PROFESIONALIAI PLAUKIANČIŲ ASMENŲ GRIAUČIŲ-RAUMENŲ SISTEMOS FUNKCINĖS BŪKLĖS YPATUMAI IR SĄSAJOS SU VARŽYBŲ REZUTATAIS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO MEDICINOS KLINIKA

AISTĖ JANKAUSKAITĖ

PROFESIONALIAI PLAUKIANČIŲ ASMENŲ GRIAUČIŲ-RAUMENŲ

SISTEMOS FUNKCINĖS BŪKLĖS YPATUMAI IR SĄSAJOS SU

VARŽYBŲ REZUTATAIS

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovė: Doc. Dr. Vilma Tamulionytė

TURINYS

SANTRAUKA...4

ABSTRACT...5

SANTRUMPOS...6

ĮVADAS...7

1.LITERATŪROS APŽVALGA...9

1.1. Plaukimas kaip sporto šaka...9

1.1.1. Kineziterapijos vaidmuo plaukimo sporto šakoje...9

1.2. Plaukimo sporto šakos biomechanika...10

1.2.1. Plaukimo kinematika profesionaliame plaukime...10

1.2.2. Plaukimo kinetika profesionaliame plaukime...11

1.2.3. Neuroraumeninis atsakas profesionaliame plaukime...11

1.3. Plaukikų griaučių raumenų sistemos ypatumai...13

1.3.1. Laikysenos ypatumai...14

1.3.2. Mentės padėties ypatumai...14

1.3.3. Raumenų sistemos ypatumai...15

1.4. Plaukimo sporto šakos sukeliama traumų rizika...15

1.5. Prevencijos priemonės skirtos plaukimo sporto šakos sukeliamai traumų rizikai...16

1.6. Griaučių-raumenų sistemos funkcinės būklės ypatumų sąsajos su varžybų rezutatais...17

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA………..19

2.1. Tyrimo organizavimas……….19

2.2. Tyrimo dalyviai...19

2.3. Tyrimo metodai……….…...20

2.3.1. Anketinė apklausa………...20

2.3.2. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio pusiausvyros testas………...21

2.3.3. Mentės šoninio slydimo testas………..…….22

2.3.4. Pečių lanko raumenų jėgos vertinimas Lafaytte rankiniu dinamometru...23

2.3.5. Pečių lanko raumenų ilgio vertinimas………..……….…25

2.4. Matematinė statistinė duomenų analizė...26

3. REZULTATAI...27

3.1. Anketinės apklausos duomenų analizė………....27

3.2. Viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas……….28

3.4. Mentės šoninio slydimo testo rezultatų vertinimas...39

3.5. Raumenų ilgio vertinimo reultatai...41

3.6. Griaučių-raumenų sistemos sąsajos su varžybų rezultatais………...43

3.6.1. Griaučių – raumenų sistemos sąsajos su viršutinės galūnės dinaminiu stabilumu……….43

3.6.2. Pečių lanko ir nugaros raumenų jėgos sąsajos su varžybų rezultatais...44

3.6.3. Mentės šoninio slydimo ir varžybų rezultatų sąsajos...47

3.6.4. Raumens ilgio ir varžybų rezultatų sąsajos...48

3.7. Griaučių raumenų sistemos ypatumų tarpusavio sąsajos………..49

4. REZULTATŲ APTARIMAS...52

IŠVADOS...55

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...56

MOKSLO PRANEŠIMŲ, PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...57

LITERATŪROS ŠALTINIAI...58

SANTRAUKA

Aistė Jankauskaitė. Profesionaliai plaukiančių asmenų griaučių-raumenų sistemos funkcinės būklės

ypatumai ir sąsajos su varžybų rezultatais. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – Doc. Dr. Vilma Tamulionytė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Sporto medicinos klinika. Kaunas, 2020. 63p.

Tikslas - įvertinti profesionaliai plaukiančių asmenų griaučių-raumenų sistemos funkcinės būklės

ypatumus ir jų sąsajas su varžybų rezultatais kaitą taikant fizinių pratimų programą.

Uždaviniai: 1. Palyginti jauno amžiaus plaukikų dinaminį stabilumą, raumenų jėgą, mentės padėtį

bei raumenų ilgį vaikinų ir merginų grupėse; 2. Palyginti jauno amžiaus plaukikų dinaminį stabilumą, raumenų jėgą, mentės padėtį bei raumenų ilgį jaučiančių ir nejaučiančių skausmo grupėse; 3. Palyginti jauno amžiaus plaukikų dinaminį stabilumą, raumenų jėgą, mentės padėtį bei raumenų ilgį patyrusių ir nepatyrusių traumą grupėse; 4. Įvertinti jauno amžiaus plaukikų asmenų dinaminio stabilumo, raumenų jėgos, mentės padėties, raumenų ilgio bei varžybų rezultatų sąsajas.

Tyrimo metodika: Anketinė apklausa; antropometriniai matavimai (ūgis, svoris, galūnių ilgis);

raumenų jėgos vertinimas Lafayette dinamometru; raumenų ilgio ir mentės padėties vertinimas – centimetrine juostele, specializuotais testais ir mentės šoninio slydimo testu; viršutinių galūnių dinaminio stabilumo vertinimas modifikuotas žvaigždės nuokrypio pusiausvyros testas. Tiriamieji: Dvidešimt du profesionalūs plaukikai, vidutiniškai 19,5 (±1,41) metų amžiaus, lankantys plaukimą ilgiau nei 5 metus, bent 5 kartus per savaitę, dalyvaujantys plaukimo varžybose ir turintys fiksuotą 100 m laisvuojumi stiliumi rezultatą per paskutinius metus.

Išvados: 1. Jauno amžiaus plaukikai pasižymėjo geresniu dinaminiu stabilumu bei didesne jėga nei

plaukikės. Vaikinų menčių asimetrija, kai rankos nuleistos, buvo labiau išreikšta nei merginų. Raumenų ilgis skirtingose lyties grupėse nesiskyrė. 2. Dinaminis stabilumas, mentės padėtis ir raumenų ilgis nesiskyrė skausmą jaučiančių ir jo nejaučiančių plaukikų grupėse. Nejaučiantys skausmo plaukikai pasižymėjo didesne plačiausiojo nugaros raumens jėga dominuojančioje pusėje nei skausmą jaučiantys. 3. Dinaminis stabilumas ir mentės padėtis nesiskyrė traumą patyrusių ir nepatyrusių grupėse. Pečių juostos ir nugaros raumenų jėga nepriklausė nuo to ar patirta trauma ar ne. Patyrusių traumą grupėje didysis juosmens raumuo buvo labiau sutrumpėjęs. 4. Griaučių - raumenų sistemos rodiklių ir varžybų rezultatų sąsajos: a) Geresnį dianaminį stabilumą turėjo plaukikai, kurių pečių juostos ir nugaros raumenų jėga buvo didesnė. b) Mentės asimetrija didesnė kai stipresni didysis krūtinės ir antdyglinis raumenys; c) Geresnius varžybų rezultatus pasiekė plaukikai turintys geresnį dinaminį stabilumą, didesnę pečių juostos (išskyrus antdyglinio raumens) ir nugaros raumenų jėgą bei mažesnę menčių asimetriją. Sąsajos priklausė nuo patirtos traumos, jaučiamo skausmo, tačiau nepriklausė nuo lyties.

ABSTRACT

Aistė Jankauskaitė. Musculoskeletal system’s peculiarities and relationships with competition

results in young age professional swimmers. Master‘s thesis. Supervisor – Assoc. prof. Dr. Vilma Tamulionytė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Sports Medicine. Kaunas, 2020; 63p.

The aim - to evaluate musculoskeletal system’s peculiarities and relationships with competition

results in young age professional swimmers.

Tasks: 1. To compare dynamic stability, scapula position, muscle strength and length in men and

women groups of young age swimmers; 2. To compare dynamic stability, scapula position, muscle strength and length in young age swimmers according to pain perception; 3. To compare dynamic stability, scapula position, muscle strength and length in young age swimmers according to injury experience; 4. To evaluate dynamic stability, muscle strength and length, scapula position and competition results relationships.

Methodology. Methods: questionnaire; anthropometric measurements (height, weight, length of

extremities); Lafayette hand held dynamometer for muscle strength; performance tests - for shoulder girdle muscle length; centimeter band, scapular lateral slide test for scapula position and Y balance test for upper quarter dynamic stability assessment were used. Participants: 22 professional swimmers, average age – 19,5 (±1,4) years, who attends Kaunas swimming schools, attends swimming more than 5 years, at least 5 times per week, who attends swimming competition and has recorded 100 m freestyle result during the last year.

Conclusions: 1. Young age men swimmers have a better dynamic stability and bigger shoulder girdle

and back muscles strength than women swimmers. Men`s scapular asymmetry, when arms are down, is bigger than women`s. Muscle length between different gender was the same. 2. Dynamic stability, scapula position and muscle length was the same for those who feel and do not feel pain. Those who do not feel pain had bigger latissimus dorsi muscle strength on the dominant side. 3. Dynamic stability, muscle strength and scapula position did not differ according to injury experience. For those who had injury iliopsas muscle was shorter. 4. Musculoskeletal system`s and competition results relationships: a) Better dynamic stability had swimmers whose shoulder girdle and back muscles were stronger; b) Scapula asymmetry was bigger when pectoralis major and subscapularis muscles were stronger; c) Better competition results demonstrated swimmers who had better dynamic stability, stronger shoulder girdle and back muscles (except subscapularis) and also smaller scapula . Relationships were determined by the pain, injury but not by gender.

SANTRUMPOS

MŽNT – modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas; MŠST- mentės šoniniop slydimo testas.

