LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas Sveikatos vadybos katedra
Šarūnas Sabaliauskas
KAUNO MIESTO „X“ POLIKLINIKOS PACIENTŲ POŽIŪRIS Į
STOROSIOS ŽARNOS VĖŽIO ANKSTYVOSIOS DIAGNOSTIKOS
PROGRAMĄ
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinio darbo vadovė: Dr. Aušra Mickevičienė (data)
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
KAUNO MIESTO „X“ POLIKLINIKOS PACIENTŲ POŽIŪRIS Į STOROSIOS ŽARNOS VĖŽIO ANKSTYVOSIOS DIAGNOSTIKOS PROGRAMĄ
Šarūnas Sabaliauskas
Mokslinio darbo vadovė dr. Aušra Mickevičienė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas. Kaunas; 2018. 71 p.
Tyrimo tikslas - įvertinti Kauno miesto „X“ poliklinikos pacientų požiūrį į storosios žarnos vėžio (SŽV) ankstyvosios diagnostikos programą.
Metodika. Tiriamieji buvo apklausti pagal specialiai šiam tyrimui sudarytą klausimyną, vertinantį pacientų žinias bei informuotumą apie SŽV bei SŽV prevencinę programą, pacientų nuostatas programos atžvilgiu bei pasirinkimą dalyvauti programoje. Statistinei analizei buvo taikomi aprašomosios ir daugiamatės statistikos metodai.
Rezultatai. Tyrime dalyvavo 327 50-74 m. amžiaus Kauno „X“ poliklinikos pacientai, kurie Lietuvoje gali pasinaudoti nemokama SŽV prevencijos programa: 34,3 proc. vyrų ir 65,7 proc. moterų. Beveik trys ketvirtadaliai respondentų žino kas yra SŽV prevencinė programa ir kiek mažiau nei du trečdaliai tyrimo dalyvių žino kas yra kolonoskopija. Beveik keturi penktadaliai respondentų žino kaip yra atliekama SŽV programa bei beveik devyni dešimtadaliai žino, kad ji yra nemokama. Didesnė dalis respondentų pasižymi teisingomis žiniomis apie SŽV, SŽV rizikos veiksnius, geba atpažinti pagrindinius SŽV simptomus, pasižymi palankiomis nuostatomis slapto kraujo išmatose tyrimo ir kiek mažiau palankiomis kolonoskopinio tyrimo atžvilgiu. Daugiau nei du trečdaliai respondentų nurodė buvę pakviesti dalyvauti SŽV prevencinėje programoje ir pasiėmę testą poliklinikoje atlikti namuose. Pacientų informuotumas apie SŽV prevencinę programą bei žinios programos atžvilgiu yra tampriai susiję su pacientų apsisprendimu dalyvauti programoje. Asmenys, sutikę dalyvauti SŽV prevencinėje programoje, turėjo daugiau žinių apie SŽV, ligos rizikos veiksnius ir simptomus bei pasižymėjo palankesnėmis nuostatomis slapto kraujo išmatose tyrimo ir kolonoskopijos atžvilgiu, nei asmenys, atsisakę dalyvauti programoje, nebuvę pakviesti ar nežinantys ar buvo pakviesti. Sveikesnis gyvenimo būdas ir žarnyno polipų turėjimas taip pat buvo susiję su didesniu dalyvavimu SŽV prevencinėje programoje, o sirgimas onkologine liga ar šeimos narių sergančių šia liga turėjimas su didesniu dalyvavimu susijęs nebuvo.
Išvados. Nors didesnė dalis respondentų žino apie SŽV profilaktikos programą ir turi pakankamai palankias nuostatas SŽV profilaktikos programos atžvilgiu, pakankamai nemažai žmonių vis dar trūksta žinių apie SŽV, šios ligos rizikos veiksnius, simptomus bei atliekamus profilaktinius tyrimus, kurios galėtų keisti mažiau palankias, klaidingas ar su baime susijusias nuostatas SŽV
3 profilaktikos atžvilgiu. Didesnis pacientų informuotumas apie SŽV prevencines programas, pačią ligą bei palankesnės nuostatos atliekamų profilaktinių tyrimų atžvilgiu galėtų padidinti asmenų dalyvaujančių prevencinėje programoje skaičių.
4
SUMMARY
Public Health Management
KAUNAS CITY „X“ CLINIC PATIENTS’ ATTITUDE TO COLORECTAL CANCER PREVENTION PROGRAMME
Master thesis by Šarūnas Sabaliauskas Scientific Supervisor Dr. Aušra Mickevičienė
Faculty of Public Health, Medical Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Kaunas; 2016. 71 p.
Aim of the study – to evaluate Kaunas city „X“ clinic patients’ attitude to colorectal cancer prevention programme.
Methods. Patients were questioned according to the questionnaire that was made namely for this research. It evaluated patients’ knowledge about colorectal cancer and colorectal cancer prevention programme, patients’ attitude towards the programme and participation in the programme. Descriptive and multivariate statistics were used for data analysis.
Results. 327 patients of Kaunas „X“ clinic who can participate in free colorectal cancer prevention programme and are between the ages of 50-74 took part in this research. 34.3 % of them were men and 65.7 % were women. Almost three quarters of respondents know what colorectal cancer prevention programme is and less than two thirds of them know what colonoscopy is. Nearly four fifths of respondents know how colorectal cancer prevention programme is made and almost nine tenths know that it is free. Most of the respondents have good knowledge about the colorectal cancer, colorectal cancer risk factors, are able to recognize the main symptoms of colorectal cancer, have positive attitude towards faecal occult blood test and less positive attitude towards colonoscopy. More than two thirds of respondents claimed that they were invited to participate in colorectal cancer prevention programme and took the test home from clinic. Patient’s informativeness about colorectal cancer prevention programme and knowledge about programme is closely related with patients’ determination to take part in the programme. Individuals who agreed to participate in the colorectal cancer prevention programme had better knowledge of colorectal cancer, risk factors and symptoms of the disease, and had more favourable attitudes towards faecal occult blood test and colonoscopy than those who refused to participate in the programme, were not invited or did not know if they were invited. Healthier lifestyle and polyps in bowel were also associated with increased participation in the colorectal cancer prevention programme, and the presence of an oncological illness or family members with this disease was not associated with greater involvement.
5 Conclusions. Although more people are aware of the colorectal cancer prevention programme and have sufficiently favourable attitudes toward this programme, a sufficient number of people still lack of knowledge of colorectal cancer, the risk factors, symptoms and instruments used for preventive testing of this disease, that may change less favourably, false or fear-related provisions regarding colorectal cancer prevention. Increased awareness among patients about the colorectal cancer prevention programme, colorectal cancer itself and more favourable attitude towards instruments used for preventive testing could increase the number of people involved in the prevention programme.
6
TURINYS
SANTRUMPOS ... 7
PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1. 1. Storosios žarnos vėžys ... 12
1.2. Storosios žarnos vėžio epidemiologija ... 13
1.2.1. Storosios žarnos vėžio paplitimas Pasaulyje ... 13
1.2.2. Storosios žarnos vėžio paplitimas Europoje... 15
1.2.3. Storosios žarnos vėžio paplitimas Lietuvoje ... 16
1.3. Storosios žarnos vėžio profilaktika ... 17
1.3.1. Storosios žarnos vėžio profilaktikos programos ... 17
1.3.2. Storosios žarnos vėžio profilaktikos programos Europos Sąjungos šalyse ir pasaulyje .. 20
1.3.3. Storosios žarnos vėžio profilaktikos programa Lietuvoje ... 21
1.4. Pacientų žinios ir informuotumas apie vykdomas storosios žarnos vėžio profilaktikos programas ... 24
1.4.1. Pacientų žinios ir informuotumas apie vykdomą storosios žarnos vėžio profilaktikos programą Lietuvoje ... 26
1.5. Pacientų nuostatos apie storosios žarnos vėžio profilaktikos programą ... 27
1.6. Pacientų turimų žinių, informuotumo bei jų nuostatų sąsajos su dalyvavimu profilaktinėse programose ... 29
2. TYRIMO METODIKA ... 31
3. REZULTATAI ... 35
3.1. Respondentų demografinės ir socialinės charakteristikos ... 35
3.2. Pacientų žinios ir informuotumas apie Lietuvoje vykdomą storosios žarnos vėžio prevencinę programą ... 36
3.3. Pacientų nuostatų apie vykdomą storosios žarnos vėžio prevencinę programą vertinimas .. 44
3.4. Sąsajų tarp pacientų informuotumo, žinių apie storosios žarnos vėžio prevencinę programą bei nuostatų programos atžvilgiu ir pasirinkimo dalyvauti ar nedalyvauti prevencinėje programoje analizė ... 49 REZULTATŲ APTARIMAS ... 56 IŠVADOS ... 61 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 62 NAUDOTA LITERATŪRA ... 63 PRIEDAI ... 72
7
SANTRUMPOS
CTC – kompiuterinės tomografijos kolonografija. ES – Europos Sąjunga.
FIT – imunocheminiai fekalijų tyrimai. FOBT – slapto kraujo išmatose tyrimai. FS – lanksčioji sigmoidoskopija.
gFOBT – gvajako slapto tyrimo kraujo išmatose testai . JAV – Jungtinės Amerikos valstijos.
PAV – paveikslas.
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija. SŽV – storosios žarnos vėžys.
8
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Storosios žarnos vėžys - nekontroliuojamas ląstelių augimas storojoje žarnoje, kuris laikui bėgant naikina aplinkinius audinius bei išplinta į kitas kūno vietas (metastazės) [1].
Storosios žarnos vėžio ankstyvos diagnostikos programa – prevencinė programa, kuria siekiama sumažinti mirtingumą nuo SŽV bei padidinti ligos diagnozės ankstyvoje stadijoje skaičių [2].
