Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

LIETUVOS SVEIKATOS MOKLSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

DANGUOLĖS URBELYTĖS

Laukinių pelinių graužikų užsikrėtimas kaspinuočių metacestodais

Lietuvoje

Metacestode infection in free living rodent populiations in Lithuania

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Mindaugas Šarkūnas

KAUNAS 2014

2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Laukinių pelinių grauţikų uţsikrėtimas kaspinuočių metacestodais Lietuvoje.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nenurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimų komisijos sekretorės parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

Turinys

Santrauka lietuvių kalba ... 4

Santrauka anglų kalba ... 5

Įvadas ... 6

Darbo tikslas ir uţdaviniai ... 8

1. LITERARŪROS APŢVALGA ... 9

1.1.Lietuvoje paplitusios pelinių grauţikų rūšys ... 9

1.2.Taeniidae kaspinuočiai, kuriuos platina grauţikai ir jų biologija ... 10

2.Pelinių grauţikų uţsikrėtimas taeniidae kaspinuočių metacestodais.... ...13

2.1.Pelinių grauţikų uţsikrėtimas Taeniidae kaspinuočių metacestodais Centrinėje

Europoje ... 13

2.2.Pelinių grauţikų uţsikrėtimas Taeniidae kaspinuočių metacestodais Rytų

Europoje ... 16

3.MEDŢIAGOS IR METODAI ... 17

3.1.Tyrimo vieta ir gyvūnai... 17

3.2.Tyrimo schema ... 18

3.3.Parazitologiniai tyrimai ir statistinė analizė ... 18

4.REZULTATAI ... 19

4.1.Pavasario tyrimas ... 19

4.2. Rudens tyrimas ... 22

5.REZULTATŲ APTARIMAS ... 27

IŠVADOS ... 29

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 30

4

Santrauka

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Veterinarijos akademija

Laukinių pelinių grauţikų uţsikrėtimas kaspinuočių metacestodais Lietuvoje

Šio darbo tikslas buvo nustatyti gamtoje gyvenančių pelinių grauţikų populiacijos sudėtį ir jų uţsikrėtimą kaspinuočių metacestodais centrinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyje. Tyrimas atliktas 2013 metų pavasario ir rudens laikotarpiais. Grauţikų gaudymui vietovės pasirinktos keturiuose rajonuose. Grauţikai buvo gaudomi mušamaisiais spąstukais, juos dėliojant kvadratais pasirinktose vietovėse. Nustatyta, kad Lietuvos centrinėje ir pietvakarinėje dalyse vyraujančios grauţikų gentys yra Microtus spp. Apodemus agrarius, Sorex spp., Myodes glareolus, Apodemus flavicolis. Smulkieji grauţikai buvo tiriami parazitologijos laboratorijoje, vizualiai apţiūrimos kepenys. Nustatyta, kad labiausiai paplitusi ir daugiausiai rasta kaspinuočių metacestodų pas Microtus spp. genties grauţikus, kurių pagauta 314 vnt. Jų uţsikrėtimas gausiausias 10,5 proc. (95 %; PI 7,3-14,4), Myodes spp. uţsikrėtimas siekė 8,2 proc. (95 % PI 2,3-19,6), Sorex spp. 7.3 proc. (95%; PI 2,0- 17,6), Apodemus spp. 1,6 proc. (95 %; PI 0,2-5,6), Arvicola spp. 50 proc. (95 %; PI 1.3-98.7), Talpa europea 4.5 proc. uţsikrėtimas (95 %; PI 0,1-22,8).

5

Summary

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES VETERINARY ACADEMY

Metacestode infection in free living rodent populiations in Lithuania

The aim of this study was to identify the composition of free living rodent populations and their infection with metacestodes in central and south-west Lithuania. The study was performed in spring and autumn of 2013. Sampling sites were selected in four different districts. Rodents were caught using snap trappings by setting them in squareswithin chosen areas. Small rodents were investigated by visual examination of livers in the laboratory of parasitology. It was found that dominated genus of rodents were Microtus spp., Apodemus agrarius, Sorex spp., Myodes glareolus and Apodemus flavicolis. Microtus spp.(n=314) were the most frequently (10.5 %; 95 % CI 7,3-14,4) infected species with metacestodes. Other species infected were Myodes spp.(8,2 %; 95 % CI 2,3-19,6), Sorex spp. (7,3 %; 95% CI 2,0- 17,6), Apodemus spp. (1,6 %; 95 % CI 0,2-5,6) and Arvicola spp. (50 %; 95 % CI 1,3-98,7).

Keywords: Rodents, helmints, metacestodes

6

Įvadas

Cestodų klasės helmintų sukeliamos ligos vadinamos cestodozėmis. Ligą gali sukelti ne tik pagrindinių šeimininkų organizme parazituojantys subrendę cestodai, bet ir tarpinių šeimininkų organizme išsisvysčiusios cestotų lervos, pvz. E. multilocularis tarpiniai šeimininkai – laukiniai peliniai grauţikai, paprastai Rodentia būrio atstovai, kurių organizmuose ir parazituoja alveokoko lervos. Galutiniai šeimininkai daţniausiai yra lapės (Romig et al. 2006). Taenia taeniaeformis daţnai parazituoja kačių, lūšių plonojoje ţarnoje. Jų tarpiniai šeimininkai yra pelės ir ţiurkės. (M. Šarkūnas, 2005)

Taigi T. taeniaformisir E. multilocularis parazitų perdavimo ciklas vyksta gamtoje ir galutiniai šeimininkai yra mesėdţiai, o tarpinis šeimininkas - daţniausiai grauţikai. Europoje numanomi tarpiniai šeimininkai E. multilocularis yra Microtus arvalis ir Arvicola terrestis (T. Romig et. al. 2006). Nūtrijos (Myocastor coypus) ir ondatros (Ondatra zibethicus) yra daţnos šių parazitų platintojos, jų uţsikrėtimas gausiausias, jos natūraliai gyvena visoje Europoje, todėl ir jos yra galimos cestodų klasės parazitų platintojos.(Umhang et al., 2013).

Lietuvoje tarpinių šeimininkų rūšis perduodanti kaspinuočių metacestodus nėra tiksliai ţinoma. Nors daţniausi lauko grauţikai Lietuvoje yra Microtus spp., Apodemus agrarius ir Myodes glareolus, bet remiantis atlikto tyrimo duomenimis kai kuriuose Lietuvos rajonuose, iš kurių pasirinktos endeminės ir kontrolinės vietovės, galima būtų manyti, kad Lietuvoje galimi tarpiniai šeimininkai pernešinėjant kaspinuočių metacestodus yra tik Microtus spp.

Naminiai gyvūnai taip pat yra tinkami galutiniai šeimininkai E. multilocularis, tik parazito vystymosi laikotarpis yra ilgesnis nei pas lapes, nors uţsikrėtimo lygis Europoje nėra didelis. (Antolova et al., 2008). Nors kai kurių kačių tyrimas rodo, kad jų uţsikrėtimas AE intensyvesnis, bet infekcijos lygis ţemesnis nei šunų (Kapel et al., 2006). Beto pavyzdţiui katės medţiodamos smulkiuosius grauţikus gali uţsikrėsti šiuo parazitu kaip ir kitais pavyzdţiui Taeniateaniformis (Al-Jashamy et al., 2007). Namuose gyvenantis uţsikrėtęs gyvūnas kiaušinėlius išplatins namų aplinkoje. Taip pat gali atsitikti ir su kitais naminiais gyvūnais, kurie medţioja smulkiuosius grauţikus, kurie tampa ne tik grobių naminiams mėsėdţiams grauţikams, bet ir galimai kaspinuočių platintojais. Viena iš prevencijos priemonių, norint išvenkti susirgimo yra ţinojimas kokie gi smulkieji grauţikai platina kaspinuočius. Tuomet galima imtis tolimesnių veiksmų apsisaugant nuo susirgimo. Kadangi šį

7 susirgimą platina ne tik laukiniai, bet ir naminiai gyvūnai turintys tiesiogini kontaktą su ţmogumi, šis parazitinis susirgimas svarbus ir ţmonėms.

Kiaulių ir šunų alveokokinės echinokokozės uţsikrėtimairodo, kad E.multilocularis perdavimas daţnai vyksta ir kaimo aplinkoje(Bruţinskaite, Šarkūnas et al., 2009). T.taeniaformis daţniausiai uţsikrėčiama kai yra medţiojami smulkieji grauţikai. Betokaimo vietovėse šie susirgimai dar pavojingesni, nes išplatinti kiaušinėliai gali patekti į ţemės ūkio paskirties gyvūnų pašarą ar gyvenamąją aplinką, uţsikrėtę ţemės ūkio gyvuliai pvz. kiaulės, dėl cistos augimo ir vystymosi ir dėl suaugusio kaspinuočio parazitavimo nepriaugs reikiamo priesvorio, o esant gausiam uţsikrėtimui gali net liesėti, o tai sukels ne tik susirgimą, bet ir ekonominių nuostolių gyvūnų savininkui, kurių sunkumas priklausys nuo to kiek gyvulių yra uţsikrėtę.

Kaip jau buvo minėta gali uţsikrėsti ir naminiai gyvūnai, o ypač tie, kurie ne tik gyvena miesto aplinkoje, bet ir periodiškai ją pakeičia į kaimo aplinką. Tai svarbus faktorius jų sveikatai, kadangi šie susirgimai sunkiai diagnozuojami net ir ţmonėms ir jų gydymas sudėtingas. Vadinasi susiduriame su susirgimu, kuris yra dar pavojingesnis naminiams gyvūnams, kadangi jiems dar sunkiau diagnozuoti ir gydyti šį susirgimą.

Taigi norint ţinoti visą parazitų perdavimo ciklą Lietuvoje būtina išsiaiškinti kokios grauţikų rūšys vaidina didţiausią ir svarbiausią vaidmenį platinant kaspinuočių metacestodus. Kadangi daţnai naminiai gyvūnai pavyzdţiui šunys ir katės gali būti uţsikrėtę, tai kelia susirūpinimą vertinant riziką uţsikrėsti ir ţmogui.

8

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Darbo tikslas: Nustatyti laukinių pelinių grauţikų populiacijos sudėtį ir jų uţsikrėtimą kaspinuočių metacestodais centrinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyje.

Darbo uždaviniai:

1. Nustayti laukinių pelinių grauţikų populiacijos sudėtįįvairiuose biotopuose pavasario ir rudens laikotarpiais

2. Ištirti pelinius grauţikus kaspinuočių metacestodų atţvilgiu ir nustatyti kaspinuočių metacestodų paplitimą tarp pelinių grauţikų įvairiuose biotopuose pavasarį.

