LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra
ERIKA JAKUTAITĖ
PIRMINĖS IR ANTRINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS
SPECIALISTŲ PSICHOEMOCINĖS BŪSENOS VERTINIMAS IR SĄSAJOS SU FIZINIU AKTYVUMU BEI SOCIODEMOGRAFINIAIS
RODIKLIAIS
Gyvensenos medicinos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Studentė Mokslinis vadovas
Erika Jakutaitė Dr. Aušrinė Kontrimienė
Data Data
KAUNAS, 2020
SANTRAUKA
Gyvensenos medicina
PIRMINĖS IR ANTRINĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ PSICHOEMOCINĖS BŪSENOS VERTINIMAS IR SĄSAJOS SU FIZINIU AKTYVUMU BEI
SOCIODEMOGRAFINIAIS RODIKLIAIS
Erika Jakutaitė
Darbo vadovė Dr. Aušrinė Kontrimienė
Kaunas; 2020, 67 psl.
Darbo tikslas – įvertinti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinę būseną ir jos sąsajas su fiziniu aktyvumu bei sociodemografiniais rodikliais.
Metodika: Atliktas vienmomentinis tyrimas sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinei būsenai ir jos sąsajoms su fiziniu aktyvumu bei sociodemografiniais rodikliais vertinamui. Apklausai naudotas klausimynas sudarytas iš Lietuvoje validuotų ir tyrimo autorių sukurtų klausimų. Buvo apklausti vienos Vilniaus miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigos pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistai. Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės SPSS programos paketą (versija SPSS 23.0) ir Microsoft Excel 2007. Skirtumai, ryšys ir priežastingumas tarp analizuotų kintamųjų laikyti statistiškai reikšmingais, kai reikšmingumo lygmuo p<0,05.
Rezultatai: didžiosios daugumos respondentų (76,9 proc.) subjektyviai vertinama psichoemocinė būsena buvo gera arba labai gera. Nedidelė dalis (15 proc.) specialistų jautė stiprų bendrą nuovargį, 55 proc. – vidutiniškai išreikštą, o 30 proc. – nuovargio nejautė arba jis buvo silpnas. Protinio nuovargio, sumažėjusio aktyvumo ir motyvacijos pasireiškimas tarp sveikatos priežiūros specialistų stebėtas rečiausiai. Tačiau bendras bei fizinis nuovargis buvo dažniausias. Stiprų stresą darbe patyrė 4 proc.
apklaustųjų, o daugiau kaip pusė tyrimo dalyvių (59 proc.) – vidutiniškai išreikštą stresą. Dažniausiai stresas patiriamas darbo kontrolės ir reikalavimų srityse, o darbo vaidmens ir santykių srityse – rečiausiai. Didžiosios dalies (75,5 proc.) tiriamųjų fizinis aktyvumas buvo vidutinis, 19 proc.
apklaustųjų nebuvo fiziškai aktyvūs, o intensyviai fiziškai aktyvūs buvo 6 proc. apklaustųjų. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) fizinio aktyvumo rekomendacijas įgyvendina 41 proc. specialistų.
Išvados:
1. Trijų ketvirtadalių (76,9 proc.) sveikatos priežiūros specialistų subjektyviai vertinama psichoemocinė būsena yra gera ir labai gera. Kas trečiasis bendro streso ir nuovargio nepatiria arba patiria silpnai išreikštą (bendrą nuovargį 30,2 proc., bendrą stresą 37,7 proc.). Stipriai išreikštą nuovargį bei stresą patiria mažoji dalis specialistų (bendrą nuovargį 15,1 proc., bendrą stresą 3,8 proc.).
2. Dauguma tyrime dalyvavusių sveikatos priežiūros specialistų buvo vidutiniškai fiziškai aktyvūs (75,5 proc.). Fizinio aktyvumo rekomendacijų laikėsi beveik pusė (41 proc.) specialistų.
3. Tyrimo analizė parodė, jog fiziškai aktyvūs sveikatos priežiūros specialistai yra mažiau linkę
patirti stresą nei fiziškai neaktyvūs (atitinkamai 18,2 – 22,7 proc. prieš 51,6 - 54,8 proc.
p < 0,05). Darbu patenkinti specialistai rečiau patiria nuovargį ir stresą (atitinkamai nuovargio atveju 27,9 – 30,2 proc. prieš 70 proc., o streso – 32,6 proc. prieš 70 proc. p < 0,05).
Raktiniai žodžiai: sveikatos priežiūros specialistai, gydytojai, psichoemocinė būsena, psichoemocinė sveikata, stresas, nuovargis, fizinis aktyvumas.
SUMMARY
Lifestyle medicine
EVALUATION OF PRIMARY AND SECONDARY HEALTH CARE PROFESSIONALS‘
PSYCHOEMOTIONAL CONDITION AND IT‘S RELATION WITH PHYSICAL ACTIVITY AND SOCIODEMOGRAPHIC CHARACTERISTICS
Erika Jakutaite
Supervisor Dr. Ausrine Kontrimiene
Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences.
Kaunas; 2020, 67 p.
Aim of the study – to evaluate the psychoemotional condition and it‘s relation with physical activity and sociodemographic characteristics among primary and secondary health care professionals.
Methods: cross sectional study was conducted. Questionnaire contained instruments, validated for Lithuania and original questions by the author. The participants of survey were primary and secondary health care professionals. Statistical analysis was conducted using SPSS program (version SPSS 23.0) and Microsoft Excel 2007. Differences, associations and causations between the analized variables were interpretated as statistically significant, when the p < 0,05.
Results: The majority of respondents (76,9 %) had good or very good subjective psychoemotional condition. 15 % specialists expressed strong general fatigue, 55 % - moderate fatigue, 30 % - light fatigue or did not feel it all. Mental fatigue, decreased activity and motivation were the most rare forms of fatigue while general and physical fatigue were the most often. Strong occupational stress was experienced by 4 % of participants and one in two (59 %) experienced moderate stress. The most stressful psychosocial areas included work control and requirements. Work role and relationship areas caused the least stress. The majority (75,5 %) of health care professionals performed moderate physical activity, 6 % - intense physical activity, 19 % were physically inactive. WHO recommendations for
Conclusions:
1. Three quarters (76,9 %) of health care professionals had good or very good psychoemotional condition. One in three participant did not face fatigue neither stress or faced it gently (general fatigue – 30,2 %, general stress – 37,7 %). Strong fatigue and stress was experienced by a small part of the participants (general fatigue – 15,1 %, general stress – 3,8 %).
2. The majority of health care professionals performed moderate physical activity. Nearly half of the participants (41 %) met the recommendations for physical activity.
3. Physically active health care professionals were less likely to experience stress then physically inactive ones (18,2 – 22,7 % versus 51,6 - 54,8 %, p < 0,05). Specialists satisfied with their job experience fatigue and stress less often (fatigue 27,9 – 30,2 % versus 70 %, stress – 32,6 % versus 70 %, p < 0,05).
Key words: health care professionals, physicians, psychoemotional condition, psychoemotional well – being, mental health, stress, fatigue, physical activity.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei Aušrinei Kontrimienei už profesionalią pagalbą ir palaikymą viso darbo metu.
Atskira padėka Linai Zabulienei už didžiulę pagalbą tyrimo vykdymo metu.
Už naudingas pastabas ir pasiūlymus dėkoju Renatai Paukštaitienei.
O taip pat visai VšĮ Karoliniškių poliklinikos bendruomenei bei kiekvienam gydytojui, sutikusiam dalyvauti tyrime ir skyrusiam savo brangų laiką.