Slapto kraujo išmatose tyrimas – atrankinis testas, kuriuo nustatomi struktūriniai pokyčiai gaubtinės žarnos gleivinėje padedantys identifikuoti rizikos grupėje esančius asmenis. Taikomas kaip pirminė prevencinė diagnostikos priemonė ir yra nukreiptas į sveikus asmenis [3].
Kolonoskopija - tai endoskopinis tyrimo metodas, leidžiantis ištirti storąją žarną. Kolonoskopija yra laikoma tiksliausia storosios žarnos diagnostikos priemone [4].
Požiūris į storosios žarnos vėžio ankstyvos diagnostikos programą – šiame tyrime požiūris analizuojamas per pacientų informuotumą SŽV prevencinės programos atžvilgiu, jų žinias apie programą bei nuostatas programos atžvilgiu.
9
ĮVADAS
Tyrimo aktualumas. SŽV yra viena pirmaujančių ligų pagal paplitimą ir pagal mirtingumo rodiklius tarp visų vėžio rūšių. Pasaulyje pagal dažnumą ji yra trečia tarp vyrų ir antra tarp moterų, Europoje – antra, o Lietuvoje trečia tarp visų vėžio rūšių [5, 6]. SŽV yra trečia tarp su vėžiu susijusių mirčių pasaulyje, antra Europoje ir antra Lietuvoje [6-8]. Pasaulyje sergamumas SŽV pamažu stabilizuojasi, tačiau Lietuvos gyventojų sergamumas SŽV didėja [9, 10]. Taipogi, išgyvenamumas susirgus SŽV Lietuvoje yra vienas mažiausių Europoje [6, 11].
Pacientų sergančių SŽV išgyvenamumas yra susijęs su stadija, kurioje liga diagnozuojama, tad ankstyva SŽV diagnostika tampa itin svarbi [12]. Ir nors SŽV profilaktika visoje Lietuvoje pradėta vykdyti 2009 m. antroje pusėje ir stebimas vis didesnis pacientų dalyvavimas profilaktikos programoje, joje dalyvauja apie ketvirtadalis galinčių dalyvauti asmenų [10, 13]. Taigi, labai svarbu tampa analizuoti su dalyvavimu SŽV profilaktikos programoje susijusius veiksnius, siekiant padidinti ankstyvą ligos diagnozę ir mažinti mirtingumą nuo SŽV.
Užsienio mokslininkai nurodo galimas informuotumo apie SŽV profilaktikos programas ir pacientų žinių apie SŽV sąsajas su dalyvavimu profilaktikos programoje [14-20]. Mokslininkų teigimu, svarbūs su dalyvavimu profilaktikos programose susiję kintamieji galėtų būti žinių apie SŽV profilaktikos neturėjimas, nepakankamos arba klaidingos žinios apie SŽV, SŽV rizikos veiksnius bei simptomus. Kiti mokslininkai mini ir nuostatų SŽV bei SŽV profilaktikos programų atžvilgiu įtaką dalyvavimui SŽV prevencinėse programose [18, 19, 21-25].
Tyrimo naujumas. Nors pasaulyje pacientų informuotumo apie SŽV profilaktikos programas, žinių apie SŽV, SŽV rizikos veiksnius ir simptomus bei nuostatų apie SŽV įtaka dalyvavimui SŽV prevencinėse programose domimasi jau daugiau nei dešimtmetį [14-25], tyrimų analizuojančių pacientų turimų žinių, informuotumo bei jų nuostatų sąsajas su dalyvavimu profilaktinėse programose dar yra sąlyginai nedaug. Pačių tyrimų palyginamumas taip pat yra sąlyginis, nes stebimi vykdomų SŽV profilaktikos programų skirtumai skirtingose šalyse [19, 26-28) bei kultūrinių veiksnių įtaka tyrimo rezultatams [24].
Lietuvoje iki šiol atlikta keletas tyrimų, analizuojančių konkrečius su prevencinių programų įgyvendinamumu susijusius klausimus [29-34] bei gyventojų informuotumą apie sveikatos priežiūros įstaigų vykdomas prevencines programas [35-38]. Keletas darbų vertino prevencinių programų efektyvumą [39] bei nagrinėjo prevencinių programų įgyvendinimo organizacinius ypatumus [35, 40, 41].
Lietuvoje SŽV profilaktikos programa pradėta vykdyti 2009 m. antroje pusėje, tad dar nėra atlikta pakankamai tyrimų, leidžiančių ištirti ir išanalizuoti veiksnius, lemiančius pacientų apsisprendimą dalyvauti prevencinėje SŽV programoje. Lietuvos tyrėjai yra apžvelgę SŽV situaciją
10 ir ateities perspektyvas [9], yra atlikę SŽV ankstyvosios diagnostikos programos pirmųjų rezultatų Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose analizę [42]. Taip pat atlikti tyrimai analizuojantys pacientų dalyvaujančių profilaktinėje SŽV programoje pasitenkinimą endoskopiniu tyrimu [33], 50–74 metų amžiaus žmonių informuotumą apie SŽV prevencinę programą [38] bei vertinantys pacientų motyvaciją dalyvauti SŽV profilaktikos programoje Šakių rajone [43]. Visgi, pasigendama tyrimų, analizuojančių pacientų požiūrį į SŽV profilaktikos programą, informuotumo apie SŽV profilaktikos programas, žinių apie SŽV bei nuostatų SŽV atžvilgiu sąsajas su pacientų dalyvavimu SŽV profilaktikos programoje. Šio darbo metu bus siekiama įvertinti minėtas sąsajas ir tokiu būdu atskleisti kaip pacientų požiūris, t. y. informuotumas apie SŽV profilaktikos programas, jų žinios apie SŽV bei nuostatos šios ligos atžvilgiu yra susijusios su dalyvavimu SŽV prevencinėje programoje.
Tyrimo problema. Lietuvoje trūksta duomenų apie asmenų požiūrį į SŽV ankstyvos diagnostikos programą, t. y. asmenų informuotumą apie SŽV profilaktikos programą, turimas žinias apie SŽV, SŽV simptomus bei rizikos veiksnius ir nuostatas programos atžvilgiu. Taip pat trūksta duomenų apie asmenų informuotumo, žinių apie SŽV ankstyvos diagnostikos programą sąsajas su pacientų dalyvavimu SŽV profilaktikos programoje.
Darbo praktinė vertė. Įvertinus pacientų požiūrį į SŽV profilaktikos programą, t.y. informuotumą apie SŽV ankstyvos diagnostikos programą, žinias apie SŽV bei nuostatas SŽV atžvilgiu, bus galima įvertinti kiek tikslinės grupės respondentai yra informuoti apie Lietuvos vykdomą prevencinę programą bei jų galimybes joje dalyvauti, kaip vertina pačią programą, ką jie žino apie SŽV, ar jie turi teisingas ar klaidingas nuostatas SŽV bei SŽV programos atžvilgiu, kaip informuotumas, žinios ar nuostatos yra susijusios su dalyvavimu SŽV prevencinėse programose bei, remiantis tyrimo rezultatais, formuoti rekomendacijas programos vykdytojams.
11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti Kauno miesto „X“ poliklinikos pacientų požiūrį į SŽV ankstyvąją diagnostikos programą.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti pacientų žinias ir informuotumą apie Lietuvoje vykdomą SŽV prevencinę programą;
2. Įvertinti pacientų nuostatas apie vykdomą SŽV prevencinę programą;
3. Nustatyti pacientų žinių, informuotumo ir nuostatų apie SŽV sąsajas su dalyvavimu prevencinėje programoje.
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1. 1. Storosios žarnos vėžys
SŽV mokslinėje literatūroje dar vadinamas kolorektiniu ir tiesiosios ar gaubtinės žarnos vėžiu (ang. colorectal cancer, t. p. bowel cancer, colon cancer) yra nekontroliuojamas ląstelių augimas storojoje žarnoje, kuris laikui bėgant naikina aplinkinius audinius bei išplinta į kitas kūno vietas [1]. SŽV kaip ir kitas vėžio rūšis sukelia genetinės medžiagos pažeidimai, veikiantys ląstelių augimo reguliavimą [44, 45]. Šis vėžys prasideda gleivinės ataugos (polipo) susiformavimu gaubtinėje ar tiesiojoje žarnoje ir dažniausiai (priklausomai nuo DNR mutacijos mechanizmo) išsivysto per 10-15 m. [Winawer, 1999 cit pgl 4]. Šioje ilgoje preklinikinėje stadijoje yra vėžio prevencijos galimybė, pašalinant atsiradusius audinio pakitimus. Pagrindinis SŽV prognostinis faktorius – vėžio išsivystymo stadija diagnozės metu [46].
Ligai būdingi tokie klinikiniai simptomai, kaip nuovargis, tuštinimasis su krauju, tamsios, juodos išmatos, žarnyno veiklos pakitimai, pilvo skausmai, svorio netekimas, silpnumas, pilnumo jausmas žarnyne po tuštinimosi. Rečiau pasitaiko pilvo pūtimas, pykinimas ir vėmimas, atsirandantys dėl žarnų nepraeinamumo [1, 47, 48]. Daugeliu atveju, ankstyvose ligos stadijose nepasireiškia jokie SŽV būdingi simptomai ir liga diagnozuojama po patikros. Nors atvejų, kai liga diagnozuojama ankstyvosiose stadijose, dar nepasireiškus simptomams, daugėja, tačiau dauguma atvejų diagnozuojami jau atsiradus simptomams, vėlyvose stadijose (III ar IV stadija) [9, 42, 49, 64].
Didesnė rizika susirgti SŽV yra susijusi su vyresniu amžiumi (daugiau, nei 90,0 proc. navikų diagnozuojama asmenims, vyresniems, nei 50 m.), paveldimumu, mitybos ypatumais, mažu fiziniu aktyvumu, rūkymu, piktnaudžiavimu alkoholiu, antsvoriu, uždegiminėmis žarnyno ligomis ir netinkamu (literatūroje dažnai vadinamu „vakarietišku“) gyvenimo būdu [19, 25, 50, 51]. Villavicencio, Rex bei Duncan ir kolegos taip pat išskiria, kad didesnę riziką susirgti ir mirti nuo SŽV turi vyrai, nei moterys [52, 53]. Šia liga dažniau sergama išsivysčiusiose Vakarų valstybėse ir ji labiau būdinga aukštesnio socialinio sluoksnio žmonėms [9].
