Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETO

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Edita Naktinytė

ŠUNŲ ODOS HISTIOCITOMA

CANINE CUTANEOUS HISTIOCYTOMA

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovė: Doc. dr. Nomeda Juodţiukynienė

2 DARBAS ATLIKTAS UŢKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų odos histiocitoma“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.

3. Nenaudojau šaltiniu, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visa naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBE UŢ LIETUVIU KALBOS TAISYKLINGUMA ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo(-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(Vardas, Pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3 TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8 1.1. Histiocitai ... 8 1.2. Histiocitiniai sutrikimai ... 9

1.2.1. Histiocitinės sarkomos kompleksas ... 10

1.2.2. Reaktyvios histiocitozės ... 11

1.3. Šunų odos histiocitoma ... 14

1.3.1. Etiologija ... 14 1.3.2. Formavimasis ... 14 1.3.3. Pasireiškimas ... 14 1.3.4. Patomorfologija ... 15 1.3.5. Histologija ir citologija... 16 1.3.6. Poveikis gyvūnui ... 17 1.3.7. Regresija ... 17

1.3.8. Odos histiocitomos pasireiškimas kitose gyvūnų rūšyse ... 18

1.4. Šunų odos histiocitomos diferenciacija ... 18

1.4.1. Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas ... 19

1.4.2. Limfoma ... 20

1.4.3. Mastocitoma ... 21

1.4.4. Plazmocitoma ... 22

2.TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGOS ... 24

3.TYRIMŲ REZULTATAI ... 26

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 37

5. IŠVADOS ... 40

4

SANTRAUKA

Šunų odos histiocitoma Edita Naktinytė Magistro baigiamasis darbas

Tikslas: įvertinti šunų odos histiocitomų histopatologinius ir epidemiologinius ypatumus. Uţdaviniai: įvertinti, kiek onkologinių susirgimų pasireiškė šunims 2010 – 2015m., kokia šių navikinių darinių dalis pasireiškė odoje ir kokia procentinė dalis priklausė odos histiocitomoms. Įvertinti odos histiocitomų histologinius ypatumus, lyties, amţiaus ir veislės priklausomybę šio susirgimo pasireiškimui.

Metodai: analizuojami LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre archyvuoti šunų organų histologiniai mėginiai 2010 – 2015 metais ir praktikos metu veterinarijos klinikoje, UAB „Ernista“, surinkti šunų odos mėginiai. Sudaryti statistiniai modeliai ir įvertinta lyties, veislės ir amţiaus priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimams, regresijos laipsnis.

Tyrimo rezultatai: Iš nagrinėtų 150 šunims atliktų navikinių darinių histologinių tyrimų duomenų, odos histiocitomos nustatytos 12 proc. tirtų gyvūnų. Odoje histiocitomos sudaro 21,43 proc.. Nustatyta, jog 18 odos histiocitomų atvejų 11 pasireiškė patelėms, 7 – patinams. Vidutinis šunų amţius odos histiocitomos pasireiškimui buvo 3,31 metai. Patelių vidutinis amţius– 3,02 m., patinų – 3,79m. Odos histiocitoma pasireiškė bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų, amerikiečių bulterjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Leiklendo terjerų, šnaucerių veislėse. Šnauceriams (n=3), prancūzų buldogams (n=2), rotveileriams (n=2) ir Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (n=2) susirgimas pasitaiko daţniau. Susirgimas būdingas ir neveisliniams gyvūnams. 33,33 proc. tirtų mėginių limfocitų koncentracija - 0. Navikai paimti pirmojoje regresijos stadijoje – 27,78 proc., antrosios – 16,67 proc. Paskutiniosios stadijos, kuomet naviko didţiąją dalį sudaro limfocitai – 22,22 proc..

Išvados: Odos histiocitomos pasireiškė 12 proc. tirtų šunų ir sudarė 21,43 proc. visų odoje pasireiškiančių navikų atvejų. Daugiausia odos histiocitoma pasireiškė iki 3 metų amţiaus gyvūnams. Patelėms navikas pasireiškė daţniau ir ankstyvesniame amţiuje nei patinams. Navikas daţniausiai buvo aptiktas šnaucerių veislės šunims. Daugiausia mėginiuose fiksuotas regresijos nebuvimas.

5

SUMMARY

Canine cutaneous histiocytoma Edita Naktinyte

Master„s Thesis

Aims: assess histopathological and epidemiological features of canine cutaneous histiocytoma.

Tasks: assess oncologic diseases occurrence in dogs in 2010 – 2015 years. Assess how many oncological diseases were located in a skin and what percentage was canine cutaneous histiocytoma. Assess canine cutaneous histiocytoma histological features, sex, age and breed predisposition for this disease.

Methods: Analyzed archives of LUHS Veterinary academy Pathology center of 2010 -2015 years and collected canine skin tumours in practice in veterinary clinic “Ernista”. Statistic models were made and sex, breed and age predisposition was calculated, the regression of canine cutaneous histiocytoma was assessed.

Results: Canine cutaneous histiocytoma occurred in 12 % of 150 examined histological specimens data of tumour formations in dogs. 84 (56%) tumours occured in the skin in which cutaneous histiocytoma consisted of 21,43%. Cutaneous histiocytoma consisted 47.37 % of all occurred round cell tumours. Out of 18 cutaneous histiocytomas, 11 occurred in females, 7 in males. Average age for cutanous histiocytoma occurance – 3,31 years. Average age for females – 3,02, for males – 3,79 years. In research the cutaneous histiocytoma occurred in Boxer, Maltese, Staffordshire terrier, American bull terrier, Jack Russell terrier, Siberian Husky, Lakeland Terrier only once. Schnauzers (n=3), French bulldogs (n=2), Rottweiler (n=2), West Highland White Terriers (n=2). Tumour also occurred in one mongrel. In study, 33.33% of cutaneous histiocytomas were without signs of regression (concentration of lymphocytes – 0), with a little lymphocytes concentration (+) – 27.78%, with bigger lymphocytes concentration (++) – 16.67%, when lymphocytes dominate in tumour –22.22%.

Conclusions: Cutaneous histiocytoma contained 12% of all tumours found in canine organisms and 21,43% of tumours of the skin. Most commonly tumour occured till 3 years of age. Females were more commonly affected than males, moreover tumour occured in earlier age in females than males. The mostly affected dog breed was Schnauzers. Most part of researched cutaneous histiocytomas were without signs of regression.

6

SANTRUMPOS

MFS – Mononuklearinių fagocitų sistema

CD34+ – pirminės kaulų čiulpų ląstelės

LHS – lokalizuota histiocitinė sarkoma

IHS – išplitusi histiocitinė sarkoma

LCH – Langerhanso ląstelių histiocitozė

FLT3 – tirozino kinazės ligandas,

GM-CSF – ganuliocitų-makrofagų kolonijas stimuliuojantis faktorius

TNF-α; – alfa navikų nekrozės faktorius

IL-2 – interleukinas 2

IL-4 – interleukinas 4

IFN – γ – interferonas gama

TGF-β – transformuojantis augimo faktorius beta

MHC – Pagrindinis Audinių suderinamumo kompleksas ( ang. Major Histocompatibility Complex)

MLR – mišri leukocitų reakcija

7

ĮVADAS

Vystantis pramonei ir tobulėjant technologijoms, aplinkoje padidėjo organizmui kenksmingų medţiagų kiekis, ţalingai veikiantis ne tik ţmones, bet ir gyvūnus, be išimties ir šunis, gyvenančius tiek kaimo ir tiek miesto sąlygomis. Gyvūnai kiekvieną dieną kontaktuoja su šiomis medţiagomis.

Oda yra didţiausias šuns kūno organas, sudarantis apsauginį barjerą nuo aplinkos ţalingo poveikio, reguliuojantis šilumos atidavimą iš organizmo bei suteikiantis gyvūnui galimybę jausti aplinkoje vykstančius pokyčius, pavyzdţiui, temperatūros svyravimus. Priklausomai nuo veislės ir amţiaus, oda gali sudaryti 12-24% šuns kūno masės.

Oda yra nuolatos veikiama įvairių biologinių, cheminių ir fizinių veiksnių, todėl joje daţnai vystosi navikiniai ir nenavikiniai proliferaciniai procesai. Odos navikai yra daţniausiai diagnozuojami dariniai veterinarinėje medicinoje. Tam įtakos gali tūrėti ir lengva susidariusių navikų diagnostika (1). Šie dariniai yra įvairūs piktybiniai ir gerybiniai susirgimai, besiformuojantys iš įvairaus tipo ląstelių.

Jungtinėje Karalystėje vykdyto tiriamojo darbo metu buvo nustatyta, jog oda ir minkštieji audiniai yra daţniausiai navikų (tiek piktybinių, tiek gerybinių) paţeidţiamos organizmo struktūros su 1427 pasireiškimo atvejais tenkančiais 100 000 gyvūnų kiekvienais metais (2). Be odos ir minkštųjų audinių, daţnai paţeidţiamos pieno liaukos, šalinimo sistemos organai, limfoidiniai audiniai, endokrininė sistema, virškinamasis traktas, burna ir ryklė (2).

To paties tyrimo metu nustatyta, jog šunų odos histiocitoma buvo daţniausiai šunims pasireiškiantis navikas su 337 susirgimais pasireiškiančiais 100 000 gyvūnų kasmet (2).

Šunų odos histiocitoma yra gerybinis navikas, tačiau, dėl savo panašumo į kitus linkusius piktybėti procesus, turi būti tinkamai diferencijuojama.

Tyrimo objektas: šunų odos histiocitomos.

Darbo tikslas: įvertinti šunų odos histiocitomų histopatologinius ir epidemiologinius ypatumus.

Uţdaviniai:

1. Įvertinti, kiek onkologinių susirgimų pasireiškė šunims 2010 – 2015 metais, kokia dalis navikinių darinių pasireiškė odoje ir kokia procentinė dalis priklausė odos histiocitomoms.

