LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Dovilė Bačėninaitė
Rudųjų lapių (Vulpes vulpes) ir usūrinių šunų (Nyctereutes
procyonoides) užsikrėtimas Sarcoptes scabiei niežinėmis erkėmis bei
užsikrėtimo įtaka gyvūnų sveikatingumui ir reprodukcijai
Sarcoptic mange (Sarcoptes scabiei) and its impact on health and
reproduction of red foxes (Vulpes vulpes) and raccoon dogs
(Nyctereutes procyonoides)
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. dr. Mindaugas Šarkūnas
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas ,,Rudųjų lapių (Vulpes vulpes) ir usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides) užsikrėtimas Sarcoptes scabiei niežinėmis erkėmis bei užsikrėtimo įtaka gyvūnų sveikatingumui ir reprodukcijai‘‘:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 TERMINAI IR SĄVOKOS ... 8 ĮVADAS ... 9DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS ANALIZĖ ... 12
1.1 Niežų, sukeltų S. scabiei etiologija ir patogenezė ... 12
1.2 S. Scabiei epidemiologija ... 13
1.2.1 Niežai Europoje ... 13
1.2.2 Sarcoptes scabiei gyvenimo ciklas ... 14
1.3 Rudųjų lapių ir usūrinių šunų dažniausi užsikrėtimo niežais būdai, ligos poveikis organizmo būklei 1.3.1 Dažniausi užsikrėtimo niežais būdai ... 15
1.3.2 Užsikrėtimo niežais poveikis gyvūno organizmui ... 16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 20
2.1 Tyrimo planavimas, vieta, objektas ... 20
2.2 Tyrimo metodai ... 20
2.2.1 Tiriamųjų gyvūnų gaišenų paruošimas skrodimui... 21
2.2.2 Tiriamųjų gyvūnų skrodimas pagal sudarytą protokolą, suskirstymas į grupes pagal amžių ir lytį ... 21
2.3 Statistinė duomenų analizė ... 22
3. TYRIMO REZULTATAI ... 23
3.1 Rudųjų lapių ir usūrinių šunų užsikrėtimas S. scabiei sukeltais niežais ... 23
3.2 Morfometriniai duomenys ir kūno būklė ... 26
3.2.1 Niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių gyvūnų vidutinių kūno matmenų ir svorio palyginimas ... 26
4
3.2.2 S. scabiei įtaka raumenų išsivystymui, visceralinių ir nugaros riebalų kiekiui ... 27
3.3 Užsikrėtimas niežais ir jo įtaka patologiniams pokyčiams ir reprodukciniams rodikliams ... 28
3.3.1 Užsikrėtimas skirtingo lygio niežais... 28
3.3.2 Patologiniai pokyčiai tiriamųjų gyvūnų organizme... 31
3.3.3. Niežų įtaka reprodukcijai... 32
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33 5. IŠVADOS ... 36 REKOMENDACIJOS ... 37 PADĖKA ... 38 LITERATŪRA ... 39 PRIEDAI ... 43 1 priedas ... 43
5 RUDŲJŲ LAPIŲ (VULPES VULPES) IR USŪRINIŲ ŠUNŲ (NYCTEREUTES PROCYONOIDES) UŽSIKRĖTIMAS SARCOPTES SCABIEI NIEŽINĖMIS ERKĖMIS BEI UŽSIKRĖTIMO ĮTAKA
GYVŪNŲ SVEIKATINGUMUI IR REPRODUKCIJAI
Dovilė Bačėninaitė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas – nustatyti rudųjų lapių (Vulpes vulpes) ir usūrinių šunų (Nyctereutes
procyonoides) užsikrėtimą Sarcoptes scabiei niežinėmis erkėmis ir užsikrėtimo įtaka gyvūnų
sveikatingumui ir reprodukcijai. Statistinės analizės metodais buvo vertinama niežų įtaka gyvūnų kūno svoriui, ilgiui, organams ir reprodukcijai. Nustatyta, kad niežais užsikrėtę 26 proc. rudųjų lapių (16/60) ir 42,8 proc. usūrinių šunų (6/14). Daugiausiai niežais užsikrėtusių rudųjų lapių buvo Vilniaus apskrityje (52,6 proc.; 95 proc. PI 28,8-75,5). Daugiausiai niežais užsikrėtusių usūrinių šunų taip pat buvo Vilniaus apskrityje (50 proc.; 95 proc. PI 15,7-84,3). Suaugę rudųjų lapių patinai buvo dažniau (p<0,05) užsikrėtę niežais (41,3 proc.) lyginant su suaugusiomis patelėmis (10,5 proc.). Užsikrėtusiems niežais gyvūnams pasireiškė alopecija, išliesėjimas, hiperkeratozių susiformavimas ant kūno. Užsikrėtusiems S. scabiei ir neužsikrėtusiems gyvūnams buvo nustatytos panašios vidaus organų patologijos. Jaunesnių nei 12 mėn. amžiaus niežais užsikrėtusių rudųjų lapių kūno svoris buvo ženkliai mažesnis (p=0,05) nei neužsikrėtusių. Suaugusių niežais užsikrėtusių usūrinių šunų patelių kūno svoris ir kūno ilgis buvo ženkliai mažesnis (p<0,05) nei neužsikrėtusių. Niežais užsikrėtusių rudųjų lapių visceralinių riebalų depas buvo mažesnis (p=0,051) nei neužsikrėtusių. Nustatytas ženklus (R=1, p<0,01) ryšys tarp stiprėjančio usūrinių šunų užsikrėtimo niežais ir storėjančio odos hiperkeratozinio darinio. Kuo stipriau usūriniai šunys užsikrėtę niežais, tuo storesni hiperkeratoziniai dariniai. Niežais užsikrėtusiems usūriniams šunims nustatyta alopecija (p=0,001). Suaugę niežais užsikrėtę usūrinių šunų patinai turėjo didesnį polinkį inkstų ir blužnies patologijoms nei neužsikrėtę niežais (p<0,05). Niežų poveikio rudųjų lapių ir usūrinių šunų reprodukcinei sistemai nustatyti nepavyko dėl nepakankamo mėginių kiekio reprodukcijos laikotarpiu.
Raktažodžiai: niežai, rudosios lapės, usūriniai šunys, Sarcoptes scabiei, sveikatingumas,
6 SARCOPTIC MANGE (SARCOPTES SCABIEI) AND ITS IMPACT ON HEALTH AND
REPRODUCTION OF RED FOXES (VULPES VULPES) AND RACCOON DOGS (NYCTEREUTES PROCYONOIDES)
Dovilė Bačėninaitė
Master‘s thesis
SUMMARY
The aim of this study was to examine the prevalence of sarcoptic mange Sarcoptes scabiei infection and its impact on health and reproduction in red foxes (Vulpes vulpes) and raccoon dogs (Nyctereutes procyonoides). The influence of scabies infection on the body weight, body lenght, tail length, internal organs and reproduction of animals was determined during the statistical analysis. The prevalence of S. scabiei infection was 26% in red foxes (16/60) and 42,8% (6/14) in raccoon dogs. The highest prevalence of S. scabiei infection in red foxes was recorded in Vilnius County (52,6%; 95% CI 28,8-75,5), most infected raccoon dogs also from Vilnius County (50,0%; 95% CI 15,7-84,3). Adult male red foxes were more (p<0,05) infected (41,3%) than adult females (10,5 %). Most sarcoptic animals had alopecia, hyperkeratosis, crusty skin and were lean. Similar pathologies of internal organs have been identified in both, mange infected and non – infected animals. Young infected foxes had signicantly lower (p=0,05) average body weight than uninfected ones. The average body weight in infected adult female raccoon dogs was significantly lower (p=0,028) than those uninfected animals of respective age and sex. The average body lenght was shorter (p=0,037) in mange infected adult red foxes than those in non – infected animals. The amount of visceral fat in infected red foxes was lower (p=0,051) as compared to those of non - infected. The significant (R=1, p<0,01) association between increasing level of infection and thickness of skin crusts was recorded in raccoon dogs. All infected raccoon dogs had alopecia (p=0,001). The kidney and spleen pathologies were more frequently (p<0,05) recorded in infected adult raccoon dogs than those in healthy. The association between S. scabiei infection and reproduction could not be examined due to limited number of samples during reproduction period.
Keywords: mange, scabies, red fox, raccoon dog, Sarcoptes scabiei, Vulpes vulpes,
7
SANTRUMPOS
N – atvejų skaičius. PI – pasikliautinis intervalas. p – reikšmingumo lygmuo, <0,05. pav. – paveikslas. proc. – procentai. SN – standartinis nuokrypis.8
TERMINAI IR SĄVOKOS
Alopecija – pastovus arba laikinas, dalinis arba visiškas kailio ar plaukų netekimas. Autolizė – ląstelių savaiminis irimas, kurį sukelia ląstelių hidroliziniai fermentai.
Epizootinis ligos pasireiškimas – dėsningas ir nuoseklus ligos atsiradimas ir plitimas gyvūnų populiacijoje.
Eritema – odos paraudimas dėl uždegimo, paviršinių odos kraujagyslių išsiplėtimo. Hiperkeratozė – epitelio sustorėjimas, dėl keratino ląstelių dauginimosi.
Kacheksija – išsekimas.
Lichenifikacija – odos sustorėjimas, sukietėjimas, pleiskanojimas.
Nyctereutes procyonoides – usūrinis šuo.
Vulpes vulpes – rudoji lapė.
S. scabiei – voragyvis, zoonozinės niežų infekcijos sukėlėjas.
Seborėja – padidėjęs odos riebalų išsiskyrimas.