TURINYS
SANTRUMPOS...9
SĄVOKOS...10
ĮVADAS ...11
Darbo aktualumas ...12
Mokslinis naujumas ...12
Atlikto tyrimo reikšmė...13
Asmeninis autoriaus indėlis ...13
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...14
1. LITERATŪROS APŽVALGA...15
1.1. Gyvensenos svarba...15
1.2. Psichoemocinė būsena ...16
1.2.1. Nuovargis...17
1.2.2. Stresas ...18
1.3. Fizinis aktyvumas ir jo sąsajos su psichoemocine būsena...20
1.4. Sociodemografiniai veiksniai...23
1.5. Sveikatos priežiūros specialistai – rizikos grupė ...25
1.6. Sveikatos priežiūros specialistų specializacijos ir jų ypatumai ...27
2. TYRIMO METODIKA ...29
2.1. Tyrimo dizainas ...29
2.2. Tyrimo dalyviai...29
2.3. Tyrimo instrumentas ...30
2.4. Duomenų analizės metodai ...32
2.5. Tyrimo etika...33
3. REZULTATAI...34
3.1. Sociodemografinės respondentų charakteristikos...34
3.2. Sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinė būsena ...37
3.2.1. Nuovargis...38
3.2.2. Darbe patiriamas stresas ...40
3.3. Sveikatos priežiūros specialistų fizinis aktyvumas...43
3.4. Sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinės būsenos ir fizinio aktyvumo sąsajos ...46
3.4.1. Nuovargio ir fizinio aktyvumo sąsajos ...46
3.4.2. Patiriamo streso ir fizinio aktyvumo sąsajos ...46
3.5. Sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinės būsenos ir sociodemografinių rodiklių sąsajos ...48
3.5.1. Nuovargio ir sociodemografinių rodiklių sąsajos ...48
3.5.2. Patiriamo streso ir sociodemografinių rodiklių sąsajos ...51
4. REZULTATŲ APTARIMAS...52
4.1. Pagrindiniai rezultatai, jų vertinimas ir palyginimas su kitais tyrimais ...52
4.2. Tyrimo trūkumai ...54
5. IŠVADOS ...55
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...56
7. LITERATŪRA ...57
PRIEDAI...68
SANTRUMPOS
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
SĄVOKOS
1. Sveika gyvensena – tai toks gyvenimo būdas, kai sumažėja rizika stipriai susirgti arba anksti numirti [1].
2. Psichoemocinė būsena - tai kompleksinis dydis, kurį sudaro keturi pagrindiniai komponentai:
psichikos sveikatos lygis, darnos jausmas, savikontrolė ir streso lygis [2]. Šiame darbe psichoemocinės būsenos įvertinimui naudotas nuovargis bei darbe patiriamas stresas.
3. Psichinė sveikata yra interpretuojama kaip sveikatos dalis, psichinio normalumo būsena, kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo asmuo remiasi tikėdamas savo ir kitų žmonių orumu bei verte [3].
4. Nuovargis – tai sunkumas ar negalėjimas pradėti veiklą (subjektyvus silpnumo pojūtis), sumažėjęs gebėjimas išlaikyti veiklą (lengvas nuovargis) arba sunkumas susikaupti, prisiminti ir išlaikyti emocinį stabilumą (psichinis nuovargis) [4].
5. Stresas - asmens reakcija į keliamus reikalavimus ir spaudimą, kurie viršyja jo žinias bei gebėjimus ir sukelia iššūkį juos įveikti [5].
6. Fizinis aktyvumas apibrėžiamas kaip bet kokie kūno judesiai, kuriuos sukelia raumenų susitraukimai ir kuriems eikvojama organizmo energija [6].
7. Fizinio aktyvumo rekomendacijos - kasdieninė, bent vidutinio intensyvumo fizinė veikla, kuriai nereikėtų ypatingų sąlygų ar didelių pastangų. Suaugusiems – ne mažiau kaip 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio krūvio per savaitę arba ne mažiau 75 minučių intensyvios fizinės veiklos ir ne mažiau 2 kartų per savaitę jėgos ugdymo pratimų [7].
8. Sociodemografiniai rodikliai – tai yra tam tikri bruožai, skiriantys žmones į socialines grupes, pavyzdžiui, pagal lytį, amžių, šeiminę padėtį, darbo krūvį ir kt. [8,9].
ĮVADAS
Gyvenimo būdas, kuris sumažina susirgimo ir ankstyvos mirties riziką yra vadinamas sveika gyvensena [1]. Racionaliai maitinantis, užsiimant optimalia ir saugia fizine veikla, rūpinantis psichine sveikata, formuojami sveikatai palankūs įpročiai ir pati gyvensena [10,11]. Optimali fizinė veikla rekomenduojama įvairaus amžiaus žmonėmis [7]. Fizinis aktyvumas apsaugo nuo įvairiausių lėtinių ligų, stiprina psichinę sveikatą, gerina socialinius įgūdžius, savikontrolę, motyvaciją, pasitikėjimą savimi [12]. Taip pat padeda įveikti jau atsiradusį stresą, nuovargį ar profesinį perdegimą [13,14].
Skaičiuojama, jog pasaulyje stresas paveikia kas trečią darbuotoją [15]. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, 50–60 proc. visų nedarbingumo dienų įtakos turi stresas [16]. Fiziškai aktyvūs žmonės jaučiasi geriau, palankiau vertina gyvenimo kokybę, dažniau būna geresnės nuotaikos, geba lengviau atsipalaiduoti [17–19].
Psichinė sveikata ir fizinis aktyvumas yra svarbios sveiko gyvenimo būdo dedamosios. Įrodyta, jog didelės dalies mirčių galima išvengti renkantis sveiką gyvenimo būdą – kas dešimtas miręs Lietuvos gyventojas galėjo išvengti mirties vien būdamas fiziškai aktyvus [1,20]. Deja, Lietuvos gyventojai nėra fiziškai aktyvūs – kas antras visai nesportuoja ir nesimankština, o kas dešimtas tai daro retai [21].
Rekomenduojamą fizinio aktyvumo normą vos pasiekia pusė Lietuvos gyventojų [22]. Harmoninga psichinė pusiausvyra, leidžia priimti tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus bei išgyvenimus [3], tačiau veikiama įvairių rizikos veiksnių, gali nusilpti. Tokius veiksnius sudaro: stresas, traumos, žalingas aplinkos poveikis, nuovargis, perdegimas ir kiti [23,24].
Sveikatos priežiūros specialistai dėl savo darbo pobūdžio nuolat susiduria su stresu. Tai lemia dažnas emocinis kontaktas su pacientais, pamaininis darbas, didelis darbo krūvis, didelė atsakomybė darbe [25,26]. Gydytojų patiriama psichologinė įtampa, gali pasireikšti emociniu išsekimu, apatiškumu ir blogėjančia sveikata. Medicinos personalą, dažniau nei kitų profesinių grupių darbuotojus, veikia per didelis darbo krūvis, naktinis darbas. Visa tai sukelia nuovargį, išsekimą, depresiją ar kitas sveikatos problemas, didina klaidų tikimybę darbe bei neigiamai veikia bendravimą su pacientu [10,27].
Nuovargis yra kita dažna problema sveikatos priežiūros sektoriuje. Skirtingų šaltinių duomenimis, jo paplitimas svyruoja nuo 21,6 iki 91.9 proc. [27–33]. Lietuvoje trūksta tyrimų apie sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinę būklę ir sąsajas su gyvensenos įpročiais, pavyzdžiui, fiziniu aktyvumu.
Darbo aktualumas
Įrodyta, jog stresas ir nuovargis turi įtakos koncentracijai, atminčiai, sprendimo priėmimui, gebėjimui užmegzti kontaktą su pacientais, nuotaikai, susižalojimams darbe bei medicininių procedūrų atlikimo kokybei [34–44], todėl psichoemocinė sveikatos priežiūros specialistų būsena yra svarbi ne tik dėl jų pačių gerovės, bet ir dėl galimos grėsmės pacientams.
Sveikatos priežiūros specialistų fizinis aktyvumas nėra išsamiai ištirtas, o turimi duomenys yra nevienareikšmiai [45]. Sveikatos priežiūros specialistų fizinio aktyvumo rodikliai skiriasi įvairių valstybių lygmeniu – kai kuriose valstybėse gydytojai yra aktyvesni už bendras populiacijas [46,47], kitose – pasyvesni [48].
Statistiniai duomenys rodo, jog medikų emigracija Lietuvoje auga [49]. Ištyrus gydytojų emigracijos motyvus, nustatyta, jog be finansinių priežasčių daug reikšmės turi ir psichoemocinis klimatas darbo vietoje. Didžioji dalis emigruojančių gydytojų tai daro dėl stresą keliančios darbo aplinkos, vardan geresnių darbo sąlygų, darbo ir asmeninio gyvenimo darnos [50].
Kita vertus, tyrimų, kurie atskleistų gydytojų psichoemocinę būseną ir sąsajas su gyvensena trūksta.
Daugiau tyrinėtas gydytojų perdegimo paplitimas, tačiau taip pat tik fragmentuotai, keliose specialybėse, kaip kardiochirurgijoje, anesteziologijoje ir neurochirurgijoje [51–54].
