VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Ingrida Skrodenienė
Socialiniai ir pedagoginiai sveikatos vadybos veiksniai bendrojo lavinimo mokykloje
MAGISTRO DARBAS
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Prof. A. Zaborskis
KAUNAS 2006
TURINYS
Santrauka
Sutrumpinimų sąrašas ...3
1. Įvadas...4
2. Darbo tikslai ir uždaviniai ...6
3. Literatūros apžvalga ...7
3.1. Pagrindinės mokinių sveikatos problemos ir jų socialiniai bei pedagoginiai veiksniai. ...7
3.2. Psichotropinių medžiagų vartojimas ...9
3.3. Socialinės sąlygos ir vaikų problemų sprendimų įgyvendinimas...20
3.3.1. Socialinės pagalbos ir socialinio darbo sistema ir ypatumai...20
3.3.2. Įgyvendinamų programų apžvalga ...21
3.3.3. Bendrojo lavinimo mokyklos socialinio pedagogo veiklos kryptys ...21
3.3.4. Socialinio pedagogo darbas užsienio šalių mokyklose ...24
4. Tyrimo metodika ...26
4.1. Tyrimo populiacija ...26
4.2. Tyrimo eiga. ...26
4.3. Tyrimo etikos principų užtikrinimas ...27
4.4. Anketos charakteristika ...27
4.5. Duomenų analizė ...28
4.6. Rezultatai ir jų aptarimas...29
4.7. Profilaktikos programos įgyvendinimas...41
4.8. Rezultatų aptarimas ...42
5. Išvados ...44
6. Rekomendacijos...45
Literatūros sąrašas ...47
Sutrumpinimų sąrašas
1. PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija
2. PSO/ EURO - Pasaulinė Sveikatos Organizacija 3. LR – Lietuvos Respublika
4. ŠMM – LR švietimo ir mokslo ministerija 5. SAM – LR Sveikatos apsaugos ministerija 6. ES – Europos Sąjunga
7. Soc.ped. – Socialinė pedagogė
8. ESPAD –Tarptautinis moksleivių alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo tyrimo projektas 9. HBSC – Moksleivių gyvensena 10. Kt. – Kita, kiti 11. Pav. –Paveikslas 12. T.T. – Taip toliau 13. Pvz. – Pavyzdžiui 14. Proc. – Procentai
15. X – Chi- kvadrato kriterijaus reikšmė 16. P – Statistinis patikimumas
1. ĮVADAS
Atkuriant nepriklausomybę, keičiantis Lietuvos socialiniam – politiniam gyvenimui, socialinę sferą lydėjo pirmosios socialinės nesėkmės skaudžiausiai palietusios šeimą ir joje augančius vaikus. Nedarbas paskatino asocialių šeimų skaičiaus didėjimą, šeimų degradaciją ir valkataujančių vaikų daugėjimą. Tėvų nedarbas ir įvairių svaiginamųjų medžiagų, dažniausiai alkoholio, vartojimas, mažos darbo pajamos, vaikų nepriežiūra yra pagrindiniai vaikų skurdo veiksniai. Nepilnamečiai neaprūpinti maisto ir kitais ištekliais, kurie reikalingi gyvybei palaikyti, jie neturi galimybių gauti socialinių įgūdžių, kurie bus būtini tolimesniame gyvenime.
Didelis jaunimo nedarbas, ženklus jaunų žmonių įsijungimas į kriminalines veiklas, žalinga priklausomybė brangiai apseina ne tik ekonomine, bet ir socialine prasme. Neturintys užimtumo mokiniai lengvai pasiduoda socialinėms veikloms, dėl to didėja socialinė įtampa: nusikalstamumas, padaugėja rizikos grupės vaikų.
Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. Nr. IX – 1569 buvo patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos Koncepcija. Ja siekiama, kad sprendžiant problemas, su kuriomis susiduria vaikai ir jų šeimos, būtų plėtojamos įvairių sričių paslaugos. Skatinamas tarpžinybinis bendradarbiavimas, lėšų kooperavimas, pasitelkimas įvairių rūšių specialistų.
Mokykloje vaikai ir paaugliai praleidžia nemažai laiko, todėl mokykla daro didelę įtaką jauno žmogaus vystymuisi [18]. Čia, neatsiejamai nuo šeimos, vystosi individualūs ir socialiniai vaiko gebėjimai, pasaulio supratimas. Pastaruoju metu vis labiau pažymima didžiulė mokyklos įtaka jauno žmogaus socialiniam bei emociniam vystymuisi ( Resnick et al., 1993; Ruddi et al., 1993).
Šiandien aktualu mokyklose įgyvendinti moksleivių sveikatos priežiūrą, kuri leistų visiems vaikams gauti kvalifikuotas sveikatos priežiūros paslaugas. Tai sudarytų galimybę vaikams ugdymo proceso eigoje išsaugoti ir sustiprinti sveikatą. Mokyklose neatsiejamai nuo šeimos formuojami jauno žmogaus sveikos gyvensenos įgūdžiai ir sveikatos socialinės vertybės, padėsiančios siekti sveiko ir kokybiško gyvenimo. Taigi mokykla turi būti ta vieta, kurioje būtų sudarytos saugios ir sveikos aplinkos sąlygos, įgyjami higienos ir sveikos gyvensenos įgūdžiai, ugdomas poreikis rūpintis savo sveikata.
Sparčiai kintančioje visuomenėje kyla nauji iššūkiai (socialinis apleistumas, smurtas, savižudybės, narkotinių medžiagų vartojimas, didėjančios psichinės sveikatos problemos), į kurias sveikatos, socialinės ir psichologinės priežiūros tarnybos turi adekvačiai reaguoti.
Šiuolaikinė visuomenės sveikatos samprata išplečia siaurą biomedicininį sveikatos priežiūros modelį, formuoja naujus moksleivių sveikatos priežiūros uždavinius, kuriuos galėtų įvykdyti tinkamai reformuotos mokyklų sveikatos priežiūros tarnybos ir tikslingai parengti specialistai.
Pastaruoju metu vykstant Lietuvoje švietimo reformai, gerąja linkme keičiasi mokyklos administracijos požiūris. Tai leidžia įvertinti moksleivių sveikatos, socialines problemas ir tuo pačiu numatyti sveikatos paslaugų poreikį. Į paslaugų kokybę yra įtraukiami ir mokyklų socialiniai pedagogai. Rengiant sveikatos ir ugdymo programas mokyklai, tyrimai turi didelę reikšmę.
Vis labiau yra teigiama, jog mokinių elgesys, socialinės problemos, sveikatos ugdymas, santykiai su bendraklasiais ir mokytojais, tėvų pagalba mokantis, prioritetu laiko mokyklos aplinkos veiksnius.
Magistro darbe nagrinėjama socialiniai – pedagoginiai sveikatos vadybos veiksniai bendrojo lavinimo mokykloje. Tyrimo metu bus puiki galimybė nustatyti probleminių šeimų skaičių ir atlikti pedagoginį ir socialinį rodiklių palyginamąją analizę tarp Julijanavos ir J. Dobkevičiaus mokyklų. Bus įvertinti mokinių elgesio rizikos veiksniai. Atliktų tyrimų pagalba bus bandoma analizuoti esama padėtis, socialinio pedagogo galimybės stiprinti mokinių sveikatą, bus pateikiamos išvados ir ieškoma būdų bendros veiklos tobulėjimui. Darbo struktūrą sudaro keturios dalys, rekomendacijos, išvados.
2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
DARBO TIKSLAS:
Ištirti socialinius ir pedagoginius veiksnius, turinčius įtakos moksleivių sveikatai, ir pasiūlyti socialinio pedagogo veiklos modelį stiprinant moksleivių sveikatą Kauno miesto Julijanavos ir J. Dobkevičiaus vidurinių mokyklų atveju.
UŽDAVINIAI:
1. Nustatyti probleminių šeimų skaičių ir atlikti jų pedagoginių ir socialinių rodiklių palyginamąją analizę.
2. Įvertinti moksleivio elgesio rizikos grupes (rūkymas, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, bėgimas iš pamokų).
3. Ištirti ryšį tarp šeimos, mokyklos ir probleminio mokinio elgesio veiksnių. 4. Išanalizuoti socialinio pedagogo veiklos galimybes stiprinant mokinių sveikatą.
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Pagrindinės mokinių sveikatos problemos ir jų socialiniai bei
pedagoginiai veiksniai
Vienas reikšmingiausių visuomenės tobulumo požymių yra jos atsakingas požiūris į žmogaus vaikystę ir brendimo laikotarpį. Teikiamos socialinės, sveikatos priežiūros slaugos turėtų atitikti šiuolaikinius vaikų sveikatos, socialinius poreikius, formuoti sveikos gyvensenos nuostatas ir gerinti gyvenimo kokybę. Nurodoma, kad vaikai ir paaugliai turi įgyti geresnius gyvenimo įgūdžius sumažintas jaunų žmonių, vartojančių narkotikus, tabaką, alkoholį skaičius. Be to, turi būti suteikiamos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos, užtikrinančios visapusišką paramą vaikams ir jų šeimoms atsižvelgiant į jų sveikatos poreikius bei socialines ekonomines sąlygas.
– Vaikai ir paaugliai turi įgyti geresnius gyvenimo įgūdžius ir galimybę reguliuoti savo sveikatą.
– Jaunų žmonių mirtingumas ir negalia, kurią lėmė smurtas, nelaimingi atsitikimai turi sumažėti mažiausiai 50 proc.
– Turi būti sumažintas jaunų žmonių, vartojančių narkotikus, tabaką, alkoholį skaičius.
Lietuvoje, kaip ir daugumoje pasaulio valstybių, vaikų teisės įteisintos teisiniais dokumentais (Vaikų teisių įstatymas ) [19], jų teisėti interesai įtvirtinti tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygiu. Lietuva, kaip ir kitos valstybės dalyvės, pripažįsta vaiko teisę į “aukščiausią sveikatos standartą”,“gyventi ir sveikai vystytis”, “vaiko interesų prioritetiškumą”, teisę “naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis”.
