LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Agnė Gražulytė
Varozės profilaktika ir gydymas kvapiaisiais augalais
Varroatosis prophylaxis and treatment with redolent
plants
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. dr. Almantas Šimkus
1 DARBAS ATLIKTAS GYVULININKYSTĖS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Varozės profilaktika ir gydymas kvapiaisiais augalais“.
1.1 Yra atlikta mano pačios;
1.2 Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje;
1.3 Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2014 01 16 Agnė Gražulytė (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2014 01 16 Agnė Gražulytė (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
2014 01 16 Prof. dr. Almantas Šimkus (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
2014 01 15 Protokolas Nr. 9 Prof. habil. dr. Romas Gružauskas (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimų komisijos įvertinimas
2 Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į
ETD IS
3 TURINYS SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SUTRUMPINIMAI ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Varozės sukėlėjas ... 9
1.2. Erkių dauginimasis, plitimas bičių šeimose bei paplitimas ... 10
1.3. Simptomai ... 12 1.4. Diagnozė ir gydymas ... 13 1.4.1. Fizinis būdas ... 14 1.4.2. Biologinis būdas ... 15 1.4.3. Cheminis būdas ... 15 1.5. Profilaktika ... 16 1.6. Kvapieji augalai ... 19
1.6.1. Paprastasis čiobrelis – Thymus serpyllum L. ... 19
1.6.2. Pipirmėtė – Mentha piperita L. ... 19
1.6.3. Valgomasis krienas – Armoracia rusticana L. ... 19
1.6.4. Sėjamoji petražolė – Petroselinum crispum L. ... 20
1.6.5. Juodasis serbentas – Ribes nigrum L. ... 20
1.6.6. Paprastasis apynys – Humulus lupulus L... 20
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 21
4 SANTRAUKA
Magistro baigiamojo darbo pavadinimas: ,,Varozės profilaktika ir gydymas kvapiaisiais augalais”.
Baigiamojo darbo apimtis: 44 Lentelių skaičius: 5
Paveikslų skaičius: 13
Naudotų literatūros šaltinių kiekis: 49
Baigiamojo darbo tikslas: ištirti kvapiųjų augalų įtaką varozės profilaktikai ir gydymui.
Apibūdinimas: varozė – parazitinė bičių liga, kuri pridaro daug žalos bitininkystei bei sodininkystės, žemdirbystės industrijoms. Varozės gydymui naudojami įvairūs gydymo būdai, tačiau nei vienas neveikia 100 proc.
Baigiamojo darbo metodikos: Bandymas atliktas Jurbarko ir Prienų rajono bitynuose 2013 m. Tyrimo metu nustatytas varozės, askosferozės, viduriavimo, puvinių paplitimas 52 bičių šeimose. Tirta erkių populiacijos dinamika, kintant bičių šeimų stiprumui. Nustatytas ligos poveikis bičių kūnelių sausųjų medžiagų cheminei sudėčiai, medaus cheminei sudėčiai, bičių produktyvumui. Tirtas kvapiųjų augalų (sėjamosios petražolės, paprastojo čiobrelio, valgomojo krieno, pipirmėtės, juodojo serbento, paprastojo apynio) poveikis erkėms, jų nimfoms. Bičių kūnelių SM baltymai, riebalai ir medaus cheminė sudėtis nustatyta Lietuvos žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų laboratorijoje. Atliekant eksperimentą su kvapiaisiais augalais, parinkta vienodo stiprumo bei rasės 12 bičių šeimų, šios suskirstytos į 2 grupes (kontrolinę ir bandomąją). Kvapieji augalai buvo susmulkinti ir po 300 g paskleisti viršutinėje avilio dalyje – kas 4 dienas jie keisti ir stebėta, kiek erkių nukrito į erkėgaudį.
Pagrindiniai tiriamojo darbo rezultatai: Tyrimais nustatyta, kad daugiausiai erkių, nimfų nukrito nuo paprastųjų apynių žiedų (bandomojoje grupėje į erkėgaudžius nukrito 82,35 proc. (P<0,05) erkių daugiau nei kontrolinėje) ir juodųjų serbentų lapų (bandomojoje grupėje nukrito 81,82 proc. (P>0,05) erkių daugiau nei kontrolinėje), o mažiausiai – nuo sėjamosios petražolės ( bandomojoje grupėje 50,00 proc. (P>0,05) nukrito erkių daugiau nei kontrolinėje grupėje).
Išvados: visi tyrime panaudoti kvapieji augalai veikė V. destructor suaugusias erkes, nimfas, tačiau didžiausiu efektyvumu pasižymėjo paprastasis apynys, juodieji serbentai, o mažiausiu – sėjamoji petražolė.
5 SUMMARY
Theme: Varroatosis prophylaxis and treatment with redolent plants. Work consists of: 44 pages, 13 images, 5 tables, 49 used literature.
The aim and methods: The test was performed in apiaries of Jurbarkas and Prienai district, in 2013. During the time of the research varosis, chalk brood (askosferosis), diarrhea, rot prevalence were determined in 52 bees families. Mite population dynamics, varying strength of bees families was analysed. Influence of the disease for bees bodies dry matter (DM), chemical composition (protein, fat), honey chemical composition, bees productivity was determined. Aromatic herbs influence (parsley, plain thyme, eatable horseradish, peppermint, black currant, plain hop) for mites, their nymphs was analysed. Bees bodies DM protein, fat and chemical composition of honey determined in Agrochemical Laboratory of the Lithuanian Research Centre for Agriculture. Performing experiment with aromatic herbs, 12 bees families of equal strength, race were selected, these were divided into 2 groups (control and experimental). Aromatic herbs were granulated and spread in 300 g, in the upper part of the hive, they were changed in every 4 days, quantity of mites dropped into mite catcher was observed.
The main results of the research work: According to data of the research, the largest quantity of mites, nymphs dropped from plain hop flowers (82.35 percent (P<0.05) more mites dropped into mite catchers in experimental group, than in control group) also from black currant leaves (81.82 percent (P<0.05) more mites in experimental group, than in control group), the least quantity,-from parsley (50.00 percent (P>0.05) more mites in experimental group, than in control group).
Conclusions: All aromatic herbs used in research influenced V. destructor adult mites, nymphs, however the most efficient were plain hop, black currants, the least efficient was parsley.
6 SUTRUMPINIMAI
FAEE (angl.) – etilo eterio riebiosios rūgštys FAME (angl.) – metilo eterio riebiosios rūgštys HMF – hidroksimetilfurfurolas
7 ĮVADAS
Erkės Varroa destructor sukelia bitėms Apis mellifera ligą – varozę. Iki 2000 m. buvo manyta, kad varozės sukėlėjos yra Varroa jacobsoni erkės. Yra 4 Varroa ektoparazitinių erkių rūšys: Varroa
jacobsoni Qudemans, Varroa underwoodi, Varroa rindereri, Varroa destructor. Tačiau erkės V.
jacobsoni retai aptinkamos ant A. mellifera, o V. destructor išplito po visą pasaulį ir šiuo metu yra viena didžiausių grėsmių bitininkystei. Manoma, kad bičių varozė lemia periodišką bičių kolonijų nykimą Europoje bei JAV (Rosenkranz et al., 2010).
Varozės erkės daro didelę žalą ne tik bitininkystei, bet ekonominiu požiūriu neigiamai veikia ir sodininkystės bei žemdirbystės industrijas, kurios glaudžiai susijusios su bičių aktyvumu apdulkininat pasėlius (Vetharaniam, 2012). Ekonominiais skaičiavimais pagrįsta, kad daugelio pasėlių apdulkinimas yra 100 kartų naudingesnis, nei medus bei kita bičių produkcija (Zhang et al., 2010).
Erkės minta suaugusių bičių, lervų ir lėliukių hemolimfa. Erkių daroma žala nevienoda, ji priklauso nuo bičių populiacijos, metų laiko bei nuo to, ar bitės apsikrėtusios virusais. Dėl to mažėja bičių svoris, produktyvumas, atsparumas infekcinėms bei virusinėms ligoms, trumpėja gyvenimo trukmė. Erkės perneša maišligės, deformuotų sparnų, ūmaus paralyžiaus, Kašmyro bičių virusus (Rosenkranz et al., 2010).
Dėl nekontroliuojamo ir nesaikingo stiprių cheminių preparatų naudojimo. gydant varozę, atsirado kitokių patologijų. Nustatyta, kad dėl akaricidų naudojimo atsiranda ir plinta askosferozė, puviniai, kai kurios virusinės infekcijos (Муравская, Мельник, 2005).
