LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
ERIKA JUŠKAUSKIENĖ
TĖVŲ VAIDMENS VERTINIMAS, SIEKIANT APSAUGOTI VAIKUS
NUO TERMINIŲ SUŢALOJIMŲ BUITYJE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas dr. Vilma Raškelienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė
Prof. Jūratė Macijauskienė
TĖVŲ VAIDMENS VERTINIMAS, SIEKIANT APSAUGOTI VAIKUS
NUO TERMINIŲ SUŢALOJIMŲ BUITYJE
Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas
Darbo vadovas
dr. Vilma Raškelienė
2018-05-21
Recenzentas Darbą atliko dr. Renata Petraškienė Magistrantė
2018 m. ….mėn. ...d. Erika Juškauskienė 2018-05-21
TURINYS
SANTRAUKA ... 3 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ŢODYNĖLIS ... 7 ĮVADAS ... 8DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŢVALGA ...11
1.1. V. Haddono modelio taikymas praktikoje ...11
1.2. PSO rekomenduojamos nudegimų prevencijos strategijos ... 14
1.3. Vaikų nudegimų prieţastiniai veiksniai ... 17
1.4. Nudegimų klasifikacija ... 18
1.5. PSO pirmosios pagalbos nudegus veiksmų planas ... 19
1.6. Slaugytojo, dirbančio pirminės sveikatos prieţiūros srityje, vaidmuo ... 22
1.6.1. Priemonės nudegimų prevencijos ţinioms perteikti ... 25
2. TYRIMO METODIKA ... 28
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ... 28
2.2. Tyrimo imtis ir respondentų atranka ... 28
2.3. Tyrimo etika ... 29
2.4. Duomenų analizės metodai ... 29
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 30
3.1. Tėvų socialinė charakteristika ... 30
3.2. Duomenų apie nudegimo prieţastis bei suteiktą pirmąją pagalbą vertinimas ... 31
3.3. Saugaus elgesio įpročių namuose analizė ... 34
3.4. Tėvų ţinių apie nudegimų prevenciją bei jų poţiūrio į slaugytoją vertinimas ... 38
3.4.1. Tėvų nuomonė apie daţniausias nudegimų prieţastis ir svarbiausius nudegimo sunkumą lemiančius veiksnius ... 42
3.4.2. Tėvų ţinių apie pirmąją pagalbą nudegus vertinimas ... 45
IŠVADOS ... 55
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56
PUBLIKACIJOS ... 57
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 58
SANTRAUKA
Juškauskienė E. Tėvų vaidmens vertinimas, siekiant apsaugoti vaikus nuo terminių suţalojimų buityje, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. Vilma Raškelienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2018, - 70 p.
Darbo tikslas – Įvertinti tėvų vaidmenį, siekiant apsaugoti vaikus nuo terminių suţalojimų
buityje.
Tyrimo metodai – kiekybinis tyrimas: anoniminė anketinė apklausa. Buvo panaudotas
klausimynas, sudarytas tyrėjos remiantis literatūros apţvalga. Anketa nudegimus patyrusių bei nudegimų nepatyrusių vaikų tėvams sudaryta iš 36 klausimų, kuriais norima įvertinti tėvų ţinias apie terminių suţalojimų prevenciją, pirmąją pagalbą nudegus bei tėvų poţiūrį į slaugytojo, informuojančio apie vaikų nudegimų prevenciją, vaidmenį. Tyrimo vieta – LSMUL Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinika. Tyrime dalyvavo 232 tėvai, auginantys vaikus iki 3 metų amţiaus. Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC – KS(M) – 181.
Rezultatai: Didţioji dalis (84,5 proc.) tėvų ţinojo, jog patyrus nudegimą pirmiausia reikia
vandeniu vėsinti nudegusią odą. Tėvai, kurių vaikai nebuvo patyrę nudegimų reikšmingai daţniau rinkosi teisingą atsakymą, kad geriausias laikas vėsinti nudegusią odą vandeniu yra 10 – 20 min. Tik nedidelė tėvų dalis (6,0 proc.) atsakė, kad slaugytoja jiems suteikė informacijos apie vaikų nudegimų prevenciją. Visi iš jų nurodė, kad informaciją apie nudegimų prevenciją slaugytoja suteikė tik vieną kartą ir tai padarė ţodţiu. Nedidelė dalis (3,5 proc.) tėvų atsakė, kad juos tenkina, suteiktos informacijos apie vaikų nudegimų prevenciją, kokybė.
Išvados: Beveik visi tėvai, kurių vaikai buvo patyrę terminius suţalojimus ţinojo, kad patyrus
SUMMARY
Juškauskienė E. The role of parents‟ in an attempt to prevent thermal injuries of children in family life, master‟s thesis / supervisor Ph. D. V. Raškelienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2018, - 70 s.
The purpose of this research is to assess the role of parents in an attempts to prevent thermal
injuries in family life.
Research methods: - quantitative study: anonymous questionnaire. A form, which was created
by the researcher using literature, was used. The questionnaire had 36 questions aimed at evaluating the parent‟s knowledge of thermal injury risks, as well as first aid and the role of nurses at informing them about injury prevention. The place of research – Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics Pediatric Surgery Department. 232 parents, raising children under the age of 3, participated in the study. Permission to conduct the study was granted by the Lithuanian University of Health Sciences Bioethics centre under the Nr. BEC- KS(M) – 181.
Results: The majority (84,5 pct.) of parents knew that after receiving a burn the first course of
action is to cool the affected skin with cool water. Parents, whose children had not been affected by burns, significantly chose the correct answer that the best time to cool down burned skin is between 10 to 20 minutes. Only a small part of parents (6,0 pct.) answered that nurses had given them information about children thermal injury prevention. All of them said that they were given information only once and by word. Also a minor part of parents (3,5 pct.) answered that they were content with the quality of information that they were given about children‟s burn prevention.
Conclusions: Almost all of the parents whose children had experienced burns knew that
SANTRUMPOS
ANA – Amerikos nudegimų asociacija PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
LSMUL – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė GMP – greitoji medicinos pagalba
ŢODYNĖLIS
Haddono modelis – tai dvylikos langelių matrica, apimanti suţalojimą lemiančius
epidemiologinius veiksnius ir laiko faktorių.
Nekrektomija – nekrozuotos odos ir gilesnių audinių išpjovimas. Nekrotomija – nudegimo nekrozės perpjovimas.
Nudegimas (lot. combustio) – odos ir gilesnių sluoksnių paţeidimas, sukeltas terminio,
ĮVADAS
Nudegimai – tai odos bei gilesnių audinių suţalojimai, kuriuos sukelia karšti skysčiai, garai, įkaitę daiktai, ugnis, elektra ar cheminės medţiagos [1].
Pasaulinė statistika rodo, kad iš visų išorinių netyčinių suţalojimų, galinčių tapti mirties prieţastimi, nudegimai (įskaičiuojami visi nudegimai: liepsna, karštais skysčiais, cheminėmis medţiagomis, elektra) – po autoavarijų, kritimų, ir smurto - yra ketvirtoje vietoje [2].
Lietuvoje nudegimus kasmet patiria apie 9,5 tūkstančio gyventojų, iš kurių ketvirtadalis – vaikai. Nudegimai išlieka viena daţniausių traumų vaikų amţiuje. Daţniausiai šiuos suţalojimus patiria vaikai iki dviejų metų. Šioje amţiaus grupėje 96 proc. atvejų sukelia apsiplikymai. Vyresni vaikai daţniau nudega liepsna, elektros srove arba cheminėmis medţiagomis.
Vaikų nudegimai visame pasaulyje išlieka vienu labiausiai traumuojamųjų ir sąlygojančių neįgalumą suţalojimų. Kai kuriais vaikų nudegimo atvejais galima įtarti vaiko neprieţiūrą arba smurtą. JAV, nudegus maţamečiam vaikui, apie šį įvykį informuojamos socialinės tarnybos, kurios, įvertinusios aplinkybes, gali apriboti tėvų teises į vaiko prieţiūrą. Apie 90 – 95 proc. visų terminių suţalojimų vaikai patiria buityje[1].
Medicinos darbuotojai kartais būna bejėgiai padėti nudegusiems pacientams. Dalį šių vaikų būtų galima išgelbėti, palengvinti sunkiai nudegusiųjų būklę, sumaţinti dėl nudegimų atsirandančius defektus, jei jiems būtų suteikta kvalifikuota pirmoji pagalba. Deja, daţnai naudojamos liaudiškos priemonės ne tik nesumaţina nudegimo, bet sunkina nudegimo gydymą [3].
Vaikų nudegimų tyrimų, atliktų išsivysčiusiose ir didelių pajamų pramoninėse šalyse, bendrose išvadose apie nudegimų rizikos veiksnius nustatyta, kad nudegimo pavojus yra susijęs su ţinių trūkumu [4]. PSO duomenimis mokymas yra vienas iš svarbiausių komponentų nudegimų prevencijai [5].
Paţymėtina, kad, atsiţvelgiant į nudegimų rizikos grupę, vaikų nudegimų profilaktika turėtų būti sutelkta į ką tik gimusius vaikus, tiksliau – į jų tėvus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu yra apibrėţta, kad pirminės sveikatos prieţiūros specialistai yra atsakingi ir uţ vaikų globėjų informavimą dėl vaikų traumų, taip pat ir nudegimų [6].
Terminiai nudegimai visame pasaulyje yra būdinga atsitiktinės vaikų mirties prieţastis. Tik giliau supratus esmines nudegimų prieţastis įmanoma sukurti tikrai valdomus alternatyvius veiksmingus nudegimų prevencijos ir sveikatos prieţiūros sprendimus [7].
Temos aktualumas: Nudegimai yra viena daţniausių traumų vaikų amţiuje. Net 75 proc.
ir mirtingumo nuo išorinių prieţasčių maţinimo plane 2014 - 2023 m. numatoma taikyti kompleksines priemones siekiant uţtikrinti traumų ir nelaimingų atsitikimų bei išorinių prieţasčių lemiamo mirtingumo ir neįgalumo profilaktiką, padidinti pagalbos nukentėjusiesiems nuo išorinių prieţasčių efektyvumą ir jos suteikimą laiku, išvengti neigiamų pasekmių ir kuo greičiau grąţinti ţmones į aktyvų gyvenimą.
