KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Laura Liškauskienė
ERGOTERAPIJOS STUDENTŲ KARJEROS
GALIMYBIŲ VERTINIMAS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
lekt. dr. Mindaugas Stankūnas
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
ERGOTERAPIJOS STUDENTŲ KARJEROS GALIMYBIŲ VERTINIMAS Laura Liškauskienė
Mokslinis vadovas – lekt. dr. Mindaugas Stankūnas
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas 2008. 54 p.
Darbo tikslas: Ištirti Lietuvos ergoterapijos studentų poţiūrį į jų karjeros galimybes.
Tyrimo metodika: Vienmomentinė apklausa buvo vykdoma Kauno medicinos ir Vilniaus universitetuose bei Kauno, Vilniaus ir Utenos kolegijose 2007 m. rugsėjo - lapkričio mėn. Tyrimo objektas - visi ergoterapijos studentai, studijuojantys Kauno medicinos ir Vilniaus universitetuose, bei ergoterapijos studentai, studijuojantys Kauno, Vilniaus ir Utenos kolegijose. Statistinėje analizėje buvo naudotos 255 teisingai uţpildytos anketos (69,1 proc. visų išdalintų anketų).
Rezultatai: Didţioji dalis respondentų (75,3 proc.) tikėjosi rasti darbą Lietuvoje. Labiausiai tikėjosi Lietuvoje įsidarbinti Kauno (82,1 proc.) bei Vilniaus (81,5 proc.) kolegijų studentai. Kiek maţiau tuo tiki universitetų studentai. Daugiau nei pusė (59,2 proc.) apklaustųjų pageidavo dirbti reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose. Privačia praktika norėtų verstis 14,1 proc. studentų. Statistiškai reikšmingai daugiau ţinančių, kur dirbs baigę studijas, buvo tarp kolegijų (8,6 proc.) nei tarp universitetų (2,2 proc.) respondentų (p<0,05). Kauno medicinos universitete ţinančių, kur dirbs baigę studijas, nebuvo nei vieno studento. Dirbti į uţsienio šalis galvoja išvykti 29,4 proc. respondentų. Vilniaus kolegijoje buvo daugiausia studentų (35,4 proc.), lyginant su kitomis mokymo įstaigomis, ketinančių baigus studijas vykti dirbti į uţsienio šalis. Beveik pusė (44,3 proc.) respondentų kaip pagrindinę išvykimo prieţastį įvardino didesnį atlyginimą. Statistiškai reikšmingai ši prieţastis svarbesnė kolegijų nei universitetų studentams (p<0,05). Antra svarbi prieţastis, kurią nurodė studentai, - tai geresnės darbo sąlygos (35,3 proc.). Ją įvardino statistiškai reikšmingai daugiau universitetų nei kolegijų studentų. Labiausiai studijomis patenkinti Vilniaus (86,2 proc.) ir Kauno (85,7 proc.) kolegijų studentai. Didţiausią nepasitenkinimą studijoms išreiškė Vilniaus universiteto ergoterapijos studentai (46,0 proc.). Respondentai kaip didţiausią studijų problemą įvardino praktinių įgūdţių stoką, todėl jie mano, jog daugiausia studijų programos laiko turėtų būti skirta praktiniams įgūdţiams įgauti.
Išvados: Rezultatai parodė, jog ergoterapiją studijuojantys studentai yra optimistiškai nusiteikę dėl darbo suradimo Lietuvoje. Vis dėlto daugiau nei ketvirtis respondentų pareiškė pageidavimą ieškoti darbo uţsienyje. Tokie rezultatai reiškia, kad ţymi respondentų dalis nepatenkinta karjeros galimybėmis Lietuvoje. Emigracijos poveikis gali būti išspręstas tik bendromis mokymo institucijų ir potencialių darbdavių pastangomis.
SUMMARY
Management of public health
EVALUATION OF CAREER POSSIBILITIES OF OCCUPATIONAL THERAPY STUDENTS Laura Liskauskiene
Supervisor – lect.dr. Mindaugas Stankunas
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas 2008. 54 p.
Aim: To evaluate attitudes of Lithuanian occupational therapy students to their career possibilities.
Methods: Survey has been carried out at Kaunas University of Medicine Vilnius University and Kaunas, Vilnius and Utena colleges. Questionnaires were distributed to all occupational therapy undergraduate students. In the analysis, 255 correctly filled in questionnaires were used (response rate 69.1%).
Results: The biggest part (75.3 %) of respondents expected to find a job in Lithuania. The most optimistic students were in Kaunas (82.1%) and Vilnius (81.5%) colleges. Fewer expectations had students from other Universities. More than a half (59.2%) of the respondents was willing to work in the institutions of rehabilitation and sanatorium treatment. Meanwhile, 14.1% of students expressed the will to start private practice. Statistically significantly more respondents, who knew where they will work after the graduation of their studies, were from colleges (8.6%) than from universities (2.2%) (p<0.05). It was no single student from Kaunas University of Medicine, who knew his workplace after the graduation. The biggest proportion of students (35.4%), which was eager to emigrate after the graduation was in Vilnius college. Almost half of respondents (44.3%) indicated that the higher salary could be the reason for leaving abroad. This was more important for college students than for university students (p<0.05). Second important reason for leaving the country, was better work conditions (35.3%). This reason was pointed more by universities’ students than students from colleges. Mostly satisfied with studies were students from Vilnius (86.2%) and Kaunas (85.7%) colleges. Less satisfied about studies was occupational therapy students from Vilnius University (46.0%). Respondents have emphasized the lack of practical skills as the biggest problem of studies. Moreover, they thought, that the biggest proportion of studies program time should be devoted for gaining practical skills.
Conclusions: Results indicated that occupational therapy students are rather optimistic to find a job in Lithuania. However, the one quartet of respondents expressed the will to search the job outside the country. These results suggest that significant part of respondents is not satisfied with career possibilities in Lithuania. Only through common efforts of training institutions and potential employers the effects of emigration could be solved.
TURINYS
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
1.1 Karjeros samprata ... 8
1.1.1. Karjeros sąvokos teorijų apţvalga ... 8
1.1.2. Emigracija kaip karjeros galimybė ... 12
1.1.3. Nuolatinis mokymasis ir karjera ... 14
1.2 Ergotrerapijos samprata ... 16
1.3 Ergoterapija Lietuvoje ... 17
1.3.1. Ergoterapijos raida Lietuvoje ... 17
1.3.2. Ergoterapijos studijų programa ir medicinos normos ... 18
1.3.3. Ergoterapeuto darbo vieta ... 20
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 22
2.1 Tyrimo eiga ir imtis ... 22
2.2 Tyrimo instrumentas ... 22
2.3 Statistinės analizės metodai ... 24
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 25
3.1 Studentų demografinės charakteristikos vertinimas ... 25
3.2 Ergoterapijos studentų nuomonės apie jų įsidarbinimo galimybes įvertinimas ... 26
3.3 Studentų emigracijos ir ją lemiančių veiksnių įvertinimas ... 36
3.4 Studentų nuomonės apie ergoterapijos studijų kokybę vertinimas ... 39
IŠVADOS ... 49
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 50
LITERATŪRA ... 51
NAUDOJAMŲ SANTRUMPŲ PAAIŠKINIMAS
ES – Europos šalys
KMU – Kauno medicinos universitetas LR – Lietuvos Respublika
Lt – litas
m – vidurkis
p – pasikliovimo lygmuo
SAM –
Sveikatos apsaugos ministerija
SN – standartinis nuokrypis (dar kartais naudojamas terminas vidutinis kvadratinis nuokrypis)
VU – Vilniaus universitetas
2
ĮVADAS
Darbo rinkos kaita, kurią sąlygoja sparti mokslo ir technologijos paţanga, objektyviai kelia būtinybę numatyti savo profesinę karjerą. Studijų pasirinkimas yra tik profesinės biografijos pradţia, tačiau labai svarbus ţingsnis projektuojant karjerą. Prieš stojant į aukštąją mokymo įstaigą, būtų rekomenduojama pasidaryti darbinės karjeros planą (tvirtą tikslą ir įsivaizdavimą, kur ir uţ kiek nori dirbti) ir jo siekti. Tačiau studentai daţniausiai renkasi studijas atsiţvelgdami į tai, ką siūlo mokymo įstaigos, todėl būtinai turi būti tinkamai suplanuotas ruošiamų reikiamų specialistų skaičius [43].
Labai svarbu tinkamas sveikatos prieţiūros specialistų skaičiaus planavimas. Šiuos specialistus paruošti labai brangu, todėl būtina nustatyti ir rengti optimalų reikiamų specialistų skaičių.
Pastaraisiais metais vis daugėja sveikatos prieţiūros specialistų, kurie, siekdami didesnių atlyginimų bei geresnių darbo sąlygų, išvyksta savo karjeros galimybių išbandyti į uţsienio šalis. Todėl norint išsaugoti valstybės investicijas į šių asmenų išsilavinimą, labai svarbu suteikti jiems tinkamas sąlygas siekti karjeros mūsų šalyje. Nesenai Lietuvoje pradėtų ruošti egoterapijos specialistų karjeros galimybės mūsų šalyje taip pat nėra aiškios.
