Veiksnių, darančių įtaką šunų nutukimui, analizė Analysis of the factors influencing dog obesity

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Elena Jocevičiūtė

Veiksnių, darančių įtaką šunų nutukimui, analizė

Analysis of the factors influencing dog obesity

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. Gintaras Zamokas

2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ

VETERINARIJOS KLINIKOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „retrospektyvus tyrimas gyvūnų nutukimo“: 1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

________________________________________________________________________________ (vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.2. Veiksniai, turintys įtakos nutukimo formavimuisi ... 10

1.2.1. Veislė ... 10 1.2.2. Amžius ... 11 1.2.3. Lytis ir kastracija ... 11 1.2.4. Mityba ... 12 1.2.5. Gyvenimo būdas ... 13 1.2.6. Ligos ... 13 1.3. Nutukimo diagnozavimas ... 14 1.4. Nutukimo gydymas ... 15 1.4.1. Fizinė veikla ... 15 1.4.2. Mitybos kontrolė ... 16 1.4.3. Vaistai ir vakcinos ... 17

1.4.4. Veterinarijos gydytojo rekomendacijos ... 18

1.5. Nutukimo pasekmės ... 18

2. TYRIMO METODIKA ... 20

2.1. Duomenų rinkimas ... 20

2.2. Statistinė analizė ... 21

3. TYRIMO REZULTATAI... 22

3.1. Per didelės kūno masės šunų pasiskirstymas pagal dydį, amžių, lytį, veislę ... 22

4 3.3. Šunų, turinčių 4 ir 5 įmitimo laipsnį, pasiskirstymas pagal sergamumą (per didelio kūno

svorio pasekmė) ... 31

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 33

5. IŠVADOS ... 37

6. PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS ... 20

5

SANTRAUKA

Veiksnių, darančių įtaką šunų nutukimui, analizė

Elena Jocevičiūtė Magistro baigiamasis darbas

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjami veiksniai turi įtakos šunų nutukimo ir antsvorio formavimuisi, buvo atliktas tyrimas. Tyrimas atliktas Lietuvoje, Vilniaus miesto X smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje 2019m. vasaros – rudens laikotarpiu. Buvo tiriami šunys, kurie iš pažiūros turėjo antsvorio arba buvo nutukę, ir įvertinamas jų kūno kondicijos balas (BCS), taip pat, papildomai tirti ir optimalaus kūno įmitimo šunys. Iš viso tyrimo metu buvo ištirti 154 veisliniai šunys.

Darbo apimtis 43 puslapiai, jame pateikiama 13 diagramų, 1 paveikslėlis, 1 lentelė, panaudota 47 literatūros šaltiniai.

Nutukusių ir antsvorio turinčių šunų kiekiai kasmet auga, tad yra svarbu žinoti priežastis, kurios skatina svorio augimą gyvūnams. Šiuo tikslu buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia antsvorio bei nutukimo formavimąsi šunų populiacijoje. Buvo išsikelti uždaviniai ištirti gyvūnus pagal BCS – 5 metodiką bei įvertinti jų įmitimo laipsnius, nustatyti šunų nutukimo ir antsvorio priežastis pagal tirtus veiksnius (amžius, lytis, veislė, kastracija, mityba, fizinis aktyvumas, laikymo sąlygos). Nustatyti pasireiškusių sveikatos sutrikimų dažnumą pagal įmitimo laipsnį.

Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad iš 154 tirtų šunų 55 šunys buvo optimalaus kūno įmitimo (3 įmitimo laipsnis), 70 turėjo antsvorio (4 įmitimo laipsnis), o 29 šunys buvo nutukę (5 įmitimo laipsnis). Dominavusios veislės tyrime buvo Labradoro retriveriai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai, vokiečių aviganiai bei nykštukiniai taksai. Analizuojant kastracijos veiksnį, gauti rezultatai, kad kastracija neturi reikšmingos įtakos nei patelių, nei patinų nutukimo formavimuisi. Tiriant amžiaus įtaką nustatyta, kad šis veiksnys yra reikšmingas ir, kad daugiausiai nutukusių ir antsvorio turinčių gyvūnų buvo nuo 4 iki 6 metų amžiaus grupėje (p < 0,001). Taip pat, tyrimu buvo nustatyta, kad mitybos pobūdis neturi statistiškai reikšmingos įtakos šunų nutukimo formavimuisi. Fizinio aktyvumo laikas per dieną pasitvirtino kaip statistiškai reikšmingas (p < 0,001). Sveikatos sutrikimai, kaip nutukimo pasekmė, buvo įvertinti kaip statistiškai reikšmingi ir jų vystymuisi gali turėti per didelis augintinio kūno svoris (p < 0,05). Dažniausiai pasitaikiusios ligos taipogi sutampa su literatūroje minimomis – ortopedinės, odontologinės, onkologinės, kardiologinės, respiratorinės.

6

SUMMARY

Analysis of the factors influencing dog obesity

Elena Jocevičiūtė Master‘s Thesis

The study was conducted in order to analyse the factors which have influence on dog obesity and overweight. It took place in a small animal veterinary clinic X in Vilnius, Lithuania in the summer – autumn period of 2019. Dogs which appeared overweight or obese were examined and their body condition scores (BCS) were assessed. Aditionally, dogs with optimal body condition were also assessed. A total of 154 purebred dogs were tested.