Tarptautinis PSO “Moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimas” pateikė daug duomenų, įrodančių moksleivių sveikatos ir elgsenos problemų, turinčių įtakos mokymuisi, ryšį. Pažymima didžiulė psichosocialinės mokyklos aplinkos įtaka jauno žmogaus savijautai, sveikatai, socialiniam bei emociniam vystymuisi. Tyrimai rodo, kad yra tamprus ryšys tarp blogos sveikatos ir mokymosi
rezultatų, prasto lankomumo, nepavyzdingo elgesio, žemo savęs vertinimo ir silpnos savikontrolės.
Geri pasiekimai moksle susiję su gera sveikata ir socialine aplinka [2].
veiksnių: šeima, bendraamžiai, žiniasklaida, sveikatos priežiūros institucijos. Daugelis vaikų lanko ugdymo įstaigas ir jose praleidžia trečdalį paros, todėl labai svarbu, kad čia jiems būtų sudarytos saugios ir sveikos sąlygos augti ir vystytis, įgyjami higienos ir sveikos gyvensenos įgūdžiai, ugdomi socialiniai poreikiai rūpintis savo sveikata. Šiandieninė švietimo ir sveikatos politika formuoja naujus moksleivių sveikatos priežiūros uždavinius, kuriuos galėtų atlikti šiam darbui mokyklos socialiniai pedagogai, bendruomenės slaugytojai. Mokykloje vaikams bus teikiamos ne tik asmens, bet ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos [5]. Ugdys moksleivių sveikos gyvensenos ir socialinius gebėjimus, asmens higienos įgūdžius. Prižiūrės mokymosi aplinką ir sąlygas, rūpinsis mokinių pervargimo profilaktika, fizinio, psichologinio, seksualinio smurto prevencija. Prižiūrės mokinių maitinimo organizavimą, skatins sveiką mitybą bei mitybos įgūdžių formavimą. Analizuos mokinių socialinius įgūdžius, sveikatinimo programas.
Taigi šiuolaikinėmis sąlygomis moksleivių socialinis ugdymas yra labai aktualus. Moksleivių socialinis ugdymas yra labai aktualus lygis gausėjantis socialiai remtinų šeimų skaičius, nedarbas, pažeidinėjamos vaikų teisės, poilsio stovyklų mažėjimas, kriminogeninė situacija ir t.t.
Dėl šių išvardintų problemų ypač reikšminga tampa ugdomoji veikla netik šeimoje, bet ir mokykloje. Ją realizuoja mokyklose socialiniai pedagogai. Ilgą laiką pedagogų grupės stengėsi kuo labiau paveikti mokinius mokyklos viduje, tačiau jų socialinė aplinka už mokyklos sienų nebuvo reikiamai vertinama. Mokykla negali nusišalinti nuo socialinės- pedagoginės paramos vaikui ir jų šeimai. Mokykla pašaukta ugdyti dorą, socialiai aktyvų vaiką. Didžiausią dėmesį socialiniai pedagogai bendrojo lavinimo mokyklose turėtų skirti delinkventiškų , asocialių šeimų, socialinei reabilitacijai.
Vaikas – į visuomenę einantis žmogus. Mokykloje, kaip ir visuomenėje išryškėja nemažai problemų. Visos problemos yra glaudžiai susijusios su socialine aplinka.. Pastaraisiais metais visuomenėje vykstantys žymūs socialiniai pokyčiai, plintantys nauji rizikos veiksniai ( narkomanija, alkoholizmas, rūkymas, neigiami santykiai su bendraamžiais, tėvų ir vaikų bendravimo nebūvimas) neaplenkia ir bendrojo lavinimo mokyklų. Tai nėra vieninteliai negatyvūs pokyčiai, egzistuojantys mokyklos aplinkoje. Dažnai mes net nesusimąstome, kad jaunas žmogus labai sunkiai pakelia psichologines traumas, patiriamas neformalių santykių metu. [ 11]
Mokiniai jau yra susipažinę su įvairiomis žalingomis medžiagomis ir nepaisant visos informacijos apie jų teikiamą žalą, dažniau ar rečiau jas vartoja. Žalingų įpročių atsiradimą
sąlygoja daugelis priežasčių: bendraamžių įtaka, norėdami nusiraminti, sumažinti stresą, įtampa, skausmas, neigiami santykiai su tėvais ar mokytojais.
3. 2. Psichotropinių medžiagų vartojimas
RūkymasRūkymas – lėta savižudybė. Jei surūkęs cigaretę žmogus po valandos ar kitą dieną pasimirtų, niekas nerūkytų, bet kai numirštama po keliolikos ar keliasdešimt metų, norima paneigti, kad ne nuo jos numirė, kad čia kaltas užterštas oras, maistas, nervai ar dar kažkas.
Rūkymas – tai narkomanija. Nikotinas esantis tabako dūmuose, yra narkotikas. Jis yra silpnesnis už opijų, ar kitus sintetinius narkotikus.
Mokinių rūkymas yra labai paplitęs Europos šalyse. Aukščiausius rūkymo paplitimo rodiklius 1995 m. pateikė Farerų salų tyrinėtojai. Šiose salose beveik visi mokiniai yra rūkę kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu. Tris ketvirtadalius rūkančių mokinių nurodė Suomija, Islandija, Airija, Švedija, mažiausiai rūkė Portugalijos, Slovakijos, Maltos, Kipro Moksleiviai.[ 26].
Rūkymas yra viena priklausomybės rūšių, kurio tolesnį plitimą Lietuvos mokyklose neabejotinai patvirtina net du tarptautiniai tyrimai (HBSC ir ESPAD). HBSC tyrimo duomenimis, 1994–2002 m. nors kartą per pastarąjį mėnesį rūkusių 11–15 metų paauglių skaičius statistiškai reikšmingai didėjo: berniukų nuo 11 iki 24 proc.; mergaičių nuo 4 iki 15 proc. Ypač spartus rūkymo dažnio augimas pastebėtas penkiolikmečių paauglių grupėje: berniukų – nuo 23 iki 47 proc.; mergaičių – nuo 8 iki 30 proc. ESPAD tyrimo duomenimis, šešiolikmečių paauglių rūkimo dažnio augimas 1995–2003 m. buvo: berniukų – nuo 34 iki 49 proc.; mergaičių – nuo 18 iki 33 proc. Pastaruoju metu, kaip rodo abiejų tyrimų duomenys, bent kartą gyvenime bandę rūkyti pripažįsta 88 proc. 15–16 metų amžiaus berniukų ir 73 proc. mergaičių. Kaip ir visoje Rytų Europoje pagal lyčių pasiskirstymą – daugiau rūko berniukai nei mergaitės. Tuo tarpu Šiaurės bei Vakarų Europos šalyse daugiau merginų nei vaikinų buvo rūkę [14].
Lietuva pasirašė bei ratifikavo Tarptautinę tabako kontrolės pagrindų konvenciją. Tačiau nemažėjantis rūkančių vaikų ir paauglių skaičius rodo, kad šių priemonių nepakanka. Iki šiol nepakankamai finansuojama Valstybinė tabako kontrolės programa, priimami politiniai sprendimai, liberalizuojantys tabako kontrolę. Labai blogai įgyvendinamos LR
Tabako kontrolės įstatymo nuostatos dėl draudimo rūkyti sveikatos priežiūros bei ugdymo įstaigose. Išlieka tabako gaminių:
• Reklama pardavimo vietose;
• Praktiškai nesukurta pagalbos metantiems rūkyti sistema;
• Tabako pramonė, pasinaudodama NVO bei valstybinių institucijų naivumu vykdė savo, klaidinančias jaunimo rūkymo profilaktikos programas, tokiu būdu susikurdama sau palankią aplinką aukšto lygio politiniam lobizmui
• Prekybos įstaigose iki šiol klesti prekyba tabako gaminiais nepilnamečiams.
Alkoholis
Alkoholis yra narkotikas, vaistas, kuris keičia organų veiklą. Tai kad jis masiškai vartojamas, visiškai nereiškia, kad jis nėra pavojingas.
Psichotropinių medžiagų plitimą lemia rikos dėsniai. Narkotikai – ne tik narkomanija; tai nešvarūs pinigai, prostitucija, ginklai, prekyba žmonėmis ir t.t. [ 22 ].
Yra keturios alkoholio vartojimo stadijos:
1. Bandymas - paaugliai dažnai eksperimentuoja su alkoholiu. Jie mokosi, kaip alkoholiu pagerinti nuotaiką. Kartais jiems būna gera, tačiau neretai būna ir bloga. Neigiami pojūčiai mokinius gali atbaidyti nuo alkoholio.
2. Reguliarus vartojimas – tai tie kurie reguliariai geria.
3. Įsitraukimas – tai kai paaugliai pradeda gerti, norėdami atsikratyti arba sumažinti blogus pojūčius. Jie bando ieškoti pasiteisinimų dėl ko jie tai daro.
4. Fiziologinis priklausomumas – šioje stadijoje prarandama kontrolė. Bet svarbiausia šios stadijos požymis yra tas, kad niekas negali prognozuoti, kiek ilgai toks asmuo gers ir kiek alkoholio bus išgerta.
Abiejų, HBSC ir ESPAD, tyrimų duomenimis, vartojančių alkoholinius gėrimus (alų, vyną, degtinę ir kt.) ir patiriančių jų svaiginantį poveikį paauglių skaičius pastaruoju dešimtmečiu sparčiai didėja.
2002 m. apklausiant 11–15 metų amžiaus moksleivius pagal HBSC tyrimo programą, 13 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių atsakė, kad bent kartą per savaitę vartoja alkoholinius gėrimus (1994 m. 9,4 proc. berniukų ir 4,2 proc. mergaičių). Tiriamuoju laikotarpiu (1994– 2002 m.) tris kartus išaugo moksleivių, patyrusių svaigulį nuo alkoholio du ir daugiau kartų . Vyresni moksleiviai alkoholinius gėrimus vartoja dažniau negu jaunesni. Bent kartą per savaitę juos vartoja 27 proc. penkiolikmečių berniukų ir 13 proc. mergaičių. Tik 12 proc.
penkiolikmečių teigia, jog niekada nėra gėrę alkoholinių gėrimų
ESPAD apklausa atskleidė, kad blaivybė tarp 15-16 metų moksleivių Lietuvoje nėra populiari; Abstinentų skaičius Lietuvoje buvo vienas mažiausių iš 30 Europos šalių. Per tyrimų laikotarpį Lietuvoje sistemingai mažėja moksleivių, kurie buvo vartoję alkoholį vos keletą kartų, ir daugėja moksleivių, kurie vartojo alkoholį keliolika ir daugiau kartų. Pastaruoju metu beveik pusė berniukų ir trečdalis mergaičių nurodė gėrę alkoholinių gėrimų 40 ir daugiau kartų. Paauglystėje tai jau pavojinga elgsena ir gresia priklausomybės išsivystymu [14].
