LIETUVOS SVEIKATOS MOKLSŲ UNIVERSITETAS
Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sonata Čerkauskaitė
LIETUVOS PERINATALINIŲ CENTRŲ SLAUGYTOJŲ ŽINIŲ
APIE HOSPITALINES INFEKCIJAS LYGIO IR JŲ TAIKYMO
VERTINIMAS
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas Visuomenės sveikata. Vaikų ir jaunimo sveikata
Studentė Mokslinis vadovas: Sonata Čerkauskaitė prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas 2018-05-02 2018-05-02
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata, Vaikų ir jaunimo sveikata
LIETUVOS PERINATALINIŲ CENTRŲ SLAUGYTOJŲ ŽINIŲ APIE HOSPITALINES INFEKCIJAS LYGIO IR JŲ TAIKYMO VERTINIMAS
Sonata Čerkauskaitė
Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2018. 64p.
Įvadas: Lietuvos Higienos instituto duomenimis hospitalinės infekcijos (HI) apibrėžiamos kaip - bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės, grybelinės kilmės susirgimas, susijęs su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu joje. Nors šiuolaikinės infekcijų kontrolės pažanga labai didelė, tačiau HI išlieka svarbi asmens ir visuomenės sveikatos problema. Viena svarbiausių HI valdymo priemonių yra jų epidemiologinė priežiūra, kurios tinkamas vykdymas leidžia sumažinti HI dažnumą 20–30 proc. Nors daugelis HI profilaktikos priemonių nėra naujos ir žinomos seniai, tačiau nuolat, sistemingai kartojant ir gilinant žinias apie pagrindines HI profilaktikos priemones galima labai sumažinti sergamumą ir net mirtingumą nuo jų. Darbo tikslas – Įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių apie hospitalines infekcijas lygį ir jų taikymą.
Darbo uždaviniai: 1) Įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių apie hospitalines infekcijas lygį. 2) Įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių apie hospitalines infekcijas taikymo lygį. 3) Palyginti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių ir jų taikymo apie hospitalines infekcijas lygį.
Metodika: Momentinis tyrimas, kurio metu anonimine anketine apklausa buvo vertintos Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinios ir jų taikymas. Tyrimo imtis – tikslinė. Dalyvavo 85 I-ame ir 80 II-ame perinataliniuose centruose dirbančios slaugytojos. Atsako dažnis 94,3 proc.
Rezultatai: Nustatyta, kad didžiosios dalies abiejų Lietuvos perinatalinių centrų bendrosios praktikos slaugytojų žinios ir jų taikymas atitinka gerų arba labai gerų žinių lygį. I-o perinatalinio centro 84,7 proc. slaugytojų žinios statistiškai reikšmingai (p<0,0001) vertinamos kaip geros žinios, o II-o centro 83,8 proc. – labai geros. Įvertinti slaugytojų žinioms buvo užduoti klausimai, susiję su HI samprata, rizikos veiksniais, prevencijos priemonėmis. Nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp I-o ir II-o perinatalinių centrų slaugytII-ojų žinių. Vertinant slaugytII-ojų praktines žinias buvII-o klausimai, kaip jII-os elgtųsi situacijose. Lyginant I-o ir II-o centrų slaugytojų atsakymus, I-o centro slaugytojos taisyklingiau atlieka manipuliacijas (100 proc.), rankų higieną (81,2 proc.), tinkamai pritaiko žinias susijusias su pirštinių dėvėjimu ir jų keitimu (97,6 proc.) lyginant su II-o centro slaugytojomis, kurios geriau laikosi sterilumo procedūrų metu (90 proc.), priemonių sterilumo tikrinimo (100 proc.). Išvados: Įvertinus gautus tyrimo rezultatus nustatyta, kad didžiosios dalies abiejų Lietuvos perinatalinių centrų bendrosios praktikos slaugytojų žinios ir jų taikymas atitinka gerų arba labai gerų žinių lygį. Slaugytojos žino, kokios yra pagrindinės profilaktikos priemonės ir kaip jų tinkamai laikytis, kokie HI rizikos veiksniai ir pacientų grupės, kokiuose skyriuose didžiausia tikimybė užsikrėsti HI. Tačiau trūksta žinių apie HI plitimo kelius. II-o centro slaugytojos netinkamai pritaiko žinias susijusias su manipuliacijų atlikimu ir rankų higiena.
3
SUMMARY
Public Health, Child and Youth Health
LITHUANIAN PERINATAL CENTERS NURSES LEVEL OF KNOWLEDGE ABOUT NOSOCOMIAL INFECTIONS AND ITS APPLICATION EVALUATION
Sonata Čerkauskaitė
Supervisor Abdonas Tamošiūnas, Professor Dr. Habil. Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2018. 64p.
Introduction. According to the data of the Lithuanian Institute of Hygiene, nosocomial infections, also known as hospital-acquired infections (HAI), are defined as - any illness of a bacterial, viral, parasitic, fungal origin related to the hospitalization of a patient, research, treatment in a person's health care institution, as well as work therein. Although the progress of modern infection control is very high, HAI remains an important public health problem. One of the most important measures of HAI management is their epidemiological surveillance, which, when properly executed, can reduce the frequency of HAI by 20-30 %. Although many means of HAI prevention have been known for a long time, systematic repetition and deepening of knowledge about basic means of HAI prevention can greatly reduce morbidity and even mortality from them.
Aim of study - to evaluate Lithuanian perinatal centers nurses level of knowledge about nosocomial infections and application of that knowledge.
Objectives. 1) Evaluate Lithuanian perinatal centers nurses level of knowledge about nosocomial infections. 2) Evaluate Lithuanian perinatal centers nurses application of knowledge about nosocomial infections. 3) Compare Lithuanian perinatal centers nurses level and application of knowledge about nosocomial infections.
Methods. An instant study, during which an anonymous survey was used to evaluate the Lithuanian perinatal centers nurses level and application of knowledge about nosocomial infections. The research sample is targeted. 85 nurses from the 1st and 80 from the 2nd perinatal centers participated in the survey. The response rate is 94.3%.
Results. It has been established that the knowledge the majority nurses in both Lithuanian perinatal centers have corresponds to a good or very good level of knowledge. From the 1st perinatal center 84.7% of nurses knowledge is statistically significantly (p <0.0001) evaluated as good knowledge, while in the 2nd center 83.8% as very good. Questions related to the HAI concept, risk factors, prevention measures were asked to evaluate the knowledge nurses have. There were statistically significant differences between the knowledge of nurses from the 1st and 2nd perinatal centers. To assess nurses' practical knowledge questions were asked on how would they behave in certain situations. Comparing the responses of nurses from 1st and 2nd centers, the nurses in the 1st more correctly carry out manipulations (100%), hand hygiene (81.2%), and properly apply knowledge about wear and change of their gloves (97.6%) and nurses in the 2nd center are better at ensuring sterility during procedures (90%) and testing tools for sterility (100%).
Conclusions. The evaluation of the results of the research revealed that the knowledge of the majority of nurses of general practice in both Lithuanian perinatal centers corresponds to a good or very good level of knowledge. Nurses are aware of the main means of prevention and how they are adequately adhered to, what HAI risk factors are there and in which departments it is most likely to contract HAI. However, there is a lack of knowledge about HAI transmission paths. Nurses in the 2nd center incorrectly apply knowledge related to manipulation and hand hygiene.
4
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovui prof. habil. dr. Abdonui Tamošiūnui už pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą, skirtą laiką, kantrybę, vertingas konsultacijas ir patarimus.
Esu dėkinga visų skyrių, dalyvavusių šiame tyrime, administracijai ir slaugytojams, už bendradarbiavimą ir tyrimui skirtą laiką.
5
TURINYS
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS ... 6
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Hospitalinių infekcijų samprata ... 11
1.2. Hospitalinių infekcijų sukėlėjai ... 12
1.3. Hospitalinių infekcijų rizikos veiksniai ... 13
1.3.1. Infekcijų, susijusių su intraveniniais kateteriais, rizikos veiksniai ... 13
1.3.2. Hospitalinės pneumonijos rizikos veiksniai ... 14
1.3.3. Šlapimo takų infekcijos rizikos veiksniai... 15
1.3.4. Operacinių žaizdų rizikos veiksniai ... 16
1.4. Hospitalinių infekcijų valdymas Lietuvoje ... 17
1.5. Hospitalinių infekcijų prevencijos priemonės ... 18
1.6. Perinatalinės infekcijos ... 20
1.7. Slaugytojų žinių vertinimas ir mokymas ... 22
2. TYRIMO METODIKA ... 24
3. REZULTATAI ... 28
3.1. Tyrimo dalyviai ir jų aprašomoji charakteristika ... 28
3.2. Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių lygio apie hospitalines infekcijas įvertinimas ir palyginimas ... 29
3.3. Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių taikymo apie hospitalines infekcijas įvertinimas ir palyginimas ... 41 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 50 IŠVADOS ... 54 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55 PUBLIKACIJOS ... 57 PRANEŠIMAI KONFERENCIJOSE ... 57 LITERATŪRA ... 58 PRIEDAI ... 64
6
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS
Abs. sk. – absoliutūs skaičiai
AIDS – įgytas (akvizitinis) imunodeficito sindromas ART – antiretrovirusinė terapija
ASPĮ – asmens sveikatos priežiūros įstaiga BGS - B grupės β hemolizinis streptokokas CD – cukrinis diabetas
CDC – JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras CMV – citomegalo virusas
CVK – centrinės venos kateteris DPV – dirbtinė plaučių ventiliacija
ECDC – Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras ES – Europos sąjunga
Euro-PPS – Europos aktyvaus gydymo ligoninės HBV – hepatito B virusas
HI – hospitalinės infekcijos
LR SAM – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija
LSMUL KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos m/o – mikroorganizmai
NITS – Naujagimių intensyvios terapijos skyrius NLS – Naujagimių ligų skyriuose
NRITS – Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos NVSPL – Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija OŽI – operacinių žaizdų infekcijos
PNE – hospitalinė pneumonija
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
RITS – reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius
spp – (lot. sppecies) santrumpa nurodanti kelias tos pačios genties rūšis SPTS – skubios pagalbos ir traumų skyrius
ŠOJ – šlapimo organų infekcija ŠPK – šlapimo pūslės kateterizavimas
7
ŠTI – šlapimo takų infekcija
Teis. – teisingas atsakymo variantas VUL – Vilniaus universiteto ligoninė
VZV – (lot. Varicella zoster) vėjauraupių virusas ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas
Epidemiologinė priežiūra - tai nuolatinis sistemingas duomenų apie hospitalines infekcijas kaupimas, analizė ir informacijos platinimas, siekiant planuoti, diegti ir vertinti priemones, skirtas sumažinti hospitalinių infekcijų atsiradimo ir plitimo galimybes (Higienos institutas, 2017).