3. Ištirti pelinius grauţikus kaspinuočių metacestodų atţvilgiu ir nustatyti kaspinuočių metacestodų paplitimą tarp pelinių grauţikų įvairiuose biotopuose rudenį.

9

1. LITERARŪROS APŢVALGA

1.1. Lietuvoje paplitusios pelinių grauţikų rūšys

Grauţikai (lot.Rodentia) – gausiausias rūšių skaičiumi ţinduolių būrys. Jų galūnės penkiapirštės, griaučiuose visada yra raktikauliai, kurie skirtingų grauţikų grupių išsivystę nevienodai. Priekiniai dantys dideli, lenkti, kalto formos, gelsvų atspalvių, neturintys šaknų. Stambūs 2 viršutiniai ir apatiniai kandţiai, iltinių dantų nėra, todėl tarp kandţių ir skruostinių dantų yra tarpas (diastema). Visaėdţių grauţikų skruostiniai dantys gumburiuoti, o augalėdţių iš tų gumburų būna susidariusios kietos skersinės emalio raukšlės. Judindamas apatinį ţandą pirmyn ir atgal, gyvūnas pertrina šiurkštų augalinį maistą. Iš viso turi iki 22 dantų, pieniniai dantys redukuoti. Grauţikų ţarnynas ilgas, akloji ţarna didelė (visaėdţių maţesnė). Dauguma grauţikų gyvena neilgai, tačiau jie labai vislūs. Lytiškai subręsta anksti, veda daug jauniklių. Be to, smulkūs grauţikai kasmet veda po 3 - 4 vadas. Jaunikliai gimsta labai nevienodai išsivystę: pelinių grauţikų – pliki ir akli, o bebro ir jūros kiaulytės – apaugę plaukais ir greitai pradeda regėti. Gyvenimo būdas labai įvairus. Artėjant ţiemai, daugelis krauna maisto atsargas arba giliai įminga. Grauţikai gamtoje labai svarbūs. Jais minta įvairūs ropliai, dauguma paukščių ir ţinduolių. Kaikurie grauţikai yra ir ţemės ūkio kenkėjai, o kai kurie platina pavojingas ligas. Pasaulyje yra apie 1700 grauţikų rūšių. Lietuvoje – 21. Grauţikų sistematika nenusistovėjusi. Vieni juos skirsto pagal ţando raumenis į 3 pobūrius: voveriniai grauţikai (lot.Sciuromorpha), peliniai grauţikai (Myomorpha) ir kaviomorfinai grauţikai (lot.Caviomorpha). Kiti skirsto į du pobūrius: Sciurognathi ir Hystricognathi (Ellerman et al.,2013; Vindgradovae al., 2013, Wilson et all., 2005;Carleton., et al. 2005).

Tiriant smulkiuosius grauţikus Lietuvoje, šiaurinėje jos dalyje buvo pagauti 1149 smulkieji grauţikai priklausantys 13 rūšių: Kirstukas (Sorex araneus), Ţvirblinis kirstukas (Sorex minutus), Vandens kirstukas (Neomys fodiens). Rudasis pelėnas (Myodes glareolus), Pievinis pelėnas (Microtus agrestis), buvo daţnai pagaunamas Paprastasis pelėnas (Microtus arvalis/Rossiaemeridionalis), Pelkinis pelėnas (Microtus Oeconomus), Pelė maţylė (Micromys minutus), Dryţuotoji laukų pelė (Apodemus agrarius), Geltonakaklė pelė (Apodemus avicollis) Ţvirblinė pelė (Apodemus uralensis), Naminė pelė (Mus musculus) ir Šiaurės berţinė pelė (Sicista betulina) (Alejūnas ir kiti, 2010). Ignalinos atominės elektrinės regione buvo pagauta 3 826 smulkiųjų grauţikų. Pagautos rūšys: Kurmiai (Talpa europaea), Rudoji ţiurkė (Rattus norvegicus) ir Juodoji ţiurkė (R. Rattus). Pastarosios buvo sugautos atsitiktinai. Kitos rūšys: Kirstukas (Sorex araneus),

10 Ţvirblinis kirstukas (S. minutus) Vandens kirstukas (Neomys fodiens), Berţinė pelė (Sicista betulina), Naminė pelė (Mus musculus), Dirvinė pelė (Apodemus agrarius), Geltonkaklelė pelė (A. flavicollis), Medţio pelė (A. sylvaticus), Lauko pelė (Micromys minutus), Pelėnai Rudasis pelėnas (Myodes glareolus), Vandens pelėnas (Arvicola terrestris), daţni pelėnai: Paprastasis pelėnas (Microtus arvalis), Pelkinis pelėnas (M.Oeconomus) ir Trumpauodegis pelėnas (M.agrestis). Taigi Ignalinos atominės elektrinės regione suformavo maţų ţinduolių fauną (Balčiauskas 2005m). Rytų Lietuvoje daţniausios rūšys buvo kirstukas (S.araneus),Rudasis pelėnas (M.glareolu)s ir Paprastasis pelėnas (M.arvalis), o rečiausios buvo Berţinė pelė (S.betulina), Vandens kirstukas (N.fodien)s ir Pelė maţylė (M.minutus). Kitos rūšys pagal jų pasiskirstymą liko tarpinės. Viso buvo pagautos tokios grauţikų rūšys: Kirstukas (S. araneus), Ţvirblinis kirstukas (S. minutus), Vandens kirstukas (N. fodiens), Berţinė pelė (S. betulina), Rudasis pelėnas (M. glareolus), Parastasis pelėnas (M. arvalis), Pievinis pelėnas (M. agrestis), Pelė maţylė (M. minutus), Dirvinė pelė (A. agrarius), Geltonkaklė pelė (A. flavicollis), Naminė pelė (M. musculus) (Maţeikytė 2002).

1.2.Taeniidae kaspinuočiai, kuriuos platina grauţikai ir jų biologija

Echinococcus multilocularis yra smulkus, kaspinuotis, jo ilgis, kai cestodas įsitvirtina plonosios ţarnos gleivinėjės yra 1,3-7 mm. Iš išorės kaspinuotį dengia tegumentas, per ji vyksta maisto medţiagų absorbcija.) Po tegumentu yra raumeninių ląstelių sluoksnis ir parenchima, kuri uţpildo tarpus tarp organų. Skoleksas yra su 4-iais apvaliais siurbtukais ant kurių yra chitininių kabliukų vainikėlis ir straubliukas. Viršutinėje skolekso dalyje yra straubliukas, ant jo išsidėstę dvigubu vainikėliu kabliukai (28–32 kabliukai). Lervos sudarytos iš kaklelio su 2–4-iais nareliais (proglotidus). Paskutinis 0,57–0,96 mm ilgio narelis sudaro maţiau nei pusę viso parazito kūno. Dalį narelio uţpildo maišo formos gimda, parazitas neturi šoninių ataugų. Kaklelio zonoje nuolat formuojasi nauji nareliai ir nustumia tolyn ankščiau susiformavusius. E.multilocularis lerva (metacestodas) yra standus naviką primenantis mazgas, sudarytas iš smulkių pūslelių, sujungtų suvešėjusiu jungiamuoju audiniu. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervinės formos echinokoko cistos, jos būna glaudţiai prigludusios vieną prie kitos prisipildţiusios ţelatininio skysčio, o gemalinės galvutės būna atskirose kamerose. Daugelis šių lervų gali būti, be gemalinių galvučių. Šios rūšies pūslėms būdingas infiltracinis ir metastazinis augimas. Galutinė forma – suaugęs kaspinuotis. Parazito vystymasis vyksta dviejų šeimininkų organizmuose – galutinio šeimininko organizme parazituoja suaugę kaspinuočiai, tarpinio šeimininko

11 organizme – alveokoko lervos – cistos (metacestodai). Kartais parazitai patenka į netipinių tarpinių šeimininkų organizmą, kur jų vystymosi ciklas nutrūksta ir kaspinuotis negali būti perduotas kitam šeimininkui. Tarpiniai šeimininkai – laukiniai peliniai grauţikai, paprastai Rodentia būrio atstovai, kurių organizmuose ir parazituoja alveokoko lervos. Tarpinių šeimininkų organizmuose lervos daţniausiai lokalizuojasi kepenyse, retai kituose organuose. Lervos tarpinių šeimininkų organizmuose išsivysto per 2–6 mėnesius po uţsikrėtimo ir ilgai išsilaiko gyvybingos. Gamtoje grauţikai uţsikrečia suėsdami maisto, uţteršto kiaušinėliais ar subrendusiais nareliais. Taip pat echinokokų kiaušinėliais uţsikrečiama per uţterštą vandenį. Alveokoko galutiniai šeimininkai yra lapės, rečiau šunys, kartais gali uţsikrėsti vilkai ir katės. Galutiniai šeimininkai uţsikrečia suėsdami grauţikus, kurių vidaus organuose yra alveokoko lervų. Galutinio šeimininko ţarnyne iš protoskoleksų, kurie yra cistoje, vystosi suaugę kaspinuočiai. Jų gali išsivystyti labai daug, nes kiekviena cista gali turėti daugybę protoskoleksų. Alveokokas galutinio šeimininko virškinimo trakte iki suaugusio kaspinuočio išsivysto per 34 – 49 dienas. Kiaušinėliai pradeda išsiskirti praėjus 34 – 85 dienoms po uţsikrėtimo ir jų išsiskyrimas gali tęstis 5 – 6 mėnesius, kartais ilgiau kaip metus.Jie įsiskverbia į ţarnos sienelę ir patenka į kraujo apytakos ratą. Kraujas lervas daţniausiai nuneša į kepenis, rečiau – į kitus organus. Audiniuose pradeda vystytis echinokokinės pūslės (cistos). E.multilocularis lervos tarpinių šeimininkų organizme yra alveoliarinės struktūros, sudarytos iš daugybės maţų, nuo < 1 mm iki 3 cm diametro, pūslelių, jungiamojo audinio stromoje. Alveokokų lervos auga dauginantis germinalinei membranai, endogeninio ir egzogeninio pumpuravimosi būdu. Germinalinė membrana infiltruodama į aplinkinius audinius perauga kepenų audinį ar gretimus organus, susiformuojant vamzdelio ar cistos pavidalo struktūroms. Kiekviena pūslelė turi sienelę, kurios sudaro cistas. Subrendęs, prisipildęs kiaušinėlių paskutinis kaspinuočio narelis atitrūksta nuo jo kūno ir su išmatomis patenka į aplinką ar aktyviai susitraukinėdamas iššliauţia per išeinamąją angą. Nareliui susitraukinėjant išspaudţiami kiaušinėliai, kurie prikimba prie gyvūno kailio. Taip pat su išmatomis patekę ant ţemės nareliai gali nušliauţti 25 cm ilgio atkarpą, palikdami ant ţemės ir ţolės daugybę kiaušinėlių. Viename narelyje gali būti nuo 200 iki 800 kaspinuočio kiaušinėlių. Plitimui reikšmės turi alveokoko kiaušinėlių gyvybingumas aplinkoje. Jie ant ţemės paviršiaus išlieka gyvybingi 1–2,5 mėnesio (kartais iki 1 metų), patalpose ant namų apyvokos daiktų – iki 12 mėnesių, ant darţovių, ţalumynų, ţolės – 1,5 mėnesio, vandenyje – iki 2 metų. Kiaušinėliai yra atsparūs ţemos temperatūros poveikiui, išlieka gyvybingi esant -37°C temperatūrai. Jie jautrūs aukštai temperatūrai, nuo + 60C iki +80C temperatūroje ţūna per 5 minutes. Ant dirvoţemio paviršiaus pavėsyje kiaušinėliai išgyvena iki mėnesio, ant ţolės – iki pusantro. Tačiau jie neatsparūs tiesioginiams saulės spinduliams, išdţiūvimui. Priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės

12 kiaušinėliai gali išlikti gyvybingi nuo 3 dienų iki 2 metų. (Ambrozaitis, Barakauskienė, Bartulienė ir kiti, 2006).

