SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Ingrida Ţemaitaitytė
SLAUGOS PRAKTIKOS MOKYTOJO VAIDMENS VERTINIMAS
STUDENTŲ POŢIŪRIU
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
Doc.dr. Aurelija Blaţevičienė
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė 2016-0 -
SLAUGOS PRAKTIKOS MOKYTOJO VAIDMENS VERTINIMAS
STUDENTŲ POŢIŪRIU
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. dr. Aurelija Blaţevičienė
2016-05-23
Recenzentas Darbą atliko Dr. Daiva ZagurskienėMagistrantė
2016-0 - Ingrida Ţemaitaitytė 2016-05-23
Turinys
SANTRAUKA ... 4
ZUSAMMENFASSUNG ... 6
ŢODYNĖLIS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. Slaugytojo praktikos mokytojo kilmė... 12
1.2. Slaugos praktikos mokytojo vaidmuo praktinio mokymo (-si) procese ... 13
1. 3. Veiksniai, sąlygojantys sėkmingą klinikinę praktiką ... 16
1.4. Studentų klinikinės praktikos vertinimas ... 20
1.5. Studentų lūkesčiai slaugos praktikos mokytojui ... 23
1.6. Studentų efektyvumas klinikinės praktikos metu ... 25
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 28
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai... 28
2.2. Socio-demografinės charakteristikos ... 30
2.3. Tyrimo etika ... 30
2.4. Statistiniai kriterijai ir duomenų analizė ... 31
3. REZULTATAI ... 32
3.1. Praktikos mokytojo veiklos vertinimas slaugos studentų poţiūriu ... 32
3.2. Slaugos praktikos mokytojo pagalba įsisavinant slaugos įgūdţius vertinimas ... 38
3.3. Asmeninio studentų indėlio vertinimas įsisavinant slaugos įgūdţius klinikinės praktikos metu 45 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
5. IŠVADOS ... 51
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
8. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 54
SANTRAUKA
Ţemaitaitytė I. Slaugos praktikos mokytojo vaidmens vertinimas studentų poţiūriu, magistrantės baigiamasis darbas/ mokslinė vadovė Doc. dr. A. Blaţevičienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2016, -64 p.
Raktaţodţiai: praktikos mokytojas, slaugytojas, studentų lūkesčiai, vertinimas.
Tyrimo tikslas: įvertinti slaugos praktikos mokytojo vaidmenį klinikinėje praktikoje studentų
poţiūriu.
Uţdaviniai: Praktikos mokytojo veiklos vertinimas slaugos studentų poţiūriu. Įvertinti slaugos
praktikos mokytojo pagalbą įsisavinant slaugos įgūdţius studentų poţiūriu. Įvertinti asmeninį studentų indėlį įsisavinant slaugos įgūdţius klinikinės praktikos metu.
Metodika: Tyrime dalyvavo LSMU slaugos fakulteto slaugos programos I – IV kurso studentai (N
=110), kurie atliko praktiką pavasario semestre. Taikytas kiekybinis tyrimo metodas – anoniminė anketinė studentų apklausa, kuri vyko 2015 m. birţelio – rugsėjo mėn. Tyrimui atlikti naudotos dvi standartizuotos anketos, kurios vertina studentų lūkesčius praktikos mokytojams slaugytojams ir asmeninį studentų indėlį.
Rezultatai: Išanalizavus skirtingų kursų studentų nuomonę, apie slaugytojus - praktikos mokytojus
nustatyta, kad ţemesnių kursų studentai (1-2 kurso) palankiau vertina praktikos mokytojų gebėjimus su studentais ir palankiau vertina mokytojų pastangas dirbant su studentais bei jų bendravimo įgūdţius. Tuo tarpu, vyresnių kursų studentai (3-4 kurso) prasčiau vertina slaugytojų – praktikos mokytojų gebėjimus ir tarpasmeninius santykius. Analizuojant galima teigti, kad visumoje praktikos mokytojams būdingas aukštas pasitikėjimas studentais ir jų gebėjimas tinkamai parodyti studentams, kaip yra atliekamos procedūros, kartu skatinant studentų savarankiškumą. Tuo tarpu, analizuojant neigiamas slaugytojų - praktikos mokytojų savybes, galima teigti, kad praktikos mokytojai nesugeba tinkamai parinkti papildomų informacinių šaltinių apie slaugą. Taip pat, praktikos metu nėra skatinamas aktyvus studentų dalyvavimas diskusijose bei nėra siūlomi konkretūs mokymo proceso tobulinimo modeliai. Tiriamieji yra labiausiai įsitikinę, kad tikslas gali būti pasiektas, jei jo siekimui bus įdėta daug pastangų. Taip pat, tiriamieji yra įsitikinę, kad gali pabaigti pavestus darbus net ir tada, kai kiti netiki. Prasčiausiai yra vertinama motyvacija dalyvauti paskaitose (3,05 balo) ir gebėjimas mokytis, esant blogai dienai (2,85 balo).
Išvados:Remiantis tyrimo duomenimis, galime teigti, kad slaugos programos studentai slaugytojus -
praktikos mokytojus vertina gerai (3,8 balo). Statistiškai reikšmingai geriau 1 ir 2 kurso studentai lyginant su 3 – 4 kurso studentais vertino slaugytojo – praktikos mokytojo tarpasmeninius santykius; Tyrimas atskleidė, kad slaugytojams - praktikos mokytojams būdingas aukštas pasitikėjimas studentais bei gebėjimas tinkamai parodyti studentams, kaip yra atliekamos procedūros, kartu skatinant studentų
savarankiškumą. Tuo tarpu, slaugos programos studentai tikisi aktyvesnio slaugytojų – praktikos mokytojų dalyvavimo rekomenduojant papildomus informacijos šaltinius apie slaugą bei aktyvesnio skatinimo dalyvauti diskusijose praktikos metu; Slaugos programos studentai tiki, kad pasistengus gali pasiekti trokštamą tikslą ir pabaigti darbus net tada, kai kiti netiki jų sėkme. Rasta statistiškai reikšminga koreliacija tarp studentų motyvacijos ir slaugytojų – praktikos mokytojų pasitikėjimo studentu bei jų gebėjimo parodyti, kaip atlikti procedūras.
ZUSAMMENFASSUNG
Ţemaitaitytė I. Die Bewertung der Rolle des Lehrers im Krankenpflege-Praktikum in der Standpunkt der Studenten, Magisterarbeit / Leiter Doz. Dr. A. Blaţevičienė; Litauische Universität für Gesundheitswissenschaften, Fakultät der Krankenpflege, Abteilung für Krankenpflege und Pflege. Kaunas, 2016, 64 S.
Stichworte: Lehrer in der Praxis, Krankenpfleger, Erwartungen der Studenten, Bewertung.
Forschungsziel: Die Bewertung der Rolle des Lehrers im Krankenpflege-Praktikum in der Standpunkt der Studenten.
Ziele: Die Bewertung der Aktivitäten des Lehrers im klinischen Krankenpflege-Praktikum in der
Standpunkt der Studenten. Die Bewertung des persönlichen Einsatzes der Studenten im klinischen Krankenpflege-Praktikum.
Methoden: Es wurden I–IV Jahres Studenten (N =110) der Litauische Universität für
Gesundheitswissenschaften, Fakultät der Krankenpflege, Krankenpflegestudienprogramm, die das Praktikum im Frühlingssemester erledigt haben, analysiert. Es wurde die quantitative Testmethode verwendet: anonyme Fragebögen für Studenten, die wurden von Juni bis September 2015 verteilt. Es wurden zwei standardisierte Fragebögen verwendet, die Erwartungen der Studenten an Praktikumslehrer und eigene Einsätze der Studenten bewerten.
Ergebnisse: Nach der Analyse der Meinungen verschiedener Studenten über
Krankenpfleger-Praktikumslehrer wurde ermittelt, dass Studenten der ersten Jahre (1–2 Jahres) besser die Kompetenz der Lehrer und deren Bemühungen mit Studenten und deren kommunikativen Fähigkeiten bewerten. Und ältere Studenten (3-4 Jahres) schlechter die Kompetenz der Krankenpfleger-Praktikumslehrer und die zwischenmenschlichen Beziehungen bewerten. Die Analyse deutet darauf hin, dass Praktikumslehrer Studenten vertrauen und richtig die Studenten zeigen können, wie die Prozeduren durchgeführt werden, und die Selbstständigkeit der Studenten fördern. Bei der Analyse der negativen Eigenschaften der Krankenpfleger-Praktikumslehrer es kann gesagt werden, dass die Praktikumslehrer nicht richtig die zusätzlichen Informationsquellen über Krankenpflege auswählen können. Auch während des Praktikums wird nicht die aktive Beteiligung der Studierenden an die Besprechungen gefördert und werden nicht konkrete Verbesserungsvorschläge für den Trainingsprozess angeboten. Die Befragten sind davon überzeugt, dass das Ziel erreicht werden könnte, wenn viele Bemühungen investiert werden. Die Befragten sind zuversichtlich, dass sie ihre Aufgaben abschließen können, wenn andere nicht glauben. Am schlechtesten wird die Motivation zur Teilnahme an den Vorlesungen (3,05 Punkt) und die Fähigkeit an einem schlechten Tag zu lernen (2,85 Punkt) bewertet.
Fazit: Auf Grund der Forschungsdaten kann man sagen, dass die Krankenpflege-Programm Studenten
bewerteten die Studenten des 1 und 2 Jahres die zwischenmenschlichen Beziehungen mit Krankenpfleger-Praktikumslehrer verglichen mit den Studenten des 3–4 Jahres. Die Untersuchung ergab, dass Praktikumslehrer Studenten vertrauen und richtig die Studenten zeigen können, wie die Prozeduren durchgeführt werden, und die Selbstständigkeit der Studenten fördern. Die Krankenpflege-Programm Studenten wünschen die stärkere Beteiligung von Krankenpfleger-Praktikumslehrer mit Vorschlägen der weiteren Informationsquellen über die Krankenpflege und die Förderung einer aktiveren Beteiligung an den Diskussionen zum Zeitpunkt des Praktikums. Die Krankenpflege-Programm Studenten glauben, dass sie mit Bemühungen das begehrte Ziel erreichen können und Aufgaben beenden können, auch wenn andere nicht an ihren Erfolg glauben. Es wurde eine statistisch signifikante Korrelation zwischen Motivation der Studenten und Vertrauens der Krankenpflege-Praktikumslehrer an Studenten und ihre Fähigkeit zu zeigen, wie Sie die Prozeduren durchgeführt werden.
