DIFERENCINIO MOKYMO POVEIKIS GLOBOS NAMUOSE GYVENANČIŲ ASMENŲ PAŽINIMO FUNKCIJOMS IR SAVARANKIŠKUMUI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

AKVILĖ DUMBRAVAITĖ

DIFERENCINIO MOKYMO POVEIKIS GLOBOS

NAMUOSE GYVENANČIŲ ASMENŲ PAŽINIMO

FUNKCIJOMS IR SAVARANKIŠKUMUI

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

dr. Viktorija Repšaitė

TURINYS

1.2. Lietuvos gyventojų demografiniai rodikliai ...13

1.3. Su amžiumi susiję organizmo pokyčiai ...14

1.4. Pažinimo funkcijų ir savarankiškumo pokyčiai senstant ...16

1.5. Gyvenimas globos namuose ...18

1.5.1. Adaptacija globos namuose ...18

1.5.2. Gyvenančiųjų globos namuose užimtumas ir ergoterapija ...21

1.6. Diferencinio mokymo metodas ...23

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ...26

2.1. Tyrimo organizavimas ...26

2.2. Tyrimo kontingentas ...26

2.3. Tyrimo eiga ...27

2.4. Tyrimo metodai ...29

2.4.1. Anketa ...29

2.4.2. Savarankiškumo vertinimas Instrumentinės kasdienės veiklos anketa ...29

2.4.3. Pažinimo funkcijų vertinimas Monrealio kognityviniu testu...30

2.4.4. Statistinė duomenų analizė ...31

3. TYRIMO REZULTATAI ...32

3.1. Pažinimo funkcijų vertinimas Monrealio kognityviniu testu ...34

3.1.1. Pažinimo funkcijų vertinimas pagal Monrealio kognityvinio testo suminį balą įprasto poveikio ir tiriamojoje grupėse ...34

3.1.2. Monrealio kognityvinio testo rezultatai pagal rodiklius ...36

3.1.3. Monrealio kognityvinio testo rezultatai pagal rodiklius įprasto poveikio grupėje ...37

3.1.4. Monrealio kognityvinio testo rezultatai pagal rodiklius tiriamojoje grupėje ... ...38

3.1.5. Pažinimo funkcijų vertinimas pagal atskirus Monrealio kognityvinio testo

rodiklius įprasto poveikio ir tiriamojoje grupėse ...38

3.2. Savarankiškumo vertinimas Instrumentinės kasdienės veiklos anketa ...40

3.2.1. Savarankiškumo vertinimas pagal Instrumentinės kasdienės veiklos anketos suminį balą įprasto poveikio ir tiriamojoje grupėse ...40

3.2.2. Instrumentinės kasdienės veiklos anketos rezultatai pagal rodiklius ...42

3.2.3. Naudojimasis telefonu ...43 3.2.4. Apsipirkimas ...44 3.2.5. Maisto gaminimas ...46 3.2.6. Namų priežiūra ...48 3.2.7. Skalbimas ...51 3.2.8. Judėjimo būdas ...52 3.2.9. Medikamentų vartojimas ...54 3.2.10. Finansiniai gebėjimai ...56

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ...59

IŠVADOS ...63

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...64

MOKSLO PRANEŠIMŲ SĄRAŠAS ...65

LITERATŪRA ...66

SANTRAUKA

Akvilė Dumbravaitė. Diferencinio mokymo poveikis globos namuose gyvenančių asmenų pažinimo funkcijoms ir savarankiškumui. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė - dr. Viktorija Repšaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2017, - 72 p.

Tyrimo tikslas - įvertinti diferencinio mokymo poveikį globos namuose gyvenančių

asmenų pažinimo funkcijoms ir savarankiškumui.

Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti globos namuose gyvenančių asmenų pažinimo funkcijas

ir savarankiškumą taikant įprastą ergoterapiją. 2. Įvertinti globos namuose gyvenančių asmenų pažinimo funkcijas ir savarankiškumą taikant įprastą ergoterapiją kartu su diferenciniu mokymu grįstu lavinimu. 3. Palyginti globos namuose gyvenančių asmenų pažinimo funkcijas ir savarankiškumą taikant įprastą ergoterapiją ir įprastą ergoterapiją kartu su diferenciniu mokymu grįstu lavinimu.

Tyrimo metodika: 2016 m. vasario 1d. – 2016 m. rugpjūčio 15 d. VšĮ Utenos socialinės

globos namuose buvo atliktas 40 asmenų tyrimas. Atsitiktinės atrankos būdu jie buvo suskirstyti į įprasto poveikio ir tiriamąją grupes. Įprasto poveikio grupės asmenims buvo taikoma įprasta ergoterapija, paremta pratimų kartojimu – 5k./sav., keturias savaites. Tiriamosios grupės asmenims buvo taikoma įprasta ergoterapija – 3 k./sav., kartu diferenciniu mokymu grįstu lavinimu - 2 k./sav., keturias savaites. Pažinimo funkcijų vertinimui buvo naudojamas Monrealio kognityvinis testas (MoCA – LT). Savarankiškumo vertinimui buvo naudojama Instrumentinės kasdienės veiklos anketa (IKVA). Papildomų duomenų rinkimui (lytis, amžius, išsilavinimas) buvo naudojama autorės sudaryta anketa. Duomenims analizuoti buvo naudota SPSS Statistics 22. 0 programos versija. Duomenys pateikti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė paklaida (SD). Statistinis patikimumo lygmuo buvo p < 0,05.

Tyrimo dalyviai: tyrime dalyvavo 40 asmenų, gyvenančių socialinės globos namuose.

Įprasto poveikio grupėje buvo 5 vyrai (68,2 ± 2,63 metų amžiaus) ir 12 moterų (70,83 ± 1,46 metų amžiaus). Tiriamąją grupę sudarė 10 vyrų (66,5 ± 2,78 metų amžiaus) ir 13 moterų ( 73,23 ± 2,34 metų amžiaus). Visiems tiriamiesiems buvo nustatyta specialioji nuolatinė slauga ar priežiūra (vidutinė negalia).

Tyrimo išvados: 1. Visų asmenų, kuriems buvo taikyta įprasta ergoterapija savarankiškumas ir

4 (iš 7) pažinimo funkcijų rodikliai reikšmingai pagerėjo (p < 0,05). 2. Visų asmenų, po įprastos ergoterapijos ir diferenciniu mokymu grįsto lavinimo, savarankiškumas ir visi pažinimo funkcijų rodikliai reikšmingai pagerėjo, išskyrus įvardijimą (p < 0,05). 3. Visų asmenų savarankiškumas po taikytų metodų reikšmingai pagerėjo (p < 0,05). Asmenų, kuriems buvo taikyta įprasta ergoterapija ir diferenciniu mokymu grįstas lavinimas, visi pažinimo funkcijų rodikliai reikšmingai pagerėjo (p < 0,05), išskyrus įvardijimą, o taikant vien įprastą ergoterapiją reikšmingai pagerėjo 4 pažinimo funkcijų rodikliai iš 7.

SUMMARY

Akvilė Dumbravaitė. The effect of differential training on cognitive functions and independence in persons living in a social care home. Master thesis. Supervisor - dr. Viktorija Repšaitė. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Institute of Sport. - Kaunas, 2017 – 72 p.

The aim of the study is to evaluate the effect of differential training on cognitive

functions and independence in persons living in a social care home.

Objectives: 1. To asses cognitive functions and independence through the ordinary

occupational therapy in persons living in a social care home. 2. To asses cognitive functions and independence through the differential training – based education on cognitive functions and independence in persons living in a social care home. 3. To compare the obtained assessment results of changes in cognitive functions and independence after applying ordinary occupational therapy and differential training-based occupational therapy in persons living in a social care home.

Methodology: in February – August 2016 a 40 participants study who live in a PI Utena

social care home reseach was carried out. In a random selection, they were divided into conventional effect and research groups. The target participants in the conventional group were applied ordinary occupational therapy 5 t./week for four weeks. The target participants in the research group were applied ordinary occupational therapy 3 t./w., and the differential training-based occupational therapy 2 t./w. for four weeks. The research was carried out using as follows: Monreal Cognitive Assesment (MoCA) was used to asses the cognitive functions; Instrumental Activities of Daily living (IADL) was used to asses the independence. A questionnaire survey was used for the additional data collection (gender, age, education). The data was processed by SPSS statistical data analysis software for Windows 22.0. The data is presented as the arithmetical mean ± standart deviation (SD). The data is treated as reliable where the significance level is p < 0.05.

Participants: study included 40 participants who lived in a social care home. In the

conventional effect group participated 5 men (68.2 ± 2.63 age) and 12 women (70.83 ± 1.46 age). In the research effect group participated 10 men (66,5 ± 2,78 age) and 13 women ( 73,23 ± 2,34 age). All participants were established permanent special care or maintenance (moderate disability).

Conclusions: 1. All participants who received the ordinary occupational therapy

independence and 4 (of 7) cognitive function indicators significantly improved (p < 0.05). 2. All participants who received the ordinary occupational therapy, co-existed with differential training-based education, independence and all cognitive function indicators, exepct naming, significantly improved (p < 0.05). 3. Independence for all participants after applied methods improved statistically significant (p < 0.05). Participants who received the ordinary occupational therapy, co-existed with differential training-based education, all cognitive function indicators improved statistically significant (p < 0.05), except naming, while applying only ordinary occupational therapy statistically improved 4 cognitive function indicators of 7.

SANTRUMPOS

DF – diferencinis mokymas

FNT – funkcinio nepriklausomumo testas

IKVA – instrumentinės kasdienės veiklos anketa MoCA - LT – Monrealio kognityvinis testas p – reikšmingumo lygmuo

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija SN – standartinis nuokrypis

ĮVADAS

Žmogaus organizmo senėjimas yra ne tik medicininė, bet ir socialinė bei ekonominė problema dėl kurios tiek individas, tiek valstybė susiduria su daugybe problemų. Kaip teigia Brogaitė J., Kairys J. ir kt., dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės gausėja vyresnio amžiaus žmonių visuomenėje skaičius [40], todėl profesionalių paslaugų, kurios galėtų užtikrinti šių asmenų fizinę, protinę bei socialinę gerovę, poreikis auga.

