Jūratė Žeglienė KAUNO MIESTO VIDURINIO UGDYMO MOKYKLŲ MOKYTOJŲ PROFESINIS PERDEGIMAS IR SĄSAJOS SU PSICHOSOCIALINIAIS VEIKSNIAIS DARBE

Medicinos akademija Visuomenės sveikatos fakultetas

Aplinkos ir darbo medicinos katedra

Jūratė Žeglienė

KAUNO MIESTO VIDURINIO UGDYMO MOKYKLŲ MOKYTOJŲ

PROFESINIS PERDEGIMAS IR SĄSAJOS SU PSICHOSOCIALINIAIS

VEIKSNIAIS DARBE

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikata: sveikatos ekologija)

Mokslinė vadovė

doc. dr. Vilija Malinauskienė

2015 m. gegužės 15 d.

KAUNO MIESTO VIDURINIO UGDYMO MOKYKLŲ MOKYTOJŲ PROFESINIS PERDEGIMAS IR SĄSAJOS SU PSICHOSOCIALINIAIS VEIKSNIAIS DARBE

Jūratė Žeglienė

Mokslinė vadovė doc. dr. Vilija Malinauskienė

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas, 2015. 62 psl.

Darbo tikslas: įvertinti mokytojų profesinio perdegimo dažnį ir jo sąsajas su psichosocialiniais veiksniais darbe.

Darbo uždaviniai: 1) įvertinti profesinio perdegimo sindromo dažnį mokytojų tarpe; 2) įvertinti profesinio perdegimo sąsajas su socialiniais-demografiniais, psichologinės savijautos ir elgsenos rizikos veiksniais; 3) įvertinti psichosocialines mokytojų darbo sąlygas; 4) įvertinti sąsajas tarp profesinio perdegimo ir psichosocialinių veiksnių darbe.

Tyrimo metodika: Taikytas kiekybinis tyrimo metodas - momentinė anketinė apklausa. Anoniminei apklausai atlikti buvo sukurta anketa remiantis Lietuvoje ir užsienyje naudojamomis profesinio perdegimo mokytojų darbe anketomis, adaptavus jas į vieną ir priskiriant realiai situacijai. Tyrime dalyvavo 297 mokytojai iš 6 Kauno miesto bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų ir gimnazijų. Anketiniai duomenys apdoroti ir statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinę programą SSPS 20.0. Tyrimo rezultatai statistiškai reikšmingi, kai p ≤ 0,05.

Rezultatai: Tyrimo rezultatai parodė, kad profesinį perdegimą patiria ketvirtadalis (25 proc.) apklaustų Kauno miesto vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokytojų. Aukštas emocinis išsekimas būdingas 24,9 proc. apklaustųjų, aukšta depersonalizacija reikšmingai pasireiškė 32,8 proc. mokytojų, didelį asmeninių profesinių sumažėjimą patyrė 35,8 proc. pedagogų. Emocinis išsekimas, depersonalizacija ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimas labiau pasireiškė vyresniems (50-77 metų) mokytojams lyginant su jaunesniais (24-49 m.). Aukšti profesinio perdegimo komponentai statistiškai reikšmingai pasireiškė mokytojams, patiriantiems psichologinį distresą. Aukštus reikalavimus darbe įvardino 39,3 proc. mokytojų. Mažą galimybę kontroliuoti savo darbą turėjo 40,4 proc. apklaustųjų, net 60,3 proc. jautė mažą socialinę paramą. Įtampą darbe jautė 51,5 proc. mokytojų.

Nustaytos reikšmingos sąsajos tarp aukštų reikalavimų darbe ir emocinio išsekimo bei depersonalizacijos (p < 0,0001). Maža galimybė pačiam kontroliuoti savo darbą (p = 0,009) ir maža socialinė parama (p < 0,001) reikšmingai siejosi su asmeninių profesinių siekių sumažėjimu. Nustatytos statistiškai reikšmingos sąsajos tarp profesinio perdegimo komponentų ir didelės įtampos darbe bei nepasitenkinimo savo darbu. Tiriant sąsajas tarp mokytojų profesinio perdegimo ir psichosocialinių veiksnių darbe logistinės regresijos analizės modeliuose, atsižvelgiant į lyties, amžiaus, pasitenkinimo darbu, darbo derinimo su namais ir šeima, psichologinio distreso, subjektyvaus savo sveikatos vertinimo įtaką, nustatyta, kad mokytojai, patiriantys aukštus reikalavimus darbe 3 kartus reikšmingai dažniau patiria profesinį perdegimą (pakoreguotas GS = 2,91, 95 proc. PI = 1,38-6,12). Mokytojai, patiriantys psichologinį distresą, beveik 6 kartus reikšmingai dažniau patiria profesinį perdegimą.

Išvados: Profesinį perdegimą patiria ketvirtadalis (25 proc.) apklaustų Kauno miesto vidurinio ugdymo mokyklų mokytojų. Profesinis perdegimas labiausiai siejosi su aukštais reikalavimais darbe ir psichologiniu distresu.

Raktažodžiai: profesinis perdegimas, mokytojai, emocinis išsekimas, depersonalizacija, asmeninių profesinių siekių sumažėjimas, psichosocialiniai veiksniai.

Public health (health ecology)

KAUNAS CITY HIGH SCHOOL TEACHERS‘ PROFFESIONAL BURNOUT AND INTERFACES WITH PSYCHOSOCIAL FACTORS AT WORK

Jūratė Žeglienė

Scientific supervisor assoc. prof. dr. Vilija Malinauskienė

Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Environmental and Occupational medicine, Kaunas; 2015. 62 pages.

Aim: To assess the frequency of teacher burnout and its relationship with psychosocial factors at work.

Objectives: 1) to assess of frequency of job burnout syndrome among teachers; 2) to evaluate professional burnout links with socio-demographic and psychological well-being and behavioral risk factors; 3) to assess the psychosocial working conditions of teachers; 4) to evaluate the relationship between job burnout and psychosocial factors at work.

Methods: Quantitative research method-instant survey. Anonymous survey has been developed to form the basis of Lithuaniai and abrod for professional burnout teacher questionnaires at work, adaptation of one of them and assigning to the real situation. The study involved 297 teachers from 6 Kaunas city secondary schools. Personal data processing and statistical analysis was perfomed using the statistical program SPSS 20.0. The survey results are statistically significant at p ≤ 0.05.

Results: The results showed that occupational burnout experienced a quarter (25 percent) Kaunas city surveyed high school teachers. High emotional exhaustion is characterized by 24.9 percent surveyed, high depersonalization experienced significant 32.8 percent teachers, great personal trade experienced a decrease of 35.8 percent educators. Emotional exhaustion, depersonalization and personal professional aspirations decrease more experienced older (50-77 years) compared with younger teachers (24-49 years). High professional burnout components significantly experienced teachers experiencing psychological distress. High demands at work named by 39.3 percent teachers. The low ability to control their work was 40.4 percent respondents, even 60.3 percent felt little social support. Stress at work felt by 51.5 percent teachers.

Preset significant correliaton between high demand at work and emotional exhaustion and depersonalization (p < 0.0001). Little opportunity to control their own work (p = 0.009) and low social support (p < 0.001) was associated with a significant personal professional aspiration losses. A statistically significant relationship between occupational burnout components and high-voltage work and dissatisfaction with their work. Exploring the links between teachers‘ professional burnout and psychological factors at work logistik regression analysis model, taking into account gender, ege, job satisfaction, job adapting it to the home and family, mental distress, subjective assessment of their impact on health, found that teachers experiencing high demands at work 3 times more likely to experience significant professional burnout (adjusted OR = 2.91, 95 percent CI = 1.38 to 6.12). Teachers are experiencing psychological distress, almost 6 times more likely to experience significant professional burnout.

Conclusion: Professional burnout experienced a quarter (25 percent) surveyed Kaunas city secondary school teachers. Professional burnout was associated with the most high standarts of work and psychological distress.

Keywords: professional burnout, teachers, emotional exhaustion, depersonalization, personal professional aspirations reduction, psychological factors.

SANTRAUKOS ... 5

SVARBIAUSIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS ... 6

ĮVADAS ... 7

1. MOKYTOJŲ PROFESINIO PERDEGIMO SINDROMO BEI PSICHOSOCIALINIŲ VEIKSNIŲ DARBE TEORINĖS ĮŽVALGOS ... 9

1.1. Perdegimo sindromo esmės samprata ... 9

1.2. Perdegimo sindromo paplitimas mokytojų tarpe ... 11

1.3. Socialiniai-demografiniai, elgsenos rizikos veiksniai ir psichologinės savijautos vertinimo rodikliai ... 13

1.4. Psichosocialinių veiksnių mokytojo darbe apibrėžtys ... 14

1.5. Pagrindiniai mokytojų sveiko darbo garantai ... 19

2. TYRIMO METODIKA ... 22

2.1 Tiriamieji ir tyrimo eiga ... 22

2.2. Tyrimo metodikos ... 25

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 27

3.1. Profesinio perdegimo sindromas mokytojų tarpe... 27

3.1.1. Profesinio perdegimo sąsajos su socialiniais-demografiniais veiksniais ... 27

3.1.2. Psichologinės savijautos vertinimo rodikliai ir elgsenos rizikos veiksniai profesinėse perdegimo grupėse ... 31

3.2. Psichosocialinės mokytojų darbo sąylgos ... 39

3. 3. Profesinio perdegimo sąsajos su psichosocialiniais darbo veiksniais ... 42

3.3.1. Psichosocialinių veiksnių sąsajos su perdegimo sindromo komponentais... 42

3.3.2. Profesinio perdegimo sąsajos su psichosocialiniais darbo veiksniais ir psichologinės savijautos rodikliais ... 48

IŠVADOS ... 51

REKOMENDACIJOS ... 53

LITERATŪRA ... 54

SANTRAUKOS

SVARBIAUSIŲ TERMINŲ IR SĄVOKŲ ŽODYNĖLIS

Profesinis perdegimas – psichologinis sindromas, pasireiškiantis tam tikra organizmo reakcija į darbe įsisenėjusius stresą sukeliančius veiksnius [8]. Tai yra trifaktorinis modelis, susidedantis iš emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimo [4;6;7].

