Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Vaida Klimaitė
DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ X PREKYBOS CENTRE, POŽIŪRIS Į GENETIŠKAI MODIFIKUOTŲ MAISTO PRODUKTŲ IR MAISTO PRIEDŲ VARTOJIMĄ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė doc. dr. Rūta Ustinavičienė
Kaunas, 2013
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Genetiškai modifikuoti organizmai ... 10
1.2 Genetiškai modifikuotas maistas ... 11
1.3 Genetiškai modifikuotų maisto produktų ženklinimas ... 13
1.4 Genetiškai modifikuotų organizmų keliamas pavojus žmogaus sveikatai ... 15
1.5 Visuomenės požiūris į genetiškai modifikuotą maistą ... 16
1.6 Genetiškai modifikuotų organizmų ir genetiškai modifikuoto maisto vartojimą reglamentuojantys dokumentai ... 20
2. Maisto priedai ... 23
2.1 Maisto priedų funkcijos ... 24
2.2 Vartotojų požiūris į maisto priedus ... 27
2.3 Maisto priedų keliamas pavojus sveikatai ... 28
2.4 Maisto priedų ženklinimas ir reglamentuojantys dokumentai ... 31
3. TYRIMO METODIKA ... 35
4. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 36
4.1 Tiriamosios grupės demografinė ir socialinė charakteristika ... 36
4.2 Respondentų požiūris bei žinios apie genetiškai modifikuotus maisto produktus ... 38
4.3 Respondentų požiūris bei žinios apie maisto priedus ... 50
5. IŠVADOS ... 60
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 61
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 62 Priedai
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
DARBUOTOJŲ, DIRBANČIŲ X PREKYBOS CENTRE, POŽIŪRIS Į GENETIŠKAI MODIFIKUOTŲ MAISTO PRODUKTŲ IR MAISTO PRIEDŲ VARTOJIMĄ
Vaida Klimaitė
Mokslinė vadovė doc. dr. Rūta Ustinavičienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013. 67 p.
Darbo tikslas. Įvertinti darbuotojų požiūrį į genetiškai modifikuotų maisto produktų ir maisto priedų vartojimą.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti darbuotojų požiūrį į genetiškai modifikuotus maisto produktus.
2. Nustatyti darbuotojų požiūrį į maisto priedus.
3. Įvertinti pagrindinius veiksnius sąlygojančius maisto produktų pasirinkimą.
Tyrimo metodika. Tyrimo metu buvo išdalinta 190 anketų. Gauta užpildyta 160 anketų. Atsakymo į anketos klausimus dažnis – 84,2 proc. Apklausos duomenys analizuoti naudojant SPSS 15.0 „for Windows“ programinį paketą bei MS Exel lenteles. Hipotezės tikrintos taikant df ir χ² testus, nustačius reikšmingumo lygį p<0,05.
Rezultatai. Didesnė dalis apklaustųjų neigiamai vertina GM maisto produktus, taip nurodė 56,9 proc. 56,2 proc. moterų ir 70,0 proc. vyrų, mano, kad GM maisto produktai yra kenksmingi. GM maisto produktus vartoja 20,0 proc. apklaustųjų moterų ir 30,0 proc. vyrų.
Maisto priedus neigiamai vertina 35,0 proc. apklaustųjų, tačiau 91,9 proc. respondentų perka maisto produktus, kurių sudėtyje yra maisto priedų. Informacijos apie maisto priedus, darbo vietoje norėtų gauti 50,5 proc. moterų ir 60,0 proc. vyrų. Kad maisto priedai yra kenksmingi ir gali turėti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, mano 56,1 proc. respondentų.
Išvados. 1. Genetiškai modifikuotus maisto produktus vartoja įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir skirtingas pajamas gaunantys respondentai. Vyresni respondentai dažniau GM maisto produktus vertina neigiamai: iki 35 metų - 44,8 proc., 36-45 metų - 54,0 proc., 45 metų ir vyresni - 73,1 proc. Dauguma apklaustųjų anketoje nurodė, kad visą reikalingą informaciją apie GM maisto produktus gauna iš televizijos.
2. Apklausti respondentai mano, kad maisto priedai yra kenksmingi ir gali turėti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Taip mano 33,1 proc. moterų ir 43,3 proc. vyrų.
Dauguma respondentų informaciją apie maisto priedus gauna iš spaudos (68,5 proc.
moterų, 63,3 proc. vyrų), o mažiausiai informacijos gauna dalyvaudami seminaruose ar konferencijose (2,3 proc. moterų, 6,7 proc. vyrų).
3. Maisto produktų pasirinkimas yra susijęs su individualiais žmogaus įpročiais.
Kadangi respondentams trūksta žinių apie GMM, maisto priedus, sveiką mitybą, jų produktų pasirinkimą sąlygoja ne žinios, o individuali nuomonė ir informacija pateikiama žiniasklaidoje, kuri ne visada gali būti teisinga. Ši nuomonė turėtų būti pagrįsta naujausia moksline informacija.
Raktažodžiai: genetiškai modifikuotas maistas, maisto priedai, vartotojų požiūris.
SUMMARY
Public Health Management
THE APPROACH OF THE WORKERS AT X SUPERMARKET TO THE CONSUMPTION OF GENETICALLY MODIFIED FOOD AND ITS ADDITIVES
Vaida Klimaitė
Scientific Manager Associate Professor Dr. Rūta Ustinavičienė
Lithuanian University of Health Sciences. Academy of Medicine. Faculty of Public Health.
Department of Health Management. Kaunas; 2013. 67p.
The aim of the work. To assess the employees’ attitude to the consumption of the genetically modified products and food additives.
The goals of the work.
1. To determine the approach of the employees to the genetically modified products.
2. To determine the approach of the employees to food additives.
3. To assess the main factors which determine the choice of the food products.
The methodology of the research. 190 questionnaires were distributed during the research. 160 questionnaires were completed. The data of the survey were analyzed by using the software package SPSS 15.0 “for Windows”. Hypotheses were checked by applying for the df and χ2 tests, and the appointed significance level is p<0,05.
The results. 56,9 % of the respondents negatively assesses genetically modified products.
56,2 % of the questioned women and 70,0 % of the questioned men think that GM food is harmful. GM food is used by the 20,0 % of the questioned women and the 30,0 % of the questioned men. The food additives are assessed negatively by the 35,0 % of respondents, but 91,9 % of the questioned buy the products with the additives. 50,5 % of women and 60,0 % of men would like to get the information about the food additives at their workplace. 56,1 % of the respondents think that food additives are harmful and could have a negative influence on the person’s health.
Conclusions:
1. Genetically modified productsare used by the respondents of different age, education and having the different income. These products are assessed negatively by the older respondents.
2. Respondents think that food additives are harmful and could have a negative effect on the person’s health- that is 33,1 % of the questioned women and 43,3 % of the
questioned men. The majority of the respondents obtain the information about the food additives from the press.
3. The choice of the food products is related to the person’s individual habits. The choice of the products is caused not by the knowledge, but by their individual opinion. This opinion should be justified by the scientific information.
Keywords: genetically modified food, food additives, consumers’ approach.
SANTRUMPOS
ES – Europos Sąjunga
GMO – genetiškai modifikuoti organizmai GM – genetiškai modifikuoti
GMP – genetiškai modifikuoti produktai lls – laisvų laipsnių skaičius
P – patikimumo lygmuo
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
VMVT – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba x2 – Chi kvadrato kriterijus
Įvadas
Pasaulyje sparčiai žengiama biotechnologijų diegimo keliu. Šios naujosios technologijos atsirado vos prieš 15 metų, tačiau pagal jas gaminama žemės ūkio produkcija vis didesniais tempais užkariauja rinką. Taikant genų inžineriją, žmogaus poreikiams yra pritaikyti gyvieji organizmai, kuriuos naudojant sukuriama nauja produkcijos vartojamoji ir ekonominė vertė (1).
Pasaulyje labai sparčiai plėtojantis biotechnologijai ir genų inžinerijai, galinčioms turėti įtakos genetiniems pakeitimams ir taip keisti natūralias augalų ir gyvūnų savybes, atsirado galimybė kurti naujus mikroorganizmus, augalus bei gyvūnus, turinčius iš kitų rūšių perkeltus genus ir pasižyminčius iki tol jiems nebūdingomis savybėmis (2).
Pasaulyje pradėjus vystytis biotechnologijos mokslui, per paskutinius du dešimtmečius, pradėti kurti ankščiau gamtoje niekada neegzistavę organizmai - vadinami genetiškai modifikuotais organizmais (GMO) (3). GMO yra organizmai, kuriuose genetinė medžiaga yra pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai neegzistuoja (4). Genetiškai modifikuoti (GM) gali būti tiek mikroorganizmai, tiek augalai bei gyvūnai (3).
Biotechnologija ir genų inžinerija taikoma daugelyje sričių: miškininkystėje, energetikos, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos ir kitose srityse, plačiai GMO naudojami ir žemės ūkyje (2). GMO ir biotechnologijų taikymas maisto produktų gamybai ir auginant augalus yra dažnas visuomenės ir politikų diskusijų objektas. Kylantis visuomenės nerimas paskatino atkreipti dėmesį į pavojų žmonių sveikatai bei aplinkai (5). Genetiškai modifikuotų organizmų naudojimas iškelia pasaulyje daug naujų bioetikos problemų (3). Genų inžinerija – tai viena iš biotechnologijos sričių, kurios taikymas žemės ūkyje bei maisto pramonėje šiandien jau nieko nestebina (6).