ŢODYNĖLIS
Praktikos mokytojas – sveikatos prieţiūros specialistas, dirbantis praktikos bazėje ir turintis nemaţesnį kaip 3 metų darbo staţą pagal profesinę kvalifikaciją ir/arba turintis praktikos mokytojo kvalifikacijos tobulinimo paţymėjimą [73].
Praktikos bazė – vieta, kurioje studentai atlieka praktiką [73].
Mokymasis – individo patirties konstravimo ir transformavimo į ţinias, įgūdţius, vertybes, emocijas ir prasmes procesas [74].
Lūkestis – laukimas, viltis.
Efektyvumas –išteklių panaudojimo veiksmingumas, kai norimas rezultatas pasiekiamas maţiausiomis įmanomomis sąnaudomis arba naudojant turimus išteklius pasiekiamas maksimalus įmanomas rezultatas [78].
ĮVADAS
Temos aktualumas. Šiandieninėje visuomenėje slaugos praktikos mokytojo sąvoka yra
ganėtinai nauja. Lietuvoje praktikos mokytojai pradėti ruošti prieš dešimtmetį, iki to laiko studentus klinikinės praktikos mokino skyriaus slaugytojai, kurie turėdavo daugiau laiko. Uţsienyje praktikos mokytojo ( angl. mentor ) sąvoka atsirado kur kas anksčiau, todėl mokslinėje literatūroje galima rasti daug tyrimų, kurie parodo kokia šio specialisto funkcija studentų praktiniam mokyme. Tačiau visų praktikos mokytojų tikslas yra vienas: padėti studentui konvertuoti teorines ţinias į praktinius gebėjimus. Tik įgijęs pakankamai teorinių ţinių, studentas geba jas panaudoti atliekant praktines manipuliacijas. Praktinis mokymas grindţiamas bendravimu, studentui sąveikaujant su profesijos pedagogais, darbdaviais, kitais profesinio rengimo sistemos socialiniais partneriais. Šios sąveikos metu išryškėja joje dalyvaujančių asmenybių patirtis, gyvenimo nuostatos, vertybinės nuostatos, lūkesčiai, poreikiai, interesai. Todėl profesiniame ugdyme svarbu ne tik turintys studentui įtakos išoriniai veiksniai, bet ir vidiniai jų asmenybės veiksniai [1].
Analizuojama literatūra rodo, kad studentų lūkesčiai didėja su metais; I kurso studentai daţniausiai turi maţiau lūkesčių, nei IV kurso studentai, tai rodo jog didėjant patirčiai – atsiranda daug naujų lūkesčių praktikos mokytojams.
Slaugos studentų praktika savo esme gerokai išsiskiria iš viso studijų proceso – per teorinius uţsiėmimus vyksta abipusė komunikacija tarp pedagogo ir studento, o praktika – tai trilypės komunikacijos procesas, į kurį įsiterpia ir organizacija, kurioje atliekama praktika. Slaugos studentų praktiniame mokyme dalyvauja universitetų ar kolegijų dėstytojai, praktikos vadovai, praktikos mokytojai, slaugos studentai, pacientai ir jų artimieji. Praktinio mokymo esmė yra uţtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą, rengiant būsimuosius specialistus [8].
Plėtojant slaugos mokslą ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, studentai tikisi gauti visokeriopos pagalbos iš universitetų/ kolegijų dėstytojų bei praktikos mokytojų. Šis tyrimas padės išsiaiškinti studentų lūkesčius praktikos mokytojams. Gabūs studentai, praktikos metu, tikisi sulaukti visokeriopos pagalbos iš praktikos mokytojų, pacientų, kito personalo, tačiau ne visada aišku, kokių lūkesčių studentai tikisi.
Teorinė ir praktinė reikšmė. Įvertinus studentų lūkesčius praktikos mokytojams, galima
tikėtis pokyčių praktiniame mokyme. Bus galima siekti geresnės praktikos mokymo kokybės, šalinant probleminius aspektus. Galima atsiţvelgti į tai, ko studentai labiausiai tikisi iš praktikos mokytojų ir ko maţiausiai, tuomet atitinkami mokyti praktikos mokytojus – mokymo.
Universitetai ir kolegijos gaus naudingų mokslo įrodymų apie tai, kokiomis sąlygomis ir kokiais reikalavimais studentai pageidautų mokytis ir kokie turėtų būti praktikos mokytojai klinikinėse ligoninėse. Duomenys būtų naudingi ir rajoninėms ligoninėms, kadangi studentai klinikinę bazę
renkasi ne tik universitetinėje ligoninėje, bet ir rajonų ligoninėse. Šį tyrimą galima palyginti su uţsienyje atliktais tyrimais ir stebėti skirtumus, siekiant tobulumo praktiniame mokyme.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti slaugos praktikos mokytojo vaidmenį klinikinėje praktikoje studentų poţiūriu.
Darbo uţdaviniai:
1. Praktikos mokytojo veiklos vertinimas slaugos studentų poţiūriu
2. Įvertinti slaugos praktikos mokytojo pagalbą įsisavinant slaugos įgūdţius studentų poţiūriu 3. Įvertinti asmeninį studentų indėlį įsisavinant slaugos įgūdţius klinikinės praktikos metu
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1.Slaugytojo praktikos mokytojo kilmė
Ţodis mentorius/praktikos mokytojas (graik. Μέντωρ / Méntōr) yra kilęs iš graikų kalbos. Šiam graikų mitologijos personaţui buvo pavesta rūpintis Odisėjo sūnaus mokymusi, kuomet Odisėjas paliko Troją. Per dvidešimt tėvo šalia sūnaus nebuvimo metų Mentorius privalėjo ne tik rodyti pavyzdį ugdytiniui, bet ir padėti išsikelti gyvenimo tikslus ir jų siekti. Šiandien mentorius ir jo vaidmuo suprantamas kur kas plačiau [61, 75]. Pirma karta, mentorystės sąvoka paminėjo Prancūzų rašytojas 1699 m. knygoje: ,, Les Aventures de Télémaque ‖ ( liet: Telemacho nuotykiai) [61].
Slaugos profesijos pradininke laikoma Florence Nightingale (1820 - 1910), ši moteris slaugė suţeistuosius Kryme [23]. Šioje šalyje įgijusi patirties slaugoje, stengėsi visą gyvenimą ją plėtoti, mokė kitas slaugytojas slaugos manipuliacijų ir sukūrė šiuolaikinį slaugos modelį. Šią dieną yra išlikę F. Nightingale uţrašai, kurie atskleidţia jos slaugos sampratą, kurią ji suprato kaip atskira medicinos sritį. F. Nightingale nuopelnai buvo įvertinti – buvo įkurtas jos vardo fondas, į kurį buvo paaukota nemaţai lėšų, todėl F. Nightingale uţ tuos pinigus 1860 m. liepos 9 d. Thomas ligoninėje Londone atidarė pirmąją slaugytojų mokyklą – F. Nightingale mokyklą (dabar ji vadinasi F. Nightingale slaugos ir akušerijos mokykla, priklausanti Londono Karališkajam Koledţui). Mokyklos tikslas buvo išmokyti slaugytojus dirbti ligoninėse, mokyti kitus, taip pat rūpintis vargšais. F. Nightingale rūpinosi būsimų slaugytojų poţiūrio į darbą formavimu [8, 29]. Slaugos pradininkė F. Nightingale buvo įsitikinusi, kad slaugos profesijos pamatas yra slaugos praktikos mokytojo ir mokinio santykiai. Slaugos praktikos mokytojo veikla suvokiama kaip dviejų ţmonių ryšys, kur vienas iš jų yra labiau patyręs slaugoje, todėl gali vadovauti, patarti bei padėti maţiau įgūdţių turinčiam būsimajam slaugytojui [8, 40]. Lietuvoje nuo 1921 m. įsikūrė gailestingųjų seserų sąjunga, jos narės analizavo slaugos mokymo klausimus, planavo slaugos mokytojų ir ligonių slaugos administratorių rengimą, tačiau jų veikla buvo nutrūkusi ir atsinaujino tik 1989 m. Slaugos raidai didelę reikšmę turėjo karo įvykiai ir karo lauko slauga, kadangi trūko gydytojų, didţioji suţeistųjų našta krito ant slaugytojų pečių. Taip didėjo slaugytojų pripaţinimas, plėtėsi jų kompetencijos (L. Karosas, O. Riklikienė, 2008) [8].
S. Shea (2007) teigia, kad praktinio slaugos mokymo metu vyksta profesinė jaunojo specialisto socializacija perimant darbinės aplinkos kultūra, atliekant praktinius veiksmus, funkcionaliai ir neformaliai perimant bei įvaldant veiklos standartus [66].
Šiandien galima rasti daug įvairių praktikos mokytojo apibrėţimų, bet visi jie turi vieną reikšmę – išmokyti studentą praktinių manipuliacijų. Remiantis O. Riklikiene (2008), praktikos mokytojas tai – profesionalus slaugytojas, turintis nemaţą slaugos patirtį, pakankamai ţinių ir gebantis tas ţinias tinkamai perduoti studentui, slaugytojas, kuris dalyvauja praktiniame slaugytojų mokyme.
Praktikos mokytojo viena pagrindinių uţduočių yra palaikyti studentą ir formuoti teigiamą jo mokymosi patyrimą klinikinėje aplinkoje. Praktikos mokytojas planuoja, stebi ir vertina studento darbą, demonstruoja ir praktiškai jį moko atlikti slaugos veiksmus, atsako uţ teikiamų slaugos paslaugų kokybę ir saugumą, skatina studento profesinę socializaciją [7].