Emocinis išsekimas – persidirbimo jausmas, fizinių ir emocinių resursų išeikvojimas [4;6;7].

Depersonalizacija – neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, bendradarbius, klientus [4;6;7].

Asmeninių profesinių siekių sumažėjimas – žmogaus bejėgiškumas, neigiamas savęs, savo gebėjimų, neigiamas atliekamo darbo vertinimas [4;6;7].

Psichosocialiniai veiksniai – tai sudurtinis terminas, apimantis psichologinių (pvz., nuotaikos) ir socialinių (pvz., stresas darbe) veiksnių įtaką fiziologiniams procesams [4].

ĮVADAS

Pasaulio profesijų sąraše pedagogo profesija yra viena iš seniausių [1; 2; 3]. Dar 1981 metais mokslininkas R. J. Burke teigė, jog specialistas, pilnai atiduodamas save kitiems, dažnai pamirštantis savo savijautą bei psichologinę būklę, persidirba ir nuvargsta. Savo profesinėje veikloje dažniausiai „perdega“ šių specialybių atstovai: medikai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, statutiniai pareigūnai [1].

Temos aktualumas - profesinį perdegimą (PP) mokslininkai [1; 2; 4] apibūdina kaip ilgalaikio emocinio krūvio pasekoje išsivysčiusį sudėtingą psichofiziologinį fenomeną. Šis reiškinys įvardinamas esamas emocinis, protinis ir fizinis išsekimas. Psichosocialinis veiksnys, tų pačių autorių nuomone, tai sudurtinis terminas, apimantis psichologinių (pvz., nuotaikos) ir socialinių (pvz., stresas darbe) veiksnių įtaką fiziologiniams procesams. Svarbiausia, jog „perdegus“ nukenčia ir darbo gyvenimo kokybė bei rezultatai [2].

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2006 metais priėmė darbuotojų sveikatos deklaraciją, kurioje šalys yra skatinamos daugiau dėmesio skirti šios gyventojų grupės, t.y. darbuotojų sveikatos poreikiams. Darbuotojo sveikata turėtų būti nagrinėjama remiantis holistiniu (biopsichosocialiniu) sveikatos modeliu, apimti ir socialinius, ir psichologinius veiksnius bei su sveikata susijusį elgesį, o darbo vieta turėtų būti terpe pirminei ligų ir priešlaikinių mirčių prevencijai [5].

Vykstantys nuolatiniai pokyčiai mokytojo darbe, įvairios reformos gali ne tik teigiamai, bet ir neigiamai įtakoti mokytojų fizinę bei psichologinę sveikatą. Neigiami psichosocialiniai veiksniai, tokie kaip įtampa darbe, aukšti reikalavimai, maža socialinė parama ir pan. neigiamai veikia mokytojų psichologinę savijautą, sunkina bendravimą su kolegomis bei mokiniais, nukenčia darbo kokybė. Mokytojas, psichologiškai blogai besijausdamas darbo aplinkoje, gali prarasti motyvaciją darbui, didelė tikimybė, kad gali atsirasti PP. Šios svarbios ir aktualios problemos reikšmingumas išlieka visoms specialybėms, nes be fizinio ir psichologinio poveikio žmonių sveikatai, padidėja organizacijos sąnaudos bei nukenčia darbo kokybė.

Mokslininkai [3; 4; 6; 4; 7], nagrinėję riziką „perdegti“, pažymėdavo šio reiškinio sudėtingumą, neišbaigtą jo pažinimą, naujų detalesnių tyrimų reikalingumą. Tenka pripažinti, jog Lietuvos mokytojų profesinio perdegimo problema buvo mažai tyrinėta, todėl yra labai svarbus neigiamų psichosocialinių veiksnių mažinimas kiekvienoje mokykloje.

Darbo tikslas – įvertinti mokytojų profesinio perdegimo sindromojo sąsajas su psichosocialiniais veiksniais darbe.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti profesinio perdegimo sindromo dažnį mokytojų tarpe;

2. Įvertinti profesinio perdegimo sąsajas su socialiniais-demografiniais, psichologinės savijautos ir elgsenos rizikos veiksniais;

3. Įvertinti psichosocialines mokytojų darbo sąlygas;

4. Įvertinti sąsajas tarp profesinio perdegimo ir psichosocialinių veiksnių darbe.

Tyrimo metodai:

1. Kiekybinis tyrimo metodas - momentinė anketinė apklausa; 2. Statistinė duomenų analizė.

Darbą sudaro: mokslinė literatūros analizė, metodologinė dalis, išvados,

1. MOKYTOJŲ PROFESINIO PERDEGIMO SINDROMO BEI

PSICHOSOCIALINIŲ VEIKSNIŲ DARBE TEORINĖS ĮŽVALGOS

1.1. Perdegimo sindromo esmės samprata

Pastaruoju metu nemažai mokslininkų yra ištyrę [3; 4; 5], kad besikartojantis ilgalaikis stresas gali kauptis ir būti žmogaus psichinių bei fizinių funkcijų traumuojančiu veiksniu.

,,Perdegimo/sudegimo” (angl. burnout) sąvoka pirmą kartą pavartota 1974 m. amerikiečių psichiatro Herberto J. Freudenbergerio. Psichoanalitikas H. Freudenbergeris apibūdino psichinio bei fizinio išsekimo būseną tų specialistų, kurie teikia pagalbą kitiems asmenims. Pirminę profesinio perdegimo sąvoką šis mokslininkas įvardino kaip psichologinį sindromą, pasireiškiantį tam tikra organizmo reakcija į darbe įsisenėjusius stresą sukeliančius veiksnius [8].

Pirmieji tikrieji perdegimo tyrimai atlikti 1976 m. Perdegimo reiškinį ėmė nagrinėti socialinės psichologijos specialistė Christina Maslach iš Berklio universiteto (Kalifornija) [3].

Mokslininkė tyrinėjo emocinę dirbančio žmogaus būklę bei reakcijas slaugos ir aptarnavimo sferoje. Jos manymu, tikslinga yra tirti tas profesijas, kurių tikslas yra suteikti žmonėms reikalingą sveikatos pagalbą, kurios gali išsiskirti emociniais ar kitais veikniais, sukeliančiais stresą. [6].

C. Maslach (2003) nuomone šią būseną sudaro kelios sudedamosios dalys [4; 6; 7]. Tai yra trifaktorinis modelis: perdegimas yra atsakomoji reakcija į ilgai trunkantį profesinės, tarpasmeninės komunikacijos stresą.

 Emocinis išsekimas (persidirbimo jausmas, fizinių ir emocinių resursų išeikvojimas). Sutrinka miegas, atsiranda fizinės problemos. Nuovargio jausmas nedingsta ir po nakties miego, sumažėja po ilgalaikio poilsio, bet nepradingsta. Emocinės perkrovos ir emocinis išsekimas veda izoliacijos ir nusišalinimo link – suveikia savisaugos mechanizmas. Skirtingai nuo depresijos, problemos glaudžiai susijusios su darbu.

 Depersonalizacija (neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, bendradarbius, klientus). Didelis atsiskyrimo, kaltės jausmas, vengimas socialinio bendravimo, profesinis blokas. Negatyvios nuostatos transliuojamos išoriniu dirgliu elgesiu, kuris nulemia konfliktines situacijas.

 Asmeninių profesinių siekių sumažėjimas (žmogaus bejėgiškumas, neigiamas savęs, savo gebėjimų, atliekamo darbo vertinimas). Pasireiškia kompetencijos jausmo savo darbe

sumažėjimu, negatyviu savęs vertinimu, iškreiptu savęs suvokimu. Asmeninių profesinių siekių sumažėjimas pasireiškia tada, kai asmuo pradeda neigiamai save vertinti, mano negalintis judėti į priekį, sunkiose situacijose sudėtinga priimti sprendimus, nepaisant pastangų nuteikia save išankstiniam blogam rezultatui. Asmuo pradeda abejoti savo sugebėjimais įvairiose situacijose. Asmeninių profesinių siekių sumažėjimas yra emocinio išsekimo ir depersonalizacijos pasekmė [4;6;7].

Emocinis išsekimas yra pagrindinė sudedamoji PP dalis, daranti didelį poveikį mokytojų profesiniame gyvenime [9]. Terminas „emocinis išsekimas“ 1974 m. buvo pristatytas amerikiečių psichiatro H.J. Freudenbergin. Taip buvo apibūdinama psichologinė sveikų žmonių būsena, kurie glaudžiai ir intensyviai bendrauja su klientais, pacientais, teikiant jiems profesionalią pagalbą. Terminas buvo apibrėžiamas kaip išsekimas, prasta mityba, menkavertiškumo jausmas [10]. Emocinis išsekimas yra pirminis ir pagrindinis PP sindromo komponentas. Vėliau išsivysto du negatyvūs požiūriai – tai yra depersonalizacija, kai nukreipiamas negatyvus požiūris į kitus ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimas, kai nukreipiamas negatyvus požiūris i save [11].

Maslach pabrėžia, kad perdegimas yra ne kūrybiškumo praradimas ar reakcija į nuobodulį, o emocinis išsekimas, kuris atsiranda dėl streso, sukeliamo tarpasmeninio bendradarbiavimo [12]. Pasak autorių N. Vodopyanovos ir E. Starchenkovos (2009), emocinio išsekimo sindromas yra daugiamatis vaizdinys, kuris apima neigiamų psichologinių patirčių įvairovę, ilgo ir įtempto komunikavimo netinkamą elgesį. Tai yra nuolatinių simptomų, kurie pasireiškia neigiamų emocinių jausmų, neigiamo požiūrio į savo darbą rinkinys.

Autorių C. Maslach (2001), M. Salanovos (2002) teigimu, emocinis išsekimas ir depersonalizacija yra tarpusavyje susiję, nes didėjant emociniam išsekimui didėja ir depersonalizacija. Nustatyta, kad trečiasis perdegimo sindromo komponentas – sumažėjęs asmeninis veiksmingumas – nėra susijęs su pirmais dviem komponentais, nes gali mažėti arba didėti nepriklausomai nuo pirmų dviejų. [4; 13].

