• Non ci sono risultati.

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO SLAUGOS FAKULTETO PEDAGOGINIO PERSONALO PATIRIAMO STRESO IR LĖTINIO NUOVARGIO SĄSAJOS

N/A
N/A
Protected

Academic year: 2021

Condividi "LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO SLAUGOS FAKULTETO PEDAGOGINIO PERSONALO PATIRIAMO STRESO IR LĖTINIO NUOVARGIO SĄSAJOS"

Copied!
89
0
0

Testo completo

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

JŪRATĖ SITNIKOVIENĖ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

SLAUGOS FAKULTETO PEDAGOGINIO PERSONALO

PATIRIAMO STRESO IR LĖTINIO NUOVARGIO SĄSAJOS

Magistrantūros studijų programos “Klinikinė slauga” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

dr. Viktorija Grigaliūnienė

(2)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė

2017 m. gegužės mėn. ____ d.

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

SLAUGOS FAKULTETO PEDAGOGINIO PERSONALO

PATIRIAMO STRESO IR LĖTINIO NUOVARGIO SĄSAJOS

Magistrantūros studijų programos “Klinikinė slauga” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

dr. Viktorija Grigaliūnienė 2017 m. gegužės mėn. ____ d.

Recenzentas Darbą atliko

Prof. B. Burba Magistrantė

2017 m. gegužės mėn.____ d. Jūratė Sitnikovienė

2017 m. gegužės mėn.___d.

(3)

TURINYS

SANTRAUKA...5 SUMMARY...6 SANTRUMPOS...8 SĄVOKOS...9 ĮVADAS...10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...12

1. LITERATŪROS APŽVALGA...13

1.1. Streso samprata...13

1.2. Stresas darbe...16

1.3. Streso įveikimo būdai...19

1.4. Lėtinio nuovargio samprata...21

1.5. Lėtinio nuovargio tyrimai...25

1.6. Lėtinio nuovargio sindromo gydymas...28

1.7. Lėtinio nuovargio ir streso sąsajos...31

1.8. Pedagogo darbo specifika...33

2. TYRIMO METODIKA...39

2.1. Tyrimo medžiaga ir metodai...39

2.2. Tyrimo imtis, atranka ir tyrimo organizavimas...40

2.3. Tyrimo etika...41

2.4. Statistinės duomenų analizės metodai...42

3. TYRIMO REZULTATAI...43

3.1. Duomenų, susijusių su Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų patiriamo streso išreikštumu, analizė...43

3.2. Duomenų, susijusių su Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų lėtinio nuovargio išreikštumu, analizė...53

(4)

3.3. Duomenų, lyginančių Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų

lėtinio nuovargio ryšį su patiriamu stresu, analizė...58

4. REZULTATŲ APTARIMAS...68 5. IŠVADOS...72 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...73 7. LITERATŪRA...74 8. DARBO VIEŠINIMAS...82 9. PRIEDAI...83

(5)

SANTRAUKA

Sitnikovienė J. Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Slaugos Fakulteto pedagoginio personalo patiriamo streso ir lėtinio nuovargio sąsajos, magistranto baigiamasis darbas/mokslinė vadovė dr. Viktorija Grigaliūnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2017, – 83 p.

Tyrimo tikslas: nustatyti Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų lėtinio nuovargio ryšį su stresu.

Tyrimo uždaviniai: Ištirti Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų patiriamo streso išreikštumą. Ištirti Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų lėtinio nuovargio išreikštumą. Nustatyti sąsajas tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto pedagoginio personalo patiriamo streso ir lėtinio nuovargio

Tyrimo metodika: kiekybinis tyrimo metodas, naudojant anoniminę anketinę apklausą. Tyrimas vykdytas 2016 metais nuo kovo iki lapkričio mėnesių. Tyrime dalyvavo LSMU Slaugos fakulteto pedagoginis personalas. Viso tyrime dalyvavo 75 darbuotojai. Tyrimui naudoti A. Stankaus „Daugiamatis nuovargio inventorius“ ir B. Pajarskienės, R. Jankausko „Streso darbe įvertinimas pagal psichosocialinius darbo veiksnius ir stresines dirbančiojo reakcijas“ klausimynas.

Rezultatai: Tyrimo rezultatai parodė, kad Slaugos fakultete pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų patiriamo streso priežastys yra: neatsižvelgimas į darbuotojų nuomonę, sunkūs periodai darbe, emociškai įtemptas darbas ir vienišumo jausmas. Ieškant ryšių tarp patiriamo streso ir lėtinio nuovargio, bendras nuovargis mažiau pasireiškė tiems respondentams, kurie manė, jog labai atsižvelgiama į jų nuomonę darbo klausimais. Tyrimo rezultatai rodo, kad tų, kurie mano, jog jų darbas yra savarankiškas, fizinio nuovargio vertinimai yra didesni, nei tų, kurie teigia, kad jų darbas nėra savarankiškas. Tyrimo duomenys rodo, kad manančių, jog darbe retai būna sunkių periodų bendro, fizinio ir protinio nuovargio vidutiniai vertinimai mažesni nei manančių, kad darbe dažnai būna sunkių periodų. Tyrimo duomenys rodo, jog manantys, kad jų darbas nėra emociškai įtemptas yra mažiau fiziškai pavargę ir jų sumažėjusios motyvacijos vertinimai yra mažesni. Tyrimo rezultatai rodo, kad respondentai, kurių sveikata nebuvo gera, yra labiau bendrai, fiziškai ir protiškai pavargę lyginant su kitais respondentais, taip pat labiau sumažėjęs jų aktyvumas bei motyvacija.

Išvados: Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančiųjų patiriamo streso veiksniai yra: nepakankamas atsižvelgimas į Jų nuomonę darbo klausimais, sunkūs periodai darbe, emociškai įtemptas darbas bei išgyvenamas vienišumo jausmas.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Slaugos fakulteto darbuotojams labiau išreikštas bendras nuovargis, protinis nuovargis ir sumažėjusi motyvacija. Nustatytos statistiškai reikšmingos sąsajos tarp patiriamo streso ir lėtinio nuovargio.

(6)

SUMMARY

Sitnikovienė J. Associations between Stress and Chronic Fatigue in Pedagogical Personnel of the Faculty of Nursing of the Lithuanian University of Health Sciences. Master thesis. Scientific Advisor: Dr. Viktorija Grigaliūnienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2017, – 83 p.

The aim of the study was to evaluate the association between stress and chronic fatigue in the pedagogical personnel of the Faculty of Nursing.

The objectives of the study were the following: to investigate the expression of stress in the pedagogical personnel of theFaculty of Nursing; to investigate the expression of chronic fatigue in the pedagogical personnel of the Faculty of Nursing; and to evaluate the association between stress and chronic fatigue in the pedagogical personnel of the Faculty of Nursingof the Lithuanian University of Health Sciences(LSMU).

The methods of the study:quantitative analysis, applying an anonymous questionnaire-based survey. The study was conducted between March and November of 2016 and included the pedagogical personnel of theLSMU Faculty of Nursing (in total, 75 employees). For this study, we employed the Multidimensional Fatigue Inventory by A. Stankus and the questionnaire“Work-related Stress Rating by Psychosocial Work Factors and Stressful Employee Reactions” by B. Pajarskienė and R. Jankauskas.

Results: The results of the study showed that the causes of stress among the pedagogical personnel of the Faculty of Nursingwere the following: ignoring the employees’ opinion by the superiors, difficult time periods at work, work causing nervous strain, and the feeling of loneliness.The investigation of the associations between the experienced stress and chronic fatigue revealed that overall fatigue was less common in respondents who thought that their opinion concerning work-related questions was seriously taken into consideration. The results of the study also showed that respondents who stated that their work was independent demonstrated higher physical fatigue evaluation scores than those who stated that they did not work independently. In addition, respondents who thought that they rarely had difficult periods at work demonstrated lower mean scores of overall, physical, and mental fatigue than did those who indicated that they frequently had difficult time periods at work. Respondents who thought that their work was not associated with nervous strain experienced less physical fatigue and demonstrated lower scores of reduced motivation. The results of the study showed that respondents with poorer health experienced greater overall, physical, and mental fatigue, compared to other respondents, and also demonstrated reduced activity and motivation. Conclusions:the causes of stress among the pedagogical personnel of the Faculty of Nursing were the following: insufficient consideration of their opinions on work-related questions, difficult time periods at work, work associated with nervous strain, and the feeling of loneliness.

(7)

The results of the study showed that the pedagogical personnel of the Faculty of Nursing demonstrated a greater expression of overall and mental fatigue, and had reduced motivation. Statistically significant associations were found between stress and chronic fatigue.

(8)

SANTRUMPOS

LSMU-Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. LNS–lėtinio nuovargio sindromas.

SPSS-(Statistical Package for the Social Sciences) statistinės informacijos apdorojimo programos paketas.

SDA-Streso darbe įvertinimo anketa.

DF-(degrees of freedom)laisvės laipsnių skaičius. LSD–mažiausias esminis skirtumas.

SPSS–statistinės analizės programinis paketas. SN – standartinis nuokrypis.

V–vidurkis.

PI–pasikliautinasis intervalas. N–generalinė visuma.

(9)

SĄVOKOS

STRESAS–yra įtampos būsena, kuriomis žmogaus organizmas reaguoja į nepalankius veiksnius [1]. LĖTINIS NUOVARGIS-(angl. cronic fatigue) – tai ilgai trunkantis žmogaus nuovargis, kuris pirmiausia pasireiškia bendru organizmo silpnumu pradedant arba atliekant netgi nedidelio intensyvumo fizinį krūvį [12].