Mokslinis naujumas
Lietuvoje trūksta tyrimų, apie pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinę būseną bei sveiką gyvenseną [55]. Siekiant kokybiškesnių ir efektyvesnių sveikatos priežiūros paslaugų, svarbu atkreipti dėmesį į pačių gydytojų gyvensenos įpročius, sveikatą bei gerovę. Šis mokslinis darbas naujai įvertino gydytojų psichoemocinę būseną bei fizinį aktyvumą ir įvertino tarpusavio sąsajas.
Atlikto tyrimo reikšmė
Tyrimas atskleidė nemažai praktiškai pritaikomų rezultatų. Tyrimai rodo, kad fiziškai aktyvūs gydytojai mieliau rekomenduoja fizinę veiklą pacientams, nei fiziškai neaktyvūs gydytojai [56]. Tad atliktas tyrimas gali padėti atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros specialistų fizinį aktyvumą ir imtis priemonių jo skatinimui. Be to darbas gali turėti praktinės naudos formuojant prevencines priemones specialistų psichinės sveikatos gerinimui.
Asmeninis autoriaus indėlis
Darbas pilnai atliktas darbo autorės. Aprašyta mokslinė literatūra, suorganizuota ir įgyvendinta apklausa (apklausa įgyvendinta su VšĮ Karoliniškių poliklinikos bendruomenės pagalba), surinkti ir susisteminti duomenys, atlikta statistinė analizė ir aprašyti darbo rezultatai, išvados bei praktinės rekomendacijos.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinę būseną ir jos sąsajas su fiziniu aktyvumu bei sociodemografiniais rodikliais.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinę būseną;
2. Įvertinti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistų fizinį aktyvumą;
3. Nustatyti psichoemocinės būsenos ir fizinio aktyvumo bei sociodemografinių rodiklių sąsajas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Gyvensenos svarba
Pirmosios gyvensenos medicinos ištakos minimos 500 m. pr. Kr., kuomet graikų filosofas ir šiuolaikinės medicinos įkūrėjas Hipokratas teigė, jog, siekiant išsaugoti sveikatą, kiekvienas turėtų
„vengti per daug maisto ir per mažai triūso“. Gera sveikata ir sveika gyvensena yra vieni svarbiausių gyvenimo kokybės elementų [10].
PSO sveiką gyvenseną apibrėžia kaip tokį gyvenimo būdą, kai sumažėja rizika stipriai susirgti arba anksti numirti. Nors ir ne visos ligos yra išvengiamos, didžiosios mirčių dalies, ypač dėl širdies ir kraujagyslių ligų bei plaučių vėžio, galima išvengti [1].
Sveiką gyvenseną lemia racionali mityba, optimalus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis, racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena ir kūno priežiūra, psichoemocinis stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas, žalingų įpročių atsisakymas, medicininės priežiūros praktikavimas ir kt.
[10,11].
Gyvensenos indekso skaičiavimui naudojami pagrindiniai gyvensenos elementai yra: rūkymas, alkoholis, kūno masės indeksas, fizinis aktyvumas ir vaisių bei daržovių vartojimas. Taip pat gali būti įtraukiami ir papildomi rodikliai: stresas, miegas, ligos ir kt. Jungtinėse Amerikos Valstijose nustatytas stiprus ryšys tarp gebėjimo dirbti ir gyvensenos indeksų. Esant gyvensenos indeksui 0, blogo – vidutinio gebėjimo dirbti indeksas yra septynis (vyrams), keturiolika (moterims) kartų didesnis nei gyvensenos indeksui esant didesniam nei 1 [57].
Europos kardiologų draugija yra pasiūliusi sveiko žmogaus kodą: 035140530, kurio reikšmė yra tokia:
– 0 (nerūkyti);
– 3 (kasdien nueiti greitu žingsniu ne mažiau kaip 3 km., laisvalaikio metu mankštintis bent 30 min. 4 kartus per savaitę);
– 5 (kasdien suvalgyti 5 porcijas daržovių ir vaisių);
– 140 (sistolinis kraujo spaudimas turi būti mažesnis nei 140 mmHg);
– 5 (bendrojo cholesterolio koncentracija kraujyje turi būti ne didesnė kaip 5 milimoliai litre);
– 3 (mažo tankio lipoproteinų koncentracija kraujyje turi būti ne didesnė kaip 3 milimoliai litre);
– 0 (neturi būti antsvorio, kūno masės indeksas = svoris (kg)/ūgis (m)2, norma 18,5–24,99) [58].
Svarbūs gyvensenos, kaip socialinio reiškinio, struktūriniai bruožai yra socialinė padėtis ir socialinis vaidmuo. Socialinė padėtis rodo individo užimamą poziciją visuomenėje. Nuo pasitenkinimo padėtimi priklauso individo savijauta – vedę jaučiasi laimingesni už viengungius, turtingi – už vargšus ir pan. Su socialine padėtimi yra glaudžiai susijęs socialinis vaidmuo, rodantis individo elgesį, kurio tikimasi iš individo, užimančio tam tikrą socialinę padėtį. Socialiniai vaidmenys gali būti priskirti ir suvokti. Priskirti vaidmenys grindžiami tam tikru socialiniu kryptingumu, pvz., tam tikra profesine veikla, kuri iš anksto aprašoma konkrečiais veiksmais.
Suvokti vaidmenys yra individualūs tam tikros padėties suvokimai, kuriuos iš dalies formuoja aplinka ir asmeniniai įsitikinimai. Padėtis ir vaidmuo yra glaudžiai susiję – vaidmuo dinamiškai realizuoja socialinę padėtį, susieja individą su socialine aplinka [16]. Tyrimais įrodyta, kad žmonės, kurie yra patenkinti savo padėtimi, jaučiasi geriau, tačiau gali būti ir atvirkščiai – nemiela socialinė padėtis ir su ja susijęs vaidmuo gali tapti našta [26].
1.2. Psichoemocinė būsena
Svarbus sveikos gyvensenos elementas yra psichoemocinė būsena. Tai kompleksinis dydis, kurį sudaro keturi pagrindiniai komponentai: psichikos sveikatos lygis, darnos jausmas, savikontrolė ir streso lygis [2].
Jameso (1890) doktrina teigė, kad „kūno pokyčiai atsiranda kaip reakciją į įdomaus fakto suvokimą“ [59]. Emocinės būklės kognityviniai, socialiniai ir fiziologiniai determinantai yra išstudijuoti [60–68], įrodytas ryšys su lėtinėmis ligomis [69–72]. Tyrimai rodo, kad lėtinis stresas bei neigiama nuotaika ypatingai turi įtaką insulto, cukrinio diabeto ir ŠKL išsivystymo rizikai [73], taip pat didina priklausomybių pasireiškimą bei savižudybių riziką [74]. Įrodyta, kad psichika turi ryšį su neoplazmų patogeneze, veikiant per psicho – neuro – endokrininę imuninę ašį [69]. Tiriant
vieno iš Kinijos miestų specialistus buvo nustatyta, kad tiek depresiškumas, tiek suicidinės mintys yra susijusios su patiriama psichologine įtampa [75]. Be to, psichologinė įtampa darbe sąlygoja net 30 proc. visų profesinių ligų priežasčių [76]. Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos būklė yra nepatenkinama [23].
Psichinė sveikata yra interpretuojama kaip sveikatos dalis, psichinio normalumo būsena, kaip emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį; tai gėrio jausmas, kuriuo asmuo remiasi tikėdamas savo ir kitų žmonių orumu bei verte [3].
Psichikos sveikata arba jos lygis mažėja veikiamas įvairių rizikos veiksnių. Tarp kurių –stresas, traumos, žalingas aplinkos poveikis, nuovargis, perdegimas ir kiti [23,24].
1.2.1. Nuovargis
Nuovargis gali būti apibūdintas kaip sunkumas ar negalėjimas pradėti veiklą (subjektyvus silpnumo pojūtis), sumažėjęs gebėjimas išlaikyti veiklą (lengvas nuovargis) arba sunkumas susikaupti, prisiminti ir išlaikyti emocinį stabilumą (psichinis nuovargis) [4]. Nuovargis, kuris tęsiasi iki mėnesio, yra apibūdinamas kaip ūmus, nuo mėnesio iki pusmečio – poūmis, o virš pusmečio – lėtinis [77]. Pirminėje sveikatos priežiūroje nuovargis vyrauja kaip vienas iš dažniausių nusiskundimų [78].