Profesinį perdegimą nagrinėję mokslininkai teigia, kad jį patiria silpni, nekompetetingi, itin griežti, nelankstūs, mažesnę savivertę turintys darbuotojai [2; 4; 14;15]. Tačiau Lietuvos mokslininkė V. Lepeškienė (2004) konstatuoja, jog „perdegimo sindromas būdingas aukštos kvalifikacijos darbuotojams, gerai išmanantiems savo profesiją, jai pasišventusiems ir siekiantiems rasti darbe prasmę”[16].

Nors Maslach išskiria tris PP modelius, autoriai U. Kieschke ir U. Schaarschmidt (2008) pasiūlė daugiau diferencijuotą požiūrį, skirtą konkrečiai mokytojų ir su sveikatos

priežiūra susijusių darbuotojų perdegimui platesniame darbo kontekste, susijusiame su patirtimi ir elgesiu. Remiantis tyrimais apie mokytojų psichinę sveikatą, perdegimas apibūdinamas kaip mažo profesinio įsipareigojimo, žemos subjektyvios reikšmės darbas, maži profesiniai siekiai. Mokytojai, patiriantys perdegimą, jaučia mažą pasitenkinimą darbu, riboja savo sugebėjimus. Perdegimas padidina išėjimo iš darbo tendencijas, apsunkina patyčių įveikimą, prastėja psichinis stabilumas. Taip pat, mokytojai, patiriantys perdegimą, jaučiasi išsekę ir susiduriantys su pernelyg dideliais iššūkiais darbe [17].

Atlikti tyrimai atskleidė, jog profesinio pervargimo ir perdegimo reiškinio pasireiškimas tarp medikų, socialinio darbo atstovų ir mokytojų reikšmingai siejasi tiek su bendru bei socialiniu darbuotojų ir darbdavių saviveiksmingumu, tiek su socialine parama, teikiama šeimos ir draugų. Tikslingo ir prasmingo gyvenimo bei darbo suvokimas yra skiriamasis sveiko psichologinio funkcionavimo rodiklis [15].

Mokslininkų V. Verkio ir M. Pileckaitės-Markovienės (2009) nuomone, pervargimo - perdegimo sindromas gali būti apibūdinimas kaip nepatenkinimas tam tikrų poreikių, t. y. sindromas, kylantis dėl nepatenkintų lūkesčių ir poreikių, apibūdinamas kaip didėjantis nusivylimas, pasireiškiantis fiziniais ir psichiniais simptomais, mažinančiais savigarbos jausmą.

1.2. Perdegimo sindromo paplitimas mokytojų tarpe

Darbuotojams, pavyzdžiui, gydytojams, mokytojams, socialiniams darbuotojams, konsultantams ir pan., kurių profesija reikalauja intensyvaus bendravimo su dideliu skaičiumi žmonių, yra padidėjusi emocinio stabilumo rizika, dažnesnės širdies ir kraujagyslių ligos, neurozės. Daug dėmesio skiriama tyrimams, kaip darbo pobūdis, pasirinkta profesija daro įtaką asmenybės, požiūrio formavimuisi, asmens emocinei būsenai darbe. Bet kokia profesinė veikla ženkliai įtakoja asmens emocinę būseną. Pavyzdžiui, daugelis mokytojų, ilgą laiką dirbę švietimo sistemoje, pasižymi aiškiu tiksliu elgesiu, tiki savo teisumu, gali nesutikti su kitokiu nei jų požiūriu, užima autoritarinę poziciją, dažnai nori „mokyti“ kitus [18].

Mokytojų priklausomybė ir susitapatinimas su profesiniu vaidmeniu dažnai šios profesijos atstovams sukelia fizinio ir psichinio pervargimo sindromą. Šis sindromas neigiamai atsiliepia ne tik atliekamos veiklos efektyvunui ir kokybei, bet ir pačiam žmogui, jo fizinei ir psichinei sveikatai [19].

Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad emocinis darbas buvo reikšmingai susijęs su emociniu išsekimu ir depersonalizacija. Emociškai išsekusių mokytojų požiūris į savo darbą

tampa atsainus, bendravimas su mokiniais ir kolegomis gali tapti ciniškas [20].

Vis dažniau Lietuvos ir užsienio tyrėjų darbuose akcentuojama apie mokytojų pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje. Tokie reiškiniai paplitę bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo mokyklų tarpe. Manoma, kad tai susiję su pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai progresuojančia žinių, mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais, kvalifikacija, atsakombe, didesniu darbo krūviu [ 3; 21; 22; 23;24].

Autorius A. Bagdonas (2004) teigia, jog pedagoginis darbas, mokytojavimas yra istoriškai užkoduotas kaip padidintas sveikatos rizikos veiksnys. Mokytojas privalo atlikti ne tik auklėjamąsias, ugdomąsias, vadybines veiklos funkcijas, bet susiduria ir su visuomenės, organizacijos reikalavimais, kuriems įgyvendinti reikalingos papildomos kompetencijos [21].

Atlikti įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad yra pakankamai sunku išlaikyti mokyklose talentingus mokytojus. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose iki 40 proc. mokytojų palieka šią profesiją per pirmuosius penkerius mokytojavimo metus. Didžiojoje Britanijoje kai kurie mokytojai palieka savo darbą dar iki išėjimo į pensiją. Tyrimai parodė, kad daugelis mokytojų palieka savo darbą dėl perdegimo, susijusio su asmeninių profesinių siekių sumažėjimu. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mokytojų, kurie palieka savo profesiją, yra žymiai mažesnis asmeninis veiksmingumas nei tų mokytojų, kurie lieka dirbti. Mokytojų suvokimo pokyčiai apie darbo pobūdį, trikdantį mokinių elgesį, mokyklos vadovaujančių asmenų elgseną įtakoja visus tris perdegimo komponentus – emocinį išsekimą, depersonalizaciją ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimą [25].

Lietuvos statistikos departamento duomenimis per dešimtmetį nuo 2002 – 2003 mokslo metų pedagogų skaičius sumažėjo 16 tūkst. arba penktadaliu. Šiuo metu Lietuvoje dirba 53 tūkst. mokytojų. Bendrojo ugdymo mokyklose 2013-2014 mokslo metais dirbo 35,8 tūkst. mokytojų ir mokyklų vadovų [26].

Vidutinis bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų amžius per penkerius metus pailgėjo nuo 45 iki 47 metų. 2012–2013 mokslo metų pradžioje 60 proc. bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų buvo vyresni nei 45 metų amžiaus [26]. Tačiau Lietuvoje dar stokojama duomenų apie mokytojų PP ir jo sąsajas su psichosocialiniais veiksniais darbe.

A. Bagdonas (2004) atliko tyrimą, kurio metu siekė išsiaiškinti Kauno miesto mokyklų pedagogų nuomonę apie jų patiriamą stresą ir mokyklos baimę. Šio tyrimo rezultatų duomenimis, 85 proc. Kauno miesto mokytojų patiria fizinį nuovargį, 96 proc. mokytojų yra susidūrę su emocinio išsekimo būsenomis, 79 proc. teigia, kad darbe yra patyrę „sudegimo“ situacijas [21].

2005 m. Lietuvoje buvo atliktas mokytojų sveikatos tyrimas. Apklausta 300 mokytojų iš įvairių Lietuvos rajonų. 43,3 proc. pedagogų savo sveikatos būklę apibūdino kaip gerą, 53 proc. įvertino patenkinamai, 3,7 proc. – prastai. Net 95 proc. pedagogų skundėsi nuovargiu, 68,3 proc. – galvos skausmais. Miego sutrikimus nurodė 66,8 proc. mokytojų [27].

L. Bulotaitės ir V. Lepeškienės (2006) atliktas tyrimas parodė, kad 56 proc. mokytojų savo darbe nuolat jaučia įtampą ir stresą, ko pasekoje jaučia PP [28]. Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų psichosocialinių nuostatų ir mokinių mokymosi krūvių bei korepatitoriavimo sąsajų tyrime, atliktame 2009 metais, paaiškėjo, jog 57 proc. mokytojų skundėsi nuovargiu, kurį sukėlė PP [29].

Apžvelgus minėtų autorių mintis galima teigti, kad PP yra ilgalaikė ir sudėtinga žmogaus reakcija į pastangas kuo geriau atlikti savo darbą bei profesinėje veikloje patiriamą stresą. Mokytojo darbas pasižymi labai dideliu kiekiu informacijos, kuo remiantis reikia priimti svarbius ir greitus sprendimus. Tai taip pat sukelia stresą, ko pasekoje gali atsirasti energijos stoka, abejingumas, nutolimas nuo mokinių ar kolegų.

1.3. Socialiniai-demografiniai, elgsenos rizikos veiksniai ir psichologinės savijautos vertinimo rodikliai

Jau daugiau nei tris dešimtmečius Lietuvos ir pasaulio tyrėjai domisi PP sindromu ir priežastimis, jo formavimusi, pasekmėmis ir galimais pagalbos būdais. C. Maslach (2003) teigia, kad vienas iš daugelio veiksnių, kuriuos mokslininkai vertina ir pažymi tyrinėdami perdegimą yra darbuotojų amžius. Autorių J. Pacevičiaus (2006), M. Salanovos (2002) teigimu, nustatyta, kad perdegimas aktualesnis karjeros pradžioje, t.y. jaunesni darbuotojai (tarp 30 - 40 metų) yra linkę greičiau perdegti nei vyresnio amžiaus darbuotojai, nes jie dar neturi pakankamai įgūdžių, reikalingų darbe kilančių problemų sprendimui, linkę greičiau perdegti nei vyresni pedagogai, kurie yra pastovesni, brandesni, yra įgiję daugiau išminties ir turi susiformavusį požiūrį į pasaulį. J. Pacevičius taip pat teigia, jog PP yra ne trumpalaikė arba greitai galinti praeiti būsena, bet dinamiškas, ilgai besiformuojantis, įvairias gyvenimo sritis apimantis ir neabejotinai gyvenimo kokybę pakeičiantis procesas [14].

