LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas Stambių gyvūnų klinika
Domas Paulavičius
Kraujo biocheminių, pieno kiekio ir sudėties rodiklių tyrimas
periode po apsiveršiavimo ekologiškame Danijos pieno ūkyje
Blood biochemical, milk yield and composition analysis after calving
in organic farm in Denmark
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas : doc. dr. Ramūnas Antanaitis
2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kraujo biocheminių, pieno kiekio ir sudėties rodiklių tyrimas periode po apsiveršiavimo ekologiškame Danijos pieno ūkyje“
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS
TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRUMPOS...5 SANTRAUKA...6 SUMMARY...7 ĮVADAS...8 1. LITERŪROS APŽVALGA...101.1 Ekologinės pienininkystės pagrindiniai principai Danijos ūkiuose...10
1.2 Dažniausiai tiriami galvijų kraujo rodikliai...11
1.3 Ketozė...14
Ketozės klasifikacija pagal ją sukeliančias priežastis... 14
Ketozės pagal ligos požymių ryškumą ... 15
Klinikinės ketozės tipai ... 15
Ketozės klinikiniai biocheminiai kitimai ... 15
Gydymas ... 16
Profilaktika ... 17
1.4 Mastitas...18
Sukėlėjai ... 18
Trūkinamos karvės infekcijos galimybės ... 18
Gydymas ... 19 Profilaktika ... 20 1.5 Pogimdyvinė parezė...21 Klinikinė hipokalcemija ... 22 Subklinikinė hipokalcemija ... 23 Gydymas ... 23 Profilaktika ... 24
1.6 Pieno riebalų ir baltymų santykis...25
2. TYRIMO METODIKA...27
3. TYRIMO REZULTATAI...31
3.1 Karvių sergamumo ketoze, pareze, mastitu analizė periode po apsiveršiavimo...31
3.2 Kraujo biocheminių rodiklių analizė...32
3.3 Pieno kiekio ir sudėties rodiklių analizė...38
4. REZULTATŲ APTARIMAS...42
5. IŠVADOS...44
Rekomendacijos...45
Padėka...46
4 Priedai ... 50
5
SANTRUMPOS
AST - aspartataminotransferazė ALB - albuminai BHB – beta-hidroksibutiratas Ca - kalcis g – gramaig/d – gramai per dieną
GMO - genetiškai modifikuoti organizmai Ha - hektaras
IU – tarptautinis vienetas kg/d – kilogramai per dieną k/min – kartai per minutę KMI – kūno masės indeksas l – litras
lent. - lentelė Mg - magnis
meq/kg – miliekvivalentas kilograme Mg - miligramas
Mg/dl – miligramai decilitre Mmol/l – milimoliai litre Fe - geležis
P - fosforas
Pav. – paveiksliukas Proc. – procentai PTH – parathormonas
SLS – somatinių ląstelių skaičius SM – sausosios medžiagos TCA – trikarboksirūgštis
tūkst./cm3 – tūkstantis kubiniame centimetre Val.- valanda
6
SANTRAUKA
Kraujo biocheminių, pieno kiekio ir sudėties rodiklių tyrimas periode po apsiveršiavimo ekologiškame Danijos pieno ūkyje
Domas Paulavičius Magistro baigiamasis darbas
Darbo tikslas buvo nustatyti ligų po apsiveršiavimo (ketozė, parezė, mastitas) įtaką produkcijai ir kraujo biocheminiams rodikliams (Ca, AST, ALB, Fe, P), išanalizuoti šių ligų prevenciją viename Danijos ekologinio tipo ūkyje. Jo metu išsikelti uždaviniai apėmė ketozės, mastito, pogimdyvinės parezės analizę, šių ligų profilaktiką, pieno rodiklių ir sudėties pokyčių analizę, pasireiškus šioms ligoms. Analizuoti kraujo biocheminiai parametrai, jų kaita. Darbą sudaro 50 puslapių, 10 lentelių ir 18 paveikslų.
Kraujo mėginių rinkimas ir analizavimas truko nuo 2016 metų liepos iki lapkričio mėnesio. Šiuo laikotarpiu Danijos ekologiškame ūkyje rinkti duomenys apie karvių, sergančių mastitu, ketoze, pogimdyvine pareze periode po apsiveršiavimo, kraujo rodiklių pakitimai. Imti kraujo mėginiai iš sergančių karvių, kraujas centrifūguotas ir užšaldytas šaldiklyje iki galimybės ištirti biocheminius rodiklius. Tyrimas atliktas su 20 karvių. Sudarytos 4-ios karvių grupės. Pirmajai grupei priskirtos karvės su pasireiškusia ketoze po apsiveršiavimo, antrai grupei priklauso karvės po apsiveršiavimo susirgusios mastitu, trečioje grupėje - karvės su pasireiškusia hipokalcemija po apsiveršiavimo, 4-ta grupė kontrolinė – sveikos karvės. Baigus tyrimą gauti rezultatai parodė, kad periode po apsiveršiavimo didžiausias sergamumas pasireiškė ketozėmis, mastitais ir parezėmis. Be to, apsiveršiavusioms karvėms susirgus, pakinta kraujo biocheminiai rodikliai, visoms karvėms pastebėtas visų tirtų rodiklių nuokrypis nuo fiziologinės normos, sergant ligomis po apsiveršiavimo karvės duoda vidutiniškai 1,57 karto mažiau pieno nei sveikos karvės. Po tyrimo padarytos išvados, jog karvės, produkuojančios didelio riebumo ir baltymingumo pieną, po apsiveršiavimo labiau linkusios sirgti pareze, nei ketoze ir mastitu.
Raktažodžiai : medžiagų apykaita, ligos po apsiveršiavimo, mastitas, ketozė, pogimdyvinė parezė, biocheminiai kraujo rodikliai, hipokalcemija, periodas po apsiveršiavimo, ekologiškas ūkis.
7
SUMMARY
Blood biochemical, milk yield and composition analysis after calving in organic farm in Denmark
Domas Paulavičius Master's Thesis
The aim of the work was to analyzethe impact of diseases after calving (ketosis, milk fever, mastitis) on the production and blood biochemical parameters (Ca, AST, ALB, Fe, P) and to
analyze the prevention of these diseases in a Danish organic farm. Tasks raised in the work included
ketosis, mastitis, milk fever postnatal diagnosis, prevention. Overview of the milk composition and parameters changes. Analyze of the blood biochemical parameters changes. The work consists of 50 pages, there 10 tables and 18 pictures.
Research lasted from July 2016 to November 2016. During the research in Danish organic farm, collected data on the cows with mastitis, ketosis, milk fever postnatal period after calving. Collected blood samples from sick cows, the material centrifuged and frozen in a freezer until it was time to explore the biochemical indicators. Research included 20 cows. There were 4 groups of cows. The 1st group includes cows with ketosis after calving, the 2nd group are cows with mastitis after calving, the 3rd group the cows with hypocalcaemia after calving, 4th group control - healthy cows. The results after investigation showed that most common diseases after calving are ketosis, mastitis and milk fever. Also results showed that cows after calving with these diseases have blood parameters deviation from the physiological norm. Moreover, cows with diseases after calving give an average of 1.57 times less milk than healthy cows. Also results showed that cows producting high fat and protein content of milk after calving are more likely to suffer from milk fever or ketosis and mastitis.
Keywords: metabolic disease after calving, mastitis, ketosis, postpartum paresis, blood chemistry, hypocalcemia, period after calving, organic farm.
8
ĮVADAS
Danija turi gilias ekologinio ūkininkavimo tradicijas. Jai priklauso didžiausia ekologinės rinkos dalis pasaulyje. Šiuo metu net 7 proc. Danijos sausumos ploto naudojama ekologiniam ūkininkavimui. Taip pat vienas iš trijų litrų pieno nupirkto Danijoje yra ekologiškas (29). Tai rodo sparčią ekologinės pienininkystės raidą Danijoje.
Per pastaruosius 25 metus pasaulyje labai pasikeitė karvių šėrimo technologijos, o supratimas apie organizme vykstančius metabolizmo procesus pasipildė naujomis mokslo žiniomis. Karvės organizmo procesai vertinami kaip vientisa sudėtinga biologinė sistema (23). Mineralinių medžiagų apykaitos ligomis dažniausiai galvijai suserga tvartiniu laikotarpiu, kai karvės šeriamos nesubalansuotu pašaru ir jų organizme yra per mažai mineralinių medžiagų atsargų arba sutrikusi jų reguliacija (1).
Mineralinių medžiagų yra visų organų ląstelėse bei tarpląsteliniuose skysčiuose, jos dalyvauja įvairiose medžiagų apykaitos reakcijose, homeostazės procesuose, yra fermentų, vitaminų sudėtyje (23). Galvijų organizmo audinių metabolizme ir gyvybinėse funkcijose svarbų vaidmenį atlieka kalcio, fosforo, magnio jonai. Nors jie yra antagonistai, jų apykaitos procesai glaudžiai susiję. Šios mineralinės medžiagos sudaro skeleto pagrindą ir kartu su kai kuriais hormonais bei vitaminais dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose. Likus dienai iki veršiavimosi karvės kraujyje staiga padidėja prolaktino kiekis, kuris skatina laktogenezės pradžią ir krekenų gamybą, taip pat padidėja estrogenų koncentracija. Manoma, kad veršiavimosi metu padidėjęs estrogenų kiekis mažina apetitą ir slopina mineralinių medžiagų rezorbciją iš virškinamojo trakto. Prasidėjus laktacijai daug mineralinių medžiagų išskiriama su krekenomis ir pienu. Dėl šių medžiagų stokos ar netinkamo santykio pakinta biocheminiai procesai audiniuose, išsivysto sunkūs medžiagų apykaitos sutrikimai susiję su organizmo fiziologine būkle (4).
