Konferenciją organizuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų mokslinė draugija (LSMU SMD).

Konferenciją organizuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų mokslinė draugija (LSMU SMD).

Tezių kalba netaisyta. LSMU SMD už tezėse pateiktą informaciją neatsako.

Knygos viršelis: Petras Petkevičius Knygą sudarė: Artūras Jacinavičius

Lukas Šemeklis Beatričė Keniausytė

ISBN: 978-9955-15-350-5

© LSMU Studentų mokslinė draugija

Kaunas, 2014

Mokslo pažanga nestovi vietoje. Kiekvieną dieną atrandama vis daugiau žmonijai nežinomų ir nesupran- tamų dalykų, kurių išaiškinimui skiriamos milžiniškos mokslininkų pajėgos. Džiaugiamės, kad prie medi- cinos, farmacijos ir odontologijos mokslo paslapčių išaiškinimo kasmet prisideda vis daugiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Studentų mokslinės draugijos narių, kurių mokslinių darbų tezes rasite šiame leidinyje.

Šioje tezių knygoje Jūs rasite beveik 700 2013 – 2014 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų atliktų savarankiškų mokslinių darbų bei Medicinos akademijos Medicinos fakulteto baigiamųjų mokslinių darbų, pristatytų Jaunujų mokslininkų ir tyrėjų konferencijoje 2014.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Studentų mokslinė draugija, gyvuojanti nuo 1947 metų ir vienijan- ti daugiau nei 1000 narių, jau 66 – ąjį pavasarį kviečia į mokslo šventę, kurioje naujienas mokslo pasaulyje pristato įvairių kursų, studijų programų studentai, atlikę tiriamuosius darbus biomedicinos srityje.

Tikimės, jog šis leidinys bus įdomus visiems, besidomintiems Lietuvos mokslo pažanga bei naujovėmis.

Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo ir konferencijos organizavimo.

LSMU Studentų mokslinės draugijos valdyba

Akių, ausų, nosies ir

gerklės ligų sekcija

BALSO IR RIJIMO SUTRIKIMŲ PALYGINIMAS TARP SKIRTINGŲ STUDENTŲ KURSŲ

Šarūnė Musnickaitė Medicinos fakultetas

Klinika: Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika Vadovas: Habil. m. dr. Nora Šiupšinskienė

Iki 10 procentų populiacijos skundžiasi užkimimu bei patiria gastroezofaginio refliukso simptomus, rijimo sutrikimai dažniausiai būdingi vyresnio amžiaus žmonėms.

Gyvenimo būdas bei patiriamas stresas gali įtakoti balso sutrikimus tarp įvairaus amžiaus žmonių. Panaikinus rizikos veiksnius pagerėja balso kokybė, sumažėja refliukso simptomai.

Tikslas:

Ištirti balso ir rijimo sutrikimus ir jų skirtumus tarp pirmo ir šešto kursų medicinos fakulteto studentų. Nustatyti streso įtaką balso bei rijimo sutrikimams.

Uždaviniai:

1. Palyginti refliukso simptomų indekso (RSI) balo, balso neįgalumo indekso (BNI) balo ir disfagijos atrankos klausimyno (DAK) balo paplitimą tarp pirmo ir šešto kurso studentų.

2. Ištirti patiriamo streso įtaką refliukso simptomų indekso (RSI) balui, balso neįgalumo indekso (BNI) balui ir disfagijos atrankos klausimyno (DAK) balui.

Metodika:

Prospektyvinis momentinis tyrimas. Apklausti visi vieno srauto pirmo ir šešto kursų studentai, dalyvavę paskaitose nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2014 kovo mėnesio. Apklausai naudoti standartizuoti klausimynai: refliukso simptomų indeksas (RSI) – patologiniu laikomas jei surinktų balų suma ≥ 13, balso neįgalumo indeksas (BNI) ir disfagijos atrankos klausimynas (DAK).

Anketų išdalinta 180, grąžinta 166. Atsižvelgiant į mokymosi trukmę studentai suskirstyti į grupes: pirmas kursas n = 84, šeštas kursas n = 82. Taip pat studentų paklausta, ar jie šiuo metu patiria stresą: “taip” atsakė 121 studentas, “ne” – 45. Pagal tai jie suskirstyti į patiriančius ir nepatiriančius stresą.

Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS19 versijos statistikos paketu. Taikyta aprašomoji statistika. Skirtumai vertinti, kaip statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05.

Rezultatai:

Pirmo kurso studentų (n = 84) amžiaus vidurkis buvo 20,76 ± 1,03 m., šešto kurso (n = 82) – 24,15 ± 0,93 m. Patologinis RSI rastas 1,2% pirmo kurso studentų , 18,2 % – šešto kurso studentų. Lyginant su pirmu kursu, patologinis RSI statistiškai reikšmingai dažniau buvo šešto kurso studentams. RSI balo vidurkis šešto kurso studentams buvo 6,56, kuris yra statistiškai reikšmingai didesnis nei pirmo – 4,35.Taip pat šešto kurso studentai dažniau skundėsi padidėjusiu gleivių kiekiu gerklėje, gleivių nutekėjimu į nosiaryklę, kosuliu po valgio ar atsigulus, įkyriu kosuliu bei rėmeniu (p < 0,05). Pirmo kurso studentų BNI balo vidurkis buvo – 4,55, šešto – 4,26. Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp 1 ir 6 kursų nerasta. DAK balo vidurkis pirmame kurse buvo 6,24, šeštame – 6,27. Stresą patiriančių studentų (n = 121) amžiaus vidurkis buvo 22,52 ± 2,03 m., nepatiriančių (n

= 45) – 22,2 ± 1,74m. Patologinis RSI rastas 16,5 % tarp patiriančių ir 4,4 % tarp nepatiriančių streso studentų. Patologinis RSI statistiškai reikšmingai dažnesnis studentams patiriantiems stresą (p < 0,05). Tarp patiriančiųjų stresą RSI balo vidurkis buvo 6,02, jis statistiškai reikšmingai didesnis už nepatiriančiųjų streso – 3,89. Patiriantys stresą studentai taip pat dažniau skundėsi

Baigiamieji

moksliniai darbai

pasunkėjusiu rijimu bei kosuliu po valgio. Patiriančių stresą studentų BNI balo vidurkis buvo 5,0, jis statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo nepatiriančių – 2,8. DAK balo vidurkis patiriantiems stresą buvo 6,78, nepatiriantiems – 4,84.

Išvados:

1. Ketvirtadaliui šešto kurso studentų nustatytas patologinis RSI, jis statistiškai reikšmingai dažnesnis nei pirmo kurso studentų.

BNI ir DAK balų paplitimas tarp pirmo ir šešto kursų nesiskyrė.

2. Patiriantiems stresą studentams dažnesnis patologinis RSI, tarp jų statistiškai reikšmingai didesnis BNI balo vidurkis. DAK balo paplitimas tarp patiriančių ir nepatiriančių stresą nesiskyrė.

Literatūros sąrašas:

1. Ng JH, Lo S., Lim F., Goh S, Kanagalingam J. Association between anxiety, type A personality, and treatment outcome of dysphonia due to benign causes. Otolaryngology – Head and Neck Surgery, 2013, Vol.148(1), pp.96 – 102.

2. Nocon M., Labenz J., Willich S. L. Lifestyle factors and symptoms of gastro – oesophageal reflux – a population – based study. Alimentary Pharmacology & Therapeutics. 2006, Vol. 23 (1), pp. 169 – 174.

3. Uloza V., Pribuišienė R. Balso neįgalumo indeksas (BNI) klinikinėje praktikoje. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas.

2003, Nr. 2, p. 91 – 95.

4. Šiupšinskienė N., Adamonis K., Validation and clinical application of Lithuanian version of Reflux Symptom Index.

International Conference “Science and Art of Nursing: Topical issues” . Book of Abstracts. 2011, p. 56 – 57.

5. Šiupšinskienė N., Šarkūnaitė D., Lisauskaitė L., Disfagijos atrankos klausimyno Lietuviškos versijos kalbinė ir kultūrinė adaptacija. Lietuvos sveikatos mokslų studentų ir jaunųjų tyrėjų konferencija 2011. Tezių knyga. p. 38.

FARINGOSTOMŲ CHIRURGINIO GYDYMO DIDŽIOJO KRŪTINĖS RAUMENS STIEBU PRAKTIKA LSMUL KK FOL 2004 – 2011 METAIS: DIDŽIŲJŲ IR MAŽŲJŲ POOPERACINIŲ KOMPLIKACIJŲ ANALIZĖ

Jurgita Jockutė Medicinos fakultetas Klinika: ANG ligų klinika Vadovas: dr. Vykintas Liutkevičius

Plastika krūtinės didžiojo raumens odos – raumens (KDR) stiebu išlieka vienu iš svarbiausių rekonstrukcijos metodų galvos ir kaklo navikų chirurgijoje. Po šių operacijų galimos didžiosios (dalinė stiebo žūtis, visiška stiebo žūtis) bei mažosios (hematoma, seroma, fistulės, žaizdos kraštų išsiskyrimas, žaizdos infekcija, donorinės krūtinės žaizdos gijimo problemos) pooperacinės komplikacijos. Remiantis literatūros šaltinių duomenimis, didžiosios pooperacinės komplikacijos pasitaiko nuo 2 iki 35%

pacientų, o mažųjų dažnis varijuoja plačiame diapazone nuo 25 iki 84%.

Tikslas:

Įvertinti didžiųjų ir mažųjų pooperacinių komplikacijų dažnį ir faktorius, galinčius daryti įtaką jų atsiradimui.

Uždaviniai:

1. Įvertinti didžiųjų ir mažųjų komplikacijų dažnį.

2. Įvertinti faktorius, galinčius nulemti didžiųjų pooperacinių komplikacijų atsiradimą.

3. Įvertinti faktorius, galinčius nulemti mažųjų pooperacinių komplikacijų atsiradimą.

Metodika:

Į retrospektyvinį tyrimą įtraukti LSMUL KK filiale Onkologijos ligoninės chirurgijos skyriuje gydyti pacientai, kuriems atliktos faringostomų bei ryklės žaizdų rekonstrukcinės operacijos KDR stiebu. Įvertinti 60 pacientų (1 moteris (1,7%), 59 vyrai (98,3%)) ligos istorijų duomenys. Rinkti duomenys: amžius, kūno masės indeksas, pravesto spindulinio gydymo apimtis, operacijos trukmė, kraujo transfuzijos, mažosios (MK) ir didžiosios (DK) pooperacinės komplikacijos. Duomenys suvesti į elektroninę duomenų bazę. Pacientai suskirstyti į tiriamąsias grupes pagal: amžių (M60 – jaunesni nei 60 m. (n = 34), D60 – vyresni nei 60 m. (n = 26)), kraujo transfuzijų anamnezę (KT – atlikta (n = 28), nKT – neatlikta (n = 32). Analizė atlikta SPSS 22.0 statistine programa. Taikyti kriterijai: Kolmogorov – Smirnov testas, Spearman koreliacijos koeficientas, Mann – Whitney U, Stjudento t kriterijus dviems nepriklausomoms imtims. Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.