2. Įvertinti odos histiocitomų histologinius ypatumus.

8

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Histiocitai

Ląstelių sistema, XX amţiaus pradţioje Ludviko Asčovo (ang. Ludwig Aschoff) pavadinta retikuloendoteline sistema, vėliau įgavo mononuklearinių fagocitų sistemos vardą (MFS). MFS yra ląstelių sistema, kurios pagrindinė funkcija – organizme esančių svetimkūnių fagocitozė ir antigeno pristatymas limfocitams (1).

Pagrindinės MFS ląstelės, mononukleariniai fagocitai ar histiocitai, atstovauja grupę anatomiškai ir funkciškai skirtingų ląstelių (1). Šiuo metu histiocitais yra vadinamos dendritinės ir makrofaginės ląstelės (2). Ląstelės vystosi iš kaulų čiulpuose esančių CD34+ kamieninių ląstelių pirmtakų. Veikiamos įvairių citokinų ir augimo faktorių (FLT3, GM-CSF, kamieninių ląstelių faktoriai, TNF-α, IL-4 ir TGF-β), kaulų čiulpų ląstelės diferencijuoja į ląsteles, priklausančias makrofagų arba dendritinių ląstelių tipui (2). Šių ląstelių klasifikacija remiasi (i) fagocitozės ir antigeno pernešimo galimybėmis, (ii) morfologiniais ir ultrastruktūriniais poţymiais, (iii) bendrų fermentų ekspresija, (iv) bendrais ląstelės paviršiaus antigenais ir (v) bendrais reguliaciniais citokinais ir transkripcijos faktorių tinklu (3, 4, 5, 6, 7).

Palikę kaulų čiulpus, dendritinės ląstelės ir makrofagai yra kraujo išnešiojami į įvairias organizmo vietas (8). Krauju keliaujančios ląstelės yra vadinamos monocitais. Geriausiai šunų organizme diferencijuojamos dendritinės ląstelės, kurios yra randamos odoje, Langerhanso ląstelių ir odos dendritinių ląstelių (ţarnyno dendritinių ląstelių tipas) pavidalu (3).

Makrofagai yra paplitę visame kūne, didelė jų koncentracija randama gleivinėse ir kitose, potencialiose patogeninių mikroorganizmų patekimo vietose. Makrofagai yra įgimto ir įgyto imuniteto dalis, pasiţymintys pašalinių mikroorganizmų fagocitoze ir uţdegiminių citokinų išskyrimu, kurie įtakoja uţdegiminių ląstelių atsaką. Taipogi, šios ląstelės pasiţymi geba pernešti ir pristatyti pašalinių organizmų antigenines daleles T limfocitams, tačiau nėra tokie efektyvios kaip dendritinės ląstelės. Makrofagai pasiţymi didele ląstelių funkcine įvairove, kuri priklauso nuo makrofago lokalizacijos organizme. Grupei priskiriami pilvo ertmės ir minkštųjų audinių makrofagai, Kuperio, putotosios, sinovijos ląstelės, osteoklastai ir mikroglijos ląstelės, prisidedančios prie audinių augimo, atstatymo ir pertvarkos (7).

9 amţiaus pabaigoje Polo Langerhanso (ang. Paul Langerhans), yra mononuklearinės su neţymia citoplazmos vakuolizacija ir iškreiptos formos branduoliu (6).

Lyginant su makrofagais, dendritinės ląstelės pasiţymi silpnesne fagocitoze, tačiau atlieka pagrindinį vaidmenį inicijuojant pirminę T limfocitų reakciją į antikūną. Pagrindinis dendritinių ląstelių poţymis yra jų brendimas iš jaunų, periferijoje lokalizuotų, gebančių prijungti antigeną ląstelių į subrendusias, imuninį atsaką stimuliuojančias ląsteles (7). Ši specifinė charakteristika ir jų gebėjimas migruoti sudaro fizinę ir funkcinę jungtį tarp periferinių audinių ir antrinių limfoidinių organų, kuriuose vyksta limfocitų brendimas.

Nuo dendritinių ląstelių vystymosi ir migracijos aspektų priklauso ir gyvūnų histiocitinių susirgimų vystymasis (4).

1.2. Histiocitiniai sutrikimai

Mokslinėje literatūroje aprašomi keli gerai išnagrinėti susirgimai, pasireiškiantys dėl histiocitinių ląstelių sutrikimų. Pastarieji varijuoja nuo lokalizuotų, reaktyvių ir gerybinių procesų iki sistemiškai piktybinių ligų, kurios pasireiškia greitu klinikiniu progresavimu ir mirtimi (2, 3).

Pirmą kartą histiocitiniai sutrikimai, pasireiškiantys šunims, aprašyti 1970 metais. Pirmasis uţfiksuotas atvejis – susijęs su odos pavienių histiocitinių paţeidimų pasireiškimais, kuriems buvo suteiktas šunų odos histiocitomos terminas. Po jų, greitai sekė kitų histiocitinių sutrikimų pasireiškimas, ypač Berno zenenhundų veislės šunims (3).

Nuo pradinių ţinių apie gyvūnų histiocitines ligas atlikti esminiai tyrimai leido išskirti histiocitinių ligų poţymius, į kuriuos atsiţvelgiant sukurta atskirų sutrikimų charakteristika ir klasifikacija. Ţmonėms dalis šių susirgimų nėra laikytini piktybiniais, tuo tarpu kiti histiocitiniai sutrikimai laikomi stipriai agresyviais navikais su dideliu mirtingumo koeficientu (3, 2).

Didţioji histiocitinių susirgimų dalis šunų tarpe yra gerai aprašyta, priešingai, nei kačių tarpe, kuriame šie susirgimai pasireiškia retai.

Šunų histiocitiniai susirgimai klasifikuojami į tris pagrindines kategorijas:

 nenavikinė histiocitų proliferacija;

 gerybiniai histiocitiniai navikai;

10 Šios trys kategorijos apima keturis sindromus:

 šunų odos histiocitoma (gerybinis histiocitinis navikas);

 šunų histiocitozės (odos ir sisteminė) (nenavikinė histiocitų proliferacija);

 lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS; piktybinis navikas);

 išplitusi histiocitinė sarkoma (IHS; piktybinis navikas) (9).

Mokslinėje literatūroje taip pat išskiriamas navikas – piktybinė fibrozinė histiocitoma, kuri yra minkštųjų audinių sarkoma, sudaryta iš histiocitinių ir fibroblastinių ląstelių. Naviko kilmė nėra histiocitinė, tačiau dėl panašių morfologinių charakteristikų turi būti diferencijuojama nuo histiocitinės sarkomos (3).

1.2.1. Histiocitinės sarkomos kompleksas

Terminas „histiocitinė sarkoma“ buvo priimtas norint įtraukti neoplastinių histiocitų piktybinių navikų spektrą, kuris yra imunoteigiamas ląstelių paviršiaus markeriui CD18. Šunų histiocitinė sarkoma atitinka ţmonėms pasireiškiančius piktybinius navikus (10). Šunų histiocitinės sarkomos vystymosi metu proliferuoja abu histiocitų tipai: makrofagai ir dendritinės ląstelės (11). Lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS) pasireiškia audinyje ar organe pavieniais ar daugybiniais ţidiniais. Kuomet paţeidimai įtraukia kitus organus ar audinius ir susirgimas išplinta, jis vadinamas išplitusia histiocitine sarkoma (IHS). Ankščiau, išplitusi histiocitinė sarkoma buvo vadinama piktybinės histiocitozės terminu (2).

11 duomenis, buvo padaryta išvada, jog šios veislės šunims polinkis sirgti histiocitine liga yra paveldimas (13). Šiomis dienomis, tiriant genetikos įtaką histiocitinės sarkomos pasireiškimui Berno zenenhundų ir lygiaplaukių retriverių veislių šunims, uţ susidarymo slopinimą atsakinguose genuose (CDKN2A/B, RB1 ir PTEN) buvo aptiktos anomalijos, kurios yra artimos ţmonėms pasireiškiantiems histiocitiniams sutrikimams (15).

LHS ir IHS kačių tarpe pasireiškia ţymiai rečiau nei šunims. Katėms histiocitinės sarkomos pasireiškimo lokalizacija ir ligos progresavimas yra indentiškas šunų sutrikimams (16, 17).

Klinikiniai histiocitinės sarkomos poţymiai neapibrėţti – daţnai pasireiškia anoreksija, svorio maţėjimas, letargija (14). Kiti poţymiai priklauso nuo to, kokie organai yra paţeidţiami: paţeidţiant centrinę nervų sistemą, gali pasireikšti traukuliai, koordinacijos sutrikimai, ir paralyţius, tuo tarpu, paţeidus sąnarius, daţnas simptomas - šlubavimas. Paveiktiems šunims gali pasireikšti galūnių edemos, tačiau šeimininkai daţniau pirmiausia pastebi šlubavimo paţeistą galūnę ir tik vėliau susidariusią masę (3). Ligos piktybiškumui nustatyti reiktų atlikti kraujo morfologinį ir biocheminį tyrimą, šlapimo tyrimą, krūtinės ląstos ir pilvo ertmės radiografiją ar ultragarsą, taip pat reikalinga kaulų čiulpų biopsija. Metastazių nustatymui atliekamas mėginių iš limfinių mazgų ėmimas (3). Histiocitinei sarkomai išsivysčius iš dendritinių ląstelių, pasireiškia neregeneruojanti anemija (13, 18). Hemofagocitinės histiocitinės sarkomos atveju pasireiškia intensyvesnė regeneruojanti anemija, trombocitopenija, hipoalbuminemija ir hipocholesterolemija. Galima ir hiperkalcemija (3 proc. atvejų) (18).

LHS gydoma chirurginiu būdu arba, jei paţeidimas aptinkamas galūnėje, galūnės amputacija (3). Gydomoji spindulinė terapija rekomenduojama, kai neįmanoma pašalinti navikų. Šunys su LHS turi geresnę ligos prognozę nei IHS atveju ir, LHS pasireiškimo metu, neturėtų būti automatiškai rekomenduojama ar svarstoma eutanazijos galimybė (14).