Thesis consists of 43 pages, 13 diagrams, 1 picture, 1 table, 47 references.

As the population of overweight and obese dogs is growing, it is important to know the causes influencing the growth of body weight. With this aim, the analysis of the factors influencing dog overweight and obesity was performed. The main tasks were to evaluate dogs by adopting BCS – 5 methods and to determine the reasons behind the overweight and obesity of dogs by analysing the chosen factors: age, sex, breed, castration, nutrition, physical activity and housing conditions. By the same token, to identify the frequency of health issues which obese and overweight dogs are diagnosed with.

Statistical analysis showed 55 out of 154 tested dogs were ideal body weight (3rd body condition score), 70 were overweight (4th body condition score) and 29 were obese (5th body condition score). The most dominant breeds in this analysis were Labrador Retrievers, Cavalier King Charles Spaniels, German Shepherds and Miniature Dachshunds. After the analysis of the castration factor it was determined that castration has no impact on obesity for both bitches and male dogs. The analysis of the age factor has showed its significance and that the majority of obese and overweight dogs were in the age group of 4 – 6 years (p < 0,001). Nutritional factor is statistically insignificant while considering dog obesity. The duration of daily physical activity was statistically significant (p < 0,001). Morbidity as a consequence of obesity is evaluated as significant and obesity can have an impact causing it (p < 0,05). Nevertheless, recorded diseases – orthopaedic, odontological, oncological, cardiological and respiratorical – are commonly mentioned in the literature by the other authors.

7

SANTRUMPOS

BCS – kūno kondicijos vertinimo balas (angl. Body condition score) KMI – kūno masės indeksas (angl. BMI – Body mass index)

DEXA – dvisrautė radioabsorbcitometrija (angl. Dual-energy X-ray absorptiometry) JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

8

ĮVADAS

Nutukimas – tai perteklinis riebalinio audinio kaupimasis organizme. Ši liga, diagnozuojama vis dažniau ne tik žmonių, tačiau jau ir gyvūnų tarpe (1). Stebima tendencija, kad kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo didesnė jos populiacijos dalis turi problemų su per dideliu kūno svoriu. Vien per pastarąjį dešimtmetį, nutukusių ir antsvorį turinčių šunų populiacija Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) išaugo nuo 40 iki 54 proc., iš kurių 34 proc. yra su antsvoriu, o 20 proc. – nutukę. Nuo 2009 m. iki 2016 m. nutukusių šunų skaičius padidėjo nuo 9 proc. iki 20 proc. (2). Taigi, galime tik įsivaizduoti, kaip šie skaičiai atrodys dar po dešimtmečio.

Tiek žmonėms, tiek šunims nutukimas yra kompleksinis sutrikimas, kuris priklauso nuo mitybos, aktyvumo, temperamento, socialinių bei ekonominių faktorių, aplinkos įtakos, genetikos bei individualaus organizmo metabolizmo (3). Nutukimas taip pat yra siejamas su daug gretutinių ligų – ortopedinės, snukio ertmės, kardiologinės ligos bei kitos. Ką jau kalbėti apie gyvenimo trukmę – nustatyta, kad optimalaus svorio šunys gyvena maždaug 2 metais ilgiau nei nutukę (2).

Nutukimas vystosi palaipsniui, kai ilgainiui tęsiasi energijos disbalansas – gaunamos energijos kiekis yra didesnis, nei išeikvojamos energijos kiekis (4). Būtent šis besikaupiantis perteklinis energijos kiekis ir sukelia antsvorio formavimąsi, o vėliau ir nutukimo išsivystymą.

Šios ligos atžvilgiu, svarbią dalį visuomenėje užima veterinarijos gydytojai. Tai specialistai, kurie turėtų pirmieji atkreipti šeimininkų dėmesį į augintinio svorį bei sudėjimą ir, jei reikia, nukreipti teisinga linkme. Veterinaras turi suteikti žinių, koks turi būti taikomas gydymo metodas šuniui ir stebėti progresą (5,6).

9 Su nutukusiais ar antsvorio turinčiais šunimis susiduriama ne ką rečiau ir Lietuvoje. Žmonės dar ne visada yra linkę pripažinti, kad jų augintinis yra per stambus ir viršija optimalaus kūno sudėjimo normas. Visgi, atsiranda nemažai ir tokių, kurie išreiškia susirūpinimą ir nori padėti savo augintiniui normalizuoti kūno svorį.

Darbo tikslas: Nustatyti pagrindinius veiksnius, kurie daro įtaką šunų nutukimui ir antsvoriui. Darbo uždaviniai:

1. Ištirti, koks gyvūnų nutukimo laipsnis nustatomas dažniausiai.

2. Nustatyti, kokių veislių šunims dažniausiai fiksuojamas antsvoris bei nutukimas. 3. Išsiaiškinti, ar amžius lemia gyvūnų nutukimą.