9
ĮVADAS
Niežai yra visame pasaulyje plačiai paplitusi, pavojinga ir užkrečiama zoonozinė odos liga, kurią sukelia niežų erkės Sarcoptes scabiei. [1, 2, 3, 4, 5]. Sarcoptes genties pavadinimas kilo iš graikų žodžio sarx, kuris reiškia mėsą ir koptein, kuris reiškia pjauti. Rūšies pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio scabere, kuris reiškia kasytis [4]. Liga paplitusi globaliai ir paveikia daugybę žinduolių rūšių tarp kurių yra rudųjų lapių (Vulpes vulpes), usūrinių šunų (Nyctereutes
procyonoides), eurazinių lūšių (Lynx lynx), ispaninių kalnų ožių (Iberian ibex), vilkų (Canis lupus)
populiacijos Europoje, taip pat kojotų (Canis latrans) populiacijos Šiaurės Amerikoje, vombatai (Vombatus ursinus) Australijoje, Kenijos žirafos (Giraffa camelopardalis reticulata) Afrikos žemyne [1, 2, 6]. Pasaulyje skaičiuojama daugiau nei 100 galinčių užsikrėsti gyvūnų rūšių, tarp kurių yra ir žmogus, ir gyvūnai augintiniai [2, 3, 7 – 11]. Niežai gali sukelti rimtų problemų ir paveikti laukinių gyvūnų, ypač šuninių populiacijas [7, 9, 10]. Keliamas pavojus ir retesnėms ar net nykstančioms gyvūnų rūšims, tokioms kaip arktinė lapė (Alopex lagopus) [12, 13]. Užsikrėtimas niežais gali pasireikšti tiek epizootiškai, tiek sporadiškai [7]. Rudųjų lapių ir usūrinių šunų populiacijos kaip ir daugelis kitų laukinių gyvūnų gali būti stipriai paveiktos niežų.
Užsikrėtimas labai pakeičia gyvūnų elgesio dinamiką, didėja jų mirtingumas. Ypač ūmus ir sparčiai plintantis užsikrėtimas gali privesti rūšis net prie išnykimo [10, 13–15]. 1960-1990 metais Fenoskandijoje ir Danijoje rudųjų lapių populiacijoje buvo kilusi niežų epidemija. Tuo metu lapių mirtingumas buvo apie 90 proc. [16, 17]. 1970 – 1980 metais niežai rudųjų lapių populiacijose žaibiškai išplito per visą Skandinaviją, pradedant Estija ir baigiant Suomija. 1975 metais niežai pasireiškė Švedijoje, iš kur vėliau 1980 metais išplito į Norvegiją [18, 19]. Ispanijos lapių populiacijas niežai veikia jau nuo 19 amžiaus [19]. 1990 metais keletas S. scabiei protrūkių buvo registruoti ir Didžiojoj Britanijoje [17]. Šveicarijoje rudųjų lapių niežų epidemijos registruotos nuo 1996-1998 metų [17].
Nemaža dalis niežais užsikrėtusių individų sugeba išgyventi. Jei užsikrėtimas negausus ar trumpalaikis, gyvūnų populiacijos gana greitai atsistato [7]. Kartais populiacijoms atsinaujinti gali prireikti net 15 – 20 metų [10, 14]. Po atsigavimo, liga vėl gali pereiti į enzootinę būklę ir toliau mažinti aukos populiaciją [10, 14, 15].
Niežų erkės rausia urvus odos epidermyje, formuoja tunelius ir ten deda kiaušinėlius, išskiria išmatas, išsineria iš savo egzoskeletų ir sukelia odos niežulį, sudirgimą [19-21]. Niežų sukeltas uždegimas, pažeidžia ne tik odą, bet gali būti susijęs ir su vidaus organų pažeidimais, silpninti imuninę sistemą. Esant niežuliui, gyvūnai dažnai patys save traumuoja, grauždami, kandžiodami, laižydami pažeistas kūno vietas [19]. Nors negausus užsikrėtimas didelės žalos šeimininkui nesukelia, lėtiniai susirgimai gali paveikti gyvenimo kokybę, lėtina vystymąsi, augimą, mažėja
10 riebalų rezervai, prastėja medžiagų apykaita ir gyvūno gerbūvis. Tokie gyvūnai būna vargani, sulysę, apatiški [22, 23]. Mirtis per keletą mėnesių gali ištikti dėl išsekimo, bado, hipotermijos [19].
Remiantis Pasaulio gyvūnų sveikatos informacijos sistemos (WAHiS) duomenimis 2017 metais Europoje S. scabiei buvo paplitę 6 - iose Europos valstybėse (Belgija, Suomija, Italija, Lichtenšteinas, Vengrija, Ispanija) [24]. Kai kurie tyrimai rodo, kad niežai yra plačiai paplitę Europoje. Rudųjų lapių populiaciją veikiantys niežai registruoti Italijoje, Norvegijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Estijoje. S. scabiei paveiktos usūrinių šunų populiacijos Skandinavijos šalyse, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Lenkijoje [25]. Duomenų apie rudųjų lapių ir usūrinių šunų užsikrėtimą niežais ir jo poveikį gyvūnų sveikatai, kūno svoriui, kūno ilgiui, Lietuvoje nėra. Augant naujų žinių poreikiui ir ligai esant šalyje, šis tyrimas, kuriuo norima išsiaiškinti niežų poveikį rudųjų lapių ir usūrinių šunų populiacijoms, galėtų būti naudingas, kadangi niežais gali užsikrėsti ne tik laukiniai, bet ir naminiai gyvūnai bei žmogus. Svarbu suvokti niežų paplitimą Lietuvoje, jų poveikį laukiniams gyvūnams ir atsižvelgiant į tai imtis priemonių ir mažinti šios ligos plitimą laukinių gyvūnų populiacijose.
11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Nustatyti rudųjų lapių (Vulpes vulpes) ir usūrinių šunų (Nyctereutes procyonoides) užsikrėtimą Sarcoptes scabiei ir užsikrėtimo įtaka gyvūnų sveikatingumui ir reprodukcijai.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti Lietuvoje sumedžiotų rudųjų lapių ir usūrinių šunų užsikrėtimą Sarcoptes scabiei niežais.
2. Nustatyti S. scabiei užsikrėtusių ir neužsikrėtusių rudųjų lapių ir usūrinių šunų gaišenų patologinius pokyčius.
3. Nustatyti užsikrėtimo niežais įtaką tirtų gyvūnų sveikatingumui: kūno masei, kūno ilgiui, raumenų išsivystymui, kūno riebalų kiekiui, vidaus organų būklei.
12
1. LITERATŪROS ANALIZĖ
1.1 Niežų, sukeltų S. scabiei etiologija ir patogenezė
Niežai yra zoonozinė odos infekcinė liga, kurią sukelia niežų erkė Sarcoptes scabiei, kuri priskiriama Sarcoptidae šeimai, Sarcoptes genčiai [4, 5, 19, 20, 26]. S. scabiei niežų erkė yra voragyvių klasės atstovas, kaip ir kitos veterinarijoje svarbios niežinių erkių rūšys (Psoroptes,
Knemicodoptes, Notoedres) [26]. Niežai yra viena iš labiausiai paplitusių ligų, kurios paveikia
žinduolius pasauliniu lygiu. Nors ši liga atrodo gana išnagrinėta, tačiau dar vis trūksta duomenų apie jos poveikį laisvai gyvenantiems laukiniams gyvūnams [20, 21, 26]. Manoma, kad gyvūnai niežais pradėjo užsikrėsti nuo žmonių, kai mutavo žmonių niežus sukeliančių Sarcoptes kamienai [26]. Buvo nustatyta, kad epizootiškai niežai pasireiškia kas 30 – 40 metų. Kadangi sukėlėjų kamienai mutuoja, kryžminasi tarpusavyje ir vis geriau prisitaiko parazituoti šeimininko organizme [27]. Niežinės erkės minta limfa, epidermiu. Jos parazituoja odos epidermyje, sukėlėjo patelės, rausdamos urvus, pažeidžia jo sluoksnius. Labiausiai paveikiamas raginis sluoksnis (stratum
corneum), sukeliamas uždegimas. Išraustuose tuneliuose erkės išskiria savo medžiagų apykaitos
produktus ir sukelia odos niežulį, sudirgimą [19, 20]. Oda sudaro fizinį ir mikrobiologinį barjerą prieš parazitus, ligų sukėlėjus. Kai erkių patelės pradeda rausti urvus, jos pažeidžia šiuos apsauginius barjerus ir sudaro sąlygas antrinėms odos infekcijoms, pavyzdžiui, Staphylococcus spp. ir Streptococcus spp. sukeltoms, kilti [20, 21, 28]. Tokiu atveju niežų erkės gali atlikti ir bakterinių ligų pernešėjo vaidmenį [20, 28]. S. scabiei išskiriami apykaitos produktai, negyvos epitelio ląstelės, negyvi sukėlėjai nuolatos dirgina odą, sukelia alergines reakcijas [20, 27]. Visais vystymosi etapais erkės sekretuoja ir išskiria epidermį tirpdančius fermentus (keratinazė ir į ją panašūs proteolitiniai fermentai), kurie gali prasiskverbti pro jį per 30 minučių. Tik 1 proc. apvaisintų kiaušinėlių išsivysto iki suaugusios subrendusios erkės. Vidutiniškai, individas, užsikrėtęs niežais, ant savo kūno gali turėti apie 10 – 12 aktyvių, parazituojančių erkių [4, 19]. Erkės gyvenimo ciklas tęsiasi apie 2 savaites, todėl stiprus uždegimas kyla gana greitai. Kai kuriose gyvūnų rūšyse aptinkamas erkių skaičius gali siekti apie 5000 vienetų kvadratiniame centimetre [19]. Visose parazito gyvavimo stadijose galimas užsikrėtimas, tačiau geriausiai išgyvena jau suaugusios erkės [19, 20]. Ištirta, kad niežai gali sukelti I bei IV tipo imunines reakcijas [5, 27, 29]. Imuninis atsakas, po niežų invazijos, laukinio gyvūno organizme, nėra pilnai išaiškintas. Šiuo metu yra manoma, kad imuninės sistemos slopinimą gali sukelti niežų erkių išskiriamos medžiagos. Moksliniai tyrimai rodo, jog rudosioms lapėms nepasireiškia stiprus imuninis atsakas, nes joms stinga T atminties ląstelių, kai tuo metu šunims, žmonėms ir triušiams po užsikrėtimo pasireiškia stipri imuninė alerginė reakcija [21]. Tiriant dirbtinai užkrėstas rudąsias lapes pastebėta tik I tipo hiperjautrumo reakcija [27]. Gyvūnams S. scabiei užsikrėtimas pasireiškia uždegimine ir adaptyvia imunine
13 reakcija, atsaku, kuris būna gana vėlyvas (dažniausiai 4 – 6 savaitės po kontakto su sukėlėju, lyginant su Psoroptes niežinių erkių sukeltais požymiais, kurie pasireiškia iškart) [5]. Esant staigiam imuniniam atsakui, pastebima eozinofilinių ląstelių reakcija, o esant vėlyvam atsakui, matomos lėtinės granulomos [27]. S. scabiei aplinkoje, esant palankioms sąlygoms, be šeimininko gali išgyventi iki 19 dienų [29].