Tyrimo naujumas: Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nėra atliekama daug nudegimų
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas – Įvertinti tėvų vaidmenį, siekiant apsaugoti vaikus nuo terminių suţalojimų
buityje.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti tėvų, kurių vaikai patyrė terminius suţalojimus, ţinias apie nudegimų prevenciją ir pirmąją pagalbą nudegus.
2. Įvertinti tėvų, kurių vaikai nepatyrė terminių suţalojimų, ţinias apie nudegimų prevenciją ir pirmąją pagalbą nudegus.
3. Palyginti tėvų, kurių vaikai nepatyrė ir tėvų, kurių vaikai patyrė terminius suţalojimus, ţinias apie nudegimų prevenciją ir pirmąją pagalbą nudegus.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. V. Haddono modelio taikymas praktikoje
Visas prevencines programas vienija bendras principas – vaikas negali būti suţalojimo kaltininkas. Vaiko saugumu privalo rūpintis suaugusieji ir tik jie yra kalti dėl nesugebėjimo apsaugoti vaiką nuo nelaimės. Visuomenės sveikatos poţiūriu susiţalojimų prevencija yra kompleksinis procesas, susidedantis iš keturių loginių ţingsnių, pavaizduotų 1 paveiksle [9].
1 pav. Visuomenės sveikatos poţiūris į suţalojimų prevenciją [9]
Pirmasis etapas – sekimas/prieţiūra – skirtas nustatyti problemą, jos apimtį ir kokioms grupėms ji aktuali. Antrasis etapas skirtas nustatyti rizikos faktorius ir suprasti, kodėl tam tikros ţmonių grupės yra paţeidţiamos. Trečiasis etapas skirtas parengti ir įvertinti intervencijas, siekiant nustatyti, kokios yra veiksmingos. Ketvirtajame etape įgyvendinamos efektyvios prevencijos priemonės [9].
1 lentelė. Haddono matricos taikymas planuojant suţalojimų prevencijos priemones [10]
2 pav. Aplinkos įtaka suţalojimo atsiradimui (parengė tyrėja, remiantis literatūros apţvalga)
V. Haddonas susistemino ir paskelbė klasikinėmis tapusias 10 susiţalojimo prevencijos strategijų:
1. Likviduoti (eliminuoti) pavojų – reiškia visišką pavojaus pašalinimą. Tokia metodika yra pati efektyviausia. Įvairių šalių mokslininkai teigia, kad saugios vaikų aplinkos sukūrimas yra vienas iš svarbiausių suţalojimų prevencijos aspektų. Daugiausia nelaimių atsitinka dėl konfrontacijos tarp vaiko ir suaugusiųjų sukurtos aplinkos, kurią formuojant labai maţai rūpintasi vaiko poreikiais. Kuriant vaikų susiţalojimų maţinimo programas prioritetas turėtų būti teikiamas saugios vaiko aplinkos sukūrimui.
2. Vaiko atskyrimas nuo pavojaus šaltinio. Pavyzdţiui, mokyklos teritorijos ar poilsio zonos atitvėrimas nuo gatvės.
3. Vaikų izoliavimas nuo grėsmės ţidinio – pavojingų vietų aptvėrimas, radiatorių, langų sporto salėse uţdengimas grotelėmis, durų stiklų atitvėrimas.
4. Jau egzistuojančios rizikos maţinimas (modifikavimas) – vaikiškų saugos kėdučių, saugos dirţų naudojimas, vaikams neatidaromų vaistų, cheminių medţiagų pakuočių naudojimas, langų fiksatorių įmontavimas, saugių elektros lizdų įrengimas, nedūţtančių durų langų stiklų naudojimas.
5. Aprūpinimas pavojų maţinančiais reikmenimis: dviratininkų šalmais, akiniais, pirštinėmis. 6. Treniravimas ir mokymas. Tai gali būti vaikų fizinio pajėgumo vystymas, apšilimo pratimai prieš kūno kultūros pamoką, vaikų mokymas griūti nesusiţeidţiant, drausmės ugdymas. Paties vaiko vaidmuo susiţalojimų prevencijoje taip pat neturėtų būti pamirštas. Svarbu ne tik saugoti vaiką, bet ir ugdyti jo supratimą, gebėjimą veikti įvairiomis aplinkybėmis.
vietas, uţrašai ant cheminių medţiagų pakuočių ,,Saugoti nuo vaikų“, pavojingų vietų mokyklose paţymėjimas kontrastinga spalva.
8. Vaikų priţiūra – svarbi suaugusiųjų pareiga, kurios nevykdymas daţniausiai tampa suţalojimų prieţastimi [9]. Draudimai ir pamokymai nesulaiko vaikų nuo neatsargaus elgesio, ypač kai šalia nėra suaugusiųjų. Nepriţiūrimiems maţamečiams vaikams kyla dar didesnė suţalojimų grėsmė, nes jiems būdingas didelis noras tyrinėti supantį pasaulį, liesti, aktyviai judėti, imti, ragauti nepaţįstamus daiktus.
9. Gelbėjimas – pedagogų, tėvų, vaikų mokymas tinkamai suteikti pirmąją pagalbą, instrukcijų parengimas, kaip elgtis įvykus suţalojimui. Viena reikšmingiausių suţalojimų komplikacijų išvengimo sąlygų yra laiku ir kvalifikuotai suteikta pirmoji pagalba.
10. Gydymas ir reabilitacija. Suţeistųjų gydymas ir reabilitacija gal ir nepriklausytų prevencijos sferai, tačiau kokybiškai suteiktos šios paslaugos padeda sušvelninti traumų padarinius, išvengti nedarbingumo ar mirčių dėl traumų [9].
Apibendrinant galime teigti, jog Haddono matrica leidţia planuoti įvairių suţalojimų prevencijos priemones bet kuriame jų atsiradimo etape. Modelis gali padėti nustatyti, kurios prevencijos priemonės bus efektyvios ir kokiame suţalojimo išsivystymo etape jos turi būti taikomos.
1.2. PSO rekomenduojamos nudegimų prevencijos strategijos
sukeliantys veiksniai buvo sėkmingai naudojami kaip prevencijos taikiniai pasitelkus specialiai sukurtą nudegimų suţalojimų prevencijos grupę bei visas galimas visuomenines organizacijas, visuomenės informavimo priemones, pritaikant fizines apsaugos priemones [10; 11; 9].
Haddono matrica įvairiai transformuota tapo standartiniu metodu visų išorinius suţalojimus sukeliančių įvykių tyrimui ir prevencijai, taip pat ir nudegimų prevencijai [10; 11].
2 lentelė. Haddono matrica apsiplikymams tirti [8]
2011 metais PSO publikavo Nudegimų prevencijos sėkmingų strategijų dokumentą, kuriame Haddono matrica pateikiama kaip pagrindas nudegimams tirti ir nudegimų prevencijos strategijoms sudaryti. Šios strategijos skirstomos į pasyvias ir aktyvias saugumo strategijas. Pasyvios saugumo strategijos yra tos, kurias pritaikius ţmogaus veikla nekelia nudegimo pavojaus (pavyzdţiui, pasyvioms priskiriami karšto vandens vandentiekis, nesmilkstančios cigaretės), o aktyvioms yra priskiriamas ţmonių mokymas ir įgūdţių formavimas [8].
1.3. Vaikų nudegimų prieţastiniai veiksniai
Terminiai nudegimai visame pasaulyje yra būdinga atsitiktinės vaikų mirties prieţastis. Nepaisant įvairių prevencijos ir sveikatos prieţiūros metodų, šių suţalojimų daugėja. Tik giliau supratus esmines nudegimų prieţastis įmanoma sukurti tikrai valdomus alternatyvius veiksmingus nudegimų prevencijos ir sveikatos prieţiūros sprendimus [7].
Vaikai daţniausiai nudega dėl per maţos suaugusiųjų prieţiūros ir ydingo elgesio. Didţiąją dalį nudegimų maţieji patiria virtuvėje, kur pavojų kelia ne tik viryklės, orkaitės, bet ir mikrobangų krosnelės. Antras pagal pavojingumą – vonios kambarys, kur labai daţnai apsiplikoma iš čiaupo tekančiu vandeniu [3].
Vaikų nudegimus beveik išimtinai sudaro apsiplikymas (3 proc. nudegimų sudaro sąlyčio nudegimai, 1 proc. - liepsna), daugumą apsiplikymų patiria vaikai iki 2 metų amţiaus [6]. Plona maţamečių oda lengviau paţeidţiama, gerokai ţemesnės temperatūros nei vyresnių arba suaugusiųjų. Net neuţviręs +60° C vanduo nudegina vaiko odą per 3 sek., o karštesnis dešimčia laipsnių ir daugiau – vos per 1 sek. [3]. Vaikai apsipliko, kadangi juos priţiūrintys suaugusieji neįvertina karštų skysčių realios grėsmės apsiplikyti bei neturi tvirtų įgūdţių vaikams apsaugoti nuo apsiplikymų. Dauguma suaugusiųjų neturi uţtektinai saugių įpročių elgtis su karštais skysčiais, o rizikos populiacijos vaikai iki 2 metų amţiaus nesuvokia karštų skysčių keliamos grėsmės. Tam turi įtakos ir susiklosčiusi tradicija, kai suaugusieji vartoja labai karštus gėrimus ir labai karštą maistą [12]. Jei yra vaikų, maistą patariama ruošti ant toliau esančių viryklės degiklių, kad vaikas netyčia neuţsiverstų ant savęs netoli viryklės krašto stovinčio puodo [3]. Daţniausiai pacientai, apsiplikantys karštu vandeniu, naudojamu buitinėms reikmėms, neturi karšto vandens vandentiekio, jo nenaudoja arba jis atjungtas. Jei nėra karšto vandens vandentiekio, pasyviai kontroliuoti buitinėms reikmėms skirto karšto vandens ruošimo nėra galimybės. Būtina įrengti karšto vandens vandentiekį ir nustatyti saugią karšto vandens temperatūrą, kuri remiantis įvairiais, šaltiniais yra nuo +47° C iki +53° C. Nors Lietuvoje apsiplikymas vandentiekio tiekiamu karštu vandeniu nėra daţnas reiškinys, karšto vandens temperatūra vandentiekyje turi būti ribota. Jei nekontroliuosime vandentiekio karšto vandens temperatūros, kad ji būtų saugi, ateityje apsiplikymų gali daugėti, nes, gerėjant šalies ekonomikai, vis daugiau namų ūkių įsirengia vandentiekį ir daugiau naudoja vandentiekio karšto vandens kaitintuvų [6].