Gyvuliai dėl sutrikusios medžiagų apykaitos patiria stresą, susilpnėja jų atsparumas, jie suserga kitomis ligomis, patiriama labai didelių nuostolių dėl nevaisingumo, sumažėjusio produktyvumo, padidėjusių veterinarinių išlaidų ir darbo sąnaudų (3). Labai dažnai mineralinių medžiagų apykaita karvėms sutrinka veršiavimosi metu ir apsiveršiavus. Kelios dienos iki, per ir po apsiveršiavimo yra kritiškiausias laikotarpis karvėms (4). Kraujo fermentų ir mineralinių medžiagų tyrimų rodikliai taikomi diagnozuojant karvių reprodukcinės sistemos, medžiagų apykaitos ligas, ketozes, taip pat yra svarbūs analizuojant primilžio sumažėjimo priežasties ir šėrimo paklaidas (23). Karvei susirgus kuria nors medžiagų apykaitos liga, negaunama apie 10 proc. pieno, sutrinka reprodukcinės savybės, karvės atsiveda silpnus veršelius (1).
9 Ištirta, kad išsivysčiusios metabolinės ligos koreliuoja su produkcijos kiekiu bei karvių amžiumi ir yra rizikos faktorius kitoms ligoms. Jei apsiveršiavusi karvė susirgo pareze, tai keturis kartus padidėja nuovalų užsilaikymo ir gimdos iškritimo tikimybė. Parezė predisponuoja šliužo slinkimąsi į kairę pusę, o negyvo veršelio atsivedimas ir susirgimas pareze po veršiavimosi susieti su placentos užsilaikymu ir ketoze. Nuovalų užsilaikymas net šešiolika kartų didina pavojų susirgti ketoze. Dėl pablogėjusios sveikatos, sumažėjusio produktyvumo, nepataisomai sutrikusios reprodukcinės veiklos buvusios produktyvios karvės eliminuojamos iš bandos (3).
Tikslas: Nustatyti ligų po apsiveršiavimo (ketozės, parezės, mastito) įtaką pieno produkcijai ir sudėčiai bei kraujo biocheminiams rodikliams (Ca, AST, ALB, Fe, P) viename Danijos ekologinio tipo ūkyje.
Uždaviniai:
• Atlikti karvių sergamumo ketoze, pareze, mastitu analizę periode po apsiveršiavimo; • Atlikti kraujo biocheminių rodiklių analizę periode po apsiveršiavimo;
• Išanalizuoti pieno kiekio ir sudėties rodiklius periode po apsiveršiavimo; • Įvertinti tiriamųjų ligų įtaką kraujo rodikliams;
10
1. LITERŪROS APŽVALGA
1.1 Ekologinės pienininkystės pagrindiniai principai Danijos ūkiuose
Analizuojant ekologiškų ūkių skaičių 2000-2010 m., nustatytas 17-os proc. kiekybinis ūkių sumažėjimas, bet žemės ūkio paskirtimi užimti plotai padidėjo 0,7 proc. iki 150,940 ha (32).1 lent. 2000-2010 m. ekologinių ūkių plėtra Danijoje (32)
2013 metais Danija turėjo 2,627 patvirtintus ekologiškus ūkius. Naudojami ekologinio ūkininkavimo plotai sudarė apie 181,000 ha (31). 2015 metų duomenimis Danijoje buvo 348 pieninių galvijų ūkiai, vidutinis bandos dydis siekė 169 karves. 2016 metų duomenimis Danijoje auginama 56,000 ekologiškų pieninių karvių. Tai sudaro apie 11 proc. visų Danijos melžiamų karvių skaičiaus. Danijos ekologiniuose pieno ūkiuose populiariausios galvijų veislės yra Holšteinai, Džersiai, Danijos žalosios ir Raudonieji Holšteinai. Per metus vidutiniškai primelžiama po 9,498 kg pieno iš vienos karvės (33).
Danijos ūkininkai ir veterinarijos gydytojai griežtai laikosi ES ir Danijos teisės aktuose numatytų taisyklių.
Racionas:
I. Ekologiškai auginamų atrajotojų pašaras turi būti organiškas.
II. Ne mažiau kaip 50 proc. pašarų žolėdžiams turi būti užauginama iš paties ūkio arba, jei tai neįmanoma, turi būti pagaminta, bendradarbiaujant su kitais ekologiniais ūkiais.
III. Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) negali būti naudojami ekologinio ūkininkavimo veikloje. Draudimas netaikomas veterinariniams vaistams.
IV. Veršeliai turi būti šeriami natūraliu pienu per pirmąsias 90 gyvenimo dienų.
Metai Ekologinių ūkių skaičius Ekologinių ūkių užimamas plotas Danijoje (ha) 2000 2 520 - 2003 2 600 149 920 2005 2 440 140 730 2007 2 110 133 140 2010 2 100 150 940
11 Ganymas:
I. Nuo balandžio 15 dienos iki lapkričio 1 dienos visi gyvūnai turi ganytis, kai oro sąlygos tinkamos gyvūnams būti lauke. Ganytis galvijai turi mažiausiai 6 valandas per dieną. Vienai karvei turi būti skiriama nuo 0,1 iki 0,2 ha ploto, atsižvelgiant į žolės kokybę.
II. Patalpoje veršeliai gali būti iki pirmų 4 gyvenimo mėnesių. 4-6 mėnesių amžiaus veršeliai privalo turėti galimybę nuo gegužės 1 d. iki rugsėjo 1 d. ganytis, kai oro sąlygos yra tinkamos.
Tvartinis laikymas:
I. Po apsiveršiavimo veršiukas su motina praleidžia bent vieną parą kartu. Atskirtas nuo motinos veršelis gali būti iki savaitės nekontaktuodamas su kitu/kitais veršeliais. Vėliau veršeliai turi būti laikomi garde bent po du.
Gydymas:
I. Norint išlaikyti galviją ekologišku, leistini trys gydymai per 12 mėn. Išimtis vakcinacijos ir dehelmintizacijos.
II. Ekologiško ūkio savininkas gali pats disponuoti preparatais, atitinkančiais ekologiško galvijų raciono taisykles (15).
III. Remaniantis 2007 m. birželio 28 d. reglamento Nr. 834/2007 „Dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinimo Nr.2092/91“ 14 skyriaus (ii) punktu, hormoninis preparatų naudojimas negalimas rujos sinchronizavimo tikslais ir toleruojamas tik esant konkrečioms ligoms (30).
1.2 Dažniausiai tiriami galvijų kraujo rodikliai
Dažniausiai tiriami galvijų kraujo rodikliai, dalinai atspindintys medžiagų apykaitos sutrikimus, yra kalcis, fosforas, magnis, geležis, aspartato aminotransferazė ir albuminai.
Kalcis (Ca) - galvijo organizme 98 proc. kalcio koncentruoti kauluose, dantyse, o likusi dalis ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje. Kalcis yra ekstraceliuliarinis makroelementas, kraujyje jo yra daugiau negu ląstelėse. Didžioji dalis ne kauliniame audinyje esančio kalcio yra tarpląsteliniame skystyje. Ląstelės viduje jo koncentracija yra tik apie 0,0001 mmol/l. Kalcio dalis, nesusijusi su kaulais, dalyvauja daugelyje galvijų organizme vykstančių biologinių procesų. Kalcio jonai reguliuoja ląstelių membranų pralaidumą, svarbūs fermentų veikloje, raumenų susitraukimui, kraujo krešėjimui, perduodant nervinį impulsą, taip pat reikalingi kai kurių hormonų veikloje ir transportui per biologines membranas (1).
12 Hipokalcemija yra vienas iš dažniausių galvijų metabolizmo sutrikimų. Dažniausiai šis sutrikimas pasireiškia karvėms prieš, per arba po veršiavimosi, taip pat užtrūkimo periode (2). Nepakankama kalcio koncentracija kraujyje siejasi su tešmens rezistentiškumo mažėjimu ir mastitais. Hipokalcemijos fone dėl raumenų funkcijos sutrikimo per spenio kanalą lengviau patenka užkratas ir karvė suserga mastitu (22).
Fosforas (P) - fosforo reikšmė organizmui siejasi su ląstelės biologija bei proteinų apykaita. Sumažėjus kraujyje fosforo koncentracijai, gyvulys netenka apetito, sumažėja pieno produkcija, sutrinka apsivaisinimas (25). Fosforas yra paplitęs gamtoje ir jo trūkumo pašaruose praktiškai nebūna. Tačiau reikia atminti, kad ne visas fosforas, esantis pašare, rezorbuojamas. Fosforas yra svarbus organizmo buferinės sistemos komponentas ir reikšmingas faktorius, lemiantis organizmo pH (1). Staiga sumažėjus mineralinių medžiagų rezorbcijai, organizmas nesugeba patenkinti padidėjusio kalcio, fosforo ir energijos poreikio. Prasidėjus laktacijai, daug mineralinių medžiagų išskiriama su krekenomis ir pienu. Vieno litro krekenų ar pieno sintezei sunaudojama 1,22–1,45 g kalcio, 0,9 g fosforo, o normaliai melžiamos karvės kraujyje kalcio yra 1,7–2,9 mmol/l, fosforo 1,0– 2,4 mmol/l (4). Fosforo reikšmė organizmui siejasi su ląstelės biologija ir proteidų bei proteinų apykaita. Sumažėjus kraujyje fosforo koncentracijai, gyvulys netenka apetito, sumažėja pieno produkcija, sutrinka apsivaisinimas (22). Kad normaliai funkcionuotų organizmas, kraujyje turi būti tinkamas kalcio (Ca) ir fosforo (P) jonų koncentracijų santykis. Jį palaiko homeostazės kontrolės mechanizmas. Ca gali būti adsorbuojamas ir išskiriamas į (iš) kaulų. Svarbią reikšmę Ca apykaitoje turi inkstai. Ca perkėlimą iš kaulų ar į juos, rezorbciją žarnose, užtikrina prieskydinės liaukos hormonas PTH, dihidroksikalciferolis (DHKF arba vitaminas D3) ir kalcitoninas. Kai ląstelėse kalcio jonų koncentracijos gradientas yra žemesnis nei žarnose, Ca absorbuojamas pasyviu difuzijos būdu. Taip absorbuojama didžiausia gaunama su pašaru Ca dalis. Kitas kalcio jonų patekimo į organizmą būdas yra aktyvus Ca transportavimas per pačias ląsteles (25).