1.2.2. Reaktyvios histiocitozės

12 pradţių buvo aprašoma kaip neţinomos etiologijos susiformuojantis ir pranykstantis dermatitas ir panikulitas, kuriame dominuoja histiocitai (2).

Supratimas, jog odos histiocitozė ir sisteminė histiocitozė yra susijusios ligos susiformavo, priskyrus identišką paţeidimo topografiją ir histiocitų imunofenotipą abejoms histiocitozės formoms (2). Odos ir sisteminė histiocitozės yra giminingos histiocitinės ligos – abiejų patogenezė grindţiama imuninės reguliacijos sutrikimu. Remiantis mokslinės literatūros šaltiniais, paţeidimai yra sukeliami histiocitų reakcijos su antigenu metu, tačiau tikslus antigenas iki šiol nėra nustatytas (19).

Paţeidimai vystosi, kuomet suaktyvintos audiniuose esančios dendritinės ląstelės ir T-limfocitai, daţnai infiltruojantys odos kraujagyslių sieneles, sukelia limfohistiocitinį vaskulitą. Paţeidimai plečiasi nuo paveiktų kraujagyslių ir jungdamiesi formuoja mases giliuosiuose odos sluoksniuose ir poodiniuose riebaluose. Ligos pasireiškia apskritais, pagrindu platesniu nei viršus dariniais, kurie turėtų būti diferencijuojami nuo odos histiocitomų, kurių viršutinė dalis yra platesnė nei pagrindas. Dariniuose aptinkama T limfocitų, kurie daţniausiai būna CD8+ tipo. T limfocitų kiekis varijuoja to paties darinio srityse ir ţymiai skiriasi atskiruose paţeidimuose. Šių ląstelių vaidmuo neţinomas. Paţeidimų regresija susijusi su CD8+ T limfocitais nevyksta, kaip histiocitomų atveju. T limfocitai gali veikti kaip antigenas, sukeliantis dendritinių ląstelių proliferaciją ir aktyvaciją, veikiančią per citokinus GM-SF ir TNF-α (2, 19, 20).

Sutrikimų klinikinis pasireiškimas ir atsakas į terapinį gydymą stiprina hipotezę, jog imunoreguliacijos deficitas grindţia odos ir sisteminės histiocitozės vystymąsi ir progresiją (2). Klinikinės terapijos metu pasireiškia spontaninės remisijos ir recidyvai, ypač pradinėje stadijoje. Taip pat, vienintelis efektyvus gydymas pasiekiamas naudojant imunosupresinius ir imunomoduliacinio poveikio preparatus – prednizoloną, ciklosporiną A, tetracikliną (21, 22). Galima spontaninė rezoliucija netaikant terapinio gydymo. Tai apsunkina terapinio efekto įvertinimą (2).

1.2.2.1. Odos histiocitozė

Odos histiocitozė yra limfohistiocitinis proliferacijos sutrikimas, kuris pirmiausia paţeidţia odą ir poodinius audinius.Mokslinės literatūros duomenimis, odos histiocitozė daţniau pasireiškia koliams ir šelti veislės šunims (23), nors kitų autorių teigimu – veislė neturi įtakos šio susirgimo pasireiškimui (15, 22). Lyties polinkio susirgimams nėra, sergančiųjų amţius intervalas 3 – 9 metai (15, 23).

13 limfinio mazgo mėginys. Mėginys imamas tuo atveju, kuomet pastebimas limfinių mazgų padidėjimas (15). Paţeidimai pasireiškia daugybiniais odos ir poodţio (iki 4 cm dydţio) mazgeliais. Pavieniai dariniai pasitaiko retai. Daţni išplitę išopėjimai. Galimos spontaninės regresijos vienoje vietoje su tuo pat metu vykstančiu formavimusi kitose kūno zonose. Paţeidimai sutinkami snukio, nosies, kaklo, liemens, galūnių, pėdučių, tarpvietės ir sėklidţių srityse (2, 15). Ligos pasireiškimas panašus į sisteminės formos pasireiškimą odoje.

1.2.2.2. Sisteminė histiocitozė

Liga aprašyta Berno zenenhundams, rotveilerių, Labradoro retriverių, basetų, airių vilkogaudţių ir kitų veislių atveju. Sisteminė histiocitozė yra generalizuota histiocitinė proliferacinė liga, paţeidţianti odą, akių ir nosies gleivines, periferinius limfinius mazgus. Serga jauni ir vidutinio amţiaus šunys (2 – 8 metai) (2), susirgimas daţniau aprašomas patinams, nei patelėms (15).

Klinikiniai poţymiai varijuoja priklausomai nuo ligos sunkumo ir ligos išplitimo. Gali pasireikšti anoreksija, ţymiu kūno svorio maţėjimu, kvėpavimo sutrikimais, konjunktyvitais su ţymia chemoze. Daţnai pasireiškia mazgelių paviršiaus išopėjimais. Paţeisti limfiniai mazgai padidėję. Be odos ir poodţio paţeidimų, sisteminės histiocitozės mazgeliai gali susiformuoti nosies gleivinėje, odenoje, plaučiuose, bluţnyje, kepenyse ir kaulų čiulpuose (15). Galimos ligos spontaninės remisijos ir recidyvai, ypač pradinėse ligos stadijose (2).

1.2.2.3. Ţmonių Langerhanso ląstelių histiocitozė

Langerhanso ląstelių proliferacijos sutrikimai geriausiai apibrėţti ţmonių medicinoje. Ţmonių Langerhanso ląstelių histiocitozė (LCH) apima sutrikimus nuo lokalizuotų iki greitai progresuojančių sisteminių ligų. Lokalizuota forma daţniausiai sutinkama kaulų čiulpuose. Aprašyti lokalizuotos LCH paţeidimai rūkančių ţmonių plaučiuose, sumaţėjantys metus šį ţalingą įprotį. Lokalizuota forma taip pat gali paţeisti ţmogaus odą, tačiau paţeidimai pastebimi kaip sisteminių susirgimų dalis. Pastaruoju atveju LCH pasireiškia prieš pasirodant sisteminam susirgimui. LCH paţeidţia limfinius mazgus, bluţnį, kepenis, plaučius kaulų čiulpus. LCH centrinėje nervų sistemoje aprašyta, tačiau reta (24).

14

1.3. Šunų odos histiocitoma

1.3.1. Etiologija

Šunų odos histiocitomos pasireiškimo etiologija neţinoma. Sprendţiant pagal naviko vystymosi epizootologinius ir elektroninės mikroskopijos metu gaunamus duomenis, nustatyta, jog vystymosi prieţastis yra infekcinės kilmės. Tačiau ląstelės, aptinkamos darinyje, neparodo infekcinių ligų sukėlėjo (22). Taip pat buvo keliama idėja, jog odos histiocitoma yra savitas uţdegiminis paţeidimas. Tačiau monomorfinės darinio ląstelės, daugybinės mitotinės figūros, greitas augimo tempas, invazija į odą ir retos, tačiau pasitaikančios metastazės rodo, jog paţeidimai labiau atitinka neoplazijų aprašą nei uţdegiminę reakciją (2).

Tolimesni poţymiai, rodantys, jog histiocitinės ląstelės yra neoplastinių ląstelių pradmuo, yra stiprus odos histiocitomų ląstelių potencialas alogeniškų limfocitų reakcijos metu, kuris yra vienas iš svarbiausių dendritinių ląstelių poţymių in vitro metodu (19).

1.3.2. Formavimasis

Odos histiocitomos susidaro per labai trumpą laikotarpį (1 – 4 savaitės). Navikas didėja, formuojasi pavieniai, retais atvejais daugybiniai, kupolo pavidalo, retai plaukais padengti, mazgeliai (2, 25, 26). Kai kuriais atvejais darinio paviršiuje stebima hiperkeratozė ar epidermio hiperplazija, kitais – darinį dengiantis epidermis būna suplonėjęs ir lengvai paţeidţiamas, daţnai pasireiškia išopėjimai ir darinio nekrozės poţymiai. Dėl šios prieţasties neoplazijos paviršius būna paraudęs ar įgavęs nekrozei būdingą spalvą, lokalizuotas tikrojoje odoje ir daţnai paţeidţia poodinius riebalinius audinius. Susiformuoja apvalūs, 0,5 – 2,5cm ( kiti šaltiniai nurodo iki 4cm) skersmens, aiškiomis ribomis dariniai (4, 12, 15, 26, 27).

1.3.3. Pasireiškimas

15 Odos histiocitoma yra epiteliotropinis gerybinis odos navikas, pasireiškiantis šunims. Ji daţnai formuojasi šunų odoje, pasireiškimų atvejai sudaro 3 – 19 proc. visų susidarančių odos navikų (26, 28).

Šunų odos histiocitoma daţniausiai sutinkama jaunų šunų tarpe, iki 3 metų amţiaus (2 – 4 metai) (2, 26, 29, 30). Nors naviko pasireiškimas daţnesnis jaunų gyvūnų odoje ir šuniui senstant susidarymo tikimybė maţėja, moksliniai tyrimai rodo, jog histiocitomos gali pasireikšti ir vyresnio amţiaus gyvūnams (26, 30). Darinys būdingas Labradoro retriveriams, anglų buldogams, lygaplaukiams retriveriams, škotų terjerams, kurtams, bokseriams, Bostono terjerams, taksams, kokerspanieliams, vokiečių dogams, škotų aviganiams, šarpėjams, amerikiečių bulterjerams, Stafordšyro bulterjerams, tačiau dariniai gali būti sutinkami ir kitų veislių šunų organizmuose (2, 3, 31). Pudelių veislės šunys turi ţymiai maţesnę tikimybę odos histiocitomos pasireiškimui (26). Lyties priklausomybė naviko pasireiškimui nenustatyta (27, 32).

