LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASREABILITACIJOS KLINIKA
AUSTĖJA KALAUŠYTĖ
STUBURO STABILIZAVIMO IR SENSOMOTORIKOS
PRATIMŲ POVEIKIS SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE
PUSIAUSVYRAI IR EISENAI
Magistro studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas
Darbo vadovė
doc. dr. Inesa Rimdeikienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETASREABILITACIJOS KLINIKA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2016 m. 05 mėn. 23 d.
STUBURO STABILIZAVIMO IR SENSOMOTORIKOS
PRATIMŲ POVEIKIS SERGANČIŲJŲ IŠSĖTINE SKLEROZE
PUSIAUSVYRAI IR EISENAI
Magistro studijų programos ,,Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas
Recenzentas Darbo vadovė
doc. dr. Daiva Petruševičienė doc. dr. Inesa Rimdeikienė 2016 m. 05 mėn. 23 d. 2016 m. 05 mėn. 23 d. Darbą atliko Magistrantė Austėja Kalaušytė 2016 m. 05 mėn. 23 d.
KAUNAS, 2016
TURINYS
TURINYS ... 3
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... Error! Bookmark not defined. SANTRUMPOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS ... 11
DARBO UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1 Išsėtinės sklerozės epidemiologija ... 13
1. 2. Išsėtinės sklerozės epidemiologija ... 14
1. 3. Išsėtinės sklerozės patogenezės ir klinikinė eiga ... 14
1. 4. Išsėtinės sklerozės simptomai ... 16
1. 5. Išsėtinės sklerozės diagnostika ... 17
1.6. Išsėtinės sklerozės gydymas ... 18
1. 7. Simptominio gydymo dalis – kineziterapija ... 19
1.7.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze vertinimas ir kineziterapinis ištyrimas ... 20
1.8. Pusiausvyra, jos valdymas ir išlaikymas ... 21
1.8.1. Pusiausvyros sutrikimas sergant išsėtine skleroze ... 22
1.8.2. Pusiausvyros kineziterapinis ištyrimas ... 22
1.8.3. Kineziterapijos taikymas esant pusiausvyros sutrikimui ... 23
1.9. Eisena ... 24
1.9.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisenos sutrikimas ir reabilitacija ... 24
1.9.2. Kineziterapinis eisenos ištyrimas ... 25
1.10.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze sensomotorikos pažeida ir kineziterapija ... 26
1. 11. Stuburo stabilizavimo sąsajos su pusiausvyra ir eisena ... 27
2. TYRIMO METODIKA ... 29
2.1. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 29
2.2. Tyrimo metodai ... 29
2.3. Matematinė statistika ... 31
2.4. Tyrimo organizavimas ... 32
3. TYRIMO REZULTATAI ... 35
3.1. Anketinės apklausos rezultatai ... 35
3.2. Tiriamųjų grupių homogeniškumo vertinimas ... 38
3.3. Pusiausvyros vertinimo rezultatai ... 39
3.4. Eisenos vertinimo rezultatai ... 45
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
IŠVADOS ... 53
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54
PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 55
SANTRAUKA
Kalaušytė A. Stuburo stabilizavimo ir sensomotorikos pratimų poveikis sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. I. Rimdeikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakulteras, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016,- 60p.
Raktiniai žodžiai: išsėtinė sklerozė, kineziterapija, pusiausvyra, eisena, stuburo
stabilizavimo pratimai, sensomotorikos pratimai
Tyrimo aktualumas: Išsėtinė sklerozė – lėtinė centrinės nervų sistemos autoimuninė liga, pasireiškianti patologiniais neurologiniais simptomais įvairiose organizmo sistemose. Tai viena iš svarbiausių neįgalumo priežasčių jauname amžiuje. Iki šiol nėra rasta priemonių galinčių visiškai išgydyti šią ligą. Kineziterapija priklauso simptominiam gydymui, kurio tikslas palengvinti ir kompensuoti atsiradusius judėjimo sutrikimus, sergantyjį išlaikyti kuo ilgiau funkciškai nepriklausomą. Šiame darbe yra lyginama skirtingų kineziterapijos pratimų poveikis sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai.
Tyrimo tikslas: Nustatyti stuburą stabilizuojančių ir sensomotoriką lavinančių pratimų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai.
Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti kineziterapijos poveikį sergančiųjų pusiausvyrai. 2. Įvertinti kineziterapijos poveikį sergančiųjų eisenai. 3. Palyginti dviejų tirtųjų grupių pusiausvyros ir eisenos rezultatus, po stuburo stabilizacimo ir sensomotorikos lavinimo pratimų taikymo.
Tyrimo metodai: tyrime dalyvavo 20 pacientų, kuriems diagnozuota išsėtine sklerozė. Ligos forma – recidyvuojanti remituojanti, Išplėstinis negalios vertinimo indeksas 1 - 5,5 balai, lytis: moterys ir vyrai, amžius 24 - 54 metai. Tiriamieji suskirstyti į dvi pratimų grupes: stuburo stabilizavimo (n=10) ir sensomotorikos (n=10). Visiems pacientams kineziterapija taikyta mėnesį, du kartus per savaitę. Ligonių pusiausvyra vertinta prieš ir po kineziterapijos kurso, naudojant Fullerton pusiausvyros vertinimo skalę. Eisena vertinta prieš ir po kineziterapijos kurso, naudojant Dinaminį eisenos indeksą.
Išvados: 1. Sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra statistiškai reikšmingai pagerėjo po stuburo stabilizavimo pratimų taikymo (p<0,05). 2. Sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyra statistiškai reikšmingai pagerėjo po sensomotorinių pratimų taikymo (p<0,05). 3. Stuburą stabilizuojantys pratimai statistiškai efektyvesni sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai lyginant su sensomotoriniais pratimais (p<0,05). 4. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisena statistiškai reikšmingai pagerėjo po stuburo stabilizavimo pratimų taikymo (p<0,05). 5. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisena statistiškai reikšmingai pagerėjo po sensomotorinių pratimų taikymo (p<0,05). 6. Lyginant stuburą stabilizuojančių ir sensomotorinių pratimų efektyvumą tarpusavyje eisenai, nei vieni pratimai statistiškai reikšmingai nėra efektyvesni (p>0,05).
ABSTRACT
Kalaušytė A. The effect of spinal stabilization and sensomotoric exercises for the balance and walking of multiple sclerosis patients, master thesis/supervisor ph. d. Inesa Rimdeikienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing; Clinic of Rehabilitation. Kaunas, 2016. – 60p.
Keywords: multiple sclerosis, physical therapy, balance, walking, spinal stabilization
exercises, sensomotoric exercises.
Relevance of the research: Multiple sclerosis – chronic central neurological system autoimmune disease that manifests itself with patological neurological symptoms in various body systems. This is one of the most important reasons of disability in youg age. Physical therapy is considered symptomatic treatement, which aims to easen and compensate the emmerging movement impairement and to keep the patient functionally independent for as long as possible. This paper compare the results of two different physical therapy exercises for the movement and balance of multiple sclerosis patients.
Aim of the paper: To evaluate the effect of spinal stabilization and sensomotoric exercises for the balance and walking of multiple sclerosis patients.
Objectives:
1. To evaluate the effect of physical therapy for the balance of multiple sclerosis patients. 2. To evaluate the effect of physical therapy for the walking of multiple sclerosis patients. 3. To compare the walking and balance results of two groups treated in different methods: spinal stabilization and sensomotoric exercises.
Research methods: 20 multiple sclerosis patients participated in the research. The form of the disesase: relapsing-remitting, expanded disability status scale 1-5,5 points, male and female, aged 24-54. Patients were divided into two groups: spinal stabilization (n=10) and sensomotoric exercises (n=10). All patients were treated by physical therapy for one month, two times a week. The balance of the patients was evaluated before and after physical therapy by using Fullerton advanced balance scale. Walking of the patients was evaluated before and after physical therapy by using Dynamix Gait Index.
Conclusions:
1. The balanced of multiple sclerosis patients improved significantly after treatment using spinal stabilization exercises (p<0.05).
2. The balance of multiple sclerosis patients improved significantly after treatment using sensomotoric exercises (p<0.05).
3. Spinal stabilization exercises were significantly more efficient than sensomotoric exercises in improving balance of multiple sclerosis patients (p<0.05).
4. The walking of multiple sclerosis patients significantly improved after treatement using spinal stabilization exercises (p<0.05).
5. The walking of multiple sclerosis patients significantly improved after treatment using sensomotoric exercises (p<0.05).
6. The effects of spinal stabilization exercises and sensomotoric exercises for walking of multiple sclerosis patients did not differ significantly (p>0.05).
SANTRUMPOS
CNS – Centrinė nervų sistemaEDDS – Išplėstinė negalios vertinimo skalė (angl. Expanded Disability Status Scale) IS – išsėtinė sklerozė
MRT – Magnetinio rezonanso tomografija PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
ĮVADAS
Išsėtinė sklerozė (lot. sclerosis disseminata) – lėtinė, demielinizuojanti, uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, pasireiškianti pasikartojančiais ar nuolat progresuojančiais neurologinės kilmės simptomais, ilgainiui sukeliančiais pastovią negalią. Ši liga dažniausiai prasideda jauname amžiuje. Dėl jos gali atsirasti: funkcinės būklės ribotumas, negalia, psichologinės problemos, socialinė atskirtis, visa tai neigiamai veikia gyvenimo kokybę (Buraga et al., 2009). Sergančiųjų išsėtine skleroze yra visame pasaulyje, skiriasi tik ligos paplitimas įvairiuose regionuose. Lietuva pagal susirgimų dažnį priklauso didelio sergamumo zonai. Tiksli ligos etiologija nėra išsiaiškinta, tačiau šių laikų mokslinės studijos nurodo daugialypę priežastinę riziką, tai: genetika, aplinka, imunitetas, bei šių veiksnių tarpusavio sąveika (Pasaulio sveikatos organizacija, 2008; Koch-Henriksen & Soelberg, 2010). Daugiausia išsėtine skleroze serga jauni ir vidutinio amžiaus asmenys. Šių žmonių gyvenimo trukmė yra normali, dėl to privaloma užtikrinti sveikatos palaikymo programas, siekti stabilizuoti ligos eigą, bei gerinti gyvenimo kokybę.