Hospitalinė infekcija – koks bakterinės, virusinės, parazitinės, grybelinės kilmės susirgimas, susijęs su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu joje, pasireiškiantis praėjus 48 val. po hospitalizavimo (Higienos institutas, 2017).
Inkubacinis periodas – laikotarpis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos simptomų pasireiškimo (Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2017).
Kūdikis – vaikas iki vienų metų amžiaus (Higienos institutas, 2010).
Naujagimis – tai kūdikis nuo gimimo iki pilnų 28 dienų po gimimo (0 diena, 1 diena, 2 diena, ..., 27 diena, 23 valandos ir 59 minutės) (Higienos institutas, 2010).
Mirtingumas – visų per tam tikrą laikotarpį mirusių žmonių ir vidutinio gyventojų skaičiaus santykis arba mirusiųjų ir rizikos populiacijos narių stebėjimo laikotarpių sumos santykis. Šis rodiklis dažniausiai yra apskaičiuojamas 1000, 10 000, 100 000 gyventojų (Higienos institutas, 2017). Perinatalinis periodas – tai laikotarpis, prasidedantis nuo 22–os pilnos (154 dienos) intrauterinio vaisiaus gyvenimo savaitės (vaisius sveria 500 gramų) ir baigiasi 7 pilnos dienos po gimimo (168 val.). Jis susideda iš: antenatalinio, intranatalinio ir ankstyvojo neonatalinio periodų (Higienos institutas, 2010).
Sergamumas – ataskaitiniais metais užregistruotų naujų susirgimų skaičius, tenkantis 100 000 gyventojų (Higienos institutas, 2017).
8
ĮVADAS
Hospitalinės infekcijos (HI), kitaip vadinamos su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis, kurios sukelia bakterinės, virusinės, parazitinės, grybelinės kilmės susirgimus, susijusius su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu joje bei nepriklausomai nuo laiko buvo ir yra viena iš ligoninių problemų visame pasaulyje (1, 2).
Temos aktualumas. Europos Sąjungos (ES) šalyse HI vidutiniškai pasireiškia vienam iš dvidešimties hospitalizuotų pacientų, kitaip tariant, 4,5 mln. visos ES pacientų kasmet. Hospitalinės infekcijos ES sąlygoja papildomus 37 000 mirčių, pacientų gydymosi trukmė pailgėja apie 16 mln. dienų, o ligoninėms tai kainuoja papildomai apie 7 bilijonus eurų kasmet (2). Didžiausią riziką susirgti HI turi pacientai, besigydantys reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose (RITS) (2, 3).
Kiekvienos infekcijos atveju įvertinamas atsiradimo ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos ryšys, atsižvelgiant į inkubacinį periodą ir epidemiologinę anamnezę. Infekcijai diagnozuoti naudojami nacionaliniai HI apibrėžimai ir kriterijai, parengti remiantis JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) apibrėžimai (4), išskyrus pneumoniją, kraujo, šlapimo takų infekcijas bei su centrinių kraujagyslių kateteriais susijusias infekcijas, kurios nustatomos pagal Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) parengtus HI priežiūros RITS kriterijus (5).
Neseniai padaryta didelė mokslo pažanga intensyvios terapijos srityje, kuri gali pagerinti išgyvenamumą aukštos rizikos naujagimiams, tačiau tai kartu didina invazinių procedūrų dažnį. Kadangi naujagimiams dar nėra susiformavusi imuninė sistema, jų gynybinis mechanizmas labai silpnas, jie yra labai jautrūs infekcijomis todėl dažnos invazinės procedūros gali lengvai sukelti HI (6). Viena iš pagrindinių alternatyvų kaip galima sumažinti HI dažnį bei sergamumą ir mirtingumą nuo jų - tinkamai pritaikytos bendrosios praktikos slaugytojų žinios apie HI, jų prevencijos būdus ir kontrolę (7).
Viena svarbiausių HI valdymo priemonių yra jų epidemiologinė priežiūra, kurios tinkamas vykdymas leidžia sumažinti HI dažnumą 20–30 proc. Daugelyje šalių, siekiant nustatyti HI paplitimo rodiklius, atliekami nacionaliniai vienmomentiniai paplitimo tyrimai. Pastarasis tyrimo metodas yra greitas, paprastas ir nereikalaujantis daug materialinių išteklių. Gerai suplanuotas ir organizuotas infekcijų paplitimo tyrimas suteikia gana daug tikslios informacijos apie infekcijų dažnį, jų struktūrą bei rizikos veiksnius (8).
Temos naujumas. HI yra gana dažna sergamumo ir mirtingumo priežastis bei sveikatos apsaugos problema. Neseniai tai tapo ir visuomenės sveikatos problema, todėl svarbu imtis HI priežiūros priemonių, kurios susijusios su profilaktika bei kontrolės strategijų įgyvendinimu. Nacionalinė HI stebėjimo sistema pradėta jau nuo 1970-ųjų metų 62 dalyvaujančių ligoninių (9). Nuo
9
2009 m. Lietuvoje įsigaliojusi nauja HI epidemiologinės priežiūros tvarka, kurios pagrindinis HI dažnumo įvertinimo komponentas yra paplitimo tyrimas, atliekamas nacionaliniu lygiu (10).
Praktinė darbo reikšmė. Nors Lietuvoje atlikta daug tyrimų apie HI, jų paplitimą, rizikos veiksnius ir skirtingas atsiradimo priežastis, tačiau iki šiol nėra tyrinėta Lietuvos perinataliniuose centruose HI slaugytojų žinios ir jų taikymas apie HI. Darbo metu gauti rezultatai galėtų prisidėti prie problemos ir jos pasekmių mažinimo bei sveikatos priežiūros gerinimo naujagimių ligų ir naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose. Atlikto tyrimo rezultatai galėtų būti taikomi sveikatos priežiūros profilaktikos programų ir priemonių kūrimui, o gauti rezultatai publikuojami Lietuvos medicinos žurnaluose.
Tiriama problema: Ar Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių lygis ir jų taikymas apie hospitalines infekcijas yra pakankamas?
10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas:
Įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių apie hospitalines infekcijas lygį ir jų taikymą. Uždaviniai:
1. Įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių apie hospitalines infekcijas lygį.
2. Įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių apie hospitalines infekcijas taikymo lygį. 3. Palyginti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių ir jų taikymo apie hospitalines infekcijas
11
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Hospitalinių infekcijų samprata
Lietuvos higienos instituto duomenimis HI apibrėžiamos kaip - bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės, grybelinės kilmės susirgimas, susijęs su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu joje. Joms priskiriamos visos infekcijos, kurių pacientas neturėjo prieš atvykdamas į ligoninę ir kurios hospitalizavimo metu nebuvo inkubaciniame periode. Kadangi daugelio infekcijų inkubacinis periodas nėra tiksliai apibrėžtas, dažniausiai infekcijos pasireiškusios praėjus 48 val. po hospitalizacijos yra registruojamos kaip hospitalinės (1, 11). HI priklauso ne tik ligonių, bet ir personalo infekcijos įgytos ne tik stacionaruose, bet ir kitose sveikatos priežiūros įstaigose (poliklinikose, slaugos namuose ir kt.), kurias sukelia ne tik bakterijos, bet ir kiti mikroorganizmai (virusai ir kt.), jos pasireiškia ne tik tebesigydant, bet jau ir išvykus iš gydymo įstaigos (trumpėjant gydimosi stacionare trukmei, tai pasitaiko vis dažniau). Todėl šiandien vis dažniau vartojamas HI apibrėžimo sinonimas - su sveikatos priežiūra susijusios infekcijos (1).
ECDC apskaičiavimais, HI ES iš viso įgyja apie 7 proc. ligoninėse besigydančių pacientų, t. y. kasmet apie 4,1 mln. asmenų. Nors Lietuvoje, kaip kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, registruojamas mažesnis HI paplitimas, tačiau rodiklių skirtumą dažniausiai nulemia ne tik sveikatos priežiūros įstaigose nusistovėję tam tikri higienos standartai, bet ir skirtingas bendrojo pobūdžio ligoninėse teikiamų paslaugų bei gydomų pacientų pasiskirstymas, palyginti su Vakarų Europos šalimis (12). Lietuvoje 1996 m. pradėti HI paplitimo tyrimai parodė, kad HI paplitimas šalyje daug didesnis (5,8 proc.), negu buvo užregistruota oficialiai skelbiamoje statistikoje (0,055–0,088 proc., 1991–1997 m.) (13). Lietuvoje HI epidemiologinės priežiūros duomenys pradėti kaupti tik 2003 m., vėliau ši HI epidemiologinės priežiūros sistema įteisinta Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (LR SAM) įsakymais (10, 14).