Ankstyva SŽV diagnostika yra svarbi tuo, kad gydymo sėkmė priklauso nuo ligos stadijos. Amri ir kolegų tyrimo duomenimis, pacientams, kuriems nustatoma pažengusi ligos stadija, būdingas didesnis mirtingumo dažnis, trumpesnis išgyvenamumas [12]. Pasak Barclay ir kolegų, aptikus ir pašalinus gerybinius pakitimus jiems dar nespėjus supiktybėti ar ligą diagnozavus ankstyvoje stadijoje tikimybė pasveikti yra 76,0 - 90,0 proc. [54].
Apibendrinimas: SŽV yra tokia vėžio rūšis, kurio metu navikas formuojasi storojoje žarnoje ir laiku negydant gali išplisti į kitas kūno vietas. Segantis ŠŽV asmuo gali jaustis pavargęs, jausti
13 pilvo skausmus, silpnumą, jausti pilnumo jausmą žarnyne po tuštinimosi, tuštintis tamsiomis išmatomis su krauju, pastebėti svorio kritimą. Didesne rizika susirgti šia liga turi vyresnio amžiaus asmenys, ypatingai vedantys nesveiką gyvenimo būdą, turintys giminaičių sergančių SŽV, bei sergantys/sirgę uždegiminėmis žarnyno ligomis. Nors SŽV preklinikinė stadija ilga, tačiau liga dažniausiai yra diagnozuojama vėlyvoje stadijoje, kuomet gerokai sumažėja tikimybė pasveikti.
1.2. Storosios žarnos vėžio epidemiologija
SŽV yra svarbi sveikatos problema visame pasaulyje: trečia pagal dažnumą tarp vyrų (10,0 proc. visų piktybinių navikų) ir antra – tarp moterų (9,2 proc. visų piktybinių navikų) [5].
Kalbant apie SŽV epidemiologiją, pakankamai sudėtinga rasti savalaikę statistinę informaciją. Stebima, kad analizuodama SŽV epidemiologiją Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) bei Pasaulio vėžio tyrimų fondas 2017 m. cituoja 2012 m. duomenis, Amerikos vėžio asociacija 2017 m. apžvelgdama skirtingus SŽV rodiklius pateikia 2012-2014 m. duomenis ir nurodo 2017 m. prognozę [1,60,61]. Naujausiuose moksliniuose šaltiniuose taip pat stebima retrospektyviai pateikiama statistika. Tiek PSO, tiek skirtingų šalių mokslininkai dažniausiai naudoja GLOBOCAN2012 projekto metu surinktą informaciją iš 182 šalių, kuri pateikia 2012 m. naujų vėžio atvejų, mirtingumo nuo vėžio bei paplitimo rodiklius. Amerikos mokslininkai nurodo, kad sudėtinga pateikti savalaikę statistinę informaciją, nes skirtingi rodikliai (pvz., nauji diagnozuoti atvejai, mirčių skaičius) yra fiksuojami skirtingų institucijų [55]. Kitų šalių autoriai [pvz., 18, 19, 56-58] taip pat neretai pateikia retrospektyvius nacionalinius SŽV statistinius duomenis bei nekomentuoja to priežasčių. Apžvelgiant SŽV vėžio epidemiologiją pasaulyje, Europoje bei Lietuvoje yra pateikiama naujausia randama informacija.
1.2.1. Storosios žarnos vėžio paplitimas Pasaulyje
SŽV yra antra pagal dažnumą tarp visų vėžio rūšių ir antra tarp su vėžiu susijusių mirčių Europoje, bei trečia pagal paplitimą vėžio rūšis Jungtinėse Amerikos valstijose, tačiau antra pagal mirčių skaičių tarp kitų vėžinių susirgimų [5, 55, 59-61]. Remiantis Pasaulio vėžio tyrimų fondo 2012 m. duomenimis, kiekvienais metais pasaulyje yra diagnozuojama apie 1,4 milijono naujų SŽV atvejų [60]. Atsižvelgiant į paskutinių metų statistines tendencijas apie 4,6 proc. vyrų (1 iš 22) ir 4,2 proc. moterų (1 iš 24) kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu bus diagnozuotas SŽV [55].
Apie 55,0 proc. visų SŽV atvejų nustatoma labiau išsivysčiusiose šalyse [19]. Nors pastaruosius keletą dešimtmečių didžiausias SŽV paplitimas buvo stebimas Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Okeanijoje, bei Europoje [5, 28, 60], pastebimas labai spartus SŽV augimas Azijos
14 šalyse [19, 58]. Chiu ir kolegos didėjantį SŽV skaičių Azijoje sieja su vakarietiško gyvenimo stiliaus ir mitybos atėjimu į Azijos šalis ir nurodo, kad jų žiniomis Azijai jau tenka apie 45,0 proc. SŽV atvejų. Šie mokslininkai nurodo, kad SŽV Azijos žemyne gali tapti pirmaujančia mirties priežastimi [19]. Sergamumo SŽV standartizuoti rodikliai skirtinguose žemynuose ir pasaulyje 100 000 gyventojų pateikiami 1 pav.
1 pav. Sergamumo SŽV standartizuoti rodikliai skirtinguose žemynuose ir pasaulyje 100 000 gyventojų [28].
Atsižvelgiant į bendrąsias SŽV paplitimo tendencijas, nurodoma, kad nuo 1976 m. iki 2014 m. mirčių nuo SŽV sumažėjo 51,0 proc. Taip pat nuo 2004 iki 2013 m. šalyse, kuriose taikoma SŽV profilaktika, kasmet stebimas 3,0 proc. šios vėžio rūšies paplitimo mažėjimas tarp vyresnio amžiaus asmenų [55]. Visgi, nepaisant teigiamų pokyčių, nuo 1993 m. iki 2013 m. buvo stebimas naujų SŽV atvejų skaičiaus didėjimas jaunesnių, nei 50 m. asmenų tarpe, kuris kasmet siekdavo apie 2,0 proc. [55]. Remiantis Torre ir kolegomis, senėjančios visuomenės procesai taip pat gali prisidėti prie SŽV skaičiaus augimo [62].
8.4 17.2 4.6 6.3 7.2 13.7 8.5 15.7 9.4 26.1 12.5 29.5 10.0 38.2 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 Mirtingumas
Paplitimas (ang. prevanlence) Mirtingumas Paplitimas (ang. prevanlence) Mirtingumas Paplitimas (ang. prevanlence) Mirtingumas Paplitimas (ang. prevanlence) Mirtingumas Paplitimas (ang. prevanlence) Mirtingumas Paplitimas (ang. prevanlence) Mirtingumas Paplitimas (ang. prevanlence)
P a sa uli s Af rika Azij a Piet ų Am er ika Ši au rės Am er ika E uro pa Au st ra lij a ir N. Z ela n dija
15
1.2.2. Storosios žarnos vėžio paplitimas Europoje
Europos šalys yra tarp pirmaujančių pagal SŽV paplitimo ir mirtingumo rodiklius. Kaip jau buvo minėta, ši vėžio rūšis yra antra pagal paplitimą bei mirčių skaičių tarp visų vėžio rūšių. Remiantis GLOBOCAN2012 duomenimis, didžiausias SŽV paplitimas stebimas Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje bei Slovėnijoje. Šiose šalyse SŽV paplitimas yra gerokai aukštesnis (>35,3 100 000 gyv.) už Europos šalių vidurkį (29,5 100 000 gyv.). Mažiausias paplitimas stebimas Graikijoje, Albanijoje, Makedonijoje, Ukrainoje, Suomijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (<24,4 100 000 gyv.) [28] (2 pav.)
2 pav. Sergamumo SŽV standartizuoti rodikliai Europoje 100 000 gyventojų [28].
Didžiausius mirtingumo nuo SŽV rodiklius turi Slovakija, Vengrija, Kroatija, Albanija, Serbija, Bulgarija ir Moldova. Šiose šalyse mirtingumas nuo SŽV yra aukštesnis (>12,2 atvejai 100 000 gyv.) už Europos šalių vidurkį (29,5 atvejai 100 000 gyv.). Mažiausias mirtingumas stebimas Suomijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Albanijoje, Graikijoje ir Islandijoje (<10,1 atvejai 100 000 gyv.) [28] (3 pav.).
16 3 pav. Mirtingumo nuo SŽV standartizuoti rodikliai Europoje 100 000 gyventojų (Šaltinis:
GLOBOCAN2012)
1.2.3. Storosios žarnos vėžio paplitimas Lietuvoje
Lietuvoje SŽV pagal diagnozavimo dažnį tarp visų piktybinių navikų užima trečiąją vietą, o tarp mirčių nuo vėžio – antrą vietą [6]. Nacionalinio vėžio instituto Vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje diagnozuojama po daugiau nei 1600 SŽV atvejų kasmet (apie 9,0 proc. visų piktybinių navikų) ir po 1000 asmenų miršta nuo šios ligos [6]. Pasak Valucko ir kolegų, Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, šis piktybinis navikas užima antrąją vietą tarp moterų ir trečiąją vietą tarp vyrų piktybinių navikų [9].
Nors sergamumo rodikliai šios rūšies vėžiu rodikliai šalyje nuosekliai didėja, tačiau išlieka ženkliai mažesni, nei Vakarų šalyse [6, 9]. Kuomet išsivysčiusiose šalyse stebimas SŽV paplitimo stabilizavimasis ar mažėjimas, Lietuvoje vis dar stebimas sergamumo šia vėžio rūšimi didėjimas [9]. Taip pat verta paminėti, kad nors Vakarų šalyse susirgusių SŽV išgyvenamumas gerėja, Lietuvoje jis yra vienas mažiausių Europoje [6, 11].
Remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro 2016 m. ataskaitoje pateiktais duomenimis, nuo 2013 m. sergamumas piktybiniais navikais buvo fiksuojamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo informacinės sistemos dėka. Remiantis Higienos instituto Sveikatos informacijos centro 2016 m. pateikiama informacija, Lietuvos gyventojų sergamumas SŽV didėja. 2010 m. 100 tūkst. gyventojų teko 29,8 nauji šios ligos atvejai, o 2015 m. – 43,5 nauji susirgusieji [10].
17 Apibendrinimas: SŽV yra vienas daugiausiai žmonių gyvybių nusinešančių onkologinių susirgimų tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.SŽV yra trečias tarp visų vėžio atvejų vyrų tarpe ir užima antrą vietą moterų onkologinių ligų sąraše. Nors pastaraisiais metais labiau išsivysčiusiose šalyse SŽV paplitimas stabilizuojasi, Lietuvoje jis didėja. Lietuvoje fiksuojamas ir vienas mažiausių išgyvenamumo rodiklių.
1.3. Storosios žarnos vėžio profilaktika
Daugelyje šalių stebimas mažėjantis mirtingumas nuo SŽV siejamas ne tik su efektyvesne diagnostika bei geresnėmis gydymo galimybėmis, tačiau ir su vykdomomis prevencinėmis atrankinėmis ankstyvos diagnostikos programomis. Šios programos svarbios, nes mažiau nei pusė SŽV atvejų yra diagnozuojamos ankstyvoje stadijoje, kuomet yra pakankamai aukštas išgyvenamumo rodiklis [49, 63]. Ligą diagnozavus vėlyvoje stadijoje (III - IV stadijos) pacientų 5 metų išgyvenamumo rodiklis po aktyvaus gydymo siekia 12,0 – 58,0 proc., palyginus su diagnoze ankstyvoje stadijoje – apie 87,0 proc. [64].
1.3.1. Storosios žarnos vėžio profilaktikos programos
Remiantis Amerikos gastroenterologijos bendrijos duomenimis, SŽV profilaktikos priemonės (patikros testai) gali būti skirstomi į dvi kategorijas: atrankiniai testai, kuriais nustatomi adenomatiniai polipai ir vėžys bei atrankiniai tyrimai, kurie pirmiausia aptinka vėžį [65]. Pirmajai kategorijai dažniausiai priskiriami testai, naudojami populiacinėse patikros programose, antrajai – rizikos grupėje esančių asmenų tyrimai [4, 19]. Populiacinėse patikros programose dažniausiai dominuoja slapto kraujo išmatose tyrimai (ang. fecal occult blood test, toliau tekste – FOBT), o rizikos grupėje esantiems asmenims rekomenduojami endoskopiniai tyrimai [17, 19, 61].
Vienos dažniausiai naudojamų patikros nuo SŽV priemonių yra FOBT, iš kurių populiariausi gvajako slapto tyrimo kraujo išmatose testai (ang. guaiac fecal occult blood test, toliau tekste - gFOBT) bei imunocheminiai fekalijų tyrimai (ang. faecal immunochemical test (FIT), kai kuriuose šaltiniuose immunochemical-based fecal occult blood test (iFOBT), toliau tekste - FIT). Šiais testais nustatomi struktūriniai pokyčiai gaubtinės žarnos gleivinėje padedantys identifikuoti rizikos grupėje esančius asmenis [3, 4, 17, 19, 66]. Kiek rečiau atliekami kraujo tyrimai ieškantys vėžio žymenų. Mažesnį jų populiarumą gali lemti tai, kad jie nėra pakankamai jautrūs ankstyvoms vėžio apraiškoms aptikti [19].
Pakankamai dažnai atliekami ir endoskopiniai tyrimai. Lanksčioji sigmoidoskopija (ang. flexible sigmoidoscopy, toliau – FS) kaip ir FOBT atliekama pirminio tyrimo metu. Radus pakitimų FOBT ar FS metu, asmenys yra siunčiami kitiems endoskopiniams tyrimams, t. y. kolonoskopijai
18 (ang. colonoscopy), kiek rečiau kompiuterinės tomografijos kolonografijai (ang. computed tomography colonography, toliau – CTC), dar kitaip vadinamam radiologiniam storosios žarnos tyrimui. Tiek kolonoskopija, tiek CTC taip pat gali būti atliekami ir kaip pirminiai, tačiau kaip pirminiai testai jie atliekami retai [3, 4, 17, 19, 66].
Visi aukščiau minėti tyrimai turi ir privalumų, ir trūkumų. Asmens apsisprendimą, kurį tyrimą pasirinkti dažniausiai lemia šalyje taikoma profilaktikos programa, tyrimo sudėtingumas, procedūra, kaina, procedūrinės rizikos ar biologinės rizikos (radiacijos atžvilgiu) [65]. Mokslininkai nurodo, skirtingą tiriamųjų dalyvavimą patikros nuo SŽV programose, priklausomai nuo taikomo tyrimo. Dalyvavimas FOBT populiacinėse programose svyruoja nuo 17,0 iki 90,0 proc. kuomet tikrinamasi pirmąsyk, pakartotiniuose tyrimuose dalyvauja nuo 22,0 iki 64,0 proc. asmenų [67]. Dalyvavimas FS paremtose populiacinėse programose svyruoja tarp 7,0 – 55,0 proc. [68, 69], o kolonoskopija paremtose programose dalyvauja 18,0 – 40,0 proc. (išimtis Vokietija, joje dalyvauja 2,0 – 3,0 proc.) [70; 71]. Dalyvavimas CTC paremtose programose svyruoja nuo 16,0 iki 28,0 proc. [70, 72].
1.3.1.1. FOBT tyrimai
Kaip jau buvo minėta, FOBT (gFOBT arba FIT) dažniausiai yra taikomi populiacinėse patikros programose kaip pirminės diagnostikos priemonės ir yra nukreipti į sveikus asmenis. Nors kolonoskopija įvardijama kaip tiksliausiai SŽV galintis nustatyti tyrimo metodas [4], visgi FOBT yra geriau priimamas pacientų [19, 67]. FOBT pranašumas prieš endoskopinius tyrimus yra tas, kad jie yra neinvaziniai, palankiau vertinama pati tyrimo atlikimo procedūra ir jie gali būti atliekami namuose [4]. Šie testai yra pakankamai tikslūs, nors ir nėra specifiški, t. y. jais nustatomi ir adenomatiniai polipai, ir SŽV. FOBT tikslumas dar yra grindžiamas tuo, jog didesnė tikimybė, kad asmenys su teigiamu FOBT rezultatu turės neoplaziją, nei asmenys, kurie praeityje turėjo auglį ar jų šeimos nariai sirgo SŽV [73].
Lyginant FOBT testus (gFOBT ir FIT) tarpusavyje, mokslininkai FIT vertina palankiau, nei gFOBT. FIT turi pranašumų prieš gFOBT, nes yra jautresnis ankstyvų neoplazmų aptikimui, rezultatų analizė yra greitesnė ir patogesnė bei jį geriau priima pacientai dėl tyrimo atlikimo patogumo [19, 28]. Levin ir kolegos nurodo, kad gFOBT tyrimai yra ne visuomet tikslūs, nes juos gali įtakoti tam tikri su asmens elgsena, sergamomis ligomis ar vaistų vartojimu susiję aspektai. Pvz., neteisingi neigiami rezultatai gali būti susiję su netinkamu išmatų mėginio saugojimu ar tam tikrų vaistų vartojimu, o neteisingi teigiami rezultatai gali būti susiję su sirgimu hemorojumi, mityba, tam tikrų vaistų vartojimu [65]. FIT lyginant jį su gFOBT nėra jautrus naudojamiems maisto produktams ar medikamentams bei jo metu nustatomas kraujavimas ne iš bet kurios, tačiau iš gaubtinės žarnos srities [73]. Naujausiuose literatūros šaltiniuose pristatoma dar viena FIT testo atmaina, tai FIT/DNR tyrimai. Be visų jau aptartų FIT privalumų šis tyrimas pateikia papildomų
19 duomenų, paprastai gaunamų kraujo tyrimų metu, ir, manoma, turi potencialą tiksliau nustatyti SŽV rizikos grupėje esančius asmenis. Visgi, populiaciniuose tyrimuose jie dar nėra taikomi dėl pakankamai didelės šių testų kainos, jų patikimumo ir mažiau tyrinėto jų patrauklumo žmonėms [19].
1.3.1.2. Kraujo tyrimai
Kaip pirminės patikros priemonė taip pat naudojami kraujo tyrimai vėžio žymenims nustatyti. Jie kraujo mėginiuose nustato DNR, RNR, baltymus ir metabolomiką [19]. Kartais jie taikomi kartu su FOBT. Nepavyko rasti duomenų, kad šie testai yra naudojami populiacinėse patikros programose, o prie mažesnio jų populiarumo buvo nurodoma tai, kad jie vis dar yra vystomi ir nėra pakankamai jautrūs ankstyvoms vėžio apraiškoms aptikti [19]. Galima daryti prielaidą, kad dar vienas su testų populiarumu susijęs veiksnys gali būti tas, kad FOBT dažniausiai yra taikomi populiacinėse patikros programose ir yra kompensuojami, o vėžio žymenų kraujo tyrimai dažniausiai atliekami privačios klinikose už asmenines lėšas.
1.3.1.3. Endoskopiniai tyrimai
Endoskopiniai tyrimai, tokie kaip FS, kolonoskopija ir CTC, kaip pirminės diagnostikos priemonės yra taikomi didesnėje rizikos grupėje esantiems asmenims, t. y. sergantiems lėtinėmis uždegiminėmis žarnynų ligomis, jau sirgusiems SŽV ar turėjusiems adenomą, turintiems šeimos narių, sirgusių SŽV jaunesniame nei 65 m. amžiuje, turintiems genetinį polinkį sirgti SŽV ir kiek rečiau taikomi populiacinėse patikros programose nukreiptose į sveikus asmenis [75]. Visgi, nerimo kankinami asmenys, turint galimybę, renkasi ir mažiau malonius endoskopinius tyrimus [19].