Lietuvoje pirmieji ergoterapijos specialistai pradėti ruošti 1992 m. Nepaisant sėkmingos kitų šalių patirties, daugybės mokslinių studijų bei tyrimų, įrodančių ergoterapijos naudą, mūsų šalyje ši specialybė sunkiai skinasi kelią bei pripaţinimą tarp kitų gydymo metodų. Daugelyje sveikatos prieţiūros įstaigų, stacionarų skyrių dirba per maţai šios srities specialistų, kai kur ergoterapija visai netaikoma. Yra maţai specializuotų ergoterapijos kabinetų. Jauniems, ką tik baigusiems studijas specialistams, sunku susirasti darbą Lietuvoje, todėl mūsų valstybės lėšomis paruošti ergoterapijos specialistai priversti išvykti dirbti į uţsienio šalis ar įsidarbinti ne pagal specialybę.
Gydytojų karjeros galimybės aptariamos daugybėje mokslinių darbų. Kauno medicinos universitete buvo vykdomas Atviros Lietuvos Fondo finansuojamas projektas “Sveikatos ţmogiškųjų išteklių raida ir planavimas Lietuvoje”. Apie ergoterapeutų skaičiaus planavimą informacijos ar atliktų mokslinių darbų rasti nepavyko.
Todėl šiame darbe siekiama ištirti ergoterapijos studentų poţiūrį į jų karjeros galimybes, apimant tokius klausimus kaip įsidarbinimas, profesinė emigracija, studijų kokybė ir jų gerinimo galimybės.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Tyrimo tikslas: Ištirti Lietuvos ergoterapijos studentų poţiūrį į jų karjeros galimybes.
Tyrimo uţdaviniai:
1. Ištirti ergoterapijos studentų nuomonę apie jų įsidarbinimo galimybes.
2. Įvertinti ergoterapeutų ketinimą dirbti uţsienio šalyse bei išsiaiškinti emigraciją lemiančius veiksnius.
3. Nustatyti ergoterapijos studentų nuomonę apie studijų kokybę ir jos gerinimo galimybes.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1 Karjeros samprata
1.1.1. Karjeros sąvokos teorijų apžvalga
Ţodis karjera kildinamas iš lotyniško ţodţio carraria, reiškiančio ţmogaus gyvenimo kelią, bėgimą, arba iš prancūziško ţodţio carriere, reiškiančio veikimo dirvą, sritį, profesiją [4,20]. Sąvokos aiškinimai rodo, kad galimos įvairios karjeros sampratos: viena susijusi su konkrečia veikla, kita – su gyvenimo planavimu ir jo tikslų įgyvendinimu. Taigi karjera jokiu būdu nėra tik greitas ir sėkmingas kilimas tarnyboje, ji nėra ir vien profesija.
Toliau bandysime apţvelgti keletą karjeros sąvokos teorijų.
D. Super vienas iš pirmųjų į mokslinę vartoseną įtraukė karjeros terminą, apibrėţdamas jį kaip ţmogaus gyvenime atliekamų įvairių vaidmenų, darbovietėse uţimamų pareigų, pakopų, lygmenų visumą. Karjera, jo manymu, apima penkių pagrindinių socialinių vaidmenų (besimokantysis, darbuotojas, šeimos narys, bendruomenės narys, pramogautojas) prisiėmimą ir atlikimą mokykloje, darbe, šeimoje, bendruomenėje ir laisvalaikio metu ţmogaus gyvenime [21, 41].
Kaip paţymi V. Stanišauskienė ir N. Večkienė, ţmogiškųjų išteklių vadyboje, integruojančioje naujausias socialinių mokslų ţinias, vartojama platesnė karjeros samprata:
Karjera yra nuostatų ir elgsenų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą ţmogaus gyvenimą [38, 39].
Karjera yra per visą gyvenimą besitęsianti darbų seka, susijusi su asmenybės paţiūromis ir motyvais, kai jis ar ji veikia tuose darbuose [5, 39].
Karjera - tai poţiūrių ir elgsenų seka, susijusi su darbine patirtimi per visą ţmogaus gyvenimą [34, 38].
Karjera - tai asmens patiriamų su darbu susijusių vaidmenų ir veiklų seka [4, 38, 39].
D. E. Super nuomone, karjera – tai nuosekli visų individo uţimamų profesinių pozicijų ir darbo vietų seka, apimanti visą ţmogaus darbinės veiklos istoriją [41].
Anot L. T. Počebut ir V. A. Čiker, karjera – vienas iš ţmogaus individualaus profesinio gyvenimo rodiklių, pasiekimas norėto profesinio statuso ir jį atitinkančio gyvenimo lygio bei
kokybės, taip pat pasiekimas garbės [49]. Sėkmingai padaryta karjera leidţia ţmogui išsiskirti iš kitų. D. F. Super mano, kad pagrindinė ţmogaus profesinio gyvenimo determinantė yra jo asmenybės Aš vaizdas profesine prasme, kurį individas susikuria gyvenime atlikdamas seriją sprendimų, susijusių su karjera. Profesinio gyvenimo kelias – ne tik pareigybių ar vadovaujamų postų kaita. Padaryti karjerą galima ir kitokiu būdu, pavyzdţiui: tapti tikru savo srities ţinovu ir gerbiamu specialistu, pasiekti profesinio meistriškumo viršūnę, įgyti autoritetą tarp kitų profesionalų [21, 41]. Karjeros pagrindas turėtų būti ne uţimami postai ir jų vieta pareigybių hierarchijoje, o sukaupta vertinga profesinė patirtis ir įgūdţiai bei kūrybiško jų taikymo rezultatai, naudingi tiek ţmogui tiek visuomenei. Šiuo poţiūriu, I. Maknienės teigimu, visi dirbantys asmenys gali padaryti karjerą ir visos profesijos gali būti karjeros pagrindas [1].
A. Gumuliauskienė, D. Augienė ir kt. teigia, kad karjera tai – individualus tobulėjimas sėkmingai pasirinktos veiklos kryptimi ir pozityvus jos vertinimas tiek asmeniniu tiek visuomeniniu poţiūriais. Karjerą sėkmingai pasiekti galima tik turint tam tikrų asmeninių (savęs paţinimas ir tinkamas pateikimas), socialinių (geri santykiai su aplinkiniais), edukacinių (gebėjimai, skatinantys ţmogų save ugdyti), profesinių (susijusios su darbine ţmogaus veikla) savybių [36].
Tuo tarpu R. Ţelvys teigia, kad karjera yra ţmogaus veiklų seka per visą gyvenimą, procesas, kurį lemia įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai [47].
Karjeros samprata mokslinėje literatūroje pateikiama keturiomis pagrindinėmis prasmėmis:
Karjera kaip laimėjimai darbinėje aplinkoje;
Karjera kaip profesija, kuri gali būti daugiau ar maţiau prestiţinė;
Karjera kaip nuosekli nuolatinio darbo tąsa: kiekvienas ţmogus turi savo istoriją;
Karjera kaip patirties, sukauptos visą gyvenimą atliekant įvairius vaidmenis, visuma [31, 44].
Plačiąja prasme karjeros samprata aiškinama kaip darbo proceso ir darbo turinio tikslingas atitikimas vykdant darbines uţduotis, atliekant tam tikras funkcijas. Profesinės karjeros samprata siaurąja prasme aiškinama per asmens profesijos pasirinkimą ir karjeros planavimo strategijas: individo gebėjimus, vertybes, interesus. Darbo vertybės atspindi asmenines vertybes. Planuojant profesinę karjerą, konstruojama darbo vertybių sistema, kuri padeda pasirinkti darbą, padaro jį prasmingesnį tikslingesnį [29, 48]. Šių sampratų analizė leidţia daryti išvadas, jog darbai, kurie
organizavimo poţiūriu sudaro sąlygas darbuotojui pajusti tris psichologines būsenas (pirmiausiai - tai atliekamo darbo svarbos ir vertingumo suvokimas; antra – atsakomybė uţ darbo rezultatus, trečia – rezultatų ţinojimas), sudaro galimybes profesiniam tobulėjimui pasirinktoje srityje. Darbinė elgsena nukreipiama į asmeninius ir grupinius ţmonių interesus, praverčia tenkinant jų poreikius. Laipsniškai ţmogus įauga į profesinę socialinę aplinką. Susidaro galimybės siekti profesinės karjeros [43].
Svarbu suprasti, kad karjera yra daugiau nei visuma apmokamų darbų, asmens turėtų per jo gyvenimą. Tai taip pat yra ir rengimasis savarankiškai veiklai, ir tikslų siekimas bei ambicijų tenkinimas, atliekant įvairius socialinius vaidmenis. Platesne prasme karjera yra ir neapmokamas darbas, pavyzdţiui, namų ruoša ar savanoriška veikla bendruomenėje [39].
Karjera gali būti suprantama kaip įvairių darbų seka. Pavyzdţiui, ţmogaus karjera gali būti sudaryta iš septyniolikos skirtingų darbų keturiose organizacijose. Neretai karjera prilyginama profesijai (pedagogo, teisėjo, mediko) ar aukštoms pareigoms organizacijoje. Nors šie poţiūriai iš esmės nėra klaidingi, tačiau karjera suprantama plačiau: karjera – tai ţmogaus vaidmenų ir darbinių veiklų seka per visą jo gyvenimą [39].