Genetiškai modifikuoti produktai (GMP) ir maisto priedai – naujų biotechnologijų kūriniai, kuriuos galima įvardinti modernios visuomenės technologinės plėtros simboliais, pasižyminčiais prieštaringa prigimtimi. Šiuolaikiniame pasaulyje daugelis grėsmių ir rizikų, su kuriomis susiduriame, yra technologinės rizikos atvejai (7). Šiuolaikinės biotechnologijos taikymas maisto gamybai teikia naujų galimybių ir iššūkių žmogaus bei gyvūnų sveikatai (4).
Maisto priedai - ne šių dienų atradimas. Jie yra vartojami jau daugelį amžių (8). Nuo senų laikų žmonės naudojo įvairias augalinės kilmės medžiagas (9).Maistas buvo dažomas dar senovėje. Dauguma maistinių dažų buvo gaminami iš natūralių gamtoje esnčių medžiagų:
uogų, vaisių, žolelių, kiautuotų vėžiagyvių (10). Norėdami apsaugoti maistą nuo gedimo naudojo valgomąją druską, actą, salietrą (8).
Pastaruoju metu visuomenėje suaktyvėjo diskusijos dėl maisto priedų vartojimo, jų įtakos žmonių sveikatai. Vartotojai vis dažniau atkreipia dėmesį į raidę „E“ su numeriais maisto produktų etiketėse. Šie būgštavimai atsirado dėl informacijos apie maisto priedų savybes, jų vartojimą bei reglamentavimą stokos (11).
Maisto priedai yra svarbūs. Be jų būtų neįmanoma pagaminti kai kurių maisto produktų, tokių kaip margarinas ar kiti žemo kaloringumo produktai. Maisto priedai yra naudojami siekiant apsaugoti maisto produktus ir žaliavas nuo žalingų aplinkos veiksnių, išsaugoti maisto produktų maistinę vertę, patenkinti vartotojų specifinius mitybos poreikius, pagerinti maisto produktų savybes (12).
Priedų naudojimas leido įmonėms plėsti produktų asortimentą, gaminti mažo kaloringumo produktus (naudojant saldiklius), sumažinti riebalų kiekį (panaudojant stabilizatorius, emulsiklius) ir gaminių savikainą (13).
Sveikiausias maistas - šviežias maistas. Vartotojai, įgiję daugiau patirties, žinių ir informacijos, pasirinks maisto produktus su minimaliu maisto priedų kiekiu (9).
Tikslas: Įvertinti darbuotojų požiūrį į genetiškai modifikuotų maisto produktų ir maisto priedų vartojimą.
Uždaviniai:
1. Nustatyti darbuotojų požiūrį į genetiškai modifikuotus maisto produktus.
2. Nustatyti darbuotojų požiūrį į maisto priedus.
3. Įvertinti pagrindinius veiksnius, sąlygojančius maisto produktų pasirinkimą.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Genetiškai modifikuoti organizmai
Natūraliai gamtoje egzistuoja didžiulė įvairovė organizmų. Organizmu vadinamas bet koks biologinis vienetas, galintis daugintis ir perduoti genetinę medžiagą palikuonims (3).
Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) – tai organizmai, kurių genetinė medžiaga buvo dirbtinai pakeista naudojant genų inžinerijos technologijas (14), kurios natūraliai neegzistoja nei poruojantis, nei natūralios rekombinacijos būdu (3). GMO gali būti mikroorganizmai, augalai, gyvūnai. Iš GMO šiandien gaminami ne tik maisto produktai, bet ir pašarai bei vaistai (15).
Genų inžinerija – palyginti nauja biotechnologijos sritis (16). Jos taikymas maisto pramonėje ir žemės ūkyje šiandien jau nieko nenustebina (6). Genų inžinerija – vieno ar keleto genų perkėlimas iš vieno organizmo į kitą. Vykdant genų inžineriją yra sukuriami transgeniniai organizmai su svetimais genais. Šie organizmai yra vadinami genetiškai modifikuotais organizmais (GMO) (17). Genų inžinerijos pagalba iš dviejų skirtingų šaltinių paimtų DNR sukuriama nauja DNR molekulė (DNR molekulėje slypi informacija apie viso organizmo vystymąsi). Genų inžinerija (būdas, kuriuo kuriami GMO) geba perkelti organizmų genus (savybes) tarp visiškai negiminingų organizmų (14). Taip augalai, mikroorganizmai ar gyvūnai įgyja naujų savybių, kurios jiems iki tol buvo nebūdingos (18).
Tokiu būdu atliekama tai, kas gamtoje yra neįmanoma (14).
Genų inžinerija tampa viena iš prioritetinių technologijų pasaulyje, o transgeninių organizmų kūrimas kasmet vis spartėja. Plotai, kuriuose auginami transgeniniai augalai, didėja geometrine progresija. Tai reiškia, kad genetiškai modifikuota produkcija (medikamentai, maisto produktai) veržliai didina savo dalį pasaulio prekyboje ir ši produkcija tampa protekcionistinės politikos objektu tų valstybių, kuriose šie tyrimai bei tokios produkcijos gamyba labiausiai išplėtota ir kurių kompanijos dominuoja minėtoje srityje (19).
Genų inžinerijos pagalba augalai, mikroorganizmai, gyvūnai įgyja naujų savybių, kurios jiems iki tol buvo nebūdingos (18). Genų inžinerija skatina pažangą, nes, pvz., keičiant atskirus augalų genus, sustiprinamas atsparumas ligoms ir kenkėjams. Tai leidžia padidinti derlių, pagerinamos tam tikros maistinės produktų savybės, tačiau kartu gali padidėti ir maistinių augalų toksiškumas, atsirasti naujų alergenų ar kilti kitų pavojų, todėl būtini išsamūs ir ilgalaikiai tyrimai (16). Mokslinikų nuomone genų inžinerija leidžia sukurti labiau prie aplinkos sąlygų prisitaikiusias augalų veisles, todėl padidėja žemės ūkio produktyvumas,
transgeniniai augalai pasižymi pagerintomis maistinėmis savybėmis, jie gali būti plačiai naudojami pramonėje (biokuro, medienos, augalinių dažų ir kt. gamybai). Genų inžineriją remia ir Jungtinių Tautų organizacijos, kurios požiūriu – tai vienas iš būdų aprūpinti maistu badaujančias šalis (2).
Genetiškai modifikuotų (GM) gyvūnų kūrimas yra daug sudėtingesnis nei GM organizmų, GM augalų kūrimas. GM gyvūnų kūrimui yra naudojamos DNR mikroinjekcijos, embrioninių kamieninių ląstelių ar retrovirusų tarpininkaujama genų pernaša (20). Genetiškai modifikuotas mikroorganizmas yra toks mikroorganizmas, kuriame yra pakeista genetinė medžiaga. Ji yra pakeista tam tikru būdu, kuris natūraliai gamtoje neegzistuoja (15).
Genetiškai modifikuotų organizmų naudojimas iškelia visame pasaulyje daug naujų bioetikos problemų. Viena iš problemų - tai potencialus pavojus, kad horizontalaus genų dreifo metu kartu su plazmidėmis iš GMO kitoms organizmų rūšims bus perduotos naujos, nepageidaujamos genų kombinacijos, kurios gali sukelti naujas gyvūnų ir augalų ligas, naujas vėžio formas, naujas epidemijas. Pvz., genai, atsakingi už antibiotinį rezistentiškumą (naudoti kaip markeriai perkeliant genus į GMO), buvo pernešti iš GM augalų į negiminingus dirvožemio organizmus; GMO endotoksinai išnaikina ne tik kenkėjus, bet ir naudingus vabzdžius, kurie gali ilgai išsilaikyti dirvožemyje nesuirę. Kita GMO keliama bioetikos problema - galimybė genetiškai modifikuotas bakterijas ir virusus panaudoti biologiniame kare, tarptautinio terorizmo tikslams (3).
Genetinė modifikacija yra palyginti naujas procesas, kuris buvo priimtas greitai daugelyje šalių (21). Genetiškai modifikuotų organizmų pritaikymo galimybės yra didelės.
GMO naudojimo klausimas svarbus įvairioms visuomenės grupėms: vartotojams, ūkininkams, kurie naudoja GMO ir puoselėja ekologinės žemdirbystės principus, aplinkosauginei ir biotechnologinei pramonei (22). Amerikiečių mokslininkė Siuzana Vurtel tyrimais įrodė, kad genetiškai modifikuoti organizmai natūralioje aplinkoje sukelia negatyvius ekologinius padarinius (19). GMO vartojimas gali tapti įvairių sveikatos sutrikimų priežastimi. Kiekvienu atskiru atveju būtina kruopščiai ištirti kiekvieną, tam tikru mastu nenuspėjamą GMO poveikį (22).
1.2. GENETIŠKAI MODIFIKUOTAS MAISTAS
GM maistas – tai maisto produktas, kuris pagamintas iš GMO arba kurio sudėtyje yra GMO: augalų, gyvūnų, mikroorganizmų (22). Pirmasis GM augalas buvo sukurtas JAV 1986 m. (2). Nuo 1990 metų rinkoje nuolat atsiranda genetiškai modifikuotų produktų. Dažniausiai
tokių GM maisto produktų randama sojos pupelių, kukurūzų, rapsų bei medvilnės aliejaus sudėtyje (22). Dažniausiai pasaulyje auginamų GM augalų plotai, jų pasiskirstymas tarp šalių ir pagrindinės genetinės modifikacijos įvairiose šalyse yra labai skirtingos. JAV, Argentina, Kanada ir Kinija, tai keturios šalys, kurios užaugina daugiausiai GM augalų (18). 1996 m.