Rezultatai:

1. DK pasireiškė 10 pacientų (16,6%): dalinė stiebo žūtis – 8 (13,3%), visiška žūtis – 2 (3,3%) pacientams. MK pasireiškė 49 pacientams (81,7%): hematoma – 9 (15%), seroma – 2 (3,3%), fistulės – 37 (61,7%), žaizdos kraštų išsiskyrimas – 5 (8,3%), žaizdos infekcija – 23 (38,3%), donorinės žaizdos gijimo problemos – 9 (15%) pacientams.

2. M60 DK pasireiškė 6 (17,6%) pacientams: dalinė žūtis – 4 (11,8%), visiška – 2 (5,8%). D60 DK atitinkamai: 4 (15,4%), 0 (0%). DK pasireiškimo dažnis tarp amžiaus grupių reikšmingai nesiskyrė (χ² = 0,054, p = 0,816). DK nustatyta 6 (21,5%) pacientams KT grupėje: dalinė žūtis – 5 (17,9%), visiška – 1 (3,6%). nKT grupėje DK – 4 (12,5%) pacientams: dalinė žūtis – 3 (9,4%), visiška – 1 (3,1%). KT neturėjo įtakos DK atsiradimui (χ² = 0,857, p = 0,355).

3. M60 MK pasireiškė 26 (76,5%), D60 – 23 (88,5%) pacientams. MK pasireiškimo dažnis tarp M60 ir D60 reikšmingai nesiskyrė (χ² = 1,415, p = 0,234), tačiau šios komplikacijos tarp D60 grupės pacientų buvo statistiškai reikšmingai gausesnės savo įvairove lyginant su M60 grupe (U = 276, p = 0,009). KT grupėje MK pasireiškė 27 (96,4%) pacientams, o nKT – 22 (68,8%). MK dažnis (χ² = 7,641, p = 0,006) ir kiekis (U = 630,5, p = 0,005) tarp KT ir nKT pacientų reikšmingai skyrėsi.

Išvados:

1. Didžiosios pooperacinės komplikacijos buvo retos, dažniau pacientams nustatytos mažosiosios poperacinės komplikacijos.

2. Faktorių, galėjusių turėti įtakos didžiųjų pooperacinių komplikacijų atsiradimui, nenustatyta.

3. Vyresnio amžiaus pacientams, bei pacientams, kuriems dėl anemijos atliktos kraujo transfuzijos, mažosios pooperacinės komplikacijos nustatytos dažniau

Literatūros sąrašas:

1. Vartanian JG, Carvalho AL, Carvalho SMT, Mizobe L, Magrin J, Kowalski LP. Pectoralis major and other myofascial/

myocutaneous flaps in head and neck cancer reconstruction: Experience with 437 cases at a single institution. Head Neck, 2004; 26(12):1018 – 23.

2. Mebeed AH, Hussein HA, Saber TK, Zohairy MA, Lotayef M. Role of pectoralis major myocutaneous flap in salvage

laryngeal surgery for prophylaxis of pharyngocutaneous fistula and reconstruction of skin defect. J Egypt Natl Canc Inst,

2009; 21(1):23 – 32.

ĮVAIRIŲ NOSIES VIDINIŲ STRUKTŪRŲ ANATOMINIŲ VARIANTŲ RYŠYS SU LĖTINIU RINOSINUSITU

Kazys Butkus Medicinos fakultetas Klinika: Radiologijos klinika Vadovas: S. Ryškienė

Funkcinė endoskopinė sinusų chirurgija (FESS) ir daugiasluoksnės kompiuterinės tomografijos (DKT) taikymas diagnostikoje skatina detalų nosies struktūrų ir jų anatominių variantų tyrinėjimą(1). Sinusų anatomija ir patologija (patol.), randama lėtiniu rinosinusitu (LRS) sergantiems pacientams, yra labai skirtinga(2). Įvairių studijų duomenys rodo, kad tokia patologija kaip nosies pertvaros iškrypimas, concha bullosa, įtakos sinusito išsivystymui neturi(3,4).

Tikslas:

Įvertinti ryšį tarp LRS ir įvairių vidinių nosies struktūrų anatominių variantų bei patologijos.

Uždaviniai:

1. Įvertinti DKT dažniausiai pasitaikančius sinusų patol. radinius sergant LRS.

2. Įvertinti galimą ryšį tarp concha bullosa, akytkaulio bulos (AB), Haller’io ląstelių, polipų, nosies pertvaros iškrypimo ir LRS būdingų patol. radinių.

Metodika:

Atlikta retrospektyvinė 2011 – 2012 m. LSMUL KK Radiologijos klinikoje atliktų DKT tyrimų pacientams, sergantiems LRS, analizė. Tiriamu laikotarpiu iš viso buvo atlikta 176 DKT. Dalies tyrimų nebuvo galima analizuoti dėl informacinių technologijų trūkumų (duomenys dingę), daliai pacientų DKT vaizdai nevertinti, nes tyrimas atliktas jau po FESS (dalis įprastų anatominių struktūrų pašalinta). Vertinta: nosies pertvaros iškrypimas, įvairūs lėtiniam uždegimui būdingi pakitimai maksiliariniuose, frontaliniuose sinusuose, Haller‘io ląstelės, kablinių ataugų, vidurinių kriauklių anatominiai variantai, prisitvirtinimo vietos, pneumatizacija, polipai, AB bei jų dydis. Laikyta, kad sinusų gleivinės sustorėjimas yra, kai gleivinės storis > 2mm. Kadangi duomenys neatitiko normalumo kriterijų, skaičiuojant koreliaciją naudotas Spearman‘o koreliacijos testas neparametriniams kriterijams vertinti. Rezultatai statistiškai patikimi buvo laikomi tada, kai p < 0,05.

Rezultatai:

Analizuoti 97 DKT tyrimai. Iš jų 37 vyrai (38,1 %) ir 60 moterys (61,9 %). Amžius – nuo 20 iki 82 m., vidurkis – 52,08 (± 15,4), mediana – 52. Nosies pertvara, iškrypusi į dešinę (deš.) buvo 42,3%, į kairę (kair.) – taip pat 42,3%. Tiesi nosies pertvara stebėta 15,4% pacientų. Izoliuota kairiojo sinuso patol. pasitaikė dažniau (p < 0,05). Dešiniajame (deš.) sinuse oro – skysčio ruožai stebėti 21,3%, kairiajame (kair.) – 20,9%. Deš. sinuse gleivinės sustorėjimas pasitaikė 59,8%, kair. – 69,4%. Deš.

sinuse retencinė cista – 37,1%, kair. – 32,3%. Stazinis turinys deš. sinuse stebėtas 13,4%, kair. – 19,6%. Kaulinės viršutinio žandikaulio (v/ž) pertvaros abiejuose sinusuose stebėtos 12,4%. Dantys deš. ir kair. sinuse – 37,1%. Periodontiniai židiniai deš. sinuse – 35,1%, kair. – 36,1%. Kaulo sienelių sustorėjimas deš. sinuse – 19,6%, kair. – 16,5%. Paradoksinė kablinė atauga deš. stebėta 3,1% atvejų, kair. – 2,1%, abipus – 1%. Kablinės ataugos prisitvirtinimo vieta: kaukolės pamate, deš., stebėta – 1%, abipus – 2,1%; prie vidurinės kriauklės – deš. – 5,8%, kair. – 1,9%, abipus – 5,8%. Concha bullosa deš. – 19,5%, kair.

– 25,8%, abipus – 10,3%. Paradoksinė vidurinė (vid.) kriauklė deš. – 8,2%, kair. – 9,3%, abipus – 12,4%; sudvigubėjusi – kair.

3,1%, abipus – 1%. Polipoidinės masės po vid. kriaukle, deš. – 6,2%, kair. – 5,2%, abipus – 23,7%. Frontaliniuose sinusuose

uždegimui būdingi pakitimai deš. užfiksuoti – 12,3%, kair. – 9,9%, abipus – 28,4%. Haller‘io ląstelės: deš. – 7,7%, kair. – 3,8%,

abipus – 25%. AB deš. – 29,1%, kair. – 14,5%, abipus – 70,9%. Esant nosies pertvaros iškrypimui į kairę, kair. pusėje dažniau

būna ir paradoksinė vid. kriauklė, esant iškrypimui į dešinę – paradoksinė vid. kriauklė dažniau būna deš. (p = 0,004). Esant AB abiejose pusėse gauta, kad statistiškai dažniau abiejose pusėse būna polipoidinės masės (p = 0,02). AB vidutinis dydis deš. – 7,74 mm (± 2,9mm), kair. – 8,08 mm (± 2,4mm), didžiausia išmatuota AB deš. – 15mm, kair. – 13mm. Gautas silpnas ryšys tarp AB, kai ji > 8,5mm, ir uždegimui būdingų pakitimų frontaliniuose sinusuose (Rs = 0,23, p = 0,04). Nosies pertvaros iškrypimas nekoreliavo su patol. radiniais sinusuose (pertvaros iškrypimo pusėje (p = 0,26)). Concha bullosa nekoreliavo su patol. radiniais sinusuose toje pačioje nosies pusėje (p = 0,99). Rastas silpnas ryšys tarp patol. radinių maksiliariniuose sinusuose ir frontitui būdingų patol. radinių pasireiškimo (Rs = 0,23, p = 0,04). Rastas silpnas ryšys tarp polipų po vid. kriaukle bei uždegimui būdingų pokyčių tos pusės maksiliariniuose sinusuose (Rs = 0,3, p = 0,007).

Išvados:

1. Esant lėtiniam maksiliarinių sinusų uždegimui dažniausiai DKT stebimi šie pokyčiai sinusuose: gleivinės sustorėjimas, retencinė cista, stazinis turinys, aukšta v/ž dantų šaknų padėtis, kaulinių sienelių sustorėjimas.

2. Concha bullosa įtakos LRS išsivystymui neturi. Haller‘io ląstelių buvimas įtakos LRS išsivystymui neturi. Nosies pertvaros iškrypimas įtakos LRS išsivystymui iškrypimo pusėje neturi. Esant patol. radiniams maksiliariniuose sinusuose, kartu dažnai būna ir uždeg. būdingi pakitimai frontaliniuose sinusuose. Esant AB, tikėtinas polipozės išsivystymas. Jei akytkaulio bula >

8,5mm, tikėtinas tos pačios pusės uždegimui būdingų požymių frontaliniame sinuse išsivystymas. Esant polipams po vid.

kriaukle, tikėtini uždegimui būdingi pakitimai tos pačios pusės maksiliariniame sinuse.