Virtuvinių vandens kaitinimo įrenginių dizaino pakeitimas yra reikšmingas apsiplikymų prevencijai, jeigu juose pašildyto vandens arba pagaminto gėrimo temperatūra yra maţesnė uţ apsiplikymą sukeliančią temperatūrą. Priešingu atveju net virdulys su fiksuojamuoju dangteliu, saugančiu nuo turinio išsiliejimo, nėra saugus, kad plikančios temperatūros skystis nepatektų į aplinką [12].
labai vilioja paauglius. Savadarbių sprogmenų sukelti suţalojimai yra ypač sunkūs. Pagal statistinius duomenis, didţiausią nuo pirotechnikos nukentėjusiųjų dalį sudaro vyresni vaikai ir paaugliai, todėl tėvai neturėtų leisti vaikams savarankiškai naudoti pirotechnikos gaminių. Civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymas ir savivaldybių patvirtintos pirotechnikos gaminių naudojimo taisyklės aiškiai apibrėţia, kur ir kaip leidţiama naudoti civilines pirotechnikos priemones [9].
Mokslininkai nustatė, kad nudegimus daţniau patiria berniukai. Taip pat įrodyta, jog daţniau tokio pobūdţio traumas patiria vaikai iš daugiavaikių, maţesnes pajamas turinčių šeimų, ţemesnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai, taip pat vaikai, augantys tik su vienu iš tėvų [3].
Daţnai vaikų suţalojimus lemia natūralus vaikų impulsyvumas ir emocionalumas (galvos smegenyse dominuoja jaudinimo procesai), natūralus smalsumas, noras pabandyti ar paţinti ir akivaizdi patirties stoka bei menki sugebėjimai prognozuoti pasekmes [9].
Net 75 proc. nudegimų galima būtų išvengti patobulinus buities sąlygas arba vaikams skiriant daugiau dėmesio [3].
1.4. Nudegimų klasifikacija
Įtarti, kad yra nudegimas, daţniausiai galima dėl akivaizdţiai matomos prieţasties: gaisro, netoliese esančio indo, iš kurio išbėgęs skystis galėjo nuplikyti, įjungtos buitinės viryklės, šalia esančio chemikalų indo, paties nukentėjusiojo pasakojimo. Bet kokiam nudegimui būdingas stiprus skausmas (išskyrus gilų nudegimą, kai dėl odoje esančių nervų galūnių paţeidimo skausmas būna silpnesnis arba visai išnyksta) [15].
Odos nudegimai nėra tik lokalūs suţalojimai, jie gali sukelti įvairių komplikacijų, gydymas gali būti ilgas ir brangus, gali sąlygoti liekamuosius reiškinius (grubius randus, sąnarių kontraktūras ir kt.), negalią, psichologines problemas.
Pagal paţeidimo gylį nudegimai skirstomi:
Iº – tai paviršinis nudegimas, pasireiškiantis odos paraudimu, edema, lokaliu skausmingumu. Šis suţalojimas gali sąlygoti ir bendruosius intoksikacijos poţymius, karščiavimą, ypač esant dideliam nudegimo plotui.
IIº A – tai paviršinis dalies odos storio nudegimas. Be paraudimo ir patinimo taip pat susidaro pūslės, prisipildţiusios skaidraus serozinio arba serohemoraginio skysčio. Pūslių dugnas būna rausvas, drėgnas, skausmingas, paspaudus jis blykšta.
skausmingumas, tačiau jos dugnas paspaudus neblykšta. Esant IIº B laipsnio nudegimams, nekrotizuojasi epidermis bei odos paviršinis sluoksnis, tačiau vietomis išlieka germinacinis epitelio sluoksnis, plaukų šaknys, prakaito bei riebalinės liaukos.
IIIº - tai viso odos storio nudegimas, sukeliantis visų odos sluoksnių nekrozę. Nudegiminė ţaizda paprastai būna neskausminga, oda netenka elastingumo. Oda iš ţaizdos dugno jau neregeneruos, nebent iš kraštų. Esant šio gylio nudegimams, būtinas chirurginis gydymas – nekrektomija ir autodermoplastika [1].
Tikslus nudegimo ţaizdos gylio vertinimas ankstyvoje stadijoje yra vis labiau svarbus priimant klinikinius sprendimus [16]. Paprastai vienu metu būna keletas nudegimo laipsnių, nes oda įvairiose vietose nevienodai jautri terminiam paţeidimui [1].
Pagal nudegimo traumos sunkumą skiriami:
• Nedideli nudegimai – gilūs nudegimai, apimantys maţiau kaip 2 proc. kūno paviršiaus ploto; vidutinio gylio nudegimai, apimantys maţiau kaip 15 proc. kūno paviršiaus ploto; paviršiniai nudegimai, apimantys maţiau kaip 50 proc. kūno paviršiaus ploto.
• Vidutinio sunkumo nudegimai – gilūs nudegimai, apimantys nuo 2 iki 10 proc. kūno paviršiaus ploto (išskyrus plaštakas, pėdas, veidą, viršutinius kvėpavimo takus ir lyties organus); vidutinio gylio nudegimai, apimantys 15 – 30 proc. kūno paviršiaus ploto; paviršiniai nudegimai, apimantys daugiau kaip 50 proc. kūno paviršiaus ploto.
• Kritiniai nudegimai – gilūs nudegimai, apimantys pėdas, plaštakas, veidą, viršutinius kvėpavimo takus ir lyties organus; gilūs nudegimai, apimantys daugiau kaip 10 proc. kūno paviršiaus ploto; vidutinio gylio nudegimai, apimantys daugiau kaip 30 proc. kūno paviršiaus; nudegimai susiję su kvėpavimo takų nudegimu (dūmų įkvėpimas); nudegimai kartu su kaulų lūţiais; vidutinio sunkumo nudegimai vaikams iki penkerių metų amţiaus [15].
Apibendrinant galime teigti, kad nudegimai nėra tik lokalūs suţalojimai. Nudegimų suţeidimai turi dideles ekonomines ir socialines pasekmes ne tik suţeistiems individams, bet ir jų šeimoms bei visuomenėms. Net kai nudegimai nėra rimti, jie yra laikomi vienu iš daţniausių sveikatos sutrikimų pasaulyje.
1.5. PSO pirmosios pagalbos nudegus veiksmų planas
Pirmoji medicinos pagalba - tai tikslingi veiksmai ir būdai, kuriais, naudojant turimas medicinos ir kitokias priemones ir medţiagas, išsaugojama nukentėjusio gyvybė [17]. Pirmosios medicinos pagalbos tikslai, tai:
• išsaugoti gyvybę,
• uţtikrinti sveikimą.
Svarbiausias tikslas, gyvybės išsaugojimas teikiant pirmąją medicinos pagalbą. Todėl labai svarbu atpaţinti gyvybei pavojingą b ūklę, iškviesti GMP, atpaţinti pagrindinių gyvybinių funkcijų (sąmonės, kvėpavimo ir kraujotakos) netekimą ir jas nedelsiant normalizuoti, kol atvyks medikai [18]. Būtina ţinoti, kad nudegimą patyrusio vaiko būklė bet kada gali kisti, todėl labai svarbu nuolat stebėti pagrindines gyvybines funkcijas: sąmonę (bendraujant su vaiku, jei jis sąmoningas), kvėpavimą (stebėti kvėpavimo daţnį ir gilumą), kraujotaką (čiuopti pulsą), o prireikus atlikti „ABCD“ veiksmus [19].
Pirmoji medicinos pagalba - pamatinė antrinės traumų ir netikėtų mirčių profilaktikos dalis. Antrine profilaktika siekiama sustabdyti ligą ir išvengti jos komplikacijų ar įvykusių traumų pasekmių. Norint, kad pagalba nelaimingo atsitikimo ar kritinės būklės atveju būtų veiksminga, reikia atsiţvelgti į keletą veiksnių, kurie medicinos literatūroje įvardijami kaip ,,gyvybės grandinė„„. Šis terminas daţniausiai vartojamas staigios klinikinės mirties atveju, kai gyvybės grandinę sudaro keturios grandys: skubus pagalbos kvietimas, gaivinimas, ankstyva defibriliacija, ankstyva specializuota pagalba. Ţmogaus gyvybės grandinė priklauso nuo visos grandinės sėkmingo funkcionavimo. Jei bent viena iš šių grandţių bus silpna ar jos nebus iš viso, paciento išgelbėti nepavyks. Ypač svarbu, kad būtų stiprios pradinės grandys: pavėluotai iškvietus pagalbą ar nesuteikus pirmosios medicinos pagalbos, kitos pagalbos daţnai nebereikia. Deja, pirmosios medicinos ţinios pagalbos ţinos ir ypač įgūdţiai visuomenėje yra silpni [20].
Pirmoji pagalba patyrus nudegimą itin svarbi [3]. Tinkamas pradinis vaiko patyrusio nudegimą, būklės įvertinimas leidţia optimaliai parinkti gydymo taktiką, lemia gydymo rezultatus, ligos baigtį. Literatūros duomenimis, ikihospitalinė pagalba įvykio vietoje ir transportavimo metu tiesiogiai koreliuoja su mirčių daţniu. Jei sunkai suţalotam vaikui maţdaug per 60 minučių nuo suţalojimo momento nesuteikiama būtinoji pagalba, palankios prognozės tikimybė kritiškai maţėja. Šis 60 minučių potrauminis laikotarpis vadinamas „auksine valanda“. Nors „auksinės valandos“ terminas vis dar plačiai naudojamas, tačiau jis nėra pakankamai moksliškai pagrįstas. Pastaraisiais metais „auksinės valandos“ terminą keičia „auksinės galimybės“ taisyklė: tinkama pagalba, tinkamoje vietoje, tinkamu laiku [22].