Magnis (Mg) - pagal organizme aptinkamą kiekį yra pirmas viduląstelinis ir ketvirtas pagal bendrą kiekį katijonas (1). Magnis svarbus kalcio metabolizmui (25). Jis yra vienas iš svarbiausių biogeninių elementų (1). Magnio koncentracija kraujyje labai priklauso nuo magnio kiekio pašaruose ir gali kur kas labiau kisti negu kalcio koncentracija (4). Kai organizme trūksta magnio jonų, vystosi įvairių sistemų – reprodukcinės, motorinės ir nervinės veiklos disfunkcijos (22).
Geležis (Fe) - gyvybiškai svarbus mikroelementas, reikalingas raudonųjų kraujo ląstelių, hemoglobino gamybai, deguonies transportavimui kraujyje, jungiamųjų audinių susidarymui organizme, taip pat imuninės sistemos veiklai. Geležis būtina normaliai centrinės nervų sistemos veiklai. Ji įeina į hemoglobino, mioglobino, citochromų, į kai kurių fermentų sudėtį, dalyvauja pernešant deguonį ir anglies dvideginį (1). Atrajotojai su vandeniu, dirvožemiu arba pašarais gauna
13 daug geležies. Suaugusiems galvijams šio mikroelemento trūkumas pasireiškia retai, mat jo gausu aplinkoje ir žemėmis užterštuose pašaruose (16).
Aspartato aminotransferazė (AST) - AST yra daugiausia sukaupta širdies ir skeleto raumenyse, šiek tiek mažiau kepenyse, inkstuose. AST apie 30 proc. yra ląstelės citoplazmoje ir apie 70 proc. mitochondrijose (18).
Organizme nėra gyvybinio proceso, kuris vyktų be vienų ar kitų fermentų. Tiriant fermentus, galima ne tik suprasti daugelio paveldimų bei įgytų ligų mechanizmus, bet ir gautus duomenis pritaikyti klinikinėje praktikoje. Fermentų kiekis kraujo serume yra pagrindinis indikatorius, rodantis organų pažeidimo mastą. Fermento šarminės fosfatazės pagausėja kraujyje suaktyvėjus osteoblastų proliferacijai. Dvi reikšmingos transaminazės – aspartataminotransferazė ir alaninaminotransferazė – pagreitina amino grupių pernešimą nuo vienos aminorūgšties prie kitos arba keleto grupių. Jų aktyvumo nustatymas kraujyje teikia informaciją apie kepenų, raumenų ir kitų organų funkcinę būklę (23). Fermentas per ląstelės membraną į tarpląstelinę erdvę patenka tik tada, kai ląstelė stipriai pažeidžiama. Ligai tapus lėtine, AST aktyvumas išlieka ypač ilgai. AST aktyvumas didėja dažniausiai dėl kepenų sutrikimų, tačiau gali didėti ir esant miokardo infarktui (18). Kepenyse AST aktyvumas padidėja, esant ūmioms ar lėtinėms kepenų ligoms. Aukštas AST aktyvumas dažnai siejamas su kepenų suriebėjimo sindromu, prastu karvės apetitu ir ketoze, ankstyvosios laktacijos metu. AST padidėjimas organizme yra jautrus rodiklis, esant subklinikinei sutrikimo formai (17). V. Žilaičio ir bendradarbių (2007) duomenys patvirtina, kad AST žymenų pokyčiai dažnai esti pirmieji kepenų ligos požymiai, nes, minėtų tyrėjų duomenimis, subklinikinė ketozė diagnozuojama 50,37 proc. šviežiapienių, kurių kraujyje AST aktyvumas koreliuoja su didėjančia ketoninių kūnų koncentracija (3).
Albuminai (ALB) – albuminas yra vienas iš dviejų svarbiausių proteinų, esančių kraujo plazmoje. Jie dažniausiai išskiriami naudojant elektroforezę. Tai vienas mažiausių kraujo serumo baltymų, kuris sudaro 75 proc. koloidinio osmosinio slėgio. Albuminas atlieka svarbų vaidmenį pernešant laisvas riebiasias rūgštis, kalcį, hormonus, bilirubiną ir vaistus. Albuminai sintezuojami kepenyse, pereina į kraują ir yra katalizuojami daugelio audinių (20). Kraujyje esančių elementų koncentracija jungiasi su baltymais, pavyzdžiui, kalcio koncentracija glaudžiai susijusi su albumino kiekiu. Daugiau nei 50 proc. kalcio kraujyje jungiasi su albuminais ir paprastai plazmos baltymų koncentracijos padidėjimas arba sumažėjimas daro įtaką ir proporcingam plazmoje esančio kalcio kiekio pokyčiui. Tačiau fiziologiškai aktyvaus jonizuoto kalcio kiekis gali ir nepakisti. Vidutiniškai kalcio, kuris jungiasi su baltymais (paprastai albuminais) kraujyje būna nuo 40 proc. iki 50 proc. Hipokalcemijos viena iš pasireiškimo priežasčių gali būti hipoalbuminemija.
14 Nuo 20 proc. iki 30 proc. kraujo plazmoje esančio magnio jungiasi su albuminais. Taip pat albuminai glaudžiai susiję ir su bilirubinu, nes kraujo plazmoje gali sudaryti junginius su preheatiniu, nekonjuguotu bilirubinu.
Hipoalbuminemija neretai pasireiškia prie lėtinio nepakankamo amino rūgščių pasisavinimo. Be to, hipoalbuminemija gali būti energijos ir baltymų stokojančio šėrimo indikatoriumi, nes tai sukelia albuminemiją daug greičiau negu badavimas, tačiau klinikiniai hipoalbuminemijos požymiai pasireiškia gana po ilgo laiko tarpo (21).
1.3 Ketozė
Klinikinė ketozė (acetonemija) yra produktyvių karvių medžiagų apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis dėl neigiamo energijos balanso (11). Neigiamas energijos balansas dažniausiai susiformuoja likus apie dviems savaitėms iki veršiavimosi arba ankstyvojoje laktacijoje. Paskutinėmis veršingumo savaitėmis, dėl hormonų įtakos ir sumažėjusio didžiojo prieskrandžio, gali susidaryti mažesnis maisto medžiagų suvartojimas ir/arba lipolizė. Yra įvairių ketozės formų, bet lipolizės patofiziologija išlieka panaši (6).
Ketozės klasifikacija pagal ją sukeliančias priežastis
Pirminė ketozė – daugumos karvių bandų ketozės tipas. Pasireiškia didelio įmitimo karvėms, su dideliu produkcijos kiekiu, šeriamoms kokybišku pašaru, tačiau turinčioms neigiamą energijos balansą. Šis ketozės tipas turi tendenciją pasikartoti individualiems galvijams dėl skirtingo virškinimo pajėgumo ir metabolizmo efektyvumo (5). Karvės su pirminės ketozės sutrikimais gali būti genetiškai linkusios į kepenų lipidozę dėl organizmo nesugebėjimo tinkamai pašalinti trigliceridus iš kepenų.
Antrinė ketozė – sutrikimas pasireiškia, kai pirminės ligos poveikyje sumažėja maisto medžiagų suvartojimo kiekis. Antrinę ketozę dažnai sukelia šliužo dislokacija, metritai, mastitai ir kiti periodo po apsiveršiavimo sutrikimai.
Pašarinė ketozė - išsivysto dėl per didelio butiratų kiekio silose. Iš tokios sultingos medžiagos padarytas pašaras yra labiau ketogeniškas dėl aukšto sviesto rūgšties indekso.
Badavimo ketozė – nutinka prasto įmitimo galvijams, kurie šeriami prastos kokybės pašaru. Dėl propionatų ir baltymų trūkumo pašare ir silpnos gliukoneogenazės kūno rezervuose.
15 Ketozė dėl specifinės mitybos trūkumo – kobalto ir galimai fosforo trūkumo mitybos racione gali sukelti sergamumą ketoze. Kobalto trūkumas sumažina galimybę propiono rūgštį paversti trikarboksirūgštimi (TCA). Šio tipo ketozė daugiausia būna kobalto stokojančiuose pasaulio regionuose (5).
Ketozės pagal ligos požymių ryškumą
Subklinikinė ketozė apibūdina "kliniškai normalias" karves pirmoje laktacijos savaitėje, kurių beta-hydroksi butiratų rūgšties (BHB) vertė yra didesnė kaip 1400 mmol/l arba 14,4 mg/dl. Joms būdinga per didelis svorio kritimas, sumažėjęs apetitas ir reprodukcija. Subklinikinės ketozės atvejai pasitaiko nuo 30 proc. iki 50 proc. ankstyvos laktacijos karvėms.
Klinikinė ketozė pasitaiko ankstyvosios laktacijos karvėms (paprastai tarp 1 ir 3 savaitės po apsiveršiavimo ir dažniausiai karvėms nuo antros iki ketvirtos jų laktacijos), dažniausiai jos būna gerai šeriamos, didelio įmitimo indeksą turinčios karvės, be kitų sutrikimų. Šių karvių BHB koncentracija būna didesnė nei 3000 mmol/l arba 26 mg/dl. Tokias karves dažnai lydi suriebėjusių kepenų sindromas, susijęs su pernelyg dideliu karvės KMI, todėl prieš arba gimdymo metu joms pasireiškia staigus svorio kritimas, hipokalcemija, parezė, nuovalų užsilaikymas, miopatijos ir sepsis (6).
Klinikinės ketozės tipai
Liesėjimo forma: dažna acetonemijos forma, kurios metu pastebimas svorio netekimas, apetito nebuvimas ir staigus primilžio sumažėjimas. Išmatos tamsios ir tirštos konsistencijos. Per 4 -7 dienas nukrenta didelė dalis svorio. Paprastai temperatūra, pulsas ir kvėpavimas išlieka fiziologinės normos ribose. Galima užuosti specifinį būdingą ketozei kvapą (11).