Teanija taeniaeformis

Plačiai paplitęs cestodas, kuris parazituoja Fealine, Canidae ir Mustelidae plėšrūnų šeimose įskaitant namines kates ir šunis. Jų tarpiniaišeimininkaiyrapelės,ţiurkės, ondatros, voverės, triušiai, kitigrauţikai, šikšnosparniai ir ţmogaus. Suaugę helmintai būna iki 60 cm ilgio, jie pasiekia tokį ilgi jau suaugę ir parazituoja galutinių šeimininkų plonojoje ţarnoje. Skolekas turi keturis siurbtukus ir ant straubliuko dvi eiles chitininių kabliukų. Kaklelio dalis yra labai menka, jos beveik nėra, todėl iškart eina stobilė. (Al-Jashamy, Islam, 2007). Paskuitiniai stobilės narelia yra uţapvalinti. Gimda turi 5-9 lateralines atšakas. Tenijų kiaušinėliai būna 31-36 mikrometrų skersmens. Laukiniamevystymosi cikle dalyvauja laukinės katės, lūšys ir laukiniai grauţikai. Uţsikrėtę mėsėdţiai su išmatomis išskiria tenijų narelius su kaišinėliais. Nareliams suplyšus į apliką pasklinda kiaušinėliai. Viename narelyje gali būti iki 12000 kiaušinėlių. Juos prarija tarpiniai šeiminikai. Praėjus 40 dienų po uţsikrėtimo, kepenyse iš onkosferų vystosi stobilocerkai (Strobilocerkus fasciolaris). Tai apvali, gelsvos spalvos, 8-10 mm skersmens cista. Jos viduje yra lerva su skoleksu ir stroble iš progloditų. Nuo uţsikrėtimo praėjus 60 dienų, stobilocerkai tampa invaziniai. Mėsėdţiai šiais cestodais uţsikrėčia suėdę uţsikrėtusius tarpinius šeimininkus. Pagrindinio šeimininko virškinimo trakte galinė strobilės dalis suvirškinama,o skolekas prisitvirtina prie ţarnų sienos, per 36-40 dienų iš jos išauga ir suberta cestodas (Bowman et al., 2008; Little, 2011).

Pirmieji nareliai būna nelytiniai ir nedideli, o tolesni hermafroditiniai. Centrinėje narelių dalyje išsidėsčiusios skersinių raumenų skaidulos dalija parenchimą į kortikalinę ir meduliarinę dalį. Šių zonų riboje yra dorsaliniai ir ventraliniai išilginiai raumenys, o tarp jų yra silpnai išsivystę dorsoventraliniai raumenys. Meduliarinėje dalyje išsidėstę dauginimosi, ekskrecinėsir nervų sistemos organai. Narelio šonuose yra du šalinimo kanalai, kurie narelio apačioje jungiasi skersiniu kanalu. Kaspinuočių šalinimo sistema yra protonefritinio tipo. Iš šoninių kanalų šakojasi smulkūs kanalėliai, kurių galuose yra galinės ląstelės. Šoniniai kanalai prasideda kaklelio srityje, nenutrūkdami eina per visą strobilę ir baigiasi angelėmis paskuitiniame narelyje. Lygiagrečiai su šalinimo kanalais, arčiau narelio krašto yra du nerviniai kamienai. Jie prasideda galvutės nerviniame mazge. Hermafroditinės lytinės sistemos vyriški ir moteriški organai yra kiekviename subrendusiame narelyje. Paskutiniuoseapvaisintuose nareliuose šie organai redukuojasi, todėl lieka tik apvaisintų kiaušinėlių prisipildţiusi gimda, šie nareliai vadinami apvaisintais.Moteriškoji lytinė sistema prasideda kiaušide, kuri sudaryta iš dviejų dalių iš šakotų kanalėlių. Kiaušidţių kanalėliuose vystosi kiaušinėliai. Kiaušintakyje yra spermos imtuvas, kuriame kaupiamos spermos atsargos. Iš kiaušidės per

13 kiaušintakius kiaušinėliai patenka į pūslės pavidalo liauką ootipą. Į ootipą atsiveria trynio liaukos latakas ir gimda. Gimda būna uţdaras maišelis kiaušinėliams saugoti. Vyriška lytinė sistema sudaryta iš difuziškai parenchimoje išsidėsčiusių pūslelių, vadinamų sėklidėmis. Jų kiekviename narelyje gali būti iki 1000 ir daugiau. Sėklidės atsiveria į vamzdelio formos plonus sėklos išvedamuosius latakėlius, kurie jungiasi į neporinį sėklatakį. Sėklatakis eina skersai kiekvieno narelio ir baigiasi kopuliacijos organu – citrusu, esančiu citruso maišelyje. Vyriški ir moteriški lytiniai organai baigiasi genitalinėmis poromis, kurios lateraliniame krašte atsiveria šalia kiekvieno narelio ir sudaro bendrą genitalinę porą (Mondal et al. 2009; McDougald 2003;Llewellyn 1987;Cheng 1986).

2. Pelinių grauţikų uţsikrėtimas taeniidae kaspinuočių metacestodais

2.1. Pelinių grauţikų uţsikrėtimas Taeniidae kaspinuočių metacestodais

Centrinėje Europoje

Iki 1990-ųjų, E. multilocularis paplitimo sritis buvo ţinoma tik Pietų ir CentrinėjeEuropoje. Jo paplitimas buvo nustatytas Danijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Centrinėje Pracūzijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir Šiaurinėje Italijoje (Marcinkute et al. 2005; Casulli et al. 2005). Šis parazitas taip pat aptinkamas kaikuriose Europos ir Centrinės Azijos vietovėse (Braţinskaite ir kiti, 2006, 2007; Schweiger et al, 2007; Nahorski et al, 2013; Schneider et al, 2013). Išaugusios endeminės zonos gali pasitaikyti ir šiauriniame regione prie Alpių, tarp Lenkijos ir Slovakijos, Prancūzijos, Šveicarijos ir Vokietijos kalnuotose vietovėse, kurios driekiasi iš Pietų Belgijos į Vidurio Vokietiją (Hanosset et al. 2005; Malczewski, et al. 2004; Miterpakova et al 2004; König). T.taeniformis rūšis laikoma plačiai pasiskirsčiusia geografiškai, tačiau daugumadomenų apieT.taeniformiscestodo paplitimą yra Azijoje,o Europoje apie šį parazitą duomenų yra maţai (Kataranovski et al. 2010). Kalbant apie gyvūnų uţsikrėtimą helmintais reiktų paminėti ir jų gyvenamąją aplinką. Pavyzdţiui,Apodemus genties trys rūšys A. Sylavicus, A. Flavicplis irA. Agrarius gyvena skirtingose aplinkose. A. sylvaticus yraprisitaikiusi gyventipusiau natūraliose įvairiose buveinėse (Schlitteret al,2008). A. flavicollis miškuose ir miškų pakraščiuose (Amoriet al,2008). A.agrariuspievų ir kultivuojamų laukų plotuose (Kaneko et al., 2008). Kitos trys Apodemus genties rūšys yra prisitaikiusios gyventi pievose. Tai: Sorex spp. S. araneus ir S. minutus. Jie yra daugiau bendruomeniški, gyvenantys įvairiose daugiausia didelėse buveinėse, pavyzdţiui, miškuose (Huttereret

14 al., 2008a; Hutterer et al, 2008b; Mortelliti, Boitani, 2009) ir atviruose ţemės ūkio kraštovaizdţiuose (Shenbrot et al., 2008). Nūtrijos natūraliai gyvena visoje Europoje.

Vokietijoje atliktame tyrime dviejų gausiausių grauţikų rūšių atstovai: 27 Apodemus flavicolis ir 33 A. Sylvaticus buvo tiriami dėl jų endoparazitų ir ektoparazitų faunos. Grauţikai buvo pagauti Dormagene, Šiauriniame Vestfaleno mieste, Vokietijoje. Viso buvo aptikta 20 skirtingų parazitų rūšių: 13 endoparazitų (2 Digenea, 5 Cestoda, 7 Nematoda) ir 7 ektoparazitų (5 Insecta ir 2 Arachnidae) rūšys. 13 endoparazitų rūšių gyveno abiejuose tirtose grauţikų rūšyse. Atliktame tyrime nustatyta,kad nematodailyginant su kitais endoparazitais vyravo grauţikų organizmuose. A. flavicollisturėjo 1-7 /edoparazitų rūšis (vid. 4.0), tuo tarpu A.sylaticus buvo uţsikrėte 1-9 ekto-/edoparazitų (vid. 4.4). A.flovicollis parazitų įvairovė buvo neţymiai maţesnė lyginant su A.sylvaticus. Abiejų tyrinėtų grauţikų rezultatai rodė nepaprastus panašumus lyginant jų endoprazitus ir ektoparazitų faunos sudėtį, kuri yra siejama su jų vienoda gyvenamąja aplinka tirtoje vietovėje (Klimpel et al. 2007).Vokietijoje buvo tirtos ir nutrijos Myocastor coypus, kurių populiacija dabar auga greičiausiai dėl klimato pakitimų, o ateityje ši rūšis gali suvaidinti nemaţą vaidmenį E.multilocularis perdavime ir paplitime (Jenkins et al., 2005; Romig et al. 2006; Berke et al. 2008; Malczewski et al. 2008). Nūtrijos ( Myocastor coypus ) kaip ir ondatros (Ondatra zibethicus) yra daţnos parazitų paltintojos, jų uţsikrėtimas gausiausias. Jos yra laikomos kenkėjais, ir gali būti uţsikrėtusios kelių ligų sukėlėjais. Parazitais gali uţkrėsti laukinės gamtos gyvulius, naminius gyvūnus. Tyrimo metu buvo pagauta 817 vandens grauţikų. Skrodimo metu pakitimai buvo pastebėti kepenyse pas 21 nūtriją ir 104 ondatrą. Buvo rasti tokie parazitai: Taenia taeniaformis, Taenia mustelae, Taenia polyacantha ir Taenia Martis. 2 nūtrijų ir 2 ondatrų kepenyse rata ir E. multilocularis infekcijos (Umhang et al., 2013).