R. Schuler, atsiţvelgdamas į tokią plačią karjeros sąvokos sampratą, išskiria tokius karjeros bruoţus:
Karjeros kaip elementų sekos supratimas reiškia, kad yra karjeros proceso planavimo ir valdymo galimybė;
Tas pats supratimas leidţia numatyti sėkmės ir nesėkmės tikimybę bei galimybę išvengti realių pavojų;
Karjera apima ilgą periodą – nuo ţmogaus rengimosi karjerai iki išėjimo į pensiją, o savanoriškos veiklos atţvilgiu – ir ilgiau, todėl galima suskirstyti karjeros procesą į etapus, šį skirstymą pagrindţiant asmenybės raidos psichologijos teorijomis;
Karjera apima ne tik individo veiklas, bet ir kintančius jo poţiūrius, nuostatas, ţinias ir mokėjimus; taip joje dera objektyvūs (nauda, darbo uţmokestis) ir subjektyvūs (sėkmės jausmas, pasididţiavimas) aspektai;
Kai kurios nuostatos ir veiklos (pavyzdţiui, nuolatinės saviugdos nuostata, komunikacinė veikla) yra fundamentalios ir tęsiasi per visą individo karjeros procesą.
Išvardinti karjeros bruoţai atskleidţia vadybos, psichologijos, edukologijos ir kitų socialinių mokslų pasiekimų reikšmę dinamiškam ir integraliam poţiūriui į šią sampratą [34, 38, 39].
Šiuolaikinė karjera netapatintina su profesija. Profesija paprasčiausiai yra kontekstas, kuriame rutuliojasi individo karjera. Juolab, kad nuolat kintančiame šiandienos darbo pasaulyje ţmogus savo karjeros kelyje retai teapsiriboja viena profesija. Jų šiuolaikinio ţmogaus gyvenime yra ne viena, o dvi ar kelios, geriausiai atitinkančios konkretaus jo gyvenimo etapo interesus ir galimybes [39].
Atsiţvelgiant į šiuos teiginius, A. Palujanskienė karjeros sąvoką apibrėţia taip: „karjera – visą gyvenimą besitęsianti darbų seka, susijusi su asmenybės paţiūromis, motyvais, tai elgsenų seka, susijusi su darbine viso gyvenimo patirtimi“ [30].
A. Sakalas teigia, kad karjera – tai darbuotojo pareigybių/darbo vietų raida įmonėje [33]. Geriausia terpė karjeros plėtotei yra organizacija. Organizacija veikia ir karjeros sampratos pokytį. Pastarųjų pertvarkymo iš biurokratinių į alternatyvias (šiuolaikines, lanksčias ar postmodernias) tendencija leidţia vakarykštę karjeros sampratą įvardinti kaip biurokratinę, o naująją - pavadinti šiuolaikine. Tai dvi iš esmės skirtingos karjeros sampratos, tačiau nė viena iš jų nėra gera ar bloga. Esminiai skirtumai tarp šių sampratos modelių yra stabilumas (įsitvirtinimas organizacijoje), sėkmės matas, karjeros proceso planavimo ir valdymo galimybė, socialinis saugumas, darbuotojui keliami reikalavimai [38, 43].
Apibendrinant anksčiau aptartas teorijas, galime teigti, kad karjeros sąvoka yra labai plačiai nagrinėjama. Ji yra daugiaprasmė ir platesnė uţ profesijos, uţsiėmimo ar darbo sąvokas. Ji apibūdina ne tik profesinės veiklos pobūdį, bet ir dirbantį asmenį bei instituciją, kuri apibrėţia jo veiklą ir poziciją organizacijos struktūroje.
Paprastai ţmonės karjerą planuoja savo šalyje, tačiau Lietuvai įstojus į ES daugėja specialistų, kurie išvyksta karjeros galimybių išbandyti į uţsienio šalis
1.1.2. Emigracija kaip karjeros galimybė
Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos gyventojų savo karjeros galimybes sieja su uţsienio šalimis. Jauni specialistai baigę studijas išvyksta dirbti į kitas šalis. Šie procesai suintensyvėjo Lietuvai įstojus į ES.
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys rodo, kad nuo nepriklausomybės atgavimo iš Lietuvos emigravo virš 334 tūkst. ţmonių, kas sudaro beveik 10
proc. Lietuvos gyventojų. 2004 m. iš Lietuvos emigravo 32,5 tūkst. gyventojų. Daugiausia – 48,1
tūkst. (2 kartus daugiau nei 2003 m.) – emigravo 2005 m. Per 2006 m. emigrantų skaičius sumaţėjo: emigravo apie 27,8 tūkst. [26].
Įvairūs tyrimai rodo, kad Lietuvos migracijos potencialas labai didelis: 40–60 proc. Lietuvos gyventojų norėtų išvykti gyventi/dirbti į uţsienį; ypač daug norinčių išvykti yra tarp 15– 24 metų jaunimo – 70–90 proc.; tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų norėtų išvykti 60– 75 proc.. Tačiau tik nedaugelis (apie 9 proc.) norėtų emigruoti visam laikui [35].
Vienas labiausiai nerimą keliančių aspektų – jau kurį laiką vykstantis vadinamasis protų nutekėjimas - t. y. aukštos kvalifikacijos darbo jėgos praradimas. Tai varţo ţiniomis pagrįstos
ekonomikos plėtrą ir reiškia valstybės investicijų į šių asmenų išsilavinimą praradimą [22, 35]. Per 2006-2007 m. išvyko iki 4 proc. aukštos kvalifikacijos viešojo sektoriaus darbuotojų. Daugiausia išvyko švietimo bei sveikatos prieţiūros ir socialinio darbo sektorių atstovai [3].
Pastaraisiais metais vis daugiau gydytojų išvyksta dirbti į kitas šalis. Greitai gydytojų skaičius gali sumaţėti ir neatitikti Lietuvos poreikių. 2000 m. gydytojų skaičius 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų siekė 380, nors prieš 10 metų jis buvo 401 100 tūkstančių gyventojų ir tuo metu buvo vienas didţiausių Europoje [40]. Uţsienio šalyse atlikti tyrimai rodo, kad gydytojų emigravimas iš šalies turi neigiamą poveikį, nes maţėja šalies gyventojų aprūpinimas gydytojais, be to, brangiai kainuoja gydytojų rengimas [27].
L. Labanauskas 2005 m. atliko Vilniaus universiteto Onkologijos instituto sveikatos prieţiūros specialistų socialinę apklausą, siekdamas įvertinti „protų nutekėjimo“ potencialą tirtojo instituto darbuotojų grupėje, išsiaiškinti emigraciją lemiančius veiksnius. Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog į uţsienį norėtų išvaţiuoti dirbti 81 proc. onkologijos instituto darbuotojų, tačiau objektyvios prieţastys (amţius, kalbos barjeras, šeimyninės aplinkybės) riboja jų išvykimo
potencialą. Pagrindiniai emigracijos motyvai: geras atlyginimas, tinkamas darbo krūvis, mėgstamas darbas bei šeima [22].
Vykdant Atviros Lietuvos fondo finansuojamą projektą „Sveikatos ţmogiškųjų išteklių planavimas Lietuvoje“ buvo atliktas Lietuvos gydytojų ir rezidentų ketinimų dirbti Europos sąjungos šalyse tyrimas. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad 60,7 proc. rezidentų ir 26,0 proc. gydytojų ketino dirbti ES ar kitose šalyse. Nuolatiniam darbui į ES ar kitas valstybes ketino išvykti 14,5 proc. rezidentų ir 5,4 proc. gydytojų. 2,5 proc. rezidentų ir 3,8 proc. gydytojų buvo tvirtai nusprendę dirbti ES šalyse [40].
Panašių sunkumų turi ir kitos ES šalys. Bandant prognozuoti galimą gydytojų išvykimą dirbti į ES šalis, naudojant tą pačią anketą, apklausos buvo atliktos Lietuvoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekijoje. Palyginus rezultatus buvo nustatyta, kad Lietuvoje yra maţiau gydytojų, norinčių išvykti dirbti į ES šalis (26 proc.), lyginant su Lenkijos (33,5 proc.), Vengrijos (46,4 proc.) ir Čekijos (58,5 proc.) gydytojais. Vengrijos (9,4 proc.) ir Čekijos (10,2 proc.) gydytojai taip pat tvirčiau buvo apsisprendę, palyginus su Lietuvos (3,8 proc.) ir Lenkijos (2,6 proc.) kolegomis [40].
Lietuvos išeivijos instituto direktorius, prof. E. Aleksandravičius teigia, kad nemaţėjanti medikų emigracija vyksta ne dėl atlyginimo, o dėl nevertinamos mediko profesijos [12]. Tuo tarpu atlikti gydytojų ir rezidentų apklausos rezultatai atskleidė, kad pagrindinė prieţastis, privertusi gydytojus galvoti apie emigravimą, buvo būtent didesnis atlyginimo ieškojimas [40]. Kitos svarbios išvykimo į uţsienio šalis prieţastys: mokslinės karjeros galimybės, didesni resursai skiriami sveikatos prieţiūrai, taip pat gydytojai emigruoja dėl pernelyg didelio darbo krūvio, nepalankios darbui tvarkos ir biurokratizmo, dėl darbo priemonių trūkumo bei prastos jų kokybės [40, 46].
Prognozuojama, kad iki 2015 m. sveikatos prieţiūros specialistų skaičius Lietuvoje sumaţės 15 proc. - t.y. trūks daugiau nei 3000 gydytojų, o bendra proporcija šalyje sieks apie 260 gydytojų 100 tūkstančių gyventojų, kai tuo tarpu ES rekomenduojama norma yra 335 gydytojai 100 tūkstančių gyventojų [23].
Kaip rodo atlikti tyrimai, didelė dalis gydytojų bei rezidentų emigruoja į uţsienio šalis, siekdami karjeros, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, platesnių profesinių galimybių bei geresnės gyvenimo kokybės. Tuo tarpu apie ergoterapeutų ketinimą emigruoti bei pagrindinius emigracijos motyvus informacijos rasti nepavyko.