ĮVADAS

Profesionalus plaukimas yra itin konkurencinga sporto šaka, kur atletai nuolat turi mesti sau iššūkius varžantis su konkurentais. Plaukikai, plaukimo treneriai bei komandų kineziterapeutai nuolat ieško būdų kaip pagerinti rezultatus, o tai apima naujų įgūdžių vystymą bei technikos tobulinimą (1).

Plaukimas yra išskirtinė sporto šaka, kuri apjungia apatinės bei viršutinės galūnių darbą kartu su širdies-kraujagyslių sistemos treniravimu vandenyje (besvorėje aplinkoje) (2). Profesionalūs plaukikai paprastai treniruojasi ištisus metus, dienų skaičiumi tai apima apie 11 mėnesių (3). Per paprastą, nepriešvaržybinę treniruočių savaitę atliekama nuo 16000 iki 25000 sukamųjų judesių vien peties sąnaryje (4).

Ši sporto šaka apjungia vikrią kūno biomechaniką, kur žmogaus kūnas turi sąveikauti su fiziologija ir technika, kad veiktų kaip vienas. Nors plaukimas yra viena seniausių fizinio aktyvumo formų, pirmos plaukimo varžybos buvo rengtos tik 1837 m, o Olimpiadoje ši sporto šaka pasirodė tik 1896 m. Analizuojant plaukimą, galima matyti, kad iki 2013 metų pasirodymai gerėdavo kasmet tiek vyrams, tiek moterims, tiek pasaulio čempionatuose, tiek Olimpinėse žaidynėse. Todėl tapo įdomu kodėl šis spartus rezultatų augimas stoja (5).

Tyrimuose atliktuose nagrinėti šią sporto šaką, yra įrodyta, kad ši fizinio aktyvumo forma yra vien sveikiausių, visapusiškai vystančių organizmą. Plaukimas, kaip ir bet kuri kita motorinė veikla, yra siejamas su energijos eikvojimu, todėl, priklausomai nuo intensyvumo sukelia įvairus biocheminius pasikeitimus žmogaus kūne. Profesionaliame plaukime dėl nuolatinės pasikartojančios veiklos, keistis gali ir griaučių-raumenų sistema (6). Griaučių-raumenų sistema privalo prisitaikyti prie jai tenkančio didelio fizinio krūvio, todėl, pakankamai dažnai, atsiranda tam tikri šios sistemos pakitimai, kurie vėliau gali lemti traumų ar skausmo atsiradimą (7). Šios patologijos ir jų pobūdis pasireiškia priklausomai nuo amžiaus, profesionalumo lygio, pasirinkto pagrindinio plaukimo būdo, plaukimo treniruotės trukmės ir kitų faktorių. Simptomai gali pasireikšti jau net ir jauname amžiuje, 21 proc. iš visų besiskundžiančių skausmu yra 8-11 metų plaukikai, tačiau daugiausiai problemų peties lanko srityje nurodo vyresnio amžiaus atstovai - suaugę (8).

Yra daug faktorių ir sąsajų tarp antropometrinių žmogaus ypatumų bei griaučių-raumenų sistemos ypatumų, kurie gali nulemti sėkmę profesionaliame lygmenyje (9).

Pasak mokslininkų, profesionalus plaukimas yra viena sudėtingiausių sporto šakų. Plaukikų ištyrimas taip pat yra gana sudėtingas procesas, kadangi norint tinkamai ištirti šių sporto šakos atstovų judesių biomechaniką tikslingiausia tyrimus atlikti vandenyje, todėl tirdami plaukikus mokslininkai turėtų atsižvelgti į tai, kad tai nėra žmogui įprasta aplinka bei apsvarstyti kitus fizikinius principus (10).

Kol kas dar mažai mokslinės literatūros randama analizuojant kokie griaučių-raumenų sistemos ypatumai gali turėti įtakos geresniems ar prastesniems varžybiniams rezultatams.

Darbo aktualumas – plaukimo sporto šaka vis labiau populiarėja tiek visame pasaulyje, tiek

Lietuvoje. Daug mokyklinio amžiaus vaikų renkasi plaukimo sporto šaką, kurioje bando pasiekti kuo geresnių rezultatų. Labai svarbu suprasti, kad plaukimas yra labai specifiška, itin daug pastangų reikalaujanti sporto šaka, kuri gali sukelti griaučių-raumenų sistemos pokyčių. Šie pokyčiai gali lemti skausmo, traumų atsiradimą bei juntamas pasekmes vyresniame amžiuje ar nebedalyvaujant plaukimo treniruotėse. Todėl, kineziterapijos vaidmuo šios sporto šakos esamiems ar buvusiems atstovams yra labai svarbus. Kineziterapeutas ne tik gali padėti reabilituojant ar taikant prevenciją traumoms, tačiau ir po detalaus ištyrimo gali padėti pagerinti sportininko rezultatus, išanalizavęs jo griaučių-raumenų sistemos silpnybes, antropometrinius atleto duomenis. Kineziterapeutas taip pat turėtų išmanyti sporto šakos biomechaniką, kad apjungus šiuos du dalykus, galėtų padėti sportininkui pasiekti maksimaliai gerų rezultatų, išvengiant traumų.

Darbo tikslas - įvertinti profesionaliai plaukiančių asmenų griaučių-raumenų sistemos funkcinės

būklės ypatumus ir sąsajas su varžybų rezultatais.

Darbo uždaviniai:

1. Palyginti jauno amžiaus plaukikų dinaminį stabilumą, raumenų jėgą, mentės padėtį bei raumenų ilgį vaikinų ir merginų grupėse;

2. Palyginti jauno amžiaus plaukikų dinaminį stabilumą, raumenų jėgą, mentės padėtį bei raumenų ilgį jaučiančių ir nejaučiančių skausmo grupėse;

3. Palyginti jauno amžiaus plaukikų dinaminį stabilumą, raumenų jėgą, mentės padėtį bei raumenų ilgį patyrusių ir nepatyrusių traumą grupėse;

4. Įvertinti jauno amžiaus plaukikų asmenų dinaminio stabilumo, raumenų jėgos, mentės padėties, raumenų ilgio bei varžybų rezultatų sąsajas.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Plaukimas kaip sporto šaka

Pasak sporto terminų žodyno plaukimas – tai laikymasis be atramos arba judėjimas vandenyje, vandens paviršiuje natūraliais judesiais (rankų, kojų, kitų kūno dalių) norima kryptimi (11). Plaukimas yra unikali sporto šaka, kuri apjungia tiek apatinės, tiek viršutinės galūnės stiprinimą kartu su širdies-kraujagyslių sistemos treniravimu besvorėje aplinkoje - vandenyje (2). Plaukimas yra viena populiariausių fizinio aktyvumo formų, kurią praktikuoja įvairaus amžiaus žmonės tiek sveikatinimo, tiek sporto tikslais. Tai itin aktyvi rekreacijos forma, kuri tenkina fizinio aktyvumo poreikį, taip pat gerina asmens fizinį pajėgumą, per plaukimo pratybas ugdomi gyvybiškai svarbūs plaukimo įgūdžiai. Žinoma, jog vandenyje atsidūrusį kūną jau savitai veikia vandens terpė, judėjimas vandenyje visapusiškai ir harmoningai vysto viso kūno raumenyną ir funkcines sistemas (12).

Profesionalūs plaukikai paprastai treniruojasi apie vienuolika mėnesių per metus (3), 6 kartus per savaitę, 1-2 kartus per dieną po 2-3 valandas, tai sudaro nuo 60 iki 130 kilometrų per savaitę (6).

Plaukimas yra Olimpinė sporto šaka. Olimpinėse žaidynėse tai yra antra sporto šaka po lengvosios atletikos, kurioje dalyvauja daugiausiai dalyvių. Skirtinguose stiliuose, plaukiant individualiai ar estafetėje sudaro 34 rungtis.

Lietuvoje sparčiai didėja plaukimo populiarumas, tai rodo Lietuvos statistikos departamento 2015 metų duomenys, kuriuose matomas didėjantis trenerių ir sportininkų skaičius.

1.1.1. Kineziterapijos vaidmuo plaukimo sporto šakoje

Tiek mėgėjams, tiek profesionaliems sportininkams, kurie nori pasiekti kuo įmanoma geresnių rezultatų reiktų į savo sporto programas įtraukti sporto kineziterapiją. Jau daug metų, kineziterapijos vaidmuo visapusiškam atleto pasiruošimui pastebimai didėja. Sporto kineziterapija svarbi sporte dėl sportininko galimybių įvertinimo ištestavimo, kūno paruošimo krūviui, sportininko nuolatinio sveikatos stebėjimo, tikrinimo bei, žinoma, dėl traumų prevencijos ar gydymo. Sporto kineziterapija taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį sportininko rezultatų, sportinės formos tobulėjime (13).

Plaukimo sporto šakoje treneris ne visada atsižvelgia į bazinį kūno pasiruošimą sausumoje, kuris yra lygiai toks pats svarbus kaip ir plaukimo technika bei greitis norint pasiekti gerų rezultatų. Pavyzdžiui, gilieji korpuso raumenys, tokie kaip skersinis pilvo raumuo bei įstrižinis raumuo atlieka svarbią rolę stabilizuojant korpusą, o šių raumenų stiprinimas pagerina plaukiko pasirodymą ir padeda

išvengti traumų. Būtent stabilizatorių raumenų stiprinimo pratimai yra dažnai skiriami kineziterapeutų ir pamirštami trenerių nors jie yra ypatingai svarbūs jėgos paskirstymui plaukimo metu, nes šie raumenys išcentruoja galūnių judėjimą plaukimo judesių metu, o tai gerina plaukiko pasirodymą (14).

