STOROSIOS ŽARNOS VĖŽIU SERGANČIŲ PACIENTŲ GYVENSENOS YPATUMŲ IR ŽINIŲ, SUSIJUSIŲ SU GYVENSENA, ĮVERTINIMAS

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

Medicinos akademija

Visuomenės sveikatos fakultetas

Lina Paulauskienė

STOROSIOS ŽARNOS VĖŽIU SERGANČIŲ PACIENTŲ

GYVENSENOS YPATUMŲ IR ŽINIŲ, SUSIJUSIŲ SU

GYVENSENA, ĮVERTINIMAS

Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Gyvensenos medicina

Studentė Mokslinė vadovė

Lina Paulauskienė Doc.dr. Gintarė Kalinienė

Darbo konsultantė

Doc.dr. Rasa Jančiauskienė

(2)

SANTRAUKA

Gyvensenos medicina

STOROSIOS ŽARNOS VĖŽIU SERGANČIŲ PACIENTŲ GYVENSENOS YPATUMŲ IR ŽINIŲ, SUSIJUSIŲ SU GYVENSENA, ĮVERTINIMAS

Lina Paulauskienė

Mokslinis vadovas doc. dr. Gintarė Kalinienė Darbo konsultantas doc.dr. Rasa Jančiauskienė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2021; 91 p.

Darbo tikslas. Ištirti ir įvertinti storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gyvensenos, prieš ir po onkologinės ligos diagnozės nustatymo, ypatumus ir jų sąsajas su žiniomis, apie gyvensenos veiksnius ir jų įtaką onkologinėms ligoms.

Darbo uždaviniai. 1. Ištirti ir įvertinti storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gyvensenos veiksnius iki ligos diagnozavimo. 2. Ištirti ir įvertinti storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gyvensenos veiksnius ir jų pokytį po ligos diagnozavimo. 3. Ištirti ir įvertinti pacientų žinias apie gyvensenos įtaką onkologinių ligų vystymuisi. 4. Įvertinti ryšį tarp pacientų žinių gyvensenos klausimais ir jų elgsenos.

Metodika. Atliktas momentinis epidemiologinis tyrimas, kurio metu panaudojant anoniminės anketinės apklausos metodą, buvo apklausti 113 storosios žarnos vėžiu sergantys pacientai, tyrimo įgyvendinimo periodu (2020 05 27 - 2020 10 30) gydyti įvairiuose LSMUL Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos padaliniuose, nepriklausomai nuo jiems taikyto gydymo būdo, bei atvykusieji ambulatoriniam vizitui aktyviai stebėsenai po ligos. Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 23.0.

Rezultatai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad iki ligos nustatymo daugiau nei pusės tiriamųjų žuvies, pieno bei perdirbtų mėsos produktų vartojimo dažnio įpročiai atitiko sveikos mitybos rekomendacijas, tačiau didžioji dalis respondentų raudonos mėsos (63,7 proc.) bei perdirbtų grūdų produktus/ pusgaminius/ saldintus gėrimus (85,8 proc.) vartojo per dažnai, o daržovių ir vaisių (93,8 proc.), bei riešutų ir sėklų (88,5 proc.) vartojo nepakankamai. Didžioji dalis (76 proc.) tiriamųjų buvo per didelio svorio, nepakankamai fiziškai aktyvūs (57,2 proc.), alkoholį vartojo žalingai (67,8 proc.), patyrė lėtinį stresą (77 proc.), tačiau niekada nerūkė (56,6 proc.). Po ligos diagnozavimo reikšmingai padaugėjo (p < 0,05) respondentų, kurie žuvį, perdirbtus mėsos produktus, raudoną mėsą, pieno produktus, perdirbtus grūdų produktus/ pusgaminius/ saldintus gėrimus, riešutus/ sėklas vartojo pagal sveikos mitybos rekomendacijas. Daugiau respondentų dažniau vartojo daržoves ir vaisius, tačiau jų vartojimo dažnis nepasiekė sveiko, rekomenduojamo maisto produktų vartojimo dažnio. Daugiau respondentų po ligos diagnozavimo buvo normalaus svorio (43,5 proc.), sumažėjo rūkiusių skaičius (13,3 proc.), padaugėjo alkoholio visai nevartojusių (47,3 proc.) ir vartojusių

(3)

mažai rizikingai (66 proc.), tačiau padaugėjo fiziškai pasyvių respondentų (11,5 proc.). Dauguma (72 proc.) respondentų atsakė teisingai į daugiau nei pusę klausimų apie gyvensenos veiksnius. Daugiausia respondentų žinojo apie bendrus onkologinių ligų vystymosi rizikos veiksnius, taip pat fizinio aktyvumo naudą, mažiausiai žinojo apie pieno naudą ir raudonos mėsos neigiamą poveikį storosios žarnos vėžio vystymuisi. Tarp žinių ir elgsenos nustatytas ryšys tik tarp kelių veiksnių: respondentų žinios reikšmingai buvo susijusios su palankesniu sveikatai perdirbtos mėsos, skaidulų turinčių maisto produktų vartojimu bei didesniu fiziniu aktyvumu.

Išvados. Po storosios žarnos vėžio diagnozavimo respondentų gyvensenos veiksniai pagerėjo mitybos, svorio bei žalingų įpročių srityse, o fizinio aktyvumo pablogėjo. Ryšys tarp žinių ir elgsenos nustatytas tik perdirbtos mėsos, skaidulinių medžiagų turinčių maisto produktų bei fizinio aktyvumo aspektais.

(4)

SUMMARY

Lifestyle medicine

EVALUATION OF LIFESTYLE FACTORS AND LIFESTYLE KNOWLEDGE IN PATIENTS WITH COLORECTAL CANCER

Lina Paulauskienė

Scientific supervisor: doc. dr. Gintarė Kalinienė Adviser: doc. dr. Rasa Jančiauskienė

Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2021; 91 p.

The aim of study. To evaluate the lifestyle factors in patients with colorectal cancer before and after oncological disease diagnosis, and the link between lifestyle factors and the knowledge about the influence they have on cancer diseases.

Objectives:

1. To evaluate the lifestyle factors in patients with colorectal cancer before the disease

diagnosis. 2. To evaluate the lifestyle factors in patients with colorectal cancer and their changes after diagnosis. 3. To evaluate the knowledge in patients about the impact on the lifestyle in oncological diseases development. 4. To evaluate the relationship between patients' knowledge of lifestyle issues and their behavior.

Methods. The cross - sectional epidemiological study was performed, during which 113 patients with colorectal cancer were interviewed using an anonymous questionnaire. These patients were treated in various departments of the Oncology and Hematology Clinic of LUHS Kaunas Clinics during the study implementation period (27 May 2020 - 30 October 2020) regardless of the treatment applied to them and outpatient visits for active post-disease surveillance. The questionnaire data was processed and analyzed using the statistical data analysis package SPSS 23.0.

Results. The results of the study revealed that before the diagnosis of colorectal cancer, the frequency of consumption of fish, milk and processed meat products in more than half of the patients complied with the recommendations of a healthy diet. Unfortunately, the majority of respondents consumed red meat (63,7 %) and processed cereal products / semi-finished products / sweetened drinks (85,8 %) too often, and did not consume enough vegetables and fruits (93,8 %), nuts and seeds (88,5 %). The majority of the subjects (76 %) were overweight; were not enough were physically active (57,2 %), many consumed alcohol risky (67,8 %), experienced chronic stress (77 %), but weren’t smoking (56,6 %). After the diagnosis of the disease, there was a significant increase (p <0,05) in the number of respondents, who started consuming fish, processed meat products, red meat, dairy products, processed cereal products / semi-finished products / sweetened drinks, nuts / seeds in accordance with healthy dietary recommendations. Respondents were consuming vegetables and fruits more often, but their frequency did not reach the healthy,

(5)

recommended frequency of food consumption recommendations. More respondents were of normal weight (43,5 %), after diagnosis of the disease, the number of smokers decreased (13,3 %), the number of non-alcoholic (47,3 %), and low-risk drinkers (66 %), increased, but also did the number of physically inactive respondents (11,5 %). The majority (72%) of respondents answered about more than half of the questions about lifestyle factors correctly. Most respondents were aware of the general risk factors for the development of oncological diseases, as well as the benefits of physical activity. A small percent of respondents were aware of the benefits of milk and the negative effects of red meat regarding the development of colorectal cancer. The relationship between knowledge and behavior was found to be relative only in between a few factors: respondents' knowledge was significantly related to the healthier consumption of processed meat, fiber - rich foods and physical activity.

Conclusions. Following the diagnosis of colorectal cancer, respondents’ lifestyle factors improved in terms of diet, weight, and harmful habits, unfortunately physical activity decreased. The relationship between knowledge and behavior has only been established in the aspects of processed meat, high - fiber foods and physical activity.