(10)

ĮVADAS

Stresu laikoma nespecifinė organizmo reakcija į kenksmingus dirgiklius [1]. Kitaip tariant, stresoriais gali būti laikoma viskas, kas sukelia žmogui neigiamą reakciją, pasireiškiančią nerimu, nuotaikų kaita, jautrumu, koncentracijos stoka ar įvairiais sveikatos ar elgesio sutrikimais [2]. Stresą žmogui gali sukelti pačios įvairiausios priežastys, pavyzdžiui, nelaimė šeimoje, įtempta situacija darbe ar tiesiog elementarių fizinių poreikių nepatenkinimas (šaltis, alkis, troškulys) ir pan. Kita vertus, mokslininkai Lazarus ir Folkman (1984) pabrėžia, kad tam tikrais atvejais stresas žmogui gali sukelti teigiamas pasekmes, nes jis gali sėkmingai aktyvuoti žmogaus mąstymą ir motyvuoti įveikti iškilusias problemas [3]. Minėtų mokslininkų siūlomas streso aiškinimas atspindi tiek teigiamą, tiek neigiamą aspektą – pasak jo, įtampa patiriama, kai grėsminga situacija suvokiama kaip viršijanti žmogaus resursus (tačiau ji gali tokia ir nebūti, ko pasėkoje jis save motyvuoja situaciją pakeisti/pagerinti) [3]. Visgi daugeliu atvejų stresas labiau laikomas neigiamu nei teigiamu, nes ilgai trunkantis stresas gali sąlygoti įvairių lėtinių ligų, taip pat ir lėtinio nuovargio, atsiradimą.

Itin dinamiškos profesinės, politinės, ekonominės ir socialinės aplinkos kontekste stresas tampa neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalimi. Besikeičiantys profesiniai reikalavimai reikalauja nuolatos tobulinti profesinius įgūdžius, ekonominis nestabilumas skatina galvoti apie išgyvenimo galimybes, asmeniniai rūpesčiai ar sveikatos problemos atsiliepia darbo produktyvumui. Nuolatinis stresas visose gyvenimo srityse sukelia savotišką „sniego gniūžtės“ efektą, kuris negali nepaveikti žmogaus fizinės ir psichinės būklės. Streso problematika šiais laikais yra tiriama įvairiose disciplinose – tai ne tik medikų, psichologų, sociologų tyrimų laukas, streso valdymu itin domisi ir verslininkai, edukologai, vadybos specialistai.

Kiekvieno pedagogo darbą lydi ne tik profesinis noras perteikti sukauptas žinias, išmokyti jaunimą pažinti pasaulį, padėti suvokti, ko jie gali ir nori siekti savo profesiniame kelyje, tačiau ir kylantis individualus stresas, atsirandantis tiek dėl profesinių, tiek dėl asmeninių priežasčių. Šiuolaikiniai pedagogai bando įgyvendinti didžiulius jiems keliamus reikalavimus, tačiau darbo rezultatai dažnai priklauso ir nuo individualių asmenybės savybių, kitaip tariant, atsparumo stresui. Daugybė tyrimų, atliktų užsienyje ir Lietuvoje [4-8], įrodo, jog stresas ir jo sukeliami negalavimai labiausiai paveikia žmones, kuriems darbe tenka daug bendrauti su kitais (klientų aptarnavimo, medicinos, pedagogikos srityse).

Lėtinis nuovargis gali būti vienas iš streso sukeliamų psichinių negalavimų. Remiantis mokslininkų pastebėjimais [9,10], tai nuolatinis ar pasikartojantis nuovargis, nepraeinantis išsimiegojus ir sumažinantis vidutinį dienos aktyvumą mažiausiai šešiems mėnesiams. Fukuda su bendraautoriais (1994) teigia, jog lėtinis nuovargis pasireiškia dėmesio koncentracijos, trumpalaikės atminties, miego sutrikimais, raumenų skausmais [11]. Nors lėtinis nuovargis dažnai aiškinamas

(11)

patiriamu stresu, tačiau, remiantis mokslininkų tyrimais [12,13], jį gali sąlygoti ir įvairios imuninės sistemos ligos: plaučių uždegimas, viršutinių kvėpavimo takų ligos.

Kadangi lėtinio sindromo atsiradimo šaltinis gali būti ne vienintelis, tai apsunkina streso ir lėtinio nuovargio ryšio tyrimų eigą. Atlikta labai daug tyrimų [5,14-17], kuriais bandyta išsiaiškinti streso paplitimą ir poveikį pedagogų fizinei ir psichinei būklei. Tokie tyrimai atlikti daugelyje valstybių – Vokietijoje, D.Britanijoje, Skandinavijos valstybėse, JAV. Jų rezultatai parodė, kad pedagogų darbą lydi nuolatinis stresas ir išsekimas [14,18-21]. Lėtinis nuovargis, pasireiškiantis tam tikrų profesijų atstovams, taip pat tiriamas gana plačiai – atlikti logopedų, specialiųjų poreikių vaikų gydytojų, socialinių pedagogų, slaugytojų tyrimai. Šie tyrimai gana populiarūs ir Lietuvoje, tačiau jie labiau siejami su tam tikros profesijos specifika, nei su jų atstovų patiriamu stresu [22,23,24]. Kitaip tariant, tiriami įvairūs veiksniai (ne tik stresas), sukeliantys profesinį nuovargį. Tyrimų, kuriais būtų siekiama susieti stresą su lėtiniu nuovargiu, kol kas atlikta pakankamai nedaug.

Slaugos fakulteto pedagogai su streso sukeliamais padariniais yra gerai susipažinę tiek iš teorinės, tiek iš praktinės pusės, todėl streso ir lėtinio nuovargio tarpusavio ryšio tyrimas, kuriame jie būtų tiriamieji asmenys, galėtų būti itin naudingas mokslo plėtrai ir streso prevencijos gerinimui šiame fakultete. Remiantis aukščiau išdėstytais teiginiais, iškeltas šio tyrimo tikslas – nustatyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto pedagoginio personalo patiriamo streso ir lėtinio nuovargio sąsajas.

(12)

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tema: „Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto pedagoginio personalo patiriamo streso ir lėtinio nuovargio sąsajos".

Tyrimo tikslas: nustatyti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto pedagoginio personalo patiriamo streso ir lėtinio nuovargio sąsajas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto pedagoginio personalo patiriamo streso išreikštumą.

2. Ištirti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto pedagoginio personalo lėtinio nuovargio išreikštumą.

3. Nustatyti sąsajas tarp Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto pedagoginio personalo patiriamo streso ir lėtinio nuovargio.

Tyrimo objektas: Slaugos fakulteto pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų lėtinis nuovargis. Atranka ir apklauso būdas: tikslinė atranka. Tiriamieji buvo apklausti anoniminiu anketavimo būdu, paaiškinus jiems apklausos tikslą ir gavus sutikimą naudoti gautą informaciją.

Tiriamųjų konfidencialumo užtikrinimas:

Tiriamųjų konfidencialumas yra užtikrinamas, nes anketa yra anoniminė, tiriamojo vardo, pavardės, adresų nebuvo klausiama. Tyrimo rezultatai bus skelbiami tik apibendrinti.

Galimas rizikos bei žalos apklaustiems darbuotojams įvertinimas:

Taikant anketinės apklausos metodą, rizikos bei žalos tiriamieji nepatirs. Darbuotojų apklausa gali sukelti tik mažus nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku.

(13)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Streso samprata

Pastebėta, kad streso sąvoka tiek įsišaknijusi kasdieniame gyvenime, kad ne vienas nustebtų sužinojęs, jog ji atsirado tik pirmojoje praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Streso „atradėju“ laikomas iš Vengrijos kilęs mokslininkas Hans Selye, dar savo medicinos studijų laikais pastebėjęs, kad daugelis įvairiomis ligomis sergančių pacientų patiria panašius simptomus [25]. Selye teigė, jog jie „atrodo ir jaučiasi sergančiais, skundžiasi paplitusiais sąnarių skausmais, liežuvio apnašomis, virškinimo sutrikimais ir apetito stoka“ [cit iš 26]. Pasak Selye [1], jie taip pat turėjo aukštą temperatūrą, jų kepenys ar blužnis buvo padidėjusios, tonzilės paburkusios, pastebėtas odos bėrimas bei kai kurie kiti simptomai. Tai sudomino Selye, ko pasėkoje jis skyrė labai daug dėmesio vadinamojo streso tyrimams, ir apibrėžė stresą kaip nespecifinę organizmo reakciją į kenksmingus dirgiklius [1].

1936 m. Selye savo straipsnyje stresą įvardino kaip „bendrą adaptacijos sindromą“ bei aprašė jo procesą [cit. iš 26]. Pasak mokslininko, organizmas, patiriantis stresą, praeina tris stadijas. Pirmoji stadija vadinama „aliarmo reakcija“, kurioje organizmas pasiruošia „kovoti arba skristi“, kitaip tariant, tai yra pirminio šoko ir iš jo sekančio antišoko fazė. Nė vienas asmuo negali išlaikyti tokios susijaudinimo būsenos, todėl netrukus seka antroji stadija, kurioje sukuriamas atsparumas stresui. Ji vadinama atsparumo stadija. Jei stresas trunka ilgai, kūnas galiausiai patiria išsekimą. Tai yra išsekimo stadija [18,26].

Remiantis Selye, streso sukėlėjais gali būti tiek maisto trūkumas (badavimas), tiek vaistų vartojimas. Stresu jis laikė ne tik „nervinį stresą“, tačiau ir „nespecifinę organizmo reakciją į dirgiklius“ [26].

Reikia pabrėžti, kad šio mokslininko naudojamą „streso“ sąvoką smarkiai kritikavo jo tuometiniai kolegos. Kadangi Selye buvo kilęs iš Vengrijos, ir anglų kalba nebuvo jo gimtoji, kolegos aprašytą būseną vertino kaip „įtampą“, tačiau ilgainiui Selye pasiūlytas žodis „stresas“ buvo priimtas ir šiuo metu jis yra labai plačiai naudojamas [25]. Kita vertus, Selye teorija buvo kritikuojama, nes jo streso koncepcija buvo laikoma pernelyg paprasta, lengvai interpretuojama ir pritaikoma daugeliui įvairių sutrikimų. Stresas buvo lyg sinonimas tokioms asmens būklėms kaip nerimas, konfliktas, emocinis susijaudinimas ir panašiai. Dėl mokslininkų kritikos, Selye iškeltai streso sampratai kilo grėsmė išnykti. Mokslininkai taipogi kritikavo ir jo atliktus tyrimus su gyvūnais (žiurkėmis), kurie esą netinka žmonių streso konceptualizavimui. Be to, jis praktiškai neskyrė dėmesio asmens kovai su stresu, kas buvo esminis momentas kognityvinės psichologijos streso teorijoje [18].