Plintantis jaunimo potraukis vartoti alkoholį tampa vis aktualesne problema neatsitiktinai. Valstybė nevykdo prisiimtų įsipareigojimų kontroliuoti alkoholio vartojimą, grubiai ignoruojamos valstybinės alkoholio kontrolės programos bei alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos. Alkoholio pramonė dalyvauja beveik visuose valstybėje vykstančiuose renginiuose kaip pagrindinė rėmėja. Puikiai žinoma, jog vaikai mokosi stebėdami suaugusiųjų elgesį. Tačiau tai nepaisoma vykdant alkoholio vartojimo profilaktiką, nes parduotuvėse iki šiol apstu “vaikiško nealkoholinio šampano”.
Alkoholio vartojimui daugiausia įtakos turi šeima ir mokykla: tėvų ir mokyklų pasirengimas psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijai, jų požiūri į priklausomybę sukeliančias medžiagas
[16]. Dar labai svarbu, kuo daugiau dėmesio skirti į mokyklinės aplinkos psichosocialinius veiksnius, bei tėvams sudaryti galimybes aktyviau dalyvauti mokyklos veikloj, sveikatos ugdymo procese.
Narkotikai
Narkotikai – organinės ir neorganinės kilmės medžiagos, veikiančios psichiką ir keičiančios organizmo būseną: nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius ir kt., bei sukeliančios psichinę ir fizinę priklausomybę [10,22].
Narkomanija - liga, pasireiškianti potraukiu nuolat vartoti narkotikus. Tai graikų kilmės žodis „narke“ – suakmenėjimas, „manija“ – beprotybė, aistra, kai sutrinka žmogaus psichinė ir fizinė būklė [22].
Šiandien į narkotikus tiesia ranką vis jaunesni vaikai. S. B. Belogurov teigia: „egzistuoja dvi pagrindinės narkomanijos atsiradimo priežasčių grupės: a) Su asmenybe susiję išskirtiniai žmogaus psichikos bruožai, kuriuos daugiausia suformavo Namai, mokykla ir
bendraamžių grupės; b) Išorės veiksniai, kaip draugų įtaka, narkomanijos mada, smalsumas, gyvenimo sunkumai ir kt.“
Analizuojant literatūrą įvairūs autoriai veiksnius darančius įtaką narkotikų vartojimui siūlo išskirti į tris grupes: [8]
1. Individo įtaka asmenybei – charakteris, savigarba, mąstymas, jausmai, bendravimo įgūdžiai, gebėjimas spręsti problemas, požiūris, genetika.
2. Socialinė įtaka asmenybei – tėvų nuostata, nevartoti alkoholio ir narkotikų, tėvų pasirengimas prevencijai, visuomenės požiūris į narkotines medžiagas ir alkoholį, jų politiką mokykloje, vietos įstatymų vykdymas.
3. Aplinkos įtaka asmenybei – alkoholio ir narkotikų kainos, įstatymai bei jų įgyvendinimas, visuomenės tradicijos, narkotikus reklamuojanti muzika, dainos, amžiaus cenzo laikymas pardavinėjant psichotropines medžiagas, narkotikų ir alkoholio žalos tema žiniasklaidoje, nedarbas, pardavimo reklama.
Kaip nurodoma kito tarptautinio moksleivių gyvensenos tyrimo – ESPAD – ataskaitoje, nuo 1995 m. iki 2003 m. vartojusių bet kuriuos nelegalius narkotikus 15-16 metų amžiaus paauglių proporcija mūsų šalyje išaugo apie penkis kartus: berniukų – nuo 3,4 iki 20,7 proc., mergaičių – nuo 2,7 proc. iki 10,5 proc.
Mokslininkų nuomone, kai daugiau nei 10 proc. tam tikros populiacijos vartoja narkotikus, jau yra problema ir grėsmė tos populiacijos saugumui. Todėl galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje iškilo paauglių narkotikų vartojimo problema ir tai gresia klasės, mokyklos, regiono, šalies moksleivių saugumui.
Gydant mokinius narkomanus, svarbūs trys veiksniai:
1. SOCIALINĖ PARAMA. Čia kalbama apie tėvų, draugų ir kitų reikšmingų žmonių įtaką siekiant, kad vaikas sugebėtų išlaikyti nrkotikų nevartojimo motyvaciją. Svarbu, kad jis būtų tokioje aplinkoje, kurioje matytų žmonių, pasiekiančių savo tikslus ir nevartojančių narkotikų.
2. ĮVEIKIMO ĮGŪDŽIAI – tai elgesio ir kognityvios strategijos, kurios būtinos ugdyti tokiems sugebėjimams kaip savikontrolė, susilaikymas nuo narkotikų, gebėjimas rasti jų pakaitalų bei atpažinti situacijas, kurio sukelia nevaldomą norą vartoti narkotikus, tokių situacijų vengimas.
3. KOGNYTIVUSIS PERSTRUKTŪRAVIMAS – svarbu keisti nuostatas bei psicholigines būsenas, kuriuose yra svarbios narkotikų vartojomo priežastys. Svarbiausių dalykų yra paauglio mokymas stebėti save mąstant ir pačiam taisyti
savo mąstymo klaidas, kuriose yra minėtų neigiamų tarpinių būsenų ir nuostatų pamatas.
Elgesio ir emocijų formos ir sutrikimai
Emocinį išnaudojimą skatinančios elgesio formos:
• baudimas už pozityvų elgesį, pvz. už šypsojimąsi, judrumą, ir manipuliavimą daiktais;
• elgesys dėl kurio trukdomas tėvo (motinos) – vaiko pritapimas; • veiksmai, dėl kurių mažėja vaiko savigarba;
• tėvų veiksmai, dėl kurių vaikas baudžiamas už bendravimo sugebėjimus, pvz. už šliejimąsi prie kitų žmonių.
Vaikų elgesio ir emocijų sutrikimus gali sukelti:
• tėvai dažnai sako, nejaučiantys, kad vaikas priklauso jiems;
• mažiau džiaugiasi kūdikiu, mažiau įsitikinę kad vaiką galima mylėti;
• mažiau laiko praleidžia bendraudami su vaikais, ( nepaima vaiko ant rankų, nepasodina ant kelių, nesišypso jiems, nebendrauja ir t. t.)
• mažiau rodo meilės jiems;
• jei skiria jiems laiko tai daugiau iš reikalo, o ne iš meilės; • geriau sutaria su kitais vaikais, o ne su šituo;
• bando dėmesį kompensuoti materialiniais dalykais.
Į visuomenės akiratį dažniausiai pakliūva vaikai, fizinio, seksualinio ar emocinio išnaudojimo aukos, kuriems skiriama globa, kurių tėvai nesugeba ar nenori jais rūpintis. Tai vaikai iš įvairių socialinių sluoksnių, jie gali būti bet kokios tautybės ar kultūros. Tie vaikai gali turėti fizinę negalią ar mokymosi sunkumų.
Tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis, 2002 m. apie 40 proc. moksleivių teigė, kad kiti moksleiviai mokykloje iš jų dažnai (2–3 kartus per mėnesį ir dažniau) tyčiojasi. Tiek pat moksleivių prisipažįsta, jog ir jie patys dažnai tyčiojasi iš kitų. Nors tokių atvejų mūsų mokyklose po truputį mažėja, tačiau, palyginti su kitomis šalimis, šis rodiklis jau daugelį metų yra didžiausias tarp kitų tyrime dalyvaujančių šalių. Galbūt dėl to visiškai nesijaučia saugūs mokykloje 13 proc. moksleivių
Pagalba augantiems skurdo sąlygomis
Skurdo samprata ir jo matavimas gana išsamiai apibūdinama skurdo mažinimo Lietuvoje strategijoje: „Skurdas yra alkis ir neturėjimas pastogės. Skurdas, kai laiku nesuteikiama gydytojo pagalba sergant. Skurdas yra neturėti galimybės lankyti mokyklos, nemokėti skaityti, nesugebėti sklandžiai kalbėti. Skurdas yra neturėti darbo. Skurdas – baimė dėl ateities. Skurdas yra bejėgiškumas, laisvės ir atstovavimo neturėjimas. Skurdas – žmogiškosios esmės paminimas. Skurdas riboja žmogaus galimybes gyventi tinkamomis sąlygomis, laisvėje, sveikai ir kūrybingai [8].
Lietuvoje ypač opi šeimų su vaikais skurdo problema.
Atlikti tyrimai rodo, kad skurdo lygis priklauso nuo vaikų skaičiaus šeimoje. Informaciniame biuletenyje pažymima, kad 2001 m. tarp namų ūkių, auginančių tik vieną vaiką iki 18 metų, skurdo lygis buvo 15,2 proc., du vaikus – 17,2 proc., tuo tarpu tarp auginančių tris ir daugiau vaikų - 32,5 proc. Iš to galime daryti išvadą, kad daugiavaikės šeimos patiria intensyviausią skurdą ir turi didžiausią galimybę patekti į skurstančių gretas.
Vaikų tiesių konvencijos 27 straipsnis teigia, kiekvienas vaikas turi teisę į tokį pragyvenimo lygį, kuris užtikrintų jo fizinį, dvasinį, protinį, dorovinį ir socialinį vystymąsi. Tai turi užtikrinti jo tėvai, o valstybė privalo pasirūpinti, kad tai būtų įvykdyta (Vaiko teisių konvencija,2001: 17), [ 19].
Toliau yra pastebima, kad „skurdas ardo pačias vaikų vystymosi šaknis, jų besivystantį protą ir organizmą. Jis gali suardyti vaiko vystymąsi dar jam tebeesant motinos įsčiose. Skurdas lengvai persiduodantis kaip „palikimas“. Skurdas – tai ir diskriminacijos priežastis, ir pasekmė. Neturtingos šeimos negali pakankamai skirti lėšų vaikų gydymui, mokyklai, taip atima iš vaikų geresnės ateities viltį. Viso to vaikai gali netekti, jei jie gyvena tolimose kaimo vietovėse, yra iš pabėgėlių šeimų ar priklauso etninėms mažumoms. Skurdas gimdo masinį nuskriaustumą“. (Programa „Nepalik vaiko nuošalyje“).