1.1.3. Nuolatinis mokymasis ir karjera
Šiuolaikinėje visuomenėje išsilavinimas, kvalifikacija bei nuolatinis profesinis tobulėjimas lemia asmens integraciją į darbo rinką ir sėkmingą karjerą. Mokymosi, gyvenimo ir darbo modeliai labai sparčiai keičiasi. Kartu su pokyčiais, vykstančiais visame pasaulyje, atsirado mokymosi visą gyvenimą sąvoka. Ypač svarbi tapo nuolatinė – visą gyvenimą trunkančio – ugdymosi galimybė: ryškus mokymosi prioritetas prieš mokymą. D. Beresnevičienė nuolatinį mokymąsi nusako kaip visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, skatinamą atitinkamos aplinkos (kintančių gyvenimo sąlygų, tėvų, pedagogų, institucijų ir kt.) bei vidinio individo poreikio mokytis [6,15].
Nuolatinis mokymasis yra būtinas uţtikrinant profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinių, sparčiai besivystančių technologijų lygį ir asmeninius profesinius gebėjimus. Taip skatinama mokytis visą gyvenimą – nuolat tenkinti paţinimo poreikius, siekti naujų kompetencijų ir kvalifikacijų, reikalingų jo profesinei karjerai ir gyvenimui įprasminti [45].
Taigi šiuolaikinėje visuomenėje nuolatinis mokymasis siekiant karjeros yra būtinas, tačiau kaip jį supranta ir priima studentai?
Siekiant nustatyti studentų poţiūrį į karjerą sąlygojančius veiksnius bei atskleisti jaunų ţmonių mokymosi supratimą savosios karjeros kontekste, 2004-2005 m. buvo atliktas tyrimas kuriame dalyvavo Kauno technologijos universiteto antro kurso studentai. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog studentų poţiūriu mokymasis yra viena iš keturių su karjera daţniausiai siejamų kategorijų, tačiau darbas, atlyginimas ir statusas pastarąją gerokai lenkia. Kitos su karjera siejamos kategorijos atspindi platų karjeros kaip gyvenimo kelio supratimą, tačiau ribotą, stereotipinį „karjeros ţmogaus” psichologinį portretą. Mokymąsi studentai daţniausiai traktuoja kaip baigtinį ir formalų procesą, siedami jį su studijomis universitete bei diplomu. Šiuolaikinės mokymosi paradigmos sąlygotas mokymosi supratimas tarp studentų nėra populiarus [37].
Kiek nuolatinis mokymasis svarbus ergoterapijos studentams, bus siekiama išsiaiškinti atliekant ergoterapijos studentų apklausą.
Karjeros kompetencija
Šiuolaikinis darbo pasaulis kelia iš esmės naujus reikalavimus ţmogui jo karjeros kelyje. Jis turi turėti tam tikrus gebėjimus, įgalinančius atliepti tuos reikalavimus bei įveikti socialinių
transformacijų laikotarpiu iškylančius barjerus. Kitaip sakant, šiuolaikiniame darbo pasaulyje ţmogui būtina karjeros kompetencija. Pagal Jucevičienę ir Lepaitę kompetencija – tai ţmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo ţinių, mokėjimų, įgūdţių, poţiūrių, asmenybės savybių bei vertybių. Gebėjimai bei asmeninės savybės, įgalinantys ţmogų spręsti karjeros kelyje jam iškylančius uţdavinius bei tenkinti šiuolaikinio darbo pasaulio reikalavimus, gali būti įvardinti kaip laiduojantys karjeros kompetenciją [16].
Karjeros kompetencijos terminas vartojamas apibūdinant ţmogaus pasirengimą konkrečiai veiklai ir savosios karjeros vystymui. Akcentuojamas praktinis atitinkamų gebėjimų taikymas, o ne ţinojimas, kaip tai daryti, arba formalios kvalifikacijos turėjimas [37].
Integralią šiuolaikinės karjeros kompetenciją sudaro keturių kompetencijų – asmeninės, socialinės, mokymosi bei profesinės – sistema. Ji sudaro galimybes paţinti ir pristatyti save, tobulinti gebėjimus, padedančius palaikyti darnius santykius su kitais ţmonėmis ir socialine aplinka, ugdyti asmeninę motyvaciją bei tam tikrus profesinius gebėjimus ir savybes, siejamas su individo darbine veikla [46].
Ergoterapijos specialistams karjeros kompetencija yra būtina, kadangi ergoterapeutai, dirbdami su įvairiais pacientais, turi turėti visą eilę specialistui būtinų atitinkamų gebėjimų bei asmeninių savybių, kuriuos jis galėtų sėkmingai taikyti praktinėje veikloje.
Siekiant palaikyti tinkamą darbuotojų karjeros kompetenciją didelę įtaką turi darbdaviai.
Darbdaviai ir karjeros
Šiandien didţiausia vertybė organizacijoje yra ţmogus. Darbdaviai turėtų rūpintis darbuotojų nuolatiniu mokymusi bei jų karjeros kompetencija, kadangi įmonė, turinti aukštos kompetencijos darbuotojus, turi didelį pranašumą rinkoje tarp kitų organizacijų.
Šiandien darbdaviai pageidauja, kad aukštosiose mokyklose darbui rengiami ţmonės būtų ne tik aukšto lygio profesionalai, bet ir kūrybiški, inteligentiški, mokėtų pritaikyti savo ţinias ir gebėjimus naujose situacijose, pastebėtų problemas, darytų pagrįstus sprendimus, orientuotųsi sudėtinguose socialiniuose santykiuose, gebėtų bendrauti ir bendradarbiauti bei mokytųsi visą gyvenimą. Šių įgūdţių bei gebėjimų visumą sudaro bendrosios kompetencijos.
Darbdavių vaidmuo, karjeros bei mokymosi visą gyvenimą procese svarbus tuo, kad turėtų skatinti poreikį mokytis ir tobulėti. Ţinoma, sunku išleisti kvalifikuotą darbuotoją į kitą įmonę. Tačiau jei įmonė nesuteikia galimybių tradicinei karjerai, ji gali suteikti progą tobulėti tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame lygmenyje įgyjant naujų įgūdţių ar gebėjimų įvairesnėse
srityse. Tobulėjimo galimybių buvimas padeda išlaikyti įmonės potencialą. Be to, darbdavys gali skatinti mokytis darbuotojus sukurdamas studijų paramos planus, kai dalį studijų kainos kompensuoja įmonė. Įmonė, kurios darbuotojai siekia tobulėjimo ir nuolat ieško naujovių, tik laimės: stagnatiškas, niekur nejudantis ir netobulėjantis darbuotojas stabdo pačios įmonės augimą ir menkina jos galimybes rinkos ekonomikos sąlygomis [28].
Apibendrinant šį skyrių galime teigti, jog nuolatinis mokymasis yra viena iš pagrindinių sąlygų, padedančių išlikti ir sėkmingai veikti kintančiame darbo pasaulyje. Taip pat šiuolaikiniame darbo pasaulyje, dėl ţmogui keliamų naujų reikalavimų siekiant karjeros, jam būtina karjeros kompetencija.
1.2 Ergotrerapijos samprata
Ergoterapija (gr. Ergon - darbas, terapija – gydymas) – pacientų galimybių atstatymas, palaikymas ar sutrikimų kompensavimas tikslinga veikla, siekiant padėti pacientams savarankiškai gyventi, atsiţvelgiant į jų norus, poreikius, bei visuomenės nustatytus reikalavimus [2]. Ir pati ergoterapijos definicija skelbia, jog tai „menas ir mokslas“ paskatinti ţmogų dalyvauti tikslingoje veikloje, kad būtų atkurta, sustiprinta ir pagerinta atliekama veikla, lengvesnis būtų įgūdţių ir veiklos mokymasis, kurios yra svarbios paciento adaptacijai bei produktyvumui, siekiant sumaţinti patologiją, pagerinti sveikatą [11].
Ergoterapijos tikslas – padėti sugrąţinti (jei įmanoma), stabilizuoti ar bent jau kompensuoti ligonio fizines, protines, socialines bei profesines funkcijas (galimybes) [11, 19, 20].
Ţmogaus veiklos realizavimas gali būti labai įvairus. Tradiciškai skiriamos šios veiklos sritys:
kasdieninė veikla – tai veikla, kurią asmuo atlieka kiekvieną dieną kaip savarankiškas ir nepriklausomas individas.
produktyvioji veikla/darbas. Šią veiklą galima apibūdinti kaip tikslingą, nukreiptą į asmeninį tobulėjimą, visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą. Šios veiklos sričiai taip pat yra priskiriamos studijos, profesinė praktika.
Laisvalaikis – tai dar viena ţmogaus veiklos sritis, kuria siekiama pasilinksminimo, atsipalaidavimo, patirti spontaninį malonumą ar išreikšti save [8, 17, 18, 42].
Ergoterapeutas, būdamas reabilitacijos komandos narys, dirbdamas su pacientu, pirmiausia siekia bendrų reabilitacijos tikslų bei vadovaujasi bendraisiais reabilitacijos principais. Konsultuodamasis su kitais reabilitacijos specialistais jis įvertina paciento savarankiškumą visose veiklos srityse, išsiaiškina, kokios pagalbos jam labiausiai reikia. Tuomet sudaro individualų veiklos planą, parenka ir pasiūlo pacientui tinkamiausią ir priimtiniausią veiklos rūšį (ar keletą veiklos rūšių) [18, 42].