(6)

TURINYS

SANTRUMPOS IR SĄVOKOS...7

ĮVADAS...9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...11

1. LITERATŪROS APŽVALGA...12

1.1. Storosios žarnos vėžio ypatumai, klasifikacija ir paplitimas...12

1.2. Gyvensenos veiksniai ir storosios žarnos vėžys ...13

1.2.1. Nutukimas ir storosios žarnos vėžys...15

1.2.2. Mityba ir storosios žarnos vėžys...17

1.2.3. Fizinis aktyvumas ir storosios žarnos vėžys...20

1.2.4. Žalingi įpročiai ir storosios žarnos vėžys ...23

1.2.5. Stresas ir storosios žarnos vėžys ...25

1.3. Pacientų informuotumas apie gyvensenos rizikos veiksnius ir ryšys tarp žinių ir elgsenos.28 2. TYRIMO METODIKA...31 3. REZULTATAI...36 4. REZULTATŲ APTARIMAS...69 IŠVADOS...74 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...76 LITERATŪRA...77 PRIEDAI...92

(7)

7 SANTRUMPOS IR SĄVOKOS

COX - 1 ir COX - 2 - ciklooksigenazės izofermentai (angl. Cyclooxygenase)

CUP - Pasaulio vėžio tyrimo fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto tęstinių projektų apžvalga (angl. The Continuous Update Project)

DNR - dezoksiribonukleinininė rūgštis

FAST - greitasis alkoholio vartojimo nustatymo testas (angl. The Fast Alcohol Screening) GLOBOCAN – Pasaulinis vėžio stebėsenos centras (angl. The Global Cancer Observatory) IGF 1 - į insuliną panašus augimo faktorius 1 (angl. Insulin - like growth factor 1)

IL - interleukinas

JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos KMI - kūno masės indeksas

LSMUL - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė

Neu5gc – sialo rūgštis N - glikolilneuramininė rūgštis (angl. N-Glycolylneuraminic acid) NK – ląstelės žudikės (angl. natural killer)

PI - pasikliautinasis intervalas

PSO - Pasaulio sveikatos organizacija

PUFA - polinesočios riebalų rūgštys (angl. polyunsaturated fatty acids) SAV- standartinis alkoholio vienetas

SN - standartinis nuokrypis

SPARC – Sekrecinis ląstelinės matricos baltymas, žinomas kaip miokinas (angl. Secreted Protein

Acidic And Cysteine Rich)

TLK - tarptautinė ligų klasifikacija

TNF α - naviko nekrozės faktorius α (angl. Tumor necrosis factor α)

(8)

8 Storosios žarnos vėžys - piktybinis navikas, kuris vystosi gaubtinėje, tiesiojoje žarnoje arba tiesiosios ir gaubtinės žarnos jungtyje [13].

Gyvensena - tai įpročių ir papročių visuma, susidariusi, veikiama ir stiprinama socializacijos proceso per visą žmogaus gyvenimą (Last, 1997).

Gyvensenos rizikos veiksniai – tai gyvenimo būdas ir įpročiai, dėl kurių kyla rizika susirgti lėtinėmis ligomis. Šiame darbe rizikos veiksniai apima šias gyvensenos sritis: nesveika mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas, lėtinis stresas, rūkymas, alkoholio vartojimas.

Lėtinis stresas - tai ilgai trunkanti psichologinė ir fizinė įtampa, pasireiškianti dėl fizinių, socialinių, emocinių, ekonominių, profesinių aplinkybių, įvykių arba dėl tokių patyrimų, kuriuos sunku valdyti ir ištverti, ir kurie daro žalą sveikatai (Lazarus, Folkman, 1984; Colman, 2015).

(9)

9

ĮVADAS

Onkologinės ligos – viena aktualiausių visuomenės sveikatos problemų mūsų šalyje ir visame pasaulyje. 2018 m. pasaulyje buvo nustatyta 18,1 mln. naujų vėžio atvejų ir 9,6 mln. mirčių nuo vėžio. Kasmet diagnozuojama apie 1,4 mln. naujų storosios žarnos vėžio atvejų pasaulyje. Storosios žarnos vėžys dažnesnis išsivysčiusiose šalyse ir siejamas su toms šalims būdingu gyvenimo būdu [1]. Pasaulyje storosios žarnos vėžys yra trečioje vietoje vyrų ir antroje vietoje moterų tarpe tarp

naujai nustatytų vėžių pagal lokalizaciją ir ketvirtoje vietoje tarp su vėžiu susijusių mirties priežasčių [1, 2].

PSO duomenimis, vien sveikai maitinantis galima būtų išvengti iki 30 proc. vėžinių susirgimų. PSO, Europos sąjunga ir Jungtinių Tautų Organizacija kaip vieną iš valstybės prioritetų akcentuoja sveikos gyvensenos skatinimą, ragindama daugiau dėmesio skirti lėtinių neinfekcinių ligų, įskaitant piktybinių navikų, profilaktikai [3]. Tyrimai rodo, kad 5 – 10 proc. visų vėžio rizikos veiksnių yra genetinė predispozicija, o maždaug 40 – 45 proc. lemia fiziologija, gyvenimo būdas (mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai) ir aplinkos rizikos veiksniai [4]. Iki 20 proc. vėžio išsivystymo rizika siejama su nutukimu. Įrodymai rodo, kad 43 proc. storosios žarnos vėžio atvejų galima išvengti taikant sveikos gyvensenos principus ir atliekant profilaktinę patikrą [5].

Pasaulio vėžio tyrimo fondas ir Amerikos vėžio tyrimų institutas (angl. The World Cancer

Research Fund/American Institute for Cancer Research. The Continuous Update Project) 2018 m.

pateikė Trečią ekspertų pranešimą, kuriame išanalizuoti moksliniai tyrimai, rodantys gyvensenos veiksnių įtaką storosios žarnos vėžio išsivystymui ir prevencijai. Yra stiprių įrodymų, kad fizinis aktyvumas, pilno grūdo produktų, pieno produktų ir skaidulų turinčių produktų vartojimas mažina storosios žarnos vėžio riziką, o nutukimas, raudonos ir perdirbtos mėsos bei alkoholinių gėrimų vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką. Taip pat yra tyrimų, rodančių, kad vitamino C turinčių produktų, žuvies vartojimas gali mažinti, o mažas nekrakmolingų daržovių, vaisių, bei didelis gyvūninės kilmės geležies vartojimas gali didinti storosios žarnos vėžio riziką [2].

Perspektyvūs kohortiniai tyrimai su storosios žarnos vėžiu sergančiais pacientais parodė, kad didesnis Pasaulio vėžio tyrimų fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto (angl. The World Cancer

Research Fund/American Institute for Cancer Research. The Continuous Update Project) vėžio

prevencijos gairių laikymasis [2] yra susijęs su mažesniu storosios žarnos vėžiu sergančiųjų mirtingumu [6, 7] ir geresne su sveikata susijusia gyvenimo kokybe [8]. Įrodyta, kad storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams sveika mityba kartu su pakankamu fiziniu aktyvumu yra susiję su mažesne storosios žarnos vėžio recidyvo, mirtingumo bei gretutinių ligų rizika [6, 8 - 10].

Didelę reikšmę sveikos gyvensenos formavimui turi pacientų informuotumas bei jų sveikatos raštingumo lygis. Lietuvoje 2017 m. atliktas tyrimas rodo, kad dauguma gyventojų žino apie

(10)

10 gyvensenos įtaką sveikatai, tačiau informuotumas nepakankamas, mažai dėmesio skiriama mitybai, fiziniam aktyvumui, žalingų įpročių ir kraujospūdžio kontrolei [3]. Dalis storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų keičia vieną ar kitą gyvensenos sritį, tačiau jų žinios yra nepakankamos ir bendri gyvensenos pokyčiai retai atitinka rekomendacijas [11].

Šiame tyrime bus tiriami storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gyvensenos veiksniai iki ligos diagnozavimo ir jau nustačius storosios žarnos vėžį, bet kuriuo gydymo etapu ir aktyvios stebėsenos laikotarpiu. Bus vertinama ar pacientai keitė gyvenseną po ligos nustatymo, kaip ir kokie gyvensenos veiksniai pasikeitė, kokios galimos kliūtys pokyčiams. Taip pat bus tiriamas ryšys tarp pacientų gyvensenos veiksnių ir pacientų žinių apie ligos rizikos veiksnius.

Temos aktualumas. Lietuvoje storosios žarnos vėžys pagal sergamumą piktybiniais navikais tarp vyrų yra ketvirtoje vietoje, moterų tarpe - trečioje vietoje [12]. Mokslo tyrimai rodo gyvensenos veiksnių įtaką storosios žarnos išsivystymui, progresavimui, recidyvavimui, o sveikos gyvensenos formavimui yra svarbu pacientų žinios vėžio išsivystymo ir recidyvo prevencijos klausimais.

Tyrimo naujumas. Pasaulyje yra įvairių tyrimų, nagrinėjančių storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų informuotumą apie gyvensenos veiksnius ir jų elgseną. Lietuvoje atliktų tokių tyrimų duomenų bazėse nerasta visai.

Tyrimo praktinė reikšmė. Tyrime bus tiriama pacientų gyvensenos veiksniai, kurie mokslinių tyrimų duomenimis turi ryšį su storosios žarnos vėžio išsivystymu. Taip pat bus nustatomas pacientų informuotumas apie gyvensenos rizikos veiksnius ir ryšys tarp žinių ir jų elgsenos, t.y. ar geresnės žinios susijusios su sveikesniais gyvensenos įpročiais. Tyrimas parodys pacientų žinias, norą ir pastangas keisti gyvenseną susirgus, įvertins galimas kliūtis. Bus galima spręsti apie sveikatos specialistų poreikį gyvensenos intervencijoms koreguojant ir informuojant apie gyvensenos rizikos veiksnius storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams.

(11)

11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas: Ištirti ir įvertinti storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gyvensenos, prieš ir po onkologinės ligos diagnozės nustatymo, ypatumus ir jų sąsajas su žiniomis, apie gyvensenos veiksnius ir jų įtaką onkologinėms ligoms.

Uždaviniai:

1. Ištirti ir įvertinti storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gyvensenos veiksnius iki ligos diagnozavimo.

2. Ištirti ir įvertinti storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų gyvensenos veiksnius ir jų pokyčius po ligos diagnozavimo.

3. Ištirti ir įvertinti pacientų žinias apie gyvensenos įtaką onkologinių ligų vystymuisi. 4. Įvertinti ryšį tarp pacientų žiniųgyvensenos klausimais ir jų elgsenos.

(12)

12

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Storosios žarnos vėžio ypatumai, klasifikacija ir paplitimas

Storosios žarnos vėžys – piktybinis navikas, kuris vystosi gaubtinėje, tiesiojoje žarnoje arba tiesiosios ir gaubtinės žarnos jungtyje, pagal TLK - 10 (tarptautinę ligų klasifikaciją) apima ligos kodus C18 - C20 [13].