Gydant bičių ligas tik vienu junginiu, medžiaga, atsiranda atsparių erkių, tad tenka keisti gydymo pobūdį – imti naudoti didesnes preparatų dozes, tačiau atsiranda ir didesnė tikimybė rasti junginio likučių bičių produktuose. Dėl šios priežasties, gydant varozę, būtina keisti preparatus, pasirenkant natūralias medžiagas, kurios nebūtų pavojingos bičių produktų vartotojams. Susidomėta skruzdžių, pieno, oksalo organinių rūgščių, taip pat eterinių aliejų panaudojimo galimybėmis (Nozal M. J. et al., 2002).
8 Literatūrinėje apžvalgoje aptariama: varozės sukėlėjo lytinė sistema ir jutimo organai, jų dauginimąsis, plitimas bičių šeimose bei paplitimas; varozės simptomai, diagnozė ir gydymas; taip pat kokių galime imtis profilaktinių priemonių, norint išvengti varozės. Aprašyti kvapieji augalai, naudoti bičių nuerkinimui.
Darbo tikslas: ištirti kvapiųjų augalų įtaką varozės profilaktikai ir gydymui. Darbo uždaviniai:
1. Ištirti sėjamųjų petražolių, paprastųjų čiobrelių, valgomųjų krienų, pipirmėtės, juodųjų serbentų, paprastųjų apynių įtaką Varroa destructor erkėms.
2. Nustatyti bityno bičių šeimų sergamumą varoze, askosferoze, viduriavimu, puviniais. 3. Įvertinti sveikų ir sergančių bičių kūnelių sausųjų medžiagų cheminę sudėtį.
9 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Varozės sukėlėjas
Varroa destructor – ektoparazitinė erkė, kuri sukelia bitėms ligą – varozę (Martin et al., 2004). Erkės patelė rudos arba tamsiai rudos spalvos, ovalo formos, 1,0 – 1,77 mm x 1,5 – 1,99 mm dydžio. Patinėlio kūnas beveik apskritas, melsvai baltos arba silpnai gelsvos spalvos, 0,8 – 0,97 x 0,7 – 0,93 mm dydžio (Šolys, 2004).
Erkių kūnas aiškiai padalintas į dvi dalis: idiosomą ir gnatosomą. Erkių patelės turi lygią, plokščią elipsoidinę idiosomą, kurios plotis didesnis, nei ilgis. Patelių kojos trumpos, stiprios, su specializuotomis struktūromis – apotelėmis (ant letenėlių dantyti krašteliai), skirtomis prisitvirtinti prie šeimininko. Dorsalinis ir ventralinis skydai sklerotizuoti, rausvai rudos spalvos. Kuomet erkė maitinasi ar formuoja kiaušinėlius, ji gali išsiplėsti dėl plonų ir lanksčių membranų, esančių tarp skydų. Patinėlių kūno forma panaši į kriaušės, kūnas menkai sklerotizuotas. Patinėliai ženkliai mažesni už pateles visose vystymosi stadijose. Patinėlių kojelės ilgesnės nei patelių, lyginant su visu kūno ilgiu (Rosenkranz et al., 2010).
Ypatingai svarbūs jutimo organai, kurių pagalba erkės suranda savo šeimininką bei jų lytinė sistema, todėl toliau aptarsime šias sistemas. Gnatosoma formuoja burnos organus, kurie susideda iš dviejų sensorinių pedipalpų ir dviejų chelicerų. Cheliceros sudarytos iš trijų narelių: pagrindinio, vidurinio ir distalinio. Patelių distalinis narelis lankstus ir turi du mažus dantukus. Patinėlių šis narelis virtęs į vamzdinės struktūros organą, kuris skirtas spermos perkėlimui į patelių lytinius takus. Patelių lytinė sistema padalyta į dvi dalis: pirmoji sudaryta iš kiaušidžių, kiaušintakių, gimdos ir vaginos, kuri nuveda prie lytinės angos. Antra lytinės sistemos dalis suformuota iš poros angelių ir skirta spermos priėmimui, brendimui. Angelės atsiveria į vamzdelį, pereinantį į praplatėjimą, šis susilieja ir pereina į spermos surinkimo latakėlį. Spermos surinkimo latakėlis veda prie plataus, panašaus į maišelį organo, kuris yra spermatozoidų rezervuaras. Patinų lytinė sistema sudaryta iš vienos sėklidės; nuo sėklidės eina du vamzdeliai, kurie susilieja į neporinį ejakuliacijos latakėlį. Sperma praeina aštuonias brendimo stadijas; šešios vyksta patinėlio kūne ir dvi apvaisintos patelės kūne (Rosenkranz et al., 2010).
10 ilgesniais sensilių plaukeliais, apsupančiais organą, panašų į Halerio organą, kurį turi kraujasiurbės erkės. Kai kurie iš sensilių turi panašumą į kitų nariuotakojų uodžiamąsias sensiles. Kitos sensilės yra kaip higro – ir termoreceptoriai (Rosenkranz et al., 2010).
1.2. Erkių dauginimasis, plitimas bičių šeimose bei paplitimas
Varroa erkės aptinkamos beveik visame pasaulyje. Erkių gebėjimas surasti šeimininką ir jų reprodukcinis elgesys yra svarbūs veiksniai, padedantys suprasti erkių populiacijos dinamiką. Patelės sugeba nustatyti bičių amžių ir/ar suaugusios bitės funkciją šeimoje (Rosenkranz et al., 2010). Bičių ir erkių fiziologinei būklei bei elgesiui didelį poveikį turi feromonai (skiriami atraktantai ir repilentai). Feromonus erkės atpažįsta receptorių, esančių ant ūsų narelių arba ant priekinių galūnių poros, pagalba (Гробов, 2002). Bičių lervų kutikulėse yra medžiagos, kurios pritraukia erkes. Šios medžiagos veikia taip pat, kaip perų feromonai, todėl skatina bites darbininkes uždaryti perų akeles (Rosenkranz et al., 2010). 5 FAME (metilpalmitatas, metilstearatas, metiloleatas, metilinoleatas, metilinolenatas) ir 3 FAEE (etilpalmitatas, etilstearatas, etiloleatas) buvo išskirtos iš A. mellifera darbininkių ir tranų lervų kutikulių ekstraktų. Naujai užakiuotų tranų lervų FAME kiekis buvo maždaug 4 kartus didesnis, lyginant su darbininkių lervų kutikulių ekstraktu, o FAEE – 2 kartus didesnis. Po akučių uždengimo darbininkių lervų FAEE kiekis stipriai sumažėjo praėjus 24 val., o tranų lervų kutikulėse – po 48 val. Praėjus 72 val. po užakiavimo tiek bičių darbininkių, tiek tranų lervose rasti tik FAEE pėdsakai (Frey et al., 2013). Tranų lėliukės išskiria 5,6 kartų daugiau feromonų, nei bičių darbininkių lėliukės, o išskyrimo trukmė 1,7 kartų ilgesnė. Būtent todėl didžioji dalis erkių parazituoja traniniuose peruose (Гробов, 2002).
Bičių lizduose yra ir natūralių junginių, kurie pasižymi repelentinėmis savybėmis. Bičių motinėlės lerva ir iš jos gauti ekstraktai erkių pritraukia daug mažiau, nei bičių darbininkių ir tranų lervos, o “karališkasis gelis“ – bičių pienelis – netgi turi repelentinį poveikį. Mokslininkai ištyrė, kad oktono rūgšties „karališkajame gelyje“ kiekiai yra didesni, nei bičių darbininkių ar tranų lervų maiste. Tuo iš dalies paaiškinama, kodėl bičių motinėlės erkėmis užsikrečia rečiau (Rosenkranz et al., 2010).
11 Erkės patelė prieš bičių perų akelės užakiavimą įlenda į perų akelę, kurioje yra bitės lerva, ir pasilieka perų akelės dugne prie lervos maisto (Frey et al., 2013). Toks erkių elgesys gali būti traktuojamas kaip adaptacija, kad bitės negalėtų jų rasti ir pašalinti iš avilio (Rosenkranz et al., 2010). Bitės lerva, pradėjusi sukti kokoną ir maitintis, išlaisvina erkę, kuri pradeda misti šeimininko hemolimfa (de Miranda et al., 2010). Maitinęsi ant traninių perų, erkės greičiau pradeda dėti kiaušinėlius ir deda gausiau (Šolys, 2004).