Akivaizdu, kad Selye streso tyrimai ir samprata yra ne vieninteliai, minimi mokslinėje literatūroje. Jis padėjo sukurti visišką naują medicininę šaką – biologinio streso bei jo poveikio

(14)

studijas, kurios ypatingai išpopuliarėjo praėjusio amžiaus viduryje bei sudomino tūkstančius tyrėjų. Šiuo metu tai yra mokslo sritis, kuri analizuoja streso sąsajas su įvairiomis ligomis bei ieško būdų, kaip organizmui galima efektyviai su juo kovoti [26].

Selye streso teorija paprastai yra vadinama „sisteminio streso teorija“, paremta psichologijos ir psichobiologijos mokslais [18]. Kognityvinės psichologijos tyrėjai į stresą pažvelgė kiek kitaip. Jie laikėsi nuomonės, kad tas pats stresinis įvykis skirtingus žmones veikia skirtingai, priklausomai nuo jų kognityvinės veiklos ir motyvacijos. Šios teorijos žymiausiu atstovu laikomas Lazarus. Jis stresą apibūdino kaip ypatingą asmens ir aplinkos santykį, kuris asmens yra įvertintas kaip apsunkinantis, arba viršijantis jo turimus išteklius ir keliantis grėsmę jo gerovei [3].

Remiantis Lazarus, stresas yra abipusis procesas: jį sudaro aplinkos sukurti stresoriai bei kiekvieno asmeniškai suformuota reakcija į juos. Pirmiausia asmuo pamato streso tendenciją, ir po to įvertina savo galimybes sumažinti grėsmę, toleruoti arba panaikinti stresorių bei jo sukeltą stresą [3]. Lazarus ir jo kolegų išplėtota streso teorija vadinama „psichologinio streso“ teorija.

Egzistuoja dar viena streso teorija – vadinamoji išteklių teorija [18]. Ji akcentuoja ne stresorius, tačiau asmens išteklius, kurie apsaugo asmens būklę susidarius stresinėms sąlygoms. Tokiais ištekliais gali būti socialinė parama, darnumo jausmas, optimizmas, atsparumas.

Apibendrinant analizuotas streso teorijas, galima teigti, kad mokslininkai sutaria dėl to, jog stresas neišvengiamai paveikia žmogaus organizmą tiek fiziologiniu, tiek psichologiniu požiūriu. Kita vertus, streso teorijų kūrėjai analizuoja ir akcentuoja skirtingus streso proceso elementus. Selye ir kiti sisteminio streso teorijos atstovai akcentuoja patį streso procesą, tiria galimus stresorius, tuo tarpu Lazarus ir jo pasekėjai labiausiai domisi asmens reakcija į stresą. Išteklių teorijos kūrėjai akcentuoja, kad kilus stresinei situacijai, svarbiausia yra panaudoti turimus apsaugos nuo streso išteklius. Visų šių teoretikų indėlis į streso tyrimus yra labai svarbus.

Analizuojant streso sampratą, svarbu suprasti patį streso procesą, kas jį galėtų sukelti. Streso sukėlėjai gali būti labai įvairūs. Miniauskienė ir Urnikienė (2006) skiria stresorius pagal pobūdį ir pagal trukmę. Pagal pobūdį stresoriai gali būti [27]:

 fiziologiniai (šaltis, karštis, trauma ir pan.);

 psichosocialiniai (konfliktai, nesėkmės, problemos, netikrumas dėl ateities ir pan.). Pagal trukmę stresoriai gali būti:

 staigūs (trunkantys nuo poros sekundžių iki poros dienų);  chroniški (trunkantys nuo kelių savaičių iki kelerių metų);  kintami (kai stresoriaus buvimas yra nepastovus).

Kitas svarbus streso proceso momentas – reakcija į stresą. Kaip teigė Lazarus [3], kiekvienas žmogus į stresinę situaciją gali reaguoti savaip. Streso pasekmės priklauso nuo to, kaip tai vyksta – ar žmogus dėl streso praranda pasitikėjimą savimi, stresas jį sugniuždo, ar atvirkščiai – skatina jį veikti.

(15)

Remiantis Furst (1998), streso pasekmės asmeniui gali pasireikšti fiziologiškai, psichologiškai ir rezultatų lygmenyje [28]. Fiziologinė reakcija į stresą dažniausiai sukelia pulso dažnio pokyčius, hormonų išsiskyrimą bei sąlygoja ilgalaikius psichosomatinius bei somatinius sutrikimus (pavyzdžiui širdies sutrikimus). Pasak Pajarskienės (1995), stresą patiriantis asmuo taip pat gali skųstis nugaros skausmais, dermatitu, virškinimo sutrikimais, galvos skausmais, drebuliu ir panašiais simptomais [8]. Psichologinė organizmo reakcija į stresą pasireiškia pykčiu, nesaugumu, ilgalaikiu nuotaikos suprastėjimu, dirglumu. Asmeniui sunku koncentruoti dėmesį, sulėtėja jo mąstymas, padidėja nervingumas, jaučiamas išsekimas. Streso poveikis rezultatų lygmenyje reiškia, kad asmuo dirba ne taip efektyviai ir ne taip greitai kaip anksčiau, jis gali pradėti vėluoti ar net neatvykti į darbą. Pajarskienė (1995) taip pat išskiria socialines streso pasekmes, t.y. apatiją, nesutarimus šeimoje, pablogėjusius tarpasmeninius santykius, socialinę izoliaciją ir pan. [8].

Šiame darbe akcentuojamas stresas, kylantis iš darbinės aplinkos, kitaip tariant, stresas darbe. Stresas asmeniui gali sukelti fizinius ir psichinius simptomus. Kriukelytė ir kt. (2005) skiria tokius galimus fizinius streso simptomus [24]:

 „spaudimas krūtinėje“;  pečių ir nugaros skausmai;  galvos skausmai, migrena;

 dusulys, karščiavimas, drebėjimas;  prakaitavimo protrūkiai;

 miego sutrikimai nemiga;  virškinimo sutrikimai;  kraujotakos sutrikimai;

 kraujo apykaitos sutrikimai, svaigulys;

 skausmas po krūtinkauliu, skrandžio skausmai, rėmuo;  odos problemos, alergija;

 neatsparumas infekcijoms;

 nuovargis, nuolatinis mieguistumas;

 skausmai menstruacijų metu, ciklo sutrikimai. Galimi asmens psichiniai sutrikimai esant stresui [24]:

 nervingumas, nerimas, irzlumas;  išsiblaškymas, baimingumas;  depresija, baimės būsenos;

 dėmesio koncentracijos sutrikimai, susilpnėjusi atmintis;  didelis apetitas ar jo nebuvimas;

(16)

 nuolatinė įtampa;  netikrumas;  nuotaikos svyravimai;  išsekimo jausmas;  beprasmis įniršis;  agresijos;  neviltis;  motyvacijos praradimas;  mintys apie savižudybę.

Kiekvieno asmens patiriamas stresas yra išgyvenamas individualiai. Vienus jis paveikia itin skausmingai, kai iš esmės sutrikdoma sveikata, sumažėja darbingumas, pradedama piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, prarandami draugai ar net šeimos. Kiti sugeba į stresą reaguoti ramiau, juos vargina tik trumpalaikiai negalavimai, su kuriais jie lengvai susidoroja. Stresas labiausiai paveikia širdies ir kraujagyslių, nervų sistemas, gali sukelti skrandžio ir migrenos priepuolius. Reaguodama į stresą žmogaus širdis ima plakti daug greičiau ir stipriau, gilėja bei greitėja kvėpavimas, kraujyje didėja gliukozės kiekis. Kitaip tariant, organizmas prisipildo papildomos energijos ir ruošiasi atremti stresą arba jo tiesiog išvengti, tačiau tiek vienas, tiek kitas procesas reikalauja daug jėgų. Visgi, negalima į stresą žvelgti paviršutiniškai – rimtos jo pasekmės fizinei ir emocinei asmens būklei gali pasireikšti žymiai vėliau [29].

Apibendrinant galima teigti, kad streso samprata šiuo metu yra žinoma kiekvienam suaugusiam žmogui ir vartojama kasdien įvairiose gyvenimo situacijose, tačiau mokslininkai stresu domisi pakankamai neseniai. Galima pastebėti, kad šiuo metu tai yra labai rimtai vertinama mokslo sritis, o stresas apibrėžiamas kaip asmens ir aplinkos santykis, kuriame asmuo jaučiasi neturintis pakankamai išteklių kovoti su aplinkos keliamomis grėsmėmis ar dirgikliais. Mokslinių darbų analizė atskleidė, kad streso teoretikus iš pradžių domino streso sukėlėjai, vėliau pradėta išsamiau domėtis asmens reakcija į stresą bei jo galimybėmis sumažinti neigiamą streso poveikį. Mokslininkų tyrimuose pabrėžiama, kad stresas tiek psichologiškai, tiek fiziologiškai veikia asmens organizmą, o kiekvieno asmens reakcija į stresą yra individuali. Nors stresas gali paveikti ne tik patį asmenį, tačiau ir jo santykius su artimaisiais, draugais ar kolegomis bei jo profesinę karjerą.

1.2. Stresas darbe

Kiekvienas, siekiantis daryti sėkmingą profesinę karjerą, susiduria su stresu. Šiuolaikinėje dinamiškai kintančioje aplinkoje bene didžiausio mokslininkų dėmesio sulaukia streso pasireiškimas

(17)

darbinėje aplinkoje. Stresas darbe apibrėžiamas kaip emocinė būsena ar nuotaika, kurios priežastis – prieštaravimas tarp darbe keliamų reikalavimų ir asmens sugebėjimo juos atlikti, arba asmens suvokimas, jog jis/ji nesugebės atlikti darbo pagal keliamus reikalavimus [30].