Galima teigti, kad praktikos mokytojo sąvoka jau seniai naudojama ne tik slaugos srityje, bet ir kitose sferose. Visur kur yra labiau patyręs darbuotojas, tampa praktikos mokytoju – naujokui.
1.2.Slaugos praktikos mokytojo vaidmuo praktinio mokymo (-si) procese
Vadovavimas praktikai - tai procesas, skirtas panaikinti atotrūkį tarp mokymo proceso ir realaus pasaulio patirties (Barker E.R., 2009) [73]. Praktikos mokytojas yra pats svarbiausias ţmogus mokant slaugos studentus praktinių manipuliacijų, bendravimo įgūdţių ir gali įtakoti tolimesnį studento domėjimąsi darbu. Daţnai praktikos mokytojai būna pavyzdţiu studentui – praktikantui, todėl praktikos mokytojas turėtų elgtis ir bendrauti atsakingai, kadangi studentai mėgsta kartoti savo praktikos mokytojus. Studentai daţniausiai įsimena savo praktikos mokytojus ir kiekvienos praktikos metu išmoksta kaţką naujo iš savo praktikos mokytojų. Kai kurie studentai pamato, kad šis praktikos mokytojas gali būti mano autoritetas, todėl stengiasi atkartoti ne tik slaugos manipuliacijas bet ir elgesį, bendravima, gestus ir kt. Remiantis Pukeliu K. (2003) šiandieninėje specialistų rengimo teorijoje praktikos mokytojo sąvoka reiškia patyrusį mokytoją, kuris padeda būsimam specialistui:
• Praktinių studijų metu teorines ţinias „konvertuoti― į praktinius mokėjimus bei įgūdţius arba į kompetencijas;
• Suvokti profesinės veiklos ypatumus bei subtilumus;
• Suvokti būsimos darbo vietos kaip organizacijos, kultūrą ir padėti sklandţiai į ją įaugti [13]. Sajienė (2011) praktikos mokytojo sąvoką apibrėţia taip: profesionalus slaugytojas, gebantis perteikti profesines ţinias, patirtį ir tinkamai pasirengęs profesinei pedagoginei veiklai [8]. Geras praktikos mokytojas neapsiriboja vien mokytojo vaidmeniu (mokyti ţinių ir įgūdţių). Jis taip pat yra patarėjas (moko spręsti problemas), motyvatorius (motyvuoja darbui), rėmėjas (atveria galimybes), ugdytojas (padeda patiems įveikti sunkumus), konsultantas (padeda išsikelti tikslus) ir sektinas pavyzdys (įkūnija profesijos laimėjimus ir vertybes) [17]. Šiandien yra daug įvairių praktikos mokytojo apibrėţimų, tačiau jie visi turi vieną bendrą tikslą – vadovauti būsimų specialistų praktikai.
Riklikienė ir Sajienė teigia, kad praktinės studijos vyksta realioje slaugos aplinkoje – ar kitoje asmens sveikatos prieţiūros įstaigoje, kur ugdomi būsimų slaugytojų profesinės veiklos gebėjimai ir įgūdţiai, t. y. kompetencijos [8]. Praktikos metu, studentas pamato kaip vyksta slaugos proceso organizavimas. Ne visada darbas yra patinkantis, todėl studentai per pirmąsias praktikas apsisprendţia ar nori ateityje dirbti tokį darbą, ar stengiasi rasti kaţką kitą. Atėjęs į klinikinę praktiką, studentas
nepajėgia išspręsti problemų savarankiškai, nes jam stinga profesinės patirties, todėl didelę įtaką didinant praktinių studijų efektyvumą ir kartu gerinant slaugytojų rengimo kokybę turi praktikos mokytojai – patyrę slaugytojai, turintys specialias didaktines kompetencijas.
Praktikos mokytojas, kuris siekia tobulumo ir supranta mokymo esmę, stengiasi kaupti patirtį, lankytis įvairiuose mokymuose ir seminaruose, domėtis uţsienio šalių patirtimi, bei siekia mokslo aukštumų slaugos srityje, taigi tokie praktikos mokytojai turi vis daugiau vaidmenų ir funkcijų.
Cardwell ir Corkin (2007) surinko įvairių autorių apibūdinimus apie praktikos mokytojo vaidmenis bei santykius:
Entuziastas – energingai ir nuoširdţiai domisi studentu ir jo mokymusi.
Puoselėtojas – demonstruoja rūpestį ir pagarbą studentui, skatina mokymosi aplinkos tobulinimą.
Skatintojas – stimuliuoja ir padrąsina plėtodamas savitarpio santykius.
Mokytojas – dalinasi praktinėmis ţiniomis ir įgūdţiais, mokymąsi palaikančioje aplinkoje.
Padėjėjas – kartu su studentu išsikelia tikslus, padeda juos pasirinkti, pritaikyti ir ţengti tolyn.
Įkvėpėjas – praktikos mokytojas sukuria studentui viziją, skatindamas jo asmenybės profesinį tobulėjimą.
Palaikytojas – praktikos mokytojas konsultuoja, remia ir moko, stiprina mokymąsi per socializacijos procesą.
Partneris – kartu su studentu aptaria ir planuoja mokymąsi.
Vaidmenų atlikėjas – praktikos mokytojas atlieka įvairius vaidmenis, parodydamas studentui profesionalumą, rūpestį ir pasitikėjimą savimi.
Organizatorius – patyręs profesionalas, demonstruojantis prieţiūros teikimo įgūdţius ir suvokiantis studento įvertinimo atsakomybę [28].
Praktikos mokytoju negali būti ţmogus, kuris neturi šių savybių ir nenori dirbti su studentais, perteikti savo ţinių ir įgūdţių, kadangi studentams tokie praktikos mokytojai nepatinka, jie nenoriai eina į klinikines praktikas, nes ţino, kad čia jų lauks slaugytojas, kuris nenori mokyti ir vertinti.
J. Juralevičienė ir J. Palidauskaitė (2011) teigia, kad praktikos metu studentai paprastai turi du vadovus. Vieną vadovą skiria aukštoji mokykla, kitą vadovą – priimanti institucija. Svarbu, kad šie vadovai nuolatos komunikuotų. Nors šių vadovų uţdaviniai kiek skirtingi, tačiau galutinis jų tikslas yra gana panašus – sėkminga tolesnio studento mokymosi proceso tąsa. Jie siekia, kad studentas įgytų kiek galima daugiau praktinių įgūdţių, reikalingų savo būsimam darbui. Abu vadovai atsakingi uţ praktikos eigos prieţiūrą [3]. Praktikos mokytojo ir būsimo slaugos specialisto veiksmingą bendradarbiavimą lemia aiškus praktikos mokytojo vaidmenų ir funkcijų apibrėţimas [10].
J. Fultonas ir kt. (2007) iškelia keturis pagrindinius praktikos mokytojo veiklos uţdavinius: 1. Padėti studentui mokytis iš praktikos ir praktikoje.
2. Padėti studentui įgyti svarbiausius klinikinius įgūdţius ir gebėjimus. 3. Palengvinti slaugos studento profesinę socializaciją.
4. Analizuoti ir vertinti studento praktinio mokymosi paţangą [37].
Praktikos mokytojas, norėdamas pasiekti šių uţdavinių, turi atlikti tokias svarbiausias funkcijas: stebėti, mokyti, instruktuoti, konsultuoti, vertinti ir teikti grįţtamąjį ryšį, domėtis slaugos naujovėmis ir tobulinti savo profesinę veiklą (Y. Shin ir L. Rew, 2010) [67].
Praktikos mokytojas savo veikloje atlieka tam tikrus vaidmenis (pagal Schoroškienę V. bei kt. 2006):
• Instruktorius. Jo pagrindinė veikla - tikslų kėlimas ir parama jų siekiant. Atlikdamas šį vaidmenis praktikos mokytojas kartu su studentu tariasi dėl karjeros tikslų, numato tobulėjimo sritis bei strategijas, skatina įsivertinti ir vertina paţangą;
• Globėjas. Pagrindinė veikla – asmeninė ir profesinė parama. Šiame vaidmenyje praktikos mokytojas uţmezga ir palaiko asmeninius ryšius su studentu, įvertina paramos poreikį pradedančiajam, parenka paramos strategijas ir būdus, modeliuoja ugdymą, stebi pradedančio dirbti slaugytojo veiklą bei teikia grįţtamąjį ryšį;
• Konsultantas. Pagrindinė veikla – pagalba sprendţiant problemas. Praktikos mokytojas išklauso studentą, atspindėdamas jo išsakytas mintis, skatina pasirinkti efektyvias problemų sprendimo strategijas, skatina studentą reflektuoti, ieškant tobulėjimo galimybių;
• Tarpininkas. Pagrindinė jo veikla – asmeninių ir profesinių kontaktų kūrimas. Šio vaidmens metu praktikos mokytojas padeda studentui įaugti į sveikatos prieţiūros įstaigos bendruomenę, motyvuoja studentą ieškoti paramos ir mokytis iš kitų, padeda uţmegzti asmeninius bei profesinius ryšius gydymo įstaigoje ir uţ jos ribų [20].