Pasak E. Frey et al. (2013), maždaug po 70 val., kai perų akelė užakiuota, erkės patelė padeda pirmąjį kiaušinėlį, iš kurio išsirita patinėlis, tuomet 30 val. intervalu deda 3 – 5 kiaušinėlius, iš kurių išsirita patelės. Per pirmąsias valandas nuo kiaušinėlio padėjimo erkės lerva vystosi jo viduje. Nuo išsiritimo iš kiaušinėlio iki suaugėlio išsinėrimo, erkių lervos praeina proto – ir deutonimfos, deutochrysalis stadijas; vystymosi laikas yra maždaug 5,8 dienos (erkių patelių) ir 6,6 dienos (patinėlių) (Rosenkranz et al., 2010). Suaugusi patelė ir jos palikuonys maitinasi lėliukės hemolimfa iš vienos maitinimosi vietos (Shen et al., 2005). Kadangi erkių nimfų cheliceros yra gležnos, minkštos, jos negali pradurti lėliukės kutikulės. Ši ,,maitinimosi zona“ paprastai būna ties penktu bitės lėliukės segmentu (Rosenkranz et al., 2010).
Praėjus 190 val. nuo kiaušinėlio padėjimo, išsiritęs patinėlis jau gali poruotis su patelėmis (Oldroyd, 1999). Perų akutėje erkių palikuonys auga ir poruojasi. Subrendusios patelės palieka akelę su išsiritusia bite, tuo tarpu patinėliai ir nesubrendusios patelės žūsta (Vetharaniam, 2012). Išlindusios iš akelės, erkės apninka bites darbininkes, prižiūrinčias bičių lervas, kad jų būtų nugabentos į perų akeles dėti savo kiaušinėlių (Frey et al., 2013).
12 1.3. Simptomai
Ankstyvoje užsikrėtimo parazitais stadijoje liga dažnai nenustatoma, kadangi klinikiniai simptomai nepastebimi. Esant vidutiniam užsikrėtimui, gali sumažėti bičių populiacija, taip pat ir pagaminamo medaus kiekis, tačiau simptomai gali būti neaiškūs (Rosenkranz et al., 2010).
Užsikrėtusios V. destructor erkėmis bitės mažiau sveria, jų hemolimfoje aptinkama mažiau proteinų ir mažesnės yra hipofaringinės liaukos (reikalingos jauniklių maitinimui), lyginant su neužsikrėtusiomis bitėmis (van Dooremalen et al., 2013). Tyrimais nustatyta, kad užsikrėtimas varoze
mažina bičių gebėjimą kaupti baltymą vitelogeniną (Brodschneider and Crailsheim, 2010). Erkės,
misdamos bičių hemolimfa, 1,6 – 2,3 karto sumažina jos baltymų kiekį (Šolys, 2004).
Silpdamos bitės pradeda parnešti vis mažiau medaus ir žiedadulkių, nemaitinama motina nustoja dėti kiaušinėlius. Esant didesniam apsikrėtimui erkėmis, naujai susiformavusių bičių šeimų motinėlės dažnai žiemoja neapvaisintos, o pačios bičių kolonijos žiemojimo metu žūva. Žiemos metu erkių pažeistos bitės nesudaro kompaktiško kamuolio, pažeidžiamas avilio temperatūros režimas, bitės būna neramios, juda, dalis išskrenda iš avilio ir žūva (Pileckas ir kt., 2009).
Kuomet tranai užkrečiami varoze lėliukės stadijoje, yra pažeidžiami tranų sparnai, sutrikdomas spermatozoidų vystymasis (Büchler et al. 2010). Tyrimų duomenimis, priklausomai nuo užsikrėtimo lygio, parazituotų tranų svoris gali sumažėti nuo 11 iki 19 proc. (Rosenkranz et al., 2010).
V. destructor gali būti vektorius, padedantis pernešti įvairius virusus: ūmaus paralyžiaus, Kašmyro bičių, maišligės, deformuotų sparnų (Rosenkranz et al., 2010). Deformuotų sparnų viruso epidemiologiją erkė veikia trimis mechanizmais: per bitės imuninę supresiją; tiesioginiu viruso perdavimu per hemolimfą maitinimosi metu; viruso replikalcija erkės viduje (Neumann et al., 2012). Kuomet V. destructor perneša deformuotų sparnų virusą bičių besivystančioms lėliukėms, stebimos lėliukių žūtys, o jaunos bitės būna su deformuotais sparnais bei išsipūtusiu, sutrumpėjusiu pilveliu (de Miranda et al., 2010).
13 1 lentelė. Sveikų perų palyginimas su užkrėstais varoze.
Sukėlėjas Perų išvaizda Dangtelių išvaizda Negyvos lervutės Lervučių spalva ir konsistencija Lervučių išvaizda Kvapas Sveiki perai dengtos akutės, retkar-čiais atviros dažniausiai šviesiai rudos spalvos, dangteliai išgaubti Nėra Perlamutrinė, putlios nėra, gaivus Varozė erkės Varroa jacobsoni* išbarstyti perai, labiau erkėti traniniai netekę spalvos, įdubę erkėms labai išplitus, dengtuo-se peruose negyvos lervutės pūsta, išlikusios gyvos dažnai būna deformuotos negyvos lervutės ir lėliukės lengvai pašalina-mos Nemalo-nus, kartais puvėsių (H. Hansen, 1999).
Pastaba*: šiuo metu Apis mellifera bičių varozės sukėlėjas Varroa destructor.
1.4. Diagnozė ir gydymas
Bet koks gydymas susideda iš dviejų dalių: ligos diagnozavimo ir gydymo, varozės atveju – bičių erkėtumo nustatymo ir erkių naikinimo (Salinka ir kt., 2006).
Ekspres metodas: korys, kuriame ritasi bitės, išimamas iš avilio ir į indelį nukratoma 150 – 200 bičių. Į indelio vidų dedamas tamponas, suvilgytas eteriu, indelis uždengiamas. Bitės, erkės, apsvaigusios nuo eterio nukratomos ant šviesaus padėklo. Suskaičiuojamas bičių ir erkių kiekis, išvedamas procentas (Šolys, 2004).
14 nustatinėjant erkėtumo procentą, būtinai reikia atakiuoti korio centre apie 10 cm2 dengtų perų plotą ir
suskaičiuoti, kiek erkių buvo ant 200 perų. Yra trys erkėtumo laipsniai:
I – erkėtumo laipsnis, kai bitės erkėtos iki 10 proc., bitės išgyvena nieko nedarant; II – 11 – 20 proc., neapdorotos bičių šeimos pastebimai nusilpsta;
III – erkėtumas daugiau kaip 21 proc., neapdorotos bitės žiemodamos žūsta (Šolys, 2004). Naudojami trys erkių kontrolės būdai: fizinis, biologinis, cheminis.
1.4.1. Fizinis būdas
Terminiam bičių šeimų apdorojimui naudojamos įvairios termokameros, kuriose temperatūra pakeliama iki 45 – 48oC ir per bites, esančias kasetėse, pučiamas toksai šiltas oras 15 minučių. Talpinant bites į kasetes, pirmiausia surandama ir uždaroma į narvelį bičių motinėlė, ji patalpinama šiltai. Likusios bitės su rėmais pakeliamos ir nukratomos į piltuvą – koštuvą. Jo pagalba bitės suvaromos į kasetę. Kasetės talpinamos į termokamerą. Po apdorojimo bitės 8 minutėms paliekamos apsiraminti lauke. Po to sukrečiamos į avilį, sugrąžinama motinėlė ir lizdas uždaromas (Šolys, Stanevičius, 2004).
Nustatyta, kad dalis nubyrėjusių po gydymo erkių lieka gyvos, todėl būtina naudoti erkėgaudžius (Šolys, 2004). Po terminio apdorojimo kasetėse buvo randama žuvusių bičių. Manoma, kad veikiant aukštai temperatūrai, žūsta senos, ,,susidėvėjusios“ arba stipriai Varroa erkių pažeistos bitės. Dalis negyvų bičių buvo randama ir aviliuose, praėjus keletui dienų po gydymo (Tamašauskienė, Šolys, 2005).
Erkėgaudžių panaudojimas. Ant avilio dugno dedamas erkėgaudis, sudarytas iš skardinės dėžutės ir dangtelio, aptraukto metaliniu tinklu, kurio akutės ne mažesnės kaip 2x2 mm ir ne didesnės kaip 3x3 mm. Erkėgaudžio ilgis ir plotis turi atitikti avilio dugno matmenis. Kad ant dugno nukritusios erkės neišropotų iš erkėgaudžio ir neprisisiurbtų prie bičių: į erkėgaudžio dugną klojamas popierius, išteptas 0,3 – 0,4 mm storio vazelino sluoksniu. Erkėgaudis uždengiamas dangteliu su metaliniu tinklu, kad į vidų nepatektų bitės. Erkėgaudis į avilį įdedamas pavasarį bitėms apsiskraidžius ir išvalius dugną; kas 20 – 30 dienų erkėgaudis išvalomas ir įdedamas naujas popierius su išteptu vazelinu (Puišys, 2003).