Lenkijoje atliktame tyrime nustatyta, kad vidutinis E. multilocularispaplitimas pas lapes buvo 3,6% Świętokrzyskie ir 18,2% Lubelskie provincijose. Nustatyta, kad tarpiniai galimi šeiminkai yra smulkieji grauţikai daţniausiai Arvicoline. ( J. Karamon, J. Sroka et al., 2011). Tirtoje Rytų Lenkijoje rasti vyraujantys grauţikai buvo: A.flavicollis ir C.glareolus, kurių tankumo padidėjimą lėmė keletas veiksnių, tai yra sėkliniai augalai ir temperatūra.

Slovakijoje atliktame tyrime nustatytą lapių uţsikrėtimą E. multilocularis lėmė didelis uţsikrėtusių tarpinių šeimininkų Microtus arvalis tankis, kurieurie gyvena miškų aplinkoje, maitinasi augalais ir miško uogom ir gali migruoti į pievas (Miterpáková, 2006).

Centrinėse ir Rytų Europos šalyse Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijos Respublikoje ir Vengrijoje padidėjo lapių populiacija ir tai sudarė palankias sąlygas atsitiktiniam E.multilocularis

15 paplitimu ir endeminių regionų plėtrai. Čekijos Respublikoje vygdomi grauţikų tyrimai ir gaudomi grauţikai. Vieno tyrimo metu buvo pagauti ir ištirti 157 grauţikai ir1kirstukas. Buvo sugautos tokios grauţikų rūšys: A. flavicollis 77, A.sylvaticus 34, Musmusculus 2, Clethrionomysglareolus 41, Microtusarvalis 2, Microtusagrestis 1. (Weidmann et al., 2005; Sréter et al., 2003) Dėl juose rastų helmintų manoma, jog jie yra galimi metacestodų platintojai.

Austrijoje atliktame tyrime tirtas lapių uţsikrėtimas E. multilocularis. Tyrime išsiaiskinta, kad tarpiniai šeimininkai daugiausia yra pelėnai: Arvcola tesrrestis, Microtus arvalis ir Ondartra zibethicu). Jie yra daţniausias lapių grobis, kuris turi diţiausią tikimybę uţkrėsti lapes E. multilocularis. (Duscher et al. 2006). Austrijoje T.taeniaeformis pirmą kartą aptiktas pas grauţikus M.arvis ir A. tesrrestis (Führer et al., 2010).

Slovėnijoje keturiuose jos regionuose (centriniame, rytų, vakarų, pietų regionuose) parazitologinis tyrimas patvirtinto suaugusiųjų E. multilocularis buvimą lapėse 11/428 (2,6%). Čia tarpinis šeimininkas yra A.flavicollis, kadangi juose rasta daugiausiai metacestodų (Rataj et al., 2010 ).

Serbijoje atliktame tyrime tirtos laukinės Norvegijos ţiurkės (Rattus norvegicus) miestų ir priemiesčių teritorijose Belgrade. Tyrimas buvo vykdomas dėl C. hepatikum ir Taenia taeniaeformis metacestodų buvimo kepenyse. Deja, bet nėra sistemingų tyrimų, kurių dėka galima būtų nustatyti T.taeniaeformis Norvegijos ţiurkių tarpe. Infekcijos paplitimas laukinių ţiurkių tarpe, kaimo ir miesto buveinėse pasirodė esąs didesnis, lyginant su duomenimis Europoje. Bendras infekcijos paplitimas buvo 10,9% C.hepaticum ir 29,9% T.taeniaeformis (Kataranovski et al., 2010).

Šveicarijoje atliktame tyrime bendras paplitimas E.multilocularis 15,1% ir T.taeniaeformis buvo 23,4%, iš pagautų 856 A.terrestris Ciuriche. Paplitimas buvo maţesnis jauniklių tarpe (3 mėnesiai:. E.multilocularis 7,6%, T. taeniaeformis 17,9%) nei vyresnio amţiaus gyvūnuose (>7mėnesių: 32,6% ir 34,8%). Tik 12-oje iš 129-ių E.multilocularis infekuotų pelėnų buvo rasti protoskoleksai. Panašia proporcija buvo uţkrėtę ir pelėnai, kurie buvo jaunesni nei 5 mėnesių ir 0,5mėnesio amţiaus (12,8% ir 11,9%) (Burlet et al., 2011).

Latvijoje ištirtos 45 lapės ir rasta uţsikrėtusių E multilocularis. Centrinėje Europoje numanomi tarpiniai šeimininkai yra Arvicoline rūšies garuţikai. Rytų Latvijoje buvo atliktas tyrimas kai buvo gaudomi smulkieji grauţikai gyvenantys atviro tipo buveinėse. Sugautų grauţikų tarpe vyravo Microtus arvis ir Apodemus agrarius. Sorex araneus buvo subdominantiniai. Miško buveinėse Clethrionomys glareolus, Apodemus flavicolis ir Sorex araneus buvo labiau paplitę, nei laukuose (Bagradeet al., 2008; Pupila et al., 2006).

Vakarų Europoje paplitę Microtus arvalis ir Arvicola terrestris yra laikomi svarbiausiais tarpiniais šeimininkais Cestode rūšių perdavime. Iš 1249 grauţikų ar vabzdţiaėdţių rūšims

16 priklausančių Apodemus sylvaticus, Arvicola terrestris, Clethrionomys glareolus, Microtus arvalis, Microtus agrestris ir Sorex araneus tik vienas Microtus arvalis (iš 914 -0.11 % (0,003-0,61) ir vienas C. glareolus (23-4,3 % (0,1-21,9)) buvo uţsikrėtę cestodais. Tačiau ondatros (Ondatrazibethicus) galėtų būti tinkamais tarpiniais šeimininkais kadangi buvo nustatyta, kad jos infekuotos 11,18 % (9,72-12,76) (Hanosset et al.,2005).

2.2. Pelinių grauţikų uţsikrėtimas Taeniidae kaspinuočių metacestodais

Rytų Europoje

Rytų europoje taip pat kaip ir centrinėje Europoje buvo atlikti tyrimai, nustatant pelinių grauţikų uţsikrėtimą helmintais.

Baltarusijoje buvo atlikta pelinių grauţikų analizė. Suagauta 323 Apodemus agrarius iš jų 192 patinai ir 131 patelės. Gyvūnai sugauti prie drenaţų mišriuose miškuose, ganyklose, agrokultūrinėse vietose ir šalia purvinų kelių. Procentinis uţsikrėtimo helmintais rodiklis buvo 66,9 proc. Buvo uţsikrėtę 72,9 proc. patinų, 58 proc. patelių. Pelėse rasta 16 helmintų rūšių: trys trematodų, septyni cestodų, ir šešios nematodų rūšys. 64,1 proc. pelių turėjo nematodų helmintų, 4,6 proc turėjo trematodų, 10,2 proc. - cestodų (Shimalov, 2002).

Dėlondatrų aklimatizacijos Rusijoje iš Suomijos, Kanados ir Anglijos (Birnbaum, 2006). Paţymėtina, kad per aklimatizaciją ondatrose išliko tokios helmintų rūšys: 2 rūšys trematodų Notocotylus quinquenserialis, Echinostoma armigerum ir 2rūšys nematodų Longistriata dalrymplei ir Rodent ocaulusondatrae. Iš viso 39 rūšys trematodų, 10 rūšių nematodų ir 13rūšių cestodų buvo nustatyta pas ondatras (G.Skyrienė, 2012). Rusijos federacijos teritorijoje E. multilocilaris galutiniai šeimininkai yra lapės (Vulpes vulpes) ir Arkltinės lapės (Alpex lagopus). Tarpiniai šeiminkai čia yra pelės, o didţiausia vaidmenį vaidina pelėnai, jų randama apie 30 rūšių (Besonov, 2002).

Pirmieji pranešimai Kijevosrityje,Ukrainoje, buvo 1969 metais, kai buvo rastos 6 ondatros su kepenų paţeidimais tuomet buvo rasta Taenia taeniaeformi slervų (Razumovski., 1969). Šešiolika rūšių helmintų buvo rasta pas Rattus norvegicus ir Mus musculus. Ţiurkės yra registruojamos kaip galinčios uţsikrėsti Notocotylus. Taip pat atliekant kitą tyrimą rasta Hymenolepis diminuta, Rodent olepisstraminea, Syphacia obvelata ir Taenia taeniaeformis (Sharpilo., 1963). E. multilocularis pirmą karta rastas Rytų Ukrainoje pas lapes, tarpiniai šeiminkai tyrimo duomenimis - pelės, daţniausiai

17 pelėnai ( Kharnechnoko et al., 2008). Naujausi pranešimai apie Taeniiadae helmintus yra tyrimuose, kuriuose plačiau aprašomi plėšrūnai medţiojantys grauţikus (Kornyushin et al., 2012).