FS privalumas prieš kitus tyrimus yra tas, kad jos metu galima ne tik aptikti adenomatinius polipus, tačiau tuo pat metu ir juos pašalinti, nes tyrimas atliekamas ligoninėje [4,77]. Šis tyrimo metodas mažiau mėgstamas pacientų, nes prieš jį reikia keletą valandų nevalgyti, prieš tyrimą reikia atlikti klizmą, bei po šio tyrimo, radus pakitimų, pacientai vis vien siunčiami kolonoskopijai [4, 17]. Taip pat šis metodas turi komplikacijų riziką, susijusią su vidiniu kraujavimu, storosios žarnos perforacija, pykinimu, alerginėmis reakcijomis naudojamiems medikamentams tyrimo metu, skausmu, diskomfortu tyrimo metu, kartais pasireiškiančiais širdies ir kvėpavimo sistemų sutrikimais, atliekama operacija (jei tokios reikia) ar labai retais atvejais mirtimi [76]. Visgi, kai kurių asmenų jis palankiau vertinamas, nes jis yra atliekamas kas 5 metus, o ne kartą į metus ar du kaip FOBT atveju [4, 77].
Kolonoskopija ir CTC dažniau yra taikomi kaip antrinė patikros priemonė SŽV nustatyti, radus pakitimų gaubtinėje žarnoje atlikus FOBT [4]. Kolonoskopija ir CTC yra vieni tiksliausių
20 metodų, nustatančių SŽV [4]. Kalbant apie mažesnį jų kaip pirminės diagnostikos priemonės naudojimą galima paminėti, kad kolonoskopijai ir CTC reikalingas specialus žarnyno paruošimas. Jie taip pat atliekami ligoninėje kaip ir FS [17]. Vienas pagrindinių CTC, kolonoskopijos ir SC trūkumų yra patiriamas diskomfortas procedūros metu [4, 56]. Vienas didžiausių kolonoskopijos privalumų prieš kitus endoskopinius tyrimus ir FOBT yra tai, kad šis metodas vis dar yra įvardijamas kaip tiksliausias SŽV nustatyti [4]. Jis taip pat yra prieinamesnis nei CTC ar FS (ne visos šalys ir ne visos sveikatos priežiūros įstaigos siūlo CTC ar FS). CTC privalumas prieš kitus endoskopinius tyrimus yra tas, kad atliekant tyrimą galima matyti šalia gaubtinės žarnos esančių pilvo organų būklę [77]. Dar vienas CTC privalumas prieš kolonoskopiją bei FS yra tas, kad tai mažiausiai invazinis metodas. Tačiau bene didžiausias trūkumas, kad tyrimo metu yra taikoma radiacija [17]. Tiek kolonoskopijos, tiek CTC privalumu taip pat galima laikyti tyrimo kartojimo dažnį. Kolonoskopija ir CTC yra atliekama kas 10 metų, kai tuo tarpu FS, kas 5 metus, o FOBT kas dvejus metus ar kasmet [56, 78].
1.3.2. Storosios žarnos vėžio profilaktikos programos Europos Sąjungos šalyse ir pasaulyje
Skirtingose šalyse SŽV profilaktikos programos skiriasi: naudojami skirtingi testai, skiriasi taikomų testų įvairovė, testavimo tvarka, informavimo apie programą procedūros ir tikslinės grupės dalyvavimo programose dažnis. Vienos programos yra paremtos FOBT tyrimais, kitos – endoskopiniais tyrimais [27].
Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis, 23 iš 28 ES šalių 2016 m. buvo įgyvendinamos populiacinės patikros nuo SŽV vėžio programos nacionaliniu ar regioniniu lygmenimis [28]. Tokios programos nevykdomos Vokietijoje, Graikijoje, Latvijoje, Estijoje bei Liuksemburge, tačiau Vokietija ir Liuksemburgas planuoja jas pradėti vykdyti artimiausioje ateityje, o Estija 2016 m. inicijavo bandomąsias gyventojų atrankines prevencines programas.
ES šalyse, Australijoje ir kai kuriose Azijos šalyse vykdomos populiacinės patikros nuo SŽV programos nacionaliniu mastu [19, 28, 53]. Šiaurės ir Pietų Amerikoje 12 šalių turi patvirtintas gaires SŽV profilaktikai ir 3 šalys (Brazilija, Kanada ir Čilė) turi populiacines patikros dėl SŽV programas [79]. Nepriklausomai nuo to, kad JAV sergamumas SŽV yra pakankamai didelis, jose nėra taikomos populiacinės patikros programos nacionaliniu mastu. Tačiau JAV prevencinių paslaugų darbo grupė (ang. U.S. Preventive Services Task Force) bei Amerikos vėžio asociacija kuria programas, skatinančias 50-75 m. amžiaus gyventojus tikrintis dėl SŽV, pvz., 2009-2014 m. buvo įdiegta SŽV kontrolės programa, kurios metu patikros programos buvo finansuojamos 25 valstijose ir 4 gentyse [1].
21 ES populiacinėse patikros programose dažniausiai taikomas tyrimas yra FIT, dėl anksčiau nurodytų įrodymais pagrįstų privalumų prieš gFOBT. Taip pat nurodoma, kad keliose šalyse kaip pirminiai patikros testai yra taikomi endoskopiniai tyrimai [28]. Azijos žemyne populiariausias SŽV atrankos testas taip pat yra FIT [19]. Australijoje tarp dažniausiai taikomų testų pirminei diagnostikai taip pat yra minimas FOBT [74; 80]. Šiaurės ir Pietų Amerikoje dalyvavimo prevencinėse programose dažnumas yra žemesnis, nes tik 12 šalių turi patvirtintas gaires SŽV profilaktikai, dažniausia pirminės prevencijos priemone čia taip pat nurodoma FOBT (pvz., Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, Čilėje, Kuboje, Ekvadore, Meksikoje ir Urugvajuje). Kolumbijoje pirminei prevencijai taikoma FOBT arba kolonoskopija, JAV ir Puerto Rike – FOBT, kolonoskopija arba FS, o Antigvoje ir Barbudoje – kolonoskopija [79].
Daugelis mokslininkų nurodo, jog tam, kad vėžio profilaktika būtų efektyvi, ankstyvose diagnostikos programose turi dalyvauti ne mažiau nei 80,0 proc. tikslinės grupės asmenų [32]. ES rekomenduoja, kad populiacinėse FOBT programose dalyvautų 65,0 proc. ar bent 45,0 proc. pakviestųjų. Radus pakitimų kolonoskopijas turėtų atlikti ne mažiau nei 95,0 proc., ar bent 90,0 proc. pacientų [66], tuo tarpu Amerikos vėžio asociacija siekia, kad patikros nuo SŽV programose dalyvautų 80,0 proc. pakviestųjų [1]. Visgi, daugelyje šalių stebimas nepakankamas pakviestų asmenų dalyvavimas SŽV profilaktikos programose [3, 18, 19, 53, 75] ir aktualūs tampa tyrimai analizuojantys, kokie veiksniai yra susiję su tikslinės grupės (50 - 74 m.) asmenų dalyvavimu programose.
1.3.3. Storosios žarnos vėžio profilaktikos programa Lietuvoje
SŽV profilaktika Lietuvoje pradėta vykdyti patvirtinus SŽV ankstyvos diagnostikos finansavimo programą 2009 m. antroje pusėje. Programoje numatyta sumažinti mirtingumą nuo SŽV bei padidinti ligos diagnozės ankstyvoje stadijoje skaičių. Dokumente nurodoma, kad prisirašę prie pirminės sveikatos priežiūros gydymo įstaigos 50-74 m. asmenys vieną kartą per dvejus metus yra kviečiami nemokamai tirtis dėl slapto kraujavimo iš virškinamojo trakto atliekant FIT bei esant teigiamam rezultatai konsultuojami dėl storosios žarnos patologijos išaiškinimo ir siunčiami kolonoskopijos atlikimui ir/ar biopsijos medžiagos paėmimui. Siekiant padidinti informuotumą, asmenys yra konsultuojami apie tyrimą bei turi raštu patvirtinti apie savo informuotumą dėl galimybės nemokamai išsitirti [2]. Valstybinės ligonių kasos nurodo, kad programa visoje Lietuvoje nacionaliniu mastu, t. y. populiacinėse patikros programa pradėta vykdyti nuo 2014 m. liepos 1 d. [13].
Lietuvos valstybinių ligonių kasų ataskaitoje (2016 m.) nurodoma, kad iš viso per 2009-2016 m. Lietuvoje suteikta 1 165520 informavimo paslaugų, o 50 061 asmuo buvo siųstas pas specialistą atlikti kolonoskopiją. Atsižvelgiant į FIT atlikimo dinamiką, galime pastebėti, kad nuo 2009 m.
22 stebimas pakankamai stabilus dalyvavimo pirminės patikros programose augimas (žr. 4 pav.). Tuo pačiu stebimas ir didesnis teigiamų FIT skaičius, t. y. dažniau aptinkami potencialūs SŽV atvejai, kurie vėliau tikslinami, atliekant kolonoskopiją (5 pav.).
4 pav. SŽV ankstyvos patikros programoje dalyvavusių asmenų skaičiaus panaudojant FIT dinamika 2009-2016 m. [13].
5 pav. Informavimo ir FIT atlikimo paslaugos atlikimo dinamika 2009-2016 m. [13]. 36974 88428 67865 149664 143014 234737 211173 233665 33908 82101 62590 140619 133947 217621 189660 210928 3066 6327 5275 9045 9067 17116 21513 22737 0 50000 100000 150000 200000 250000 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016
23 Nors vis daugiau žmonių dalyvauja ankstyvos diagnostikos programose, tačiau atsižvelgiant į tikslinės grupės asmenų skaičių, kol kas patikros programose dalyvauja apie ketvirtadalis (2016 m. 24,4 proc.) (žr. 6 pav.).
