Changes in dairy cow's glucose level in peripheral blood under reproductive disorders

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Paulius Gečas

Karvių gliukozės koncentracijos kaita periferiniame kraujyje

esant reprodukcijos sutrikimams

Changes in dairy cow's glucose level in peripheral blood

under reproductive disorders

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Vytuolis Žilaitis

2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Karvių gliukozės kaita periferiniame kraujyje esant reprodukcijos sutrikimams“:

1. yra atliktas mano paties.

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1 Angliavandenių virškinimas atrajotojų organizme ... 9

1.1.1 Angliavandenių virškinimo ypatumai ... 9

1.1.2 Angliavandenių virškinimo mechanizmas ... 10

2.1.3 LRR absorbcija didžiajame prieskrandyje ... 10

2.1.4 Angliavandenių rezorbcija žarnyne... 11

1.2. Gliukozės vaidmuo atrajotojo organizme ... 12

1.2.1 Glikolizė ... 12

1.2.2 Glikogenolizė ... 13

1.2.3. Gliukoneogenezė ... 13

1.2.4.Gliukozės apykaitos reguliavimas... 13

1.2.5. Neigiamas energijos balansas karvės organizme post partum periode ... 14

1.2.6. Pataloginės organizmo būsenos įtaka gliukozės koncentracijai... 14

1.2.7.Skausmo diskomforto streso įtaka gliukozės koncentracijai. ... 15

1.2.8.Uždegimo įtaka gliukozės koncentracijai ... 15

1.2.9.Gliukozė kaip apsirūpinimo energija rodiklis ... 15

1.3. Karvių ligos periode po apsiveršiavimo ... 16

1.3.1. Susirgimų pp pagrindinės priežastys ... 16

1.3.2. Nuovalų susilaikymas ... 17

1.3.3. Metritas ... 17

1.3.4. Endometritas ... 18

1.3.5.Mastitas ... 18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 20

2.1.Pagrindinė tyrimo schema ... 20

2.2. Ūkio charakteristika ... 21

2.3. Tyrimus reglamentuojantys įstatymai ... 21

4

2.5. Karvės būklės įvertinimas ... 21

2.6. Tyrimo eiga ... 21

2.7. Duomenų statistinė analizė ... 23

3. TYRIMO REZULTATAI ... 24

3.1. Sveikų karvių gliukozės kaita periferiniame kraujyje iki 75±12 parų ... 24

3.2 Sveikų apsivaisinusių ir neapsivaisinusių gliukozės kaita periferiniame kraujyje iki 75±12 parų pp ... 24

3.3. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje esant placentos susilaikymui ... 25

3.4. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje susirgusių metritu ... 25

3.5. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje susirgusių endometritu ... 26

3.6. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje susirgusių mastitu ... 27

3.7. Karvių apsivaisinimas priklausomas nuo pp patalogijų ir gliukozės koncentracijos .... 28

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 29

5. IŠVADOS ... 31

REKOMENDACIJOS ... 32

5

SANTRUPOS

BHB - β-hidroksibutirato; gliu. - gliukozė;

konc.- koncentracija;

LRR - lakiosios riebalų rūkštys; NEB - Neigiamas energijos balansas; pH - vandenilio jonų anti logoritmas; proc. - procentai;

6

Karvių gliukozės kaita periferiniame kraujyje esant reprodukcijos sutrikimams

Paulius Gečas

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Pieninėms karvėms prasidėjus pieno sintezei vyksta dideli pokyčiai medžiagų apykaitoje. Periodu po apsiveršivimu didėja gliukozės poreikis. Esant jos trūkumui organizme padidėja polinkis susirgti pp reprodukcijos sutrikimais. Šio darbo tikslas karvių gliukozės kaita periferiniame kraujyje sveikų karvių ir karvėms su reprodukcijos sutrikimams. Įvertinti gliukozės koncentraciją kaip reprodukcinių sutrikimų prognostinį rodiklį.

Moksliniam tyrimui atrinktos 41 karvė. Karvės yra 2 – 5 laktacijos. Karvės ankstesnėje laktacijoje veršiavosi be distokijų, nesirgo nagų, sanarių, vidaus ligomis, tyrimui nebuvo imamos pirmaveršės. Pagal sveikatos būklę pp tiriamuoju laikotarpiu suskirstytos į grupes sveikos ir susirgusios. Sveikos suskirstytos į apsivaisinusias iki (75±12 parų pp) ir neapsivaisinusias iki (75±12 parų pp). Sirgusios suskirstytos pagal pp sutrikimą nuovalų susilaikymą, metritą, endometritą ir mastitą. Visoms nustatyta gliukozės koncentraciją periferiniame kraujyje 1-2 paros pp , 10, 20, ir sėklinimo laiku (75±12 parų pp). Nustatomas karvių veršingumas po 60 parų po sėklinimo.

Tyrimo metu nustatyta sveikų karvių vidutinė gliukozė koncentracija 2,33 mmol/l. Vidutinė apsivaisinusių karvių gliukozės koncentracija buvo 5,37 proc. didesnė, nei neapsivaisinusių (p<0,05). Gliukozės koncentracija esant placentos susilaikymui 1-2 parą 10,3 proc. didesnė, nei sveikų (p<0,05). Sergant metritu 1-2 parą pp, 10 ir 20 parą 4,2 proc vidutiniškai mažesnė nei sveikų (p>0,05). Sergant endometritu 1-2 parą pp 10,5 proc. mažesnė nei sveikų (p<0,05). Sirgusių mastitu 10 ir 20 paromis pp 10,4 proc. mažesnė, nei sveikų (p<0,05). Gliukozės koncentracijos rodiklis periferiniame kraujyje nustatytas kaip statistiškai svarbus rodiklis norint prognuozuoti susirgimus pp ir nustatyti susirgimų priežastis.

7

Changes in dairy cow's glucose level in peripheral blood under reproductive

disorders

Paulius Gečas

Master‘s Thesis

SUMMARY

During the period of milk synthesis, dairy cows undergo tremendous changes in metabolism. The demand of glucose increases after calving. The organism has a tendency to develop pp reproductive disorders if absence or lack of glucose appears. The purpose of the research is to estimate the glucose level in peripheral blood to healthy cows and cows with obstetrics, and to evaluate whether glucose level changes are significantly related to occurrence of obstetric.

For the research, 41 cows were chosen, which were from 2nd to 5th lactation, did not suffer from dystocia in previous parturitions, did not have foot or other internal diseases. First-calf heifers were not included into this research. Cows were classified into 2 groups: healthy and ailing cows, regarding condition of pp cows’ health. The healthy cows were grouped into pregnant (after 75±12 days) and non-pregnant (after 75±12 days). The ailing cows were grouped in regard to disorder they suffered from: retained placenta, metritis, endometritis, mastitis. The glucose level in peripheral blood was measured after 1-2, 10, 20 days pp and on the day of insemination. The diagnosis of pregnancy in cows was performed after 60 days isamination.

During the research, the average level of glucose in healthy cows was 2,33mmol/l. The average concentration of glucose in pregnant cows was 5,37% higher than in non-pregnant cows (p<0,05). The glucose concentration in cows with retained placenta on 1st-2nd day pp was 10,3% higher than in healthy cows (p<0,05). The glucose concentration of cows with metritis 1st-2nd day pp, after 10 and 20 days pp was 4,2% lower than in healthy cows. The glucose concentration of cows with endometritis 1st-2nd day pp was 10,5% lower than in healthy cows. The glucose concentration of cows with mastitis after 10 and 20 days pp was 10,4% lower than in healthy cows. Glucose concentration in peripheral blood was identified as a statistically significant indicator for predicting the pp of the disease and determining the cause of the disease.

8

ĮVADAS

Gerėjanti karvių genetika sukuria sąlygas pagaminti tiek pat pieno laikant mažesnį karvių skaičių ir taip mažinti gamybos kaštus. Pieno primilžio didėjimas priklauso nuo vis geriau subalansuojamų pašarų, gerėjančios genetikos, servis periodo mažėjimo ir geresnės ligų diagnostikos. Pramoniniai pieninių karvių ūkiai susiduria su vis naujais iššūkiais. (1) Vienas iš jų tai ligų diagnostika, kol jos dar nepasiekė klinikinės formos. Kritiškiausias karvėms periodas būna po apsiveršiavimo, kai daugumą joms pasireiškiančių ligų sukelia medžiagų apykaitos sutrikimai. Savalaikis šių ligų diagnozavimas padeda sumažinti mastitų ir reprodukcinės sistemos sutrikimų skaičių bandoje.

Pastaruoju metu atliekama vis daugiau tyrimų ieškant naujų profilaktinių priemonių ir metodų, kurie padėtų kuo anksčiau diagnuozuoti medžiagų apykaitos sutrikimus subklinikinėje formoje ir prognuozoti juos ateityje. Viena iš priemonių tai biocheminių kraujo rodiklių matavimas. Pagal juos galima nuspresti apie galvijo būklę ir numatyti patalogijas, kurios gali pasireikšti ateityje, ir laiku pritaikyti prevencinias priemones.(2)

Ypatingai svarbus biocheminis rodiklis gliukozė. Tai yra vienas iš svarbiausių rodiklių, nurodančių atrajotojų energetinę būklę. Šis monosacharidas tarnauja kaip energetinis šaltinis nervų, raumenų sistemoms bei atlieka svarbų vaidmenį pieno laktozės sintezei. Gliukozė atvirksčiai proporcinga β-hidroksibutirato ir laisvųjų riebalų rūgščių koncentracijų kitimui kraujyje. Staigus ir nenuoseklus gliukozės kitimas periferiniame kraujyje nurodo įvairių ligų ar patologijų požymius. Tyrimo metu matuojamas gliukozės kiekis periferiniame kraujyje.

Darbo tikslas: Karvių gliukozės kaita periferiniame kraujyje esant sveikoms ir pasireiškus reprodukcijos sutrikimams. Įvertinti gliukozės koncentraciją kaip reprodukcinių sutrikimų prognostinį rodiklį.

Darbo uždaviniai:

1.Nustatyti sveikų karvių gliukozės koncentraciją periferiniame kraujyje 1-2 paros pp , 10, 20, ir sėklinimo laiku (75±12 parų pp).