Yra nustatyta, kad, net pusė ligonių kurie nesikreipia dėl medicininės pagalbos ar ignoruoja sudarytą gydymo planą, po penkiolikos metų nuo susirgimo pradžios patiria judėjimo negalią. Svarbu suprasti, jog sergantieji privalo gydytis. Šis procesas trunka visą gyvenimą stacionariomis, ambulatorinėmis, namų sąlygomis. Dėl brangaus medikamentinio gydymo atsiranda didelės finansinės išlaidos, medicininės, psichologinės, socialinės, ekonominės problemos įvairaus mąsto asmens ir visuomenės lygmenyse. Šiuolaikinis pasaulis ieško šioms problemoms sprendimo būdų. Vis dažniau prie populiaraus medikamentinio gydymo gretinama fizinė medicina ir reabilitacija, kineziterapija (Koch-Henriksen & Soelberg, 2010).
Patologiniams simptomams sumažinti ir kompensuoti jų žalą yra taikoma reabilitacija. Reabilitacijos vienas iš metodų yra kineziterapija. Yra įrodyta, jog šis metodas padeda prailginti laiką tarp recidyvų ir sumažinti jų padarinius (Rietberg, 2011). Kineziterapija negali išgydyti pirminių simptomų atsiradusių dėl išssėtinės sklerozės, pavyzdžiui tokių kaip: regos, koordinacijos sutrikimai. Tačiau kineziterapija gali padėti juos sėkmingai kompensuoti ir užkirsti kelią antrinių simptomų atsiradimui. Ji sėkmingai taikoma esant pusiausvyros, eisenos sutrikimams, atsiradus raumenų silpnumui, jaučiant nuovargį ar skausmą (Buraga et al.,2009).
Pusiausvyros ir eisenos sutrikimai atsiranda ankstyvoje ligos stadijoje ir yra vieni labiausiai neigiamai veikiančių gyvenimo kokybę. Jie yra pavojingi dėl padidėjusios kritimų ir susižalojimų rizikos. Žmogui tampa visa sunkiau apsitarnauti, jis pasidaro priklausomas nuo pagalbinių priemonių (Moreau et al., 2010).
Yra atlikta daug tyrimų vertinančių sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrą, eiseną, tačiau nėra akcentuojama kokie kineziterapiniai metodai yra efektyviausi kompensuojant ir slopinant šias
pažeidas. Šiame darbe analizuojama ir vertinama sparčiai populiarėjantys stuburo stabilizavimo pratimai, kurie sėkmingai taikomi esant įvairioms patologijoms. Šie pratimai gali padėti reabilituojant pacientus su pusiausvyros, eisenos sutrikimais. Tačiau stinga mokslinių straipsnių ir tyrimų apie jų taikymą sergant išsėtine skleroze. Kita pratimų grupė naudojama šio darbo tyrime, tai – pratimai atliekami skirtingomis sensomotorinėmis sąlygomis. Šie pratimai dažniausiai taikomi sergantiems išsėtine skleroze, kurie turi pusiausvyros ir eisenos sutrikimus. Todėl šio darbo tikslas yra palyginti stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai.
DARBO TIKSLAS
Nustatyti stuburą stabilizuojančių ir sensomotoriką lavinančių pratimų poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai.
DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti kineziterapijos poveikį sergančiųjų pusiausvyrai. 2. Įvertinti kineziterapijos poveikį sergančiųjų eisenai.3. Palyginti dviejų tirtųjų grupių pusiausvyros ir eisenos rezultatus, po stuburo stabilizavimo ir sensomotorikos pratimų taikymo.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Išsėtinės sklerozės epidemiologija
Išsėtinės sklerozės epidemiologiją apibūdina Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Tarptautinės išsėtinės sklerozės draugijos atliktas 2 metų trukmės tyrimas. Šių epidemiologinių studijų tikslas buvo nustatyti ligos paplitimą visame pasaulyje. Galutiniai gauti duomenys pateikė įžvalgas apie 87,8 proc. pasaulio populiacijos. Tyrimo rezultatai išskyrė: didelio, vidutinio ir mažo sergamumo zonas, atsižvelgiant į pasireiškusius ligos atejus 100 000 gyventojų.
1. Lentelė. Pasaulinė išsėtinės sklerozės epidemiologija
(PSO, 2008) Sergamumo
zona
Ligos atvejai pasireiškę 100 000 gyventojų
Regionai Didelio
sergamumo
30 - 80 Kanada, Šiaurės Amerika,
Skandinavijos šalys, Šiaurinė Europos dalis, Rusija, Naujoji Zelandija, Australija
Vidutinio sergamumo
20 - 25 Pietų amerika, pietinės
JAV ir Europos dalys Mažo
sergamumo
0 - 5 Azija, Afrika, Vakarų
ramiojo vandenyno šalys
Europos sąjunga atitinka didelio sergamumo kriterijų. Čia liga diagnozuota apytiksliai 100/100 000 gyventojams. Lietuvoje, šios sąjungos narėje, taip pat pastebima panaši tendencija. Čia serga vidutiniškai 80/100 000 gyventojų, tai rodo, jog mūsų šalis priklauso didelio sergamumo zonai. Dažniausiai pasitaikanti ligos forma – recidyvuojanti remituojanti, ji diagnozuota apie 700 pacientų (Juodeikienė ir kt., 2014)
Nagrinėjant ligą epidemiologiškai pagal lytį, IS moterims pasireiškia du kartus dažniau nei vyrams. Pirmieji IS simptomai vidutiniškai atsiranda esant 20 – 50 metų amžiaus. Tai yra svarbiausia neurologinės kilmės neįgalumo priežastis šiame laikotarpyje. Sergančiųjų amžiaus vidurkis – 29 metai, todėl šią ligą galima vadinti jaunų žmonių. Tačiau yra nustatyta atvejų, kai IS prasidėjo jauniasniems ar vyresniems asmenims (Jodie et al., 2015; Tullman, 2013).
1. 2. Išsėtinės sklerozės epidemiologija
Iki šiol nėra tiksliai žinoma IS etiologija. Šių dienų moksliniai straipsniai ir tyrimai nurodo, jog IS - sudėtinga heterogeniška liga. Pagrindiniai ją sukeliantys veiksniai gali būti: genetika, aplinka, savitos organizmo savybės, bei šių veiksnių tarpusavio sąveika (Hande et al., 2010).
Yra ir daugiau hipotezių apie IS atsiradimą. Viena jų – vitamimino D stoka. Šis vitaminas dalyvauja imuninės sistemos ir centrinės nervų sistemos (CNS) veikime, neuroraumeninėje reguliacijoje. Galima daryti prielaidą, jog rizika susirgti IS susijusi su retu buvimu lauke, ar pakankamu saulės nebuvimu dėl geografinių priežasčių. Dėl to organizmas negali pasisavinti reikiamo kiekio vitamino D. Tai paaiškintų didelį sergamumą šiauriniuose pasaulio regionuose. Kiti galimi sukėlėjai: įvairūs virusai, Herpes virusas 6, endogeniniai retrovirusai; bakterijos, nes jų kryžminės reakcijos atpalaiduoja citoksinus (Kira, 2015); rūkymas, kadangi azoto oksidas skatina aksonų demielinizaciją; kupinas streso gyvenimo būdas; lytiniai hormonai; oraliniu būdu vartojama kontracepcija; kvėpavimo takų infekcijos; organiniai tirpikliai. Įtakos gali turėti ir paveldimumas, alergijos, medžiagų apykaitos sutrikimai. Tačiau visos šios priežastys nėra iki galo moksliškai paaiškintos, tai tik labiausiai tikėtinos prielaidos (Hande et al., 2010).
1. 3. Išsėtinės sklerozės patogenezės ir klinikinė eiga
IS yra CNS autoimuninė liga. Jos metu vyksta uždegimas, aksonų demielinizacija, pažeistų vietų randėjimas, galiausiai susidaro sklerozinės plokštelės. Organizmo imuninė sistema atakuoja ir ardo aksono izoliacinę medžiagą - mieliną. Ši medžiaga reikalinga sklandžiai ir greitai perduoti nervinius impulsus. Tai gi, dėl demielinizacijos sutrinka nervinių impulsų perdavimas CNS. Uždegiminiai procesai yra daugybiniai ir gali kilti bet kurioje CNS vietoje. Nuo pažeidimo vietos priklauso ligos simptomai (Murray et al., 2013).
Ši liga yra dinamiška, jos simptomų stiprumas ir pobūdis priklausomai nuo ligos trukmės. Pagal tai ligos eiga yra skirstoma į keturias fazes: ligos pradžia, paūmėjimas, remisija, nuolatinis progresavimas (2 lentelė). Taip pat svabu, jog remisija gali atsirasti bet kuriuo metu ir trukti mėnesį, mėnesius ar daugelį metų. Kodėl ji atsiranda, nuo ko priklauso jos trukmė, nėra moksliškai įrodyta. Tik daroma prielaida, jog remisija dažniau pasitaiko ankstyvoje ligos stadijoje, turint recidyvuojančią remituojančią ligos formą.