4. Nustatyti ar šunų lytis bei kastracija turi įtakos nutukimui.

5. Ištirti kūno įmitimo priklausomybę nuo taikomos mitybos pobūdžio.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Nutukimas ir jo vystymasis

Išskiriami du per didelio riebalinio audinio atsidėjimo organizme etapai: antsvoris bei nutukimas. Antsvoris gali būti apibūdinamas kaip didesnis nei optimalus kūno svoris, didesnis nei optimalus kūno riebalų kiekis organizme. Nutukimas gali būti apibūdinamas kaip lėtinis procesas, kuris vystosi toliau, dėl didėjančios riebalinės masės organizme, tačiau šiuo atveju, susidaręs antsvoris jau daro įtaką organizmo būklės pablogėjimui (10). Tai yra kartu ir uždegiminis procesas, kuris turi įtakos tam tikrų ligų išsivystymui. Kai kurios padidėjusios riebalinės kūno masės paskatintos ligos gali sukelti negrįžtamų pakitimų gyvūnų organizmuose ar net sukelti mirtį. Todėl svarbu žinoti, koks yra optimalus augintinio svoris ir stebėti kaip kinta kūno kondicija keičiantis aplinkos veiksniams bei pačiam augintiniui.

Nutukimui įtakos turi daugybė veiksnių – genetika, amžius, temperamentas, socializacija, ligos, hormonų disbalansas, šėrimo ypatumai, fiziologija bei kasdienio gaunamo fizinio krūvio kiekis (11). Paprastai nutukimą sukelia ne vienas iš veiksnių, o kelių veiksnių derinys. Nors kiekvienas iš veiksnių yra plačiai išstudijuotas, tačiau kalbant apie nutukimą, daugiausiai dėmesio skiriama paveldimumo genetikai, temperamentui bei aplinkos sąlygoms (sėslus gyvenimo būdas ir perteklinis energijos gavimas) (10).

1.2. Veiksniai, turintys įtakos nutukimo formavimuisi

1.2.1. Veislė

Yra žinoma, kad tam tikros šunų veislės yra labiau linkusios į nutukimą bei antsvorio turėjimą, nei kitos. Nustatyta, kad vidutinio ūgio veislių šunys dažniau turi antsvorio nei mažųjų veislių atstovai (12). Dažniausiai minimos šunų veislės kalbant apie nutukimą bei antsvorį yra Labradoro retriveriai, basethaundai, auksaspalviai retriveriai, dalmatinai, rotveileriai, Šetlando aviganiai, Kavalieriaus Karaliaus Karolio spanieliai, kokerspanieliai, valų korgiai, Pomeranijos špicai, škotų terjerai, kernterjerai, Jorkšyro terjerai, Maltos bišonai, cvergšnauceriai, ilgaplaukiai bei miniatiūriniai taksai, Ši-cu, šiba inu, čihuahua, bigliai bei dauguma ilgaplaukių didžiųjų šunų veislių (12–14).

11 vokiečių aviganiai kartu su pudeliais bei bokseriais (13). Taigi, kiekviena taisyklė turi išimčių ir veislės kūno sudėjimas su laiku keičiasi kaip ir kartu keičiasi veislės panaudojimas.

1.2.2. Amžius

Siekiant išsiaiškinti, ar amžius turi įtakos gyvūno antsvorio didėjimui buvo atlikta daug tyrimų visame pasaulyje ir šis rodiklis vis dar stebimas. Iki šiol gautais duomenimis yra pastebėta tendencija, kad dažniausiai gyvūno kūno svoris pradeda viršyti optimalų maždaug ties gyvenimo viduriu (12,14) ir vėliau gyvūnui senstant, vėl pradeda mažėti ir grįžti į optimalaus kūno svorio ribas (15). Neišskiriant konkrečių veislių ir imant vidutinę šuns gyvenimo trukmę, tai reikštų, kad antsvoris bei nutukimas šunims dažniausiai pastebimas, kai jie būna 6-10 metų amžiaus (12,14,16). Amerikoje atliktais tyrimų duomenimis pastebėta, kad daugiau nei 40 proc. tirtų vidutinio amžiaus šunų augintinių buvo nutukę ar turėjo antsvorio (14), o Japonijoje atliktuose tyrimuose amžiaus rodiklis siekė net 55 proc. (12).

Vienas iš įdomesnių pastebėjimų buvo atrastas tiriant kaip gyvūnui senstant keičiasi jo organizmo metabolizmas bei kūno kompozicija, bei ar tai turi įtakos gyvenimo trukmei. Tyrime tirtos trys skirtingų dydžių kategorijų šunų veislės – papiljonas, Labradoro retriveris ir dogas. Tyrime nustatyta, kad papiljono riebalinė kūno masė su amžiumi nekinta, tačiau daugėja liesosios kūno masės. Tuo tarpu Labradoro retriveriams nei riebalinė, nei liesoji kūno masė senstant žymiai nekinta. Tačiau dogams senstant riebalinė kūno masė ganėtinai žymiai padidėja, nors liesoji kūno masė ir nekinta. Visoms veislėms buvo pastebėtas stiprus ryšys tarp riebalinės ir liesosios kūno masės. Šiuo tyrimu pastebėta, kad papiljonų (14,8 proc.) ir Labradoro retriverių (15,7 proc.) kūno riebumas su amžiumi nekito, tačiau dogams, kurie vidutiniškai buvo lieknesni (10,4 proc. kūno riebumas), senstant didėjo nuo 8 iki 12 proc. (17). Taigi, iš šio tyrimo galima daryti prielaidą, kad ne visoms veislėms amžius turi įtakos antsvorio atsiradimui, tačiau reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad veislėms, kurioms nebuvo nustatytas riebalinės kūno masės augimas gyvūnui senstant, jos kiekis buvo didesnis nei veislei, kuriai riebalinės kūno amsės augimas buvo pastebėtas.