Jei pirmoji pagalba suteikiama tinkamai, sumaţėja skausmas, nutraukiamas ţalojantis aukštos temperatūros poveikis audiniams – pavyksta apsaugoti gilesnius odos sluoksnius ir nudegimas lieka paviršinis. Deja, daţnai naudojamos liaudiškos priemonės ne tik nesumaţina nudegimo, bet sunkina nudegimo gydymą [3].
Visuomenės švietimas gali padėti suprasti pavojų ir suformuoti adekvačią reakciją, kaip kiekvienas turi veikti ir elgtis tam tikrose situacijose [12].
pagalbos veiksmų planą nudegimų atvejais:
• Neteikti pirmosios pagalbos neuţtikrinus savo paties saugumo (išjungti elektros prietaisą, sukėlusį nudegimą, esant cheminiam nudegimui mūvėti pirštines);
• Nuvilkti drabuţius ar apipilti juos vandeniu;
• Gesinti liepsnas leidţiant nukentėjusiajam voliotis ant grindų arba panaudoti apklotą/paklodę ar vandenį bei kitus gesinimui tinkančius skysčius;
• Nudegimus vėsinti tekančiu vandeniu;
• Esant cheminiam nudegimui, pašalinti cheminį dirgiklį dideliu kiekiu vandens; • Suvynioti pacientą į švarią paklodę, transportuoti jį į artimiausią gydymo įstaigą; • Ant nudegimo nedėti pastos, aliejaus, vatos, nebarstyti jokių miltelių;
• Nedėti ledo, nes jis pagilina nudegimą;
• Vengti uţsitęsusio šaldymo vandeniu, nes tai gali sukelti hipotermiją;
• Nepaţeisti pūslių kol nėra galimybės jų uţtepti vietiniais antiseptiniais vaistais (tą padaro sveikatos prieţiūros specialistas);
• Tiesiai ant ţaizdos nedėti jokio audinio, nes jis gali būti infekuotas; • Vengti vietinių vaistinių preparatų, kol jų nepaskyrė gydytojas [46].
Vaikų nudegimų gydymas visada turi būti lokalus (nudegiminės ţaizdos) ir bendrasis, uţtikrinantis bendrosios paciento būklės, homeostazės rodiklių stabilumą, leidţiantis išvengti ar efektyviai kovoti su infekcija. Taip pat labai svarbus adekvačios analgezijos, priešuţdegiminio gydymo vaidmuo. Nudegę odos plotai gali būti gydomi konservatyviai arba chirurgiškai - taikant paţeistos odos ploto nekrektomiją ir autodermoplastiką.
Nereikėtų pamiršti nudegusių vaikų reabilitacijos - gydomosios mankštos ir kineziterapijos, leidţiančių išvengti sąnarių kontraktūrų bei fizioterapinių procedūrų, kompresoterapijos, kurias taikant grubūs randai susiformuoja retai. Svarbi ir psichologinė šias traumas patyrusių vaikų reabilitacija bei socialinė reabilitacija [1].
Apibendrinant galime teigti, jog pirmoji pagalba yra teikiama kritinėse situacijose, iki atsirandant galimybei gauti profesionalią prieţiūrą. Ji turi būti lengvai prieinama, laisvai suprantama visuomenės, netrukdyti profesionaliai apţiūrai ir vėlesniam gydymui. Nudegimų atveju pirmoji pagalba turi palengvinti skausmą ir geriausiu atveju sustabdyti suţeidimo vystymąsi.
1.6. Slaugytojo, dirbančio pirminės sveikatos prieţiūros srityje, vaidmuo
Slaugytojų, dirbančių pirminėje sveikatos prieţiūros srityje, vaidmuo siekiant apsaugoti vaikus nuo terminių suţalojimų buityje yra itin svarbus. Vaikų nudegimų prevencijoje slaugytojai atlieka sveikatos mokytojo vaidmenį.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu "Vaikų sveikatos tikrinimo tvarka" (2010 m. birţelio 18 d. įsak. nr. V - 586) yra apibrėţta, kad slaugytojai, dirbantys pirminės sveikatos prieţiūros srityje yra atsakingi uţ vaikų tėvų, globėjų informavimą dėl vaikų nudegimų profilaktikos. Tėvus, auginančius vaikus iki 1 metų amţiaus, slaugytojai privalo informuoti apie nudegimų profilaktiką 8 - 10 kartų per metus. Informacija turi būti suteikta šiais vaiko amţiaus periodais: iki 1 mėn. 1 - 2 kartus per mėnėsį, 1 - 6 mėn. 1 kartą per mėnesį, 7 - 12 mėn. 2 - 3 kartus. Tėvai, auginantys vaikus nuo 1 iki 11 metų amţiaus, turi būti informuojami apie nudegimų profilaktiką 1 kartą per metus [22].
Slaugos specialistai – gausiausia sveikatos prieţiūros specialistų grupė. Tai savarankiški specialistai, lygiaverčiai asmens sveikatos prieţiūros specialistų komandos nariai, gebantys vykdyti šias pagrindines funkcijas:
• Slaugymas: problemos identifikavimas, planavimas, veiksmų, procedūrų numatymas ir jų įgyvendinimas, slaugos kontrolė ir vertinimas;
• Mokymas, konsultavimas – tai slaugos proceso dalis, kuriai reikia specifinių ţinių ir įgūdţių; • Vadovavimas - gali būti komandos lyderis, slaugos administratorius;
• Tyrinėjimas - taikomieji tyrimai, kurie uţtikrina grįţtamąjį ryšį, tobulesnes slaugos paslaugas [23].
Bendrosios praktikos slaugytojas arba bendruomenės/šeimos slaugytojas, turintis licenciją šiai veiklai, teikia slaugos paslaugas pirminių sveikatos prieţiūros įstaigų (poliklinikų, ambulatorijų, medicinos punktų, šeimos klinikų/gydytojų centrų) pacientams. Siekiant pagerinti ţmogaus ir visuomenės sveikatos būklę, pagrindinis dėmesys skiriamas ne ligų gydymui, bet sveikatos išsaugojimui, palaikymui ir stiprinimui. Slaugytojo vaidmuo tampa vis reikšmingesnis, kadangi slaugos mokslo objektas - ţmogaus sveikata. Tai atsispindi ir šiandieninės slaugos procesuose, kai slaugytojų veikloje ima dominuoti sveikatos ugdymo tikslai [24; 25].
Vaikų nudegimų tyrimų, atliktų išsivysčiusiose šalyse, bendrose išvadose apie nudegimų rizikos veiksnius nustatyta, kad nudegimo pavojus yra susijęs su ţinių trūkumu. Mokomoji prevencija pirmiausiai turi būti sutelkta į pastangas vaikams apsaugoti, nes vaikai yra didţiausia ir labai paţeidţiama nudegimų rizikos populiacija [26].
mėnesiais jų namuose, turi įvertinti juos supančią aplinką bei perspėti apie galimus pavojus.
Slaugytojas dirbdamas su šeimos gydytoju, kartu dalyvauja ir sprendţiant pacientų sveikatos problemas, todėl jam ypatingai svarbu ţinoti jo kompetencijai priskiriamas funkcijas, organizuoti ir įgyvendinti bendruomenės/šeimos slaugą – įvertinti bendruomenės narių sveikatą, nustatyti asmenų ir atskirų jų grupių slaugos poreikius, padėti juos patenkinti; skatinti bendruomenės narių atsakomybę uţ savo sveikatą, organizuoti ir įgyvendinti atitinkamą mokymą, vertinti jo rezultatus, bendradarbiauti su kitais asmens sveikatos prieţiūros specialistais, institucijomis, nuo kurių gali priklausyti ţmonių sveikata, plėtoti bendruomenės slaugą, ją vertinti, planuoti, slaugyti pacientus, mokyti šeimos narius [24].
Į efektyvios prevencijos kompanijas slaugytojai turėtų įtraukti visos šeimos mokymą [12]. Suaugusieji, ne tiktai tėvai ir pedagogai, bet taip pat ir universitetų studentai, mokytojai, ir visi asmenys, kurie yra bent kiek atsakingi uţ vaikų saugumą, turi prisidėti prie jų saugumo. Turi supaţindinti su galimais pavojais, egzistuojančiais aplinkoje ir pamokyti, kaip sušvelninti jų padarinius. Vaikai turi būti mokomi pirmosios pagalbos atsitikus nelaimei [26].
Atsiţvelgiant į tai, kad didesnis nudegimų daţnis, kaip nurodoma tyrimuose, pasireiškia pradedantiems vaikščioti kūdikiams nuo 1 metų iki 2 metų amţiaus, tyrinėjimo rezultatai rodo, kad tinkamas tėvų lavinimas nudegimų prevencijai turėtų prasidėti nepavėluotai. Siekiant uţkirsti kelią nudegimams maţesniems kaip 1 metų amţiaus vaikams slaugytojai gali organizuoti švietėjiškas programas jauniems tėvams ir besilaukiančioms motinoms. Keli nudegimų institutai jau nustatė, kad šiems tėvams turi būti vedami saugumo seminarai bei labiau atsiţvelgiama į saugumą virtuvėje ir vonioje. Pabrėţiamas maţų vaikų atsitiktinių suţalojimų pavojus, neatsiţvelgiant į tai, kad jie dar nepradėjo judėti aplinkoje, todėl slaugytojai turi skirti prevencijos programas tėvams ir priţiūrintiems asmenims klinikose prieš ir po vaikų gimimo. Kiti prevencijos pasiūlymai apima tėvų informuotumą ir lavinimą, sutelktą į ţinias apie normalaus vaiko raidą ir suţalojimo pavojų [12].