Koks gi skurdo poveikis vaikams?
• Vaikai iki 18 metų 2000 m. sudarė 26 proc. visų gyventojų, tačiau net 31 proc. iš jų buvo skurstantys.
• Daugiau nei 20 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų gyveno skurde.
• Jaunimas ir vaikai skursta daug dažniau nei kitos gyventojų amžiaus grupės (programa „Nepalikit vaiko nuošalyje“).
Išsilavinimas – pagrindinis ginklas kovoje su skurdu. Taigi kovojant ne tik prieš skurdą, bet ir prieš socialinę atskirtį svarbus vaidmuo tenka švietimui. Tik įgijęs kokybišką
išsimokslinimą, profesiją žmogus gali konkuruoti darbo rinkoje, dirbti ir užsidirbti. Būtina sudaryti sąlygas visiems vaikams ir jaunimui įgyti ne tik kokybišką privalomą išsilavinimą, bet ir siekti aukštesnio lygio išsilavinimo, įgyti konkurentabilią darbo rinkoje profesiją ir nuolat tobulintis.
Lenkijoje nuolat didėja nedarbo lygis, mažinamos darbo vietos, trūksta vietų visuomenės pagalbos namuose, vaikų namų auklėtiniams neskiriamos gyvenamos vietos, o visa tai veda prie skurdo, alkoholizmo, nusikaltimų, šeimų iširimo bei nepakankamos pagalbos ir globos trukumas iš jiems artimiausių žmonių. Skurdo problemą nemažai tyrinėjo garsi lenkų mokslininkė Anna Duracz - Walczak. Autorė savo straipsnyje „Benamystės ir skurdo problemos iš esmės“ teigia, kad net 80 proc. benamių yra vyrai Ji nurodo, kad moterys tampa benamėmis išėjusios iš namų dėl šeiminių konfliktų, besilaukiančios, iš rizikos grupės šeimų, o juk dažnai jos turi ir nepilnamečių vaikų. Autorės teigimu, dažniausiai jaunimas iš vaikų namų tampa benamiais. [8].
Lenkijoje beveik 16 proc. šeimų gyveną ties visiško skurdo riba, iš to galima padaryti išvadą, kad šiose šeimose badaujama. Kitų pajamos yra tokios mažos, kad jie negali užtikrinti visų reikiamų šeimai išteklių, o tai reiškia, kad apie 1 500 000 vaikams gresia neprivalgymas, nepakankamai bus pasirūpinta jų psichiniu ir fiziniu vystymusi (Diagnoza społeczna 2000, 2001). Šie vaikai gyvena bedarbių šeimose, kuriuos dažnai yra nepilnos (25 % vaikų gyvena tik su mamomis), daugumai gresia kultūrinė degradacija. 172 tūkstančiai vaikų yra prižiūrimi per šeiminius teismus (1,8 % visų nuo 0 iki 17 metų vaikų), kur dėl sistemos trūkumo sprendžiant vaikų bylas, jie yra atimami iš šeimų, kuriose pastebimos ypač didelės krizės, neprižiūrėti vaikai, skurdas, alkoholizmas, tėvų nusikaltimai.
Vaikai iš šeimų, neišgalinčių apsirūpinti, nes tėvai piktnaudžiauja alkoholiu. Šie žmonės dažnai yra bedarbiai, gyvena sunkiomis ekonominėmis sąlygomis. Dėl nepakankamai gerai sukurto išorinės prevencijos mechanizmo šiose šeimose baisi čia gyvenančių vaikų situacija. Pagalba vaikams suteikiama tik tada, kai jie pradeda lankyti mokyklą. Tokia pavėluota intervencija lemia, kad valstybė prievarta atima iš šeimų vaikus. Dalyje šeimų tėvai pakankami aprūpina vaikus finansiškai, tačiau šiems trūksta žmogiško bendravimo, emocinės, auklėjamosios bei kitokios ne finansinės paramos.
Lenkijoje nedarbo lygis yra didesnis negu Lietuvoje, todėl ten žymiai daugiau vaikų gyvena ties visiško skurdo riba.
1. Kad vaikas normaliai vystytųsi, tam turi būti sudarytos palankios materialinės ir dvasinės sąlygos.
2. Alkaną vaiką reikia pamaitinti; sergančiam, išsigandusiam vaikui reikia padėti; teisės pažeidėją reikia perauklėti; našlaitį bei benamį reikia priglausti ir jam padėti.
3. Nelaimės atveju pirmiausia reikia padėti vaikui.
4. Reikia sudaryti sąlygas, kad vaikas užsidirbtų pragyvenimui, reikia ginti jį nuo bet kokių išnaudojimo formų.
5. Auklėjant vaiką reikia prisiminti, kad jo gabumai turi būti vystomi tėvynainių labui. Europos žmogaus teisių komisija bei Europos Sąjunga aktyviai sprendžia smurto prieš vaikus problemas. Šios įtakingos institucijos pasmerkė fizinių bausmių vaikams taikymo praktiką mokymo įstaigose ir šeimose.
Apsvarsčiusi mokinių ir jų tėvų iš Jungtinės Karalystės peticiją dėl fizinių bausmių taikymo vaikams mokyklose, komisija priėmė atitinkamą sprendimą, kurį įgyvendinant visose šalies valstybinėse mokymo įstaigose 1987 m. buvo uždrausta taikyti vaikams bet kokias fizines bausmes.
Europos teismas, 1978 m. išnagrinėjęs Tyler iškeltą bylą prieš Jungtinę Karalystę, nusprendė, kad jaunuolio išplakimas pažeidė Europos konvencijos 3 straipsnį, kuriame draudžiamas „nežmoniškas arba žeminantis elgesys arba baudimas”.
Kalbant apie fizinių bausmių taikymo vaikams problemas nelieka nuošalyje ir Europos Bendrija. 1987 m. Europos Tarybos ministrų komitetas, spręsdamas prievartos šeimoje mažinimo problemas, pasiūlė valstybėms „peržiūrėti savo įstatymus, leidžiančius bausti vaikus, ir padaryti taip, kad bausmių taikymas būtų apribotas arba visiškai uždraustas, nors tokio draudimo pažeidimo atveju nebūtinai turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė“.
Lietuvoje ir Lenkijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vaiko mušimas yra įprastas reiškinys. Nuo seno čia vyrauja nuomonė, kad „be rykštes ir diržo neužaugs geras žmogus“, kad „vienas muštas vertas dešimties nemuštų“ ir pan. Todėl tėvai, nesusimąstydami apie vaiko mušimo prasmę ir pasekmes, pliekia jį už menkiausius nusižengimus, dažnai be jokio pagrindo. Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijos „Gebėkit vaikus“ iniciatyva 1998 m. atlikta apklausa parodė, kad beveik pusė 10 - 14 metų apklaustų vaiku diržu „skatinami“ geriau mokytis, nemeluoti, neprieštarauti tėvams.
Ypač dažnai nuo fizinių bausmių ir kitokio smurto kenčia nedarnių arba vadinamųjų asocialių (alkoholikų, narkomanų ir kt.) šeimų vaikai. Kad tokių šeimų vaikai būtų apsaugoti nuo smurto, iš jų tėvų turėtų būti atimtos tėvystės teisės, o vaikai atiduoti valstybinių ar privačių institucijų globai bei auklėjimui. Tai vienintelis teisėtas ir įmanomas sprendimo būdas. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad negerai atplėšti vaiką nuo jo šeimos, nes tai kenkia vaiko ugdymui. Tuo tarpu Lietuvoje nebuvo ir iki šiol nėra įstatymų, įteisinančių visuomeninę
rūpybą ir kitokius nedarnių (asocialių) šeimų vaikų apsaugos nuo nepriežiūros ir fizinio smurto būdus. Tyrimo „Valstybinių institucijų vaidmuo siekiant užkirsti kelią vaikų prievartai“ duomenys parodė, kad didžiausią fizinę prievartą berniukai patiria iš Jungtinių Tautų Vaiko komiteto išvadose reiškiamas susirūpinamas dėl šeimose ir institucijose plačiai paplitusių fizinių bausmių vaikams, o pati visuomenė toleruoja kūno bausmes vaikų atžvilgiu. Komitetas reiškia susirūpinimą ir dėl to, kad nėra pakankamos informacijos šia tema. Vadovaudamasis Konvencijos 19, 28 (2) ir 37 straipsniais ragina imtis teisinių priemonių, kad būtų visiškai uždraustas bet koks fizinių bausmių vaikų atžvilgiu taikymas šeimose. Taip pat rekomenduoja imtis tinkamų priemonių, kad fizinės bausmės būtų uždraustos mokyklose ir kitose vaikų institucijose. Remdamasis Konvencijos 17 straipsniu, ragina įgyvendinti įstatymus, kuriais būtų stengiamasi apsaugoti vaikus nuo informacijos, ypač propaguojančiuos smurtą ir pornografiją, bei jos daromos žalos vaiko vystymuisi. Čia turimas omenyje 1996 priimtas LR Visuomenės informavimo įstatymas ir jo taikymas. Skatinama kurti programas ir knygas vaikams, o taip pat jas tinkamai platinti, ypač tarp kaimo vaikų.
Ilgą laiką smurto ir prievartos prieš vaikus tema visuomenėje buvo neigiama. Vaiko saugumui ir ugdymui svarbiausia institucija visuomenėje yra šeima (globėjai, institucija, globojanti vaiką). Šeimoje formuojasi pagrindiniai socialiniai įgūdžiai, vertybinės nuostatos. Vaikas, neturintis šeimos , visuomenei yra didelė problema. Rūpinantis vaiko saugumu, būtina padėti vaiko biologinei šeimai, suteikti galimybę vaikui išsilaikyti šioje šeimoje.
Prevencinių strategijų sėkmė priklauso nuo:
• Reikšmingo užimtumo (darbinis ugdymas, pradiniai profesiniai įgūdžiai, kariatyvinė veikla, meninė, sportinė saviraiška ir kt.).
• Pozityvių socialinių įgūdžių ugdymo skalės.
• Vaikų nuomonės ir lūkesčių pripažinimo ir palaikymo.
Tikslių neprievartinio elgesio taisyklių apibrėžimo ir jų laikymosi.[28].