HI problema buvo ypač aktuali iki antiseptinių priemonių atradimo. Tik XIX amžiuje, vystantis mikrobiologijos mokslui, atradus dezinfekcijos priemones, pirmuosius antibiotikus, sulfonamidus, HI skaičius ženkliai sumažėjo. Šiuolaikinės hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros pradininku pagrįstai laikomas I. Zemelveisas (I. Semmelveis), kuris 1861 m. retrospektyviai panaudodamas aprašomosios epidemiologijos metodus, išanalizavo gimdyvių sepsio atvejus, siekdamas nustatyti rizikos veiksnius, lygino juos mažos ir didelės rizikos grupėse, įdiegė kontrolės priemones ir atliko prospektyvų gimdyvių stebėjimą šioms priemonėms įvertinti (15).
Taigi HI, dar vadinamos, su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis, kurios pasireiškia praėjus 48 val. po hospitalizacijos arba jomis užsikrečiama ne stacionaruose, bet kitose su sveikatos priežiūra susijusiose įstaigose (poliklinikose, slaugos namuose ir kt.) ne tik pacientai, bet ir medicinos personalas. HI dažniausiai sukelia bakterijos, tačiau gali ir kiti mikroorganizmai (virusai, pirmuonys
12
irk t.). ECDC vykdo epidemiologinę HI priežiūrą ES šalyse, Lietuva nuo 2003 m. įsitraukė į HI epidemiologinę stebėjimus.
1.2. Hospitalinių infekcijų sukėlėjai
Mikroorganizmai pasižymi skirtingu poveikiu skirtingoms organizmo vietoms, todėl jų poveikis gali būti skiriamas pagal lokalizaciją. Daugelis HI sukeliamos mikroorganizmų, kurie yra paplitę ir bendrojoje populiacijoje (Staphylococcus aureus, Enterococcus spp., koaguliazės negaminantys stafilokokai) ir jų sukeliamos ligos pasireiškia silpniau arba visai nepasireiškia pacientams. Tam įtakos turi įvairūs veiksniai, tokie kaip: pacientų amžius, imuninė būklė, gretutinės ligos, taikomos diagnostinės ir gydymo procedūros, gydymo įstaigos skyriaus profilis, personalas, kiti infekuoti pacientai, gydymui ir slaugai naudojamos priemonės, aplinkos daiktai, paviršiai, medicininė įranga bei pačių mikroorganizmų charakteristikos (patogeniškumas, virulentiškumas, atsparumas antibiotikams) (16).
Dažniausi HI sukėlėjai yra bakterijos, sukelia 90 proc. visų HI atvejų, lyginant su pirmuonimis, grybais, virusais. Agentai, kurie dažniausiai dalyvauja HI atsiradime yra Streptococcus spp.,
Acinetobacter spp., Enterococcus, Pseudomonas aeruginosa (P. aeruginosa), koagulazės-neigiami
stafilokokai, (Staphylococcus aureus (S. aureus), Bacillus cereus (B. cereus)), Legionella ir
Enterobacteriaceae šeimos nariai, įskaitant Proteus Mirabilis, Klebsiella pneumoniae (K. pneumoniae), Escherichia coli (E. coli) ir Serratia marcescens. Iš šių enterokokų, P. aeruginosa, Staphylococcus aureus ir E. coli yra patys dažniausi (17, 18, 19).
2011-2012 m. Japonijoje atlikto tyrimo metu nustatyti dažniausi chirurginių operacijų sukėlėjai yra bakterijos - Staphylococcus aureus (20,4 proc.), Enterococcus faecalis (19,5 proc.), Pseudomonas
aeruginosa (15,4 proc.) (17, 20). Šlapimo takų infekcijos dažniausiai sukeliamos E. coli, rečiau – Pseudomonas aeruginosa, Staphylococcus epidermidis, Candida spp., Enterococcus spp. ir kitų
sukėlėjų. Trumpalaikės kateterizacijos metu vyrauja vienas sukėlėjas, esant ilgalaikei galimi keli ir dažniausiai vyraujantys yra E. coli ir Providencia stuartii. Esant imunosupresinėms būklėms šlapimo takų infekcijos dažniau yra grybelinės kilmės (21). Kvėpavimo takų pagrindiniai HI sukėlėjai -
Legionella spp. ir Aspergillus pneumonia (16) .
Virusai taip pat gali sukelti HI, įskaitant hepatitą B ir C, kraujo perpylimo dializių, injekcijų metu bei endoskopijų procedūrų atlikimo atvejais. Taip pat pacientams yra rizika užsikrėsti kvėpavimo takų, rotovirusinemis ir enterovirusinėmis infekcijomis (perduodama per rankas, burną). Hospitalizacijos metu galima užsikrėsti ir kitomis gana įvairiomis virusinėmis ligomis, tokiomis kaip – CMV, ŽIV, Ebolos, gripo virusai, Herpes simplex ir vėjaraupių virusais (16). Kai kurie parazitai,
13
pavyzdžiui Giardia lamblia yra lengvai perduodami ir tarp vaikų ir tarp suaugusių. Retais atvejais pasitaiko ir grybelinių susirgimų, kuriuos sukelia Candida albicans, Aspergillus spp., Cryptococcus
neoformans ir Cryptosporidium. Taip pat vis dar pasitaiko niežų protrūkių pacientų tarpe, sukeltų Sarcoptes scabies (16).
ECDC 2011-2012 metais atlikto tyrimo duomenimis dažniausios HI – kvėpavimo takų infekcija: pneumonija (19,4 proc.) ir apatinių kvėpavimo takų infekcijos (4,1 proc.); operacinės žaizdos infekcijos (19,6 proc.); šlapimo takų infekcijos (19,0 proc.), kraujo infekcijos (10,7 proc.) ir virškinamojo trakto infekcijos (7,7 proc.). Clostridium difficile infekcijos buvo atsakingas už 48 proc. visų skrandžio-žarnyno infekcijų, ir už 3,6 proc. bendrai visų HI. Nustatyta, kad dažniausi HI sukėlėjai Europos ligoninėse vyrauja Escherichia coli (15,9 proc.), Staphylococcus aureus (12,3 proc.), įvairios Enterococcus rūšys (9,6 proc.), Pseudomonas aeruginosa (8,9 proc.), įvairios
Klebsiella rūšys (8,7 proc.), koaguliazės-neigiami stafilokokai (7,5 proc.), įvairios Candida rūšys (6,1
proc.), Clostridium difficile (5,4 proc.), įvairios Enterobacter rūšys (4,2 proc.) ir Proteus rūšys (3,8 proc.) bei Acinetobacter rūšys (3,6 proc.) (22).
Apibendrinant galima teigti, kad dažniausi HI sukėlėjai bakterijos sukelia 90 proc. visų HI atvejų lyginant su kitais mikroorganizmais (virusais, pirmuonimis, grybais ir kt.), kurie sukelia visų organizmų sistemų susirgimus, įskaitant viršutinių kvėpavimo takų, virškinamojo trakto, kraujo ir šlapimo takų bei operacinių žaizdų infekcijas. Nustatyta, kad dažniausias sukėlėjas visų HI yra žarninės lazdelės (Escherichia coli).
1.3. Hospitalinių infekcijų rizikos veiksniai
1.3.1. Infekcijų, susijusių su intraveniniais kateteriais, rizikos veiksniai
HI ir antimikrobinių vaistų vartojimo paplitimo Europos aktyvaus gydymo ligoninėse (Euro – PPS) 2011–2012 m. tyrimo duomenimis, krauju plintanti infekcijos užima ketvirtą vietą tarp HI ir sudaro 10,6 proc. Dažniausiai pasireiškia su kraujagyslių kateteriais susijusios kraujo infekcijos sudaro, kurios 39,5 proc. visų kraujo infekcijų, iš jų infekcijos, susijusios su centrinės kraujagyslės kateteriais – 33,2 proc., o mikrobiologiniu tyrimu patvirtintos su centrinės venos kateteriu susijusios kraujo infekcijos – 2,3 proc. Lietuvos ligoninėse kraujo infekcijos sudarė 5,2 proc. visų HI. Higienos instituto duomenimis, 2013 m. Lietuvos asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ) kraujagyslių kateteriai tarp kitų HI rizikos veiksnių sudarė 31,9 proc. Bendro pobūdžio ligoninėse kraujo infekcijos HI struktūroje sudarė 11,7 proc. (23).
Analizuojamuose mokslo šaltiniuose nurodomi šie kraujo infekcijos rizikos veiksniai: kraujo onkologinė liga, ilga gulėjimo stacionare trukmė, dirbtinė plaučių ventiliacija (toliau – DPV), dializė,
14
ligonio būklės sunkumas (24). Mikroorganizmų, sukeliančių su kraujagyslių kateterių naudojimu susijusias infekcijas, spektras priklauso nuo įvairių veiksnių: ligonio sveikatos būklės, kateterio tipo, ligoninės skyriaus profilio, infekcijos patekimo būdo ir kt. Daug metų dažniausiais su kateteriais susijusių infekcijų sukėlėjais išlieka koaguliazės nesintetinantys stafilokokai (34–49,1 proc.) ir
Staphylococcus aureus (11,9–17 proc.). Rečiau šiais infekcijas sukelia kiti mikroorganizmai: Enterococcus spp. (5,9–6 proc.), Candida spp. (7,2–9 proc.), Pseudomonas spp. (4,9–6 proc.) ir Enterobacteriaceae (23).
Didžiausia infekcijos rizika yra ligoniams, kuriems nustatyta neutropenija, gydomiems imunosupresiniais vaistais. Svarbus rizikos veiksnys yra intraveninis maitinimas. Įtakos turi piktybinis procesas, apatinių kvėpavimo takų infekcija arba kolonizacija, šlapimo takų infekcija. Kiti rizikos veiksniai: gydymas intensyvios terapijos skyriuje, dirbtinė plaučių ventiliacija, bet kokios etiologijos šokas. Kiekvienas iš šių veiksnių centrinės venos kateterių infekcijos riziką didina 2 - 2,5 karto. Reikšmingi rizikos veiksniai yra hipoalbuminemija, kraujo transfuzijos (sukelia imunosupresija), amžius (ypač iki metų amžiaus ir 60-ties ir vyresni) (25).