15 plonu vazelino sluoksniu. Milteliai gaminami iš cukraus pudros ir bulvių krakmolo santykiu 1:1. Bičių motina milteliais neapdulkinama (Puišys, 2003).
Spiečių ir šeimelių apdorojimas vandeniu. Viename Bavarijos bitininkų suvažiavime (Vokietija) buvo pademonstruotas neįprastas bičių šeimelių nuerkinimo būdas. Šeimelė buvo patalpinta į tinklo narvelį ir penkioms minutėms panardinta į talpesnį indą su vandeniu. Žinoma, kad panardintos į vandenį bitės be pavojaus jų gyvybei gali išbūti iki 15 minučių. Ištraukus bites iš vandens, narvelyje rasta daug negyvų erkių (Salinka, 2011).
1.4.2. Biologinis būdas
Būdas paremtas traninių perų sunaikinimu. Kai bitės traninį korį su traniniais perais užakiuoja, jis išimamas, o į jo vietą įdedamas naujas. Šeimoje pastoviai būna atakiuotas korys su traniniais perais, kurie tarnauja kaip biologiniai spąstai erkėms (Šolys, 2004). Tyrimų duomenimis, tokiu būdu galima sunaikinti iki 34 proc. erkių, esančių bičių lizde (Tamašauskienė, Šolys, 2005).
Kitas, perspektyvus kontrolės metodas yra parazitinių ar patogeninių organizmų panaudojimas prieš erkes. Taikant šį „natūralų kenkėjo kontrolės“ būdą, bičių produktai nebūtų užteršiami, o organizmai gebėtų autonomiškai plisti tarp bičių šeimų, tuo būdu sudarydami ilgalaikį poveikį. Tačiau šis metodas nėra pakankamai pagrįstas, turimos informacijos nepakanka, o jo rezultatai prieštaringi (Rosenkranz et al., 2010).
1.4.3. Cheminis būdas
Vis dar nėra jokių cheminių medžiagų, kurių efektyvumas siektų 100 proc. Organinės rūgštys, tokios kaip: skruzdžių rūgštis, pieno rūgštis ir oksalo rūgštis, yra dažniausiai naudojamos bitininkystėje (Papachristoforou et al., 2011).
16 cheminėmis medžiagomis turi būti atliekamas tik po medaus išsukimo, kad neliktų tų medžiagų likučių meduje (Le Conte et al., 2010).
Skruzdžių rūgšties efektyvumas >60 proc. Efektyvumui įtakos turi aplinkos temperatūra, avilio dydis ir kolonijos stiprumas. Naudojami specialūs garintuvai skruzdžių rūgščiai garinti. Jos likučiai nesikaupia bičių vaške, tačiau, neteisingai naudojant, užteršiami bičių produktai. Rūgšties pėdsakai natūraliai randami meduje (Rosenkranz et al., 2010). Skruzdžių rūgštis gali sutrumpinti bičių darbininkių gyvenimo trukmę, taip pat gali neigiamai paveikti perų išlikimą (Boncristiani et al., 2012).
Naudojamas ir pieno rūgšties vandeninis tirpalas (pvz., 15 proc.). Bičių rėmeliai apipurškiami 2 kartus, darant pertrauką. Gydant spiečius, pasiekiamas didžiausias efektyvumas (< kaip 95 proc. negyvų erkių), kolonijose be perų efektyvumas apytiksliai 80 proc., o su perais – 20 – 40 proc. (Rosenkranz et al., 2010).
Oksalo rūgštis gali būti naudojama grynų kristalų pavidalu ar jos vandeninis tirpalas (pvz., 3–3,5 proc.): apšlakstant, purškiant, dūminant; kartu su cukrumi, ar be jo. Rūgšties efektyvumas >90 proc., kai kolonijose nėra perų ir < kaip 60 proc., kai perų yra (Rosenkranz et al., 2010).
1.5. Profilaktika
Ligų profilaktikai svarbiausia yra tinkama bičių priežiūra. Norint sudaryti bitėms zoohigieniškas sąlygas, reikėtų atkreipti dėmesį į bičių aprūpinimą maistu, vandeniu, sudaryti tinkamus temperatūros ir drėgmės režimus (Tamašauskienė, Šolys, 2005).
Bičių kolonijai reikalingas vanduo, kad avilyje būtų vykdoma termoreguliacija, kad bitės atskiestų atsargoje paliktą medų ir bitės darbininkės galėtų produkuoti gelį, skirtą lervų maitinimui (Kovac et al., 2010). Bitės, radusios vandens šaltinį, geria vandenį ir gabena jį į avilį. Norėdamos išvengti kolonijos perkaitimo, bitės regurgituoja vandens lašelius ir korius padengia plonu vandens sluoksniu, kuris garuodamas aušina avilį (Schmaranzer, 2000). Kolonijos gebėjimas reguliuoti temperatūrą avilyje yra būtinas veiksnys lervų ir lėliukių auginimui (optimali temperatūra 32–36oC)
(Becher et al., 2010).
17 vienintelis natūralus baltymo šaltinis yra žiedadulkės. Baltymai sudaro 66 – 74 proc. bičių darbininkių kūnelių sausųjų medžiagų. Bitės sumaišo žiedadulkes su atrytu nektaru, medumi ir liaukų sekretais, kad pagamintų bičių duonelę. Jei kolonijoje trūksta žiedadulkių, iš pradžių bitės ima misti bičių duonele, vėliau eikvoja savo kūno atsargas. Bitės lipidus gauna iš žiedadulkių, jų kiekis gali būti 0,8 – 18,9 proc.
(Brodschneider, Crailsheim, 2010).
Suaugusios bitės darbininkės labai priklauso nuo kolonijos maisto atsargų, kadangi dirbdamos išnaudoja daug energijos, o savo kūneliuose neturi didelio kiekio angliavandenių, baltymų bei lipidų atsargų. Lervos, kurioms augant trūko būtiniausių maistinių medžiagų, tampa trumpai gyvenančiais, silpnais suaugėliais. Angliavandeniai, baltymai, lipidai, vitaminai ir mineralinės medžiagos yra būtini bitėms – nuo jų tiesiogiai priklauso bičių ilgaamžiškumas, sveikata, kolonijos produktyvumas bei palikuonių skaičius (Brodschneider, Crailsheim, 2010).
Norint išauginti stiprias ir sveikas bičių šeimas žiemai, rugpjūčio pirmoje pusėje patartina praktikuoti skatinamąjį bičių maitinimą su vaistažolių nuovirais ir užpilais (bičių šeimai po 0,5 – 1 litrą cukraus sirupo duoti kas 2 – 3 dienas). Cukraus sirupas su vaistažolių nuovirais ir užpilais gaminamas santykiu 1:1. Būtina spėti laiku pamaitinti bičių šeimas žiemai, t.y. iki rugpjūčio 31 d. Žiemai rekomenduojama palikti kokybišką maistą (be lipčiaus, ilgai nesikristalizuojantį) ir bičių duonelės. Pavasarį patartina stiprinti bičių imuninę sistemą gydomaisiais sirupais arba kandi tešla su mikroelementais, kobaltu, vitaminais, vaistažolių nuovirais ir baltymais (Salinka, 2011).
Žiemai reikia įrengti gerą avilio vėdinimą. Vengti atsitiktinių spiečių, nes jie į bityną gali atnešti ne tik varozės erkes, bet ir įvairias kitas užkrečiamas ligas (Salinka, 2011). Nesudaryti sąlygų bičių vagiliavimui, padėti cukraus sirupą vakare, kiekvienai šeimai atskira penėtuve. Avilio dugne turi būti pastoviai įdėti porėmiai erkėms gaudyti. Bičių šeimos laikomos aviliuose nudažytuose ryškiomis (balta, geltona, mėlyna, raudona) spalvomis. Ant priekinės sienelės nupiešiamas kita spalva trikampis ar keturkampis. Tuo apsaugomos bitės nuo klaidžiojimo. Aviliai pastatomi ant kojų 30 cm nuo žemės (Šolys, 2004).