Pasak Pikūno ir Polujanskienės (2005), stresą darbe galima būtų apibūdinti kaip organizmo būseną, kylančią dėl netikėtų nepalankių aplinkybių (stresorių), dezorganizuojančių darbinę veiklą, poveikio. Jie išskiria tokius stresą darbe sukeliančius veiksnius [31]:

1. Veiksniai, susiję su darbo užduotimis. Jie trukdo atlikti darbo užduotis: pernelyg trumpas terminas užduočių atlikimui, per daug įvairios užduotys ar jų per daug, nepritaikyta darbo vieta.

2. Veiksniai, susiję su darbuotojo vaidmeniu. Tai gali būti asmens pareigų organizacijoje ar pavaldumo struktūros neaiškumas, skirtingi nurodymai iš kelių vadovų, sąlygojantys abejones, kurį iš jų vykdyti, karjeros pokyčiai (per greitas paaukštinimas ar pernelyg lėti karjeros pokyčiai).

3. Bendravimo veiksniai. Stresas darbe gali kilti dėl prastų santykių su vadovu, kolegomis. Streso šaltiniu gali tapti erzinantis kolegų elgesys, nuolatiniai jų skundai, trukdymas dirbti bei konkurencija.

4. Organizacijos struktūra, mikroklimatas. Darbuotojai išgyvena stresą ir tada, kai įmonėse visi veiksmai griežtai reglamentuojami, darbuotojams nesuteikiama galimybė dalyvauti priimant sprendimus ir pan.

Stresas darbe gali būti sąlygojamas išorinių ir/arba vidinių stresorių. Literatūroje išskiriami tokie išoriniai stresoriai [31]:

 darbo jėgos kaita. Darbuotojas nėra užtikrintas, ar išliks savo darbo vietoje;  ilgai atliekamas darbas, sukeliantis protinį arba fizinį nuovargį;

 fiziškai ar psichiškai pavojingas darbas, pavyzdžiui, tardytojo, apsaugos darbuotojo ir pan. darbas).

Galimi tokie vidiniai stresoriai [31]:

 nesėkmės (žmogui primenamos jo ankstesnės profesinės nesėkmės);

 baimės (galimybė būti kritikuojamam, stresinės situacijos padarinių nežinojimas, sunkios užduoties sprendimas ir t.t.);

 tempo ar greičio jutimas (reikalaujama, kad darbuotojas darbą baigtų per sąlyginai trumpą laiką, vienu metu jis turi įsisavinti labai daug ir įvairios informacijos ir pan.).

Kriukelytė su bendraautoriais (2005) naudojasi individualių ir universalių streso darbe veiksnių samprata. Universalūs veiksniai - tai veiksniai, susiję su darbo užduotimis, darbuotojo vaidmeniu, bendravimas darbo aplinkoje, darbo vietos mikroklimatas. Individualūs veiksniai – problemos šeimoje, ekonominiai sunkumai, asmenybės ypatumai [24].

(18)

 tarpasmeniniai konfliktai (tai gali būti tiek trumpalaikiai nesutarimai, tiek audringi ginčai ar netgi grasinimai);

 kontrolės stoka (tai reiškia, jog darbuotojui suteikiama pernelyg didelė atsakomybė);  organizacijos spaudimas (tai organizacijos trukdis darbo atlikimui ar jo rezultatams, pvz. ribotas laikas, darbui reikalingų priemonių stoka, informacijos nesuteikimas ar pan.);

 darbo dviprasmybė (su darbu susijusi informacija pateikiama neaiškiai, trikdo darbuotoją ir verčia jį suabejoti savo pareigomis bei reikalavimais);

 vaidmenų konfliktas (jis kyla tada, kai skirtingi organizacijos nariai darbuotojams pateikia nepakankamą ar tarpusavyje prieštaraujančią informaciją apie darbą);

 darbo krūvis (jo perteklius gali susidaryti tiek laiko, tiek kokybiniu požiūriu);  darbo valandos;

 fiziniai simptomai (nugaros skausmas, galvos skausmas, miego sutrikimai, nuovargis, sudirgimas, apetito stoka, virškinimo problemos ir t.t.).

Apžvelgus aukščiau pateiktų mokslininkų streso darbe sampratas, galima teigti, jog stresą darbe sukelia su darbu, profesinių užduočių atlikimu susiję nesklandumai ar santykiai darbe. Tai gali būti tiek nepritaikyta darbo vieta, tiek spaudimas dėl užduočių atlikimo terminų ar darbo kokybės, tiek asmeninės simpatijos ar antipatijos kolegų atžvilgiu. Mokslininkai kaip vieną iš svarbesnių stresorių išskiria ir darbuotojo vaidmenį, kitaip tariant, ar darbuotojui aišku, kokią vietą organizacijoje jis užima, kokios yra jo pareigos ir atsakomybės ribos. Taip pat pastebėta, kad stresas darbe gali kilti ne tik iš aplinkos, tačiau dėl asmens vidinio nusiteikimo darbui, pavyzdžiui jeigu jis bijo kritikos darbe, jaučiasi neužtikrintai ar tiesiog turi asmeninių problemų šeimoje, sveikatos problemų, jo darbo rezultatai taip pat gali suprastėti.

Chmiel (2005) skiria 4 darbo rezultatų blogėjimo stadijas, veikiant stresui ir esant dideliam darbo krūviui [23]:

1 stadija – suprastėjęs pagrindinės užduoties vykdymas. Nuo jos rezultatų priklauso, ar paskirstant išteklius jų bus skiriama daugiau, ar mažiau skyriui, kuris atsakingas už jos atlikimą.

2 stadija - pastangos, būtinos profesiniams reikalavimams įvykdyti, bei suvoktas situacijos stresingumas sukelia akivaizdžius hormoninius bei imuninius pokyčius (aukštesnį kraujospūdį ir padažnėjusį širdies ritmą).

3 stadija – darbuotojas gali prisitaikyti, pasirinkdamas darbo atlikimo strategiją, kuri reikalauja mažesnių pastangų ir mažesnės darbinės atmintis.

4 stadija - ilgą laiką trunkančio didelio darbo krūvis gali sąlygoti nuovargį. Šį poveikį galima pastebėti, tyrinėjant darbo dienos pabaigoje atliekamas darbines užduotis.

Stresas darbe sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu siejamų sveikatos sutrikimų. Jis gali būti depresijos, nerimo, nervingumo, nuovargio ir širdies ligų priežastimi, dėl kurių darbuotojas

(19)

gali būti nedarbingas net keletą savaičių ar mėnesių [11,33].

Neigiamas streso poveikis asmens savijautai, jo darbingumui, kūrybingumui ir konkurencingumui privertė specialistus streso tyrimams skirti didelį dėmesį. Užsienio valstybėse aktyviai tiriamas streso pasireiškimas darbinėje aplinkoje, jo įveikimas bei mažinimas. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, kad ilgainiui psichikos ligos, kurių šaltinis dažnai yra stresas, pagal paplitimą gali aplenkti rimtas navikines, širdies bei kraujagyslių ligas. Visgi svarbu pažymėti, kad streso tyrimams iki šiol naudojama gana primityvi metodika, paremta asmeniniu respondento vertinimu. Beveik nenaudojami kokybiniai grupiniai ar individualūs interviu [5], kas sumažina šių tyrimų patikimumą.

Akivaizdu, kad stresas darbinėje aplinkoje gali sukelti ilgalaikes neigiamas sveikatos pasekmes, kurios rezultatas gali būti ir lėtinio nuovargio sindromas (nors iki šiol patikimas teigiamas ryšys tarp streso ir lėtinio nuovargio vis dar nėra įrodytas). Mokslininkai siūlo įvairius streso mažinimo ar prevencinius metodus, tačiau svarbu suvokti, kad kiekvienas asmuo su stresu kovoja individualiai.

Kai kurių profesijų atstovai patiria didesnį stresą dėl savo darbo specifikos. Prie itin stresinių profesijų priskiriami medicinos darbuotojai, skrydžių palydovai, pedagogai. Jie yra gana dažni streso tyrimų dalyviai [20,34]. Pasak Liumienės (2013), medicinos darbuotojai, pastoviai susidurdami su žmonėmis, nuolatos matydami jų išgyvenimus, kitų skausmą ir mirtį, patys patiria stresą, o tai dažnai nulemia emocinį išsekimą [35]. Stresas darbe dažniausiai yra suvokiamas kaip darantis neigiamą poveikį darbo kokybei bei motyvacijai.

Apibendrinant galima teigti, jog šiuolaikinė konkurencinė darbo aplinka, spartus gyvenimo tempas sąlygoja vis dažnesnius streso darbe pasireiškimo atvejus. Norėdami išlaikyti darbo vietą, gauti didesnį darbo užmokestį, padaryti karjerą darbuotojai dažnai apsiima atlikti daugiau užduočių, dirbti viršvalandžius ar darbui aukoti savaitgalius. Dėl profesinės karjeros ar finansinės gerovės jie pasiryžta kentėti darbdavio spaudimą, nuotaikų kaitas ar net asmeninį pažeminimą, kas natūraliai paveikia asmens psichologinę bei fiziologinę būklę bei jo darbo rezultatus. Stresą darbe dar labiau didina nesusiklostę santykiai su kolegomis, neapibrėžtas vaidmuo darbe, nepritaikyta darbo vieta ar slegianti darbo aplinka. Galima pastebėti, kad nepasitikėjimas savimi ar asmeninės problemos darbingumo taip pat neprideda, o dažnai tik dar labiau padidina stresą darbe. Profesinė asmens ateitis tokiais atvejais labai priklauso nuo to, kaip jam pavyks įveikti stresą.

1.3. Streso įveikimo būdai

Stein ir Cutler (2002) apibrėžia stresą kaip atsaką į asmens poreikius ir aplinkos spaudimą bei teigia, kad stresas yra neišvengiama kiekvieno asmens gyvenimo dalis [14]. Streso neįmanoma išvengti, galima tik sumažinti jo poveikį arba padidinti asmens atsparumą. Streso įveikimas –

(20)

kompleksinis procesas, kurį sudaro pirminių streso požymių atpažinimas, kelio tolimesniam stresui užkirtimas bei metodų streso įveikimui taikymas [4].