Infekcijų perdavimui svarbi ir cheminė kateterių sudėtis. Kateteriai, pagaminti iš polietileno ir polivinilchlorido, turi didesnę galimybę kolonizuotis mikroorganizmais, nei kateteriai iš silikono, teflono ir poliuretano. Poliuretaninių kateterių paviršiaus hidrofiliškumo padidinimui į kateterius įvedamas hidroksietilometakrilatas, dėl to sumažėja S. epidermidis kibumas. Šiuo metu gaminami kateteriai, turintys neigiamą paviršiaus krūvį, dėl to mikroorganizmai rečiau kolonizuojasi (23, 25).
Taigi intraveninių kateterių pagrindiniai rizikos veiksniai yra pacientui atliekama procedūra, susijusi su venų kateterizacija (pvz. periferinių ar centrinių venų), ligonio būklės sunkumas, infekcijos patekimo būdas. Taip pat įtakos turi cheminė kateterio sudėtis, kuri lemia didesnę arba mažesnę galimybę kolonizuotis mikroorganizmams.
1.3.2. Hospitalinės pneumonijos rizikos veiksniai
Hospitalinė pneumonija (PNE) – apatinių kvėpavimo takų infekcija, kuri prasideda pacientui gydantis ligoninėje ar po išrašymo, jei jos nebuvo inkubaciniu periodu paciento hospitalizavimo metu (26). Sergamumas PNE siekia iki 5–10 atvejų 1000-iui hospitalizuotų ligonių. Ambulatoriškai gydytų sergančiųjų visuomenėje įgyta pneumonija mirštamumas siekia 1 proc., o ligoninėje gydytų sunkiai sergančiųjų – iki 25 proc. Pagal mirties atvejų skaičių pneumonija kartu su kitomis respiracinėmis infekcijomis užima pirmąją vietą tarp visų infekcinės kilmės ligų, įskaitant tuberkuliozę ir AIDS (27). Pneumoniją sukelia įvairūs infekciniai agentai, dažniausiai – gramneigiamos bakterijos:
Pseudomonas spp., Proteus spp., Acinetobacter spp., rečiau – Legionella pneumophila ir
15
tačiau mikoplazmos, chlamidijos, riketsijos, virusai ir kiti sukėlėjai taip pat gali būti šios ligos priežastis (26, 27).
Didžiausia rizika susirgti PNE susijusi su invazinėmis procedūromis, kurių naudojimas būtinas. Labiausiai susirgti PNE riziką didina ir apsauginius mechanizmus slopina intubacinis vamzdelis, DPV, nazogastrinis zondas, centrinės mitybos zondas, tracheostomos, gulėjimas ant nugaros, sąmonės sutrikimai, CNS slopinančių vaistų vartojimas. Virulentiškų bakterijų patekimo priežastimi gali būti ir neracionalus antibiotikų vartojimas, bloga rankų higiena, centrinės venos kateteris (CVK), gretutinė liga, dažnas bei ilgas gydymas ligoninėje (28, 29).
Didelė rizika susirgti PNE yra pacientams, kurie hospitalizuojami asmens sveikatos priežiūros įstaigoje su susilpnėjusiu imunitetu arba besigydant nuo pagrindinės sunkios ligos pasireiškia imuniteto susilpnėjimas. Taip pat priklauso rizikos grupei, kai ligos sukėlėjas aspiracijos būdu ar per užterštus prietaisus ir nesilaikant aseptikos atliekant kvėpavimo takų procedūrą, patenka iš užterštos to paties paciento kūno ertmės (nosiaryklės, burnos, skrandžio) arba su oro lašeliais į apatinius kvėpavimo takus. PNE dažniausiai sukelia paties paciento organizme esančios bakterijos (endogeninė infekcija) (26).
Apibendrinant galima teigti, kad susirgti PNE turi didžiausią tikimybę pacientai, kuriems yra atliekamos tokios invazinės procedūros, kaip intubacija, DPV, mityba per zondą. Taip pat vienas iš dažniausių rizikos veiksnių yra pati paciento būklė, jo imlumas infekcijoms, gretutinės ligos, imunitetas.
1.3.3. Šlapimo takų infekcijos rizikos veiksniai
Šlapimo takų infekcija (ŠTI) – tai patogeninių mikroorganizmų nustatymas šlapimo takuose, dažniausiai būdingi ir klinikiniams simptomams (30, 31, 32). Tačiau ši infekcija gali būti ir besimptomė ir simptominė. Besimptomė bakteriurija – tai infekcijos diagnostikai pakankamo mikroorganizmų kiekio nustatymas (dažnai >105/ml) šlapime be jokių vietinei ar sisteminei infekcijai būdingų požymių. Besimptomės bakteriurijos rizikos veiksniai:
1) moterys, sergančios cukriniu diabetu;
2) anamnezėje jau nustatyta šlapimo takų infekcija; 3) žemas išsilavinimas (30, 31).
Besimptomė bakteriurija diagnozuojama maždaug 3,5 proc. visos populiacijos, tačiau gydoma tik tam tikrai pacientų grupei – nėščiosioms ir ligoniams, sergantiems šlapimo sistemos ligomis, kuriems planuojama chirurginė intervencija (32).
Didesnė rizika susirgti ŠTI būdinga naujagimiams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms, ligoniams, kuriems yra nugaros smegenų pažeidimų ir (ar) kuriems reikalingas šlapimo pūslės
16
kateteris, ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu (CD) ir išsėtine skleroze, ŽIV) sergantiems šlapimo sistemos ligomis ligoniams bei moterims (jos serga tris kartus dažniau nei vyrai) (30, 31, 33).
Taigi hospitalinės ŠTI daugeliu atvejų susijusios su ilgalaikiu, pastoviu šlapimo pūslės kateterizavimu (ŠPK) (34). ŠPK nurodomas pagrindiniu šlapimo organų infekcijos (ŠOI) rizikos veiksniu vaikams ir suaugusiesiems (35). Kitos pagrindinės ŠOI priežastys: potencialių HI sukėlėjų buvimas aplink išorinę šlaplės angą, tiesioginis sukėlėjų patekimas į ŠPK spindį, kuris pasitaiko gana retai (36). Tad šios infekcijos dažniausiai yra komplikuotos, jų gydymas ilgesnis ir brangesnis, o jas gydant, antimikrobiniai vaistai veiksmingi tik pašalinus jas skatinančius veiksnius (34).
Taigi sirgti ŠTI priklauso nuo paciento amžiaus, didžiausia rizika yra kūdikiams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus pacientams. Pagrindinis ŠTI rizikos veiksnys – šlapimo pūslės kateterizacija. Taip pat didelę įtaką turi gretutinės ligos (CD, išsėtinė sklerozė ir kt.) bei paciento imlumas infekcijoms (t.y. imuniteto nusilpimas).
1.3.4. Operacinių žaizdų rizikos veiksniai
2015 m. Higienos instituto duomenimis operacinių žaizdų infekcijos (OŽI) yra vienos iš dažniausiai registruojamų hospitalinių infekcijų ir yra daugelyje Europos valstybių priskiriamos prie prioritetinių infekcijų kontrolės sričių. OŽI priskiriama HI: kai pacientas buvo operuotas 1-ą arba 2-ą hospitalizacijos dien2-ą ir prieš 3-i2-ą dien2-ą pasireiškia OŽI simptomai, kai pacientas į ligoninę buvo priimtas pasireiškus infekcijai, atitinkančiai OŽI atvejo apibrėžtį, t. y. infekcijai, kuri įvyko per 30 dienų nuo operacijos (arba jeigu buvo atliekama operacija naudojant implantą ir per metus po operacijos pasireiškė giluminė arba organo ir (arba) kūno ertmės operacinės žaizdos infekcija), ir pacientui pasireiškę simptomai atitinka infekcijos atvejo apibrėžtį ir (arba) pacientas yra gydomas nuo tos infekcijos antimikrobiniais vaistais (37).
Staphylococcus aureus yra svarbiausias OŽI sukėlėjas, į jį orientuojamasi skiriant gydymą
antibiotikais ir perioperacinę antibiotikų profilaktiką, tačiau pažymėtina, kad ir kiti stafilokokai dažnai sukelia OŽI kardiochirurgijoje, neurochirurgijoje, krūties operacijų grupėse (38). 2003–2007 m. stebėtose Lietuvos ligoninėse nustatytas 3,2 proc. bendrasis sergamumas operacinių žaizdų infekcijomis, universitetinėse ligoninėse didesnis negu neuniversitetinėse gydymo įstaigose. Šiuos skirtumus lėmė skirtinga operacijų, ligonių būklės ir operacinių žaizdų švarumo struktūra. OŽI etiologija skiriasi priklausomai nuo atliktos operacijos pobūdžio (39).
OŽI klasifikuojamos į tris grupes: paviršines, giliąsias ir organų/ertmių (10). Pagrindiniai OŽI rizikos veiksniai yra pacientų amžius, prasta mitybinė būklė, nutukimas, rūkymas, diabetas ir kitos gretutinės ligos, sisteminių steroidų vartojimas, priešoperacinė klinikinė būklė, kolonizacija mikroorganizmais, paciento turimos (endogeninės) infekcijos, priešoperacinė kraujo ar jo produktų
17
transfuzija, ikioperacinė hospitalizacija (ilga trukmė) (40, 41). Lietuvoje 2015 metais atlikto tyrimo metu, vertinant pilvo chirurgijos skyriuose OŽI, nustatyta, kad ši infekcija dažnesnė vyresnio amžiaus pacientams, po laparoskopinių operacijų ir jei operacijos trukmė ilgesnė nei viena valanda. Tyrimo metu OŽI rizika nustatyta šeštadaliui pacientų. Tvarstydami operacinę žaizdą dalis slaugytojų nesilaiko chirurginės aseptikos reikalavimų, trečią parą pažeidimų skaičius padaugėjo penkis kartus, palyginti su pirmąja para po operacijos. Taigi dar vienas labai svarbu rizikos veiksnys – aseptikos-antiseptikos taisyklių laikymasis medicinos personalui, konkrečiai slaugytojoms, kurios kasdien prižiūri operacines žaizdas (42).