Skirtingų tyrimų duomenimis, nuovargio paplitimas sveikatos priežiūros sektoriuje siekia nuo 21,6 iki 91.9% [27–33]. Nustatyta, jog nuovargio išsivystymą didina nepalanki darbovietės politika ir atmosfera, apribota sprendimų priėmimo laisvė [79]. Viena iš nuovargio atsiradimo priežasčių gali būti ir fizinis pasyvumas [80].
Tyrimų duomenimis, padidėjęs sveikatos priežiūros specialistų nuovargis yra reikšmingai susijęs su didesniu darbo krūviu, trumpesniu miegu, fiziniu pasyvumu, netinkama mityba, prasta sveikatos būkle bei neseniai įvykusiu varginančiu atveju su pacientu [81,82]. Nustatyta, jog depresija ir nerimas gali tapti nuovargio priežastimi arba būti šių būsenų pasekmė [82]. Protinį nuovargį jaučiantys asmenys yra mažiau linkę į fizinį aktyvumą, o nuovargis, ypač drauge su fiziniu pasyvumu, gali sukelti stipriai išreikštą nemigą [83]. Geri santykiai su kolegomis gali veikti kaip apsauginis nuovargio veiksnys [32]. I. Vėtaitės Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 57 proc.
gydytojų anesteziologų-reanimatologų turi vidutinę nuovargio išsivystymo riziką, o, didėjant nuovargio išsivystymo rizikai, gydytojai tampa vis labiau nepakantesni aplinkiniams [84].
Nuovargis turi didelę įtaką atminčiai, dėmesio sutelkimui, sprendimų priėmimui, nuotaikai, susižalojimų darbe bei medicininių procedūrų atlikimo kokybei [34–39,44], todėl sveikatos priežiūros specialistų nuovargis yra reikšminga problema ne tik dėl jų pačių, bet ir dėl galimos nuovargio įtakos atliekamam darbui bei grėsmės pacientams. Japonijoje atlikto tyrimo duomenimis, prastos sveikatos priežiūros atvejai tiesiogiai siejosi su gydytojų patiriamu lėtiniu nuovargiu. Be to, nustatytas atvirkštinis ryšys tarp lėtinio nuovargio ir geresnių santykių su pacientais [32].
1.2.2. Stresas
PSO apibrėžia stresą kaip galimą asmens reakciją į keliamus reikalavimus ir spaudimą, kurie viršyja jo žinias bei gebėjimus ir sukelia iššūkį juos įveikti. Darbe patiriamas stresas gali būti sukeltas prastos darbo organizacijos, planavimo, valdymo, nepatenkinamų darbo sąlygų, kolegų ir vadovų paramos trūkumo. Tyrimų duomenimis, darbovietės, kuriose patiriama daugiausia streso, yra tos, kuriose sutinkamas spaudimas ir pertekliniai reikalavimai, kurių asmuo negeba įgyvendinti, kur nėra pasirinkimo laisvės ir darbo kontrolės ir kur trūksta tarpusavio paramos. Kadangi sveikata apibrėžiama ne tik kaip ligų ir negalios nebuvimas, bet ir fizinė, psichinė bei socialinė gerovė, sveika darbo aplinka yra ne tik ta, kurioje nėra žalingų veiksnių, bet ta, kurioje yra skatinami prevenciniai veiksniai [5].
Streso sąvoka yra multidimensinė. Dažniausiai ji vartojama, kai kalba eina apie asmens fizinės ir emocinės būsenos pusiausvyros sutrikimus arba žmogaus nesusidorojimą su darbo reikalavimais, suvaržymais ar naujomis galimybėmis. Stresas skirstomas į du pagrindinius tipus – eustresą ir distresą. Eustresą patiriantys žmonės geba susitvarkyti su jiems keliamais reikalavimais ir jaučia motyvaciją veikti toliau. Be to, eustreso dėka, gerėja gyvenimo kokybė [85]. Tuo tarpu, distresas sukelia neigiamą poveikį žmogui [86], dėl to sumažėja dirbančių asmenų gebėjimas suvaldyti fiziologinį ir psichologinį stresą ir jie, būdami organizacijos nariais, nebegali susitvarkyti su savo pareigomis ir atsakomybėmis [86]. Bendrai stresas gali būti apibrėžtas kaip netinkama, neadekvati arba perdėta reakcija į susiklosčiusią situaciją [87]. Stresas, o ypatingai darbe patiriamas stresas,
savižudybės riziką, mažina psichologinę gerovę visuose darbo sektoriuose [88]. Taip pat patiriamas stresas gali sumažinti profesinį efektyvumą dėl: sumažėjusio dėmesingumo [43], koncentracijos [42], suprastėjusio sprendimų priėmimo įgūdžio [40] bei gebėjimo užmegzti glaudų ryšį su pacientais [41].
Stresas veikia trejopai – per fizinius, psichologinius ir elgesio simptomus. Fiziniai simptomai apima suintensyvėjusį pulsą ir širdies ritmą, svaigulį, raumenų įtampą galūnėse bei žandikaulio srityje, pagreitėjusį kvėpavimą, prakaitavimą, neįprastas emocijas, skrandžio, dantų skausmus, atkaklumo stoką, atsitiktines mintis. Psichologiniai simptomai: nerimas, sutrikimas, nepagrįsta baimė arba panikos priepuolis, sumažėjęs pasitikėjimas savimi, dirglumas, dažni pykčio pliūpsniai, sumažėjęs dėmesingumas darbui, sunkumas priimti sprendimus, nepasotinami norai, konfliktinės situacijos. Elgesio simptomai: nepagrįsta agresija pacientams arba kolegoms, nemiga, padidėjęs apetitas arba jo praradimas, neatsargumas kelyje, išsiblaškymas, dažni nemalonumai, polinkis vartoti per daug medikamentų, nervinis tikas [25]. Stresas skirstomas į tris etapus. Pradžioje jaučiama nervinė įtampa – tai yra ūmios reakcijos, nepasitenkinimas savimi ir aplinka. Vėliau stresas pereina į atsparumo fazę, kai nuslūgsta emocijos, apima apatiškumas, dažnai šioje fazėje stengiamasi sumažinti atsakomybių sąrašą. Išsekimas yra paskutinioji fazė, jos metu asmuo pasidaro emociškai nejautrus, grubus, agresyvus, atsiskyręs, gali pasireikšti psichosomatiniai ir vegetaciniai sutrikimai [89]. Svarbu pastebėti patiriamą stresą ankstesniuose jo etapuose, kol jis neperaugo į kitas būsenas, pavyzdžiui, į profesinį perdegimą. Dažniausios streso komplikacijos yra depresija, nerimas ir klinikinis perdegimas [90].
Taip pat stresas gali sukelti sveikatos problemų ateityje. Buvo nustatyta, kad sunkus ir padidėjęs patiriamas stresas darbe gali sukelti darbuotojams lėtinį skausmą [91]. Eksperimentinis tyrimas su pelėmis parodė, kad vidutinis lėtinis stresas, sukeliantis panašią į depresiją būklę, duoda daugybines plaučių metastazes [92]. Kitos su stresu susijusios sveikatos problemos yra dirglumas, koncentracijos sunkumai, galvos bei lėtinis nugaros skausmas, šaltkrėtis [93].
I. Vėtaitės atlikto tyrimo Lietuvoje duomenimis nustatyta, kad kas ketvirtas gydytojas anesteziologas-reanimatologas darbe jaučia stresą. Jį didina gydytojų galimybių neatitinkantis darbo krūvis [84]. Vokietijos mokslininkų Li J., Weigl M. ir kt. tyrimo duomenimis, neigiami pokyčiai darbe, tokie kaip darbo – atlygio neatitikimas, didina streso riziką. Sumažinus šį skirtumą, sumažėtų psichikos sveikatos problemų, tokių kaip stresas, nepasitikėjimas savimi, nesaugumo jausmas [92].
Vertinant globaliu mastu, su darbu susijęs stresas paveikia vieną iš trijų darbuotojų [15]. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, 50–60 proc. visų nedarbingumo dienų įtakos turi stresas [94]. Darbe patiriamas stresas egzistuoja visose profesijose, tačiau sveikatos priežiūros specialistai, dėl savo darbo specifikos, jį patiria dažniau nei kitų specialybių atstovai [95]. Kaip ir nuovargis, stresas sveikatos priežiūro sektoriuje, yra opi problema, nes paliečia ne tik darbuotojus, bet ir jų teikiamų paslaugų kokybę, taigi – ir pacientus. Be to, patiriamas stresas gali paskatinti santykių su kolegomis pablogėjimą bei darbovietės ar net profesijos pakeitimą [96].