1.3 Ergoterapija Lietuvoje
1.3.1. Ergoterapijos raida Lietuvoje
Ergoterapeutai Lietuvoje ruošiami nuo 1992 metų kolegijose, o nuo 1998 metų pradėtos universitetinės studijos.
Toliau pateikiami pagrindiniai ergoterapijos vystymosi Lietuvoje etapai:
1992 m. Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje buvo pradėti ruošti pirmieji ergoterapeutai Lietuvoje. Po 3,5 studijų metų (140 kreditų) buvo suteikiama ergoterapeuto padėjėjo kvalifikacija.
1995 m. ergoterapeuto padėjėjai pradėti ruošti ir Panevėţio aukštesniojoje medicinos mokykloje (140 kreditų). (Šioje mokymo įstaigoje ergoterapeutai dabar neberuošiami).
1998 m. Kauno medicinos universitete įsteigtos ergoterapijos specializuotos profesinės studijos, kurias baigus buvo suteikiama ergoterapeuto kvalifikacija (60 kreditų). Šiose studijose galėjo studijuoti Visuomenės sveikatos fakultete bakalauro studijas baigę studentai.
1999 m. buvo patvirtintas ergoterapeuto padėjėjo profesinis mokymo standartas.
1999 m. ergoterapeuto padėjėjai pradėti ruošti Kauno aukštesniojoje medicinos mokykloje (140 kreditų).
1999 m. buvo įsteigta Lietuvos ergoterapeutų draugija kaip Lietuvos reabilitologų asociacijos dalis.
2001 m. KMU reabilitacijos studijų kryptyje pradėta vykdyti ergoterapijos pagrindinių studijų programa, kurią pabaigus suteikiamas reabilitacijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis bei ergoterapeuto profesinė kvalifikacija. Programos trukmė - 4 metai.
2001 m. Vilniaus Kolegijoje pradėtos aukštosios neuniversitetinės ergoterapijos studijos (120 kreditų).
2000 m. Utenos ir 2001 m. Kauno aukštesniosios medicinos mokyklos buvo reorganizuotos į kolegijas ir jose pradėtos aukštosios neuniversitetinės ergoterapijos studijos.
2002 m. Vilniaus universitete pradėtos ergoterapijos bakalauro studijos (160 kreditų). 2004 m. gruodţio 14 d. išleistos Lietuvos medicinos normos MN 125:2004 – „Ergoterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“
Nuo 2005 m. KMU reabilitacijos studijų kryptyje vykdoma ergoterapijos magistrantūros programa, kurią pabaigus suteikiamas reabilitacijos magistro kvalifikacinis laipsnis bei ergoterapeuto profesinė kvalifikacija. Programos trukmė - 2 metai [14].
Kaip matome, ergoterapeutai ir ergoterapeutų padėjėjai ruošiami: Kauno medicinos universitete, Vilniaus universitete, bei Vilniaus, Kauno ir Utenos kolegijose.
Absolventai, baigę studijas universitetuose, gauna aukštąjį universitetinį išsilavinimą, įgyja reabilitacijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir ergoterapeuto kvalifikaciją bei gali toliau studijuodami įgyti magistro laipsnį bei ginti mokslinę daktarinę disertaciją.
Absolventai, baigę studijas kolegijoje, įgyja aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą ir gauna aukštojo mokslo diplomą, kuris suteikia teisę dirbti nurodytoje srityje pagal įgytą kvalifikaciją ir/arba tęsti studijas aukštojo universitetinio mokslo programose ir įgyti bakalauro laipsnį, toliau studijuodami įgyti magistro laipsnį, atlikti mokslinį tiriamąjį darbą, ginti mokslinę daktarinę disertaciją pasirinktoje veiklos srityje [14].
1.3.2. Ergoterapijos studijų programa ir medicinos normos
Kiekvieno medicinos darbuotojo profesijos reguliavimas yra valstybinis, todėl egzistuoja teisės aktai, reglamentuojantys šios profesijos atstovų darbo ir paslaugų teikimo tvarką.
Esminis dokumentas - Lietuvos medicinos normos, kurios nusako kiekvieno medicinos darbuotojo teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę. Šios normos yra tvirtinamos SAM.
Lietuvos medicinos normos MN 125:2004 „Ergoterapeutas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nusako ergoterapeuto darbo ir paslaugų teikimo tvarką. Ergoterapeuto tikslas yra įgyti profesinę kvalifikaciją, o kartu ir ţinias, įgūdţius ir kompetenciją, kurie yra nurodomi medicinos normoje. Šiam tikslui pasiekti yra sudaromos ergoterapijos studijų programos. Vadinasi, svarbu, kad programose nurodyti veiksmai ir metodai būtų tinkami normose nurodytoms ţinioms ir gebėjimams įgyti, ir leistų ergoterapeutui pasiekti savo pagrindinį tikslą, su kuriuo jie privalo būti susipaţinę [9].
Toliau šiame skyriuje apţvelgsime ergoterapijos studijų programą, jos rengimo reikalavimus bei studijų organizavimą.
Ergoterapeutų studijų programa yra sukurta siekiant suteikti kokybišką išsilavinimą, sėkmingai įgalinantį nepriklausomai dirbti įvairiose gydymo įstaigose. Ergoterapija remiasi principu - tikslinga veikla (uţsiėmimas, įjungiantis vidinius ir aplinkos komponentus) yra naudojama disfunkcijos išvengimui ar jos maţinimui, taip pat adaptacijos didinimui. Programos tikslas - paruošti specialistus ergoterapinei veiklai, turinčius gerus įgūdţius, kritiškai mąstančius ir atsakingai ţiūrinčius į savo darbą. Pagrindinio išsilavinimo komponentai apima teorinių ţinių pagrindus, profesinius, techninius įgūdţius ir praktinį darbą.
Ergoterapiją stengiamasi kuo efektyviau suderinti su kitais gydymo metodais bei taikyti pagal grieţtai diferencijuotas, individualizuotas bei moksliškai pagrįstas programas (metodikas) [7, 17].
Studijų programos rengimą reglamentuoja ergoterapeuto rengimo standartas. Standartas apibrėţia ergoterapeuto rengimo reikalavimus:
profesines kompetencijas;
kompetencijų ribas;
studijų tikslus;
kompetencijų vertinimą;
bendruosius gebėjimus;
baigiamąjį kvalifikacijos vertinimą [25].
Standartas parengtas vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvomis, ENOTHE (European Network of Occupational Therapy in Higher Education) rekomendacijomis, WFOT (World Federation of Occupational Therapists) ir RMSEOT (Revised Minimum Standards for the Education of Occupational Therapists) dokumentais, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu,
Nacionaline sveikatos koncepcija, asmens sveikatos prieţiūrą reglamentuojančiais teisės aktais, nuosekliųjų studijų programų rengimo nuostatais ir kitais teisės aktais. Jis orientuotas į penktąjį profesinio išsilavinimo lygį [25].
Šio išsilavinimo ergoterapeutas organizuos ir ištirs bei įvertins asmens funkcinę būklę ir savarankiškumą, parengs ergoterapijos programą, parinks tinkamas metodikas, savarankiškai atliks ergoterapijos procedūras, uţtikrins teikiamų paslaugų kokybę bei saugumą, taikys komandinio darbo principus, konsultuos sveikatos prieţiūros ir kitų sričių specialistus, mokys pacientus bei jų artimuosius, vykdys prevencinę veiklą, tobulins profesinę kvalifikaciją bei atliks taikomuosius tyrimus. Teorinis mokymas susietas su praktiniu - tai sudaro prielaidas mokymo efektyvumui didinti, ugdyti studento savarankiškumą ir asmenybės integralumą [25].
Standartas garantuoja kvalifikuotą ergoterapeuto paruošimą, teikiančio asmens sveikatos prieţiūros paslaugas (dirbant komandoje arba savarankiškai), siekiant neįgaliųjų socialinės integracijos ir dirbančio visų sveikatos prieţiūros lygių asmens sveikatos prieţiūros įstaigose, socialinės reabilitacijos ir abilitacijos, ugdymo, globos, savivaldos institucijose ir kitose įstaigose.
1.3.3. Ergoterapeuto darbo vieta
Ergoterapeutas gali dirbti šiose įstaigose:
1. Stacionare. Ūmiu ligos ar traumos periodu pagrindinis ergoterapijos tikslas – savęs prieţiūros (tuštinimosi, maitinimosi, kūno padėties valdymo bei judėjimo artimoje aplinkoje, asmens higienos, apsirengimo) įgūdţių atkūrimas.
2. Specializuotame reabilitacijos centre. Čia toliau tobulinami bei atkuriami kasdienės veiklos (buitiniai) įgūdţiai. Atkuriami socialiniai vaidmenys. Taikoma grupinė terapija.
3. Paciento namuose ar dienos stacionare. Toliau tęsiamas kasdienės veiklos įgūdţių tobulinimas, gerinamas prisitaikymas prie aplinkos, vykdomas aplinkos pritaikymas, atkuriami arba formuojami nauji socialiniai vaidmenys, profesiniai įgūdţiai.
4. Paciento darbovietėje. Čia ergoterapeutas sprendţia klausimus, susijusius su darbo aplinkos pritaikymu ir darbo įgūdţių atkūrimu ar formavimu [11].
Remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-444, ergoterapeutas ar jo padėjėjas turi dirbti šiose medicininės reabilitacijos paslaugas teikiančiose sveikatos prieţiūros įstaigose:
Reabilitacijos III ir Pakartotinės reabilitacijos III paslaugas suaugusiesiems teikiančiose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose.
Reabilitacijos II ir Pakartotinės reabilitacijos II paslaugas suaugusiesiems bei vaikams teikiančiose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose.