Remiantis 2015 metų duomenimis, Lietuvoje veikė 43 globos įstaigos suaugusiems asmenims su negalia ir 110 globos įstaigų pagyvenusiems žmonėms, kuriose atitinkamai gyveno 6,1 ir 5 tūkst. žmonių. Lyginant su 2014 metų duomenimis, kuomet šalyje veikė 41 globos įstaiga suaugusiems, negalią turintiems asmenims, ir 108 globos įstaigos, kuriose gyveno atitinkamai 6,1 tūkst. ir 4,8 tūkst. žmonių, yra stebimas globos namuose gyvenančių asmenų skaičiaus augimas ir socialinių paslaugų poreikio didėjimas [2]. Tikėtina, jog dėl greitėjančio žmonių tempo, globalizacijos bei gerėjančio profesionalių paslaugų prieinamumo socialinės globos įstaigos, pensionatai vis dažniau tampa namais tiems asmenims, kurie yra nesavarankiški, neturi giminaičių, galinčių ar norinčių jais pasirūpinti. Stebimas ir besikeičiantis požiūris į apsigyvenimą globos namuose – tai nebėra vien tik įstaiga, kurioje suteikiama galimybė miegoti, pavalgyti ir būti stebimam medikų. Tai namai, kuriuose gyventojams yra suteikiama profesionali medicininė priežiūra, pagalba rūpinantis savimi, socialinių santykių palaikymas, aktyvaus ir įdomaus laisvalaikio praleidimas.

Žmogaus organizmo senėjimas sukelia sveikatos sutrikimus, dėl kurių sutrinka kasdienė, darbinė bei laisvalaikio veiklos. Dažnas sutrikimas, pasireiškiantis vyresniame amžiuje, yra pažinimo funkcijų sutrikimas. Šių funkcijų svarbą patvirtina tai, jog demencija yra gana dažnas susirgimas vyresniame amžiuje. Ubartaitė L. nurodo, kad demencija serga 5,4 proc. asmenų, kurie yra perkopę 65 metų amžių, ir šios ligos paplitimas su amžiumi yra linkęs tik didėti [41]. Tuo tarpu Alzheimerio liga sudaro 60-70 proc. visų diagnozuojamų demencijų - šiuos skaičius pateikia Mathers C. D., Leonardi M. [42]. Kaip teigiama literatūroje, sergantiesiems tampa vis sunkiau atlikti kasdienes užduotis, jiems yra reikalinga nuolatinė pagalba ir priežiūra užsiimant kasdienėmis, darbinėmis bei laisvalaikio veiklomis [44].

Analizuojant literatūrą pastebėta, kad svarbiausia sename amžiuje yra gebėjimas pilnai valdyti pažinimo funkcijas. Būtent mokėjimas adekvačiai elgtis ir prisitaikyti skirtingose situacijose, žinojimas ir supratimas savo silpnųjų pažinimo funkcijų, gebėjimas pagalbinėmis

priemonėmis jas kompensuoti, yra glaudžiai susijęs su pasitenkinimu gyvenimu senyvame amžiuje [42]. Ilgą laiką vyresnio amžiaus asmenims siekiant lavinti pažinimo funkcijas buvo pasitelkiami įprasti, tradiciniai metodai, paremti pratimų kartojimu. Nepaneigiama, jog šie metodai iš tiesų pagerina žmogaus pažinimo funkcijų gebėjimus, Kučinskienės A., Enzelytės E., Vibrantaitės R. ir kt. atlikti tyrimai tai įrodo [45,46,47]. Tačiau sparčiai tobulėjanti visuomenė yra linkusi nuolatos kelti aukštesnius reikalavimus, todėl kaip dar efektyvesnį metodą, naują ir įdomų galima būtų įvardinti diferencinį mokymą.

Kaip teigia Repšaitė V., diferencinio mokymo metodas – alternatyva kartotiniams judesiams [43]. Diferencinės treniruotės metodas yra vystomas remiantis neurofiziologiniais ir dinaminių sistemų tyrinėjimais. Tai toks mokymo metodas, kuris panaudoja žmogaus judamojo elgesio svyravimus tam, kad paskatintų besimokančiojo saviorganizaciją - taip pacientas atranda individualius, jam būdingus judesius ir jo mokymosi būdus. Yra teigiama, kad šiuos svyravimus, patartina ne slopinti, o stiprinti – taip pacientas savarankiškai atrast individualias galimų sprendimų erdves [34]. Kadangi diferencinės treniruotės metu atliekamos užduotys ir pratimai yra nekartojami, todėl yra pasiekiamas adekvatesnis prisitaikymas prie nuolat kintančių aplinkos sąlygų [43].

Temos aktualumas ir naujumas. Vyresnis amžius yra didesnę pažinimo funkcijų ir

savarankiškumo sutrikimo riziką lemiantis veiksnys. Dėl sutrikusio savarankiškumo globos namų gyventojų bendruomenės dažnai būna pripratusios prie sėslaus gyvenimo būdo, atskirtos nuo visuomenės. Atsižvelgiant į didėjantį vyresnio amžiaus asmenų skaičių bei augantį socialinių paslaugų poreikį, yra svarbu gerinti globos namuose teikiamų paslaugų bei gyventojų gyvenimo kokybę. Ergoterapija yra seniai žinoma kaip vienas iš efektyvių būdų, padedančių didinti vyresnio amžiaus asmenų savarankiškumą bei lavinti pažinimo funkcijas, tačiau tobulėjančios visuomenės fenomenas skatina ieškoti naujų, dar neišbandytų metodų, kuriais būtų galima pasiekti dar didesnio funkcijų atsistatymo/gerinimo.

Ilgą laiką diferencinio mokymo metodika buvo naudojama profesionaliame sporte – futbolo, teniso, ledo ritulio ar kt. sporto žaidėjų treniravime [39, 51], o ergoterapijoje pradėta taikyti visai neseniai. Pirmieji autoriai 2013 metais, Repšaitė V., Baltaduonienė D., Vainoras A., šį metodą ergoterapijoje taikė siekdami pagerinti viršutinės galūnės funkciją ir savarankiškumą [43]. Vėliau, 2015 metais, Repšaitė V. metodą taikė galvos smegenų insultą patyrusių asmenų funkciniams judesiams ir savarankiškumui [52]. 2016 metais Tolstošejeva J.L. šį metodą ergoterapijoje taikė savarankiškumui, motyvacijai ir emocinei būklei [34]. Šis tyrimas yra

pirmasis, kuris tiria diferenciniu mokymu grįstos ergoterapijos efektyvumą vyresnio amžiaus asmenų, gyvenančių globos namuose, pažinimo funkcijoms ir savarankiškumui.

Darbo tikslas - įvertinti diferencinio mokymo poveikį globos namuose gyvenančių asmenų

pažinimo funkcijoms ir savarankiškumui.

Uždaviniai:

1. Įvertinti globos namuose gyvenančių asmenų pažinimo funkcijas ir savarankiškumą taikant įprastą ergoterapiją.

2. Įvertinti globos namuose gyvenančių asmenų pažinimo funkcijas ir savarankiškumą taikant įprastą ergoterapiją kartu su diferenciniu mokymu grįstu lavinimu.

3. Palyginti globos namuose gyvenančių asmenų pažinimo funkcijas ir savarankiškumą taikant įprastą ergoterapiją ir įprastą ergoterapiją kartu su diferenciniu mokymu grįstu lavinimu.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Senėjimas

Prieš aptariant senėjimą, kaip procesą, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kokio amžiaus žmogus visuomenėje yra laikomas senu. Trumpai prisiminus praeitį, 1875-aisias metais, Didžiojoje Britanijoje, Draugišku visuomenės aktu (ang. The Friendly Societies Act) buvo priimtas senyvo amžiaus apibrėžimas kaip „bet koks amžius virš 50“ [4], tačiau šiuo metu, keičiantis žmonių požiūriui, galimybėms, vykstant globalizacijai tiek visuomenėje, tiek ir literatūroje dažniausiai minimas amžius, kaip vyresnis amžius, yra 60 ar 65-eri metai. Siekiant išvengti galimų nesusipratimų PSO pateikia savo rekomenduotiną amžiaus klasifikaciją, kurioje teigia, jog iki 44 m. asmuo yra laikomas jaunu, nuo 45 iki 59 metų - vidutinio amžiaus, nuo 60 iki 74 metų - pagyvenusiu, nuo 75 iki 90 metų - senu, o daugiau kaip 90 metų amžiaus sulaukęs asmuo jau yra laikomas ilgaamžiu [48].

Taigi, daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių, besiremdamos PSO pateikta amžiaus klasifikacija, yra sutarusios, kad asmenis, kurių chronologinis amžius yra 60 metų ir daugiau, laikyti vyresnio amžiaus ar senyvo amžiaus žmonėmis. Tačiau žmogaus chronologinis amžius dažnai netiksliai atspindi jo fizinį pajėgumą, savijautą ar galimybes. Bendras kalendorinių metų skaičiavimas, kuris dažnai naudojamas siekiant nustatyti senatvės slenkstį, yra dažnai sutapatinamas su žmogaus biologiniu amžiumi, tačiau šie du dalykai nebūtinai turi būti sinonimai [4]. Kitaip tariant, vienu atveju 70-ies sulaukęs asmuo gali laisvai mėgautis gera fizine ir protine savijauta, kai tuo tarpu kitas, tokio pat amžiaus asmuo gali būti labai trapus ir reikalauti didelės pagalbos patenkinant savo pagrindinius poreikius.