Storosios žarnos vėžio etiologija yra daugiakomponentė. Greta genetinių faktorių storosios žarnos vėžio išsivystymui įtakos turi ir gyvensenos, ir aplinkos veiksniai. Žinomi rizikos veiksniai yra: mityba, kurioje mažai skaidulų ir daug riebalų, sėslus gyvenimo būdas, cukrinis diabetas, nutukimas, rūkymas, alkoholio vartojimas, vyresnis amžius, uždegiminės žarnyno ligos, polipai [14, 15]. 5 - 10 proc. atvejų nustatoma genetiškai paveldimo storosios žarnos vėžio (šeiminė adenomatozinė polipozė ir paveldimas nepolipozinis storosios žarnos vėžys). 20 proc. atvejų nustatoma tiems, kuriems storosios žarnos vėžio atvejų yra šeiminėje anamnezėje [2].

Histologiškai 95 proc. atvejų nustatomos adenokarcinomos. Kiti galimi histologiniai storosios žarnos vėžio tipai yra mucininė karcinoma ir adenoskvamozinė karcinoma [2].

Gaubtinės ir tiesiosios žarnos piktybinio naviko gydymas yra parenkamas atsižvelgiant į ligos stadiją, kuri nustatoma įvertinus naviko dydį (T), sritinių limfmazgių pažeidimą (N) ir tolimąsias metastazes (M), pagal Tarptautinę piktybinių navikų klasifikaciją (TNM) 8 - ąją versiją: I stadija (T1N0M0, T2N0M0), IIA stadija (T3N0M0), IIB stadija (T4N0M0), III stadija (bet koks T, N1 – 2, M0), IV stadijos liga (bet koks T, bet koks N, M1) [16].

Išgyvenamumas priklauso nuo vėžio stadijos diagnozės nustatymo metu. 5 m. išgyvenamumas I - III stadijos storosios žarnos vėžio atvejais siekia 65 proc. Metastatinės ligos atveju taikant šiuolaikinius gydymo standartus pacientai gyvena ilgiau nei 2 m. [14, 17].

Kasmet pasaulyje diagnozuojama apie 1,4 mln. naujų storosios žarnos vėžio atvejų ir tai sudaro apie 10 proc. visų naujų vėžio atvejų. Vyrų tarpe storosios žarnos vėžys yra trečioje vietoje pagal naujai nustatytų vėžio atvejų skaičių po plaučių ir prostatos vėžio ir ketvirtoje vietoje pagal mirtingumą nuo vėžio. Moterų tarpe storosios žarnos vėžys yra antroje vietoje pagal naujai nustatytų vėžio atvejų skaičių po krūties vėžio ir trečioje vietoje pagal mirtingumą po krūties ir plaučių vėžio [1]. Nors storosios žarnos vėžys yra vyresnio amžiaus žmonių liga, bet JAV atlikti tyrimai rodo, jog jaunų žmonių sergamumas didėja: gaubtinės žarnos vėžiu nuo 1980 m. po 1 - 2,4 proc. kasmet, 20 - 39 m. amžiaus grupėje; nuo 1990 m. po 0,5 - 1,3 proc. kasmet, 40 - 54 m. amžiaus grupėje; tiesiosios žarnos vėžiu nuo 1974 m. po 3,4 proc. kasmet 20 - 39 m. amžiaus grupėje. Gimusių 1990 m. palyginti su tais, kurie gimė 1950 m., rizika susirgti padidėjo: gaubtinės žarnos vėžiu 2,4 karto (SR 2,40, 95 proc. PI nuo 1,11 iki 5,19), tiesiosios žarnos vėžiu 4,32 karto

(13)

13 (SR 4,32, 95 proc. PI nuo 2,19 iki 8,51). Tyrėjų nuomone, turėtų būti persvarstyta atrankinės patikros programų strategija, nes apie trečdalis visų tiesiosios žarnos vėžio atvejų išsivysto iki 50 m. amžiaus [18].

Europos šalys yra tarp pirmaujančių pagal storosios žarnos vėžio sergamumo ir mirtingumo rodiklius. Pasaulinis vėžio stebėsenos centro GLOBOCAN (angl. The Global Cancer Observatory) 2012 m. duomenimis, didžiausias storosios žarnos vėžio paplitimas stebimas Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje bei Slovėnijoje. Šiose šalyse sergamumas yra gerokai aukštesnis (35,3/100000 gyventojų) už Europos šalių vidurkį (29,5/100000 gyventojų). Mažiausias sergamumas stebimas Graikijoje, Albanijoje, Makedonijoje, Ukrainoje, Suomijoje, Latvijoje [19].

Lietuvoje piktybiniai navikai jau daugelį metų yra antra gyventojų mirties priežastis po kraujotakos sistemos ligų. 2017 m. nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei pusė, t.y. 56,1 proc., nuo piktybinių navikų – 19,9 proc., o nuo išorinių mirties priežasčių – 7 proc. visų mirusiųjų [20].

Nacionalinio vėžio instituto vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 1700 naujų storosios žarnos vėžio atvejų (apie 9 proc. visų piktybinių navikų) ir apie 1000 asmenų miršta nuo šios ligos. Lietuvoje storosios žarnos vėžys pagal diagnozavimo dažnį tarp visų piktybinių navikų užima trečiąją vietą, o tarp mirčių nuo vėžio – antrą vietą. 2012 m. visų amžiaus grupių vyrų tarpe pagal sergamumą piktybiniais navikais storosios žarnos vėžys buvo ketvirtoje vietoje, moterų tarpe - trečioje vietoje. Visų amžiaus grupių vyrų mirties nuo vėžio struktūroje storosios žarnos vėžys užėmė trečią vietą, moterų tarpe - antrą vietą [12]. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, mūsų šalies gyventojų sergamumas storosios žarnos vėžiu nuo 2010 m. didėjo. 2010 m. 100 tūkst. gyventojų teko 29,8 nauji šios ligos atvejai, o 2015 m. – 43,5 nauji susirgusieji [21].

Apibendrinant statistinius rodiklius ir jų kitimo tendencijas, galima daryti išvadą, kad nepaisant gerėjančių diagnostikos ir gydymo metodų, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, storosios žarnos vėžys išlieka viena iš dažniausių onkologinių ligų pagal sergamumą ir mirtingumą. Tai, kad didėja jaunų žmonių sergamumas ir apskritai bendras gyventojų sergamumas, rodo, jog greta ankstyvos diagnostikos ir efektyvaus gydymo, tikslingas visuomenės informavimas apie gyvensenos veiksnių įtaką vėžio vystymuisi bei reikalingos tiesioginės gyvensenos medicinos intervencijos siekiant sumažinti vėžio išsivystymo ar atsinaujinimo riziką.

1.2. Gyvensenos veiksniai ir storosios žarnos vėžys

(14)

14

Research Fund/American Institute for Cancer Research) skelbia tęstinį naujausios informacijos

projektą (angl. The Continuous Update Project (CUP), kurio naujausia peržiūra ir atnaujinimas yra atliktas 2018 m. Šis projektas yra didžiausias pasaulio mastu vykdomų mokslinių tyrimų šaltinis, skirtas tirti gyvensenos veiksnių (mitybos ir fizinio aktyvumo) įtaką įvairių sričių vėžio, įskaitant ir storosios žarnos vėžio, prevencijai ir išgyvenamumui. Tarptautinių mokslininkų grupės analizuoja ir formuluoja esamų tyrimų sistemines apžvalgas, metaanalizes ir teikia išvadas, kaip konkretūs gyvensenos veiksniai veikia storosios žarnos vėžio išsivystymo ir progresavimo riziką [2]. Šioje išsamioje mokslinės literatūros apie mitybą, fizinį aktyvumą ir vėžio prevenciją ataskaitoje mokslininkai padarė išvadą, kad gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio dažniausiai galima išvengti laikantis tinkamų dietų [2]. 400 tyrimų, tarp kurių 111 kohortinių tyrimų metaanalizė nustatė, kad raudonos ir perdirbtos mėsos bei alkoholio vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką. Pieno ir pilno grūdo produktai storosios žarnos vėžio riziką mažina [22]. Atlikus sisteminę 752 tyrimų apžvalgą ekspertų grupė padarė šias išvadas: įrodyta, kad fizinis aktyvumas mažina storosios žarnos vėžio riziką. Raudona bei perdirbta mėsa, didelis alkoholinių gėrimų vartojimas (daugiau nei 30 g per dieną etanolio), antsvoris, bei didesnis ūgis yra storosios žarnos vėžio rizikos veiksniai [23, 24]. Epidemiologinės studijos rodo, kad gyvensenos veiksniai ir nutukimas daro įtaką įvairių lokalizacijų vėžio vystymuisi, tarp jų ir storosios žarnos vėžiui [25]. Sinergistinis efektas stebimas esant fiziniam pasyvumui ir nutukimui. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (angl. The International

Agency for Research on Cancer) teigia, jog 25 proc. visų onkologinių ligų priežastis yra nutukimas

ir sėslus gyvenimo būdas. Vien fizinis aktyvumas gali padėti išvengti apie 15 proc. storosios žarnos vėžio atvejų[26]. Fizinio aktyvumo įtaka mažinant vėžio riziką yra daug didesnė krūties ir storosios žarnos vėžio atvejais, lyginant su kitos lokalizacijos onkologinėmis ligomis [27, 28].

Naujausia 2020 m. 18 kohortinių tyrimų sisteminė apžvalga ir metaanalizė atskleidė, kad storosios žarnos vėžiu jau sergantiems pacientams fizinis aktyvumas iki ar po vėžio diagnozavimo statistiškai reikšmingai sumažino bendrą mirtingumą ir vėžio sąlygotą mirtingumą [29].