2. Lentelė. Išsėtinės sklerozės formos pagal klinikinę eigą
(Murray et al., 2013; Nacionalinė išsėtinės sklerozės draugija, 2014)
Forma Eiga Paplitimas
Recidyvuojanti remituojanti
Ūmūs patologinių neurologinių simptomų atsiradimai (recidyvai). Ši būklė trunka kelias dienas, po to seka atsigavimo fazė (remisija). Prieš tai atsiradę neurologiniai simptomai gali visiškai arba dalinai išnykti. Daugeliui sergančiūjų pasireiškia sensoriniai sutrikimai. Laikotarpyje tarp recidyvų nauji simptomai gali neatsirasti, tačiau ligos
procesas nesustoja.
~ 85 proc.
Antrinė progresuojanti
Ligai būdingas lėtas, stabilus progresavimas, simptomai ir negalia vis stiprėja.
~ 50 proc. Per 10 metų išsivysto iš recidyvuojančios remituojančios ligos formos
Pirminė progresuojanti
Būdinga nuolat laipsniškai stiprėjantys simptomai nuo pat ligos pradžios.
~ 15 proc.
Recidyvuojanti progresuojanti
Ligos eiga iš karto būna nuolatos progresuojanti, kartojasi aiškūs pablogėjimai, sergantieji gali nepatirti remisijos.
1. 4. Išsėtinės sklerozės simptomai
Kiekvienam žmogui IS gali pasireikšti skirtingais simptomais. Tačiau dažniausiai sutinkami: silpnumas ir nuovargis, pusiausvyros ir eisenos sutrikimai, raumenų spazmai, depresija ir kognityviniai sutrikimai, šlapimo pūslės, žarnyno ir seksualinės disfunkcijos, parestezijos, regos sutrikimai. Pagal trukmę simptomus galimas skirstyti į ūmius (staiga atsiradę), poūmius (trukmė < 6mėn.) ir lėtinius (trukmė > 6 mėn.). Visi simptomai yra skirstomi į pirminius, antrinius ir tretinius. Pirminiai simptomai yra tiesiogiai susiję su demielinizacija ir aksonų nykimu. Antriniai simptomai yra rezultatas pirminių simptomų, komplikacijų, netinkamo gydymo pasekmių. Tretiniai simptomai yra bendras psichologinis ir socialinis atsakas visiems prieš tai patirtiems simptomams (3 lentelė). Taip pat šiuos simptomus galima suskirstyti nuo lengvų iki itin varginančių, t.y. kiekvieno žmogaus patirtis jaučiant simptomus skiriasi (Jodie, 2015; Bitton, 2011).
3. Lentelė. Pirminiai, antriniai, tretiniai IS simptomai
(modifikuota pagal Bitton, 2011)
Simptomas pirminis antrinis tretinis
Silpnumas, nuovargis x x Parestezija x Regos problemos x Sutrikusi pusiausvyra ir eisena x x Koordinacijos sutrikimai x Seksualinės funkcijos sutrikimai x x x Šlapimo sistemos ar žarnyno disfunkcija x x Miego problemos x x x Nuovargis x x x Depresija ir kiti kognityviniai sutrikimai x x x Socialinė izoliacija x x Nistagmas, svaigimas, dizartrija x
Kontraktūros x
Skausmas x x x
Raumenų spastika x x
Įvykusi pažeida tam tikruose CNS segmentuose tiesiogiai paliečia konkrečias organizmo sistemas, o tai sukelia tik joms būdingą simptomatiką (Mickevičienė ir kt., 2012). IS pasižymi sunkiai prognozuojama ir skirtingai diferencijuojama simptomatika, kuri kiekvieno susirgimo metu būna unikali (4 lentelė).
4. Lentelė. Simptomų klasifikacija, pagal anatominį – funkcinį pažeidimą
(Mickevičienė ir kt., 2012) Anatominis – funkcinis pažeidimas Simptomai
Griaučių - raumenų spastiškumas, raumenų silpnumas,
skausmas
CNS nuovargis, kognityviniai, afektiniai
simptomai, elgsenos sutrikimas, skausmas, ataksija, tremoras
Autonominės nervų sistemos šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai, seksualinė disfunkcija, termoreguliacijos sutrikimai
1. 5. Išsėtinės sklerozės diagnostika
IS diagnozuojama naudojant laboratorinius ir klinikinius tyrimus. Šie tyrimai susideda iš: magnetinio rezonanso tomografijos (MRT), sukeltųjų potencialų ir nugaros smegenų skysčio tyrimo, 2010 metais patvirtintų McDonald kriterijų. Kompleksiškai atliekami tyrimai yra pakankamai tikslūs siekiant nustatant teisingą diagnozę (Tarptrautinė išsėtinės sklerozės draugija, 2014).
MRT – svarbiausias tyrimas IS diagnostikoje. Naudojantis juo yra pastebimi ūmūs ar lėtiniai pažeidimai, gaunama informacija apie IS sklerozinių plokštelių lokalizaciją ir dydį. Demielinizacijos židiniai gali būti įvairių formų, nuo kelių milimetrų iki vieno centimetro dydžio, jie išsibartę po visą CNS. Naudojantis MRT yra patikslinama galutinė diagnozė. Kartu su MRT gali būti naudojami McDoanaldo kriterijai. Yra keletas šių kriterijų versijų, tačiau naujausi sukurti 2010 metais, pakoregavus ir patobulinus senesnius. Šie kriterijai vertina MRT tyrimo metu parodytų židinių
išplitimą erdvėje ir laike. Kriterijai leidžia greitai nustatyti IS ankstyvoje stadijoje, jautriai reaguoja į organizmo pakitimus, yra specifiški ir tikslūs (Polman et al., 2011).
Smegenų skysčio ir sukeltųjų potencialų tyrimai naudojami kaip papildomos priemonės diagnozuojant IS ir ją diferencijuojant nuo kitų ligų. Sergant IS smegenų skystyje būna padidėjęs imunoglobulinų kiekis (85 – 90 proc.), dėl jose vykstančio uždegimo. Sukeltųjų potencialų tyrimas rodo funkcinę nervų sistemos būklę bei jos pakitimus, registruojant nervinės sistemos atsaką į tam tikrus sensorinius dirgiklius. Dėl įvykusios demielinizacijos ir aksonų degeneracijos sulėtėja signalų perdavimas tarp neuronų, pailgėja reakcijos laikas į išorinį dirgiklį. Šis metodas naudingas nustatant simptomais nepasireiškiančių pažeidimų CNS vietas, prognozuojant tolimesnę ligos eigą (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).
1.6. Išsėtinės sklerozės gydymas
IS - liga kurios dar nepavyksta visiškai išgydyti. Tačiau yra nustatytos ir patvirtintos gydymo priemonės, kurios padeda kontroliuoti ir sulėtinti ligos progresavimą. Gydymas susideda iš dviejų etapų:
ligos modifikavimas - receptinių vaistų vartojimas,
simptominis gydymas – vaistai, fizinė medicina ir reabilitacija (Jodie, 2015).
Ligos eigą modifikuojančio gydymo tikslas yra mažinti paūmėjimų dažnį, stabdyti naujų demielinizacijos židinių CNS formavimasi, bei lėtinti negalios progresavimą. Gydymui naudojami vaistai (interferonai), kurie veikia imuninę sistemą. Šių vaistų pasirinkimo spektras yra ganėtinai platus. Tačiau jie tinkami tik recidyvuojančiai remituojančiai ir antrinei progresuojančiai ligos formoms gydyti (Aleknaitė ir kt., 2012). Paūmėjimams malšinti skiriami hormonai ir plazmafarezė (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).
Simptominis gydymas nekeičia ligos eigos, tačiau gali padėti slopintant pasireiškusius simptomus. Būtina tiksliai nustatyti ir įvertinti IS simptomatiką, pagal tai taikyti individualų gydymą (Bitton, 2011). Šia liga sergantys pacientai dažnai patiria kelis simptomus vienu metu, skiriasi jų sunkumo laipsnis, ligos fazė, bei paciento funkcinė būklė. Kadangi simptomai sergantiems IS dažnai kinta, klinikinė būklė turi būti nuolatos profilaktiškai tikrinama. Be vaistų simptomoniame gydyme dar pasitelkiama: fizinės medicinos priemonės, kineziterapija, ergoterapija, kognityvinė terapija. Optimalus simptominis gydymas efektyviai pagerina pacientų sveikatos būklę, sumažina funkcinę negalią ir pagerina jų gyvenimo kokybę (Jodie, 2015; Mickevičienė ir kt., 2012).
1. 7. Simptominio gydymo dalis – kineziterapija
IS iki šiol nėra visapusiškai veiksmingai išgydoma. Dar neatsirado universalaus vaisto ar gydymo metodo malšinančio visus pasireiškusius simptomus. Medikamentinis gydymas sumažina ligos atkryčius, tačiau neužkerta kelio neįgalumui. Būtent neįgalumo sergantieji labiausiai bijo, kadangi kuo ilgiau sergama tuo didenė tikimybė patirti negalią kuri palaipsniui didėja (Rietberg, 2011). Kineziterapija priklauso simptominiam gydymui, ji dažniausiai taikoma ambulatorinėmis sąlygomis. Tai reiškia, jog įvairiais fiziniais pratimais yra kompensuojami patologiniai ligos sukelti simptomai, teigiamai veikiamas kasdienis aktyvumas, mobilumas, savarankiškumas (Bailey, 2006). Kineziterapija negali pagydyti pirminių simptomų tokių kaip: silpnumas, drebulys, koordinacijos, regėjimo sutrikimai, tačiau gali padėti kompensuoti šias negalias (Ellis & Motl, 2013; Buraga et al., 2009). Taip pat ji gali būti labai naudinga stabdant antrinių simptomų atsiradimą.