18 išreikštas greitas ir efektyvus grūmingo elgesys: bandymo metu buvo įvestos erkės į A. cerana avilį ir per kelias minutes 98 proc. erkių buvo pašalinta nuo bičių, erkės užmuštos ir išmestos iš avilio. Tuo remiantis, grūmingo elgsena tapo svarbiausiu faktoriumi, rekomenduotu veisimų programoms, kad būtų sumažintas A. mellifera jautrumas V. destructor invazijai (Rosenkranz et al., 2010). Svarbi bičių ligų profilaktikai ir švaros elgsena, pasireiškianti ligotų, žuvusių perų pašalinimu iš avilio. Toks elgesys stipriai veikiamas aplinkos ir avilio vidaus faktorių (Rosenkranz et al., 2010).
Mačienės ir kt. (2009) manymu, kiekvienais metais 1/2 – 1/3 bičių šeimų reikia pervaryti į švarius, dezinfekuotus ar naujus avilius.
2 lentelė. Bitynuose naudotinos dezinfekavimo medžiagos ir priemonės. Dezinfekuojamas
inventorius, vieta
Dezinfekavimo medžiaga Ekspozicija Temperatūra
Aviliai 1) 10 % vandenilio peroksidas + 3 % acto arba skruzdžių rūgštis
2) 5 % natrio šarmas (kaustikinė soda)
3 kartus kas 30 min. 20 90 – 100 Rėmeliai ir kitas smulkus inventorius 1) 10 % vandenilio peroksidas + 3 % acto arba skruzdžių rūgštis
2) 5 % natrio šarmas (kaustikinė soda)
3 kartus kas 30 min. 10 min.
20
90 – 100 Koriai 10 % vandenilio peroksidas + 3 %
acto arba skruzdžių rūgštis, išpurškiant
3 kartus kas 30 min. 20 Pagalvės, bitininko drabužiai 1) autoklavavimas 2) kvarcavimas
3) 5 % natrio šarmas (kaustikinė soda)
15 min. 170 min. 10 min. 121 100 Medaus sukimo įranga ir inventorius 1) kvarcavimas 2) 10 % vandenilio peroksidas + 3 % arba skruzdžių rūgštis
3) 5 % natrio šarmas (kaustikinė soda)
170 min. 3x30 min.
3x30 min.
20
Prieš avilių lakas 20 % šviežiai gesintų kalkių pienas Infekuotame bityne kas 2 – 3 savaitės
≥ 0
19 1.6. Kvapieji augalai
Eteriniai aliejai – įvairių organinių junginių, pvz., alkoholių, terpenų, aldehidų, organinių rūgščių, esterių, aromatinių angliavandenilių, aliejaus konsistencijos mišiniai. Eterinių aliejų kiekis ir cheminė sudėtis priklauso nuo augalo rūšies, vegetacijos periodo, metereologinių ir ekologinių sąlygų (Jonaitis ir kt., 2007).
1.6.1. Paprastasis čiobrelis – Thymus serpyllum L.
Daugiametis puskrūmis. Stiebas plonas, gulsčias, visas plaukuotas, prie žemės – įsišaknijantis. Lapai – priešiniai, lancetiniai, prie pagrindo susiaurėję į lapkotį, kartais gausiai plaukuoti. Žiedai menturiuose, vainikėlis šviesiai purpurinis. Vaisius – beveik apskritas tamsiai rudas riešutėlis
(Vasiliauskas, 2011). R. S. Verma et al. (2009) tyrimo duomenimis paprastojo čiobrelio pagrindiniai komponentai timolis (58,8 proc.), p – kumenas (5,7 proc.), timolo metilo eteris (4,0 proc.), borneolis (3,8 proc.), γ – terpinenas (3,4 proc.) ir karvakrolio metilo eteris (3,2 proc.)
1.6.2. Pipirmėtė – Mentha piperita L.
Tai daugiametis, kvapus, medingas žolinis augalas. Stiebas – stačias, keturbriaunis, šakotas, plikas arba apaugęs retais plaukeliais. Lapai – priešiniai, kotuoti, pailgi, su smailia viršūne ir dantytais kraštais. Žiedai – smulkūs, violetiniai, susitelkę stiebo ir šakučių viršūnėse (Vasiliauskas, 2011). Pipirmėtės džiovintuose lapuose iš eterinių aliejų (2,5 proc.) daugiausia yra mentolio (50 proc.), mentono (nuo 10 iki 30 proc.), metilo esterių (iki 10 proc.) ir monoterpeno darinių (pulegonas, piperitonas, mentofuranas) (Kizil et al., 2010).
1.6.3. Valgomasis krienas – Armoracia rusticana L.
20 Valgomajame kriene yra nuo 0,2 proc. iki 1,0 proc. eterinio aliejaus, daugiausia sinigrino (Tomsone et al., 2013).
1.6.4. Sėjamoji petražolė – Petroselinum crispum L.
Dvimetis kvapnus augalas. Šaknis – liemeninė, gelsvai balta. Stiebas – stačias, šakotas, plikas. Lapai pliki, viršus blizga. Apatiniai lapai – plunksniškai suskaldyti, viršutiniai – trilapiai. Žiedai smulkūs, gelsvai žalsvi, susitelkę sudėtiniuose skėčiuose. Vaisiai – smulkūs, pilkšvai žali (Vasiliauskas, 2011). R. Vokk et al. (2011) atlikę tyrimus nustatė, kad sėjamosios petražolės pagrindinės eterinio aliejaus sudedamosios dalys yra miristicinas (30,7 – 42,7 proc.), β – felandrenas (21,8 – 35,9 proc.), p – 1,3,8 – mentatrenas (5,4 – 10,0 proc.) ir β – mikrenas (4,5 – 8,7 proc.).
1.6.5. Juodasis serbentas – Ribes nigrum L.
Šakotas krūmas. Metūgiai – plaukuoti, žalsvai gelsvi. Stiebai – tamsiai rudi. Lapai – pražanginiai, ant ilgų lapkočių, pjūkliškai dantyti. Viršutinė lapo pusė – tamsiai žalia, matinė, plika, apatinė – šiek tiek plaukuota, nusėta geltonomis liaukutėmis, kurios išskiria eterinį aliejų. Žiedai – žalsvai rausvi, susitelkę į kekes. Vaisius – sultinga, daugiasėklė, juoda (su liaukiniais taškeliais), aromatinga apvali uoga (Vasiliauskas, 2011). Juoduosiuose serbentuose didžiąją dalį eterinio aliejaus sudaro: kamfenas, β – pinenas, β – kariofileno oksidas, δ – 3 – karenas, limonenas, sabinenas ir bornilio acetatas (Golebiowski et al., 2008).
1.6.6. Paprastasis apynys – Humulus lupulus L.
21 2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimas buvo atliktas 2012 – 2013 metais LSMU, Veterinarijos akademijoje, Gyvulininkystės katedroje, Jurbarko ir Prienų rajonų bitynuose. Tyrimo metodikos: analizuota su magistrinio darbo tema susijusi literatūra, atliktas eksperimentas bityne, mėginiai siųsti tirti į laboratoriją.
Nuo balandžio iki gegužės mėnesio buvo tirtos 52 bičių šeimos, norint nustatyti varozės, askosferozės, viduriavimo ir puvinių paplitimą.
Perų kiekis bičių šeimoje nustatytas suskaičiavus, kiek avilio koriuose buvo kiaušinėlių, lervučių, lėliukių. Skaičiavimui naudotas specialus matavimo rėmelis.