Dariniai gali susiformuoti ant viso kūno odos paviršiaus, tačiau, daţniausia lokalizacija priekinėje kūno dalyje (29). Daţnai paţeidţiama galvos sritis, nasrai, ausų kaušeliai, kaklas, ypač jaunesniems gyvūnams. Rečiau, vyresnio amţiaus gyvūnams, neoplazijos gali formuotis liemens srityje, ant galūnių, daţnai įtraukiamos pėdos ir pirštai, taip pat aptinkami dariniai kapšelio srityje (25). Tik 1,5 – 4 proc. darinių randama genitalijų srityje. Odos histiocitomų neaptinkama gleivinėse. Labai retai odos histiocitomos susiformuoja keliose atskirose vietose (28), tačiau daugybiniai navikai galimi ir sudaro 0,5 - 4 proc. visų pasireiškiančių histiocitomų ir daţniausiai sutinkamos šarpėjų ir šarpėjų mišrūnų organizmuose (4, 12, 26, 27).

Darinių klinikiniai ir patologiniai poţymiai atspindi dalį ţmonėms būdingų Langerhanso ląstelių histiocitozės formų (33, 34).

1.3.4. Patomorfologija

16 1 pav. Šunų odos histiocitomos pjūvis

(http://cal.vet.upenn.edu/projects/derm/Home/HISTIOCYT/benign/cut.htm)

1.3.5. Histologija ir citologija

Mokslinės literatūros duomenimis, odos histiocitomas sudarančios ląstelės yra išsidėsčiusios tankiai, gilesniuose odos sluoksniuose padrikai, arčiau odos paviršiaus ląstelės gali išsidėstyti eilėmis, statmenai odos-epidermio jungčiai. Skirtingai nuo reaktyvių histiocitų kaupimosi kraujagyslės dengiamuosiuose audiniuose, odos histiocitomą sudarantys histiocitai buriasi į krūvą ir skverbiasi į odą ar poodį. Taip pat apvaliųjų ląstelių darinio dalis gali būti lokalizuota gilesniuose odos sluoksniuose. Kolageninės skaidulos ir oda sudaro į odos paviršių išsikišusią ataugą (26).

Mikroskopuojant odos histiocitomas galima matyti individualias, nevienodo dydţio ląsteles, su minimalia ar lengva anizocitoze ir anizokarioze. Ląstelės yra uţpildytos bazofiline citoplazma, kuri daţnai nusidaţo šviesiau nei platformos fonas, ląstelės periferijoje esanti citoplazma šviesesnė nei citoplazmos dalis esanti aplink ląstelės branduolį. Galima pastebėti bespalves vakuoles (6). Ląstelės branduolio forma varijuoja nuo apvalios iki kiaušinio, kartais pailgos, inksto, C raidės formos, susiraukšlėjęs ar beformis. Branduolys daţnai išsidėstęs ląstelės periferinėje dalyje, jo viduje pastebimas siūlų pavidalo chromatinas ar branduolėlis (9, 12).

17 Kadangi odos histiocitomos citologiškai negali būti diferencijuojamos nuo odos ar sistematinės histiocitozės, įtarimai dėl šių susirgimų pasireiškimo turėtų kilti jei odos paviršiuje pastebimi daugybiniai, odos histiocitomas primenantys, dariniai. Taip pat dėl histiocitomos ląstelių migracijos sukeliamas regioninių limfinių mazgų padidėjimas, kuris daţniausiai pranyksta su odoje susidariusiais dariniais, tačiau jei fiksuojama regioninių limfinių mazgų patologija, gali būti įtariama sisteminė histiocitozė (12, 26).

1.3.6. Poveikis gyvūnui

Buvimo laikotarpiu darinys gyvūnui paprastai nepatogumų nesukelia, tačiau tai priklauso nuo naviko lokalizacijos. Dariniai, susiformavę akių vokuose ar ant ausų kaušelių, gali gyvūnui sukelti nemalonių pojūčių. Maţėjant dariniui gali būti sukeliamas nieţulys. Mechaniškai paţeidus naviką gali padidėti ţaizdos uţdegiminių reakcijų tikimybė, vystytis infekcijos. Odos histiocitomų metastazių atvejai registuoti, tačiau pasireiškimo atvejai yra reti (3). Gaišimų, susijusių su odos histiocitomomis, neaprašyta, tačiau remiantis moksline literatūra, odos histiocitomai pasireiškus vyresnio amţiaus šunims ir prailgėjus jos nykimo laikotarpiui, reikėtų taikyti chirurginį gydymą (26).

1.3.7. Regresija

Nepaisant to, jog navikas pasiţymi ląstelių branduolių pleomorfizmu ir aukštu mitotiniu indeksu, odos histiocitomos sparčiai nyksta dėl spontaninės nespecifinio imuniteto reakcijos. Negydomos, nepaţeistos odos histiocitomos gali išnykti per 1 – 4 mėnesius. Dariniai gali spontaniškai pranykti 6 savaičių laikotarpyje. Pasireiškus daugybinėms neoplazijoms, darinių regresija gali uţsitęsti iki 9 – 12 mėnesių (26). Daugybinės odos histiocitomos išnyksta per ilgesnį laiką, dėl senųjų masių nykimo ir naujų darinių susidarymo toje pačioje vietoje (15).

18 teigiama, kad jų išskiriami citokinai įtakoja darinio regresiją, tačiau šio reiškinio in vitro metodu atlikti nepavyksta (36).

Odos histiocitomos su plazmos ląstelių infiltratu, tačiau be T-limfocitų, gali rodyti pailgėjusį regresijos laikotarpį, kuris gali prasitęsti iki 12 mėnesių. Šis pasireiškimas daţnas šarpėjų veislės šunims. Spontaninės regresijos in vivo palaiko antinavikinio organizmo atsako teoriją (2).

Navikų regresija vertinama pagal limfocitinio infitrato padidėjimą, susieta su nereguliariomis IL -2, TNF –α, IFN – γ, iNOS, mRNA išskyrimais. Naviko pradinė infiltracija CD4+ T-ląstelėmis, Th1 citokino išskyrimas ir antinavikinio CD8+ T ląstelių efektoriaus įtraukimas apibūdinamas naviko regresijos mechanizmo principu. Auglio nykimas siejamas su pasikeitimais MHC-II išskyrime iš citoplazmos į ląstelės paviršių ir padidėjus MHC-I, MCH-II ir ICAM-1 ekspresijai ir ţemesnei E-kadherino ekspresijai (3, 20, 37).

Kai kurie autoriai teigia, jog naviko histiocitai galėtų patys sukelti savo naikinimą, jei jie funkcionuotų kaip antigeną pristatančios ląstelės (3). Tačiau, negalima atmesti darinyje esančių interstinalinių dendritinių ląstelių įnašo MLR (37). Remiantis moksline literatūra, normalių dendritinių ląstelių, ne navikinių ląstelių, migracija į limfinius mazgus reguliuoja antigenų pristatymą naujai susiformavusiems T limfocitams ir atminties T limfocitų siuntimą į odos paţeidimą. Nepaisant nuolat pasireiškiančių spontaninių, odos histiocitomų, regresijos atvejų, šis biologinis fenomenas nėra iki galo ištirtas (36).

1.3.8. Odos histiocitomos pasireiškimas kitose gyvūnų rūšyse

Histiocitomos daţnos šunų tarpe, tačiau retos kitose gyvūnų rūšyse. Aprašomi pasireiškimo atvejai katėms (38), oţkoms (39) ir galvijams (40). Pasireiškimai primena šunims pasireiškiančius darinius su vykstančia regresija. Aprašomi daugybiniai kačių odos histiocitomos atvejai.

1.4. Šunų odos histiocitomos diferenciacija

19 dalyvavimą procese (41). Taip pat remiamasi imunohistocheminių tyrimų rezultatas, kurių pagalba histiocitai identifikuojami pagal paviršinius antigenus (pvz.: CD1a, CD1b, CD1c ir CD11c būdingi odos histiocitomai). CD1 molekulių ekspresija leidţia diferencijuoti dendritines ląsteles nuo makrofagų. Teigiami markeriui CD18 ir neigiami markeriams CD3 ir CD79a rezultatai rodo limfocitinės kilmės susirgimą. II klasės MHC markeris dendritinėms ląstelėms specifiškesnis nei CD18, tačiau T ir B limfocitai taip pat į MHC II markerį reaguoja teigiamai. Taip pat naudojant triptazės, chimazės ir serotonino tyrimą galima identifikuoti putliąsias ląsteles (35).

Visos apvaliosios ląstelės turi panašias citologines charakteristines savybes kaip apvali forma, ląstelės išsidėsčiusios individualiai arba sluoksniais. Šie navikai lengvai lupasi sluoksniais, tai leidţia išskirti mėginius su dideliu ląstelių skaičiumi. Kiekvienas apvaliųjų ląstelių navikas turi savo skiriamuosius poţymius:

 Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas

 Limfoma

 Mastocitoma

 Plazmocitoma

1.4.1. Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas

Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas, kitaip ţinomas kaip uţkrečiamoji sarkoma, venerinė granulioma, uţkrečiamoji limfosarkoma ar Stikerio navikas (ang. Sticker tumour) yra gerybinis retikulioendotelinis navikas, sutinkamas abiejų lyčių šunų organizme, daţniausiai sukeliantis paţeidimus išoriniuose ir vidiniuose lytiniuose organuose. Dariniai galimi ne tik genitalijų srityje, bet ir odoje, nosies ertmėje, konjuktyvoje, burnoje ir analinės angos gleivinėje (41).

Dariniai daugiausia sutinkami jaunų, lytiškai subrendusių šunų grupėje (vidutinis amţius 4 – 5 metai), uţsikrėtimas įvyksta kergimo metu. Gali uţsikrėsti ir kiti šuninių šeimos atstovai (42, 43). Uţkrečiamasis šunų lyties organų navikas gali augti lėtai keletą metų arba būti invazinis ir su laiku tapti piktybiniu dariniu ir metastazuotis. Pasitaiko atvejų, kuomet susidarę navikai regresuoja (42).