Literatūroje vyrauja keletas pagrindinių teorijų, aiškinančių senėjimo procesus – „evoliucinė (mutacijų akumuliacijos, antagonistinės pleotropijos), molekulinė (genų reguliacijos, somatinės mutacijos), ląstelinė (ląstelių senėjimo - telomerų, laisvųjų radikalų, apoptozės), sisteminė (neuroendokrininė, imunologinė) [6]. Įsigilinus į šias teorijas galima atrasti vieną bendrą bruožą - senėjimas yra natūrali, per ilgą laiką žmogaus organizme vykstančių pokyčių pasekmė.

1.2. Lietuvos gyventojų demografiniai rodikliai

Vyresnio amžiaus žmonių skaičius bėgant metams akivaizdžiai auga. Prieš daugiau nei dešimtmetį, t.y. 2005-ųjų metų pradžioje, 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojai sudarė 15,8 proc. visų gyventojų, o 2015 m. pradžioje sudarė jau 18,7 proc. visų gyventojų. 2015 metų pradžioje šalyje gyveno 547,1 tūkst. 65 metų ir vyresnių žmonių, iš jų 149,1 tūkst. (27,3 proc.) buvo 80 metų ir vyresni. 2015 m. pradžioje šalyje gyveno 368 žmonės, kurie buvo sulaukę šimto ir daugiau metų. [1].

Remiantis naujausiais statistikos departamento pateiktais duomenimis - vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė vyrams yra 69,14 metai, o moterims - 79,63 metai, t.y. moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra kiek ilgesnė nei 10 metų [2].

Mockus A., Žukaitė A. teigia, jog senėjimas yra laipsniškas ir nuoseklus, tačiau labai netolygus visų fizinių požymių ir psichinių struktūrų kitimo procesas, kurio išvengti yra neįmanoma net pačiomis geriausiomis individo raidos sąlygomis. Autoriai atkreipia dėmesį į tai, jog gyventojų senėjimas yra viena svarbiausių mūsų amžiaus problemų, turinti didžiulę didelę įtaką mūsų ekonomikai, socialinei politikai, sveikatos apsaugos sistemai [3].

Vyresnis amžius lemia sumažėjusį darbingumą, kuris, kaip jau minėjau ankščiau, turi įtakos ne tiek šalies ekonomikai, bet tiek ir paties asmens gyvenimo kokybei. Gyventojų užimtumo statistinio tyrimo duomenimis, 2014 m. dirbo 5,7 proc. 65 metų ir vyresnių senjorų. 2014 m. 33,7 proc. 65 metų ir vyresnių asmenų dėl pinigų stokos negalėjo reguliariai dalyvauti laisvalaikio veikloje, 32,7 proc. bent dalį nusidėvėjusių drabužių pakeisti naujais (ne dėvėtais), 20,4 – kiekvieną savaitę išleisti nedidelę pinigų sumą sau, 20,8 proc. – bent kartą per mėnesį susitikti su draugais ir (ar) giminaičiais ir pasivaišinti gėrimais ir (ar) valgiais [2].

Aptariant Lietuvos gyventojų demografinius pokyčius, kurie yra siejami su amžiumi, yra svarbu atkreipti dėmesį ir į sveikatos būklę. Remiantis statistikos departamento duomenimis yra žinoma, jog 2014 m. tik 9 proc. 65 metų ir vyresnių gyventojų savo sveikatą vertino labai gerai ir gerai. Vyrai savo sveikatą vertino geriau nei moterys – 10 proc. 65 metų ir vyresnių vyrų savo sveikatą vertino labai gerai ir gerai, taip pat savo sveikatą vertinančių moterų buvo 8 proc. Ilgalaikių sveikatos problemų turėjo devyni iš dešimties šio amžiaus gyventojų. Daugiau nei trečdalis (34 proc.) 65 metų ir vyresnių gyventojų turėjo kokių nors savipriežiūros sunkumų (37 proc. moterų ir 28 proc. vyrų) [2].

Šiame skyrelyje aptarti besikeičiantys Lietuvos gyventojų demografiniai rodikliai patvirtina jau ilgą laiką ir gerai žinomą tendenciją – kasmet vis didesne visuomenės dalimi tampa vyresnio amžiaus žmonės. Ši išvada sietina ne tik su sveikatos, bet ir su socialinės apsaugos, socialinių paslaugų ir socialinės globos praktika. Netolimoje ateityje, ypatingai svarbu bus sugebėti patenkinti didėsiančią sveikatos priežiūros paslaugų paklausą, pritaikyti sveikatos bei globos sistemas prie senstančios visuomenės poreikių ir galimybių.

1.3. Su amžiumi susiję organizmo pokyčiai

Pokyčiai, turintys įtakos senėjimui, yra kompleksiniai. Biologiniame lygmenyje senėjimas siejamas su laipsnišku molekulių ir ląstelių pažeidimų susikaupimu. Per tam tikrą laiką, ši žala veda prie laipsniško fiziologinių rezervų mažėjimo ir padidina daugelio ligų riziką, kol bendras individo pajėgumo mažėjimas neišvengiamai sukelia mirtį [5]. Daugelis senėjimo mechanizmų yra atsitiktiniai ir daugelis individo organizmo pokyčių yra priklausomi nuoaplinkos faktorių bei tam tikrų per ilgą laiką susiformavusių įpročių [5].

Kaulų – raumenų sistemos pokyčiai

Nicalou P. aptardamas senėjimo proceso veikiamus žmogaus kaulus teigia, jog kaulų sistema keičiasi visą gyvenimą – maksimali kaulų masė pasiekiama sulaukus 15 – 25-erių metų. Paprastai, šio amžiaus moterys turi apie 20 proc. mažesnę kaulų masę nei vyrai. Sulaukus 60-ies metų, jos jau būna praradusios maždaug 25 proc. kaulų masės. Moterims menopauzės metu yra stebimas spartesnis kaulų retėjimas, o po kiek laiko šis procesas sulėtėja. Kai tuo tarpu vyrams stebimas pastovus ir laipsniškas kaulų masės retėjimas, kol galiausiai vyrai pasiveja moteris ir abiems yra stebimas toks pat kaulų masės retėjimas [8].

Senstant, skeleto raumenų atrofija yra neišvengiama. Laipsniškas raumeninių skaidulų praradimas prasideda maždaug apie 50-uosius metus ir tęsiasi toliau. Tikėtina, jog sulaukus 80-ies metų apie 50 proc. individo galūnių raumeninių skaidulų jau bus sunykusios [7].

Pastuchova M. savo atliktame tyrime bendrai aptaria kaulų – raumenų sistemos pokyčius senstant mini, jog dėl stuburo tarpslankstelinių diskų susidėvėjimo mažėja ūgis, dažnai išlinksta stuburas ir formuojasi kupra. Pakinta sąnarių kremzlės - jos tampa ne tokios elastingos, plonėja, mažėja intrasąnarinio skysčio, kuris sutepa kremzlių paviršius [9]. Būtent dėl šių organizme

vykstančių pokyčių, asmenims atsiranda vis daugiau trukdžių užsiimti kasdiene veikla. Nusilpę raumenys lemia eisenos, pusiausvyros sutrikimus, o retėjantys bei trapūs kaulai lemia didesnę griuvimų riziką bei ilgesnį reabilitacijos laiką.

Širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai

Aptariant širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčius senstant dažnai yra minimas ilgesnis atsistatymo laikas po patirto fizinio krūvio, aritmijos atsiradimas, širdies išstumiamo kraujo tūrio sumažėjimas, padažnėjęs prieširdžių virpėjimas, arterijų bei venų struktūros pokyčiai.

Pustachovos M. (2011) teigimu, „senstant prastėja arterijų elastingumas, silpnėja kraujagyslių sienelės, atsiranda venų išsiplėtimų. Širdies kraujagyslės tampa vingiuotos, sienelėse susidaro aterosklerotinės plokštelės (lipidų sankaupos). Tarp ląstelių daugėja jungiamojo audinio, pradeda kauptis amiloidas (pakitęs baltymas, kaupiasi organų ir audinių tarpląstelinėje terpėje, ilgainiui sukelia jų atrofiją ir funkcijos nepakankamumą), ir spaudžiamos širdies ląstelės blogiau susitraukinėja“ [9].

Organizmui senstant širdies raumuo reikalauja vis ilgesnio atsistatymo laiko po kiekvieno fizinio krūvio. Šis reiškinys nėra stebimas atliekant visus užsiėmimus, tačiau jis gali apriboti asmens elgesį tokiose situacijose, kuriose širdžiai yra keliama įtampa ir reikia plakti greičiau nei įprastai [10].

Sumažėjęs širdies išstumiamo kraujo tūris lemia mažesnę deguonies pernašą į kūno audinius bei organus. Sumažėjęs širdies darbo našumas stebimas tiek poilsio metu, tiek atliekant įvairius užsiėmimus, tačiau stebimas nuosmukis paprastai nėra labai reikšmingas užsiimant įprasta ir lengvai atliekama kasdiene veikla. [10]. Kad ir kaip bebūtų, būtent šiuo faktu remiantis galima paaiškinti vyresnio amžiaus asmenų greitesnį nuovargio atsiradimą, ypač kuomet jie užsiima sunkia, daugiau fizinių pastangų reikalaujančia veikla.

Nervų sistemos pokyčiai

Su žmogaus amžiumi ir senėjimo procesu siejami pokyčiai nervų sistemoje dažnai lemia prastėjantį nervinio signalo laidumą, dėl kurio dažnai blogėja sausgyslių refleksai, kūno pusiausvyra, yra prasčiau suvokiama regimoji ir girdimoji informacija bei kūno padėtis. Senėjimas vyksta ne tik periferinėje nervų sistemoje, bet ir centrinėje nervų sistemoje, kurioje vyksta ląstelių praradimas ir informacijos sklidimo greičio sumažėjimas [12].