JAV, Kanadoje, Australijoje, Argentinoje ir Meksikoje GM augalai pradėti auginti komerciniams tikslams. Jų pasėlių plotai pasaulyje kasmet vidutiniškai padidėja 15 proc. (2).
Pasaulinėje maisto produktų rinkoje taip pat pastebimi radikalūs pokyčiai, įvykę maisto produktų gamybos, paskirstymo ir vartojimo sferose. Tie pokyčiai – tai komercinis maisto produktų, pagamintų naudojant biotechnologiją arba genetiškai modifikuotus produktus, vartojimas. Natūralioje gamtinėje aplinkoje genetiškai modifikuotos kultūros pradėtos auginti 1992 metais. Jos masiškai pradėtos naudoti 1995-aisiais, kai produktai, kurių sudėtyje atsirado GMO, buvo pradėti tiekti rinkai. 1998 metais GM kultūros pradėtos auginti ir Europos Sąjungoje. Šiandien į pasaulinę prekybos rinką patenka ne tik soja, rapsai, kukurūzai, bet ir ryžiai, moliūgai, papaja, bet ir kitos kultūros (23).
GM maisto produktai yra užėmę namažą maisto produktų rinkos dalį. Pagal atliktus skaičiavimus tai gali siekti maždaug 10–20 proc. (1).
ISAAA (angl. International service for the acquisition of agri-biotech aplications) duomenimis, 2009 m. pasaulyje buvo auginama 134 mln. ha biotechnologinių pasėlių, kasmet jų plotų padaugėja vidutiniškai 7 proc., o ateityje numatoma jų plotus plėsti dar sparčiau.
Taigi GMO užima svarbią rinkos dalį (1). Šiandien, genetiškai modifikuota žemės ūkio produkcija yra viena iš sparčiausiai augančių pramonės šakų (24).
2009 m. pasaulyje 26 proc. išaugintų kukurūzų ir 21 proc. rapsų buvo GM. Kitų pagrindinių GM augalų dalis iš visų pasaulio pasėlių sudarė: sojų – 77 proc., medvilnės – 49 proc., cukrinių runkelių – 9 proc. Pagal ISAAA prognozes šalių, ūkininkų, auginančių GM augalus, skaičius ir tų augalų plotų 2006–2015 m. turėtų padvigubėti (nuo 20 iki 40 šalių, nuo 10 iki 20 mln. ūkininkų ir nuo 100 iki 200 mln. ha). PG Economics Limited tyrimo JAV duomenimis, 2007 m. GM sojų, kukurūzų, medvilnės, rapsų pasėliai davė atitinkamai 29,8 proc., 7,6 proc., 19,8 proc. ir 8,5 proc. didesnį derlių nei tradiciniai pasėliai. 2009 m. 25 šalys augino GM pasėlius prekiniuose ūkiuose ir dar papildomai 32 šalys importavo GMP maistui ir pašarams. Taigi 57 šalys vienokiu ar kitokiu būdu naudojo GMO. Pasaulyje buvo registruota daugiau kaip 1700 GM augalų veislių. Europoje GM augalai auginami Ispanijoje, Portugalijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje. Lietuvoje nėra registruotų GM augalų pasėlių (1). ES įteisinta daugiau kaip 30 genetiškai modifikuotų augalų produktų, kurie yra skirti maistui ir pašarams: 17 – kukurūzų, 6 – rapsų, 5 – medvilnės, 2 – sojos veislės (1).
Lietuvoje galima prekiauti tik ES teisės aktais, reglamentais, direktyvomis įteisintais genetiškai modifikuotais maisto produktais (14).
GM augalai šiandien kuriami, siekiant sukurti naujas veisles, t.y. pagerinti augalų technologines ir maistines savybes. Taip pat kuriami augalai, kurie yra būtinų žmogaus organizmui medžiagų - baltymų, vitaminų, riebalų – producentai (23).
Valstybinė misto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nuolat rengia ir teikia informaciją visuomenei internetiniame puslapyje (www.vmvt.lt) bei žiniasklaidos priemonėse apie GMM produktus. GMM produktų sąrašas nėra baigtinis, jis nuolat keičiasi, nes vis kuriami nauji maisto produktai, kurių sudėtyje naudojamos genetiškai modifikuotos žaliavos ar produktai.
Prekyba produktais, kurių sudėtyje yra GMO, tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių vyksta be apribojimų, tačiau galima prekiauti tik ES įteisintų augalų veislių maisto produktais (25).
Vartotojų požiūris į naujų technologijų taikymą maisto pramonėje yra labai svarbus, nes GM maisto produktai yra nauji, nepakankamai ištirti ir potencialiai rizikingi žmogaus sveikatai. Vartotojų požiūris svarbus integruojant GM produktus į visuomenę, priimant įstatymus, reglamentuojančius genetiškai modifikuotų maisto produktų patekimą į rinką, jų ženklinimą (6). GM maistas nėra saugus, jis nesuderinamas su sveika mityba (26).
Mokslininkų nuomone, nauda GM produktų vartotojams, lyginant su tradiciniais, pasireiškia tuo, jog GM produktai maistingesni, patrauklesnė jų išvaizda, jie pigesni. Tai ypač aktualu mažas pajamas turintiems gyventojams, todėl jie gali rinktis pigesnius produktus, sudėtyje turinčius GMO. R. Lazutkos, D. Skučienės (2010) tyrimai rodo, kad GM produktų kainos apie trečdalį mažesnės už tradicinių maisto produktų (2).
1.3. GENETIŠKAI MODIFIKUOTŲ MAISTO PRODUKTŲ ŽENKLINIMAS
Visuomenė vis daugiau domisi GM maisto produktais. Įvertinus visuomenės susirūpinimą, ES griežtai reglamentuoja GMO naudojimą (25). Daugelio ES šalių ir Japonijos vyriausybės pabrėžia galimą GM maisto produktų riziką, reikalauja užtikrinti ženklinimo bei susekamumo reikalavimų įgyvendinimą (22).
Pagal ES galiojančius reikalavimus, kurių privaloma laikytis, ženklinant produktus, informacija apie GMO neturi būti išskirta, pvz., paryškintomis raidėmis. Taip pat teisės aktai reglamentuoja, kad genetiškai modifikuoti maisto produktai parduotuvėse būtų laikomi specialiose jiems skirtose lentynose (25).
Maisto produktų, kuriuose yra daugiau kaip 0,9 proc. GMO, ženklinimo etiketėse turi būti parašyta, kad maisto produktas pagamintas iš genetiškai modifikuoto (produkto
pavadinimas): pvz., „Sojų aliejus pagamintas iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių“ arba – produkto sudėtyje yra genetiškai modifikuotų organizmų (produkto pavadinimas). Jei gaminant tortus, sausainius, kaip sudedamoji dalis naudojamas margarinas, kurio sudėtyje yra sojų aliejaus, pagaminto iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių, ženklinant gamintojas privalo sudedamųjų dalių sąraše nurodyti: „Margarinas, kurio sudėtyje yra sojų aliejaus, pagaminto iš genetiškai modifikuotų sojų pupelių“ (25).
Dokumentai, reglamentuojantys GM maisto produktų išleidimo į rinką bei ženklinimą, yra Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas( EB) Nr.1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.1830/2003 dėl genetiškai modifikuotų organizmų ir iš jų pagamintų maisto produktų susekamumo ir ženklinimo (27). Lietuvos Respublikoje šių reglamentų taikymas yra privalomas. GMM produktų kontrolę, GM žaliavų ženklinimą, jų atsekamumą, rizikos vertinimą (25) mūsų šalyje vykdo Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba, vadovaudamasi Europos Sąjungos reglamentus užtikrinančiais VMVT direktoriaus ir LR sveikatos apsaugos ministro įsakymais (27). Lietuvoje galima prekiauti tik ES teisės aktais įteisintais GM produktais (25).
GM maistas, nauji maisto produktai ir maisto ingredientai, tiekiami į Lietuvos rinką, turi būti saugūs ir atitikti ženklinimo reikalavimus, kurie yra nurodyti higienos normoje HN 106:2001 “Nauji maisto produktai ir nauji maisto ingredientai“ ir higienos normoje HN 119:2002 “Maisto produktų ženklinimas“ (25). Jei produktą leidžiama tiekti į rinką, jis be kitų saugos reikalavimų turi būti žymimas. Žodžiai, „pagaminta iš genetiškai modifikuotų...“ arba
„genetiškai modifikuota...“, turi būti pateikiami šalia GM ingrediento (18). Kitokio pobūdžio ženklinimas (pvz., „GMO“, „GM“ ir pan.) yra draudžiamas, nes klaidina vartotoją. Genetinė modifikacija nustatoma žemės ūkio ir maisto produktų mėginius tiriant akredituotoje Nacionalinėje veterinarijos laboratorijoje (16).
Europos bendrijos teisės aktuose nėra nuostatų, reikalaujančių kūdikių ir mažiems vaikams skirtų maisto produkto ženklinime nurodyti, kad šių produktų sudėtyje yra genetiškai modifikuotų medžiagų“. Yra patvirtinta, kad 80 proc. sojos, naudojamos mišinukuose kūdikiams, yra modifikuota. Modifikuota soja maišoma su nemodifikuota, nes sojos žaliavos neatskiriamos (14).