Prievarta mokykloje
G. Navaitis rašo: „Į ją dažnai žiūrima kaip į normalią situaciją, kuri savaime išnyks, arba žiūrima kaip į sistemos disciplinuojančią formą“ [9]. Autorė mano kad, problemos neįmanoma išspręsti valstybės mastu, tačiau galima nors asmeniškai suinteresuoti žmones. Pasak jos, konferencijos ar kitokio pobūdžio susirinkimai negali išspręsti prievartos problemos. Ji teigia, kad prieš pradedant spręsti problemą mokykloje reikia:
• Mokykloje turi būti kvalifikuotas specialistas, kuris dirbtų prevencinį darbą, susijusį su psichologine prievarta.
• Mokykla turi susikurti savo strategiją, kaip apsaugos vaiką nuo fizinės, emocinės ir psichologinės prievartos (Socialinis ugdymas II, 1999; 50-51).
G. Sakalauskas (1999) mano, kad „vaiko“ ir „prievartos“ žodžių junginį galime suprati įvairias aspektais: „kaip vaiko prievartą prieš vaiką, kaip vaiko prievartą prieš suaugusįjį, kaip suaugusiųjų prievartą prieš vaiką ir ,galiausiai, kaip valstybės prievartą prieš vaiką“. Savo straipsnyje „Vaiko prievartos kriminologinės ir baudžiamosios teisės aspektai“ autorius, analizuoja vaiko prievartos formas kriminologiniu ir baudžiamuoju teisiniu požiūriu. Lenkijos Konstitucija gina vaikų teises prieš prievartą, smurtą, išnaudojimą, nesirūpinimą, netinkamą elgesį su jais. Vaikų teisių atstovo 2002 m. pateiktoje ataskaitoje sakoma, kad šiuo metu prieš smurtą esama visuotinė sistema nėra pakankami gera. Ypač daug dėmesio reikėtų skirti apskričių šeimos pagalbos centrams. Gminose įkurti šiuos centrus pernelyg brangiai kainuotų, trūktų darbuotojų, o įkūrus vaivadijose jie būtų pernelyg toli nuo esamų problemų. Ataskaitoje teigiama, kad mokyklose dirbantys darbuotojai: pedagogai, mokyklos direktorius, šveitimo kuratorius, socialiniai darbuotojai – nėra pakankamai paruošti darbui su mokiniais, patyrusiais arba patiriančiais smurtą, prievartą mokykloje [19].
Lenkijos statistiniai duomenys rodo, kad net 60 proc. suaugusiųjų taiko fizines bausmes prieš vaikus. Kasmet šeimyniniuose teismuose svarstoma net 160 - 170 tūkstančių atvejų, kai vaikai patiria smurtą iš suaugusiųjų. Iš jų apie 30 tūkstančių nubaudžiami už smurtą prieš vaikus. Buvo pastebėta, kad šių atvejų kasmet daugėja, todėl 1998 metais pradėta vykdyti programa „Mėlynoji korta“. Šios programos tikslas - suteikti pirmąją pagalbą vaikams, patyrusiems psichologinį ir fizinį smurtą, prievartą. Jau nuo 2003 metų valstybės vyriausiojo policijos komisaro nutarimu pradėti registruoti visi smurto atvejai šeimoje. Taip siekiama pagerinti prevencinį darbą, apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje bei užtikrinti jų teisę į saugų gyvenimą.
Visuomeninės, ekonominės šeimų ir pačių vaikų problemos sustiprėjo, nes valstybės biudžete susidarė krizė ir taupoma visuomenės pagalba edukacijoje ir prieš bedarbystę. Iki šiol funkcionuoja anarchinė finansavimo sistema: vietinių institucijų visuomenės pagalbos, sveikatos apsaugoje ir t.t. Svarbiausias rajonų tikslas yra sukurti vietinėms politikos institucijoms visuomeninės pagalbos uždavinius. Daug dėmesio vaikų patiriamai prievartai skiria nevyriausybinės organizacijos bei Prezidento kanceliarija.
Šiame darbe lyderio vaidmuo tenka fondui „Niekieno vaikai” („Dzieci Niczyje”) bei intervencinei sistemai „Mėlynoji linija“ („Niebieska Linija“) – telefoninės pagalbos
reagavimas į prievartos įvykius, mokytojų švietimas, tobulinimas šiuo klausimu ir pagalba, kuri teikiama asmenims, patyrusiems bet kokią prievartos formą. Daugelyje apskričių, o labiausiai dideliuose miestuose, kurie gali disponuoti daugeliais resursais, pastebimas vietinės intervencinės krizės įstaigų kūrimasis. Vis dažniau vaikų namuose organizuojamos krizinės intervencijos punktai, kur teikiama ne tik globos pagalba, bet padedama motinoms, kurios patiria smurtą šeimose, ir jų vaikams. Vis dažniau tokią pagalbą teikia ne tik vyriausybinės organizacijos, bet ir nevyriausybinės organizacijos, bažnyčia. Tokių institucijų pagalba yra nedidelė, nes daugelis gminų ir apskričių negali pakankamai remti šių organizacijų finansiškai (Vaiko teisių atstovo ataskaita, 2002: 8 - 10).
M. Gitling teigia, kad kelerius metus Lenkijoje organizuojamos tokios akcijos, kurių tikslas – padėti vaikams, patyrusiems bet kokią prievartą:
1. „Vaikystė be smurto” (akcija prieš vaikų mušimą, prievartavimą). 2. „Blogas palietimas” (akcija prieš seksualinį vaikų išnaudojimą).
T. Furnissas pateikia gan išsamų profesinio bendradarbiavimo tarp specialistų tinklą. Autorius taip pat kalba apie vaiko apsaugos priemones užtikrinat psichoterapiją, seksualiniam sindromui būdingą slaptumo sindromą (Furnissas, 2003: 75-103).
Apibendrinus galima teigti, kad Lietuvoje ypač trūksta teisinių, socialinių, reabilitacinių paslaugų sistemos, padedančios vaikui ar šeimai patyrus prievartą. Valstybinės institucijos dirba neveiksmingai, nes vaikai dažnai patiria pakartotinį smurtą apklausiant daug kartų proceso tyrimo metu. Atlikti tyrimai parodė, kad institucijose nėra pakankamai lėšų, trūksta kompetentingų darbuotojų, jų veikla nėra koordinuota. Lenkijoje ši problema taip pat labai aktuali, nes trūksta gerų specialistų, o kurti ten pagalbos centrus pernelyg brangu. Vaivadijose įkurti centrai per toli nuo problemų, kad efektyviai jas spręstų, bet Lenkijoje ypač aktyviai į šią veiklą įsitraukusios nevyriausybinės organizacijos: „Krizinės intervencijos namai“, konsultaciniai centrai patyrusiems prievartą, pagalbos telefonas „Niebieska linija“ ir kt.
3. 3. Socialinės sąlygos ir vaikų problemų sprendimų įgyvendinimas
3.3.1. Socialinės pagalbos ir socialinio darbo sistema ir ypatumaiKovojant su skurdu socialinis darbas yra viena iš pagrindinių priemonių skurdui įveikti, o dirbant su rizikos grupės vaikais, galima sakyti, yra vienintelė veiksminga priemonė. Todėl reikalinga labai profesionali socialinė pagalba. Socialinių paslaugų poreikis kasmet didėja. Be to vis daug dėmesio skiriama kiekybiniam, o kokybiniams socialinių paslaugų organizavimo aspektams. Svarbi socialinių paslaugų kokybės gerinimo prielaida yra socialinių pedagogų kvalifikacijos kėlimas.
Socialinės paslaugos gerina individų, jų grupių ir bendruomenių socialinę gerovę, remia ir gina pažeidžiamus visuomenės narius, skatina bendradarbiavimą su paslaugų gavėjais. Nesėkmingi gyvenimo pokyčiai neigiamai paveikia kai kurių žmonių gebėjimą kovoti dėl savo gerovės, jiems reikia padėti, nurodyti ir vadovauti. Socialiniai pedagogai reaguoja į šiuos poreikius. Jų įnašas į socialines vertybes skatinimą yra labai ženklus, tiek dirbant tiesioginį socialinį darbą, tiek įgyvendinant prevencinę veiklą. Svarbu, kad socialinį darbą dirbantys specialistai, kuo operatyviau gautų reikiamą informaciją apie galimus vaiko teisių pažeidimų faktus ir skubiai imtųsi efektyvių prevencinių priemonių tokiems vaikų teisių pažeidimams pašalinti.
Labai svarbus socialinės politikos sprendimas – socialinės paramos sistemos decentralizavimas, kuris grindžiamas centrinės valdžios įtakos mažinimu, vietos savivaldos institucijų atsakomybės ir kompetencijos didinimu bei pačios bendruomenės ir kiekvieno iš mūsų asmeninės atsakomybės už save ir savo veiksmus didinimu. Vienas iš didesnių bėdų – mūsų visuomenės abejingumas aplinkai ir aplinkiniams, dažnai pasirenkamas stebėtojo statusas. Svarbu pabrėžti tai, jog vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga nėra tik valstybės institucijų pareiga. Šiame procese privalo dalyvauti ir visuomenė, vietos bendruomenė bei jos atskiri nariai.
Vaikams apsaugoti, jų teisėms ir teisėtiems interesams ginti reikalingi visų suaugusiųjų, pradedant nuo tėvų, šeimų, kaimynų, mokytojų ir policijos, ir baigiant valstybės vadovais, veiksmai. Vaikų apsaugos klausimai turi būti įtraukti į nacionalinę politiką, įstatymus, poįstatyminius aktus ir paslaugas. Visų suinteresuotų vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų veiksmai turi būti pagrysti programų, identifikuojančių ir įgyvendinančių intervencines, prevencines vaiko teisių pažeidimų priemones.