2.Nustatyti apsivaisinusių ir neapsivaisinusių iki (75±12 parų pp) karvių gliukozės koncentraciją periferiniame kraujyje 1-2 paros pp , 10, 20, ir sėklinimo laiku (75±12 parų pp).

3.Nustatyti pp karvių gliukozės koncentraciją periferiniame kraujyje 1-2 paros pp , 10, 20, ir sėklinimo laiku (75±12 parų pp) sirgusių nuovalų susilaikymu, metritu, endometritu, mastitu.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Angliavandenių virškinimas atrajotojų organizme

1.1.1 Angliavandenių virškinimo ypatumai

Galvijų šėrimo racioną sudaro augalinės kilmės pašarai, angliavandeniai apima apie 70-80 proc. sausosios medžiagos masės. Tai pagrindinis atrajotojo energijos šaltinis, dėka jų stimuliuojama prieskrandžių veikla ir mikroorganizmų augimas. Atrajotojų virškinimo trakte yra geros sąlygos fermentaciniams procesams dėl pH reakcijos, kuri artima neutraliai – 5,5-6,8, nenutrūkstamai vykstančių oksidacinių – redukcinių mechanizmų ir lėto pašaro masių slinkimo greičio, kuris padeda išlaikyti didelę ir lėtai kintančią mikroorganizmų populiaciją. Ji sudaryta iš : bakterijų, grybų, mielių bei pirmuonių.(3)

Didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai suvirškina apie 70 proc. visų raciono angliavandenių, o tirpių ir greitai fermentuojamų virškinamumas siekia 80-97 proc. Mažas tirpių angliavandenių kiekis gerina šių bakterijų augimą didžiajame prieskrandyje, o didesnis nei 60 proc. - blogina. Optimalus pH priekskrandyje yra apie 6 vienetus – šis pH sukuria palankias sąlygas ląstelieną skaidančioms ir krakmolą skaidančioms bakterijoms. Sumažėjus pH žemiau nei 5,8 suprastėja ląstelienos skaidymas ir padidėja acidozės rizika. Tiksliai išlaikomas pH prieskrandyje padeda pagaminti pakankamą lakiųjų riebalų rukščių kiekį, kuris yra pagrindinis energijos šaltinis gyvuliui, o racionę pasitaikius didesniam krakmolo kiekiui sintetinama daugiau pieno rugšties, kuri mažina prieskrandžio pH ir sutrikdo visus virškinimo procesus.(4)

Iš visų su pašaru gaunamų angliavandenių, nepriklausomai nuo cheminės struktūros sudėtingumo, galutinis anaerobinės fermentacijos didžiajame prieskrandyje produktas yra lakiosios riebalų rūgštys (LRR). Taip yra patenkinama apie 70 proc. karvės energenių LRR poreikių. Pagrindinės iš jų tai acto, propiono ir sviesto, kurios dalyvauja kaip pagrindinis šaltinis. Jų proporcijos ir bendras kiekis priklauso nuo raciono struktūros bei mikrofloros sudėties.

Racione mažėjant stambių ir didėjant koncentruotų pašarų masei, acto rūgšties kiekis didžiajame prieskrandyje mažėja, o propiono ir sviesto rūgšties - didėja. Krakmolo perteklius racione skatina propiono rūgšties gamybą, dėl to mažėja pieno riebumas ir didėja gyvulio kūno masė.(5)

Esant lėtam, bent dvi savaites trunkančiam perėjimui prie angliavandeningo raciono, tokių staigių mikroorganizmų populiacijos pakitimų išvengiama: palaipsniui įsivyrauja LRR gaminančių bei pieno rūgštį naudojančių mikroorganizmų balansas. Siekiant išvengti didžiojo prieskrandžio acidozės, reikia vengti staigių raciono pokyčių ir išlaikyti pusiausvyrą tarp pieno rūgštį naudojančių bei ją gaminančių mikroorganizmų populiacijų.(6)

10 Pasirinkus tinkamą angliavandenių šaltinį ir šėrimo strategiją, galima manipuliuoti fermentaciniais procesais didžiajame prieskrandyje, nukreipiant juos produkcijos kiekybės ir kokybės didinimo linkme.(7)

1.1.2 Angliavandenių virškinimo mechanizmas

Augalų ląstelių sienelės yra kaip įvairūs angliavandenių kompleksai, kurie pradedami virškinti (hidrolizuoti) jau gyvulio burnos ertmėje. Patekus pašaro masėms į didįjį prieskrandį, vyksta purenimo, homogenizavimo procesai, pašaras yra paveikiamas mikroorganizmų fermentais ir stambiamolekuliniai junginiai skyla į monomerus. Netirpiems angliavandeniams (celiuliozė, hemiceliuliozė, pektinai ir kt.) suskaidyti yra būtinas fizinis sąlytis tarp mikroorganizmų ir augalo dalių. Veikiant bakterijų paviršiuje išsidėsčiusiems enzimams (pvz.: celulazei, amilazei ir kt.), reakcijų eigoje atpalaiduojama gliukozė bei kiti monosacharidai, kurie pereina į skystąją aplinkos terpę. Susiformavę angliavandenių junginiai iškart nėra tiesiogiai prieinami šeimininko organizmui, nes didžiąją jų dalį absorbuoja ir/arba panaudoja mikroflora. Likusioji dalis patenka į žarnyną, kur slenkant pašarui ir vykdant enterocituose aktyviąją pernašą, nešiklių dėka rezorbuojama į kraują. (8) Dalis LRR yra tiesiogiai rezorbuojamos per didžiojo prieskrandžio gleivinės epitelį. O likusioji dalis patenka, kaip mikroorganizmų metabolitai ar suirus jų sienelei žarnyne, veikiant kasos fermentams. Dominuojant propiono rūgštį gaminančioms bakterijoms, sumažėja metano, kaip galutinio produkto, gamyba. Jos teigiamai veikia prieskrandžių mikroflorą, slopina terpės parūgštėjimą. Nuo LRR priklauso didžiojo prieskrandžio, organizmo buferinės sistemos veikla, pieno riebalų bei laktozės kiekis jame ir kiti rodikliai.(9)

Angliavandenių virškinimas žarnyne vyksta dviem būdais membraniniu ir ertminiu kurie vyksta etapais dvylikapirštės spindyje ir susidaro pagrindiniai monosacharidai: gliukozė, fruktozė, galaktozė. Ertminio virškinimo metu kasa į dvylikapirštę žarną išskiria amilolizininius fermentus, kurie hidrolizuoja krakmolą. Pastarasis į žarnyną patenka dėl greito pašaro judėjimo virškinamuoju traktu ar išplovimo iš didžiojo prieskrandžio galvijui atsigėrus daug vandens. Plonojo žarnyno enterocitai išskiria sekretą, kuriame daug virškinimo fermentų. Nors į žarnyno spindį jie nepatenka, tačiau pasiskirsto enterocitų membranos paviršiuje. Tokiu būdu membraninis virškinimas glaudžiai siejasi su virškinimu žarnyno spindyje, kur pašaro masė tampa prieinama enterocitų mikrogaurelių paviršiaus fermentams. Šiam procesui įtakos turi pašaro sudėtis, fermentų koncentracija, enterocitų membranų poliarizacija ir virškinimo produktų įsiurbimo greitis bei žarnyno mikrogaurelių būklė. Dalį skaidulinių medžiagų suardo žarnyno bakterijos(8)

2.1.3 LRR absorbcija didžiajame prieskrandyje

Fermentuojant in vitro gryną celiuliozę, krakmolą ar gliukozę su didžiojo prieskrandžio turinio bakterijų mišiniu, pasigamina vienodas kiekis acto ir propiono rūgšties. Tačiau, galvijus šeriant

11 stambiais pašarais, didžiajame prieskrandyje acto rūgštis sudaro 60-70 proc., propiono rūgštis – 15-20 proc., sviesto rūgštis sudaro 10-15 proc. bendro LRR kiekio. Acto ir sviesto rūgštys aktyviai dalyvauja liponeogenezėje, o propiono rūgštis – gliukoneogenezėje. Bendra LRR produkcija ir atskirų riebalų rūgščių santykis didžiajame prieskrandyje priklauso nuo raciono struktūros. Esant optimalioms šėrimo sąlygoms, galvijų didžiajame prieskrandyje kasdien pasigamina 3,7 kg acto, 1,1 kg propiono ir 0,5 kg sviesto rūgšties. LRR absorbuojamos per didžiojo prieskrandžio epitelį ir aprūpina iki 70 proc. visos gyvulio organizmui reikiamos energijos.(10)

Esant tinkamam stambiųjų pašarų ir koncentratų santykiui racione, per parą su seilėmis išskiriama iki 3 kg natrio hidrokarbonato ir apie 1 kg natrio hidrofosfato, kurių pakanka optimaliam prieskrandžio rūgštingumui palaikyti. Mikroorganizmams suskaidžius daugiau angliavandenių ir susintetinus daugiau LRR, t.y. parūgštėjus prieskrandžio turiniui, jos greičiau rezorbuojamos per prieskrandžio sieneles. Greičiausiai įsiurbiama sviesto rūgštis, lėčiau – propiono.(11)

Lyginant su tirpiais angliavandeniais, struktūriniai – lėtai ir nepilnai suvirškinamas balastas, užimantis daug vietos didžiajame prieskrandyje. Tačiau ląsteliena yra substratas, ant kurio užauga iki 80 proc. mikroorganizmų masės, aktyviausiai suskaidoma didžiausia krakmolo ir proteinų dalis. Taip pat pašaro ląsteliena įtakoja riebiųjų rūgščių apykaitą prieskrandyje, stimuliuodama seilių išsiskyrimą, kurių kiekis priklauso nuo pašaro rūšies. Šeriant stambiaisiais pašarais, išsiskiria net keturis kartus daugiau seilių negu koncentratais, nes, trūkstant ląstelienos, atrajojimas yra nepakankamai mechaniškai stimuliuojamas.(11)