Sveikų ir sergančių varoze bičių kūnelių SM cheminė sudėtis (tirta baltymų ir riebalų atžvilgiu) nustatyta Lietuvos žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų laboratorijoje 2013 m. gegužės ir rugpjūčio mėnesiais. Tyrimui surinkti bičių kūneliai, kurie išdžiovinti + 400C temperatūroje iki
orasausės medžiagos. Baltymų kiekis buvo nustatytas Kjeldalio metodu, o riebalų – Soksleto metodu. Lietuvos žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų laboratorijoje taip pat buvo ištirta bityno medaus cheminė sudėtis. Tyrimui paimtas skystas, nesusikristalizavęs medus, kuris buvo nuolat maišomas prieš atliekant tyrimą. Tirti rodikliai: redukuojantis cukrus (%), sacharozė (%), drėgmė (%), diastazės aktyvumas (vnt.), HMF (mg/kg). Redukuojančio cukraus kiekis nustatytas pagal Lane ir Eynono (1923) metodo modifikaciją. Tyrimui naudojamas Soksleto modifikuotas Felingo tirpalas, kuris virinant titruojamas redukuojančiu medaus cukrumi, naudojant indikatorių – metileno mėlį. Sacahrozės kiekis nustatytas atlikus H. S. Valkerio (H. S. Walker, 1917) inversijos metodą. Medaus tirpalas šildomas, tuomet įpilama druskos rūgšties. Tirpalas aušinamas kambario temperatūroje, neutralizuojamas natrio šarmu ir titruojama. Drėgmė įvertinta refraktometru, taikant H. D. Čatvejaus (H. D. Chatway, 1932) metodą, kurį patobulino E. B. Vedmoras (E. B. Wedmore, 1995). Refrakcijos indeksas nustatomas refraktometru 20oC temperatūroje. Lentelėje surandamas drėgnumas (%), priklausomas nuo refrakcijos indekso. Diastazės aktyvumas tirtas pagal J. E. Šadės (J. E. Schade et al., 1985), modifikuotu J. W. Vaito (J. W. Whit et al., 1959) ir H. Hadorno (H. Hadorn, 1961) metodu. Medaus absorbcija nustatoma spektrofotometru, tada skaičiuojami rezultatai. HMF analizuotas O. Vinklerio (O. Winkler, 1955) metodu. Veikiamas barbitūrato rūgštimi ir p – toluidinu HMF nusispalvina raudonai (Medaus analizės metodai, 2000).
22 Eksperimento metu išrinktos vienodo stiprumo bei rasės 12 bičių šeimų, kurios suskirstytos į 2 grupes (po 6 bičių šeimas): kontrolinę ir bandomąją. Bityne visi aviliai – daugiaaukščiai. Eksperimentui panaudoti lapai, žolė ir žiedai kvapiųjų augalų: sėjamosios petražolės, paprastojo čiobrelio, valgomojo krieno, pipirmėtės, juodųjų serbentų, paprastųjų apynių, kurie buvo susmulkinti ir tolygiai paskleisti viršutinėje avilio dalyje po 300 g. Po bičių lizdu padėtas erkėgaudis, išteptas vazelinu, kad nukritusios erkės negalėtų grįžti atgal į avilį. Kas keturias dienas susmulkinti augalai buvo keičiami vis kitais ir stebima, kurie augalai turėjo didžiausią įtaką nuerkinimui (buvo suskaičiuojamos nukritusios ant erkėgaudžių erkės). Prieš pradedant bandymą ir po jo buvo nustatytas bičių erkėtumas.
23 3. REZULTATAI
Tikslu nustatyti, kiek bityne bičių šeimų sirgo varoze, askosferoze, viduriavimu, puviniais, buvo atliktas tyrimas ir nustatytas sergamumas.
1 pav. Bičių ligų diagnozavimas bityne (n=52)
24 išliko stabili, viduriavimas nebuvo diagnozuotas. Paskutinį tyrimo mėnesį, rugpjūtį, sergamumas varoze padidėjo 19,2 proc., lyginant su liepos mėnesiu. Askosferoze užsikrėtė 1,9 proc. bičių šeimų daugiau nei liepos mėnesį. Viduriavimas nediagnozuotas. Nustatyta, kad viso tyrimo metu situacija, susijusi su varoze bityne, prastėjo, užsikrėtimas liga didėjo. Nuo balandžio iki rugpjūčio mėnesio sergamumas varoze padidėjo 48,1 proc., askosferozės atvejų per šį laikotarpį padaugėjo 3,9 proc. Nuo balandžio iki rugpjūčio mėnesio bičių erkėtumas palaipsniui didėjo.
Tikslu ištirti, kaip kito sirgusių varoze ir sveikų bičių perų kiekis, bičių šeimoms stiprėjant ir silpnėjant atliktas sekantis tyrimas. Sveikų ir sirgusių varoze bičių šeimų perų skaičiai pavaizduoti 3 lentelėje.
3 lentelė. Perų kiekis bičių šeimoje (n = 10)
Data Kiaušinėliai, lervutės, lėliukės
Sirgusių varoze Sveikų bičių
05.02 7300 ±740 8450 ±830 05.18 19200 ±1150 23000 ±1100 06.01 35500±1250 42000 ±1250 06.15 44800 ±1950 52200 ±2800 07.01 41400 ±2650 44300 ±3550 08.06 24800 ±2050 29300 ±2400
25 Siekiant įvertinti, palyginti sveikų ir sergančių bičių kūnelių SM cheminę sudėtį, atliktas sekantis tyrimas. Sveikų ir sergančių bičių kūnelių SM cheminės sudėties (baltymų atžvilgiu) tyrimo duomenys pateikti 2 pav.
2 pav. Bičių kūnelių baltymų kiekis (%) bičių kūnelių SM.
Sveikų ir sergančių bičių kūnelių SM cheminės sudėties (riebalų atžvilgiu) tyrimo duomenys pateikti 3 pav.
26 Iš tyrimo duomenų (2 pav.) matyti, kad gegužės mėnesį atlikus bičių kūnelių SM cheminės sudėties tyrimą nustatyta, kad sveikų bičių kūnelių baltymų kiekis 0,04 proc. didesnis nei sirgusių varoze, o pakartotinai atlikus tyrimą rugpjūtį – sveikų 0,12 proc. didesnis, nei sirgusių varoze. Nustatyta, kad gegužės mėnesį (3 pav.) sveikų bičių kūnelių riebalų kiekis 3,43 proc. didesnis nei sergančiųjų, o rugpjūčio mėnesį – 2,28 proc. didesnis. Varozė įtakoja bičių kūnelių SM cheminę sudėtį. Bičių, paveiktų varozės, kūnelių riebalų ir baltymų kiekis mažesnis nei sveikųjų.
Sveikų ir sergančių varoze bičių medaus cheminės sudėties rodikliai (redukuojantis cukrus, sacharozė, drėgmė, diastazės aktyvumas, HMF) pavaizduoti 4 lentelėje.
4 lentelė. Medaus cheminė sudėtis
Rodikliai Gegužės mėn. Liepa mėn. Sveikų Sirgusių varoze Sveikų Sirgusių varoze Redukuojantis cukrus, % 59,9 ±2,81 59,8 ±2,95 60,3 ±3,03 59,8 ±2,36 Sacharozė, % 3,05 ±0,23 2,95 ±0,33 3,35 ±0,21 3,11 ±0,32 Drėgmė, % 18,6 ±0,12 18,8 ±0,15 19,2 ±0,09 19,0 ±0,14 Diastazės aktyvumas (Gotės vnt.) 11,1 ±1,34 10,9 ±1,33 11,8 ±1,10 12,1 ±0,92 HMF, mg/kg 18,3 ±2,44 17,8 ±1,66 20,4 ±1,98 21,0 ±1,32
27 gegužės mėnesį sveikų bičių HMF kiekis 2,73 proc. didesnis nei sergančių; liepos mėnesį 2,86 proc. HMF daugiau buvo sirgusių bičių meduje.
Fruktozės ir gliukozės kiekis (abiejų suma) žiedų meduje turi būti ne mažiau kaip 60g/100g. Sveikų ir sirgusių varoze bičių, tirtų gegužės ir liepos mėnesiais, redukuojančio cukraus kiekis buvo normos ribose. Sacharozės bendras kiekis meduje ne daugiau kaip 5g/100g. Tirtų bičių meduje sacharozės kiekis neviršijo normų. Drėgmės turi būti ne daugiau kaip 20 %. Meduje drėgmės kiekis neviršijo reglamente nurodyto leidžiamo kiekio. Diastazės aktyvumas (pagal J. E. Šadės metodą): bendras kiekis meduje ne mažiau kaip 8 vienetai; HMF kiekis meduje ne daugiau kaip 40 mg/kg. Tirtame meduje abu rodikliai buvo normos ribose. Bičių medaus kokybei varozė įtakos neturi (Medaus techninis reglamentas, 2003).
Siekiant nustatyti, kokią įtaką varozė turėjo bičių produktyvumui, ištirti medaus, žiedadulkių kiekiai sveikų bičių šeimų bei sergančių.
28 5 pav. Bičių šeimų produktyvumas (žiedadulkės, kg)
Pagal tyrimų (4 pav. ir 5 pav.) duomenis, sergančių varoze bičių produktyvumas mažesnis nei sveikų. Iš vienos sveikos šeimos medaus gauta 8,05 proc. daugiau, o žiedadulkių 16,28 proc. daugiau nei iš varoze sergančios šeimos.