Apibendrinat, didžiausią riziką susirgti OŽI turi pacientai, kurie yra vyresnio amžiaus, operacija truko ilgiau nei vieną valandą, jų priešoperacinė klinikinė būklė prasta, ikioperacinė hospitalizacija ilga. Taip pat svarbi bendra pacientų būklė – mitybos nepilnavertiškumas, nutukimas, rūkymas, kurie taip pat didina riziką sirgti OŽI.
1.4. Hospitalinių infekcijų valdymas Lietuvoje
HI epidemiologinė priežiūra – tai nuolatinis sistemingas duomenų apie hospitalines infekcijas kaupimas, jų analizė ir informacijos platinimas, siekiant planuoti, diegti ir vertinti priemones, skirtas sumažinti HI atsiradimo ir plitimo galimybes. Tinkamas HI epidemiologinės priežiūros vykdymas leidžia sumažinti jų dažnumą 20-30 proc. Nuo 2009 m. šalyje HI epidemiologinė priežiūra vykdoma vadovaujantis 2008 m. lapkričio 14 d. pasirašytu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1110 „Dėl Hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros ir valdymo“ (1, 10). Tačiau nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. V-1110 „Dėl hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros ir valdymo“ pakeitimas, įtvirtinantis naują hospitalinių infekcijų paplitimo tyrimo atlikimo tvarką. Remiantis ECDC rekomendacijomis, atnaujintas HI paplitimo tyrimo protokolas ir paciento duomenų rinkimo forma bei patvirtintos dvi naujos – ligoninės ir skyriaus – duomenų rinkimo formos. HI paplitimo tyrimo atlikimo ir duomenų pateikimo laikas nesikeičia: tyrimas atliekamas kiekvienais metais balandžio mėnesį, duomenys suvedami ir pateikiami Higienos institutui iki birželio 1 d. (43).
HI epidemiologinės priežiūros pagrindinis tikslas – nustatyti HI ir jų sukėlėjų paplitimo lygį šalyje, atskiruose stacionaruose ir jų skyriuose, stebėti HI paplitimo tendencijas (pagal vietą ir laiką), laiku nustatyti HI protrūkius, stebėti sergamumą HI reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose bei operacinių žaizdų infekcijų dažnumą chirurgijos skyriuose, nustatyti HI atsiradimui įtakos turinčius rizikos veiksnius, įvertinti infekcijų kontrolės priemonių efektyvumą (1, 10).
HI valdymas ASPĮ yra viena pagrindinių veiklų siekiant užtikrinti pacientų saugą ir gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę. Sėkmingam HI valdymui užtikrinti svarbu tinkamiausių
18
infekcijų prevencijos ir kontrolės priemonių taikymas, nuolatinė HI, jų prevencijos ir kontrolės stebėsena, esamos situacijos vertinimas ir tobulinimas. Tai akcentuojama Europos Tarybos patvirtintuose dokumentuose, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir jos ekspertų rekomendacijose, tyrimais pagrįstose gairėse ir rekomendacijose (44).
HI epidemiologinę priežiūrą nacionaliniu lygiu koordinuoja Higienos institutas, kuris ne tik metodiškai vadovauja priežiūrai šalyje, bet ir pagal kompetenciją organizuoja ir vykdo mokymus, rengia bendras HI epidemiologinės priežiūros duomenų ataskaitas, planuoja ir vykdo mokslinius praktinius tyrimus priežiūros kokybei ir efektyvumui įvertinti ir didinti, garantuoja dalyvių konfidencialumą ir gerą grįžtamąjį ryšį bei tvarko duomenų bazes ir perduoda jas ECDC (1).
Sveikatos priežiūros įstaigų infekcijų kontrolės reikalavimus nustato 2012 m. spalio 19 d. LR sveikatos apsaugos ministro patvirtinta higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“. Ši higienos norma privaloma sveikatos priežiūros įstaigoms, taip pat institucijoms, atliekančioms šių įstaigų darbuotojų ir pacientų sveikatos saugos kontrolę, kitoms įstatymų nustatyta tvarka kontrolės institucijoms bei valymo, dezinfekcijos, sterilizacijos paslaugas teikiantiems LR arba kitų ES valstybių narių piliečiams, kitiems fiziniams asmenims, kurie naudojasi LR ar ES teisės aktų jiems suteiktomis judėjimo LR ar kitose ES valstybėse narėse teisėmis (45).
Taigi Lietuvoje HI epidemiologinė priežiūra vykdoma remiantis LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1110 „Dėl Hospitalinių infekcijų epidemiologinės priežiūros ir valdymo“. Pagrindinis valdymo tikslas – nustatyti HI sukėlėjus, paplitimo lygį ir tendencijas, sergamumą didelės rizikos skyriuose (intensyvios terapijos, reanimacijos, chirurgijos) bei lemiančius veiksnius.
1.5. Hospitalinių infekcijų prevencijos priemonės
Laikantis HI priemonių galima labai sumažinti sergamumą ir net mirtingumą nuo jų. Daugelis rekomendacijų nėra naujos ir žinomos gana seniai (46). Visų pirma būtina HI epidemiologinė priežiūra ligoninėse, o pati svarbiausia HI profilaktikos priemonė – rankų higiena. Taip pat labai svarbu apgalvotas ir racionalus invazinių procedūrų naudojimas, aseptikos – antiseptikos taisyklių laikymasis procedūrų metu, trumpa gulėjimo trukmė stacionare, pakankamas darbuotojų skaičius ir racionalus antibiotikų vartojimas (29).
Rankų higiena prieš ir po kontakto su pacientu yra svarbiausia HI profilaktikos priemonė. Iki 35 proc. HI išplinta dėl neteisingos rankų higienos. Dažniausiai naudojama dezinfekcinė priemonė – etiloalkoholis, kuris pagrįstai veiksmingas prieš daugelį mikroorganizmų, lyginant su kitomis rankų higienos priemonėmis (pvz. antiseptikai, muilas), kadangi rankų dezinfekcija su alkoholio pagrindu pagamintais dezinfektantais apie 30 sekundžių sumažina bakterijų florą 10000 kartų nuo rankų odos, o apie 60 sekundžių iki 100000 kartų ir tai yra žymiai efektyviau nei nusiplauti su muilu ir vandeniu
19
(47). Tačiau PSO nurodo, kad vanduo ir muilas išlieka alternatyva alkoholiniam antiseptikui, kai vandens ir muilo vartojimas nėra privalomas (48). Bakterijų kiekis esantis ant sveikos priežiūros darbuotojų rankų svyruoja nuo 3,9104 iki 4,6106 kolonijas sudarančių vienetų/cm2, dažniausi patogenai
yra, tokie kaip Staphylococcus aureus, Klebsiella pneumoniae, Enterobacter, Acinetobacter ir
Candida (49).
PSO pateikia rekomendacijas efektyviai rankų higienai, kuri susideda iš rankų plovimo muilu ir antiseptiko naudojimo. Nurodomos šešios rankų higienos indikacijos:
1) prieš ir po kontakto su ligoniu; 2) nusimovus pirštines;
3) prieš aseptinę procedūrą, neatsižvelgiant į pirštinių naudojimą;
4) po kontakto su ligonio skysčiais, gleivinėmis, pažeista oda ir tvarsčiais; 5) prieš kontaktą su neužteršta vieta, palietus užterštą vietą ir
6) po kontakto su ligonio aplinkos daiktais (įskaitant ir medicininę aparatūrą).
Pagal PSO rekomendacijas, plauti rankas muilu ir vandeniu privaloma, jei rankos yra akivaizdžiai purvinos arba suterštos baltyminiais produktais, krauju arba kitais organizmo skysčiais, įtariamas kontaktas su sporas gaminančiais sukėlėjais, taip pat visada po naudojimosi tualetu. Išskirtinės rekomendacijos pateikiamos chirurginio profilio skyrių ir operacinių darbuotojams. Taip pat nurodomi rankų odos ir rankų nagų priežiūros standartai, vienkartinių pirštinių naudojimo taisyklės sveikatos priežiūros darbuotojams, kurios gali užkirsti kelią mikroorganizmų plitimui (48, 50).
Sparčiai augant mikroorganizmų atsparumui antibiotikams viena iš svarbiausių strategijų – racionalus jų vartojimas. PSO nurodo antibiotikai vartojami racionaliai, jeigu: antibiotiko skyrimas pagrįstas klinikiniais infekcijos įrodymais; antibiotikas parenkamas pagal jo veiksmingumą, saugumą ir farmakoekonomiškumą; skiriamas kuo siauresnio poveikio spektro antibiotikas, numatant tinkamą vartojimo būdą, pakankamas dozes ir reikiamos trukmės gydymo kursą; antibiotiko veiksmingumas ir saugumas stebimas viso gydymo metu (51). Neracionalus antibiotikų vartojimas ne tik sąlygoja atsparių antimikrobiniams vaistams bakterijų padermių vystymąsi ir plitimą, bet kartu sukelia papildomų grėsmių pacientų saugumui dėl toksiškumo, kitų nepageidaujamų reakcijų bei didina su tuo susijusias nereikalingas sveikatos priežiūros išlaidas (52).