Per pastarąjį dešimtmetį sukaupta kliniškai reikšmingų duomenų apie kineziterapijos teikiamą naudą sergantiems IS. Viena sisteminė literatūros apžvalga rodo, kad asmenims kuriems buvo taikyta kineziterapija reikšmingai pagerėjo: raumenų jėga, lankstumas, pusiauvyra, vaikščiojimo galimybės, bei gyvenimo kokybė, lyginant su tiriamaisias kuriems ji nebuvo taikyta. Kitas klinikinis tyrimas kuriame dalyvavo 1500 dalyvių įrodė teigiamą poveikį nuovargio kontrolei, pusiausvyrai ir gyvenimo kokybei. Esami tyrimų rezultatai yra pakankamai reikšmingi, kad įrodytų kineziterapijos svarbą sergantiesiems IS ir valdant ligos sukeltas pasekmes (Rietberg, 2005; Motl& Gosney, 2008; Snook, 2009).
Dėl įvairios IS simtomatikos nėra tiksliai apibrėžtos kineziterapijos programos, ji yra sudaroma individualiai. Tačiau apžvelgus tyrimus, galima teikti bendrą rekomendaciją kokie pratimai veiksmingiausi, tai: aerobiniai, raumenų tempimo, jėgos, pusiausvyros (Mayo et al., 2013). Kineziterapijos pagrindiniai tikslai turėtų būti: sulėtinti ligos progresavimą, išlaikyti optimalų funkcinį pajėgumą, išvengti komplikacijų arba jas mažinti, kompensuoti atsiradusias negalias, išmokti valdyti ligos sukeltą nuovargį ir jo intensyvumą (Šakalienė ir Daubarienė, 2014). Taip pat specialistai turėtų didelį dėmesį skirti paciento motyvacijos didinimui, švietimui, bei ruošimui savarankiškam darbui namuose. Kadangi yra įrodyta, jog dauguma pacientų po stacionaraus ar ambulatorinio gydymo, nebetęsia kineziterapijos namuose. Taip gali nutikti dėl skeptiško požiūrio galimiems gydymo rezultatams, žinių stygiaus, baimės nukristi. Apibendrinant pacientams kineziterapiją reikia taikyti siekiant ne tik trumpalaikių bet ir ilgalaikių tikslų (Ellis & Motl, 2013).
Yra įrodyta, jog nuolatinis dalyvavimas kineziterapijoje ir fizinis aktyvumas pagerina judėjimo funkciją ir sumažina negalią. Nepaisant to asmenys IS yra stulbinančiai fiziškai neaktyvūs lyginant su sveikais žmonėmis kurie didžiają savo dienos dalį praleidžia sėdėdami. Sergančiųjų IS mažą fizinį aktyvumą galima įrodyti atlikta metaanalize, kurios metu buvo lyginama trys populiacijos:
sergančių IS, sergančių kitomis ligomis ir sveikų. Gauti duomenys iš 2360 respondentų parodė, jog IS grupė mažiau aktyvi nei sergančiųjų kitomis ligomis ir žymiai mažiau aktyvi nei sveikųjų. Šie duomenys kelia nerimą, kadangi fizinis neaktyvumas yra kelias į kitus susirgimus, pvz: cukrinį diabetą, miokardo infarktą. Nejudrumas gali būti tiesioginis funkcinės būklės blogėjimo padarinys, taip pat jis skatina atsirasti pirminius ligos simptomus. Siekiant išvengti šių problemų reikia skatinti sergančiuosis IS išlikti fiziškai aktyviais (Ellis & Motl, 2013; Mayo et al., 2013).
1.7.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze vertinimas ir kineziterapinis ištyrimas
Tiriant sergančiuosius IS, vadovaujamasi Tarptautine funkcijų sutrikimų, negalios ir sveikatos klasifikacija (TFK). TFK sudaryta iš dviejų dalių, kiekviena jų turi du komponentus:1. funkcionavimas ir neįgalumas: kūno funkcijos ir struktūros, bei veiklos ir dalyvumas. 2. aplinkybės: aplinkos veiksniai ir asmenybės veiksniai.
Visi šie minėti komponentai sudaro žmogaus gyvenimą, todėl vienam iš komponentų sutrikus, keičiasi asmens savarankiškumas. Sergant IS tiriami paciento sutrikimai, vertinama veikla ir dalyvumas, atsižvelgiant į aplinkos ir asmenybės veiksnius. Pirmiausia surenkama anamnezė apie ligą, t.y. kada pasireiškė pirmi simtomai, koks buvo jų intensyvumas, atkryčių trukmė, remisija. Taip gaunamos žinios apie ligos progresavimą. Dar prieš taikant kineziterapiją būtina išsiaiškinti apie toleranciją pratimams, jautrumą šilumai ir vartojamus vaistus (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).
Bendra IS sukelta negalia įvertinama pasitelkiant Išplėstinę negalios vertinimo skalę.
Išplėstinė negalios vertinimo skalė (angl. Expanded Disability Status Scale, EDSS) – kiekybiškai įvertina ligos sukeltą negalią balų skalėje:
• 0 - 4,5 balai: sergantysis yra laikomas aktyviu, nepriklausomu darbe ir namuose, jo fizinės negalios lygis minimalus (juda be pagalbinių priemonių).
• 5 - 5,5 balai: pacientas patiria tam tikrus apribojimus savo gyvenime, tačiau jis išlieka savarankiškas (retai naudojamos pagalbinės priemonės).
• 6 - 7,5 balai: rodo atsiradusį paciento priklausomumą, negalėjimą gyventi be pagalbos (judant naudojamos pagalbinės priemonės).
• 8 - 10 balai: reikalinga nuolatinė pagalba, sergantysis pats neapsitarnauja, yra visiškai priklausomas. Juda vežimėlio pagalba, negali savarankiškai atsikelti iš lovos (Kalron et al., 2015).
Svarbu įvertinti sergančiojo kognityvinius gebėjimus, nes sergant IS jie dažnai būna sutrikę. Gali atsirasti motyvacijos stoka, savęs, aplinkos klaidingas suvokimas. Kognityviniai sutrikimai gali klaidingai paviekti sudarytą gydymo planą ir laukiamus rezultatus. Pažinimo funkcijos dažniausiai tiriamos „Trumpu protinės būklės testu”, kuriame yra pateiktos užduotys orientacijai, dėmesiui, atminčiai ir kalbai įvertinti. Gyvenimo pilnatvei vertinti dažniausiai naudojama „Sergančiųjų išsėtine
skleroze gyvenimo kokybės klausimynas 54” (angl. Multiple Sclerosis Quality of Life-54 (MSQOL-54). Jis įvairiapusiškai vertina pacientą, tokiose srityse kaip: fizinė būklė, pažinimo funkcija, nuovargis (Rosato et al., 2016).
Prieš pradedant taikyti KT yra naudojami įvairūs testai ligonio funkcinei būklei įvertinti. Šie testai naudojami ir po KT taikymo, siekiant nustatyti KT efektyvumą. Sergant IS dažniausiai naudojami šie testai:
• Raumenų spastiškumui matuoti – Modifikuota Ashworth skalė (angl. Modified Ashworth
Scale). Ji skirta pasipriešinimo laipsniui įvertinti atliekant pasyvų judesį t.y. žiūrima kiek
spastiškumas jį riboja. Balai svyruoja nuo 0 (nėra raumenų tonuso padidėjimo) iki 5 (pažeistos galūnės rigidiškumas) (Ansari et al., 2012).
• Koordinacijai – pusiausvyros nereikalaujantys testai„Pirštas nosis”, „Kulnas blauzda”. Ataksijai vertinti – „Ataksijos vertinimo skalė” (angl. Scale for the assessment and rating of Ataxia).
• Vestibulinei funkcijai – įvertinamas galvos svaigimas, nistagmo atsiradimas: „Galvos svaigimo skalė”,„Galvos judinimo testas”, „Halpike testas” (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).
• Nuovargiui įvertinti naudojama „Nuovargio intensyvumo skalė” (angl. Fatigue Severity
Scale), ji susideda iš 9 punktų. Kiekvienas punktas vertinamas nuo 1 iki 7, kuo aukštesnis balas, tuo
respondentas patiria didesnį nuovargį. Ši skalė įvertina nuovargio sunkumą, intensyvumą, bei poveikį kasdieninei veiklai (Johansson et al., 2014).
• Pusiausvyrai ir eisenai – šie testai ir jų atlikimas plačiau nagrinėjami tolimesniuose skyriuose.
1.8. Pusiausvyra, jos valdymas ir išlaikymas
Pusiausvyra yra žmogaus fizinė ypatybė. Yra išskiriamos dvi pusiausvyros rūšys, tai: statinė ir dinaminė. Statinės pusiausvyros pagrindinė užduotis išlaikyti pastovią kūno poziciją nejudant. Dinaminė pusiausvyra siekia išlaikyti ar atgauti reikiamą kūno poziciją atliekant įvairius judesius skirtingu greičiu ir skirtingomis amplitudėmis, veikiant išorės jėgoms. Šių pusiausvyros rūšių veikimas priklauso gebėjimo panaudoti signalus, ateinančius iš regėjimo ir vidinės ausies receptorių bei receptorių esančių raumenyse, sąnariuose. Tačiau statinė ir dinaminė pusiausvyros neturi glaudaus ryšio, t.y. gebėjimas gerai išlaikyti statinę pusiausvyrą dar negarantuoja geros dinaminės pusiausvyros (Takeshima et al., 2014; Stonkus, 2002).
Kūno padėties pusiausvyros išlaikymas yra sudėtingas procesas, priklausiantis nuo trijų svarbiausių komponentų sąveikos:
1. Informacijos, apie kūno segmentų orientaciją iš regos analizatoriaus, vidinės ausies ir vestibulinio aparato ir proprioceptinių jutimų, kylančių dėl kontakto su atrama dermės.