Nors oficiali medikų emigracijos statistika Lietuvoje nėra tolygiai stebima, yra duomenų, jog pastaraisiais (2017 – 2018) metais svetur praktikuojančių specialistų skaičius išaugo 7 proc. [97].
Tai leidžia daryti prielaidą, jog medikų emigracija Lietuvoje didėja. Ištyrus priežastis, skatinančias Lietuvos gydytojus emigruoti, nustatyta, jog be finansinių motyvų daug reikšmės turi ir psichoemocinis klimatas darbo vietoje. Socialinės vertės bei darnaus komandinio darbo stoka reikšmingai prisideda prie sprendimo palikti šalį [98]. Lenkijoje atlikto tyrimo duomenimis, 73 proc. gydytojų emigruoja dėl geresnių darbo sąlygų, 67 proc. – dėl galimybės geriau suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, 54 proc. – dėl gausybės pašalinių administracinių darbų, 52 proc. dėl stresą keliančios darbo aplinkos [50]. Taigi, sveikatos priežiūros specialistų psichoemocinės gerovės užtikrinimas yra reikšmingas valstybiniu mastu.
1.3. Fizinis aktyvumas ir jo sąsajos su psichoemocine būsena
PSO fizinį aktyvumą apibrėžia kaip bet kokius kūno judesius, kuriuos sukelia raumenų susitraukimai ir kuriems eikvojama organizmo energija [6].
Pagal PSO rekomendacija žmonėms būtina kasdieninė, bent vidutinio intensyvumo fizinė veikla, kuriai nereikėtų ypatingų sąlygų ar didelių pastangų. Suaugusiems – ne mažiau kaip 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio krūvio per savaitę arba ne mažiau 75 minučių intensyvios fizinės veiklos ir ne mažiau 2 kartų per savaitę jėgos ugdymo pratimų [7]. Fizinis aktyvumas turi būti sveikatą stiprinantis (bet kokia fizinės veiklos forma, kuri duoda naudos sveikatai ir lavina funkcinius gebėjimus be pastebimos žalos ar pavojaus sveikatai) ir reguliarus (kad teigiamai paveiktų fizinį pajėgumą ir sveikatos būklę) [22].
Fiziškai aktyvūs žmonės paprastai būna geresnės nuotaikos, pozityvesni, pasižymi aukštesne saviverte, rečiau turi žalingų įpročių. Reguliari fizinė veikla gali skatinti kaulų ir raumenų augimą, lavinti judesių koordinaciją ir pusiausvyrą, stiprinti širdies ir kraujagyslių sistemą, teigiamai veikti kvėpavimo sistemą, virškinimo sistemos darbą, pagerinti medžiagų apykaitą raumenų ląstelėse, judėjimo – atramos aparato struktūrą ir funkcijas, pagerinti sąnarių sandarą ir funkciją, stiprinti širdies raumenį, teigiamai veikti kraujospūdį [22].
Nustatyta, jog net ir nedidelio intensyvumo bei dažnio fizinis aktyvumas veikia kaip apsauginis veiksnys depresijos, profesinio perdegimo, baimės, nerimo, nuovargio, streso atsiradimui bei galimoms komplikacijoms, iššauktoms su stresu susijusio išsekimo ir nuovargio [80,99]. Fizinis aktyvumas pagerina miego kokybę, paskatina socialinę sąveiką, pagerina žmonių socialinius įgūdžius, pykčio bei agresijos savikontrolę ir didina motyvaciją [13,100].
2017 m. Lietuvoje beveik kas antras gyventojas niekada nesportavo ir nesimankštino, o kas dešimtas sportavo ir mankštinosi retai. Tuo tarpu, kita aktyvia fizine veikla (tokia kaip važiavimas dviračiu, darbas sode, aktyvus vaikščiojimas ir kt.) trečdalis gyventojų užsiimdavo retai, o kas šeštas – niekada [21]. Sveikatos apsaugos ministerijos teigimu, Lietuvos gyventojų bendrasis fizinis aktyvumas yra patenkinamas. PSO rekomenduojamą fizinio aktyvumo normą pasiekia 40,5
% Lietuvos gyventojų. Naujausi Eurobarometro tyrimo duomenys rodo išaugusį niekada nesportuojančių ir nesimankštinančių Lietuvos gyventojų skaičių – per keturis metus jis išaugo nuo 46 % (2013 metais) iki 51 % (2017 metais) ir yra didesnis už Europos Sąjungos šalių vidurkį (46
%) [22].
Sveikatos priežiūros specialistų fizinis aktyvumas nėra vienareikšmis [45], pavyzdžiui Lietuvoje šeimos gydytojų ir slaugytojų laisvalaikis yra pasyvus [101], Airijos gydytojų fizinis aktyvumas yra mažesnis nei bendrosios populiacijos [48]. Katalonijos regione vos kas antras gydytojas įvykdo PSO rekomendacijas [102], Korėjoje bendras sveikatos priežiūros specialistų fizinis aktyvumas atitinka PSO rekomendacijas [103], o Saudo Arabijoje gydytojai yra dukart aktyvesni lyginant su bendra populiacija [46,47].
Pagrindinės su fiziniu pasyvumu susijusios ligos yra: išeminės širdies ligos, antro tipo cukrinis diabetas, krūties ir storosios žarnos vėžys [12]. 2017 m. per mažas fizinis aktyvumas nulėmė 8,5 % visų 15–75 m. amžiaus asmenų mirčių Lietuvoje. Tais pačiais metais 5,4 % asmenų, kurie sirgo ar mirė nuo išeminių širdies ligų, galėjo jų išvengti tiesiog būdami fiziškai aktyvūs. Atitinkamai 6,5 %
asmenų galėjo išvengti II tipo cukrinio diabeto, 9,5 % asmenų – storosios žarnos vėžio ir 9,7%
moterų – krūties vėžio [20]. Įrodyta, jog fizinis pasyvumas turi reikšmingos įtakos patiriamam distresui, prisitaikymui prie amžiaus, patyčioms, darbo reikalavimams, kontrolei, socialinei paramai darbe bei trauminiams gyvenimo įvykiams [101].
Fizinis aktyvumas turi didelę įtaką psichinei sveikatai. Įrodyta, kad fizinio aktyvumo pagalba galima valdyti kai kurias lengvos bei vidutinės formos psichines ligas, pavyzdžiui depresiją ir nerimo sutrikimus [104,105]. Be to, fizinis aktyvumas yra susijęs su geresne bendra sveikata ir gyvenimo kokybe, didesniu funkciniu pajėgumu, geresne nuotaika, energingumu, didesniu pasitikėjimu savimi, atsipalaidavimu, mažesniu nuovargiu, pagerėjusia protine veikla, atmintimi, emociniu stabilumu, atsaku į stresą, asmens nepriklausomybe, seksualiniu pasitenkinimu, moterims susitvarko menstruacinis ciklas, sumažėja nedarbingų dienų skaičius, klaidos darbe, alkoholio vartojimas, neigiamos emocijos, galvos skausmas, priešiškumas, fobijos, psichozinis elgesys, įtampa, A tipo elgesys [17–19,100,105]. Pastebėtas ir atvirkštinis ryšys – kuo daugiau laiko praleidžiama prie kompiuterio, tuo prastesnė psichinė sveikata [105]. Nustatyta statistiškai reikšminga atvirkštinė koreliacija tarp perdegimo sindromo ir fizinio aktyvumo: perdegimo sindromo pasireiškimas yra mažesnis tarp fiziškai aktyvių gydytojų [13].
Įrodyta, kad tiek didelio, tiek mažo intensyvumo fizinė veikla gerina atsaką į stresą per šiuos fiziologinius mechanizmus: sumažėja raumenų įtampa, širdies susitraukimų dažnis, odos pralaidumas bei katecholaminų, gliukokortikoidų ir laktatų produktų koncentracija [19]. Taip pat nustatyta, jog, bėgiojant penkiskart per savaitę, reikšmingai sumažėja stresą sukeliančių hormonų – kortizolio ir epinefrino išsiskyrimas per parą [93,106,107]. Intensyvus fizinis krūvis triskart ir daugiau per savaitę reikšmingai sumažina patiriamą stresą. Tuo tarpu, fizinė veikla, atliekama mažiau nei dukart per savaitę, beveik neturi poveikio [107].
Dažniausios sveikatos priežiūros specialistų įvardijamos fizinio pasyvumo priežastys yra laiko ir ryžto stoka [45,46,103].
Lenkijoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad antsvoris bei nutukimas yra labai paplitęs tarp moteriškos lyties slaugos darbuotojų, be to, nutukimas šioje grupėje yra dažnesnis nei bendroje Lenkijos gyventojų populiacijoje. Didžiausios Lenkijos slaugos darbuotojų problemos buvo susijusios su fizinio aktyvumo stoka, nepilnaverte mityba, susidorojimu su stresu bei netinkamu
poilsio režimu [108]. Sveikatos priežiūros specialistų nutukimas yra kliūtis diagnozuoti šią ligą pacientams ir skirti jiems svorio mažinimo programą [109].
Ištyrus Ženevos universiteto akušeres, buvo nustatyta, jog , priešingai nei manoma, šių specialisčių darbas nereikalauja didelio fizinio krūvio, todėl daugeliu atvejų, šių akušerių bendras laisvalaikio ir darbo dienų fizinis aktyvumas yra nepakankamas. Be to nustatytas tiesioginis ryšys tarp patiriamo streso ir nepakankamo fizinio aktyvumo [110].
Kinijoje atliktas tyrimas atskleidė, jog fiziškai aktyvūs sveikatos priežiūros specialistai patiria mažesnį nuovargį lyginant su fiziškai neaktyviais [82]. Fizinis aktyvumas veikia kaip apsauginis veiksnys prieš nuovargį [14].
1.4. Sociodemografiniai veiksniai
Mokslininkai pastebėjo, kad sociodemografiniai rodikliai gali turėti įtakos sveikatai ir jos netolygumams [111]. Gydytojų patiriamas stresas dažnai siejamas su privačiu gyvenimu (šeimine padėtimi, vaikų skaičiumi šeimoje), karjeros, ateities planais ir pacientų priežiūros kokybe [112].
Todėl, siekiant įvairiapusiškai įvertinti galimas psichoemocinės būsenos priežastis, svarbu atsižvelgti ir į sociodemografinius rodiklius. Sociodemografiniai rodikliai – tai yra tam tikri bruožai, skiriantys žmones į socialines grupes, pavyzdžiui, pagal lytį, amžių, šeiminę padėtį, darbo krūvį ir kt.[8,9].
Didesnis emocinis išsekimas stebimas tarp jaunesnių specialistų – jų karjeros pradžioje. Be to, jaunesni specialistai dažniau turi mažamečių vaikų, tad didėja nerimo tikimybė [113]. Kinijoje buvo apklaustos sveikatos priežiūros specialistės iš 54 ligoninių. Šio tyrimo metu nustatyta, jog 30–39 metų moterys dažniau patiria nuovargį nei vyresnės specialistės. Tai aiškinama tuo, kad jaunesni specialistai skiria daugiau dėmesio sprendimo priėmimui dėl patirties trūkumo, be to, jaunesni specialistai atliekamą darbą turi derinti su papildomu kvalifikacijos tobulinimu [82].
Vyresni nei 55 metų gydytojai dažniau skundžiasi padidėjusiu arteriniu kraujo spaudimu, o jaunesni nei 34 metų – nesugebėjimu susikaupti, sumažėjusiu objektyvumu, nepastovia nuotaika, sunkumu priimant sprendimus [84]. Dažnai psichologinis stresas susijęs su darbo patirtimi, todėl rezidentai ir jauni gydytojai dažniau patiria psichologinį stresą darbe, reikšmingai dažniau moterys,
nei vyrai [82,93,112,114]. Be to, moteriškosios lyties sveikatos priežiūros specialistės yra linkusios patirti didesnį nuovargį lyginant su vyrais [82,93,114]. Airijoje atliktas tyrimas atskleidė, jog gydytojos – moterys, yra fiziškai pasyvesnės už vyriškos lyties sveikatos priežiūros specialistus [48].
Vokietijos mokslininkai tyrė 155 gydytojus rezidentus ir nustatė, kad 67,7 proc. respondentų patyrė emocinį išsekimą. Vertinant psichosocialinius veiksnius, šią riziką didino moteriška lytis, ilgos darbo valandos (daugiau nei 80 val. per savaitę), naktinis darbas [63,64].
Darbo valandos tiesiogiai siejasi su patiriamu nuovargiu abiejų lyčių specialistams [32].
Nustatyta, jog darbo valandos turi tiesioginę įtaką ir stresui [93]. 50 ir daugiau valandų per savaitę dirbantys sveikatos priežiūros specialistai patiria daugiau streso nei dirbantys 40 valandų per savaitę. Taip pat nustatyta, kad dirbantys 40 – 50 valandų per savaitę patiria stresą šešiskart daugiau nei dirbantys 40 valandų. Dauguma gydytojų anesteziologų- reanimatologų (49,3 proc.) dirba nuo 37 iki 54 val. per savaitę. Lyginant rezultatus su kitais moksliniais tyrimais, gauti panašūs duomenys, pvz.: Kanadoje anesteziologai dirba 59 ± 12 val. per savaitę [76], Jungtinėse Amerikos Valstijose – 43 ± 17 val. [81], 45 proc. portugalų dirba 43 – 60 val. ir 27 proc. daugiau nei 60 val.
per savaitę [94]. Svarbus veiksnys patiriamam stresui yra ir naktinės pamainos [114,115]. Dirbantys naktimis aštuoniskart dažniau patiria stresą, lyginant su dirbančiais dieninėmis pamainomis [116].
Tarptautinio tyrimo duomenimis, didelis darbo krūvis ir viršvalandžiai turi sąsajų su prasta sveikatos priežiūros specialistų sveikata Europos mastu [95]. Nustatyta, kad dirbant didesniu nei 1,0 etato darbo krūviu, gydytojai sunkiau geba susikaupti, atsiranda nuovargis, o >1,5 etato krūviui – sumažėja lytinis potraukis [84]. Lietuvoje didesniu nei 2 etatų darbo krūviu dirba 8,5 proc.
gydytojų anesteziologų-reanimatologų [84].
Viršsvoris bei nutukimas, ypač pilvinis, dažniau aptinkamas pamainomis, o ypač naktinėmis pamainomis dirbančiųjų tarpe. Šios sąsajos tiesiogiai priklauso ir nuo pamainų skaičiaus bei jų trukmės (42,43). Pagrindinės pamaininio darbo grėsmės yra sutrikęs mitybos režimas, persivalgymo epizodai, cukraus vartojimas dideliais kiekiais, dažnas užkandžiavimas nesveikais užkandžiais, mažas fizinis aktyvumas, sutrikęs miego režimas, neigiamos emocijos bei patiriamas stresas [117–119]. Iš analizuotų mokslinių publikacijų duomenų galima teigti, kad dažniausiai nustatomas psichosocialinės rizikos veiksnys yra pernelyg įtemptas darbo grafikas.
Nyderlandų, Ispanijos bei Kuveito tyrimų duomenimis, vieniši specialistai yra labiau linkę į profesinį perdegimą nei turintys partnerį [113,120,121]. Be to, gydytojai, gyvenantys be partnerio, dažniau jaučia širdies skausmus, pyktį ir apmaudą [84]. Tuo tarpu Kinijoje buvo nustatyta, kad partnerį turintys specialistai yra labiau linkę į nuovargį nei vieniši [82]. Taigi vertinant psichoemocinę būseną, šeiminė padėtis yra kontraversiškas veiksnys.
Sveikatos priežiūros specialistų pasitenkinimas darbu yra svarbus aspektas sveikatos priežiūroje, nes įrodyta, jog tai turi įtakos profesinių atsakomybių suvokimui bei medicininio sprendimo priėmimui, o vadinasi – ir paslaugų kokybei [122,123]. Be to, nepatenkinti savo profesija gydytojai gali būti mažiau linkę spręsti sveikatos politikos problemas, imtis labdaros priežiūros ar praktikuoti išlaidų mažinimą [123]. Japonijoje atlikto tyrimo duomenimis, pasitenkinimas darbu neigiamai siejasi su lėtiniu nuovargiu [32]. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikto tyrimo duomenimis, nepasitenkinimas darbu arba karjera gali turėti įtakos stresui ir net perdegimo sindromui [124].