Literatūros sąrašas:

1. Fadda Gl, Rosso S, Aversa S, Petrelli A, Ondolo C, Succo G. Mutliparametric statistical correlations between paranasal sinus anatomic variations and chronic rhinosinusitis. Acta Otorhinolaryngol Ital. 2012 Aug;32(4):244 – 51.

2. Gore MR, Ebert CS Jr, Zanation AM, Senior BA. Beyond the „central sinus“: radiographic findings in patients undergoing revision functional endoscopic sinus surgery. Int Forum Allergy Rhinol. 2013 Feb;3(2):139 – 46.

3. Prasad S, Varshney S, Bist SS, Mishra S, Kabdwal N. Correlation study between nasal septal devation and rhinosinusitis.

Indian J Otolaryngol Head Neck Surg. 2013 Dec;65(4):363 – 6.

4. Tung – Lung Tsai, Ming – Ying Lan, Ching – Yin Ho. There is no structural relationship between nasal septal deviation, concha bullosa, and paranasal sinus fungus balls. ScientificWorldJournal. 2012;2012:181246.

LĘŠIUKO DISLOKACIJŲ ANALIZĖ TRAUMŲ ATVEJAIS

Antanas Bliūdžius Medicinos fakultetas Klinika: Akių ligų klinika Vadovas: dr. Martynas Špečkauskas

Dažniausia lęšiuko dislokacijos priežastis yra trauma (sutrenkus akį kietu, buku daiktu: kapojant malkas, muštynių metu, karvės ragu ir kt.). Gydymo baigtį dažnai lemia su lęšiuko dislokacija susijusios akių patologijos bei komplikacijos, išsivysčiusios iki operacijos, todėl svarbu, kad pacientai kreiptųsi laiku, o chirurgas pasirinktų tinkamą operacijos laiką [1,2].

Tikslas:

Įvertinti trauminių lęšiuko dislokacijų klinikinius ypatumus ištyrus pacientus operuotus 2011 metais LSMU Kauno klinikų

Akių ligų klinikoje.

Uždaviniai:

1. Nustatyti trauminių lęšiukų dislokacijų dažnį ir nustatyti sąsajas su amžiumi, lytimi, dislokacijos tipu.

2. Palyginti akispūdį bei antrinės glaukomos dažnį trauminių ir netrauminių lęšiukų dislokacijų atvejais.

3. Palyginti trauminės lęšiuko dislokacijos gydymo rezultatus priklausomai nuo kreipimosi laiko.

Metodika:

Atliktas retrospektyvinis tyrimas pacientų, kurie operacijų registracijos žurnalų duomenimis 2011 m. LSMU Kauno klinikų Akių ligų klinikoje buvo operuoti dėl akies lęšiuko panirimo arba išnirimo. Klinikiniai duomenys surinkti iš ambulatorinių kortelių. Vertintas pacientų amžius, lytis, buvusios akies traumos, geriausiai koreguoto regos aštrumas, akispūdis, komplikacijos (antrinė glaukoma) stacionarizavimo metu. Regos aštrumas vertintas išrašymo metu, pooperaciniu laikotarpiu po 1 mėn. ir 6 mėn. Laikas, praėjęs nuo traumos iki kreipimosi į Akių ligų kliniką, buvo suskirstytas į 2 grupes: iki 1 mėn. po traumos, 1 mėn. ir vėliau. Analizė atlikta „SPSS 20.0“ statistine programa. Įvertintas duomenų priklausymas normaliajam skirstiniui Kolmogorovo – Smirnovo testu. Neparametrinių dydžiu analizei naudoti Mann – Whitney U, Kruskal Wallis testai. Kokybinių dydžių palyginimui naudotas Chi – Square testas. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo p < 0,05.

Rezultatai:

Išanalizuoti 118 pacientų (71 vyrai ir 47 moterys, amžius 43 – 95 metai) duomenys, iš kurių 47 (40 proc.) buvo patyrę akies traumą, 71 (60 proc.) – nebuvo. Pacientų, patyrusių traumą, amžiaus mediana buvo 67 m., o nepatyrusių – 76,5 m. (p = 0,003).

Tarp vyrų lęšiuko trauminė dislokacija nustatyta 34 (47,9 proc.) atvejais, o tarp moterų 13 (27,7 proc.) atvejų (p = 0,028).

Lęšiuko išnirimas diagnozuotas 16 (76,2 proc.) pacientų, patyrusių traumą, ir 5 (23,8 proc.) pacientams be traumos anamnezės.

Lęšiuko panirimas diagnozuotas 31 (32 proc.) pacientui, patyrusiam traumą, ir 66 (68 proc.) pacientams, be traumos anamnezės (p < 0,001).

Stacionarizavimo metu pacientų, patyrusių traumą, akispūdžio mediana buvo 18,9 mmHg, o nepatyrusių – 17,3 mmHg (p = 0,022). Antrinė glaukoma diagnozuota 23 (67,6 proc.) pacientams, patyrusiems traumą, ir 11 (32,4 proc.) pacientų be traumos anamnezės (p < 0,001).

Palygintos traumą patyrusių pacientų geriausiai koreguoto regos aštrumo medianos. Pacientų, kurie kreipėsi per 1 mėn. po traumos, regos aštrumo stacionarizavimo metu mediana buvo 0,01, o kurie kreipėsi vėliau – 0,1 (p = 0,028). Išrašymo metu – atitinkamai 0,2 ir 0,3 (p = 0,312), po 1 mėn. – atitinkamai 0,07 ir 0,26 (p = 1,000), o po 6 mėn. – 0,09 ir 0,5 (p = 0,103).

Išvados:

1. Trauminės lęšiuko dislokacijos dažniau įvyksta jaunesniems žmonėms, dažniausiai vyrams. Traumos atveju lęšiukas dažniau išnyra, o netrauminiais atvejais – panyra.

2. Traumos atveju akispūdis statistiškai reikšmingai aukštesnis, o antrinės glaukomos dažnis didesnis, nei netrauminiais atvejais.

3. Akies traumą patyrę pacientai, kurie kreipėsi per vieną mėnesį nuo traumos, prieš operaciją matė blogiau, nei tie, kurie kreipėsi vėliau, o pooperaciniu laikotarpiu regos aštrumas statistiškai reikšmingai nesiskyrė.

Literatūros sąrašas:

1.Garg A, Moreno JMR, Shukla B, Johnsosn TM, Bovet JJ, Mehta KR et al., editors. Clinical diagnosis & management of ocular trauma.2008. p 80 – 85.

2. Gerstenblith AT, Rabinowitz MP. Clinical Diagnosis and Management of Ocular Trauma. 6th edition.2012. p. 405 – 407.

3. Bessan DA, Sullivan PM, Aylward GW. The management of dislocated lens material after phacomulsification. Eye. 1998 p.

641 – 5.

NEOVASKULINĖS AMŽINĖS GELTONIOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJOS GYDYMO KRAUJAGYSLIŲ ENDOTELIO AUGIMO FAKTORIŲ INHIBITORIAIS EFEKTYVUMAS

Guoda Trakimavičiūtė Medicinos fakultetas Klinika: Akių ligų klinika Vadovas: Doc. V. J. Balčiūnienė

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) išsivysčiusiose šalyse yra dažniausia vyresnių nei 50 metų žmonių regėjimo praradimo priežastis. Sergant neovaskuline AGDD dėl patologinės angiogenezės, kurią skatina kraujagyslių endotelio augimo faktoriai (KEAF), gyslainėje pradeda formuotis naujadarinės kraujagyslės. Iš jų dažnai kraujuoja, jų sienelės praleidžia skysčius, tinklainė paburksta, vėliau jos fibrozuojasi ir randėja. Dėl šių procesų atsiranda funkcinių ir morfologinių akies pakitimų.

Ši liga pažeidžia centrinę tinklainės dalį (geltonąja dėmę), todėl netenkama regėjimo. Pastaraisiais metais AGDD gydymui buvo pradėtos taikyti KEAF inhibitorių injekcijos. Slopinant KEAF galima išvengti gyslainės neovaskuliarizacijos sąlygotų pažeidimų ir kraujagyslių pralaidumo didėjimo.

Tikslas:

Įvertinti neovaskulinės amžinės geltonosios dėmės degeneracijos(AGDD) kraujagyslių endotelio augimo faktorių inhibitorių (ranibizumabo) gydymo itaką regėjimo aštrumui.

Uždaviniai:

1. Įvertinti geriausią koreguotą regėjimo aštrumą prieš gydymą.

2. Įvertinti intravitrealinių injekcijų skaičių.

3. Palyginti kaip kito regėjimo aštrumas po pirmos, trečios, šeštos ir devintos intravitrealinės ranizumabo injekcijos.

Metodika:

Buvo atliktas retrospektyvus tyrimas. Kurio metu iš medicininių ambulatorinių kortelių surinkta informacija apie pacientų amžių, lytį ir gydymo eigą. Tyrimo metu buvo stebimi 263 pacientai, kurie buvo gydyti ranibizumabu nuo 2011 iki 2014 metų.

Prieš pradedant tyrimus visiems gydytiems pacientams buvo išmatuotas geriausias koreguotas regėjimo aštrumas, kuris vėliau buvo stebimas ir matuojamas po kiekvienos intravitrealinės ranizumabo injekcijos, kurių buvo atliekama nuo vienos iki dešimties.

Statistinių rezultatų analizė atlikta standartinės programinės įrangos paketu „SPSS 20.0“. Duomenys pateikti vidurkio reikšme ir vidutiniu standartinius nuokrypiu (M ± SD). Skirtumų hipotezė tikrinta neparametriniu Mann – Whitney U testu. Skaičiuotas porinis Vilkoksono testas gydymo efektyvumo įvertinimui (prieš ir po). Kokybinių požymių tarpusavio priklausomybė vertinta chi – kvadrato (χ

) kriterijumi. Statistiškai reikšmingas skirtumas, kuomet p < 0,05.

Rezultatai:

Įvertinus duomenis nustatyta, kad iš visų gydytų pacientų didžiają dalį sudarė moterys 185 (70,3 proc.) ir 78 vyrai (29,7 proc.);

p < 0,05. Vidutinis AGDD gydomų ligonių amžius buvo – 77,16 ± 8,20 metų. Vidutinis vyrų amžius – 76,15 ± 8,71 m.,

moterų – 77,59 ± 7,96 m.; p = 0,19. Geriausias koreguotas regėjimo aštrumas prieš gydymą buvo – 0,34 ± 0,21. Moterims –

0,32 ± 0,18, vyrams – 0,39 ± 0,25; p = 0,001. Vidutiškai buvo atliekamos 3,44 ± 2,10 operacijos kiekvienam gydytam ligoniui

nepriklausomai nuo lyties. Vyrams buvo atliekama vidutiniškai – 3,38 ± 2,15; moterims – 3,50 ± 2,05 injekcijų (p = 0,69).