1.2.3. Lytis ir kastracija

12 su ėdalu. Šiuo tyrimu buvo pagrįsta hipotezė, kad po kastracijos optimaliam kūno svoriui palaikyti reikia mažesnio gaunamo energijos kiekio iš maisto nei prieš operaciją (19). Būtent nesumažinto ėdalo kiekis šuniui po kastracijos yra viena iš pagrindinių priežasčių, kurios lemia riebalinio audinio išvešėjimą ir antsvorio atsiradimą. Kas įdomu, tai kad atliktuose tyrimuose tiek su kastruotomis, tiek su sveikomis kalėmis taikant ad libitum mitybos rėžimą, iš pradžių stebimas labai didelis ėdalo suvartojimas, kuris palaipsniui pradeda mažėti. Visgi, ėdalo suvartojimas ad libitum režimu nesumažėja iki tokio lygio, kuris būtų pakankamas optimaliam kūno svoriui palaikyti ir to pasekoje, visi gyvūnai gale tyrimo vis tiek būdavo nutukę (19,20).

1.2.4. Mityba

Yra sukurta įvairių ėdalų specializuotų šunims pagal veisles, dydį, amžių, ligas bei skonius, tačiau tai nėra vienintelis pasirinkimas šerti savo šunį. Nuo senų laikų jiems verdamos košės, gaminamas naminis maistas be prieskonių, šeriami žalia mėsa ir daržovėm, o kartais, tiesiog šeriami tuo pačiu maistu kaip patys šeimininkai valgo. Pastoviai atliekami tyrimai siekiant nustatyti, kuris mitybos būdas yra tinkamiausias, labiausiai priimtinas tiek gyvūnams, tiek šeimininkams.

Viename iš tyrimų, pastebėta koreliacija tarp antsvorio turinčių ar nutukusių šeimininkų ir jų auginamų nutukusių šunų. Šeimininkai, kurių mityba pasižymėjo gausiu mikroelementų kiekiu ir mažu kaloringumu, augino optimalaus kūno svorio šunis, priešingai nei šeimininkai, kurių dietoje dominavo didesnis kiekis polinesočiųjų riebalų ir mažesnis sočiųjų riebalų kiekis. Svarbu paminėti, kad ne visada didesnis suvartojamas kiekis kalorijų lemia antsvorį – tyrime pastebėta, kad nutukę šunys kalorijų suvartodavo žymiai mažiau nei optimalaus kūno svorio augintiniai. Visgi, kas tikrai prisideda prie svorio augimo, tai kasdienis maisto gavimas nuo šeimininkų stalo (21).

Atliktais tyrimais pastebėta, kad nutukusių ir antsvorio turinčių augintinių mityboje dominuoja išskirtinai keli mitybos tipai. Antsvorio turintys augintiniai dažniausiai šeriami pusiau drėgnu ėdalu, t.y. sausu ėdalu maišomu su konservais. Nutukusių augintinių didžiąją mitybos dalį paprastai sudaro konservai, namuose gaminamas maistas ar įvairūs skanėstai, daviniai nuo šeimininkų stalo, įvairūs kiti ne gyvūnams skirti maisto produktai (14,21).

13 1.2.5. Gyvenimo būdas

Bėgant laikui, keičiasi žmonių požiūris į tai, kam skirtas šuo. Anksčiau šuo buvo laikomas sargybai ar medžioklei, gyveno lauke ir turėjo būti geros fizinės formos, kad prireikus galėtų apginti savo šeimininkus. Dabar į augintinius žiūrima kaip į šeimos narius, jie netgi prilyginami vaikams ar gyvenimo partneriams (23), jie gyvena kartu su mumis šiltai namuose, turi savo patogius guolius ir yra lepinami. Taigi, pasikeitus požiūriui, pasikeitė ir skiriamas fizinis aktyvumas šuniui. Pastebėta, kad optimalaus kūno sudėjimo augintiniai su šeimininkais judriai praleidžia po kelias valandas kasdien, o tuo tarpu nutukę šunys retai kada gauna reikiamą fizinį krūvį (24,25). Taip pat, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tie šunys, kurie turi laisvę ištisai būti lauke, lakstyti kieme yra labiau linkę turėti antsvorio nei tie, kurie gauna ribotą, tačiau koncentruotą laiką lakstyti lauke kasdien (5,24). Ne ką mažiau svarbi ir pačių šeimininkų kūno kondicija – antsvorio turintys šeimininkai linkę auginti nutukusius šunis ir mažiau kartu su jais judėti (26,27).