1.2 S. Scabiei epidemiologija
1.2.1 Niežai EuropojeRemiantis Friedmano 1947 metų veikalu ,,Niežų istorija‘‘ pirmas epizootinis ligos pasireiškimas rudųjų lapių populiacijose buvo užfiksuotas Italijoje 1689 metais [23]. Nuo antros 20 amžiaus pusės niežai pasireiškė daugelyje Europos teritorijų eksponentiškai ir paveikė daugelį plėšriųjų gyvūnų rūšių, tarp kurių ir rudosios lapės, usūriniai šunys [17]. Duomenų apie laukinius gyvūnus, jų užsikrėtimą niežais kol kas nėra daug arba skelbiama ne žemyniniu ar pasauliniu lygiu. Endemiškai šiuo metu niežai pasireiškia Danijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje [17].
Rudosios lapės yra labiausiai paplitę mėsėdžiai Europos valstybėse kaip Vokietija, Estija, Didžioji Britanija, Šveicarija [18]. Niežai stipriai paveikė šios rūšies populiacijas ir Australijoje, Danijoje, Anglijoje, Italijoje, Skandinavijos šalyse bei Šiaurės Amerikoje [19]. Kita, šiame darbe analizuojama gyvūnų rūšis – usūrinis šuo yra invazinė, atvežta į Europą iš Azijos plečiant kailinių žvėrelių verslą. 1960 metais Vokietijoje jie labai išplito. Neilgai trukus usūriniai šunys tapo dar viena, gausiai niežais sergančia ir juos platinančia rūšimi Europoje [18].
Europoje niežai labiausiai paveikia mėsėdžių, laukinių žolėdžių bei šernų populiacijas. Šiai ligai plisti Europoje labai padėjo rudosios ir arktinės lapės [21]. Pirėnų pusiasalyje (Ispanija, Portugalija, Andora, Gibraltaras) niežai paplitę endemiškai ir daugeliui gyvūnų rūšių yra lyg natūralaus gyvenimo ciklo dalis [21]. Stebint gyvūnų populiacijas yra pastebima, kad po niežų invazijos, jos sugeba atsikurti ir toliau palaikyti stabilumą. Lyginant Europos ir Šiaurės Amerikos kanopinių gyvūnų užsikrėtimą, Europos žemyno kanopinių gyvūnų rūšis niežai paveikia labiau [21]. Lenkijoje per 20 metų atlikti tyrimai parodė, kad niežų protrūkiai nei karto nepaveikė gyvūnų populiacijų daugiau nei 25 proc.. Tai rodo, kad gyvūnai, gyvenantys natūraliomis sąlygomis, mažesniu tankumu, yra mažiau pažeidžiami ir jų populiacijos greičiau atsistato, nei gyvenančių tankiai [25].
Nuo 2010 – 2011 metų žiemos iki 2015 metų vasaros Norvegijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu, naudojant specialias kameras, buvo stebimos rudosios lapės ir vizualiai vertinamas jų užsikrėtimas niežais. Tyrimo vietovės apėmė tiek priemiesčius, tiek miškus aplink Oslą šiaurės,
14 vakarų ir rytų kryptimis. Iš viso buvo įrengtos 305 kameros iš kurių 224 užfiksavo rudąsias lapes. Iš viso buvo identifikuotos 6579 rudosios lapės, iš kurių 173 buvo užsikrėtę niežais. Šio tyrimo metu buvo pastebėta, kad žiemos metu, niežais užsikrėtę individai laikosi arčiau žmonių gyvenamų teritorijų, tačiau patikrinus statistinį šių duomenų reikšmingumą, jo nebuvo [2]. Lenkijoje Belovežo girioje atlikto tyrimo metu, buvo nustatyta, kad niežai paveikė 6 iš 10 tirtųjų gyvūnų rūšių. Daugiausiai niežais užsikrėtę buvo rudosios lapės (19 proc.), europiniai barsukai (9 proc.), pilkieji vilkai (7 proc.), usūriniai šunys (6 proc.), akmeninės kiaunės (5 proc.) [25].
1.2.2 Sarcoptes scabiei gyvenimo ciklas
Sarcoptes scabiei gyvenimo ciklą (jo trukmė 10 – 17 dienų) sudaro 4 stadijos: kiaušinėlis,
lerva, nimfa ir suaugėlis (1 pav.). Patelė minta epidermiu, deda kiaušinėlius (vidutiniškai gali padėti iki 4 kiaušinėlių per dieną). Kiaušinėliai yra ovalūs, 0,1 – 0,15 mm ilgio. Lerva iš kiaušinėlio išsirita per 3 – 4 dienas ir išraustais urveliais migruoja iki kol pasiekia odos paviršių, raginį epidermio sluoksnį ir ten pradeda kasti trumpus urvus, vadinamas ,,brendimo kišenes‘‘. Be šeimininko kambario temperatūroje erkė žūtų per 2 – 4 dienas. Lervos stadija tęsiasi apie 4 dienas, individas tuo metu turi tris poras kojų. Sekanti stadija – kai lerva tampa protonimfa, vėliau aritronimfa prieš įvykstant paskutiniam virsmui į patelę ar patinėlį suaugėlį. Nimfos stadijos metu jau matomos keturios poros kojų. Suaugėlės S. scabiei niežų erkės yra apvalios formos, panašios į maišelius, neturi akių. Patelės yra dvigubai didesnės už patinėlius. Ant viršutinio kūno paviršiaus matomos horizontalios raukšlės [4].
1 pav. Erkių gyvenimo ciklas (Northeast wildlife disease cooperative. Internetinė prieiga:
https://www.northeastwildlife.org/disease/mange-and-mites) 0d. 14d. 28d. LERVA NIMFA Raginis sloksnis KIAUŠINĖLIAI
15 Poravimasis vyksta tik kartą ir po jo patelė tampa vaisinga likusiam savo gyvenimui (patelės gyvenimo trukmė apie 4 – 6 savaitės). Po poravimosi patinėlis greitai žūva, o apvaisinta patelė rausiasi į epidermį ir išskiria jį tirpdančius fermentus bei deda ten kiaušinėlius [4].
Pavojų kelia ne tik niežai, bet ir kitos ligos kaip Echinococcus multilocularis, Taenia spp.,
Alaria alata, Uncinaria stenocephala, Ancylostoma caninum, Toxocara canis and Toxascaris leonina, kurios, esant užsikrėtimui niežais, lengviau praeina apsauginius organizmo barjerus, dėl jau
esančio nusilpimo. Taip pat niežais užsikrėtusius gyvūnus dažnai apninka ir kiti ektoparazitai, kaip blusos, kraujasiurbės erkės bei kitos niežus sukeliančios erkės (Demodex spp.., Otodectes spp.) [18, 30].
1.3 Rudųjų lapių ir usūrinių šunų dažniausi užsikrėtimo niežais būdai, ligos
poveikis organizmo būklei
1.3.1 Dažniausi užsikrėtimo niežais būdai
Niežai gali būti perduodami tiek netiesioginio, tiek tiesioginio kontakto metu – žindant, poruojantis. Dauguma ligų yra perduodamos netiesiogiai, per kontaktą su užkrėsta aplinka [22, 29].
Vienas iš dažniau pasitaikančių niežų plitimo būdų – per urvus. Didžioji dalis niežų taikinių yra urvus rausiančios ir juose gyvenančios gyvūnų rūšys, kaip lapės, vombatai, usūriniai šunys, barsukai. Urvo substrate niežų erkės tampa atsparesnės neigiamam aplinkos poveikiui ir gali ilgiau išlikti gyvybingos [13, 29].
Kadangi jaunikliai nuo gimimo palaiko glaudesnį ryšį ir artimesnį kontaktą su patele, jie turi didesnę tikimybę stipriau užsikrėsti niežais (jei juos žindanti patelė yra ligos nešiotoja) nei ten pat gyvenantys suaugę individai. Didelė dalis tokių jauniklių, kurie užsikrečia dar ankstyvame amžiuje, gali žūti. Užtenka užsikrėsti vienam jaunikliui, kad infekcija paveiktų visą vadą [19]. Urvuose laukiniai gyvūnai gyvena gana ilgais periodais, jie urvais dalinasi, gali apsigyventi ne savo rūšies raustame urve. Jei urvas ir jo aplinka yra užkrėsti niežų sukėlėjais, tai visi urvo lankytojai turi galimybę užsikrėsti, nešioti ir platinti infekciją [31, 32]. Rudoji lapė šiuo metu yra labiausiai paplitęs laukinis, antžeminis plėšrūnas visame pasaulyje, taip pat dažnai sutinkamas miestuose, gyvena urvuose [33]. Rudosios lapės lengvai užsikrečia niežais, dažniausiai kenčia nuo didelių šių parazitų invazijų [19]. Usūriniai šunys paprastai yra monogamai, tiek patinas tiek patelė augina ir prižiūri palikuonis. 2012 – 2018 metais, Japonijoje atlikto tyrimo metu buvo pastebėta, kad tiek giminingi gyvūnai, tiek visiškai nesusiję tarpusavyje ir neturintys jokių giminystės ryšių, visgi gali dalintis savo urvais ir taip užsikrėsti niežais. Atlikus genetinius tyrimus buvo nustatyta, kad 4 poros užsikrėtusių niežais gyvūnų, buvo giminingi, o 230 tirtų individų porų buvo visiškai tarpusavyje nesusiję [34]. Usūriniai šunys kartais urvų nerausia, o naudojasi kitų žinduolių jau suformuotais ir
16 anksčiau naudotais urvais [35]. Skandinavijoje netiesioginiu būdu tarpusavyje S. scabiei var. Vulpes užsikrečia rudosios lapės, vilkai, arktinės lapės, Europinės lūšys, naminiai šunys, naminės katės [29]. Atlikus genetinius tyrimus per paskutinius du dešimtmečius, buvo išskirti du niežų plitimo keliai. Tarprūšinis ir susietas su aukos ir grobuonies kontaktu (Ispanijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad niežai šioje šalyje labiau plinta esant aukos ir grobuonies kontaktui) [11, 19, 36]. Europoje niežai dažniausiai plinta taksonominėse grupėse (mėsėdis – mėsėdis, žolėdis – žolėdis), o Afrikoje niežais dažniau užsikrečiama per aukos ir grobuonies kontaktą [21].