Tiek baltymų, tiek angliavandenių skilimo ir pasisavinimo santykis priklauso nuo prieskrandžių mikrofloros populiacijos sudėties, jos veiklos bei pašaro masių išplovimo greičio į tolimesnes virškinimo trakto dalis.(10)

2.1.4 Angliavandenių rezorbcija žarnyne

Angliavandenių rezorbcijai plonajame žarnyne svarbi dviejų rūšių membraninė pernaša: aktyvioji, vykstanti prieš koncentracijos gradientą, ir paprastoji difuzija. Įvairių monosacharidų rezorbcijos greitis yra skirtingas ir didžiausia jų dalis rezorbuojama aktyviąja pernaša. Nustatyta, kad gliukozės ir kai kurių kitų monosacharidų rezorbcijai būtini Na+ _{jonai ir Na}+ _{- K}+ _{siurblys. Šio}

mechanizmo metu į ląstelę patekdamas natris aktyvina membranoje esantį gliukozės nešiklį, kurio dėka minėtas monosacharidas įterpiamas į ląstelės protoplazmą. Vėliau natris pereina į kraują, iš kurio į ląstelę patenka K+ _{jonai, taip pakeisdami Na}+ _{jonus ir išlaikydami elektrocheminį potencialą. Tokiai}

aktyviajai pernašai reikalinga ATP teikiama energija. Difuzijos būdu monosacharidai pernešami tuo atveju, kai jų koncentracija enterocito išorėje yra didesnė negu viduje.(12)

Tokiai gliukozės pernašai taip pat reikalingi specifiniai nešikliai: SGLT1, GLUT2. SGLT1, kitaip vadinami NaGLN1, yra išsidėstę plonųjų žarnų gaureliuose, epitelinių ląstelių apikalinėje

12 membranoje. Pritaikius racioną, kuriame gausu angliavandenių, gliukozės transportavimas, dalyvaujant SGLT1, padidėja trijų dienų bėgyje. GLUT2 dar žinomas, kaip GLUN2, kurie įtakoja gliukozės pernašą iš enterocitų į kraują.(13)

Paprastai du natrio jonai per membraną gali pernešti vieną gliukozės molekulę. Tuo tarpu SGLT1 perneša 210 molekulių vandens su kiekviena gliukozės molekule pernešdamas ir du natrio jonus. Tokia gliukozės pernaša kartu su vandens molekulėmis yra svarbi vandens absorbcijai žarnose.(12)

1.2. Gliukozės vaidmuo atrajotojo organizme

Gliukozė tai vienas svarbiausių ir dažniausiai naudojamų energijos šaltinių žinduolių organizme. Šis monosacharidas yra svarbus tuo, kad tai yra vienintelis energijos šaltinis smegenims, nervų sistemai, inkstams, sėklidėms ir eritrocitams.(14) Grynos gliukozės gyvūno organizme yra labai mažai: didžioji jos dalis yra kaupiama glikogeno pavidalu ir pats glikogenas yra sintetinamas įvairiuose audiniuose, bet aktyviausiai vyksta kepenyse ir griaučių skersaruožiuose raumenyse. Galvijam ir ypač pieninėms karvėms gliukozė kaip kraujo rodiklis yra vienas iš tiksliausių nustatyti energijos balansui jų organizme.

1.2.1 Glikolizė

Glikolizės metu vyksta gliukozės oksidacija, kuri baigiasi trikarboninių rūgščių reakcijomis Krebso cikle. Krebso ciklas vyksta visuose audiniuose, išskyrus eritrocitus. Šiose ląstelėse galutinė oksidacija vyksta pentozių fosfatiniu keliu. Bet ši reakcija sudaro labai maža įnašą į homeostazės palaikymą.(15)

Po rezorbcijos iš plonojo žarnyno ir sintezės iš glikogeninių pirmtakų, gliukozė išnešiojama po visą organizmą ir audiniuose panaudojama kaip energetinė medžiaga, kaip junginys, būtinas biosintezės procesams, o jos perteklius kaupiamas kaip glikogenas. Gliukozės skaidymas tiek aerobinėmis, tiek anaerobinėmis sąlygomis, žinomas kaip glikolizės mechanizmas. Esant pakankamam deguonės kiekiui gerai aprūpintose sistemose: miokarde, nerviniame audinyje, inkstuose, susidaro piruvatas, griaučių raumenyse aktyvaus fizinio krūvio ar esant patologiniam deguonies trūkumui – laktatas. Nors glikolizės reakcijos deguonies tiesiogiai nenaudoja, bet nuo jo priklauso tam tikrų fermentų aktyvumas ir minėti galutiniai produktai. Biocheminiu požiūriu yra svarbus gliukozės aktyvinimas, kuris pasireiškia gliukozei patekus į ląstelę. Čia įvyksta jos fosforilinimas ir susidaro gliukozės-6-fosfatas. Ši aktyvinta gliukozės forma toliau dalyvauja grandininiame skaidymo procese. Išsiskiria energija ATP pavidalu, o galutiniai produktai panaudojami gliukoneogenezės bei amino rūgščių sintezės mechanizmuose. Anaerobinėmis sąlygomis glikolizė yra vienintelis ląstelei energiją teikiantis procesas. Nors ir neilgam, tačiau

13 glikolizė aprūpina ląsteles ATP ir patenkina jų fiziologines funkcijas. Proceso aktyvumas skirtingose ląstelių sistemose yra skirtingas vienodas.(16)

1.2.2 Glikogenolizė

Laisvos gliukozės organizme yra labai mažai ir siekiant palaikyti tam tikra jos koncentraciją ji verčiama į polisacharidą glikogeną, kuris kaupiamas beveik visuose organuose ir audiniuose. Dalyvaujant hormonams ir fermentams, daugiausia glikogeno sukaupiama kepenyse – iki 4-7 proc. jų masės – ir griaučių skersaruožiuose raumenyse, kur glikogenas sudaro iki 1-2 proc. viso jų svorio. Audinių ląstelėse glikogenas kaupiamas granulėmis, kurių kiekis priklauso nuo individo mitybos. Granulėse taip pat yra įterpti glikogeną sintetinantys ir skaidantys bei kai kurie jo apykaitą reguliuojantys fermentai. Energija saugoma glikogeno pavidalu, nes saugant gliukozės monomero pavidalu padidėtų osmosinis slėgis, tuo pačiu ir ląstelės dydis. Glikogenas skaidomas greičiau nei riebalai, nes jo molekulė šakota ir kelios molekulės nuskeliamos vienu metu.(17)

Padidėjus organizmo energetiniams poreikiams, kasos išskiriamas gliukagonas skatina glikogenolizės mechanizmą, kurio metu glikogeno struktūrinis polimeras yra skaidomas iki organizmui prieinamų monosacharidų. Skaidymui naudojami trys fermentai. Gliukozės fosforilazė atlieka glikozidinio ryšio skaidymą. Genėjimo fermentas pašalina glikogeno molekulėje esančius šakotumus. Fosfogliukomutazei veikiant iš gliukozės 1-fosfato susidaro gliukozės 6-fosfatas, kuris kepenyse virsta pradine gliukoze, o raumenų ląstelėse ši aktyvinta gliukozės forma panaudojama anksčiau minėtai glikolizei.(18)

1.2.3. Gliukoneogenezė

Gliukoneogezė – procesas, kuris vyksta esant gliukozės deficitui organizme dėl angliavandeningo pašaro trūkumo. Pagrindinė sintezės vieta yra kepenys, jose gliukozės pagaminama daugiau nei 80 proc., likęs kiekis susintetinamas inkstų žievėje. Pagrindinė žaliava gliukozės sintezei atrajotojų organizme yra propionatas. Tai pat naudojama piruvatas, laktatas, amino rūgštys (išskyrus ketogenines: leuciną ir liziną) bei glicerolis. Glicerolis gaunamas iš riebalinio audinio ir naudojamas gliukoneogenezėje, kai yra apribojamas energijos gavimas su pašarais paskutinėmis dienomis prieš apsiverševimą ir post partum periodu. Iš propionato yra gaunama apie 50 proc. anglies gliukozės sintezei, o iš laktato ir amino rugščių gauna 10-15 proc.. Susintetinta gliukozė, iš kepenų patekusi į kraują, yra išnešiojam po organizmą į kitus organus, kur ji būna metabolizuojama.(19)

1.2.4.Gliukozės apykaitos reguliavimas

Gliukozė yra pagrindinė medžiaga pieno laktozei sintetinti ir karvei atsivedus didžioji dalis organizme cirkuliuojančios gliukozės ir yra skirta šiai sintezei. Nuo gliukozės koncentracijos kraujyje mažėjimo, mažėja ir pieno gamyba. Gliukozės koncentracija fiziologinės normos ribose palaiko insulinas ir gliukagonas.