Privaloma, kad maisto produkto etiketėje nuoroda apie genetišką modifikaciją būtų pažymėta tokio paties dydžio šriftu, kaip ir visos kitos produkto sudedamosios dalys. Dažnai sudedamųjų dalių sąrašas, tiek nuoroda apie genetinę modifikaciją atspausdinama smulkiu šriftu, kad vartotojams būtu sunku perskaityti (27).
1.4. GENETIŠKAI MODIFIKUOTŲ ORGANIZMŲ KELIAMAS PAVOJUS ŽMOGAUS SVEIKATAI
Pagrindinis klausimas, svarstant GMO išleidimo į rinką, kiek transgeniniai organizmai gali būti pavojingi žmonių sveikatai (20). Kyla visuomenės susirūpinimas dėl ilgalaikės saugos ir rizikos, susijusios su GMM produktų poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai (28).
Genų inžinerijos būdu sukurti maisto produktai ir pašarai yra vieni iš labiausiai tiriamų produktų ES. Vertindami saugą ir keliamą pavojų žmogaus sveikatai, specialistai vadovaujasi griežtais reikalavimais, keliamais tradiciniam maistui. Tiriama ir analizuojama produktų sudėtis, juose esančių alergenų ir toksinų kiekiai, atliekami ilgalaikiai stebėjimai, kaip žmogaus organizmas pasisavina tokį maistą ir kt. (14).
Šiandien mes turime per mažai informacijos bei atliktų patikimų mokslinių tyrimų, kurie leistų teigti, kad GMO ir iš jo pagamintas maistas yra nepavojingas nei mums, nei mus supančiai aplinkai (17). Tyrimais nėra įrodyta ir nežinome, kokių pasėkmių GMO turės ateityje. Vartojant ilgą laiką GM maistą pasėkmės yra sunkiai prognozuojamos, nes reikia įvertinti daug rizikai keliamų faktorių. Vartojant GM maisto produktus gali išsivystyti patogeninių mikroorganizmų atsparumas antibiotikams. Taip pat maiste gali atsirasti naujų toksinų, alergenų (18).
GM maisto produktuose gali atsirasti naujų nebūdingų baltymų. Mokslininkai ir medikai nuogąstauja, kad tokių GM maisto produktų vartojimas gali sukelti alergijas. GM maistas turi būti atitinkamai žymimas, kad būtų galimas nustatyti alergijas sukeliančias medžiagas (18).
Mokslininkų nuomonė apie GMM produktus yra skirtinga. Vieni mokslininkai teigia, kad GMO gali pakenkti vartotojų elgsenai. Maisto produktų, turinčių GMO, realus ir menamas pavojus sveikatai vis dar yra nepakankai ištirtas. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) informuoja, kad pagrindinės sveikatos problemos, kurias gali sukelti GMO, yra alerginės reakcijos ir genų persikėlimas į žmogaus organizmą (1). Kiti mokslininkai teigia, kad nėra nustatyta, kad ilgalaikis GM maisto produktų vartojimas sekeltų šalutinį poveikį.
ISAAA nustatė, kad 70proc. JAV ir Kanadoje parduoto maisto turi GM sudedamųjų dalių.
Vadinasi, maždaug 300 mln. žmonių vartojo biotechnologinius maisto produktus daugiau nei 10 metų ir nėra jokių ženklų, kad jiems atsirado kokių nors problemų (1). JAV vyrauja nuomonė, kad žymėti genetiškai modifikuotų produktų nereikia, nes jie nėra labiau pavojingi sveikatai nei tradiciniai, kurie auginami, tręšiant dirvas trąšomis ir herbicidais (23).
Gaminiai, gauti iš GMO ar GMP, klasifikuojami pagal tai, kiek jie turi transgeninės medžiagos, kurią galima atpažinti šiuolaikiniais molekulinės biologijos metodais. GM produktai klasifikuojami pagal pritaikymo būdą, tai gali būti
gyvulių pašarai bei jų priedai;
medicininiai produktai ir vaistai;
veterinarijos vaistai;
mokslo, tyrimo reikalams naudojami GM produktai;
genetiškai modifikuoti techninių augalų produktai;
genetiškai modifikuotų gyvūnų pagaminti produktai, naudojami ne maisto pramonėje;
ir didžiausias visuomenės diskusijas keliantys - genetiškai modifikuoti maisto produktai, nors ir užimantys labai mažą dalį visoje labai svarbioje žmonijai genetiškai modifikuotos produkcijos skalėje (23) .
Patikimiausias būdas išvengti GM maisto yra:
pirkti ekologiškus maisto produktus;
pirkti neapdorotą maistą (šviežias daržoves, vaisius);
vengti maisto produktų, kurie yra importuoti iš JAV, Kanados, Argentinos (17).
GM maistas nėra saugus, jis nesuderinamas su sveika mityba (26). GM organizmai - tai nauja prekė, pagaminta pritaikius neištirtas technologijas, dėl to specialios reguliavimo priemonės yra būtinos (9).
Galimas alerginių reakcijų nuo GM maisto atvejų padidėjimas:
dėl horizontalaus genų pernešimo iš GMO, kenksmingų žmogui mikroorganizmų imuniteto antibiotikams įgijimas;
galimas pavojus, kad transgeninė DNR iš suvartotų GMO gali paveikti žmogaus organizmą;
pakitę maisto medžiagų kiekiai vartojamame GM maiste gali neigiamai paveikti žmogaus sveikatą (29).
1.5. VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į GENETIŠKAI MODIFIKUOTĄ MAISTĄ
Asmenines žinias, įpročius ir elgesį, susijusį su gyvenimo būdu ar mitybos įpročiais, formuoja gyvenamoji aplinka. Renkantis, kuriuos produktus pirkti, svarbi galimybė gauti aiškią, nuoseklią ir pagrįstą informaciją. Informacinę aplinką platesniu mastu formuoja ir kultūros veiksniai, tokie kaip: reklama ir kitos žiniasklaidos priemonės. Šiandien vartotojus
glumina masinėse informacijos priemonėse, mokslinėje literatūroje nevienareikšmiškai pateikiami maisto produktų rinkoje vykstantys radikalūs pokyčiai, kurie keičia maisto produktų gamybos, paskirstymo ir vartojimo sferas (27).
JAV ir Kanadoje politika GMO plėtros atžvilgiu yra palankesnė nei ES. ES vadovaudamasi atsargumo principu, neskuba atverti kelio nei GMO importui, nei jų kūrimui.
Tokios pačios tendencijos pastebimos ir apie biotechnologijų saugumo supratimą visuomenėje. Atlikti tyrimai rodo, kad daugelis europiečių neigiamai vertina GMM produktus ir pabrėžia GMO riziką žmonių sveikatai bei gamtai. Amerikiečiai šiuos produktus vertina pozityviau (26).
Vartotojai, kurių požiūris į GM produktus yra neigiamas, nori, kad jie, vienaip arba kitaip būtų informuoti, ar produktai yra gaminami naudojant biotechnologiją, ar ne. Šie asmenys paprastai labiau domisi GM produktais, su šiais produktais susijusio maisto saugumu ir kokybe, nei kiti vartotojai. Vartotojai, kurie suvokia GM produktų teikiamą naudą, bus labiau linkę pirkti GM produktus, o vartotojai, kurie vertina GM produktus kaip galimą riziką sveikatai, aplinkai, nebus linkę pirkti šių produktų (30).
Nepaisant ekspertų tvirtinimo apie GMO ir produktų saugumą, ir žalos nebuvimą žmonių sveikatai bei aplinkai, visuomenė neatsisako abejonių dėl galimo transgenų poveikio.
Suformuoti neigiamą požiūrį į GMO padėjo ankstesnės baimės, kurias sukėlė informacija apie ŽIV, spongiforminę encefalopatiją, apsinuodijimus maisto papildais, asbestu, sunkiųjų metalų įtaką žmonių sveikatai. Šiandien daugybė žmonių GM maistą įsivaizduoja kaip kažką nenatūralų ir kelianti pavojų sveikatai. Dėl žiniasklaidos įtakos Frankenšteino vardu pavadinti GMO ir jų produktai atspindi žmonių baimes ir nepasitikėjimą (20).
Vartotojų požiūris į naujų technologijų taikymą maisto pramonėje yra labai svarbus, nes GMM produktai yra nauji, nepakankamai ištirti ir potencialiai rizikingi žmogaus sveikatai.
Vartotojų požiūris svarbus integruojant GM produktus į rinką, priimant įstatymus, reglamentuojančius genetiškai modifikuotų maisto produktų pateikimą į rinką, jų žymėjimą.
Išsivysčiusiose pasaulio šalyse yra atlikta ir vis dar atliekama nemažai tyrimų, skirtų įvertinti vartotojų žinias ir požiūrį į GMO, GMM produktų vartojimą. Remiantis šių tyrimų duomenimis, galima įvertinti pagrindinius požiūriui įtakos turinčius veiksnius, kurie gali skirtis priklausomai nuo šalies ekonominio lygio, kultūros, išsimokslinimo ir daugelio kitų veiksnių (6).
Kol bus pripažinta biotechnologijos svarba maisto tiekimui ir maisto kokybės gerinimui, praeis daug laiko. Nors ir akcentuojama daug naujų GM produktų galimybių, vartotojai įsitikinę, kad GM produktai kelia abejonių ir yra nesaugūs vartoti. Išlieka baimė, kad jie gali
kelti nenumatytą riziką. Taip pat vartotojams kelia nerimą ir galima žala aplinkai, biologinei įvairovei. Neatmetama prielaida, kad tai gali turėti įtaką ir religinėms bei etinėms problemoms (30).