Nervinė forma: ši ketozės forma yra encefalopatinė metabolinės ketozės forma, dažniausiai pasireiškianti per pirmas 8 laktacijos savaites. Nėra žinoma nervinės ketozės priežastis, ją predisponuoja hipoglikemija, acetoacto rūgšties toksiškas koncentracijos lygis organizme, pažeidžiantis smegenis arba izopropilo alkoholio sintezė dėl acetoacto rūgšties skilimo didžiajame prieskrandyje (6).
Ketozės klinikiniai biocheminiai kitimai
Acetonemijai būdinga hipoglikemija, kūno riebalų mobilizacija ir ketoninių kūnų susidarymas (11). Nustatinėjant ketozę nei leukocitai, nei forminiai kraujo elementai diagnostinės vertės neturi
16 (5). Nors mažas gliukozės kiekis (<3 mmol/l) kraujo plazmoje indikuoja energijos apykaitos sutrikimus, homeostazės sistema gali atstatyti jas į normas (11). Nors dažnai išauga kepenų fermentų aktyvumas, kepenų funkcijos tyrimai būna normos ribose. Patikrinti kepenims padarytą žalą tiksliausias metodas – biopsija (5).
Padidėjusi nesočiųjų riebiųjų rūgščių koncentracija (> 0,7 mmol/l) rodo padidėjusį riebalų mobilizacijos lygį ir patvirtina neigiamą energijos balansą organizme (11). Padidėja ne tik nesočiųjų riebalų rūgščių, bet ir cholesterolio bei bilirubino koncentracija. Nors bilirubinas nėra tikslus indikatorius, nustatinėjant padidėjusią riebalų mobilizaciją ir kepenų funkcijos pakitimus (5).
Pagrindiniai trys acetoniniai kūnai yra acetonas, acetatas ir betahidroksibutiratai. Klinikinės acetonemijos metu kraujyje susiformuoja > 3 mmol/l butiratų koncentracija (11). Karvių, sergančių ketoze, didžiajame prieskrandyje lakiųjų riebalų rūgščių lygis yra daug didesnis nei sveikų karvių, taip pat išauga ir sviesto rūgšties lygis didžiajame prieskrandyje, lyginant su acto ir propiono rūgštimis. Matomas nedidelis, bet reikšmingas kalcio koncentracijos sumažėjimas serume ( maždaug iki 9 mmol/l ) (5).
Gydymas
Gydant ketozę, skiriama nuo 300 iki 500 ml 50 proc dekstrozės. (6). Gliukokortikoidų terapija stimuliuoja gliukogenezę, sumažina ketoninių kūnų koncentraciją ir mažina pieno kiekį, tokiu būdu sumažinamas energijos poreikis (11). Ankstyvais ketozės atvejais galima kombinuoti insulino injekcijas su gliukozės arba gliukokortikoidų preparatais. Insulinas slopina riebalų rūgščių apykaitą ir stimuliuoja kepenų gliukoneogenezę (5). Gydant agresyvius galvijus, prieš dekstrozę, siekiant juos nuraminti, galima naudoti ksilaziną (20 mg į raumenis arba veną). Kadangi vieno gydymo seanso dažniausiai neužtenka atstatyti medžiagų apykaitos pusiausvyros, rekomenduotina dekstrozę leisti bent tris kartu kas 12 valandų. Dekstrozė ir mažos kortikosteroidų dozės yra tikslingas ketozės gydymas. Vartojant deksametazoną, pradinė dozė turėtų būti po 10 mg per parą 3-4 dienas. Svarbu stebėti ar deksametazonas nėra kontraindikuotinas gydomam gyvūnui (6). Siekiant išvengti kepenų suriebėjimo, gydant ketozę parentareliai skirti dekstrozę ir oraliai propileno glikolį (5). Propileno glikolį ar glicerolį (170 g – 230 g) siūloma naudoti kaip energijos šaltinį du kartus per dieną. Propileno glikolį rekomenduojama naudoti gyvūnams su stipria prieskrandžių veikla, nes perdozavus šio preparato šalutinis poveikis gali sutrikdyti didžiojo prieskrandžio veiklą ar sukelti diarėją (6). Tikslinga skirti multivitaminų injekcijas ir vitaminą B12, kuris yra svarbus naudojant gydymą propionatais. Esant antrinei ketozei, svarbu šalinti priežastį sukėlusią ligą (11).
17 Profilaktika
Karvių bandose ypač paplitę medžiagų apykaitos sutrikimai ir būtent jie yra daugumos kitų karvių ligų pagrindiniai etiologiniai faktoriai. Tokiu būdu šiuolaikiniuose pieno ūkiuose pagrindine ir svarbiausia gyvulių priežiūros darbo grandimi tampa ligų prevencija ir profilaktika (25).
Klinikinė ketozė yra sistemingai susijusi su karvės mitybos racionu tiek sausuoju periodu, tiek laktacijos laikotarpyje. Tai apima SM suvartojimą, skaidulų pasisavinimą, energijos kiekį organizme, riebalų įtraukimą į ankstyvosios laktacijos periodo racioną, baltymų kiekį, šėrimo sistemą, didžiojo prieskrandžio dydį ir kitus faktorius (5). Profilaktika prasideda dar prieš veršiavimąsi. Karvės neturėtų būti per daug įmitusios prieš apsiveršiuojant, optimalu yra 2,5-3 kūno įmitimo indekso balai, didesnis balo skaičius turėtų būti vertinamas kaip per didelis (2).
Ketozę predisponuoja aukšto produktyvumo karves šeriant užsistovėjusiais ir prastos kokybės stambiaisiais pašarais (5). Svarbu suteikti prieigą prie kokybiškų stambiųjų pašarų, kurie skatina didžiojo prieskrandžio veiklą, tai svarbu užtrūkimo laikotarpyje. Stambieji pašarai turėtų sudaryti bent 40 proc. raciono (2).
Koncentratai naudoti laktacijos metu turi būti įtraukiami į racioną nedideliais kiekiais (1-2 kg/d), dvi savaites iki veršiavimosi, norint sureguliuoti didžiojo prieskrandžio mikroflorą. Naudojami koncentratai turi būti geros kokybės (2). Mitybos pokyčiai turėtų vykti palaipsniui (11). Pašarų, kurių sudėtyje yra ketogeninių medžiagų, tokių kaip sviesto rūgštis, reikėtų vengti ankstyvajame laktacijos periode (2). Drėgnas siloso konservavimas, kuriame yra daug butiratų, pelėsio ir seno ar dulkėto šieno yra ketozę predisponuojantys faktoriai (5).
Racione turėtų būti optimali kobalto, fosforo ir jodo koncentracija (5). Kobalto stokojančiuose pasaulio regionuose patartina šio elemento skirti papildomai į galvijo racioną. Tikslinga matuoti užtrūkusių ir pradėjusių naują laktaciją karvių gliukozės ir butiratų (BHB) lygį kraujyje. Tai indikuoja neigiamą energijos balanso lygį, kuris dažnai yra subklinikinės acetonemijos požymis (2). Tvartuose laikomos karvės kiekvieną dieną turėtų gauti fizinės veiklos. Bandos, kuriose šios ligos pasireiškimas tankėja tvartiniu laikotarpiu, turėtų būti išleidžiamos į ganyklas anksti pavasarį (esant tinkamoms klimato sąlygomis) (5).
Taip pat svarbu nesudaryti gyvūnui stresinių situacijų, ypač neseniai apsiveršiavusioms karvėms.
SM vartojimas turėtų būti padidintas sausojo periodo pabaigoje ir ankstyvosios laktacijos metu, užtikrinant optimalų baltymų ir energijos kiekį racione. Daroma karvių raciono revizija vėlyvuoju sausojo periodo metu ir ankstyvuoju laktacijos periodo tarpsniu leidžia kontroliuoti ligos
18 pasireiškimą. Todėl medžiagų apykaitos pokyčius, išmatų konsistenciją, mitybos kokybę reikėtų stebėti reguliariai (11).
Profilaktinis gydymas prieš ketozę didina gliukozės ir mažina hidroksibutiratų koncentraciją, mažina pieno riebalų koncentraciją, iš lochijų ir pieno išskiriama mažiau mikroorganizmų rūšių, taip pat gerėja apsivaisinimas (40).
1.4 Mastitas
SukėlėjaiMastito sukėlėjai yra klasifikuojami į užkrečiamus ir aplinkos. Užkrečiami patogenai prisitaikę gyventi su šeimininku. Jie gali sukelti subklinikines infekcijas, kurios sukelia somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) padaugėjimą. Dažnai jos plinta nuo karvės prie karvės. Priešingai aplinkos patogenai nėra prisitaikę gyventi šeimininko tešmens liaukoje. Po invazijos jie yra sunaikinami šeimininko imuninio organizmo atsako. Šie patogenai būna užterštoje aplinkoje, pavyzdžiui, nehigieniškose guoliavietėse. Užkrečiamiems patogenams priskiriami S. Aureus, Str. Dysgalactiae ir Str. Agalactiae, o aplinkos patogenams priskiriamos Enterobakterijos (E.coli, Klebsiela) ir Str. Uberis (7).