14 Esant hiperglikemijai yra išskiriama daugiau insulino, kuris skatina gliukozės atsidėjimą raumenyse ir glikogeno sintezę kepenyse.(20) Laikotarpiu po apsiveršiavimo pieninėms karvėms pasireiškia audinių atsparumas insulinui, ir toms karvėms kurios netenka daugiausia svorio šiuo laikotarpiu šis atsparumas būna didžiausias. Pirmosiomis pp dienomi atsparumas vystosi periferiniuose audiniuose vėliau ir kepenyse. Nustatyta, kad atsparumo vystymasis priklauso, netik nuo, dėl didelių fiziologinių pokyčių, bet ir iš dalies priklausomas nuo karvės genetikos.(21)

Gliukagonas reguliacijoje savo vaidmenį atlieka esant hipoglikemijai ir skatina gliukoneogenezę, glikogenolizę ir slopina glikogenezę. Didėjanti insulino sekrecija mažina gliukagono išsiskyrimą, tai pat jį mažina ir gliukozės koncentracijos padidėjimas.(22)

1.2.5. Neigiamas energijos balansas karvės organizme post partum periode

Po veršelio atsivedimo pirmosiomis dienomis yra kritiškiausias laikotarpis karvės organizmui. Energijos poreikis viršija galimybes jos tiek gauti su pašaru, todėl karvė turi pradėti naudoti savo kūno riebalinį audinį kaip energijos šaltinį ir kepenyse padaugėja riebalų rugščių. Esant energijos trūkumui kepenyse oksalacto rūkštis yra naudojama gliukozės sintezei ir dėl to negali kondensuotis su acetil-KoA. Esant acetil- KoA pertekliui iš jo yra sintetinamas acetoacetatas, β-hidroksibutiratas ir acetonas. Tokie junginiai negali būti metabolizuojami kepenyse ir su krauju išnešiojemi po visą organizmą ir sukelia ketozės požymius. Tai dažniausiai pasireiškia praėjus 10-21 dienų po veršiavimosi. Sutrikus gliukoneogenezei, karvė tampa apatiška dėl hipoglikemijos ir suvartoja dar mažiau pašaro ir tai dar labiau apsunkina jos būklę. Susirgus ketoze sumažėja duodamo pieno kiekis ir stipriai sumažėja karvės įmitimas bei padidėja rizika susirgti endometritu. Atsivedimo metu išsiskyrę estrogenai padidina trigliceridų atsidėjimą kepenyse, tai apsunkina kepenų funkcionalumą.(23)

1.2.6. Pataloginės organizmo būsenos įtaka gliukozės koncentracijai

Padidėjusi insulino gamyba, kai insulino kiekis kraujyje viršija normą kelias dienas iš eilės ir sukelia sunkę hipoglikemija gali būti insulinomos pasekmė kai augantis navikas išskiria didelį kiekį insulino o jis mažina gliukozės kiekį kraujyje.(24)

Hipoadrenokorticizmas vystosi prieinksčių žievės funkcijos nepakankamumas. Dėl gliukokortikoidų veiklos sutrikimo gliukozės koncentracija keičiasi nenuosekliai, kartais sumažėja nežymiai, gali ir padidėti, tačiau esminis požymis – sutrikusi gliukoneogenezė.(25)

Hipotiroidizmas pavienis skydliaukės funkcinis sutrikimas neturi daug įtakos, bet dėl jos išskiriamų hormonų sumažėjimo sutrinka insulino išskyrimas organizme. Ryškus požymiai pasireiškia kartu esant ir hipofizės disfunkcijai, tuomet seka bendras sindromas, sukeliantis hipoglikemijos požymius.(26)

15 Kepenų funkcijos nepakankamumas. Šis sindromas pasireiškia gliukoneogenezės ir glikogenolizės sutrikimais. Tokio pobūdžio hipoglikemija akcentuojama tik praradus apie 70 proc. ir daugiau kepenų funkcinio pajėgumo. Minėtas atvejis gali pasireikšti hepatocitolitiniu sindromu ką tik gimusiems veršeliams, kuriems nebuvo laiku suduotos krekenos. Funkcinis sutrikimas patvirtinamas pasireiškus kitiems būdingiems klinikiniams požymiams bei laboratoriniais tyrimais.(27)

Hipoglikemija sepsio metu pasireiškia nenuosekliai. Gliukozės koncentracijos pakitimai nustatomi tik pažengus sepsiniams procesams. Šiuo atveju priežastys nėra visiškai tiksliai nustatytos. Manoma, kad sutrinka gliukoneogenezė ir glikogenolizė, taip pat padidėja gliukozės panaudojimas, ypač imuninei sistemai.(28)

1.2.7.Skausmo diskomforto streso įtaka gliukozės koncentracijai.

Gliukozės kiekis kraujyje, esant stresinėje situacijoje kaip distokija ar nuovalų susilaikymas pirmosiomis valandomis, gali smarkiai išaugti. Stresinėje situacijoje organizmas išskiria adrenaliną, kuris skatina glikogenolizę ir gliukozės kiekio kraujyje didėjimą. Glikogeno atsargų organizmui užtenka apie 14-16 valandų, vėliau, jei stresinė situacija kaip nuovalų neatsidalinimas tęsiasi ir karvė neėda pašaro, gliukozė sparčiai mažėja. Hipoglikemijos atveju karvės būklė pasunkėja ir kyla rizika gretutinėms medžiagų apykaitos ligoms išsivystyti: parezei, ketozei ar mastitams. Trumpalaikis stresas didina gliukozės kiekį kraujyje, o jam užsitęsus ilgesnį laiką gliukozė krenta žemiau fiziologinės normos.(29)

1.2.8.Uždegimo įtaka gliukozės koncentracijai

Dažniausi uždegimai pp. perodu tai gimdos infekcijos, metritas ar endometritas. Esant šiems uždegimams yra reikalingas greitas organizmo imuninis atsakas, o tam sunaudojamas papildomas enegijos kiekis, kuris dažniausiai būna gliukozės pavidalu. Tačiau karvei po apsiveršiavimo turint padidėjusį energijos poreikį pieno sintezei ir tuo pačiu metu esant uždegimui gliukozės poreikiai nebepatenkinami: vystosi medžiagų apykaitos sutrikimai, kurių metu stipriai sumažėja gliukozės kiekis kraujyje. Esant gliukozės trūkumui gali pakisti ir pati uždegiminė reakcija, nes sutrinka citokino interleukino IL-1β, IL-6 ir IL-8 sekrecija (jie išskiriami esant audinių pažeidimui kaip uždegiminės reakcijos tarpininkai). Galima teigti, kad gliukozės kiekis kraujyje gali sumažėti dėl uždegiminės reakcijos, nes jos sukėlimas ir aktyvavimas naudoja papildomą energiją, o gliukozės trūkumas gali paveikti patį uždegimą, lėtinti audinių gijimą.(30)

1.2.9.Gliukozė kaip apsirūpinimo energija rodiklis

Pagal gliukozės kiekį periferiniame kraujyje galima įvertinti ar galvijų šėrimo racionas yra tinkamai subalansuotas. Esant gliukozės kiekiui žemesniam nei fiziologinė norma galime manyti, kad racione trūksta angliavandenių ir patys pašarai nėra pakankamai kokybiški.(31) Gliukozei viršijant

16 fiziologinę normą galima įtarti, kad vystosi acidozė ir pašaruose yra per daug angliavandenių ir kad prieskrandžio pH yra sumažėjęs (pH < 6).(5)

1.3. Karvių ligos periode po apsiveršiavimo

Postpartum – tai laikotarpis nuo veršiavimosi iki pilnos gimdos involiucijos, trunkantis apie 40

parų. Po karvės veršiavimosi gimda iki involiucijos netenka 90 proc. masės, nes netenka vaisiaus membranos ir gimdos gleivinės epitelio. Daugumai karvių involiucijai reikšmingi pokyčiai prasideda po dviejų savaičių po atsivedimo ir baigiasi iki 4 savaičių pp. Esant sutrikimams šis laikas gali užsitęsti iki 40 parų ir ilgiau, kol vyksta gimdos involiucija, endometriumo regeneracija ir mikroorganizmų kontaminacijos pašalinimas.(32)

1.3.1. Susirgimų pp pagrindinės priežastys

Ketozė (acetonemija) medžiagų apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis produktyvioms karvėms dėl neigiamo energijos balanso. Ji pasireiškia likus paskutinėms dviems savaitėms iki apsiveršiavimo, kai energijos trūkumas atsiranda dėl sumažėjusios prieskrandžio talpos, ir pirmomis savaitėmis po atvedimo dėl prasidėjusios pieno sintezės ir trūkstant energijos jai vykdyti. Yra keletas ketozės rūšių: pirminė, antrinė, pašarinė ir badavimo. Pirminė dašniausiai pasitaiko produktyviom ir didelio įmitimo karvėm po apsiveršiavimo. Antrinė išsivysto iš pirminės, kai gaunama dar mažiau energijos su pašaru. Jos riziką didina kitos pp periodu pasireiškiančios ligos: metritai, nuovalų susilaikymas ar šliužo dislokacijos. Pašarinė ketozė pasireiškia tuomet, kai su pašaru gaunama per daug ketonų ir jie kaupdamiesi organizme apsunkina kepenų darbą. Badavimo ketozė atsiranda prastai įmitusiom karvėm gaunant prastą mažai energijos ir baltymų turintį pašarą ir dėl sutrikusios gliukoneogenezės iš kūno rezervų.(33)

Pagal požymių pasireiškimo stiprumą ketozė skirstoma į subklinikinę ir klinikinę formas. Subklinikinėje formoje BHB didesnis nei 1,4 mmol litre, klinikiniai požymiai nepasireiškia, bet šia forma suserga apie 30-50 proc. šviežiapienių karvių pirmą savaite po apsiveršiavimo. Klinikinė forma pasireiškia, kai BHB viršija 3,0 mmol litre, dažniausiai pasireiškia praėjus 1-3 savaitėms po apsiveršiavimo didelio įmitimo karvėm. Šioms karvėms kelios dienos prieš apsiveršiavimą ir per pirmą savaitę po jo stipriai krenta svoris ir daugumai pasitaiko suriebėjusių kepenų sindromas. Klinikine ketoze sergančioms karvėms parezė, hipokalcemija ir nuovalų susilaikymas pasireiškia dažniau nei sveikoms karvėms.(34)

Subklinikinė acidozė dažnai pasitaikanti aukšto produktyvumo bandose liga, kai racionas sudarytas iš aukštos energetinės vertės pašarų, turinčių daug lengvai virškinamų angliavandenių. Taip pat karvių acidozė dažnai pasitaiko ir mažesnio produktyvumo karvių ūkiuose, kai joms paskirtame racione įvyksta stiprūs pokyčiai ir daug ląstelienos turintis pašaras pakeičiamas į daug angliavandenių

17 turintį. Pagridinės priežastys - ypač daug krakmolo turintys pašarai arba vienu kartu paduotas didelis koncentratų kiekis. Kaip profilaktika nuo acidozės ūkiuose naudojama laižomoji soda, kurią karvės laižo neribojamai, arba sodą maišo su pašaru - ji padeda padidinti didžiojo prieskrandžio pH.(5)