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/55/ES 2013 m. lapkričio 13 d. paskelbė bendrosios praktikos slaugytojo kompetencijas:
a) kompetencijas naudojantis esamomis teorinėmis ir klinikinėmis ţiniomis nepriklausomai nustatyti reikiamą slaugą ir planuoti, organizuoti bei vykdyti gydomų pacientų slaugą, remiantis ţiniomis ir įgūdţiais, siekiant gerinti profesinę praktiką;
b) kompetencijas efektyviai dirbti kartu su kitais sveikatos sektoriaus subjektais, įskaitant dalyvavimą praktiniame sveikatos prieţiūros darbuotojų rengime, remiantis ţiniomis ir įgūdţiais;
c) kompetencijas paskatinti asmenis, šeimas ir grupes sveikai gyventi ir priţiūrėti savo sveikatą, remiantis ţiniomis ir įgūdţiais;
e) kompetencijas nepriklausomai teikti patarimus, nurodymus ir paramą asmenims, kuriems reikalinga prieţiūra, ir juos priţiūrintiems asmenims;
f) kompetencijas nepriklausomai uţtikrinti slaugos kokybę ir ją įvertinti;
g) kompetencijas visapusiškai bendrauti profesiniais klausimais ir bendradarbiauti su kitų sveikatos sektoriaus profesijų atstovais;
h) kompetencijas analizuoti slaugos kokybę siekiant gerinti savo kaip bendrosios praktikos slaugytojo profesinę praktiką [28].
Kanados mokslininkų komanda 2009 metais išleido tam tikrą bendruomenės slaugos ateities vizijos formuluotę, kurioje pabrėţiama, jog bendruomenės slaugytojai turi:
• Saugoti pacientų sveikatą nuo ligų ir suţalojimų;
• Stiprinti, saugoti aplinką, kuri prisideda prie pacientų sveikatos išsaugojimo; • Atstovauti sveikai visuomenės sveikatos politikai;
• Koordinuoti, bendradarbiauti su įvairių profesijų specialistais; • Vadovautis įrodymais grįsta slaugos praktika [29].
Šeimos gydytojas ir bendruomenės (šeimos) slaugytojas – pirminės sveikatos prieţiūros komandos lyderiai. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo pirminėje sveikatos prieţiūroje nei kiek ne menkesnis nei šeimos gydytojo. Sveikatos prieţiūros politikoje dominuoja gydytojo paslaugos, tačiau slaugytojai sudaro didţiausią sveikatos prieţiūros specialistų grupę ir suteikia 80 proc. paslaugų pacientams [30].
Vykdant sveikatos prieţiūros reformą Lietuvoje, kinta visuomenės poţiūris į slaugą ir slaugytoją. Slaugytojams iškilo nauji uţdaviniai, keičiasi jų vaidmuo bendruomenėje, teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas ir dalyvaujant sveikatos prieţiūros reformoje. Iš slaugytojo reikalaujama naujų ţinių, sugebėjimo savarankiškai veikti, atsakyti uţ savo sprendimus ir jų įgyvendinimą Slaugytojai vis daţniau tampa lygiaverčiais komandos nariais su gydytojais, o kai kuriose srityse slaugytojų vaidmuo tampa didesnis nei gydytojų: dirbant profilaktinį darbą, mokant pacientus sveikos gyvensenos principų. Jų atsakomybė, profesionalumas didele dalimi lemia gydymo sėkmę ir sveikatos išsaugojimą [31].
Nudegimų prevencijos programos turi tapti bendruomenės veiksmų dalimi, jei siekiama ilgalaikio poveikio, lemiančio socialinius pokyčius. Reikia, kad būtų nuolat apţvelgiama ir nuolat kartojama programa, jei norima, kad ţinios būtų įsisavinamos. Be to, kampanija neturi būti tik viena prevencijos savaitė ar saugumo mėnuo, tai turi būti intensyvus ir didelis ilgos trukmės projektas, siekiantis įtraukti visus gyventojus. Projektas turi būti sutelktas į vieno tipo įvykius, nesistengti apimti visų tipų nudegimo suţalojimų [12].
paslaugas į kurias įeina ne tik pagrindinės veiklos (specializuota slauga, diagnostikos procedūros) pirminėje sveikatos prieţiūros įstaigoje, ar bendruomenėje, pacientų namuose, bet kartu ir sveikatos palaikymas, stiprinimas, pacientų ir jų šeimų sveikos gyvensenos mokymas. Sveikatos stiprinimas ir palaikymas atsispindi, ir šiandieninės slaugos procesuose, kai slaugytojų veikloje ima dominuoti sveikatos ugdymo tikslai [32]. Tenkindami bendruomenės narių sveikatos poreikius, bendruomenės slaugytojai atlieka profesinius slaugytojo, vadovo ir neformalaus lyderio, komandos nario ir patikėtinio, sveikatos mokytojo bei tyrinėtojo vaidmenis:
• Atlikdamas slaugytojo vaidmenį, bendruomenės slaugytojas uţtikrina bendruomenės slaugos procesą;
• Veikdamas kaip vadovas ir neformalus lyderis, bendruomenės slaugytojas paskirsto darbą bendruomenėje;
• Komandos nario ir patikėtinio vaidmuo suteikia bendruomenės slaugytojui galimybę tarpininkauti, sprendţiant bendruomenės sveikatos klausimus;
• Bendruomenės slaugytojas, kaip sveikatos mokytojas, naudoja duomenis apie bendruomenės sveikatą ir kelia sveikatos mokymo tikslus, pasirenka tinkamą mokymo būdą, jį planuoja, atlieka ir vertina;
• Tyrinėtojo vaidmuo labai naujas Lietuvos slaugytojų praktikoje, tačiau tyrinėtojo veikla, duomenų apie bendruomenės sveikatą rinkimas, jų vertinimas, apibendrinimas, išvadų darymas – suteikia slaugytojui praktinio savarankiškumo;
• Bendruomenėje slaugytojas gali pasireikšti kaip „tarpininkas“ tarp pirminės ir antrinės sveikatos prieţiūros grandţių, ir taip laiku uţtikrinti bendruomenės narių sveikatos išsaugojimą ar tolesnį sveikatos gerinimo priemonių taikymą, pacientų namuose [30].
Bendruomenės slauga yra slaugos teorijos ir visuomenės sveikatos sintezė. Jos pagrindą sudaro tokie modeliai ir teorijos, kaip populiacijos sveikatos stiprinimas, priminė sveikatos prieţiūra, ligų ir traumų prevencija, bendruomenės dalyvavimas ir plėtojimas dalyvauti savo sveikatos stiprinime [33]. Daug tyrimų, ypač išsivysčiusiose šalyse, buvo atlikta siekiant įvertinti mokymo apie nudegimus padarinius ir vaikų nudegimų daţnumą. Nuspręsta, kad prevencija gali būti sėkminga, jei mokymas yra nuoseklus ir gerai įsisavinamas.
PSO duomenimis mokymas yra vienas iš svarbiausių komponentų nudegimų prevencijai [12].
1.6.1. Priemonės nudegimų prevencijos ţinioms perteikti
mokymo programa, kaip praţūtingo ir mirtį nešančio nudegimo prevencijos strategija [12], taip pat turi apimti diskusijas medicinos ir socialiniu aspektais, jei pasireiškia nudegimo suţalojimas [35]. Kaip bet kokioje veiksmingoje sveikatos prevencijos programoje, nudegimų prevencijos programoje turi būti susitelkta ir į prevenciją, ir į suţalojimo pakenkimo apribojimą.
Visos mokymo programos turi pabaigos etapą, kuris yra normali bet kokios programos dalis, atsiţvelgiant į laiką. Išdėsčius programą tiktai dalis populiacijos, kuriai buvo skirta programa, bus paveikta mokymų, ir tik dalis šios paveiktos populiacijos pakeis savo elgesį ilgainiui. Visuomenei skirti mokymai gali turėti trumpalaikį poveikį, kuris vargu ar bus išlaikomas be kartojimo. Tvirtinama, kad prevencijos programa turi būti pakartota 11 kartų, kad įkvėptų 80% gyventojų naujoms mintims ir veiksmams [12].
Telemedicina (nuotolinė arba elektroninė medicina) – tai sveikatos prieţiūros paslaugų paskirstymo metodas esant nuotoliniam ryšiui (Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European Economic and Social Committee and the Committee of the Regions on eHealth Action Plan 2012–2020 – Innovative healthcare for the 21st century. COM/2012/0736). Šiomis paslaugomis gali naudotis bet kurios medicinos specialybės atstovai, atsiţvelgdami į informaciją, reikalingą diagnostikai, gydymui arba ligų profilaktikai, pasitelkę informacijos bei telekomunikacijų technologijas. Pasitelkiant konsultacijų realiuoju laiku („online“) priemonės tarpusavyje gali komunikuoti tiek sveikatos prieţiūros specialistai tiek ir pacientas su sveikatos prieţiūros specialistais [42]. Konsultacijos „pacientas – sveikatos prieţiūros specialistas“ yra efektyvi telemedicinos priemonė, tačiau nėra labai paplitusi [43]. Lietuvoje atliktos apklausos rezultatais 72,3 proc pacientų linkę naudotis ligų prevencijos, (67,9 proc.) individualios konsultacijos telefonu, (58,8 proc) sveikatinimo informacijos suteikimo bei (51,0 proc.) nuotolinių mokymų paslaugomis taikant telemedicinos priemones.
Yra įvairių mokymo metodų nudegimų sukeltiems suţalojimams išvengti. Vienas iš būdų yra lankstinukų dalijimas, rengiami pranešimai visuomenei baţnyčiose, gaisrinėse, sveikatos prieţiūros įstaigose, universitetuose. Jei ţmonės nusimano apie pavojus, kylančius iš aplinkos, šis nusimanymas gali turėti įtakos nudegimų prevencijai [12].
nesena istorija ar politinis spaudimas [12].