Buvo nustatyta, kad geriausias koreguotas regėjimo aštrumas po pirmosios intravitrealinės injekcijos buvo – 0,37 ± 0,20;

vyrams – 0,34 ± 0,20; moterims – 0,39 ± 0,20; p = 0,007. Esant žymiam regos aštrumo pagerėjimui 55 gydytiems ligoniams (20,9 proc.) gydymas toliau nebuvo tęsiamas. Po trečiosios injekcijos regos aštrumas buvo – 0,35 ± 0,22; vyrams – 0,49 ± 0,28; moterims – 0,30 ± 0,18; p = 0,006. Po trijų injekcijų gydymas jau buvo nutrauktas 156 ligoniams(59,3 proc.) Po šeštos injekcijos regėjimo aštrumas buvo 0,43 ± 0,27;moterims 0,43 ± 0,27, vyrams – 0,42 ± 0,29; p = 0,93. Po šeštosios injekcijos gydymas buvo nutraukas 90 proc. gydytų ligonių. Po 9 intravitrealinių injekcijų gydymas buvo nutrauktas 99 proc. gydytų per šį laikotarpį žmonių. Bendras regos aštrumas buvo – 0,41 ± 0,23 ; moterims – 0,37 ± 0,24; vyrams – 0,6 ± 0,00. Geriausias koreguotas regėjimo aštrumas prieš gydymą buvo – 0,34 ± 0,21. Gydymo eigoje po pirmos injekcijos buvo 0,37 ± 0,19 (p

= 0,042); po trečios – 0,39 ± 0,12 (p = 0,038); po šeštos – 0,42 ± 0,18 (p = 0,021) ir po devintos – 0,46 ± 0,21 (p = 0,132).

Išvados:

Įvertinus gautus rezultatus nustatyta, kad geriausias koreguotas regėjimo aštrumas prieš gydymą buvo 0,34 ± 0,21 ir statistiškai gerėjo po pirmos, trečios ir šeštos injekcijų. Vidutiškai buvo atliekamos 3,44 ± 2,10 operacijos.

Literatūros sąrašas:

1. Rosenfeld PJ, Brown DM, Heier JS, Boyer DS, Kaiser PK, Chung CY, Kim RY; MARINA Study Group. Ranibizumab for Neovascular Age – Related Macular Degeneration. N Engl J Med. 2006; 355: 19 – 31.

2. Spitzer MS, Ziemssen F, Bartz – Schmidt KU, Gelisken F, Szur – man P. Treatment of Age – ralated Macular Degeneration:

Focus on Ranibizumab. Clinical Otphthalmol. 2008; 2: 1 – 14.

3. Bressler NM. Age – related Macular Degeneration is the Leading Cause of Blindness. JAMA 2004; 291: 1900 – 1.

4. Bolz M, Simader C, Ahlers C, Benesch T, Prünte C, Schmidt – Erfurth U. Morphological and Functional Analysis of the Lo – ading Regimen with Intravitreal Ranibizumab in Neovascular Age – related Macular Degeneration. Br J Ophthalmol.

2010; 94: 185 – 9.

5. Mitchell P, Korobelnik JF, Lanzetta P, Holz FG, Pruente C, Sch – midt – Erfurth UM, et all. Ranibizumab (Lucentis) in Neovascu – lar Age – related Macular Degeneration: Evidence from Clinical Trials. Br J Ophthalmol. 2010; 94: 2 – 13.

6. Jakštaitė V.; Miniauskienė G.; Balčiūnienė J.V. Neovaskulinės amžinės geltonosios dėmės degeneracijos gydymas ranizumabu:

Pirmieji rezultatai Kauno medicinos universiteto akių ligų klinikoje. Medicinos teorija ir praktika 2010; T. – 16(Nr. 1): 10 – 14 psl.

7. RollerAB,AmaroMH.IntravitrealRanibizumabandBevacizu – mab for the Treatment of Nonsubfoveal Choroidal Neovascula – rization in Age – related Macular Degeneration. Arq Bras Oftal – mol. 2009; 72: 677 – 81.

PACIENTŲ SERGANČIŲ LĖTINIU RINOSINUSITU GYVENIMO KOKYBĖS VERTINIMAS PO CHIRURGINIO GYDYMO NAUDOJANT SINO – NASAL OUTCOME TEST (SNOT – 22)

Justinas Vaitkus Medicinos fakultetas

Klinika: Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika Vadovas: Evaldas Padervinskis

Lėtinis rinosinusitas – polietiologinė liga, pabloginanti žmonių gyvenimo kokybę taip pat stipriai kaip diabetas ar širdies ligos.

Standartizuotas klausimynas yra vienintelis būdas įvertinti gydymo įtaką paciento gyvenimo kokybei, bei ateityje pasirinkti

pacientui optimaliausią gydymo būdą. Šio tyrimo metu buvo taikytas standartizuotas SNOT – 22 klausimynas, kuris buvo

validizuotas Lietuvoje 2011 metais.

Tikslas:

Įvertinti pacientų sergančių lėtiniu rinosinusitu su ar be nosies polipoze gyvenimo kokybės kitimą prieš ir po operacijos.

Uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų sergančių lėtiniu rinosinusitu su ar be nosies polipoze gyvenimo kokybę prieš endonasalinę prienosinių ančių operaciją.

2. Įvertinti pacientų sergančių lėtiniu rinosinusitu su ar be nosies polipoze gyvenimo kokybę po endonasalinės prienosinių ančių operacijos.

Metodika:

Šio tyrimo metu buvo apklausti pacientai sergantys lėtiniu rinosinusitu su ar be nosies polipoze, kurie 2011 metais buvo gydyti chirurginiu būdu LSMU Kauno klinikų ANG ligų klinikoje. Pirmą kartą pacientai užpildė klausimyną prieš chirurginį gydymą, antrą kartą – praėjus 3 metams po chirurginio gydymo. Pacientai savo būklės pasikeitimą po operacijos vertino pildydami SNOT – 22 klausimyną, kurį sudaro 22 klausimai apie ligos simptomus. Atsakymai vertinti nuo 0 iki 5 balų, kuomet: 0 – Problemos nėra, 1 – Nereikšminga problema, 2 – Mažai reikšminga problema, 3 – Vidutinė problema, 4 – Opi problema, 5 – Labai didelė problema. Užpildžius klausimyną, pacientai buvo paprašyti nurodyti 5 ryškiausius ligos simptomus. Atsakymų vidurkiai lyginti naudojant priklausomų imčių t testą. Skirtumas laikytas reikšmingu kai p < 0,05.

Rezultatai:

Tiriamąją grupę sudarė 36 pacientai: 15 moterų (41,7 proc.) ir 21 vyras (58,3 proc.). Vidutinis tiriamųjų amžius buvo 45,89 ± 16,21 metai. Prieš operaciją pacientų atsakymų į anketos klausimus rezultatų vidurkis buvo 52,42 ± 20,22, po operacijos – 27,9

± 20,55. (p < 0,05). Pacientai sergantys lėtiniu rinosinusitu dažniausiai skundžiasi nosies užgulimu (85,7 proc.) noru išsipūsti nosį (80,9 proc.), sekreto tekėjimu iš nosies (71,4proc.), tirtomis išskyromis iš nosies (70,9 proc.), uoslės ir skonio sutrikimais (61,9 proc.).

Išvados:

Tyrimo metu įrodyta, jog paciento gyvenimo kokybė, praėjus trims metams po operacijos, statistiškai reikšmingai pagerėjo.

Literatūros sąrašas:

: 1. Clinical Effectiveness Unit, The Royal College of Surgeons of England (2003) The National Comparative Audit of Surgery for Nasal Polyposis and Chronic Rhinosinusitis. Clinical Effectiveness Unit, Royal College of Surgeons of England, London.

2. Piccirillo J. Psychometric and clinimetric validity of the 20 – item sino – nasal outcome test (SNOT – 20). Otolaryngology – Head and Neck Surgery 2002, Jan;126(1):41 – 7.

3. Lange B, Thilsing T, Al – kalemji A, Bælum J, Martinussen T, Kjeldsen A. The sino – nasal outcome test 22 validated for Danish patients. Danish Medical Bulletin (Online) 2011;58

4. Browne JP, Hopkins C, Slack R, Cano SJ. The sino – nasal outcome test (SNOT): Can we make it more clinically meaningful?

Otolaryngology – Head and Neck Surgery 2007;136(5):736 – 41

5. Srouji I, Lund V, Andrews P, Edwards C. Rhinologic symptoms and quality – of – life in patients with churg – strauss syndrome vasculitis. Am J Rhinol 2008;22(4):406 – 9.

6. Srouji IA, Andrews P, Edwards C, Lund VJ. General and rhinosinusitis – related quality of life in patients with Wegener’s

granulomatosis. The Laryngoscope 2006;116(9):1621 – 5.

7. Hens G, Vanaudenaerde BM, Bullens DMA, Piessens M, Decramer M, Dupont LJ, et al. Original article: Sinonasal pathology in nonallergic asthma and COPD:‘United airway disease’beyond the scope of allergy. Allergy 2008;63(3):261 – 7.

PACIENTŲ SU PSEUDOEKSFOLIACINIU SINDROMU KATARAKTOS OPERACIJOS IR ANKSTYVOJO POOPERACINIO LAIKOTARPIO YPATUMAI

Rūta Gavėnaitė Medicinos fakultetas Klinika: Akių ligų klinika Vadovas: dr. Loreta Kuzmienė

Katarakta – tai akies lęšiuko drumstumas, kurio atsiradimą gali lemti amžiniai pokyčiai lęšiukyje, medžiagų apykaitos sutrikimas, akių trauma, jonizuota radiacija, infraraudonieji spinduliai, sisteminės ligos ar kai kurių vaistų vartojimas. Pseudoeksfoliacinis sindromas (PS) apibūdinamas kaip sisteminis sutrikimas, susijęs su padidėjusia ekstraląstelinės medžiagos sinteze ir progresuojančiu jos kaupimusi daugelyje intraokulinių ir ekstraokulinių audinių. Akies priekinio segmento toksinis sindromas – tai sterili pooperacinė uždegiminė reakcija, kurią sukelia neinfekcinė medžiaga, operacijos metu patekusi į priekinį akies segmentą, pasireiškianti intraokulinių audinių toksiniu pažeidimu. PS yra predisponuojantis veiksnys kataraktos išsivystymui bei gali būti susijęs su reikšmingai skirtingu regėjimo aštrumu, akispūdžiu, ragenos storiu tarp pacientų prieš ir po kataraktos operacijos su PS ir be jo. Taip pat PS gali būti susijęs su reikšmingai skirtingu ląstelinės reakcijos pasireiškimo dažniu po kataraktos operacijos tarp pacientų su PS ir be jo.