Pakitus raciono struktūrai ir gavus daugiau angliavandenių didžiojo prieskrandžio mikroflora pradeda LRR sintetinti kitokiu santykiu: sumažėja acto rūgšties, o didėja propriono ir sviesto rugščių. Prieskrandžio mikroorganizmų dalis, kuri naudodavo propriono ir sviesto rūgštis, jų nebesunaudoja ir jos kaupiasi ir mažina prieskrandžio pH. Pasibaigus buferinės sistemos resursams ir parūgštėjus terpei dalis mikrofloros žūsta: labiausiai nukenčia pirmuonių populiacija, išlieka tik mikroorganizmai, prisitaikę prie žemesnio pH ir didesnio angliavandenių kiekio.(35)

Pasekmės karviai susirgus acidoze. Viduriavimas prastas maisto medžiagų įsisavinamumas. Didžiojo prieskrandžio sienelės pažeidimai. Pieno produkcijos sumažėjumu ir rizika susirgti mastitu padidėjimu. Nagų rago formavimosi sutrikimai augimo zonoje ir laminito pasireiškimas. Kepenų abcesų susidarymas. (36)

1.3.2. Nuovalų susilaikymas

Vaisiaus dangalų neatsiskyrimas nuo gimdos sienelės sutrikdo fiziologinę veršiavimosi pabaigos stadiją. Įprastai placenta atsidalina po 6-8 valandų, užsilaikiusi ilgiau, nei 24 h sukelia patalogiją. Užsilaikiusi ilgiau sukuria sąlygas infekcijai patekti į gimdą. Karvė patirdama stresą ir diskomfortą placentos susilaikymo metu išnaudoja savo energetinius resursus ir prasčiau prisitaiko prie pp medžiagų apykaitos pakitimo prasidedant pieno sinteziai.(37)

Nuovalų susilaikymui nebūdingas sezoniškumas - gali pasireikšti bet kuriuo metų laiku. Pagrindinės nuovalų neatsiskyrimo priežastys tai hipokalcemija, su pašaru gaunamos energijos trūkumas likus 2-3 savaitėms iki atsivedimo. Esant energijos trūkumui karvei po apsiveršiavimo padidėja rizika susirgti ketoze ir tai padidina nuovalų susilaikymo tikimybę. Rizika placentos susilaikymui didina distokija, dvynių ar negyvo veršelio atvedimas. Placentos susilaikymas yra dažna endometrito priežastis ir apsunkina karvių lytinio ciklo atsinaujinimą bei vaisingumą.(37)

1.3.3. Metritas

Metritas tai visų gimdos sluoksnių uždegimas, dažniausiai pasitaiko per 10 dienų nuo apsiveršiavimo. Pagrindinės priežastys apsunkintas veršiavimasis, distokijos, netinkamos akušerinės pagalbos suteikimas, nuovalų susilaikymas ar silpna pačios karvės imuninė sistema. Metrito paplitimas priklauso nuo karvių veislės, laikymo sąlygų ir tinkamo raciono subalansavimo kiekviename reprodukcinio ciklo etape. (38)

Metritui būdinga nesusitraukusi, neatsistačiusi gimda, kurioje yra vandeningo raudonai rudo skysčio, kuris turi silpną kvapą arba infekcijos metu tampa klampesniu, beveik baltu. Sisteminiu požymiu laikomas karvės kūno temperatūros padidėjimas. Metrito sunkumas gali būti skirstomas

18 pagal karvės sveikatos būklę nuo lengvo susirgimo iki toksemijos. Susirgusios metritu įprastai duoda mažiau pieno laktacijos metu, ir prasčiau pasiruošia sekančiam veršingumui. Negydomas šis uždegimas tampa dažna priežastimi endometritui. (39)

1.3.4. Endometritas

Endometritas tai viena dažniausiai pasitaikančių gimdos ligų karvėms, dažnai sukelianti nevaisingumą ir prailginanti periodą nuo apsiveršiavimo iki apsivaisinimo. Uždegimas apima vidinę gimdos gleivinės dalį iki stratum spongiosum.(39) Nors ir endometrito pagrindinė priežastis yra pašalinės mikrofloros patekimas, bet riziką juo susirgti padidina distokija ir nuovalų užsilaikymas, medžiagų apykaitos sutrikimai. Endometritas karvėms gali pasireikšti tiek klinikine forma, kuri yra lengviau diagnuozuojama, tiek subklinikine forma, kuri žymiai sunkiau nustatoma, nes jos nustatymui yra matuojamas neutrofilų kiekis, kurio slenkstinė riba visdar nėra nuspresta. Taip pat dažnai klinikinė šio uždegimo forma pereina ir į subklinikinę. Visi gydymo būdai - tiek prostaglandinais F2α ar antimikrobinėmis medžiagomis, kurios suleidžiamos į gimdos spindį, padeda išgydyti endometritą. Deja, karvių apsivaisinimo procentas lyginant su nesirgusiomis yra mažesnis. Todėl turi būti daugiau dėmesio skiriama profilaktikai, ypač savalaikei medžiagų apykaitos sutrikimų prevencijai pp. periodu.(40)

1.3.5.Mastitas

Tešmens liaukinio audinio uždegimas dažnai pasitaiko pieninių karvių ūkiuose ir sukelia didelius ekonominius nuostolius.(41) Šią intramaminę uždegimo reakciją sukelia patekę patogenai. Dažniausi ligos sukėlėjai Staphylococcus aureus, Streptococcus dysgalactiae ir Streptococcus

uberis. Mastito pasekmės ūkiui pieno netekimas gydymo ir vaistų išlaukos metu, pieno kiekio po

gydymo sumažėjimas ir ankstyvas neplanuotas karvių brokavimas. Šios ligos pasireiškimo dažnumą lementys rizikos veiksniai yra karvių laikymo sąlygos, raciono subalansavimas, higienos laikymasis melžimo metu, pačių karvių imuniteto stiprumas ir ūkyje paplitusių patogenų virulentiškumas. Gydymo efektyvumas labiausiai priklauso nuo savalaikio diagnozavimo, tinkamo karvės klinikinio tyrimo atlikimo įvertinant, ar nėra gretutinių susirgimų, bei tinkamo gydymo kurso paskyrimo.(42)

Mastitai pasireikšti gali subklinikine forma, kuri išoriškai nepastebima ir nustatoma iš pieno tyrimo duomenų, kai randamas padidėjęs somatinių ląstelių skaičius. Somatinėms ląstelėms viršijus 100000 ląstelių/ ml jau yra fiksuojamas sumažėjas duodamo pieno kiekis ir taip patriamas nuostolis.(43)

Klinikinis mastitas turi klinikinius požymius, kurie pastebimi susirgimo pradžioje: pieno krešulių buvimas pirmosiose čiurkšlėse, infekoto tešmens ketvirčio edema ir temperatūros padidėjimas uždegimo vietoje arba bendras kūno temperatūros padidėjimas. Dažniausiai pasireiškia per pirmas šimtą laktacijos dienų.(41)

19 Mastitų atvejų skaičių ūkyje lementys faktoriai. Karvių laikymo aplinka pasireiškimų skaičių didina prastos laikymo sąlygos ypač netvarkingas goliaviečių įrengimas ir švaros jose nepalaikymas, tai padidina patogenų patekimą į spenio kanalą gulėjimo metu. Nesubalansuotas racionas sukelia karvėms medžiagų apykaitos sisirgimus ir tai susilpnina karvės imuninę sistemą. Higienos nesilaikymas melžimo metu, prastas melžimo organizavimas šios priežastys didina galimybe sveikoms karvėms užsikrėsti nuo sergančių. Paplitę patogenai laikymo vietoje jų kiekis ir virulentiškumas. Pačios karvės savybės, kaip netaisyklinga tešmens forma, spenių žaizdos, didesnis amžius, ilga melžimo trukmė, genetinis polinkis ir gretutinės ligos.

20

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1.Pagrindinė tyrimo schema

Sveikos karvės n=22. Karvės su nuovalų susilaikymu n=3. Karvės susirgusios metritu n=5. Karvės susirgusios endometritu n=6.

Pamatuojama gliukozės koncentracija periferiniame kraujyje 1-2 parą, 10 parą, 20 parą ir 75 parą ± 12 parų po apsiveršiavimo sėklinimo metu.

Tyrimui atrinkta lietuvos juodmargės, 2-5 laktacijų, vidutinė pieno produkcija 6800kg, n= 41 karvės.

Susirgusios karvės n=19

Nustatomas karvių veršingumas 60 parų po sėklinimo. Neapsivaisin usios karvės per (75±12) parų pp n=9. Apsivaisinusios karvės per (75±12) parų pp n=13. Karvės susirgusios mastitu n=5

21

2.2. Ūkio charakteristika

Tyrimas buvo atliktas Šilutės rajone esančiame X ūkyje, pieninių galvijų fermoje nuo 2017 m. spalio mėnesio iki 2018 m. liepos mėnesio.

X ūkyje laikoma ~ 70 melžiamų karvių. Šiame ūkyje karvių veislė lietuvos juodmargės. Iš vienos karvės 2017 metais vidutiniškai buvo primelžiama 6800 kg pieno. Karvės yra laikomos žiemos laikotarpiu saitinio tipo tvarte, o vasaros laikotarpiu ganomos pievose. Jos yra melžiamos 2 kartus per parą vasaros laikotarpiu mobilioje melžimo aikštelėje, žiemos periodu melžiamos į pieno liniją. Karvės yra šeriamos 2 kartus per parą žiemą ir vasarą ganomos žolynuose ir melžimo metu papildomai duodama koncentratų, esant žolės trūkumui papildomai šeriamos mobilioje šerykloje šienainiu. Nepriklausomai nuo laktacijos stadijos karvės yra šeriamos vieno raciono subalansuotu pašaru, atskirai šeriamos ir ganomos tik užtrūkusios karvės. Raciono didžiają dalį žiemos laikotarpiu sudaro žolės šienainis, kukurūzų silosas ir koncentruotieji pašarai, pridedant vitaminių ir mineralinių priedų. Vasarą pagrindinis pašaras tai ganyklų žolė ir melžimo metu duodami koncentratai.