2. Motorinių reakcijų, koordinuojančių pėdų, kojų ir liemens raumenų veiklą.
3. Galvos smegenų funkcinių galimybių integruoti minėtus sensorinius ir motorinius procesus bei gebėjimo juos modifikuoti ir pritaikyti kintančiomis aplinkos sąlygomis (Muckus, 2006).
Norint išlaikyti kūno padėties stabilumą ir garantuoti reikiamą kūno segmentų orientaciją, reikalinga darni griaučių raumenų sistemos ir nervų sistemos sąveika. Sutrikus nors vienam komponentui pusiausvyros valdymo galimybės blogėja (Juodžabalienė ir Muckus, 2006).
1.8.1. Pusiausvyros sutrikimas sergant išsėtine skleroze
Daugybė sergančiųjų IS patiria pusiausvyros sutrikimus. Pusiausvyros sutrikimas – vienas svarbiausių neįgalumo požymių. Tai tiesiogiai veikia sergančiojo judėjimą, nepriklausomumą ir padidina riziką patirti kritimus (Prosperini et al., 2014). Daugiau nei 50 proc. sergančiųjų dėl sutrikusios pusiausvyros bent kartą per 3 – 6 mėnesus nukreta. Dėl šio reiškinio padidėja rizika susižeisti, atsiranda judėjimo baimė, fizinio aktyvumo reikalaujančių veiklų apribojimas. Tai tiesiogiai susiję su sergančiojo dalyvavimu socialineme gyvenime, darbine veikla, pomėgiais ir gyvenimo kokybe.
Sergančiųjų pusiausvyros sutrikimas siejamas su neurologiniais CNS pažeidimais, apimančiais: pripriorecepcijos sutrikimą, sensorinius pažeidimus. Pusiausvyros kontrolę taip pat veikia sensorinių ir motorinių signalų siuntimo sulėtėjimas ir trikdžiai CNS. Atsiradus pusiausvyros sutrikimams pastebimas posturalinis nestabilumas, sunkumas išlaikyti vertikalią kūno padėtį stovint, einant. Itin didelius kūno svyravimos galima pastebėti skirtingose sensorinėse sąlygose: užsimerkus, stovint ant nestabilios plokštumos ir pan. Taip pat buvo pastebėta šių svyravimų priklausomybė nuo EDDS, kuo didesis šios skalės įvertis, tuo kūno svyravimas didesnis. Vertinant laikysenos kontrolę skirtingomis sąlygomsi galima nustatyti, kuris veiksnys pacientui tiesiogiai įtakoja prastą pusiausvyrą (McLoughling et al, 2015).
1.8.2. Pusiausvyros kineziterapinis ištyrimas
Prieš pradedant kineziterapiją svarbu įvertinti pusiausvyrą. Sergant IS dažniausiai naudojami: Rombergo, Berg ir Fullerton testai.
Rombergo testas vertina statinę pusiausvyrą. Testuojant prašoma stovėti suglaustimis kojomis; pėda priešais pėdą; stovėti ant vienos kojos. Kiekviena užduotis atliekama 30 sekundžių atsimerkus, o vėliau pakartojama užsimerkus (Huber & Wells, 2006).
Berg pusiausvyros skalė (ang. The Berg balance scale) naudojama vertinant sergančiųjų IS dinaminę pusiausvyrą sėdint ir stovint. Ji taikoma silpnesniems pacientams, kurių EDSS balas žemas.
Skalė susideda iš 14 užduočių. Jų atlikimas vertinamas nuo 0 (negali atlikti) iki 4 (normalus atlikimas) balų. Šiame teste galima surinkti nuo 0 iki 56 balų. Aukštesnis įvertinimas reiškia geresnę pusiausvyrą (Cavanaugh et al., 2011).
Fullerton pusiausvyros skalė (angl. Fullerton Advanced balance scale) yra ganėtinai naujas metodas skirtas įvertinti geresnės funkcinės būklės, didesnį EDSS balą turinčių pacientų pusiausvyrą. Ši skalė susideda iš 10 užduočių, kiekviena jų įvertinama nuo 0 iki 4 balų. Aukštesnis įvertinimas reiškia geresnę pusiausvyrą. Užduočių metu pacientas stovi arba eina, naudojama kieta arba minkšta atrama, tiriamojo prašoma būti užsimerkus arba atsimerkus. Skirtingomis sensorinėmis sąlygomis pusiausvyra labai pasikeičia (Klein & Roger, 2011).
1.8.3. Kineziterapijos taikymas esant pusiausvyros sutrikimui
Gydant pusiausvyros sutrikimus yra naudojama nemedikamentinio simptominio gydymo priemonė – kineziterapija. Jos nauda pusiauvyrai yra nurodyta viename iš atsitiktinių imčių kontroliniame tyrime. Jo metu grupei kuriai taikyta kineziterapijos programa su pusiausvyros treniravimo elementais pastebėta kritimų rizikos sumažėjimas, statinės pusiausvyros pagerėjimas (Berg skalė) ir dinaminės pusiausvyros pagerėjimas (Dinaminis eisenos indeksas) lyginant su kontroline grupe (Cattaneo et al., 2007).
Kineziterapijos metu pusiausvyros sutrikimas ne pašalinamas, o kompensuojamas atliekant pažeistų, nusilpusių sistemų dalyvaujančių pusiausvyros išlaikyme korekciją (Rietberg, 2011). Į gydymo programą turi būti įtraukiamos sensorinės (rega, vestibuliarinis aparatas, propriocepcija) ir motorinės reakcijos (čiurnos ir klubų stategijos, liemens ir kaklo kontrolė, akių ir galvos padėtis) (Juodžbalienė ir Muckus, 2006).
Kineziterapijos atlikimo metu svarbi sergančiojo laikysenos korekcija. Dažnai sergantysis dėl baimės nukristi, ar nusilpusių kojų raumenų perkelia savo kūno masės centrą šiek tiek į priekį. Pastebimas viso kūno vertikalioje padėtyje pasislinkimas į priekį, pakumpusi laikysena. Taip pat laikysenai įtakos turi dubens padėties kitimas, kuris atsiranda dėl nusilpusių kojų raumenų. Dėl kompleksinės organizmo sandaros pradeda kisti visa laikysena, to pasekoje jaučiami kaklo, nugaros skausmai. Taigi siekiant kompensuoti pusiausvyrą yra svarbu išlaikyti taisyklingą laikyseną, posturalinį stabilumą (Betts, 2004).
Kineziterapijos programa turi lavinti statinę ir dinaminę pusiausvyrą. Statinės pusiausvyros treniravimo metu reikia išlaikyti kūno masės centrą svyruojant. Pratimai atliekami įvairiose padėtyse (gulint, sėdint, keturpėsčia, atsiklaupus ar stovint), naudojant įvairius atraminius paviršius (minkštus, kietus), keičiant atramos plotą (mažinant, didinant). Pratimams tinka įvairios kineziterapijos priemonės: nestabilūs paviršiai, S-E-T pratimų koncepcija. Dinaminė pusiausvyra lavinama pridedant
galūnių judesius, stengiantis išlaikyti kūno stabilumą. Užduotys kaip ir statinės pusiausvyros treniruotėje atliekamos įvairiose sąlygose, naudojant skirtingas kineziterapijos priemones (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).
1.9. Eisena
Taisyklinga eisena apima sklandų, ritmišką, koordinuotą kūno judėjimą norimu greičiu ir kryptimi. Normaliam ėjimui būtinas kūno svorio išlaikymas ant abiejų kojų ir gebėjimas jį perkelti statant koją pirmyn (Martin et al., 2006). .
Eiseną galima suskirstyti į tris komponentus:
• Judėjimas – koordinuoti judesiai, perkeliantys kūną norima kryptimi.
• Stabilumas – gebėjimas išlaikyti vertikalią kūno padėtį veikiant žemės traukai.
• Prisitaikymas – galimybė eiseną pritaikyti asmeniniams poreikiams atsižvelgiant į aplinką.
Eisena yra motorinis įgūdis, galintis pakisti dėl neurologinių susirgimų, dėl to jis toks svarbus IS simptomatikoje (Shumway-Cook & Woolacott, 2007).
1.9.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze eisenos sutrikimas ir reabilitacija
Sergantieji IS dažnai patiria eisenos sutrikimus. Yra nustatyta, jog net 80 proc. sergančiųjų patirs sunkumus vaikščiojant, įskaitant ir ankstyvą ligos fazę. Ši ligos pasekmė keičia žmogaus gyvenimą. Yra ribojamas dalyvavimas socialineme gyvenime, sergantysis pasidaro sėslesnis ir atsargesnis, dėl to gali nukentėti ir darbinė veikla. Dėl problemos opumo nuolatos atliekami klinikiniai tyrimai, ieškoma priemonių, kaip padėti, kompensuoti šią disfunkciją (Kalron et al., 2015).
IS atsirandantys tipiški eisenos sutrikimai:
sulėtėjęs eisenos greitis,
sumažėję judesiai per klubų, kelių, čiurnų sąnarius, t.y. ribota judesio amplitudė,
nusilpę raumenys,
padidėjęs raumenų tonusas kojose.
Dėl šių pakitimų einant būna sunku atsispirti, pradedama šlubuoti, o ilgainiui prireikia pagalbinių priemonių (Blight, 2011). Tačiau daugelis pacientų patiriančių eisenos sutrikimus pasirenka toliau vaikščioti, net jei žingsnio sklandumas, pusiausvyra, koordinacija yra labai sutrikę (Moreau et al., 2010).
Patiriantiems vaikščiojimo sunkumus būtina reabilitacija. Kadangi, klinikiniais duomenis, net 63 proc., sergančių IS, per 3 mėnesius bent kartą nukrenta. 50 proc. kritimų būna žalingi, o 23 proc.
prireikia medicinines pagalbos. Kritimo tikimybė didėja ilgėjant ligos trukmei, turint eisenos sutrikimų, sergant pirmine progresuojančia IS forma, patiriant raumenų silpnumą, esant nuovargiui, koordinacios ir pusiausvyros sutrikimams, suprastėjus regai, patiriant sensomotorines disfunkcijas (Nilsgar Y., 2009).