Trūkinamos karvės infekcijos galimybės
Mažo produktyvumo karvės užtrūksta pačios, o produktyvioms turi būti pritaikytos reikiamos užtrūkinimo priemonės. Karves užtrūkinti galima taikant tradicinį metodą, t.y. keičiant pašarus, mažinant geriamo vandens kiekį, retinant melžimus, tačiau šis metodas gali turėti neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, atsiras mastitas. Keičiant karvių nusistovėjusią dienotvarkę, jos patiria stresą, o tai neigiamai veikia tešmens sveikatingumą. Norint sėkmingai užtrūkinti, rekomenduojama tai padaryti iš karto. Sveiką, nesirgusią tešmens uždegimu karvę, kurios piene SLS neviršija 200 tūkst./cm3 ir duodančią 10-15 l pieno, galima užtrūkinti staiga nutraukus melžimą. Nustojus melžti ir tešmeniui gausiai prisipildžius pieno, alveolės pieno nebegamina. Prasideda pieno sudėtinių dalių rezorbavimas į kraują. Po keleto dienų tešmuo subliūkšta. Pradeda nykti pieną gaminančios alveolės, tešmenyje daugėja jungiamojo audinio ir riebalinio audinio. Šiuo metodu trūkinant karvę išlieka rizika, kad atsiras mastitas, nes per atvirą spenio kanalą, gali patekti ligos sukelėjai, kurie galės sėkmingai daugintis tešmens audiniuose. Žinoma, užtrūkimo periodu spenio kanale formuojasi aseptinis keratininis kamštis, kuris hermetiškai uždaro spenio cisterną ir apsaugo nuo mikrobų patekimo į tešmens vidų (1pav). Atliktų tyrimų duomenimis, praėjus po užtrūkinimo 6 savaitėms, 23 proc. spenių rasta nesusidaręs keratininis kamštis (2pav.). Būtent tokioms karvėms ir
19 2 pav. Aseptinis keratininis kamštis spenio latake (19).
susidaro galimybės visų rūšių mikrobams patekti į tešmenį, kur po apsiveršiavimo gali sukelti slaptą ar kliniknį mastitą (8).
Gydymas
Gydymas priklauso nuo keletos veiksnių: Susirgimo laipsnio:
o 1. Lengvas mastitas (1 laipsnis)
o 2. Vidutinio sunkumo mastitas (2 laipsnis) o 3. Sunkus mastitas (3 laipsnis)
Mastito sukėlėjo Laktacijos laikotarpio Retrospektyvinės analizės
Mastitu sergančioms karvėms dažniausiai leidžiami antibiotikai į spenio kanalą. Gydymas turėtų trukti 5-7 dienas, iki ne tik išnyks klinikiniai simptomai, bet iki bakterijos bus visiškai likviduotos iš organizmo (11). Nustatyta, kad auksinis stafilokokas gali išgyventi leukocituose ir gydymo metu antibiotikai bakterijų nepasiekia. Bakterijos leukocituose lieka apie 5-7 paras, kol jie suyra (34). Šią procedūrą daugelyje šalių ūkininkas gali atlikti pats, be veterinarijos gydytojo priežiūros (11). Ekologiniuose Danijos ūkiuose šią procedūrą privalo atlikti veterinarijos gydytojas. Pasak literatūros šaltinių, sėkmingų rezultatų gydant S. aureus sukeltas infekcijas galima pasiekti aštuonias dienas naudojant pirlimiciną. Pirlimicinas skiriamas parenteraliai arba į spenio kanalą. Užtrūkusių karvių gydymas šiuo preparatu pasitvirtina daugiau negu 60 proc. gydytų karvių (11). Daugiau mastitu sergančių karvių pasveiksta, jei kartu švirkščiami antimastitiniai preparatai į pieno liauką ir tos pačios grupės antibiotikai į raumenis.
20 Manoma, kad užtrūkusias karves, užkrėstas auksiniu stafilokoku, geriau gydyti trumpo veiki-mo antimastitiniais preparatais, juos švirkščiant į infekuotus tešmens ketvirčius kas 48 valandas ke-turis kartus. Nedidelis antibiotikų kiekis ilgai veikiančiuose preparatuose turi mažesnį terapinį efek-tą negu antibiotikai, įeinantys į trumpai veikiančių antimastitinių preparatų sudėtį (34).
Taigi, didelę reikšmę gydymui turi pasirinkti antibiotikai. Streptokokai (Streptococcus spp.) neprodukuoja beta-laktamų, todėl juos efektyviai veikia penicilinas. Klavulano rūgštis, kloksaciklinas ir naujos kartos cefalosporinai tiks beta-laktamus produkuojančioms bakterijoms, kaip S.aureus (Staphylococcus aurreus). Aminoglikozidai dažnai naudojami prieš gram- bakterijų veiklą (11). Gramneigiamas bakterijas veikia: kolistinas, amoksicilinas, gentamicinas, cefalospori-nai, neomicinas, streptomicinas ir kiti antibiotikai. Gydymo trukmė 2-5 paros. Sergant ūmiu teš-mens uždegimu, sukeltu gramneigiamų bakterijų, rekomenduojama 2-5 paras švirkšti antiuždegimi-nių, antiendotoksinių preparatų, kaip Flunixine, Ketoprofene, Phenylbutazone, Dexamethazone ar Prednisolone (34). Deja, dažniausiai gydymo pradžioje nėra identifikuojamas sukėlėjas ir naudojami plataus spektro antibiotikai (11). Todėl savaiminio pasveikimo dažnumas sumažėjo nuo 45 iki 25 proc., tai rodo mastitą sukeliančių mikroorganizmų prisitaikymą.
Gydant stafilokokų sukeltą mastitą, veiksmingiausia naudoti šiuos antibiotikus ir jų derinius: amoksicilinas ir klavulano rūgštis, kloksacilinas, penicilinas, novobiocinas ir cefalosporinai. Stafilo-kokų sukeltas mastitas gydomas dvi - penkias paras (34).
Profilaktika
Mastitas dažniausiai pasireiškia ankstyvuoju sausuoju periodu ir prieš pat veršiavimąsi, todėl labiausiai reikia susitelkti ties šiais karvės gyvenimo periodais. Aplinkos valymas sausuoju karvės periodu yra didžiausia šios ligos prevencija. Karvių guoliavietės nuolatos turėtų būti švarios ir sausos, o galvijų koncentracija tvarte ne per didelė, užtikrinant efektingą išmatų pašalinimą. Drėgnas guoliaviečių kraigas turėtų būti šalinamas kas 1-3 dienas ir pakeičiamas nauju. Kalkių bėrimas ant kraigo sumažina bakterinį užterštumą. Pjuvenomis dengtas guoliavietes tikslinga purkšti paraformaldehidais, tai sumažins koliforminių bakterijų koncentraciją 2-3 dienomis, tačiau septintąją parą bakterijų skaičius išaugs į predezinfekcinės dienos lygį. Jei guoliavietėse pastovi koliforminių bakterijų invazija, patariama kraiginį paklotą keisti į smėlį. Smėlis yra tiksliausia alternatyva palaikyti mažą bakterinį užterštumą guoliavietėse (2).
Vitaminas E arba seleno trūkumas mažina neutrofilų chemotaksį į pieno liauką, taip mažindama ir neutrofilų poveikį bakterijoms viduląstelinėje aplinkoje. Todėl svarbu užtikrinti, kad
21 vitamino E ir seleno kiekiai būtų pakankami. Užtrūkusiai karvei tai geriausia pasiekti kasdien suvartojant 1000 IU vitamino E ir 3 mg seleno.
Sausasis laikotarpis yra optimalus laikas naujoms tešmens infekcijoms dėl aplinkos patogenų, tokių kaip S. uberis ir E. coli (6). Užtrūkusioms karvėms koliforminės bakterijos dažnai migruoja iš spenio viršūnės į spenio sinusus, taip sukeldamos stipresnį uždegimą (2). Dažnai sausuoju laikotarpiu keli skirtingi sukėlėjai gali daugintis toje pačioje liaukoje (6). Karvės, kurios greitai veršiuosis, pervedamos ant žolės arba švaraus kraigo mažiausiai dviems savaitėms iki veršiavimosi. Tikslinga jų tešmenis ir spenius valyti kiekvieną dieną, o likus 10 dienų iki apsiveršiavimo, po spenių nuvalymo merkti juos į dezinfekcinį tirpalą. Prevencijai padidinti patartina prieš pat veršiavimąsi ant spenio kanalo užklijuoti kolodijumi išmirkintą specialų pleistrą (2). Nesinaudojant spenių sandarinimo ir higienos prevencija sausuoju karvės periodu, patogeninių mikroorganizmų populiacija tešmens liaukoje gali išaugti nuo 3,8 proc. laktacijos pabaigoje iki 15,6 proc. prieš pat veršiavimąsi (6). Nepaisant plačiai naudojamos mastito kontrolės strategijos, mastitas vis dar yra didelė problema pieno ūkio industrijoje. Nepaisant didelio SLS sumažėjimo per pastaruosiuos dešimtečius klinikinių mastitų atvejai vis dar dažni (7).
1.5 Pogimdyvinė parezė
Parezė po apsiveršiavimo yra mežiagų apykaitos sutrikimas, dažnai pasireiškiantis didelio produktyvumo karvėms. Liga pasireiškia sparčiai mažėjančia kalcio (Ca) koncentracija kraujyje (9). Didžioji dalis medžiagų apykaitos sutrikimų asocijuojasi su kalcio apykaita. Esant hipokalcemijai, vystosi nervų ir raumenų disfunkcija, dėl to karvė suserga pareze (22). Dėl žarnyno ir kaulų prisitaikymo laktacijai beveik visos subrendusios karvės pirmą dieną po apsiveršiavimo patiria tam tikro laipsnio hipokalcemiją. (9). Hipokalcemiją įtakoja pieno liaukos poreikis kalciui. Pieno gamybai reikalingas kalcis, kuris, esant trūkumui, pasisavinamas iš kraujo plazmos ir tarpląstelinio skysčio. Kalcis pieno gamybai absorbuojamas greičiau, negu jis sintezuojamas organizme. Kaip organizmo atsaką į hipokalcemiją, homeostazinė sistema ima produkuoti parathormoną (PTH) (10). Karvių, sirgusių pareze po apsiveršiavimo, palygint su sveikomis, PTH kraujo serume padidėja 3-4 kartus (4). Parathormonas aktyvina kalcio atgalinį pasisavinimą iš šlapimo, aktyvina osteoklastus, kurie ardo kaulą ir padidina vitamino D sintezę inkstuose, suaktyvindamas atgalinę kalcio absorbciją. Kai visi kalcio homeostazės mechanizmai veikia tinkamai, vyksta tik neženklus kalcio sumažėjimas kraujyje (10).