2.3. Tyrimus reglamentuojantys įstatymai

Mokslinis tyrimas atliktas laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8 – 500 („Valstybės žinios“, 1997 11 28, Nr. 108) bei poįstatyminių aktų – LR valstybinės tarnybos įsakymų „Dėl laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarinių reikalavimų“ (1998 12 31, Nr. 4 – 361) ir „Dėl laboratorinių gyvūnų naudojimo moksliniams bandymams“ (1999 01 18, Nr. 4 – 16); tyrimas atitinka ES Direktyvą 86/609/EEC ir EK rekomendacijas 2007/526 EC „Gyvūnų naudojimas ir laikymas eksperimentiniais ir kitais tikslais“.

2.4. Tyrimo objektas

Moksliniam tyrimui atrinkta 41 karvės. Karvės yra 2 – 5 laktacijos. Pasirinktos karvės tyrimui - viena para po apsiveršiavimo. Karvės ankščiau veršiavosi be distokijų, nesirgo nagų, sanarių, vidaus ligomis, tyrimui nebuvo imamos pirmaveršės.

2.5. Karvės būklės įvertinimas

Bendrai karvės klinikinei būklei įvertinti naudojau elgsenos stebėjimą, rektinės temperatūros matavimą. Stebint elgseną atkreipiau dėmesį į karvės ėdimą, pašaro atrajojimą ir ar nerodo skausmo išraiškos kaip griežimas dantimis. Pagal karvės rektinės temperatūros matavimą nustatoma ar ji neviršija 39,3°C (jei viršija galime įtarti uždegiminį procesą).

2.6. Tyrimo eiga

Visų atrinktų karvių gliukozė periferiniame kraujyje matuota Šveicarijoje Ascensia Diabetes Holdings AG pagamintu ASCENSIA gliukomačiu CONTOUR PLUS, kraujas imtas iš ausies venos

22 tvartiniu laikotarpiu matuojama po vakarinio melžimo ir šėrimo, praėjus 4 valandoms, ganymo laikotarpiu tiriama buvo po vakarinio melžimo.

1 pav. Gliukomatis ‚‚Contour plus‘‘ ir tyrimo juostelės(Asmeninis archyvas)

2 ir 3 pav. Gliukomačiu matuojama gliukozės konc. iš karvės ausies venos (Asmeninis archyvas)

Gliukozė pirmą kartą matuojama 1-2 parą po atsivedimo, tai pat stebima klinikinė karvės būklė: stebima, ar nėra pakitusi karvės elgsena, tikrinama, ar nėra iš makšties nutysusi neatsidalinusi placenta.

Gliukomatis paruoštas gliukozės matavimui Vienkartinės

23 Antrą kartą gliukozė matuojama 10 parą, trečias gliukozės matavimas vyksta po apsiveršiavimo praėjus 20 parų.

Įvertinama karvės sveikatos būklė 10 ir 20 paromis, rektinio tyrimo metu atliekame palpaciją gimdos involiucijos įvertinimui ir masažą. Jei masažo metu iš makšties ištekėjo pūlingos išskyros galime teigti, kad karvė serga gimdos uždegimu.

Ketvirtas matavimas atliekamas po apsiveršiavimo praėjus 75± 12 parų laikotarpiu rujojančioms karvėms sėklinimo dienos vakare, o nesurujojusioms 90 parą.

Praėjus 60 parų po sėklinimo tiriamas karvių veršingumas.

Gliukozė matuojama gliukomačiu CONTOUR PLUS, tyrimui kraujas imamas iš smulkių ausies venų vienkartine adata prieš tai dūrio vietą dezinfekavus vienkartine spiritine servetėle. Rektinė temperatūra matuojama termometru.

2.7. Duomenų statistinė analizė

Tyrimo metu surinkti duomenys buvo vedami į „Microsoft Exel 2013“ programą ir statistiškai apdoroti su „SPSS“ statistiniu paketu (IBM SPSS for Windows 20,0 SPSS Inc.,Chicago, IL, USA, 2011). Statistinei duomenų analizei panaudota „ANOVA“ aprašomoji ir daugiafunkcinė programa. Duomenys laikyti statistiškai patikimais, kai n<0,001; n<0,05.

24

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Sveikų karvių gliukozės kaita periferiniame kraujyje iki 75±12 parų

Gliukozės konc. pp mažėjo iki 10 paros nuo apsiveršiavimo didžiausia užfiksuota sėklinimo metu 75±12 parų.

4 pav. Gliukozės kaita karvių kraujyje tiriamuoju laikotarpiu nuo 1-2 paros pp iki 75 ±12 parų pp

Mažiausia gliukozės konc. 10 parą pp 14,6 proc. mažesnė nei 1-2 parą (p>0,05). Didžiausia gliukozės konc. 75±12 parą, didesnė 21,3 proc. nei 10 parą (p>0,05).

3.2 Sveikų apsivaisinusių ir neapsivaisinusių gliukozės kaita periferiniame

kraujyje iki 75±12 parų pp

Apsivaisinusių karvių gliukozės koncentracija visu tiriamuoju laikotarpiu išliko didesnė, nei neapsivaisinusių. Didžiausias skirtumas užfiksuotas 1-2 parą pp.

0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00

1-2 paros 10 parų 20 parų 75 parų

mm ol/ l Sveikos 0,00 0,50 1,00 1,50 2,00 2,50 3,00

1-2 paros 10 parų 20 parų 75 parų

mm

ol/

l

25

5 pav. Gliukozės koncentracijos kaita lyginant apsivaisinusias su neapsivaisinusiomis per 75±12 parų nuo apsiveršiavimo

1-2 parą po apsiveršiavimo gliukozės koncentracija buvo apsivaisinusių 13,2 proc. didesnė nei neapsivaisinusių (p<0,05). 10 parą po apsiveršiavimo gliukozės periferiniame kraujyje kiekis buvo 3,4 proc. didesnis apsivaisusių nei neapsivaisinusių. 20 parą gliukozės konc. apsivaisinusių buvo 4,5 proc. didesnė, nei neapsivaisinusių (p>0,05). Matuojant 75±12 parą skirtumas buvo nežymus 0,7 proc. (p>0,05). Bendrai abiejų grupių matavimo laikotarpiu nuo apsiveršiavimo iki 10 paros gliukozės konc. sumažėjo 18,7 proc. iki 20 paros padidėjo 2,8 proc. 75±12 parą lyginant su 10 para po apsiveršiavimo gliukozės konc. padidėjo 20,09 proc.

3.3. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje esant placentos

susilaikymui

Esant placentos susilaikymui sveikų karvių gliukozės konc. nustatyta mažesnė1-2 paros pp. Sergančių nuovalų susilaikymu gliukozės konc. iki 75±12 paros padidėjo mažiau nei sveikų.

6 pav. Sveikų karvių ir karvių su susilaikiusiomis nuovalomis gliukozės koncentracijos kitimo periferiniame kraujyje palyginimas

1-2 paros po apsiveršiavimo esant nuovalų susilaikymui gliukozės konc. buvo 10,3 proc. didesnė, nei sveikų (p<0,05). 10 parą po atsivedimo gliukozės konc. sveikų 0,9 proc. mažesnė (p>0,05). Po apsiveršiavimo 20 parą gliukozė periferiniame kraujyje sveikų karvių buvo 2,2 proc. didesnė nei turėjusioms susilaikiusias nuovalas (p>0,05). Po apsiveršiavimo 75±12 parą gliukozė pas sveikas karves buvo 9,9 proc. didesnė nei turėjusioms susilaikiusias nuovalas (p>0,05).

3.4. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje susirgusių metritu

Sergančių metritu gliukozė koncentracija iki 20 paros pp nustatyta mažesnė nei sveikų karvių. Sėklinimo metu sergančių karvių gliukozės konc. nustatyta aukštesnė, nei sveikų karvių.

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3

1-2 paros 10 parų 20 parų 75 parų

mm

ol/

l

26

7 pav. Sveikų ir sergančių metritu karvių gliukozės koncentracijos periferiniame kraujyje kitimo palyginimas liukozės kiekio kitimo palyginimas

Gliukozės periferiniame kraujyje konc. 1-2 paros pp sveikų karvių buvo 3,8 proc. didesnė nei sergančių metritu (p>0,05). Matuojant 10 parą po atsivedimo gliukozės konc. sveikų buvo 5,5 proc. didesnė nei sergančių metritu (p>0,05). Po apsiveršiavimo 20 parą gliukozė periferiniame kraujyje sveikų karvių buvo 3,2 proc. didesnė, nei sirgusių metritu (p>0,05). Po apsiveršiavimo 75 parą gliukozė konc. sirgusių metritu buvo 10,5 proc. didesnė nei sveikų (p>0,05).

3.5. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje susirgusių endometritu

Sirgusių endometritu karvių gliukozės konc. 1-2 paros pp nustatyta mažesnė nei sveikų. Gliukozės koncentracija 75±12 parą pp nustatyta didesnė sirgusių endometritu, nei sveikų.

8 pav. Sveikų ir sergančių endometritu karvių gliukozės koncentracijos periferiniame kraujyje kitimo palyginimas 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3

1-2 paros 10 parų 20 parų 75 parų

mm

ol/

l

Sveikos Metritu sergančios

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5

1-2 paros 10 parų 20 parų 75 parų

mm

ol/

l

27 1-2 paros po apsiveršiavimo sveikų karvių gliukozės konc. buvo 10,5 proc. didesnė, nei sergančių endometritu (p<0,05). 10 parą po atsivedimo gliukozės konc. sveikų karvių buvo 0,5 proc. didesnė nei sergančių endometritu (p>0,05). 20 parą gliukozė konc. periferiniame kraujyje sveikų karvių buvo 4,1 proc. didesnė nei sirgusių endometritu (p>0,05). 75±12 parą gliukozė konc. sirgusių endometritu buvo 17,1 proc. didesnė nei sveikų (p>0,05).

3.6. Gliukozės kaita karvių periferiniame kraujyje susirgusių mastitu

Sirgusių mastitu karvių tiriamuoju laikotarpiu gliukozės konc. kraujyje nustatyta mažesnė 10 ir 20 parą pp nei sveikų

.