Tikslas:

Nustatyti kataraktos priešoperacinio ir ankstyvojo pooperacinio laikotarpio ypatumus pacientams su PS ir be jo.

Uždaviniai:

1. Įvertinti regos aštrumą, akispūdį, ragenos storį prieš ir po kataraktos operacijos pacientams su PS ir be jo.

2. Įvertinti saitų nestabilumą ir kapsulės žiedų panaudojimą pacientams su PS ir be jo.

3. Įvertinti ląstelinės reakcijos pasireiškimą po kataraktos operacijos pacientams su PS ir be jo.

Metodika:

Prospektyviai surinkti priešoperaciniai ir pooperaciniai duomenys apie pacientus, 2012 – 2013 metais operuotus dėl kataraktos LSMU Akių klinikoje. Įvertintas priešoperacinis ir pooperacinis regos aštrumas, akispūdis, ragenos storis, PS ir ląstelinė reakcija.

PS buvo diagnozuojamas remiantis plyšine lempa matomais balto atspalvio pseudoeksfoliacijų depozitais ant akies priekinės kameros struktūrų. Prieš kataraktos operaciją plyšine lempa buvo įvertintas saitų nestabilumas pacientams su PS ir be jo. Po kataraktos operacijos įvertinta ląstelinė reakcija pacientams su PS ir be jo. Ji įvertinama praėjus 24 val. po operacijos – stebima ragenos edema ir besikaupiančios baltos ląstelės priekinėje akies kameroje. Pagal PS buvimą, pacientai išskirti į dvi grupes:

pirmąją grupę (pacientai su PS) ir antrąją grupę (pacientai be PS). Statistinė darbo analizė atlikta naudojant „IBM SPSS 20.0“

versiją. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo alfa = 0,05. Prieš atliekant testą buvo tikrinama hipotezė ar kintamieji pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, naudojant Šapiro Vilko testą (The Shapiro – Wilk Test). Hipotezė atmetama jei gauta p reikšmė <

0,05. Jei normalumo prielaida atmetama, kiekybiniams duomenims naudojamas neparametrinis Mano – Vitnio – Vilkoksono

kriterijus, jei normalumo prielaida neatmetama – Stjudento kriterijus. Kokybiniams duomenims naudojamas neparametrinis

χ

kriterijus.

Rezultatai:

Į mokslinį tyrimą įtraukti 76 dėl kataraktos operuojami pacientai, iš kurių 31 pacientui (40,8 proc.) buvo kliniškai nustatytas PS, 45 (59 proc.) pacientams prieš kataraktos operaciją PS nestebėta. Pacientai su PS buvo jaunesni (amžiaus vidurkis 71,86 ± 6,9 metų), nei be PS (77,13 ± 7,45 metų)

Pirmoje grupėje prieš kataraktos operaciją regos aštrumas buvo 0,19 ± 0,12 akispūdis – 16,91 ± 2,33 mmHg, ragenos storio vidurkis – 502 ± 98 µm. Po operacijos regos aštrumas – 0,64 ± 0,27 (p < 0,05), akispūdis – 16,46 ± 3,06 mmHg (p = 0,427), ragenos storis – 572 ± 149,8 µm (p = 0,02). Saitų nestabilumo pasireiškimas ir kapsulės tempimo žiedų panaudojimas – 29 proc. Ląstelinė reakcija stebėta 25,8 proc.

Antroje grupėje, prieš kataraktos operaciją regos aštrumas buvo 0,27 ± 0,21, akispūdis – 15,23 ± 2,08 mmHg, ragenos storis 527 ± 35,7 µm. Po operacijos regos aštrumas 0,68 ± 0,31 (p < 0,05), akispūdis – 15,28 ± 2,56 mmHg (p = 0,925), ragenos storis – 557,3 ± 45 µm (p = 0,001). Saitų nestabilumo pasireiškimas ir kapsulės tempimo žiedų panaudojimas – 2,2 proc.

Ląstelinė reakcija stebėta 4,4 proc.

Saitų nestabilumo pasireiškimas ir kapsulės tempimo žiedų implantacija nustatyta 29 proc. pacientų pirmoje grupėje ir 2,2 proc.

pacientų antroje grupėje (p = 0,002).

Ląstelinė reakcija atitinkamai stebėta 25,8 proc. ir 4,4 proc (p = 0,018).

Regos aštrumo, akispūdžio ir ragenos storio skirtumo statistinis reikšmingumas tarp pirmos ir antros pacientų grupių prieš kataraktos operaciją atitinkamai: p = 0,056, p = 0,001, p = 0,162.

Regos aštrumo, akispūdžio ir ragenos storio skirtumo statistinis reikšmingumas tarp pirmos ir antros pacientų grupių po kataraktos operacijos atitinkamai: p = 0,635, p = 0,152, p = 0,343.

Išvados:

1. Pacientai, kuriems buvo kliniškai nustatytas PS, buvo operuojami jaunesniame amžiuje, nei pacientai be PS, jų akispūdis reikšmingai didesnis. Prieš operaciją ragenos storis bei regos aštrumas tarp dviejų pacientų grupių reikšmingai nesiskyrė. Pirmą parą po operacijos abiejose grupėse reikšmingai padidėjo ragenos storis bei regos aštrumas. Pacientų su PS ragenos storio pokytis po kataraktos operacijos buvo didesnis.

2. Pacientams su PS dažniau stebėtas lęšiuko saitų silpnumas ir todėl šios grupės pacientams dažniau buvo implantuoti kapsulės tempimo žiedai.

3. Ląstelinė reakcija po operacijos dažniau stebėta pacientams su PS.

Literatūros sąrašas:

1. Schlotzer – Schrehardt U, Naumann GO. Ocular and systemic pseudoexfoliation syndrome. Am J Ophthalmol. 2006.

2. Ritch R, Schlotzer – Schrehardt U. Exfoliation syndrome. Surv Ophthalmol 2001.

3. Mamalis N. Toxic anterior segment syndrome. Cataract Refract Surg. 2006.

REFRAKCIJOS YDŲ ANALIZĖ LSMUL KK VAIKŲ AKIŲ LIGŲ POLIKLINIKOJE

Rasa Čiumbaraitė

Medicinos fakultetas

Klinika: Akių ligų klinika

Vadovas: Rasa Liutkevičienė

Refrakcijos ydos tampa vis aktualesnė problema vaikų amžiuje. Nekoreguotos, sukelia sveikatos, mokymosi, socialinių, adaptacinių problemų. Labai svarbu laiku nustatyti refrakcijos ydą ir parinkti geriausią korekcijos būdą. Būtina šviesti tėvus ir mokytojus apie kasmetinį regėjimo patikrinimą, nes tai padeda anksti diagnozuoti regėjimo sutrikimus.

Tikslas:

Atlikti refrakcijos ydų analizę vaikams, apsilankiusiems LSMUL KK Vaikų akių poliklinikoje 2012 01 01 – 2012 12 31 laikotarpiu.

Uždaviniai:

1. Nustatyti refrakcijos ydų papliltimą vaikams, apsilankiusiems LSMUL KK Vaikų akių poliklinikoje priklausomai nuo gyvenamosios vietos.

2. Nustatyti amžiaus įtaką refrakcijos ydų pasireiškimui.

3. Įvertinti refrakcijos ydų pasiskirstymą tarp lyčių.

4. Nustatyti ar gimimo svoris įtakoja refrakcijos ydų pasireiškimą.

5. Įvertinti gestacinio amžiaus bei gimdymo būdo įtaką refrakcijos ydų pasireiškimui.

6. Nustatyti vaikų refrakcijos ydų paplitimą vaikams, kurių tėvams diagnozuota refrakcijos yda.

Metodika:

2012 metais LSMUL KK Vaikų Akių ligų poliklinikoje apsilankė 11406 vaikai. Iš visų apsilankiusių vaikų per šiuos metus į tolimesnį tyrimą buvo įtrauktas 6171 vaikas, kuriam buvo diagnozuota refrakcijos yda. Tiriamieji suskirstyti į 5 amžiaus grupes:

I gr. – 0 – 12 mėn., II gr. – 1 – 4 m., III gr. – 5 – 9 m., IV gr. – 10 – 13 m., V gr. – 14 – 18 m. Taip pat vaikai buvo suskirstyti į grupes pagal gestacinį amžių, gimimo svorį, lytį, abiejų tėvų refrakcijos ydas. Gestacinis amžius ir gestacinis svoris buvo skirstomi pagal pasaulyje priimtus standartus. Tėvų refrakcijos ydų duomenys buvo renkami iš vaikų ambulatorinių kortelių, kurie buvo dokumentuojami vaikų ambulatorinėje kortelėje, atlikus tėvų apklausą.

Statistinė analizė atlikta statistinių programų paketu SPSS 15.0 („Version for Windows“). Apskaičiuotos procentinės dydžių reikšmės (proc.), Chi kvadrato testas buvo naudojamas kokybinių reikšmių skirtumams palyginti. Skirtumai vertinti kaip statistiškai reikšmingi, kai p < 0,05.

Rezultatai:

Iš 11406 analizuotų ambulatorinių kortelių – 6171 (54,1proc.) vaikui buvo diagnozuota refrakcijos yda ir buvo įtraukti į tolimesnę analizę. Išanalizuotos 2926 (47,4 proc.) vyriškos lyties ir 3245 (52,6 proc.) moteriškos lyties ambulatorinės kortelės.

Nustatytas miopijos (M) paplitimas tarp apsilakiusiųjų (35,6 proc.; 95 proc. PI: 34,41; 36,79) nuo gimimo (1,5 proc., 95 proc.

PI: 1,2; 1,8) iki pilnametystės (44,7 proc., 95 proc. PI: 43,46; 45,94) išaugo (p < 0,001). M pasireikšti reikšmingas amžius (p <

0,001): I gr. sergančių M – 1,5 proc., II – 2,1 proc., III – 7,6 proc., IV – 32,4 proc. ir V – 44,7 proc., moteriškosios (20,3 proc.;

95 proc. PI: 19,3; 21,3) lyties vaikai sirgo dažniau už vyriškosios (15,6 proc.; 95 proc. PI: 14,69; 16,51) lyties vaikus (p < 0,001).

Abu tėvai sergantys M, dažniau susilaukė vaiko sergančio M (47,9 proc.; 95 proc. PI: 46,65; 49,15) (p < 0,001). M daugiausiai paplitusi – Kėdainiuose – 25,2 proc., Vilniuje – 21,4 proc., Kaune – 14,6 proc., Klaipėdoje – 18,2 proc. (p < 0,001).