Žinoma, kineziterapijos vaidmuo sporte vis vien labiausiai yra susijęs su traumų prevencija ir jų gydymu. Sporto kineziterapeutai atletams efektyviai padeda pašalinti skausmą bei grįžti į pilną sportinę veiklą. Eigoje specialistai parenka tinkamus pratimus, paruošdami grįžimui į baseiną, vėliau skiria juos, kad trauma nepasikartotų. Taip pat, kineziterapeutai į atletus žiūri labai individualiai, o treneriai žvelgia plačiai – į visus treniruojamus asmenis, todėl kineziterapeuto vaidmuo sportininko gyvenime yra labai svarbus (15).

1.2. Plaukimo sporto šakos biomechanika

Profesionalus plaukimas laikomas ištvermės sporto šaka, kuriai yra būdingi cikliški, pasikartojantys judesiai. Šių judesių metu svarbų vaidmenį atlieka visas pečių lanko kompleksas (16). Kraulis, nugara, krūtinė bei delfinas – tai keturi plaukimo sporto šaką sudarantys stiliai. Visų šių stilių metu intensyviai yra įtraukiama visa griaučių – raumenų sistema, ypač viršutinė galūnė. Peties lanko bei visos rankos biomechanika yra panaši plaukiant krauliu, nugara bei delfinu, plaukiant krūtine biomechanika skiriasi (17). Plaukimas gali būti išskirstytas į keturis momentus ar fazes – startavimo

fazė, plaukimo fazė, apsisukimo fazė ir finišavimo fazė (10). Visus keturis minėtus plaukimo būdus būtų galima charakterizuoti biomechaniškai, remiantis atitinkamo stiliaus kinematika, kinetika bei neuroraumenine analize. Visos šios trys charakteristikos gali skirtingai paveikti plaukimo biomechaniką (10).

1.2.1. Plaukimo kinematika profesionaliame plaukime

Greitis yra geriausias matavimo vienetas įvertinantis plaukimo stiliaus kinematiką. Kraulio plaukimo stilius laikomas greičiausiu, po jo seka atitinkamai delfinas, nugara ir krūtinė. Plaukimo greitis gali būti apibūdinamas savo nepriklausomais kintamaisiais: grybšnio ilgis ir grybšnio dažnumas. Grybšnio ilgį galima apibūdinti kaip distanciją, kurią kūnas įveikia horizontaliai viso plaukimo metu. Tuo tarpu, grybšnio dažnumas apibūdinamas kaip ciklų skaičius viso plaukimo metu per laiko vienetą. Kraulio plaukimo stiliaus metu grybšnio ilgis ir grybšnio dažnumas yra geriausiai suderinami, lyginant su kitais plaukimo stiliaus, todėl jis ir yra greičiausias. Panašiai šie kintamieji yra derinami plaukiant nugara, tačiau tokiame pačiame grybšnio dažnume, greitis ir grybšnio ilgis būna mažesnis. Plaukiant delfinu, greičio padidėjimas tiesiogiai siejamas su grybšnio dažnumo padidėjimu. Krūtinės stiliaus plaukimo metu greičio padidėjimas taip pat siejamas su padidėjusiu grybšnio dažnumu, tačiau šio stiliaus metu pastebimas grybšnio ilgio sumažėjimas (10). Reiktų

pastebėti, kad grybšnio ilgio sumažėjimas turi didžiausią įtaką plaukimo greičio sumažėjimui visose plaukimo stiliuose (ypač plaukiant krūtine) (18).

Dar vienas kintamasis dažnai naudojamas įvertinti plaukimo stiliaus ciklo kinematiką yra grybšnio indeksas. Šis kintamasis vertina bendrą efektyvumą plaukiant tuo stiliumi, kuris yra vertinamas. Efektyvumas gali būti apibūdinamas kaip plaukiko galimybė išnaudoti techniką plaukimo greičiui vystyti (mažesnė pavargimo tikimybė). Pagal šį indeksą teigiama, kad plaukikas su geresniu grybšnio ilgiu, plaukia efektyviausiai (10).

1.2.2. Plaukimo kinetika profesionaliame plaukime

Kinetikos dėsnių analizavimas plaukime yra skirtas suprasti dviems pagrindinėms temoms, tai – sprogstamosios jėgos išvystymą plaukimo metu, bei – kokia jėga pristabdo plaukiko judėjimą pirmyn. Šių abiejų jėgų sąveika daro tiesioginę įtaką plaukiko išvystomam greičiui (19).

Plaukiko pasirodymą dažnai riboja jo ribota galimybė išvystyti sprogstamąją jėgą judėjimo kryptimi. Sprogstamąją jėgą riboja net ir tokie dalykai kaip netinkama pirštų padėtis plaukimo metu (juos reiktų laikyti šiek tiek praskėstus) (19).

Tuo tarpu, ribojimai plaukimo metu gali būti įvairus. Apie 20 proc. įtaką plaukimo sutrikdymui daro trintis tarp kūno ir vandens, o nėrimo metu šis procentas padidėja iki 25. Taip pat didelę įtaką plaukimo greičio sutrikdymui turi vandens bangavimas. Tuo metu kai plaukikas yra panėręs, bangavimas jam įtakos neturi. Pasak mokslininkų, norint išlaikyti didelį greitį, išvengiant šių sutrikdymų, plaukikai turėtų didžiąją plaukimo dalį praleisti po vandeniu (18).

1.2.3. Neuroraumeninis atsakas profesionaliame plaukime

Atliekant neuroraumeninio atsako tyrimus plaukime, pagrindinė užduotis dažniausiai būna suprasti neuroraumeninės aktyvacijos dinamiką tarp plaukimo būdų ir galūnių bei viso korpuso. Didžiausia neuroraumeninė aktyvacija yra stebima plaukiant delfinu maksimaliu greičiu (10). Yra žinoma, kad plačiausias nugaros raumuo bei didysis krūtinės raumuo dominuoja yrimosi metu. Tačiau visų plaukimo stilių metu raumenys aktyvuojasi skirtingai (1 pav.) (20).

1.2.3.1. Kraulis

Šis plaukimo stilius prasideda panirimo faze, jos metu ranka paliečia vandenį, alkūnė yra išlaikoma šiek tiek sulenkta virš vandens (22). Šioje fazėje padidėja viršutinės trapecinio raumens dalies bei priekinio dantytojo raumens aktyvumas, todėl lengviau stabilizuojama ir sukama mentė (23). Tuo metu, rombiniai raumenys laiko viršutinį mentės kampą, todėl palengvinama raumenims sukti mentę. Kita fazė vadinama yrimosi faze. Jos pradžioje ranka ištiesiama į priekį, prasideda rankos

judesys žemyn iki kol ranka būna pilname tiesime priešais kūną ir nukreipta į apačią. Šios fazės pabaigoje ranka pradedama tiesti nuo 90 laipsnių iki kol yra iškeliama iš vandens. Ankstyvosios yrimosi fazės metu, kol alkūnė yra sulenkta virš vandens, peties sąnaryje atliekama vidinė rotacija, tiesimas ir pritraukimas, tuomet plaukikas pasiverčia ant šono (22). Didysis krūtinės raumuo ir mažasis apvalusis raumuo dirba kartu, kad ištiestų, pritrauktų ir į vidų pasuktų žastikaulį (23). Vėlyvosios yrimosi fazės metu aktyvesnis tampa platusis nugaros raumuo, peties sąnaryje vyksta tiesimas, tuo pačiu platusis nugaros raumuo padeda viršmentiniam raumeniui atlikti žastikaulio pasukimą į vidų (23). Visos yrimosi fazės metu priekinis dantytasis, didysis krūtinės ir platusis nugaros raumenys išlieka aktyvūs, o dėl jų aktyvumo kūnas juda į priekį (21).

1.2.3.2. Delfinas

Raumenų aktyvumas plaukiant delfinu yra beveik toks pats kaip plaukiant krauliu. Skirtumas tarp šių būdų yra tas, kad plaukiant delfinu, abi rankos juda vienu metu ir vienodai. Plaukiant delfinu delnai yra nusukami, kuomet rankos panyra į vandenį (sukimas į vidinę pusę su pilnu nugręžimu), viršutinė trapecinio raumens dalis, viršdyglinis ir podyglinis raumenys tampa labai aktyvūs kartu su vidurine deltinio raumens dalimi ir rombiniais raumenimis (24). Alkūnės yra sulenkiamos, rankos laikomos plačiai viena nuo kitos ir pasiekia alkūnių aukštį. Tokia alkūnių padėtis užtikrina didelį yrimosi plotą, palengvinamas judėjimas vandeniu (20). Rankos atsiduria arčiau viena kitos, kol jos

abi atsiduria priešais kūną, nukreipiant jas į apačią.

Taip pat kaip plaukiant krauliu, didižiausią įtaką judėjimui į priekį daro plačiausiasis nugaros, didysis krūtinės bei priekinis dantytasis raumenys su nedideliu viršmentinio ir mažojo apvaliojo raumenų įsikišimu (24).

Plačiausiasis nugaros raumuo, užpakalinė deltinio raumens dalis ir rombiniai raumenys pabaigia yrimosi fazę. Šio būdo metu atsigavimo fazė vyksta tuomet, kai alkūnės yra šiek tiek sulenktos ir galva yra iškelta virš vandens (vyksta įkvėpimas) (20).