Praktikos mokytojas atsakingas uţ: 1. Praktikos organizavimas mokymosi vietoje. 2. Vadovavimas studentams ir grįţtamojo ryšio uţtikrinimas. 3. Efektyvumo vertinimas. 4 . Nustato ir stebi paskirtas uţduotis. 5. Praktikos gale vertina ar studentas pasiekė atitinkama lygį. [77]
Šiandieninė būsimų slaugytojų praktika neįsivaizduojama be praktikos mokytojo. Slaugytojai, kurie kopia karjeros laiptais, stengiasi į savo dienotvarkę įtraukti kuo daugiau vaidmenų, kad slaugos mokslas ir praktika tobulėtų. Praktikos mokytojai mokydami būsimuosius slaugytojus - tobulėja ir patys, kadangi komunikuoja ne tik su studentais, bet ir praktikos vadovais, kurie suteikia visą naujausią informaciją apie slaugą. Taip pat, praktikos mokytojai mokosi iš studentų, kadangi slaugos mokslas tobulėja, atsiranda vis daugiau naujų technologijų, apie kurias studentai pirmieji suţino ir pasidalina tomis ţiniomis su slaugytojais – praktikais. Tinakami paruošas praktikos mokytojas yra ne
tik praktinis slaugytojas, bet ir patarėjas studentui, kuris šioje srityje yra naujokas. Teisingas bendravimas su studentu, leidţia jam jaustis saugiam ir uţtikrintam, kad šioje klinikinėje bazėje jis įgys reikiamų įgūdţių, nes jo praktikos mokytojas yra motyvuotas mokyti studentus. Studentai, kurie yra uţtikrinti jog nori tapti slaugytojais, stengiasi mokytis ne tik praktinių manipuliacijų iš praktikos mokytojų, bet ir teisingo bendravimo bei elgesio.
1.3. Veiksniai, sąlygojantys sėkmingą klinikinę praktiką
Sėkminga klinikinė praktika priklauso ne tik nuo studento poţiūrio, bet ir daugelio kitų veiksnių, tokių kaip: bendravimas, klinikinė aplinka, praktikos mokytojo pasirengimas, vyresnių kolegų poţiūris, pasirengimo lygis ir kita. Vienas iš svarbiausių aspektų medicinos praktikoje – bendravimas, be jo būtų daug klaidų ir nesusipratimų. Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau ţmonių. Bendravimo prigimtis įţvelgiama ţmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems ţmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Tinkamas bendravimas yra svarbus klinikinėje praktikoje, palankaus darbo klimato sukūrimui, komandos subūrimui. Ţmonės bendrauja verbaliai – t. y. pateikdami informaciją ţodţiais ir balso tonu, bei
neverbaliai – naudodami gestus ir veido išraiškas. Pastarasis bendravimas turi didelę reikšmę
informacijos perdavime, todėl svarbu, kad kūno kalba atitiktų verbaliai perduodamą informaciją [15, 2]. Bendraudami ţmonės ne tik sąveikauja, bet ir paţįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę [78]. Geras praktikos mokytojas turi rodyti puikius bendravimo įgūdţius su pacientais, kolegomis, o studentas turi mokytis teisingo bendravimo iš mokytojo [44]. Praktikos mokytojas gali padaryti didelę įtaką būsimajam slaugytojui. Studentas matydamas, kad praktikos mokytojo balso tembras yra ramus, taisyklingas, pats stengiasi mokytis tokio bendravimo [44, 78]. Kartais blogas praktikos mokytojo bendravimas, gali atstumti studentą, tuomet studentas vengs eiti į praktikos vietą, kadangi ţino, jog jo praktikos mokytojas yra nervingas ir nenori mokyti praktinių manipuliacijų. Daţniausia to prieţastis: praktikos mokytojai turi daug darbo, gauna maţa atlygį uţ mokymą, nenori bendrauti su studentais [18, 79], todėl praktikos mokytojais gali būti tik tie slaugytojai, kurie nori mokyti studentus, perteikti savo ţinias ir patirtį.Tyrėjai U. Jahansson, P. Kaila (2010) su kolegomis teigia, kad praktikos sėkmė priklauso nuo bendravimo ir bendradarbiavimo stiliaus tarp praktikos studentų ir praktikos mokytojų [46]. Paprastai išskiriami 3 bendravimo stiliai:
Pasyvusis
Agresyvusis
Ţmogus, bendraujantis pasyviuoju stiliumi, yra drovus, nelinkęs dalyvauti pokalbiuose, atrodo nesusidomėjęs. Agresyviai bendraujantys asmenys linkę konfrontuoti, jų gestai bei ţodţiai daugeliui atrodo įţūlūs, sarkastiški. Tuo tarpu pozityviai bendraujantis ţmogus pasiţymi atvirumu, pasitikėjimu, kalba maloniu tonu, ţodinę informaciją papildo akių kontaktu ir atitinkamais gestais bei veido išraiškomis. [50] Praktikos mokytojas slaugytojas turėtų bendrauti pozityviuoju stiliumi ne tik su pacientais ir kolegomis, bet ir su studentais, kadangi jie gali tapti lygiaverčiais kolegomis ateityje.
Kitas labai svarbus veiksnys, kuris turi įtakos klinikinio mokymosi efektyvumui – aplinka. A.Pajak (2005) su kolegomis teigia, kad studentų mokymosi sėkmė labai priklauso nuo praktinio mokymo, kuris organizuojamas ir vykdomas realiomis darbo sąlygomis, kai studentai darbą stebi ir jiems pataria praktikos mokytojas, pasirengęs vykdyti tokią funkciją [58]. Slaugos studentų praktika savo esme gerokai išsiskiria iš viso studijų proceso – per teorinius uţsiėmimus vyksta abipusė komunikacija tarp pedagogo ir studento, o praktika – tai trilypės komunikacijos procesas, į kurį įsiterpia ir organizacija, kurioje atliekama praktika. Slaugos studentų praktiniame mokyme dalyvauja universitetų ar kolegijų dėstytojai, praktikos vadovai, praktikos mokytojai, slaugos studentai, pacientai ir jų artimieji. Praktinio mokymo esmė yra uţtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą, rengiant būsimuosius specialistus [8]. Mokantis realioje darbo aplinkoje sudaromos sąlygos geriau suprasti profesijai būdingas vertybines nuostatas, konkrečios įstaigos veiklos normas, organizacijoje plėtojamas kultūros ir mikroklimato subtilybes – tai veiksniai, lemiantys mokymo(-si) darbo vietoje pranašumą [4]. Pasak Warne, Johansson, Papastavrou ir kt. (2010), palanki mokymo(-si) aplinka - tai studentui draugiška klinikinio padalinio organizacinė atmosfera, individualus mokymas, lygiateisis studento ir praktikos mokytojo bendravimas ir glaudus bendradarbiavimas, grįţtamasis ryšys ir besąlygiškas palaikymas, teorijos mokytojo ir praktikos vadovo dalyvavimas vertinant praktinio mokymo ir mokymosi pasiekimus [68]. Irane atliktas tyrimas (2011) teigia, kad atlikus jų šalyje tyrimą apie praktinio mokymosi aplinka – didţioji dalis studentų yra nepatenkinti, dėl neigiamo poţiūrio į studentus iš personalo pusės [60]. Tokie pat tyrimai atlikti Anglijoje ir Australijoje, tačiau čia gauti priešingi rezultatai – studentai yra patenkinti savo praktinio mokymosi aplinka. Šis skirtumas gali būti susijęs su skirtingais ţmogiškaisiais ištekliais ir mokymo technologijomis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių [32, 55].
Lietuvoje poţiūris į studentus yra teigiamas, kadangi klinikinė bazė ir personalas supranta, jog tai yra būsimieji kolegos, kurie ateis dirbti baigus studijas, todėl stengiamasi sukurti draugišką aplinką ir maloniai bendrauti su studentais. Klinikinė aplinka tai ne tik skyrius, kuriame studentas atlieką praktiką, bet ir visas personalas, kuris dirba šiame skyriuje, todėl praktikos mokytojo uţduotis, atėjus studentams, supaţindinti su visu personalu, kad vėliau nebūtų nesusipratimų. Lietuvoje medicininė grandis yra išplėtota, darbo aplinka priimtina mokyti studentus, todėl studentai gali rinktis, kuriame mieste ir kurioje ligoninėje nori atlikti atitinkamo profilio klinikinę praktiką.
Dar vienas veiksnys, kuris įtakoja studento pasitenkinimą praktika – praktikos mokytojo pasirengimas mokyti. Lietuvoje apie praktikos mokytojus pradėta kalbėti nuo 2003 m., o tokius specialistus pradėta ruošti nuo 2011 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Podiplominių studijų centras dviejose didţiosiose Kauno miesto ligoninėse įgyvendino specialius mokymo kursus 57 slaugytojams, kurie sutiko tapti praktikos mokytojais [9]. Slaugytojai, kurie norėjo tapti praktikos mokytojais turėjo lankyti vieną savaitę truksiančius kursus (36 val.), tuomet įgiję kompetencijos pradėjo mokyti jaunesniuosius kolegas. Šiandien tokių specialistų daugėja, siekiama, kad jų būtų ne tik universitetinėse ligoninėse, bet ir rajoninėse, kadangi studentai gali pasirinkti praktinę bazę. Praktikos mokytoju gali tapti kvalifikuotas ir patyręs slaugos praktikas, pasirengęs prisiimti atsakomybę uţ būsimojo slaugos specialisto mokymąsi klinikinėje aplinkoje, mokymosi kokybę ir studento kompetencijų, įrodančių mokymosi tikslų pasiekimą, įvertinimą. Praktikos mokytojui būdinga tai, kad būdamas labiau patyręs jis aktyviai veikia maţiau patyrusio ţmogaus profesinį ir asmeninį tobulėjimą [7, 10]. Tyrimai rodo, kad daţniausiai slaugos praktikos mokytojai atsiriboja nuo daugelio jiems priskiriamų vaidmenų, netgi nemano esą mokytojais ir tiesiogiai nedirba su studentais. Jie jaučiasi atsakingi tik uţ studento prieţiūrą, vertinimą ir įvertinimą, t.y. atlieka vadybines uţduotis vietoje edukacinių (Andrews ir kt., 2006) [21].Anglijoje atliktas tyrimas, kuris parodė praktikos mokytojo vaidmenyje problemiškiausius aspektus: laikas, darbo krūvis, nemotyvuoti studentai, dokumentacija, darbo aplinka, valdymas, studentų skaičius, kompensacija. Lietuvoje taip pat susiduriama su šiomis problemomis, praktikos mokytojai turi daug darbo skyriuje, todėl maţiau dėmesio skiria studentams, tačiau tai nėra pagrindinė problema. Pasirengęs praktikos mokytojas, net ir turėdamas daug darbo skyriuje, sutiks mokyti studentus, kadangi supranta jog gali padaryti didelę įtaką studento suvokimui apie slaugytojo darbą. lš tikrųjų praktikos mokytojų veikla orientuota daugiau į profesinės veiklos plėtotę, t.y. į darbo mokymą, o ne į psichosocialinę pagalbą mokiniui. Praktikos mokytojo veiklos tikslas – palaikyti studentą ir formuoti teigiamą mokymo (-si) klinikinėje aplinkoje patyrimą per pasitikėjimą grįstus santykius [39]. Įrodyta, kad praktikos mokytojo veikla svarbi siekiant suvaldyti pasaulinį slaugytojų trūkumą sveikatos prieţiūros sistemoje [8]. Praktikos mokytojai turi didelę galią įtakojančia studento domėjimąsi profesija, todėl praktikos mokytojai turi būti motyvuoti specialistai, kurie puikiai išmano savo darbą ne tik praktiškai, bet ir teoriškai [72]. Nustatyta, kad jaunieji slaugytojai daţnai palieka savo darbo vietas ir profesijas dėl to, jog praktika ir teorija neatitinka lūkesčių, kurie buvo susiformavę prieš studijas ar studijų metu, todėl praktikos mokytojo darbas yra ne tik mokyti, bet ir vertinti studentų domėjimąsi specialybe. Sajienė teigia (2003), kad praktikos mokytojui keliami atitinkami reikalavimai: jis turi būti ne tik patyręs mokytojas, bet ir iškili asmenybė, tikėti pedagoginės veiklos svarba, mylėti savo darbą, laikytis pedagoginės etikos reikalavimų, būti kūrybingu ir tolerantišku, mokėti pajusti kitų ţmonių realybę ir suvokti jų būseną [12]. Visa tai įtakoja studento norą aktyviai dalyvauti praktikoje. Pedagogiškai pasirengęs praktikos mokytojas ţino nuo ko
pradėti mokyti studentus ir kuo pabaigti. Motyvuotas ir atsidavęs praktikos mokytojas yra labiau mėgstamas studentų, nes jie mato puikų pavyzdį į ką norėtų lygiuotis baigus studijas ir pradėjus savarankiškai dirbti.