20 Histologiniame vaizde ląstelės išsidėsčiusios kompaktiškomis masėmis arba susiliejančiais lakštais. Kartais jos išsidėsčiusios eilėmis ar laisvai išsidėsčiusios tarp smulkios stromos (44, 45).

Tiriant darinį citologiškai, matomos apvalios ar ovalios formos ląstelės, jose daţnai pastebimos mitotinės figūros su į gumulus susisukusiu chromatinu.Ląstelės viduje matomi vienas, kai kuriais atvejais du apvalūs branduoliai. Skiriamasis poţymis – aiškiai išreikštos skaidrios apvalios vakuolės. Ląstelių vidus uţpildytas šviesia bazofiline citoplazma (12). Daţnai stebina limfocitų, plazmocitų ir makrofagų infiltracija (43).

1.4.2. Limfoma

Limfomos daţniausiai sutinkamos bokserių, bulmastifų ir buldogų veislėse,taip pat basetams, senbernarams, škotų terjerams, Erdelio terjerams, flamadų buvjė, Labradoro retriveriams ir rotveileriams (31).

Limfomos yra grupė įvairių neoplazmų, kurios pasiţymi bendra limforetikulinių ląstelių kilme. Navikai formuojasi limfoidiniame audinyje, limfiniuose mazguose, bluţnyje ir kaulų čiulpuose, tačiau gali susiformuoti ir bet kuriuose organizmo audiniuose. Limfomos daţniausiai formuojasi vidutinio amţiaus šunims (vidutinis amţius 6 – 9 metai). Tyrimai rodo, kad patelėms paţeidimai sutinkami rečiau, tačiau kiti pranešimai teigia, kad lyties polinkio nėra (41).

Išskiriamos dvi odos limfomos formos: 1) epiteliotropinė odos limfoma; 2) neepiteliotropinė odos limfoma (54).

Daugumos limfomų pirminis vystymosi poţymis yra staigus limfinių mazgų padidėjimas. Makroskopiškai pastebimi poţymiai gali varijuoti priklausomai nuo pasireiškimo lokalizacijos. Pavyzdţiui, odos forma, pasireiškia generalizuota arba daugiaţidinine forma, dariniai atrodo kaip mazgeliai, opos, eksfoliacinis dermatitas. Leukeminė forma, kurios atveju neformuojamas navikinis darinys, pasireiškia maţiau nei 10 proc. sergančių šunų (41).

21 1.4.3. Mastocitoma

Mastocitomos, dar vadinamos putliųjų ląstelių navikais, yra nepaprastai invaziniai, metastazuojantys ir daţniausiai pasireiškiantys apvaliųjų ląstelių navikai šunų organizme, sudarantys 7 – 21 proc. visų odos navikų pasireiškiančių šunų rūšyje (31, 46). Šunų mastocitomos turi įvairių pasireiškimo formų, varijuojančių nuo pavienių gerybinių navikų, kuriuos galima gydyti chirurginiu būdu, iki sistematinių ir potencialiai mirtinų metastazinių susirgimų (47, 48) ir yra visada laikomos potencialiai piktybinėmis, tačiau jų metastazinis potencialas nėra iki galo ištirtas (49). Tiksli naviko susidarymo etiologija nėra ţinoma, tačiau mokslinės literatūros duomenimis, darinių susidarymą gali įtakoti kelios prieţastys veikiančios vienu metu (49).

Nors mastiocitoma daţniausiai pasireiškia vyresnio amţiaus šunims (vidutinis amţius 8 – 9 metai), dariniai gali susidaryti ir jaunesniems gyvūnams. Lyties polinkis susirgimui nenustatytas. Didţioji dalis darinių formuojasi mišrūnams, tačiau kelios veislės yra jautresnės susirgimui, kaip buldogų kilmės šunys (bokseriai, Bostono terjerai, anglų buldogai, mopsai), Labradoro ir auksaspalviai retriveriai, bigliai, kokerspanieliai, šnauceriai, Stafordšyro terjerai. Navikai daţniausiai pavieniai, nors galimi ir daugybiniai paţeidimų pasireiškimai, tačiau jie išlieka gerybiniai. Šarpėjų veislės šunims didesnė tikimybė biologiškai agresyvių mastocitomų susidarymui (41). Labradoro retriveriai linkę turėti agresyvesnes formas, auksaspalviai retriveriai – daugybinius paţeidimus (50).

Putliųjų ląstelių navikų išvaizda varijuoja. Dėl šios prieţasties, negalima spręsti apie ligos baigtį ir piktybiškumą vien iš klinikinės išvaizdos. Vieni navikai gali išlikti kelis mėnesius ar metus ir po to greitai išplisti, kiti būna agresyvūs nuo pat susiformavimo pradţios (51). Gerai nuo kitų audinių atskirti mazgeliai odoje gali padidėti iki 1 – 10cm diametro dydţio. Dauguma darinių yra prastai išreikšti ir primena endeminius tynius. Daţniausiai lokalizuojasi uţpakalinių ketvirčių srityje (41).

Tiriant histologinį mėginį, matomos prastai jungiamuoju audiniu atskirtos mastocitomą sudarančios neoplastinės ląstelės. Darinys pasiţymi dideliu jį sudarančių ląstelių kiekiu, ląstelių pleomorfizmu ir varijuojančia morfologine struktūra. Kai kuriose naviko zonose neoplastinės ląstelės gali nusitęsti į poodinius audinius. Jos turi ryškias ribas ir įvairų, šviesios ar ryškiai eozinofilinės citoplazmos kiekį. Ląstelių viduje yra nepastovus eozinofilinių ar bazofilinių citoplazminių granulių kiekis (48).

22 dydis įvairus, su aiškiai išreikštu branduolėliu, atipinėmis ir mitotinėmis figūromis, kurias dėl bazofilinių granulių sunku įţiūrėti. Tarpląstelinė ertmė uţpildyta plyšusių ląstelių bazofilinėmis granulėmis. Taip pat galima aptikti eozinofilų (12, 47).

1.4.4. Plazmocitoma

Plazmocitomos daţniausiai pasitaiko mišrūnams ir kokerspanieliams. Lytis darinių pasireiškimui įtakos neturi. Daţniausiai formuojasi 9 – 11 metų šunims. Katėms - navikas retas (9).

Plazmocitomos išskiriami kaip piktybiniai navikai kilę iš diferencijavusių B limfocitų. Plazminių ląstelių neoplazmos pasireiškia ekstameduliarinių plazmocitomų, pavienių plazmocitomų arba daugybinių mielomomų forma (52).

Daugybinės mielomos forma pasireiškia kaulų čiulpuose, odos ir gleivinių paţeidimų atveju susidaro iškilūs dariniai – pavienės plazmocitomos. Ekstramedialinės plazmocitomos formuojasi vidaus organuose (53).

Kadangi plazmocitomos laikomos navikais, susiformavusiais iš galutinai diferencijuotų B tipo ląstelių, jos klasifikuojamos pagal limfoidinių ir kraujotakos navikų tipą. Ekstramedialinės plazmacitomos turėtų būti diferencijuojamos nuo daugybinių mielomų. Terminas naudojamas apibūdinti sisteminės piktybinių plazminių ląstelių proliferaciją ar jos pirmtakus, įtraukiant kraujo čiulpus. Antra vertus, lokalizuoti ir iš pirmo ţvilgsnio gerybiniai dariniai, subrendusių plazmocitų proliferacijos kategorizuojamos kaip pavienės ar ekstameduliarinės plazmocitomos. Tiriant histologiškai, jos neatskiriamos, atskirti būtų galima, pagal kitų anomalijų poţymius, būdingus daugybinei miolomai. Aptikus bent dvi pateiktas anomalijas, galima teigti, jog tiriamas navikas nėra pirminis, bet yra antrinė daugybinė mioloma: kaulų čiulpų plazmocitozė, osteolitiniai kaulų paţeidimai, monokloninė gamapatija, proteinurija, Benco-Dţonso proteinų buvimas šlapime (46, 53).

Makroskopiškai, navikai neturi jokių skiriamųjų charakteristikų. Burnos ertmėje susiformavusios plazmocitomos būna raudoni, skiltėti gumbai, retai paţeidţiantys kaulus. Odoje daţniausiai neiškilūs mazgeliai (0,25 – 6,0 cm skersmens) (9), nors, kai kuriais atvejais, gali formuoti iškilius gumbus. Susiformavus gumbams, galimas jų traumavimas ir išopėjimas. Tiriant citologiškai, matomi plazmocitai su periferijoje išsidėsčiusiu branduoliu. Daţnai pastebimos ląstelės su dviem ar didesniu kiekiu branduolių. Citoplazma nusidaţiusi bazofiliškai. Perinuklearinėje dalyje citoplazma šviesesnė nei periferijoje (12).

23 kurios gali sudaryti didţiąją naviko dalį. Šunų plazmocitomos gali būti apibūdinamos kaip hialininiai, asinchroniai dariniai (46).

Šunų gleivinių ir odos plazmocitomos yra vertinami kaip gerybiniai dariniai, kuriuos svarbu diferencijuoti nuo daugybinių miolomų ir ekstameduliarinių plazmocitomų vidaus organuose, kurios daţnai metastazuojasi. Pašalinus, odos ir gleivinių navikus chirurgiškai, navikai neatsinaujina ilgą laiko tarpą, nors aprašyti atvejai, kuomet aptiktamos metastazės limfiniuose mazguose (53).

24

2.TYRIMO METODIKA IR MEDŢIAGOS

Tyrimui naudoti LSMU Veterinarijos akademijos Patologijos centre archyvuoti šunų organų histologiniai mėginiai 2010 – 2015 metais ir 2015 liepos 7d – 2015 rugsėjo 14 d. atliktos praktikos metu veterinarijos klinikoje, UAB „Ernista“, surinkti šunų odos navikų mėginiai. Mėginiai surinkti atlikus eutanaziją ir atliekant patologinį tyrimą arba chirurginių intervencijų metu, prisilaikant gyvūnų gerovės, bei veterinarinių reikalavimų.