Nemažai autorių mano, kad PP siejamas su asmens lytimi. Tačiau, vertinant PP komponentų sąsajas su lytimi, reikia atsižvelgti į profesijos pobūdį. Ankstesniuose perdegimo sindromo tyrimuose nustatyta, kad dažniau perdega moterys, nes buvo kreipiamas dėmesys į

tokias specialybes, kaip socialiniai darbuotojai, mokytojai, slaugytojai. Šiuos darbus dažniausiai dirba moterys [30].

C. Maslach(1996), J. Soares (2007) teigimu, mažiau linkę į perdegimą yra gyvenantys santuokoje (su partneriu) nei tie, kurie yra viengungiai ar išsiskyrę [31; 32]. Kirilmaz ir kt. (2003) Turkijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad turimų vaikų skaičius neturėjo įtakos mokytojų perdegimo sindromui[33].

Mokytojams, dažnai labiau nei kitų profesijų atstovams, sunkiau derinti darbą su namais ir šeima. Sąlygiškai žemas atlyginimas lemia mokytojų didesnį norą dirbti ilgiau, keliose mokyklose, korepetitoriauti po darbo valandų [34]. Literatūros teigimu PP gali būti susijęs su psichinės sveikatos problemomis, alkoholio vartojimu [35].

Autoriai, tyrinėję fizinį mokytojų aktyvuma, teigia, kad darbe ir laisvalaikiu fizinis aktyvumas yra labai svarbus ir veiksmingas siekiant užkirsti kelią neigiamoms emocijoms, tokioms kaip depresija, baimė, nerimas, stresas. Tai labai svarbus veiksnys, mažinantis streso atsiradimą ir emocinį išsekimą. Fizinis aktyvumas skatina socialinį bendravimą, bendradarbiavimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad fiziškai aktyvūs pedagogai lengviau bendrauja, geriau kontroliuoja agresiją ir pyktį, yra labiau motyvuoti [36].

1.4. Psichosocialinių veiksnių mokytojo darbe apibrėžtys

Edukologijos, vadybos bei valdymo teoretikai ir kiti specialistai yra pažymėję, kad terminas psichosocialinis veiksnys - tai sudurtinis terminas, apimantis psichologinių (pvz., nuotaikos) ir socialinių (pvz., stresas darbe) veiksnių įtaką fiziologiniams procesams [4].

Psichosocialiniai veiksniai yra veiksmai ar aplinkybės, kurios daro įtaką darbuotojo

psichologiniam atsakui į jo darbą ar darbo vietos aplinką [14].

Autoriai [37], rašantys apie mokytojo teisę į saugią ir sveiką darbo aplinką, teigia, kad per didelis mokytojų darbo krūvis kenkia mokytojų ir socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, vaikų globos ugdytojų sveikatai. Jiems gresia, o dažnai ir ištinka perdegimo sindromas. Tačiau šiuolaikinis gyvenimo tempas ir sąlygos verčia šiuos profesionalus ne mažinti, o didinti darbo krūvį. Mokytojas gali būti labai motyvuotas stengtis dirbti kaip profesionalas, tačiau šią motyvaciją taip pat turi papildyti ir jo moksliniai sugebėjimai, tobulinimosi galimybės bei kitos sąlygos. Viena iš daugelio sąlygų - darbe neturi būti neigiamų psichosocialinių veiksnių. Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai nustato bendruosius psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo principus [38].

Amerikiečių mokslininkas R. Karasek pasiūlė metodą įtampai darbe tirti. Analizuojant psichosocialinius veiksnius darbe R. Karasek klausimyne išskiriami darbo reikalavimų ir kontrolės modeliai. Švedų mokslininkas T. Theorell papildė šį metodą socialinės paramos darbe dimensija.

Pagrindinė modelio esmė ir išplaukianti išvada yra ta, kad darbo procese suteikta didelė sprendimu laisvė sumažins stresa ir paskatins mokymasi, tuo tarpu keliami darbo reikalavimai padidina tiek stresą tiek ir mokymąsi. Buvo atlikta nemažai tyrimu, kuriais irodyta, kad blogiausiai žmonės jaučiasi situacijose, kuomet yra dideli reikalavimai darbe ir žema kontrolė. [39].

Vieni iš psichosocialinių rizikos veiksnių yra susiję reikalavimais darbe. Pernelyg didelis arba kartais ir per mažas darbo krūvis sukelia neigiamas emocijas ir atsiliepia darbo kokybei. Mokytojai, turėdami per didelį darbo krūvį, neturi galimybės tinkamai atlikti darbo, dažniau jaučiasi pavargę, tampa mažiau atidūs ir blogiau koncentruoja dėmesį į atliekamą darbą, kadangi dėl didelio krūvio padidėja darbo tempas, reikia padaryti daugiau darbo per trumpesnį laiką. Taip pat dėl padidėjusio darbo krūvio mažiau lieka laiko poilsiui. Per mažas darbo krūvis taip pat gali neigiamai įtakoti mokytojų darbą, kadangi mokytojai gali jaustis nepakankamai įvertinami ir nerodyti iniciatyvos dirbti geriau, atsiranda baimė iš viso prarasti darbą. Esant per dideliems reikalavimams darbe mokytojai gali nesugebėti tinkamai atlikti jiems pavedamų užduočių, užduotys gali tapti mokytojams neaiškios ar nesuprantamos. Tačiau, nepaisant rizikos, kad per didelis darbo krūvis gali neigiamai atsliepti gyvenimo kokybei, mokytojai dažnai patys nori didesnio pedagoginio darbo krūvio siekdami užsitikrinti tinkamą atlygį.

Keliami dideli reikalavimai darbe sukelia septynis kartus didesnę riziką emociniam išsekimui [40]. Mokytojai patiria stresą, kai galvoja, kad jiems keliami per dideli, kartais prieštaringi reikalavimai, kurie neatitinka jų galimybės vykdyti šiuos reikalavimus. Gali būti keliami pernelyg aukšto lygio įgūdžių ar profesionalumo reikalavimai arba nesuteikiama galimybė išmokti naujų dalykų. A. Bagdono (2006) teigimu, keliami aukšti reikalavimai darbe sukelia pedagogams mokyklos baimę, kuri pasireiškia įvairiais sveikatos sutrikimais bei nenoru dirbti mokymo įstaigoje [27].

Labai svarbi galimybė pačiam kontroliuoti savo darbą, galimybė savarankiškai priimti sprendimus darbe. Sprendimų priėmimo ribojimas ir darbo kontrolė, nepakankamas žinių ar įgūdžių, kuriais naudojasi savo darbe, kiekis neleidžia mokytojams pilnai savęs realizuoti ir neigiamai veikia darbo kokybę, mažina galimybę kontroliuoti savo darbinę veiklą. Aukštas kontrolės lygis yra susijes su aukštu pasitenkinimu darbu, įsitraukimu į darbą, dideliu

įsipareigojimu, gerais rezultatais. Žema kontrolė susijusi su emociniu distresu, sveikatos sutrikimais žalingais įpročiais, rizika išeiti iš darbo [41].

Dar vienas iš psichosocialinių veiksnių, įtakojančių mokytojų savijautą ir PP yra socialinė parama. Pedagogai labai daug laiko praleidžia savo darbe, todėl yra labai svarbus geras sutarimas su kolegomis, pripažinimas darbo rezultatų, paisymas asmeninių poreikių, bendras laisvalaikis, dėmesys. Darbuotojams didelę itampą kelia socialiniai konfliktai ir prasti santykiai su kolegomis [41].

Socialinė parama padeda mokytojams prisitaikyti prie darbe patiriamo streso, suteikia galimybę iš naujo įvertinti stresines situacijas ir sumažina profesionio perdegimo tikimybę. Teigiama socialinė parama susijusi su mažesniu PP laipsniu, kadangi pedagogams yra lengviau adaptuotis kolektyve, atsiranda geresnis, glaudesnis bendravimas su kolegomis. Ir atvirkščiai – bendravimas, nukreiptas į neigiamus aspektus, kurie orientuoti į nepavykusias pastangas prisitaikyti darbinėje aplinkoje, gali tik padidinti PP riziką [42]. Nemažai tyrimų įrodė, kad darbuotojai, jaučiantys socialinę paramą, emociškai saugiau jaučiasi, jiems lengviau atlikti savo darbą. Mokytojai jaučiasi palaikomi, esant palankiai aplinkai geba atskleisti savo tikruosius jausmus ir emocijas, jaučia pasitenkinimą darbu [43].

Pasitenkinimas darbu – tai visi jausmai, kuriuos žmogus jaučia galvodamas apie savo darbą. [44]. Sudėtinga apibrėžti nuo ko priklauso pasitenkinimas darbu. Egzistuoja nenutrūkstamas ryšys tarp darbo atlikimo ir pasitenkinimo darbu [45]. Šiuo klausimu labai domėjosi R. Perry, siekiant išsiaiškinti, kaip individai jaučiasi savo darbe bei stengiantis gerinti jų nuostatas, susijusias su darbu [46]. Kuomet žmogaus pasitenkinimas darbu yra pakankamai aukštas, didėja jo pasitikėjimas darboviete, geresni jo darbo rezultatai.

Mokytojų pasitenkinimą darbu taip pat lemia kokybiškas darbo atlikimas, įsipareigojimas. Tai svarbu tiek patiems mokytojams, jų motyvacijai dirbti, tiek ir mokiniams bei mokyklai [47]. Tiriant mokytojų pasitenkinimą darbu galima geriau suprasti pedagogų savijautą darbe, profesinį jų požiūrį ir visa tai kas daro įtaką mokymo kokybei [48]. Teigiama, kad aukštas mokytojų pasitenkinimas darbu didina mokymo efektyvumą ir yra vienas iš stabilumo mokyti rodiklių. Tyrimais įrodyta, kad aukštesnį pasitenkinimą darbu turintys mokytojai yra labiau motyvuoti dirbti toje pačioje mokykloje ilgą laiką [49].