1.5. Sveikatos priežiūros specialistai – rizikos grupė
Kai kurių profesijų atstovai dėl savo darbo pobūdžio patiria nuolatinį stresą. Paprastai tai yra dažną emocinį kontaktą su asmenimis patiriantys darbuotojai, todėl kyla įvairių psichinių ir fiziologinių reakcijų dėl susiklosčiusių darbinių situacijų. Šiai kategorijai yra priskiriami ir sveikatos priežiūros specialistai. Sveikatos priežiūros specialistai dažnai susiduria su nerimu, depresija, įvairiomis lėtinėmis ligomis, galvos ir raumenų skausmu, lėtiniu nuovargiu, miego sutrikimais, dirglumu ir agresija [25].
Medicinos personalo sveikata susijusi su daugeliu veiksnių: individualiais, profesiniais, organizaciniais. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad gydytojai, kurie konsultuoja daug pacientų, patiria psichologinę įtampą, kuri vėliau pasireiškia emociniu išsekimu, intereso darbui praradimu ir blogėjančia tiek fizine, tiek psichine sveikata (4,33). Medicinos personalą, dažniau nei kitų profesinių grupių darbuotojus, veikia per didelis darbo krūvis, naktinis darbas. Visa tai sukelia nuovargį, išsekimą, depresiją ar kitas sveikatos problemas bei didina klaidų tikimybę darbe [26], neigiamai veikia bendravimą su pacientu.
Amerikos savižudybių prevencijos fondo ataskaitoje pateikiama informacija, jog gydytojų savižudybės yra vidutiniškai 70% dažnesnės nei kitų profesijų atstovų, o moteriškos lyties gydytojų – net 250 – 400% dažnesnės. Didžiausiomis šių savižudybių priežastimis įvardinti alkoholio vartojimas, stresas bei depresija [2,3,73,74,125].
Atlikus tarptautinį tyrimą, kurio metu buvo apklaustas medicinos personalas aštuoniose Europos valstybėse, buvo nustatyta, jog Rytų Europos sveikatos priežiūros specialistai dažniau patiria sveikatos problemų dėl viršvalandžių. Tuo tarpu darbo autonomijos teigiamas poveikis sveikatai stebėtas tik Vakarų Europos šalyse [95]. Šie rezultatai indikuoja, jog Lietuvos sveikatos priežiūros specialistai patenka į rizikos grupę. Dar viena išvada kylanti iš šio tyrimo duomenų – sveikatai palanki aplinka darbo vietoje negali būti suvaldyta tik individualiai – politiniai bei administraciniai sprendimai sveikatos priežiūros sektoriuje, šiuo atveju, turi didelės reikšmės [95]. Nacionalinio Nyderlandų tyrimo duomenimis, gydytojai šioje šalyje, labiau nei kitų profesijų atstovai, yra linkę patirti emocinį išsekimą ir jo pasekoje profesinį perdegimą [113].
Medicinos darbuotojai savo darbe patiria didelį stresą. Gydytojai, slaugytojos ir socialiniai darbuotojai pirmauja tarp darbuotojų, patiriančių stresą darbe [126]. Atsidavimas pacientams yra viena iš priežasčių profesinio streso bei perdegimo paplitimui tarp sveikatos priežiūros specialistų [121]. Suomijos mokslininkai medikus veikiančius psichosocialinius veiksnius analizavo 10 metų laikotarpiu. Buvo nustatyta, kad bendrosios praktikos gydytojai dažniau patiria psichologinį stresą ir jiems keliami didesni reikalavimai įsidarbinant nei gydytojams specialistams, dirbantiems ligoninėse [65]. Be patiriamo streso medicinos darbuotojai turi didelę perdegimo sindromo, motorinių funkcijų sutrikimo, infekcinių ligų (tokių kaip tuberkuliozė, – žmogaus imunodeficito virusas., hepatitas B, C, A) bei viršsvorio ir nutukimo riziką [127,128]. Anot mokslininko R.
Tyssen, kai kurios lėtinės ligos yra labiau būdingos gydytojams, nei kitų specialybių žmonėms:
lėtinė egzema, skrandžio ir žarnyno virškinimo sutrikimai, nugaros skausmai ir psichinės sveikatos problemos [129].
Neurotiškumas yra dominuojantis charakterio tipas tarp sveikatos priežiūros specialistų ir nustatyta, jog neurotiški žmonės yra labiau linkę patirti stresą [130]. Be to, gydytojai dažnai pasižymi empatiškumu ir šią savybę naudoja darbinėje veikloje. Neretai per dažnas kitų asmenų skausmo priėmimas atsiliepia psichinei sveikatai [25].
Švedijos ir Italijos mokslininkai nustatė, kad 78,3 proc. gydytojų niekada nesikreipė pagalbos dėl
psichologinių problemų, išsekimo ar kitų sveikatos sutrikimų, o gydėsi patys [131]. Šiuos rezultatus patvirtina ir kitų mokslininkų atlikti tyrimai, kurie rodo, jog dauguma gydytojų (8 iš 10) yra linkę sergantys eiti į darbą bei gydytis patys. Dažniausi nustatyti sveikatos sutrikimai tarp sveikatos priežiūros specialistų yra: galvos skausmas, miego sutrikimai, „perdegimo“ darbe sindromas (20–22,45). 2010 metais keturios Europos šalys (Švedija, N = 1,031,Norvegija, N= 354, Islandija, N = 242, Italija, N = 369) atliko tyrimą ir nustatė, kad apie 80 proc. gydytojų sergantys eina į darbą dėl individualių priežasčių, tokių kaip – užimamos pareigos darbe, atsakingumas ir kt., ir susijusių su darbu – ekonominis neužtikrintumas, didelis pacientų skaičius ir kt. [72].
Socialinė ir ekonominė gydytojų profesinio streso kaina yra labai didelė. Pavyzdžiui, Anglijoje 40 proc. visų medicinos darbuotojų negalavimų yra susiję su jų patiriamu stresu [25].
Medicinos darbuotojai gali paskatinti savo pacientus būti fiziškai aktyviais ir laikytis sveiko gyvenimo būdo. Nustatyta, jog fiziškai aktyvūs gydytojai geba labiau sudominti pacientus fizine veikla ir tai daro kur kas dažniau lyginant su fiziškai pasyviais gydytojais [56,132,133]. Pačių gydytojų geras fizinis pasirengimas suteikia įtaigumo konsultacijoms apie fizinio aktyvumo naudą pacientams [134]. Gydytojai, kurie praktikuoja aerobinius pratimus, beveik šešiskart dažniau rekomenduoja juos savo pacientams, o praktikuojantys pasipriešinimo pratimus yra penkiskart labiau linkę paaiškinti savo pacientams šių pratimų naudą [45]. Be to, fiziškai aktyvūs gydytojai dažniau žino PSO fizinio aktyvumo rekomendacijas nei fiziškai pasyvūs [45]. Svarbu paminėti, jog gydytojo rekomendacija pakeisti gyvenseną dažnai yra labai paveiki ir efektyvi [135].
1.6. Sveikatos priežiūros specialistų specializacijos ir jų ypatumai
Bendruomenės slaugytojai bei socialiniai darbuotojai laikomi jautriomis sveikatos priežiūros personalo grupėmis. Brazilijoje atlikto tyrimo duomenimis, šie specialistai patiria didesnį stresą bei prasčiau vertina savo gerovę lyginant su gydytojais [136]. Iš kitos pusės, tas pats tyrimas atskleidė, jog šeimos gydytojai pasižymi mažiausiu sąmoningumu, susijusiu su savo sveikata, ir tai turi įtakos jų patiriamam stresui. Didžiausias profesinio perdegimo paplitimo dažnis stebimas tarp ginekologijos rezidentų – 75 proc., mažiausias – tarp šeimos medicinos rezidentų – 23 proc.
[137].
Šeimos gydytojai patiria daugiau streso darbe lyginant su kitų specializacijų gydytojais [93].
Šeimos gydytojų darbo pobūdis nulemia, jog darbo vietoje jie yra fiziškai pasyvesni, lyginant su slaugos bei pagalbiniu sveikatos priežiūros personalu [103]. Tačiau šeimos gydytojais yra fiziškai aktyvesni lyginant su gydytojais kardiologais [45]. Tai reiškia, jog laisvalaikio fizinis aktyvumas pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandinės specialistams yra labai svarbus.
Kuveite atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog pirminės sveikatos priežiūros specialistai yra labiau linkę į stiprų perdegimą, kuris sąlygojamas užsitęsusio streso [121].