Nėra nustatyta, kad užsikrėtimas niežais ir geografinė padėtis yra susiję veiksniai [19]. 2007 metais Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu buvo pastebėta, kad bendras niežų paplitimas buvo didesnis ten, kur lapių tankumas buvo mažesnis ir buvo prastenės jų gyvenimo sąlygos. Kitoms rūšims užsikrėtimas niežais dažnai yra siejamas su prasta mityba, nusilpusiu imunitetu, laktacijos ar vaikingumo periodu [19].
1.3.2 Užsikrėtimo niežais poveikis gyvūno organizmui
Klinikinių požymių pasireiškimas dažnai priklauso nuo šeimininko imuniteto. Jei gyvūnas anksčiau jau buvo užsikrėtęs niežų erkėmis, atsakas į ligą dažniausiai bus silpnesnis [27]. Odos pažeidimai gali būti židininiai arba išplitę, charakterizuojami pagal hiperkeratozinių darinių susiformavimą, jų storį, nuplikimo laipsnį [37]. Šuninių gyvūnų populiacijose niežai dažniausiai pasireiškia nedideliu arba vietiniu hiperkeratozių susidarymu, ne visada pasireiškia nuplikimas, kartais oda gali tik sustorėti, tačiau alopecija, nebus stebima [38]. Odos pažeidimai priklauso nuo užsikrėtimo lygio, būdingas niežulys, paraudimas (eritema), seborėja, matinis, trupantis kailis, pleiskanos, šašai, hiperkeratozės, dermatitas (šlapias, sausas), odos lichenifikacija. Šie požymiai tampa gana lengvai matomi praėjus 10–30 dienų po užsikrėtimo [15, 23, 39]. Lėtinės niežų infekcijos, kurios pasireiškia hiperkeratozėmis, žaizdomis, gali išsivystyti per 6 savaites [23]. Lengvesne forma užsikrėtusiems gyvūnams pasireiškia silpnesni ligos požymiai ir tokiu atveju liga gali trukti neilgai, nes gyvūno imuninė sistema geba susidoroti su infekcija [19]. Histologiškai niežai yra charakterizuojami pagal dermatito, hiperkeratozių, epidermio hiperplazijos lygį ar odos infiltraciją uždegiminėmis ląstelėmis [36].
Užsikrėtimas niežais yra skirstomas į tris klases [37] (2 pav.). 1 klasė apima pavienius, židininius pažeidimus dubens srityje, ant priekinių ir užpakalinių galūnių. 2 klasė – pažeidimai aktyviai progresuojantys, iki keleto centimetrų skersmens. Jie gali apimti iki pusės kūno paviršiaus ploto, gali tęstis nuo dubens srities iki uodegos galo kranialiai nugaros ir latero proksimaliai priekinių kojų [37, 40]. 3 klasė – niežų sukelti pažeidimai apima beveik visą kūno paviršių, kaklą, snukį, ausis. Pažeidimų visais atvejais mažiau randama ventralinėje kūno dalyje [37, 40].
17 2007 metais Šveicarijoje atlikto tyrimo metu buvo tirtos rudosios lapės ir bandoma nustatyti niežų poveikį jų sveikatingumui. Beveik visi tirtųjų gyvūnų kūno pažeidimai buvo simetriški. Užsikrėtusieji 1 niežų klasės lygiu individai (N=31, 20,7 proc.), turėjo nedidelius kūno paviršiaus pažeidimus, apimančius kirkšnis, dubens sritį. Buvo pastebėti nedideli pažeidimai ir nugaros, bei kojų srityse. 2 užsikrėtimo niežais klasės atstovai (N=27, 18 proc.) turėjo didesnius pažeidimų plotus, kurie apėmė dubens sritį ir uodegą, didelę dalį nugaros ir lateralinius užpakalinių kojų paviršius. Individams, kuriems nustatyta 3 niežų klasė (N=89, 59,3 proc.), pažeidimai apėmė visą nugaros paviršių, galūnes, snukį, ausis ir net ventralinį kūno paviršių. Visiems individams, kuriems buvo nustatyta 3 niežų užsikrėtimo klasė, buvo pastebimos hiperkeratozės, odos sustorėjimas. 2 niežų klasės atstovai turėjo daugiausiai lengvą hiperkeratozinių darinių pasireiškimą (N=12, 44 proc.), 10 tirtųjų (37 proc.) hiperkeratozių neturėjo, o 5 (19 proc.) turėjo ryškų, stiprų hiperkeratozinių darinių pasireiškimą. Šio tyrimo metu buvo pastebėta, kad hiperkeratozinių darinių pasireiškimas nepriklauso nuo niežų užsikrėtimo klasės [7].
2 pav. Niežų pažeidimai ant gyvūno kūno, vertinant iš lateralinio, dorsalinio ir venralinio paviršių,
skirstymas į klases (iš kairės į dešinę), nuo 1 iki 3 klasės ( Texas A&M Agrilife extension. Wildlife, nature and environment. Mange in wildlife. Internetinė prieiga:
18 Alopecija skirstoma į silpną, vidutinę ir išplitusią [37]. Nedidelėse populiacijos mirtis ištinka po 3 – 4 mėnesių nuo užsikrėtimo pradžios [19]. Dažna mirties priežastis yra išsekimas, kurį sukelia niežai [12, 19]. Vilkams alopecija pasireiškia dėl intensyvaus kasymosi, sudirgintos odos kandžiojimo. Labai dažnai pasitaiko ir antrinės bakterinės infekcijos, dėl nusilpusio imuniteto. Gyvūnai nusilpsta, nebesugeba susirasti ėdesio [29]. Atlikti tyrimai rodo, jog užsikrėtę niežais šuniniai gyvūnai gali būti mažesnio kūno svorio, turėti mažesnes riebalų atsargas, bei prasčiau išvystytą raumenyną [23]. Šveicarijoje 2007 metais atlikto tyrimo metu, buvo pastebėta, kad beveik visi tiriamieji gyvūnai (N=61, 95 proc.), buvo kacheksiški, sulysę. Užsikrėtusių rudųjų lapių skrandžiai buvo tuštesni nei sveikų (p=0,0043). Lyginant užsikrėtusių ir neužsikrėtusių rudųjų lapių limfinius mazgus, buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas, kuris rodo, kad sergančių individų imuninė sistema labiau paveikta nei sveikų (p=0,0217) [7].
Užsikrėtusiems gyvūnams dažnai pasireiškia anemija, enteritai, ūmus glomerulonefritas, plaučių, virškinamojo trakto pažeidimai. Amiloido kaupimasis inkstuose, kepenyse taip pat gana dažnas. Mažėja kūno svoris ir visceralinių riebalų depozitas, gali vystytis kepenų lipidozė, dėl sutrikusios mitybos ir intensyvaus liesėjimo [7, 23]. Nuo 2013 iki 2015 metų Bakersfielde, Kalifornijoje atlikto tyrimo metu buvo ištirta 15 niežais užsikrėtusių Amerikinių lapių (Vulpes
macrotis mutica) atvejų. Visoms tirtosioms lapėms buvo pasireiškusi alopecija (nuo lengvos iki
visiško kailio nebuvimo ant kūno). Visiems tirtiesiems individams buvo pasireiškusi eritema, lichenifikacija ar net kailio bei odos spalvos pakitimai [41]. Ištvermingesni gyvūnai dažniau turi didesnes riebalų atsargas, todėl turi didesnes tikimybes išgyventi. Organizmo bendra būklė taip pat daro įtaką reprodukcijai. Atsivestų palikuonių skaičius, jų gyvybingumas ir dydis taip pat priklauso nuo patelės sveikatingumo [42]. Santykis tarp kūno būklės, reprodukcinės sistemos yra sudėtingas ir sunkiai paaiškinamas. Kūno būklė dažniausiai mums nurodo, kokia yra gyvūno energetinė būsena, kiek jis turi ar gali sunaudoti energijos. Energija paprastai saugoma riebalų pavidalu ir šis gyvūno riebalų rezervas dažnai atspindi ir gyvūno fizinę būklę [43].
Žmonėms niežai pasireiškia židininiais niežulį sukeliančiais bėrimais. Kartais pasitaiko ir storas hiperkeratozes sudarančių niežų atvejų [4, 44]. Dažniausiai žmonėms pasireiškia IV tipo alerginė reakcija. Simptomai gali kamuoti apie 4 savaites [4]. Apie 50 proc. atvejų pasižymi stipriu niežuliu. Infekcija sukelia niežulį, ypač nakties metu. Taip pat matomos papulės, pustulės, kurių dažniausia lokalizacija tarpupirščiai, riešai, alkūnės, pažastys, bambos sritis, kirkšniai, aplink spenelius, užpakalinėje kūno dalyje, aplink genitalijas [4] (3 pav.).
19 3 pav. Sarcoptes scabiei sukeltų niežų dažniausi kūno pažeidimai žmonėms (pažymėta rausva ir
raudona spalvomis) (Centers for Disease Control and Prevention. Internetinė prieiga: https://www.cdc.gov/parasites/scabies/biology.html)
Laukiniai gyvūnai atlieka ir ligų perdavimo vektorių ir šeimininkų rolę, kelia grėsmę užkrėsti ne tik žmones bet ir jų prijaukintus, kompanijos gyvūnus [18, 19]. Daugelis niežų paveiktų gyvūnų rūšių, kaip rudosios lapės ir usūriniai šunys, šiuo metu gyvena netoli žmonių, taip keldamos pavojų ir skleisdamos zoonozes [18, 27].