1.2.3.3. Nugara

Šis plaukimo būdas, kaip ir delfinas, taip pat panašus į kraulį, tačiau jo metu kūnas yra apverstas veidas nėra panardintas ir rankų judesiai vyksta šalia kūno (20). Kuomet ranka patenka į vandenį, alkūnė išlaikoma tiesimo padėtyje. Stumiant kūną link rankos, alkūnė susilenkia maksimaliai, maždaug yrimosi fazės viduryje. Ranka ir toliau stumiamasi link pėdų, užbaigiant yrimosi fazę, ištiesiant riešą. Tuo tarpu priešinga ranka pasiekia vandenį iškart po to, kai pirmoji baigia irtis (22).

1.2.3.4. Krūtinė

Pradedama žasto lenkimo padėtyje, alkūnės ištiestos priekyje ir žvilgsnis nukreiptas į priekį, nugręžiami delnai ir pasukami šiek tiek į alkūninio atitraukimo padėtį. Išlaikant alkūnes aukštoje padėtyje, rankos atgręžiamos, prieš prasidedant yrimosi fazei. Pečiai juda sukdamiesi į vidų, atitraukiami ir tiesiami, plaukikui iriantis vandeniu. Visa viršutinė kūno dalis yra iškeliama iš vandens, kuomet pečiai atsitraukia, rankas laikant šiek tiek priešais krūtinę (20). Šis plaukimo stilius

pasižymi ilgiausia atsigavimo faze ir daug ilgesne yrimosi faze nei kiti būdai. Plaukiant krūtine, pečiai išlaikomi pakelti beveik visą laiką (22).

1.3. Plaukikų griaučių raumenų sistemos ypatumai.

Paruošti profesionalų plaukiką yra labai ilgas ir sudėtingas procesas, kuris reikalauja daug laiko ir pastangų tiek iš sportininko, tiek iš trenerio pusės. Pastebima, kad plaukikai, kurie pasiekia geriausių rezultatų šiame sporte pasižymi specifiniais skeleto ypatumais. Jei tai sugebama atpažinti dar vaikystėje – galima užauginti labai perspektyvų atletą (9). Pas vaikus, kurie yra perspektyvūs, galima pastebėti mažą kūno svorį, aukštą ūgį, plačias rankas, ilgas pėdas, siauras čiurnas bei riešus (6). Požymiai taip pat apima ilgą liemenį, ilgas viršutines ir apatines galūnes bei išskirtinai gerą aerobinę bei anaerobinę ištvermę (9). Plaukikų antropometriniai duomenys (kuriems didžiausią įtaką turi genetiką) išlieka stabilūs viso augimo metu ir taip pat išlieka tiesiogiai susiję su gerais rezultatais

1 pav. Plaukimo stiliai. A - kraulis; B - delfinas; C- krūtinė; D – nugara (21)

plaukimo metu (12). Vienas iš būdų paaiškinti sąsajas tarp kūno sudėjimo ir rezultatų tai yra ryšys tarp kūno išvaizdos ir plaukimo biomechanikos principų (9). Tarkime, kad sprogstamoji jėga plaukimo metu yra logiškas, pilnavertis somatinio ir motorinio potencialo išnaudojimas, kad reikiamas kiekis energijos būtų perkeliamas į vandenį, tuomet santykis tarp neigiamo pasipriešinimo, kuris kyla iš plaukiko kūno išsidėstymo vandenyje ir to pačio pasipriešinimo, kuris yra teigiamo postūmio šaltinis, kad kūnas judėtų vandeniu (ypač to reikia rankoms bei kojoms) (12).

1.3.1. Laikysenos ypatumai

Ypatinga biomechanika ir pernelyg didelė peties apkrova plaukimo metu dažnai lemia priekinių peties raumenų hipertrofiją. Priekinių raumenų persitempimas, pavyzdžiui, mažojo krūtinės raumens, dažnai siejamas su atsirandančiu peties sąnario skausmu ir gali turėti įtakos netinkamai pečių padėčiai - ,,suapvalėjusiems“ pečiams, bei pernelyg dideliam galvos atsikišimui į priekį. Šie raumeniniai disbalansai ir ,,suapvalėję“ pečiai taip pat turi įtakos mentės priekiniam pasvirimui, vidinei rotacijai bei rotacijai žemyn. Taip pat, ši netinkama laikysena įtakoja skausmus pečių juostoje bei sukelia traumas tokias kaip peties ankštumo sindromas, krūtinės angos sindromas, peties sąnario nestabilumas (25).

1.3.2. Mentės padėties ypatumai

Normali mentės funkcija yra vienas pagrindinių faktorių sportuojantiems pakeltomis rankomis. Gera mentės kontrolė nulemia tinkamą žastikaulio padėtį žastikaulio duobėje, taip išgaunama didžiausia jėga viršutinėje galūnėje, todėl mentės vaidmuo yra labai svarbus (26). Elektromiografiniai tyrimai rodo, kad priekinis dantytasis raumuo yra dominuojantis raumuo plaukime, šis raumuo aktyvus išlieka viso plaukimo metu, stabilizuodamas mentę visų plaukimo fazių metu. Dėl šios apkrovos,priekinis dantytasis raumuo dažnai pervargsta, o tai gali lemti mentės diskinezę bei peties sąnario ankštumą (27).

Mentės diskinezė yra svarbi ir dažna problema, kuri lemia ,,plaukiko peties“ patologijų atsiradimą. Ši patologija yra apibūdinama kaip perkrauto raumens pervargimo sindromas, mentė tampa labiau atitraukta, protrakcijoje ir pasislinkusi į išorę, kas padidina ir peties ankštumo riziką (28).

Mentės diskinezė yra apibūdinama kaip nukrypimas nuo normalios mentės kinematikos. Tai gali nutikti dėl kelių faktorių, tokių kaip: kaulinių struktūrų (krūtininė kifozė, raktikaulio patologijos), sąnarių (nestabilumas arba artrozė), nervų sistemos (kaklinė radikulopatija, nervo disfunkcija), minkštųjų audinių (mažojo krūtinės raumens ir užpakalinės peties kapsulės pertempimas arba sustingimas, raumeninio disbalanso (tarp viršutinės trapecinio raumens dalies ir priekinio dantytojo raumens) (26).

Nenormalus mentės judėjimas aptinkamas stebint tiriamąjį po truputį judinant mentę sagitalioje plokštumoje. Tokiu stebėjimu galima išskirti tris katergorijas (2 pav.). I tipo kai yra

atsikišimas viršutiniame vidiniame mentės kampe, II tipo – atsikišimas visame vidiniame krašte, III tipo – apatiniame vidiniame mentės kampe. Šie pakitimai gali turėti didelę įtaką peties disfunkcijos atsiradime. I ir II tipo pakitimai dažniausiai siejami su sąnarinės lūpos pažeidimais, o III tipo pakitimai su ankštumu bei rotatorių manžetės pažeidimais (26).

1.3.3. Raumenų sistemos ypatumai

Įvairios studijos atliktos pasitelkiant elektromiografiją parodė, kad peties pritraukėjai ir raumenys atliekantys peties vidinę rotaciją yra atsakingi už sprogstamosios jėgos išvystymą plaukimo metu bei atlaiko apkrovą, kuri atsiranda dėl pasikartojančių judesių. Žinoma, ši raumenų savybė yra labai naudinga profesionaliame plaukime, tačiau tai neretai sukelia raumeninį disbalansą, o tai sumažina peties sąnario stabilumą. Biomechanikos tyrimai parodo, kad yra pastebimi reikšmingi pakitimai raumenų aktyvume, ypač raumenyse, kurie stabilizuoja mentę bei peties sukamuosiuose raumenyse, o tai daro įtaką peties sąnario problemų atsiradimui (29).

1.4. Plaukimo sporto šakos sukeliama traumų rizika

Sporto šakos pakeltomis rankomis yra labai populiarios mūsų visuomenėje. Nepaisant populiarumo, sportuojantys šias sporto šakas žmonės dažnai susiduria su įvairiomis problemomis tiek apatinėje, tiek viršutinėje galūnėje (30, 31). Kadangi plaukimo metu nėra papildomos apkrovos, kaip kitose sporto šakose, dažniausiai traumos būna susijusios su perkrova, ypač, peties sąnario (32).

Nepaisant pakankamai didelės traumų tikimybės plaukimo sporto šakoje, tik kelios epidemiologinės studijos randamos literatūroje. Randami tyrimai dažniausiai vertina pažeidimus konkrečiuose sąnariuose, ypač peties komplekse, konkrečių plaukimo būdų specifiką ar pažeidimus susijusius su sporto biomechanika (33).

Dėl didelio vienodo judesio pakartojimų skaičiaus ir išgaunamos jėgos plaukimo metu, plaukimo šakos atstovai turi itin didelę riziką patirti traumas, ypač susijusias su viršutine galūne (21).

Pečių skausmas yra dažniausia griaučių-raumenų sistemos problema tarp plaukikų, net 91 proc. jų jaučia ar yra jautę skausmą, kuris turi įtakos plaukimo efektyvumui varžybų metu (28). Plaukimo metu išgaunama didelė momentinė jėga rankose, kad būtų nugalimas vandens pasipriešinimas. Profesionalūs plaukikai per dieną atlieka daugiau nei du tūkstančius penkis šimtus judesių peties sąnaryje, todėl šis sąnarys yra perkraunamas ir tampa labiausiai pažeidžiama vieta. Kuo intensyvesnė treniruotė, tuo didesnė rizika patirti traumą bei pajusti skausmą pečių lanko srityje plaukimo metu (34). Taip pat, neteisinga plaukimo stiliaus technika išprovokuoja pasikeitusią peties sąnario biomechaniką, o tai gali būti viena iš priežasčių peties skausmo išsivystymui (28). Taip pat yra pastebima, kad moteriška lytis taip pat didina tikimybę patirti perkrovos traumą (35).