Yra plačiai žinoma, jog smegenyse yra bilijonai nervinių ląstelių ir senstant jų netenkama. Senstant smegenų svoris sumažėja 10 proc., kaupiasi lipofuscinas, lėtėja informacijos perdavimas iš vieno neurono į kitą. Prastėjantis informacijos perdavimas gali turėti įtakos pažinimo ir motorinėms funkcijoms [11]. Svarbu paminėti ir tai, jog nervų sistemos pokyčiai, vykstantys organizmui senstant, gali lemti tam tikrų jutimų, pvz. klausos, regos, uoslės ar lytėjimo sutrikimus, o prastėjantys jutimai ne tik lemia veiklos apribojimą, bet ir saugą užsiimant įvairia veikla.

Apibendrinant, senstant vyksta įvairūs ir neišvengiami struktūriniai bei funkciniai pokyčiai visose žmogaus organizmo sistemose. Tačiau dažniausi ir greičiausiai pastebimi pokyčiai vyksta pačiose pagrindinėse, t.y. kaulų-raumenų, širdies ir kraujagyslių bei nervų sistemose. Dėl minėtų, vyresnio amžiaus nulemtų pokyčių šiose sistemose kinta žmogaus galimybės - tampa sunkiau judėti, atlikti įprastus veiksmus kasdienėje veikloje, greičiau juntamas nuovargis, prastėjantys jutimai netgi didina riziką susižeisti.

1.4. Pažinimo funkcijų ir savarankiškumo pokyčiai senstant

Su laiku ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė lemia vis didesnį susidomėjimą ne tik žmogaus fizinėmis, bet ir protinėmis funkcijomis, kadangi patenkinama gyvenimo kokybė vyresniame amžiuje apima ne tik gebėjimą savarankiškai apsitarnauti, bet ir galimybę prasmingai praleisti užtarnautą senatvės poilsį.

Pažinimo (kai kur literatūroje vis dar minimos kaip kognityvinės) funkcijos literatūroje yra sutartinai apibrėžiamos smegenų gebėjimu gauti, perdirbti, įsisavinti ir atkurti informaciją. Šios funkcijos apima orientaciją laiko atžvilgiu, orientaciją vietos atžvilgiu, įsiminimą, dėmesį ir skaičiavimą, trumpalaikę atmintį, kalbą, tarimą, supratimą, skaitymą, rašymą, kopijavimą [38]. Pasak Gataveckienės Z. (2012) „būtent dėl šių, išskirtinių funkcijų, žmogus gali bendrauti, kurti, įsiminti, skaityti, rašyti, prisitaikyti visuomenėje ir gyventi pilnavertį socialinį gyvenimą „[13].

Kersinger E. A. teigia, jog senėjimas gali turėti įvairių pasekmių pažinimo funkcijoms. Daugeliui žmonių senėjimas yra susijęs su menku pažinimo funkcijų suprastėjimu (dažnai vadinamas „sveikas“ arba „sėkmingas senėjimas“). Kai kuriems senstant atminties prastėjimas tampa ženklesnis, tačiau tai nebūtinai apriboja asmens kasdienius užsiėmimus (dažnai tai būna lengvas pažinimo funkcijų sutrikimas). Tačiau kai kuriems, senėjimas yra susijęs su sunkiu

pažinimo funkcijų sutrikimu, kuris apsunkina galimybę savarankiškai dalyvauti kasdienėje veikloje (pvz. demencija) [15].

Gataveckienė Z., aptardama pažinimo funkcijų sutrikimus, lemiamus vyresnio amžius, išskiria pagrindinius pažinimo funkcijų sutrikimų simptomus: amnezija (atminties sutrikimai), dėmesio sutrikimai, afazija (kalbos sutrikimai), vykdomųjų funkcijų sutrikimai, agnozija (regos, klausos, uoslės ir skonio, kūno dalių atpažinimo sutrikimai), apraksija (judesių sutrikimai) [13]. Taip pat autorė teigia, jog pažinimo funkcijų sutrikimus galima išskirti į dvi dalis: vienas yra ūminis praeinantis sąmonės ir pažinimo funkcijų sutrikimas (delyras), ir kitas – pažinimo funkcijų sutrikimas be demencijos. Šios grupės pagrindiniai sutrikimai yra „su amžiumi susijęs atminties sutrikimas“ arba „lengvas kognityvinis sutrikimas“ (angl. mild cognitive impairment) [13].

Literatūroje teigiama, jog senstant savarankiškumas yra lygiai taip pat priklausomas nuo pažinimo funkcijų, kaip ir nuo fizinio asmens pajėgumo [14]. Tinkama pažinimo funkcijų veikla yra reikalinga įprastų kasdienių veiklų atlikimui, tokių kaip rengimuisi, maudymuisi, maisto gaminimui ir sudėtingesnėms užduotims, pavyzdžiui, finansų planavimo, sąskaitų apmokėjimo ar vaistų vartojimo. Pažinimo funkcijos taip pat turi didžiulę įtaka individo gebėjimui dirbti, priimti svarbius sprendimus dėl išėjimo į pensiją, pensijos planavimo bei pinigų taupymo [14].

Pagal TLK -10-AM, delyras apibrėžiamas kaip smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais [16]. Delyras gali būti pirmoji ir vienintelė sunkios organinės būklės apraiška, todėl jį visada reikia įtarti ūmiai sutrikus protinei ligonio būklei [17].

Vėlgi, remiantis TLK-10-AM, lengvam pažinimo funkcijų sutrikimui būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokantis naują informaciją ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas. Bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima [16]. Pagrindinis lengvo pažinimo funkcijų sutrikimo (LPFS) bruožas tai pažintinės veiklos sutrikimas, pasireiškiantis atminties, išmokimo ar dėmesio koncentracijos sunkumais. LPFS turintis asmuo lėčiau suvokia naują ir atgamina jau įsimintą informaciją. Nemažai daliai LPFS patiriančių asmenų vėliau prasideda demencija. Tuo metu, kai diagnozuojama LPFS, pažinimo disfunkcijos lygis dar neleidžia rašyti demencijos diagnozės [18].

Trumpai aptariant, senstant žmogaus galimybės išmokti naują informaciją, ją suprasti bei pasisavinti mažėja, o šis nepaneigiamas faktas turi didžiulę įtaką individo nepriklausomumui ir gebėjimui savarankiškai dalyvauti kasdienėje veikloje. Dėl vis dažniau pasikartojančių dėmesio sutrikimų vyresnio amžiaus žmogus nesugeba susikaupti ir savarankiškai priimti svarbius sprendimus dėl ateities ar finansų planavimo. Dėl ryškėjančių su amžiumi susijusių klausos ar kalbos sutrikimų tampa sunkiau bendrauti su šeimos nariais ar kitais artimais žmonėmis, todėl vyresnis žmogus gali būti netinkamai suprastas ar jo norai ne visada būna tenkinami. Svarbu paminėti ir tai, jog dėl galimos vietos ar laiko orientacijos sutrikimų asmeniui netgi yra pavojinga likti vienam dėl padidėjusios rizikos pasiklysti ar kitaip patekti į pavojingą situaciją. Taigi, senstant prastėja individo pažinimo funkcijos kartu sutrikdydamos kasdienę veiklą ir gebėjimą savarankiškai dalyvauti tiek šeimos, tiek bendruomenės gyvenime.

1.5. Gyvenimas globos namuose

Senstant visuomenei didėja pagyvenusių asmenų apsigyvenimo globos namuose poreikis, o didėjant poreikiui, didėja ir susidomėjimas globos namuose teikiamų paslaugų kokybe. Daugelio literatūros šaltinių, kalbančių apie gyvenimo globos namuose ypatumus nuomone, yra svarbu kad globos namai būtų vieta, kurioje būtų gerbiama visų gyventojų laisvė ir orumas; vieta, kurioje kiekvieno sveikata ir saugumas būtų užtikrintas [21]. Kalbant apie gyvenimą globos namuose, pirmiausiai yra svarbu aptarti apsigyvenimo juose pradžią ir sunkumus, su kuriais nauji gyventojai susiduria. Iš pradžių netinkamai sprendžiant iškilusius sunkumus ar visai neatkreipiant į juos dėmesio gyventojų orumas, laisvė ar jų sveikata negalėtų būti tinkamaiužtikrinta.

1.5.1. Adaptacija globos namuose

Prieš aptariant gyvenimą globos namuose yra labai svarbu suprasti, kad globos namai nėra įprasti namai – čia kiekvienas gyventojas, visai kitaip nei nuosavuose namuose, privalo laikytis nustatytų vidaus tvarkos taisyklių. Kai kuriems naujiems gyventojams priimti ir prisitaikyti prie jų nėra sunku, tačiau kitiems tai gali sukelti tam tikrų nepatogumų ar net didelių sunkumų.

Taip pat svarbu suprasti ir tai, kad globos namai nėra įprasta darbo vieta šios įstaigos darbuotojams, kadangi jie gyventojams yra jų dabartiniai, kai kuriems netgi vieninteliai, todėl siekiant sukurti kuo jaukesnę ir į namų aplinką panašesnę gyvenamąją vietą, darbuotojai turi atlikti ne tik specialisto, bet ir artimojo vaidmenį.

Yra gerai žinoma, jog globos namai yra vieta, kurioje yra teikiamos socialinės paslaugos. Remiantis LR Socialinių paslaugų įstatymu socialinės paslaugos yra teikiamos, kuomet yra reikalinga pagalba asmeniui (šeimai) dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime [20].

Remiantis statistikos departamento duomenimis, 2015 m. pabaigoje šalyje veikė 43 globos įstaigos suaugusiems asmenims su negalia ir 110 globos įstaigų pagyvenusiems žmonėms, jose gyveno atitinkamai 6,1 ir 5 tūkst. žmonių. 2015 m. pradėjo veikti 9 naujos globos įstaigos pagyvenusiems žmonėms, turinčios 168 vietas [19].

Vėlgi, remiantis statistikos duomenimis, daugiau nei pusė (52,9 proc.) asmenų į globos namus atvyksta iš savo arba giminių namų [19], todėl adaptuotis naujoje vietoje nėra lengva – nepažįstama aplinka, nepažįstami globos namų gyventojai bei darbuotojai ir naujos globos namų tvarkos taisyklės, kurių kiekvienas globos namų gyventojas privalo laikytis.