Suomijos universitete atliktas tyrimas (2014) parodė, kad 64 proc. praktikos mokytojų yra nervingi kai ateina slaugos studentai į praktiką ir juos reikia mokyti, kadangi, praktikos mokytojai, mano jog jie neturi laiko būti su studentu ir jam viską pasakoti bei mokyti [44]. Taip pat 47 proc. studentų ir 70 proc. praktikos mokytojų nurodė, kad susiduria su sunkumais studentų vertinimo dokumentuose (sudėtingi terminai). Praktikos mokytojai atsakė (58proc.), kad didţiąją laiko dalį praleidţia su studentais, juos mokant, o studentai atsakė, kad su praktikos mokytojais praleidţia didţiąją laiko dalį tik 28 proc. studentų.Galima stebėti tendenciją, kad praktikos mokytojai save vertina daug geriau nei juos vertina studentai. Norint įvertinti specialistus ir studentus kitu poţiūriu, reikia atlikti apklausas ţmonių, kurie dirba vieni su kitais, šiuo atveju slaugytojus praktikos mokytojus turi vertinti studentai, kurie ateina į klinikinę bazę, o studentus – praktikos mokytojai, kurie moko klinikinių manipuliacijų studentus. Tuomet pamatytume tikrąjį vertinimą, kadangi patiems studentams ir praktikos mokytojams yra sunku save įvertinti ,,iš šono―. Ne tik praktikos mokytojai, bet ir studentai save vertina geriau nei yra iš tikrųjų.
Norint tinkamai išmokyti studentus, praktikos mokytojas turi turėti tik 3 studentus, esant didesniam studentų kiekiui, praktikos mokytojui sunku perteikti informaciją, o patiems studentams susikaupti [77].Todėl, praktikos vadovai paskirsto studentus į skirtingus skyrius, kad praktikos mokytojai turėtų ne daugiau nei po 2 studentus vienos praktikos metu. Autorių D. Nelson, L. Godfrey ir kt. (2004) tyrimais įrodyta, kad vadovavimas praktikai vysto bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdţius, didina profesinį prestiţą tarp kolegų, pacientų, padeda įţvelgti praktikoje esančias problemas ir skatina ieškoti sprendimo galimybių [56].
Apibendrinus galima sakyti, kad labai didelę įtaką studento praktiniam mokymui (-si) daro praktinės vietos aplinka, praktikos mokytojo bendravimas ir pasirengimas mokyti. Tik motyvuotas ir atsidavęs savo darbui slaugytojas – praktikos mokytojas gali mokyti studentus ir teikti visokeriopą pagalbą. Aplinkos vaizdą gerina motyvuotas praktikos mokytojas ir kitas personalas, todėl praktikos mokytojas pirmiausiai turėtų supaţindinti su klinikine darbo aplinka bei personalu, kuris taip pat prisidės prie studentų ţinių ir praktinių manipuliacijų įgijimo. Studentas atėjęs į klinikinę praktiką, tikisi, kad čia yra laukiamas ir jį visi mokys, tačiau studentas ir pats turi imtis iniciatyvos, kad rezultatas būtų teigiamas iš abiejų pusių.
1.4. Studentų klinikinės praktikos vertinimas
Sajienė (2003) vertinimo sąvoką apibūdina kaip procesą, kurio metu renkami duomenys apie būsimojo slaugytojo veiklą, laimėjimus, kompetenciją. Tai yra nustatymas, kaip būsimasis slaugytojas tobulėja kaip profesionalas ir kaip asmenybė. Praktikos kokybė priklauso nuo nuolatinio grįţtamojo ryšio, vertinant studento darbo rezultatus ir laiku imantis veiksmų. Periodiškas vertinimas naudingas, nes padeda studentams ugdyti įgūdţius ir teigiamas savybes; studentas jaučia nuolatinę prieţiūrą ir atsakomybę uţ darbo kokybę; tai praktiškai apsaugo nuo klaidų, atliekant darbus, didina darbų efektyvumą; gerina laiko valdymą; motyvuoja studentą – jis turi galimybę pateikti pasiūlymų, jaučia praktikos mokytojo dėmesį ir susidomėjimą rezultatais [14]. Praktikos mokytojo išsakytos pastabos, leidţia studentui pasitempti ir siekti išvengti klaidų kitose praktikose.
Riklikienė O. išskyrė 4 būsimų slaugytojų kompetencijų sritis, kurias siekiama įvertinti praktinio mokymo metu (1 pav.). Studentas, kuris turi pakankamai ţinių, gali dirbti ir taikyti teorines ţinias praktikoje, o praktikos mokytojas jas koreguoti, jeigu mato jog studentas neţino ką vienokiu ar kitokiu atveju daryti, bei patarinėti. Įgūdţiai atsiranda tik tada kai praktikuojamasi slaugos srityje. Slaugos studentai nuo pat 1 – ojo kurso turi klinikines praktikas, kuriose gali susipaţinti su slaugytojų darbu, bei pamatyti pacientus, kuriais reikia rūpintis. Nuostatų vertinimas praktikos metu padeda praktikos mokytojams pamatyti studentų elgesio atsakus. Tai parodo studento mokėjimą reaguoti į atitinkamas situacijas, kurios sukelia stresą. Studento suvokimas atsiranda praktikos metu, kai studentas pritaiko slaugos sąvokas aplinkoje ir ţino kada jas reikia taikyti.
Sudarė Riklikienė O. (Slaugos praktikos mokytojas 2008)
Ţinios. Ţinios yra tai, ką asmuo ţino, ir jo galimybė prisiminti faktus ir jais pasinaudoti
praktinės veiklos metu.
Įgūdţiai. Asmens mokėjimas atlikti tam tikrą veiksmą. Slaugytojas praktikas yra įgijęs
daugybę įgūdţių, kurie padeda jam išlaikyti reikiamą kompetenciją.
Nuostatos. Tai apgalvotų ir neapgalvotų atsakų derinys. Asmens nuostatas ar poţiūrius
atskleidţia jo elgesys tam tikrų situacijų metu.
Suvokimas. Tai sugebėjimas suvokti sąvokų ir elgesio prasmę. Suvokimą galima patikrinti
paprašius studento raštu ar ţodţiu paaiškinti jo veiksmų prasmę, nusakyti tam tikrus dalykus savais ţodţiais, numatyti tam tikro elgesio pasekmes ir poveikį [7].
Studentas įgijęs šių kompetencijų yra pasirengęs dirbti savarankiškai, todėl geras praktikos mokytojas turi vertinti kokių kompetencijų pasiekė studentas praktikos metu.
Uţsienio tyrimai rodo, kad slaugos studentus vertina ne tik praktikos mokytojai, bet ir pacientai[42]. Skandinavijoje atliktas tyrimas (2014) parodė, kad studento įvertinimas susideda iš 3 pozicijų: paciento, praktikos mokytojo, kitų darbuotojų. Studentas atėjęs į klinikinę praktiką, ţino, kad jį vertins ir pacientas, todėl turi atitinkamai bendrauti ir atlikti procedūras. Praktikos mokytojas įspėja visą personalą, pacientus, su kuriais studentai bendraus, kad atitinkamu laikotarpiu bus studentai – praktikantai, kuriuos reikės vertinti, todėl turėtų atsiminti jų bendravimą ir veiksmus [44]. Lietuvoje
slaugos studentus uţ klinikinę praktiką vertina vadovas atsakingas uţ praktiką ir praktikos mokytojas. Klinikinės praktikos gale įvertina praktikos mokytojas, parašo komentarus apie studentus, o tuomet vertiną vadovas, kuris sujungia balus ir parašo galutinį įvertinimą.
Irane (2014) atliktas tyrimas parodė, kad praktikos mokytojai neobjektyviai vertina studentus pasibaigus klinikinei praktikai, kadangi ţino, jog studentų reakcija bus negatyvi. Taip pat visi praktikos mokytojai paminėjo, kad jiems trūksta laiko prisėsti ir sąţiningai įvertinti studentą, didţioji dauguma susiduria su vertinimo formų supratimu [39]. Todėl, praktikos mokytojai turi būti tie ţmonės, kurie nori mokyti studentus ir įvertinti atsakingai.