6 pav. Dalyvavimo SŽV prevencinėse programose tikslinės amžiaus grupės asmenų dinamika proc. 2009-2016 m. [13].
Kalbant apie finansavimą, nuo SŽV profilaktikos programos vykdymo pradžios, stebimas skiriamo finansavimo ir panaudotų lėšų augimas (žr. 7 pav.).
7 pav. SŽV profilaktikos programos finansavimas iš PSD (mln. Eur) [13].
Apibendrinimas: Kaip efektyviausios priemonės, SŽV profilaktikai naudojami FOBT arba endoskopiniai tyrimai. FOBT dažniau naudojami atliekant pirminę patikrą, o endoskopiniai tyrimai
8.3 19.3 14.7 22.2 18.0 24.8 22.1 24.4 0 5 10 15 20 25 30 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 0.44 1.17 0.92 1.40 1.40 2.41 2.69 2.94 3.04 0.25 0.97 0.70 1.34 1.31 2.37 2.63 2.96 0.00 0.50 1.00 1.50 2.00 2.50 3.00 3.50 2009 2010 2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017
24 dažniau naudojami atliekant antrinę patikrą po teigiamų FOBT rezultatų. Iš FOBT tyrimų dažniau yra naudojamas FIT, o tarp endoskopinių tyrimų populiariausias – kolonoskopija. Nors asmenų dalyvavimas profilaktikos nuo SŽV programose pasaulyje, kartu ir Lietuvoje, didėja, tačiau dar nėra pakankamas siekiant užtikrinti mažesnį mirtingumą nuo SŽV.
1.4. Pacientų žinios ir informuotumas apie vykdomas storosios žarnos vėžio profilaktikos programas
Vieni iš rodiklių, kuriuos pakankamai dažnai analizuoja mokslininkai tirdami asmenų dalyvavimą SŽV profilaktikos programose yra pacientų žinios ir informuotumas apie vykdomas SŽV profilaktikos programas [16, 20, 82]. Kalbant apie žinias, mokslininkai dažnai jas apibrėžia kaip turinį, t. y. ką asmuo žino apie SŽV profilaktikos programas. Neretai analizuojama ar turimos žinios taikomų programų atžvilgiu yra teisingos. Kalbant apie informuotumą, tyrėjai dažniausiai teiraujasi, ar gyventojai žino, kad šalyje, ar jų gyvenamoje vietovėje yra vykdoma SŽV prevencinė programa. Visgi, didesnė dalis mokslininkų, tiek žinias, tiek informuotumą laiko sinonimais ir kalbėdami apie programas dažniausiai naudoja anglišką terminą „knowledge“. Kadangi Lietuvoje analizuojant pacientų žinojimą apie vykdomas prevencines programas pakankamai dažnai naudojamas informuotumo terminas, šiame darbe aptariant pacientų žinojimą apie vykdomas SŽV programas taip pat bus taikomas informuotumo terminas, o analizuojant žinias apie programos turinį, žinias apie SŽV, šios ligos rizikos veiksnius bei simptomus, kurios anot mokslininkų [16, 20, 25, 81, 82] yra labai tampriai susijusios su informuotumu, pacientų nuostatomis bei dalyvavimu profilaktikos programose, bus naudojamas žinių terminas.
Daugelis tyrimų rodo, kad pacientų žinios apie SŽV ir informuotumas apie vykdomas profilaktikos programas yra susiję su dalyvavimu jose [14-20]. Mokslinėje literatūroje išskiriami keli su pacientų informuotumu susiję aspektai: žinių apie SŽV profilaktikos programas neturėjimas arba nepakankamos ar klaidingos žinios apie SŽV, SŽV rizikos veiksnius bei simptomus.
Menkas informuotumas apie vykdomas SŽV profilaktikos programas stebimas daugelyje šalių. Tyrimas atliktas Turkijoje parodė, kad apie SŽV profilaktikos programas buvo girdėję 10,0 proc. tyrimo dalyvių [18]. Panašūs rezultatai buvo stebimi ir Malaizijoje, tiriant vidutinę SŽV riziką turinčius asmenis: apie 7,0 proc. tyrimo dalyvių žinojo apie FOBT ir kolonoskopiją, 30,0 proc. nežinojo apie galimybę pasitikrinti nuo SŽV savo poliklinikoje [25]. Mažu informuotumu apie vykdomas SŽV profilaktikos programas bei patikros metodus pasižymėjo ir Kinijos [15], Pietų Italijos [22], Didžiosios Britanijos [83] bei Ispanijos (Balearų salų ir Barselonos) gyventojai [81]. Aborigenų bendruomenės Australijoje taip pat pasižymėjo mažu informuotumu, ypatingai regionuose, kur mažesnis medijų naudojimas [16]. 40 proc. kanadiečių, dalyvavusių SŽV
25 profilaktikos programoje, negalėjo pasakyti, kurį metodą naudojo FOBT tyrimui atlikti, o 35,8 proc. nurodė tyrimus, kurie nėra rekomenduojasi SŽV patikrai [57]. Apie pusė italų atpažino FOBT kaip pagrindinį patikros nuo SŽV metodą, dažniau apie šį testą žinojo labiau išsilavinę asmenys, asmenys, kurie gebėjo atpažinti pagrindinius rizikos veiksnius SŽV ir jiems buvo rekomenduota pasitikrinti FOBT šeimos gydytojo [22]. Aukštesnis išsilavinimas buvo susijęs su didesniu pacientų informuotumu apie SŽV profilaktikos programas [20, 22, 38]. Dažniau apie SŽV profilaktikos programas žinojo moterys bei vyresnio amžiaus asmenys [37, 38].
Pacientai neretai pasižymi ne tik mažu informuotumu apie vykdomas SŽV profilaktikos programas, tačiau jiems taip pat trūksta žinių apie pačią ligą, jos rizikos veiksnius ir simptomus. Šios žinios yra tampriai susijusios su pacientų informuotumu apie pačias programas, nuostatomis ligos bei programos atžvilgiu bei apsisprendimu dalyvauti SŽV profilaktikos programoje [16, 20, 82].
Sessa ir kolegų tyrime 30,1 proc. italų galėjo nurodyti kas yra SŽV, kai tuo tarpu 69,9 proc. - negalėjo [22]. Priešingai, 78,0 proc. Australijoje gyvenančių aborigenų atstovų nurodė žinantys kas yra SŽV, tačiau 15,0 proc. galėjo tiksliai įvardinti kokia tai liga [16]. 60,3 proc. italų nurodė, kad galima užkirsti kelią SŽV ir 78,5 proc., kad vėžį galima gydyti, kuomet jis diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje [22]. Tam, kad SŽV galima išgydyti, jeigu jis diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje taip pat pritarė 87,1 proc. Malaizijos gyventojų [25].
Kalbant apie SŽV rizikos veiksnius, 18,5 proc. italų žinojo apie du pagrindinius keičiamus su SŽV rizika susijusius veiksnius, mažą fizinį aktyvumą ir riebaus maisto vartojimą, ir šios žinios buvo susiję su aukštesniu išsilavinimu [22]. 70 proc. Australijoje gyvenančių čiabuvių sutiko su teiginiu, kad SŽV rizikos veiksnys yra pernelyg didelis alkoholio vartojimas [16].
62,9 proc. italų nurodė, kad polipai gaubtinėje žarnoje yra susiję su didesne SŽV rizika bei 45,9 proc. manė, kad su šia liga yra susijusios žarnyno infekcijos [22]. Gerokai mažiau respondentų Saudo Arabijoje ir Australijos čiabuvių žinojo apie polipų susiformavimo gaubtinėje žarnoje riziką SŽV išsivystymui. Mažiau nei penktadalis Saudo Arabijos respondentų manė, kad polipai yra rizikos faktorius SŽV, net tarp aukščiausią išsilavinimą turinčių 50,0 proc. nesutiko su teiginiu, kad polipai yra susiję su SŽV išsivystymu [20]. 17,0 proc. Australijoje gyvenančių aborigenų žinojo kas yra polipai, nekalbant apie jų riziką SŽV išsivystymui [16]. Be to, 34,8 proc. Saudo Arabijos gyventojų žinojo, kad šeimos narių sirgimas SŽV yra rizikos veiksnys SŽV išsivystymui gyvenimo eigoje [20]. Ir šiek tiek daugiau nei pusė (56,0 proc.) Australijoje gyvenančių čiabuvių sutiko su teiginiu, kad šeimos narių sirgimas SŽV yra SŽV rizikos veiksnys [16]. Klaidingas įsitikinimas apie SŽV rizikos veiksnius buvo būdingas Malaizijos gyventojams. Harmy ir kolegų duomenimis, daugelis respondentų manė, kad SŽV gali būti užkrečiamas per lietimą ar dalijimąsi maistu [25].
26 Kiti tyrėjai [15, 81, 85] taip pat nurodė, kad kinai bei ispanai pasižymi mažu informuotumu apie SŽV rizikos veiksnius, tačiau plačiau jų savo tyrime neanalizavo.
Kiek daugiau, nei pusė (57,0 proc.) Australijos čiabuvių žinojo, kad sergant SŽV gali nepasireikšti jokie simptomai [16]. Ispanų tarpe, daugiau vyrų, nei moterų žinojo pagrindinius SŽV simptomus [81]. 42,9 proc. Saudo Arabijos gyventojų manė, kad tikrinimasis dėl SŽV turėtų būti pradedamas pasireiškus pirmiesiems simptomams [20]. Olandai manė, kad tikrinimasis nuo SŽV yra naudingas tik asmenims pasižymintiems prasta sveikata ir turintiems SŽV simptomų [86].