3.3.2. Įgyvendinamų programų apžvalga
Labai svarbu sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patenkinti interesus, saviraiškos poreikius, plėtoti savo gabumus. Saviraiškos poreikių ir kūrybiškumo plėtojimui bei turiningo laisvalaikio praleidimui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai įtakos turi bendrojo lavinimo mokykloje pagal bendruosius švietimo sistemos principus organizuojama papildoma veikla. Pastaraisiais metais sumažėjo papildomo ugdymo institucijų skaičius, trūksta lėšų papildomam ugdymui bendrojo lavinimo įstaigose. Vaikų užimtumui ir papildomam ugdymui sureguliuoti kuriamos programos, rengiami papildomo ugdymo sistemą reglamentuojantys dokumentai. Vaikų ir jaunimo socializacijos programa apima 2003 – 2013 metus. Šios programos paskirtis ‘’ užtikrinti vaikų ir paauglių gerovę, socialinės partnerystės pagrindu kuriant ir įgyvendinant kryptingas užimtumo, prevencijos bei edukacines programas, sąlygojančią sėkmingą socializaciją, ugdančias jų kultūrinę brandą, pilietiškumą, socialinius – pedagoginius įgūdžius. Šiuo metu yra įgyvendinamas 2003 – 2005 m. apimantis, pirmasis (parengiamasis) programos etapas.
Socialinių pedagogų etatų paskirtis – aktyvinti socialinį ir prevencinį darbą mokyklose, steigti socialinių pedagogų etatus švietimo įstaigose, organizuoti darbą si rizikos grupės vaikais, tėvais, VTAT, užtikrinti socialines garantijas, psichologinių poreikių tenkinimą, sudaryti visiems mokiniams geresnes socialines edukacines ugdymo sąlygas.
Vykdant ir įgyvendinant programą, numatomas rezultatas: vaiko teisių saugumą ir socialines garantijas užtikrinančių institucijų koordinacija ir organizacija, nusikalstamumo ir kvaišalų vartojimo prevencijos vykdymas, kultūrinės , popamokinės veiklos, skirtos sėkmingai vaikų socializacijai, pagyvinimas. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo tinklo koordinavimas ir plėtra, socialinės vaiko adaptacijos gerinimas (Barkauskaitė Lukšienė Ž., 2002: 76).
3.3.3. Bendrojo lavinimo mokyklos socialinio pedagogo veiklos kryptys
Kaip teigia R. Merkienė, socialinis pedagogas – turėtų socialinio ugdymo menedžeris mokykloje. Jis turėtų dirbti ne tik su vaikais, bet pirmiausia su mokytojais. Socialinis pedagogas – visų pirma ugdymo patarėjas, konsultantas. Jis turėtų padėti spręsti problemas tuomet, kai mokytojai jau panaudoja visas priemones ir neranda tinkamo sprendimo [2].
Socialiniai pedagogai dažniausiai gerai žino savo funkcijas, žino tikslus ir siekia įgyvendinti uždavinius, tačiau jie jaučia nuolatinį profesinį diskomfortą: per mažą mokyklos dėmesį socialiniam, ekonominiam, pilietiniam, informaciniam raštingumui bei bendriesiems
gebėjimams – kritiniam mąstymui ir problemų sprendimui, kūrybingumui, konstruktyviai saviraiškai bei bendrai veiklai. Per dešimtmetį nesudarytas valstybinis vaikų iki 16 metų registras, todėl nėra tikslios mokyklos nelankančių, valkataujančių mokinių apskaitos. Nėra veiksmingų socialinių programų, skirtų tokiems vaikams atvesdinti į mokyklas.
Būtina siekti parengti tokius specialistus, kurie gebėtų profesionaliai valdyti ne tik vaikų socializacijos procesą ugdymo institucijose bet ir už jos ribų.
Socialinio pedagogo veiklos turinys labai platus. Jis priklauso ne tik nuo socialinio ugdymo problemų, bet ir nuo ugdymo institucijos situacijos.
Socialinio pedagogo darbo apimtis ir atsakomybė labai didelė. Jo profesinė kompetencija grindžiama tarptautiniais vaikų teises ir jų teisėtus interesus reglamentuojančiais dokumentais, Lietuvos Respublikos konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, ir kt. norminiais dokumentais, pedagogų etikos principais bei LR švietimo ir mokslo ministro 2001 m. gruodžio 14 d. Įsakymu Nr. 1667 patvirtintais Socialinio pedagogo kvalifikaciniais reikalavimais ir socialinio pedagogo pareigine instrukcija.
Socialinis pedagogas - asmuo, įgijęs socialinio pedagogo ( arba kompleksinį socialinio darbo bakalauro ir profesinį pedagogo) išsilavinimą ir pasirengęs dirbti socialinėse institucijose, atliekančiose ugdymo funkcijas, t.y. sugebantis vykdyti socializacijos, ankstyvosiose prevencijos, pagalbos prevencijos ir socialinės reabilitacijos programas bei sėkmingas socialines interakcijas įvairaus lygio socialinėse grupėse.[21].
Socialinis pedagogas turi laiku pastebėti, įvertinti ir kartu su vaiku spręsti problemas. Kuo ankščiau diagnozuojama mokyklos nelankymo, nesimokymo, netinkamo elgesio ar bendravimo problema, kuo operatyviau informuojami tėvai ar suinteresuotos institucijos, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus išspręsta tinkamai ir pasekmės bus mažesnės.
G. Kvieskienė teigia, kad socialinio pedagogo paskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuo remiantis, pabrėžiama, jog socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko problemas, stengtis palaikyti vaiką ar jo globėjus, būti tarpininku tarp vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba numatyti profesionalus (institucijas), kurios gali spręsti problemą, jei pats socialinis pedagogas išspręsti konkrečios problemos negali [21].
Socialinio pedagogo veiklos kryptys pateikiamos lentelėje nr. 1.
Lentelė Nr. 1. Pagrindinės socialinio pedagogo veiklos kryptys
TYRIMAS ŠVIETIMAS PAGALBA
Socialinių psichologinių problemų analizė.
Įvairaus pobūdžio metodinių medžiagų kaupimas ir platinimas.
Bendradarbiavimas su mokyklos
(ar PSPC) psichologu. Mokinių poreikių analizė. Klasių auklėtojų švietimas ir
bendradarbiavimas su jais.
Socialinės pagalbos socialinės rizikos šeimai organizavimas.
Socialinės šeimos analizė. Dalijimasis darbo patirtimi su kitais specialistais,
bendradarbiavimas su kt. įstaigų socialiniais pedagogais, mokyklos bendruomene.
Įvairių programų kūrimas, organizavimas ir vykdymas.
Mokyklos Bendruomenės socialinės schemos sudarymas.
Bendruomenės narių
informavimas bei tyrimų metu gautų rezultatų sklaida.
Probleminių vaikų
užimtumo koordinavimas.
Konkretaus atvejo analizė, bendradarbiavimas su VTAT, PPT, nepilnamečių inspektoriais, seniūnijos, bendruomenės centrais ir kitais vaiko teises
atstovaujančiomis institucijomis.
Socialiniai pedagogai privalo būti žymiai lankstesni , bendrauti ir bendradarbiauti su vaikais, tėvais, globėjais, kitais pedagogais ir įvairiomis institucijomis. Socialiniai pedagogai turi laikytis darbo vertybių ir principų.
Pagrindiniai socialinio darbo principai:
Individualizacija – Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas.
Pagarba klientui – kad ir kokias problemas turėtų klientas, jį reikia priimti ir išklausyti su pagarba.
Neteisti – priimti klientą tokį, koks jis yra, nesmerkti jo veiksmų, o padėti jam suvokti, kad blogai elgėsi, padėti suvokti tokio elgesio priežastis.
Empatija – žinoti ką jis jaučia, patiria.
Konfidencialumas – tai, ką klientas pasako, jeigu reikia apginti vaiką arba padėti klientui.
Socialinis pedagogas realizuoja ( Kvieskienė G., 2002:23):
• atsakomybė už nuolatinį profesinės kompetencijos tobulinimą, konkrečių įpareigojimų ir įsipareigojimų vykdymą;
• atsakomybė už profesionalų komandos socialinėms pedagogams vaikų problemoms spręsti subūrimas;
• atsakomybė už bendradarbiavimo, demokratiškos aplinkos ir pilietinių iniciatyvų skatinimą tiek institucijoje, tiek už jos ribų.
Dėl nedarnos ir konfliktų šeimoje daugėja probleminių, valkataujančių ir nusikaltimus padariusių mokinių, daugėja smurto prieš vaikus atvejų.
Socialinis pedagogas, atlieka daugybę įvairiausių vaidmenų – patarėjas, tarpininkas, mokytojas, advokatas ir guodėjas. Akivaizdu, kad nuo socialinio pedagogo profesionalumo priklauso socialinio darbo kokybė, todėl svarbu tinkamą dėmesį skirti socialiniams pedagogams mokyti ir jų darbui vertint.
3.3.4. Socialinio pedagogo darbas užsienio šalių mokyklose ( Lenkijos pavyzdys)
Lenkijoje baigus socialinę pedagogiką galima dirbti teismo kuratoriumi, policijoje, kalėjimuose ir mokykloje. Jų socialinis darbuotojas atitinka mūsų mokyklose dirbančius socialinius pedagogus, bet teikiamos paslaugos yra daug platesnės apimties.
Socialinis pedagogas Lenkijoje atlieka 12 vaidmenų:
1. Ieškotojo (poszukiwacz). Privalo gerai pažinti vietinę aplinką ir išsiaiškinti asmenis bei šeimas, kurioms reikalinga socialinė - pedagoginė pagalba.
2. Tarpininko (posrednik). Tarpininkauja tarp kliento ir visuomeninės pagalbos institucijų, kurios galėtų padėtų funkcionuoti asmenybei ir šeimai.
3. Advokato (advokat). Supažindina su klientų interesais ir ieško optimalių teisinių - institucinių sprendimų.
4. Evaliuatorio (ewaluator). Socialinių institucijų veiklos vystymas ir kliento būtiniausių gyvenimo šaltinių tenkinimas.
5. Mobilizatoriaus (mobilizator). Asmenybės, šeimos bei vietinės aplinkos rezervų mobilizavimas, siekiant padidinti savarankišką problemos sprendimo galimybę. 6. Modifikatoriaus. Modifikacija tų kliento elgesio pavyzdžių, kurie neleidžia jam
efektyviai pasielgti buityje.
7. Konsultanto (konsultant). Kartu su kitais socialiniais darbuotojais ir institucijomis optimalių klientui veiksmų liudijimų konsultavimas.
8. Vietinio planuotojo (planista lokalny). Planiniai veiksmai vietinėje aplinkoje aktyvizuojant individus, kaimynų grupes, visuomeninį bei privatų sektorių, atliekant rezervų ir paslaugų diagnozę.