18

3 MEDŢIAGOS IR METODAI

3.1. Tyrimo vieta ir gyvūnai

Tyrimai atliekami LSMU, Veterinarijos akademijoje, uţkrečiamųjų ligų katedros parazitologijos laboratorijoje. Tyrimas vyko pavasarį nuo 2013 m. geguţės 28d. iki 2013m. liepos 10d., ir rudenį nuo 2013 m. rugsėjo 20d., iki 2013m. spalio 11d. Tyrimui buvo pasirinkti centrinės Lietuvos regionai: Kaunas ir Raseiniai. Pietvakarinėje dalyje pasirinkti dar 2 regionai: Marijampolė ir Šakiai.Remiantis Lietuvoje atliktais tyrimais rudųjų lapių ir usūrinių šunų uţsikrėtimui E. multilocularis nustatyti, lapių, usūrinių šunų bei pelinių grauţikų tyrimai atliekami centrinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyje – Kauno, Raseinių, Marijampolės ir Šakių raj. Zonos ir spąstukų išdėliojimo vietos buvo pasirinktos atsiţvelgiant į lapių gyvenamąjį ir medţiojamąjį plotą. Spąstukai buvo dedami miškingose vietose, laukuose šalia miškų ir laukuose šalia dirbamų laukų.Kiekviename regione buvo išrenkamos 3 tyrimo vietovės paţymėtos A, B, C zonomis. Kaune A zona - Palitiškių/Kudrėnų kaimai juose buvo pasirinkti 4 skirtingi laukai taip pat pasirinkti 10 gaudymo kvadratų, B zona - Raudondvaryje, pasirinkti 7 skirtingi laukai ir 11 gaudymo kvadratų, C zona - Eigirgalos kaime buvo pasirinkti 5 skirtingi gaudymo laukai ir 10 gaudymo kvadratų. Raseinių A zona - Pašušvio kaime, buvo pasirinkti 10 skirtingų gaudymo laukų ir 14 gaudymo kvadratų, B zona - Tendţiogalos kaime buvo pasirinkti 5 skirtingi laukai ir 9 gaudymo kvadratai, C zona Medingių kaime, buvos pasirinkti 7 skirtingi laukai, 9 gaudymo kvadratai. Marijampolė A zona - Gavaltuvos kaime buvo pasirinkta 6 skirtingi laukai ir 12 kavadratų, B zona - Šunskų kaime buvo pasirinkti 8 skirtingi laukai ir 10 skirtingu kvadratų, C zona - Kalvarijos savivaldybėje, kurioje buvo pasirinkti 4 skirtingi kvadratai ir 9 gaudymo kvadratai. Šakių A zona - Ţalgirio kaime buvo pasirinkti 7 skirtingi laukai 11 gaudymo kvadratų, B ir C zona -b Gerdţiūnų kaimas, B zonoje 4 gaudymo laukai ir 10 gaudymo kvadratų. C zonoje 5 gaudymo laukai ir 8 gaudymo kvadratai.Kaune buvo vygdomos 7 gaudymo naktys iš 16 skirtingų laukų, 31 gaudymo kvadratas.Buvo sudėti 372 spąstukai.Tyrimo metu buvo sudeliota 10 Top Cates spąstukų, kurie skirti gaudyti Arvilole spp. Raseinių zonoje iš viso pasirinkti 22 laukai ir sudėti 32 kvadratai. Buvo gaudoma 7 naktis.

19

3.2. Tyrimo schema

Smulkieji ţinduoliai buvo gaudomi mušamaisiais spąsteliais. Spastukai neţymimi, bet sugavus grauţiką jis dedamas į maišelį ant kurio buvo uţrašoma: Pagavimo data, regionas, zona ir numeris, kuris nurodo grauţiko numerį ir kelintas iš eiles yra pagautas grauţikas. Spąstai išdėliojami kvadrato forma kiekviename kampe, prie vieno kvadrato kampo buvo dedami 3 spąstukai. Tarp kvadratų turi būti 50 metrų atstumas, gaudymas vyko 7 naktis. Į spąstus kaip masalas buvo dedamos razinos. Kvadratai sudedami ryte ir kitą rytą tikrinama ar yra pagautų smulkiųjų grauţikų tai buvo kartojama 7 dienas iš eiles. Grauţikai buvo surenkami kiekvieną dieną, taip pat senos razinos buvo pakeičiamos į švieţias. Tokiu pat principu spąstukai buvo dėliojami visuose regionuose ir tų regionų zonose pavasario ir rudens metu.

3.2. Parazitologiniai tyrimai ir statistinė analizė

Visi sugauti grauţikai buvo išskrosti ir jų kepenys vizualiai ištirtos nustatant uţsikrėtimą kaspinuočių metacestodais (Burlet et al., 2011)Veterinarijos akademijos LSMU, uţkrečiamųjų ligų katedros parazitologijos laboratorijoje. Kiekvienas grauţikas buvo dedamas ant svarstyklių ir pasveriamas, tuomet dedamas ant skrodimo stalo, prakerpama pilvo ertmė, išimamas skrandis, plonoji ţarna ir storoji ţarna, nukerpama tiesioji ţarna. Grauţikai buvo sveriami, be virškinamojo trakto. Kepenys išimamtos ir vizuoliai apţiūrimos ar nėra kaspinuočių cistų. Kepenys su paţeidimais (maţesni nei 3 mm) atrinktos ir buvo šaldomos -20 ºC temperatūroje tolimesiems tyrimams. Širdis ir plaučiai taip pat buvo išimami ir dedami į atskirus indelius paţymint skrodimo datą, skrodimo akto numerį ir grauţiko numerį. Indeliai uţšaldyti tolimesniems tyrimams. Grauţiko galva atskiriama nuo kūno ir dedama į atskirą maišelį ant kurio rašomas: regionas, grauţiko numeris, pagavimo data, skrodimo akto numeris, skrodimo data. Tolesniuose tyrimuose bus nustatinėjami grauţikų porūšiai. Į kitą maišelį buvo dedamas grauţiko kūnas ir skrandis su ţarnomis. Kiekvienam grauţikui buvo surašytas atskiras skrodimo aktas.

Tyrimų rezultatų statistienei analizei atlikti naudota Microsoft Office Excel programa. Skirtumai tarp smulkiųjų grauţikų uţsikrėtimo cestodais skirtingose grupėse vertinti remiantis pasikliautinaisiais intervalais (PI). Uţsikrėtimo vidurkiai, kurių pasikliautinasis intervalas buvo didesnis arba maţesnis uţ lyginamosios grupės vidurkį, buvo laikomi statistiškai skirtingais (P<0,05).

20

4. REZULTATAI

4.1.Pavasario tyrimas

Pavasario tyrimo metu daugiausia grauţikų pagauta įvairiose pievose (šienaujamose, apleistose, netoli miškų, apaugusiose krūmais) (n=258; 95 %). Ši gyvenamoji aplinka tinkamiausia buvo Microtusspp. rūšies grauţikams (n=181; 70 %) bei Sorex spp. gyvūnams (n=49; 19 %). Maţiausiai pievose buvo pagauta Myodes glareolus rūšies grauţikų (n=1; 0,3 %). Daugiausia metacestodais uţsikrėtusių, grauţikų buvo pagauta pievų areale (n=26; 87 %). Daugumoje šių pievų buvo matyti intensyvus lapių judėjimas – aptikta daug aktyvių ir apleistų urvų. Lapuočių, spygliuočių, mišriuose miškuose ir kirtavietėse pagauta 13 vnt. grauţikų (5 %). Iš jų šiuose gyvenamuosiuose plotuose daugiausia sugauta Myodes glareolus (n=7; 54 %), Microtus spp. (n=5; 38 %), o maţiausiai sugauta Apodemus flavicolis (n=1; 8 %).

2013 m. pavasario tyrimas (birţelio, liepos mėn.). Jo metu sugauti 271 grauţikai. Kauno raj. buvo sugauti 22,8 proc., Raseinių raj. – 16,6 proc., Marijampolės raj. – 28,4 proc. ir Šakių raj. – 32,2 proc. visų grauţikų. Šio tyrimo metu buvo pagauti grauţikai, priklausantys: Microtus spp. (69 %), Apodemus agrarius (2,5 %), Apodemus flavicollis (1,8p %), Myodes glareolus (2,9 %), Sorex spp. (18 %), Arvicola sp. (0,7 %), Talpa europea (5,1 %) gentims (7 %).

Pavasario tyrime viso buvo rasta 30 (11,1 %) grauţikų su dariniais kepenyse. Daugiausia darinių aptikta Microtus spp. (70 %) kepenyse. Taip pat jų rasta ir Myodes spp. (13,1 %), Sorex spp. (7 %), Apodemus spp. (3,3 %), Talpa europea (3,3 %)bei Arvicola sp. (3,3 %) kepenyse.

Uţsikrėtimas, % (n teig./n; 95% PI) Uţsikrėtimas centrinėse vietovėse, % (n teig./n; 95% PI) Uţsikrėtimas pietvakarinėje dalyje vietovėse, % (n teig./n; 95%PI)

21 1 lent. Metacestodai grauţikų kepenyse cetrinėse ir pietvakarinėse vietovėse. *- statistiškai skirtingi duomenys (p<0,05).

Centrinėje zonoje iš tirtų Microtus spp genties grauţikų buvo rastas didţiausias uţsikrėtimas 16 proc. (95% PI 8,6-26,3). Taip pat sąlyginai gausiai buvo uţsikrėtę Myodes spp. genties grauţikai ir sudaro 50 proc. (95% PI 11,8-88,2). Centrinėje zonoje buvo pagauti Microtu spp. genties grauţikai, kurie sudarė šioje zonoje didţiausią uţsikrėtimą 8,1 proc. (95% PI 3,8-14,8). Maţiausia uţsikrėtę buvo Myodes spp. genties grauţikai 50 proc. (95%; PI 11,8-88,2). Nors uţsikrėtimas genties atţvilgiu gausus, bet tarp genčių jis maţiausias. Arvicola spp. genties grauţikų uţsikrėtimas 100 proc. (95%; PI 5,0-100,0), bet dėl itin maţo pagautų grauţikų skaičiaus negalima spręsti apie jų įtaka pernešant kaspinuočių metacestodus. Microtus spp. (n=186) 11,3% (21/186; 7,1-16,7) 16% (12/75; 8,6-26,3) 8,1% (9/111; 3,8-14,8) Apodemus spp. (n=12) 8,3% (1/12; 0,2-38,5) 0% (0/6; 0-39,3)* 16,7% (1/6; 0,4-64,1) Myodes spp. (n=8) 50%; (4/8; 15,7-84,3) 50% (3/6; 11,8-88,2) 50%; (1/2; 11,8-88,2) Arvicola sp. (n=2) 50% (1/2; 1,3-98,7) 0% (0/1; 0-95,0)* 100% (1/1; 5,0-100,0) Sorex spp. (n=49) 4.1% (2/17; 0,5-14,0)* 0% (0/16; 0-17,1)* 6.1% (2/33; 0,7-20,2) Talpa europea (n=14) 7.1% (1/14; 0,2-33,9) 0% (0/3; 0-63,2)* 9,1% (1/11; 0,2-41,3) Bendras uţsikrėtimas n teig./n (%; 95%CI) 11,1% (30/271; 7,6-15,4) 14% (15/107; 8,1-22,1) 9,1% (15/164; 5,2-1,.6)