Vyresnio amžiaus žmonės nėra linkę dažnai keisti gyvenamąją vietą, darbą, bendruomenę, todėl bet kokie pokyčiai gyvenime sukelia nepatogumus, baimę ar net stresą. Kaip teigia I. Tutkienė, žmonės socialinius vaidmenis atlieka konkrečiose vietose ir tai, kaip jie atlieka savo vaidmenis, gan nemaža dalimi priklauso nuo aplinkos tinkamumo. Vieni seni žmonės sėkmingai adaptuojasi prie gyvenimo įvykių, o kiti patiria sunkumus. Gyvenamosios vietos pakeitimas dažniausiai priskiriamas prie neigiamų veiksnių [22].

Žmogus ateina į naują aplinką, kuri kelia tam tikrus reikalavimus jo elgesiui, mažina pasirinkimo laisvę. Tačiau gali būti taip, kad naujų apribojimai atitinka žmogaus norus bei siekius ir tuomet apsigyvenus pensionate gyvenimas palengvėja – yra išsilaisvinama nuo kai kurių, varginančių rūpesčių. Tačiau, jeigu pensionato sąlygos stipriai apribojima, neatitinka ar net prieštarauja žmogaus siekimams, poreikiams, kyla adaptacijos sunkumų. Seni žmonės labai sunkiai adaptuojasi, nes ne visada jaučia savo visuomeninę svarbą, dažnai netgi nemato saviraiškos galimybių [23].

Senyvo amžiaus žmonės yra įpratę gyventi savo nuosavuose namuose pagal savo pačių nustatytą tvarką, todėl persiorientuoti ir paklusti kažkieno kito nustatytoms taisyklėms yra labai

sunku. R. Guželienė mano, kad būtent todėl pagyvenę ir seni žmonės susiduria su daugeliu specifinių klausimų ir patys ieško atsakymo, kodėl požiūris į juos menkėja, vaidmenų skaičius mažėja, kodėl pamažu jie stumiami iš visuomenės gyvenimo ir patiria izoliuotų žmonių išgyvenimus [23]. Dėl amžiaus ir silpstančios sveikatos žmonės vis rečiau įsitraukia į bendruomenės veiklas, todėl tampa mažiau patrauklūs ir mažiau pastebimi.

Zaborskienės V. (2012) nuomone, „persikraustęs į globos namus, pagyvenęs žmogus neretai sutrinka dėl neįprastos aplinkos, jau susiformavusios bendruomenės ypatumų, nepažįstamo slaugos personalo, o jei kambarys nėra vienvietis, jį slegia nuolatinė svetimo žmogaus kaimynystė“ [24].

Corsini J. ir Wedding D. teigia, jog individai išgyvena psichologinį distresą, kuomet situacijoje jie įžvelgia pavojų savo gyvybiniams interesams. Tuomet jų suvokimas ir įvykių interpretavimas tampa itin selektyvus, egocentriškas ir nelankstus. Tai sukelia funkcinius normalios pažintinės veiklos sutrikimus. Susilpnėja koreguojančios funkcijos, kurios leistų patikrinti tikrovę ir pataisyti pernelyg apibendrinančias išvadas [25]. Atsidūrus tarp fizinę negalią turinčių žmonių, kurie sėdi neįgaliojo vežimėlyje ar vaikšto tik su ramentais arba pirmą kartą bendraujant su pažeistos psichikos senais žmonėmis, pasiduodama baimei pačiam tapti tokiu pat. Kaip pastebi Zaborskienė V., (2012) „žmonės tokiais atvejai reaguoja įvairiai: neslepia savo nepalankumo ir nuskuba į savo kambarį arba demonstratyviai išeina iš patalpos, kai joje pasirodo kūno ar dvasios neįgalusis“ [24].

Taigi, senyvo amžiaus žmogus yra susiformavusi asmenybė, turinti savo požiūrį, interesus, prisitaikymo būdus bei tam tikrą, tik jam būdingą elgesio stilių, todėl aplinkos, taisyklių bei vaidmenų pasikeitimas stipriai lemia jų orumo ir laisvės jausmą. Kadangi į globos namus patenka tie asmenys, kurie nebeturi artimųjų, galinčiųjais rūpintis arba jie tiesiog to negali padaryti, todėl vyresnio amžiaus žmonių adaptaciją globos namuose galėtų palengvinti profesionalus, tačiau kartu ir draugiškas specialisto požiūris į jo poreikius, privatumą ir orumą. Didžiulę reikšmę gali turėti ir draugiška pagalba sprendžiant iškilusias problemas, įtraukimas į veiklas, atitinkančias jo galimybes ir individualius pomėgius.

1.5.2. Gyvenančiųjų globos namuose užimtumas ir ergoterapija

Per savo ilgą gyvenimą žmogus yra įpratęs prie daugybės vaidmenų – tėvo, brolio, senelio, draugo, specialisto, - tačiau senstant tiek dėl fizinės, tiek dėl protinės būklės prastėjimo šių vaidmenų skaičius sparčiai keičiasi, mažėja. Anot Staniulevičienės D., (2004) „amžius riboja atliekamų vaidmenų kiekybę ir kokybę. Keičiantis vaidmenims, būtų galima užsiimti mėgstama veikla, tačiau silpnėjantis fizinis pajėgumas bei mažėjantys finansiniai ištekliai trukdo senstančiam žmogui laisvai pasirinkti. Senėjant laipsniškai mažėja fizinės ir protinės galimybės įsitraukti į bendruomenės veiklas, vienatvės jausmas ir išsekimas žmogui gali sukelti sielvartą, atnešti kančių, sukelti stresą“ [26].

Šiuo metu, nors globos namų paslaugos populiarėja, tačiau čia vis dar sunkiai yra įgyvendinami gyventojų norai ir poreikiai tam, kad jie jaustųsi taip, lyg gyventų tikruose namuose. Mikenienė R. (2011) teigia, kad „tokiose institucijose naudingų ar laisvalaikio užsiėmimų galimybės, kontaktai su išoriniu pasauliu ir privatumas yra daug retesni nei išorėje“ [27], todėl labai svarbu, kad globos namai galėtų užtikrinti gyventojų bendruomeniškumo jausmą, skatintų tiek veiklos tęstinumą, tiek kontaktą su išoriniu pasauliu.

Yra įsisenėjęs mąstymas, kad persikėlimas gyventi į globos namus lemia nepriklausomumo ir autonomijos praradimą. Tačiau, priverstinų kompromisų priėmimas persikėlus dar nereiškia, kad vyresnio amžiaus žmogus privalo atsisakyti visų jam patinkančių ir jo asmenybę apibrėžiančių veiklų [31]. Prasminga veikla turi būti užtikrinama kiekvienam gyventojui ir, jei asmens veiklos atlikimui trukdo silpnas fizinis pajėgumas, tuomet reiškia, kad globos namuose dirbantys specialistai turi atrasti būdą, kaip tą veiklą padaryti lengviau atliekama. Aptariant gyventojų užimtumą globos įstaigose yra stebima geroji praktika, kad tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje socialinės globos įstaigos darbuotojai rūpinasi palankesne naujų gyventojų adaptacija naujoje aplinkoje ir siekia, kad naujai atvykę asmenys ir toliau užsiimtų veikla, prie kurios buvo įpratę. Didžioji dalis Lietuvos socialinės globos įstaigų skiria didžiulį dėmesį gyventojų užimtumui, bendruomeniškumo jausmo didinimui t.y. daugumoje įstaigų yra vykdomi užsiėmimai, kurių metu gyventojai skatinami užsiimti prasminga veikla, organizuojamos ir švenčiamos religinės šventės. Dažnai siūlomi darbai pagal pomėgius, pvz.: rankdarbiai, mezgimas, siuvinėjimas, vykdomi įvairūs buities darbai, dalyvavimai parodose, organizuojamos išvykos. Šis veiksnys, kuomet globos namų darbuotojai padeda tęsti senąjį gyvenimo būdą naujuose namuose, skatina lengvesnę ir greitesnę adaptaciją. Anot Gūželienės R.,

taip žmonės nesijaučia vieniši, jie turi draugų, dalyvauja įvairiuose renginiuose, palaiko ryšį su išoriniu pasauliu. Taip gyventojai lengviau adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų ir toliau stengiasi gyventi aktyvų gyvenimą [23].

Gūželienė R. rašo, kad globos namuose yra skiriamas didžiulis dėmesys gyventojų savarankiškumo įgūdžių išsaugojimui, grąžinimui bei ugdymui [23]. Globos namuose ergoterapeutai dirba su gyventojais siekdami grąžinti bei pagerinti jų funkcijas ir dalyvavimą kasdienėse veiklose. Savipriežiūra, mobilumas, dalyvavimas socialinėje bei laisvalaikio veiklose – tai yra keletas iš daugelio prasmingų ir tikslą suteikiančių veiklų, kuriose ergoterapeutas gali padėti asmeniui dalyvauti kaip įmanoma savarankiškiau atsižvelgiant į jo protinė bei fizinę būklę [49]. Taip pat daugelyje globos namų gyventojai esant poreikiui apmokomi saugių judesių, mokomi atsikėlimo iš lovos, persikėlimo į kėdę, į dušą ar vonią ir atgal. Gyventojai yra mokomi apsirengti, nusirengti, valgyti naudojant įprastus įrankius ir indus bei valgyti naudojant specialius įrankius, pritaikytus atsižvelgiant į jų fizinę būklę. Kaip toliau rašo Gūželienė R., globos namų gyventojai mokomi draugiškumo, savitarpio supratimo, yra skatinamas bendruomeniškumo jausmas, kad nebūtų abejingumo kitų narių nesėkmėms [23], taip ergoterapeutas ir kiti globos namų darbuotojai stengiasi sužadinti teigiamas emocijas, stengiamasi, kad jie suprastų esą viena šeima, viena bendruomenė.