9. Informacijos valdytojo (zarządzający informacjami). Vietinių reikmenų žemėlapio sukūrimas, renkant informaciją ir ją kaupiant.
10. Administratoriaus (administrator). Efektyvus visuomenės pagalbos programomis ar institucijomis, kuriose jos yra realizuojamos, vadovavimas.
11. Mokytojo (nauczyciel). Bendravimas su institucijų atstovais, informacijos teikimas bei technikų pagalbos mokymas, siekiant pagerinti kliento funkcionavimo lygį ir adekvatinio jo gyvenimo būtinumo tenkinimas.
12. Globėjo (opiekun). Pagalbos bei paramos teikimas tiems, kuriems ji yra labiausiai reikalinga (Luszczynska; Kazmierczak: 1998: 87-88).
Lietuvoje ir Lenkijoje siekiant užtikrinti kiekvienam vaikui nemokamą ir privalomą pradinį bei pagrindinį mokymą, sudaromos sąlygos mokinių pavežimui, jeigu jie gyvena toliau nei 3 km nuo mokyklos. Lenkijoje žymiai aktyviau yra sutvarkytas klausimas dėl mokinių lankomumo: Lenkijoje per 1994 – 1998 metus mokyklų nelankė 0,04 proc., o Lietuvoje 1,2 proc. visų mokinių.
4. TYRIMO METODIKA
4.1. Tyrimo populiacija
Tyrimas buvo atliktas 2005 metų lapkričio - gruodžio mėnesiais. Prieš tai buvo gautas šių mokyklų direktorių sutikimas, su sąlyga, kad bus pristatyti tyrimų rezultatai.
Tyrimo populiacija – patogioji, kadangi pasirinkti respondentai yra lengvai pasiekiami. Populiaciją sudarė Kauno Julijanavos ir J. Dobkevičiaus bendrojo lavinimo mokyklų 7 – 8 klasių mokiniai ir soc. pedagogai.
Tyrimo imtį sudarė 204 mokinių iš dviejų Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų.
4.2. Tyrimo eiga
Tyrimą sudarė dvi dalys: anketinė mokinių apklausa, ir kokybinis tyrimas.
Respondentų apklausai buvo panaudota anketinė apklausa. Tyrimo duomenys buvo renkami bendrojo lavinimo mokyklose pamokų metu. Tai – patogu respondentams laiko ir vietos atžvilgiu. Asmenims, dalyvavusiems tyrime, buvo suteikta informacija apie tyrimo tikslus ir turinį, garantuojant fizinį, emocinį bei socialinį konfidencialumą.
Pirmiausia buvo atliktas bandomasis tyrimas su viena 7 klase, buvo apklausta 23 mokiniai, 12 mergaičių ir 11 berniukų. O galutinis jos variantas buvo padaugintas ir padalintas mokiniams. Anketa buvo anoniminė. Apklausa buvo atlikta per klasės valandėles su klasės auklėtojų pagalba. Antroje dalyje vyko individualus pokalbis su soc. pedagogėmis. Pokalbis buvo pusiau struktūrizuotas.
Vykdant anketinę apklausą pastebėti šie trūkumai:
• Tyrėja susidūrė su išankstiniu respondentų nusistatymu prieš anketines apklausas ir panašius tyrimus.
• Gavę anketas, kai kurie respondentai neperžvelgė jų turinio, vėliau jas pildydami paliko tuščias vietas ten kur jiems kilo neaiškumų.
• Buvo negrąžintų anketų.
Buvo parengta ir išplatinta 215 anketų, iš kurių grįžo 204. Pateikdama anketas respondentams, tyrėja paaiškino tyrimo tikslą, motyvavo kruopščiai ir sąžiningai atsakyti į
klausimus, akcentuodama atsakymų svarbą apie konfidencialumo ir anonimiškumo išlaikymą. Duomenys buvo renkami 3 savaites, kadangi buvo apklausiami mokiniai ne iš vienos mokyklos. Tyrimas buvo atliktas 2005 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais.
4.3. Tyrimo etikos principų užtikrinimas
Tyrimas buvo vykdomas nepažeidžiant tiriamųjų teisių bei laikantis etikos principų.
• Tyrimo vykdymui buvo gauti leidimai iš Kauno miesto Julijanavos bei J. Dobkevičiaus vidurinių mokyklų vadovų;
• visi respondentai dalyvauti tyrime sutiko savanoriškai: nepažeistos nei vieno teisės į laisvanoriškumą;
• respondentams buvo garantuojamas konfidencialumas: jie buvo informuojami, kad dalyvavimas tyrime ir teikiama informacija nebus panaudojama prieš juos ateityje;
• apklaustieji buvo supažindinti su tyrimo turiniu ir tikslu;
• tyrimo dalyviai buvo informuoti apie domenų rinkimo metodus: anketos naudojimą, bei kokiu būdu bus pateikti bendrieji tyrimo duomenys;
• buvo laikomasi teisingumo ( teisės į privatumą, konfidencialumo užtikrinimo), geranoriškumo, teisės gauti tikslią informaciją principu.
4.4. Anketos charakteristika
Anketa parengta, studijuojant mokslinę literatūrą bei švietimo teisinius dokumentus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrieji nuostatai (1999 08 23, Nr. 966), Socialinio pedagogo pareiginė instrukcija patvirtinta LR švietimo ir mokslo ministro 2001 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 1667)
Anketą sudaro pristatomoji įvadinė dalis, kurioje buvo paaiškintas tyrimo tikslas. Tyrime naudotą anketą sudaro 34 klausimai:
• Bendrieji kausimai : kokia tavo lytis, kada gimei, klasė;
• klausimai, padedantys išsiaiškinti, kiek mokinių ir jų šeimos narių rūko, vartoja alkoholį, narkotikus, linkę i savižudybę;
• klausimai susiję su mokykla ir mokyklos bendruomene;
• klausimai susiję su ekonominiu ir socialiniu aspektu;
Šių anketų pagalba, buvo atsakyta į keturis pagrindinius uždavinius, kurie iškelti darbo pradžioje. Duomenų apdorojimas atliktas panaudojant specializuotą duomenų tvarkymo ir statistinės analizės paketą SPSS.
4.5. Duomenų analizė
Apklausos duomenys buvo užkoduoti ir suvesti į personalinį kompiuterį. Duomenų analizė atlikta statistinės analizės programa SSPS ( 14 versija).
Skaičiuota:
1. Atvejų dažnis (absoliučiais skaičiais ir procentais);
2. Aprašomos statistikos ( vidurkis, standartinė paklaida, pasikliautinamasis intervalas ir kt.);
3. Susietų požymių lentelės;
Statistinių hipotezių patikimumas, remiantis Stjudento kriterijumi (tikrinant hipotezes apie dviejų statistinių įvertinimų lygybę) ir X ( Chi kvadrato) kriterijumi ( tikrinant hipotezes apie dviejų požymių priklausomybę susietų požymių lentelėse). Statistinės hipotezės reikšmingumo lygmeniu parinkta 0,05.
Analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose, kuriuose nurodomas atvejų skaičius absoliučiais dydžiais (abs.) ir procentais (proc.) bei statistinės hipotezės reikšmingumas (p).
4.6. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
4.6.1. Bendroji tiriamoji charakteristika:Įvykdžius apklausą buvo gauta 204 anketų. Abiejose mokyklose apklausti 7 – 8 klasių mokiniai. Mokinių amžius buvo 14 – 15 metų. Apklausa vyko sklandžiai, tik kai kurių klausimų principą tekdavo paaiškinti. Klasėje sėdintiems mokiniams buvo išdalinamos anketos. Iš analizei naudojamų duomenų J. Dobkevičiaus mokykloje buvo 52, 7 proc. berniukų ir 47,3 proc. mergaičių: Julijanavos mokyklos 54,9 proc. berniukų ir 45, 1 proc. mergaičių.
1 lentelė. Kontingento charakteristika (procentais)
Mokykla Berniukai Mergaitės Viso Julijanavos 62 (54,9 proc.) 51 (45,1 proc.) 113
J. Dobkevičiaus 48 (52,7 proc.) 43 ( 47,3 proc.) 91
Iš viso 110 94 204
4.6.2. Probleminė šeima
Smurtas, prievarta, alkoholis, blogas elgesys su vaikais, nedarbas ir kitos priežastys, kurios nulemia probleminės šeimos atsiradimą. Norėjome sužinoti probleminių šeimų skaičių Julijanavos ir J. Dobkevičiaus mokyklose.
Apklausoje buvo domėtasi, ar šeimoje smurtaujama, ar tėvai vartoja alkoholį, kaip dažnai tu eini į mokyklą ar miegoti alkanas?
Tyrimo duomenys parodė, kad Julijanavos mokykloje tarp 7 klasių egzistuoja 1,4 proc. probleminių šeimų, tarp 8 klasių 1,1 proc. Dobkevičiaus mokykloje procentai šiek tek didesni 1,8 proc. probleminių šeimų vyrauja tarp 7 klasių, 1,3 proc. tarp 8 klasių.
2 lentelė. Probleminės šeimos (proc.)
Mokykla 7 klasė 8 klasė
J. Dobkevičiaus 11 (12,3 proc.) 13 (13,8 proc.)
Julijanavos 12 (11,5 proc.) 13 (12,6, proc.)
Bendrai mokyklose 23 (11,9 proc.) 26 (13,2 proc.)
Pirmiausia buvo siekiama sužinoti kiek probleminių šeimų yra Kauno Julijanavos ir J. Dobkevičiaus mokyklose. Taip pat kiek yra probleminių mokinių iš nepadorių šeimų.
Duomenų analizė rodo, kad probleminių šeimų kontingentas yra panašus abiejose mokyklose, tačiau J. Dobkevičiaus mokykloje nežymiai didesnis probleminių mokinių skaičius.
Žinodami probleminių šeimų specifiką, ypatumus reikia plėtoti pagalbos prevencines programas, bandymus, susijusius su šių šeimų integracija, išsilavinimu, bei įdarbinimo programomis. Mokykla taip pat turi nestokoti dėmesio. Stengtis tokias šeimas kiek įmanoma įtraukti į užklasinę veiklą. Sprendžiant probleminių šeimų problemas, reikėtų sukurti gerą priežiūros sistemą ir nepamiršti neformalių programų.
1 paveikslėlis. Probleminių mokinių skaičius (proc.).