Nepaisant gerėjančių vėžio diagnostikos ir gydymo galimybių, lokaliai pažengusio storosios žarnos vėžio atkryčio dažnis yra 40 proc. [30]. Papildomai prie recidyvo rizikos pacientai susiduria su ilgalaikiais vėžio gydymo pašaliniais poveikiais [31, 32]. Šių veiksnių kontrolei rekomenduojamos gyvensenos intervencijos, apimančios mitybos ir fizinio aktyvumo rekomendacijas.

Prospektyvinio kohortinio tyrimo, atlikto 2018 m., duomenimis, III stadijos storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų grupėje, kurioje po ligos nustatymo stebėtas normalus kūno svoris, pakankamas fizinis aktyvumas bei mityboje vyraujant vaisiams, daržovėms, pilnagrūdžiams produktams nustatyta 42 proc. mažesnė mirties rizika stebėjimo laikotarpiu (7 m.) bei ilgesnis išgyvenamumas be ligos progresavimo [7].

(15)

15 Amerikos sporto medicinos kolegija (angl. The American College of Sports Medicine), Amerikos vėžio asociacija (angl. American Cancer Society) ir Amerikos nacionalinis vėžio centų tinklas (angl. National Comprehensive Cancer Network) rekomenduoja visiems vėžiu sergantiems pacientams 150 min. vidutinio intensyvumo arba 75 min. didelio intensyvumo aerobinę fizinę veiklą, su lankstumo pratimais ir su 2 - 3 kartais per savaitę atliekamais raumenų stiprinimo pratimais [33, 9, 34].

Amerikos vėžio asociacija (angl. American Cancer Society), Amerikos nacionalinis vėžio centrų tinklas (angl. National Comprehensive Cancer Network), Amerikos vėžio tyrimų institutas (angl. American Institute For Cancer Research), remdamasis Pasaulio vėžio tyrimų fondo ekspertų pareikta CUP analize, siekiant mažinti gydymo pašalinių reiškinių raišką, gerinti gyvenimo kokybę, siekiant geresnių gydymo rezultatų, mažesnės vėžio recidyvo, kito vėžio išsivystymo rizikos bei gretutinių ligų kontrolės rekomenduoja storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams, gydymo metu ir po jo, kiek ir kada įmanoma laikytis tų pačių gyvensenos rekomendacijų, kaip ir skirtų vėžio prevencijai - palaikyti normalų kūno svorį, būti fiziškai aktyviems, rinktis augalinio pagrindo mitybą, kurioje būtų pakankamai pilno grūdo produktų, vaisių, daržovių, ankštinių, riboti perdirbtų produktų, raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimą, riboti saldžių gėrimų ir alkoholio vartojimą, nerūkyti [9, 34, 35].

Dar vienas gyvensenos veiksnys - lėtinis, ilgalaikis stresas yra žalingas žmogaus sveikatai. Naujausi, 2020 m. tyrimai nustatė, kad veikdamas neuroendokrininę, simpatinę nervų, imuninę sistemas bei uždegiminio atsako pokyčius lėtinis stresas gali skatinti vėžio vystymąsi. Streso valdymas yra būtinas tiek sveikiems žmonėms, tiek sergantiems vėžiu [36]. Tyrimai rodo fizinėmis, dėmesingo įsisamoninimo bei kognityvinės elgesio terapijomis pagrįstų streso valdymo intervencijų naudą, gerinant vėžiu sergančių pacientų ir išgyvenusių žmonių imuninius parametrus. Taigi, be lėtinio streso sukeliamų psichologinių sunkumų mažinimo, streso valdymo intervencijos taip pat gali pakeisti imuninių ląstelių aktyvumą ir tokiu būdu sušvelninti biologinį streso poveikį gydymo pradžioje, ir potencialiai paveikti vėžiu sergančių pacientų ligos progresavimą ir klinikinius rezultatus [37].

Apibendrinus gyvensenos veiksnių ir storosios žarnos vėžio ryšį, akivaizdu, kad tokie gyvensenos veiksniai kaip mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai, stresas turi įtakos ne tik storosios žarnos vėžio išsivystymui, bet veikia ir jau susirgusius pacientus, darydami įtaką vėžio atsinaujinimo, progresavimo rizikai, taip pat gydymo pašalinių reiškinių raiškai, gyvenimo kokybei.

1.2.1. Nutukimas ir storosios žarnos vėžys

(16)

16 nutukimas, ypač riebalai pilvo srityje skatina atsparumą insulinui, kurį kompensuodama kasa didina insulino gamybą. Hiperinsulinemija skatina ląstelių augimą ir slopina apoptozę, didindama į insuliną panašaus augimo faktoriaus - 1 (IGF ‐ 1) aktyvumą ir mažindama jį surišančių baltymų aktyvumą, ir tokiu būdu yra susijusi su kancerogenezės skatinimu bei didesne storosios žarnos vėžio rizika [38, 39]. Tiriamieji, turintys normalų insulino kiekį kraujyje, turi mažesnę riziką susirgti storosios žarnos vėžiu lyginant su tais, kuriems nustatyta hiperinsulinemija [40].

Riebalinis audinys taip pat stimuliuoja organizmo uždegiminį atsaką, mažo laipsnio lėtinį uždegimą, kuris taip pat skatina vėžio vystymąsi. Adipocitai sintetina uždegimiškai veikiančias medžiagas, todėl nutukusiems žmonėms yra padidėjusi cirkuliuojančio naviko nekrozės faktoriaus α (TNF – α), interleukino (IL) - 6 ir C reaktyvaus baltymo koncentracija, palyginti su normalaus kūno svorio žmonėmis, taip pat leptino kiekis, kuris taip pat veikia kaip uždegiminis veiksnys [39]. Metaanalizės, atliktos 2014 m., duomenimis, C reaktyvinio baltymo padidėjimas yra susijęs su padidėjusia storosios žarnos vėžio rizika. Statistiškai reikšmingi duomenys gauti gaubtinės žarnos vėžio grupėje vyrų tarpe [41].

Pasaulio vėžio tyrimų fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto tęstinių projektų tyrimų apžvalgoje (angl. The World Cancer Research Fund / American Institute for Cancer Research. The

Continuous Update Project) tiriant nutukimo ir storosios žarnos vėžio ryšį buvo vertinama kūno

masės indeksas (KMI), liemens apimtis ir liemens - klubų santykis. Daugiausia remiamasi epidemiologiniais stebėjimo, ypač prospektyviniais kohortiniais tyrimais [2]. Mokslinių tyrimų duomenys gauti išanalizavus 57 tyrimus, tiriant KMI ir storosios žarnos vėžio ryšį. Į metaanalizę buvo įtraukti 38 tyrimai (71, 089 atvejai). Tyrimų duomenimis, padidėjus KMI 5 kg/m2_{statistiškai}

reikšmingai vėžio rizika didėja 5 proc. Ryšys stipresnis esant KMI daugiau 27 kg/m2_{. Statistiškai}

reikšmingas KMI ir storosios žarnos vėžio ryšys yra tiek vyrams, tiek moterims. Analizuojant pagal storosios žarnos vėžio lokalizaciją, statistiškai teigiamas ryšys buvo gautas tiek gaubtinės, tiek tiesiosios žarnos vėžio atvejais [2]. Į metaanalizę įtraukti 8 tyrimai parodė statistiškai reikšmingai 2 proc. didėjančią riziką susirgti storosios žarnos vėžiu padidėjus liemens apimčiai 10 cm. Teigiamas ryšys buvo stebėtas abiejose lyčių grupėse, tačiau statistiškai reikšmingi rezultatai gauti tik moterų populiacijoje. Teigiamas ryšys stebėtas gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio atvejais, statistiškai reikšmingi rezultatai stebėti gaubtinės žarnos atvejais [2]. Į metaanalizę įtraukti 6 tyrimai parodė statistiškai reikšmingai 2 proc. didėjančią riziką susirgti storosios žarnos vėžiu padidėjus liemens - klubų santykiui 0,1 vienetu. Teigiamas ryšys buvo stebėtas abiejose lyčių grupėse, tačiau statistiškai reikšmingi rezultatai gauti tik moterų populiacijoje bei statistiškai reikšmingi rezultatai stebėti gaubtinės žarnos atvejais [2]. Pasaulio tyrimo fondo CUP ataskaitoje formuluojama išvada, kad nutukimas yra įtikinamų įrodymų turintis storosios žarnos vėžio rizikos veiksnys [2].

(17)

17 storosios žarnos adenomų vystymosi parodė, kad net nedidelis svorio prieaugis buvo susijęs su adenomų vystymusi. Adenomos yra storosios žarnos vėžio rizikos veiksnys, todėl suaugusių svorio kontrolė, mažinanti adenomų vystymosi rizką yra storosios žarnos vėžio ankstyvoji prevencija [42].

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad nutukimas, skatindamas hiperinsulinemiją ir lėtinį sisteminį uždegimą didina riziką susirgti vėžiu, ypač vyrams. Svorio kontrolė yra svarbi ne tik vėžio prevencijai, bet taip pat ir jau sergantiems storosios žarnos vėžio pacientams yra svarbu palaikyti normalų kūno svorį siekiant geresnės vėžio kontrolės ir gyvenimo kokybės. Kaip jau minėta anksčiau, rekomendacija palaikyti normalų kūno svorį storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams yra įtraukta į įvairių vėžio organizacijų gaires.

1.2.2. Mityba ir storosios žarnos vėžys

Pasaulio Vėžio tyrimų fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto tęstinių projektų tyrimų apžvalgoje (angl. The World Cancer Research Fund/American Institute for Cancer Research. The

Continuous Update Project) surinkti moksliniai duomenys apie mitybos įtaką storosios žarnos

vystymuisi [2]. Toliau pateikiami apibendrinti moksliniai duomenys apie įvairių mitybinių veiksnių įtaką.

