferinės kraujotakos palyginimas prieš ir po kalanetikos bei pilnos amplitudės (PA) pratimų, * - p<0,05 lyginant skirstinius
Palyginus dešinės blauzdos uţpakalinės dalies temperatūrą prieš kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus, reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo nebuvo (U=34; p=0,152). Palyginus temperatūrą po kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimo reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo taip pat nebuvo (U=65; p=0,512).
Palyginus temperatūrų pokyčius atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimą, gauta statistiškai reikšmingai didesnis periferinės kraujotakos pokytis kalanetikos pratimo metu (U=91,5; p<0,001).
22 pav. Dešiniosios blauzdos užpakalinės dalies periferinės kraujotakos pokyčių palyginimas, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimą, * - p<0,05 lyginant skirstinius
5 lentelė. Kairės blauzdos užpakalinės dalies raumenų temperatūra Kairės blauzdos uţpakalinė dalis Temperatūra prieš pratimą (o C) Temperatūra po pratimo (oC) Kalanetikos pratimas 31,15 (29,5; 33,5; 31,46) 29,95 (28,5; 33,1; 30,15) p=0,003 Pilnos amplitudės pratimas 29,85 (29,1; 32,4; 30,09) 30,3 (29,3; 33; 30,66) p=0,005
p=0,061 p=0,468
Palyginus temperatūrą prieš kalanetikos pratimą ir po jo buvo gautas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos sulėtėjimas (Z=-2,94; p=0,003).
Palyginus temperatūrą prieš ir po pilnos amplitudės pratimo atlikimo, nustatytas statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos suaktyvėjimas (Z=-2,81; p=0,005).
23 pav. Kairiosios blauzdos užpakalinės dalies periferinės kraujotakos kaita, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės (PA) pratimą,* - p<0,05 lyginant skirstinius
Palyginus kairės blauzdos uţpakalinės dalies temperatūrą prieš kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus, reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo nebuvo (U=28; p=0,621). Palyginus temperatūrą po kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimo reikšmingo periferinės kraujotakos skirtumo taip pat nebuvo (U=66; p=0,468).
Tačiau palyginus temperatūros pokytį, atliekant kalanetikos bei pilnos amplitudės pratimą, reikšmingai didesnis periferinės kraujotakos pokytis stebėtas atliekant pilnos amplitudės pratimą (U=121, p<0,001).
24 pav. Kairiosios blauzdos užpakalinės dalies periferinės kraujotakos pokyčių palyginimas, atliekant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimą, * - p<0,05 lyginant skirstinius
* *
Apibendrinant temperatūros stebėjimą skirtingos amplitudės pratimų metu nustatėme, jog kalanetikos pratimo metu periferinė kraujotaka sumaţėja, o pilnos amplitudės pratimų metu padidėja, todėl yra statistiškai reikšmingas periferinės kraujotakos pokytis, lyginant kalanetikos ir pilnos amplitudės pratimus.
3.3. Trigalvio raumens elektrinio aktyvumo pokyčių įvertinimas,
taikant skirtingos amplitudės judesius
6 lentelė. Dešiniojo trigalvio raumens šoninės galvos elektrinis aktyvumas (Hz), atliekant kalanetikos pratimą Kalanetikos pratimas Izometrinis susitraukimas prieš pratimą I pratimo atlikimo etapas II pratimo atlikimo etapas III pratimo atlikimo etapas Izometrinis susitraukimas po pratimo Dešiniojo trigalvio raumens šoninė galva 100,8 (63,2; 331; 124,22) Hz 41,5 (18,3; 117; 47,6) Hz 39,05 (18,6; 118; 47,06) Hz 32,8 (18,1; 102; 44,61) Hz 69,95 (36,1; 254; 86,59) Hz
Dešiniojo trigalvio raumens šoninės galvos elektrinis aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis izometrinio susitraukimo metu prieš pratimo atlikimą, lyginant su izometriniu raumens susitraukimu po kalanetikos pratimo atlikimo (Z=-3,3; p<0,001).
Lyginant dešiniojo trigalvio raumens šoninės galvos elektrinį aktyvumą I ir II kalanetikos pratimo atlikimo etapo metu statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (Z=-0,07; p=0,944). Lyginant raumenų elektrinį aktyvumą II ir III pratimo atlikimo etape reikšmingo skirtumo taip pat nebuvo (Z=0,973; p=0,331). Palyginus I ir III pratimo atlikimo etape buvusį raumenų elektrinį aktyvumą nebuvo stebėta statistiškai reikšmingo skirtumo (Z=0,848; p=0,397).