Taigi, dar kartą patvirtinama taisyklė, kad kasdien gaunamas didelis kiekis maisto ir trumpa aktyviai praleidžiamo laiko trukmė sukuria teigiamą energijos balansą ir skatina riebalų kaupimąsi organizme (25).

1.2.6. Ligos

14

1.3. Nutukimo diagnozavimas

Diagnozuoti antsvorio turėjimą ar nutukimą yra ganėtinai nesunku. Tą galima padaryti vien gyvūno apžiūros bei apčiuopos būdu, vertinant gyvūno kūno kondiciją pagal pasaulyje plačiai žinomą kūno kondicijos vertinimo sistemą (Body Condition Score, BCS). Šia sistema kūno kondicija vertinama balais nuo 1 iki 5 arba nuo 1 iki 9. Dažniausiai renkamasi penkiabalė vertinimo sistema, kurios balai įvardijami atitinkamais žodžiais: 1 – labai liesas, 2 – liesas, 3 – idealus svoris, 4 – antsvoris, 5 – nutukimas (30). Devinbalėje sistemoje atitikmuo nuo 1 iki 3 yra per liesas, 4 – 5 idealus svoris, 6 – 9 per stambus (31). Tačiau ši sistema turi ir trūkumų – atliekami tyrimai įrodė, kad žmonės labai skirtingai ir dažnai klaidingai įvertina savo augintinių įmitimą, net ir naudodamiesi sistemos aprašu. Nors apraše nurodyti paveiksliukai ties kiekvienu įmitimo laipsniu ir jie labai padeda, tačiau žmones klaidina įprastai vaizduojamas Labradoro retriveris, kurio kūno sudėjimas ypač skiriasi nuo kai kurų kitų veislių, tokių kaip greihaundas ar buldogas (30).

Kitas metodas, su kuriuo būtų galima patvirtinti nutukimą, yra kraujo plazmos leptino kiekio matavimas. Tyrimais įrodyta, kad kraujo leptino koncentracija teigiamai koreliuoja su kūno riebalų kiekiu (20,32). Taigi, kuo aukštesniu balu įvertinta kūno kondicija, tuo didesnė plazmos leptino koncentracija. Vienu iš atliktų tyrimų nustatyta, kad gyvūnų, kurių įmitimas vertintas 3 balais (idealus), jų plazmos leptino koncentracija buvo <5 ng/ml. Tų, kurie vertinti 4 balais (antsvoris) – nuo 7,1 iki 15,5 ng/ml, 5 balais (nutukimas) – nuo 8,1 iki 21,0 ng/ml (32). Tačiau svarbu paminėti, kad ankstesniais tyrimais buvo įrodyta, kad plazmos leptino koncentracija padidėja 2 – 10val. po maisto vartojimo, insulino ar gliukokortikoidų vartojimo (33,34), taigi atliekant šį tyrimą, gyvūnas turi būti alkintas bei nebūti gydomas insulinu ar gliukokortikoidais.

15

1.4. Nutukimo gydymas

Pagrindinis aspektas, nuo kurio pradedamas nutukimo gydymas, tai yra šeimininko pripažinimas, kad nutukimas yra liga ir tai nėra normalu. Esant tokiam suvokimui, daug lengviau laikytis gydymo plano, kuris gali gerokai pakeisti kasdienybę. Keičiasi ne tik šeimininko, tačiau ir gyvūno kasdienybė, o kartu formuojami ir nauji įpročiai.

Pripažinti, kad tavo augintinis yra nutukęs ne visada lengva. Kartais žmonės įpranta matyti savo augintinį apkūnų ir mano, kad toks jo sudėjimas. Atliktais tyrimais nustatyta, kad daugiau nei pusė šeimininkų savo augintinius įvertina esant kūdesniais nei jie iš tikrųjų yra ir nei įvertina veterinaras (30). Taigi, tai parodo, kad veterinaro darbas yra mokėti žmogui paaiškinti, kokia jo augintinio būklė ir kokios grėsmės kyla, jei nebus gydomas nutukimas (27). Daugiau nei 70 proc. žmonių sutinka, kad jeigu jų šuniui būtų diagnozuotas nutukimas, jie ieškotų asmens ar informacijos, galinčios padėti šiuo atveju. Didžioji dalis rinktųsi kreiptis į veterinarą, kad šis padėtų sudaryti tiek mitybos, tiek judėjimo grafiką ir sektų rezultatus (37). Būtent glaudus bendradarbiavimo ir pasitikėjimo ryšys tarp šeimininko ir veterinarijos gydytojo yra vienas iš esminių „viena sveikata“ (angl. One Health) idėjos strategijų. Siekiant bendro šeimininko ir augintinio tikslo, galima kreiptis į šios organizacijos darbuotojus, kad jie taipogi atliktų stebėjimus ir padėtų siekti bendro tikslo tiek šeimininkui, tiek augintiniui (27).

1.4.1. Fizinė veikla

16 ir raumenų stiprinimui. Pastebėta, kad su jo pagalba svoris krito beveik dvigubai greičiau nei įprastais metodais (9).