Surinkta ir įvertinta Patologijos centro archyvuose saugoma informacija apie paţeidimus šunyse atsiţvelgiant į lytį, amţių ir veislę. Dėl nenurodyto paţeidimo tipo, į taikytus onkologinių susirgimų skaičiavimus neįtraukti 32 šunų organų paţeidimai. Surinkti odos navikų mėginiai paruošiami darbui mikroskopu.

Histologinis tyrimas. 5 mėginiai surinkti, chirurginių operacijų metu ir eutanazavus gyvūnus, UAB „Ernista“ klinikoje. Mėginiai imti laikantis sanitarijos reikalavimų. Jie dėti į 10 proc. formalino buferinį tirpalą. Suvesta visa ţinoma gyvūno informacija, aprašytas tiriamas audinys ar darinys, jo pasireiškimo aplinkybės, lokalizacija ir išvaizda. Surinkti mėginiai pristatyti į Patologijos centro laboratoriją. Tiriamas audinys supjaustytas ir sudėtas į biopsines kasetes, kuriose laikytas 24 val. ir plautas šaltu tekančiu vandeniu norint pašalinti naudotą formalino tirpalą. Tuomet naudojant 60˚, 80˚, 96˚ stiprumo etilo alkoholį ir izopropanolio alkoholį, atlikta audinio dehidratacija audinių įmirkymo aparate. Etilo alkoholiu dehidratacija vyko 2 – 3 val., izopropanolio alkoholiu 1 – 3 val.. Audinius ruošiant impregnavimui parafinu, po dehidratavimo vykdytas skaidrinimo procesas naudojant chloroformą (1 – 3 val.). Paruoštas mėginys impregnuotas parafinu po 1 val.

Sustingę parafininiai blokeliai su tiriamąja medţiaga, naudojant automatinį rotacinį mikrotomą, supjaustyti 4 μm storio mikropjūviais. Atidalintas, nuo blokelio, pjūvis dėtas į vonelę su 37˚C temperatūros vandeniu ir adatėlių pagalba ištiesintas. Iš vandens pjūvis išimamas objektiniu stikleliu. Objektinis stiklelis su mėginiu dţiovintas ir daţytas hematoksilinu ir eozinu, naudojant histologinių pjūvių automatinį daţymo įrenginį. Nudaţyti stikleliai padengti saugojimo dengiamąja terpe ir uţdėtas dengiamasis stiklelis. Gauti preparatai analizuojami mikroskopu. Preparatų histologinis vaizdas fotografuojamas „Olympus DP72 BX63“ analizatoriumi.

Histiocitomų mikroskopinio vertinimo kriterijai. Tiriant odos regresijos laipsnį, įvertintas limfocitų kiekis mėginiuose:

 O – limfocitų preparate nėra;

 + – limfocitų preparate nedidelis kiekis, vyrauja histiocitai;

25

 +++ – limfocitų koncentracija didesnė uţ histiocitų koncentraciją. Sudaryti statistiniai modeliai ir apskaičiuota lyties, veislės ir amţiaus priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimui. Įvertintas šunų odos histiocitomų regresijos laipsnis, remiantis limfocitų kiekiu histologiniuose preparatuose ir įvertintas rodiklių statistinis patikimumas. Tyrimo duomenys patikimi kai p<0,05, p<0,01, ir p<0,001 ir nepatikimi, kai p> 0,05.

26

3.TYRIMŲ REZULTATAI

Iš 2010 – 2015m Patologijos centre surinktų archyvo duomenų ir praktikos metu surinktų mėginių, 580 šunų buvo atlikta histologiniai tyrimai. Navikinių darinių statistiniuose skaičiavimuose nenaudoti 32 paţeidimų atvejai dėl nepilno duomenų pateikimo. Iš 580 šunų, tirtų histologiškai, 149 šunys buvo tiriami dėl navikinių darinių susiformavimo. Kiekvienais metais tiriamų darinių procentinė išraiška, kuri pateikta pirmoje lentelėje, varijuoja.

1 lentelė. Šunys su navikiniais dariniais skaitinė ir procentinė išraiška 2010 – 2015 m.

Metai Navikai Šunyse Šunys su navikais Navikai (proc.) 2010 76 12 15,79 2011 84 27 32,14 2012 62 22 43,55 2013 80 35 43,75 2014 143 29 20,28 2015 135 24 17,78 Viso: 580 149 25,69

27 3 pav. Navikinių darinių susidarymas atskiruose organuose (procentais).

Analizuojant archyvo duomenis, įvertintas procentinis navikinių darinių pasiskirstymas įvairiuose kūno organuose (3 pav.). Paţeistų organų kiekis: šlapimo takai (n=2), inkstai (n=2), limfiniai mazgai (n=4), kasa (n=1), gerklos (n=1), ţarnynas (n=3), bluţnis (n=2), kepenys (n=2), tulţies pūslė (n=1), Oda ir poodis (n=84), varpa (n=1), gimda (n=2), nagas (n=1), gleivinės (n=5), paranalinės liaukos (n=4), pieno liaukos (n=27), sėklidės (n=3), ausies piramidė (n=1), lieţuvis (n=1), smegenys (n=1), antinksčiai (n=2). Bendras navikų paţeidimų skaičius – 150. Skaičius skiriasi nuo šunų su navikiniais dariniais kiekio dėl dviejų tipų navikinių darinių pasireiškimo tame pačiame šunyje. Didţiausia navikinių susirgimų dalis (56 proc.) aptinkama odoje, antroje vietoje – pieno liaukose (18 proc.). Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,001) tarp navikinių paţeidimų kiekio odoje ir kituose organuose.

28 4 pav. Navikų, tirtų šunų organizme, tipas ir pasireiškimo dažnumas procentais.

29 Iš 150 mėginių, su įvairių organų navikiniais dariniais, išskirti 84 (56 proc.) dariniai, susiformavę odoje.

5 pav. Navikai pasireiškiantys odoje, procentinė išraiška.

Tirtuose mėginiuose nustatyta 16 tipų navikų, pasireiškiančių odoje (5 pav.). Pavieniai pasireiškimo atvejai fiksuoti melanomos bei mieloepiteliomos atveju (n=1). Fibrosarkoma, limfoma, hemangiopericitoma ir fibroma pasireiškė po 2 kartus. Plazmocitoma, hemangioma ir histiocitinė sarkoma pasireiškė po 3 kartus, tuo tarpu, bazalioma, epitelioma, sarkoma – po 4 kartus. Daţnai sutiktos mastocitomos (n=10), karcinomos (n=12), lipomos (n=13). Nagrinėjama odos histiocitoma tiriamuose mėginiuose buvo daţniausiai pasireiškiantis odos navikas, sudarantis 21,43 proc. (n=18) visų odoje nustatytų navikų skaičiaus. Odos histiocitomos pasireiškimas lyginant su kitais šunų odoje susiformavusiais navikais yra statistiškai reikšmingas (p<0,001).

30 6 pav. Apvaliųjų ląstelių navikų pasireiškimas odoje (procentais)

Tiriamų šunų duomenų bazėje nustatyti keturių tipų apvaliųjų ląstelių navikiniai dariniai (6 pav.). Uţkrečiamojo šunų lyties organų naviko pasireiškimas neaprašytas. Plazmocitoma ir limfocitoma pasireiškė po 5 kartus (po 13,16 proc.), tuo tarpu, mastocitoma – 10 kartų (26,32 proc.). Odos histiocitoma pasireiškė 18 kartų ir sudarė 47,37 proc. visų aprašytų apvaliųjų ląstelių navikų. Odos histiocitomos pasireiškimas odoje lyginant su kitais apvaliųjų ląstelių navikais odoje statistiškai reikšmingas (p<0,01).

Iš odoje pasireiškiančių 84 diagnozuotų navikinių darinių, atrinkti 18 odos histiocitomų pasireiškimo atvejai (2 lentelė). Nagrinėta lyties, veislės ir gyvūnų amţiaus įtaka odos histiocitomų formavimuisi.

2 lentelė. Šunų, su pasireiškusia odos histiocitoma, duomenys.

Eil. Nr. Gyvūno _rūšis Lytis Veislė Amţius, (metais)

1. Šuo patelė Rotveileris 2

2. Šuo patelė Prancūzų buldogas 0,75

3. Šuo patelė Cveršnauceris 0,5

4. Šuo patelė Bokseris 6

5. Šuo patelė Maltos bišonas 2

6. Šuo patinas Mitelšnauceris 5

7. Šuo patinas Cvergšnauceris 6

8. Šuo patelė Vakarų Škotijos baltasis

terjeras 1,5

9. Šuo patinas Prancūzų buldogas 5

10. Šuo patelė Stafordšyro terjeras 3

11. Šuo patelė Amerikiečių bulterjeras 8

12. Šuo patelė Rotveileris 0,5

31

13. Šuo patinas Dţeko Raselo terjeras 5

14. Šuo patinas Vakarų Škotijos baltasis

terjeras 2

15. Šuo patelė Sibiro haskis 6

16. Šuo patelė Mišrūnas 3

17. Šuo patinas Laiblendo terjeras 1,5

18. Šuo Patinas Amerikiečių

kokerspanielis 2

7 pav. Lyties priklausomybė odos histiocitomų pasireiškimui (procentais).

32 8 pav. Šunų amžiaus rodikliai odos histiocitomos pasireiškimo atveju.