Laisvalaikis yra svarbi mūsų gyvenimo dalis, todėl be išimties ji turėtų būti svarbi dalis ir asmenims, kurie gyvena globos namuose. Ergoterapeutas, kartu su kitais personalo nariais globos namuose siekia, jog visi gyventojai turėtų galimybę užsiimti prasminga veikla bei bendrauti tarpusavyje. Ergoterapija yra į asmenį orientuota profesija, kuri siekia patenkinti individo tikslus bendradarbiaujant su jais [31]. Tiek užsienio, tiek Lietuvos literatūroje yra pateikiama daugybė galimų prasmingos veiklos pavyzdžiu, skatinančių globos namų gyventojus išlikti kuo aktyvesniems. Pavyzdžiui, Fine J. ergoterapeutams siūlo sukurti veiklos tvarkaraštį ir jį viešai paskelbti globos namuose, taip atkreipti gyventojų dėmesį ir sudominti siūloma veikla atsižvelgiant į jų galimybes bei norus. Tai paskatintų gyventojus dalyvauti įvairiose laisvalaikio veiklose, didintų aktyvumą, pasitenkinimą gyvenimu ir, kaip teigia autorius, yra įrodyta, kad sumažintų vyresnio amžiaus asmenų patiriamą depresiją [29]. Ergoterapeutas taip pat gali suburti prisiminimų grupes, kurių tikslas būtų palaikyti protinės veiklos aktyvumą. Tai ne tik prasminga veikla, tačiau įdomi ir sužadinanti jaukius prisiminimus gyventojams apie praeityje patirtus įvykius. Prisiminimų grupės susibūrimo metu gyventojai gali pasidalinti linksmomis istorijomis,

peržvelgti nuotraukas, klausytis senų ir mėgstamų dainų. Tokius užsiėmimus ergoterapeutas galėtų vykdyti kartu su gyventojais, kurie turi su amžiumi susijusių atminties sutrikimų [31].

Literatūroje teigiama, kad kiekvienas individas turi nepaneigiamą poreikį dalyvauti veiklose ir tai, kuo jis užsiimą lemia tai, koks jis yra. Gebėjimas pasirūpinti savimi, dirbti, užsiimti mėgstama veikla yra esminis veiksnys, lemiantis fizinę ir protinę gerovę, gyvenimo kokybę. Vyresnio amžiaus bei pagyvenę žmonės nėra išimtis – tačiau amžius neišvengiamai paveikia jų gebėjimus tai atlikti [28]. Aptariant gyvenančiųjų globos namuose užimtumą galima teigti, kad gyventojų gyvenimo kokybė yra priklausoma nuo jų kasdienės veiklos, t.y. kuo jų veikla yra aktyvesnė, atitinkanti pomėgius, tuo gyvenimas tampa kokybiškesnis ir jų laisvės bei orumo jausmas tampa pilnesnis. Tikslingai, atsižvelgiant į gyventojų poreikius ir pomėgius, organizuojamas laisvalaikis, kultūrinė veikla gali padėti sustiptinti jų pasitikėjimo savimi, savarankiškumo ir bendruomeniškumo jausmą.

1.6. Diferencinio mokymo metodas

Vyresnio amžiaus žmonių smegenys veikia skirtingai, nei jaunesniųjų. Berchicci M., Lucci G., Russo F. D. teigia - nors jų veikla daugelyje pažinimo funkcijų sričių yra panaši, tačiau motorinio atsako vėlavimas rodo tam tikrus sensomotorinių funkcijų pokyčius [32]. Diamond A. taip pat mini su amžiumi susijusius funkcijų silpnėjimus ir rašo, kad senstant keičiasi vykdančiosios funkcijos efektyvumas [35], todėl tiek gebėjimas koncentruoti dėmesį ties vienu objektu, tiek gebėjimas lanksčiai paskirstyti jį keliems - su laiku pastebimai silpnėja. Literatūroje teigiama, kad su amžiumi susiję struktūriniai ir funkciniai pokyčiai gali būti koreguojami ir mažinami fizinėmis treniruotės programomis, kurios taip pat yra susijusios su protinės, socialinės ir fizinės sveikatos gerėjimu [32].

Vyresniame amžiuje yra svarbu ne tik kompensuoti sutrikusias funkcijas, bet ir gerinti jas, kad asmuo galėtų būti kuo savarankiškesnis ir jaustis laisvai. Padėti stiprinti protinės veiklos efektyvumą gali fiziniai pratimai. Kaip teigia Kramer et al. 2006, Sanders and Jeste, judesių valdymo pratimai stimuliuoja galvos smegenų neurorogenezę ir angiogenezę, o tai gerina smegenų darbingumą, atsparumą stresams bei mažina uždegiminius procesus [36].

Schöllhorn WI., remdamasis savo ankstesnių tyrimų išvadomis pasiūlė mokymosi teoriją, kuri yra alternatyva judesių kartojimui - diferencinį mokymąsi [33]. Diferencinis mokymas yra

tokia mokymosi samprata, kuri padeda žmogui atrasti individualiai optimalius veiklos ar judesio atlikimo modelius atsižvelgiant į sudėtingus motorinius įgūdžius [52]. Kaip teigiama literatūroje, diferencinis mokymas panaudoja asmens veiklos elgesio svyravimus tam, kad paskatintų kurti savarankišką organizavimo procesą, kuris suteikia pirmumą individualioms judesio bei mokymosi savybėms. Todėl per išmokimo fazę besimokantysis yra skatinamas atlikti įvairius pratimus tam, kad pratęstų galimų sprendimų erdvę konkrečios užduoties atlikimui [52].

Kaip teigiama literatūroje, diferencinio mokymo požiūris buvo sukurtas atsižvelgiant į individualumo principus, judėjimo sistemos kintamumą ir judesių nekartotinumą, paremtą neurofiziologijos ir dinamikos sistemos išvadomis. Svyravimai diferenciniame mokyme yra neatsiejami nuo judėjimo sistemos ir yra būtini adaptacijai. Jie yra laikomi nestabilių sistemos sričių įrodymais ir vietoj to, kad siektume juos pašalinti, būtų daug praktiškiau juos sustiprinti [33]. Schöllhorn W.I., Hors F. teigia, jog siekiant parengti asmenis netikėtiems ateities įvykiams mokymosi metodai, kurie pasižymi kintamumu yra efektyvesni. Mokymosi proceso metu didinant kintamumą ir pasikliaujant žmogaus gebėjimu adaptuotis, yra pasiekiamas daug geresnis pasiruošimas naujiems ir netikėtiems ateities įvykiams. Be to, didesnis kintamumas ne tik rengia nežinomoms situacijoms ateityje, bet ir paskatina savivokos procesą tam, kad asmuo pats suprastų save ir savo galimybes [50].

Savelsbergh G.J.P., Kamper W. J., Rabius J. rašo, jog remiantis diferenciniu mokymu yra naudojamasi žmogaus motorinio elgesio svyravimais. Taip yra siekiama paskatinti besimokančiojo saviorganizavimo procesą, kad asmuo galėtų pasinaudoti individualiais mokymosi ypatumais. Dėl to, naujų įgūdžių įgijimo etape besimokantysis atlieka įvairius pratimus, kurie apima visą spektrą galimų konkrečios užduoties sprendimų. Kitaip tariant, jis/ji besimokant tam tikro įgūdžio įvairiais būdais galės individualiai atrasti tinkamiausią ir geriausią problemos sprendimo būdą. Kadangi diferencinis mokymasis nėra susijęs su pratimo kartojimu, taip pat teigiama, kad taip bus galima geriau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkos sąlygų [37].

Kad ir kaip bebūtų, pratimų kartojimu paremtos metodikos yra nenuginčijamai efektyvios. Enzelytės E., Kučinskienės A., Šimalytė L. ir kitų, Lietuvos ir užsienio, autorių atlikti tyrimai tai patvirtina [45,46,30]. Tačiau sparčiai besikeičianti visuomenė, kuri yra linkusi nuolatos tobulėti, kelti aukštesnius reikalavimus bei tikslus, skatina siekti dar geresnių rezultatų reabilitacijos srityje. Repšaitė V. (2015) atliktu tyrimu jau įrodė, jog taikant diferenciniu mokymu paremtą ergoterapiją galima pasiekti dar geresnių rezultatų gerinant viršutinės galūnės funkciją ir

savarankiškumą, o Tolstošejeva J.L. šį metodą taikydama įrodė, jog taikant diferenciniu mokymu paremtą ergoterapiją įmanoma pasiekti didesnį asmenų savarankiškumą, aukštesnę motyvaciją ir geresnę emocinę būklę, nei taikant įprastą, pratimų kartojimu paremtą metodiką [43,34].

Trumpai aptariant, senėjanti visuomenė lemia didėjantį vyresnio amžiaus asmenų skaičių, o vyresnis amžius yra didesnę pažinimo funkcijų sutrikimo riziką lemiantis veiksnys. Atsižvelgiant į vis didėjantį pažinimo funkcijų gerinimo poreikį vyresnio amžiaus asmenis, būtų tikslinga ieškoti dar efektyvesnių metodų, padedančių gerinti sutrikusias funkcijas. Diferenciniu mokymu paremta metodika yra alternatyva tradiciniams kartotiniams judesiams ir svarbiausia šios metodikos ypatybė yra kintamumas. Kadangi diferenciniu metodu paremti pratimai nėra kartojami, todėl yra pasiekiamas adekvatesnis prisitaikymas prie nuolatos kintančių aplinkos sąlygų. Nors nepaneigiamas faktas, jog tradiciniais metodais paremta ergoterapija padeda grąžinti bei pagerinti pažinio funkcijas, tačiau tikėtina, kad remiantis diferenciniu mokymu paremta metodika būtų galima pasiekti dar geresnių rezultatų.