Fong Leung ir kt. (2008) nustatė, kad slaugos praktikos mokytojų įvertinimas paveikia studentų būdą mokytis ir domėtis slauga. Tačiau labai svarbu suprasti, kad slaugos studentai turi skirtingus mokymosi poreikius ir pageidavimus, nes kiekvieno mokymosi stilius yra skirtingas[36]. Bailey Tuohy (2009) pabrėţia, kad sėkmingas mokymosi procesas priklauso nuo praktikos mokytojų, turimų įgūdţių ir ankstesnių praktinių ir teorinių patirčių [24]. Slaugytojai lyderiai įvertino neseniai universitetus baigusius slaugytojus ir teigia, kad jie yra ne visiškai pasirengę dirbti savarankiškai [44], todėl praktikos mokytojų uţduotis – tinkamai išmokyti praktinių manipuliacijų ir kuo labiau sudominti šia specialybe. Studentai praktikos metu rašo refleksijas, kuriose gali išreikšti savo mintis, bei nuomonę apie praktiką, praktikos mokytoją, aplinką ir kt. Taip praktikos vadovai gali susidaryti bendrą vaizdą ne tik apie studento gebėjimus, skyriaus aplinką, bet ir apie praktikos mokytoją [7].
Klinikinė praktika, tai vieta, kur studentai gali parodyti ką išmoko per teorines paskaitas ir pritaikyti išmoktas ţinias praktiškai. Susidūrę su iššūkiais rengiant slaugos studentus praktikai, slaugos fakulteto nariai ieško novatoriškų būdų, kaip išmokyti studentus klinikinės praktikos. Praktikos mokytojai turėtų suteikti asmeninę paramą, bei parodyti, kad studentas yra laukiamas klinikinėje praktikoje, tai leis sumaţinti nepatogumo jausmą studentui [42].
Škotijoje atliktas kokybinis tyrimas (2015), kuris atskleidţia, ką studentai galvoja apie savo praktikos mokytojus. Daugelis studentų teigia, kad norėtų daugiau laiko praleisti su savo praktikos mokytojais, tačiau negali, nes mokytojas per daug uţsiėmęs skyriaus darbais[54]. Taip pat, pusę apklaustųjų teigia, kad jų praktikos mokytojai buvo geri, leido nueiti į kitus skyrius paţiūrėti kaip vyksta darbas, daugiau uţduočių atlikti palatose. Slaugos studentai savo praktikos mokytojus vertina gerai, nes teigia, jog po klinikinės praktikos, padedant praktikos mokytojams, įgavo puikios patirties bei įgūdţių [54].
Apibendrinant galima teigti, kad vertinant studentus ne tik praktikos mokytojai, bet ir patys studentai susiduria su sunkumais dokumentacijoje dėl terminų sunkumo. Taip pat ne visi praktikos mokytojai vertina studentus sąţiningai, kadangi neturi laiko prisėsti atidţiai perskaityti dokumentacijos ir nenori nuvertinti studentų. Studentai praktikos mokytojus vertina gerai, tačiau pastebi, kad daţnai praktikos mokytojai visko nesuspėja, nes turi daug darbų skyriuje ir negali teikti didelio dėmesio
studentams. Ne tik nuo praktikos mokytojo priklauso ar studentas įgys naujų patirties ţinių, bet ir nuo pačio studento. Studento uţsispyrimas leidţia lengviau pasisavinti išmokta medţiagą. Studento iniciatyvumas, ţingeidumas palengvina praktikos mokytojo darbą, kadangi studentas pats domisi ir siekia viską priimti, ką mokytojas moko ar sako, tokius studentus lengviau įvertinti, nei tuos, kurie nenori priimti praktikos mokytojo teikiamos pagalbos.
1.5. Studentų lūkesčiaislaugos praktikos mokytojui
Kiekvienas studentas atėjęs į klinikinės praktikos bazę, turi kokius nors lūkesčius praktikos mokytojui. Visų studentų lūkesčiai yra skirtingi ir jie priklauso nuo pačio studento iniciatyvos ir noro išmokti. Praktikos mokytojų vertinimas studentų poţiūriu atsirado 1965 m., to pradininkas buvo Barham‗s. Jis atliko tyrimą, kuris analizavo studentų ataskaitas apie mokytojo veiksmingą arba neveiksmingą mokymo elgesį. 1966 m. Jacobson sukūrė technika, kurios metu apklausė 961 studentus, kurie surašė, koks elgesys priimtinas praktikos metu, išanalizavus duomenis atrinkti 58 kritiniai reikalavimai efektyviam mokymui slaugoje. Šie du tyrimai tapo šuoliu slaugoje vertinant praktikos mokytojo elgesį [47].
Lietuvoje studentai vertina savo praktikos mokytoją rašydami dienoraščius praktikos metu, kuriuose parašo ne tik apie savo pasiekimus, bet ir apie praktikos mokytoją. Šis tyrimas padės labiau suprasti studentų lūkesčius ir pageidavimus.
Studentai, kurie ruošiasi eiti į klinikinę praktiką, ţino, kad čiajų lauks patyrę specialistai, kurie mokys juos praktinių manipuliacijų. Tačiau, kartais, atėję į praktikos vietą, studentai nusivilia, kadangi tikėjosi vieno, o gavo ką kitą, todėl labai svarbu ištirti studentų lūkesčius ir išsiaiškinti pagrindines prieţastis, kodėl vieni studentai noriai eina į klinikinę praktiką, o kiti vengia. Išsiaiškinę studentų lūkesčius, praktikos mokytojai galės imtis naujų veiksmų, kurie palengvins supratimą apie studentą, ko jis tikisi iš praktikos ir mokytojo. Studentų, dėstytojų ir praktikos mokytojų darbas turi būti sinchroniškas norint pasiekti gerų rezultatų.
Šiaurės Amerikoje atlikto tyrimo metu (Gray M. A., 2000) slaugos studentai apibūdino gero praktikos mokytojo (angl. Mentor) savybes. Jie teigė, jog geras praktikos mokytojas turi būti:
• Entuziastingas; • Draugiškas;
• Visiems prieinamas; • Turintis humoro jausmą;
• Turintis pakankamai ţinių ir padedantis studentams pereiti nuo stebėtojo vaidmens prie atlikėjo [41].
Šios praktikos mokytojo savybės teigiamai veikia studentų lūkesčius, jie tikisi, kad visi praktikos mokytojai turės šias savybes ir nekils jokių sunkumų klinikinėje praktikoje. Kiekvienoje šalyje yra panašūs lūkesčiai praktikos mokytojams, todėl studentai turi praktikos pabaigoje įvertinti, kas jiems tiko praktikos mokytojo savybėse ir ko trūko. Išsiaiškinus ko studentams trūko, galima keisti praktikos mokytojų rengimo tvarką, kuri labiau atitiktų studentų lūkesčius.
Klinikinė praktika skatina studentus naudoti savo kritinio mąstymo įgūdţius sprendţiant problemas. Studentai labai nori, kad praktikos mokytojai taikytų atitinkama mokymo stilių, kadangi visų studentų lygiai gali skirtis [27]. Pagal Kolb‘ą (1992) išskiriami šie mokymosi stiliai, kuriais turi vadovautis praktikos mokytojas:
Aktyvizacija (pasiţymi tiesioginiais išgyvenimais ir susidomėjimu čia ir dabar).
Refleksija (tai įvykių stebėtojai. Jie puikūs klausytojai, apdairūs, tačiau linkę laikytis atokiau, kad nepakreiptų į save dėmesio).
Teorija (mėgsta naudoti loginį ir racionalų poţiūrį problemoms spręsti, tačiau jiems būtina struktūra, numatanti aiškius tikslus ir uţdavinius).
Pragmatizmas (siekia mėginti idėjas ir technikas, kad įsitikintų, ar jos praktiškai veiksmingos).
Įvertinus koks yra studento mokymo (-si) stilius, praktikos mokytojas, turėtų atitinkamai skirti uţduotis ir atitinkamai vertinti.
Irane atliktas tyrimas parodė, kadstudentams daugiausiai nerimo ir streso kelia klinikinė praktika. To prieţastis nurodė: patirties trūkumas, nepaţįstama aplinka, sunkiai sergantys pacientai, baimė suklysti. Mokslininkai teigia, kad studentai, kurie pradeda klinikinę praktiką, patiria daug nerimo. Nerimas ir stresas maţėjo su laiku, IV kurso studentai sako, kad dabar jaučia daug maţiau nerimo nei I ar II kurse, nes turi daugiau patirties [65].
Šiaurės Karolinoje (2013) atliktas tyrimas, parodė jog būsimieji slaugytojai bijo eiti į klinikinę praktiką, nes ten jaučia vyresniųjų kolegų spaudimą – vyresni slaugytojai nori ,,valdyti― naujokus. Toks elgesys sumenkina studentus, o vyresnieji slaugytojai tokiu savo elgesiu gali parodyti, kad būsimieji slaugytojai yra grėsmė dėl darbo uţėmimo [74].
Pakistane atliktas tyrimas (2007) parodė, jog studentams svarbiausia praktikos mokytojo savybė – gebėjimas mokyti. Praktikos mokytojams neatrodė jog ši savybė yra pati svarbiausia mokinant studentus. Taip pat studentai nurodė jog labai svarbūs tarpasmeniniai santykiai – teikti paramą ir skatinti studentus. Maţiausiai svarbios savybės, kurias nurodė studentai yra šios: geras humoro jausmas (asmenybės bruoţas), kritiškumas, asmeninio suinteresuotumo rodymas (tarpasmeniniai santykiai), domėjimasis slauga/demonstravimas ţinių (slaugos kompetencija). Šio
tyrimo metu studentai nurodė, kad labiausiai baiminasi ir nenori jog praktikos mokytojas imtų kritikuoti prie kitų studentų ar personalo [64].