Maistinės skaidulos ir pilnagrūdžiai produktai

Pilnagrūdžiai produktai yra maistinių skaidulų šaltinis, kurios gali mažinti storosios žarnos vėžio riziką, skatindamos žarnyno mikrobiotą sintezuoti trumpos grandinės riebalų rūgštis, ypač butiratą. Eksperimentinėse studijose nustatyta, jog butiratas turi antiproliferacinių savybių [43, 44]. Skaidulos taip pat mažina žarnyno turinio tranzito laiką, didina išmatų tūrį, suriša kancerogenus - taip mažinamas patogenų poveikis žarnyno gleivinės ląstelėms ir mažinama antrinė tulžies rūgščių gamyba [43, 44]. Skaidulos reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje, mažina insulino rezistenciją, kuri yra storosios žarnos vėžio rizikos veiksnys [45]. Pilnagrūdžiai produktai taip pat turi įvairių bioaktyvių komponentų - vitamino E, seleno, vario, cinko, lignanų, fitoestrogenų ir fenolinių junginių [43]. Dauguma šių komponentų randami pilnos stuktūros grūduose ir turi antikancerogeninių savybių. Eksperimentinėse studijose nustatyta, kad fenoliniai junginiai veikia mažindami oksidacinį stresą [43, 46].

Pasaulio vėžio tyrimų fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto tęstinių projektų tyrimų apžvalgoje (angl. The World Cancer Research Fund/American Institute for Cancer Research. The

Continuous Update Project) pateikta atlikta metaanalizė (8, 320 tiriamųjų) parodė 17 proc.

mažėjančią riziką susirgti storosios žarnos vėžiu vartojant 90 g pilnagrūdžių produktų per dieną. Duomenys reikšmingi gaubtinės žarnos vėžio atveju [2]. Viena 13 tyrimų analizė neparodė statistiškai reikšmingo ryšio tarp storosios žarnos vėžio ir pilnagrūdžių produktų vartojimo [47].

(18)

18 Apibendrinus mokslinius tyrimus, prieinama prie išvados, kad maistinių skaidulų ir pilnagrūdžių produktų vartojimas galimai apsaugo nuo storosios žarnos vėžio [2].

Vaisiai ir nekrakmolingos daržovės

Daržovių ir vaisių vartojimas užtikrina įvairių priešvėžinių komponentų gavimą - skaidulos, karotenoidai, vitaminai C ir E, selenas, folinė rūgštis, flavanoidai, fenoliai, augalų steroliai ir kt. [48, 49]. Manoma, kad visų šių komponentų kombinacija sąlygoja mažesnę riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.

Continuous Update Project) atlikta 17 tyrimų metaanalizė (10, 999 tiriamųjų) nustatė, kad

statistiškai reikšmingai didėja rizika susirgti storosios žarnos vėžiu vaisių ir daržovių vartojant mažiau nei 300 g per dieną ir mažėja rizika vartojant daugiau nei 500 g per dieną. Statistiškai reikšmingas ryšys gautas vyrų grupėje [2]. Yra įrodymų, kad reikšmingai padidėja rizika susirgti storosios žarnos vėžiu vartojant mažai daržovių (mažiau 100 g per dieną) ir mažai vaisių (mažiau 100 g per dieną). Apibendrinus visus esamus tyrimus, duomenys nevienareikšmiai ir trūksta įrodymų, patvirtinti vaisių ir daržovių vartojimo bei rizikos sirgti storosios žarnos vėžiu ryšį, nors metaanalizės ir rodo reikšmingą rizikos sumažėjimą. Taigi daroma išvada, kad trūksta tvirtų įrodymų, kad mažas nekrakmolingų daržovių vartojimas didina storosios žarnos vėžio riziką [2].

Raudona ir perdirbta mėsa

Aukštoje temperatūroje apdorotoje mėsoje susiformuoja heterocikliniai aminai ir policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, kurie eksperimentinių studijų duomenimis yra susiję su storosios žarnos vėžio išsivystymu [50]. Hemo geležis, kurios daug yra raudonoje mėsoje, didelis riebalų kiekis taip pat skatina kancerogenezę [51]. Perdirbta mėsa yra nitritų šaltinis, kurie veikia kancerogeniškai [52].

Raudonoje mėsoje taip pat randama sialo rūgšties (Neu5gc). Šios molekulės žmogaus organizmas natūraliai nesintetina. Valgant raudomą mėsą, Neu5gc inkorporuojasi į žmogaus audinius, sukelia autoantikūnų gamybą ir taip yra palaikomas uždegiminis procesas, kuris turi įtaką vėžio formavimuisi ir progresavimui [53, 54].

PSO paskelbė 2015 m., kad perdirbti mėsos gaminiai yra reikšmingai susiję su gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio rizika. Konservuoti, sūdyti, ypač nitratų druskomis, rūkyti ar apdoroti aukštoje temperatūroje mėsos produktai yra klasifikuojami kaip 1 grupės kancerogenai. Kasdien suvartojus 50 g perdirbtos mėsos rizika susirgti storosios žarnos vėžiu padidėja 18 proc. Raudona mėsa yra priskirta 2A kancerogenų grupei, kuri reiškia, kad yra nepakankamai daug tyrimų įrodymų teigiančių, kad raudona mėsa veikia žmogaus organizmą kancerogeniškai, tačiau yra pastebėtas kasos, prostatos, storosios žarnos vėžio išsivystymo ryšys su raudonos mėsos vartojimu. Teigiama,

(19)

19 kad kasdien suvartojus 100 g raudonos mėsos rizika išsivystyti storosios žarnos vėžiui padidėja 17 proc. [55, 56].

Continuous Update Project) 2018 m. pateikiamoje metaanalizėje yra įtraukta 15 tyrimų (31, 551

tiriamųjų), kuri atskleidė 12 proc. didėjančią storosios žarnos vėžio riziką vartojant raudonos ir perdirbtos mėsos 100 g per dieną. Ryšys stebėtas abiems lytims, statistiškai reikšmingi rezultatai gauti vyrų grupėje. Atsižvelgiant į lokalizaciją, reikšmingi rezultatai gauti gaubtinės žarnos vėžio atvejais. Atskirai vertinant perdirbtos mėsos vartojimą, 10 tyrimų metaanalizė (10, 738 tiriamųjų) parodė 16 proc. didėjančią riziką susirgti storosios žarnos vėžiu vartojant 50 g perdirbtos mėsos per dieną [2].

Įvertinus tyrimų duomenų heterogeniškumą, daroma išvada, kad raudona mėsa galimai sukelia storosios žarnos vėžį ir yra priskiriama 2A kancerogenų grupei, o perdirbta mėsa yra įtikinamas storosios žarnos vėžio rizikos veiksnys ir priklauso 1 grupės kancerogenams [2, 55, 56].

Žuvis

Eksperimentinės studijos rodo, jog ilgos grandinės n - 3 polinesočios riebalų rūgštys (PUFA, angl. polyunsaturated fatty acids) slopina storosios žarnos vėžio vystymąsi. Taip pat n - 3 PUFA mažina uždegiminius procesus. Metaanalizės duomenimis valgant žuvį storosios žarnos vėžio rizika mažėja, tačiau kitų tyrimų duomenys yra nevienareikšmiai [57, 58].

Continuous Update Project) 2018 m. daroma išvada, kad nėra pakankamai stiprių įrodymų, jog

žuvies vartojimas mažina storosios žarnos vėžio riziką [2]. Pieno produktai

Mechanizmai, dėl kurių pieno produktų vartojimas mažina vėžio vystymąsi susiję su kalciu ir lakto bakterijomis [59], o kazeinas ir laktozė didina kalcio bioprieinamumą [60]. Kiti bioaktyvūs komponentai piene yra laktoferinas, vitaminas D ir trumpos grandinės riebalų rūgštis butiratas [59].

Continuous Update Project) 2018 m. pateikiamos metaanalizės duomenys statistiškai reikšmingi,

rodantys, kad didesnis pieno produktų vartojimas mažina storosios žarnos vėžio riziką. Sūrio produktų naudos vėžio rizikos mažinimui įrodymai yra menkesni lyginant su kitais pieno produktais. Pasaulio vėžio tyrimų fondo daroma išvada, kad pieno produktų vartojimas galimai apsaugo nuo storosios žarnos vėžio [2].

(20)

20 produktų ryšį su mažesne gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio rizika, tačiau yra tyrimų, kurie rodo, kad pieno produktuose esantis kalcis gali padidinti prostatos vėžio riziką [61]. Kitas tyrimas nustatė, kad netoleruojantiems laktozės žmonėms eliminuojant pieno produktus iš savo mitybos raciono gali būti sumažinama rizika susirgti plaučių, krūties ir kiaušidžių vėžiu [62]. Remiantis tuo, kad vartojant pieno produktus gali sumažėti kai kurių sričių vėžio rizika ir galbūt padidėti kitų susirgimų rizika, Amerikos vėžio asociacija (angl. American Cancer Society) neteikia konkrečių rekomendacijų dėl pieno produktų vartojimo vėžio prevencijai [63].

Pacientams, kurie jau serga storosios žarnos vėžiu, Amerikos nacionalinis vėžio centrų tinklas (angl. National Comprehensive Cancer Network) pateikia bendras rekomendacijas, į kurias įtraukta kasdienis vaisių, daržovių, neapdorotų grūdų vartojimas. Skatinama mažinti raudonos ir perdirbtos mėsos, alkoholio, perdirbtų produktų ir gėrimų su pridėtiniais riebalais ir cukrumi vartojimą. Riboti raudonos mėsos vartojimą iki mažiau kaip 500 g per savaitę, vengti perdirbtos mėsos. Riboti rafinuotų angliavandenių ir perdirbtų maisto produktų vartojimą. Mityba turėtų būti paremta augalinės kilmės maistu, šis maistas turėtų sudaryti 50 proc. viso dienos raciono [34]. Amerikos vėžio tyrimų institutas (angl. American Institute for Cancer research) storosios žarnos vėžiu susirgusiems pacientams teikia gyvensenos, tame tarpe ir mitybos rekomendacijas visais ligos etapais - iki gydymo, gydymo metu ir po jo, siekiant ligos ir gydymo pašalinių reiškinių kontrolės, gyvenimo kokybės gerinimo, gretutinių ligų mažinimo ir ligos atkryčio rizikos sumažinimo tikslu. Susirgus vėžiu rekomenduojama laikytis tų pačių sveikos gyvensenos rekomendacijų, kaip ir skirtų vėžio prevencijai [35].