Hipermetropijos (H) paplitimas vaikų populiacijoje (14,1 proc.; 95 proc. PI: 13,23; 14,97) nuo gimimo (84,6 proc.; 95 proc.

PI: 83,7; 85,5) iki pilnametystės (11,4 proc.; 95 proc. PI: 10,61; 12,19) sumažėjo (p < 0,001). Didėjant amžiui – H mažėjo: I amžiaus gr. 84,6 proc., II – 70,8 proc., III – 39,2 proc., IV – 17,8 proc. ir V – 11,4 proc. Vyriškosios (43,4 proc.; 95 proc. PI:

42,16; 44,64) lyties atstovai sirgo dažiau už moteriškos (39,5 proc.; 95 proc. PI: 38,28; 40,72) lyties atstoves (p < 0,001). H sergantys dažniau gimė per mažo svorio (61,8 proc.; 95 proc. PI: 60,59; 63,01) (p < 0,001), neišnešioti (56,1 proc.; 95 proc.

PI: 54,86; 57,34) (p < 0,001), sekcijos pagalba (57,1 proc.; 95 proc. PI: 55,87; 58,33) (p < 0,001). Abu tėvai sergantys A 100

proc. susilaukia vaiko sergančio hipermetropija (p < 0,001). H dažniausiai nustatyta Kaune – 58,5 proc., Vilniuje – 25,7 proc., Klaipėdoje – 20,2 proc. (p < 0,001) iš apsilankiusių LSMUL KK Vaikų akių poliklinikoje.

Astigmatizmo (A) paplitimas (25,5 proc.; 95 proc. PI: 24,41; 26,59) neturėjo (p < 0,001) augimo/kritimo šuolio: I – amžiaus gr. 3,3 proc., II – 10,4 proc., III – 25,1 proc., IV – 26,8 proc., V – 24,2 proc. Moteriškos (20,1 proc.; 95 proc. PI: 19,1; 21,1) lyties vaikai sirgo dažniau už vyriškos (18,9 proc.; 95 proc. PI: 17,92; 19,88) lyties vaikus (p < 0,001). Paprastu A serga 1,5 proc. (95 proc. PI: 1,2; 1,8), hipermetropiniu A 13,4 proc. (95 proc. PI: 12,55; 14,25) ir miopiniu A 4,7 proc. (95 proc. PI:

4,17; 5,23) tirtųjų vaikų (p < 0,001). Hipermetropinis A vienodai pasiskirstė tarp lyčių, sirgo po 13,4 proc. vaikų (p < 0,001).

A sergantys vaikai dažniau gimė per didelio svorio (22,1 proc.; 95 proc. PI: 21,06; 23,14) (p < 0,001). Abu tėvai sergantys astigmatizmu 61,2 proc. susilaukia A sergančio vaiko (p < 0,001). A dažniau dažniau diagnozuotas gyvenantiems Raseiniuose – 32,5 proc., Klaipėdoje – 18,5 proc., Vilniuje – 17 proc., Kaune – 16,9 proc. (p < 0,001) iš apsilankiusių LSMUL KK Vaikų akių poliklinikoje.

Išvados:

1. M sergančių vaikų daugiausiai gyvena Kėdainiuose (25,2 proc.), H – Kaune (58,5 proc.), A – Raseiniuose (32,5 proc.) iš apsilankiusių LSMUL KK Vaikų akių poliklinikoje.

2. Didėjant amžiui vaikų sergamumas M didėja (išaugo nuo 1,5 proc. iki 44,7 proc.), o H mažėja (sumažėjo nuo 84,6 proc. iki 11,4 proc.).

3. Mergaitės dažniau sirgo M (20,3 proc.) ir A (20,1 proc.), o berniukai H (43,4 proc.).

4. Per mažo gimimo svorio naujagimiai dažniau sirgo H (56,1 proc.), normalaus – M (19,4 proc.), per didelio – A (20,6 proc.).

5. Neišnešioti naujagimiai dažniau sirgo H (56,1 proc.), išnešioti – M (20 proc.) ir A (20,3 proc.) (p < 0,001). Natūraliai gimę dažniau sirgo M (18,8 proc.) ir A (20,3 proc.), o gimę sekcijos pagalba – H (57,1 proc.).

6. M sergantys tėvai dažniau susilaukia M (47,9 proc.) sergančio vaiko, sergantys A dažniau susilauks H (100 proc.) ir A (61,2 proc.) sergančių vaikų.

Literatūros sąrašas:

1. Wu JF, Bi HS, Wang SM, Hu YY, Wu H, et al. Refractive Error, Visual Acuity and Causes of Vision Loss in Children in Shandong, China. LoS One. 2013:23;8(12):e82763.

2. O’Donoghue L, Rudnicka AR, McClelland JF, Logan NS, Saunders KJ. Visual Acuity Measures Do Not Reliably Detect Childhood Refractive Error – an Epidemiological Study. PLoS ONE. 2012:7(3):e34441.

3. Lan W, Zhao F, Lin L, Li Z, Zeng J, et al. Refractive Errors in 3 – 6 Year – Old Chinese Children: A Very Low Prevalence of Myopia? PLoS ONE. 2013:8(10): e78003.

REGOS FUNKCIJŲ POKYČIŲ, SERGANT HIPOFIZĖS ADENOMA, ANALIZĖ LSMUL KK NEUROCHIRURGIJOS IR ENDOKRINOLOGIJOS KLINIKOSE

Eglė Kaktytė Medicinos fakultetas Klinika: Akių ligų klinika Vadovas: Brigita Glebauskienė

Hipofizės adenoma (HA) yra adenohipofizės parenchimos ląstelių gėrybinis navikas. HA sudaro apie 10 – 25 proc. visų

intrakranijinių navikų, paplitimas bendroje populiacijoje – 16,7 proc. Invazyvios HA yra agresyvios, nes iš turkiabalnio srities gali plisti į aplinkinius audinius. Sergant HA didžiajai daliai pacientų, dėl regos nervo kryžmės kompresijos pažeistų regos nervų skaidulų, sutrinka regos funkcijos (regos aštrumas, akiplotis, spalvų juslė, kontrastinis jautrumas) bei stebimi regos nervų diskų (RND) pažeidimai, todėl oftalmologiniai tyrimo metodai yra svarbūs anstyvoje HA diagnostikoje.

Tikslas:

Įvertinti pacientų, sergančių hipofizės adenoma, regos funkcijų pokyčius LSMUL KK Neurochirurgijos ir Endokrinologijos klinikose 2009 01 01 – 2013 12 31 metų laikotarpiu.

Uždaviniai:

1. Nustatyti regos aštrumo, akipločio ir RND pokyčių dažnius sergant HA.

2. Įvertinti HA dydžio ir invazyvumo sąsajas su regos aštrumo, akipločio bei RND pokyčiais.

3. Nustatyti pacientų lyties, amžiaus sąsajas su regos aštrumo, akipločio bei RND pokyčiais, sergant HA.

Metodika:

Atlikta retrospektyvinė 154 pacientų (308 akys), sergančių HA, ligos istorijų analizė, kurie 2009 01 01 – 2013 12 31 laikotarpiu buvo tirti ir gydyti LSMUL KK Neurochirurgijos ir Endokrinologijos klinikose. HA diagnozė patvirtinta kompiuterinės tomografijos ar branduolinio magnetinio rezonanso tyrimo metodais. Buvo vertinamas pacientų amžius, lytis, priešoperacinis geriausias koreguotas regos aštrumas, akipločio bei RND pokyčiai, naviko dydis, invazyvumas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 21.0 programą. Duomenys buvo grupuojami ir analizuojamas statistinis reikšmingumas ir ryšio stiprumas tarp imčių, naudojant Pearson chi – kvadrato (χ

) kriterijų ir Kramerio (Cramer‘s V) koreliacijos koeficientą. Skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p < 0,05.

Rezultatai:

Išanalizuota 154 pacientų (308 akys), sergančių HA, ligos istorijų duomenys. Geriausias koreguotas regos aštrumas 1,0 nustatytas 144 akyse (46,8 proc.), 0,9 – 0,5 – 57 akyse (18,5 proc.), 0,4 – 0,1 – 36 akyse (11,7 proc.), 0,01 – 0,09 – 18 akių (5,8 proc.), regos aštrumas 0 – 17 akių (5,5 proc.). Regos aštrumas nebuvo ištirtas 36 (11,7 proc.) akyse. Akipločio defektai diagnozuoti 92 akyse (29,9 proc.): 80 akių (26 proc.) diagnozuota bitemporalinė hemianopsija, 1 akiai (0,3 proc.) nustatytas temporaliai 10° susiaurintas akiplotis, 11 akių (3,6 proc.) – susiaurintas koncentriškai. 161 (52,3 proc.) akyje akipločio defektų nenustatyta. 17 akių (5,5 proc.) akiplotis neištirtas dėl regos aštrumo pokyčių, o 38 akims (12,3 proc.) perimetrija nebuvo atlikta.

RND pokyčiai nustatyti 132 (42,8 proc.) akyse: difuziškai pablyškęs RND nustatytas 2 akyse (0,6 proc.), pablyškęs temporaliai – 36 akyse (11,7 proc.), RND atrofija diagnozuota 89 akyse (28,9 proc.), RND padidinta ekskavacija nustatyta 2 akyse (0,6 proc.), paburkęs RND – 3 (1 proc.) akyse. 140 akių (45,5 proc.) RND pokyčių nerasta, 36 akių (11,7 proc.) akių dugnas netirtas.