Vartotojų supratimas apie GMO yra labai mažas, dėl to, kad genetinė modifikacija negali tapti plačiai diskutuojama problema žiniasklaidoje (31). Kadangi informacijos trūksta žmonių nuomonė apie GMO Lietuvoje yra neigiama (29). Su GMO rizika susiję tyrimai mokslo įstaigose vis dar ignoruojami, o valdžios institucijos neišsako vienareikšmės pozicijos GMO atžvilgiu. Kasmet stebimas augantis visuomenės nepasitenkinimas ir budrumas gali turėti didelės įtakos stabdant GMO plėtrą Lietuvoje (32).
Pirmuosius visuomenės požiūrių į GMO tyrimus Lietuvoje atliko Aplinkos ministerija (2003). Jais siekta sužinoti, ką visuomenė žino apie genetiškai modifikuotus augalus, visuomenės nuomonę apie galimą GMO neigiamą poveikį žmonių sveikatai, aplinkai, teisinį reglamentavimą bei vartotojų požiūrį į GM produktus (23).
Lietuvoje 2004 m. atlikta gyventojų apklausa „Požiūris į genetiškai modifikuotus produktus ir jų vartojimą“ (16). 2004 m. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras
„Vilmorus“ LR Vyriausybės kanceliarijos užsakymu apklausė 1007 gyventojus. Ši apklausa parodė tam tikrą visuomenės požiūrį, susijusį su genetiškai modifikuotų maisto produktų vartojimu (33). Apklausos duomenimis, dalis Lietuvos vartotojų žino, kas yra (GMO).
„Vilmorus“ apklausos duomenimis, daugiau kaip 85 proc. Lietuvos gyventojų norėtų turėti teisę rinktis, ką vartoti - modifikuotus ar nemodifikuotus maisto produktus. Daugiau negu pusė jų nenorėtų vartoti GMO produktų net ir tuomet, jeigu jie būtų pigesni. Šalies gyventojai taip pat nenorėtų, kad GMO būtų naudojami gyvūnų pašarams ar auginami Lietuvoje. Jei žmonės būtų garantuoti, kad GM produktai yra nekenksmingi, juos vartotų net 64 proc.
apklaustųjų (16).
2010 m. atliktas Lietuvos gyventojų nuomonės dėl genetiškai modifikuotų organizmų tyrimas, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti šalies gyventojų nuostatas GMO atžvilgiu. Tyrimas atskleidė, kad GMO tema šalies gyventojams tampa vis labiau pažįstama. Tik 4 proc.
apklaustųjų buvo nieko negirdėję apie genetiškai modifikuotus organizmus. Visuomenėje stiprėja neigiamos nuostatos GMO atžvilgiu. Padidėjo neigiamai GMO vertinančiųjų procentas (nuo 51 proc. 2008 m. iki 58 proc. 2010 m.). Dar didesnė dalis respondentų nurodė manantys, jog GM produktai gali turėti poveikį žmogaus sveikatai (nuo 72 proc. 2008 iki 83 proc. 2010 m.) (32).
Aistė Balžekienė pateikia 2010 - 2011 metais 32 pasaulio šalyse vykdomos programos apklausos duomenis, kurie leidžia palyginti Lietuvos gyventojų nuomones
aplinkos klausimais bendrame programoje apklaustų šalių kontekste. Mokslininkės teigimu, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, lietuvių nuomonės labiausiai išsiskiria dėl genetiškai modifikuotų maisto produktų. Iš visų šalių, kuriose vyko tyrimas, GM maisto produktus, kaip pagrindinę šalies problemą daugiausiai pasirinko Lietuvos gyventojai (net 19,7 proc.
apklaustųjų juos vertina kaip didžiausią šalies aplinkos problemą, o visų šalių vidurkis – 5 proc.) (32).
2012 m. LR Aplinkos ministerijos užsakymu atlikto Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimo rezultatai patvirtina, kad GMO tema šalies gyventojams tampa vis labiau žinoma.
Dauguma respondentų yra girdėję apie šiuolaikinę biotechnologiją bei genetiškai modifikuotus produktus. Taip nurodė net 97,2 proc. apklaustųjų. Tarp gyventojų vyrauja tvirta neigiama nuomonė apie GMO saugumą – net 67,1 proc. apklaustųjų mano, kad biotechnologija ir GMO nėra saugūs. Dalis respondentų neturi tvirtos nuomonės ir tik 2,7 proc. apklaustųjų tiki GMO saugumu. Tačiau tyrimas atskleidžia, kad konkrečios informacijos apie GMO taikymą mokslo, medicinos, žemės ūkio, maisto pramonės srityse ir apie šios biotechnologijos poveikį aplinkai bei sveikatai labai trūksta. Respondentų žinios apie GMO ženklinimą taip pat nepakankamos. Informacijos trūkumas gali sukelti įvairius nepagrįstus vertinimus. Pateikiama konkreti ir patikima informacija gyventojams padėtų išvengti neigiamo GMO poveikio jų aplinkai bei sveikatai (32).
Remiantis užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, egzistuoja ryšys tarp neigiamo požiūrio į genetiškai modifikuoto maisto produktus ir turimų žinių apie genų inžineriją (6). Augantis visuomenės nepasitenkinimas ir budrumas bei dalyvavimas priimant sprendimus gali turėti didelės įtakos Lietuvai išsivalant nuo esamų bei atsilaikant nuo naujų GMO invazijų (32).
Lietuvos žmonių kaip vartotojų patirtis atskleidžia palyginti mažą GMO produktų vartojimą, tačiau ir ne itin didelį susidomėjimą maisto produktų sudėtimi (26). Įvertinti Lietuvos vartotojų žinias ir požiūrį į GM maisto produktus yra svarbu kuriant efektyvią vartotojų informavimo sistemą ir norint suprasti GM maisto produktų rinkos dėsnius (6).
Vartotojams ne tas pats, kokius produktus – genetiškai modifikuotus ar ne, vartoti, tačiau neigiamas jų požiūris gali turėti didelės reikšmės kaštų ir naudos pasiskirstymui. Siekiant mažinti vartotojų skepticizmą ir baimę, turėtų būti griežtesnis GMP vartojimo saugumo testavimas, jo rezultatai nuolat pristatomi visuomenei (2). Reikia kuo dažniau informuoti visuomenę apie esančias GMO problemas, kad jie galėtų dalyvauti priimant naudingus visuomenei sprendimus (26).
1.6. GENETIŠKAI MODIFIKUOTŲ ORGANIZMŲ IR GENETIŠKAI MODIFIKUOTO MAISTO VARTOJIMĄ REGLAMENTUOJANTYS
DOKUMENTAI
GMO naudojimą tiek pasauliniu mastu, tiek ir ES reguliuoja tarptautiniai reglamentai ir direktyvos. Kiekviena ES narė turi tam tikras teises reguliuoti GMO naudojimą savo šalies nacionaliniu mastu (22).
GMO gali būti aptinkami įvairiuose produktuose. GMO teisinis reglamentavimas yra gana platus, kuris turi sąsajų su daugelio kitų sektorių teisiniu reglamentavimu. Tačiau, yra keli bendri elementai, jungiantys bet kokį transgenų naudojimą (rizikos vertinimas, sutikimų išleisti į aplinką išdavimas, saugumo užtikrinimas, ženklinimas) (34). Lietuvoje GMO ir GMP panaudojimas yra griežtai kontroliuojamas.
Lietuvos Respublikoje 2001 metų birželio 12 dieną priimtas buvo Genetiškai modifikuotų organizmų įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2002 gruodžio 31 dienos. Šiuo įstatymu buvo pradėti reguliuoti GMO ir GMP (15). Įstatymas taikomas bet kokiai veiklai, susijusiai su genetiškai modifikuotais organizmais (34). Šiame įstatyme yra apibrėžtos pagrindinės sąvokos, fizinių ir juridinių asmenų, kurie naudoja GMO teisės, pareigos, jų atsakomybė. Taip pat teisės aktų nustatyta tvarka yra teisė visuomenei dalyvauti priimant sprendimus dėl GMO ir GMP vartojimo ir gauti apie tai informaciją, nustatytą valstybės institucijų kompetencijos (Aplinkos ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, VMVT) ir funkcijos GMO, GMP valdymo bei kontrolės srityje (15).
Dar vienas svarbus dokumentas yra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl Lietuvos higienos normos HN 106:2001 „Nauji maisto produktai ir nauji maisto ingredientai“. Naujų maisto produktų ir naujų maisto ingredientų (tame tarpe ir GMO bei GMP) valstybinę saugos kontrolę ir higieninę ekspertizę atlieka Respublikinis mitybos centras (RMC) (nuo 2008 m. spalio 1 d. – Valstybinis aplinkos sveikatos centras), remdamasis Naujų maisto produktų mokslinio komiteto, mokslo tyrimų įstaigų, komisijų, komitetų išvadomis ir rekomendacijomis (35). Jei naujame maisto produkte ar naujame maisto ingrediente yra GMO ar jie susideda iš pastarųjų, būtina pateikti Respublikiniam mitybos centrui (nuo 2008 m.
spalio 1 d. – Valstybinis aplinkos sveikatos centras) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštišką sutikimą dėl sąmoningo GMO išleidimo į aplinką moksliniais ir raidos tikslais įvertinimą (34). Šioje HN taip pat yra nurodomi reikalavimai naujiems maisto produktams ir naujiems maisto ingredientams, ženklinimo reikalavimai, pateikimo į rinką tvarka. HN 106:2001 „Nauji maisto produktai ir nauji maisto ingredientai“ naujų maisto
produktų ir naujų maisto ingredientų saugos kontrolę rinkoje vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (35).