Didžiojoje Britanijoje buvo atliekamas tyrimas, kurio metu buvo bandoma atsakyti į klausimą kodėl renkamasi mokytojo profesiją. Rezultatai parodė, kad patiriamas pasitenkinimas darbu ir noras dirbti su vaikais yra svarbiausi faktoriai renkantis šią profesiją [50].

emociškai labai įtemptas. Savo profesinėje veikloje mokytojai turi palaikyti nuolatinį ryšį su mokiniais ir jų tėvais, kolegomis. Būdingas aukštas protinio darbo krūvis, koncentracija, kuri veda į stresą ir įtampą. Dalis pedagogų patiria emocinę įtampą, ko rezultatas yra mažesnis darbo efektyvumas ir sumažėjęs psichinis stabilumas. Tyrimai parodė, kad ypač aukšta emocinė įtampa pasireiškia jauniems mokytojams. Reikėtų pažymėti, kad ne trumpalaikiai, bet nuolatiniai įtampą sukeliantys veiksniai lemia pablogėjusius veiklos rezultatus, mažesnį darbingumą, didesnį nuovargį ir nervingumą [18]. Taip pat prastėja atmintis, mąstymas, mažėja koncentracija ir dėmesys. Emocinė perkrova gali neigiamai atsiliepti sveikatai. Mokytojų pareiga yra priimti atsakingus sprendimus, įveikti irzlumą, pyktį, neviltį. Slopinamos emocijos padidina emocinį stresą ir gali sukelti psichosomatines ligas, mokytojų santykiai su mokiniais ir kolegomis gali tapti konfliktiški [18].

Mokytojo požiūris ir savo atsakomybės prisiėmimas priklauso ne tik nuo asmeninių jo savybių ir vertybinių orientacijų, bet ir nuo tinkamų psichologinių kolektyvo ir klasės sąlygų. V. Verkys (2009) teigia, jog bendraudami su kolegomis ir vadovais mokytojai dažnai jaučia nerimą, nepasitikėjimą, konkurenciją, nepripažinimą ir neįvertinimą. Jie nori dalyvauti ugdymo proceso valdyme, tačiau pasigenda aiškiai apibrėžtų pareigų, funkcijų ir atsakomybės. Ne visada tinkami vadybos sprendimai dažnai sąlygoja užsisklendimą ar netgi apatiją. Mokytojų psichosocialinę sveikatą neigiamai įtakoja neadekvatus išsilavinimui ir kompetencijai statusas visuomenėje [51].

Labai svarbus mokyklos psichologinio klimato sudarymas, kuris, kaip tam tikra sąlygų visuma, gali pozityviai ar negatyviai sąlygoti kolektyvo bendravimą, galimybę laisvai reikšti savo nuomonę. Mokslininkų R. Hanif ir kt. (2011) nuomone, tik tinkamos psichologinės - socialinės aplinkos darbui ir bendravimui sudarymas, siekiant skatinti bendradarbiavimą, motyvaciją imtis iniciatyvos ir gerinti savo veiklos ir gyvenimo kokybę, sąlygoja aukštus mokyklų darbo rezultatus [2].

Europos Sąjungos šalyse atliktų mokytojų darbo vietų tyrimų rezultatai [27; 29] parodė, jog vertinant darbo aplinką psichosocialinių veiksnių požiūriu, labai svarbi yra pačių mokytojų nuomonė – su kokiais profesinės rizikos veikniais jie susiduria ir kokias saugos ir sveikatos darbe problemas gali įvardinti.

Svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kad psichosocialiniai veiksniai mokytojų darbe, tame tarpe ir psichologinis smurtas bei patyčios kolegų tarpe yra neleistini ir privalo būti sprendžiami organizacijos lygiu kaip ir kiti profesinės rizikos klausimai. Psichologinis stresas ir psichosocialinių rizikos veiksnių keliamos rizikos problemos aktualumo supratimas turėtų paskatintint siekti, kad ir mokytojai turėtų pakankamai moksliniais tyrimais pagrįstų žinių

apie šių žalingų veiksnių pasekmes.

Autoriai, tyrę mokytojų kasdienėje veikloje patiriamą stresą, mokytojų psichosocialinę nuostatą, vidinę darną, psichinę sveikatą [51, 52; 53], kasdien patiriamą psichosocialinę būseną apibrėžia kaip nesaugią, dažnai bejėgišką, sąlygojančią grėsmę ir agresiją, nesaugumą darbe, konfliktus su administracija, bendradarbiais, moksleiviais bei jų tėvais [21]. Neigiamas stresas, dar vadinamas distresu, atsiranda tada, kai kyla grėsmė mums, mūsų įsitikinimams, mūsų visuomeninei padėčiai, saugumui darbe, artimųjų sveikatai. Stresą jaučiantiems mokytojams sunku džiaugtis kasdienine veikla, jie jaučia liūdesį ar net depresiją, nesijaučia laimingi [54]. Mokytojų darbas, kaip ir daugelio profesijų šiuo metu, keičiasi. Naujos technologijos ir vis greitėjantis gyvenimo tempas lemia mokymosi visą gyvenimą tendenciją. Mokytis reikia tiek savarankiškai, tiek keliant kvalifikaciją kitose institucijose. Kai kuriems mokytojams, ypač vyresniems, tokie pokyčiai sukelia darbinį stresą [55]. Nesugebėjimas įveikti sunkumų, negalėjimas priimti tinkamų sprendimų, sunkus susikoncentravimas į atliekamus darbus, blogas poilsis dėl rūpesčių, įtampa, prarandamas pasitikėjimas savimi sukelia distresą, kuris yra vienas iš veiksnių, įtakojančių PP [54].

Lietuvoje neseniai pradėta tirti abitūros egzaminų poveikis mokytojo sveikatai. Didelis pedagogų streso šaltinis yra valstybinių abitūros egzaminų sistema, kai egzaminų rezultatai tiesiogiai siejami su nemokamomis vietomis aukštosiose mokyklose [55].

Mokytojus trikdo šalyje permanentiškai vykdomi švietimo reformavimo ir pokyčiai. Lyginant su kitais sektoriais, švietime jų būta iš tiesų nemažai: profiliavimas, mokytojų atestavimo ir kvalifikacinių kategorijų teikimo sistema, esminiai ugdymo turinio pokyčiai, mokyklų tinklo pertvarkos, jų stuktūros ir valdymo tobulinimo programos [55].

Vadybos, medicinos bei ekonomikos mokslo įrodyta, jog labai svarbu psichosocialinių veiksnių prevencija, kadangi dėl to, jog mokytojai serga įtampos išprovokuotomis ligomis, praleidžiama 40 mln. darbo dienų kasmet [56].

Apibendrinant tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nagrinėjamus mokytojo sveikatai žalingus veiksnius, galima konstatuoti, jog mokslinė informacija apie psichosocialinius veiksnius yra viena kitos nepaneigianti. Visi mokslininkai rašę šia tema, teigia, kad mokytojo darbas ir sveikata yra nulemti specifinių šios pareigybės ir atitinkamos darbo vietos aplinkybių. Šios profesijos psichosocialiniai veiksniai rodo, kad iš principo apie juos mokslas jau žino ir stengiasi šalinti.

1.5. Pagrindiniai mokytojų sveiko darbo garantai

Kadangi mokslinė literatūra teigia, jog Lietuvoje 71 proc. pedagogų galvoja apie profesijos pakeitimą – ši dalis dirbančiųjų išgyvena vadinamąjį laikiną buvimą savo profesijoje [29]. Lietuvoje teisę į sveiką ir saugią mokytojo darbo aplinką reglamentuoja tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai bei Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Sveiko darbo garantai, kurie suteikia mokytojui ir mokyklos vadovybei sugebėjimą suvaldyti kompleksines socialines ir asmenines dinamikas, tapo daugumos mokslinių veikalų tyrimo objektu.

Skaičiai atspindi liūdną statistiką – 42,8 proc. mokytojų nesportuoja, 11 proc. kartą per savaitę vartoja alkoholį, 18,9 proc. pedagogų priklausomi nuo nikotino ir tik 6 proc. pedagogų gali būti sveikos gyvensenos pavyzdys mokiniams. Taigi, net 43 proc.mokytojų nurodo, kad visi negalavimai yra profesinės veiklos padariniai [29].

Visi Lietuvos mokytojai privalo turėti teisę ne tik į sveikas, saugias bei tinkamas darbo sąlygas, į teisingą atlyginimą, garantuojantį tinkamą jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį, bet ir į orumą darbe. Vadovus, kurie rodo pavyzdį kaip saugiai ir tikslingai dirbti, mokytojai gerąją žodžio prasme kopijuoja, mėgdžioja. Šie mokyklų vadovai paprastai turi aukštus moralinius ir etikos standartus, kuriais vadovaujasi. Juos pavaldiniai gerbia ir pasitiki, todėl tuo pačiu motyvuotai bei saugiai dirba.

Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai garantuoja kiekvieno žmogaus teisę turėti saugias, sveikas ir tinkamas darbo sąlygas, kurias visi darbdaviai privalo sudaryti neatsižvelgiant į darbo pobūdį bei darbo aplinką, darbuotojų skaičių, lytį ir amžių. Saugios ir sveikos darbo sąlygos, tai ne tik neturinčios nepageidaujamų fizikinių, fizinių, cheminių, biologinių ir ergonominių rizikos veiksnių, bet taip pat neturinčios psichosocialinių rizikos veiksnių, kurie sukelia darbuotojui psichologinį stresą ir įtakoja PP.

1 pav. Pagrindiniai sveiko (be neigiamų psichosocialinių veiksnių) darbo garantai Sudaryta autorės pagal [16; 28] šaltinį

Pagrindiniai sveiko darbo garantai galėtų būti pusiausvyra tarp pastangų darbe ir poilsio, užduočių ir interesų įvairovė bei geras komunikavimas darbe su kolegomis, administracija, mokiniais bei jų tėvais (1 pav.).