1972 metais, per vasaros Olimpines žaidynes, amerikiečių gydytojai J. Kennedis ir R. Hawkins, pastebėjo, kad peties regiono skausmai plaukikams itin ūmėja. Ši būklė ir buvo pavadinta ,,plaukiko pečiu“, kuomet be tinkamo poilsio ar gydymo, diskomfortas pečių srityje progresuoja ir galiausiai daro įtaką profesionalių plaukikų rezultatams varžybų metu ar net priveda prie negalėjimo jose dalyvauti (28).

Labai svarbu atskirti ūmias pečių lanko patologijas paveiktas makrotraumų nuo jau lėtinėmis tapusių, vis pasikartojančių traumų dėl patirto per didelio krūvio – peties pervargimo (30).

Plaukimo sukeliama traumų riziką apatinei galūnei yra stebėtinai maža. Pavyzdžiui triatlonininkams plaukimo metu patirti apatinės galūnės traumą statistiškai reikšmingos galimybės nėra lyginant su kitomis dviem šiai sporto šakai priklausančiomis disciplinomis – bėgimu ir važiavimu dviračiu (36).

1.5. Prevencijos priemonės skirtos plaukimo sporto šakos sukeliamai traumų

rizikai

Profesionalūs plaukikai dažnai apibūdinami kaip pasižymintys į priekį einančios galvos, ,,suapvalėjusių“ pečių bei krūtininės kifozės laikysena. Tokia laikysena turi įtakos peties sąnario tarpo padidėjimui bei taip pat padidėjusiai šio sąnario amplitudei. Svarbu žinoti, kad šie plaukimo sporto šakos atstovams būdingi peties sąnario ypatumai yra tiesiogiai siejami su plaukimo rezultatais, tačiau dėl šių charakteristikų padidėja traumų rizika (7). Dabartinė praktika rodo, kad išvengti į priekį atsikišusių pečių laikysenos geriausia yra ištempiant priekinius peties lanko raumenis bei stiprinant išilgėjusius galinius mentę stabilizuojančius raumenis. Šis metodas padeda ir koreguojant jau susiformavusią tokią laikyseną. Taip pat tempimo pratimai, kurie užtikrina optimalų priekinio minkštojo audinio struktūrų išilginimą yra kritiškai svarbu dirbant su tokiais atletais. Viena iš plačiai naudojamų technikų išilginti raumenims yra raumenų energijos technika. Ši technika priklauso manualinei terapijai, kurios metu pacientas aktyviai sutraukia konkretų raumenį su pasipriešinimu

gautu iš kineziterapeuto, tada tas raumuo pasyviai ištempiamas. Ši technika dažnai naudojama sustiprinti ir išilginti raumenis, sumažinti edemą, pagerinti kraujotaką ir mobilizuoti sąnarius. Raumenų energijos technika demonstruoja geresnius rezultatus nei statinis ištempimas (25).

Jei aptinkamas sukamosios manžetės raumenų silpnumas, juos sustiprinti pasirinktinai gali būti naudojami izometriniai, koncentriniai, ekscentriniai ar pliometriniai pratimai. Svarbiausia, kad šie pratimai būtų integruoti į reabilitacijos programą tik tuo atveju kai mentės kinematiniai judesiai, tokie kaip kėlimas, retrakcija yra tinkami. Pratimai uždaroje kinematinėje grandinėje taip pat yra naudingi. Jie pagerina mentę stabilizuojančių raumenų aktyvavimą, ypač taikomi kartu su išorinės ir vidinės rotacijos pratimais (28). Yra žinoma, kad būtent dėl plaukimo dažnai išsivysto raumeninis disbalansas tarp vidinių ir išorinių sukamųjų raumenų peties sąnaryje (9). Išoriniai sukamieji raumenys gali būti sutrumpėję dėl užpakalinės kapsulės įsitempimo, todėl prieš stiprinant šiuos raumenis, labai svarbu pirmiau ištempti užpakalinę peties kapsulės dalį (28).

Mažai literatūros randama įvertinti traumų prevencijos programų efektyvumą tiek profesionaliems, tiek mėgėjams plaukikams. Yra vertinamos potencialios intervencijos priemonės, kurios remiasi traumos biomechanikos tyrimais, stebėjimu, treniruočių intensyvumu, dažnumu bei trenerių, kineziterapeutų ir gydytojų pastabomis. Apskritai šios intervencijos turėtų sumažinti perkrovos traumų riziką bei identifikuoti atletus, kurie yra rizikos grupėje patirti traumą susijusią su plaukimu (32).

1.6. Griaučių-raumenų sistemos funkcinės būklės ypatumų sąsajos su

varžybų rezutatais

Ideali kūno kompozicija viename ar kitame sporte priklauso nuo sporto šakos (37). Kūno kompozicija yra svarbus veiksnys lemiantis atleto sveikatos būklę ir pasirodymą. Nors ir atletai dažnai pasižymi maža kūno mase yra pastebėtą, kad plaukikai pasižymi didesne riebaline mase nei kitų sporto šakų atstovai (37, 38). Taip pat, randama literatūros apie tai, kad plaukikai pasiekia geresnių rezultatų jei yra aukštesnio ūgio (9, 37). Profesionaliame plaukime vyrauja įvairių kūno kompozicijos tipų, tačiau Nacionalinių rinktinių atletai, kurie pasiekia geresnių rezultatų pasižymi savitu kūno sudėjimu, kuris atsiranda palaipsniui treniruojantis. Profesionalūs plaukimo atstovai pasižymi ,,suapvalėjusių“ pečių laikysena, kifoze bei padidėjusia juosmenine lordoze dėl to, kad dėl pasikartojančių judesių trumpėja didysis ir mažasis krūtinės raumenys, išilgėja trapecinis, rotatorių manžetės raumenys (39).

Kiti autoriai išskiria hiperekstenziją alkūnių bei kelių srityje. Šis veiksnys lemia, kad plaukikai darydami grybšnį tiek kojomis, tiek rankomis, sugeba išspirti didesnį kiekį vandens, kas

lemia greitesnį judėjimą vandeniu. Nors ir plaukikams hiperekstenzija yra naudinga siekiant rezultato, baigus karjerą svarbu būtų atsargiems, nes tai didina traumų tikimybę (39).

Plaukimo sporto šakos atstovai taip pat pasižymi laisvumu čiurnos sąnaryje. Pastebima, kad geriausius varžybinius rezultatus turintys plaukikai, pasižymi didžiausiu čiurnos sąnario laisvumu. Šis aspektas užtikrina tinkamą judėjimą vandeniu (39).

Taip pat, yra išskiriama, kad plaukikai pasižymi platesniais pečiais bei platesne viršutine kūno dalimi nei kitų sporto šakų atstovai. Aktyvi pilvo raumenų aktyvacija (ypač įstrižinių raumenų) plaukimo metu, turi įtakos šių raumenų vystymuisi, todėl didėja klubai, liemuo (9).

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas Kauno plaukimo mokykloje bei privačiame kineziterapijos kabinete (dėl covid-19) 2020 metų rugsėjo-spalio mėnesiais.

Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas nr. BEC-SR(M)-187 (Priedas nr. 1).

Tiriamiesiems buvo pateikta anketinė apklausa. Remiantis apklausos rezultatais buvo nustatyti asmenys, atitinkantys tyrimo atrankos kriterijus.

Tyrimo metu buvo atlikta anketinė apklausa, antropometriniai matavimai, vertinama kūno laikysena, įvertinta peties lanko raumenų jėga, matuotas peties lanko raumenų ilgis bei vertinamas viršutinės galūnės dinaminis stabilumas. Tyrimo organizavimo schema pateikiama 3 pav.

2.2. Tyrimo dalyviai

Prieš pradedant vykdyti tyrimą, visi tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu, uždaviniais bei taikomais metodais. Taip pat buvo gauti visų tyrimo dalyvių, raštiški sutikimai dalyvauti tyrime.

Tyrime dalyvavo Kauno plaukimo mokyklas lankantys profesionalūs plaukikai. Iš viso ištirta 28 atletai, iš kurių 22 atitiko atrankos kriterijus. Tiriamųjų atrankos kriterijai:

 Amžius nuo 18 metų;

 Plaukimą lanko daugiau nei 5 metus;

 Plaukimo treniruotėse dalyvauja bent 5 kartus per savaitę;  Dalyvauja plaukimo varžybose;

 Per paskutinius metus varžybose, 50 metrų baseine fiksuotas 100 metrų laisvuoju stiliumi rezultatas.

2.3. Tyrimo metodai

Vertinimo pradžioje tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo metodikomis, naudojamais instrumentais. Tiriamiesiems buvo pristatyti vertinimo kriterijai bei tyrimo esmė.

Vertinimui pasitelkta anketinė apklausa, įvertinti tyrimo dalyvių antropometriniai matavimai - ūgis matuotas centimetrine juostele, svoris svarstyklėmis, kūno laikysena vertinta vizualiai bei skaitmenine fotografija, peties lanko raumenų jėgos vertinimui naudotas Lafayette rankinis dinamometras, peties lanko raumenų ilgio vertinimui centimetrinė juostelė ir mentės šoninio slydimo testas (MŠST), viršutinių galūnių dinaminio stabilumo vertinimui – modifikuotas žvaigždės nuokrypio pusiausvyros testas (MŽNT).