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU bioetikos centro leidimas Nr. BEC – SR(M) – 122 (6 priedas). Taip pat buvo gautas VšĮ Utenos socialinės globos namų direktoriaus raštiškas sutikimas, leidžiantis atlikti tyrimą. Tyrimas atliktas 2016 m. vasario 1d. – 2016 m. rugpjūčio 15 d. VšĮ Utenos socialinės globos namuose. Iš viso tyrimą pradėjo ir atrankos kriterijus atitiko 43 tiriamieji. Iš jų 1 asmuo atsisakė dalyvauti tyrime dėl asmeninių priežasčių, 2 asmenims atsirado rimtų sveikatos sutrikimų, todėl jie tyrimo netęsė.

Visi atrankos kriterijus atitinkantys tiriamieji iš anksto buvo informuoti apie atliekamo tyrimo tikslą ir uždavinius, atlikimo metodiką, duomenų konfidencialumą bei galimybę nutraukti tyrimą. Tiriamieji raštiškai patvirtino savo sutikimą dalyvauti tyrime.

2.2. Tyrimo kontingentas

Tyrime dalyvavo 40 asmenų, kurie atsitiktiniu atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes: įprasto poveikio ir tiriamąją grupes. Įprasto poveikio grupę sudarė 17 asmenų, tiriamąją grupę – 23 asmenys. Visiems buvo nustatyta ilgalaikė socialinė globa.

Įprasto poveikio grupėje buvo 5 vyrai, kurių amžiaus vidurkis 68,2 ± 2,63 metai ir 12 moterų, kurių amžiaus vidurkis buvo - 70,83 ± 1,46 metų. Tiriamąją grupę sudarė 10 vyrų, kurių amžiaus vidurkis buvo 66,5 ± 2,78 metai ir 13 moterų, kurių amžiaus vidurkis - 73,23 ± 2,34 metai.

Įtraukimo į tyrimą kriterijai:

 gyventojai, kuriems nustatyta specialioji nuolatinė slauga ar priežiūra (vidutinė negalia);  Bathel indeksas 62-90 balų;

 Trumpas protinės būklės tyrimas 11-20 balų;

 amžius nuo 60 iki 74 (pagyvenęs pagal PSO) ir nuo 75 iki 90 metų (senas pagal PSO);  savanoriškas sutikimas dalyvauti tyrime.

Neįtraukimo į tyrimą kriterijai:

 gydytojo patvirtintas psichikos sutrikimas.

 gyventojai, kuriems nustatyta specialioji nuolatinė slauga ar priežiūra (visiška negalia).

2.3. Tyrimo eiga

Prieš tyrimą asmenys, remiantis Barthel indeksu ir Trumpu protinės būklės testu kaip atrankos kriterijais atsitiktinės atrankos būdu buvo suskirstyti į dvi grupes: įprasto poveikio ir tiriamąją. Visi tiriamųjų duomenys buvo koduojami. Tyrimo pradžioje taip pat buvo renkami duomenys apie tiriamųjų demografinius rodiklius, t.y. lytis, amžius, išsilavinimas, gretutinės ligos ir kt. (1 priedas).

Prieš ergoterapiją visų asmenų pažinimo funkcijos ir savarankiškumas buvo vertinami pirmą dieną jiems atvykus į ergoterapijos užsiėmimus. Praėjus keturioms savaitėms buvo atliekamas pakartotinis tiriamųjų vertinimas.

Ergoterapijos taikymo kryptys abiems grupėms: savarankiškumo kasdienėje veikloje didinimas bei pažinimo funkcijų gerinimas.

Savarankiškumo kasdienėje veikloje didinimas. Siekiama, kad asmenys taptų kuo

savarankiškesni atliekant kasdienės veiklos užduotis. Tiriamieji buvo mokomi naudotis telefonu, gaminti maistą, prižiūrėti savo asmeninius daiktus, vartoti medikamentus, tvarkyti finansus, skatinami apsipirkti parduotuvėje, skalbti drabužius, keliauti naudojantis visuomeniniu transportu.

Pažinimo funkcijų gerinimas. Ergoterapija apima orientacijos laiko ir vietos atžvilgiu

gerinimą, atminties, dėmesio, kalbos supratimo, skaitymo, rašymo, kopijavimo lavinimą.

Įprasto poveikio grupės asmenims buvo sudaryta ir individualiai pritaikyta ergoterapijos

programa, paremta pratimų kartojimu, pažinimo funkcijų lavinimui ir savankiškumo didinimui - 5 kartus per savaitę, keturias savaites. Įprasto poveikio grupės tiriamiesiems buvo atlikta 20 ergoterapijos užsiėmimų. Jos vyko nepertraukiamai 5 kartus per savaitę, keturias savaites, užsiėmimo trukmė 30-35 minučių.

Įprasto poveikio grupės tiriamiesiems funkcijos buvo lavinamos naudojant šias

priemones: baltas popieriaus lapas, pieštukai, sagos, kištukų lenta, kortelės su atvaizdu, raidynas, skaičiai, medinės kaladėlės, dėlionės, medinė lenta su sezono, kalendoriniu laiku ir valandomis, eilėraštis (detalus priemonių aprašymas pateiktas 4 priede). Visos užduotys, skirtos savarankiškumo kasdienėje veikloje didinimui ir pažinimo funkcijų lavinimui buvo atliekamos netaikant skirtingų atlikimo variacijų (nekeičiant kūno padėties, aplinkos ar sąlygų), kaskart aktyviai įtraukiant tiriamąjį į užduočių atlikimą.

Tiriamosios grupės asmenims buvo sudaryta ir individualiai pritaikyta ergoterapijos

programa, kurią sudarė 3 įprastos ergoterapijos užsiėmimai per savaitę ir 2 užsiėmimai per savaitę, grįsti diferenciniu mokymu taip pat pažinimo funkcijų lavinimui bei savarankiškumo didinimui. Tiriamosios grupės asmenims buvo atlikta 20 ergoterapijos užsiėmimų. Jos vyko nepertraukiamai 5 kartus per savaitę, keturias savaites, užsiėmimo trukmė 30-35 minučių.

Tiriamosios grupės savarankiškumas kasdienėje veikloje ir pažinimo funkcijos buvo

lavinamos naudojant šias priemones: įvairių spalvų ir dydžių popieriaus lapai, skirtingo dydžio spalvoti pieštukai, įvairių spalvų, formų ir dydžių sagos, spalvota kištukų lenta, paveikslėliai, įvairių spalvų, dydžių ir tekstūros raidynas ir skaičiai, spalvotos medinės ir plastikinės kaladėlės, dėlionės, medinė lenta su sezono, kalendoriniu laiku ir valandomis, eilėraščių knygelė (detalus priemonių aprašymas pateiktas 4 priede).

Visos užduotys, skirtos savarankiškumo kasdienėje veikloje didinimui ir pažinimo funkcijų lavinimui buvo atliekamos taikant diferenciniu mokymu grįstą lavinimą, t. y. užduotys buvo atliekamos skirtingose aplinkose, keičiant kūno padėtį, kiekvieną kartą keičiant atlikimo sąlygas, nekartojant veiksmo atlikimo situacijos, aplinkybių, ir kaskart aktyviai įtraukiant tiriamąjį į užduočių atlikimą. Diferenciniu mokymu grįstas lavinimas vyko remiantis šiomis variacijomis:

1. Keičiant subjektą:

 užduotis procedūrų metu pateikė ergoterapeutas;  užduotis procedūrų metu sugalvojo pats tiriamasis. 2. Keičiant kūno padėtį:

 sėdint (tiesiai, šonu, pasvirus į kairę, į dešinę ir kt.);

 stovint (tiesiai, ant dešinės kojos, ant kairės kojos, pasisukus į dešinę, į kairę ir kt.); 3. Varijuojant atlikimo sąlygomis:

 variacijos keičiant atlikimo greitį. 4. Keičiant regėjimo galimybės.

 užduotys atliekamos atsimerkus, užsimerkus,  primerkus kairę arba dešinę akį.

5. Variacijos skirtingose aplinkose.

 užduotys atliekamos ergoterapijos kabinete prie stalo,  koridoriuje prie palangės, prie sienos,

 savo palatoje, kaimyno palatoje ir kt. 6. Varijuojant kontekstu:

 įvairi muzika arba buvo visiška tyla;

 užduotys atliekamos patalpoje esant tik ergoterapeutui ir pacientui arba patalpoje esant pašaliniams asmenims.

7. Varijuojant priemonėmis:

 Dydžiu, forma, spalva, tekstūra, medžiaga.

2.4. Tyrimo metodai

2.4.1. Anketa - papildomų duomenų rinkimui: lytis, amžius, išsilavinimas. (1 priedas).

2.4.2. Savarankiškumo vertinimas Instrumentinės kasdienės veiklos anketa

Funkcinei būklei įvertinti naudota M. P. Lawton, E. M. Brody (1969) sukurta Instrumentinės kasdienės veiklos anketa (IKVA) (angl. Instrumental Activity of Daily Living, str. IADL) [56]. IKVA sudaro 8 veiklos: naudojimasis telefonu, apsipirkimas, maisto gaminimas, namų priežiūra, skalbimas, judėjimo būdas, medikamentų vartojimas, finansiniai sugebėjimai. Už kiekvieną veiklą galima gauti maksimalų įvertinimą – 1 balą [55].

Siekiant išsamiau įvertinti paciento gebėjimus užsiimti tam tikra veikla, kiekviena iš jų buvo vertinama papildomai pagal tai, kaip tiriamieji atlieka veiklą, o ne pagal skiriamą balų skaičių (žodinis vertinimas). Naudojimasis telefonu buvo vertinamas: Naudojasi telefonu savo iniciatyva; Skambina keliais gerai žinomais numeriais; Atsiliepia į skambučius, bet pats

neskambina; Visai nesinaudoja telefonu. Apsipirkimas vertinamas: Viską perka savarankiškai; Savarankiškai nusiperka smulkius daiktus; Reikalinga pagalba bet kuriems pirkiniams; Nesugeba apsipirkti. Maisto gaminimas: Planuoja, gamina ir patiekia maistą savarankiškai; Paruošia maistą, jei pateikti reikiami komponentai; Pašildo, patiekia ir ruošia maistą, bet neįvairų; Visai negamina maisto. Namų priežiūra: Rūpinasi namais vienas ar retai reikia pagalbos; Atlieka lengvus kasdienius darbus; Atlieka lengvus kasdienius darbus, bet negali palaikyti pakankamos švaros; Reikia pagalbos atliekant visus namų ruošos darbus; Nedirba jokių namų ruošos darbų.