1.4.2. Mitybos kontrolė

Dietos kontrolė yra grindžiama įprastinio ėdesio porcijos mažinimu arba specialios komercinės dietos paskyrimu. Jei pasirenkama speciali subalansuota dieta svorio metimui, vadovaujamasi gamintojo nurodymais. Jei pasirenkama, kad gyvūnas ir toliau bus šeriamas tuo pačiu ėdalu, dienos porcija yra mažinama maždaug iki 50 – 60 proc. dienos normos visu svorio metimo laikotarpiu (39). Tačiau rekomenduojama rinktis specialią dietą, kuri yra subalansuota svorio metimui taip, kad joje būtų sumažinti riebalų ir kalorijų kiekiai, bet išlaikytas balansas baltymų ir mikroelementų kiekiais taip, kad būtų užtikrinta, jog gyvūnas nepatirs medžiagų deficitų svorio metimo laikotarpiu. Pastebėta, kad renkantis dietą, kurioje gausu ir baltymų, ir skaidulų, efektas yra geresnis, nei renkantis dietą, kurioje yra didesnis kiekis arba skaidulų, arba baltymų. Tokios dietos pagreitina svorio metimą ir riebalinės kūno masės mažėjimą (9). Taip pat, patartina kasdien sverti kasdienę ėdalo dozę elektroninėmis svarstyklėmis, kadangi matavimas iš akies ar naudojant matavimo indelius yra ganėtinai nepatikimas. Be viso to, būtina įvertinti, koks ėdalo kiekis buvo skiriamas anksčiau – gali būti, kad šuo kasdien per klaidą gaudavo per didelę maisto dozę nei turėtų gauti pagal savo veislės svorio kategoriją. Pavyzdžiui, jei optimalus gyvūno svoris turėtų būti 7kg, o jis sveria 10kg ir gauna tokią normą kaip turėtų gauti 10kg sveriantis šuo – jis gauna per didelį ėdalo kiekį ir tai lemia augantį kūno svorį. Tokiu atveju, šuniui ėdesio porcija mažinama iki normos, skirtos 7kg šuniui.

Visu svorio metimo periodu patartina susilaikyti ir neduoti papildomų skanėstų ar vakarienės likučių, kitaip norimas rezultatas gali būti ir nepasiektas. Sveiki skanėstai gali būti leidžiami, tačiau būtina prisiminti, kad jie įeina į kasdienių kalorijų kiekį ir negali viršyti 5 proc. numatytos dienos normos (9). Jau seniai buvo pastebėta, kad žmonės po radikalaus svorio metimo dažnai vėl priauga tiek pat ar net daugiau svorio (40). Šis procesas pastebėtas ir tarp gyvūnų. Atliktais tyrimais nustatyta, kad maždaug 50 proc. šunų po svorio metimo vėl priauga beveik pusę numesto svorio, tačiau tik retais atvejais svoris pilnai sugrįžta (39). Taigi, kad sumažinti svorio sugrįžimo tikimybę, patartina ir svorio palaikymo periodu duoti mažesnę ėdesio porciją (maždaug 70 – 80 proc. dienos normos) arba ir toliau šerti specialiu subalansuotu komerciniu ėdalu skirtu svoriui palaikyti.

17 per sunku, jis bus liūdnas ir nesupras, kodėl jis negauna įprastinių skanėstų. Tai paaiškinti gyvūno šeimininkui yra vėlgi veterinaro pareiga. Jis turi suprantamai paaiškinti kaip šiuos pasikeitimus priima šuo ir įspėti apie galimai daromas klaidas, konsultuoti esant neaiškumams. Kilus klausimams, tiek veterinaras, tiek šeimininkas turėtų kreiptis į kitus šios srities specialistus – kinologus ar dresuotojus, kurie taip pat, turėtų suteikti vertingos informacijos (37).

1.4.3. Vaistai ir vakcinos

Kaip žmonių medicinoje, taip ir gyvūnams galima taikyti medikamentinį gydymą kovojant su nutukimu. Yra dvi pagrindinės veikliosios medžiagos skirtos nutukimui gydyti – tai dirlotapidas ir mitratapidas, kurie yra leistini naudoti šunims, tačiau katėms ne. Abu šie vaistai atlieka vietinį veikimą enterocituose, taip slopindami mikrosominius trigliceridų pernešimo baltymus. Blokuojant šias molekules, stabdomas lipoproteinų dalelių kaupimasis ir išleidimas į kraujotaką, o kalorijų suvartojimas sumažinamas iš dalies sumažinant lipidų absorbciją, tačiau daugiausia dėl sumažėjusio apetito. Šių vaistų nerekomenduojama vartoti kartu su maistine dieta, kadangi daugumoje svorio metimui skirtų dietų riebalų kiekis yra sumažintas, o tiek dirlotapidas, tiek mitratapidas veikia stipriau, kai šeriama ėdalu, kuriame yra įprastas riebalų kiekis. Dirlotapidas yra licencijuotas tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), tiek Europoje ir gali būti nepertraukiamai naudojamas iki 12 mėnesių. Tuo tarpu mitratapidas yra licencijuotas tik Europoje ir nors jo veikimo principas panašus į dirlotapido, tačiau jį vartoti reikia 2 – 3 savaičių periodais su 2 savaičių pertraukomis. Visgi, nors šie vaistai ir suteikia greitą rezultatą, tačiau nustojus juos vartoti apetitas greitai sugrįžta ir, jei nesiimama kitų svorio palaikymui skirtų veiksmų, numestas svoris taipogi sugrįžta (9).