1.2.3. Fizinis aktyvumas ir storosios žarnos vėžys

Fizinio aktyvumo ir vėžio ryšys paaiškinamas keliais mechanizmais.

Fizinis aktyvumas mažina kūno riebalinio audinio kiekį, dėl to mažėja insulino rezistencija, kurios metu, kaip jau minėta anksčiau, esanti hiperinsulinemija skatina storosios žarnos epitelio ląstelių proliferaciją [38, 39]. Tokiu būdu fizinis aktyvumas netiesiogiai mažina storosios žarnos vėžio išsivystymo, recidyvavimo ir mirtingumo riziką.

Fizinio aktyvumo metu sumažėjus pertekliniam riebaliniam audiniui yra mažinamas ir sisteminis uždegimas, kuris, kaip jau minėta anksčiau, taip pat yra susijęs su vėžio vystymosi, progresavimo rizika [40, 41]. Uždegiminiai citokinai, tokie kaip IL - 6, C reaktyvus baltymas ir TNF – α, yra susiję su padidėjusia vėžio rizika [41].

Fizinis aktyvumas gali tiesiogiai sumažinti sisteminį uždegimą ir pagerinti imuninę funkciją. Ciklooksigenazės izofermentai (COX - 1 ir COX - 2) vaidina ypač svarbų vaidmenį formuojant žarnyno navikus. Fizinis aktyvumas sukelia vietinį priešuždegiminį poveikį, nes sumažėja

(21)

21 ciklooksigenazės izofermento COX-2 ekspresija storosios žarnos gleivinėje [64].

Taip pat fizinio krūvio metu griaučių raumenų skaidulos sekretuoja miokinus IL - 6, IL - 8, IL - 15, smegenų neurotrofinį faktorių ir leukemiją slopinantį faktorių, kurie gali būti susiję su priešvėžiniu fizinio krūvio poveikiu. Fiziniai pratimai padidina jautrumą insulinui per šiuos citokinus ir sumažina uždegimiškai veikiančių citokinų gamybą [65]. Sekrecinis baltymas (SPARC baltymas), ląstelinės matricos baltymas, žinomas kaip miokinas, po fizinio krūvio išsiskiria iš raumenų audinio ir dalyvauja tarpląstelinėje sąveikoje bei ląstelių diferenciacijoje. SPARC baltymas padidindamas apoptozę stabdo storosios žarnos vėžio vystymąsi [66].

Ikiklinikinių tyrimų metu įrodyta, kad fizinis aktyvumas turi įtakos imuninėms ląstelėms - didina citotoksinių T limfocitų skaičių, didina NK (angl. natural killer) ląstelių citotoksiškumą, monocitų ir makrofagų skaičių bei funkciją ir CD 8 (transmembraninio glikoproteino) ir T ląstelių santykį [67].

Vienas iš papildomų mechanizmų kaip fizinis aktyvumas gali mažinti storosios žarnos vėžio riziką esant normaliam kūno svoriui yra virškinimo proceso skatinimas ir maisto slinkimo virškinimo traktu laiko mažinimas. Kaip bebūtų, šio mechanizmo patikimi įrodymai yra riboti [68].

Fizinio aktyvumo nauda gali būti susijusi su storosios žarnos ikivėžinės stadijos polipų išsivystymo prevencija. Epidemiologiniame tyrime nustatyta, kad tiems tiriamiesiems, kurie buvo fiziškai aktyvūs ≥ 1 val. per savaitę, lyginant su < 1 val. per savaitę, storosios žarnos polipai buvo diagnozuoti rečiau [69].

Pasaulio vėžio tyrimų fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto storosios žarnos vėžio tęstinių projektų tyrimų apžvalgoje (angl. The World Cancer Research Fund/American Institute for Cancer

Research. The Continuous Update Project) tiriant bendrą fizinio aktyvumo įtaką storosios žarnos

išsivystymui analizuota 12 tyrimų (8, 396 atvejai), kurie parodė 20 proc. sumažėjusią riziką esant fiziniam aktyvumui, lyginant didžiausią ir mažiausią fizinį aktyvumą. Statistiškai reikšmingo rezultato negauta vertinant vien tiesiosios žarnos atvejus. Tiriant fizinį aktyvumą laisvalaikiu į analizę įtraukta 20 tyrimų (10, 258 tiriamųjų ), rezultatai atskleidė 16 proc. sumažėjusią storosios žarnos vėžio riziką, lyginant didžiausio ir mažiausio fizinio aktyvumo tiriamųjų grupes. Statistiškai reikšmingo rezultato negauta vertinant vien tiesiosios žarnos atvejus. Tyrimuose buvo naudojami įvairūs fizinio aktyvumo vertinimo būdai, dėl to dozės atsako ryšio metaanalizės neatliktos. Tyrimų rezultatai buvo apibendrinti lyginant didžiausią ir mažiausią fizinio aktyvumo kategorijas. Suformuluota išvada, jog visų tipų fizinis aktyvumas reikšmingai mažina storosios žarnos vėžio riziką [2].

Fizinio aktyvumo nauda tiriama ne tik pirminei vėžio prevencijai, bet taip pat vėžio gydymo metu ir po jo. Fizinio aktyvumo ir mitybos rekomendacijų laikymasis vėžiu sergantiems pacientams susijęs su mažesne vėžio recidyvo rizika ir mažesniu su vėžiu susijusiu ir bendru mirtingumu [70].

(22)

22 Krūties ir storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų tyrimų metaanalizė, atlikta 2014 m. nustatė, kad lyginant didelį ir mažą fizinį aktyvumą po vėžio nustatymo, 42 proc. sumažėja bendro mirtingumo rizika ir 39 proc. su vėžiu susijusio mirtingumo rizika. Kiekvienas 10 metabolinių fizinio aktyvumo ekvivalentų (atitinka 150 min. per savaitę mažiausiai vidutinio intensyvumo fizinį aktyvumą) buvo susijęs su 28 proc. bendro mirtingumo rizikos sumažėjimu [71]. III stadijos storosios žarnos vėžiu sergantys pacientai buvo stebimi po baigto adjuvantinio gydymo ir nustatyta, kad fizinis aktyvumas sumažina vėžio atkryčio ir mirtingumo riziką nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, KMI, limfmazgių būklės ir taikytos chemoterapijos [10]. Užsiimant 8,75 ar daugiau metabolinių ekvivalentų per savaitę atitinkančia fizine veikla laisvalaikiu (atitinka apie 150 min. per savaitę vaikščiojimo), lyginant su mažiau nei 3,5 metabolinių ekvivalentų, didesnis fizinis aktyvumas yra susijęs su mažesniu bendru mirtingumu. Praleidžiant 6 val. ar daugiau per dieną sėdint laisvalaikio metu, lyginant su mažiau nei 3 val. sėdėjimo trukme, ilgesnė sėdėjimo trukmė buvo susijusi su didesniu bendru mirtingumu [72].

Tiriant, ar fizinis aktyvumas iki ligos nustatymo turi klinikinę reikšmę išeitims po vėžio nustatymo, 2013 m. prospektyvinių kohortinių tyrimų metaanalizė parodė 25 proc. sumažėjusį mirtingumą nuo vėžio ir bendrą mirtingumą tiems, kurie užsiimė bet kokia ir bet kokio intensyvumo fizine veikla prieš susergant [73].

Tyrimai rodo, kad didesnis fizinis aktyvumas susijęs su didesne klinikine nauda. I - III stadijos storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų randomizuotas II fazės klinikinis tyrimas, atliktas 2017 m. ir tiriantis vidutinio (150 min. per savaitę) ir didelio (300 min. per savaitę) fizinio aktyvumo reikšmę atskleidė, kad didesnis fizinis aktyvumas (300 min. per savaitę vidutinio intensyvumo aerobinių pratimų) yra priimtinas, saugus ir sukeliantis teigiamus prognostinių biomarkerių pokyčius I - III stadijos storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų grupėje, kurie neseniai baigė gydymą [74]. Kitas atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas rodo, kad didesnio intensyvumo, ilgesnės trukmės (300 min. per savaitę) aerobiniai pratimai gerina gyvenimo kokybę I - III stadijos storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams [75].

Daugiau negu 40 proc. storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų turi gretutinių ligų (cukrinis diabetas, nutukimas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, širdies nepakankamumas) [76]. Fizinis aktyvumas sumažina gretutinių ligų išsivystymo riziką sergantiems storosios žarnos vėžiu ir pagerina sergančių vėžiu ir jau turinčių gretutinių ligų išeitis, dėl to mažėja bendras mirtingumas. Tyrimai rodo, kad fizinio aktyvumo nauda nepriklauso nuo KMI ir fizinio pasirengimo [15, 77, 78].