125 pacientams (81,2 proc.) nustatyta hipofizės makroadenoma (HA didesnė nei 1 cm), 22 pacientams (14,3 proc.) – hipofizės

mikroadenoma (HA mažesnė nei 1 cm). 7 pacientų (4,5 proc.) duomenų apie HA dydį ligos istorijose nerasta. 122 pacientams

(79,2 proc.) nustatyta invazyvi HA, 24 pacientams (15,6 proc.) – neinvazyvi HA. 8 pacientams (5,2proc.) duomenų apie HA

invazyvumą ligos istorijose nerasta. Nustatyta, kad HA dydis statistiškai reikšmingai susijęs su regos nervų diskų pokyčiais (p =

0,001), tačiau ryšys yra silpnas (koreliacijos koeficientas 0,232). HA dydžio sąsaja su akipločio pokyčiais yra statistiškai mažiau

reikšminga (p = 0,001), ryšys yra silpnas (koreliacijos koeficientas 0,208). HA dydžio sąsaja su RND pokyčiais yra statistiškai

reikšminga (p = 0,001), tačiau ryšys yra silpnas (koreliacijos koeficientas 0,257). Lyties sąsaja su regos aštrumu yra statistiškai

nereikšminga (p = 0,909), ryšys yra labai silpnas (koreliacijos koeficientas 0,071). Lyties sąsaja su akipločiu yra statistiškai

nereikšminga (p = 0,394), ryšys – labai silpnas (koreliacijos koeficientas 0,115). Lyties sąsaja su akių dugno pokyčiais yra

statistiškai nereikšminga (p = 0,428), ryšys yra labai silpnas (koreliacijos koeficientas 0,112). Nustatyta statistiškai reikšminga

geriausio koreguoto regos aštrumo ir RND akių dugne pokyčių sąsaja su paciento amžiumi (p = 0,001), bet ryšys yra silpnas

(koreliacijos koeficientas 0,269), tačiau nerasta statistiškai reikšmingos priklausomybės tarp amžiaus ir akipločio pokyčių (p =

0,063), ryšys yra silpnas (koreliacijos koeficientas 0,181). Nustatyta statistiškai reikšminga HA dydžio sąsaja su RND pokyčiais

(p = 0,001), tačiau ryšys yra silpnas (koreliacijos koeficientas 0,232). HA dydžio sąsaja su akipločio pokyčiais yra statistiškai

mažiau reikšminga (p = 0,001), ryšys yra silpnas (koreliacijos koeficientas 0,208). HA dydžio sąsaja su RND pokyčiais yra

statistiškai reikšminga (p = 0,001), tačiau ryšys yra silpnas (koreliacijos koeficientas 0,257).

Išvados:

1. Beveik pusei pacientų, segančių HA, regos aštrumas koregavosi iki 1,0. Akipločio defektai diagnozuoti beveik trečdaliui akių, dažniausiai – bitemporalinė hemianopsija. 28,9 proc. akių nustatyta RND atrofija. Apie 80 proc. pacientų nustatyta invazyvi hipofizės makroadenoma.

2. Žymesni geriausiai koreguoto regos aštrumo, akipločio ir RND pokyčiai stebėti esant invazyviai HA ir hipofizės makroadenomai, o esant neinvazyviai HA ar hipofizės mikroadenomai pokyčiai buvo minimalūs arba jų iš viso nebuvo.

3. Nustatyta statistiškai reikšminga geriausio koreguoto regos aštrumo ir RND pokyčių sąsaja su paciento amžiumi.

Literatūros sąrašas:

1. R. Kasputytė, G. Slatkevičienė, R. Liutkevičienė, B. Glebauskienė, G. Bernotas, A. Tamašauskas. Changes of visual functions in patients with pituitary adenoma. Medicina. 2013;49(3): 132 – 7.

2. G. Slatkevičienė, R. Kasputytė, R. Liutkevičienė, G. Bernotas, A. Tamašauskas. Hipofizės adenoma. Literatūros apžvalga.

Neurologijos seminarai. 2012; 16(53): 205 – 9.

3. M. L. R. Monteiro, B. K. Zambon, L. P. Cunha. Predicting visual loss and recovery in pituitary adenomas. Can. J. Ophthalmol.

2010;45: 404 – 8.

4. W. H. A. Ryu, S. Tam, B. Rotenberg, M. A. Labib, D. Lee, D. A. Nicolle, S. van Uum, N. Duggal. Conservative management of pituitary macroadenoma contacting the optic apparatus. Can. J. Neurol. Sci. 2010; 37: 837 – 42.

TINKLAINĖS CENTRINĖS VENOS TROMBOZĖS TRIJŲ MĖNESIŲ GYDYMO EFEKTVUMO ĮVERTINIMAS NAUDOJANT KRAUJAGYSLIŲ ENDOTELIO AUGIMO FAKTORIŲ INHIBITORIUS

Jurgis Rudalevičius Medicinos fakultetas Klinika: Akių ligų klinika Vadovas: Goda Miniauskienė

Tinklainės centrinės venos trombozė yra antra pagal dažnį tinklainės kraujagyslių liga ir reikšminga regos sutrikimo priežastis.

Geltonosios dėmės cistinis paburkimas yra pagrindinė regos prastėjimo priežastis. Šiuo metu yra įrodyta kad geltonosios dėmės cistinio paburkimo patogenezėje svarbų vaidmenį atlieka kraujagyslių endotelio augimo faktoriai (KEAF), kurie pažeidžia kraujo – tinklainės barjerą ir padidina kraujagyslių pralaidumą. Bevacizumabas (Avastinas, „Gentech“, JAV) yra rekombinantinis humanizuotas monokloninis antikūnas, kuris inhibuoja visas biologiškai aktyvias KEAF formas.

Tikslas:

Įvertinti kraujagyslių endotelio augimo faktorių inhibitoriaus (Bevacizumabo) veiksmingumą tinklainės centrinės venos trombozės gydymui.

Uždaviniai:

Naudojant kraujagyslių endotelio augimo faktorių inhibitorių (Bevacizumabą) tinklainės centrinės venos trombozės gydyme

įvertinti jo poveikį regėjimo aštrumui, akispūdžiui ir centriniam tinklainės storiui.

Metodika:

Atliktas retrospektyvus tyrimas. Duomenys surinkti iš ambulatorinių kortelių. Pacientų atrankos kriterijai: tinklainės centrinės venos trombozės ar jos šakos diagnozė; atliktos trys bevacizumabo injekcijos reguliariais intervalais – kas mėnesį; regos aštrumas (V), akispūdis (Tn) ir centrinis tinklaiknės storis (CTS) fiksuoti diagnozės nustatymo metu ir po kiekvienos injekcijos praėjus mėnesiui laiko. Regos aštrumas tirtas naudojant Sneleno lentės optotipus. Akispūdis matuotas Shiotzo tonometru.

Centrinis tinklainės storis nustatytas optiniu koherentiniu tomografu RS – 3000 Advance. Naudotas „SPSS 17“ statistinis paketas. Reikšmingumo lygmuo p < 0,05.

Rezultatai:

Tirtos 29 akys (29 pacientai). Lytis: 15 moterų ir 14 vyrų. Pacientų amžius nuo 46 m. iki 86 m., amžiaus vidurkis 66,4 ± 10,7 m. Diagnozės nustatymo metu: regos aštrumas 0,213 ± 0,187; akispūdis 15,23 ± 2,88 mmHg; centrinis tinklainės storis 573,5

± 306,286 μm. Po pirmos bevacizumabo injekcijos: regos aštrumas 0,343 ± 0.245, p = 0,0237; akispūdis 15,75 ± 2,3 mmHg, p = 0,4497; centrinis tinklainės storis 426,9 ± 271,977 μm, p = 0,054. Po antros bevacizumabo injekcijos: regos aštrumas 0,387 ± 0,291, p = 0,0071; akispūdis 15,91 ± 2,38 mmHg, p = 0,3254; centrinis tinklainės storis 315,1 ± 175,262 μm, p = 0,0001. Po trečios bevacizumabo injekcijos: regos aštrumas 0,407 ± 0,318, p = 0,0048; akispūdis 15,88 ± 2,46 mmHg, p = 0,3546; centrinis tinklainės storis 309,6 ± 155,985 μm, p = 0,0001. Lyginant su diagnozės metu fiksuotais duomenimis po trijų bevacizumabo injekcijų regos aštrumas pagerėjo 83 proc., pablogėjo 7 proc. , nepakito 10 proc. Akispūdis padidėjo 52 proc., sumažėjo24 proc., nepakito 24 proc. Centrinis tinklainės storis sumažėjo 90 proc., padidėjo 10 proc.

Išvados:

Po trijų kraujagyslių endotelio augimo faktorių inhibitoriaus (Bevacizumabo) injekcijų regos aštrumas statistiškai patikimai gerėjo ir centrinis tinklainės storis statistiškai patikimai mažėjo.

Literatūros sąrašas:

1. Justis P. Ehlers, Francis Char Decroos, Sharon Fekrat. Intravitreal bevacizumab for macular edema secondary to branch retinal vein occlusion. Retina 2011; 31:1856 – 1862.

2. Wu L, Arevalo J.F, Berrocal M.H, Maia M, Roca J.A, Morales – Canton V et al.Comparison of two doses of intravitreal bevacizumab as primary treatment for macular edema secondary to central retinal vein occlusion. Results of the Pan American Colaborative Retina Study group at 24 Months. Retina 2010; 30:1002 – 2011.

3. Preti RC, Ramirez LM, Pimentel SL, Nakashima Y, Machado CG, Pelayes DE, Monteiro ML, Takahashi WY. Effect of a Single Intravitreal Bevacizumab Injection on Contrast Sensitivity and Macular Thickness in Eyes with Macular Edema from Central Retinal Vein Occlusion: A Prospective, Nonrandomized, Three – Month Follow – Up Study. Ophthalmic Res. 2014 Feb 8;51(3):140 – 145.

4. Lu Y, Su L, Xu X. Bevacizumab for macular edema secondary to retinal vein occlusion: a systematic review and meta – analysis. J Ocul Pharmacol Ther. 2013 Oct;29(8):702 – 8.

ŽVAIRUMO IR AMBLIOPIJOS ANALIZĖ, KK VAIKŲ AKIŲ LIGŲ POLIKLINIKOJE 2012 METAIS

Jelena Sidorova

Medicinos fakultetas

Klinika: Akių ligų klinika

Vadovas: dr. R. Liutkevičienė

Žvairumas (Ž) – išoriškai matoma regėjimo yda. Tai nuolatinis ar periodinis vienos akies nukrypimas nuo bendro fiksacijos taško, kai yra sutrikęs abiejų akių fiksacijos į vieną tašką mechanizmas. Dažniausiai žvairuoja vaikai. Apie 60 – 80 proc. atvejų Ž atsiranda 2 metų pabaigoje. Jei giminėje yra žvairuojančių asmenų, būtina patikrinti vaiko regėjimą, net jei akys atrodo visiškai sveikos. Žvairuojantys pacientai skundžiasi greitu akių nuovargiu, galvos svaigimu, vaizdo dvejinimusi. Vaikai dažniausiai blogiau mato ar išvis nemato viena akimi. Vaikų Ž pradedamas gydyti iš karto jį nustačius. Ambliopija (A) – tai vienos ar abiejų akių regos aštrumo sumažėjimas be matomų organinių pakitimų. Ji pasireiškia tik vaikams, ir laiku nepradėjus gydyti sąlygoja pastovų regėjimo aštrumo sumažėjimą, gali būti išgydoma iki maždaug 10 m. Regos vystymosi sutrikimo priežastimi gali būti didelio laipsnio refrakcijos ydos, skirtingo laipsnio refrakcijos ydos abiejose akyse, Ž. Pagrindinis gydymo metodas yra sveikos akies uždengimas.