9 pav. Gliukozės konc. kitimo palyginimas karvių periferniame kraujyje esant sveikom ir sergančiom mastitu

1-2 parą po apsiveršiavimo sveikų karvių gliukozės konc. buvo 1,6 proc. didesnė, nei mastitu susirgusių (p>0,05). 10 parą po atsivedimo gliukozės konc. sveikų buvo 10,4 proc. didesnė nei susirgusių mastitu (p<0,05). 20 parą gliu. konc. sveikų karvių buvo 10,3 proc. didesnė, nei sirgusių mastitu (p<0,05). 75±12 parą gliukozė konc. sirgusių mastitu buvo 14,8 proc. didesnė nei sveikų (p>0,05). 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5

1-2 paros 10 parų 20 parų 75 parų

mm

ol/

l

28

3.7. Karvių apsivaisinimas priklausomas nuo pp patalogijų ir gliukozės

koncentracijos

Geriausias apsivaisinimas nustatytas sveikų karvių, blogiausiai apsivaisino karvės kurios turėjo susilaikusias nuovalas. Aukščiausia gliukozė nustatyta sėklinimo metu karvėms sirgusioms endometritu.

10 pav. Gebėjimas apsivaisinti pagal sveikatos būklę ir gliukozės koncentraciją 75±12 parą pp

Sveikų karvių apsivaisino 36,1 proc. daugiau nei karvių kurioms buvo susilaikiusios nuovalos. Gliukozės konc. pas sveikas buvo 9,4 proc. didesnė 75±12 parą. Karvėms kurios turėjo patalogijų pastebimas geresnis apsivaisinimas esant didesnei gliukozės konc.

2,55 2,33 2,83 2,94 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 0 10 20 30 40 50 60 70 sveikos nuovalų susilaikymas metritas endometritas mm ol/ l proc . Sveikatos būklė

29

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Karvių apsivaisinimo laikas ir sveikata laktacijos metu priklauso nuo postpartum periodu pasireiškiančių NEB. Neigiamo energijos balanso metu pakinta medžiagų apykaita, nuo kurios priklauso lytinio ciklo atsinaujinimas po apsiveršiavimo.(44) Vienas iš rodiklių, apibūdinančių NEB, yra gliukozės konc. periferiniame kraujyje. Įprastai gliukozė būna fiziologinėse ribose 2,3-3,3 mmol/l, bet esant NEB ji būna žemesnė nei apatinė fiziologinė riba. Nustatyta, kad esant aukštesnei gliukozės konc. greičiau įvyksta gimdos involiucija ir greičiau atsistato kiaušidžių veikla.(45)

Gliukozės koncentracijos periodu nuo apsiveršiavimo iki susisėklinimo mažėja iki 20 paros ir būna 35,3 proc. mažesnė nei laktacijos pradžioje. Šiuo momentu būna žemiausiame lygyje ir įvyksta jos konc. stabilizavimasis. Sėklinimo metu gliukozė konc. nustatyta 36,4 proc. didesnė, nei 20 parą.(46) Nustatyta, kad gliukozės konc. mažiausia 7 parą po veršiavimosi ir ji mažesnė 15,15 proc. lyginant su apsiveršiavimo parą matuota ir nespėja atsitatyti iki 42 paros .(47) Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad mažiausia gliukozės konc. periferiniame kraujyje yra 10 parą pp ir ji yra 18,7 proc. mažesnė, nei 1-2 parą po apsivešiavimo. Gliukozės konc. sėklinimo metu nustatyta 20,09 proc. didesnė nei 10 parą. Gliukozės konc. kitimo tendencija sutampa su kitų autorių rezultatais.

Tam, kad karvė po apsiveršiavimo greičiau taptų veršinga, reikia neužsitęsiančios gimdos involiucijos ir lytinio ciklo kiaušidėse. Tai įvyksta greičiau, jei šie organai gerai aprūpinami energija, kuri yra tiekiama gliukozės forma.(45) Karvės turinčios 3,3 mmol/l gliukozės konc. 3 parą po apsiveršiavimo, turi 40 proc. didesnę tikimybę apsivaisnti pirmo sėklinimo metu nei turinčios 2,27 mmol/l.(48) Postpartum periodu karvės kraujyje pirmas 30 parų, esant didesnei gliukozės konc. pastebėtas geresnis susisėklinimas pirmo sėklinimo metu.(49) Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad visu tiriamuoju laikotarpiu apsivaisinusių karvių gliu. konc. buvo aukštesnė, nei neapsivaisinusių ir sutampa su kitų autorių gautais rezultatais.

Nuovalų susilaikymas po veršiavimosi ilgina stresinę situaciją kuri prasideda veršiavimosi metu ir užtrunka iki nuovalų atsidalinimo. Stresinė situacija sukuria metabolinį disbalansą karvės organizme. Išskiriamas į kraują didesnis kortizolio kiekis, kuris didina gliukozės kiekį ir mažina glikogeno atsargas organizme. Tyrimo autorius C.Vannucchi ir kt. (2015) nustatė, kad karvių, turėjusių distokijas, kurių metu prireikė akušerinės pagalbos, gliukozė buvo 2,65 proc. aukštesnė, nei karvių apsiveršiavusių be pagalbos. Karvėms, kurioms buvo taikyta terapija okcitocinu ir kalcio preparatais, gliukozės konc. nustatyta 28,5 proc. didesnė nei apsiveršiavusių be distokijų. (50) Pagal mūsų gautus rezultatus 1-2 parą po apsiveršiavimo esant nuovalų susilaikymui gliukozės konc. buvo 10,7 proc. didesnė nei sveikų. Tyrimo rezultatai sutampa su aptartais C.Vannucchi ir kt. (2015) rezultatais.

30 M. Kerestes ir kt. (2009) nustatinėjo kraujo parametrus prieš ir po apsiveršiavimo ir ieškojo ryšio, kaip pakinta gliukozė konc. susirgus metritu. Autorius nustatė, kad laikotarpiu po apsiveršiavimo iki 7 paros gliukozė susirgsiančių metritu buvo 12,7 proc. mažesnė, nei sveikų. 35 ir 60 parą sirgusių metritu gliukozės konc. 0,9-1,2 proc mažesnė nei sveikų.(51) Energijos trūkumas

postpartum periodu sumažina gliukozės konc. Kraujyje, tai sukelia imuninės sistemos nusilpimą ir

didesnę riziką gimdos infekcijai ir uždegimui pasireikšti.(52) Mūsų tyrimo metu nustatyta, kad 10 parą pp sergančių metritu karvių gliukozės konc. 5,5 proc. mažesnė, nei sveikų. 20 parą gliukozė periferiniame kraujyje sergančių metritu karvių buvo 3,2 proc. mažesnė nei sveikų. Po apsiveršiavimo 75 parą gliukozės konc. pas sirgusias metritu buvo 10,5 proc. didesnė nei sveikų. Tyrimo rezultatai iki 20 paros sutampa su kitų autorių. Skiriasi duomenys vėlesniu, 60-75 parų pp laikotarpiu, tyrimo metu nustatyta aukštesnė gliukozės konc., kas galimai sietų su subklinikinės acidozės požymiais.

Kraujo parametrai gali nurodyti priežastį dėl kurios mastitas pasireiškė kaip antrinis susirgimas nusilpus imunitetui. Pagal gliukozės konc. padidėjimą nustatoma acidozė. Tiriant E. Coli sukeltą pieno liaukos uždegimą nustatyta, kad gliukozės konc. 36 valandos po patogeno suleidimo į pieno liauką padidėjo 28,04 proc.(53) Autorius KM Moyes ir kt. (2009) nurodo, kad karvių kurios turėjo NEB gliukozės skirtumas lyginant su NEB neturėjusiomis nežymus, bet nustatė mažesnę insulino koncentraciją kraujo serume karvėms kurios turėjo NEB.(54) Mūsų gauti rezultatai: - 10 parą po atsivedimo gliukozės konc. sveikų buvo 18,4 proc. didesnė nei susirgusių mastitu, 20 parą gliukozės konc.- sveikų karvių buvo 17,5 proc. didesnė- nesutampa su kitų atliktais tyrimais. 75±12 parą gliukozės konc. sirgusių mastitu buvo 22,4 proc. didesnė nei sveikų.

Neigiamo energijos balanso metu esant žemesnei gliukozės konc. didėjant karvių produktyvumui energijos dalis skirta pieno sintezei vis didėja, o skirta reprodukcijai mažėja. Žema gliukozės konc. kraujyje ir žemas progesterono lygis turi tvirtą sąsają su lėtu embrionų augimu ir dažnu jų mirtingumu.(55) Aukštesnis gliukozės konc. lygis po apsiveršiavimo turi ryšį su geresniu apsivaisinimu pirmo sėklinimo metu pagal autorių H Garverick ir kt. (2013) nustatyta, kad turinčios 3,3 mmol/l gliukozės konc. 3 paros po apsiveršiavimo apsivaisino 40 proc., kai turinčios 2,49 mmol/l gliukozės konc. apsivaisino 21 proc. sėklintų.(48) Mūsų tyrimo metu nustatyti dėsningumai sutampa su kitų autorių: geriau susisėklino sveikos karvės kurių gliukozės koncentracija buvo aukštesnė, o turėjusių susirgimų susisėklinimo procentas buvo mažesnis, bet jas lyginant tarpusavyje susisėklinimas buvo geresnis turėjusių aukštesnę gliukozės koncentraciją.

Išanalizavus mūsų tyrimo rezultatus ir literatūros šaltinius nustatėme, kad gliukozės koncentracijos matavimas kraujyje padeda įvertinti karvių sveikatos būklę, palengvina medžiagų apykaitos ligų diagnozavimą jų pradinėje stadijoje ir leidžia įtarti polinkį sirgti pp laikotarpiu reprodukcijos sistemos ligomis.

31

5. IŠVADOS

1. Sveikų karvių didžiausia gliukozės koncentracija periferiniame kraujyje sėklinimo metu 75±12 parų pp 20,3 proc. didesnė, nei 10 parą pp (p>0,05).

2. Apsivaisinusių iki (75±12 parų pp) karvių gliukozės koncentracija periferiniame kraujyje visu tiriamuoju laikotarpiu buvo vidutiniškai 5,37 proc. didesnė, nei neapsivaisinusių (p<0,05). Neapsivaisinusių 1-2 parą pp gliukozės konc. 13,2 proc. mažesnė nei apsivaisinusių (p<0,05).