Gyvensenos intervencijos, tarp jų ir fizinio aktyvumo taikymas taip pat yra rekomenduojamos mažinti su vėžiu ir vėžio gydymu susijusius pašalinius reiškinius. Fizinis aktyvumas mažina bendrą silpnumą, su vėžiu susijusį nuovargį, limfedemą, depresijos simptomus, miego sutrikimus, gerina gyvenimo kokybę, funkcinę būklę, raumenų jėgą [79, 80, 81]. Fizinio aktyvumo nauda stebima ir

(23)

23 aktyvaus gydymo metu. Fizinis aktyvumas mažina pašalinius reiškinius adjuvantinio gydymo metu. [80]. Taip pat fiziniai pratimai didina chemoterapinio gydymo toleranciją. Randomizuotas klinikinis tyrimas atskleidė, kad fizinis aktyvumas chemoterapijos metu yra saugus ir mažina fizinį bei bendrą nuovargį [82]. Fiziniai pratimai mažina chemoterapijos pašalinius reiškinius ir gerina gyvenimo kokybę [83, 84]. Fiziniai pratimai randomizuoto klinikinio tyrimo duomenimis gerina chirurginio gydymo rezultatus ir sumažina hospitalizavimo trukmę po operacinio gydymo [85]. Fiziniai pratimai taip pat yra saugūs ir neoadjuvantinio (chemoterapija kartu su spinduline terapija) tiesiosios žarnos gydymo metu [86]. Vyksta tolimesni tyrimai šia linkme, tiriantys fizinio aktyvumo klinikinę naudą.

Fizinio aktyvumo skatinimui ir didinimui efektyvi yra ir namuose atliekama fizinė veikla, kuri yra lengviau prieinama ir įgyvendinama [87].

Prospektyvinio kohortinio tyrimo duomenimis fizinis aktyvumas gerina pacientų prognozę netgi esant pažengusioms ligos stadijoms [88]. IV stadijos storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams namuose atliekami fiziniai pratimai pagerino funkcinę būklę, miego kokybę, gyvenimo kokybę, sumažino nuovargį [89].

Kaip jau minėta anksčiau, Amerikos sporto medicinos kolegija (angl. The American College

of Sports Medicine), Amerikos vėžio asociacija (angl. American Cancer Society) ir Amerikos

nacionalinis vėžio centų tinklas (angl. National Comprehensive Cancer Network), taip pat ir PSO rekomenduoja visiems vėžiu sergantiems ir sirgusiems pacientams 150 - 300 min. vidutinio intensyvumo arba 75 - 150 min. didelio intensyvumo aerobinę fizinę veiklą su lankstumo pratimais ir su 2 - 3 kartais per savaitę atliekamais raumenų stiprinimo pratimais [33, 9, 34, 90].

Apibendrinus galima sakyti, kad fizinis aktyvumas, mažindamas perteklinį riebalinio audinio kiekį, mažindamas insulino rezistenciją bei lėtinį sisteminį uždegimą, veikdamas imuninės sistemos ląstelės turi įtakos storosios žarnos vėžio vystymuisi. Fizinio aktyvumo nauda įrodyta ne tik storosios žarnos vėžio prevencijai, bet taip pat jis gali būti taikomas kaip antrinės prevencijos priemonė, mažinanti vėžio recidyvo ir mirtingumo riziką. Fizinis aktyvumas taip pat padeda kontroliuoti gretutines ligas, gerina bendrą fizinę ir psichinę sveikatą, mažina onkologinės ligos gydymo pašalinių poveikių raišką. Fiziniai pratimai yra saugūs ir naudingi vėžiu sergantiems ir sirgusiems pacientams, ir kiekvienas turėtų būti fiziškai aktyvus.

1.2.4. Žalingi įpročiai ir storosios žarnos vėžys

Rūkymas yra žinomas rizikos veiksnys daugeliui lėtinių ligų, tame tarpe ir storosios žarnos adenomų vystymusi, kurios yra storosios žarnos rizikos veiksnys [91], bei storosios žarnos vėžio išvystymui [92]. Taip pat rūkymas yra susijęs su padidėjusiu bendru ir su storosios žarnos vėžiu

(24)

24 susijusiu mirtingumu [93, 94]. Rūkymas 40 cigarečių per dieną padidina storosios žarnos vėžio riziką 40 proc. ir beveik dvigubina mirties nuo storosios žarnos vėžio riziką [2].

Tyrimų duomenimis rūkymas veikia tiek įgimtą, tiek įgytą imunitetą. Cigarečių dūmai yra sudėtingas, daugiau nei 4500 chemikalų turintis mišinys, iš kurių daugelis moduliuoja ir slopina imuninių ląstelių funkciją, ypač ląstelinį priešvėžinį imunitetą ir taip skatina naviko vystymąsi [95, 96]. Šios cheminės medžiagos patenka į audinius ir veikia jų mikroaplinką. Nikotinas, kuris yra pagrindinis cigarečių dūmų komponentas, ir jo metabolitas kotininas gali sustiprinti naviko progresavimą dėl imuninės sistemos slopinimo. Nikotino acetilcholino receptoriai suaktyvina įvairius navikus vystytis skatinančius mechanizmus [97, 98]. Eksperimentinio tyrimo metu nustatyta, kad nikotinu gydytų žiurkių imunosupresijos poveikis buvo palaikomas kelias savaites po nikotino vartojimo nutraukimo, o tai rodo, kad nikotino imunosupresinis poveikis gali turėti ilgalaikį poveikį net ir nutraukus jo naudojimą [99].

Naujausių tyrimų duomenimis priešnavikinis imuninis atsakas gali prisidėti prie geresnio atsako ne tik į imunoterapiją, bet ir į chemoterapiją. Įrodyta, kad chemoterapija ir radioterapija sukelia didesnę navikinių ląstelių žūtį tuose navikuose, kuriuose yra didesnis imuninių ląstelių skaičius, nei tuose, kuriuose yra mažiau imuninių ląstelių [100]. Taigi imunosupresinis rūkymo poveikis gali sukelti atsparumą gydymui ir blogina vėžio gydymo rezultatus. Klinikinis tyrimas, atliktas 2013 m. atskleidė, kad rūkymas gydymo metu buvo susijęs su trumpesniu išgyvenamumu be ligos progresavimo gaubtinės žarnos vėžio atveju, kuriems buvo skirta chemoterapija fluorouracilo pagrindu [101, 102].

Prospektyvinio kohortinio tyrimo (1, 184, 657 tiriamųjų) metu nustatyta, kad mirtingumas nuo storosios žarnos vėžio buvo didžiausias tarp rūkančiųjų, vidutinė rizika tarp anksčiau rūkiusių ir mažiausia rizika niekada gyvenime nerūkiusių grupėje. Padidėjusi storosios žarnos vėžio rizika buvo stebėta tarp rūkiusių > 20 m. vienodai vyrų ir moterų grupėse [103]. Storosios žarnos vėžio rizika sumažėja ilgėjant laikui po rūkymo nutraukimo ir nutraukus ankstyvesniame amžiuje [104]. Susirgusiems storosios žarnos vėžiu, rūkymas yra vienas iš veiksnių, turinčių įtakos išgyvenamumui [105].

Didelės apimties metaanalizė, atlikta 2018 m., tirianti rūkymo įtaką storosios žarnos vėžiu sergantiems pacientams, įtraukusi 14 prospektyvinių tyrimų, nustatė, kad rūkymas anksčiau ir rūkymas nustačius vėžį buvo susijęs su blogesne storosios žarnos vėžio prognoze, palyginti su niekada nerūkusiais. Rūkymo metimas buvo susijęs su geresniu išgyvenimu, palyginti su tais, kurie rūkymo nenutraukė. Trūksta tyrimų, kurie dar labiau įvertintų nerūkymo naudą tiek vėžio prevencijai, tiek storosios žarnos vėžiu sergančių pacientų išgyvenamumui gerinti, ypač atsižvelgiant į atsaką į gydymą [106].

(25)

25 išsivystyti, įskaitant ir storosios žarnos vėžį [107, 18]. Metaanalizė, apimanti 61 tyrimą (27 kohortinius ir 34 atvejo kontrolės) bei tirianti mažo, vidutinio ir didelio alkoholio vartojimo įtaką storosios žarnos vėžio rizikai parodė, kad lyginant su nevartojančiais alkoholio ir vartojančiais retkarčiais, vidutinis alkoholio vartojimas (> 1 - 4 gėrimai per dieną, lygu 12,9 – 49,9 g etanolio per dieną) ir didelis alkoholio vartojimas (> 4 gėrimai per dieną, lygu > 50 g etanolio per dieną) buvo susijęs su padidėjusia storosios žarnos rizika atitinkamai 21 proc. ir 52 proc. [109].

Acetaldehidas, etanolio oksidacijos metabolitas yra kancerogeninis veiksnys kolonocitams [110]. Didelis etanolio vartojimas gali taip pat sukelti oksidacinį stresą [111]. Alkoholis taip pat veikia kaip tirpiklis ir didina su maistu ar iš aplinkos (pvz. rūkymas) patenkančių kancerogenų penetraciją į ląsteles [112].

PSO išskiria 4 alkoholio vartojimo rizikos lygius. Mažai rizikingas vartojimas: vyrams ne daugiau 16,8 SAV (standartiniai alkoholio vienetai) per savaitę; moterims ne daugiau kaip 11 SAV per savaitę. Rekomenduojama bent 2 dienas per savaitę visai nevartoti alkoholio. Rizikingas vartojimas: vyrams vidutiniškai iki 40 SAV per savaitę arba vieno epizodo metu 5 SAV ir daugiau; moterims - vidutiniškai iki 27 SAV per savaitę arba vieno epizodo metu 4 SAV ir daugiau. Žalingas vartojimas: vyrams daugiau nei 40 SAV per savaitę ir patiria alkoholio žalą; moterims - daugiau nei 27 SAV per savaitę ir patiria žalą; bei priklausomybė nuo alkoholio [113].

Pasaulio vėžio tyrimų fondo ir Amerikos vėžio tyrimų instituto storosios žarnos vėžio tęstinių projektų tyrimų apžvalgoje (angl. The World Cancer Research Fund/American Institute for Cancer

Research. The Continuous Update Project) analizė, atlikta 2018 m. nustatė, kad alkoholio

vartojimas yra patvirtintas storosios žarnos vėžį sukeliantis veiksnys. Įrodyta alkoholio žala vartojant 30 g etanolio per dieną (apytiksliai apie 2 gėrimai per dieną) [2].