7-8 klasių vaikai iš probleminių šeimų (proc.)
53,1 46,9
ne probleminiai vaikai probleminiai vaikai
Išanalizavus gautus duomenis buvo apskaičiuota, kad tarp 7 ir 8 klasių mokinių iš probleminių šeimų 23 proc. yra probleminių vaikų.
Apklausinėjant buvo prašoma, kad mokiniai užrašytų ar tėvas ir mama turi darbą. Išanalizavus, gauti rezultatai buvo panašūs tarp abiejų mokyklų. Duomenys rodo, kad J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje: tėvas turi darbą pasisakė 76,9 proc., ne 8,8 proc., nežino 5,5 proc., tėvo (mamos) neturi arba nesutinka 8,8 proc. Mama turi darbą pasisakė 85,7 proc., ne 6,6proc., nežino 4,4 proc., nesutinka arba neturi 1,1 proc.
Julijanavos mokykla: 74,8 proc. respondentų teigia, kad tėvas turi darbą, 8,1 proc. jo neturi,6,3 proc. respondentų nieko nežino apie tėvo darbą ir 10,8 tėvo neturi arba jo nesutinka. Skiriasi respondentų apklausa susijusi su mamos darbu. 72 proc. teigia, kad mama jį turi, 19, 5 proc. neturi, 5,3 proc. nieko nežino apie mamos darbą ir 1,8 proc. mamos nesutinka arba visai neturi.
3 lentelė. Ar tėvas ir motina turi darbą? Rezultatai proc.
Taip% Ne% Nežinau%
Tėvo (mamos)neturiu
arba jo nesutinku% J. Dobkevičiaus vidurinė mokykla
Ar tėvas turi darbą?
76,9 8,8 5,5 8,8 Ar mama turi
darbą? 85,7 6,6 4,4 1,1
Julijanavos vidurinė mokykla Ar tėvas turi darbą? 74,8 8,1 6,3 10,8 Ar mama turi darbą? 72,6 19,5 5,3 1,8 Bendrai Ar tėvas turi darbą? 75,7 8,4 5,9 9,9 Ar mama turi darbą? 78,4 13,7 4,9 1,5
Taigi, galima teigti, kad motinų darbo procentas aukštesnis, negu tėvų. Tėvų profesija ir užsiėmimas taip pat lemia vaikų elgesį.
2 paveikslėlis. Ar dažnai matai kaip tėvai rūko? Pasiskirstymas proc.
Ar dažnai matai kaip tėvas rūko? (%)
50,5 28,4 19,6 1,5 Niekada Kasdien Kartais Neatsakė
Ar dažnai matai kaip mama rūko? (%)
74,0 12,7 12,3 1,0 Niekada Kasdien Kartais Neatsakė
Remiantis apklausos duomenimis galima tvirtinti, kad 50, 5 proc. mokinių nėra matę kaip tėvas rūko, tačiau 28,4 proc. teigia, kad kasdien mato , o 19,6 proc. mokinių teigimu kartais tik pastebi. Tuo tarpu nemažas skirtumas pastebimas tarp mamų; 74 proc. mokinių nėra niekada matę kaip motinos rūko, kasdien atsakymą pasirinko 12, 7 proc. mokinių, o kartais mato motinas rūkančias 12, 3 proc. Akivaizdu, kad ir tėvams trūksta sveikatingumo propagavimo. Reikia , kad pati šeima ugdytų atsakomybę už sveikatą.
4.6.3. Ryšys tarp šeimos, mokyklos ir probleminio mokinio elgesio
Paauglystėje labai išauga draugystė su bendraamžiais poreikis. Bendravimo įgūdžių paauglys taip pat daugiausia mokosi ne iš suaugusiųjų, o iš savo draugų. Artimi draugai yra paauglio gyvenimo centras. Jie padeda paaugliui pasijusti asmenybe, įgauti pasitikėjimo savo jėgomis.
Kiek artimų draugų ir draugių turi? ( žr. į 4 - 5 lenteles.), norėtą sužinoti kiek artimų draugų turi paaugliai. Dauguma paauglių turi du ar daugiau artimų draugų. Apjungus abi mokyklas vyrauja tendencija, kad berniukai turi tris ir daugiau draugų 80,7 proc., o mergaitės 59,3 proc. Deja buvo apie 5,5 proc. berniukų ir 11, 0 proc. mergaičių, kurie pažymėjo, kad neturi nė vieno artimo draugo ar draugės.
4 – 5 lentelės.
Dobkevičiaus mokykla
Kiek artimų draugių (mot. lyties) turi?
Nė vieno Vieną Du Tris ir daugiau
berniukai 8,3 6,3 12,5 72,9
mergaites 4,9 17,1 22,0 56,1
Bendras% 6,7 11,2 16,9 65,2
Kiek artimų draugų (vyr. lyties) turi?
Nė vieno Vieną Du Tris ir daugiau
berniukai 14,0 14,0 9,3 62,8
mergaites 4,8 4,8 90,5
Bendras% 7,1 9,4 7,1 76,5
Julijanavos mokykla
Kiek artimų draugių (mot. lyties) turi?
Nė vieno Vieną Du Tris ir daugiau
berniukai 3,3 1,6 8,2 86,9
mergaites 16,0 12,0 10,0 62,0
Bendras% 9,0 6,3 9,0 75,7
Kiek artimų draugų (vyr. lyties) turi?
Nė vieno Vieną Du Tris ir daugiau
berniukai 10,2 8,5 8,5 72,9
mergaites 2,0 4,0 10,0 84,0
Išanalizavus duomenis pastebėta, kad ypač mergaitės, itin dažnai nurodė, kad neturi daug artimų draugų. Paaugliai, kurių bendravimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių susiklostė nesėkmingai, tampa izoliuoti, atskirti nuo bendraamžių grupės. Moksleiviai, turintys gerų ir patikimų draugų, dažniau pasitiki savimi, geriau jaučiasi mokykloje, atvirai bendrauja su tėvais.
6 lentelė. Bendravimo su tėvais, su vyresniu broliu ar seserimi skirtumai pagal mokyklas.
Dobkevičiaus mokykla Su tėvu (patėviu) Su mama (pamote)
Su vyresniu
broliu Su vyresne sese
Labai lengva 22,0 50,5 11,0 18,7
Lengva 54,9 39,6 19,8 18,7
Sunku 11,0 8,8 7,7 4,4
Labai sunku 4,4 4,4 1,1
Jo (jos) neturiu arba
nesutinku 5,5 33,0 36,3
Julijanavos mokykla Su tėvu (patėviu) Su mama (pamote)
Su vyresniu
broliu Su vyresne sese
Labai lengva 22,1 48,7 13,3 13,3
Lengva 42,5 34,5 9,7 9,7
Sunku 14,2 4,4 11,5 6,2
Labai sunku 7,1 1,8 5,3 2,7
Jo (jos) neturiu arba
nesutinku 8,0 4,4 20,4 26,5
Tyrime buvo panaudota keletas klausimų, iš dalies leidžiančių įvertinti bendravimo šeimoje kokybę ir tėvų pagalbą vaikui, sprendžiant jam iškylančias problemas. Vaikų klausėme, ar jie gali lengvai kalbėtis su tėvais ir vyresniais broliais bei seserimis apie dalykus, kurie jiems yra labai svarbūs ir juos jaudina.
Abiejų mokyklų rezultatai parodė, kad bendrauti su tėvu sunkiau. Ir berniukai ir mergaitė bendrą kalbą lengviau randa su motina negu su tėvu. Dobkevičiaus vidurinės mokyklos mokiniai labai lengvai bendrauja su motina 50,5 proc., su tėvu tik 22,0 proc. Sunku su motina 8,8 proc., o su tėvu 11,0 proc. Julijanavos vidurinės respondentams taip pat labai lengva su motina bendrauti 48,7 proc., o su tėvu 22,1 proc. Sunkiau sekasi rasti kalbą su mama 4,4 proc., o su tėvu 14,2 proc.
Galime teigti, kad bendravimas su tėvais – vienas svarbiausių paauglių gyvensenos veiksnių. Paaugliai, kurie atvirai bendrauja su tėvais dažniau jaučiasi sveiki, laimingi, ne tokie vieniši.
Tėvų įtaka paaugliams tuo stipresnė, kuo geresnis bendravimas, pagrįstas atvirumu ir pasitikėjimu.
Paauglių laimės vertinimas yra neatsiejamas nuo asmens sveikatos. Laimingumas, gyvenimo kokybės vertinimas, yra psichinės sveikatos vertinimas. Mokinių klausėme, kiek jie jaučiasi laimingi, galvodami apie savo gyvenimą.
Atsakymų į šį klausimą dažnis pagal mokyklas pateiktas 3 pav.
36,7 39,3 54,4 50,0 8,9 10,7 0 20 40 60 80 100 Dobkevičiaus Julijanavos pr ocen ta i Nesijaučiu labai laimingas Jaučiuosi pakankamai laimingas Jaučiuosi labai laimingas
Nustatyta, kad Dobkevičiaus mokykloje jaučiasi labai laimingas 36, proc., Julijanavos 39,3 proc. Nesijaučia labai laimingas Dobkevičiaus 8,9 proc., o Julijanavos 10, 7 proc.
Iš pateiktų duomenų matyti, kad Julijanavos mokiniai jaučiasi labiau laimingi, negu Dobkevičiaus mokiniai. Tačiau nesijaučia laimingas Dobkevičiaus 8,9 proc., o Julijanavos 10, 7 proc.
Laimingumui turi įtakos psichosocialiniai veiksniai, šeima, draugai, ekonominė būklė.
4.6.4. Mokinių elgesio rizikos grupės ( alkoholis, rūkymas. Narkotinių medžiagų vartojimas ir t.t.)
Akivaizdu, kad alkoholio žala paaugliui yra labai didelė. Nemažas jų kiekis neigiamai veikia fiziologinius bei psichinius procesus: prastėja atmintis, silpnėja klausa, , keičiasi judesių koordinacija, atsiranda psichosomatinių negalavimų. Įvairių tyrimų duomenimis įrodyta, kad didžiausia problema mūsų šalyje dažnas stiprių alkoholinių gėrimų vartojimas.
Vis daugiau jaunimo šiandien įsitraukia į alkoholio vartojimą. Mes prašėme, kad mokiniai nurodytų ar dažnai vartoja alkoholinius gėrimus.