Mikroorganizmų atsparumo stebėseną Lietuvoje vykdo Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL), kuri metodiškai vadovauja mikroorganizmų stebėsenai šalyje. NVSPL vykdo mokymus, rengia ataskaitas, planuoja ir vykdo mokslinius tyrimus, teikia duomenis ECDC Europos antimikrobinio atsparumo stebėsenos tinklui. Lietuvoje mikrobiologinių tyrimų laboratorijas turi tik didžiosios šalies ligoninės, mažesnėms sveikatos priežiūros įstaigoms tai nenaudinga ekonomiškai (52).
20
HI kūdikiams kelia didelę grėsmę jų vystymuisi ypač intensyvios terapijos skyriuose, ko pasekoje taip pat didėja išlaidos gydymui. Neišnešioti naujagimiai yra ypač pažeidžiami, nes jiems dažnai yra atliekamos invazinės procedūros (įvedami centrinės venos kateteriai, maitinimas zondu, ventiliuojami plaučiai kvėpavimui). HI prevencija yra pats svarbiausias veiksnys užkirsti kelią jos plitimui. Paprasčiausias ir veiksmingiausias būdas yra rankų higiena prieš ir po kontakto su naujagimiu. Efektyviausiai naudojama priemonė mikroorganizmų sunaikinimui – alkoholinis dezinfektantas, lyginant su įprastai naudojamais muilais ar kitais antiseptikais. Taip pat svarbios pastangos užkirsti infekcijų plitimui su motinos pienu ar pieno pakaitalais. Per pastaruosius dešimt metų patobulinti kateteriai ir kitos invazinėms procedūroms naudojamos priemonės todėl sumažėjo šių procedūrų sukeliamų HI, tačiau vis dar išliko didelė problema Staphylococcus aureus sukeliamų infekcijų, plaučių pneumonijos (47).
Praktiniais tyrimais yra įrodyta, kad naujagimių HI atvejų galima sumažinti, laikantis tokių profilaktikos priemonių kaip rankų plovimas ir centrinės venos kateterių protokolai, bet pagrindinė problema vis tiek išlieka neišnešiotų naujagimių hospitalinis sergamumas. Kai kurios strategijos nebuvo sėkmingos praktiniu aspektu, pavyzdžiui mitybos profilaktika ir probiotikų vartojimas gerus rezultatus davė tik specifinėse srityse – enterokolito atveju. Naujausi tyrimai buvo atlikti su chlorheksidinu sumažinti mikroorganizmų kolonijas ant pacientų odos, juos maudant 0,5–1 proc. chlorheksidino tirpale. Šiuo metu yra naudojama vandens pagrindu 2 proc. chlorheksidino odos preparatai dezinfekavimui prieš periferinių kraujagyslių ir centrinės venos kateterių įvedimą (53).
Taigi pagrindinė ir efektyviausia HI profilaktikos priemonė – rankų higiena. PSO pateikia rekomendacijas sveikatos priežiūros specialistams taisyklingai rankų higienai, kuri gali užkirsti kelią mikroorganizmų plitimui. Dėl didelio skaičiaus invazinių procedūrų naujagimiai, o ypač neišnešioti patenka į padidintos rizikos grupę užsikrėsti HI todėl čia labai svarbi HI prevencija, valdymas ir mokymas.
1.6. Perinatalinės infekcijos
Valstybinės ligonių kasos informacijoje nurodoma, kad perinatalinis periodas prasideda nuo pilnos 22 nėštumo savaitės (154 dienų), o pasibaigia 28 dieną po gimimo (54).
Dažniausiai pasitaikančios perinatalinės infekcijos yra virusinės infekcijos, tokios kaip: ŽIV, gripas, vėjaraupiai, hepatitas C, raudonukė, citomegalo virusas (CMV) (55). Didžiausia tikimybė naujagimiui užsikrėsti ŽIV kyla nuo motinos gimdymo bei žindymo metu. Todėl rekomenduojama planinis cezario pjūvis (neprasidėjus gimdymo veiklai ir neplyšus amniono dangalams) 38 nėštumo savaitę: jei virusų prieš gimdymą (34–36 savaitę) yra ≥1000 kopijų/ml; jei nėštumo metu gydyta vien zidovudinu; ŽIV infekuotoms moterims, sergančioms ir hepatitu C. Gimdymas natūraliu būdu turėtų
21
būti siūlomas moterims, kurioms nėštumo metu taikoma kombinuotoji antiretrovirusinė terapija (ART) ir kurioms virusų yra < 1000 kopijų/ml. ŽIV infekuotoms moterims naujagimio žindyti nerekomenduojama (56). Ką tik gimęs naujagimis gali užsikrėsti gripu nuo motinos, jeigu ši gimdymo metu sirgo, todėl svarbu, kad gripu sergančios gimdyvės pagimdytas naujagimis būtų izoliuojamas: iki 48 val. nuo motinos antivirusinių vaistų vartojimo pradžios iki tol, kol motina n ebekarščiuoja be antipiretikų 24 val. bei kai ji pajėgi laikytis kosulio ir čiaudėjimo higienos (57). Taip pat naujagimiams yra padidinta rizika susirgti vėjaraupiais, kai motina serga likus 5–7 dienoms iki gimdymo ir po jo. Naujagimiai transplacentiniu arba tiesioginio kontakto būdu užsikrečia Varicella
zoster virusu (VZV): pasireiškia diseminuota infekcija, mirštamumas – 25–30 proc. (58). Po gimimo
naujagimis taip pat gali užsikrėsti hepatitu C, jeigu motina yra serganti. Naujagimiai, kurių motinos infekuotos hepatito B virusu (HBV), po gimimo per 12 valandų turi būti vakcinuoti nuo hepatito B ir suleista specifinio imunoglobulino. Jei motina netirta dėl HBV, vakcina turi būti suleista per 12 val., o imunoglobulinas – jei nustatoma, kad motina infekuota, ne vėliau kaip iki 7 paros. Tokie naujagimiai gali būti žindomi jeigu tinkamai skirta vakcina ir imunoglobulinas. Žindyti nerekomenduojama, jei motina gydoma lamivudinu (59). Gana dažnai po gimimo pasitaikanti virusinė infekcija – raudonukė, kuria užsikrečiama tiesioginio kontakto arba oro lašeliniu būdu. Vaisius užsikrečia hematogeniniu keliu. Naujagimis, turintis įgimtą raudonukę, virusą skleidžia metus ir ilgiau po gimimo. Įgimtam raudonukės sindromui būdinga: regos pakitimai (katarakta, glaukoma, pigmentinė retinopatija, mikrooftalmija), klausos pakitimai, širdies ydos, mikrocefalija, meningoencefalitas, protinis atsilikimas, elgesio sutrikimai, kitų organų ir sistemų pažeidimas (60). Naujagimiui yra tikimybė užsikrėsti CMV, kuomet virusai į vaisiaus arba naujagimio organizmą gali patekti per placentą, gimdymo metu arba pogimdyminiu laikotarpiu per motinos pieną. Įgimtos CMV infekcijos atvejais 10 proc. naujagimių jau gimimo metu nustatomi klinikiniai požymiai: augimo atsilikimas; mikrocefalija; hepatosplenomegalija; petechinis išbėrimas; gelta; chorioretinitas; trombocitopenija; anemija. Be įgimtos CMV infekcijos simptomų ir požymių gimsta dauguma naujagimių, bet 5–15 proc. šių vaikų po gimimo per kelerius metus gali atsirasti psichomotorinės raidos, klausos ir regos sutrikimų. Todėl nėščiosioms patariama laikytis asmeninės higienos, vengti sąlyčio su kitų žmonių kūno skysčiais, ypač dirbančioms sveikatos priežiūros ir vaikų priežiūros įstaigose, laikytis lytinės higienos taisyklių. CMV seropozityvioms gimdyvėms žindyti galima (61). B grupės β hemolizinis streptokokas (BGS; lot. Streptococcus agalactiae) yra dažniausias naujagimių ankstyvosios (įgimtos) infekcijos, pasireiškiančios sepsiu, pneumonija ar meningitu, sukėlėjas. BGS yra žmogaus storosios žarnos natūralios mikrofloros dalis, galinti lengvai iš tiesios žarnos patekti į makštį ar apatinius šlapimo takus. Nutekėjus vaisiaus vandenims, prasidėjus sąrėmiams arba naujagimiui tiesiog slenkant gimdymo takais, jis užsikrečia moters makštyje esančiais streptokokais (62, 63).
22
Remiantis Lietuvos Respublikos Higienos instituto duomenimis, Lietuvos naujagimių hospitalinis sergamumas registruojamas nuo 2005 metų. Didžiausias Lietuvos naujagimių hospitalinių infekcijų sergamumas buvo registruotas 2009 metais, net 31 atvejis, o mažiausias 2013 metais, tik 2 atvejai. Tačiau naujagimių hospitalinio sergamumo atvejų skaičiui įtakos galėjo turėti gydytų pacientų skaičius per tuos metus. Kadangi kiekvienais metais registruotas skirtingas naujagimių pacientų skaičius, didžiausias buvo 2011 metais, gydyti 1062 naujagimiai, o mažiausias 2013 metais, gydyti 255 naujagimiai, tais metais ir buvo užregistruotas mažiausias naujagimių HI sergamumo paplitimas (1 pav.) (64).
1 pav. Lietuvos naujagimių hospitalinio sergamumo paplitimas (abs. sk.) ir gydytų naujagimių skaičius
Taigi perinatalinės infekcijos yra tos, kurias motina gali perduoti naujagimiui. Tai dažniausiai gali būti virusinės infekcijos, tokios kaip ŽIV, gripas, vėjaraupiai, hepatitas C, raudonukė, CMV. Lietuvos Higienos insitutas registruoja Lietuvos naujagimių hospitalinį sergamumą nuo 2005 metų.