29 Bičių šeimų gydymo rezultatai kvapiaisiais augalais pateikti 5 lentelėje.
5 lentelė. Nukritusių nuo bičių erkių skaičius erkėgaudžiuose, vnt. Grupės
Augalai
Bandomoji grupė Kontrolinė grupė
Erkės Nimfos Erkės Nimfos
Sėjamoji petražolė 7,0 ±1,62 3,0 ±0,22 2,0 ±0,27 0
Paprastojo čiobrelio žolė 6,0 ±1,48 1,0 ±0,19 3,0 ±0,18 0 Valgomųjų krienų lapai 10,0 ±1,99* 4,0 ±0,35 3,0 ±0,15 0
Pipirmėtė 9,0 ±1,58 4,0 ±0,81 2,0 ±0,22 0
Juodųjų serbentų lapai 11,0 ±1,05 5,0 ±0,31 2,0 ±0,11 0 Paprastųjų apynių žiedai 17,0 ±2,29* 8,0 ±0,72 3,0 ±0,28 0
* P<0,05
Iš pateiktų lentelėje tyrimo rezultatų matyti, kad nuo visų augalų, panaudotų bandomojoje grupėje, į erkėgaudžius erkių nukrito daugiau nei kontrolinėje grupėje, o didžiausią poveikį erkėms turėjo paprastųjų apynių žiedai ir juodųjų serbentų lapai.
Apdorojus bites apynių žiedais, bandomojoje grupėje į erkėgaudžius nukrito 82,35 proc. (P<0,05) erkių daugiau, o panaudojus susmulkintus juodųjų serbentų lapus – 81,82 proc. daugiau nei kontrolinėje grupėje. Mažiau ir beveik vienodai efektyvūs buvo paprastųjų krienų lapai bei pipirmėtė. Panaudojus krienų lapus, erkėgaudžiuose buvo 70,00 proc. (P<0,05) erkių daugiau nei kontrolinės grupės erkėgaudžiuose, pipirmėtę – 77,78 proc. Atlikus bandymą su sėjamąja petražole, bandomojoje grupėje nukrito 71,43 proc. erkių daugiau nei kontrolinėje grupėje. Labiausiai atsparios erkės buvo paprastojo čiobrelio žolei – bandomojoje grupėje erkių nukrito 50,00 proc. daugiau nei kontrolinėje.
30 4. REZULTATŲ APTARIMAS
Iš tirtų bityne bičių ligų labiausiai paplitusi buvo varozė, kuria vasaros gale (rugpjūčio mėnesį) sirgo 59,6 proc. bičių šeimų.
Erkių vystymosi tempui didelės įtakos turi klimato, gamtos sąlygos, bičių šeimų stiprumas (Amšiejus, 2011). Mūsų tyrimų duomenimis nuo gegužės mėnesio pradžios iki birželio mėnesio vidurio perų kiekis bičių šeimoje didėjo, kadangi pavasarį ir vasarą bičių šeimos stiprėja; atitinkamai didėjo ir sergančių varoze perų skaičius. Per šį laikotarpį sirgusių varoze perų skaičius padidėjo apie 6 kartus, o sveikų bičių perų padidėjo 6,2 karto. Nuo birželio mėnesio vidurio iki rugpjūčio mėnesio pradžios sveikų bičių perų sumažėjo 1,7 karto (artėjant rudeniui bičių šeimos silpnėja), o sergančių bičių perų sumažėjo 1,8 karto. Liepos mėnesio pradžioje sergančių varoze bičių perų skaičius sveikų perų atžvilgiu buvo didžiausias – sveikų bičių perų buvo tik 6,55 proc. daugiau nei sergančių varoze.
Erkės, misdamos bičių hemolimfa, 1,6 – 2,3 karto sumažina jos baltymų kiekį. Praradusios daug baltymų, bitės trumpiau gyvena. (Šolys, 2004). Bičių lervų vystymuisi būtini baltymai, todėl jų trūkumas neigiamai paveikia jų vystymąsi, gyvybingumą (van Dooremalen et al., 2013). Bitėms riebalai yra būtinas energijos šaltinis, kuris svarbus žiemojimo metu (Brodschneider, Crailsheim, 2010). Mes įvertinome bičių kūnelių SM baltymų ir riebalų kiekį (%) ir nustatėme, kad varoze sergančių bičių baltymų yra 0,16 proc. (1,01 karto) mažiau nei sveikų bičių, o riebalų – 5,71 proc. (1,32 karto) mažiau, nei sveikųjų.
Medaus cheminei sudėčiai varozė įtakos neturi, kadangi tirto medaus cheminiai rodikliai buvo normos ribose.
Pileckas ir kt. (2009) straipsnyje teigė, kad, sirgdamos varoze, bitės parneša mažiau žiedadulkių, pagamina mažiau medaus. Mūsų tyrimų duomenimis, iš sergančių varoze bičių gautas medaus kiekis 6 kg mažesnis, arba 8,05 proc. daugiau medaus gauta iš sveikų bičių šeimų, o žiedadulkių gauta 0,56 kg mažiau nei iš sveikų bičių, arba 16,28 proc.žiedadulkių gauta daugiau iš sveikų bičių šeimų.
32 IŠVADOS
1. Stiprėjant bičių šeimai, didėja ir erkių skaičius. Antroje sezono pusėje bičių sergamumas didėja, vasaros gale siekė 59,6 proc.
2. Užsikrėtusių varoze bičių kūnelių cheminė sudėtis kinta; baltymų ir riebalų kiekis sergančiu varoze bičių mažesnis nei sveikų.
3. Varoze sergančių bičių produktyvumas mažėja, tačiau medaus cheminei sudėčiai varozė įtakos neturi.
33 REKOMENDACIJOS
1. Varozės prevencijai, profilaktikai ir gydymui skirti kuo didesnį dėmesį, nes ši liga kelia grėsmę pasaulinei bitininkystei. Išbandyti tyrimuose ir kitus kvapiuosius augalus (panaudojant juos tiek atskirai, tiek kompleksiškai).
2. Tęsti erkių tyrimus, ypač gilinantis į jų biologiją. Kuo erkės bus daugiau ištyrinėtos, tuo lengviau bus su jomis kovoti.
3. Ieškoti sprendimų, kaip kuo mažiau naudoti cheminius preparatus bičių ligoms gydyti. Būtini nauji gydymo metodai, nes erkės geba greitai prisitaikyti, o preparatų dozių ir koncentracijų didinimas nėra logiška išeitis.
34 PADĖKA
35 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Amšiejus A. Kvapiųjų augalų panaudojimas prieš Varroa destructor erkes bedugniuose aviliuose. UAB Bičių korys, Vilnius. 2011. P. 14, 32, 33, 48.
2. Baskauf S.J., 2004.
http://www.cas.vanderbilt.edu/bioimages/image/m/mepi--wp37487.htm prieiga per internetą 2012 08 13.
3. Bauer S., USDA Agrucultural Research Service, Bugwood.org
http://www.forestryimages.org/browse/detail.cfm?imgnum=1317031#sthash.HSdOkbhI.dpuf prieiga per internetą 2013 09 05.
4. Becher M.A., Hildenbrandt H., Hemelrijk Ch.K., Moritz R.F.A Brood temperature, task division and colony survival in honeybees: A model Ecological Modelling. 2010. Volume 221, Issue 5, 10. Pages 769 – 776.
5. Boncristiani H., Underwood R., Schwarz R., Evans J. D., Pettis J., van Engelsdorp D. Direct effect of acaricides on pathogen loads and gene expression levels in honey bees Apis mellifera. Journal of Insect Physiology. 2012. Volume 58, Issue 5. Pages 613 – 620.
6. Brodschneider R., Crailsheim K. Nutrition and health in honey bees. Apidologie. 2010. Volume 41, Number 3. Pages 278 – 294.
7. Büchler R., Berg S., Le Conte Y. Breeding for resistance to Varroa destructor in Europe. Apidologie. 2010. Volume 41. Number 3. Pages 393 – 408.
8. De Miranda J. R., Genersch E. Deformed wing virus. Journal of Invertebrate Pathology. 2010. Volume 103. Pages S48 – S61.
9. Evans J.D., Spivak M. Socialized medicine: Individual and communal disease barriers in honey bees Journal if Invertebrate Pathology. 2010. Volume 103. Pages S62 – S72.
10. Frey E., Odemer R., Blum T., Rosenkranz P. Activation and interruption of the reproduction of Varroa destructor is triggered by host signals (Apis mellifera). Journal of Invertebrate Pathology. 2013. Volume 113, Issue 1. Pages 56 – 62.