Reaguodamos į vis didėjantį spaudimą pateikti pacientams daugiau informacijos interaktyviais ir pigesniais būdais, sveikatos prieţiūros įstaigos ir specialistai pacientų mokymui vis daţniau naudoja kompiuterines technologijas. Akivaizdu, kad technologijos padeda pacientams pagerinti savo ţinias ir skatina juos dalyvauti priimant sprendimus dėl savo sveikatos prieţiūros, o tai duoda geresnių rezultatų.
Pasaulio šalys, suprasdamos informacinių technologijų reikšmę, skiria didelį dėmesį jų panaudojimui sveikatos apsaugai [39].
Lietuvos medicinos normoje nurodyta, jog slaugytojas privalo mokyti pacientą ir jo artimuosius, ţinoti sveikatos stiprinimo principus ir ligų profilaktiką, tobulinti profesinę kvalifikaciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
2011 – 2012 m. buvo vykdoma apklausta, kurioje dalyvavo 139 Lietuvos pirminės sveikatos prieţiūros įstaigos slaugytojos. Nuo 67 iki 78 proc. apklaustųjų manė, kad turi pakankamai ţinių mokyti pacientus įvairiais sveikatos klausimais. Nustatant, ką išmano ir moka slaugytojos, paaiškėjo, kad vykdyti profilaktines sveikatos programas moka 88,4 proc. tiriamųjų, organizuoti ir teikti slaugos paslaugas pacientui namuose ir bendruomenėje – 81,9 proc. Analizuojant slaugytojų aprūpinimą paaiškėjo, kad tik 54 proc. slaugytojų darbe turi kabinetą savarankiškam darbui, 71,9 proc. respondenčių darbe naudojasi kompiuteriu, 89,9 proc. turi prieinamą telefono ryšį susisiekti su pacientais, 82 proc. gali naudotis įstaigos automobiliu, jeigu reikia nuvykti pas pacientus. Tik 53,3 proc. respondenčių sugeba organizuoti mokymus ir/ar savarankiškai mokyti įvairaus amţiaus pacientus, jų šeimos narius ir bendruomenę sveikatos stiprinimo, palaikymo, išsaugojimo, lėtinių ligų profilaktikos ir valdymo klausimais [43].
Besivystant slaugos mokslui, technologijoms, tobulėja ir slaugos darbo priemonės. Technologijų raida veikia ne tik mediciną, bet ir šiuolaikinę slaugą, slaugytojų darbą bei slaugos paslaugų teikimą ir kokybę. Atsiţvelgiant į technologijų vystymąsi, visuomenės poreikius, tradicinei slaugai keliami nauji reikalavimai ir iššūkiai.
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai
Tyrimo objektas – tėvų vaidmuo siekiant apsaugoti vaikus nuo terminių suţalojimų buityje. Tyrimo subjektas – nudegimus patyrusių bei nudegimų nepatyrusių vaikų tėvai.
Tyrimo metodas – kiekybinis tyrimas: anoniminė anketinė apklausa. Buvo panaudotas
klausimynas, sudarytas tyrėjos remiantis literatūros apţvalga.
Anketa nudegimus patyrusių bei nudegimų nepatyrusių vaikų tėvams (1 priedas) sudaryta iš 36 klausimų (1 atviro, 35 uţdaro tipo), kuriais norima įvertinti tėvų ţinias apie terminių suţalojimų prevenciją, pirmąją pagalbą nudegus bei tėvų poţiūrį į slaugytojo, informuojančio apie vaikų nudegimų prevenciją, vaidmenį.
Uţdaro tipo anketos klausimai su galimu pasirinktu vienu ar keliais atsakymo variantais. Tyrimo laikotarpis: 2017 metų vasario – geguţės mėnesiai.
Gavus įstaigos vadovų sutikimus, tyrėja susitiko su padalinių vyresniosiomis slaugytojomis – slaugos administratorėmis ir su jų pagalba išdalino anketas tėvams bei jas surinko.
2.2. Tyrimo imtis ir respondentų atranka
Tyrime dalyvavo tėvai, kurių vaikai gydėsi LSMUL Kauno klinikų Vaikų chirurgijos klinikoje: Vaikų chirurgijos bei Vaikų ortopedijos traumatologijos skyriuose.
Respondentai buvo supaţindinti su tyrimo tikslu ir su anketų pildymo nuoroda. Anketos buvo pildomos tyrėjai tiesiogiai nedalyvaujant apklausoje.
Į tyrimą buvo pakviesti 243 tėvai. Kiekybinio tyrimo duomenų analizei buvo naudota 232 pilnai uţpildytos anketos. Atsako daţnis 95,5 proc.
Tėvų įtraukimo į tyrimą kriterijai:
tėvai, kurių vaikai patyrė terminius suţalojimus iki 3 metų amţiaus;
tėvai, auginantys vaikus iki 3 metų amţiaus, kurie nebuvo patyrę terminių suţalojimų;
sutikę dalyvauti tyrime.
Į tyrimą neįtraukti tėvai:
nemokantys lietuvių kalbos;
2.3. Tyrimo etika
Tyrimui atlikti gautas Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas Nr. BEC – KS(M) – 181 (2 priedas).
Tyrimo metu buvo laikomasi tyrimo etikos bei sąţiningumo principų. Uţpildytos tiriamojo asmens informavimo bei sutikimo formos. Respondentams buvo paaiškintas tyrimo tikslas, akcentuojama atsakymų svarba, uţtikrinta, jog bus laikomasi konfidencialumo ir anonimiškumo. Tyrimo pradţioje respondentams buvo paaiškinta, kad duomenys bus pateikti tik apibendrinti, todėl nebuvo paţeistas privatumo principas.
Pateikiant anketą respondentų buvo paprašyta atsakyti į anketos klausimus, pabrėţiant jų teisę atsisakyti dalyvauti tyrime.
2.4. Duomenų analizės metodai
Klausimyno duomenys buvo sukaupti duomenų bazėje. Statistinė analizė atlikta SPSS 22.0 programos paketu. Analizuojant duomenis, buvo skaičiuojamos aprašomosios statistikos, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp poţymių tarpusavio priklausomumo.
Tikrinat statistines hipotezes, reikšmingumo lygmuo pasirinktas 0,05.
Kategorinių kintamųjų palyginimas atliktas naudojant chi-kvadratu (χ2) testą (suderinamumo ir
nepriklausomumo).
Kiekybinių kintamųjų skirstinio normališkumas tikrintas Kolmogorovo - Smirnovo testu. Dviejų grupių vidurkiams palyginti taikytas parametrinis Student t testas, o daugiau nei dviejų grupių – parametrinė ANOVA analizė. Taikyti neparametrinių tyrimų – Mann - Whitney ir Kruskal - Wallis testai.
Dviejų priklausomų kintamųjų palyginimui taikytas parametrinis porinis t arba neparametrinis Wilcoxon testas.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Tėvų socialinė charakteristika
Tyrime dalyvavo 232 respondentai. Jų socialinių charakteristikų pasiskirstymą pateikiame 1 lentelėje. 55,2 proc. respondentų buvo jaunesni nei 30 metų, o 44,8 proc. vyresni nei 30 metų. Tarp atsakinėjusiųjų buvo tik 3 (1,3 proc.) vyrai, kitos – moterys. 72,0 proc. jų buvo miesto gyventojai. Respondentų išsilavinimą išskyrėme į tris homogeniškas grupes: pradinis/vidurinis - 82 (35,3 proc.), aukštesnysis – 65 (28,0 proc.) ir aukštasis – 85 (36,6 proc.). 80,2 proc. atsakinėjusieji buvo susituokę, 19,8 proc. - išsituokę arba vieniši. 67,2 proc. atsakė, kad yra vaiko prieţiūros atostogose, 26,3 proc. - dirba.
1 lentelė. Respondentų socialinių charakteristikų pasiskirstymas
vaiko prieţiūros atostogose dirba bedarbiai studentai 156 (67,2) 61 (26,3) 14 (6,0) 1 (0,4) n - atvejų skaičius
Įvairiose šalyse buvo bandoma išsiaiškinti ar yra ryšys tarp tėvų darbinės veiklos ir vaikų nudegimų rizikos. Grėsmė nudegti buvo didesnė, jei vaikų motina buvo išdirbusi maţiau kaip 6 metus, neseniai prarado darbą, arba jeigu vienas ar abu tėvai buvo bedarbiai. Beveik 60 proc. tėvų, kurių vaikai nudegė rankas lygintuvu, buvo bedarbiai JAV atliktame tyrime [44]. Tačiau statistinė nudegimų analizė nepatvirtino bedarbystės, kaip lemiamo veiksnio nudegimų daţniui [45].
Edelman (2009) apibendrino, kad ţemas tėvų išsilavinimas, skurdas, didelės šeimos ir netinkamos gyvenimo sąlygos labai padidina vaikų nudegimų grėsmę [46].
3.2. Duomenų apie nudegimo prieţastis bei suteiktą pirmąją pagalbą
vertinimas
Tyrėme informaciją apie 105 (45,3 proc.) berniukus ir 127 (54,7 proc.) mergaites. Iš jų 68 (29,3 proc.) yra patyrę nudegimus. Reikšmingai (p<0,001) daţniau nudegimus patyrė berniukai, atitinkamai: 56 (53,3 proc.) ir 12 (9,4 proc.).
Kitų autorių atliktų tyrimų duomenimis nudegimus taip pat daţniau patiria berniukai [1]. Nudegimus patyrusių vaikų amţiaus vidurkis (standartinis nuokrypis) (V (SN) buvo 13,7 (4,8) (min – 7, max – 36, mediana – 12) mėnesių. Berniukų ir mergaičių patyrusių nudegimus amţius reikšmingai nesiskyrė. 41 (60,3 proc.) vaikas nudegimus patyrė iki 12 mėn., o 27 (39,7 proc.) vyresni nei 12 mėn.