Mokslininkai siūlo įvairius streso įveikimo metodus. Lazarus ir Folkman (1984) išskiria du streso įveikimo būdus: orientuotą į problemą ir orientuotą į emocijas. Pirmuoju atveju asmuo imasi aktyvių veiksmų, norėdamas pašalinti stresoriaus įtaką, bei tokiu būdu išspręsti iškilusias problemas. Antruoju atveju asmuo bando pakeisti savo aplinkos suvokimą, t.y. jis kreipia dėmesį į tam tikrus aplinkos veiksnius bei bando juos interpretuoti [3,18].

Priklausomai nuo asmeninės patirties, situacijos suvokimo formuojasi asmens reakcija į stresą. Jis gali jame įžvelgti tiek naudą, paskatą, tiek žalą ar nusivylimą. Kitaip tariant, vienus žmones stresas skatina aktyviai reaguoti, imtis veiksmų ir sprendimų, o kitus – atvirkščiai, demotyvuoja ir sukelia jiems baimės, nerimo jausmą.

Pasak Permino ir Galvydienės (2008), psichologijoje yra išskiriami du dominuojantys požiūriai į streso įveikimą [37]:

1. Situacinis, kai koncentruojamasi į konkrečios situacijos specifines streso įveikimo strategijas ir procesus.

2. Dispozicinis, kai vengiama streso arba artėjama prie jo, t.y. kai ieškoma streso įveikimo būdų, kurie padėtų geriau tvarkytis su sunkiomis, stresinėmis gyvenimo situacijomis.

Mokslinėje literatūroje minimi ir kiti gynybos nuo streso mechanizmai [29]:

 Projekcija (siekimas matyti nemalonų, keliantį kaltės ir/ar gėdos jausmą savo asmenybės bruožą kituose);

 introjekcija (kitų žmonių vertybių perkėlimas į save siekiant sumažinti savo nerimą);  izoliacija (praktikoje pasitaiko itin retai, nagrinėjama tik teoriškai);

 racionalizacija(įvykis, dėl kurio asmuo jaučia kaltę, ir jį aiškina siekdamas nuslėpti savigarbai kenkiančius savo norus ir poelgius).

Kai stresas tampa rimta problema, nuo jo kenčiantiems asmenims siūloma naudotis įvairiomis atsipalaidavimo terapijomis, tai - masažu, joga, aromaterapija, hidroterapija, atlikti atsipalaidavimo pratimus, medituoti ir pan. Kai kuriems pagerėja nuo individualių ar šeimyninių konsultacijų, psichoterapijos seansų [38]. Visgi, remiantis Kato ir Pedersen (2005), labiausiai atsparumas stresui priklauso nuo asmenybės, nuo asmens charakterio ir jo savybių. Kaip pastebėta mokslinėje literatūroje perdėtas perfekcionizmas dažniausiai sąlygoja padidintą streso lygį bei gali būti depresijos ar lėtinio nuovargio priežastis [35].

Apibendrinant galima teigti, kad asmens reakcija į stresą ir įveikimas yra labai individualus. Vieni žmonės visokeriopai vengia streso, kiti atvirkščiai – ieško iššūkių ir nori juos įveikti, išbandyti save. Kita vertus, būtina suvokti, kad šiuolaikinėje visuomenėje streso visiškai išvengti nepavyksta niekam, todėl naudinga žinoti streso įveikimo būdus. Asmuo gali bandyti pašalinti stresoriaus įtaką

(21)

arba bandyti pakeisti savo požiūrį į stresą. Kaip pastebėta mokslininkų, ne visiems pavyksta savarankiškai susidoroti su stresu, todėl rekomenduojamos psichologo konsultacijos, meditacija, atpalaiduojantys masažai ar tiesiog atviresnis ir šiltesnis bendravimas su šeima bei artimaisiais. Tačiau analizuotuose moksliniuose tyrimuose pabrėžiama, kad absoliučiai vienintelio streso įveikimo būdo nėra – atsparumas stresui priklauso nuo asmens individualių savybių.

1.4. Lėtinio nuovargio samprata

Šiuolaikinė visuomenė yra priversta gyventi itin sparčiai besikeičiančioje aplinkoje – nuolat tobulinamos technologijos, kurias būtina įsisavinti norint siekti sėkmingos karjeros, informacijos srautas praktiškai nenutrūkstamas, kasdien vartotojus pasiekia nauji produktai, kuriuos jie neva turi būtinai įsigyti ir naudoti. Žmonės patiria nuolatinį stresą tiek darbinėje aplinkoje, tiek namuose, nes siekia visur suspėti ir viską sužinoti. Tai sukelia ne tik fizinį, bet ir psichologinį nuovargį [39]. Nenuostabu, kad žmonės ieško įvairių būdų atsipalaiduoti, tačiau ilgainiui net ir savaitgalio ar savaitės poilsio nepakanka atgauti jėgas. Nuovargis, kurio neįmanoma numalšinti net ir gerai išsimiegojus ir tinkamai maitinantis, vadinamas lėtiniu. Jis vargina vis daugiau žmonių ir tampa didžiule šiuolaikinių užimtų ir socialiai aktyvių žmonių problema. Remiantis Van‘t Leven ir kolegų (2009) atliktu tyrimu, nuovargiu skundžiasi maždaug trečdalis žmonių, tačiau ne visi jie patiria ilgalaikį pastovų nuovargį ir dėl jo poveikio kreipiasi į medicinos įstaigas [40].

Lėtinis nuovargis yra pakankamai stiprus nuovargis, veikiantis normalų gyvenimo būdą, bei dažnai lydintis įvairius chroniškus somatinius bei psichiatrinius sutrikimus [11,41]. Pasak Werker ir bendraautorių (2013), jis gali atsirasti asmeniui dėl jį kankinančios infekcijos, organų ar metabolinių ligų, piktybinių navikų ar depresijos [36]. Analizuodami šiuolaikinių aktyvių žmonių lėtinį nuovargį Chalder su bendraautoriais (2010) pastebėjo, kad jiems būdingas nesveikas gyvenimo būdas, t.y. rūkymas, nesveikas maistas, fizinis neaktyvumas, nuskausminamųjų, antidepresantų vartojimas. Šių tyrėjų nuomone, tai reiškia, kad gyvenimo būdas yra esminis veiksnys, diagnozuojant nuovargį, bei gali būti svarbus jo paūmėjimui [42].

Nepaisant to, kad lėtinis nuovargis yra nepageidautinas daugelio žmonių gyvenimo palydovas, net iki XIX amžiaus jis nebuvo laikomas rimta medicinine problema. Lėtinio nuovargio sindromo konceptualizacija prasidėjo tik maždaug paskutiniaisias praėjusio amžiaus dešimtmečiais [36].

Mokslininkai dažnai naudoja „lėtinio nuovargio“ ir „lėtinio nuovargio sindromo“ terminus. Daugelis tyrėjų juos praktiškai sutapatina, dažniausiai tirdami būtent patį sindromą, tačiau kai kurie tyrėjai bando šias sąvokas atskirti. Remiantis Rimes su bendraautoriais (2007), lėtinio nuovargio samprata dar nėra visuotinai apibrėžta, tačiau gali būti naudojama apibūdinant pasikartojantį,

(22)

varginantį nuovargį, kurį lydi lengvesni sutrikimai nei esant lėtinio nuovargio sindromui, be to, pats nuovargis trunka trumpiau nei 6 mėnesius [9]. Tai dalinai patvirtina ir Hickie ir bendraautorių (2009) tyrimas – lėtiniu nuovargiu besiskundžiantys respondentai rečiau jautė skausmą bei nuovargį, tačiau dažniau skundėsi miego sutrikimais, lyginant su respondentais, kuriems diagnozuotas lėtinio nuovargio sindromas [39].

Tuo tarpu lėtinio nuovargio sindromo samprata mokslinėje literatūroje yra apibrėžta žymiai aiškiau, o ir tyrimų atlikta žymiai daugiau. Galbūt taip yra dėl to, kad sindromo poveikis yra stipresnis bei sukeliantis daugiau pasekmių. Pavyzdžiui, remiantis Ligos kontrolės centro kriterijais, lėtinio nuovargio sindromas gali būti apibūdinamas kaip rimtas mediciniškai nepaaiškinamas protinis ir fizinis nuovargis, trunkantis mažiausiai 6 mėnesius, lydimas miego sutrikimų, prastos koncentracijos ir simptomų, panašių į gripą [35].

Įvairūs tyrėjai savo tyrimuose dažniausiai vadovaujasi Fukuda ir bendraautorių (1994) pateiktu lėtinio nuovargio sindromo apibrėžimu. Remiantis juo, lėtinio nuovargio sindromas yra apibūdinamas [11]:

1) kliniškai nustatomu, nepaaiškinamu, nuolatiniu ar mažėjančiu lėtiniu nuovargiu, kurio atsiradimas yra sąlyginai naujas (t.y. jis trunka ne visą gyvenimą); kuris nėra esamos asmens įtampos rezultatas; jo simptomai negali būti paprastai palengvinami; ir dėl kurio sumažėja ankstesnis asmens darbinis, mokslinis, socialinis ar asmeninis aktyvumas;

2) bet kurių 4 ar daugiau iš žemiau pateiktų simptomų pasirodymu vienu metu, bei jų pasireiškimu ar pasikartojimu per pastaruosius 6 ligos mėnesius, ir kurių nebuvo iki lėtinio nuovargio atsiradimo. Šie simptomai gali būti: savaiminis trumpalaikės atminties arba koncentracijos pablogėjimas, sukeliantis darbo, mokslo, socialinės ar asmeninės veiklos pasyvumą; gerklės skausmas; limfmazgių padidėjimas; raumenų skausmas; sąnarių skausmas, nesant patinimo ar paraudimo; naujo tipo ar stiprumo galvos skausmai; nepakankamas miegas; bendras nuovargis, trukantis ilgiau nei valandą.