22 Klinikinė hipokalcemija
Klinikiniai požymiai atsiranda per 24 val. po apsiveršiavimo, nors yra atvejų, kai hipokalcemija išsivysto tik po keleto savaičių ar kelių mėnesių po apsiveršiavimo (dažnai labai aukšto produktyvumo karvėms). Dažniausi klinikiniai požymiai ryškėja per 12-24 valandas:
Pirmoji stadija:
Hiperestezija, dantų griežimas, raumenų drebulys, galūnių sustingimas, ataksijos požymiai, galimas nemotyvuotas baubimas, ausų karpymas, galvos mosikavimas.
Antroji stadija:
Karvė guli ant krūtinkaulio, galva padėta ant šono, žvilgsnis „bukas“, sausas nosies veidrodėlis, visos galūnės šaltos, nenormali kūno temperatūra, širdies tonai prislopinti, stebima tachikardija, dėl lygiųjų raumenų paralyžiaus vystosi prieskrandžių išpūtimas, atsiveria anuso sfinkteris, rektiškai galima apčiuopti išsipūtusią šlapimo pūslę, karvė negeba šlapintis, išilginės kūno ašies atžvilgiu stuburas sudaro S formos išlinkimą (3pav.) (11, 12). Jei karvių kalcio kiekis kraujo serume yra mažesnis nei 1,7 mmol/l, rizika susirgti gulinčios karvės sindromu padidėja 12 kartų (3).
Trečioji stadija:
Būdingi komos požymiai. Karvė negeba gulėti ant krūtinkaulio, suglemba visi raumenys, nereaguoja į dirgiklius, progresuoja išpūtimas. Vystosi širdies veiklos nepakankamumas, greitėja pulsas (100-120 k/min), periferinis pulsas neapčiuopiamas. Negydant gyvulys nugaišta. (11, 12).
3 pav. Antros stadijos hipokalcemija. Išilginės kūno ašies atžvilgiu stuburas sudaro S formos išlinkimą. (11)
23 Subklinikinė hipokalcemija
Subklinikinė hipokalcemijos forma apibūdinama kaip kalcio koncentracijos kraujyje sumažėjimas, nesant klinikiniams požymiams (14). Subklinikinė hipokalcemija yra sunkiai diagnozuojama, tačiau ji nustatoma pirmosiomis dienomis po veršelio atvedimo daugiau kaip 50 proc. vyresnių nei 5 metų karvėms. Klinikine ir subklinikine hipokalcemija bei hipofosfatemija sirgusios karvės vėliau daug dažniau suserga mastitu, šliužo dislokacija ir ketoze (13).
Gydymas
Peroraliniai kalcio druskų tirpalai naudojami, kai trūksta iki 4 g kalcio nuo bendro kalcio kiekio (12). Taigi, nežymios hipokalcemijos gydymui/profilaktikai naudojami oraliai girdomi geliai ir skysčiai (6). Teigiamos įtakos gydymui gauta kombinuojant kalcio tirpalus leidžiamus į veną ir oraliai skiriamus preparatus. Literatūros duomenimis tikslinga naudoti 1000 ml 40 proc. kalcio borogliukonato, skiriant jį intraveniniu būdu, ir naudojant 500 g sodos fosfato tirpalo (37).
Kai gyvulio organizmui trūksta nuo 10 g iki 20 g kalcio, peroraliniai kalcio preparatai mažai veiksmingi. Tada karvėms skiriamas intraveninis gydymas kalcio druskomis. Intraveniniais kalcio tirpalais sugrąžinama ir palaikoma kalcio fiziologinė koncentracija kraujo serume, kol suveikia kompensaciniai reguliuojantys mechanizmai (12). Daug metų pagrindinis medikamentas pogimdyvinei parezei gydyti buvo kalcio borogliukonatas. Nėra abejonių, jog kalcio borogliukonatas efektyviai atstato skeleto raumenų tonusą ir lygiųjų raumenų funkcijas virškinamajame trakte (6). Kalcio borogliukonato nerekomenduojama leisti į paodį, nes dėl lėtos absorbcijos negaunamas efektyvus rezultatas (11). Skiriant intaveninę infuziją, karvės, sergančios antra hipokalcemijos forma, dažnai sugeba atsistoti iš karto po preparato suleidimo į veną. Darant šią procedūrą reikia užtikrinti, kad karvė yra ant neslidaus pagrindo, medikamentas sušildytas iki fiziologinės 5 pav. Trečios stadijos hipokalcemijos
komos požymiai. (11)
4 pav. Kalcio borogliukonato infuzija į Jungo veną. Preparato talpa laikoma 30-40 virš dūrio vietos (11).
24 paciento organizmo temperatūros, o medikamento talpa pakelta 30-40 cm virš injekcijos vietos (4 pav.) (6,11).
Kalcio fiziologinė norma kraujo serume yra 8,5 – 10 mg/dl. Esant 7 mg/dl kalcio kraujo serume karvė vis dar galės atlikti motorines kūno funkcijas. Esant 5 mg/dl ir mažiau karvė neatsistos, pasireikš gulinčios karvės sindromas. Jei kalcio koncentracija kraujo serume nesieks nei 4 mg/dl, karvė bus komos stadijoj (5 pav). Standartiniame 500 ml kalcio borogliukonato buteliuke yra 10 g kalcio. Didelio KMI karvei, sveriančiai apie 700 kg, kurios kalcio koncentracija kraujo serume siekia 5 mg/dl, reikės 10,5 g kalcio (6). Tuo pačiu metu tikslinga skirti magnio ir fosforo preparatus, bet nesant didelio laipsnio hipokalcemijai tai nėra būtina (11).
Intraveninės infuzijos greitis priklauso nuo karvės širdies ritmo. Atsiradus tachikardijai ar aritmijoms reikia sulėtinti kalcio infuzijos greitį (6). Intraveninis kalcio suleidimas neturėtų trukti trumpiau nei 5-10 min. (11).
Profilaktika
Tikslinga duoti įvairių mineralinių medžiagų priedų, kurie greitai rezorbuotųsi iš virškinamojo trakto ir papildytų karvės organizmą didesniu kalcio, fosforo ir kitų medžiagų kiekiu, iki pradės veikti kompensaciniai mechanizmai iš endogeninių šaltinių (4). Menkai tikėtina, kad peroraliniai kalcio preparatai leistų visai išvengti parezės, bet toks gydymas gali efektyviai apsaugoti nuo parezės pasikartojimo. Kalcio druska veikia efektyviau, jei sušvirkščiama per zondą tiesiai į šliužą (12). Skiriant įvairius mineralinius priedus svarbu žinoti, kada yra kritiškiausias momentas, kada juos skirti ir kaip dozuoti (4).
Tradicinis būdas apsaugoti karvę nuo pogimdyvinės parezės yra apriboti su pašaru gaunamą kalcio kiekį (< 20 g/d) prieš apsiveršiavimą ir stipriai padidinti gaunamą kalcio kiekį po apsiveršiavimo, tokiu būdu pogimdyvinės parezės atvejai tampa akivaizdžiai retesni (14). Dirbtinai palaikomas kalcio trūkumas pašare skatina kalcio homeostazės mechanizmą, palaiko PTH sintezę ir gali staiga suaktyvinti kalcio mobilizaciją iš kaulų (12). Užrūkusių karvių kalcio suvartojimas sausuoju laikotarpiu paprastai ribojamas mityboje pakeičiant liucernas į šieną, naudojant papildomą kukurūzų silosą ir koncentratus (14).
Kalcio apykaita neatsiejama nuo fosforo ir magnio apykaitos. Paprastai trūkstant bent vienos iš šių medžiagų, ima trūkti ir kitos. Nepaisant bendros apykaitos, šios medžiagos organizme yra varžovės. Dėl šios priežasties užtrūkintų karvių racione padidinama fosforo junginių koncentracija. Kalcio kiekį pašare iki terapinės koncentracijos sumažinti sunku, todėl bandoma naudoti specialias
25 medžiagas – absorbentus, kurie sugeria kalcį ir fosforą. Teigiamų rezultatų gauta, kai užtrūkusioms karvėms su pašaru buvo skiriama absorbento aliumosilikato zeolito (12).
Taip pat vienas iš hipokalcemijos prevencijos būdų yra padidinti pašaruose katijonų - anijonų balanso skirtumą. Kad suaktyvinti kalcio demobilizaciją, reikia sumažinti kraujo pH. Kuo mažesnis pH, tuo didesnė koncentracija PTH ir tuo geriau mobilizuojamas į kraują kalcis. Kraujo pH krinta, jei didėja anijonų koncentracija, o mažėja katijonų. Tai pasiekiama keičiant pašarus. Duodama tokių pašarų, kuriuose yra kuo mažiau kalio. Į pašarus įmaišoma kalcio, amonio, magnio chloridų, sulfatų (25). Pašaras, reguliuojantis rūgštingumą ir šarmingumą organizme, yra daug svaresnis pogimdyvinės parezės kontroliavimo būdas, negu pašaro balansavimas kalcio kiekiu. Naudojamas pašaras su neigiamu katijonų - anijonų balansu apsaugo karvę nuo pogimdyvinės parezės. Rūgštinant pašarą prieš apsiveršiavimą (300 meq pašaro sausųjų medžiagų 1 kg pašaro), tikimybė susirgti klinikine pareze sumažės 5,1 karto, šlapimo pH sumažės nuo 8,1 iki 7,0, o sausųjų medžiagų suvartojimas sumažės 11,3 proc. (14). Palaikant sąlyginę (kompensuotą) acidozę, slopinamas baltymų ir jonizuoto kalcio junginių susidarymas, aktyvuojami PTH receptoriai, skatinama kalcio mobilizacija iš kaulų. Acidozė sukeliama konkuruojant su kalio, sulfatų ir chloridų jonais (12). Svarbu šią mitybos strategiją naudoti karvių bandoms prieš veršiavimąsi, turinčioms gerą pasisavinimą, kad 11 proc. SM sumažėjimas nepaveiktų organizmo (14).