20
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo planavimas, vieta, objektas
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki 2020 m. kovo mėnesio Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijoje. Pagal sudarytą protokolą buvo atlikti gyvūnų gaišenų skrodimai ir įvertinamas tiriamųjų užsikrėtimas S. scabiei niežais, sveikatingumo rodikliai, patologiniai gaišenos pokyčiai. Skrodimai buvo atlikti LSMU VA patologijos centre. Tyrimo objektas – rudosios lapės ir usūriniai šunys. Tyrimo schema vaizduojama 4 paveiksle.
4 pav. Tyrimo schema
2.2 Tyrimo metodai
Tyrimui buvo gautos ir analizuotos rudųjų lapių ir usūrinių šunų gaišenos, atlikti skrodimai įvertinant jų sveikatingumo rodiklius (kūno svoris, kūno ilgis, visceralinių riebalų kiekis, patologiniai organų pokyčiai). Atlikus gaišenų kūno matavimus nustatyta didžiausias ir mažiausias išmatuotas kūno svoris, kūno svorio vidurkis, didžiausias ir mažiausias gyvūno kūno ilgis, kūno ilgio vidurkis. Taip pat apskaičiuota standartinė paklaida ir vidutinis standartinis nuokrypis. Įvertinti užsikrėtusių ir neužsikrėtusių rudųjų lapių bei užsikrėtusių S. scabiei niežais ir neužsikrėtusių
Gaišenų surinkimas Gaišenų ruošimas skrodimui Skrodimo protokolo sudarymas Skrodimas ir protokolo pildymas Duomenų masyvo suformavimas
Duomenų statistinė analizė ir interpretavimas
Rezultatų aprašymas ir išvadų formulavimas
21 usūrinių šunų gaišenų patologiniai pokyčiai, kūno riebalų kiekis. Visi gauti duomenys buvo registruojami skrodimo protokoluose ir suvedami į Microsoft Office Excel 2013 programą. Sukauptas duomenų masyvas toliau buvo naudojamas atlikti statistinę duomenų analizę naudojantis SPSS (angl. Statistical Package for Social Science) duomenų analizės ir kaupimo programiniu paketu.
2.2.1 Tiriamųjų gyvūnų gaišenų paruošimas skrodimui
Gautos gaišenos buvo laikomos šaldytuve (–80°C). Prieš atliekant skrodimus, jos buvo ištraukiamos iš šaldytuvo, siekiant atšildyti iki teigiamos temperatūros.
2.2.2 Tiriamųjų gyvūnų skrodimas pagal sudarytą protokolą, suskirstymas į grupes pagal amžių ir lytį
Vertinant gyvūnų užsikrėtimą S. scabiei niežais įvairiose Lietuvos apskrityse buvo panaudoti visų turėtų skrodimų duomenys, net ir iki sudarant išplėstinį skrodimo protokolą, taip pat tyrimo metu nebuvo žinoma absoliučiai visų tirtųjų gyvūnų radimo vietovė. Gautųjų gyvūnų mirties priežastys įvairios (medžiotojų sumedžioti gyvūnai, rasti nugaišę, neaiškios mirties priežastys).
Tyrimo metu buvo išskrosta 60 rudųjų lapių ir 14 usūrinių šunų. Iš visų tirtųjų rudųjų lapių jauni gyvūnai sudarė 19/60. Iš jų 12 buvo patinai, 7 patelės. Jauni usūriniai šunys (N=2) visi patelės. Suaugę rudosios lapės sudarė 41/60 visų tirtųjų rudųjų lapių. Iš jų 29 patinai ir 12 patelių. Suaugę usūriniai šunys sudarė 12/14 visų tirtųjų usūrinių šunų. Iš jų 4 patinai ir 8 patelės.
Atliktas gyvūnų gaišenų skrodimas pagal pasiruoštą protokolą (1 priedas). Pagal protokolą buvo pažymima gyvūno rūšis, gyvūno lytis, amžius (amžius buvo nustatomas vertinant sąkandžio nusitrynimo lygį ir gyvūnai grupuojami į suaugusius >12 mėn., ir jaunus <12 mėn.). Tyrimo metu protokole buvo žymimas gyvūnų kūno svoris, kūno ilgis (matuojant nuo nosies iki uodegos galo). Taip pat apčiuopos būdu vertinamas raumenų išsivystymas (geras, vidutinis, blogas), vizualiai vertinama niežų užsikrėtimo klasė (1 klasė (židininiai vietiniai pažeidimai, pažeidimai kirkšnyse, pažeidimai ant priekinių ir užpakalinių galūnių), 2 klasė (keleto centimetrų pločio pažeidimai, pažeidimai, kurie matomi ant daugiau nei pusės kūno paviršiaus), 3 klasė (pažeidimai ant daugiau ne pusės kūno paviršiaus, pažeidimai ant snukio, ausų, kaklo, ventralinio kūno paviršiaus pažeidimai)), išplikimas (lengvas (pavieniai išplikę plotai), vidutinis (pavieniai, didesni už 1 cm plotai), stiprus (išplikimai apimantys didelį kūno plotą, susijungiantys)), hiperkeratozinių darinių buvimas (buvo/nebuvo), hiperkeratozinių darinių storis (plonas (0,5-2,0 mm), vidutinis (2,0-5,0 mm), storas (>5,0 mm)), ektoparazitų buvimas (kraująsiurbės erkės, blusos ir kt.), vizualiai vertinamas visceralinių riebalų kiekis (nėra, menkas, vidutinis, geras, labai geras), nugaros riebalai (buvo/nebuvo), vertinami vidaus organų patologijos ir užrašomos laisva forma.
22
2.3 Statistinė duomenų analizė
Statistinė analizė buvo atlikta naudojant IBM SPSS 26.0 (angl. Statistical Package for Social Science) duomenų analizės ir kaupimo programinį paketą, Microsoft Office programų paketo elektroninę skaičiuoklę Microsoft Excel 2013. Atliekant tyrimą buvo vertinama niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių gyvūnų sveikatingumo rodiklių priklausomybė, ieškota statistiškai reikšmingų ryšių. Darbe pristatoma aprašomoji duomenų analizė, skirtumai tarp niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių gyvūnų (kūno svorių, kūno ilgių, raumenų išsivystymo, visceralinių riebalų kiekio) buvo tikrinami naudojant Pearson Chi kvadrato (χ2) kriterijų. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Užsikrėtimo niežais įtaka gyvūnų svorio, kūno ilgio kitimui, alopecijos kiekiui buvo tikrinama naudojant Mann‘o Whitney testą. Kiekybiniai kintamieji (kūno svoris, kūno ilgis), pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, pateikiami vidurkiais su standartiniais nuokrypiais (vidurkis ± SN), apskaičiuoti pasikliautiniai intervalai PI. Norint išsiaiškinti niežų ryšį su gyvūnų sveikatingumo rodikliais ir niežų poveikį gyvūnų sveikatingumo rodikliams buvo atlikta regresinė analizė, apskaičiuoti koreliacijos koeficientai (R). Dažniai pateikti procentais (proc.) ir absoliučiais skaičiais (N). Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir diagramose.
23
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Rudųjų lapių ir usūrinių šunų užsikrėtimas S. scabiei sukeltais niežais
Nustatyta, kad iš 60 ištirtų rudųjų lapių, niežais užsikrėtę buvo 26,6 proc. (16/60; 95 proc. PI 16,1-39,6), o usūrinių šunų užsikrėtimas niežais siekė 42,8 proc. (6/14; 95 proc. PI 16,9–68,7) (5 pav.).5 pav. Rudųjų lapių ir usūrinių šunų užsikrėtimas S. scabiei sukeltais niežais. Vertikalūs brūkšniai
nurodo 95 proc. pasikliautinį intervalą (PI)
Suaugę rudųjų lapių patinai (12/41; 41,3 proc.; 95 proc. PI 16,3–45,5) buvo dažniau užsikrėtę niežais, nei jaunikliai (2/41; 16,7 proc.; 95 proc. PI 0,6-17,5), bet skirtumas nebuvo ženklus (p>0,05). Tačiau suaugę rudųjų lapių patinai buvo dažniau (p<0,05) užsikrėtę niežais lyginant su suaugusiomis patelėmis (2/19; 10,5 proc.; 95 proc. PI 1,4–33,1).
Norint įvertinti sumedžiotų gyvūnų gaišenų išsidėstymą Lietuvos teritorijoje buvo sudaryti apžvalginiai žemėlapiai, kurie pateikti 6 ir 7 paveiksluose.
0.0 10.0 20.0 30.0 40.0 50.0 60.0
Rudosios lapės Usūriniai šunys
U žs ikrė tim as , p roc.
24 6 pav. Įvairiose Lietuvos vietovėse sumedžiotos S. scabiei užsikrėtusios (oranžiniai taškai) ir
neužsikrėtusios (mėlyni taškai) rudosios lapės
7 pav. Įvairiose Lietuvos vietovėse sumedžioti S. scabiei užsikrėtę (oranžiniai taškai) ir neužsikrėtę
25 Iš visų Lietuvos apskričių iš viso buvo sumedžiotos ir surinktos 54 rudosios lapės ir 22 usūriniai šunys. Daugiausiai (p>0,05) niežais užsikrėtusių rudųjų lapių buvo Vilniaus apskrityje (10/19; 52,6 proc.; 95 proc. PI 28,8-75,5) lyginant su Utenos ir Panevėžio. Daugiausiai niežais užsikrėtusių usūrinių šunų taip pat buvo Vilniaus apskrityje (4/8; 50 proc.; 95 proc. PI 15,7-84,3), tačiau tai nebuvo ženklu (p>0,05) (8 pav.). Klaipėdos, Telšių, Šiaulių apskrityse sumedžiotų rudųjų lapių užsikrėtimas niežais buvo nustatytas 1 lapei iš 1 ištirtos (100 proc.; 95 proc. PI 5,0-100,0).