22 Rūšis

(n)

Tyrimo vietovės

Kaunas Raseiniai Šakiai Marijampolė

% (n; 95% PI) % (n; 95% PI) % (n; 95% PI) % (n; 95% PI) Microtus spp(n=186) 26,3% (49; 20,2-33,3) 14,0% (26; 9,3-19,8) 29,6%(55; 3,1-36,7) 30,1% (56; 23,6-37,2) Apodemus agrarius(n=7) 14,3% (1; 0,4-57,9)* 42,9% (3; 9,9-81,6) 42,9% (3; 9,9-81,6) 0% (0; 0,0-34,8)* Apodemus flavicollis(n=5) 0% (0; 0,0-45,1) 40,0% (2; 5.3-85,3)* 20% (1; 0,5-71,6) 40,0% (2; 5,3-85,3) Myodes glareolus(n=8) 25,0% (2; 3,2-65,1) 50,0% (4; 15,7-84,3) 25,0% (2; 3,2-65,1) 0,0% (0; 0,0-31,2)* Sorex spp (n=49) 14,3% (7; 5,9-27,2)* 18,4% (9; 8,8-32,0) 49,0% (24; 34,4-63,7) 18,4% (9; 8,8-32,0)* Arvicola sp (n=2) 0,0% (0; 0,0-77,6)* 50,0% (1; 1,3-98,7) 0,0% (0; 0,0-77,6)* 50,0%(1; 1,3-98,7) Talpa europea(n=14) 21,4% (3; 4,7-50,8) 0,0% (0; 0,0-19,3)* 14,3% (2; 1,8-42,8) 64,3% (9; 35,1-87,2) Viso sugauta grauţikų (n=271) 22,9% (62; 18,0-28,3) 16,6% (45; 12,4-21,6) 32,1% (87; 26,6-38,0) 28,4% (77; 23,1-34,2) Kepenys su dariniais 19,4% (12; 10,4-31,4)* 6,7% (3; 1,4-18,3)* 6,9% (6; 2,6-14,4) 11,7% (9; 5,5-21,0) 2 lent. Pavasario tyrimas grauţikų rūšiųsantykinis populiacijos tankumas įvairiose vietovėse.*- statistiškai skirtingi duomenys (p<0,05).

Per visą pavasario gaudymo laikotarpį, dominuojanti rūšispagautų grauţikų tarpe buvo Microtus spp. Jie sudaro (69 %), antra pagal gausumą gyvūnų rūšis buvo Sorex spp. (19 %).Ţymiai maţiau buvo sugauta šių grauţikų: Myodes glareolus (3 %), bei Apodemus agrarius (3 %), Apodemus flavicollis (2%), Arvicola spp. (1 %) kadangi šie grauţikai buvo maţiausiai paplitę tirtose vietose.

Nors skirtinguose regionuose vyrauja įvairus grauţikų pasiskirstymas daugiausia grauţikų buvo pagauta Šakių rajone. (32,1 %; 95 %; PI 26,6-38,0), maţiausia buvo pagauta Raseinių rajone (16,6%; 95% PI 12,4-21,6).

Kauno rajone dominuojančios gentys buvo Microtus spp. (79,0 %) ir Sorex spp. (18,1 %) . Maţiausiai buvo pagauta Apodemus argrarius genties atstovų (1,6 %).Raseinių rajone daugiausiai buvo pagauta Microtus spp. genties atstovų (49,1 %), o maţiausiai Arvicola spp. genties atstovų (1,6 %).

23 Galima numanyti, kad centinėje zonoje galimi pagrindiniai tarpiniai šeimininkai yra Microtus spp. ir Sorex spp., nes jų paplitimas šiose zonose didţiausias. Nors kitų grauţikų (Myodes glareolus, Apodemus agrarius, Apodemus flavicolis ir Arvicola spp.) rūšių paplitimas nėra toks gausus, negalima teigti, kad jie neturi didelės įtakos kaspinuočių metacestodų pernešimui.

Šakių rajone dominuojančios rūšys yra Microtus spp. (64 %), Sorex spp.(27 %).Maţiausiai buvo pagauta Apodemus flavicolis (1%). Arvicola spp. grauţikų rūšies atstovų nebuvo pagauta. Marijampolės rajone buvo daugiausiai pagauta Microtus spp. (73 %) ir Sorex spp. (12 %). Maţiausiai buvo pagauta Apodemus flavicolis (3%). Pietvakarinėse vietovėse dominuojančios grauţikų gentys yra Microtus spp. ir Sorex spp. Maţiau paplitusios rūšys yra: Apodemus flavicolis, Talpa europea, Apodemus agrarius, Myodes glareolus.

4.2.Rudens tyrimas

2013 m. rudens tyrimas (rugsėjo, spalio mėn.). Šio tyrimo metu sugauta 330 grauţikų. Kauno raj. sugauta 21 proc., Raseinių raj. – 28 proc., Marijampolės raj. – 24 proc. ir Šakių raj. – 27 proc. visų grauţikų. Pagal rūšis didţiausią dalį sudarė Microtus spp. (39 %) ir Apodemus agrarius (24 %). Kitos rūšys pasiskirstė taip: Myodes glareolus (12 %), Sorex spp. (12 %), Apodemus flavicollis (11 %), Talpa europea (2 %).

3 lent. Metacestodai grauţikų kepenyse centrinėse ir pietvakarinėse vietovėse. *- statistiškai skirtingi duomenys (p<0,05).

Rudens tyrimo metu dominavo Microtus spp. grauţikų gentis, uţsikrėtusių rasta 9,4 proc., tai sudaro didţiausią uţsikrėtimą (n=12; 95% PI 4,9-15,8). Centrinėse vietovėse šios genties grauţikų

Uţsikrėtimas, % (n teig./n; 95% PI) Uţsikrėtimas centinėse vietovėse, % (n teig./n; 95% PI) Uţsikrėtimas pietvakarinėse vietovėse, % (n teig./n; 95% PI) Microtus spp. (n=128) 9,4% (12/57; 4,9-15,8) 10,5% (6/57; 4,0-21,5) 8,5% (6/71; 3,2-17,5) Apodemus spp. (n=115) 0,9% (1/115; 0,0-4,7)* 1,9% (1/52; 0,0-10,3)* 0,0% (0/63; 0,0-4,6)* Sorex spp. (n=38) 5,3% (2/38; 0,6-17,7) 0,0% (0/17; 0,0-16,2)* 9,5% (2/21; 1,2-30,4) Bendras uţsikrėtimas n teig./n (%; 95%CI) 9,4% (15/330; 4,5-2,6) 4,3% (7/164; 1,7-8,6) 4,8% (8/166; 2,1-9,3)

24 uţsikrėtimas 10,5 proc. (n=6; 95% 4,0-21,5), o pietvakarinėse vietovėse 8,5 proc, (n=6; 95% PI 3,2-17,5).Antra pagal uţsikrėtimo gausumą buvo Sorex spp 5.3 proc. (n=2; 95% PI 0,6-17,7), jų buvo sugauta tik pietvakarinėse vietovėse. Uţsikrėtusių Apodemus spp. genties atstovų buvo rasta maţiausiai 1.9 proc. (n=1; 95% PI 0,0-10,3). Bendras uţsikrėtimas centrinėje vietovėje buvo 4.3 proc. (95% PI 1,7-8,6), tai neţymiai maţesnis uţsikrėtimas nei pietvakarinėse vietovėse.

Tyrimo vietovės Rūšis

(n)

Kauno raj. Raseinių raj. Šakių raj. Marijampolės raj. %(n; 95%PI) %(n; 95%PI) % (n; 95%PI) % (n; 95%PI) Microtus spp(n=128) 26,6% (34; 19,1-35,1) 18,0% (23; 11,7-25,7) 25,0% (32; 17,8-33,4) 30,5% (39; 22,6-39,2) Apodemus agrarius(n=79) 19,0% (15; 11,0-29,4)* 30,4% (24; 20,5-41,8) 34,2% (27; 23,9-45,7) 16,5% (13; 9,1-26,5)* Apodemus flavicollis(n=36) 11,1% (4; 3,1-26,1)* 25,0% (9; 12,1-42,2) 44,4% (16; 27,9-61,9) 19,4% (7; 8,2-36,0)* Myodes glareolus(n=41) 7,3%(3; 1,5-19,9)* 70,7% (29; 54,5-83,9) 9,8% (4; 2,7-23,1)* 22,0% (5; 10,6-37,6)* Sorex spp (n=38) 36,8% (14; 21,8-54,0) 18,4% (7; 7,7-34,3) 23,7% (9; 11,4-40,2) 21,1%(8; 9,6-37,3)* Arvicola sp (n=0) 0,0% (0; 0,0-0,0)* 0,0% (0; 0,0-0,0) 0,0% (0; 0,0-0,0)* 0,0% (0; 0,0-0,0)* Talpa europea(n=8) 12,5% (1; 0,3-52,7)* 12,5% (1; 0,3-52,7) 0,0% (0; 0,0-31,2)* 75,0% (6; 34,9-96,8) Viso sugauta grauţikų(n=330) 21,5% (71; 17,2-26,3)* 28,2% (93; 23,4-33,4) 26,7% (88; 22,0-31,8)* 23,6% (78; 19,02-28,6)* Kepenys su dariniais 7,0% (5/71; 2,3-15,7) 2,2% (2/93; 0,3-7,6) 4,5% (4/88; 1,3-11,2) 5,1% (4/78; 1,4-12,6) 4 lent. Rudens tyrimas grauţikų rūšiųsantykinis populiacijos tankumas įvairiose vietovėse.*- tatistiškai skirtingi duomenys (p<0,05).

Rudens tyrimo metu sugauta 330 grauţikų. Sugautųgrauţikų kiekis visuose rajonuose buvo panašus. Pagal rūšis didţiausią dalį sudarė Microtus spp. (39 %) ji yra dominuojanti, taip pat daug buvo pagauta Apodemus agrarius (24 %). Kitos rūšys pasiskirstė taip: Myodes glareolus (12 %) ir Sorex spp. (12 %). Šie grauţikai iš sugautų grauţikų sudaro vienodą procenta, nedaug atsilieka Apodemus flavicollis (11 %), ţymiai maţesnis kiekis pagautas Talpa europaea (2 %). Raseinių rajone sugautas didţiausias grauţikų kiekis (28,2 %; 95 % PI 23,4-33,4). Maţiausias grauţikų kiekis buvoKauno rajone (21,5 %; 95% PI 17,2-26).