3. Gliukozės koncentracija esant placentos susilaikymui 1-2 parą pp 10,3 proc. didesnė nei sveikų (p<0,05). Sergant metritu 1-2 parą pp, 10 ir 20 parą gliukozės koncentracija 4,2 proc mažesnė nei sveikų (p>0,05). Sergant endometritu 1-2 parą pp gliukozės koncentracija 10,5 proc. mažesnė nei sveikų (p<0,05). Sirgusių mastitu 10 ir 20 paromis pp gliukozės koncentracija 10,4 proc. mažesnė, nei sveikų (p<0,05).

32

REKOMENDACIJOS

1.Rekomenduočiau profilaktiškai tirti gliukozės koncentraciją kraujyje, 10 ir 20 paromis po apsiveršiavimo. Esant 10 parą pp gliukozės konc. mažesnei nei 2,10 mmol/l galime įtarti polinkį sirgti metritu. Tiriant 20 parą nustačius mažesnę nei 2,20 mmol/l gliukozės koncentraciją galima įtarti polinkį sirgti endometritu.

33

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. Lucy MC. Reproductive Loss in High-Producing Dairy Cattle: Where Will It End? J Dairy Sci [Internet]. 2001;84(6):1277–93.

2. Liu HX, Sun QY, Yang FM, Zhao FW, Wang YH, Long CL. A new sesquiterpene lactone from hosta ensata. Chem Nat Compd. 2012;48(4):580–2.

3. Zebeli Q, Dijkstra J, Tafaj M, Steingass H, Ametaj BN, Drochner W. Modeling the Adequacy of Dietary Fiber in Dairy Cows Based on the Responses of Ruminal pH and Milk Fat Production to Composition of the Diet. J Dairy Sci [Internet]. 2008;91(5):2046–66.

4. Crab E, Granulata C. Carbohydrate and Lipid Metabolism in an. 1991;99(I):215–8. 5. Science A, Pioneer OD. Acidosis in Cattle : A Review. 2015;(February).

6. Ziliotto A, Neves RM, Kunzle JE. Postoperative alkaline reflux gastritis in asymptomatic patients. Chir Gastroenterol. 1978;12(2):93–7.

7. Lanzas C, Sniffen CJ, Seo S, Tedeschi LO, Fox DG. A revised CNCPS feed carbohydrate fractionation scheme for formulating rations for ruminants. Anim Feed Sci Technol. 2007;136(3–4):167–90.

8. Zebeli Q, Aschenbach JR, Tafaj M, Boguhn J, Ametaj BN, Drochner W. Invited review: Role of physically effective fiber and estimation of dietary fiber adequacy in high-producing dairy cattle. J Dairy Sci [Internet]. 2012;95(3):1041–56.

9. Beecher M, Buckley F, Waters SM, Boland TM, Enriquez-Hidalgo D, Deighton MH, et al. Gastrointestinal tract size, total-tract digestibility, and rumen microflora in different dairy cow genotypes. J Dairy Sci [Internet]. 2014;97(6):3906–17.

10. Van Amburgh ME, Collao-Saenz EA, Higgs RJ, Ross DA, Recktenwald EB, Raffrenato E, et al. The Cornell Net Carbohydrate and Protein System: Updates to the model and evaluation of version 6.5. J Dairy Sci [Internet]. 2015;98(9):6361–80.

11. Chibisa GE, Gorka P, Penner GB, Berthiaume R, Mutsvangwa T. Effects of partial replacement of dietary starch from barley or corn with lactose on ruminal function, short-chain fatty acid absorption, nitrogen utilization, and production performance of dairy cows. J Dairy Sci [Internet]. 2015;98(4):2627–40.

12. Daniel H, Zietek T. Taste and move: Glucose and peptide transporters in the gastrointestinal tract. Exp Physiol. 2015;100(12):1441–50.

13. Steinhoff-Wagner J, Zitnan R, Schönhusen U, Pfannkuche H, Hudakova M, Metges CC, et al. Diet effects on glucose absorption in the small intestine of neonatal calves: Importance of intestinal mucosal growth, lactase activity, and glucose transporters. J Dairy Sci [Internet].

34 2014;97(10):6358–69.

14. Fazel FS, Derakhshanrad N, Yekaninejad MS, Vosoughi F, Derakhshanrad A, Saberi H. Predictive value of braden risk factors in pressure ulcers of outpatients with spinal cord injury. Acta Med Iran. 2018;56(1):56–61.

15. Oliveira JS, Bailey CG, Jones-oliveira JB, Dixon DA, Gull DW, Chandler ML. A Computational Model for the Identi cation of Biochemical Pathways in the Krebs Cycle. J Comput Biol. 2003;10(1):57–82.

16. Bolaños JP, Almeida A, Moncada S. Glycolysis: a bioenergetic or a survival pathway? Trends Biochem Sci. 2010;35(3):145–9.

17. Ramnanan CJ, Edgerton DS, Kraft G, Cherrington AD. Physiologic action of glucagon on liver glucose metabolism. Diabetes, Obes Metab. 2011;13(SUPPL. 1):118–25.

18. Jiang G, Zhang BB. Glucagon and regulation of glucose metabolism. Am J Physiol - Endocrinol Metab [Internet]. 2003;284(4):E671–8.

19. Aschenbach JR, Kristensen NB, Donkin SS, Hammon HM, Penner GB. Gluconeogenesis in dairy cows: The secret of making sweet milk from sour dough. IUBMB Life. 2010;62(12):869– 77.

20. Brockman RP, Laarveld B. Hormonal regulation of metabolism in ruminants; a review. Livest Prod Sci. 1986;14(4):313–34.

21. Zachut M, Honig H, Striem S, Zick Y, Moallem U. Periparturient dairy cows do not exhibit hepatic insulin resistance , yet adipose-specific insulin resistance occurs in cows prone to high weight loss. J Dairy Sci [Internet]. 2013;96(9):5656–69.

22. Zarrin M, Wellnitz O, Bruckmaier RM. Conjoint regulation of glucagon concentrations via plasma insulin and glucose in dairy cows. Domest Anim Endocrinol [Internet]. 2015;51:74–7. 23. Symposium N, Ballou M, Day M, DiCostanzo A, Erdman R, Engle T, et al. 2015 Florida

Ruminant Nutrition Symposium [Internet]. 2015 Florida Ruminant Nutrition Symposium 26th Annual Meeting February. 2015. 161 p.

24. Binici C, Plog S, Kershaw O, Schmicke M, van der Kolk JH, Müller KE. Insulinoma in a 5-Year-Old Dexter Cow. J Vet Intern Med. 2016;30(4):1402–6.

25. Verkerk GA, Macmillan KL, McLeay LM. Adrenal cortex response to adrenocorticotropic hormone in dairy cattle. DomestAnim Endocrinol. 1994;11(1):115–23.

26. Yamada M, Saga Y, Shibusawa N, Hirato J, Murakami M, Iwasaki T, et al. Tertiary hypothyroidism and hyperglycemia in mice with targeted disruption of the thyrotropin-releasing hormone gene. Pnas [Internet]. 1997;94(20):10862–7.

35 problems of high-producing dairy cows using the “Utrecht fatty liver model of dairy cows”. A review. Vet Q. 2006;28(3):90–104.

28. Pardon B, Deprez P. Rational antimicrobial therapy for sepsis in cattle in face of the new legislation on critically important antimicrobials. Vlaams Diergeneeskd Tijdschr. 2018;87(1):37–46.

29. Van Cromphaut SJ. Hyperglycaemia as part of the stress response: the underlying mechanisms. Best Pract Res Clin Anaesthesiol [Internet]. 2009;23(4):375–86.

30. Vizcarra JA, Wettemann RP, Spitzer JC, Morrison DG. Body Condition at Parturition and Postpartum Weight Gain Influence Luteal Activity and Concentrations of Glucose, Insulin, and Nonesterified Fatty Acids in Plasma of Primiparous Beef Cows. J Anim Sci. 1998;76(4):927–36.

31. Kida K. Relationships of metabolic profiles to milk production and feeding in dairy cows. J Vet Med Sci. 2003;65(6):671–7.

32. Chapwanya A, Meade KG, Doherty ML, Callanan JJ, Mee JF, O’Farrelly C. Histopathological and molecular evaluation of Holstein-Friesian cows postpartum: Toward an improved understanding of uterine innate immunity. Theriogenology. 2009;71(9):1396–407.

33. Drackley JK, Overton TR, Douglas GN. Adaptations of Glucose and Long-Chain Fatty Acid Metabolism in Liver of Dairy Cows during the Periparturient Period. J Dairy Sci [Internet]. 2001;84:E100–12.

34. Rutherford AJ, Oikonomou G, Smith RF. The effect of subclinical ketosis on activity at estrus and reproductive performance in dairy cattle. J Dairy Sci [Internet]. 2016;99(6):4808–15. 35. Sheldon IM, Owens SE. Postpartum uterine infection and endometritis in dairy cattle. Anim

Reprod [Internet]. 2017;14(3):622–9.

36. Plaizier JC, Krause DO, Gozho GN, McBride BW. Subacute ruminal acidosis in dairy cows: The physiological causes, incidence and consequences. Vet J [Internet]. 2008;176(1):21–31. 37. Han YK, Kim IH. Risk factors for retained placenta and the effect of retained placenta on the

occurrence of postpartum diseases and subsequent reproductive performance in dairy cows. J Vet Sci. 2005;6(1):53–9.

38. Giuliodori MJ, Magnasco RP, Risco CA, Od H. Metritis in dairy cows : Risk factors and reproductive performance. 2013;3621–31.

39. Sheldon IM, Lewis GS, LeBlanc S, Gilbert RO. Defining postpartum uterine disease in cattle. Theriogenology. 2006;65(8):1516–30.

40. Sheldon IM. Metabolic stress and endometritis in dairy cattle. The Veterinary record. 2018. 41. Hertl JA, Schukken YH, Tauer LW, Welcome FL, Gröhn YT. Does clinical mastitis in the first