Šis lėtinio nuovargio sindromo apibrėžimas yra dažniausiai cituojamas ir naudojamas, kalbant apie šio negalavimo mokslinius tyrimus. Reikia pabrėžti, kad nors Fukuda ir bendraautorių (1994) apibrėžimas šiuo metu laikomas objektyviausiu, tačiau iki jo egzistavo kitokie apibrėžimai, pavyzdžiui Holmes ir bendraautorių (1988) apibrėžimas, kuris buvo žymiai platesnis ir kuriame nurodytas didesnis bendras visų galimų ir būtinų simptomų skaičius (atitinkamai 11 ir 8, M.Fukuda apibrėžime – 8 ir 4) [11]. Mokslinėje literatūroje taip pat minimi vadinamieji Oksfordo ir Kanados kriterijai [36], tačiau jie nėra populiarūs. Galima teigti, kad Fukuda su savo kolegomis patobulino ankstesnius lėtinio nuovargio sindromo apibrėžimus, tačiau reikia pabrėžti, kad jie itin ilgai ir įtemptai diskutavo, kurie simptomai yra svarbiausi lėtinio nuovargio sindromo diagnozavimui [11].

(23)

atliktas tyrimas patvirtino, kad Fukuda apibrėžimas yra vis dar aktualus, ir jo tobulinti nėra prasmės [43]. Tarptautinės lėtinio nuovargio sindromo tyrimo grupė 2003 m. pasiūlė atlikti naują tyrimą, kuris įtrauktų platesnį tiriamųjų spektrą iš skirtingų regionų ar kultūrų. Rezultatai dar kartą patvirtino penkis simptomus, kurie liudija lėtinio nuovargio sindromo egzistavimą, nepriklausomai nuo tiriamųjų kultūrinio pagrindo, kilmės ar esamos sveikatos apsaugos sistemos, ir kurie atitiko 1994 m. nustatytą apibrėžimą [43]. Tai yra tęstinis nuovargis ir raumenų skausmas, neurokognityvinės funkcijos sutrikimas, miego sutrikimai ir simptomai, būdingi uždegimui. Iš psichiatrinės perspektyvos atrasta, kad lėtinis nuovargis sukelia ir nuotaikų svyravimus [39]. Egzistuoja ir tokie tyrimai, kuriuose tikrinami tik atskiri lėtinio nuovargio sukeliami simptomai. Cockshell ir bendraautorių (2013) tyrimas parodė, kad miego sutrikimai yra būdingi maždaug 81-88 proc. asmenų, turinčių lėtinio nuovargio sindromą. Miego apnėja ir neramių kojų sindromas nustatytas daugiau nei pusei tiriamųjų [44].

Nepaisant to, kad lėtinio nuovargio sindromas vis dažniau minimas mokslinėje, medicininėje ir populiariojoje literatūroje, o jo tyrimai trunka keletą dešimtmečių, tikslios jo atsiradimo priežastys ir sąlygos, kurioms esant, jis suaktyvėja, nėra aiškios. Lėtinio nuovargio sindromas pasireiškia maždaug 10 proc. asmenų, sergančių Epšteino-Baro virusu, jis gali būti būdingas ir asmenims, sirgusiems Laimo liga [41]. Anksčiau gana populiaru buvo laikytis nuomonės, jog lėtinio nuovargio kilmė pirmiausia yra fizinė (virusinė, infekcinė arba sutrikus imuninei sistemai) arba psichologinė, šiuo metu manoma, kad lėtinio nuovargio sindromas atsiranda dėl daugybės įvairaus pobūdžio lemtingų ir ilgalaikių veiksnių [45,46]. Mokslininkai, tokie kaip Vos-Vromans (2012) teigia, kad vienintelis lėtinio nuovargio sindromo atsiradimo modelis, tiek medicininis, tiek psichiatrinis, yra nepakankamas; jo kilmė yra daugiafaktorinė [47].

Iki šiol nėra žinomos ne tik tikslios lėtinio nuovargio kilmės priežastys, bet ir konkretūs metodai, kuriais būtų galima jį aiškiai diagnozuoti. Jis nustatomas, remiantis asmens klinikine istorija ir medicinine apžiūra, naudojant dedukcinį metodą, kai atmetami visi kiti galimi negalavimai [36]. Remiantis Fukuda ir bendraautorių tyrimo išvadomis (1994), lėtinio nuovargio sindromo diagnozė gali būti atliekama tik tada, kai alternatyvios medicininės ir psichiatrinės tokio nuovargio priežastys yra atmetamos. Jie taip pat pateikia visą sąrašą tyrimų, kurie turi būti atliekami pacientams, prieš diagnozuojant lėtinio nuovargio sindromą [11].

Fukuda ir kolegų (1994) teigimu, nuovargį patiriantys asmenys dažnai sulaukia neadekvataus ar perdėto medicininio įvertinimo. Jų manymu, dažnai naudojami tiesiog netinkami medicininiai testai, siekiant diagnozuoti lėtinio nuovargio sindromą. Norint nesuklysti šiame procese jie siūlo laikytis tokios procedūros [11]:

 kruopščiai įvertinti asmens ligos istoriją, apžvelgiant nuovargio atsiradimo aplinkybes; depresiją ar kitus psichiatrinius sutrikimus; mediciniškai nepaaiškinamų simptomų pasirodymą;

(24)

piktnaudžiavimą alkoholiu ar kitomis medžiagomis, medikamentų ar maisto papildų, paskirtų gydytojo ar įsigytų savarankiškai naudojimą;

 atlikti protinės būsenos tyrimą, siekiant įvardinti nuotaikos, intelektinės funkcijos, atminties ir asmenybės sutrikimus. Ypatingas dėmesys turi būti nukreiptas esamų depresijos, nerimo simptomų, savinaikinimo minčių ir pastebimų ženklų, tokių kaip psichomotorinis atsilikimas, linkme;

 atlikti kruopštų fizinės būklės tyrimą;

 atlikti pagrindinius laboratorinius tyrimus, t.y. išsamius kraujo, skydliaukės ir šlapimo tyrimus.

Kiti medicininiai testai gali būti numatomi individualiai, siekiant patvirtinti arba atmesti kitokią diagnozę, pvz. daugybinę sklerozę. Jie turi būti atlikti atitinkamai priimtiems klinikiniams standartams. Testų naudojimas siekiant diagnozuoti lėtinio nuovargio sindromą turi būti paaiškinamas tiriamajam ir būtinai raštiškai apiforminamas [11].

Lėtinio nuovargio diagnozavimo problemos kyla iš to, kad lėtinis nuovargis yra būdingas daugeliui įvairių kitų negalavimų. Lėtinis nuovargis gali būti kai kurių psichiatrinių ligų (depresijos ir kt.) pasekmė arba priežastis. Labai svarbu savalaikiai atskirti lėtinio nuovargio sindromą kaip atskirą negalavimą nuo šalutinio depresijos požymio, tik tokiu būdu galima paskirti teisingą gydymą [41]. Lėtinio nuovargio sindromo diagnozavimą itin apsunkina ir tai, jog tik labai nedidelė dalis sergančiųjų kreipiasi į gydytojus. Nepaisant to, kad nuovargis yra gana dažnai pasitaikantis simptomas, dauguma žmonių nesijaučia pavargę pastoviai. Tik labai nedidelė pacientų dalis pripažįsta, kad nuovargis buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios jie kreipėsi į savo gydytoją [21]. Buckley su kolegomis (1999) atliktame tyrime paaiškėjo, kad nors daugiau nei 40 proc. respondentų jautė nuovargį, tačiau tik 7,6 proc. iš jų nurodė, jog nuovargis buvo pagrindinė kreipimosi į šeimos gydytoją priežastis [48]. Dauguma potencialių pacientų tiesiog ignoruoja nuovargį (kol tai yra įmanoma) arba „gydo“ jį savarankiškai.

Apibendrinant galima teigti, kad lėtinis nuovargis yra toks nuovargis, kurio neįmanoma numalšinti net gerai pailsėjus bei tinkamai maitinantis. Jis nustatomas tiems asmenims, kurie jaučia nuovargį mažiausiai pusmetį, o jį lydi tam tikri su nuovargiu susiję simptomai: miego, dėmesio, koncentracijos sutrikimai ar raumenų, sąnarių ir kiti uždegimą primenantys skausmai. Mokslininkų darbų analizė leidžia pastebėti kad, lėtinį sindromą yra labai sunku diagnozuoti, nes specialistams iki šiol nežinomos nei jo atsiradimo priežastys, nei diagnozavimo būdai. Lėtiniam nuovargiui būdingi simptomai yra panašūs į daugelio kitų lengvesnių ar sunkesnių sveikatos sutrikimų simptomus. Laikoma, kad lėtinio nuovargio priežastys yra daugybinės, o diagnozavimas atliekamas dedukciniu metodu, atmetant kitų negalavimų egzistavimo tikimybę. Apibendrinant aukščiau analizuotus mokslininkų darbus, galima teigti, kad Fukuda ir jo kolegos yra geriausiai žinomi lėtinio nuovargio sindromo konceptualizacijos ir diagnozavimo teoretikai.

(25)

1.5. Lėtinio nuovargio tyrimai

Lėtinis nuovargis gali varginti įvairaus amžiaus, lyties, rasės, profesijos ar socialinės padėties asmenis – tai liudija daugybė iki šiol atliktų tyrimų [49,50,51]. Priklausomai nuo tiriamųjų grupės, gali būti gaunami skirtingi rezultatai. Remiantis Komaroff ir Buchwald (1991), lėtinio nuovargio sindromas dažniausiai diagnozuojamas išsilavinusioms, anksčiau nesiskundusioms sveikata, vaisingo amžiaus moterims [49]. Kita vertus, lėtinis nuovargis diagnozuojamas asmenims, atvykstantiems į gydymo įstaigas, kas taip pat yra labiau būdinga moterims nei vyrams. Asmenys, patiriantys stipresnius simptomus, jau yra priversti kreiptis ne į pirminio, bet jau į antrinio ar net tretinio lygio sveikatos priežiūros specialistus [39], kas itin apsunkina tiek teisingą ligos diagnozavimą, tiek jos gydymo eigą bei rezultatus.