8 pav. Įvairiose Lietuvos apskrityse sumedžiotų rudųjų lapių (mėlyni stulpeliai) ir usūrinių šunų
(raudoni stulpeliai) užsikrėtimas S. scabiei sukeltais niežais. Vertikalūs brūkšniai nurodo 95 proc. pasikliautinį intervalą (PI)
Lyginant rudųjų lapių užsikrėtimą visose Lietuvos apskrityse 50 proc. (10/20; 95 proc. PI 28,1-71,9) visų niežais užsikrėtusių rudųjų lapių buvo iš Vilniaus apskrities. Utenos apskrityje rudųjų lapių užsikrėtimas buvo 15 proc. (3/20; 95 proc. PI 3,2-37,8). Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio, Tauragės apskričių rudųjų lapių užsikrėtimas buvo po 5 proc. (1/20; 95 proc. PI 0,13– 24,8). 55,5 proc. (5/9; 95 proc. PI 23,4-88,7) visų niežais užsikrėtusių usūrinių šunų buvo iš Utenos apskrities. Likę 44,5 proc. (4/9; 95 proc. PI 13,2-78,5) visų niežais užsikrėtusių usūrinių šunų buvo iš Vilniaus apskrities.
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
Panevėžio Utenos Vilniaus Kauno Tauragės
U žsi kr ėtimas , p ro c. Apskritis
26
3.2 Morfometriniai duomenys ir kūno būklė
3.2.1 Niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių gyvūnų vidutinių kūno matmenų ir svorio palyginimas
Nustatyta, kad jaunesnių nei 12 mėn. amžiaus niežais užsikrėtusių rudųjų lapių vidutinis kūno svoris (2124,12 ± 1654,63 g) (1 lentelė) buvo ženkliai mažesnis (p=0,05) lyginant su neužsikrėtusių (2790,0 ± 856,91 g). Suaugusių užsikrėtusių usūrinių vidutinis kūno svoris (3139,0 ± 812,13 g) buvo pastebimai mažesnis negu neužsikrėtusių (4056,67 ± 1247,23 g), tačiau skirtumas nebuvo ženklus (P>0,05). Skirtumas tarp niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių usūrinių šunų vidutinių kūno svorių ir vidutinių kūno ilgių (vertinant užsikrėtimo įtaką svoriui amžiaus grupėse), nebuvo ženklus p>0,05 (1 ir 2 lentelės).
1 lentelė. S. scabiei užsikrėtusių ir neužsikrėtusių skirtingo amžiaus rudųjų lapių ir usūrinių šunų
vidutinis kūno svoris
Vidutinis kūno svoris (g) Mažiausias kūno svoris (g) Didžiausias kūno svoris (g) Standartinė paklaida (g) Vidutinis standartinis nuokrypis (SN) (g) Rudosios lapės Jaunikliai sveiki (N = 17 ) 2790,0 920,0 4240,0 207,83 856,91 Jaunikliai užsikrėtę (N = 2) 2124,12* 1620,0 3960,0 1170,0 1654,63 Suaugę sveiki (N = 27) 3421,15 2260,0 4920,0 143,21 730,24 Suaugę užsikrėtę (N = 14 ) 3538,42 2300,0 4600,0 189,7 709,79 Visos rudosios lapės
(N = 60) 3056,3 920,0 4920,0 125,79 974,39 Usūriniai šunys Jaunikliai sveiki (N = 2) 3196,0 1360,0 5032,0 1836,0 2596,49 Jaunikliai užsikrėtę (N = 0) - - - - - Suaugę sveiki (N = 6) 4056,67 2000,0 5520,0 509,18 1247,23 Suaugę užsikrėtę (N = 6) 3139,0 2054,0 4560,0 331,55 812,13 Visi usūriniai šunys
(N = 14 ) 3411,85 1360,0 5520,0 400,37 1498,0
* Ženkliai mažesnis niežais užsikrėtusių rudųjų lapių jauniklių vidutinis kūno svoris lyginant su neužsikrėtusių jauniklių (p<0,05).
Niežais užsikrėtusių suaugusių rudųjų lapių vidutinis kūno ilgis (102,93 ± 16,15 cm) buvo mažesnis (p=0,037) lyginant su neužsikrėtusių lapių (106,58 ± 7,33 cm) (2 lentelė). Niežais užsikrėtusių suaugusių usūrinių šunų vidutinis kūno ilgis (73,16 ± 9,34 cm) buvo mažesnis lyginant
su neužsikrėtusių (78,5 ± 7,25 cm), tačiau skirtumas nebuvo ženklus (p>0,05).
Nustatyta, kad vyresnių nei 12 mėn. amžiaus niežais užsikrėtusių usūrinių šunų patelių vidutinis kūno svoris buvo ženkliai mažesnis (p=0,028) lyginant su neužsikrėtusių. Vidutinis kūno ilgis tarp skirtingos lyties ir amžiaus niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių rudųjų lapių ir usūrinių
27 šunų ženkliai nesiskyrė (p>0,05). Nustatyta, kad intensyviau niežais užsikrėtusių suaugusių rudųjų lapių kūno svoris mažėjo (R= – 0,243), tačiau skirtumas nebuvo reikšmingas (p=0,062).
2 lentelė. S. scabiei užsikrėtusių ir neužsikrėtusių skirtingo amžiaus rudųjų lapių ir usūrinių šunų
vidutinis kūno ilgis
Vidutinis kūno ilgis (cm) Mažiausias kūno ilgis (cm) Didžiausias kūno ilgis (cm) Standartin ė paklaida (cm) Vidutinis standartinis nuokrypis (SN) (cm) Rudosios lapės Jaunikliai sveiki (N=17) 87,88 49,0 111,0 4,33 17,86 Jaunikliai užsikrėtę (N=2) 101,5 91,0 112,0 10,0 14,14 Suaugę sveiki (N=27 ) 106,58 97,0 123,0 1,43 7,33 Suaugę užsikrėtę (N=14) 102,93* 68,0 121,0 4,32 16,15
Visos rudosios lapės (N =
60) 99,8 49,0 123,0 2,04 15,46 Usūriniai šunys Jaunikliai sveiki (N = 2) 69,0 59,0 79,0 10,0 14,14 Jaunikliai užsikrėtę (N = 0 ) - - - - - Suaugę sveiki (N = 6) 78,5 65,0 87,0 2,96 7,25 Suaugę užsikrėtę (N = 6) 73,16 57,0 83,0 3,82 9,34
Visi usūriniai šunys (N =
14 ) 75,0 57,0 87,0 2,43 9,11
* Ženkliai mažesnis niežais užsikrėtusių suaugusių rudųjų lapių vidutinis kūno ilgis lyginant su neužsikrėtusių (p<0,05).
3.2.2 S. scabiei įtaka raumenų išsivystymui, visceralinių ir nugaros riebalų kiekiui
Silpnas raumenų išsivystymas nustatytas 25 proc. niežais užsikrėtusių rudųjų lapių (4/16; 95 proc. PI 7,2-52,3) ir 66,6 proc. usūrinių šunų (4/6; 95 proc. PI 22,2-95,6), bei pas 37,5 proc. neužsikrėtusių rudųjų lapių (6/16; 95 proc. PI 15,2-64,5) ir 25 proc. usūrinių šunų (2/8; 95 proc. PI 3,1-65,1). Nustatyta, kad užsikrėtimas niežais neturėjo įtakos (p>0,05) skirtingų lyčių ir amžiaus grupių rudųjų lapių ir usūrinių šunų raumenų išsivystymui, nugaros riebalų kiekiui.
Nustatyta, kad intensyviau niežais užsikrėtusioms rudosioms lapėms, su stipria alopecija, buvo ženkliai mažesnis (p<0,01) visceralinių riebalų kiekis. Gyvūnams, užsikrėtusiems 1 ir 2 klasės niežais, riebalų kiekis buvo panašus, ženklus sumažėjimas nebuvo nustatytas (p>0,05). Niežais užsikrėtusios rudosios lapės turėjo ženkliai mažesnį (p=0,051) visceralinių riebalų depą lyginant su neužsikrėtusiomis. Visceralinių riebalų kiekis tarp skirtingų lyčių ir amžiaus niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių usūrinių šunų statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).
28
3.3 Užsikrėtimas niežais ir jo įtaka patologiniams pokyčiams ir
reprodukciniams rodikliams
3.3.1 Užsikrėtimas skirtingo lygio niežaisAtliekant tyrimą, gyvūnai pagal užsikrėtimo niežais intensyvumą, lygį, nuplikimo laipsnį, hiperkeratozinių darinių pasireiškimą, buvo skirstyti į tris klases (I, II, III). Iš tirtų 60 rudųjų lapių, 6,66 proc. (N=4; 3 patinai, 1 patelė) atvejų nustatyta I niežų užsikrėtimo klasė (9 pav.), 10 proc. (N=6; 5 patinai, 1 patelė) atvejų nustatyta II niežų užsikrėtimo klasė (10 pav. A, B).
Iš tirtų 60 rudųjų lapių, 10 proc. (N=6; 6 patinai) atvejų nustatyta III niežų užsikrėtimo klasė (11 pav. A). Iš tiriamųjų 14 usūrinių šunų, 21, 4 proc. patelėms (N=3) nustatyta I niežų klasė, užsikrėtusių II niežų klase nenustatyta, o III niežų klasė (11 pav. B) nustatyta 21,4 proc. (N=3; 2 patinai, 1 patelė) usūrinių šunų.
9 pav. S. scabiei (I klasė) užsikrėtusi rudoji lapė. Nustatyti židininiai pažeidimai dubens srityje, ant
29
10 pav. S. scabiei (II klasė) užsikrėtusi rudoji lapė (A) su pažeidimais, matomais ant uodegos,
snukio ir galūnių. Gyvūnui buvo nustatytas išliesėjimas, stori hiperkeratoziniai dariniai ant uodegos, kirkšnių, ventralinės pilvo dalies, oda lichenifikuota. Storu hiperkeratoziniu dariniu
padengta S. scabiei (II klasė) užsikrėtusios lapės uodega (B)
11 pav. S. scabiei (III klasė) užsikrėtusi rudoji lapė (A) su ryškiais pažeidimais, apėmusiais visą
kūno paviršių, būdinga stipria alopecija. Stori hiperkeratoziniai dariniai susiformavę visame kūno paviršiuje, kailis trapus, sausas, oda lichenifikuota, gyvūnas išliesėjęs, raumenys menkai išsivystę.