1 pav. matome, kad daţniausiai vaikams nudegimus sukelia karšti gėrimai (58 (85 proc.)). Remdamiesi cho-kvadrato nepriklausomumo testu gavome, kad prieţasčių, sukėlusių vaikams nudegimus, pasiskirstymas reikšmingai nesiskyrė (χ2=1,16, lls=4, p=0,885, χ2
- chi-kvadratas, lls- laisvės laipsnių skaičius, p- reikšmingumo lygmuo), atsiţvelgiant į jų lytį bei amţiaus grupes (χ2
1 pav. Prieţasčių, sukėlusių vaikams nudegimus, procentinis pasiskirstymas
Gruţauskas (2013) pateikė išvadas, kad daţniausiai pasitaikantis nudegimus sukeliantis etiologinis veiksnys – apsiplikymai karštais skysčiais – 87,8 proc. atvejų, o vaikams iki trejų metų – net 95,6 proc. Nusiplikymus vaikams daţniausiai sukelia karštas vanduo – 57,6 proc. visų apsiplikymų, kava ir arbata – atitinkamai 19,6 proc. ir 14,1 proc. Kiti karšti maisto produktai: sriuba, košės, riebalai ir kt, - 8,7 proc. atvejų [1]. Nusiplikymus karštais skysčiais, kaip daţniausią vaikų nudegimų prieţastį, nurodo ir kiti autoriai (Kac, Saglam 2012) [47].
55 (80,9 proc.) vaikams pirmoji pagalba nudegus buvo pradėta teikti per pirmąsias 5 minutes (2 pav.).
Laikas, kada pradėta teikti vaikui pagalba nudegus, reikšmingai nesiskyrė, atsiţvelgiant į jų lytį (χ2=3,303, lls=3, p=0,347) bei amţiaus grupes (χ2
2 pav. Laiko, kada buvo pradėta teikti pirmoji pagalba vaikui nudegus, procentinis
pasiskirstymas
58 (85,3 proc.) pirmąją pagalbą vaikui suteikė patys arba namiškiai, 3 (4,4 proc.) – kaimynai ar draugai, 7 (10,3 proc.) – greitoji pagalba.
2 lentelėje matome, kad reikšmingai daţniau vaikai patyrė nudegimus, kurių tėvai jaunesni nei 30 metų, kai jie gyvena kaime, kai jų išsilavinimas pradinis arba vidurinis, kai jie išsituokę ir, kai jie bedarbiai arba studentai.
2 lentelė. Vaikų patyrusių nudegimus pasiskirstymas, atsiţvelgiant į tėvų socialines
charakteristikas
Charakteristika n (proc.) p reikšmė
Išsilavinimas: pradinis/vidurinis aukštesnysis aukštasis 60 (73,2) 7 (10,8) 1 (1,2) χ2 =119,391, lls=2, p<0,001 Šeiminė padėtis: susituokę išsituokę/vieniši 36 (19,4) 32 (69,6) <0,001 Uţimtumas:
vaiko prieţiūros atostogose dirba bedarbiai/studentai 44 (28,2) 10 (16,4) 14 (93,3) χ2 =34,679, lls=2, p<0,001
n- atvejų skaičius, p reikšmė, remiantis chi-kvadratu nepriklausomumo testu
Mūsų tyrimo rezultatai atskleidė, kad daţniausia nudegimo prieţastis – karšti skysčiai. Vaikai apsipliko, kadangi juos priţiūrintys suaugusieji neįvertina karštų skysčių realios grėsmės apsiplikyti. Įvykus nudegimams pati efektyviausia gydymo priemonė – tinkamai suteikta pirmoji pagalba. Todėl yra būtina mokyti tėvus suteikti tinkamą pirmąją pagalbą. Tai padėtų vaikams greičiau pasveikti bei išvengti nepageidaujamų neigiamų pasekmių.
3.3. Saugaus elgesio įpročių namuose analizė
Norint išsiaiškinti tėvų ţinias apie saugaus elgesio įpročius namuose buvo pateikti devyni teiginiai, kurių atsakymai - Likerto skalėje (galėjo pasirinkti vieną atsakymą): 1 – niekada, 2 - retai, 3 – daţnai, 4 – visada. Teiginiai (3 lentelė) a, b, c, f, h buvo perkoduoti: 1 – visada, 2 - daţnai, 3 – retai, 4 – niekada.
Šio klausimyno skalės validumas, t.y., Chronbach alpha buvo 0,821, t.y., stipri vidinė skalės konsistencija.
3 lentelėje pateikiame atskirų teiginių ir viso klausimyno balo vidurkių pasiskirstymą.
3 lentelė. Tėvų saugaus elgesio įpročių namuose balų pasiskirstymas
Teiginiai V (SN), min-max,
mediana
Daţnai/visada n (proc.)
vaiką
b. Perduodate karštus gėrimus virš/šalia vaiko 3,4 (0,73), 1-4, 4 26 (11,2) c. Karštus gėrimus laikote vaikams pasiekiamose
vietose
3,62 (0,52), 2-4, 4 4 (1,7)
d. Virdulius laikote toliau nuo spintelės krašto 3,84 (0,36), 3-4, 4 232 (100) e. Keptuvių ir puodų rankenas nusukate nuo
viryklės krašto
3,45 (0,54), 1-4, 4 210 (90,5)
f. Naudojate staltieses 3,13 (0,97), 1-4, 4 42 (18,1) g. Matuojate vandens temperatūrą prieš maudant
vaiką
3,47 (0,77), 1-4, 4 201 (86,6)
h. Paliekate vaiką be suaugusiųjų prieţiūros 3,59 (0,55), 1-4, 4 5 (2,2) i. Mokote vaiką saugiai elgtis su karštais
skysčiais
3,67 (0,59), 1-4, 4 220 (94,8)
Viso klausimyno 3,52 (0,44),1,78-4,0, 3,67
V(SN) – vidurkis(standartinis nuokrypis), n – atvejų skaičius
V – vidurkis, PI – pasikliautinasis intervalas
3 pav. Tėvų saugaus elgesio įpročių namuose balų pasiskirstymas
4 lentelėje matome, kad saugaus elgesio įpročių namuose bendro klausimyno balai reikšmingai (p<0,001) didesni buvo tėvų, kurių amţius >30 metų, kurie gyvena mieste, yra susituokę, kurių išsilavinimas aukštesnysis arba aukštasis, ir atvirkščiai, reikšmingai (p<0,001) maţesnis tų, kurių išsilavinimas pradinis arba vidurinis ir bedarbių arba studentų.
4 lentelė. Tėvų saugaus elgesio įpročių namuose klausimyno bendro balo pasiskirstymas,
atsiţvelgiant į socialines charakteristikas
pradinis/vidurinis aukštesnysis aukštasis 3,15 (0,5)*,** 3,76 (0,25) )* 3,68 (0,2) )** χ2 =73,882, lls=2, p<0,00; *,** p<0,001 Šeiminė padėtis: susituokę išsituokę/vieniši 3,64 (0,32) 3,01 (0,5) <0,001 Uţimtumas:
vaiko prieţiūros atostogose dirba bedarbiai/studentai 3,56 (0,38) * 3,59 (0,32) ** 2,77 (0,7) *,** χ2 =16,865, lls=2, p<0,001; *,** p<0,001
V (SN) – vidurkis (standartinis nuokrypis), p reikšmė, remiantis neparametriniu Mann -Whitney arba (kai laisvės laipsnių skaičius >1) Kruskal - Wallis testu
Ytterstad, Romanowski ir kitų tyrėjų rezultatai parodė, kad 50 proc. vaikų, jaunesnių nei 2 metai, patyrė nudegimus namuose [50; 51; 52].
Prieţiūra, arba jos trūkumas yra daţna vaikų susiţeidimų prieţastis [53; 54; 61]. Ţinoma, tėvai ir globėjai nori išvengti vaikų ţalos, tačiau jie neretai nebūna pasiruošę padidėjusiam vaiko judrumui ir smalsumui. Maţamečių vaikų prieţiūra turi kelis svarbius aspektus, kuriuos sudaro dėmesys, artumas ir tęstinumas [63; 72]. Prieţiūra, ar jos stoka, apsiplikimo metu nėra detaliai ištirta ir į tai daţnai nėra atsiţvelgiama sveikatos ir traumų duomenų bazėse [73; 77].
Amerikos nudegimų asociacijos prevencijos komitetas pritaria šioms rekomendacijoms siekiant išvengti nusiplikymo karštu čiaupo vandeniu: nustatyti namų vandens šildytuvų temperatūrą ne aukštesnę nei 120°F (48,89°C), teikti tinkamą ir pastovią prieţiūrą, vengti vandens naudojimo namuose, kol kiti prausiasi [77]. Atpaţįstant daugiau nusideginimo atvejų ANA rekomenduoja imtis daugiau saugos priemonių ruošiant maistą. Pavyzdţiui, sukurti “saugią erdvę” kur vaikai gali ţaisti nebūdami zonoje tarp orkaitės ir kriauklės, priţiūrėti vaikus gaminant maistą ant kepimo paviršių ar dedant karštas lėkštes ant stalo [78]. ANA taip pat rekomenduoja niekada nešildyti vaikų buteliukų mikrobangų krosnelėse, taip pat jas laikyti saugiame aukštyje ir niekada nepalikti karštos kavos ar arbatos puodeliuose be prieţiūros, o ypač vaikų naudojamuose puodeliuose. Taip pat ANA rekomenduoja karštų garų oro drėkintuvus pakeisti vėsaus rūko drėkintuvais [77;79].
3.4. Tėvų ţinių apie nudegimų prevenciją bei jų poţiūrio į slaugytoją
vertinimas
Reikšmingai didesnė dalis respondentų atsakė, kad vaiką auginantiems tėvams turi būti teikiama informacija kaip išvengti nudegimų, kai vaikui 7 - 12 mėnesių (χ2
=16,034, lls=3, p=0,001, remiantis chi - kvadratu suderinamumo testu).