Li – Ping Chou teigia, kad iš penkių skirtingų medikų specialybių dažniausiai stresą patiria slaugytojos (66 proc.), rezidentai (61,8 proc.), gydytojai (38,6 proc.), administracijos darbuotojai (36,1 proc.) ir medicinos technikai (31,9 proc) [91]. Lyginant su kitomis tirtomis grupėmis, gydytojų rezidentų grupė turėjo daugiausia įsipareigojimų darbe (44,1 proc.), tačiau mažiausią psichologinį palaikymą (48,5 proc.).
Lyginant įvairių specialybių gydytojus, anesteziologai-reanimatologai turi didžiausią riziką patirti įtemptą darbo grafiką [84].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo dizainas
Tyrimui pasirinkta kiekybinė tyrimo metodika – vienmomentinis tyrimas naudojant validuotus ir autorių sukurtus klausimynus. Gavus asmens sveikatos priežiūros įstaigos VšĮ Karoliniškių poliklinika vadovo bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimus tyrimui atlikti, buvo atlikta anoniminė anketinė apklausa. Duomenų rinkimo laikotarpis – vienas mėnuo (rugsėjo 26d. – spalio 25d.).
2.2. Tyrimo dalyviai
Tyrimo objektas – Vilniaus miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigos – VšĮ Karoliniškių poliklinikos, pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistai. Apklausoje dalyvavo visi tyrime sutikę dalyvauti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys minėtoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, išskyrus sveikatos priežiūros specialistus iš šių skyrių:
Odontologijos, Klinikinės diagnostikos laboratorijos, Pilaitės šeimos medicinos, Psichikos sveikatos centro, Psichikos dienos stacionaro, Dienos chirurgijos. Toks atrankos kriterijus panaudotas, norint atrinkti panašiausio pobūdžio darbą atliekančius specialistus, specialistus nuolat dirbančius vienoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje bei specialistus, kurių darbas nėra tiesiogiai susijęs su psichine sveikata, siekiant išvengti tyrimo rezultatus iškreipiančių veiksnių.
Tyrime dalyvavusioje sveikatos priežiūros įstaigoje iš viso dirba 120 pirminės bei antrinės sveikatos priežiūros specialistų (28 šeimos gydytojai ir 92 antrinio lygio specialistai). Klausimynas buvo išdalintas visiems gydytojams, buvusiems darbe per tyrimo laikotarpį. Išdalinta 120 klausimynų, o užpildytų surinkta 59, iš kurių statistinei analizei tinkami buvo 53 klausimynai. Šeši klausimynai buvo atmesti dėl to, kad pildyti ne pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros specialistų, o bendrosios praktikos slaugytojų. Respondentų atsako dažnis 44%.
2.3. Tyrimo instrumentas
Tyrimui naudotas klausimynas buvo sudarytas iš autorių sukurtų klausimų bei iš dviejų validuotų klausimynų.
Validuotas klausimynas ,,Jungtinės Karalystės Saugos ir sveikatos agentūros standartai. Streso darbe vertinimo klausimynas“ yra pritaikytas Lietuvai bei paremtas gerąja praktika ir mokslo įrodymais. Klausimynas yra skirtas įvertinti darbuotojų patiriamą stresą darbe bei padėti darbdaviams valdyti stresą darbo vietose. Instrumentas apima septynias psichosocialinės darbo aplinkos sritis:
1. Darbo reikalavimai – veiksniai, susiję su darbo krūviu, struktūra ir darbo aplinka;
2. Kontrolė – darbuotojo įtaka darbo atlikimui;
3. Vadovų parama – padrąsinimai, pagalba ir ištekliai, kuriuos teikia organizacija, tiesioginiai vadovai.
4. Kolegų parama – padrąsinimai, pagalba ir ištekliai, kuriuos teikia kolegos.
5. Santykiai – teigiamų santykių darbe skatinimas, kad būtų išvengta konfliktų ir nepageidaujamo elgesio.
6. Vaidmuo – darbuotojo savo vaidmens organizacijoje supratimas ir konfliktiško vaidmens nejautimas.
7. Pokyčiai – įvairaus masto pokyčių organizacijoje valdymas ir informavimas apie juos.
Klausimyną sudaro 35 uždaro tipo klausimai, kuriuose respondentas įvertina pateiktų teiginių tinkamumą sau pagal Likerto skalę, pasirinkęs vieną iš penkių atsakymo variantų: Niekada, Beveik niekada, Kartais, Beveik visada ir Visada. Analizuojant rezultatus vertinami įverčiai – jie svyruoja nuo 1 (nepakankama) iki 5 (siektina). Gauti atsakymai suvedami į rezultatų analizės instrumentą.
Rezultatų analizės instrumento generuoti rezultatai parodo pagrindines problemas psichosocialinėje darbo aplinkoje (pvz., darbo reikalavimai, kontrolė, parama ir t. t.). Šiame darbe analizuoti išvestiniai darbe patiriamo streso balai. Atsakymų balai buvo suskirstyti į 7–ias psichosocialinės darbo aplinkos sritis ir iš jų apskaičiuotos vidutinės kiekvienos srities reikšmės kiekvienam respondentui. 2 Priede pateikiamas klausimyno suskirstymas į psichosocialinės darbo aplinkos sritis.
Šis klausimynas yra skirtas naudoti nekomerciniais tikslais. Informacijos naudojimui taikoma Jungtinės Karalystės atviroji Vyriausybės licencija, viešai prieinama tinklalapyje:
http://www.nationalarchives.gov.uk/doc/open – government – licence/version/3/. Klausimynas bei jo naudojimo instrukcija yra viešai prieinami Higienos instituto tinklalapyje. Atskiro leidimo klausimyno naudojimui gauti nereikia.
Daugiamatis nuovargio inventorius (MFL – 20L) – išverstas ir adaptuotas Lietuvai profesoriaus Albino Stankaus. Jo raštiškas leidimas panaudoti klausimyną tyrimui yra gautas. MDL – 20L yra skirtas nuovargio matavimui ir apima šiuos aspektus: bendras nuovargis, fizinis nuovargis, protinis nuovargis, susilpnėjusi motyvacija ir susilpnėjusi veikla. Klausimyną sudaro 20 uždaro tipo klausimų, kuriuose respondentas įvertinta pateiktų teiginių tinkamumą sau pagal Likerto skalę, pasirinkęs vieną atsakymą iš penkių galimų variantų, kur pirmasis reiškia stipriausią sutikimą su išvardintu teiginiu – Taip, tai tiesa, o penktasis – stipriausią išvardinto teiginio paneigimą – Ne, tai netiesa. Daugiamatis nuovargio inventorius (MFL – 20L) sudarytas iš dviejų Olandijos mokslininko Dr. Lucas J. Tiesinga sukurtų originalių DUFS (nuovargio) ir DEFS (pastangų nuovargio) klausimynų. Ši priemonė buvo išbandyta su vėžiu sergančiais pacientais dėl psichometrinių ypatybių, psichologijos studentais, medicinos studentais, armijos rekrutais ir jaunais gydytojais (terapeutais). Naudojantis patvirtintų faktų analizėmis (LISREL’s nepamatuojami mažiausi kvadratiniai metodai), buvo nustatyta matavimo struktūra. Spėjamas penkių faktorių modelis pasirodė tinkantis duomenims visuose bandymuose (AGFIs > 0.93).
Daugiamačio nuovargio inventorius buvo sukurtas tam, kad būtų pasiektas savybių pastovumas.
Sugalvotas pagrįstumas buvo nustatytas po keleto palyginimų tarp grupių ir grupės viduje, tariant, kad nuovargio lygio skirtumai pagrįsti aplinkybių ir/ar veiklos lygio skirtumais. Ištirtos korealiacijos MFI – skalės su aiškiai matoma analogiška skale, matuojančia nuovargį pagrindė (0.22 < r < 0.78). Rezultatai, patvirtina MFI svarumą.
Originaliai sudaryti klausimai yra apie sociodemografinius rodiklius (6 klausimai), apie sveikatos būklę (2 klausimai), apie psichoemocinę būseną (2 klausimai), apie fizinį aktyvumą (4 klausimai).
Klausimynas anoniminis, sudarytas iš šešiasdešimt septynių uždarų ir trijų atvirų klausimų.
Klausimyno pradžioje yra preambulė, kurioje respondentas informuojamas apie tyrimą, jo anonimiškumą bei pildymo tvarką, nurodomas tyrėjo kontaktas. Prieš fizinio aktyvumo vertinimo klausimus yra fizinio aktyvumo sąvoką bei jo skirstymą paaiškinanti medžiaga.
Tyrimo duomenų šaltinis – sveikatos priežiūros specialistų užpildytos anoniminiai klausimynai.