Skrodimo metu aptikta kraujasiurbių erkių. S. scabiei (III klasė) užsikrėtęs usūrinis šuo (B) su pažeidimais, apėmusiais visą kūno paviršių. Oda nuplikusi, galūnių, uodegos oda sukietėjusi,
matoma hiperkeratozė įvairiose kūno vietose
Nustatyta, kad kuo didesnė buvo užsikrėtimo niežais klasė, tuo labiau mažėjo rudųjų lapių vidutinis kūno svoris (R=–0,189), (p=0,148). Taip pat pastebėta, kad kuo didesnė buvo užsikrėtimo niežais klasė, tuo rudųjų lapių kūno ilgis buvo mažesnis (R=–0,177; p=0,189). Priklausomybės tarp užsikrėtimo niežais klasės ir usūrinių šunų kūno svorio, kūno ilgio nenustatyta.
Nustatyta, kad rudųjų lapių užsikrėtimas I klasės (4/16; 25 proc.; 95 proc. PI 3,8-46,2), II klasės (6/16; 37,5 proc.; 95 proc. PI 13,8-51,3) ir II klasės (6/16; 37,5 proc.; 95 proc. PI 13,8-51,3 ) niežais buvo panašus (P>0,05) (12 pav.). Usūrinių šunų užsikrėtimas I klasės (3/6; 50 proc.; 95
A
B
30 proc. PI 10-90) ir II klasės (3/6; 50 proc.; 95 proc. PI 10-90) niežais buvo vienodas (P>0,05) (13 pav.).
12 pav. Rudųjų lapių užsikrėtimas skirtingo lygio (I, II, III klasė) S. scabiei sukeltais niežais (pilki
stulpeliai), bei plono (mėlyni stulpeliai), vidutinio (raudonas stulpelis) ir storo (žali stulpeliai) hiperkeratozinio odos darinio pasireiškimo dažnumas skirtingose niežų klasėse (I, II, III).
Vertikalūs brūkšniai nurodo 95 proc. pasikliautinį intervalą (PI)
13 pav. Usūrinių šunų užsikrėtimas skirtingo lygio (I, II, III klasė) S. scabiei sukeltais niežais (pilki
stulpeliai), bei plono (mėlyni stulpeliai), vidutinio (raudonas stulpelis) ir storo (žali stulpeliai) hiperkeratozinio odos darinio pasireiškimo dažnumas skirtingose niežų klasėse (I, II, III).
Vertikalūs brūkšniai nurodo 95 proc. pasikliautinį intervalą (PI)
0 10 20 30 40 50 60 I II III U žs ik rė tim as , pr oc . Klasė 0 20 40 60 80 100 120 140 160 I II III Už sik rė tim as , p ro c. Klasė
31 Nustatyta tiesioginė priklausomybė tarp intensyvėjančio rudųjų lapių užsikrėtimo niežais ir gausėjančios alopecijos (R=0,604), (p<0,05), taip pat storėjančio hiperkeratozinio darinio (R=0,477), (p>0,05). Nustatyta, kad kuo intensyviau (didesne niežų klase) usūriniai šunys buvo užsikrėtę niežais tuo storesni hiperkeratoziniai dariniai susidarė ant jų kūno paviršiaus, nustatyta tiesioginė priklausomybė (R=1, p<0,01) (13 pav.).
3.3.2 Patologiniai pokyčiai tiriamųjų gyvūnų organizme
Nustatyta, kad suaugusiems niežais užsikrėtusiems usūrinių šunų patinams inkstų patologijos pasireiškė žymiai dažniau (p=0,046) nei neužsikrėtusių niežais usūrinių šunų organizme (3 lentelė). Nustatyta, kad kepenų, skrandžio, žarnyno, plaučių, širdies patologijos tarp niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių skirtingo amžiaus ir lyties usūrinių šunų, statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), tačiau suaugusiems niežais užsikrėtusiems usūrinių šunų patinams dažniau (p=0,046) nustatytos blužnies patologijos nei neužsikrėtusiems.
3 lentelė. S. scabiei niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių usūrinių šunų organų patologijos
Užsikrėtę Neužsikrėtę Viso patologijų
Patologijos n/n tirta Proc. (95% PI) n/n tirta Proc. (95% PI) n/n tirta Proc. (95% PI) Inkstų hipertrofija 2/6 33,33 (4,3-77,7) - - 2/14 14,2 (17,8-42,8) Hepatomegalija 3/6 50,0 (11,8-88,2) 1/8 12,5 (3,2-52,6) 4/14 28,4 (8,3-58,1) Kepenų lipidozė 1/6 16,66 (0,42-64,1) 1/8 12,5 (3,2-52,6) 2/14 14,2 (17,8-42,8)
Visi kepenų pakitimai 4/6 63,33
(0,22-0,95) 2/8 25,0 (31,9-65,1) 6/14 42,6 (17,6-71,1) Plaučių hiperemija 1/6 16,66 (0,42-64,1) 1/8 12,5 (3,2-52,6) 2/14 14,2 (17,8-42,8) Enteritas 1/6 16,66 (0,42-64,1) 3/8 37,5 (8,5-75,5) 4/14 28,4 (8,3-58,1) Enterokolitas 1/6 16,66 (0,42-64,1) - - 1/14 7,1 (0,2-33,8)
Visi žarnyno pakitimai 2/6 33,33
(4,3-77,7) 3/8 37,5 (8,5-75,5) 5/14 35,5 (12,7-64,8) Splenomegalija 1/6 16,66 (0,42-64,1) 3/8 37,5 (8,5-75,5) 4/14 28,4 (8,3-58,1)
Nustatyta, kad inkstų patologijų dažnumas tarp užsikrėtusių niežais (25 proc.) ir neužsikrėtusių (15,89 proc.) niežais rudųjų lapių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p=0,073) (4 lentelė). Nors daugiau žarnyno pakitimų (31,25 proc.; 95 proc. PI 11,02-58,6) buvo rasta niežais užsikrėtusių rudųjų lapių organizme, nei neužsikrėtusių, tačiau skirtumas nebuvo ženklus (p>0,05).
32 Vertinant rudųjų lapių kepenų, plaučių, skrandžio, širdies ir blužnies patologijas statistiškai patikimo ryšio su užsikrėtimu niežais nebuvo rasta (p>0,05).
4 lentelė. S. scabiei niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių rudųjų lapių organų patologijos
Užsikrėtę Neužsikrėtę Viso patologijų
Patologijos n/n tirta Proc. (95% PI) n/n tirta Proc. (95% PI) n/n tirta Proc. (95% PI) Širdies hipertrofija 1/16 6,25 (0,2-30,2) - - 1/60 11,6 (0,04-8,9) Hidronefrozė 2/16 12,5 (1,5-38,4) - - 2/60 3,3 (0,4-11,5) Inkstų lipidozė 1/16 6,25 (0,2-30,2) 3/44 6,81 (1,4-18,6) 4/60 6,6 (1,8-16,2 ) Inkstų atrofija 1/16 6,25 (0,2-30,2) - - 1/60 1,6 (0,04-8,9) Inkstų hiperemija - - 4/44 9,09 (2,5-21,3) 4/60 6,6 (1,8-16,2 )
Visi inkstų pakitimai 4/16 25
(7,2-52,3 ) 7/44 15,89 (6,6-30,1) 11/60 11,6 (0,09-0,3) Kepenų lipidozė 3/16 18,75 (4,1-45,6 ) 4/44 9,09 (2,5-21,3) 7/60 11,6 (4,8-22,5) Hepatomegalija 1/16 6,25 (0,2-30,2) 4/44 9,09 (2,5-21,3) 5/60 8,3 (2,7-18,4)
Visi kepenų pakitimai 4/16 25,0
(7,2-52,3 ) 8/44 18,16 (8,2-32,7) 12/60 19,2 (10,7-32,3) Plaučių edema 1/16 6,25 (0,2-32,2) 2/44 4,54 (0,5-15,4) 3/60 5 (1,04-13,9) Plaučių hiperemija 2/16 12,5 (1,5-38,4) 1/44 2,27 (0,06-12,02) 3/60 5 (1,04-13,9)
Visi plaučių pakitimai 3/16 18,75
(4,1-45,6) 3/44 6,81 (1,4-18,6) 6/60 10 (3,7-20,5) Enteritas 1/16 6,25 (0,2-32,2) 5/44 11,36 (3,7-24,5) 6/60 10 (3,7-20,5) Enterokolitas 4/16 25 (7,2-52,3 ) 7/44 15,9 (6,6-30,1) 11/60 18,3 (9,5-30,4)
Visi žarnyno pakitimai 5/16 31,25
(11,02-58,6) 12/44 27,24 (1,4-42,6) 17/60 27,2 (17,4-41,4) Splenomegalija 1/16 6,25 (0,2-32,2) 6/44 13,63 (5,3-27,1) 7/60 11,6 (4,8-22,5)
3.3.3. Niežų įtaka reprodukcijai
Ištirta 20 suaugusių patelių (12 rudųjų lapių patelių, 8 usūrinių šunų patelės). Nei viena iš šių patelių nebuvo laktuojanti ar vaikinga, skrodimu metu nebuvo galima matyti vaisiaus prisitvirtinimo vietų. Daugelio lytiniai organai buvo pažeisti autolizės. Niežų poveikio rudųjų lapių ir usūrinių šunų reprodukcinei sistemai nustatyti nepavyko dėl per mažų imčių, nepakankamo duomenų kiekio ir pomirtinių organų pakitimų.
33
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Sarcoptes scabiei sukeliami niežai visame pasaulyje plačiai paplitusi, pavojinga ir užkrečiama
zoonozinė odos liga [4, 5, 7, 23]. Ši infekcija paveikia daugelio rūšių gyvūnus, tiek gyvūnus augintinius, tiek laukinius gyvūnus, tiek žmones. Paveikiama ne tik gyvūno oda, kailis, bet ir vidaus organai, bendra organizmo būsena, imunitetas [4, 9, 19, 22, 45].