1.9.2. Kineziterapinis eisenos ištyrimas
Dažniausiai naudojami klinikiniai eisenos ištyrimo testai sergant IS:
• MSWS-12 (angl. Multiple sclerosis walking scale 12). Tai dvylikos dalių klausimynas, duodamas pildyti sergančiajam. Jis parodo kiek pažengus vaikščiojimo negalia ir kaip stipriai ji paveikia respondento kasdieninį gyvenimą.
• 25 ir 100 metrų ėjimo testai (angl. Timed 25, 100 - Foot Walk) yra naudojami nustatyi sergančiojo ėjimo greitį. Nors 25 metrų ėjimo testas dažniau naudojamas klinikinėje praktikoje, patikimesniu yra laikomas 100 metrų ėjimo testas, kadangi einant didesnį atsumą atsiranda ritminga eisena. Yra įrodyta, jog pacientas greičiau nueina ilgą atstumą nei trumpą vertinant metrus per minutę (Phan – Ba et al., 2011).
• „Stotis ir eiti” (angl. Timed Up and Go) testo metu matuojamas laikas per kurįpacientaspakylanuo kėdės, nueina 10metrų, apsisuka, grįžta ir vėl atsisėda. Šis tyrimas parodo ėjimo greitį ir gali prognozuoti riziką nukristi (Nordin et al, 2008).
• 6 minučių ėjimo testu (angl. 6-minute walk test) galima įvertinti nuovargį, eiseną ir motorinę funkciją (McLoughlin et al, 2012).
• Dinaminiseisenos indeksas (angl. Dynamix Gait Index) susideda iš 8 ėjimo komponentų, įskaitant tam tikrus veiksmus, tokius kaip greičio kitimas, galvos sukimas į šonus, apsisukimas, kliūties peržengimas ir apėjimas, bei lipimas laiptais. Kiekvieno punkto atlikimas vertinamas nuo 0 iki 3, didesnis balas rodo geresnį užduoties atlikimą. Žiūrima ar reikalingos pagalbinės priemonės (Bethoux, 2011).
• Akcelerometrija – naudojami prietaisai kurie išmatuoja ėjimo pagreitį. Patogu naudoti atliekant tyrimus ne klinikinėje erdvėje, o realiose situacijose (Motl, 2012).
1.10. Sensomotorika, sąsajos su pusiausvyra ir eisena
Sensomotorinė funkcija apjungia propriocepciją, judesio suvokimą CNS ir eferentinių signalų siuntimą raumenims. Griaučių raumenų sensomotorikos funkcijos sąvoka apjungia propriocepciją (aferentinę impulsaciją iš periferijos mechanoreceptorių), judesio suvokimą CNS (kinestezija) ir eferentinių signalų siuntimą raumenims tikslu koreguoti glabalią kūno ar lokalią segmento padėtį
erdvėje išlaikant pusiausvyrą. Taigi apibendrintai sensomotorika yra kūno padėties nustatymas ir judesio pasirinkimas (Muckus, 2006; Zaveckas, 2006).
Natūralus žmogaus sensomotorinės funkcijos silpnėjimas yra būdingas vyresnio amžiaus žmonėms. Patologinis silpnėjimas - žmonėms sergantiems įvairiomis neurologinėmis ligomis. Sensorika aktyviai dalyvaujau žmogaus judesių valdymo procese. Kūno laikysenos pusiausvyra stabilizuojama naudojant vizualine, vestibuline ir priorecepcine informacija. Darni šių komponentų sąveika laiduoja visavertę kūno segmentų orentaciją erdvėje ir stabilumo kontrolę (Zaveckas, 2006).
Be sensomotorikos pusiausvyros išlaikymas yra neįmanomas, kadangi daugelis jos komponentų dalyvauja pusiausvyros valdyme. Pusiausvyra yra vienas svarbiausių eisenos komponentų, dėl to atsiranda tiesioginė eisenos ir sensomotorikos sąsaja. Taigi galima teikti - sutrikusi sensomotorinė funkcija sutrikdo pusiausvyrą, o ši savo ruoštu eiseną (Muckus, 2006; Zaveckas, 2006).
1.10.1. Sergančiųjų išsėtine skleroze sensomotorikos pažeida ir
kineziterapija
Daugėja įrodymų, kad sensomotorikos sutrikimas sergant IS prisideda prie pusiausvyros ir eisenos pažeidos. Danžiausiai sutrikimas atsiranda dėl nugaros smegenyse vykstančių demielinizacijos procesų. Tai reiškia, kad sutrinka informacijos perdavimas apie lytėjimo pojūčius, vibraciją, dviejų taškų atskyrimą (nuotolio jutimą). Ši informacija toliau klaidingai siunčiama analizei į galvos smegenis, taigi gaunama iškreipta informacija ir neteisingas motorinis atsakas (Mayadev A., 2015).
Lavinant sensomotorinę funkciją pagrindinis dėmesys skiriamas pusiausvyros treniravimui, kuris gali vykti statinėse ir dinaminėse sąlygose. Pats paprasčiausias pratimas pusiauvyros lavinimui yra stovėjimas ant vienos kojos, nesilaikant rankomis už jokio paviršiaus. Jei laisvai išstovima 30 sek., viena ir kita kojomis yra tikslinga pratimą pasunkinti (užsimerkti). Vėliau atliekama pratimo korekcija vis sunkinant atlikimą – įtraukiant nestabilius paviršius, mažinant atamos plotą. Stovint ant vienos kojos yra lavinama vienpusė sensomotorinė funkcija. Norint vienu metu lavinti dvipusę sensomotorinę funkciją, reikia vienu metu stovėti abiemis kojomis ant nestabilios platformos. Vėliau koreguoti šios platformos nestabilumą ir atramos plotą į ją (Zaveckas, 2006).
Kompleksinėje treniruotėje siekiant gerinti sensomotorinę funkciją gali būti taikomi Frenkelio pratimai. Jų tikslas – išmokyti pacientą propriorecepcijos sutrikimus kompensuoti rega. Dar yra siūlomi Cawton – Cooksey pratimai, taikomi esant vestibulinės sistemos pažeidai. Be pagrindinio tikslo – sumažinti vertigo (galvos svaigimą) yra ir kiti: lavinti pusiausvyrą panaudojant akių, raumenų ir sąnarių pojūčius, priprasti laisvai judėti įvairiomis sensorinėmis sąlygomis (tamsoje, šviesoje). Kitas sparčiai populerėjantis metodas yra S-E-T. S-E-T (angl. Sling exercises therapy) – tai kūno dalies pakabinimo metodas skirtas judėjimo funkcijai atgauti ar pagerinti. Naudojama TerapiMaster ar
RedCord įranga. Šiuo metodu galima atlikti pasyvius ir aktyvius judesius uždaroje ir atviroje kinematinėje grandinėje, didinti judesių amplitude, stiprinti raumenis, gerinti koordinciją, sensomotorinę funkciją. Sensomotorinė treniruotė yra pagrindinis šios koncepcijos treniravimo elementas (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).
1. 11. Stuburo stabilizavimo sąsajos su pusiausvyra ir eisena
Šiomis dienomis sparčiai populiarėja stuburo stabilizavimo pratimų metodika. Šios metodikos esmė, leido daryti prielaidą, jog ji turi turėti teigiamą poveikį sergančiųjų išsėtine skleroze pusiausvyrai ir eisenai. Kadangi išlaikant pusiauvyrą svarbi neuroraumeninė aktyvacija, liemens kontrolė, o eisenos metu taip pat liemuo aktyviai dalyvauja.
Stuburo stabilumas – giliųjų nugaros ir pilvo raumenų sąveika su nervų sistema, statinėje ir dinaminėje padėtyje. Atsiradus sutrikimui bent viename iš segmentų yra patiriama liemens kontrolės stoka. To pasekoje jaučiami nugaros skausmai, gali sutrikti pusiausvyra, propriorecepcija (Barr, 2005). Specifinių stabilizavimo pratimų tikslas – raumenų, atsakingų už stuburo juosmeninės dalies dinaminį stabilizavimą, nervinės ir raumeninės kontrolės, ištvermės ir jėgos gerinimas (Standaert et al., 2008).
Stuburą stabilizuojančių pratimų pagrindiniai uždaviniai (Barr, 2007): • Neuroraumeninės kontrolės gerinimas;
• Dauginio raumens, skersinio pilvo raumens, diafragmos, dubens dugno raumenų stiprinimas/lavinimas;
• Didžiosios raumenų grupės (plačiojo nugaros, kvadratinio juosmens, paviršinių nugaros tiesamųjų ir lenkiamųjų raumenų, kurie dalyvauja vienmomentiniame liemens raumenų susitraukime einant, keliant daiktus ar atliekant kitus funkcinius judesius) stiprinimas ir lavinimas.
Liemens stabilizavimo pratimų metu stengiamasi išlaikyti kūno poziciją vienoje vietoje. Pacientas apmokomas išlaikyti dubenį ir stuburą tam tikroje stabilizuotoje pozicijoje nejudant. Šie pratimai lavina sąveiką tarp raumenų ir nervų sistemų. Pratimus galima pradėti sunkinti tik tuomet, kai didėja nestabilumas, tam naudojama kamuoliai, įvairūs nestabilūs paviršiai. Labai svarbu pakankamai skirti dėmesio ne vien tik pilvo lavinimui, bet ir kartu tarpininkaujantiems liemens klubo raumenims (Paknys, 2011).