Nors aukštesnis išsilavinimas buvo siejamas su tikslesnėmis žiniomis apie SŽV rizikos veiksnius [20, 22, 38], aukštesnis išsilavinimas nebuvo susijęs su žiniomis apie SŽV Christou ir Thimpson bei Rogers ir Godsson tyrimuose [16, 87]. Taip pat reiktų paminėti, kad be išsilavinimo, lyties ir amžiaus aspekto su prastesniu SŽV rizikos veiksnių ir simptomų žinojimu mokslininkai taip pat sieja mažą sveikatos raštingumą [86, 88, 89].
1.4.1. Pacientų žinios ir informuotumas apie vykdomą storosios žarnos vėžio profilaktikos programą Lietuvoje
Nors Lietuvos Valstybinių ligonių kasų ataskaitoje nurodoma, kad per 2009-2016 m. iš viso yra suteikta 1 165 520 informavimo apie SŽV profilaktikos programą paslaugų, vis dar stebimas gyventojų informuotumo trūkumas [13]. Kanapeckienės, Petronytės ir Eigirdaitės tyrimo duomenimis, apie SŽV prevencinę programą žino 26,0 proc. Lietuvoje gyventojų (29,1 proc. moterų ir 22,9 proc. vyrų). Sostinės gyventojai dažniau nurodė girdėję apie SŽV ankstyvos diagnostikos programą (39,1 proc.) [37]. Apie programą daugiau girdėjusių buvo moterų (50,5 proc.), nei vyrų (25,5 proc.) [37]. Tyrimai rodo, jog dažniau apie SŽV profilaktikos programą yra girdėję tikslinės grupės gyventojai. Apie galimybę sudalyvauti tokioje programoje žinojo 81,2 proc. 50-74 m. Šiaulių rajono respondentų (80,0 proc. vyrų ir 82,3 proc. moterų) [38] bei 64,4 proc. 50-64 m. sostinės gyventojų (55,6 proc. vyrų ir 73,2 proc. moterų) [37]. Be lyties aspekto, informuotumas apie SŽV profilaktikos programą taip pat buvo susijęs su išsilavinimu, t. y. aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys dažniau nurodė žinantys apie SŽV profilaktikos programą [38].
Juozapavičienės tyrimas parodė prastą pacientų informuotumą ir kituose programos etapuose [33]. Antrajame patikros etape dalyvaujantieji dažnai nėra informuojami apie galimas komplikacijas po kolonoskopijos (46,9 proc.), organizmo reakcijas į šį tyrimą (39,5 proc.) bei tolimesnius veiksmus po tyrimo (40,1 proc.). Mažas informuotumas stebimas ir instruktuojant kaip reiktų paruošti žarnyną endoskopiniam tyrimui, penktadalio (22 proc.) pacientų žarnyno paruošimas buvo įvertintas vidutiniškai ar blogai [33].
Tyrimų, analizuojančių pacientų žinias apie SŽV, šios ligos rizikos veiksnius ar simptomus lietuvių imtyje rasti nepavyko, tad šie aspektai išsamiau nėra aptariami.
27 1.5. Pacientų nuostatos apie storosios žarnos vėžio profilaktikos programą Dalis mokslininkų analizuodami pacientų nuostatas susijusias su dalyvavimu SŽV profilaktikos programose bei dalyvavimą jose, remiasi sveikatos psichologijos disciplinoje taikomais teoriniais modeliais, tokiais kaip įsitikinimų apie sveikatą modelis (ang. Health belief model) bei planuoto elgesio teorija (ang. Theory of planned behaviour) [53]. Remiantis šiais modeliais jie planuoja elgesio intervencijas, kurios pakeistų pacientų nuostatas SŽV atžvilgiu ir tuo pačiu galėtų padidinti didesnį pacientų dalyvavimą profilaktinėse SŽV programose. Abu modeliai nurodo, kad nuostatos yra susiję su žmonių sprendimais elgtis vienu ar kitu būdu.
Pagal įsitikinimų apie sveikatą modelį, prevencinių veiksmų tikimybę lemia du įvertinimai: grėsmės savo sveikatai įvertinimas ir prevencinių veiksmų privalumų ir trūkumų įvertinimas [90]. Asmuo turės palankesnę nuostatą dalyvauti SŽV profilaktikos programoje, bei bus labiau linkęs joje dalyvauti, jeigu SŽV suvoks kaip rimtą ligą, manys, kad turi riziką susirgti SŽV bei manys, kad dalyvavimas programoje atneš didesnę naudą, nei žalą, t. y. nauda bus didesnė nei jaučiamas diskomfortas ir kitos suvoktos kliūtys. Pvz., su teigiama nuostata Sessa ir kolegų tyrime buvo susiję įsitikinimai, kad SŽV yra rimta liga, o dalyvaujant patikros programose galima jos išvengti, t. y. suvokiama akivaizdi tyrimo nauda bei didesnės asmeninės rizikos susirgti liga suvokimas [22].
Planuoto elgesio teorija nurodo, kad žmogaus elgesį lemia jo nuostatos elgesio atžvilgiu, įsivaizduojamos socialinės normos bei suvokiama elgesio kontrolė. Visi šie aspektai veda prie ketinimų elgtis vienu ar kitu būdu bei konkretaus elgesio [90]. Taigi, asmuo bus labiau linkęs dalyvauti SŽV profilaktikos programoje, kuomet turės palankias nuostatas į programą, programa bus palankiai vertinama visuomenėje bei asmuo pasižymės didesniu saviveiksmingumu, t. y. jausis gebantis kontroliuoti įvykius savo gyvenime, jaus jog dalyvavimas prevencinėje SŽV programoje sumažins tikimybę susirgti SŽV ir padės ligą diagnozuoti ankstesnėje stadijoje.
Kiti autoriai [18, 19, 21-23, 24, 25] tiria ar asmuo turi palankias nuostatas SŽV profilaktikos programų atžvilgiu, taip pat tiria klaidingų nuostatų reikšmę dalyvavimui ankstyvose patikros programose. Didžioji dauguma nurodo, kad asmenys palankiai žiūri į SŽV profilaktikos programas bei nurodo, kad palankus vertinimas stipriai susijęs su asmenų informuotumu apie programas bei žiniomis apie SŽV ankstyvos patikros programas, SŽV kaip ligą bei rizikos veiksnius [19, 22, 25]. Tarp mokslininkų minimų klaidingų nuostatų SŽV profilaktikos programos atžvilgiu, buvo minima klaidinga nuostata, kad ankstyva diagnostika negali nieko pakeisti [81], moterų įsitikinimas kad SŽV labiau būdingas vyrams ir joms tikimybė susirgti yra nedidelė, bendrai vyresnių asmenų suvokta maža ligos rizika bandant save raminti, kad nesusirgs [16, 22].
Dar kiti autoriai tyrė veiksnius, susijusius su mažesniu dalyvavimu SŽV profilaktikos programoje nepaisant palankių nuostatų, t. y. kliūtis, dalyvauti SŽV prevencinėse programose. Tarp pagrindinių kliūčių, susijusių su mažesniu asmenų dalyvavimu SŽV profilaktikos programose yra
28 minimas šeimos gydytojų rekomendacijų dalyvauti patikros programoje nebuvimas ar nepakankamumas, gėdos jausmas; nerimas dėl testo rezultatų, menkos žinios taikomų testų atžvilgiu, laiko trūkumas, nepatogumai, susiję su specialia dieta bei vidurius laisvinančių vaistų vartojimu prieš kolonoskopiją, kolonoskopijos baimė, skausmo baimė atliekant tam tikrus testus, sveikatos priežiūros įstaigos pasiekiamumo problemos [18, 21, 59, 81, 91]. Tarp kliūčių taip pat buvo minimas menkas gydytojų pasitikėjimas FOBT rezultatais, nejaukumas atliekant FOBT, diskomfortas paruošiant žarnyną kolonoskopijai, maža suvokiama ligos rizika jaunesnių respondentų tarpe [23, 91], kultūriniai įsitikinimai dėl tikrinimosi tam tikrose etninėse grupėse [24], įsitikinimas, kad nejaučiant jokių simptomų nereikia patikros bei žinių apie kitus patikros metodus apart kolonoskopiją trūkumas [59, 91, 92]. Taip pat buvo minimas prastas profilaktikos nuo SŽV programų prieinamumas tam tikrose valstybėse ar bendruomenėse, stigma susijusi su SŽV, patikros programų kaina [93]. Be jau minėtų kliūčių buvo minimas ir informacijos apie rizikos veiksnius ir patikros svarbos suvokimo trūkumas [59], manymas, kad procedūra gali sukelti daug šalutinių poveikių [25], bei nepasitikėjimas šeimos gydytoju [92]. Viena iš mažo dalyvavimo atliekant pakartotinį endoskopinį tyrimą po teigiamų FIT rezultatą priežasčių yra žmonių nepasitikėjimas FOBT tyrimų rezultatais [19]. Kliūtis dar kitaip galima vadinti nepalankiomis sveikatai nuostatomis, nes jos yra suvokiamos subjektyviai ir tikėtina, vystantis palankesnėms nuostatoms į SŽV ir SŽV profilaktikos programas, anksčiau suvoktos kliūtys nebebūtų tokios reikšmingos.
Apibendrinimas: Pacientų nuostatos, susijusios su dalyvavimu SŽV prevencinėse programose, analizuojamos pasitelkiant įsitikinimų apie sveikatą modelį, bei planuoto elgesio teoriją. Palankios nuostatos SŽV programos atžvilgiu yra susiję su didesniu dalyvavimu SŽV profilaktikos programose ir priešingai, mažiau palankios arba klaidingos nuostatos yra susiję su mažesniu dalyvavimu ankstyvosios patikros programose. Pacientų palankias nuostatas gali veikti suvokiamos kliūtys dalyvauti SŽV profilaktikos programoje. Dažniausiai minimos kliūtys yra šeimos gydytojų rekomendacijų dalyvauti patikros programoje nebuvimas ar nepakankamumas, menkas šeimos gydytojų pasitikėjimas FOBT rezultatais; gėdos jausmas; nerimas dėl testo rezultatų, menkos žinios taikomų testų atžvilgiu, maža suvokiama rizika susirgti SŽV, laiko trūkumas, nepatogumai, susiję su specialia dieta bei vidurius laisvinančių vaistų vartojimu prieš kolonoskopiją, kolonoskopijos baime, skausmo baime atliekant tam tikrus testus ir sveikatos priežiūros įstaigos pasiekiamumo problemos.