Remiantis Prins ir bendraautorių (2006), lėtinio nuovargio sindromas būdingas 29-35 m. asmenims [50], kitų tyrėjų Jason ir kolegų (1999) nuomone, jis labiausiai paplitęs 20-40 m. amžiaus grupėje, tačiau neabejotinai dažniausiai nustatomas moterims, kurios sudaro iki 75 proc. visų atvejų [51].

Nepaisant ryškių socialinių pokyčių XXI a., moterys vis dar atlieka didžiąją dalį namų ruošos darbų [52]. Didžiulis moterų užimtumas darbe ir namuose sukuria prielaidą, kad moterys, dirbančios pilną darbo dieną bei turinčios šeimą, turi mažiau galimybių atsigauti po stipraus, su darbu susijusio, nuovargio. Todėl moterims žymiai dažniau pasireiškia lėtinis nuovargis, ypač jei jos dirba pamainomis. Ši prielaida yra patvirtinta Oginska ir kolegų (1993), Chan (1994), Edell-Gustafsson ir bendraautorių (2002) tyrimuose, kuriuose, kaip teigiama, yra ryški koreliacija tarp visos dienos darbo ir ištekėjusių moterų sveikatos problemų [53,54,55].

Kita vertus, egzistuoja įrodymai, kad darbuotojai (tiek vyrai, tiek moterys), turintys gyvenimo partnerius, patiria teigiamą partnerystės poveikį, galėdami su jais pasidalinti darbo įtampa ir rūpesčiais, bei namų ruošos darbais [56].

Tam tikros profesijos atstovams lėtinis nuovargis diagnozuojamas žymiai dažniau nei kitiems. Tyrėjų Bates ir kolegų (1993), Fuhrer (1994), Lewis (1992) atlikti praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje tyrimai patvirtino, kad dirbantieji pirminės sveikatos priežiūros įstaigose nuovargiu skundžiasi bene dažniausiai. Šiuose tyrimuose dažniausiai buvo analizuojamas slaugos sektoriaus darbuotojų nuovargis [57,58,59]. Slaugos profesija yra laikoma viena iš labiausiai didžiulį stresą ir lėtinį nuovargį sukeliančių profesijų. Pavyzdžiui, 2002 m. užsienio mokslininko Zboril-Benson (2002), pateiktais duomenimis Australijoje kas antras slaugos sektoriaus darbuotojas, ketinantis palikti darbą arba jau tvirtai nutaręs tai padaryti, teigė, jog pagrindinė priežastis yra persidirbimas, nuovargis ir stresas [60]. Stresas ir lėtinis nuovargis taip pat būdingas ir pedagogams, apie tai bus plačiau kalbama

(26)

kituose šio darbo poskyriuose.

Mokslininkas Crawley su kolega (2009) pabrėžia, kad lėtinis nuovargis diagnozuojamas ir vaikams bei paaugliams. Paauglystėje lėtinio nuovargio sindromas gali sąlygoti pamokų praleidimą ir paveikti ilgalaikį edukacinį bei socialinį vystymąsi [61].

Bene didžiausias dėmesys lėtinio nuovargio sindromo tyrimuose skiriamas asmens ir jo ligos santykiui, t.y. kaip jis suvokia savo negalavimą, ar siekia pagyti, ar tiesiog ignoruoja pablogėjusią sveikatos būklę. Šių tyrimų tikslas dažniausiai esti noras atrasti ar pritaikyti efektyvius lėtinio nuovargio gydymo metodus.

Lėtinio nuovargio sindromą turinčių pacientų požiūris į jų ligą buvo įvertintas Hickie ir kolegų (1990), Schweitzer ir kolegų (1994) tyrimuose, kuriuose buvo naudojamas ligos elgesio klausimynas. Jie atskleidė, kad šių pacientų ligos elgesys dažnai yra charakterizuojamas stipriu įsitikinimu, jog jie yra fiziškai nesveiki, nenoru pripažinti savo ligos psichologinės interpretacijos ir tendencija laikyti savo ligą kaip vienintelę jų gyvenimo problemą [62,63]. Siekiant sėkmingai išgydyti lėtinio nuovargio sindromą, itin svarbu atkreipti dėmesį, kiek savikritiškai pacientai yra nusiteikę savo sveikatos būklės atžvilgiu. Tai gali iš esmės paveikti jų gydymo eigą bei rezultatus [12,35,64].

Gana populiarūs ir tyrimai, kuriuose siekiama susieti lėtinio nuovargio atsiradimą su asmens savybėmis. Egzistuoja prielaida, kad nuovargio kankinami žmonės pasižymi pesimistine pasaulėžiūra, nepasitiki savimi, vengia socialinių kontaktų ir yra neurotiški. Mokslininkai, tiriantys asmens bruožų santykį su jų sveikata bei elgesiu, dažniausiai naudoja Penkių veiksnių modelį (angl.k. - Five Factor Model arba „The Big Five“). Jis apima penkis matmenis – emocinio nestabilumo (neurotizmo), ekstraversijos, atitikimo, sąžiningumo ir atvirumo [12].

Aukštas emocinis nestabilumas buvo susietas su lėtinio nuovargio sindromu daugelyje įvairių tyrimų [65,66,67]. Visgi, tiesioginis ryšys tarp emocinio nestabilumo ir lėtinio nuovargio sindromo nepatvirtintas, tačiau išsiaiškinta, kad emocinis nestabilumas padidina lėtinio nuovargio sindromo, taip pat ir kitų fizinių bei psichologinių negalavimų atsiradimo tikimybę (skrandžio opos, galvos skausmų, artrito ir kt.) [68].

Ekstravertiškumas vertinamas kaip tarpasmeninių santykių, aktyvumo, nuostabos, teigiamų emocijų, prieraišumo poreikis. Iki šiol atlikti tyrimai su lėtinio nuovargio sindromu neparodė vienareikšmiškų rezultatų [69]. Visgi tai yra potencialiai svarbus veiksnys, siekiant suvokti, kaip lėtinio nuovargio sindromas vystosi ir yra palaikomas individuose, nes ekstraversija siejasi su gera savijauta, o asmens nukreipimas būti atviresniu gali pagerinti jo savijautą [70]. Poeschla ir bendraautorių (2013) dvynių tyrimas parodė, kad asmenims su lėtinio nuovargio sindromu iš tikrųjų labiau būdingas intravertiškumas, nenoras aktyviai bendrauti, tačiau jis greičiau yra lėtinio nuovargio pasekmė, nei priežastis [12].

(27)

netinkamu (kenkėjišku) perfekcionizmu, kuris pasireiškia stipria savikritika, nepasitenkinimu savimi, asmeniniais santykiais ir bendrai savo gyvenimu [10,69, 71]. Kaip jau minėta, šie asmenys dažniausiai laiko savo lėtinio nuovargio atsiradimą išoriniu veiksniu, nepriklausančiu nuo jų pačių valios. Tokios nuomonės paplitimą galima paaiškinti tuo, kad asmenys jaučiasi mažiau socialiai stigmatizuojami, išlaiko savigarbą ir nejaučia asmeninės kaltės. Kita vertus, tokio įsitikinimo laikymasis pailgina nuovargio trukmę ir lemia prastus gydymo rezultatus [16]. Remiantis Courjaret ir bendraautorių (2009), šio įsitikinimo sušvelninimas ar panaikinimas galėtų būti kognityvinio elgesio terapijos dalis [10].

Esama ir tokių tyrimų [39], kuriuose stebimi simptomai, pasitaikantys lėtinio nuovargio kamuojamiems asmenims, kurie deklaruoja patiriantys nuovargį, tačiau jis dar negali būti vadinamas lėtiniu, bei asmenims, kuriems diagnozuotas lėtinio nuovargio sindromas. Užfiksuotų simptomų skirtumai gali atspindėti ligos vystymąsi nuo tęstinio nuovargio stadijos iki lėtinio nuovargio stadijos, o tyrimai gali padėti šį vystymąsi sustabdyti [39].

Nors lėtinio nuovargio varginami pacientai susiduria su dėmesio koncentracijos, atminties problemomis (tai patvirtinta daugiau bei 50 tyrimų, kurių rezultatus apibendrino Cockshell ir kolegos (2010) [44], tačiau atlikti tyrimai nepatvirtina, jog lėtinio nuovargio sindromas susilpnintų pacientų intelektinį potencialą, kaip būtų galima pagalvoti [72,73].

Kaip galima pastebėti, lėtinio nuovargio tyrimai, atlikti įvairiose valstybėse skirtingų tyrėjų, duoda labai prieštaringus rezultatus. Tikimybė, kad lėtinio nuovargio sindromo tyrimų populiacijos buvo pasirinktos arba apibrėžtos visiškai skirtingais būdais, apsunkina laboratorinių rezultatų interpretaciją [57]. Pastebėta, kad dažnai naudojamas Šiaurės Amerikos suformuluotas lėtinio nuovargio sindromo apibrėžimas atliekant tyrimus yra modifikuojamas [11], nes kai kuriuos jo kriterijus tyrėjams sudėtinga praktiškai interpretuoti ar atitikti.

Nepaisant didelio dėmesio lėtinio nuovargio sindromui, tyrimuose dalyvauja santykinai mažai lėtinio nuovargio sindromą turinčių asmenų, nes į juos dažniausiai kviečiami asmenys, jau besigydantys antrinėse ar tretinėse sveikatos priežiūros įstaigose ar lankantys specialias terapijos grupes. Visgi tai toli gražu nėra didžioji dalis visų, turinčiųjų lėtinio nuovargio sindromą. Kaip nurodoma mokslinėje literatūroje, asmenys, turintys lėtinio nuovargio sindromą, ir besilankantys pas gydytojus sudaro tik nedidelę sergančiųjų dalį [13].