Dar įdomiau, kad jau yra sukurtas vakcinos prototipas nuo nutukimo šunims ir katėms, tačiau kada ši vakcina bus išrasta ir pradėta naudoti, kol kas nežinoma. Iki šiol atlikti tyrimai buvo ne tik nesėkmingi ir ganėtinai žalingi patiems gyvūnams, tačiau ir nepatogūs naudoti – vidutinio ūgio suaugusiam šuniui tokio tipo vakcinos 1 dozės reikėtų suleisti daugiau nei vieną litrą. Vakcinos veikimo principas paremtas veikimu į hormoną somatostatiną (SH), kuris slopina augimo hormoną, o šis manoma yra susijęs su nutukimu. Tačiau SH taip pat slopina ir kai kuriuos skydliaukės ir žarnų hormonus, taigi vakcina gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių (7,8).

18 1.4.4. Veterinarijos gydytojo rekomendacijos

Be to kad, veterinarijos gydytojas turi sudaryti mitybos bei fizinės veiklos planą, jis taip pat turi skirti reguliarius vizitus su šeimininku ir gyvūnu tam, kad galėtų įvertinti progresą ir, ar svoris krenta palaipsniui, o ne per greitai ir ne per lėtai (42). Ypatingai svarbu, kad gyvūnas būtų stebimas programos pradžioje, kadangi šiuo periodu dažniausiai pasitaiko šeimininko klaidos, kurias svarbu laiku pastebėti. Rekomenduojama, kad iš pradžių gyvūnas būtų atvedamas veterinarui apžiūrai maždaug kas dvi savaites, tačiau jei viskas yra gerai, periodą galima ilginti iki keturių savaičių (9). Nerekomenduojama delsti ilgiau, kadangi yra pastebėta, jog ilgesnis laikotarpis lemia nukrypimus nuo plano, šeimininkų aptingimą laikytis režimo. Tuo pačiu šie vizitai yra skirti ne tik įvertinti gyvūno progresą, tačiau ir šeimininkams konsultuotis su veterinaru dėl iškilusių problemų, užduoti rūpimus klausimus, o taip pat ir iš veterinaro pusės sulaukti pagyrimų, paraginimų stengtis ir toliau dirbti tikslo link (9,38). Kiekvieno vizito metu gyvūnas turėtų būti sveriamas tomis pačiomis elektroninėmis svarstyklėmis ir išmatuojamas per krūtinę ir pilvą matavimo juosta. Taip pat, šeimininkai turėtų būti skatinami kasdien pildyti dienoraštį, kuriame fiksuotų ką ir kiek šuo tą dieną ėdė ir kiek laiko per dieną praleido judriai (9).

Veterinaro ir gyvūno šeimininko ryšys yra labai svarbus, kadangi turi būti abipusis pasitikėjimas ir šeimininko noras padėti gyvūnui. Netgi yra rekomenduojama, kad veterinarijos gydytojas ar asistentas tarpais tarp vizitų paskambintų telefonu ir pasiteirautų, kaip sekasi laikytis programos, ar neatsiranda problemų ir neaiškumų, kuriuos būtų galima išspręsti kaip įmanoma anksčiau. Nors ir atrodo juokingai, tačiau tam, kad skatinti šeimininko motyvaciją, galima sugalvoti įvairių pramogų pasisemiant idėjų iš žmonių lieknėjimo programų – tai pasiekimų sertifikatai gyvūnui, liekniausio šuns medalis ar nuotrauka ant sienos kaip didžiausios valios augintinis (9,38). Tokios smulkmenos pakelia nuotaiką ir paskatina augintinių šeimininkus atkakliau siekti tikslo, kai jaučia stiprų ir teigiamą palaikymą aplinkoje.

1.5. Nutukimo pasekmės

Vienas esminių nutukimo prevencijos būdų yra augintinių šeimininkų švietimas apie galimas antsvorio ir nutukimo pasekmes. Turbūt didžiausią susirūpinimą turėtų kelti gausybė ligų, kurios turi polinkį išsivystyti svoriui augant.

19 raiščiai bei neoplazijos yra labiau siejamos su nutukimu, bet ne su antsvoriu, o hiperadrenokorticizmas, apatinių šlapimo takų ligos, snukio ertmės ligos, atvirkščiai, dažniau pastebimos antsvorio turintiems, tačiau dar nenutukusiems gyvūnams (12,14).

Daugybe atliktų tyrimų susijusių su nutukimu, buvo nustatyta, kad nutukimas ar antsvoris, turi įtakos osteoartrito vystymuisi ir yra viena pagrindinių šios lėtinės ligos priežasčių (25,36,43). Tyrimai įrodė, kad per didelis kūno svoris lemia ortopedinių ligų vystymąsi, kadangi organizmui darosi per sunku išlaikyti didelį svorį. To pasekoje, gali lūžti petikaulis, išnirti kelio girnelė vienoje ar abiejose užpakalinėse kojose, plyšti kryžminiai kelio raiščiai ar išsivystyti tarpslankstelinių diskų liga kokerspanieliams (36).