Atliekant stuburo stabilizavimo pratimus svarbu:
Neutralios padėties išlaikymas ir diafragminis kvėpavimas;
Neutralios padėties išlaikymas atliekant galūnių perkėlimo judesius (Standaert et al., 2008);
Krūtininė stuburo dalis turi neutralioje padėtyje, vengiama išreikšto tiesimo;
Stuburo juosmėninė dalis turi išlikti visada neutralioje pozicijoje neatsižvelgiant į tai kokie judesiai atliekami klubų ar stuburo krūtininės dalies srityse;
Asmuo atliekantis stuburo stabilizavimo pratimus, turi išmokti į darbą įtraukti ar atpalaiduoti pilvo raumenis, be dubens raumenų susitraukimo (Stevens et al., 2007);
Statinių ir dinaminių judesių metu didelis dėmesys skiriamas dubens kontrolei. Pratimų metu negalimas dubens pasvirimas į jokias puses (San Juan et al., 2005).
1.11.1 Sergančiųjų išsėtine skleroze stuburo stabilizavimas
Žmonės sergantys IS dažnai patiria pusiausvyros ir judėjimo sutrikimus, to pasekmė gali būti prastesnė stuburo raumenų kontrolė. Viena iš stuburo stabilizavimo pratimų metodikų yra pilatesas. Jo pagrindinis elementas – stabilizuojančių raumenų išlaikymas atliekant judesius. Tai ganėtinai populiari metodika naudojama kineziterapijoje, tačiau gan nauja gydant sergančiuosius IS.
Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas pateikia preliminarius įrodymus, jog ši metodika teigiamai veikia sergančkųjų IS pusiausvyrą ir eiseną. Šio tyrimo metu tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė – pilateso, jo metu buvo atliekamas stuburo stabilizavimas į darbą įtraukiant giliuosius raumenis. Kita grupė atliko standartinius kineziterapijos pratimus. Po dvylikos savaičių buvo atliktas 10 metrų ėjimo testas (angl. 10-m timed walk) ir Pusiausvyros pasitikėjimo skalė (angl.
Balance Confidence Scale.). Šie du klinikiniai testai parodė geresnius rezultatus, po kineziterapijos
taikymo, pirmoje grupėje. Tai rodo, kad stuburo stabilizavimo pratimai iš ties efektyvūs siekiant pagerinti pusiausvyrą ir eiseną (Freeman et al., 2012). Kitas trumpesnės trukmės tyrimas, kurio pagrindinis elementas buvo stuburo stabilizavimas, taip pat įrodo sergančiųjų IS pusiausvyros ir eisenos gerėjimą. Po kineziterapijos statistiškai reikšmingai pagerėjo Sergančiųjų išsėtine skleroze eisenos skalės – 12 (angl. Multiple Sclerosis Walking Scale-12) rezultatai (Freeman et al., 2010).
Tačiau reikia nepamiršti, jog IS lėtinė liga, trumpalaikė kineziterapija su stuburo stabilizavimo pratimų elementais neteiks pastebimos naudos pusiausvyrai ir eisenai. Gydymas turi būti ilgalaikis. Pagerėjimas pradedamas pastebėti, jau po 4 savaičių (Fox et al., 2016).
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tiriamojo kontingento charakteristika
Magistro baigiamojo darbo tyrimas buvo pradėtas vykdyti gavus Bioetikos komisijos leidimą (žr. 1 priedas). Šio tyrimo trukmė 2015 m. birželio - 2016 m. kovo mėnesiai, jame savanoriškai dalyvavo 20 sergančiųjų IS asmenų (12 moterų (60proc.) ir 8 vyrai (40 proc.). Visiems tiriamiesiems diagnozuota IS, ligos eiga – recidyvuojanti remituojanti arba tiksliai nenurodyta. Tiriamųjų amžius intervalas nuo 24 iki 54 metų. Vidutinė ligos trukmė buvo 10,5 metai. EDDS balų intervalas 1 – 5,5 (visi tiriamieji sugebėjo savarankiškai vaikščioti be pagalbinių priemonių).
Prieš atliekant tyrimą kiekvienas pacientas turėjo atsakyti į pateiktos anketos klausimus, buvo renkami pagrindiniai klinikiniai duomenys. Šią anketą sudarė 5 klausimai (žr. 2 priedas):
Amžius Lytis
Ligos trukmė Ligos eigos forma
Išplėstinio negalios vertinimo balas (EDDS)
2.2. Tyrimo metodai
Tiriamųjų pusiausvyrai įvertinti buvo pasirinkta Fullerton pusiausvyros skalė (angl. Fullerton
Advanced balance scale). Fullerton skalė yra ganėtinai naujas metodas skirtas įvertinti geresnės
funkcinės būklės, didesnį EDSS balą turinčių pacientų pusiausvyrą. Kadangi tyrime dalyvavo pacientai kurių EDDS nuo 1 iki 5,5 balų, šią priemonę pasirinkome tikslingai.
Skalė susideda iš 10 užduočių:
1. Stovėjimas suglaustomis kojomis. Šios užduoties tiklas įvertinti statinę kūno pusiausvyrą esant mažesniam nei įprastai kūno atramos plotui.
2. Siekimas pirmyn paimti daiktą. Tikslas: įvertinti kūno stabilumą.
3. Apsisukimas 360° kampu per kairę ir dešinę kūno pusę. Tikslas: įvertinti dinaminę pusiausvyrą keičiant kūno kryptį.
4. Užlipimas ant suolelio ir nulipimas. Ši užduotis skirta patikrinti kaip tiriamasis valdo savo kūno masės centrą judant.
5. Ėjimas pėda už pėdos. Šios užduoties tikslas įvertinti dinaminę pusiausvyrą, esant mažesniam nei įprastai atramos plotui.
6. Stovėjimas ant vienos kojos. Vertinama statinė pusiausvyra esant mažam atramos plotui.
7. Stovėjimas ant minkšto pagrindo užsimerkus. Vertinama statinė pusiausvyra esant nestabiliai atramai.
8. Šuolis abiems kojoms į tolį. Ši užduotis vertinama kojų ir rankų koordinaciją. Tačiau užduoties buvo atsisakyta, dėl tiriamųjų baimės ją atlikti.
9. Ėjimas pasukant galvą kairėn ir dešinėn. Ši užduotis vertina dinaminę pusiausvyrą, koordinaciją tarp galvos ir viso kūno.
10. Netikėtas pastūmimas atgal. Užduotis vertina reaktyvų kūno padėties valdymą.
Kiekviena užduotis įvertinama nuo 0 iki 4 balų. Didesnė balų suma rodo geresnę pusiausvyrą. Užduočių metu pacientas stovi arba eina, naudojama kieta arba minkša atrama, tiriamojo prašoma būti užsimerkus arba atsimerkus. Skirtingomis sensorinėmis sąlygomis pusiausvyra labai pasikeičia (Klein & Roger, 2011).
Šio tyrimo metu buvo naudojama modifikuota Fullerton skalė. Atsisakėme 8 užduoties, kurioje buvo prašoma paciento šokti į tolį. Išgirdę užduotį tiriamieji atsisakydavo ją vykdyti dėl baimės nukristi, propriocepcijos sutrikimo galūnėse, raumenų silpnumo, galvos svaigimo.
Sergančiųjų IS eisena buvo vertinama Dinaminiu eisenos indeksu (angl. Dynamix Gait
Index). Ši klinikinė tiriamoji priemonė susideda iš 8 ėjimo komponentų užduočių:
1. Ėjimas vaikščiojimas. Įvertinama ar einant reikalinga pagalbinės priemonės, koks ėjimo greitis, kūno padėties svyravimas.
2. Greičio keitimas lėtai/greitai. Įvertinama greičio pokyčiai: žymūs; švelnūs; su nukrypimais, prarandama pusiausvyra.
3. Ėjimas sukant galvą kairėn/dešinėn. Stebima judėjimo sklandumas, kūno padėtis. 4. Ėjimas lenkiant/tiesiant galvą. Stebima judėjimo sklandumas, kūno padėtis.
4. Eisena ir sukimasis. Stebima pusiausvyra, ar reikalingos pagalbinės priemonės atliekant šį judesį.
5. Žengimas per kliūtį. Atkreipiama dėmesys kokie greičio, pusiausvyros pakitimai. 6. Ėjimas aplink kliūtį. Stebima ar judėjimas sklandus, be sustojimo.
7. Lipimas į viršų ir žemyn. Stebima ar lipant reikalingi turėklai, papildoma atrama. Įvertinama kojų padėtis: ar lipant keičiamos, o gal abi kojos ant vieno laiptelio?
Kiekvieno punkto atlikimas vertinamas nuo 0 iki 3 balų. Didesnė surinkta balų suma rodo geresnį užduoties atlikimą. Šiame teste maksimali galimų surinkti balų suma 24 (Bethoux, 2011).
2.3. Matematinė statistika
Tyrimo metu gauti duomenys apdoroti ir analizuoti naudojant Microsoft Exel ir SPSS Statistics 22 for Windows programine įranga. Skaičiuotos šios charakteristikos: mediana, imties vidurkis, standartinis nuokrypis. Statistinių hipotezių tikrinimui pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05 (p<0,05). Duomenys pateikti kaip mediana (vidurkis ± standartinis nuokrypis). Diagramos sukurtos naudojant Microsoft Exel programą.