2.3.1. Anketinė apklausa

Tyrimui buvo sudaryta anketinė apklausa. Ši anketa taip pat padėjo įvertinti ar plaukikas atitinka atrankos kriterijus. Kiekvieno tyrimo dalyvio buvo paprašyta atsakyti į klausimus susijusius

Pirmas ištyrimas (n=28)

 Anketinė apklausa Neatitiko atrankos _{kriterijų (n=6)}

↓

→

Atitiko atrankos kriterijus (n=22)

↓

Antrasis ištyrimas:

 Antrpometrinių rodiklių vertinimas;

 Peties lanko raumenų jėgos ir ilgio matavimas;  Viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas;

su plaukimu. Apklausą sudarė 11 klausimų, kuriuose buvo klausiama apie lankomų treniruočių skaičių, trukmę, bei kaip ilgai lankomos plaukimo treniruotės ar tiriamasis dalyvauja plaukimo varžybose, apie varžybų rezultatus bei pagrindinį plaukiko stilių. Taip pat buvo klausiama ar tiriamasis yra patyręs traumų, ar jaučia skausmą.

2.3.2. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio pusiausvyros testas

MŽNT arba kitaip Y pusiausvyros (dinaminio stabilumo) testas viršutinėms galūnėms pakankamai tiksliai parodo traumos pasireiškimo riziką tarp sportininkų. Mokslinėje literatūroje aprašomas didelis modifikuoto žvaigždės nuokrypio pusiausvyros testo patikimumas, kuris padeda įvertinti viršutinių galūnių funkcionalumą, taip pat suteikia galimybę išsiaiškinti viršutinių galūnių traumų pasireiškimo riziką atletams. Šis testas viršutinėms galūnėms yra dinaminės pusiausvyros testas, kurio metu tiriamajam reikia užimti atsispaudimo padėtį, taip stabilizuojant savo kūno svorį ant vienos rankos, o kita ranka stengtis maksimaliai nustumti slankiojančią platformą trimis kryptimis: i vidų, į apačią, į šoną, ir į viršų ir į šoną (40)

Testo atlikimas: išlaikant atsispaudimo padėtį, kuomet pėdos viena nuo kitos nutolusios ne daugiau kaip 30 centimetrų atstumu, tiriamasis atlieka maksimalius siekimo judesius laisvąja ranka trimis kryptimis (į šoną, į viršų ir šoną, į apačią ir į šoną). Atstumai matuojami nuo atraminės rankos (4 pav.). Testas atliekamas abiems rankoms, kiekvienai po tris bandymus, iš kurių įskaitomas geriausias rezultatas (pasiekta daugiausiai).

Norint gauti kombinuotą rezultatą, kuriuo galima būtų lyginti tiriamuosius tarpusavyje, buvo išmatuotas kiekvieno tiriamojo rankos ilgis. Rankos Ilgis buvo matuojamas nuo septintojo

4 pav. Modifikuoto žvaigždės nuokrypio testo atlikmas viršutinės galūnės dinaminio stabilumo įvertinimui. A-judesys lateraline kryptimi, B-judesys superolateraline kryptimi, C- judesys inferomedialine kryptimi (41)

kaklo slankstelio keterinės ataugos iki vidurinio piršto tolimiausio taško. Gavus rezultatus buvo apskaičiuojamas bendras kombinuotas rezultatas pagal formulę:

Vertinamas pasiektas atstumas trimis kryptimis – lateraliai (cm), inferolateraliai (cm) ir superolateraliai (cm), kiekvieną atskirai kombinuojant pagal tiriamojo rankos ilgį. Kuo didesnis rezultatas, tuo geresnis dinaminio stabilumo vertinimas. Vėliau gaunamas kombinuotas (suminis) rezultatas, čia didesnis rezultatas, taip pat skaitomas geresniu MŽNT testo įvertinimu. Atlikus šį testą ir gavus atstumus visomis kryptimis kiekviena ranka, buvo skaičiuojami kombinuoti rezultatai, kuo šis rezultatas didesnis, vertinama, kad tuo geresnis tiriamojo dinaminis stabilumas.

2.3.3. Mentės šoninio slydimo testas

Tinkamai peties sąnario funkcijai labai svarbi mentės kontrolė bei jos judesiai. Dažnai pamirštama atsižvelgti į mentės funkcinę paskirtį, todėl atsiranda žinių trūkumas ir pamirštama atsižvelgti į tai, kad šis įvertinimas gali padėti įvertinti peties sąnario traumų tikimybę. Taip pat dažnai yra pamirštama mentę stabilizuojančių raumenų reabilitacija bei funkcija (42). Tinkama, simetriška mentės padėtis parodo, kad yra balansas tarp ją stabilizuojančių raumenų. Tinkamai įvertinti mentės disbalansą reikalingas patikimas testavimas, 1994 metais Kibler pasiūlė mentės šoninio slydimo testą. Šis testas įvertina mentės raumenų jėgą, matuojant mentės simetriškumą įvairiose padėtyse, krūvio metu. MŠST yra paprastas, mažai laiko reikalaujantis klinikinis testas, kuris įvertina mentės stabilumą (43).

Testo atlikimas remiantis Wasave (44): matuojamas atstumas nuo apatinio mentės kampo iki septintojo krūtininio slankstelio keterinės ataugos, naudojant centimetrinę juostelę (5 pav.):

a) kai peties sąnarys yra neutralioje padėtyje;

b) kai žastikaulis atitraukiamas 45 laipsnių kampu, o delnai laikomi ant klubų; c) kai žastikaulis atitraukiamas 90 laipsnių kampu, o rankos pilnai rotuojamos į vidų.

Skirtumai tarp dešinės ir kairės pusės, didesni kaip 1,5 cm., turėtų būti vertinami kaip esami mentės asimetrijos požymiai.

2.3.4. Pečių lanko raumenų jėgos vertinimas Lafaytte rankiniu dinamometru

Rankinis dinamometras – tai, palyginus, neseniai atsiradęs, portabilus, jėgos matavimo prietaisas. Ši priemonė pasižymi lengvu naudojamu, tačiau yra ganėtinai brangi. Kol kas mokslinėje literatūroje dar nerandama nustatytų jėgos normų matuojant jėgą šiuo prietaisu tai yra kol kas didžiausias naudojimosi Lafayette rankiniu dinamometru minusas (47).

Šiame magistro baigiamajame darbe buvo naudojamas „Lafayette Instrument. Manual muscle tester“ (6 pav.). Šiuo prietaisu matuota pečių lanko raumenų jėga. Darbe pateikiami duomenys bus aprašomi kilogramais. Maksimali išmatuojama jėga gali būti iki 136 kg. Prietaiso ekrane pateikiami duomenys apie vidutinę išgautą jėgą, maksimalią pasiektą jėgą bei kada ji buvo pasiekta. Pradžia ir pabaiga nurodoma garso signalo. Gamintojas nurodo, kad dėkinga šio prietaiso sandara, patogus naudojimas padeda nukreipti pasipriešinimo jėgą viena kryptimi (47). Kobesova ir kt. savo atliktame tyrime (48) nurodo, kad vertėtų pasitelkti išorinę stabilizaciją atliekant raumenų jėgos testavimą, ypač vertinant stambių raumenų grupių jėgą.

6 pav. Lafayette rankinis dinamometras

5 pav. Dešiniosios mentės slydimo testo atlikimas. A – kai rankos nuleistos; B – rankos 45 laipsnių kampu; C – rankos 90 laipsnių kampu (45)

Šio tyrimo metodo tikslaus testavimo principai:  Kūnas stabilioje padėtyje;

 Stabilizuojama proksimali testuojamo segmento dalis;

 Testuojamas raumuo turi būti testuojamas prieš gravitacijos jėgas (užimti tinkamą padėtį);  Suteikiamas pasipriešinimas turi būti vienodas;

 Rekomenduojama naudoti jėgos svertą. Pasirinkti matuoti raumenys:

 Deltinio raumens vidurinės skaidulos;  Plačiausias nugaros raumuo;

 Rombiniai raumenys;  Antdyglinis raumuo;

 Trapecinio raumens apatinė dalis;  Trigalvis žasto raumuo;

 Dvigalvis žasto raumuo;  Didysis krūtinės raumuo.

Tyrimo atlikimas (7 pav.): tiriamojo paprašoma užimti padėtį skirtą vertinti atitinkamam raumeniui, pasipriešinimo vietoje uždedamas rankinis dinamometras, sukeliamas pasipriešinimas. Nurodytas judesys atliekamas apie 3s. (vadovaujamasi garsiniu signalu). Iš gauto rezultato, fiksuojama vidutinė jėga (kilogramais). Tarp kiekvieno matavimo atliekama ne mažesnė nei 30 sekundžių pertrauka, kiekvienam tiriamajam tiksliai nurodoma kokią padėtį reikės užimti ir kokį veiksmą atlikti.

7 pav. Jėgos matavimas Lafayette rankiniu dinamometru. A – išorinė žasto rotacija, B – vidinė žasto rotacija (49)

2.3.5. Pečių lanko raumenų ilgio vertinimas

Remiantis laikysenos vertinimo rezultatais, klinikinėje praktikoje dirbantys specialistai gali daryti prielaidas apie audinių būklę aplink sąnarį. Pasikeitimai raumens ilgyje, sąnario kongruentiškume ar minkštojo audinio lankstume gali atsirasti kaip laikysenos nukrypimas. Matuoti ir testuoti šiuos galimus pasikeitimus yra būtina vėliau pritaikant tinkamą priemonę laikysenos korekcijai (50).

Vienas iš dažniausių kliniškai pastebimų laikysenos sutrikimų tai yra ,,suapvalėję pečiai“. Įprastai ausies spenelis, septintas stuburo slankstelis ir didysis gubrys turėtų būti išsirikiavę vienoje linijoje, jei petinė atauga iš šios linijos išeina į priekį, atsiranda ,,suapvalėjusių pečių“ laikysena. Kaip prisitaikantis mechanizmas, mažasis krūtinės raumuo sutrumpėja. Sveiki tiriamieji, kuriems išmatuotas sutrumpėjęs mažasis krūtinės raumuo demonstruoja mentės priekinį pasvirimą bei išorinę rotaciją keliant ranką, šie aspektai gali sumažinti peties sąnario tarpą (50).