25 Kauno rajone daugiausiai buvo pagauta Microtus spp. (47,9 %). Maţiausiai buvopagauta Talpa europea (1,4 %). Raseinių rajone daugiausia buvo sugauta Myodes glareolus (31,2 %), neţymiaimaţiau buvo pagautaApodemus agrarius (25,8 %) ir Microtus spp. (24,7 %) genties grauţikų. Maţiausias pagautų grauţikų kiekis buvo Talpa europea (1,1 %) rūšies atstovų.

Centrinėje dalyje dominuojančios gentys buvo Microtus spp., Myodes spp.,maţiausiai buvo pagauta Talpa europea.

Šakių rajonas, kuris pagal pagautų grauţikų gausumą yra antroje vietoje. Jame buvo daugiausiai pagauta Microtus spp. (36,4 %) genties grauţikų, pat daugiausiai buvo pagauta Apodemus agrarius (17,8 %). Maţiausiai buvo pagauta smulkiųjų grauţikų Myodes glareolus (4,5 %). Marijampolėje daugiausiai buvo pagauta Microtus spp.(53,6 %) ir Apodemus agrarius (16.7 %; 95% PI). Maţiausiai buvo pagauta Myodes glareolus rūšie grauţikų (6,4 %). Microtus spp.genties atstovų per visa rudens gaudymo laikotarpį daugiausiai pagauta Marijampolėje.

Pietvakarinėse vietovėse dominuojantys grauţikai buvo Microtus spp., ir Apodemus agrarius, kitos rūšys (Myodes glareolus, Sorex spp, Apodemus flavicolis, Talpa europaea) paplitusios maţiau.

5 lent. Rudens ir pavasario tyrimų grauţikų santykinis populiacijos tankumas įvairiose vietovėse.*- statistiškai skirtingi duomenys (p<0,05).

Tyrimo vietovės Rūšis

(n)

Kauno raj. Raseinių raj. Šakių raj. Marijampolės raj % (n; 95%PI) % (n; 95%PI) % (n; 95%PI) % (n; 95%PI) Microtus spp.(n=314) 26% (83; 21,6-31,7) 15,9% (49; 11,8-2,1) 27,7% (87; 22,8-33,0) 30,3% (95; 25,2-35,7) Apodemus agrarius (n=86) 18,6% (16; 11,0-28,4)* 31,4% (27; 14,7-49,4) 34,9% (30; 24,9-45,9) 15,1% (13; 8,3-24,5)* Apodemus flavicollis (n=41) 9,8% (4; 2,7-23,1)* 26,8% (11; 14,2-42,9) 41,5% (17; 26,3-57,9) 22,0% (9; 10,6-37,6)* Myodes glareolus(n=49) 10,2% (5; 3,4-22,2)* 67,3% (33; 52,5-80,1) 12,2% (6; 4,6-24,8)* 10,2% (5; 3,4-22,2)* Sorex spp. (n=87) 24,1% (21; 15,6-34,5) 18,4% (16; 10,9-28,1) 37,9% (33; 27,7-49,0) 19,5% (17; 11,8-29,4)* Arvicola spp. (n=2) 0,0% (0; 0,0-77,6)* 50.0% (1; 1,3-98,7) 0,0% (0; 0,0-77,6)* 50,0% (1; 1,3-98,7) Talpa europea (n=22) 18,2% (4; 5,2-40,3)* 4,5% (1; 0,1-22,8)* 9,1% (2; 1,1-29,2)* 68,2% (15; 45,1-86,1) Viso sugauta grauţikų (n=601) 22,1% (133; 18,9-25,7) 23,0% (138; 19,7-26,5) 27,5% (165; 23,9-31,2) 27,5% (165; 23,9-31,2) Kepenys su dariniais 14,3% (19/13; 8,8-21,4) 3,6% (5/138; 1,2-8,3) 6,1% (10/165; 2,9-10,9) 7,9% (13/165; 4,3-13,1)

26 Per visą tyrimo laika buvo pagautas 601 grauţikas. Daţniausiai buvo sutinkami Microtus spp genties atstovai (n=314), kurie sudarė 52,2 proc. (%; 95% PI 48,2-56.3) visų sugautų grauţikų. Antri pagal gausumą buvo Sorex spp (n=87), jie sudrė 14,5 proc. (%; 95% PI 11,8-17,5). Apodemus agrarius (n=86) - 14,3 proc. (%; 95% PI 11,6-17,4), Myodes glareolus (n=49) - 8,2 proc. (%; 95% PI 6,1-10,6). Apodemus flavicolis (n=41) - , 6,8 proc. (95% PI 4,9-9,1), Tapla europea (n=22) - 3,7 proc. (%; 95% PI 2,3-5,5), Arvicola spp. (n=2), - 0,3proc. (%; 95% PI 0,0-1,2). Daugiausiai buvo rasta uţsikrėtusių (su kepenų paţeidimais) Kauno rajone (n=19), jie sudarė 14,3 proc. Maţiausiai Raseinių rajone (n=5), jie sudarė 3,6 proc. Taip pat buvo rasta ir pietvakrinėse zonose uţsikrėtusių grauţikų: Šakiuose (n=10) jie sudarė 61,1 proc., Marijampolėje (n=13), jie sudarė 7,9 proc.

Pavasarį didţiausias grauţikų kiekis pagautas pievose.Iš jų Microtus spp. 70 proc. (n=181) bei Sorex spp. 19 proc. (n=49) sudarė didţiausią dalį. Apodemus agrarius 2,6 proc.(n=7). Maţiausiai pievose pagauta Apodemus flavicolis 3 proc. (n=4), Myodes glareolus rūšies grauţikų 0,4 proc. (n=1), Talpa europaea 5proc. (n=14). Miškuose Myodes glareolus rūšies grauţikai buvo iš daţniausiai sutinkamų – 54 proc. (n=7/13), bet ţvelgiant iš bendro grauţikų kiekio sugauto miške, jis sudaro 3 proc. Maţiau paplitusios grauţikų rūšys buvo Microtus spp., jie sudaro 3 proc. (n=5/186 ), Apodemus flavicolis rūšies grauţikai sudaro 0,3 proc.

Iš sugautų grauţikų rudens tyrimo metu dominuojanti rūšis pievose buvo Microtus spp. 39 proc. (n=128). Taip pat ţymiai daugiau pagauta Apodemus agrarius 21 proc. (n=69) ir Apodemus flavicolis 7 proc. (n=24), Myodes glareolus 2,4 proc., (n=8), Sorex spp. 6,3 proc., (n=21) Tapla europea 2,4 proc., (n=8). Miškuose daugiausia buvo pagautų Myodes glareolus 10 proc. (n=33), Apodemus agrarius 3 proc., (n=10), Apodemus flavicolis 4,2 proc. (n=14).

Rudens laikotarpių endeminėse zonose daugiausia pagauta Microtus spp.ir Apodemus agrarius, kitos rūšys pasiskirste skirtingai. Raseiniuose vyravo Myodes glareolus. Apodemus flavicolis ţymiai maţiau, bet buvo pagauta Talpa europaea ir Sorex spp. Šioje zonoje nepagauta Arvicola spp. Kauno rajone vyravo Sorex spp. gentis, maţiau pagauta Apodemus flavicolis, Talpa europaea.

27 6 pav.Pavasario tyrimo metu sugautų grauţikų kepenyse rasti kaspinuočių metacestodai.

28 7 pav. Rudeninio tyrimo metu sugautų grauţikų kepenyse rasti kaspinuočių metacestodai.

29

5. REZULATŲ APTARIMAS

Pavasario metu iš sugautų grauţikų uţsikrėtusių grauţikų Kauno rajone rasta daugiausiai, kituose rajonuose uţsikrėtimas maţesnis. Tai Marijampolės, Raseinių ir Šakių rajonai (1lent.). Daugiausiaimetacestodų paţeistų kepenų buvo rasta Microtus spp. grauţikuose (n=21).(1lent.). Dėl vyraujančių Microtus spp. genties grauţikų taip pat atsiţvelgiant į laukinių gyvūnų migraciją, galima numanyti, kad didţiausią įtaka kaspinuočių metacestodųpaplitimui daro Microtus spp. genties grauţikai. Myodes spp. genties grauţikai taip pat gali įtakoti kaspinuočių plitimą, nes iš sugautų 8vnt. 50proc. grauţikų buvo uţsikrėtę. Maţiausią įtakąkaspinuočių metacestodų plitimui turi Sorex spp., Apodemus spp., Arvicola spp., Talpa europea.(1 lent.).

Rudens tyrimo metu iš pasirinktų tiriamų pievų, miškų ir kirtimo vietovių sugautas didesnis kiekis grauţikų lyginant su pavasariu. Tam gali turėti įtakos gauţikų populiacijos pagausėjimas rudens metu, nes po pavasario poravimosi meto vadose būna daug jauniklių. Pavasarį labiausiai paplitusi grauţikų rūšis buvo Microtus spp. (n=186/271) ir Sorex spp. (n=49/271).

Rudens tyrimo metu iš sugautų grauţikų dominavo Microtus spp. ir Apodemus agrarius (5 lent.). Kauno rajone buvo rastas daugiausiai uţsikrėtusių grauţikų kiekis kaspinuočių metacestodais per visą rudens tyrimą. Kituose rajonuose uţsikrėtimas pasiskirstė kitaip, vienodţiau pietvakrinėse vietovėse uţsikrėtusių grauţikų skaičius panašus (3 lent.). Vis gi skiriasi uţsikrėtimai tarp rūšių Sorex spp. (n=2) ir Micotus spp (n=6). Nors Raseinių rajone pagautas didţiausias kiekis grauţikų, bet uţsikrėtimas buvo maţiausias, rastos kepenys su dariniais pas Apodemus agrarius ir Microtus spp. (3 lent.). Lietuvos centrinėse vietovėse uţsikrėtimas neţymiai maţesnis 4.3 proc. (n=7), nei pietvakarinėse vietovėje (3 lent.).