Magnis taip pat vaidina svarbų vaidmenį kalcio homeostazėje veršiavimosi metu. Nustatyta, kad didinant magnio kiekį pašare sumažėja tikimybė susirgti klinikine pogimdyvine pareze. Magnis dalyvauja kalcio homeostazėje per PTH hormono produkavimą ir vitamino D (1.25-dihydroksivitaminas D arba kalcitriolis) sintezės aktyvavimą. Magnio skirti apie 40 – 50 gramų (apie 0,3 – 0,45 proc. visų SM, priklausomai nuo skiriamų pašare SM). Prieš skiriant magnio prevencinę metodiką, būtina atkreipti dėmesį ar nenaudojama prieš tai minėta sąlyginės acidozės metodika, nuo to priklauso skiriamų preparatų dozė.
Dar viena hipokalcemijos prevencijos priemonė – pieningumo mažinimas. Nevisiškai išmelžus ar pripūtus oro į tešmenį, slopinama laktacija ir kalcio poveikis. Tačiau šis metodas retai taikomas dėl didelės rizikos karvei susirgti mastitu (12).
1.6 Pieno riebalų ir baltymų santykis
Pienas – labai sudėtinga biologinė sistema, o jo sudedamosios dalys nėra stabilios ir priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat ir nuo karvės sveikatingumo (10). Kad pieno sudėties tyrimai įgautų diagnostinę reikšmę, reikia išaiškinti, kaip kraujo serumo ir pieno fiziologiniai rodikliai siejasi su karvės sveikata (22). Pieno riebalų-baltymų santykis kinta atsižvelgiant į skirtingus medžiagų apykaitos sutrikimus ir gali būti svarus rodiklis diagnozuojant ligas. Fiziologinė pieno riebalų ir
26 baltymų santykio norma yra 1,2-1,4. Nuokrypis nuo šios fiziologinės normos indukuoja susirgimą (36).
Pieno sudėtis keičiasi ir sergant ketoze. Ketozės metu sumažėja pieno baltymų ir padaugėja pieno riebalų. Išanalizavus pieno riebalų ir baltymų santykį, galima diagnozuoti medžiagų apykaitos sutrikimus. Didesnis nei 1,5 pieno riebalų ir baltymų santykis traktuojamas kaip ketozės rodiklis (36). Literatūros duomenimis, padidėjęs santykis rodo padidėjusį ketoninių kūnų kiekį (3).
Sergant mastitu, kinta pieno kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai. Pieno gamyba sumažėja ir pakinta jo sudėtis. Dėl ligos pieną gaminančios tešmens ląstelės tampa mažiau produktyvios, dėl to sumažėja primilžis. Ląstelėms suirus, į pieną patenka jų fermentai. Dėl proteolitinių fermentų piene prasideda baltymų irimas, o dėl lipolizės, sergant mastitu, piene sumažėja riebalų koncentrcija (35).
27
2. TYRIMO METODIKA
Vieta. Mėginiai buvo renkami 2016-07-01 – 2016-10-31 Danijos ekologiškame ūkyje. Kraujo mėginiai skraidinti į LSMU VA stambių gyvūnų kliniką. Ištirti biocheminiai kraujo parametrai. Pieno mėginiai tirti pieno mėginių tyrimų ir registravimo centre - „RYK“ , Danijoje.
Tiriamieji gyvūnai. Šiame ūkyje tyrimo laikotarpiu buvo auginama 200 Danijos žalųjų karvių, iš kurių 80 šviežiapienių. Pastarosios buvo stebimos iki 30 dienų po apsiveršiavimo dėl ketozės, mastito ir parezės požymių. Nustatyta 7 karvės sirgusios ketoze, 5 karvės sirgusios mastitu, 6 karvės sirgusios pareze po apsiveršiavimo. Ligos buvo diagnozuotos remiantis bendro klinikinio tyrimo rezultatais ir rastais būdingais toms ligoms simptomais, aprašytais literatūros apžvalgoje. Analogiškumo principu (atsižvelgiant į amžių, veislę ir kt.) buvo atrinkta kliniškai sveikų karvių grupė.
Schema 1. Gyvulių grupės numeris, susirgusių karvių skaičius, diagnozė, paimtos tiriamosios mežiagos tipas, tyrimo atlikimo vieta.
Šio ūkio karvių kraujo biocheminių tyrimų rodiklių, pieno kiekio ir sudėties analizei pasirinkta 20 karvių. Sudarytos 4-ios karvių grupės. Pirmai grupei priklausė penkios karvės su diagnozuota ketoze po apsiveršiavimo, antrai grupei priklausė penkios karvės, po apsiveršiavimo susirgusios mastitu, trečią grupę sudarė penkios karvės su diagnuota pareze po apsiveršiavimo, ketvirtoji grupė – kontrolinė, penkios sveikos karvės.
Grupės numeris
Gyvulių
skaičius Diagnozė medžiagaTiriamoji vietaTyrimo
1. 7 Ketozė Kraujas Lietuva (LSMU) Pienas Danija (RYK) 2. 5 Mastitas Kraujas Lietuva (LSMU) Pienas Danija (RYK) 3. 6 Parezė Kraujas Lietuva (LSMU) Pienas Danija (RYK) 4.. 5 (kontrolė)Sveikos Kraujas Lietuva (LSMU) Pienas Danija (RYK)
28 Tiriamoji medžiaga. LSMU VA stambių gyvūnų klinikoje tirti kraujo biocheminiai parametrai (Ca, Mg, P, Fe, AST, ALB).
Priemonės paruošti tiriamajai medžiagai. Vienkartiniai vakuuminiai mėgintuvėliai (Vacutainer), aseptinės medžiagos dūrio vietai dezinfekuoti,
speciali adata su sriegiu (Vaku-8), laikiklis, centrifūgavimo aparatas, vienkartinė pipetė, transportiniai kraujo serumo mėgintuvėliai (6,7 pav.).
Kraujo paėmimas. Tinkamai fiksavus gyvūną, kraujas buvo imamas iš Jungo venos (v. jugularis) iš karto po ligos diagnozavimo. Kraujas imamas į 6 ml vakutainerį (Vacutainer) ir kelių valandų bėgyje kraujas vakutaineryje centrifūguojamas. Kraujo centrifūgavimas vyksta 4-ias minutes. Išėmus vakutainerį iš centrifūginio aparato gaunamas susisluoksniavęs kraujo mėginys. Lėtais judesiais su
pipete ištraukiama viršutinė kraujo mėginio dalis - kraujo serumas. Kraujo serumas atsargiai sušvirkščiamas į mėgintuvėlį ir mėginiai dedami į šaldymo kamerą. Užtikrinant minusinę temperatūrą, mėginiai skraidinami į Lietuvą – LSMU VA stambių gyvūnų klinikos laboratoriją. Laboratorijoje kraujo serumo mėginiai atitirpinami, tiriami kraujo biocheminiai parametrai (Ca, Mg, P, Fe, ALT, ALB).
6 pav. Kraujo serumo transportinis mėgintuvėlis
7 pav. Vakutaineris, adata, fiksavimo tubusas.
29 Schema 2. Kraujo paėmimo eiga.
Pieno paėmimas. Diagnozavus susirgimą pieno mėginiai buvo imami melžimo metu. Iš anksto pagal gyvulių sąrašus paruošiami plastikiniai indeliai pieno mėginiams įpilti, suklijuojant ant jų brūkšninius kodus. Melžimo aikštelėje prie melžimo sistemos primontuojami sukalibruoti pieno matuokliai. Jie registruoja pieno atleidimo greitį ir kiekį. Danijos tiriamajame ekologiškame ūkyje buvo naudojami mobilūs „DeLaval“ pieno matuokliai. Matuojamas pieno kiekis įsiurbiamas į plastikinį indą melžimo metu, primilžis peržiūrimas skalėje ir pienas perpilamas į pieno liniją. Gauta informacija analizuojama.
Pieno sudėčiai tirti pieno mėginiai siunčiami į Danijos pieno mėginių tyrimų ir registravimo centrą - „RYK“. Prieš išsiunčiant kontrolinius pieno mėginius, rekomenduojama indelius į konteinerį sudėti atsižvelgiant į karvių melžimo tvarką ir kontrolinio melžimo atlikimo metodiką (tokia tvarka, kokia buvo melžiami gyvuliai melžėjų arba vadovaujantis kitais principais) nuo konteinerio apačios į viršų ir iš kairės į dešinę. Taip pat užpildyti, sutikrinti atitinkamos apskaitos formas, užpildyti kontroliuojamų gyvulių pieno mėginių pristatymo lapelius (surašyti juose karvių numerius tokia tvarka, kokia yra sudėti į konteinerius pieno mėginiai) ir įdėti į atitinkamus konteinerius (26). Gauti rezultatai analizuojami ir naudojami bandos valdymo tikslais.
Vakutaineriu imamas kraujas Kraujo mėginių registravimas Kraujo mėginių centrifūgavimas Kraujo serumo registravimas Kraujo serumo užšaldymas iki tyrimo pradžios Biocheminis kraujo tyrimas Rezultatų gavimas ir analizavimas Duriamojo ploto dezinfekcija
30 Statistinių duomenų analizė. Tyrimų duomenys apdoroti Microsoft Excel 2016 statistiniu paketu. Apskaičiuotas vidutinis aritmetinis vidurkis, vidutinio aritmetinio vidurkio paklaida ir grupių statistinio patikimumo laipsnis (p). Skirtumus statistiškai patikimais laikėme, kai p < 0,05.
31
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Karvių sergamumo ketoze, pareze, mastitu analizė periode po
apsiveršiavimo
Tiriamajame ūkyje iš 80 šviežiapienių karvių periode po apsiveršiavimo daugiausiai sirgo ketoze - 9 proc., pareze po apsiveršiavimo sirgo 8 proc., mažiausiai pasireiškė mastitinių susirgimų – 6 proc. Periode po apsiveršiavimo nesirgo 77 proc. šviežiapienių karvių.