Sveikatos grąţinamojo gydymo paslaugas suaugusiesiems bei vaikams teikiančiose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose.
Ambulatorinės reabilitacijos paslaugas suaugusiesiems bei vaikams teikiančiose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose.
Palaikomosios reabilitacijos paslaugas suaugusiesiems bei vaikams teikiančiose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose.
Nemedikamentinio gydymo paslaugas suaugusiesiems bei vaikams teikiančiose asmens sveikatos prieţiūros įstaigose [24].
Be sveikatos prieţiūros įstaigų, turinčių licenciją teikti medicininės reabilitacijos paslaugas, ergoterapeutas savo praktika gali verstis profesinės reabilitacijos įstaigose, vaikų su negalia ugdymo įstaigose, specifinėse socialinės reabilitacijos įstaigose, globos įstaigose, pensionatuose, protezinių, ortopedijos gaminių ir techninių priemonių pritaikymo įstaigose, institucijose, kuriose dirba ţmonės su negalia, savivaldybių padaliniuose [24].
Apibendrinant literatūros apţvalgą, galima teigti, kad karjeros sąvoka nagrinėjama labai plačiai. Daugiausia tyrimų buvo atlikta, nagrinėjant emigracijos kaip karjeros galimybę bei
nuolatinio mokymosi įtaką karjerai. Labai svarbus ţingsnis projektuojant karjerą yra studijų
pasirinkimas ir tai yra laikoma profesinės biografijos pradţia. Autoriai pabrėţia, kad stojant į aukštąją mokymo įstaigą, reikėtų pasidaryti darbinės karjeros planą ir jo siekti. Ergoterapijos profesija Lietuvoje atsirado gana nesenai. Tad kyla klausimų, kaip šią profesiją pasirinkę studentai mato savo karjerą Lietuvoje, ar galvoja ergoterapijos studentai apie profesinę emigraciją į kitas šalis bei kaip jie vertina ergoterapijos studijų kokybę bei jų gerinimo galimybes.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
2.1 Tyrimo eiga ir imtis
Vienmomentinė apklausa buvo vykdoma Kauno medicinos ir Vilniaus universitetuose bei Kauno, Vilniaus ir Utenos kolegijose nuo 2007 m. rugsėjo 10 d. iki 2007 m. lapkričio 28 d.
Tyrimo objektas – visi ergoterapijos studentai, studijuojantys Kauno medicinos ir Vilniaus universitetuose, bei ergoterapijos studentai, studijuojantys Kauno, Vilniaus ir Utenos kolegijose. Apklausos metu buvo siekiama įvertinti Lietuvos ergoterapijos studentų poţiūrį į jų karjeros galimybes bei ergoterapijos studijų kokybę.
Pasirinktose mokymo įstaigose iš viso tyrimo metu studijavo 369 ergoterapijos studentai. Imtis buvo skaičiuojama naudojantis statistinio paketo EpiInfo 6 imties skaičiavimo programa STATCALC [13]. Tyrimo imtis buvo sudaryta remiantis 95 proc. pasikliovimo lygmeniu ir 5 proc. paklaidos tikimybe (p).
Skaičiavimai parodė, kad norint gauti statistiškai reikšmingus rezultatus, reikia apklausti 188 ergoterapijos studentus. Kadangi remiantis kitų atliktų apklausų patirtimi atsakymų daţnis būna apie 50 proc., taigi reikėjo išdalinti 376 anketas, kas praktiškai sutampa su tiriamųjų generaline aibe. Todėl buvo nuspręsta anketas dalinti visiems – t.y. 369 ergoterapijos studentams. Gautos 268 anketos, iš kurių 13 buvo netinkamos tolimesniam tyrimui (blogai ar nepilnai uţpildytos). Statistinėje analizėje buvo naudotos 255 teisingai uţpildytos anketos (69,1 proc. visų išdalintų anketų).
Anketos studentams buvo dalinamos tiesiogiai per grupių seniūnus.
2.2 Tyrimo instrumentas
Tyrimui reikalingų duomenų surinkimui buvo naudojama anoniminė anketa ( 1 priedas). Klausimyno tinkamumui įvertinti buvo atliktas bandomasis tyrimas. Jis vyko 2007 m. birţelio 4-7 dienomis. Buvo apklausta 20 ergoterapijos studentų. Šio tyrimo metu buvo vertinama:
ar pateikiami klausimai ir atsakymų variantai yra suprantami respondentams;
ar tinkama klausimų eilės tvarka bei išdėstymas, klausimyno apimtis ir pan.
Išskyrus smulkius rašybos ir stiliaus koregavimus, taisymų anketoje nebuvo atlikta. Šios anketos tolimesnei analizei nebuvo įtrauktos.
Anketą iš viso sudarė 34 klausimai. Klausimyną galima suskirstyti į kelias dalis:
1. Įvadinė dalis – tai kreipimasis į respondentą. Čia nurodoma, kas organizuoja apklausą, paaiškinama tyrimo tikslas, kam ir kaip bus panaudoti gauti rezultatai. Patikinama, jog atsakymų ir asmeninių duomenų anonimiškumas garantuojamas. Pabrėţiamas respondento asmeninio dalyvavimo (nuoširdţių atsakymų) organizuojamoje apklausoje reikšmingumas. Taip pat paaiškinama, kaip reikia pildyti anketą. Respondentui iš anksto padėkojama.
2. Demografinė dalis (1-5 klausimai). Klausimai, kurie liečia apklausiamojo asmens statusą: lytį, amţių, gyvenamąją vietą bei studijų vietą ir kursą.
3. Karjeros galimybių vertinimas (6 – 24 klausimai) apima klausimus, kurie nuosekliai atskleidţia temos turinį. Šios dalies apimtis didţiausia. Šią anketos dalį galima suskirstyti į kelias smulkesnes dalis. Pirmojoje dalyje (6 – 12 klausimai) buvo prašoma nurodyti studijų pasirinkimo prieţastis bei įstaigas, kuriose tiriamieji norėtų dirbti. Taip pat buvo klausiama, ar ţino, kur įsidarbins baigę studijas, ar tikisi Lietuvoje gauti darbą, ar išvis ketina baigę studijas dirbti pagal specialybę. Antrosios dalies klausimai skirti tik tiems, kurie jau ieškojo darbo (13 – 14 klausimai) ir šiuo metu dirba pagal savo specialybę (15 – 18 klausimai). 19 ir 20 klausimai skirti išsiaiškinti, ar studentai ketina vykti į uţsienio šalis ir dėl kokių prieţasčių vaţiuotų ten dirbti. Toliau siekiama išsiaiškinti, kokios aplinkybės nulemtų darbo vietos pasirinkimą bei koks turėtų būti atlygis uţ ergoterapeuto darbą (21 – 23 klausimai). Anketoje yra pateiktas vienas atviro tipo klausimas, norint išsiaiškinti, kaip studentai įsivaizduoja save po 10 metų profesinėje srityje.
4 Studijų vertinimas (26-33 klausimai). Šia anketos dalimi buvo siekiama išsiaiškinti
studentų pasitenkinimą studijomis, studijų trūkumus bei jų trukmę, dėstytojų pasirengimą perteikti ţinias studentams, studentų ţinių pritaikymą praktikoje, ką reiktų keisti studijų programoje bei ką studentai mano apie studijų pakankamumą (tęstinumą).
Paskutinis klausimas buvo skirtas išsiaiškinti, ar studentai rekomenduotų pasirinkti šią studijų programą savo draugams.
2.3 Statistinės analizės metodai
Anketų statistinė analizė buvo atliekama naudojant programą „SPSS for Windows 13“. Lyginant du santykinius dydţius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis, buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. Kiekybinių poţymių statistiniam ryšiui įvertinti buvo naudojamas Chi-kvadrato (2) kriterijus. Kiekybinių dydţių vertinimui buvo naudotas vidurkis (m). Norint įvertinti reikšmių išsibarstymą apie vidurkį, buvo skaičiuojamas vidutinis kvadratinis (standartinis) nuokrypis (SN). Naudoti reikšmingumo lygmenys: p<0,05; p<0,01; p<0,001.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Studentų demografinės charakteristikos vertinimas
Atliekant tyrimą buvo apklausti 255 ergoterapijos studentai. 1 lentelėje pateikiamas bendras respondentų pasiskirstymas pagal demografines charakteristikas bei mokymo įstaigas ir studijų kursą.
1 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal demografines charakteristikas bei mokymo įstaigą ir studijų kursą
Poţymis N=255 Proc. n Lytis Moterys 83,5 213 Vyrai 16,5 42 Gyvenamoji vieta Vilnius 29,8 76 Kaunas 23,5 60 Utena 23,2 59 Šiauliai 5,1 13 Alytus 4,3 11 Marijampolė 3,1 8 Tauragė 3,1 8 Telšiai 3,1 8 Klaipėda 2,8 7 Panevėţys 2,0 5 Mokymo įstaiga Vilniaus kolegija 25,5 65 Kauno kolegija 22,0 56 Vilniaus universitetas 19,5 50
Kauno medicinos universitetas 16,5 42
Utenos kolegija 16,5 42 Studijų kursas I kursas 39,6 101 II kursas 27,1 69 III kursas 23,9 61 IV kursas 9,4 24
Vertinant studentų pasiskirstymą pagal lytį, nustatyta, kad moterų buvo beveik penkis kartus daugiau (83,5 proc.) nei vyrų (16,5 proc.). Kadangi dauguma studentų studijavo po vidurinio išsilavinimo, studentų amţiaus vidurkis 20,4±2,5 metai. Tarp vyrų ir moterų amţiaus statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo.