Apţvelgiant pavasario ir rudens tyrimus galima nustatyti labiausiai paplitusias grauţikų gentis, iš kurių daugiausiai pagauta Microtus spp, nors pavasarį dominavo ir Sorex spp., o rudenį Apodemus agrarius, sudėjus visus duomenis labiausia paplitusi visose tirtose vietovėse išliko Microtus spp., ţymiai maţesniu gausumu pasiţymėjo Apodemus agrarius ir Sorex spp., dvigubai maţesnis kiekis pagautas Myodes glareolus ir Apodemus flavicolis, maţiausiai pagauta Tapla europea ir Arvicola spp. (5 lent.). Daugiausiai įtakos platinant kaspinuočių meatcestodus turi Microtus spp. gentis, nes per visą tyrimą jų pagauta daugiausiai – 314 vnt., ir jų uţsikrėtimas gausiausias ,nes rasti 33 nuţsikrėtę grauţikai, o tai 10.5 proc. (95% PI 7,3-14,4). Myodes spp. taip pat yra potencialūs platintojai, nors jų pagauti 49 vnt., iš jų uţsikrėtę 4 vnt., uţsikrėtimas siekia 8,2 proc., (95% PI 2,3-19,6). Sorex spp. rasti uţsikrėtę 4 vnt., iš 55 pagautų grauţikų, 7.3 proc., (95%

30 PI 2,0-17,6). Apodemus spp. uţsikrėtę rasti 2 vnt., iš 127 grauţikų 1,6 proc. (95% PI 0,2-5,6). Arvicola spp. 50 proc. (95% PI 1,3-98,7) uţsikrėtusių, bet per visa gaudymo laikotarpį sugauti tik 2 grauţikai, dėl maţo grauţikų kiekio sunku nustatyti ar jie gali įtakoti kaspinuočių metacestodų pernešimą.

Atsiţvelgiant į Europoje rastus duomenis, apie grauţikų paltinamus kaspinuočių metacestodus, didţiausią vaidmeni vaidina Arvicolinae pošeimis, kuriam priklauso Microtus spp., Myodes spp., Arvicola spp. ir Ondatra spp. (Sharpilo, 1963; Razumovski,1969, Besonov, 2002; Hanosset et al., 2005; Klimpel et al., 2007; Rataj et a., 2010; Karamon, Sroka, et al., 2011; Burlet et al., 2011; Umhang et al., 2013) Pastaroji per atliktą tyrimą Lietuvoje nepagauta, bet ji tirta Rytų ir Vidurio Europje ir viena iš gausiausiai uţsikrėtusi T. taeniaformis ir E. multilocularis metacestodais. Taip pat nustatyti uţsikrėtimai kaspinuočių metacestodais ir pas Rattus norvegicus.

Pagal uţsienio tyrimų duomenis ir atlikto tyrimo duomenis, sutampa genčių gyvenamieji plotai, laukų plotuose prisitaikę gyventi Apodemus spp., genties grauţikai, A. agrarius (Kaneko et al., 2008). Tyrimo metu A. Agrarius buvo daţniau sugautas spąstuose, kurie išdėstyti laukuose, nei miškingose vietovėse. Apodemus genties grauţikai prisitaikę gyventi įvairiose biotopuose (Schlitteret al,2008). Tas pats pasitvirtina ir tyrimo metu, nes Apodemus spp. genties grauţikai buvo pagauti laukuose ir miškuose.

Sorex spp.daugiausiai gyvenadidelėse buveinėse, pavyzdţiui, miškuose (Huttereret al 2008a; Hutterer et al., 2008b; Mortelliti, Boitani, 2009) ir atviruose ţemės ūkio kraštovaizdţiuose (Shenbrot ir kt., 2008). Tyrimo metu Sorex spp. pagauta tik laukuose. Duomenys taip pasiskirstė dėl pasirinktų gaudymo vietų, kuriose didţiaja dalį sudarė laukai.

31

Išvados

1. Atlikus tyrmą centrinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyse nustatyta, kad grauţikų populiacijos struktūrą sudaroMicrotus spp., (52,2 %; 95 % PI 48,2-56,3), Sorex spp., (14,5 %; 95 % PI 11,8-17,5) Apodemus agrarius., (14,3 %; 95 % PI 11,6-17,4), Myodes glareolus, (8,2 %; 95 % PI 6,1-10,6), Apodemus flavicolis (6,8 %; 95 % 4,9-9,1), Arvicola spp. (0,3 %; 95 % PI 0,0-1,2). Pievose, kirtimuose grauţikų pagavimas pasiskirstė taip: Microtus spp., Apodemus agrarius, Talpa europaea Apodemus flavicolis, Myodes glareolus, Sorex spp, Talpa europea. Miškuose pagauta: Myodes glareolus,Apodemus flavicolis, Apodemus agrarius, Microtus spp.

2. Pavasario tyrimų metu nustatyta, kad galimi kaspinuočių metacestodų platintojai buvo Microtus spp. (11,3 %; 95 % PI 7,1-16,7), Apodemus spp. (8,3 %; 95 % PI 0,2-38,5), Myodes spp. (50 %; 95 % PI 15,7-84,3) genčių grauţikai, nes šių grauţikų genčių kepenyse rasta daugiausia kaspinuočių cistų, kitos smulkiųjų grauţikų gentys neatlieka itin svarbaus vaidmens platinime, nors ir rasti kepenų paţeidimai. Taip pat šios gentys prisitaikiusios gyventi laukuose, bet jų galima aptikti ir miškingose vieovėse

3. Rudens tyrimo metų rastos uţsikrėtusios kaspinuočių metacestodais grauţikų rūšys buvo prisitaikiusios gyventi laukuose: Microtus spp.(9,4 %; 95 % PI 4,9-15,8) ir Apodemis spp. (0,9 %; 95 % PI 0,0-4,7) nedaug šių rūšių atstovų buvo aptikti ir miškingose vietovėse.

32

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Alejūnas P., Stirkė V, Small mammals in northern Lithuania: species diversity and abundance, Ekologija. 2010. 56. P. 110–115.

2. Al-Jashamy K., and Islam M. N, Morphological Study Of Taenia taeniaeformis Scolex Under Scanning Electron Microscopy Using Hexamethyldislazane. Annals of Microscopy 2007. 6. P 80-83.

3. Ambrozaitis A., Barakauskienė A., Bartulienė A., Jasulaitienė V., Marcinkutė A., Morkūnas B., Sokolovas V., Strupas K., Šarkūnas M., Valantinas J., Virbalienė R.. Echinokokozės ir alveokokozės epidemiologija, diagnostika, klinika, gydymas ir profilaktika. Metodinės rekomendacijos. Vilnius 2006. P. 3-13.

4. Antolová D, Reiterová K, Miterpáková M, Dinkel A, Dubinský P The first finding of Echinococcus multilocularis in dogs in Slovakia: an emerging risk for spreading of infection. Zoonoses Public Health. 2008. 14. P. 1863-2378.

5. Amori, G., Hutterer, R., Kryštufek, B., Yigit, N., Mitsain, G., Muńoz, L.J.P., 2008. Apodemus flavicollis. IUCN Red List of Threatened Species. Version 2009. Vol. 2.

www.iucnredlist.org prieiga per internetą 2014m. 01 05d.

6. Bagrade G., V. Šnábel, T. Romig, J. Ozoliņš, M. Hüttner, M. Miterpáková,D. Ševcová, P. Dubinský, Echinococcus multilocularis is a frequent parasite of red foxes (Vulpes vulpes) in Latvia. Helminthologia, 2008. 4. P.157 – 161.

7. Balčiauskas L, Results of the long-term monitoring of small mammal communities in the Ignalina nuclear power plant region (Drūkšiai LTER Site). Acta Zoologica Lituanica. 2005. 2 P.79-84.

8. Belova, O. Milišauskas, Z. Padaiga, V., Isokas, G, Prūsaitė, J.; Maţeikytė, R.; Pauţa, ir kt. Peliniai grauţikai, Valstybinė miškų tarnyba, Lietuvos respublikos aplinkos ministerija http://www.msat.lt/lt/kenkejai/gyvunai/zinduoliai/peliniai-grauzikai/ Priega per internetą 2013-12-20.

9. Benner, C., Carabin, H., Sánchez-Serrano, L.P., Budke, C.M., Carmena, D., Analysis of the economic impact of cystic echinococcosis inSpain. Bull. WHO 2010. 88. P. 49–57.

33 10. Berke O., Romig T., von Keyserlingk M., Emergence of Echinococcus multilocularis among red foxes in northern Germany, 1991–2005. Veterinary Parasitology. 2008. 15. P. 319–322.

11. Bessonov A.S., Ehinococcoses of Animal and Humans in the Russian Federation, Cestode Zoonoses: Echinococcosis and Cysticercosis 2002.Vol. 32. No. 6, P. 91-98. 12. Birnbaum C. NOBANIS – Invasive Alien Species Fact Sheet – Ondatra zibethicus.

From: Online Database of the North European and Baltic Network on Invasive Alien Species – NOBANIS: 2006 www.nobanis.org. Priega per internetą 2014 01 06

13. Bowman, D. D.; Hendrix, C. M.; Lindsay, D. S.; Barr S. C. Feline Clinical Parasitology, Iowa State University Press. 2008. 46 P. 223.

14. Bruţinskaite, R., Marcinkute, A., Strupas, K., Sokolovas, V., Deplazes, P.,Mathis, A., Eddi, C., Šarkūnas, M., 2007. Alveolar echinococcosis,Lithuania. Emerg. Infect. Dis. 2007. 67. P.1618–1619.

15. Bruţinskaite R., M. Šarkūnas, P.R. Torgerson, A. Mathis, P. Deplazes, Echinococcosis in pigs and intestinal infection with Echinococcus spp. in dogs in southwestern Lithuania. Veterinary Parasitology 2009. 160. P. 237–241.

16. Budke, C.M., Deplazes, P., Torgerson, P.R., Global socioeconomicimpact of cystic echinococcosis. Emerg. Infect. Dis. 2006. 12. P. 296–303.

17. Budke, C.M., Jiamin, Q., Zinsstag, J., Qian, W., Torgerson, P.R., Use ofdisability adjusted life years in the estimation of the disease burden ofechinococcosis for a high endemic region of the Tibetan plateau. Am.J. Trop. Med. Hyg. 2004. 71. P. 56–64. 18. Burlet P., Deplazes P., Hegglin D. Age, season and spatio-temporal factors affecting the

prevalence of Echinococcus multilocularis and Taenia taeniaeformis in Arvicola terrestris.Parasites & Vectors. 2011. 42. P. 4-6.

19. Callaghan,T.V.,Bjorn, L. O., Chernov, Y., Chapin, T., Christensen., T. R.Huntley, B., Ims., R. A., Johansson, M., Jolly, D., Jonasson, S., Matveyeva, N., Panikov, N., Oechel, W., Shaver, G., Elster, J., Henttonen, H., Laine, K., Tautavouri, E. and Zockler, C. Biodiversity, distribution and adaptations of artic species in the context of environmental change. – 2004. 33. P. 404-417.

20. Carleton Michael D., and Musser, Guy G. "Order Rodentia". Mammal Species of the World, 3rd edition, 2005. 2. P. 745.

21. Cheng TC, General Parasitology (2nd edn). Academic Press, Division of Hardcourt Brace & Company, USA, 1986. 24. P. 402-416.