1.7. Slaugytojų žinių vertinimas ir mokymas
Slaugytojų kompetencijos vertinimas yra labai svarbus plėtojant slaugytojų kompetencijas, tačiau su slauga ir slaugytojų kompetencijomis susijusių mokslinių tyrimų dar atlikta labai nedaug. Sveikatos apsaugos sistemoje profesinę kvalifikaciją sąlygoja sveikatos priežiūros, paslaugų, technologijų kaita. Todėl labai svarbu, kad būtų sudaromos sąlygos specialistų nuolatiniam tobulėjimui užtikrinti (65). 870 495 1033 918 1062 241 255 888 1013 1029 659 22 11 31 24 25 8 2 21 12 19 10 0 5 10 15 20 25 30 35 0 200 400 600 800 1000 1200 2005 2007 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 HI a bs. sk. Gy dy tų pa cientų ska ičius Metai
23
Slaugytojo darbo specifika reikalauja profesinių žinių, kurios įgyjamos mokantis. Tinkamą darbo atlikimą lemia kompetencija, kuri vertinama ne tik kaip tinkamai atlikti veiksmai, bet kaip asmeninių savybių, vertybių, požiūrių, žinių, įgūdžių, mokėjimų ir gabumų visuma. Tačiau net ir turėdami pakankamai žinių, suvokdami tam tikro elgesio pasekmes, kartais žmonės elgiasi priešingai ir nedaro to, ką žino. Aiškinantis žinių lygį, dažnai atsiskleidžia, kad jos teoriškai yra geresnės, nei tai rodo praktika (66).
Tyrimų duomenimis nustatyta, kad HI yra viena iš kūdikių mirtingumo priežasčių besivystančiose šalyse. Taip pat ši problema aktuali neišnešiotų naujagimių tarpe, kadangi dėl nesusiformavusio imuniteto imlumas infekcijoms yra didelis. Remiantis PSO rekomendacijomis rankų higiena yra vienas iš efektyviausių būdų užkirsti kelią HI. Svarbų vaidmenį pacientų priežiūroje atlieka slaugytojos, todėl jos turi turėti pakankamą žinių ir įgūdžių kiekį infekcijų kontrolės srityje. Tyrimais įrodyta, kad slaugytojų žinios apie standartinę rankų higieną nėra pakankamos. 2015 metais Tabrizo medicinos mokslų universitete atlikti tyrimo duomenimis tik 43 proc. bendrosios praktikos slaugytojų turėjo reikiamas žinias infekcijų kontrolės srityje (67).
2014 metais atliktas tyrimas, kurio metu teoriškai išanalizuoti slaugytojų, vykdančių HI prevenciją, elgesį lemiantys veiksniai. Šio tyrimo metu nustatyta, kad nėra vieno veiksnio, lemiančio slaugytojo profesinę kompetenciją atitinkantį elgesį. Tinkamas slaugytojo profesinis elgesys, susijęs su HI prevencijos vykdymu, turi būti vertinamas kompleksiškai. Elgesio pokyčiams reikšmės turi nuostatos, socialinės normos, kontrolė (savo paties, aplinkinė), noras keisti elgesį, mokytis iš kitų ir tikėjimas savo galimybėmis. Slaugytojų sąmoningumas, netinkamo elgesio padarinių suvokimas turėtų skatinti tinkamą elgesį HI prevencijoje (68).
Slaugytojų kompetencijų tobulinimą reglamentuoja LR įstatymai bei teisiniai aktai. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos" (2002) nurodoma, jog sveikatos priežiūros specialistų tobulinimas – sudėtinė sveikatos priežiūros personalo valdymo dalis, kuri turi būti planuojama, organizuojama ir vykdoma pagal kompetenciją atitinkamu lygiu: ministerija ir formaliojo švietimo institucijos šią veiklą planuoja ir koordinuoja valstybės lygiu, apskritys ir savivaldybės – teritorijose, sveikatos priežiūros įstaigos - įstaigose, patys specialistai – asmenine iniciatyva. Slaugytojų kompetencijų tobulinimu rūpinasi sveikatos priežiūros įstaigos, įmonės, jų steigėjai, profesinės sveikatos priežiūros įstaigų organizacijos bei patys slaugytojai (Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymas 2001) (69, 70).
Taigi sveikatos apsaugos sistemoje profesinę kvalifikaciją sąlygoja sveikatos priežiūros, paslaugų, technologijų kaita, todėl slaugytojų mokymas ir kompetencijos kėlimas neatsiejamai svarbus HI profilaktikos veiksnys, dėl to būtinas nuolatinis žinių tikrinimas ir jų atnaujinimas.
24
2. TYRIMO METODIKA
Šiame darbe buvo siekiama įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių lygį ir jų taikymą. Tyrimas buvo atliekamas anonimine anketine apklausa, apklausiant Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) Neonatologijos klinikoje, Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos (NRITS) ir Naujagimių ligų skyriuose (NLS) bei Vilniaus universiteto (VUL) Santaros klinikose Neonatologijos centre, Naujagimių intensyvios terapijos (NITS) ir Naujagimių ligų skyriuose (NLS) dirbančias bendrosios praktikos slaugytojas. Anonimine anketa apibendrinti duomenys apie žinias ir jų pritaikomumą praktikoje buvo palyginti tarp abiejų centrų tarpusavyje, nustatytas bendras slaugytojų žinių lygis viename ir kitame centre.
Tyrimo tipas: momentinis tyrimas.
Tyrimo organizavimas:
Tyrimas buvo planuojamas ir įgyvendinamas remiantis mokslinių darbų rengimo reglamentu (71), septyniais etapais:
I etapas – Mokslinės literatūros paieška ir analizė pagal baigiamojo darbo temą. II etapas – Tyrimo klausimyno sudarymas remiantis literatūros analize.
Siekiant įvertinti tyrimo instrumentą (anketą) buvo atliekamas bandomasis tyrimas, kurio metu buvo apklausta 10 bendrosios praktikos slaugytojų. Šio tyrimo metu nustatyta, kad dalis klausimų nėra aiškūs ir suprantami, pusė apklaustųjų nurodė, kad nesupranta, ko yra klausiamos, todėl dalis klausimyno klausimų ir galimų atsakymo variantų pateikti supaprastinti, o 3 klausimai buvo pašalinti iš klausimyno, kadangi visiškai neatspindėjo analizuojamos problemos.
III etapas – Įstaigų, kuriose planuojama atlikti tyrimą, vadovų leidimų gavimas. IV etapas – Bioetikos komiteto leidimo gavimas.
V etapas – Duomenų rinkimas.
VI etapas – Duomenų analizė ir interpretavimas.
VII etapas – Išvadų ir rekomendacijų formulavimas bei pateikimas.
Tiriamasis kontingentas:
Tyrime dalyvavo – visos LSMUL KK Neonatologijos klinikoje (I Perinatalinis centras), NRITS ir NLS bei VUL Santaros klinikose Neonatologijos centre (II Perinatalinis centras), NITS ir NLS dirbančios bendrosios praktikos slaugytojos.
25
Tyrimo imtis ir imties sudarymas:
Kadangi šiuo darbu buvo siekiama įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių lygį ir jų taikymą apie HI, tyrimo metu buvo apklausiamos visos apklausos metu perinataliniuose centruose dirbančios slaugytojos. Taikytas Census apklausos (tyrimo) metodas.
Tyrimo imtis – tikslinė atranka. Tyrime dalyvavo:
• LSMUL KK Neonatologijos klinikoje (I Perinatalinis centras), NRITS – 26 slaugytojos, NLS – 59 slaugytojos.
• VUL Santaros klinikose, Neonatologijos centre (II Perinatalinis centras), NITS– 17 slaugytojų, NLS – 63 slaugytojos.
Iš viso buvo išdalinta 175 anketos, o tyrime dalyvavo 165 slaugytojos, dirbančios abiejuose Lietuvos perinataliniuose centruose. Atsako dažnis 94,3 proc. (10 slaugytojų nedalyvavo tyrime, kadangi buvo išleistos nėštumo ir gimdymo atostogų arba buvo vaiko priežiūros atostogose).
Tyrimas buvo vykdomas anketine anonimine apklausa nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 31 d.
Tyrimo instrumentai ir duomenų šaltiniai:
Tyrimo metu buvo siekiama įvertinti Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių ir jų taikymo lygį. Siekiant įvertinti slaugytojų žinias ir jų taikymą apie HI naudotas tyrimo instrumentas – anoniminė anketa (1 priedas), kuri sudaryta remiantis išanalizuota literatūra. Klausimyną sudarė dvi dalys – bendroji (5 klausimai) ir specialioji (25 klausimai).
Bendrojoje dalyje pateikiami sociodemografiniai klausimai, kuriais siekiama įvertinti tiriamųjų amžių, išsilavinimą, darbo stažą ir įstaigą bei skyrių, kuriame dirbama, kad vėliau būtų galima palyginti tiriamuosius pagal sociodemografinius rodiklius.
Specialiąja dalimi buvo siekiama įvertini slaugytojų žinių lygį apie HI ir jų taikymą praktikoje: 1) Žinių lygiui nustatyti buvo užduodami testo tipo klausimai, kuriuose galimas vienas tinkamas variantas. Užduodami klausimai buvo susiję su HI sąvoka; kada infekcija laikoma hospitaline; kokiuose skyriuose didžiausia rizika užsikrėsti; kokie dažniausi sukėlėjų patekimo keliai; kokios intervencijos kelia didžiausią riziką; kokie dažniausi sukėlėjai; kada infekcija nelaikoma hospitaline; kokia naujagimių grupė turi didžiausią riziką užsikrėsti; kokia pagrindinė ir efektyviausia profilaktikos priemonė nuo HI; dažniausios HI mirties priežastys.