Mažojo krūtinės raumens ilgio matavimas: siekiant išmatuoti mažojo krūtinės raumens ilgį, tiriamųjų buvo prašoma stovėti tiesiai, testuojamą ranką laikyti nuleistą ir atpalaiduotą. Kad išmatuoti raumens ilgį tarp prisitvirtinimo taškų buvo naudojama centimetrinė juostelė. Pirmuoju tašku buvo laikomas 4 šonkaulis, t.y. vieta esanti vieno piršto pločio atstumu nuo krūtinkaulio šonkaulio jungties. Kitu matavimo tašku buvo laikoma snapinė atauga (51).

Profesionalūs plaukikai turi padidėjusį sąnarių lankstumą, tačiau nors ir sąnarių lankstumas yra didelis, plaukimo metu yra aktyviai veikiami raumenys esantys aplink sąnarius, todėl dėl perkrovos jie gali sutrumpėti. Jei plaukikas patiria pečių lanko raumenų sutrumpėjimą, didelė tikimybė, kad atsiras liemens ekstenzija kaip peties lenkimo kompensacija.Raumenų įtampa taip pat gali sąlygoti ir apatinės nugaros dalies skausmus (52).

Taip pat vertintas kitų raumenų ilgis. Kitų raumenų ilgis buvo vertinamas be centimetrinės juostelės – tiesiog ištempiant raumenį, šioje padėtyje nutolsta prisitvirtinimo vietos ir galima įvertinti ar prisitvirtinimo vietos pakankamai toli viena nuo kitos. Svarbu užtikrinti stabilią raumens padėtį, kad viena prisitvirtinimo vieta būtų stabili, o kita testo metu toltų nuo jos. Remiantis literatūra (53), buvo nustatoma ar raumuo sutrumpėjęs ar ne. Vertinami buvo didysis ir mažasis krūtinės raumenys, didysis juosmens raumuo, klubinis juosmens raumuo ir didysis apvalusis raumuo.

Vertinamas buvo ir plačiausias nugaros raumuo (8 pav.), nes žasto lenkimui reikalingas tinkamas šio raumens ilgis, kad būtų galima pilna išorinė žasto rotacija bei mentės rotacija į viršų. Jei žasto lenkimas yra sutrikęs, tai gali lemti peties sąnario patologiją. Plaukimo sporto šakoje, kurioje yra padidėjusi tikimybė peties sąnario traumoms, reikalingas didelis plačiausiojo nugaros raumens aktyvumas, dėl ko gali atsirasti šio raumens hipertrofija ir padidėti sustingimas, ko pasekoje matomas raumens sutrumpėjimas (54).

2.4. Matematinė statistinė duomenų analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS (Statistical Package for Social Sciences) 23.0 programos paketu. Kiekybiniai duomenys pateikti kaip aritmetiniai vidurkiai su

standartiniu nuokrypiu (

x̄

Kadangi skirstiniai neatitiko normalumo kriterijaus dviems priklausomoms imtims palyginti buvo taikytas Vilkoksono kriterijus (Z). Dviems nepriklausomoms imtims palyginti buvo taikytas Manio-Vitnio-Vilkoksono kriterijus (U). Tiesinės priklausomybės tarp kintamųjų ryšio stiprumo matas buvo skaičiuojamas naudojant Spirmeno (angl., Spearmen) koreliacijos koeficientą. Ryšys, kai |r|≤0,3 laikytas labai silpnu, jei 0,3<|r|≤ 0,7 laikytas vidutinio stiprumo, |r|> 0,7 laikytas stipriu (Vaičienė ir kt., 2018).

Skirtumas laikytas reikšmingu, kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, lyginant skirstinius. Grafinis vaizdavimas kiekybiniams duomenis buvo atliktas pasitelkiant SPSS 23.0 programą. Kiekybiniai duomenys vaizduojami ,,box plot“ ( 9 pav.).

8 pav. Plačiausio nugaros raumens ilgio vertinimas. Kairėje optimalus raumes ilgis, dešinėje matomas sutrumpėjęs raumuo (53)

Maksimali reikšmė

Trečias kvartilis

Mediana

Pirmasis kvartilis

Minimali reikšmė

3. REZULTATAI

3.1. Anketinės apklausos duomenų analizė

Anketinės apklausos duomenys parodė, kad 55 proc. tiriamųjų buvo moterys, o 45 proc. buvo vyrai. Vidutinis tiriamųjų amžius buvo 19,5 (±1,41) metai.

Analizuojant tiriamųjų kūno svorį nustatyta, kad vidutinis merginų svoris buvo 60,7 (±3,2) kg, o vidutinis vaikinų svoris – 77,5 (±4,1) kg (pav.).

Tuo tarpu ūgio duomenys parodė, kad vidutinis merginų ūgis buvo 165,67 (±3,37) cm, o vaikinų ūgis – 185,3 (±4,67) cm (pav.).

Iš visų tiriamųjų traumos nėra patyrę 17 plaukikų (77,3 proc.), patyrę – 5 (22,7 proc.). Iš patyrusių traumas tiriamųjų, visos (100 proc.) traumos buvo susijusios su peties sąnariu.

Skausmą jaučia 7 (31,8 proc.), nejaučia - 15 (68,2 proc.) tiriamųjų. Iš jaučiančių skausmą, 2 tiriamieji (28,58 proc.) jį jaučia 2 balų stiprumu pagal SAS, 2 (28,58 proc.) – 3 balų intensyvumu, 2 (28,58 proc.) tiriamieji skausmą jaučia 4 balų intensyvumu ir 1 (14,26 proc.) tiriamasis 5 balų intensyvumu.

Tiriamieji plaukimą lanko vidutiniškai 9,91 (±1,27) metus, vidutiniškai 6,5 (±1,19) kartus per savaitę.

Vertinant varžybų rezultatų duomenis, gautas vidutinis įvertis lygus 60,4 (±4,62) s (pav.).

10 pav. Vaikinų ir merginų varžybų rezultatai

Vaikinai Merginos Va rž ybų re zult atai, s

Atskirai analizuojant vaikinų ir merginų rezultatus, buvo gauta, kad vidutinis vaikinų varžybų rezultatų įvertis buvo 56,35 (±1,72) s, o merginų – 63,78 (±3,32) s (10 pav.). Tarp vaikinų ir merginų rezultatų pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=28, p=0,001). Vaikinų rezultatai buvo geresni nei merginų.

Varžybų rezultatai buvo analizuojami ir pagal jaučiamą skausmą. Jaučiančių skausmą grupėje vidutinis varžybų rezultatų įvertis buvo 60,49 (±4,56) s, nejaučiančių – 60,11 (±5,36) s. Statistiškai reikšmingo skirtumo, analizuojant varžybų rezultatus tarp jaučiančių ir nejaučiančių skausmą, pastebėta nebuvo.

Taip pat varžybų rezultatus vertinome pagal tai ar asmuo patyręs traumą ar nepatyręs. Patyrusių traumą varžybų rezultatų vidutinis įvertis buvo 60,81 (±4,9) s, nepatyrusių – 59,02 (±3,61) s. Lyginant varžybų rezultatų skirtumus tarp patyrusių ir nepatyrusių traumas, statistiškai reikšmino skirtumo nepastebėta (p=0,505).

3.2. Viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas

Vertinant tiriamųjų viršutinių galūnių dinaminį stabilumą buvo analizuojami modifikuoto žvaigždės nuokrypio testo suminio (kombinuoto) balo įverčiai.

MŽNT nedominuojančios rankos kombinuoto rezultato vidutinis įvertis buvo 107,78 (±7,8), MŽNT dominuojančios rankos rezultato vidutinis įvertis buvo gautas 109,26 (±9,71) (11 pav.)

11 pav. MŽNT nedominuojančios ir dominuojančios rankos kombinuoti testo rezultatai

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

Kombinuot

as re

zult

Atskirai vertinant merginų ir vaikinų MŽNT kombinuoto balo rezultatus, buvo gauta, kad merginų vidutinis įvertis atliekant šį testą dominuojančia ranka buvo 102,09 (±5,52), nedominuojančia ranka – 103,77 (±5,68) (12 pav.).

Tuo tarpu analizuojant vaikinų dominuojančios rankos MŽNT kombinuoto įverčio rezultatus buvo gautas 115,25 (±8,31) vidutinis įvertinimas, nedominuojančios rankos – 111,11 (±7,95). (13 pav.).

12 pav. MŽNT nedominuojančios ir dominuojančios rankos kombinuoti testo rezultatai merginų grupėje

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

Kombinuot

as re

zult

atas

13 pav. MŽNT nedominuojančios ir dominuojančios rankos kombinuoti testo rezultatai vaikinų grupėje

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

Kombinuot

as re

zult

Plačiau analizuojant MŽNT kombinuotus rezultatus, buvo nustatyta, kad statistiškai reikšmingo skirtumo tarp dominuojančios ir nedominuojančios rankų dinaminio stabilumo vertinimo nėra tiek merginų (p=0,071), tiek vaikinų grupėje (p=0,169).

Statistiškai reikšmingas skirtumas pastebėtas lyginant vaikinų ir merginų dominuojančios rankos (U=7, p<0,001) ir nedominuojančios rankos (U=25, p=0,021) dinaminį stabilumą. Vaikinų grupė pasižymėjo geresniais šio testo rezultatais.