Apibendrinant žalingų įpročių poveikį storosios žarnos vystymuisi ir ligos eigai, galima teigti, kad rūkymas, slopindamas priešvėžinį imunitetą didina storosios žarnos vėžio išsivystymo riziką, blogina jau išsivysčiusios ligos gydymo rezultatus ir trumpina laiką iki ligos progresavimo bei blogina išgyvenamumą. Alkoholyje esančios kancerogeninės medžiagos tiesiogiai veikia storosios žarnos ląsteles, taip pat stiprina kitų kancerogeninių medžiagų poveikį ląstelėms, bei sukelia oksidacinį stresą. Tyrimai įrodo vidutinio ir didelio alkoholio vartojimo poveikį storosios žarnos vėžio išsivystymui.

1.2.5. Lėtinis stresas ir storosios žarnos vėžys

Lėtinis stresas yra susijęs su blogomis sveikatos išeitimis, jo neigiamas poveikis yra ne tik nemiga, virškinimo trakto sutrikimai [114, 115], nerimas ir depresija [116, 117], bet ir padidėjusi širdies ir kraujagyslių ligų, psichinių ligų ir vėžio rizika [118]. Tyrimai nustatė, kad stresas turi

(26)

26 įtakos vėžio išsivystymui, progresavimui ir metastazavimui [119, 120].

Stresas veikia organizmą per biologinį atsaką į stresą, kurį sudaro įvairių medžiagų išsiskyrimas sisteminėje kraujotakoje ir įvairiuose audiniuose. Beveik visos organizmo ląstelės ekspresuoja streso metu išsiskiriančių hormonų (noradrenalino, adrenalino ir kortizolio) receptorius. Atsako į stresą metu taip pat aktyvuojama neuroendokrininė sistema: adrenokortikotropinis hormonas, vazopresinas, oksitocinas ir citokinai, tokie kaip IL - 1 β ir IL – 6 [121, 122]. Lėtinis stresas sąlygoja nuolatinį cirkuliuojančių uždegiminių veiksnių, tokių kaip IL - 6, IL – 1 β ir C reaktyvaus baltymo, padidėjimą. Streso hormonai taip pat indukuoja ciklooksigenazę COX - 2 ir įvairius nuo COX - 2 priklausomus inhibitorius storosios žarnos vėžio audinių ląstelėse, ir taip yra skatinamas uždegimo vystymąsis [123, 124]. Sukuriama uždegiminė naviko mikroaplinka, naviko ląstelės indukuojamos gaminti kraujagyslių endotelio augimo faktorių ir skatinamas limfinių tinklų pertvarkymas navikuose ir aplink juos, skatinant visus naviko formavimosi etapus - invaziją, angiogenezę ir metastazavimą [125, 126].

Lėtinis uždegimas gali būti lemiamas veiksnys navikinių ląstelių išsivystymui, progresavimui ir metastazavimui per įvairius mechanizmus, įskaitant padidėjusį oksidacinį pažeidimą ir oksidacinį stresą, DNR mutacijas, įvairių veiksnių, skatinančių naviko invaziją, angiogenezę ir metastazavimą, veikimą. Lėtinio uždegimo ir vėžio išsivystymo ryšį rodo tyrimai, kuriuose stebėtas padidėjęs vėžio atvejų skaičių lėtinio uždegimo vietose. Pavyzdžiui, uždegiminė žarnyno liga, Krono liga ir opinis kolitas yra susiję su storosios žarnos vėžio išsivystymu [127].

Lėtinis uždegimas taip pat skatina su vėžiu susijusį nuovargį, depresijos ir miego sutrikimus, kurie visi gali neigiamai paveikti paciento gyvenimo kokybę ir ligos progresavimą [128 - 130].

Tyrimai su žmonėmis, sergančiais įvairaus tipo pažengusia vėžio stadija, nustatė, kad lėtinis stresas gali slopinti su vėžiu susijusius imuninius atsakus per katecholamino ir gliukokortikoidų hormonų sąlygotus mechanizmus [119]. Tyrimų su žmonėmis ir gyvūnais metu taip pat įrodyta, kad lėtinis stresas slopina skirtingas apsauginio imuniteto dalis, įskaitant ląstelinį imunitetą, antikūnų atsaką, imuninių ląstelių proliferaciją, transplantato atmetimą, T ir NK ląstelių skatinamus antivirusinius atsakus ir makrofagų sukeltą antimikobakterinį aktyvumą [131, 132]. NK ląstelių aktyvumas, ląstelinis imunitetas ir kiti imuninio atsako tipai yra svarbūs naviko išsivystymo, progresavimo, invazijos ir metastazavimo slopinimui [133]. Lėtinis stresas, sutrikdydamas imuninį atsaką, ne tik padidina vėžio invazijos ir metastazavimo riziką, bet ir mažina priešnavikinio gydymo veiksmingumą [134].

Atlikti tyrimai, tiriantys ryšį tarp streso ir įvairių lokalizacijų vėžio, tarp jų ir storosios žarnos. Esamų tyrimų metaanalizė, atlikta 2019 m., nagrinėjo psichologinio streso, vėžio rizikos ir ląstelių senėjimo proceso sąsajų įrodymus. Į metaanalizę buvo įtraukti devyni apžvalginiai straipsniai ir 26 kohortiniai ir atvejo kontrolės tyrimai. Tyrimai įrodė lėtinio psichologinio streso vaidmenį vėžio

(27)

27 vysytmuisi, metastazavimui bei senėjimui [135]. 1940 – 2004 m. laikotarpyje atliktuose 32 tyrimuose, tiriančiuose ryšį tarp gyvenimo įvykių sukelto streso, depresijos ir kelių rūšių vėžio rizikos nustatyta, kad daugumoje iš 11 tyrimų nerasta reikšmingo ryšio tarp stresinių gyvenimo įvykių ir bendros vėžio rizikos, tačiau tiriant specifines vėžio lokalizacijas, įskaitant ir storosios žarnos vėžio, nustatyta, kad vėžio rizika padidėjo daugiau kaip 20 proc. [136] 2017 m. atliktame kohortiniame tyrime (61, 563 tiriamųjų iš Japonijos) buvo vertinamas ryšys tarp patiriamo streso ir storosios žarnos vėžio dažnio. Autoriai nustatė reikšmingą ryšį tarp kasdien patiriamo vidutinio ar didelio / sunkaus intensyvumo streso ir tiesiosios žarnos vėžio atvejų, kurie atitinkamai 2,16 karto ir 1,75 karto padidino storosios žarnos vėžio riziką vyrams. Didesnis sergamumas vėžiu buvo pastebėtas moterims esant vidutiniam streso lygiui nei esant dideliam / sunkiam stresui. Autoriai rekomenduoja atlikti tolesnius tyrimus su didesniu imties dydžiu [137]. Atvejo kontrolės tyrimas, atliktas 2017 m., analizavo sąsają tarp suvokiamo psichologinio streso darbo vietoje per visą darbo karjerą ir vėžio išsivystymo vyrams. Autoriai pastebėjo, kad darbe patiriamas ilgalaikis stresas buvo reikšmingai susijęs su padidėjusia įvairių lokalizacijų vėžio rizika, tarp jų ir gaubtinės bei tiesiosios žarnos. Trumpalaikis (< 15 m.) su darbu susijęs stresas nebuvo susijęs su jokiu vėžiu [138].

Yra eksperimentinių tyrimų, kurie įrodė, kad streso valdymas gali moduliuoti vėžiu sergančių pacientų psichologinę adaptaciją, taip pat sąlygoja streso fiziologijos pokyčius, neuroendokrininės ir imuninės sistemos pokyčius (sumažėjęs uždegimas ir pagerėjęs ląstelinis imunitetas) ir ilgalaikį poveikį gyvenimo kokybei ir ligos eigai. Dėl sudėtingo tyrimo organizavimo tokių tyrimų nėra daug. Įvairūs streso valdymo metodų efektyvumas pasireiškia per gana trumpą laiką ir turi ilgalaikę klinikinę naudą, kuri susijusi su imunologiniais pokyčiais. Daugybė streso valdymo intervencijų mažina kūno raumenų įtampą ir fiziologinę aktyvaciją, pasitelkdami „fizinius“ metodus, tokius kaip raumenų atsipalaidavimo treniruotės, gilus kvėpavimas, joga ir tai - chi, masažas, akupunktūra. Kitos intervencijos yra nukreiptos į sąmoningumo didinimą naudojant dėmesingo įsisamoninimo metodus [139]. Taip pat streso valdymas veikiamas per kognityvinės elgesio terapijos metodus. [140, 141]. Metaanalizės įrodo jogos poveikį vėžiu sergančių pacientų streso, nerimo ir depresijos mažinimui [142]. Pasyvūs fiziniai streso valdymo metodai rodo padidėjusį ar stabilizuotą vėžiu sergančių pacientų NK ląstelių skaičių. Krūties vėžio pacientų grupėje buvo taikomas masažas spindulinės terapijos metu, storosios žarnos pacientų grupėje buvo taikoma akupunktūra chemoterapijos metu [143]. Visų šių tyrimų imtis nedidelė ir yra trumpi stebėjimo laikotarpiai, todėl trūksta informacijos apie ilgalaikius klinikinius rezultatus.

Metaanalizė, atlikta 2016 m. ir apimanti 15 atsitiktinių imčių tyrimų, kuriuose dalyvavo beveik 3000 vėžiu sergančių pacientų, atskleidė, kad nors psichosocialinės intervencijos nesuteikė bendros išgyvenimo naudos, bet kai šios intervencijos buvo pradėtos ligos pradžioje (6 tyrimuose, kuriuose dalyvavo 1448 nemetastazine liga sergantys pacientai), buvo susiję su 41 proc.