Italijoje atlikto tyrimo metu buvo ištirta 50 rudųjų lapių, sumedžiotų nuo sausio iki lapkričio mėn. Iš jų, S. scabiei niežais buvo užsikrėtę 84 proc. ištirtų gyvūnų. Užsikrėtę gyvūnai buvo išliesėję, jų odoje ir kailyje buvo nustatyti hiperkeratoziniai pokyčiai. [30]. Estijoje atlikto tyrimo metu, apie 8-iems procentams ištirtų lapių buvo nustatytas užsikrėtimas niežais, su klinikiniais požymiais [46]. Mūsų atlikto tyrimo metu niežais užsikrėtę buvo 26,6 proc. rudųjų lapių (16/60; 95 proc. PI 16,01-39,6) ir 48,2 proc. usūrinių šunų (6/14; 95 proc. PI 16,9-68,7).
Daugiausiai niežais užsikrėtusių usūrinių šunų buvo iš rytų Lietuvos. Didžiausias užsikrėtimas niežais tiek usūrinių šunų, tiek rudųjų lapių buvo rytų Lietuvoje (Utenos, Vilniaus apskritys). Iš Klaipėdos, Telšių, Šiaulių, Panevėžio, Tauragės, Marijampolės, Alytaus apskričių buvo gauta po vieną arba iš vis nebuvo gauta gaišenų, todėl objektyviai vertinti užsikrėtimo šiose apskrityse nebuvo galima.
Mūsų atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad suaugę rudųjų lapių patinai (12/41; 41,3 proc.; 95 proc. PI 16,3-45,5) buvo dažniau užsikrėtę niežais, nei jaunikliai (2/41; 16,7 proc.; 95 proc. PI 0,6-17,5), bet skirtumas nebuvo ženklus (p>0,05). Tačiau suaugę rudųjų lapių patinai buvo dažniau (p<0,05) užsikrėtę niežais lyginant su suaugusiomis patelėmis (2/19; 10,5 proc.; 95 proc. PI 1,4-33,1). Ar patinų užsikrėtimas visada buvo tendencingai didesnis už patelių užsikrėtimą negalima užtikrintai teigti, kadangi anksčiau nebuvo atlikta tyrimų, su kuriais būtų galima lyginti mūsų rezultatus.
Kitų mokslininkų atliktuose tyrimuose pastebėta, kad užsikrėtę niežais šuniniai gyvūnai gali būti mažesnio kūno svorio, mažesnio kūno ilgio, turėti mažesnes riebalų atsargas, bei prasčiau išvystytą raumenyną [7, 23, 40, 41]. Norvegijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad niežais užsikrėtusių rudųjų lapių kūno būklė buvo ženkliai p<0,05 prastesnė lyginant su neužsikrėtusiomis [15]. Mūsų tyrimas parodė, kad jaunesnių nei 12 mėn. amžiaus niežais užsikrėtusių rudųjų lapių ir tokio pat amžiaus usūrinių šunų patelių vidutinis kūno svoris buvo ženkliai mažesnis (p<0,05) nei neužsikrėtusių. Nors suaugę rudosios lapės buvo neužsikrėtę, tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad jų vidutinis svoris buvo mažesnis. Tai galėtų būti su gyvūnų grupavimo netikslumais, kadangi amžiaus grupės buvo tik dvi (t.y. į suaugusių grupę galėjo patekti labai įvairaus amžiaus ir įvairaus kūno svorio gyvūnai). Be to, nors imtis nebuvo itin maža (suaugę sveiki N=27, suaugę užsikrėtę N=14), bet iš standartinio nuokrypio buvo matyti, kad neužsikrėtusių grupėje duomenų išsibarstymas aplink
34 vidurkį (SN 730 g) buvo didesnis lyginant su niežais užsikrėtusių (SN 709 g) suaugusių rudųjų lapių. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad niežais užsikrėtusių suaugusių rudųjų lapių kūno ilgis buvo mažesnis nei neužsikrėtusių (p=0,037). Niežais užsikrėtusių suaugusių usūrinių šunų kūno ilgiai taip pat buvo mažesni už neužsikrėtusių gyvūnų, tačiau skirtumas nebuvo ženklus (p>0,05), kas sutampa su 2002 metais atlikto tyrimo rezultatais [23]. Mūsų gauti rezultatai parodo, kad užsikrėtimas niežais ne visada gali daryti įtaką gyvūnų kūno svoriui ar ilgiui [23].
Šveicarijoje atlikto tyrimo metu, buvo pastebėta, kad beveik visi tiriamieji gyvūnai (95 proc.), buvo kacheksiški, sulysę, turėjo mažesnį visceralinių riebalų depą [7]. Palyginus šiuos ir mūsų tyrimo metu gautus duomenis galime rasti sutapimų. Niežais užsikrėtusios rudosios lapės turėjo ženkliai mažesnį visceralinių riebalų depą ir mažesnį vidutinį kūno svorį nei neužsikrėtusios (p<0,05).
Vertinant alopeciją tarp niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių usūrinių šunų (p=0,001), pastebėta, kad niežais užsikrėtusiems usūriniams šunims dažniau pasireiškė alopecija nei neužsikrėtusiems. Tokie pat rezultatai gauti ir tiriant rudąsias lapes (p<0,05). Japonijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 91,7 proc. alopecijų turinčių usūrinių šunų buvo užsikrėtę S. scabiei niežų erkėmis [47]. Norvegijoje 2010-2015 metais tiriant rudųjų lapių nuotraukas, užfiksuotas specialiomis kameromis, buvo nustatyta, kad 2,6 proc. užfiksuotų lapių, turėjo niežams būdingus odos ir kailio pakitimus [2].
Silpnas raumenų išsivystymas dažniau buvo nustatytas niežais užsikrėtusiems individams 25 proc. niežais užsikrėtusių rudųjų lapių (4/16; 95 proc. PI 7,2-52,3) ir 66,6 proc. usūrinių šunų (4/6; 95 proc. PI 22,2-95,6). Nors skirtumas tarp užsikrėtusių ir neužsikėtusių gyvūnų buvo matomas, tačiau jis nebuvo ženklus (p>0,05) Nustatyta, kad užsikrėtimas niežais neturėjo įtakos (p>0,05) skirtingų lyčių ir amžiaus grupių rudųjų lapių ir usūrinių šunų raumenų išsivystymui, nugaros riebalų kiekiui.
Kalifornijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad niežais užsikrėtusioms amerikinėms lapėms pasireiškė alopecija, hiperkeratoziniai dariniai, odos lichenifikacija [41]. Panašūs rezultatai gauti ir mūsų atlikto tyrimo metu. 99 proc. galima teigti, kad kuo stipriau usūriniai šunys buvo užsikrėtę niežais, tuo storesni hiperkeratoziniai dariniai susidarė ant jų kūno paviršiaus, nustatyta tiesioginė priklausomybė (R=1, p<0,01). Rudosioms lapėms buvo nustatyta užsikrėtimo niežais intensyvumo (klasių) ir hiperkeratozinių darinių susiformavimo tarpusavio priklausomybė (R=0,477), tačiau tai nebuvo ženklu p>0,05. Šveicarijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad visiems individams, kuriems buvo nustatyta intensyvesnis niežų lygis (3 niežų užsikrėtimo klasė) buvo pastebėti stori hiperkeratoziniai dariniai ant odos, pasireiškė alopecija [7].
Kai kuriuose tyrimuose buvo pastebėta, kad užsikrėtimas niežais nedarė įtakos gyvūnų organų būklei, patologijų atsiradimui [7]. Mūsų tyrimo metu atliekant skrodimus buvo vertinami kiekvieno
35 gyvūno vidaus organai, nustatomos patologijos. Buvo svarbu atskirti patologijas, nuo pomirtinių arba autolizės sukeltų organizmo pokyčių. Deja, nebuvo galima labai tiksliai įvertinti visų tiriamųjų, jų organų, nes kai kurie buvo per daug paveikti autolizės.
Šveicarijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad tokiomis ligomis kaip pneumonija, cistitas, nefritas, kepenų lipidozė, gastritai vienodai serga tiek užsikrėtę niežais individai tiek sveiki ir statistiškai reikšmingo skirtumo (p>0,05) tarp sergančių S. scabiei infekcija ir sveikų rudųjų lapių nepastebėta [7]. Mūsų atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad dalis patologijų ir užsikrėtusiems ir neužsikrėtusiems individams pasireiškė panašiu dažniu, statistinio ryšio tarp niežų ir organų patologijų nebuvo nustatyta (p>0,05), kas sutampa su kitų mokslininkų atliktais tyrimais. Tačiau mūsų tyrimo metu nustatyta ir reikšmingų pakitimų. Nustatėme, kad kai kurios patologijos dažniau pasitaikė užsikrėtusiems niežais. Vyresnių nei 12 mėn. amžiaus niežais užsikrėtusių usūrinių šunų patinų inkstų patologijos buvo žymiai dažnesnės (p=0,046) nei neužsikrėtusių niežais. Tai galėjo lemti gyvūno imuniteto nusilpimas, dėl užsikrėtimo niežais, ko pasėkoje yra didesnė tikimybė užsikrėsti infekcinėmis ligomis, kurios gali paveikti ir inkstus [7]. Vertinant inkstų patologijas tarp niežais užsikrėtusių ir neužsikrėtusių rudųjų lapių statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p=0,073). Suaugusiems niežais užsikrėtusiems usūrinių šunų patinams buvo nustatyta daugiau blužnies patologijų nei neužsikrėtusiems (p=0,046).
Nustatyta, kad užsikrėtimas niežais sumažina gyvūnų reprodukcines savybes, patelės prasčiau apsivaisina, patinams suprastėja spermatogenezė [19]. Tačiau, mūsų tyrime niežų poveikio rudųjų lapių ir usūrinių šunų reprodukcinei sistemai nustatyti nepavyko dėl per mažų imčių, nepakankamo duomenų kiekio ir organų autolizės.