Tikslas:

Atlikti vaikų, kuriems diagnozuotas Ž ir/ar A ambulatorinių kortelių analizę, kurie apsilankė KK Vaikų akių poliklinikoje 2012 01 01 – 2012 12 31 laikotarpiu.

Uždaviniai:

1. Nustatyti iš kurių Lietuvos regionų pacientai sergantys Ž ir/ar A dažniausiai kreipėsi į KK Vaikų akių polikliniką.

2. Nustatyti Ž paplitimą, priklausomai nuo amžiaus, lyties, refrakcijos ydos tipo, žvairumo tipo, gestacinio amžiaus ir žvairuojančių asmenų šeimoje.

3. Nustatyti A paplitimą, priklausomai nuo amžiaus, lyties, refrakcijos ydos tipo ir gestacinio amžiaus.

4. Nustatyti kiek yra sergančių ambliopija, žvairuojančių asmenų grupėje.

Metodika:

Tyrimas atliktas gavus Bioetikos centro leidimą. Atlikta retrospektyvinė ambulatorinių kortelių analizė, pildant duomenis iš ambulatorinės kortelės.

Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 20.0 statistine programa. Tiriamųjų grupių duomenys lyginti taikant χ

kriterijų.

Hipotezėms tikrinti pasirinktas reikšmingumo lygmuo p < 0,05.

Rezultatai:

Viso išanalizuota 11921 ligos istorija. Iš Aukštaitijos regiono į KK Vaikų akių polikliniką kreipėsi 76,1 proc., 9077 iš 11921 vaikų, Žemaitijos 14,4 proc., 1722 iš 11921, Suvalkijos 6,5 proc., 778 iš 11921, Dzūkijos 2,9 proc., 344 iš 11921.

Tolimesnei išsamiai analizei išrinktos 1756 pacientų ligos istorijos su Ž ir/ar A diagnozėmis. Iš visų išrinktų yra 45,9 proc., 806 berniukų, 54,1 proc., 950 mergaičių.

Ž nustatytas 12,8 proc., 1522 iš 11921 pacientų, iš jų 45,8 proc., 697 berniukams ir 54,2 proc., 825 mergaitėms. Iš Aukštaitijos regiono Ž besikreipiančių vaikų yra 62,0 proc., 944 vaikų, Žemaitijos 22,5 proc., 342, Suvalkijos 9,8 proc., 149, Dzūkijos 5,7 proc., 87 vaikai. Nustatyta, kad 32,7 proc., 497 iš 1522, žvairuojančių vaikų gyvena Kaune, Lazdijuose 1,2 proc., 19 iš 1522, p

< 0,05.

Ž atvejų pasitaikė 7 m. amžiuje 8,0 proc., 122, o 17 m. amžiuje 2,4 proc., 36, p < 0,05. 52,5 proc., 799 žvairuojančių vaikų nustatytas konverguojantis Ž, p < 0,05. Gestacinis amžius žvairuojančių 23 – 36 sav. sudaro 17,1 proc., 257, 37 – 42 sav. – 73,3 proc., 1116, 43 – 44 sav. – 3,6 proc., 54, nėra duomenų – 6,0 proc., 95, p < 0,05. Tyrimas parodė, kad 73,4 proc., 1117 žvairuojančių vaikų gimė laiku ir 20,4 proc., 310 – gimė neišnešioti, p < 0,05. 52,5 proc., 799 žvairuojantiems nustatyta toliaregystės diagnozė, p < 0,05. Buvo užfiksuota 13,5 proc., 206 atvejų, kai žvairuojančių vaikų šeimoje taip pat yra žvairuojančių, p < 0,05. 20,6 proc., 313 žvairuojančių sirgo ir A.

A sirgo 4,5 proc., 537 pacientai, iš jų 46,7 proc., 251 berniukas ir 53,3 proc., 286 mergaitės. Iš Aukštaitijos regiono A

besikreipiančių vaikų yra 59,0 proc., 317, Žemaitijos 25,9 proc., 139, Suvalkijos 10,8 proc., 58, Dzūkijos 4,3 proc., 23 vaikų.

Nustatyta, kad 29,6 proc., 159 atvejai A turinčių vaikų gyveno Kaune, Lazdijuose 1,3 proc., 7, p < 0,05. 12,7 proc., 67 atvejai A atvejų pasitaikė 7 m. amžiuje, p < 0,05. Gestacinis amžius A 23 – 36 sav. sudaro 14,1 proc., 75, 37 – 42 sav. – 74,8 proc., 401, 43 – 44 sav. – 3,1 proc., 17, nėra duomenų – 8,0 proc., 44, p < 0,05. 36,9 proc., 198, nustatyta trumparegystės diagnozė, p <

0,05. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 8,9 proc., 48, A sergančių vaikų žvairuoja. 91,1 proc., 489 A sergančių vaikų šeimose nebuvo žvairuojančių, p < 0,05.

Išvados:

1. Daugiausiai besikreipiančių į KK Vaikų akių polikliniką buvo iš Aukštaitijos regiono. Dažniausiai kreipiasi į KK Ž ir A sergantys iš Aukštaitijos. Nustatyta, kad daugiausiai visų žvairuojančių ir ambliopiją turinčių vaikų gyvena Kaune.

2. Ž nustatytas 12,8 proc. pacientų, iš jų daugiausia mergaitėms. Daugiausia Ž atvejų pasitaikė 7 m. Amžiuje. Ž nustatytas daugiausia mergaitėms. Daugiausia nustatytas konverguojantis Ž. Daugumai yra nustatyta toliaregystės diagnozė. Dauguma žvairuojančių vaikų gimė laiku (37 – 42 sav.). Vaiko žvairumas nepriklauso nuo to, kad šeimoje yra žvairuojančių.

3. A sirgo 4,5 proc. vaikų, iš jų daugiausia mergaitės. Daugiausia A atvejų pasitaikė 7 m. amžiuje. Daugumos A turinčių vaikų šeimose nebuvo žvairuojančių. Daugumai yra nustatyta toliaregystės diagnozė. Dauguma A turinčių vaikų gimė laiku (37 – 42 sav.).

4. Sergant žvairumu ambliopija diagnozuojama retai, tai paaiškintų ankstyvas ir sėkmingas ambliopijos gydymas LSMUL KK Vaikų akių poliklinikoje.

Literatūros sąrašas:

1. American Academy of Ophthalmology. Pediatric ophthalmology and strabismus. American Academy of Ophthalmology;

San Francisco, CA: 2011.

2. Birch EE, Fawcett SL, Morale SE et al. Risk factors for accommodative esotropia among hypermetropic children. Invest Ophthalmol Vis Sci. 2005;46:526 – 529.

3. Birch EE. Amblyopia and binocular vision. Prog Retin Eye Res. 2013;33:67 – 84.

4. Cotter SA, Foster NC, Holmes JM et al. Optical treatment of strabismic and combined strabismic – anisometropic

amblyopia. Ophthalmology. 2012;119:150 – 158.

CUKRINIO DIABETO KLINIKINIAI YPATUMAI IR GRETUTINĖS AKIŲ LIGOS PROLIFERACINĖS

DIABETINĖS RETINOPATIJOS ATVEJAIS

Marija Kinderytė, Emilija Rimkutė Medicinos fakultetas

Klinika: Akių ligų klinika Vadovas: dr. Martynas Špečkauskas

Cukrinis diabetas tai liga, kurią sukelia angliavandenių apykaitos sutrikimai, lemiantys gliukozės kiekio kraujyje padidėjimą (hiperglikemija), arba sumažėjimą (hipoglikemija).

Ligos eigoje gali vystytis komplikacijos įvairiuose organuose, taip pat ir akyse. Pavojingiausia jų: d i a b e t i n ė retinopatija – tinklainėje nustatomi specifiniai pakitimai. Standartizuota klasifikacija, nuolatinis stebėjimas ir taikomas savalaikis bei adekvatus gydymas padeda sustabdyti tinklainės pakitimų progresavimą ir išvengti aklumo. Tačiau svarbi ne vien akių, bet ir pagrindinės ligos kontrolė.

Tikslas:

Nustatyti dėl proliferacinės diabetinės retinopatijos (PDR) pars plana vitrektomijai (PPV) stacionarizuotų pacientų cukrinio diabeto (CD) klinikinius ypatumus, anksčiau taikytą tinklainės gydymą ir gretutines akių ligas.

Uždaviniai:

1. Nustatyti cukrinio diabeto (CD) tipų dažnių pasiskirstymą.

2. Išanalizuoti CD klinikinius ypatumus iki pars plana vitrektomijos (PPV).

3. Išsiaiškinti tinklainės gydymo lazerkoaguliacija trukmę iki PPV.

4. Nustatyti PDR ir gretutinių akių ligų sąsajas.

Metodika:

Atlikta LSMUL Kauno klinikų Suaugusių akių ligų stacionaro skyriuje 2012 – 2013 m. operuotų vieno chirurgo (A.M.) ligonių ambulatorinių kortelių retrospektyvinė analizė. Vertinta lytis, amžius, CD tipas, CD gydymo būdai, gretutinės ligos bei tinklainės gydymas lazerkoaguliacija. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 17.0 statistine programa, taikant χ2 kriterijų kokybinių, Student t kriterijų kiekybinių parametrinių ir Mann – Whitney kriterijų kiekybinių neparametrinių dydžių palyginimui.

Vidurkiams tarp daugiau nei 2 grupių lyginti taikytas Fišerio kriterijus pagal One – Way ANOVA metodą. Dydžių vidurkiai pateikiami su standartiniu nuokrypiu, o medianos – su kvartiliniu pločiu (KVP). Pasirinktas reikšmingumo lygmuo p < 0,05.

Rezultatai:

Išanalizuoti 75 pacientų duomenys. 30 vyrų amžiaus vidurkis 53,6 ± 14,3 metai, 45 moterų – 59,0 ± 16,1 metai (p = 0,4).

Pirmo tipo cukriniu diabetu sirgo 21 (28proc.) pacientas, antro tipo CD – 30 (40proc.), 24 (32proc.) pacientų CD tipas dokumentacijoje nenurodytas.

Vyrams CD nustatytas vidutiniškai prieš 12,5 (KVP 21,0) m., moterims – 23,0 (KVP 15,5) m., p = 0,024. Insulino terapija buvo taikoma 54 (72proc.) pacientams, iš jų 18 vyrų (60proc. visų vyrų) bei 36 moterims (80proc. visų moterų), o 21 (28proc.) pacientas vartojo antiglikeminius vaistus per os: 12 vyrų (40proc.) ir 9 moterys (20proc.), p = 0,059. Vidutinė insulino terapijos trukmė: 5 (KVP 10,6) m. vyrams, 13 (KVP 9,8) m. moterims, p = 0,044. Prieš operaciją 65 (86,7proc.) pacientų glikemija buvo

Savarankiški

moksliniai darbai