Lietuvos Respublikos Maisto įstatymas priimtas 2000 m. balandžio 4 d. Įstaymas nustato teikimo į rinką maisto bei jo tvarkymo reikalavimus, valstybės institucijų kompetenciją užtikrinti maisto saugą. Reglamentuoja maisto gamintojų, paslaugų tiekėjų bei pardavėjų pareigas, atsakomybę. Įstatymo tikslas – užtikrinti, kad į rinką tiekiamas maistas atitiktų teisės aktų nustatytus saugos reikalavimus, tarptautinius laisvam prekių judėjimui keliamus reikalavimus, skatinama ekologiškų žemės ūkio produktų gamyba, sveikesnė Lietuvos gyventojų mityba, gerinama su maistu ir mityba susijusi žmonių sveikata (36).
Maisto įstatyme nurodoma, kad rizikos žmogaus sveikatai įvertinimu paremtus privalomuosius reikalavimus maisto produktams nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
Realizuojamų maisto produktų ženklinimo reikalavimus pagal kompetenciją nustato Sveikatos apsaugos ministerija, Žemės ūkio ministerija ir Ūkio ministerija. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nustato maisto saugos, kokybės, tvarkymo ir pateikimo į rinką higienos bei kontrolės, specialius rizikos veiksnių analizės ir valdymo sistemos diegimo maisto tvarkymo vietose privalomuosius reikalavimus bei atlieka maisto saugos ir kokybės tikrinimą. Valstybinei maisto kontrolei atrinktų bandinių laboratorinius tyrimus atlieka akredituotos bandymų laboratorijos (34).
Kad biotechnologijos saugiai vystytųsi visame pasaulyje, būtina nustatyti bendras priemones, kaip reikia vertinti ir mažinti potencialią riziką, kylančią bet kokioje su genetiškai modifikuotų organizmų naudojimu susijusioje veikloje ir reikia apibrėžti atitinkamas naudojimo sąlygas. Europos Ekonominė Bendrija nuo 1990 m. priėmė įvairius su žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga susijusius teisės aktus, kurie nustato bendras GMO riboto naudojimo, išleidimo į aplinką, judėjimo per sienas priemones( 5).
Europos Sąjungoje GMO naudojimą reguliuoja tarptautiniai reglamentai: Europos parlamento ir tarybos reglamentas (EB) Nr. 1946/2003 dėl GMO tarpvalstybinio judėjimo.
Šio reglamento tikslai yra nustatyti bendrą pranešimo ir informavimo apie GMO tarpvalstybinį judėjimą sistemą bei užtikrinti, kad Bendrija nuosekliai įgyvendintų Protokolo nuostatas, siekdama prisidėti, kad būtų užtikrintas tinkamas apsaugos laipsnis, saugiai perduodant, tvarkant ir naudojant GMO, kurie gali turėti neigiamą poveikį biologinės įvairovės apsaugai ir subalansuotam naudojimui, taip pat atsižvelgiant į riziką žmonių sveikatai ir tarpvalstybiniam judėjimui (37).
Reglamentas (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų, kurio tikslas parengti bazę, leidžiančią užtikrinti aukštą žmonių gyvenimo ir sveikatos, gyvūnų
sveikatos ir gerovės, aplinkos ir vartotojų interesų apsaugos lygį genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų atžvilgiu, tuo pačiu užtikrinant veiksmingą vidaus rinkos darbą. Taip pat nustatyti GM maisto ir pašarų ženklinimą (38).
Reglamentas (EB) Nr. 1830/2003 dėl GMO ir iš jų pagamintų maisto produktų ir pašarų susekamumo ir ženklinimo ir iš dalies pakeičiantis Direktyvą 2001/18/EB (39), Europos Tarybos 258/97/EB reglamentas dėl genetiškai modifikuoto maisto ir GM maisto komponentų („Naujojo maisto“ reglamentas) (40), direktyva 2009/41/EB dėl riboto genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo priimta 2009 m. geguzės 6 d. Ši direktyva siekia apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką. GMM vartojimas turėtų būti vykdomas taip, kad galima būtų apriboti jo galimas neigiamas pasekmes žmogaus sveikatai ir aplinkai, atkreipiant dėmesį į nelaimingų atsitikimų prevenciją ir atliekų kontrolę (41).
Europos Bendrijų Taryba 1990 metais priėmė direktyvą 90/220/EEB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką (42), 2001 metais Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė naują direktyvą 2001/18/EEB dėl genetiškai modifikuotų organizmų apgalvoto išleidimo į aplinką, kuri pakeitė Direktyvą 90/220/EEB (43).
Dar vienas svarbus dokumentas yra Kartachenos protokolas (44). Pasirašant Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvenciją 1992 m. buvo diskutuota apie GMO, tačiau tuo metu ši tema dar nebuvo itin aktuali. 2000 m. sausį buvo parengtas naujas dokumentas – Biologinės įvairovės konvencijos Biosaugumo („Biosafety“) protokolas, dar vadinamas Kartachenos protokolu (18). Šis Protokolas taikomas visų gyvų pakitusių organizmų, kurie gali daryti neigiamą poveikį biologinės įvairovės išsaugojimui ir tolydžiam naudojimui, atsižvelgiant ir į pavojų žmogaus sveikatai, jų judėjimui per sieną, tranzitui, gamybai ir naudojimui (44). Jis reguliuoja GMO importą ir eksportą, nustatoma, kad šalis, norinti įvežti GMO, turi gauti šalies, į kurią įveža, sutikimą. Kiekviena šalis gali remtis "atsargumo principu" ir uždrausti bet kokią GMO įvežimą tol, kol nebus moksliškai įrodytas organizmo visiškas nekenksmingumas. Taip pat šalis gali uždrausti įvežti GMO dėl socialinių - ekonominių motyvų, dėl poveikio bioįvairovei. Lietuva šį Protokolą pasirašė 2000 gegužės 24 d.
Nairobyje, ratifikuoti numatoma 2004 metais (18). Pagal Kartachenos Biosaugos protokolą šalys turi užtikrinti, kad visų gyvų pakitusių organizmų išvedimas, maisto produktų pagaminimas, gabenimas, naudojimas, perdavimas ir išleidimas į aplinką vyktų taip, kad būtų sumažintas pavojus biologinei įvairovei, atsižvelgiant ir į pavojų žmogaus sveikatai (27).
Lietuvoje GMO panaudojimas yra labai griežtai kontroliuojamas LR įstatymų, teisės aktų, taip pat Europos parlamento ir Tarybos direktyvų, reglamentų.
2. Maisto priedai
Maisto priedai yra ne šių dienų atradimas. Jau nuo senų laikų žmonės, siekdami apsaugoti maistą nuo gedimo ar pagerinti jo skonines savybes, vartojo valgomąją druską, įvairias augalinės kilmės medžiagos (8). Maistas buvo dažomas dar senovėje (10).
Maisto priedai – tai medžiagos, kurios paprastai nėra vartojamos kaip atskiras maisto produktas (45). Jie dedami į maisto produktus, atlikti tam tikras technologines funkcijas (46).
Tai nėra sudėtinės maisto dalys, jie neturi maistinės vertės. Šios medžiagos sąmoningai dedamos į maistą technologinio proceso metu siekiant gaminiams suteikti pageidaujamų juslinių ar technologinių savybių (13) ir kurios pačios arba jų dalys technologinio proceso pabaigoje tampa arba tikėtina, kad tampa, sudėtine maisto dalimi (7). Remiantis Codex Alimentarius pateikta informacija, maisto priedai yra bet kokia medžiaga, vartojama ne kaip maistas ir ne kaip maisto ingredientas, nepriklausomai nuo to, ar ši medžiaga turi ar neturi maistinių savybių. Tarptautiniu mastu maisto priedai vartojami kaip papildomas maisto gamybos elementas apdorojant produktus, ruošiant maisto produktus, juos apdirbant, pakuojant, transportuojant arba laikant pagamintą produktą įvairiomis sąlygomis (10). Yra patvirtinta apie 360 maisto priedų rūšių (11).
GMP ir maisto priedų vartojimas visame pasulyje dviprasmiškai vertinamas. Viena vertus yra pristatoma šių biotechnologijų nauda, jų neribotos galimybės, kita vertus – jų keliamos rizikos ir baimės dėl neigiamos įtakos aplinkai ir žmonių sveikatai neapibrėžtumo.
Dėl šių biotechnologijų tiekimo rinkai įvairiose šalyse ginčijamasi iki šiol (7).
Sparčiai vystantis maisto pramonei į rinką pateikiama vis daugiau paruoštų vartoti maisto produktų. Plečiantis tarpautinei prekybai, didėja atstumai nuo gamintojo iki vartotojo.
Visa tai reikalauja prailginti produktų tinkamumo vartoti terminą, apsaugoti juos nuo gedimo, suteikti patrauklią prekinę išvaizdą, pageidaujamą kvapą, skonį, spalvą ar kitas savybes, taip pat išlaikyti produktų kokybę juos gaminant ir laikant (8).