Analizuojant plaukikų duomenis atsižvelgiant į tai ar jie buvo patyrę traumą ar ne, pastebėta, kad traumų nepatyrusių grupėje MŽNT vidutinis įvertis buvo 109,59 (±10,59) dominuojančia ranka ir 108,34 (±5,95) nedominuojančia ranka. Traumą patyrusių grupėje MŽNT testo vidutiniai įverčiai buvo atitinkamai: 108,14 (±8,43) atliekant dominuojančia ranka ir 105,86 (±5,45) nedominuojančia ranka.

Lyginant patyrusių traumas sportininkų MŽNT rezultatus su traumų nepatyrusių sportininkų MŽNT rezultatais nustatėme, kad nei atlieknat testą dominuojančia (p=0,906), nei nedominuojančia ranka (p=0,505) reikšmingų skirtumų nebuvo.

Taip pat siekėme nustatyti ar MŽNT rezultatai skiriasi skausmą jaučiančių ir jo nejaučiančių tiriamųjų grupėse. Paaiškėjo, jog nejaučiantiems skausmo šio testo kombinuoto rezultato vidutinis įvertis nedominuojančioje rankoje buvo - 107,7 (±8,29), o dominuojančioje rankoje - 109,18 (±10,97). Tuo tarpu jaučiantiems skausmą nedominuojančios rankos dinaminio stabilumo vidutinis įvertis buvo 107,93 (±7,27), o dominuojančioje– 109,44 (±6,99).

Tarp jaučiančių ir nejaučiančių skausmo tiriamųjų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo pastebėta vertinant dominuojančios rankos (p=0,86) bei nedominuojančios rankos (p=1) dinaminį stabilumą.

3.3. Pečių lanko ir nugaros raumenų jėgos vertinimas

Vertinant pečių lanko ir nugaros raumenų jėgą buvo naudojamas Lafayette rankinis dinamometras. Duomenys išreiškiami kilogramais.

Analizuojant deltinio raumens vidurinių skaidulų raumens jėgą dominuojančioje pusėje buvo gautas vidutinis įvertis 22,18 (±6,02) kg, nedominuojančioje – 21,98 (±5,98) kg.

Tarp dominuojančios ir nedominuojančios rankos pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-2.903, p=0,004) (14 pav.).

Plačiausiojo nugaros raumens vidutinis rezultatas dominuojančioje pusėje buvo 15,27 (±4,88) kg, bei nedominuojančioje – 15,1 (±4,94) kg.

*

14 pav. Deltinio raumens jėga kilogramais dominuojančioje ir nedominuojančioje pusėse

*- p<0,005, lyginant skirstinius Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

R

aumenų jė

ga

, k

g.

15 pav. Plačiausiojo nugaros raumens jėga kilogramais dominuojančioje ir nedominuojančioje

pusėse

*- p<0,005, lyginant skirstinius

*

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

R

aumenų jė

ga

, k

Statistiškai reikšmingas skirtumas taip pat pastebėtas tarp dominuojančios ir nedominuojančios pusės (Z=-3,42, p=0,001) (15 pav.).

Dvigalvio žasto raumens jėgos vidutinis įvertis dominuojančioje rankoje buvo 26,95 (±6,09) kg, nedominuojančioje – 26,1 (±5,77) kg.

Čia statistiškai reikšmingas skirtumas tarp pusių taip pat pastebėtas (Z=-3,623, p<0,001) (16 pav.).

Vertinant visos grupės rombinių raumenų jėgą dominuojančioje pusėje vidutinis įvertis buvo 15,0 (±4,69) kg, nedominuojančioje – 14,57 (±4,47) kg.

*

16 pav. Dvigalvio žasto raumens jėga kilogramais dominuojančioje ir nedominuojančioje pusėse

*- p<0,005, lyginant skirstinius

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

Ra ume nų jė ga , k g.

*

17 pav. Rombinių raumenų jėga kilogramais dominuojančioje ir nedominuojančioje pusėse

*- p<0,005, lyginant skirstinius

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

R

aumenų jė

ga

, k

Tarp dominuojančios ir nedominuojančios pusės buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,576, p<0,001) (17 pav.).

Tuo tarpu, analizuojant didžiojo krūtinės raumens dominuojančios pusės duomenis, gauta, kad vidutinis įvertis yra – 17,59 (±5,25) kg, o nedominuojančios - 17,53 (±5,33) kg.

Pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant dominuojančią pusę su nedominuojančia (Z=-2,076, p=0,038) (18 pav.).

Antdyglinio raumens jėgos vidutinis įvertis dominuojančioje pusėje buvo 15,64 (±5,31) kg, nedominuojančioje – 15,44 (±5,61) kg.

*

18 pav. Didžiojo krūtinės raumens jėga kilogramais dominuojančioje ir nedominuojančioje pusėse

*- p<0,005, lyginant skirstinius

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

R

aumenų jė

ga

, k

g.

19 pav. Antdyglinio raumens jėga kilogramais dominuojančioje ir nedominuojančioje pusėse Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

R

aumenų jė

ga

, k

Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp pusių pastebėta nebuvo (Z=-3,286, p=0,068) (19 pav.). Taip pat buvo analizuojama trapecinio raumens apatinės dalies jėga dominuojančioje pusėje, kurios vidutinis įvertis buvo 8,82 (±2,02) kg, o nedominuojančioje – 5,4 (±2,03) kg.

Tarp šių duomenų buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,579, p<0,001) (20 pav.).

Vertinant trigalvio žasto raumens dominuojančią pusę buvo gautas vidutinis įvertis lygus 17,73 (±5,25) kg, tuo tarpu nedominuojančioje pusėje šis įvertis buvo – 17,37 (±5,08) kg.

*

20 pav. Trapecinio raumens apatinių skaidulų jėga kilogramais dominuojančioje ir

nedominuojančioje pusėse *- p<0,005, lyginant skirstinius Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

R

aumenų jė

ga

, k

g.

21 pav. Trigalvio žasto raumens jėga kilogramais dominuojančioje ir nedominuojančioje pusėse

*- p<0,005, lyginant skirstinius

*

Dominuojanti ranka Nedominuojanti ranka

R

aumenų jė

ga

, k

Tarp šių duomenų buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-3,579, p<0,001) (21 pav.).

Taip pat išanalizavome raumenų jėgos duomenis ir skirtingose lyties grupėse. Atskirai buvo vertinami vaikinų raumenų jėgos duomenis, gauti duomenys pateikiami lentelėse. Vaikinų jėgos duomenys pateikiami 2 ir 3 lentelėse.

2 lentelė. Vaikinų pečių juostos ir nugaros raumenų jėgos vertinimas kilogramais dominuojančioje pusėje

Raumuo Vidutinis įvertis Standartinis nuokrypis Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Deltinis 28,3 1,83 25 31 Plačiausias nugaros 19,9 2,42 15 24 Dvigalvis žasto 32,9 1,45 31 34 Rombiniai 19,2 3,22 14 23 Trapecinis 7,7 0,82 6 9 Didysis krūtinės 21,91 4,41 16 28 Antdyglinis 19,0 5,56 11 26 Trigalvis žasto 22,9 1,91 19 25

3 lentelė. Vaikinų pečių juostos ir nugaros raumenų jėgos vertinimas kilogramais nedominuojančioje pusėje

Raumuo Vidutinis įvertis Standartinis nuokrypis

Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Deltinis 27,44 1,85 25 30 Plačiausias nugaros 19,06 2,23 14 23 Dvigalvis žasto 31,43 1,14 30 33 Rombiniai 18,13 3,10 13 21 Trapecinis 7,06 0,99 5 8 Didysis krūtinės 21 4,43 15 28 Antdyglinis 17,85 5,49 10 25 Trigalvis žasto 21,9 1,97 18 25

Statistiškai reikšmingi skirtumai vaikinų grupėje gauti lyginant dominuojančios ir nedominuojančios pusės raumenų jėgą: deltiniame raumenyje (Z=-2,533, p=0,011), plačiausiame nugaros raumenyje (Z=-2,719, p=0,007), dvigalviame žasto raumenyje (Z=-2,805, p=0,005), rombiniuose raumenyse (Z=2,807, p=0,005), didžiajame krūtinės raumenyje (Z=2,805, p=0,005). Statistiškai reikšmingas skirtumas nepastebėtas analizuojant trapecinio raumens (Z=-2,557, p=0,11) bei trigalvio žasto raumens (Z=-2,712, p=0,07) duomenis. Analizuojant raumenis nustatyta, kad visose raumenų jėga didesnė dominuojančioje pusėje.

Merginų pečių juostos ir nugaros raumenų jėgos duomenys pateikiami 4 ir 5 lentelėse.

4 lentelė. Merginų pečių juostos ir nugaros raumenų jėgos vertinimas kilogramais dominuojančioje pusėje

Raumuo Vidutinis įvertis Standartinis nuokrypis Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Deltinis 17,08 2,02 14 20 Plačiausias nugaros 11,4 2,23 18 16 Dvigalvis žasto 22,0 3,22 16 26 Rombiniai 11,5 2,02 9 15 Trapecinis 4,25 1,14 3 6 Didysis krūtinės 14,0 2,41 10 18 Antdyglinis 12,8 3,13 8 15 Trigalvis žasto 13,4 2,23 10 16

5 lentelė. Merginų pečių juostos ir nugaros raumenų jėgos vertinimas kilogramais nedominuojančioje pusėje

Raumuo Vidutinis įvertis Standartinis nuokrypis

Minimali reikšmė Maksimali reikšmė Deltinis 16,29 1,91 13 19 Plačiausias nugaros 10,57 1,95 8 14 Dvigalvis žasto 2,02 3,23 15 25 Rombiniai 10,98 1,69 8 14 Trapecinis 3,83 1,2 2 5 Didysis krūtinės 13,72 2,04 10 17 Antdyglinis 12,26 3,36 8 20 Trigalvis žasto 12,51 2,18 9 15