Taigi, mokslininko A. Maslow‘o, kuris suformulavo asmenybės poreikių hierarchijos koncepciją, teigimu, nepatenkinęs žemesniųjų poreikių, žmogus negali realizuoti aukštesniųjų, pasiteisintų mintis, jog efektyvus ir realistiškas tikrovės supratimas; savęs, kitų ir aplinkos priėmimas; betarpiškumas, paprastumas ir natūralumas; susitelkimas į konkrečias problemas būtų kelias į sveikesnį mokytojo gyvenimą.

metodus, įvairias vertinimo strategijas, tačiau žintoti, kaip išsaugoti savo emocinę ir psichinę sveikatą. Psichosocialines rizikas darbe sukeliantys veiksniai ir jų įvertinimas turėtų būti atliekamas nuolatos. Taigi ypač svarbu ne tik kiek stresogeninių įvykių žmogus patiria, tačiau ir kaip juos vertina. Mokytojas turėtų žinoti, jog dominuojantys PP simptomai gali būti įvairūs. Dažniausiai tai gali būti nuolatinis nervingumas, galvos svaigimas, padažnėjęs širdies ritmas, silpnumas, raumenų įtampa [2].

Norint sumažinti mokytojų sergamumą psichosomatinėmis ligomis, turėtų būti vykdomas sveikatos stiprinimas ir žalingų bei kenksmingų sveikatai veiksnių darbo vietose prevencija. Tai vykdyti turėtų tiek mokyklos vadovai, tiek patys mokytojai, tiek sveikatos įstaigos bendromis jėgomis ir susitarimais.

Mokytojo saugaus ir sveiko darbo strategijos tikslas [19; 57]:

 Siekti mokytojui atskleisti visus savo gabumus ir gebėjimus, kurie suteikia žmogui individualumą;

 Pasireikšti siekimu gerai atlikti savo darbą – būti savo veiklos srities profesionalu;  Organizuoti psichosocialinės rizikos veiksnių darbo vietose vertinimą;

 Skatinti atvirai kalbėti apie psichologines darbo problemas;  Nubrėžti aiškias kiekvieno darbuotojo atsakomybės ribas;  Užtikrinti teisingumą ir saugumą.

Stresogeninių situacijų mažinimas turi užtikrinti saugias bei sveikas mokytojų darbo sąlygas, o taikomos prevencinės priemonės turi padėti išvengti sveikatos pavojų ir kasdien gerai jaustis savo darbo vietoje.

2. TYRIMO METODIKA

Siekiant įvertinti mokytojų PP sindromo sąsajas su psichosocialiniais veikniais darbe, buvo atliktas vienmomentinis tyrimas – anketinė apklausa. Gautas LSMU Bioetikos centro leidimas.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis 2013/2014 m. Kauno mieste 3150 mokytojų dirbo 85 bendro ugdymo mokyklose [58]. Kauno miesto Švietimo skyriaus duomenimis 32 iš šių mokyklų vykdo vidurinio ugdymo programą (vidurinės mokyklos ir gimnazijos) [59]. Taikant 95 proc. tikimybę su 5 proc. paklaida buvo paskaičiuotas imties dydis pagal formulę:

kur:

n – imties dydis

∆ – paklaidos dydis (0,05)

N – generalinės visumos dydis (3150)

Tiriamųjų imtis priklausomai nuo generalinės aibės yra 308. Tyrimas buvo atliktas 2014 m. kovo – gegužės mėnesiais. Tyrimo dalyviais pasirinkti šešių vidurinio ugdymo programą vykdančių Kauno miesto mokyklų mokytojai. Mokyklos atrinktos iš įvairių skirtingų Kauno miesto mikrorajonų siekiant kuo objektyviau įvertinti bendrą mokytojų nuomonę. Buvo išdalinta 390 anketų, grąžintų anketų skaičius - 297.

Apklausoje dalyvavusių mokytojų amžius yra nuo 24 m. iki 77 m. Amžiaus vidurkis - 49,47 (SN±9,46). Mediana – 50.

Siekiant apžvelgti mokytojų amžiaus pasiskirstymą, tiriamieji pagal amžių buvo suskirstyti į grupes kas 10 metų. Mažiausiai (5,6 proc.) buvo jauniausio amžiaus – 24-34 m. mokytojų, daugiausiai (35,9 proc.) – 45-54 m. mokytojų (2 pav.).

2 pav. Mokytojų amžiaus pasiskirstymas

Pagal lytį respondentų imtis labai asimetriška - apklausoje dalyvavo 9,8 proc. vyrų ir 90,2 proc. moterų. Tačiau tai atitinka faktines demografines mokyklų pedagoginio personalo realijas, kurios yra žinomos iš centralizuotos žinybinės statistikos.

Tyrimo rezultatuose, vertinant įvairius nagrinėjamus komponentus su mokytojų amžiumi, buvo sudarytos ir duomenų analizei pritaikomos dvi tiriamųjų amžiaus grupės: 24-49 m. (45,3 proc. mokytojų) ir 50-77 m. (54,7 proc. mokytojų). Vyrų ir moterų pasiskirstymas amžiaus grupėse pavaizduotas 3 paveiksle.

Tyrimui atlikti parengtas uždaro tipo klausimynas. Anketa sudaryta remiantis darbo tikslu bei numatytais uždaviniais. Anketos klausimus sudarė tyrimo autorių sudaryti bei kitų tyrėjų naudoti klausimai ir skalės. Visi anketos klausimai sugrupuoti į šiuos skyrius: sociodemografinius, PP, psichosocialinių darbo veiksnių, psichologinės savijautos vertinimo, elgsenos rizikos veiksnių klausimynus.

3 pav. Vyrų ir moterų pasiskirstymas amžiaus grupėse

Perdegimo sindromas buvo vertinamas C. Maslach ir S. E. Jackson (1981) sukurtu perdegimo sindromo klausimynu [60]. Šis klausimynas buvo adaptuotas Lietuvoje [14]. Klausimyne pateikiami 22 klausimai, nusakantys tris perdegimo komponentus – emocinį išsekimą (emotional exhaustion), depersonalizaciją (depersonalization) ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimą (personal achievement). Emocinis išsekimas apibūdinamas kaip nuovargio, persidirbimo, išsekimo jausmas. Šis komponentas sudarytas iš 9 teiginių, tokių kaip “Darbas su žmonėmis sukelia man įtampą”, “Jaučiu, kad darbas mane emociškai nualina”. Depersonalizacija apibrėžiama kaip emocinis abejingumas bei atsitraukimas nuo žmonių, cinizmo bei formalumo išlaikymas santykiuose su kitais. Depersonalizacija yra matuojama 5 teiginiais, pavyzdžiui: „Kai pradėjau dirbti šį darbą tapau mažiau jautrus (-i) kitiems žmonėms“, „Nerimauju, kad dirbdamas a) šį darbą, aš tampu emociškai abejingas (-a)”. Sumažėjęs asmeninis veiksmingumas, apimantis žmogaus kompetentingumo bei efektyvumo darbe jausmą, sudarytas iš 8 teiginių, tokių kaip, pavyzdžiui: „Labai efektyviai sprendžiu savo mokinių problemas“, „Jaučiuosi labai energingas“, „Nuveikiau daug vertingų dalykų šiame darbe“. Aukšti emocinio išsekimo ir depersonalizacijos balai bei žemi sumažėjusio asmeninio veiksmingumo balai gali rodyti PP. Perdegimo sindromo komponentų lygis vertinamas balais (1 lentelė).

1 lentelė. Perdegimo sindromo komponentų vertinimas balais

Perdegimo sindromo komponentai

Balų suma

Žemas Vidutinis Aukštas

Emocinis išsekimas 0-18 19-26 27-54

Depersonalizacija 0-5 6-9 10-30

Sumažėjęs asmeninis veiksmingumas 40-48 34-39 0-33

Šaltinis: Maslach C., Jackson S.E., Leiter M.P., 1996

R. Karasek ir T. Theorell (1972) psichosocialinių darbo veiksnių klausimyne [61] buvo pateikiami klausimai apie reikalavimus darbe, galimybę pačiam kontroliuoti savo darbą, socialinę paramą, įtampą darbe, pasitenkinimą darbu, darbo derinimą su namais ir šeima. Taip pat buvo pateikiami klausimai apie psichologinį savijautos vertinimą – psichologinį distresą, subjektyvų savo sveikatos vertinimą, krizes šeimoje, subjektyvų savo sveikatos vertinimą bei savo sveikatos būklės, buvusios prieš metus, vertinimą. Psichologiniam distresui įvertinti buvo naudojamas Lietuvoje adaptuotas bendrosios sveikatos klausimynas (GHQ-12) [62]. Siekiant apžvelgti mokytojų gyvenseną, buvo vertinami elgsenos rizikos veiksniai pateikiant klausimus apie rūkymą, alkoholio vartojimą, fizinį aktyvumą.

Anketa buvo pateikta mokytojų darbo vietoje. Prieš atliekant apklausą, respondentai buvo informuoti, jog duomenys bus naudojami tik tyrimo tikslams, paaiškinta, kiek laiko gali tekti sugaišti pildant klausimyną. Respondentams buvo pranešta, jog tyrimo tikslas yra įvertinti mokytojų PP ir jo sąsajas su psichosocialiniais veiksniais darbe, kad remiantis numatomo atlikti tyrimo duomenimis, galima būtų planuoti galimus mokytojų savijautai gerinti pagalbos būdus. Tyrimo metu buvo garantuojama teisė į privatumą/konfidencialumą - klausimynai buvo anoniminiai, o dalyvavimas tyrime – savanoriškas.

Atliekant tyrimą buvo nagrinėjama įvairi lietuvių ir užsienio mokslininkų teikiama informacija. Mokslinės literatūros bei mokslinių publikacijų buvo ieškoma duomenų bazėse: Medline (Pubmed), Science Direct, SpringerLink.