Didţioji dauguma studentų mano, kad praktikos mokytojas turėtų būti sektinas pavyzdys visiems studentams. Studentas stebėdamas kaip praktikos mokytojas dirba su kitais studentais, gali mokytis kaip atlikti vienokią ar kitokią procedūrą, tai leidţia patirti maţiau įtampos, studentas jaučiasi saugesnis, kai jo niekas nestebi. Savarankiškas mokinimasis, gali turėti didelę įtaką ateičiai, kai studentas klausia praktikos mokytojo tik to, kas jam neaišku. Taip studentai tampasavarankiškesni, atlieka daugiau funkcijų ateityje [49].
Šiandien studentai taip pat nori būti savarankiškais, tačiau tai yra darbas su ţmonėmis ir kiekvienas neteisingas ţingsnis – gali kainuoti gyvybę. Praktikos mokytojas turi visada stebėti studentą, net ir tada kai juo pasitiki. Gabus studentas stengsis išnaudoti kiekvieną galimybę pabūti su praktikos mokytoju, nes tai yra tas ţmogus, kuris gali padaryti didelį pokytį studento patyrime. Nuoširdus, atsidavęs savo darbui praktikos mokytojas, stengsis išmokyti taisyklingos slaugos proceso ir į studentus ţiūrės ne kaip į konkurentus, bet kaip į būsimuosius kolegas, kurie taip pat mokys jaunesniuosius kolegas, kai turės pakankamai ţinių ir įgūdţių.
Sellick & Kanitsaki (1991) palygino praktikos mokytojo svarba studentų poţiūriu, gautas tyrimas rodo, kad studentai tikisi iš mokytojo sulaukti pagalbos demonstruojant domėjimąsi, teikiant grįţtamąjį ryšį ir paskatinant studentus [63]. Šis tyrimas atliktas daugiau nei prieš 20 m., tačiau studentų poreikiai stipriai nesiskiria, jie visi nori sulaukti praktikos mokytojo dėmesio ir pagalbos. Kelly (2007) atliko tyrimą, kuris nagrinėjo studentų lūkesčius praktikos mokytojui, gauti rezultatai rodo, jog studentams labai svarbu geri bendravimo įgūdţiai, kad mokytojas mokėtų išklausyti ir būtų prieinamas bet kuriuo metu [48].
Pasaulyje sparčiai pradėta vertini praktikos mokytojus studentų poţiūriu. Kai praktikos mokytojų apibrėţimo nebuvo, buvo vertinami slaugytojai - praktikai, kurie mokindavo studentus praktikos metu. Šiandien praktikos mokytojams keliami aukšti reikalavimai, todėl jie yra vertinami pačių studentų, o gauti rezultatai aptariami ne tik su pačiais slaugytojais, bet ir vadovybe, kuri sprendţia ką galima pakeisti ir atnaujinti ruošiant slaugytojus – praktikos mokytojus. Didţioji dauguma studentų tolerantiškai vertina praktikos mokytojų pagalbą ir tikisi, kad jie padės konvertuoti teorines ţinias į praktinius įgūdţius.
1.6.Studentų efektyvumas klinikinės praktikos metu
Studentų savęs vertinimo procese reikalaujama identifikuoti savo galimybes su reikalaujamais standartais, tik tada kai studentas ţino ką turi atlikti ir kaip taiatlieka, gali save įvertinti iš šono. Tai
padeda studentams suvokti savo galimybes, motyvuoja, kelią susidomėjimą ir padeda pereiti procesą: iš mokymosi vertinimo į vertinimą mokymo (-si) [71]. Rytuose atlikti tyrimai rodo, kad studentai daţniausiai yra linkę pervertinti savo klinikinius įgūdţius, europiečiai taip pat daţniausiai pervertina savo gebėjimus. Studentai teigia, kad kai jie turi save įvertinti, stengiasi geriau mokytis [26,31,51]. Shuman (2005) teigia, kad studentai turi gebėti reaguoti į naujas situacijas, kurios reikalauja staigaus ir teisingo sprendimo, tačiau atlikus tyrimus ir įvertinus, pastebima, kad kai studentai patenka į tokias situacijas – jie neţino ką daryti. Todėl šią kompetenciją reikia plėtoti, kad studijas baigęs studentas gebėtų priimti sprendimus vienas, be komandos narių pritarimo [76].
Klinikinė praktika skatina studentus naudoti kritinį mąstymą sprendţiant iškilusias problemas, tačiau tyrimai rodo, kad studentai išsigąsta ekstrinių situacijų ir neţino ką daryti. Studentai sako, kad labiausiai jiems trūksta klinikinės patirties (I kurse), bijo suklysti prie sergančių pacientų, paaiškinti su sveikata susijusius aspektus ir praktikos mokytojų vertinimo [48]. Shiraz universitete atliktas tyrimas (2005), kuriame studentai išsakė savo nuomonę, kaip geriau mokytis auditorijoje ir praktikoje: ,,būtų labai gerai, jeigu per teoriją eitume po vieną ligą pvz:. cukrinis diabetas ir po teorinės paskaitos eitume prie paciento, kuris serga šia liga, tuomet daug lengviau išmoktume teorinius dalykus, kai mintyse matytume praktinį pavyzdį ― [34]. Tačiau toks mokymas sukeltų daug nepatogumų ir uţimtų daug laiko. Todėl studentai turi išmokti visas ligas, slaugos intervencijas per teorinius uţsiėmimus, kad išėjus į praktines bazes galėtų pritaikyti išmoktas ţinias susidūrus su pacientais, kurie serga įvairiomis ligomis. Omar al Mukhtar universitete atliktas tyrimas parodė (2015), jog studentų savarankiškumo, elgesio ir rezultatų lygmuo yra susijęs su psichologiniu studentų nusiteikimu. Kai studentas mano, kad gali atlikti uţduotį, jis deda visas pastangas, kad tai įrodytų nepaisant nesėkmių. Vieni studentai kai suklysta praktinėje manipuliacijoje bijo kartoti veiksmą, o kiti studentai stengiasi atlikti veiksmą tiek kartų kol pavyksta, todėl galima sakyti, kad nuo studento pasiryţimo priklauso jo pačio lūkesčiai sau [38].
Daugiau kaip 50 metų kalbama, kad tarp teorijos ir praktikos yra didelis atotrūkis, kuris kelia susirūpinimą dėl studentų mokymosi auditorijoje ir praktikoje. Yra atlikta daug tyrimų, kurie patvirtina šį faktą. Ferguson & Jinks, Hewison & Wildman ir Bjork atlikti tyrimai patvirtina, kad studentai teigia, jog auditorijoje išmokti dalykai skiriasi klinikinėje bazėje [25,35,45]. Tai kelia didelį susirūpinimą ne tik praktikos mokytojams, dėstytojams, bet ir patiems studentams. Manoma, kad šis skirtumas atsirado dėl to, jog slaugytojai siekia mokslo aukštumų teorinėje sferoje. Todėl praktikos mokytojai turi būti tie ţmonės, kurie domisi naujovėmis slaugoje ir siekia viską išbandyti – tai kas nauja.
Dauguma studentų mano, kad praktikos mokytojai atlieka vertintojo, o ne praktikos mokytojo funkciją. Praktikos mokytojai turėtų kelti pasitikėjimą, skatinti socializaciją ir savarankiškumą, visa tai veda į klinikinę kompetenciją. Šiandien Lietuvos universitetų ir kolegijų būsimieji slaugytojai neatitrūksta nuo praktinių uţsiėmimų, kadangi skiriama daug laiko praktiniams įgūdţiams lavinti
darbo aplinkoje. Tai yra maţesnis atotrūkis tarp teorijos ir praktikos, viskas eina greta, todėl studentams daug lengviau pasisavinti teorines ţinias ir praktinius įgūdţius.
Slaugos pedagogai daţnai susiduria su reiškiniu, kai vienas studentas yra gabesnis uţ kitą, tačiau jų vertinimas turi būti teisingas. Pačių studentų komentarai gali būti tokie: ,,aš nemanau, kad galiu išmokti dėstomus dalykus, man per sunku―, toks įsitikinimas gali paveikti studentą. Bandura ragina studentus į viską ţiūrėti pozityviau ir neįtikinti savęs, kad negali atlikti vieno ar kito dalyko. Kai studentas patiria nesėkmę, tuomet jis jaučia baimę ir nusivylimą. Bandura teigia (2008), kad yra trys pagrindiniai būdai savarankiškumui ir sėkmei studijose: 1) studento įsitikinimas, kad jis gali tai padaryti; 2) praktikos mokytojo motyvuotumas ir studentų skatinimas mokytis; 3) viso fakulteto skatinimas mokytis [62]. Studentų sunkus darbo krūvis reikalauja savarankiškų pastangų, norint pasiekti teigiamų rezultatų. Norint įveikti kliūtis reikia dėti pakankamai pastangų, kad įveikti ne tik šiuo metu iškilusias kliūtis, bet ir galimas ateityje. Kai studentai jaučia paramą iš praktikos mokytojo, jie jaučiasi labiau savarankiški ir galintys pasiekti tikslą, kurio trokšta [53]. Harvey ir McMurray nustatė (2007), kad kuo maţesnis studento savarankiškumo lygmuo, tuo didesnė tikimybė, kad studentas pasitrauks iš studijų [43], kadangi slaugytojo darbas yra labai atsakingas ir reikalauja ne tik savarankiškumo, bet ir greitos orientacijos.
Taigi, ne tik praktikos mokytojas yra atsakingas uţ studento praktinių įgūdţių įgijimą, bet ir pats studentas, kuris turi motyvuoti save, uţsibrėţti tikslus ir jų atkakliai siekti, tik tokie studentai ateityje būna puikūs specialistai. Studentai teorinių uţsiėmimų metu išsikelia lūkesčius praktikai, todėl atėję į klinikinę praktiką daţnai nusivilia, nes tikėjosi vieno, o gavo visai ką kitą. Tačiau studentai su kiekviena praktika įgyja naujų ţinių ir įgūdţių, todėl turėtų nebijoti ir siekti savo uţsibrėţtų tikslų.