Lėtinio nuovargio tyrimai yra specifiniai dar ir dėl tos priežasties, kad dažniausiai naudojama gana subjektyvi metodika. Kadangi lėtinis nuovargis sunkiai kliniškai nustatomas negalavimas, tiriamieji tyrimo metu turi patys vertinti patiriamų simptomų intensyvumą. Tyrėjas Schluederberg su bendraautoriais (1992) rekomenduoja naudoti struktūrizuotus interviu arba savęs vertinimą pagal nustatytas skales. Šie vertinimai ne visada yra pakankamai efektyvūs, nes vertindami savo būklę tiriamieji yra linkę savo negalavimų neįvertinti arba pervertinti [74].

(28)

Iš apžvelgtų mokslinių darbų galima spręsti, kad lėtinio nuovargio sindromo tyrimams pastaraisiais metais skiriamas didžiulis dėmesys, tačiau jų rezultatai yra ganėtinai prieštaringi, todėl sudėtinga daryti vienareikšmiškas išvadas. Visgi mokslininkai sutinka, kad lėtinio nuovargio sindromas dažniausiai diagnozuojamas darbingo ir vaisingo amžiaus moterims, kurios dažniausiai siekia ne tik profesinės karjeros, tačiau atlieka ir didžiąją dalį namų ruošos darbų bei aktyviau dalyvauja vaikų auklėjime. Tyrimuose taip pat prieita išvados, kad šis negalavimas būdingas socialiai aktyvių profesijų atstovams, t.y. medicinos sektoriaus, pedagoginio profilio darbuotojams. Lėtinio nuovargio pasireiškimas taip pat siejamas ir su kai kuriomis asmens charakterio savybėmis, pavyzdžiui perdėtu perfekcionizmu arba emociniu nestabilumu. Lėtinio nuovargio sindromo tyrimus labiausiai apriboja tiriamųjų stoka ir subjektyvi tyrimo metodika („savęs vertinimas“).

1.6. Lėtinio nuovargio sindromo gydymas

Lėtinis nuovargis gali būti labai rimta ir ilgalaikė sveikatos problema. Remiantis tyrimais, jis gali trukti trejus, penkerius ar daugiau metų. Pavyzdžiui, Norvegijos Bergeno mieste atliktas tyrimas parodė, kad net 46 proc. asmenų, sirgusių lamblioze (infekcine žarnyno liga), po trejų metų lėtinis nuovargis dar nebuvo praėjęs [41]. Paprastai asmenims, patiriantiems lėtinio nuovargio sindromą, ilgainiui savijauta pagerėja, tačiau daugeliui ji išlieka prasta kelerius metus [11].

Pastebėta, kad ankstyva diagnozė ir efektyvus bei savalaikis gydymas esant lėtinio nuovargio sindromui yra labai svarbūs, nes ankstyva intervencija gali iš esmės pagerinti pacientų savijautą [75]. Lėtinio nuovargio kilmės ir ligos eigos sudėtingumas sąlygoja, kad jo gydymui iš esmės negali būti taikomas joks farmakologinis gydymas ar vaistai. Kaip teigiama mokslinėje literatūroje, sindromą buvo bandoma gydyti vaistais (imunoglobulino terapija), tačiau toks gydomo būdas nepasiteisino [36]. Kai kurie medikai lėtinį nuovargį rekomenduoja gydyti masažo terapija ar osteopatija, tačiau kaip vienintelis gydymo metodas, nė vienas nepasiteisina [47].

Nacionalinis Sveikatos ir Klinikos pasiekimų institutas (NICE) dar 2007 metais rekomendavo naudoti kognityvinę elgesio terapiją arba laipsninę pratimų terapiją asmenims, turintiems lengvą arba vidutinį lėtinio nuovargio sindromą, nes iki šiol tai yra vieninteliai gydymo metodai, parodantys aiškų lėtinio nuovargio palengvėjimą [76]. Remiantis Price su bendraautorių nuomone (2008), kognityvinio elgesio terapija pagerina savijautą ir padeda sumažinti lėtinio nuovargio sindromą maždaug 40 proc. pacientų [77], tuo tarpu Lim ir Lubitz (2002) tyrimas su paaugliais parodė, kad šis metodas pagerina savijautą net 60-70 proc. pacientų [78]. Remiantis Poeschla ir kolegų pastebėjimais (2013), į lėtinį nuovargį linkę asmenys turi būti nustatomi kaip galima anksčiau (kuo jaunesnio amžiaus), kol emocinis nestabilumas nėra pernelyg pažengęs [12]. Tyrimai, kuriuose dalyvavo vaikai ir paaugliai, parodė, kad jų gydymas yra labai sėkmingas, rezultatai geresni nei suaugusiųjų [9,73].

(29)

Kognityvinė elgesio terapija – psichologinių, elgesio, pažinimo, emocinių ir socialinių veiksnių kombinacija, padedanti nustatyti ir palengvinti su lėtinio nuovargio sindromu susijusius simptomus ir negalavimus [79]. Jos esmė - padėti pacientams pakeisti elgesį ir pažinimą, ypač susitelkiant į neigimo, nesveiko miego pobūdžio ir kenksmingų įsitikinimų pakeitimą, siekiant pagerinti savijautą [13,79,80]. Ši terapija paprastai vyksta diskusijų forma [81]. Kaip jau minėta anksčiau, lėtinio nuovargio tyrimų praktikoje didelis dėmesys buvo ir yra skiriamas sergančiojo santykiui su savo liga, todėl buvo pasiūlyta gydymui naudoti būtent kognityvinę elgesio terapiją, padedančią pakeisti neigiamą pacientų požiūrį.

Kognityvinė elgesio terapija yra daugiapakopė gydymo sistema, paprastai trunkanti mažiausiai pusmetį. Ji apima labai platų gydymo metodų spektrą, pradedant psichoedukacija, siekiant atstatyti cirkadinius ritmus, baigiant fizinės veiklos normalizavimu. Specialiai paruošti psichoterapeutai turi pritaikyti savo gydymo metodus individualiai. Ši terapija skirta pakeisti pacientų pažinimą ir supratimą apie jų ligą ir jų pačių elgesį ligos atžvilgiu [13,36,80].

Remiantis NICE (2007) tyrimo duomenimis, vienas iš svarbiausių dalykų gydant lėtinio nuovargio sindromą, yra miego valdymas [76]. Pastebėta, kad asmenys turi vengti persimiegojimo, nes jis gali dar labiau iškraipyti jų cirkadinius ritmus. Minėto tyrimo rezultatai taip pat akcentuoja, kad kitas svarbus akcentas – valgymo įpročiai. Labai svarbu, kad pacientas reguliariai maitintųsi, ypač valgytų pusryčius [76].

Laipsninė pratimų terapija skirta palaipsniui didinti fizinį paciento aktyvumą, esant psichoterapeuto ar reabilitacijos specialisto priežiūrai. Kol kas ji taikoma dažniausiai suaugusiųjų gydymui, ir gydymo rezultatai panašūs kaip kognityvinės elgesio terapijos atveju [82].

Remiantis kognityvistų požiūriu, norint, kad gydymas būtų efektyvus, pacientai turi „priimti“ savo ligą bei suvokti, kad biologiniai ir psichologiniai veiksniai gali sąlygoti jos eigą, o jos simptomai gali būti bent dalinai asmeniškai kontroliuojami [83]. Pacientų, turinčių lėtinio nuovargio sindromą, gydymas gana dažnai būna nesėkmingas dėl pačių pacientų požiūrio. Dažniausiai susiduriama su tokiomis problemomis:

1) supratimo stoka [84]. Daugelis pacientų mano, kad kiti asmenys, taip pat ir profesionalai, nepriima jų ligos rimtai, jų nesiklauso, nesupranta arba netgi netiki jų ligos egzistavimu. Tai ypatingai taikytina gydytojų atžvilgiu;

2) neatitinkanti arba neteisinga ligos teorija. Pacientai ir gydytojai turi „atrasti“ bendrą, „asmenišką“, abiems pusėms priimtiną ligos teoriją, kuri apibūdintų sutrikimą [85].

Daugelis lėtinio nuovargio sindromo pacientų anksti pasitraukia iš gydymo, nes jų gydytojai nesistengia pritaikyti ligos gydymo jų individualiam atvejui. Jie turi aiškiai apibrėžti paciento patiriamus negalavimus, patirtį bei išskirti galimus biologinius ar psichologinius veiksnius, kurie daro poveikį jo savijautai [81]. Lėtinio nuovargio sindromą turintiems asmenims būdinga manyti, jog jų

Riferimenti

Documenti correlati

Apibendrinant slaugytojų požiūrį į vaidmenį, kuris jam tenka slaugant pacientus gyvenimo pabaigoje, galima teigti, kad dauguma apklaustų onkologijos profilio

Analizuojant operacinės slaugytojų susižeidimų registravimą ir dalyvavimą mokymuose apie susižeidimus adatomis ir kitais aštriais instrumentais nustatyta, kad patikimai

3 buvo užduodami tie patys klausimai apie klubo sąnario endoprotezavimą, pasiruošimą operacijai, komplikacijas ir jų prevenciją, tam kad įvertinti pacientų

P.Maţylio gimdymo namuose gimdţiusios tyrimo dalyvės statistiškai reikšmingai daţniau informacijos apie šeimos planavimo metodus gavo iš masinių informavimo

Tyrimo metu taip pat siekėme įvertinti ar slaugytojai daţniau slaugantys pacientus, po stomos suformavimo operacijos, labiau supranta ―Parastominės odos įvertinimo

Apibendrinant, galima teigti, jog nors širdies ir kraujagyslių operacijos, atliekamos ir tam, kad pagerintų ligonių gyvenimo kokybę, tačiau atsiradęs pooperacinis

Tyrime dalyvavo visi pirmosios ir antrosios studijų pakopos Akušerijos ir Slaugos programų studentai, todėl tikslinga įvertinti respondentų nuomonę apie studijų pasirinkimo

Psichikos sveikatos slaugytojų streso darbe vertinimas įverčių grupėse PNJSS klausimyno subskalėje „Psichiatrinės slaugos gabumai“, atsiţvelgiant į