2.2. Tyrimo metodikos

Anketinės apklausos duomenų apdorojimui buvo naudojama SPSS 20 for Windows programa, skirta socialiniams tyrimams. Statistinei analizei atlikti buvo panaudotas Chi-kvadrato (χ2_{) kriterijus. Nurodomas laisvės laipsnių skaičius (ll). Skirtumai statistiškai} reikšmingi, kai p ≤ 0,05.

Darbe pateikiami absoliutūs skaičiai (N) ir jų išraiška procentais (proc.). Ryšių tarp požymių įvertinimui buvo naudojamas Spearman’o koreliacijos koeficientas, kurio reikšmės nuo -1 iki 1. Koreliacijos koeficientas r, esantis kuo arčiau -1 arba 1, parodo stiprų ryšį tarp požymių. Arčiau 0 esančios požymių reikšmės rodo nežymų ryšį tarp kintamųjų. Teigiamos R reikšmės parodo tiesioginį, neigiamos – atvirkštinį ryšį tarp kintamųjų.

Sąsajoms tarp mokytojų PP ir psichosocialinių darbo veiksnių buvo naudojami logistinės regresinės analizės modeliai, apskaičiuotas galimybių santykis ir pasirinktas statistinio galimybių santykio (GS) pasikliautinasis intervalas (PI) – 95 proc. Pasirinktas reikšmingumo lygmuo α = 0,05. Į modelius palaipsniui buvo įtraukiami veiksniai, kurie hipotetiškai siejosi su PP: lytis, amžius, reikalavimai darbe, galimybė kontroliuoti savo darbą, socialinė parama darbe, psichologinis distresas, pasitenkinimas darbu, darbo derinimas su namais ir šeima, subjektyvus savo sveikatos vertinimas.

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Profesinio perdegimo sindromas mokytojų tarpe

Tyrimo metu buvo vertinamas PP mokytojų tarpe. Ieškota sąsajų tarp PP ir socialinių-demografinių veiksnių bei sąsajų tarp psichologinių savijautos vertinimo rodiklių bei elgsenos rizikos veiksnių ir PP sindromo komponentų.

3.1.1. Profesinio perdegimo sąsajos su socialiniais-demografiniais veiksniais

Tyrimo metu siekta nustatyti socialinių-demografinių veiksnių, tokių kaip mokytojų amžiaus, šeimyninės padėties bei turimų vaikų skaičiaus sąsajas su PP sindromo komponentais – emociniu išsekimu, depersonalizacija ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimu.

2011 m. Japonijoje, Liaoningo provincijoje buvo atlikamas tyrimas, kurio metu buvo ieškoma sąsajų tarp mokytojų patiriamo streso darbe ir perdegimo sindromo [63]. Tyrimo metu nustatyta, kad didesnį emocinį išsekimą patyrė 30-40 m. amžiaus grupės mokytojai lyginant su kitomis grupėmis (p < 0,05).

F. E. Okwaraji ir kt. (2014) Enugu, Pietryčių Nigerijoje atliktame tyrime nustatyta, kad 40 proc. mokytojų patyrė emocinį išsekimą, 39,4 proc. patyrė aukštą depersonalizaciją ir 36,8 proc. vidurinių mokyklų pedagogams buvo nustatytas aukštas asmeninių profesinių siekių sumažėjimas. Taip pat šis tyrimas parodė, kad aukštas asmeninių profesinių siekių sumažėjimas statistiškai reikšmingai labiau pasireiškė jaunesniems nei 35 metai mokytojams [64].

Taikant χ2 metodą mūsų tyrimo metu buvo nustatyta, kad aukšto lygio emocinį išsekimą patiria 19,7 proc. 24-49 metų ir 29,7 proc. 50-77 metų mokytojų (p < 0,05). Aukšto lygio depersonalizacija pasireiškia 23,6 proc. jaunesnių ir 41,3 proc. vyresnių mokyklų darbuotojų (p = 0,006). Nustatytas statistiškai reikšmingas ryšys tarp emocinio išsekimo bei depresonalizacijos ir mokytojų amžiaus. Vyresni mokytojai patiria didesnį aukšto lygio emocinį išsekimą ir depersonalizaciją lyginant su jaunesniais mokytojais (2 lentelė).

Aukštas asmeninių profesinių siekių sumažėjimas nustatytas 35,4 proc. jaunesnių ir 36,2 proc. vyresnių mokytojų (p = 0,97). Kadangi skirtumas nėra statistiškai reikšmingas, stebima sąsaja tarp asmeninių profesinių siekių sumažėjimo ir mokytojų amžiaus.

J. Mukundan ir kt. (2011) Malaizijoje atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo mokytojos moterys, duomenimis, aukšto lygio emocinis išsekimas nustatytas 32,5 proc. mokytojų, aukšto lygio depersonalizacija nustatyta 26,8 proc. mokytojų ir didelį asmeninių profesinių siekių sumažėjimą jautė 42,1 proc. mokytojų [65].

Bendrai apžvelgus mūsų tyrimo duomenis, nustatyta, kad 24,9 proc. mokytojų patiria aukšto lygio emocinį išsekimą, 32,8 proc. pasireiškia aukšto lygio depersonalizacija. Didžiausiai daliai mokytojų (35,8 proc.) pasireiškia aukštas asmeninių profesinių siekių sumažėjimas.

2 lentelė. Mokytojų amžiaus sąsajos su perdegimo sindromo komponentais

Perdegimo sindromo komponentai Perdegimo sindromo lygis 24-49 metai 50-77 metai x²; ll, p Bendrai N=127 % N=138 % N % Emocinis išsekimas Nėra 79 62,2 67 48,6 5,65; ll=2; < 0,05 146 55,1 Vidutinis 23 18,1 30 21,7 53 20,0 Aukšto lygio 25 19,7 41 29,7 66 24,9 Depersonalizacija Nėra 55 43,3 40 29,0 10,32; ll=2; 0,01 95 35,8 Vidutinis 42 33,1 41 29,7 83 31,3 Aukšto lygio 30 23,6 57 41,3 87 32,8 Asmeninių profesinių siekių sumažėjimas Žemas 58 45,7 61 44,2 0,06; ll=2; 0,97 119 44,9 Vidutinis 24 18,9 27 19,6 51 19,2 Aukštas 45 35,4 50 36,2 95 35,8

Siekiant išsiaiškinti PP komponentų tarpusavio koreliaciją, nustatyta, kad yra silpna, tačiau statistiškai reikšminga koreliacija tarp emocinio išsekimo ir depersonalizacijos (r = 0,45) bei asmeninių profesinių siekių sumažėjimo (r = 0,20). Tai reiškia, kad didėjant emociniam išsekimui, didėja depersonalizacija ir asmeninių profeinių siekių sumažėjimas. Nėra statistiškai reikšmingo ryšio ir koreliacija yra labai silpna tarp depersonalizacijos ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimo (p = 0,16). Stebima tendencija, kad didėjant darbuotojų depersonalizacijai didės ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimas (3 lentelė).

3 lentelė. Profesinio perdegimo komponentų koreliacija Perdegimo sindromo komponentai Emocinis išsekimas Depersonalizacija Emocinis išsekimas - - Depersonalizacija 0,454** - Asmeninių profesinių siekių sumažėjimas 0,200** 0,083 ** p < 0,01

Analizuotos literatūros teigimu, svarbiausias PP komponentas yra emocinis išsekimas. Mūsų atlikto tyrimo duomenimis likę komponentai – depersonalizacija ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimas pasireiškia dar didesniam procentui mokytojų nei emocinis išsekimas. Kadangi emocinis išsekimas statistiškai reikšmingai koreliuoja su depersonalizacija ir asmeninių profesinių siekių sumažėjimu, galima teigti, kad 24,9 proc. mokytojų patiria PP, t.y. 24,9 proc. mokytojų pasireiškia visi trys perdegimo sindromo komponentai.

2011 m. Japonijoje atlikto tyrimo metu [63] nustatyta, kad mažesnį emocinį išsekimą patyrė pedagogai, kurie yra vedę (ištekėjusios) lyginant su kitomis grupėmis (p<0,05).

Mūsų tyrime buvo vertinama mokytojų demografinės charakteristikos, analizuotas šeimyninės padėties pasiskirstymas. Vedę (ištekėjusios) buvo 68,3 proc. mokytojų, 16,6 proc. buvo išsiskyrę (-usios), nevedę (netekėjusios) buvo 10,2 proc., našliai (-ės) – 4,9 proc. Taikant Chi-kvadrato kriterijų buvo analizuojama mokytojų šeimyninės padėties sąsajos su PP komponentais (4 lentelė).

Malaizijoje (2011) atlikto tyrimo duomenimis aukštesnio lygio emocinis išsekimas, aukštesnio lygio depersonalizacija ir didesnis asmeninių profesinių siekių sumažėjimas labiau pasireiškė vienišoms mokytojoms lyginant su ištekėjusiomis [65]. Tačiau Okwaraji ir kt. (2014) Enugu, Pietryčių Nigerijoje atliktame tyrime nustatyta, kad emocinis išsekimas ir depersonalizacija statistiškai patikimai labiau pasireiškė vedusiems mokytojams lyginant su nevedusiais, bet asmeninių profesinių siekių sumažėjimas buvo didesnis vienišiems mokytojams [64].

Mūsų tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad aukšto lygio emocinis išsekimas (25,6 proc.) labiau pasireiškia mokytojams, kurie yra vedę, lyginant su kitomis grupėmis. Tyrimo duomenys nėra statistiškai reikšmingi (p = 0,92). Aukšto lygio depersonalizacija (37,9 proc.)

labiausiai pasireiškia nevedusiems mokytojams (p = 0,69). Taip pat 44,6 proc. šių mokytojų jaučia aukštą asmeninių profesinių siekių sumažėjimą (p = 0,80). 13,3 proc. našlių patiria aukštą emocinį išsekimą, 20,0 proc. pasireiškia aukšta depersonalizacija, 33,3 proc. nustatytas aukštas asmeninių profesinių siekių sumažėjimas.

Skirtumai nėra statistiškai reikšmingi, todėl stebima tendencija sąsajoms tarp šeimyninės padėties ir PP.