Priedų naudojimas leido įmonėms plėsti produktų asortimentą, sumažinti riebalų kiekį (panaudojant stabilizatorius, emulsiklius) ir gaminių savikainą, brangias sudedamąsias dalis pakeisti pigesnėmis: cukrų – saldikliais, mėsą – baltyminiais pakaitalais. Pailginus tinkamumo vartoti terminą, ženkliai sumažėja nuostoliai dėl maisto gedimo (13). Augant vartotojų susidomėjimui sveika mityba, didėja mažo kaloringumo produktų poreikis (8), pradėti gaminti mažo kaloringumo produktai (naudojant saldiklius). Gamindama produktus maisto pramonė siekia užtikrinti jų kokybę laikymo metu, suteikti malonų kvapą, skonį, patrauklią spalvą, tinkamą konsistenciją ir pan. Tame pačiame produkte gali būti keli priedai (konservantai,
antioksidantai, skonio stiprikliai, saldikliai ir t.t.), todėl su maistu kasdien į žmogaus organizmą patenka įvairių maisto priedų. Kai kurie iš jų gali kauptis organizme (13).
Maisto produktų saugumui užtikrinti, be kitų priemonių gali būti vartojami konservantai. Jų vartojimą pastaruoju metu stengiamasi mažinti ar pakeisti natūraliomis medžiagomis. Baktericidinėmis savybėmis pasižymi daugelio augalų ekstraktai ir eteriniai aliejai, galintys pakeisti prieskonius ir suteikti produktui visiškai naujas skonines savybes, kartu slopinti ir nepageidaujamos mikrofloros dauginimąsi. Anksčiau augalų ekstraktai buvo gaunami naudojant kaip tirpiklius įvairias chemines medžiagas - heksaną, acetoną, metanolą, etanolą ir kt. Dalis jų yra toksiški, todėl tirpikliai produkte nepageidaujami, jų kiekis ribojamas (47).
Saldikliai kelis šimtus kartų saldesni už cukrų (aspartamas saldesnis 200 kartų, sacharinas – 300, acesulfamas-K – 200 kartų), nekaloringi bei gerokai pigesni, tad jie paklausūs tarp gamintojų. Gėrimus su saldikliais lengva gaminti, ir tokių produktų savikaina maža. Jų kiekis produkte turi atitikti nustatytas leistinas koncentracijas ir užtikrinti vartotojų sveikatos saugumą. Kai kuriose šalyse tam tikrų saldiklių vartojimas yra uždraustas, nes jie pripažįstami kaip kancerogeninės ar neurogeninės medžiagos (48).
Įtraukiant maisto priedus į sąrašus, visada vadovaujamasi atsargumo principais, atsižvelgiama į visuomeninius, ekonominius, tradicinius, etinius ir aplinkos veiksnius, susijusius su maisto priedų vartojimu. Sprendimai apie maisto priedų saugą priimami įvertinus visas turimas mokslo žinias ir eksperimentinius duomenis. Mokslinė informacija nuolat atnaujinama, nuolat vykdomas maisto priedų saugos pakartotinas vertinimas, kurį atlieka Europos maisto saugos tarnyba (EMST) (11).
E. Butkevičienė ir D. Pikelytė teigia (7), kad Lietuvos Respublikos įstatymais siekiama reglamentuoti priedų, dedamų į maistą, kontrolę, sudaryti galimybę vartotojui gauti aiškią, tyrimais ir ekspertizėmis pagrįstą, išsamią informaciją apie priedų buvimą maisto produktuose.
Numatoma ateityje įteisinti nuostatą, kad į maistą bus galima dėti tik natūralios kilmės maisto priedus ir maistines medžiagas, o kitus priedus bus galima dėti tik išskirtiniais, technologiškai neišvengiamais atvejais.
2.1. Maisto priedų funkcijos
Maisto produktuose naudojamų maisto priedų ir maisto prieduose bei maisto fermentuose naudojamų maisto priedų funkcinės grupės:
1) saldikliai – medžiagos, naudojamos siekiant suteikti saldų skonį maisto produktams arba medžiagos, naudojamos saldikliuose, skirtuose pasaldinti maistą valgant (45);
2) dažikliai – medžiagos, suteikiančios maistui spalvą arba atstatančios ją, turinčios natūralių maisto sudedamųjų dalių ir natūralių žaliavų, kurie paprastai nėra vartojami kaip maisto produktai ar pagrindiniai maisto produktų ingredientai. Jie gauti iš maisto produktų ir kitų valgomų natūralių gamybos žaliavų fiziškai ir (arba) chemiškai jas ekstrahuojant, kai atrankiniu būdu išgaunami maistinių ar aromatinių sudedamųjų dalių pigmentai (45);
3) konservantai - prailgina maisto produktų galiojimo terminą ir apsaugo juos nuo mikroorganizmų sukeliamo gedimo ir (arba) kurie apsaugo nuo patogeninių mikroorganizmų dauginimosi (11);
4) antioksidantai – prailgina tinkamumo vartoti terminą, apsaugo maistą nuo gedimo, kurį sukelia oras (oksidacija) – riebalus nuo apkartimo, nemalonaus kvapo, šviežius vaisius ir daržoves nuo spalvos pasikeitimo (patamsėjimo) (8);
5) pagalbinės medžiagos - naudojamos maisto priedams, kvapiosioms medžiagoms, maisto fermentams, maistingosioms medžiagoms ir (arba) kitoms medžiagoms, kurių pridedama į maisto produktus mitybos ar fiziologiniais tikslais, tirpinti, skiesti, skaidyti ar kitaip fiziškai pakeisti, nepakeičiant jų funkcijos (bei nedarant jokio tiesioginio technologinio poveikio), siekiant sudaryti geresnes sąlygas jų paruošimui, taikymui ar naudojimui (11);
6) rūgštys – medžiagos, padidinančios maisto produkto rūgštingumą ir (arba) suteikiančios jam rūgštų skonį (45);
7) rūgštingumą reguliuojančios medžiagos - medžiagos, keičiančios ar reguliuojančios maisto produktų rūgštingumą ar šarmingumą (45);
8) lipnumą reguliuojančios medžiagos - medžiagos, sumažinančios atskirų maisto produktų dalelių tarpusavio sulipimo galimybę (45);
9) medžiagos nuo putojimo - medžiagos, kurios apsaugo nuo putojimo arba jį sumažina (45);
10) užpildai - medžiagos, didinančios maisto produkto tūrį, beveik nedidindamos jo energinės vertės (45);
11) emulsikliai – tai medžiagos, sujungiančios aliejų, kuris yra netirpus vandenyje (hidrofobiškas) ir vandenį, kuris yra netirpus aliejuje. Emulsikliai sumaišo šias dvi medžiagas, kad produkte jos neišsisluoksniuotų. Kai kurie emulsikliai yra augalų dervos, kai kurie yra cheminės medžiagos, o dar kiti yra sintetiniu būdu pagaminami iš natūralių produktų (10);
12) emulsinimo druskos – užtikrina vienodą riebalų ir kitų komponentų pasiskirstymą sūrime (8);
13) kietikliai - išlaiko ir suteikia vaisiams ar daržovėms stangrumą ir trapumą arba, sąveikaudamos su stingdikliais, skatina ir stiprina tirštėjimą (11);
14) aromato ir skonio stiprikliai - Sustiprina maisto produkto skonį ir (arba) aromatą (11);
15) putojimą sukeliančios medžiagos - medžiagos, kurios padeda susidaryti vienalytei dispersinei dujinei fazei skystame ar kietame maisto produkte (45);
16) stingdikliai – suteikia maisto produktui gelio savybių (11);
17) glazūros medžiagos - glazūros medžiagos (įskaitant užtepus) – medžiagos, suteikiančios maisto produkto paviršiui blizgesį arba sudarančios apsauginę plėvelę (45);
18) drėgmę išlaikančios medžiagos - apsaugo maisto produktą nuo išdžiūvimo sumažėjus drėgmei atmosferoje, arba padedančios vandenyje ištirpinti miltelius (11);
19) modifikuoti krakmolai - gaunami vieną ar kelis kartus chemiškai paveikus valgomąjį krakmolą, kuris galėjo būti apdorotas fiziškai arba fermentais, taip pat galėjo būti praskiestas rūgštimis ar šarmais arba išbalintas (11).
20) įpakavimo dujos – dujos, išskyrus orą, įleidžiamos į talpyklą prieš įdedant maisto produktą į talpyklą, dėjimo į ją metu arba jau įdėjus (45);
21) propelentai – inertinės dujos, išskyrus orą, išstumiančios maisto produktą iš talpyklos (45);
22) tešlos kildymo medžiagos – medžiagos arba medžiagų deriniai, išlaisvinantys dujas, kildinančias tešlą arba plaktą tešlą (45);
23) izoliuojančios medžiagos – medžiagos, sudarančios cheminius junginius su metalo jonais (45);
24) stabilizatoriai – padeda išlaikyti pastovią fizinę ir cheminę maisto produkto būseną; stabilizatoriai apima medžiagas, padedančias išlaikyti dviejų ir daugiau nesimaišančių medžiagų vienalytę dispersiją maisto produkte, taip pat medžiagas, stabilizuojančias, išlaikančias ar sustiprinančias maisto produkto esamą spalvą, ir medžiagas, padidinančias maisto rišamąsias savybes, įskaitant baltymų skersinius ryšius, padedančius atskiras maisto dalis apjungti į atskirą naujai pagamintą produktą (11)
25) tirštikliai – padidina klampumą, suformoja ir išlaiko norimą produkto konsistenciją (8);
26) miltų apdorojimo medžiagos - medžiagos, išskyrus emulsiklius, dedamos į miltus ar tešlą ir gerinančios miltų ar tešlos kepimo savybes (11).
2.2. Vartotojų požiūris į maisto priedus
Visuomenės susidomėjimas maisto, mitybos ir sveikatos sąsajomis nuolat auga (49).