Palyginus studentus pagal gyvenamąją vietą, matyti, jog daugiausia studentų buvo iš tų miestų, kuriuose yra ruošiami ergoterapijos specialistai, – t.y. iš Vilniaus (29,8 proc.), Kauno (23,5 proc.) ir Utenos (23,2 proc.) apskričių.
Studentai buvo apklausiami penkiose mokymo įstaigose. Vilniaus ir Kauno medicinos universitetuose ruošiami I-IV kurso, o Kauno, Vilniaus ir Utenos kolegijose – I-III kurso studentai. Daugiausiai anketų buvo gauta iš Vilniaus kolegijos (25,5 proc.), maţiausiai – iš Kauno medicinos universiteto ir Utenos kolegijos – po 16,5 proc. Kauno kolegijos respondentai sudarė 22,0 proc., o Vilniaus universiteto – 19,6 proc.
Pagal kursą didţiausią dalį respondentų sudarė I kurso studentai (39,6 proc.), II ir III kurso studentų buvo gerokai maţiau, atitinkamai 27,1 proc. ir 23,9 proc. Tuo tarpu IV kurso studentai sudarė maţiausią respondentų dalį – 9,4 proc., kadangi, kaip jau buvo minėta, IV kurso studentai rengiami tik dvejose tiriamose mokymo įstaigose – t.y. Kauno medicinos ir Vilniaus universitetuose (ţr. 1 lentelė.).
3.2 Ergoterapijos studentų nuomonės apie jų įsidarbinimo galimybes įvertinimas
Į klausimą „ar tikitės Lietuvoje įsidarbinti pagal savo profesiją“ teigiamai atsakė 75,3 proc. respondentų. Labiausiai tikisi Lietuvoje įsidarbinti Kauno (82,1 proc.) bei Vilniaus (81,5 proc.) kolegijų studentai. Kiek maţiau tuo tiki universitetų studentai. Iš visų mokymo įstaigų Utenos kolegijos studentų maţiausia dalis tiki, kad įsidarbins Lietuvoje, tik kiek daugiau nei pusė (ţr.1 pav.).
82,1 81,5 76,2 74,0 57,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Kauno kolegija Vilniaus kolegija Kauno medicinos
universitetas
Vilniaus universitetas Utenos kolegija
P
ro
c
.
1 pav. Studentų pasiskirstymas pagal tai, ar jie tikisi įsidarbinti Lietuvoje pagal specialybę, priklausomai nuo skirtingų mokymo įstaigų
Atliekant tyrimą buvo siekiama išsiaiškinti, ar ketina studentai dirbti ergoterapeuto darbą baigę šias studijas. Tyrimo rezultatai parodė, kad beveik trečdalis studentų tvirtai apsisprendę dirbti pagal specialybę ir beveik tiek pat (28,6 proc.) dar nėra apsisprendę dėl šio darbo. Daugiau nei trečdalis respondentų (37,3 proc.) teigia, jog dirbs ergoterapeutais, jeigu tik ras tokį darbą. Kad baigę studijas nedirbs pagal specialybę atsakė 4,3 proc. studentų.
Lyginant visų mokymo įstaigų respondentus, daugiausia ketinančių dirbti pagal specialybę buvo iš Vilniaus kolegijos (49,1 proc.), neketinančių – iš Utenos kolegijos (19,0 proc.). Vilniaus universitete daugiau nei pusė studentų dar nėra apsisprendę, ar dirbs pagal specialybę.
Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp mokymo įstaigų ir studentų ketinimų dirbti ergoterapeuto darbą (p<0,001). Kolegijų studentų statistiškai patikimai daugiau ketina dirbti pagal specialybę. Universitetų studentų tik kiek daugiau nei pusė sakosi, kad dirbs ergoterapeutu arba dirbs, jei ras tokį darbą, o likusieji dar neapsisprendę arba teigia, jog nedirbs šio darbo (ţr. 2 lentelė.).
2 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal ketinimą dirbti ergoterapeuto darbą baigus studijas priklausomai nuo skirtingų mokymo įstaigų.
Ketinimas dirbti ergoterapeutu
Mokymo įstaiga (proc. / n)
Iš viso (proc. / n) N=255 z (p) Universitetų studentai N=92 Kolegijų studentai N=163 Taip; jei rasiu
tokį darbą 53,3 / 49 74,8 / 122 67,1 / 171 3,46 (p<0,001) Ne; dar
neapsisprendţiau 46,7 / 43 25,2 / 41 32,9 / 84 3,46 (p<0,001) p – reikšmingumo lygmuo, lyginant universitetų ir kolegijų studentus
Daugiau nei pusė (53,3 proc.) studentų ţinojo, kokiose įstaigose galės dirbti baigę studijas. Beveik pusė respondentų (42,7 proc.) tik iš dalies apie tai ţinojo. O visai neţinantys pasisakė tik 3,9 proc. studentų. Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp mokymo įstaigų ir ţinojimo, kur studentai galės dirbti baigę studijas. Tarp kolegijų studentų daugiau nei 60 proc. ţinojo, kokiose įstaigose galės dirbti baigę studijas, o tarp universitetų studentų ţinančių buvo tik 38,8 proc. (p<0,001) (ţr. 3 lentelė.).
3 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal ţinojimą kokiose įstaigose galės dirbti baigę studijas priklausomai nuo skirtingų mokymo įstaigų.
Ţinojo, kokiose įstaigose galės dirbti
baigę studijas
Mokymo įstaiga (proc. / n)
Iš viso (proc. / n) N=255 z (p) Universitetų studentai N=92 Kolegijų studentai N=163 Taip 38,8 / 35 62,0 / 101 53,3 / 136 3,66 (p<0,001) Iš dalies; ne 61,2 / 57 38,0 / 62 46,7 / 119 3,66 (p<0,001)
Daugiausiai ţinančių, kokiose įstaigose galės dirbti baigę studijas, buvo tarp pirmo/antro kurso studentų, kiek maţiau tarp trečio/ketvirto kurso. Daugiau nei pusė ketvirto kurso studentų teigė, jog iš dalies ţinojo, visai neţinančių šio kurso studentų nebuvo (ţr. 4 lentelė.).
4 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal ţinojimą kokiose įstaigose pagal pobūdį galės dirbti baigę studijas priklausomai nuo studijų kurso
Ţinojo, kokiose įstaigose galės dirbti
baigę studijas
Studijų kursas (proc./n)
Iš viso (proc. / n) N=255 z (p) Pirmo/antro kurso studentai N=169 Trečio/ketvirto kurso studentai N=86 Taip 55,6 / 94 48,8 / 42 53,3 / 136 1,03 (p>0,05) Iš dalies; ne 44,4 / 75 51,2 / 44 46,7 / 119 1,03 (p>0,05)
2 - Chi-kvadrato kriterijus; p – reikšmingumo lygmuo
Paklausus studentų, kokiose įstaigose norėtų dirbti baigę studijas, paaiškėjo, kad daugiau nei pusė (59,2 proc.) apklaustųjų pageidavo dirbti reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose. Privačia praktika norėtų verstis 14,1 proc. studentų. Stacionarinėse medicinos pagalbos įstaigose norėtų dirbti beveik dešimtadalis apklaustųjų. Likusieji pageidautų dirbti abilitacijos centruose (6,7 proc.) bei ambulatorinėse sveikatos prieţiūros įstaigose (3,9 proc.). Ir tik du studentai pareiškė norą dirbti slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigose (0,8 proc.) (ţr. 2 pav.).
0,8 3,1 0,8 1,6 3,9 6,7 9,8 14,1 59,2 0 10 20 30 40 50 60 70 Kita Dar neţinau Slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigose Dėstytojavimas Ambulatorinėse sveikatos prieţiūros įstaigose Abilitacijos centruose Stacionarinėse medicinos pagalbos įstaigose Privati praktika Reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose
Proc.
2 pav. Studentų pasiskirstymas pagal tai, kokiose įstaigose jie labiausiai norėtų dirbti
Respondentų buvo klausiama, kokios aplinkybės nulemtų darbo vietos pasirinkimą. Studentų buvo prašoma anketoje pateiktus variantus sunumeruoti nuo 1 (svarbiausias) iki 6 (nesvarbus). Kaip svarbiausią kriterijų studentai pasirinko didelį atlyginimą. Antroje vietoje respondentai įvardino karjeros kilimo galimybes ir tik trečioje vietoje atsidūrė profesinio tobulėjimo galimybės. Ketvirtoje, penktoje vietose liko gyvenamoji vieta bei stipri motyvacija (ţr. 3 pav.).
2,47 2,52 2,73 3,38 3,95 5,95 0,0 1,0 2,0 3,0 4,0 5,0 6,0 Didelis atlyginimas Karjeros kilimo galimybė Profesinio tobulėjimo galimybė Gyvenamoji vieta Stipri motyvacija Kita V id u ti n is b a la s Svarbiausias Nesvarbus
3 pav. Svarbiausios aplinkybės, lemiančios darbo vietos pasirinkimą
Paklausus studentų, ar jie jau ţino, konkrečią įstaigą kur dirbs baigę studijas, teigiamai atsakė tik 6,3 proc. respondentų. Statistiškai reikšmingai daugiau ţinančių, kur dirbs baigę studijas, buvo tarp kolegijų (8,6 proc.) nei tarp universitetų (2,2 proc.) respondentų (p<0,05). Kauno medicinos universitete ţinančių, kur dirbs baigę studijas, nebuvo nei vieno studento (ţr. 4 pav.).