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai
Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų atranka. Tyrimas vykdytas Lietuvos sveikatos mokslų
universitete 2015 m. birţelio – rugsėjo mėn. Pasirinkta tikslinė imtis. Apklausti I - IV kurso slaugos programos studentai, kurie buvo atlikę pavasario semestro klinikinę praktiką. Pirmoje studijų pakopoje „Slauga― 2015 – 2016 mokslo metais mokėsi 127 studentai. I kurse - 54; II – 36; III – 19; IV – 18 studentų. Anketos buvo išdalintos visiems 127 Slaugos studijų programos studentams. Anketų grįţo 110. Tiriamųjų atsako daţnis – 86,6 proc.
Pilotinio tyrimo metu, kuris vyko 2014 m. pirmą rugsėjo savaitę, buvo patikrinta, ar sudaryta anketa yra suprantama ir lengvai uţpildoma, kiek laiko uţtrunka klausimyno pildymas. Atlikus pilotinį tyrimą, buvo atlikti nedideli klausimų formulavimo pakeitimai.
Tyrimo instrumentas.Tyrimui atlikti naudotos dvi standartizuotos anketos. Slaugos klinikinio
mokymo efektyvumo anketa (Knox & Morgan 1985) [ priedas Nr.1 ] ir Studentų savęs vertinimo anketa (Rowbotham & Schmitz 2013) [ priedas Nr. 2 ]. Leidimas naudoti anketas gautas iš autorės Melodie Rowbotham (Southern Illinois University Edwardsville School of Nursing). Abi anketos buvo išverstos į lietuvių kalbą. Uţtikrinant klausimų teisingumą, lietuviškai išverstos anketos buvo vėl išverstos į anglų kalbą ir nusiųstos autorei, kad įvertintų tinkamumą. Autorė patvirtino, kad anketos išverstos teisingai.
Anketa sudaryta iš 63 klausimų: 57 uţdaro ir 6 atviro tipo klausimai. 1 – 57 kl. pagal Likert 5 balų skalę respondentams reikėjo įvertinti teiginius, paţymint vieną iš penkių atsakymo variantų: „Visiškai sutinku―, „Sutinku―, „Neturiu nuomonės―, „Nesutinku―, „Visiškai nesutinku―. Sociodemografinius duomenis vertinant buvo uţduoti 6 klausimai, kuriuose reikėjo pasirinkti tinkamąatsakymo variantą arba įrašyti [ priedas Nr. 3 ]
Anketą sudarė 5 klausimų grupės.
Pirma klausimų grupė: Praktikos mokytojo kaip slaugytojo mokymo gebėjimai (nuo 1 iki 17
klausimo): ar praktikos mokytojas suprantamai paaiškina ką reikia atlikti praktikos metu; ar siekia sudominti studentą slaugytojo darbu; ar visada yra šalia kai reikia; ar pasiūlo pagalbą iškilus sunkumams; ar skatina aktyviai dalyvauti diskusijose; ar atsako į studento klausimus; ar skatina studentą priimti savarankiškai sprendimus ir kt.
Antra klausimų grupė: Ši klausimų grupė skirta įvertinti praktikos mokytojo slaugytojo
kompetenciją (9 klausimai): ar praktikos mokytojas demonstruoja klinikinius įgūdţius ir ţinias slaugoje; ar praktikos mokytojas kaip slaugytojas domisi slauga; ar nurodo kur galima plačiau
pasidomėti slaugos profesija; ar praktikos mokytojas pripaţįsta savo trūkumus; ar yra puikus pavyzdys studentams ir kt..
Trečia klausimų grupė: Vertinimas (8 klausimai): ar praktikos mokytojas kaip slaugytojas
vertina atliekamus darbus; ar pasako studento silpnąsias ir stipriąsias puses; ar praktikos mokytojas mato ką veikią studentas klinikinės prakrikos metu; ar supranta studento lūkesčius; ar nekritikuoja studento prie kitų studentų/kolegų.
Ketvirtoji klausimų grupė: Tarpasmeniniai santykiai (6 klausimai): ar praktikos mokytojas
kaip slaugytojas yra draugiškas, empatiškas; ar skatina tarpusavio pagarbą; ar skatina studentus ir kt.
Penktoji klausimų grupė; Asmenybė (7 klausimai): ar praktikos mokytojas kaip slaugytojas
demonstruoja entuziazmą, yra energingas ir dinamiškas ţmogus; ar pasitiki studentu; ar turi gerą humoro jausmą ir kt.
Studentų savęs vertinimo klausimyne yra 10 klausimų, kurie skirti savo efektyvumui įvertinti. Paskutinis anketos klausimų blokas, buvo skirtas įvertinti socio-demografinėms charakteristikoms.
Tolimesniame etape pateiktas klausimų grupių elementų vidinis suderinamumas su duomenimis ir apskaičiuotos Cronbach alfa statistikos kiekvienai klausimų grupei (skalei). Gauti rezultatai parodė, kad geriausiai su duomenimis suderinta bendroji slaugytojų - praktikos mokytojų vertinimo skalė (0,984), slaugytojo - praktikos mokytojo gebėjimų (0,961) ir slaugytojo – praktikos mokytojo tarpasmeninių santykių skalės (0,956) (1 lentelė). Kitų skalių suderinamumas, taip pat aukštas, nes Cronbach alfa reikšmės yra didesnės nei 0,7, todėl visos sudarytos skalės yra tinkamos naudoti tyrime.
1 lentelė. Skalių vidinio suderinamumo rezultatai
Skalė Cronbach Alfa
statistika
Klausimų skaičius
Slaugytojo - praktikos mokytojo mokymo gebėjimai 0,961 17 Slaugytojo - praktikos mokytojo kompetencija 0,932 9 Slaugytojo - praktikos mokytojo vertinimas 0,910 8 Slaugytojo - praktikos mokytojo tarpasmeniniai santykiai 0,956 6 Slaugytojo - praktikos mokytojo asmenybė 0,931 7
Studento motyvacija 0,835 10
2.2. Socio-demografinės charakteristikos
Tyrime dalyvavo 110 respondentų iš kurių 96,4 % sudarė moterys. Amţiaus vidurkis 21,15 metų (2 lentelė).
2 lentelė. Tiriamųjų demografinės charakteristikos
N Procentas Lytis Moterys 106 96,4% Vyrai 4 3,6% Kursas,kuriame mokosi 1 kursas 44 40,0% 2 kursas 33 30,0% 3 kursas 16 14,5% 4 kursas 17 15,5%
Analizuojant slaugytojų - praktikos mokytojų charakteristikas matyti, kad dauguma studentų nurodė, jog skyriai, kuriuose atliko klinikinę praktiką, turėjo slaugytoją - praktikos mokytoją praktikos metu (78 %) ir tik 8,3 % studentų nurodė, kad buvo slaugytojai be specialaus pasirengimo. Analizuojant slaugytojų - praktikos mokytojų darbo staţą, nustatyta, kad daugiau kaip pusė respondentų turi 15 m. darbo staţą (55,1 %). Likusi dalis turi didesnį nei 16 m. darbo staţą (44,9 %). Slaugytojų - praktikos mokytojų darbo staţo vidurkis 16,59 m.
2.3. Tyrimo etika
Tyrimui vykdyti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas 2015-05-04 Nr. BEC-KS (M) – 770 [priedas Nr. 4]. Visi apklausos dalyviai pasirašė informuoto sutikimo formą. Apklausos metu buvo laikomasi laisvanoriškumo principo, todėl kiekvienas tyrime dalyvavęs studentas atsakė į klausimus savo noru, turėdamas teisę atsisakyti bei nedalyvauti tyrime. Respondentų konfidencialumas buvo uţtikrintas, nes anketa yra anoniminė, tiriamųjų vardų, pavardţių, adresų neklausiama. Taikant respondentams anketinės apklausos metodą, rizikos bei ţalos tiriamieji nepatyrė. Respondentų apklausa sukėlė nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku.
2.4. Statistiniai kriterijai ir duomenų analizė
Apklausos metu gauti duomenys apdoroti SPSS 17 versijos paketu.
Cronbach-alfa
Sudarytų skalių vidiniam suderinamumui įvertinti apskaičiuotos Cronbach-alfa statistikos ir nustatyta, ar skalių elementai yra stipriai susiję tarpusavyje. Skalės suderinamumas su duomenimis laikomas priimtinu, jei Cronbach-alfa reikšmė yra didesnė nei 0,7.
Kolmogorov-Smirnov
Kolmogorov-Smirnov kriterijustyrimo metu tikrinta duomenų normalumo prielaida sudarytoms skalėms. Tam tikslui taikytas Kolmogorov-Smirnov kriterijus. Nustačius, jog duomenų normalumo prielaida nėra tenkinama, taikyti neparametriniai statistiniai kriterijai.
Spearman koreliacijos koeficientas
Koreliacinių ryšių analizei atlikti taikytas neparametrinis Spearman koreliacijos koeficientas. Tyrimo metu įvertinti ryšiai tarp praktinio mokymo aspektų vertinimų ir studentų motyvacijos mokytis.
Mann-Whitney ir Kruskal-Wallis kriterijus
Analizuojant praktinio mokymo aspektų vertinimus, rezultatai palyginti skirtingose demografinėse grupėse. Respondentų vertinimų palyginimui 2 nepriklausomose grupėse taikytas Mann-Whitney kriterijus, o 3 ir daugiau grupių, Kruskal-Wallis kriterijus. Prieš nustatant, ar skirtingų demografinių grupių vertinimų vidurkiai statistiškai reikšmingai skiriasi, apskaičiuoti skalių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai. Vidurkiai parodo, kurioje tiriamųjų grupėje stebimas didesnis skalės įvertis, o standartiniai nuokrypiai parodo, koks yra vertinimų kintamumas – didesnis standartinis nuokrypis rodo tai, kad nuomonės yra prasčiau suderintos.
Daugialypės regresijos modeliai
Tyrimo metu sudarytas daugialypės regresijos modelis, kuris įvertina, kokį poveikį praktinio mokymo elementai turi studentų motyvacijai mokytis.