2) Žinių taikymui įvertinti buvo užduodami testo tipo klausimai, kuriuose klausima, kaip tiriamasis elgtųsi konkrečioje situacijoje, pvz.: „ar prieš naudojant sterilias priemones (instrumentus, medžiagą) įsitikinate, ar paketai sterilūs ir nepažeisti; kaip atliktumėte
26
rankų higieną; kaip elgtumėtės, jei procedūros metu, kai jau esate užsimovę pirštines, tektų paliesti kitus aplinkos daiktus, susijusius ne su atliekama procedūra; kaip elgtumėtės, jeigu ant medicininių priemonių ar įrankių nebūtų paketo žymėjimo indikatorinio lipduko, tačiau ant šalia esančių priemonių jis būtų, su sterilizavimo numeriu galiojančia data; įsivaizduokite, kad naujagimiui buvo atlikta chirurginė operacija (pvz.: įvesta žarnyno stoma), kaip dažnai keistumėte tvarstį aplink įvestą stomą“.
Kintamieji ir jų vertinimo kriterijai: nepriklausomi kintamieji - amžius, išsilavinimas, darbo stažas, darbovietė ir skyrius, kuriame dirba – vertinama vidurkiais, dažniais, išreikštais procentine išraiška. Žinių ir jų taikymo lygis – vertinamas vidurkiais, dažniais, išreikštais procentais.
Duomenų analizės metodai:
Gautų duomenų analizė buvo atliekama naudojantis SPSS 22.0 statistikos programa. Grafikai ir lentelės sudaryti naudojant Microsoft Office Word 2016 ir Microsoft Office Excel 2016 biuro programomis.
Ryšiams tarp nepriklausomų požymių nustatyti buvo apskaičiuojamas Pearson „chi“ kvadratas (χ2). Gautų rezultatų reikšmingumui nustatyti naudotas reikšmingumo lygmuo (žymėjimas – p), kuris
reiškia, kad duomenys statistiškai patikimi, kai p<0,05. Dviejų nepriklausomų imčių proporcijų lygybė buvo tikrinama naudojant Z kriterijų. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo lygus 0,05.
Duomenų analizavimas vyko keliais etapais:
1) Išanalizuojami ir įvertinami kiekvienos įstaigos bendrosios praktikos slaugytojų žinių ir jų taikymo lygio rezultatai.
2) Palyginami abiejų įstaigų gauti rezultatai tarpusavyje.
3) Įvertinamas bendras abiejų Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių ir jų taikymo lygis.
Slaugytojų žinių lygiui nustatyti, pagal teisingai atsakytus specialiosios dalies klausimus, susijusius su žiniomis, buvo sudaryti klausimyno vertinimo kriterijai:
• Labai geros žinios – teisingai atsakyta 13 – 16 klausimų. • Geros žinios – teisingai atsakyta 9 – 12 klausimų.
• Vidutinės žinios – teisingai atsakyta 5 – 8 klausimų. • Nepakankamos žinios – teisingai atsakyta 1 – 4 klausimai.
27
Slaugytojų žinių taikymui nustatyti, pagal teisingai atsakytus specialiosios dalies klausimus, susijusius su situacijomis, buvo sudaryti klausimyno vertinimo kriterijai:
• Geras žinių taikymas – teisingai atsakyta 4 – 5 situacijos • Vidutinis žinių taikymas – teisingai atsakyta 2 – 3 situacijos • Nepakankamas žinių taikymas – teisingai atsakyta 1 situacija
Tyrimo etika:
Tyrimo atlikimui buvo gauti įstaigose, kuriose buvo vykdomas tyrimas leidimai – LSMUL KK Neonatologijos klinikos vadovės ir VUL Santaros klinikų generalinio direktoriaus sutikimai. Taip pat paruoštos tiriamųjų informavimo (2 priedas) ir tiriamųjų sutikimo (3 priedas) formos. Bioetikos komitetui pateikus šiuos dokumentus ir tyrimo instrumentą (anketą) bei tyrimo santrauką buvo gautas raštiškas Bioetikos komisijos leidimas (2017-03-28 Nr. BEC-VS (M)-99) (4 priedas).
Tyrimo metu buvo užtikrintas tiriamųjų konfidencialumas, tiriamiesiems nereikėjo nurodyti nei savo vardo, nei pavardės.
Analizuojant ir pateikiant rezultatus, siekiant užtikrinti duomenų konfidencialumo principą, sveikatos priežiūros įstaigų ir skyrių pavadinimai buvo užkoduoti.
28
3. REZULTATAI
Šioje dalyje yra aprašomi tiriamųjų sociodemografiniai duomenys, įvertinama ir palyginama Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinios, žinių lygis, žinių taikymas.
3.1. Tyrimo dalyviai ir jų aprašomoji charakteristika
Tyrime dalyvavo – LSMUL KK Neonatologijos klinikoje (I Perinatalinis centras), RNIT ir NLS bei VUL Santaros klinikose Neonatologijos centre (II Perinatalinis centras), NITS ir NLS visos dirbančios bendrosios praktikos slaugytojos. Didžioji dalis tyrime dalyvavusių bendrosios praktikos slaugytojų dirbančių I-me ir II-me perinataliniame centruose buvo 40-49 m. amžiaus grupėje – atitinkamai 60,0 proc. ir 55,0 proc. 67,1 proc. tiriamųjų iš I-jo perinatalinio centro ir 47,5 proc. iš II-jo perinatalinio centro buvo baigę aukštesniąją medicinos mokyklą. Tyrime dalyvavo daugiausiai 20 ir daugiau metų darbo stažą turinčių slaugytojų, I-ame perinataliniame centre 85,0 proc., II-ame 85,0 proc. Didžioji dalis slaugytojų dirba NLS, I-ame perinataliniame centre 69,4 proc., o II-ame 78,75 proc. slaugytojų. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal sociodemografinius duomenis atsispindi 1 lentelėje.
1 lentelė. Tiriamųjų sociodemografiniai duomenys I Perinatalinis centras II Perinatalinis centras n Proc. n Proc. Amžius: 20– 29 m. 30 – 39 m. 40– 49 m. 50 m. ir daugiau m. 6 3 51 25 7,1 3,5 60,0 29,4 9 1 44 26 11,25 1,25 55,0 32,5 Išsilavinimas:
Aukštesnysis (medicinos mokykla) Aukštasis neuniversitetinis (kolegija) Aukštasis universitetinis 57 6 22 67,1 7,1 25,8 38 33 9 47,5 41,25 11,25 Darbo stažas: Iki 5 m. 5 – 10 m. 11 – 20 m. 20 m. ir daugiau m. 6 1 5 73 7,0 1,2 5,9 85,9 3 6 3 68 3,75 7,5 3,75 85,0 Skyrius, kuriame dirba:
Naujagimių reanimacijos ir intensyvios terapijos Naujagimių ligų 26 59 30,6 69,4 17 63 21,25 78,75
29
3.2. Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinių lygio apie hospitalines
infekcijas įvertinimas ir palyginimas
HI yra apibūdinamos, kaip bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės, grybelinės kilmės susirgimas, susijęs su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu ASPĮ, taip pat su darbu joje. Vertinant Lietuvos perinatalinių centrų slaugytojų žinias, nustatyta, kad 81,8 proc. slaugytojų, dirbančių NRITS bei NLS, HI apibūdino teisingai. I-me perinataliniame centre 87,0 proc., o II perinataliniame 76,3 proc. dirbančių slaugytojų teisingai žinojo kas yra HI. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp slaugytojų žinių apie HI apibūdinimą ir darbovietės nenustatyta (p>0,05) (2 pav.).
χ2=3,3; p>0,05
2 pav. Slaugytojų žinios apie HI apibūdinimą pagal darbovietę (proc.)
Vertinant slaugytojų žinių apie HI apibūdinimą ir išsilavinimo ryšį nustatyta, kad aukštąjį išsilavinimą turinčios slaugytojos dažniau teisingai apibūdino HI nei kitą išsilavinimą turinčios slaugytojos. 87,1 proc. turinčių aukštąjį išsilavinimą, 76,9 proc. – aukštąjį neuniversitetinį ir 82,1 proc. aukštesnįjį išsilavinimą slaugytojų teisingai žinojo kas yra HI. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp slaugytojų žinių apie HI apibūdinimą ir išsilavinimą nenustatyta (p>0,05) (3 pav.).
1,2 87,0 11,8 2,5 76,3 21,2 0 20 40 60 80 100
Bet kokios infekcijos, kurias nešioja medicinos
personalas
Bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės,
grybelinės kilmės susirgimas, susijęs su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens
sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu
joje (Teis.)
Bet kokios infekcijos, kurios gydomos gydymo
įstaigoje
P
rocent
ai
Teiginys
30
3 pav. Slaugytojų žinios apie HI apibūdinimą pagal išsilavinimą (proc.)
Didžiausia rizika užsikrėsti HI yra RITS. Vertinant slaugytojų žinių, kuriuose skyriuose didžiausia rizika užsikrėsti HI, ir darbovietės, kurioje dirba, ryšį nustatyta, kad teisingą didžiausios rizikos užsikrėsti HI skyrių I-ame perinataliniame pasirinko 78,8 proc. slaugytojų, o II-ame 50,0 proc. Išanalizavus gautus tyrimo rezultatus nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys (p<0,05) tarp perinatalinių centrų ir slaugytojų žinių apie didžiausios rizikos HI plisti skyrių. Statistiškai reikšmingai teisingą atsakymą pasirinko I-o perinatalinio centro (78,8 proc.) slaugytojos nei II-o centro slaugytojos (4 pav.).
1,1 82,1 16,8 5,1 76,9 18,0 0 87,1 12,9 0 20 40 60 80 100
Bet kokios infekcijos, kurias nešioja medicinos
personalas
Bet koks bakterinės, virusinės, parazitinės,
grybelinės kilmės susirgimas, susijęs su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens
sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu
joje (Teis.)
Bet kokios infekcijos, kurios gydomos gydymo
įstaigoje
P
roc
entai
Teiginys