36 12. Guzman – Novoa E., Emsen B., Unger P., Espinosa-Montaño L. G., Petukhova T. Genotypic variability and relationships between mite infestation levels, mite damage, grooming intensity, and removal of Varroa destructor mites in selected strains of worker honey bees (Apis mellifera L.). Journal of Invertebrate Pathology. 2012. Volume 110, Issue 3. Pages 314 – 320.
13. Hansen H. Bičių perų ligos. Leidybos centras Dakra, Kaunas. 1999. P. 14, 15.
14. Jirovetz L., Bail S., Buchbauer G., Denkova Z., Slavchev A., Stoyanova A., Schmidt E., Geissler M. Antimicrobial testings, gas chromatographic analysis and olfactory evaluation of an essential oil of hop cones (Humulus lupulus L.) from Bavaria and some of its main compounds. Scientia Pharmaceutica 74. 2006. Pages 189 – 201.
15. Jonaitis E., Mažeikienė Z., Šolys Ž. Lietuvos pievų ir ganyklų nuodingieji augalai. Spaustuvė Morkūnas ir Ko, Kaunas. 2007. P. 8.
16. Kizil S., Hasimi N., Veysel V., Kilinc E., Yuksel U. Mineral content, essential oil components and biological activity of two mentha species (M. piperita L., M. spicata L.). Turkish Journal of Field Crops, 15 (2). 2010. Pages 148 – 153.
17. Kovac H., Stabentheiner A., Schmaranzer S. Thermoregulation of water foraging honeybees – Balancing of endothermic activity with radiative heat gain and functional requirements. Journal of Insect Physiology. 2010. Volume 56, Issue 12. Pages 1834 – 1845.
18. Le Conte Y., Ellis M., Ritter W. Varroa mites and honey bee health: can Varroa explain part of the colony losses? Apidologie. 2010. Volume 41, Number 3. Pages 353 – 363.
19. Mačienė R., Račys J., Svirskis A., Tamašauskienė D. Verslinė bitininkystė. UAB Arx Baltica, Kaunas. 2009. P. 127.
20. Martin S. J., Medina L. M. Africanized honeybees have unique tolerance to Varroa mites. Trends in Parasitology. 2004. Volume 20, Issue 3. Pages 112 – 114.
21. Medaus analizės metodai. Patvirtinta Lietuvos respublikos žemės ūkio ministro 2000 m. sausio 10 d. Įsakymu Nr. 5. Vilnius, 2000.
22. Medaus techninis reglamentas. Parengtas pagal 2001 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvą 2001/110/EB dėl medaus. Vilnius, 2003.
37 24. Nozal M. J., Bernal J. L., Jiménez J. J., González M. J., Higes M. Extraction of thymol, eucalyptol, menthol, and camphor residues from honey and beeswax: Determination by gas chromatography with flame ionization detection. Journal of Chromatography A. 2002. Volume 954, Issues 1 – 2. Pages 207 – 215.
25. Oldroyd B. P. Coevolution while you wait: Varroa jacobsoni, a new parasite of western honeybees. Coevolution while you wait: Varroa jacobsoni, a new parasite of western honeybees. Trends in Ecology & Evolution. 1999. Volume 14, Issue 8. Pages 312 – 315. 26. Papachristoforou A., Papaefthimiou Ch., Zafeiridou G., Goundy V., Watkins M.,
Theophilidis G. Monitoring the gravitational reflex of the ectoparasitic mite Varroa destructor: A novel bioassay for assessing toxic effects of acaricides. Pesticide Biochemistry and Physiology. 2011. Volume 101, Issue 2. Pages 109 – 117.
27. Pileckas V., Švirmickas G., Pileckienė A., Švirmickienė V. Bičių varozės gydymas naudojant augalų dūmų aerozolius medunešio metu. Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P. 90 – 100.
28. Puišys J. Bičių ūkis 3. UAB Valstiečių laikraštis, Vilnius. 2003. P. 45 – 48.
29. Rosenkranz P., Aumeier P., Ziegelmann B. Biology and control of Varroa destructor. Journal of Invertebrate Pathology. 2010. Volume 103. Pages S96 – S119.
30. Salinka V. Bičių ligų profilaktika ir gydymas. Receptai bičių ligų profilaktikai bei gydymui ir bičių imuninės sistemos stiprinimui, kovos priemonės su bičių kenkėjais. Kaunas. 2011. P. 14, 15.
31. Salinka V., Karbauskienė E., Jankauskas J. Ekologinė bitininkystė. Bičių priežiūra ir gydymas ekologiniame bityne. Kaunas. 2006. P. 45.
32. Schmaranzer S. Thermoregulation of water collecting honey bees (Apis mellifera). Journal of Insect Physiology. 2000. Volume 46, Issue 8. Pages 1187 – 1194.
33. Shen M., Yang X., Cox – Foster D., Cui L. The role of varroa mites in infections of Kashmir bee virus (KBV) and deformed wing virus (DWV) in honey bees. Virology. 2005. Volume 342, Issue 1. Pages 141 – 149
34. Šolys Ž. Bičių varozė. Vetinfo. Leidykla Androta, Kaunas. 2004. Nr. 28. P. 18 – 25. 35. Šolys Ž., Stanevičius E. Bičių šeimų sveikatingumas. Kaunas. 2004. P. 28
38 37. Tomsone L., Zanda Kruma, Ruta Galoburda. Composition of Volatile Compounds of Horseradish Roots (Armoracia rusticana L.) Depending on the Genotype. Proceedings of the Latvia University of Agriculture. Volume 29. Issue 1. Pages 1 – 10.
38. Van Dooremalen C., Stam E., Gerritsen L., Cornelissen B., van der Steen J., van Langevelde F, Blacquière T. Interactive effect of reduced pollen availability and Varroa destructor infestation limits growth and protein content of young honey bees. Journal of Insect Physiology. 2013. Volume 59, Issue 4. Pages 487 – 493.
39. Vasiliauskas J. Gamtos vaistinė: žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų. Alma litera, Vilnius. 2011. P. 74, 126, 132, 280, 328, 393.
40. Verma R. S., Rahman L., Chanotiya C. S., Verma R. K., Singh A., Yadav A., Chauhan A., Yadav A. K., Singh A. K. Essential oil composition of Thymus serpyllum cultivated in the Kumaon region of western Himalaya, India. Natural product communications 4:7. 2009. P 987 – 988.
41. Vetharaniam I. Predicting reproduction rate of varroa. Ecological Modelling. 2012. Volume 224, Issue 1. Pages 11 – 17.
42. Vokk R., Lõugas T., Mets K., Kravets. M. Dill (Anethum graveolens L.) and Parsley (Petroselinum crispum (Mill.) Fuss) from Estonia: Seasonal Differences in Essential Oil Composition. Agronomy Research 9 (Special Issue II). 2011. Pages 515–520.
43. Zhang Y., Liu X., Zhang W., Han R. Differential gene expression of the honey bees Apis mellifera and A. cerana induced by Varroa destructor infection. Journal of Insect Physiology. 2010. Volume 56, Issue 9. Pages 1207 – 1218.
44. Батуев. Ю. М., В. А. Дриняев., Л. К. Березина., Т. С. Новик., О. И. Тихомирова. Устойчивость клеща варроа к препаратам. 2010
http://www.beejournal.ru/Arhiv/a2010/n1010_24.htm prieiga per internetą 2013 10 09. 45. Гробов О.Ф. Феромоны и клещ варроа, 2002
http://www.beejournal.ru/Arhiv/a2002/n602_26.htm prieiga per internetą 2013 09 27.
46. Клочко. Р. Т., Воронков И. М. Меры борьбы с варроатозом пчел. 2009 http://www.beejournal.ru/Arhiv/a2009/n209_28.htm prieiga per internetą 2013 09 28.
47. Кузьмин А. 2013. http://www.plantarium.ru/page/image/id/207118.html prieiga per internet 2013 10 20.
39 prieiga per internetą 2013 08 19.
40 PRIEDAI
6 pav. Viršuje iš kairės į dešinę: protonimfa, deutonimfa, deutochrysalis. Apačioje iš kairės į dešinę: išsinėrusi patelė, patelė, patinas (P. Rosenkranz et al., 2009).
41 8 pav. Sėjamoji petražolė (autoriaus nuotrauka).
42 10 pav. Valgomasis krienas (Мельников Д., 2010)
http://www.plantarium.ru/page/image/id/48807.html
11 pav. Pipirmėtė (Steven J. Baskauf, 2004).
43 12 pav. Juodieji serbentai (autoriaus nuotrauka).