Skalbimas: Asmeninius skalbinius išsiskalbia pats; Skalbia smulkius daiktus (kojines ir pan.);

Nieko neskalbia. Judėjimo būdas: Keliauja be kitų pagalbos visuomeniniu transportu ar pats vairuoja automobilį; Susiorganizuoja kelionę taksi, bet nesinaudoja visuomeniniu transportu; Keliauja visuomeniniu transportu su palydovu; Kelionės apsiriboja taksi ar automobiliu su palydovu; Visai nekeliauja. Medikamentų vartojimas: Atsakingas už vaistų vartojimą tinkamomis dozėmis ir tinkamu laiku; Atsakingas, jei medikamentai iš anksto paruošti atskiromis dozėmis; Neatsakingas. Finansiniai gebėjimai: Finansinius reikalus tvarko savarankiškai (apmoka sąskaitas, moka mokesčius, eina į banką); Sugeba susitvarkyti su kasdieniais pirkiniais, bet reikia pagalbos tvarkant stambesnius pirkinius; Nesugeba tvarkytis su pinigais. (2 priedas).

2.4.3. Pažinimo funkcijų vertinimas Monrealio kognityviniu testu

Monrealio kognityvinis testas (angl. Montreal Cognitive Assessment – MoCA - LT) yra trumpas 30 balų testas, trunkantis apie 10 minučių. Monrealio kognityvinis testas buvo sukurtas siekiant padėti įvertinti pacientus, pagal MMSE atitinkančius normą [58]. Naujausi tyrimai parodė, kad MoCA - LT yra daug jautresnis ir specifiškesnis testas nei MMSE, nustatant lengvus pažinimo sutrikimus [57]. Monrealio kognityvinio testo vertinimo ribos – nuo 0 iki 30 balų, tik, skirtingai nuo MMSE, šiuo testu vertinamos ir vykdomosios funkcijos. Į testą įtraukti 6 klausimai apie orientaciją, 5 žodžių pakartojimo testas, vizualinei erdvinei orientacijai įvertinti skirtas laikrodžio piešimo bei kubo kopijavimo testas. Dėmesį ir koncentraciją vertinama 5 kartus atimant po 7 iš 100, skaičių sekos pirminiu ir atvirkštiniu pakartojimu. Kalbos vertinimui skirtos konfrontacinio įvardinimo ir pakartojimo užduotys, o vykdomosioms funkcijoms vertinti skirtas skaičių ir raidžių sujungimo testo B variantas (angl. Trail Making B test), foneminio sklandumo

ir žodinių abstrakcijų užduotys. Pažinimo funkcijos laikomos sutrikusiomis, jei balų suma mažesnė nei 13. (3 priedas).

2.4.4. Statistinė duomenų analizė

Duomenims analizuoti buvo naudojama SPSS Statistics 22. 0 programos versija. Duomenys pateikti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė paklaida(SD). Dviem priklausomoms imtims palyginti taikytas Vilkoksono kriterijus, dviem nepriklausomoms imtims palyginti taikytas Manio - Vitnio kriterijus. Buvo taikomas χ² kvadratu kriterijus. Statistinis patikimumo lygmuo buvo p < 0,05.

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrimo pradžioje buvo įvertintas tiriamųjų pasiskirstymas grupėse. Buvo nustatyta, jog asmenys grupėse pasiskirstė vienodai (grupės homogeniškos). Lyginant abi grupes pagal socialinius parametrus, pažinimo funkcijas ir savarankiškumą buvo nustatyta, kad abi grupės yra vienodos (p > 0,05).

Analizuojant tiriamųjų pasiskirstymą pagal lytį grupėse buvo nustatyta, jog įprasto poveikio grupę sudarė 5 (33,3 proc.) vyrai, o tiriamąją - 10 (66,7 proc.) vyrų. Moterų pasiskirstymas grupėse: įprasto poveikio grupę sudarė 12 (48 proc.) moterų, o tiriamąją - 13 (52 proc.) moterų. Lyginant grupes pagal lytį, grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė (χ²(1) = 0,825,

p = 0,511) (1 pav.).

1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal lytį

Analizuojant tiriamųjų pasiskirstymą pagal amžių buvo nustatyta, jog įprasto poveikio grupėje asmenų, kurių amžius buvo nuo 60 iki 74 metų amžiaus buvo 13 (32,5 proc.), o tiriamojoje grupėje - 17 (42,5 proc.). Asmenų, kurių amžius buvo nuo 75 iki 90 metų amžiaus, įprasto poveikio grupėje buvo 4 (10 proc.), o tiriamojoje grupėje - 6 (15 proc.). Grupės pagal

0 5 10 15 20 25

Įprasto poveikio grupė Tiriamoji grupė

T ir iam ųj ų sk aičiu s Moterys Vyrai

amžių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (χ² (1) = 0,34, p = 1,022) (2 pav.)

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal amžių

Analizuojant tiriamųjų pasiskirstymą pagal išsilavinimą grupėse buvo nustatyta, jog 1 (33,3 proc.) tiriamasis, kuris buvo įgijęs aukštąjį universitetinį arba koleginį išsilavinimą buvo įprasto poveikio grupėje, o 2 (66,7 proc.) tiriamieji, turintys aukštąjį išsilavinimą buvo tiriamojoje grupėje. Ir įprasto poveikio ir tiriamojoje grupėje buvo po 6 (50 proc.) tiriamuosius, turinčius vidurinį išsilavinimą su profesija. Turinčiųjų išsilavinimą be profesijos abejose, įprasto poveikio ir tiriamojoje grupėse buvo po 5 (50 proc.) tiriamuosius. Įprasto poveikio grupėje buvo 5 (41,7 proc.) tiriamieji, įgiję pradinį arba profesinį išsilavinimą, o tiriamojoje grupėje minėta išsilavinimą buvo įgiję 7 (58,3 proc.) asmenys. Asmuo, kuris buvo neįgijęs nė vieno iš aukščiau įvardintų išsilavinimo lygių buvo tik tiriamojoje grupėje. Grupės pagal amžių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (χ²(4) = 2,83, p = 0,435) (3 pav.).

0 5 10 15 20 25

Įprasto poveikio grupė Tiriamoji grupė

T ir iam ųj ų sk aičiu s 75-90 metų 60-74 metai

3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas grupėse pagal išsilavinimą

Visi aukščiau išdėstyti skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi, taigi galima teigti, kad įprasto poveikio ir tiriamoji grupės tyrimo pradžioje prieš ergoterapijos metodikų taikymą pagal socialinius parametrus pasiskirstė vienodai (p < 0,05).

3.1. Pažinimo funkcijų vertinimas Monrealio kognityviniu testu

Įprasto poveikio ir tiriamosios grupių asmenų pažinimo funkcijos vertinant Monrealio kognityvinio testo suminiu balu prieš ergoterapijos metodikų taikymą statistiškai reikšmingai nesiskyrė (U = 182, p = 0,734).

3.1.1. Pažinimo funkcijų vertinimas pagal Monrealio kognityvinio testo suminį balą įprasto poveikio ir tiriamojoje grupėse

Prieš įprastos ergoterapijos ir įprastos ergoterapijos kartu su diferenciniu mokymu grįstu lavinimu taikymą tiriamiesiems buvo stebimos sutrikusios pažinimo funkcijos. Abiejose, įprasto poveikio ir tiriamojoje grupėse asmenims buvo nustatytas vidutinio sunkumo pažinimo funkcijų

0 2 4 6 8 10 12 14 T ir iam ųj ų sk aičiu s Tiriamoji grupė Įprasto poveikio grupė

sutrikimas. Tyrimo pradžioje įprasto poveikio grupės tiriamųjų MoCA – LT testo vidutinis suminis balas buvo 17,7 ± 2,3 balo, o tiriamosios grupės asmenų - 17,9 ± 2,9 (U = 182, p = 0,734). Po užsiėmimų įprasto poveikio grupės tiriamųjų vidutinis suminis MoCA – LT testo balas padidėjo iki 21,24 ± 2,9 balo (p = 0,001), o tiriamojoje grupėje padidėjo iki 23 ± 2,1 balo (p = 0,001). Gauti rezultatai rodo, kad po abiejų metodikų taikymo, įprasto poveikio ir tiriamosios grupių asmenų MoCA – LT suminis balas statistiškai reikšmingai (p < 0,05) pagerėjo. Abiejų, įprasto poveikio ir tiriamosios, grupių asmenims po ergoterapijos užsiėmimų buvo nustatytas lengvas pažinimo funkcijų sutrikimas (4 pav.).

4 pav. Monrealio kognityvinio testo suminio balo kaita

Asmenų pažinimo funkcijos pagerėjo abiejose grupėse. Buvo apskaičiuotas atliktų užduočių suminio balo pokytis balais prieš ir po užsiėmimų ir palygintas tarp grupių: įprasto poveikio grupėje pažinimo funkcijos pagerėjo 3,5 ± 2,6 balo (Z = 120; p = 0,001), o tiriamojoje grupėje pažinimo funkcijos pagerėjo 5,1 ± 3,5 balo (Z = 276, p = 0,001). Statistiškai reikšmingai didesnį 1,6 ± 3,0 skirtumą (U = 114, p = 0,032) nustatėme tiriamojoje grupėje (5 pav.).

*

*

Įprasto poveikio grupė Tiriamoji grupė

Mo C A -L T test o v id u tin is s u m in is b alas