Nagrinėjant 18 tirtų šunų su pasireiškusia odos histiocitoma, gyvūnai suskirstyti į tris atskiras amţiaus grupes: 0 – 3m., 4 – 6m. ir 7 – 10m.. Kiekvienai grupei priskirtas atitinkamas gyvūnų skaičius. Pagal 8 paveikslėlio duomenis matyti, jog 11 atvejų iš 18 pasireiškė gyvūnams iki 3 metų amţiaus, 6 atvejai 4 – 6 m. amţiaus grupei ir 1 atvejis 7 – 10 m. amţiaus grupei. Nustatyta amţiaus įtaka odos histiocitomų pasireiškimui statistiškai reikšminga (p<0,05). Apskaičiuota, kad vyriausias gyvūnas, kuriam buvo nustatyta odos histiocitoma buvo 8 metų amţiaus, jauniausiam gyvūnui – 6 mėnesiai. Šunų amţius vidurkis, naviko pasireiškimo atveju – 3,31 metai.

9 pav. Histiocitomų pasireiškimo dažnumas priklausomai nuo lyties amžiaus grupėse. 0 2 4 6 8 10 12 0 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 10 m. G yv ūn ų sk aičius ( vnt. )

Šunų amţiaus grupė

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 0 - 3 m. 4 - 6 m. 7 - 10 m. G yv ūn ų sk aičius ( vnt. )

Gyvūnų amţiaus grupė

33 Taip pat, gyvūnai suskirstyti į 0 – 3m., 4 – 6m., 7 – 10m. amţiaus grupes, atsiţvelgiant į šuns lytį (9 pav.). Analizuojant odos histiocitomos pasireiškimą patelėms, 8 pasireiškimo atvejai fiksuoti iki 3 metų amţiaus, 2 atvejai 4 – 6m. amţiaus ribose ir 1 – 7 – 10m. amţiaus grupėje. Patinų atvejų daugiausia – 4 – odos histiocitomų pasireiškimo atvejų fiksuota 4 – 6m. amţiaus grupėje, 3 atvejai iki 3 metų amţiaus, 7 – 10 m. amţiaus grupėje tiriamų patinų nebuvo. Amţiaus priklausomybė atskirose lytyse statistiškai nepatikima (p>0,05). Jauniausia patelė su odos histiocitoma – 6 mėnesių amţiaus, patinas – 1,5 metų amţiaus. Vyriausia patelė, kuriai nustatyta odos histiocitoma, buvo 8 metų, tuo tarpu, patinas – 6 metų amţiaus. Patelių, su pasireiškusia odos histiocitoma, amţiaus vidurkis – 3,02 metai, patinų – 3,79 metai.

10 pav. Veislės priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui.

Iš 18 nagrinėtų odos histiocitomos atvejų atsiţvelgiant į šuns lytį (10 pav.), daug pavienių pasireiškimo atvejų nustatyta bokserių, Maltos bišonų, Stafordšyro terjerų, amerikiečių bulterjerų, Dţeko Raselo terjerų, Sibiro haskių, Leiblendo terjerų, amerikiečių kokerspanielių veislių atţvilgiu ir pasireiškimas fiksuojamas vienam mišrūnui. Rotveilerių, prancūzų buldogų ir Vakarų Škotijos baltųjų terjerų veislės atţvilgiu pasireiškimai fiksuoti po du kartus. Tyrime išsiskyrė odos histiocitomos pasireiškimas šnauceriams. Šios veislės atţvilgiu fiksuoti 3 pasireiškimo atvejai iš 18 tiriamųjų. Du cvergšnauceriai, mitelšnauceris ir sugrupuoti į vieną grupę. Veislės priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai nereikšminga (p>0,05).

34 Vertinama limfocitų koncentracija tiriamuosiuose histologiniuose preparatuose (11 - 13 pav.)

11 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, Džeko Raselo terjeras,

patinas, 5 metai. Gausu įvairaus dydžio ir formos navikinių histiocitų. Ląstelės išsidėsčiusios sluoksniais. Limfocitų koncentracija – 0.

12 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, bokseris, patelė, 6 metai.

35 13 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, cvergšnauceris, patelė, 6

mėnesiai. Darinyje didelis kiekis jungiamojo audinio, įvairaus dydžio ir formos histiocitai. Limfocitų koncentracija - ++.

14 pav. Odos histiocitoma. Dažyta hematoksilinu ir eozinu, x400. Šuo, Stafordšyro terjeras, patelė,

36 15 pav. Limfocitų kiekis tiriamuose odos histiocitomos mėginiuose.

Tiriant 18 odos histiocitomos mėginių įvertintas regresijos laipsnis vertinant limfocitų kiekį histologiniame preparate (15 pav.). 33,33 proc. (n=6) vertintuose preparatuose limfocitų nenustatyta (0), 27,78 proc. (n=5) rastas nedidelis limfocitų kiekis (+), 16,67 proc. (n=3) didelė limfocitų koncentracija, tačiau dominavo naviką sudarantys histiocitai (++). 22,22 proc. (n=4) didţiąją naviko dalį sudarė limfocitinės ląstelės (+++). Tyrimas statistiškai nepatikimas (p>0,05).

0,00% 5,00% 10,00% 15,00% 20,00% 25,00% 30,00% 35,00% 0 (+) (++) (+++) A tvej ų ki e ki s (%)

37

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Išnagrinėjus LSMU VA Patologijos centro archyvuose esančius ir praktikos metu surinktų mėginių duomenis, iš 580 histologinių tyrimų atliktų šunims, atrinkti 149 (25,69 proc.) gyvūnai, kuriems pasireiškė navikiniai procesai. Iš viso atlikta 150 histologinių tyrimų, nes vieno gyvūno atveju, pasireiškė dviejų tipų navikiniai dariniai. Odos histiocitomos bendrai nustatytų 150 tyrimų atţvilgiu, sudaro 12 proc. visų pasireiškiančių navikinių darinių. Odos histiocitoma – antras pagal daţnumą organizme pasireiškiantis navikas, nusileidţiantis tik karcinomoms (21,33 proc.). Odos histiocitomos pasireiškimas organizme statistiškai patikimas (p<0,001).

Iš 150 histologinių tyrimų atrinkti 84 odoje susiformavę dariniai. Tai sudaro 56 proc. visų organizme pasireiškiančių navikinių darinių. Tai patvirtina ţinias, jog daţniausiai navikinių procesų paţeidţiamas organas yra oda (27). Odos histiocitoma odos paţeidimuose sudaro 21,43 proc. atvejų ir yra daţniausiai pasireiškiantis darinys. Tai viršija daţniausiai aprašomą odos histiocitomos pasireiškimo procentą (3 – 19 proc.) odoje (26, 28). Odos histiocitomos pasireiškimas odoje statistiškai reikšmingas (p<0,001).

Tiriamuose duomenyse aprašytas 4 apvaliųjų ląstelių tipų navikų pasireiškimas. Neaprašytas nei vienas uţkrečiamo šunų lyties organų naviko atvejis. Iš visų 38 apvaliųjų ląstelių navikų, odos histiocitoma sudarė netgi 47,37 proc. ir buvo daţniausiai sutinkamas apvaliųjų ląstelių navikas. Odos histiocitomos dominavimas lyginant su kitais apvaliųjų ląstelių navikais statistiškai patikimas (p<0,01).

Mokslinėje literatūroje nurodoma, jog odos histiocitomos pasireiškimui lyties polinkio nėra (27, 32), šiame darbe rasta, jog šio tipo navikas daţniau pasireiškia patelių organizme. Iš tirtų 18 odos histiocitomos atvejų, 11 atvejų arba 61,11 proc. pasireiškė patelėms, kuomet likę 7 arba 38,39 proc. – patinams. Lyties priklausomybė odos histiocitomos pasireiškimui statistiškai patikima (p<0,01).

38 Tiriant odos histiocitomos pasireiškimo priklausomybę pagal amţių išskiriant lytis, gaunami skirtingi duomenys. Patelių atveju, 8 pasireiškimo atvejai fiksuojami iki 3 metų amţiaus, 2 atvejai 4 – 6m. amţiaus ribose ir 1 atvejis 7 – 10m. amţiaus grupėje. Patinams daugiausia – 4 – odos histiocitomų pasireiškimo atvejų fiksuojama 4 – 6m. amţiaus grupėje, 3 atvejai iki 3 metų amţiaus, 7 – 10 m. amţiaus grupėje tiriamų patinų nebuvo. Patelių atveju didesnis odos histiocitomos pasireiškimas iki 3 metų amţiaus, patinams daţniau pasireiškia vyresniųjų (4 – 6m.) tarpe. Amţiaus priklausomybė, išskiriant lytį statistiškai nepatikima abejoje lytyse (p>0,05). Jauniausia patelė su odos histiocitoma – 6 mėnesių amţiaus, patinas – 1,5 metų amţiaus. Vyriausia patelė, kuriai nustatyta odos histiocitoma buvo 8 metų, tuo tarpu patinas – 6 metų amţiaus. Tokie tiriamų duomenų rodmenys įtakojo ir amţiaus vidurkių skirtumą lytyse. Patelių, su pasireiškusia odos histiocitoma, amţiaus vidurkis – 3,02 metai, patinų – 3,79 metai. Nagrinėjant mokslinę literatūra nerasta duomenų apie amţiaus įtaką atskirose lytyse.

Dariniai gali susiformuoti ant viso kūno odos paviršiaus, tačiau, daţniausia lokalizacija priekinėje kūno dalyje (29). Daţnai paţeidţiama galvos sritis, nasrai, ausų kaušeliai, kaklas, ypač jaunesniems gyvūnams. Rečiau, vyresnio amţiaus gyvūnams, neoplazijos gali formuotis liemens srityje, ant galūnių, daţnai įtraukiamos pėdos ir pirštai, taip pat aptinkami dariniai kapšelio srityje (25). Tyrimo metu nebuvo galima nustatyti daţniausių pasireiškimo lokalizacijų odoje, dėl jų trūkumo nagrinėjamoje duomenų bazėje.