Tėvų atsakymai į šį klausimą turėjo reikšmingą sąsaja su klausimu ar jų vaikas buvo patyręs nudegimus (χ2
=47,295, lls=3, p<0,001, remiantis chi - kvadratu nepriklausomumo testu). Kad informacija turėtų būti teikiama 0 - 6 mėn. atsakė 53 (32,3 proc.) tėvų, kurių vaikas nepatyrė nudegimų ir 4 (5,9 proc.), kurių patyrė (p<0,001), tačiau kad informacija turėtų būti teikiama 7 - 12 mėn. atsakė atvirkščiai: 34 (20,7 proc.), tėvų, kurių vaikas nepatyrė nudegimų ir 45 (66,2 proc.) tėvų, kurių vaikas patyrė nudegimus (p<0,001). Kitų amţiaus grupių informacijos pateikimas vaikus auginantiems tėvams reikšmingai nesiskyrė (atitinkamai: (13 - 18): 47 (28,7 proc.) ir 13 (19,1 proc.); 19 - 24: 30 (18,3 proc.) ir 6 (8,8 proc.).
4 pav. Kokio amţiaus vaiką auginantiems tėvams turi būti teikiama informacija kaip išvengti
5 pav. matome, tėvų nuomone, kad teikti informaciją tėvams, kaip išvengti vaikų nudegimų turėtų slaugytoja, šeimos gydytoja, ţiniasklaida. Vieną informacijos šaltinį paţymėjo 44 (19,0 proc.), du – 91 (39,2 proc.), tris – 60 (25,9 proc.) respondentų. Vidutiniškai atsakinėjusieji paţymėjo 2,4 (1,1) šaltinius.
Tėvų, kurių vaikai patyrė ir, kurių nepatyrė nudegimus, paţymėtų šaltinių pasiskirstymas, reikšmingai nesiskyrė.
5 pav. Tėvų nuomonės, kas turėtų teikti informaciją tėvams, kaip išvengti vaikų nudegimų,
procentinis pasiskirstymas
Tik 14 (6,0 proc.) tėvų atsakė, kad slaugytoja jiems suteikė informacijos apie vaikų nudegimus (10 (6,1 proc.) tėvai, kurių vaikai nepatyrė ir 4 (5,9 proc.) tėvai, kurių vaikai patyrė nudegimus)).
Iš jų šią informaciją jie gavo, kai vaikas buvo: 0 - 6 mėn. – 3 (21,4 proc.), 7 - 12 mėn. – 3 (21,4 proc.), 13 - 18 mėn. – 5 (35,7 proc.), 19 - 24 mėn. – 3 (21,4proc.).
Visi iš jų nurodė, kad slaugytoją informaciją apie nudegimus suteikė tik vieną kartą ir tai atliko ţodţiu.
7 (50 proc.) iš tėvų, kuriems informaciją apie nudegimus suteikė slaugytoja, atsakė, kad ji informavo kaip suteikti pirmąją pagalbą nudegimo atveju.
Tik 5 (35,7 proc.) iš tėvų, kuriems informaciją apie nudegimus suteikė slaugytoja, mano, kad ji suteikė pakankamai informacijos apie vaikų nudegimų profilaktiką ir pirmąją pagalbą nudegus.
56,9 74,6 41,4 10,8 55,6 1,7 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 šeimos gydytoja slaugytoja ikimokyklinio ugdymo įstaigos darbuotojas giminės, artimieji ţiniasklaida kita
procentai
127 (54,7 proc.) iš tėvų prieţastis, kodėl slaugytoja nesuteikė ar suteikė nepakankamai informacijos reikšmingai daţniau nei kitas nurodė, kad trūksta mokymo medţiagos bei 101 (43,5 proc.) bei laiko stoka (6 pav.).
Vidutiniškai tėvai paţymėjo 1,6 (0,9) (min – 0, max – 5,0, mediana – 1) prieţastis (1 prieţastį – 120 (51,7 proc.), dvi – 71 (30,6 proc.), tris – 30 (12,9 proc.), kodėl slaugytoja nesuteikė ar suteikė nepakankamai informacijos apie nudegimus.
Tėvai, kurių vaikai nepatyrė nudegimų paţymėjo reikšmingai daugiau (p=0,004, remiantis Mann - Whitney testu) prieţasčių, nei tie, kurių vaikai juos patyrė (atitinkamai: 1,7 (0,9) ir 1,4 (0,8)).
6 pav. Tėvų nuomonės, kodėl slaugytoja nesuteikė ar suteikė nepakankamai informacijos,
procentinis pasiskirstymas
5 lentelėje matome, kad tėvų, kurių vaikai nepatyrė ir kurių patyrė nudegimus skirtingai mano, kodėl slaugytoja nesuteikė ar suteikė nepakankamai informacijos. Reikšmingai daugiau tėvų, kurių vaikai nepatyrė nudegimų, lyginant su tais, kurių vaikai patyrė, atsakė kad per didelis slaugytojų krūvis bei nėra tinkamų sąlygų, ir atvirkščiai, tėvai, kurių vaikai patyrė nudegimus, reikšmingai daţniau paţymėjo atsakymą „laiko stoka“ .
5 lentelė. Tėvų nuomonės, kodėl slaugytoja nesuteikė ar suteikė nepakankamai informacijos,
pasiskirstymas, atsiţvelgiant į tėvus, kurių vaikai nepatyrė ir kurių patyrė nudegimus
Slaugytoja nesuteikė ar suteikė
Vaikas nudegimų: nepatyrė patyrė 27,2 43,5 54,7 20,3 18,1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
didelis slaugytojų darbo krūvis laiko stoka trūksta mokymo medţiagos trūksta mokymo įgūdţių nėra tinkamų sąlygų mokymui
procentai
nepakankamai informacijos: n=164 n=68 p reikšmė
didelis slaugytojų darbo krūvis 59 (36,0) 4 (5,9) <0,001
laiko stoka 63 (38,4) 38 (55,9) 0,015 trūksta mokymo medţiagos 90 (54,9) 37 (54,4) 0,948 trūksta mokymo įgūdţių 36 (22,0) 11 (16,2) 0,319 nėra tinkamų sąlygų mokymui 36 (22,0) 6 (8,8) 0,018
n- atvejų skaičius, p reikšmė, remiantis chi-kvadratu nepriklausomumo testu
Tik 8 (3,5 proc.) tėvai atsakė, kad slaugytojos suteiktos informacijos apie vaikų nudegimų profilaktiką, kokybė juos tenkina, tačiau 219 (96,5 proc.) atsakė, kad netenkina (5 respondentai į šį klausimą neatsakė).
Iš jų 5 (3,1 proc.) tėvų vaikai buvo nepatyrę nudegimų ir 3 (4,4 proc.) – patyrę (p = 0,635). 7 pav. matome, kad 201 (90,5 proc.) prieţastį, kodėl slaugytojos, suteiktos informacijos kokybė netenkina buvo paţymėta – nėra paruoštų lankstinukų. Nurodytų prieţasčių pasiskirstymas, atsiţvelgiant į tėvus, kurių vaikai patyrė ir nepatyrė nudegimus, reikšmingai nesiskyrė (χ2
7 pav. Tėvų nurodytų prieţasčių, kodėl slaugytojos, suteiktos informacijos kokybė netenkina,
procentinis pasiskirstymas
3.4.1. Tėvų nuomonė apie daţniausias nudegimų prieţastis ir svarbiausius
nudegimo sunkumą lemiančius veiksnius
166 (71,6 proc.) tėvų nuomonė, kad daţniausia nudegimo prieţastis yra karšti skysčiai, 12 ( 5,2 proc.) – liepsna ir 54 (23,3 proc.) – įkaitę paviršiai.
χ2
=13,023, lls=2, p=0,001, *p<0,05 remiantis chi-kvadratu nepriklausomumo testu
8 pav. Tėvų nuomonės apie daţniausias nudegimų prieţastis procentinis pasiskirstymas,
atsiţvelgiant į tai ar jų vaikas yra ar nėra patyręs nudegimus
9 pav. Tėvų nuomonės, kuris yra vienas svarbiausių nudegimo sunkumą lemiančių veiksnių,
procentinis pasiskirstymas
3.4.2. Tėvų nuomonė apie nesaugų vaiko maudymo būdą bei saugų elgesio virtuvėje pavyzdį
217 (93,5 proc.) tėvų mano, kad maudant vaiką leisti vandenį vaikui esant vonioje, netikrinant temperatūros, yra nesaugu (10 pav.). Šios nuomonės pasiskirstymas, atsiţvelgiant į tai ar jų vaikas yra patyrę ar nėra patyręs nudegimų, reikšmingai nesiskyrė (χ2
=3,04, lls=2, p=0,219, remiantis chi-kvadratu nepriklausomumo testu).
10 pav. Tėvų nuomonės apie nesaugus vaiko maudymo būdą procentinis pasiskirstymas
224 (96,6 proc.) tėvų saugaus elgesio virtuvėje pavyzdį nurodė – neleisti vaiko arti viryklės, kai yra gaminamas maistas, 5 (2,2 proc.) – puodų rankenas pasukti į viryklės kraštą, kad jos lengviau pasiekiamos, 3 (1,3 proc.) - leisti vaikui stovėti ant kėdės ir padėti gaminti, paliekant jį be prieţiūros.
Apibendrinant galime teigti, jog didesnė dalis tėvų ţinojo daţniausias nudegimų prieţastis, neleisdavo vaiko arti viryklės, kai yra gaminamas maistas, ţinojo koks būdas maudyti vaiką yra nesaugus.
3.4.2. Tėvų ţinių apie pirmąją pagalbą nudegus vertinimas
11 pav. Tėvų nuomonės, ką reikia daryti pirmiausia, patyrus nudegimą, procentinis
pasiskirstymas
Graham, Bache ir kt. (2012) atlikto tyrimo rezultatai yra panašūs kaip ir mūsų tyrime: 73 proc. tėvų patyrus nudegimą pirmiausiai vėsintų nudegusią vietą vandeniu [16].
24 (10,3 proc.) tėvų į klausimą, „Ką reikia daryti, jei patyrus nudegimą susidaro pūslė?“ atsakė - pradurti pūslę ir uţtepus kremu ją apvynioti steriliu tvarsčiu, 165 (71,1 proc.) - neliesti pūslės kol bus suteikta medicininė pagalba, 78 (33,6 proc.) - nuimti drabuţius, papuošalus aplink paţeistą vietą, 22 (9,5 proc.) - stebėti patinimą.