8 pav. Šviežiapienių karvių bandos procentinė išraiška susirgus ketoze, mastitu, pareze ir ligai nepasireiškus.
Tiriamajame ūkyje iš 18-os periode po apsiveršiavimo sirgusių karvių 39 proc. sirgo ketoze, 33 proc. sirgo pareze ir mažiausiai pasireiškė mastitinių susirgimų - 28 proc.
9 pav. Periode po apsiveršiavimo sirgusių karvių procentinė išraiška pasireiškus ketozei, mastitui ir parezei. 9 6 8 77
P
roce
ntai
Ketozė Mastitas Parezė Sveikos
39 28 33
Pr
oce
ntai
32
3.2 Kraujo biocheminių rodiklių analizė
Pavienių tirtų karvių kraujo rodikliai po apsiveršiavimo, sergant skirtingomis ligomis Pirmos grupės karvių išskirtinai pakilęs AST rodiklis. Visi AST rodikliai virš fiziologinių normų ribos. Tai rodo hepatocitų funkcijos pažeidimus ir ketozės požymius. Labiausiai pakilęs DK 01017504323 karvės AST lygis (168 TV/l). Ženklių albuminų nukrypimų nenustatyta. Visų tirtų karvių Ca rodiklis žemiau fiziologinės normos (žiūrėti priedai 10 lent.). Žemiausias DK
01017504540 ir DK 01017504323 karvių Ca rodiklis (1,6 mmol/l). Nei vienas fosforo rodiklis nesiekia normos, žemiausia koncentracija DK 01017504540 karvės kraujyje (0,7 mmol/l). Matomas aiškus geležies nepakankamumas kraujyje, nei vienas Fe rodiklis nesieka fiziologinės normos. 2 lentelė. 1-os grupės kraujo biocheminiai rodikliai.
Karvės numeris ALB AST Ca P Fe
DK 0101750 4482 42,6 103 2 0,9 21,7 DK 0101750 4540 43,1 126 1,6 0,7 22,8 DK 0101750 4323 29,1 168 1,6 0,9 23,4 DK 0101750 4273 29,6 114 1,7 0,9 21,7 DK 0101750 4177 30,8 126 1,7 0,8 20,5
Antros grupės karvių visi ALB rodikliai pakilę virš normos, tai rodo uždegiminį procesą. Aukščiausia ALB koncentracija DK 01017504510 karvės (50 mmol/l). Taip pat pastebėtas ir AST koncentracijos padidėjimas. Fiziologinės normos ribose tik DK 01017504391 karvės AST rodiklis (80 TV/l). Ca koncentracijos rodikliuose stiprių nuokrypių nepastebėta. Matomas ryškus fosforo trūkumas karvių kraujyje, žemiausia riba siekia 0,6 mmol/l. Taip pat antroje grupėje tirtų karvių kraujyje nustatytas geležies nepakankamumas. Geležies koncentracija varijuoja nuo 18,9 iki 20,2 µmol/l.
33 3 lentelė. 2-os grupės kraujo biocheminiai rodikliai.
Karvės numeris ALB AST Ca P Fe DK 0101750 4412 46,9 95 2,1 0,9 20,2 DK 0101750 4510 50 102 2,0 0,8 21,5 DK 0101750 4391 43,1 80 2,1 0,6 19,4 DK 0101750 3461 40,9 92 1,9 0,8 18,9 DK 0101750 4422 46,9 95 2,2 0,8 20,1
Žemiausia Ca koncentracija buvo karvės numeriu DK 01017504492 (1,3 mmol/l) . Aukščiausia Ca koncentracija siekia DK 010175014405 karvės kraujyje (1,9 mmol/l). Žemiausia fosforo koncentracija DK 01017504149 ir DK 01017504231 karvių kraujyje (0,7 mmol/l), aukščiausia P koncentracija sieka DK 01017504405 karvės kraujyje (1,2 mmol/l). Nežymiai nukritusi DK 01017504121 karvės ALB koncentracija žemiau fiziologinės normos (žiūrėti priedai 10 lent.). Visos trečios karvių grupės kraujyje nustatyta geležies trūkumas, kuris varijuoja nuo 18,7 iki 23,6 µmol/l.
4 lentelė. 3-ios karvių grupės kraujo biocheminiai rodikliai Karvės numeris ALB AST Ca P Fe DK 0101750 4121 29,7 73 1,4 0,8 19,5 DK 0101750 4231 35,4 95 1,4 0,7 18,7 DK 0101750 4149 30,7 67 1,7 0,7 22 DK 0101750 4492 34,9 78 1,3 0,8 21,5 DK 0101750 4405 30,7 83 1,9 1,2 23,6
34 Ketvirtos karvių grupės kraujyje didžiausi nuokrypiai matomi fosforo ir geležies rodikliuose. Nei viena P koncentracija nesiekia fiziologinės normos ir varijuoja nuo 1 iki 1,3 mmol/l. Matomas Fe nepankamumas kraujyje, mažiausia Fe koncentracija nustatyta DK 01017504265 karvės kraujyje (18,1 µmol/l), didžiausia DK 01017504453 karvės kraujo mėginyje – 22,2 µmol/l. Ketvirtos tiriamųjų karvių grupės kraujyje albuminų koncentracijos nuokrypių nenustatyta. AST ženklių pokyčių nerasta, tik DK 01017504265 karvės kraujyje pastebėtas neženklus AST padidėjimas (83 TV/l). Ca koncentracija tirtų karvių kraujyje varijuoja nuo 1,8 iki 2 mmol/l.
5 lentelė. 4-tos karvių grupės kraujo biocheminiai rodikliai. Karvės numeris ALB AST Ca P Fe DK 01017504265 30,7 83 1,9 1,3 18,1 DK 01017503429 33,9 80 1,8 1,1 20,5 DK 01017504453 35 79 1,9 1,2 22,2 DK 01017504432 30,3 68 2 1,1 21,7 DK 01017504415 36,9 66 2 1 22,1
35 Skirtingomis ligomis sergančių karvių grupių kraujo analizė
Didžiausias albuminų kiekis pastebėtas mastitu sergančių karvių kraujyje 45,5±3,19 mmol/l. Mastitu sergančių karvių kraujyje nustatyta albuminų koncentracija yra 12,2 mmol/l didesnė nei kontrolinės karvių grupės kraujyje. Žemiausia ALB koncentracija vyravo sergančių pareze po apsiveršiavimo karvių grupėje 32,3±2,37 mmol/l. Fiziologinės normos ribose buvo pirmos, trečios ir ketvirtos karvių grupių kraujo rodiklių duomenys (žiūrėti priedai 10 lent.).
10 pav. Skirtingomis ligomis sergančių karvių ALB vidurkiai kraujyje (p<0,05).
Didžiausia aspartamino trasferazės koncentracija vyravo pirmos grupės karvių kraujyje 127,4±22,03 TV/l. Pirmos grupės karvių kraujas fiziologinę aspartamino trasferazės normą viršija 47,4 TV/l, kontrolinės karvių grupės AST viršytas 52,2 TV/l. Antros grupės karvių AST taip pat viršijo fiziologinę karvių AST normą ir siekė 92,8±7,19 TV/l. Mažiausia AST koncentracija vyravo 4-os grupės kraujyje 75,2±6,85 TV/l. Fiziologines AST kraujo normas atitiko trečios ir ketvirtos karvių grupių kraujas.
35±6,4 45,5±3,19 32,2±2,37 33,3±2,52 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 al bu m inai m m ol /l
36 11 pav. Skirtingomis ligomis sergančių karvių AST vidurkiai kraujyje (p<0,05).
Aukšiausia kalcio konentracija vyravo antroje karvių grupėje 2±0,1 mmol/l. Mažiausia koncentracija buvo trečioje grupėje 1,5±0,22 mmol/l. Trečioje grupėje kalcio koncentracija buvo 0,4 mmol/l mažesnė nei sveikų karvių grupėje. Nei vienoje grupėje kalcio koncentracija nesiekia fiziologinės normos kraujyje (žiūrėti priedai 10 lent.).
12 pav. Skirtingomis ligomis sergančių karvių Ca vidurkiai kraujyje (p<0,05).
127,4±22,03 92,8±7,19 79,2±9,51 75,2±6,85 0 20 40 60 80 100 120 140 asp ar tat am in o tr an sf er az ė T V /l
Ketozė Mastitas Parezė Sveikos
1,7±0,14 2±0,1 1,5±0,22 1,9±0,07 0 0,5 1 1,5 2 2,5 K alcis m m ol/ l
37 Ketvirtos grupės karvių fosforo kiekis buvo didžiausias 1,1±0,1 mmol/l. Likusių grupių fosforo kiekis buvo gana vienodas. Nustatyta, jog ketoze ir pareze sirgusių karvių grupių kraujyje Fe koncentracija 0,3 mmol/l, o mastitu sirgusių karvių grupėje 0,4 mmol/l žemesnė nei kontrolinėje grupėje. Visose grupėse nustatytas ženklus fosforo trūkumas kraujyje.
13 pav. Skirtingomis ligomis sergančių karvių P vidurkiai kraujyje (p<0,05).
Didžiausia geležies koncentracija nustatyta pirmos grupės karvių kraujyje 22±1 μmol/l. Antros grupės karvių kraujyje nustatytas didžiausias geležies trūkumas 20±0,87 μmol/l. Nei viena iš grupių fiziologinės geležies normos karvių kraujyje nesieka.
14 pav. Skirtingomis ligomis sergančių karvių Fe vidurkiai kraujyje (p<0,05).
0,8±0,08 0,7±0,09 0,8±0.18 1,1±0,1 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 F osf ora s mm ol/ l
Ketozė Mastitas Parezė Sveikos
22±1 20±0,87 21±1,76 20,9±1,53 19 19,5 20 20,5 21 21,5 22 22,5 G el ež is μm ol/l