39 Remiantis moksline literatūra, naviką infiltruojantys T limfocitai turi įtakos spontaniniam odos histiocitomos nykimui (36). Mikroskopuojant naujai susiformavusias histiocitomas, galima pastebėti, jog mėginyje vyrauja naviką sudarantys histiocitai ir, galimai esantis, jungiamasis audinys, tačiau limfocitų neaptinkama. Vėliau navike limfocitų kiekis laipsniškai didėja ir po truputį sudaro vis didesnę procentinę išraišką. Vėlyvosios regresijos stadijos metu preparate pagrinde matoma labai gausi limfocitų ir nedidelė histiocitų koncentracija. Pagal šį bruoţą, galima spręsti, kokiu vystymosi laikotarpiu tyrimui paimtas odos histiocitomos mėginys.

40

5. IŠVADOS

1. Odos histiocitomos pasireiškė 12 proc. tirtų šunų.

2. Odos histiocitoma sudarė 21,43 proc. visų odoje pasireiškiančių navikų atvejų ir šio darbo duomenimis buvo daţniausias odos navikas šunims.

3. Daţniausiai odos histiocitoma pasireiškė iki 3 metų amţiaus gyvūnams. 4. Patelėms navikas pasireiškė daţniau nei patinams.

5. Patelėms navikas diagnozuotas ankstyvesniame amţiuje lyginant su patinais.

6. Šio darbo duomenimis odos histiocitoma daţniausiai sutinkama šnaucerių veislės šunims.

41

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Shahlaee, Amir H., Arceci RJ. Histiocytic disorders. Primary Health Care 2006; 15:340 - 359. 2. Moore PF. A Review of Histiocytic Diseases of Dogs and Cats. Veterinary Pathology 2014

January; 51(1):167-184.

3. Fulmer AK, Mauldin GE. Canine histiocytic neoplasia: An overview. Canadian Veterinary Journal 2007 October; 48:1041 - 1050.

4. Nowak M, Madej JA, Gotowiecka M, Kanzawa H, Dzięgiel P. Inflamatory form of histiocytoma with malignant course in a dog. A case report. Bulletin of the Veterinary Institute in Pulawy 2009; 53:153-157.

5. Ramos-Vara. JA, Miller MA. Immunohistochemical expression of E-cadherin does not distinguish canine cutaneous histiocytoma from other canine round cell tumors. Veterinary Pathology 2011; 48(3):758 - 763.

6. Chorro L, Geissmann F. Development and homeostasis of 'resident' myeloid cells: the case of the Langerhans cell. Trends In Immunology 2010; 31(12):438 - 45.

7. Shahlaee, Amir H., Arceci RJ. Histiocytic disorders. Primary Health Care 2006; 15:340 - 359. 8. Palucka K, Banchereau J. Cancer immunotherapy via dendritic cells. Nature Reviews Cancer 2012

April; 12:265 - 265.

9. Avallone G, Helmbold P, Caniatti M, etc. The spectrum of canine cutaneous perivascular wall tumors: Morphologic, phenotypic and clinical characterization. Veterinary Pathology 2007; 44:607 - 620.

10. Steinman RM, Banchereau J. Taking dendritic cells into medicine. Nature 2007; 449:419 - 426. 11. Boerkamp KM, van Steenbeek FG, Penning LC, Groot-Koerkamp MJA, van Leenen D,

Vos-Loohuis M, et al. The Two Main Forms of Histiocytic Sarcoma in the Predisposed Flatcoated Retriever Dog Display Variation in Gene Expression. PloS 2014 June 2; 9(6).

12. Barger, A. Cytology of neoplasia an essential component of diagnosis. Today‟s Veterinary Practice 2012 September/October; 2(5).

13. Abadie J, Hedan B, Cadieu E, De Brito C, Devauchelle P, Bourgain C, et al. Epidemiology, pathology, and genetics of histiocytic sarcoma in the Bernese mountain dog breed. Journal of Heredity 2009 July - August; 100(1):19 - 27.

14. Moore PF. Histiocytic sarcoma and malignant histiocytosis. www.histiocytosis.ucdavis.edu (internetinė prieiga 2015.12.06).

15. Coomer AR, Liptak J.M. Canine histiocytic diseases. Compedulium 2008 April:202-217.

42 17. Friedrichs KR, Young KM. Histiocytic sarcoma of macrophage origin in a cat: case report with a literature review of feline histiocytic malignancies and comparison with canine hemophagocytic histiocytic sarcoma. Veterinary Clinical Pathology 2008; 37(1):121 - 128.

18. Moore PF, Affolter VK, Vernau W. Canine hemophagocytic histiocytic sarcoma: a proliferative disorder of CD11dþ macrophages. Veterinary Pathology 2006; 43(5):632–645.

19. Shortman K, Naik SH. Steady-state and inflammatory dendritic cell development. Nature Reviews Immunology 2007; 7(1):19 - 30.

20. Baines SJ, McInnes EF, McConnell I. E-cadherin expression in canine cutaneous histiocytomas. Veterinary Record 2008; 162(16):509-513.

21. Moore PF. Histiocytic proliferative diseases. In: Weiss DJ, K. Jane Wardrop, K. Jane. Schalm‟s Veterinary Hematology. 6th ed. Ames: Wiley-Blackwell; 2010. p. 540 - 549.

22. Palmeiro BS, Morris DO, Goldschmidt MH. Cutaneous reactive histiocytosis in dogs: a retrospective evaluation of 32 cases. Veterinary Dermatology 2007; 18(5):332 - 340.

23. Lewis TP. Reactive histiocytosis. 2015; Available at: www.dermatologyforanimals.com. (internetinė prieiga 2015.12.05)

24. ) Jaffe R, Weiss LM, Facchetti F. Tumours derived from Langerhans cells (39). WHO Classification of Tumors of the Haematopoietic and Lymphoid Tissues. 4th ed. Lyon, France; 2008. p. 358–360.

25. Trappler MC, Popovitch CA, Goldschmidt MH, Goldschmidt KH, Risbon RE. Scrotal Tumors in dogs: a retrospective study of 676 cases (1986 - 2010) (7). Canadian Veterinary Journal 2014 January; 55(1):1229 - 1233.

26. Baines, Stephen J. Histiocytes, Histiocytoses and Dendritic Cells: A Review of the Histiocytic Diseases of the Dog. Association of Veterinary Soft Tissue Surgeons. Autumn Scientific Meeting 3rd – 4th October 2008.Surgical Oncology.; 3rd – 4th October 2008.

27. Chikweto A, McNeil P, Bhaiyat MI, Stone D, Sharma RN. Neoplastic and Nonneoplastic Cutaneous Tumors of Dogs in Grenada,West Indies. ISRN Veterinary Science 2011 December 15:1 - 6.

28. Patial V., Masand A., Kumar, N. Gross and histopathological evaluation of canine cutaneous histiocytoma. Comparative Clinical Pathology 2013;22 1267-1269.

29. Villalobos A, Kaplan L. Canine and Feline Geriatric Oncology: Honoring the Human-Animal Bond. 1st ed. Iowa, USA: Blackwell; 2007.

43 31. Dobson JM. Breed-Predispositions to Cancer in Pedigree Dogs. ISRN Veterinary Science 2013;

2013:1-23.

32. Pakhrim B, Kang M, Bae I, Park M, Jee H, You M, et al. Retrospective study of canine cutaneous tumors in Korea. Journal of Veterinary Science 2007; 8(3):229-236.

33. Busch MD, Reilly CM, Luff JA. Feline pulmonary Langerhans cell histiocytosis with multiorgan involvement. Veterinary Pathology 2008; 45(6):816-824.

34. Merad M, Ginhoux F, Collin M. Origin, homeostasis and function of Langerhans cells and other langerin-expressing dendritic cells. Nature Reviews Immunology 2008;8(12):935-947.

35. Fernandez NJ, West KH, Jackson ML, Kidney BA. Immunohistochemical and Histochemical Stains for Differentiating Canine Cutaneous Round Cell Tumors. Veterinary Pathology 2005;42:437 - 445. 36. Moore PF, Affolter VK, Keller SM. Canine inflamed nonepitheliotropic cutaneous T-cell

lymphoma: a diagnostic conundrum. Veterinary Dermatology 2013; 24(1):204 - 211.

37. Kaim U, Moritz A, Failing K, Baumgärtner W. The regression of a canine Langerhans cell tumour is associated with increased expression of IL-2, TNF-alpha,IFN-gamma and iNOS mRNA. Immunology 2006;118(4):472-482.

38. Day MJ, Lopatkin I, Lucke VM, Whitbread TJ. Case report: Multiple cutaneous histiocytomas in a cat. Veterinary Dermatology 2000;11:305-310.

39. Roth L, Perdrizet J. Cutaneous histiocytoma in a goat. Cornell Vet. 1985; 75(2):303.

40. Sutton RH, McLennan MW. Cutaneous histiocytoma in a heifer. J Comp Pathol 1987; 97(4):463; 41. Stephen JW, David MV. Withrow and MacEwen's Small Animal Clinical Oncology. 5th ed. St.

Louis, Missouri, USA: Saundres; 2013.

42. Purohit G. Canine Transmissible Venereal Tumor: A Review. The Internet Journal of Veterinary Medicine 2008;6(1); (internetinė prieiga 2015.11.13).

43. Martins MIM, Ferreira de Souza F, Gobello C. The Canine Transmissible Venereal Tumor: Etiology, Pathology, Diagnosis and Treatment. International Veterinary Information Service (www.ivis.org) 2014 (internetinė prieiga 2015.11.13).

44. Florez MM, Pedraza F, Fabrizio Grandi F, Rocha NS. Cytologic subtypes of canine transmissible venereal tumor. Veterinary Clinical Pathology 2012;41(1):3-5.

45. Marcos R, Santos M, Marrinhas C, Rocha E. Cutaneous transmissible venereal tumor without genital involvement in a prepubertal female dog. Veterinary Clinical Pathology 2006; 35:106-109. 46. Villamil JA, Henry CJ, Bryan JN. Identification of the most common cutaneous neoplasms in dogs

and evaluation of breed and age distributions for selected neoplasms. American Veterinary Medical Association 2011; 239(7):960-965.