Matematinės statistikos etapai:
1. 1 ir 2 grupės homogeniškumo tikrinimas (dviejų nepriklausomų imčių lyginimas)
• Amžius (Mano-Vitnio kriterijus) • Ligos trukmė (Mano-Vitnio kriterijus) • Lytis (Proporcijų lygybė)
• EDDS balas (Mano-Vitnio kriterijus)
• Testų rezultatų prieš kineziterapijos taikymą homogeniškumas (Mano-Vitnio kriterijus)
2. Metodų efektyvumo tyrimas kiekvienai grupei atskirai (dviejų priklausomų imčių lyginimas)
• Tikrinama ar statistiškai reikšmingai skiriasi bendri testų rezultatai prieš ir po kineziterapijos taikymą (Vilkoksono kriterijus)
• Vertinama kiekviena testo užduotis atskirai, tiriama ar skirtumas prieš ir po kineziterapiją statistiškai reikšmingas (Vilkoksono kriterijus)
3. Dviejų metodų efektyvumo palyginimas tarp grupių (Dviejų nepriklausomų imčių lyginimas)
• Tikriname ar statistiškai reikšmingai skiriasi testų rezultatai prieš kineziterapijos taikymą • Tikriname ar statistiškai reikšmingai skiriasi testų rezultatai po kineziterapijos taikymo (Mano-Vitnio kriterijus)
• Tikriname ar statistiškai reikšmingai skiriasi skirtumai tarp testų rezultatų prieš ir po kineziterapijos taikymą (Mano-Vitnio kriterijus)
2.4. Tyrimo organizavimas
Tyrimo praktinė dalis buvo atliekama ambulatoriškai. Sergantiesiems IS buvo pasiūlyta dalyvauti dalinant informacines skrajutes Kauno išsėtines sklerozės draugijoje, Kauno Klinikų Neurologijos skyriuje. Galiausiai šiame tyrime savanoriškai dalyvavo 20 pacientų. Su kiekvienu jų individualiai buvo dirbama mėnesį, 2 kartus per savaitę, vienos procedūros trukmė ~ 30 - 45 minutės. Kiekvienam dalyviui buvo suteika išsami informacija apie tyrimo eigą, tikslus, uždavinius. Sutikę dalyvauti pasirašė Bioetikos komisijos patvirtintą sutikimo dalyvauti tyrime nario formą.
Prieš pirmą procedūrą buvo renkama anamnezė, pildoma apklausos anketa, įvertinama paciento pusiausvyra (naudojamas Fullerton pusiausvyros vertinimo testas) ir eisena (naudojama Dinaminis eisenos indeksas). Pakartotinis pusiausvyros ir eisenos vertinimas buvo vykdomas po mėnesio, paskutinės kineziterapijos metu.
Tiriamųjų atrankos kriterijai:
lytis - vyrai ir moterys;
amžius ir ligos trukmė nesvarbi;
ligos forma recidyvuojanti remituojantis arba nepatikslinta;
pacientas sugeba savarankiškai vaikščioti be pagalbinių priemonių, t.y. EDDS 1 – 5,5 balai;
neturi išreikštų kognityvinių sutrikimų, kitų neurologinių ar ortopedinių ligų susijusių su pusiausvyra ir eisena.
Dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes po 10 asmenų. Skirstymas atliktas stengiantis, kad šios grupės būtų tarpusavyje panašios pagal: moterų ir vyrų skaičių, amžiaus vidurkį, vidutinę ligos trukmę, EDDS balo vidurkį grupėje.
Pirmajai grupei buvo taikoma stuburo stabilizavimo, o antrajai sensomotoriką lavinantys pratimai. Abiejų grupių kineziterapijos procedūrų metu buvo siekiama šių uždavinių:
Lavinti pusiausvyrą.
Kooreguoti netaisyklingą eiseną.
Reguliuoti raumenų tonusą.
Didinti judesių amplitudę.
Išlaikyti raumenų jėgą.
Stuburo stabilizavimo pratimų programa
Prieš pradedant atlikti pratimus kiekvienas tiriamasis buvo mokomas stabilizuoti savo stuburą, užtikrinti ir pajausti jo kontrolę. Stuburo stabilizavimo pratimai programos pradžioje buvo atliekami be pagalbinių priemonių, vėliau pradėti naudoti didieji kamuoliai. Ši pagalbinė priemonė
pasirinkta, dėl savo nestabilaus pavirčiaus. Esant nestabiliai atramai suniau išlaikyti stabilizuotą stuburą. Siekiant didesnio treniruojamojo poveikio buvo varijuojama su kūno atramos skaičiumi (kuo kūno atramos taškų mažiau, tuo sunkiau išlaikyti padėtį). Visų pratimų metu buvo laikomasi teorinėje dalyje nurodytų stuburo stabilizavimo metodikos pagrindų. Dižiausias dėmesys skiriamas liemens, dubens kontrolei, diafragminiam kvėpavimui. Stuburo stabilizavimas nesvarbu koks judesys atliekamas turėjo tapti kiekvienam tiriamajam kasdieniniu įgūdžiu. Tai yra neatsiejamas komponentas siekiant sveikai judėti, taisyklingai atlikti kasdieninius ir didesnio fizinio intensyvumo reikalaujančius judesius. Net esant statinėje padėtyje – sėdint, stovint ir kt., stuburas turi būti stabilizuotas.
Sensomotorinių pratimų programa
Ši programa buvo kompleksinė:
pusiausvyros lavinimas,
propriocepcijos lavinimas,
vestibulinės sistemos stimuliavimas.
Šių pratimų metu buvo atliekami statiniai ir dinaminiai judesiai skirtingomis sensorinėmis sąlygomis. Užsimerkus, atsimerkus, keičiant atramos plotą, naudojant nestabilius paviršius. Taip pat atliekami Frenkelio propriocepcijos pratimai. Frenkelio pratimų tikslas – išmokyti pacientą propriorecepcijos sutrikimus kompensuoti rega. Cawton – Cooksey pratimai, taikomi esant vestibulinės sistemos pažeidai.
Po mėnesio trukmės kineziterapijos taikymo, buvo atliekamas pakartotinis dalyvių ištyrimas. Išsami tyrimo organizavimo schema pateikta 1 paveiksle.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Anketinės apklausos rezultatai
Buvo apdorojami anketiniai apklausos duomenys: Lytis
Amžius Ligos trukmė EDDS balas
Lytis:
Iš viso tyrime dalyvavo 20 asmenų (12 moterų (60proc.) ir 8 vyrai (40 proc.) (3 priedas)). Pacientų pasiskirstymas pagal lytį tiriamosiose grupėse yra pavaizduotas 2 ir 3 paveiksluose.
Iš 2 ir 3 paveiksluose pateiktų diagramų matome, jog vyrų yra mažiau nei moterų (40 proc.). Vykdant atsitiktinę respondentų atranką toks rezultatas yra tikėtinas, nes, kaip ir minėta teorinėje dalyje, IS dažniau serga moterys. Dėl šios priežasties didesnė dalis tiriamųjų buvo moterys. Lyginant grupes lyties pasiskirstymo atžvilgiu, jos yra vienodos.
2 pav. Pasiskirstymas pagal lytį stuburą stabilizuojančių pratimų
grupėje
3 pav. Pasiskirstymas pagal lytį sensomotorinių pratimų grupėje
Amžius:
Tyrime dalyvavusių sergančiųjų IS amžius buvo nuo 24 iki 54 metų, o vidutinis 41(39,6±10,14) metai. Stuburo stabilizavimo pratimų grupės amžiaus vidurkis 36(38±10,34) metai. Sensomotorinių pratimų grupės amžiaus vidurkis 44,5(41.2±10,23) metai (3 priedas).
Panašų sergančiųjų IS amžiaus pasiskirtymą nurodo ir literatūra, dažniausiai šia neurologine liga serga 20 – 50 metų asmenys (Šakalienė ir Daubarienė, 2014). 4 paveiksle pateiktas pacientų pasiskirstymas pagal amžių abiejuose tirtosiose grupėse.
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių stuburo stabilizavimo (ST) ir sensomotorinių (SM) pratimų grupėse
Iš 4 paveiksle pateiktos diagramos matome, jog abiejuose grupėse daugiausiai pacientų yra 30 - 49 metų (12 pacientų). Nors ši diagrama vaizduoja, jog dviejų tirtųjų grupių pacientų pasiskirstymas pagal amžių grupėse yra netolygus, tačiau tai neturėtų daryti įtakos tyrimo rezultatams, nes kaip mineta teorineje dalyje pacientų ligos požymių pasireiškimo intensyvumas nepriklauso nuo pacientų amžiaus (Šakalienė ir Daubarienė, 2014). Tai yra liga, kuria daugiausiai sergama jauname ir vidutiniame amžiuje.
Ligos trukmė:
Išviso tyrime dalyvavusių ligos trukmės intervalas nuo 1 iki 20 metų. Vidutinė ligos trukmė 10,5(10,3±6,11) metai. Pirmos grupės ligos trukmės vidurkis 7,5(9,5±5,58) metai, o antros 12(11,1±6,81) metai (3 priedas). Kuo ilgesnė ligos trukmė tuo recidyvai linkę dažniau pasikartoti, sukeldami didesnę negalią (Šakalienė ir Daubarienė, 2014).
5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ligos trukmę stuburo stabilizavimo (ST) ir sensomotorinių (SM) pratimų grupėse
5 paveiksle matome, jog stuburo stabilizavimo ir sensomotorinių pratimų grupėse pacientų sergančių IS ligos trukmė nuo 11 iki 15 metų. Bendras ligos trukmės pasiskirstymas šiose grupėse yra panašus, todėl maži ligos trukmės skirtumai neturėtų daryti įtakos tyrimo galutiniams rezultatams.
Išplėstinė negalios vertinimo skalė (EDDS):
Tyrime dalyvavusių pacientų EDDS vidurkis 3,8 (3,48±1,63) balai. Stuburo stabilizavimo pratimų grupės EDDS vidurkis 3,3(3,35±1,43) balai. Sensomotorinių pratimų grupės EDDS vidurkis 4,5(3,6±1,88) balai (3 priedas).
Ligos trukmė
6 pav. EDDS pasiskirstymas stuburo stabilizavimo pratimų grupėje
7 pav. EDDS pasiskirstymas sensomotorinių pratimų grupėje