32 2,2 8,6 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Universitetų studentai Kolegijų studentai
Pro
c.
4 pav. Studentų pasiskirstymas pagal ţinojimą, kur dirbs baigę studijas * - p<0,05 lyginant su grupe „universitetų studentai“
Studentų buvo teirautasi, ar jie vasarą sutiktų dirbti pagal specialybę uţ minimalų atlyginimą, kad įgautų praktinių ţinių šioje srityje. Daugiau nei trečdalis studentų teigė, jog tikrai sutiktų su šiuo pasiūlymu. 38,0 proc. studentų galbūt sutiktų. Beveik dešimtadalis teigė, jog jokiu būdu nesutiktų dirbti vasarą uţ minimalų atlyginimą. Labai nedidelė dalis studentų (0,2 proc.) jau turi tokios praktikos ir teigė, jog dar kartą sutiktų. Ir tik 1 studentas, turintis tokios praktikos, pareiškė, kad, jokiu būdu daugiau nesutintų su šiuo pasiūlymu (ţr. 5 pav.).
38,0 36,9 13,3 9,4 2,0 0,4 0 5 10 15 20 25 30 35 40
Galbūt sutikčiau Taip, tikrai sutikčiau
Nežinau Ne, jokiu būdu nesutikčiau
Jau tokios praktikos turiu; manau, dar karta
sutikčiau Jau tokios praktikos turiu; manau, daugiau nesutikčiau P ro c .
5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal sutikimą dirbti ergoterapeuto darbą uţ minimalų atlyginimą
Studentų buvo klausiama, koks turėtų būti ergoterapeuto atlyginimas atskaičius mokesčius („į rankas“): turinčio bakalauro išsilavinimą, baigusio magistratūros studijas bei turinčio 2 metų darbo patirtį. Studentų buvo prašoma įrašyti pinigų sumą. Pageidaujami atlyginimų vidurkiai pateikti 5 lentelė.
5 lentelė. Pageidaujamo ergoterapeuto atlyginimo vidurkių palyginimas esant skirtingam išsilavinimui
Išsilavinimas/darbo patirtis Atlyginimo vidurkis (Lt)
(m ± SN) Min. / max (Lt)
Baigus bakalauro studijas 1211,88±498,63 300 / 6000
Baigus magistratūros studijas 1761,96±751,69 600 / 8000
Turinčio 2 metų darbo patirtį 2265,1±995,34 1000 / 10000
Ergoterapeuto darbo jau ieškoję sakosi kiek maţiau nei dešimtadalis (7,8 proc.) respondentų. Pusė (50 proc.) ieškojusių darbo teigė, jog tai darė interneto pagalba, kiek maţesne dalis (45 proc.) sakosi, jog darbo ieškoję per paţintis. Šiuo metu dirbantys pagal specialybę yra tik trys studentai.
Praktiką pas galimą darbdavį jau atliko kiek daugiau nei penktadalis (21,6 proc.) studentų. Statistiškai reikšmingai kolegijų studentų didesnė dalis praktiką atliko pas galimą darbdavį, nei universitetų studentų (p<0,05) (ţr. 6 pav.).
15,2 25,2 0 5 10 15 20 25 30
Universitetų studentai Kolegijų studentai
P
ro
c
.
6 pav. Respondentų dalis, atlikusių praktiką pas galimą darbdavį * - p<0,05 lyginant su grupe „universitetų studentai“
Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar jau teko pritaikyti studijų metu įgytas ţinias praktikoje. Beveik trečdalis studentų teigė, jog jau daug įgytų ţinių pritaikę praktikoje (30,6 proc.), trečdaliui dar neteko panaudoti studijų metu įgytų ţinių. Daugiausiai studentų (39,2 proc.) teigė, jog dar nedaug ţinių teko pritaikyti praktikoje (ţr. 7 pav.).
39,2 30,6 30,2 0 10 20 30 40 50
Nedaug žinių teko pritaikyti praktikoje
Daug žinių teko pritaikyti praktikoje
Dar neteko žinių pritaikyti praktikoje
P
ro
c
.
7 pav. Studentų pasiskirstymas pagal gautų ţinių studijų metu pritaikymą praktikoje
Daugiausia ţinių pritaikyti praktikoje teko ketvirto kurso studentams, tuo tarpu pirmo kurso studentų tik nedidelei daliai tai teko padaryti. Atitinkamai 62,5 proc. ketvirto kurso ir 11,9 proc. pirmo kurso studentų pritaikė ţinias praktikoje. Tarp visai nepritaikiusių ţinių praktikoje nebuvo nei vieno ketvirto kurso studento, o tarp pirmo kurso studentų tokių buvo daugiau nei pusė. Daugiau nei pusė antro kurso studentų teigė, jog dar nedaug ţinių pritaikė praktikoje, o trečiojo kurso 57,4 proc. studentų teigė, kad jau daug studijų metu įgytų ţinių teko panaudoti praktikoje.
Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp ţinių pritaikymo praktikoje bei studijų kurso. Buvo lyginamas ţinių pritaikymą praktikoje tarp pirmo/antro kurso studentų bei tarp trečio/ketvirto kurso. Paaiškėjo, jog vėlesnių kursų studentams statistiškai reikšmingai daţniau teko panaudoti studijų metu įgytas ţinias praktikoje nei pirmųjų kursų studentams (p<0,001) (ţr. 6 lentelė.).
6 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal pritaikytas ţinias praktikoje tarp skirtingų studijų kursų.
Ţinių pritaikymas praktikoje
Studijų kursas (proc. / n)
Iš viso (proc. / n) N=255 z (p) Pirmo/antro kurso studentai N=169 Trečio/ketvirto kurso studentai N=86 Daug ţinių pritaikiau
praktikoje 16,6 / 28 58,1 / 50 30,6 / 78 6,87 (p<0,001)
Nedaug ţinių pritaikiau praktikoje; neteko ţinių pritaikyti praktikoje
83,4 / 141 41,9 / 36 69,4 / 177 6,87 (p<0,001)
2
- Chi-kvadrato kriterijus; p – reikšmingumo lygmuo
Apibendrinant šio skyriaus rezultatus, galima teigti, jog Lietuvoje pagal specialybę tikisi įsidarbinti 75,3 proc. studentų. Du trečdaliai respondentų teigia, kad ketina dirbti pagal specialybę, jei tik ras šį darbą. Kur dirbs baigę studijas, ţinojo tik nedidelė dalis studentų. Kolegijų studentai geriau ţinojo, kokiose įstaigose galės įsidarbinti baigę studijas, nei universitetų studentai. Labiausia studentai norėtų dirbti reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose. Renkantis darbo vietą kaip svarbiausią aplinkybę studentai išskyrė didelį atlyginimą, antroje vietoje – karjeros kilimo galimybes.
3.3 Studentų emigracijos ir ją lemiančių veiksnių įvertinimas
Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kiek studentų baigę studijas ketina išvykti į uţsienio šalis dirbti pagal specialybę. Gauti rezultatai parodė, kad beveik trečdalis (29,4 proc.) studentų rimtai galvoja baigę studijas vykti dirbti į uţsienio šalis. Beveik pusė studentų (44,7 proc.) šiuo klausimu dar nėra apsisprendę. O likęs ketvirtadalis respondentų apsisprendę likti dirbti Lietuvoje.
Tie studentai, kurie negalvoja išvykti dirbti į uţsienio šalis arba dar nėra dėl to apsisprendę, labiau tikisi įsidarbinti Lietuvoje (74,5 proc.), negu tie, kurie ketina išvykti dirbti į uţsienio šalis. Pastarųjų tik ketvirtadalis (25,5 proc.) tiki, jog įsidarbins Lietuvoje pagal specialybę, o to nesitiki net 41,3 proc. respondentų (p<0,05) (ţr. 7 lentelė.).
7 lentelė. Ryšys tarp studentų pasiskirstymo, kurie tikisi įsidarbinti Lietuvoje pagal specialybę ir studentų, kurie galvoja išvaţiuoti dirbti į uţsienio šalis
Galvoja išvykti dirbti į
uţsienį
Ar tikitės įsidarbinti Lietuvoje pagal
specialybę? (proc. / n) Iš viso (proc. / n) N=255 z (p) Taip N=192 Ne N=63 Taip 25,5 / 49 41,3 / 26 29,4 / 75 2,27 (p<0,05) Ne; nėra apsisprendę 74,5 / 143 58,7 / 37 70,6 / 180 2,27 (p<0,05)
2 - Chi-kvadrato kriterijus; p – reikšmingumo lygmuo
Apklausos duomenimis Vilniaus kolegijoje buvo daugiausia studentų (35,4 proc.), lyginant su kitomis mokymo įstaigomis, ketinančių baigus studijas vykti dirbti į uţsienio šalis ir maţiausia dalis studentų (12,3 proc.), ketinančių pasilikti dirbti Lietuvoje. Pastarųjų daugiausia studijuoja Kauno medicinos universitete (35,7 proc.), po to – Kauno kolegijoje (33,9 proc.). Tarp universitetų bei kolegijų studentų, ketinančių išvykti dirbti į uţsienio šalis, ţenklaus skirtumo nebuvo (ţr. 8 pav.). 27,2 30,7 0 5 10 15 20 25 30 35
Universitetų studentai Kolegijų studentai
P
ro
c
.
8 pav. Respondentų dalis, kurie galvoja išvykti dirbti į uţsienio šalis, priklausomai nuo skirtingų mokymo įstaigų