29 1.6. Pacientų turimų žinių, informuotumo bei jų nuostatų sąsajos su dalyvavimu
profilaktinėse programose
Tyrimų analizuojančių pacientų turimų žinių, informuotumo bei jų nuostatų sąsajas su dalyvavimu profilaktinėse programose nėra labai daug. Kai kuriuose tyrimuose žinios ir informuotumas bei nuostatos analizuojamos atskirai, arba informacija apie šių rodiklių įtaką pateikiama teorinėje dalyje organizuojant asmenų dalyvavimo prevencinėse SŽV programose dažnio tyrimus arba tiriant poveikio priemonių siekiant padidinti dalyvavimą profilaktinėse programose efektyvumą. Analizuojant duomenis apie šių reiškinių sąsajas neretai į analizę įtraukiami ir tiriamųjų demografiniai bei kiti rodikliai susiję su pacientų nuostatomis ar informuotumu.
Rogers ir Godson tyrime neigiamas požiūris į SŽV profilaktikos programas buvo susijęs su šeimos narių sergančių SŽV turėjimu, tačiau nebuvo susijęs su suvoktomis subjektyviomis normomis, t. y., kad visuomenėje priimtina, kad vyresnio amžiaus asmenys dalyvauja SŽV profilaktikos programose [87]. Myong, Shin ir Kim tyrime didesnis dalyvavimas SŽV profilaktikos programose buvo susijęs su vyresniu amžiumi (vyresni nei 70 metų programoje dalyvavo dažniau), vedybiniu statusu (labiau buvo linkę dalyvauti asmenys turintys partnerį), gyvenamąja vieta (mieste), aukštesniu išsilavinimu, didesnėmis pajamomis, privataus sveikatos draudimo turėjimu, sergamumu kitomis lėtinėmis ligomis bei rūkymu [94]. Duncan ir kolegos rado, kad vyrai, kurie mato mažiau kliūčių dalyvauti FOBT, suvokia didesnę profilaktikos programos naudą, pasižymi didesniu saviveiksmingumu, jaučia daugiau socialinio palaikymo dalyvauti programoje, dažniau dalyvauja profilaktikos programose [53].
Chistou ir Thimpson tyrimas parodė, kad žinios apie SŽV bei SŽV profilaktikos programas buvo tiesiogiai susiję su dalyvavimu SŽV patikros programose [16]. Tesaro tyrime didesnį dalyvavimą SŽV patikros programose prognozavo vyresnis amžius, vyriška lytis, dalyvavimas kitoje patikros nuo vėžio programoje, buvimas fiziškai aktyviu, suvokiamas palaikymas iš aplinkos patikrai, geresnis gydytojo informuotumas, geresnės žinios apie patikros programas, didesnis suvoktas pažeidžiamumas SŽV ir sergančių asmenų SŽV šeimoje buvimas [91].
Sessa ir kolegų tyrime, aukštesnis išsilavinimo lygis, didesnis asmenų fizinis aktyvumas, mitybos įpročių keitimas buvo susiję su pacientų žiniomis, kad mažesnis fizinis aktyvumas ir riebaus kaloringo maisto vartojimas yra rizikos veiksnys SŽV [22]. Aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys, nevedę/netekėję, žinantys SŽV rizikos faktorius bei asmenys, kuriems buvo rekomenduota pasitikrinti dėl SŽV panaudojant FOBT dažniau nurodė FOBT kaip pagrindinį testą SŽV prevencijai [22]. Kiti autoriai nustatė, kad asmenys propaguojantys sveiką gyvenimo būdą daug dažniau dalyvavo profilaktikos nuo SŽV programose, o asmenys užsiimantys žalingu sveikatai
30 elgesiu (pvz., rūkantys, turintys viršsvorio), tokiose programose dalyvavo rečiau [95; 96]. Priešingai, Chirstou ir Thimpson parodė, kad suvokiantys didesnę riziką asmenys, buvo labiau linkę dalyvauti FOBT patikros programose [16].
Chistou ir Thimpson tyrime su didesniu dalyvavimu SŽV profilaktikos programose buvo susijusi šeiminė padėtis, turintys partnerį ar vedę respondentai dažniau dalyvavo profilaktikos programose. Dažniau programose dalyvavo dirbantys pacientai, turintys didesnes pajamas, aukštesnio išsilavinimo asmenys. Su didesniu dalyvavimu taip pat buvo susijęs dalyvavimas kitose vėžio prevencinėse programose, šeimos narių sirgimas vėžiu [16]. Su dalyvavimu profilaktikos programose reikšmingai buvo susijęs ir saviveiksmingumas, bei didelė suvokta SŽV rizika. Priešingai, nei buvo manyta, programos naudos suvokimas nebuvo susijęs su dažnesniu dalyvavimu SŽV prevencinėje programoje [16].
Kad pacientų informuotumas apie SŽV programas yra susijęs su didesniu dalyvavimu nurodo ir kiti tyrėjai [14, 15, 17-20]. Pacientų informuotumo ir didesnio dalyvavimo ryšį taip pat galima pagrįsti ir poveikio tyrimais, kuriuose skatinamas didesnis pacientų dalyvavimas SŽV profilaktikos programose. Šeimos gydytojo kvietimas dalyvauti SŽV profilaktikos programoje žymiai padidino pacientų dalyvavimą patikroje naudojant FOBT [15, 97-99] bei tolesnį pacientų tikrinimąsi nuo SŽV [100].
Žinių apie SŽV, šios ligos rizikos veiksnius bei simptomus svarbą taip pat atskleidė keletas darbų [16, 20, 25, 81, 82]. Teigiamų nuostatų SŽV atžvilgiu sąsajas su didesniu dalyvavimu pagrindė Sessa ir kolegų, Harmy ir kolegų, Chiu ir kolegų tyrimai [19, 22, 25].
Apibendrinimas: Tyrimų, kurie analizuotų pacientų informuotumo, žinių bei nuostatų sąsajas su dalyvavimu SŽV patikros programose nėra daug. Visgi, didžioji dalis tyrėjų prieina išvados, kad didesnis pacientų informuotumas, didesnis žinių apie SŽV profilaktikos programas turėjimas bei palankios nuostatos profilaktikos programų atžvilgiu yra susiję su didesniu pacientų dalyvavimu patikros programose.
31
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimo objektas - Kauno miesto „X“ poliklinikos 50-74 m. pacientų požiūris į SŽV ankstyvosios diagnostikos programą.
Tyrimo tipas. Tyrimui atlikti pasirinktas kiekybinis tyrimas. Pasirinktas tyrimo duomenų surinkimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Anoniminės anketinės apklausos būdu buvo stengiamasi išsiaiškinti Kauno miesto ‚X“ poliklinikos 50-74 m. pacientų požiūrį į SŽV ankstyvos diagnostikos programą.
Imties atranka – taikytas tikslinės patogiosios atrankos metodas. Tyrime dalyvavo asmenys, kurie Lietuvoje pagal amžiaus kriterijų gali pasinaudoti nemokama SŽV prevencijos programa. Buvo apklausiami asmenys, kurie savanoriškai sutiko dalyvauti tyrime.
Tyrimui reikalinga imtis buvo apskaičiuota remiantis A.V. Jadov pateikiama imties lentele. Kauno miesto „X“ poliklinikoje tyrimo atlikimo metu buvo 16353 50-74 m. amžiaus pacientai, t.y. asmenys galintys dalyvauti SŽV prevencinėje programoje. Remiantis A.V. Jadov imties lentele, siekiant atlikti reprezentatyvų tyrimą, reikėjo apklausti 385 Kauno miesto „X“ poliklinikos pacientus.
Dalyvauti apklausoje buvo pakviesti 385 50-74 m. amžiaus respondentai. Iš viso sugrįžo 329 pilnai užpildyti klausimynai. Taigi, respondentų atsako dažnis – 84,9 proc. 2 klausimynai grįžo užpildyti nekokybiškai, tad jie buvo pašalinti iš tolimesnės duomenų analizės.
Tiriamųjų kontingentas. Tyrimas atliktas 2015 m. liepos mėn. - 2015 m. rugsėjo mėn. Tyrime dalyvavo pacientai lankęsi Kauno miesto „X“ poliklinikoje nurodytu laikotarpiu. Dėl pakankamai jautrios tyrimo temos, siekiant sumažinti tyrimo dalyvių baimę atsiskleisti, respondentai klausimynus pildė savipildos būdu. Iš viso gauti 327 kokybiškai užpildyti klausimynai.
Tyrimo etika. Apklausoje dalyvavę pacientai buvo supažindinti su tyrimo tema ir tikslu. Anketoje nebuvo prašoma respondentų pateikti tikslių asmeninių duomenų, tokių kaip vardas, pavardė, telefono numeris ar adresas. Todėl buvo užtikrintas apklausoje dalyvavusių asmenų konfidencialumas ir anonimiškumas. Tyrimui atlikti taip pat buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas (žr. priedą Nr. 1).
Tyrimo instrumentas - anoniminė anketa, sudaryta atlikus išsamią Lietuvos ir užsienio autorių mokslinės literatūros [3, 9, 14-16, 18, 22, 25, 26, 56, 59, 81, 87] apie asmenų informuotumą, požiūrį ir nuostatas į SŽV bei SŽV profilaktikos programas, analizę. Anoniminę anketą sudaro 14 pagrindinių klausimų ir 6 klausimai vertino tiriamųjų sociodemografinius rodiklius. Pagrindinius anketos klausimus galima pagrupuoti į du tematinius blokus: klausimai apie žinias bei