Maisto produktų pasirinkimas yra susijęs su individualiais žmogaus įpročiais, priklausančiais nuo vidinių ir išorinių sąlygų. Vystantis rinkai daugėja veiksnių, galinčių turėti įtakos renkantis tam tikrus produktus. Dauguma mokslininkų šiuos veiksnius skirsto į tris kategorijas, t.y. susijusius su:
produktu – tai produkto fizikocheminės, juslinės ir funkcinės savybės bei maistinė vertė;
vartotoju – vartotojo individualios savybės, psichologiniai ir fiziologiniai veiksniai;
aplinka – tai ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai veiksniai (50).
Nustatyta, kad maisto pasirinkimui taip pat turi įtakos situacija, kuri yra laiko, vietos, aplinkybių, įpročių, su kuo ir kaip produktas yra vartojamas rezultatas (50).
Kontraversiškiems požiūriams naujųjų biotechnologijų atžvilgiu atsirasti didelę įtaką turi žiniasklaida. Tai ne tik vienas iš būdų, kuriuo atkreipiamas visuomenės dėmesys į šias biotechnologijas, bet ir svarbus veiksnys, formuojant socialines reikšmes apie maisto priedus ir pateikiant jas visuomenei (7). E. Butkevičienė ir D.Pikelytė atliko tyrimą, kurio rezultatai rodo, kad Lietuvos internetiniuose naujienų portaluose didelis dėmesys skiriamas maisto priedų turinčių produktų vartojimo kontrolei (7).
Danijoje atliktas tyrimas, kuriame respondentų buvo prašoma nurodyti, kaip įvairūs veiksniai paveikė jų maisto produktų pasirinkimą. Iki šiol svarbiausias veiksnys buvo tai, kad produktai turi būti švieži, sveiki, kad maiste nebūtų maisto priedų (51).
2007 m. balandžio – birželio mėn. Respublikinis mitybos centras (nuo 2008 m. spalio 1 d. – Valstybinis aplinkos sveikatos centras) vykdė Lietuvos suaugusiųjų gyventojų faktinės mitybos, mitybos ir gyvensenos įpročių, informuotumo apie maisto produktų ženklinimą ir ženklinimo informacijos poreikius bei jų sąsajas su mityba tyrimą. Lyginant gautus atsakymus pagal respondentų lytį nustatyta, kad 5,3 proc. apklaustųjų moterų ir 4,6 proc. vyrų skaitydami maisto produkto etiketę dėmesį skiria maisto priedams (p>0,05). Lyginant vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą įgijusių respondentų atsakymų apie jų maisto produktų pasirinkimą veikiančią informaciją struktūrą nustatyta, kad aukštojo išsilavinimo respondentai dažniau nei vidurinį išsilavinimą įgiję tirtieji asmenys nurodė, kad jų maisto produktų pasirinkimą veikia informacija apie maisto produktų sudedamųjų dalių sąrašą (p < 0,05), energinę vertę (p < 0,05), maisto priedus (p<0,05) (49).
E. Butkevičienė ir A. Rimaitė išanalizavo Lietuvos gyventojų nuomonės apklausos ir žiniasklaidos tyrimo, kurie atlikti 2008 m. pagal RIVOVA (Rizikos suvokimas, viešoji komunikacija ir inovatyvus valdymas žinių visuomenėje) projektą rezultatus. Nustatyta, kad Lietuvos gyventojai dažniau vartoja (perka) maisto produktus, kurių sudėtyje yra konservantų, nei produktus, kurių sudėtyje yra dažiklių. Beveik penktadalis (20,2 proc.) respondentų niekada nevartoja (neperka) ar labai retai vartoja (perka) maisto produktus, kurių sudėtyje yra konservantų, ir beveik trečdalis (31,7 proc.) niekada nevartoja (neperka) ar labai retai vartoja (perka) maisto produktus, kurių sudėtyje yra dažiklių (26).
2010 metais buvo atliktas naujas tyrimas, kaip ES vartotojai suvokia su maistu susijusius pavojaus rezultatus. Eurobarometro atliktos naujos apklausos duomenimis, dėl galimų su maistu susijusių pavojų, susirūpinę žmonės labiausiai nerimauja dėl maisto užterštumo cheminėmis medžiagomis. Apkausa rodo, jog dauguma europiečių mano, kag nacionalinės ir Europos maisto saugos agentūros yra patikimi informacijos apie galimus su maistu susijusius pavojus šaltiniai. Valstybėse narėse labiausiai nuogąstaujama dėl šių su maistu susijusių problemų, tokių kaip priedai, pvz., dažikliai, konservantai, kvapiosios medžiagos, naudojamos maiste ar gėrimuose, – šis klausimas didžiausią susirūpinimą kelia šiose valstybėse narėse: Lenkijoje (79 proc.), Rumunijoje (70 proc.). Atliktos Eurobarometro apklausos duomenimis Lietuvoje 87 proc. respondentų kelia nerimą maisto priedai, dedami į produktus ir gėrimus. ES šalių vidurkis 66 proc., kurie mano, kad maisto priedai kelia nerimą visuomenėje (52).
Apibendrianat šį skyrių galima teigti, kad nuolat vykdomos apklausos, tyrimai apie maisto priedus ir apibendrinti gauti rezultatai teikiami visuomenei.
2.3. Maisto priedų keliamas pavojus sveikatai
Kiekvienas priedas į maisto produktus dedamas remiantis norminiais dokumentais, nurodančiais leistiną kiekį, tačiau kai į organizmą su maistu patenka keli priedai, jų bendras poveikis gali būti neaiškus. Pagrįstai mokslininkams kyla įtarimas, kad maisto priedų poveikis gali turėti neigiamą įtaką vartotojų sveikatai (13).
Europos mokslininkų grupė, dirbanti maisto priedų, pagardų, medžiagų ir gaminių, besiliečiančių su maistu klausimais, tiria galimą jų poveikį žmonių sveikatai, atlieka išsamius biocheminius, reprodukcinius, kancerogeninius, toksikologinius (ūmaus ir lėtinio toksiškumo) ir kitus tyrimus (11).
Maisto priedų naudojimas yra griežtai kontroliuojamas, vartotojams nuolat iškyla klausimų dėl jų poveikio sveikatai. Daugelis maisto priedų yra organizmo toleruojami ir gali būti vartojami be didesnių apribojimų, t.y.
natūralūs maisto priedai: acto rūgštis (E 260), pieno rūgštis (E 270), obuolių rūgštis (E 296), askorbo rūgštis arba vitaminas C (E 300), lecitinai (E 322), citrinų rūgštis (E 330), pektinas (E 440);
tirštinimo medžiagos gaminamos iš augalų: agaras (E 406), karageninas (E 407), saldžiųjų ceratonijų derva (E 410), guaro derva (E 412);
dažikliai: kurkuminas (E 100), karotenai (E 160a), burokėlių raudonasis (E 162), paprikų ekstratas (E 160c), karamelės spalvos (E 150) ir daugelis kitų (8).
Naują maisto priedą prieš vartojimą turi išbandyti ir įvertinti tarptautiniai nepriklausomi ekspertai. Leidžiama vartoti tik tuos maisto priedus, kurie yra pripažinti nekenksmingais. Jie įvertinami iš naujo, kai tik atsiranda naujų duomenų apie jų toksiškumą. Vertinant maisto priedų poveikį sveikatai yra atliekami toksikologiniai tyrimai, t.y. maisto priedas tiriamas atliekant bandymus su gyvūnais: daromi trumpalaikiai (ūminio toksiškumo atveju) ir ilgalaikiai (lėtinio toksiškumo atveju) tyrimai. Esant būtinybei, išsamiau atliekami biocheminiai, reprodukciniai, kancerogeniniai ir kiti tyrimai. Maisto priedų saugumas yra tiriamas nuolat (13).
Leidžiamas maisto priedų kiekis maiste matuojamas miligramais kilograme produkto.
Yra vertinama leidžiama paros dozė bei galima paros dozė iš įvairių maisto produktų.
Leidžiama dozė turi nekenkti sveikatai, maisto priedą vartojant visą gyvenimą (53).
Maisto priedai ribojami vaikams skirtuose produktuose. Jų negalima dėti į kūdikiams ir mažiems vaikams skirtus maisto produktus, išskyrus kai kuriuos konkrečius teisės aktuose nurodytus atvejus (7). Nealkoholinių gėrimų gamyboje yra naudojami įvairūs konservantai, saldikliai ir sintetiniai dažikliai gali pakenkti vaikų sveikatai. Į šiuos gėrimus dedami maisto priedų kiekiai paskaičiuojami vidutinio žmogaus kūno masei (60 kg). Dažniausiai šiuos gėrimus geria vaikai ir paaugliai, kurių kūno masė kelis kartus mažesnė nei suaugusio žmogaus. Jei vaikas per dieną išgeria 1, 1,5 arba 2 litrus gėrimo, jis gauna žymiai didesnį, sveikatai pavojingą medžiagų kiekį, kuris gali sukelti viduriavimą, pykinimą, vėmimą, pilvo skausmus, galvos svaigimą, nervinį drebulį (8).
Išskirtinos dvi nuomonės apie saldiklių vartojimą: pagal vieną – saldikliai nekenksmingi žmonių sveikatai, o pagal kitą priešingai – norima uždrausti kai kurių saldiklių vartojimą gamyboje (48). Ištirta, kad žmogaus organizme sacharinas (E 954) greitai rezorbuojamas ir gana greitai išskiriamas su šlapimu. Nustatyta, kad sacharino kiekis iki 2,5