4 lentelė. Šeimyninės padėties sąsajos su perdegimo sindromo komponentais

Perdegimo sindromo komponentai Perdegimo sindromo lygis Vedęs (ištekėjusi), % Išsiskyręs (-usi), % Nevedęs (netekėjusi), % Našlys (-ė), % x²; ll, p N=199 N=47 N=29 N=15 Emocinis išsekimas Nėra 54,3 59,6 55,2 66,7 2,04; ll=6; 0,92 Vidutinis 20,1 17,0 24,1 20,0 Aukšto lygio 25,6 23,4 20,7 13,3 Depersonalizacija Nėra 36,2 38,3 24,1 46,7 3,94; ll=6; 0,69 Vidutinis 32,7 25,5 37,9 33,3 Aukšto lygio 31,2 36,2 37,9 20,0 Sumažėjęs asmeninis veiksmingumas Žemas 48,2 42,6 37,9 40,0 3,05; ll=6; 0,80 Vidutinis 17,1 23,4 17,2 26,7 Aukštas 34,7 34,0 44,6 33,3

J. Mukundan ir kt. (2011) atlikto tyrimo duomenimis didesnis emocinis išsekimas ir aukštesnė depersonalizacija nustatyta mokytojoms, turinčioms vieną arba du vaikus. Tačiau didesnį asmeninių profesinių siekių sumažėjimą jautė mokytojos, turinčios daugiau nei du vaikus [65].

Mūsų atliktame tyrime apžvelgiant mokytojų turimų vaikų skaičiaus pasiskirstymą, nustatyta, kad 16,2 proc. mokytojų neturėjo vaikų, 28,2 proc. turėjo vieną vaiką, 55,6 proc. mokytojų turėjo du ar daugiau vaikų (5 lentelė). Priešingai nei Kirilmaz ir kt. (2003), kurie teigė, kad turimų vaikų skaičius neturėjo įtakos mokytojų perdegimo sindromui [33], analizuojant respondentų turimų vaikų skaičiaus sąsajas su PP komponentais, nustatėme, kad labiausiai aukšto lygio emocinis išsekimas pasireiškia mokytojams, turintiems 1 vaiką (28,4 proc.). Skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,0001). Aukšto lygio depersonalizacija

labiausiai pasireiškia mokytojams, turintiems 2 ar daugiau vaikų (34,0 proc.). Skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p = 0,88). Aukštas asmeninių profesinių siekių sumažėjimo lygis labiausiai pasireiškia pedagogams, neturintiems vaikų (43,8 proc.). Skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p = 0,47). Galima teigti, kad yra reikšmingos sąsajos tarp turimų vaikų skaičiaus ir emocinio išsekimo bei stebima tendencija sąsajoms tarp vaikų skaičiaus ir depersonalizacijos bei aukšto asmeninių profesinių siekių sumažėjimo.

5 lentelė. Turimų vaikų skaičiaus sąsajos su perdegimo sindromo komponentais

Perdegimo sindromo komponentai Perdegimo sindromo lygis

Neturi vaikų Turi vieną

vaiką Turi 2 ar daugiau vaikų x²; ll, p N=48 % N=81 % N=162 % Emocinis išsekimas Nėra 28 58,3 42 51,9 93 57,4 21,86; ll=4; <0,0001 Vidutinis 12 25,0 16 19,8 30 18,5 Aukšto lygio 8 16,7 23 28,4 39 24,1 Depersonalizacija Nėra 18 37,5 28 34,6 59 36,4 1,22; ll=4; 0,88 Vidutinis 16 33,3 29 35,8 48 29,6 Aukšto lygio 14 29,2 24 29,6 55 34,0 Sumažėjęs asmeninis veiksmingumas Žemas 19 39,6 35 43,2 79 48,8 3,53; ll=4; 0,47 Vidutinis 8 16,7 14 17,3 33 20,4 Aukštas 21 43,8 32 39,5 50 30,9

3.1.2. Psichologinės savijautos vertinimo rodikliai ir elgsenos rizikos veiksniai profesinėse perdegimo grupėse

Tyrimo metu buvo siekiama įvertinti mokytojų psichologinės savijautos vertinimo rodiklius, tokius kaip psichologinis distresas, subjektyvus savo sveikatos vertinimas, savo sveikatos, lyginant su buvusia prieš metus, vertinimas bei krizės šeimoje. Taip pat buvo analizuojama elgsenos rizikos veiksnių - fizinio aktyvumo, rūkymo ir alkoholio vartojimo sąsajos su PP sindromo komponentais.

Pradžioje ištyrėme elgsenos rizikos veiksnių ir psichologinės savijautos vertinimo rodiklių pasiskirstymą amžiaus grupėse.

Tyrimo metu nustatyta, kad iš viso rūko 20,2 proc. apklaustųjų (6 lentelė). Daugiau rūko jaunesnio amžiaus mokytojai (22,0 proc.) lyginant su vyresniais (19,1 proc.) (p = 0,56).

6 lentelė. Elgsenos rizikos veiksnių sąsajos su mokytojų amžiumi

Elgsenos rizikos veiksniai Lygis 24-49 metai 50-77 metai x²; ll, p Bendrai N % N % N % Rūkymas Nerūko 99 78,0 114 80,9 0,34; ll=1; 0,56 213 79,5 Rūko 28 22,0 27 19,1 54 20,2 Alkoholio vartojimas Nevartoja 22 17,3 28 19,9 0,57; ll=2; 0,46 50 18,7

Vartoja alkoholį rečiau

nei kartą per savaitę 99 78,0 110 78,0 209 78,0

Vartoja alkoholį kartą per savaitę arba

dažniau

6 4,7 3 2,1 9 3,4

Fizinis aktyvumas

Fizinis aktyvumas >1-3

kartai per savaitę 16 12,6 14 9,9

0,54; ll=2; 0,76

30 11,2

Fizinis aktyvumas 1-3

kartai per savaitę 49 38,6 54 38,3 103 38,4

Fizinis aktyvumas <1

kartas per savaitę 62 48,8 73 51,8 135 50,4

Alkoholį kartą per savaitę arba dažniau vartoja 4,7 proc. 24-44 metų ir 2,1 proc. 50-77 metų mokytojų (p = 0,46).

Mūsų atliktame tyrime daugiau nei pusė apklaustųjų (50,2 proc.) nesportuoja, jų fizinis aktyvumas yra mažiau nei kartą per savaitę. Mažiau nei kartą per savaitę aktyvia fizine veikla užsiima 48,8 proc. 24-49 metų mokytojų ir 51,8 proc. 50-77 metų apklaustųjų. (p = 0,76). Kadangi rezultatai nėra statistiškai reikšmingi, galima teigti, kad nėra reikšmingų sąsajų tarp elgsenos rizikos veiksnių ir mokytojų amžiaus.

F. E. Okwaraji ir kt. (2014) Enugu, Pietryčių Nigerijoje atliktame tyrime nustatyta, kad psichologinį distresą patiria 32,9 proc. mokytojų. Distresas statistiškai reikšmingai labiau pasireiškė vyresniems nei 35 m., vedusiems mokytojams [64].

Mūsų tyrime apžvelgiant psichologinės savijautos vertinimo rodiklių sąsajas su mokytojų amžiumi (7 lentelė), buvo nustatyta, kad psichologinį distresą patiria 22,0 proc. jaunesnės amžiaus grupės mokytojų ir 27,7 proc. vyresnių mokytojų.

Iš viso psichologinį distresą jaučia 25 proc. mokytojų (p = 0,29). Skirtumas nėra statistiškai reikšmingas, tad stebima tendencija sąsajoms tarp psichologinio distreso ir mokytojų amžiaus.

Atlikus subjektyvų savo sveikatos vertinimą, sveikatą blogai įvertino 3,9 proc. 22-49 metų ir 7,8 proc. 50-77 metų mokytojų (p < 0,01).

7 lentelė. Psichologinės savijautos vertinimo rodiklių sąsajos su mokytojų amžiumi

Elgsenos rizikos veiksniai Lygis 24-49 metai 50-77 metai x²; ll, p Bendrai N % N % N % Psichologinis distresas Nėra 99 78,0 102 72,3 1,12; ll=1; 0,29 201 75,0 Yra 28 22,0 39 27,7 67 25,0 Subjektyvus savo sveikatos vertinimas Gera 80 63,0 63 44,7 9,30; ll=2; < 0,01 143 53,4 Vidutiniška 42 33,1 67 47,5 109 40,7 Bloga 5 3,9 11 7,8 16 6,0 Savo sveikatos, lyginant su buvusia prieš metus, vertinimas Gerėjanti sveikata 17 13,4 19 13,5 1,02; ll=2; 0,60 36 13,4 Vidutiniška sveikata 89 70,1 92 65,2 181 67,5 Blogėjanti sveikata 21 16,5 30 21,3 51 19,0 Krizės šeimoje Nebuvo 87 68,5 98 69,5 0,03; ll=1; 0,86 185 68,9 Buvo 40 31,5 43 30,5 83 31,0

Yra statistiškai reikšmingas ryšys tarp mokytojų amžiaus ir subjektyvaus savo sveikatos vertinimo. Savo sveikatą blogiau vertino didesnė dalis vyresnių mokytojų lyginant su jaunesniais.

Atliekant savo sveikatos, lyginant su buvusia prieš metus, vertinimą, 19,0 proc. mokytojų savo sveikatą vertino kaip blogėjančią. Taip nurodė 16,5 proc. jaunesnių ir 21,3 proc. vyresnių mokytojų (p = 0,6). Nėra nustatyta statistiškai reikšmingo ryšio tarp savo sveikatos, lyginant su buvusia prieš metus, vertinimo ir amžiaus sąsajų.

Buvusias krizes šeimoje nurodė 31 proc. mokytojų. 31,5 proc. janesnių respondentų ir 30,5 proc. vyresnių teigė, kad teko išgyventi vienokią ar kitokią krizę šeimoje (p = 0,86). Skirtumas nėra statistiškai reikšmingas, todėl stebimos sąsajų tendencijos tarp krizių šeimoje ir mokytojų amžiaus.