Negana to, jau nuo 1924-ųjų metų yra žinoma, kad kūno svoris yra stipriai susijęs su padidėjusiu arteriniu kraujo spaudimu (44). Nutukę šunys, lyginant juos su optimalaus kūno svorio šunimis, turi žymesnius širdies struktūros ir funkcijos pakitimus, taip pat pakitusį jautrumą insulinui, stebima dislipidemija bei uždegiminių žymenų suaktyvėjimas (45). Šunų nutukimas yra gana paplitusi liga ir kartu su ja neatsiejamai plinta ir širdies ligos, kurių viena iš dažnesnių yra dviburio vožtuvo nepakankamumas (45). Taip pat, nutukimas gali būti siejamas ir su vartų venos tromboze bei miokardo hipoksija. Yra duomenų, kad augantis kūno svoris turi įtakos ir kvėpavimo sistemai – mažų veislių šunims vystosi trachėjos kolapsas, o brachicefalinių šunų veislėms būdinga kvėpavimo takų obstrukcija bei gerklų paralyžius (36).

Esant per dideliam kūno svoriui, didėja tikimybė, kad šlapimo takuose gali susiformuoti kalcio oksalato urolitai ar, kad išsivystys šlaplės sfinkterio nepakankamumas. Taip pat, stebimi patologiniai pakitimai pačiuose inkstuose. Negana to, kyla distokijos grėsmė, dėl atvedimo takus padengiančio riebalinio audinio. Taipogi, atsiranda ir neoplazinių darinių grėsmė – kaip ir žmonėms, taip ir kalėms vienas labiausiai paplitusių ir su nutukimu susijusių atsirandančių darinių yra pieno liaukų navikai. Kiti dažnai pastebimi dariniai antsvorio turintiems šunims yra šlapimo pūslės pereinamojo epitelio ląstelių karcinomos. Jei gyvūnas yra labai nutukęs ir jam sunku net atsistoti, didelė tikimybė, kad susiformuos nuogulos. Taip pat, antsvorio turinčių gyvūnų imunitetas yra nusilpęs, taigi yra didesnė infekcijų tikimybė (36).

20

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Duomenų rinkimas

Siekiant įvertinti veiksnius, darančius įtaką gyvūnų nutukimui, 2019m. vasaros – rudens laikotarpiu, X smulkiųjų gyvūnų veterinarijos klinikoje buvo ištirti 154 veisliniai šunys ir apklausti jų šeimininkai. Tikslinė auditorija buvo antsvorio turintys bei nutukę gyvūnai, tačiau tyrimo vertinimui buvo tirti ir optimalaus kūno įmitimo šunys. Šeimininkams leidus, gyvūnai buvo pirmiausia pasveriami, tada įvertinami vizualinės apžiūros ir kūno palpacijos metodais. Remiantis 5 balų įmitimo vertinimo sistema, gyvūnai buvo priskiriami prie optimalios kūno kondicijos šunų (3 įmitimo laipsnis), antsvorio turinčių šunų (4 įmitimo laipsnis) bei jau nutukusių šunų (5 įmitimo laipsnis) grupių. Gyvūnai vertinti apžiūros kabinetuose, siekiant sukelti jiems kuo mažiau streso, be to, tiriamiems gyvūnams tyrimai buvo atliekami laikantis gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų. Šeimininkams sutikus, jie taip pat buvo apklausiami, siekiant išsiaiškinti, ar gyvūnas kastruotas, kuo yra šeriamas, kiek laiko praleidžia per dieną judriai, kur gyvena – namuose ar lauke, bei ar turi sveikatos sutrikimų ir kokių. Taip pat, buvo klausta ar gyvūnas serga endokrininės kūno sistemos ligomis – pateikti pavyzdžiai: hipotiroidizmas, cukrinis diabetas, Kušingo sindromas (hiperadrenokorticizmas). Ši apklausa buvo papildyta duomenimis apie gyvūno veislę, amžių bei lytį.

Šiuo tyrimu buvo tiriami tik veisliniai šunys arba gerai atpažįstamų veislių mišrūnai, kadangi būtų sunku nustatyti optimalius mišrūnų šunų kūno svorius ir tai galėtų iškreipti gautus rezultatus.

Labai lieknas

- Labai aiškiai matomi stuburo slanksteliai, šonkauliai; - Nėra apčiuopiamų riebalų virš uodegos, stuburo,

šonkaulių;

- Žiūrint iš viršaus šonai įdubę, primena smėlio laikrodį, šono pilvo klostė įgaubta ekstremaliai.

Lieknas

- Šonkauliai matomi, su lengvu spaudimu apčiuopiami; - Žiūrint iš šono, pilvas įgaubtas, bet įtemptas; - Uodegos pagrinde, ant šonkaulių, stuburo, jaučiamas

21 Optimalus svoris

- Šonkauliai ir stuburas nėra matomi, bet su lengvu spaudimu apčiuopiami;

- Šuniui judant šonkauliai gali būti matomi; - Aiškiai matomas juosmuo, iš šono pilvas atrodo tvirtas,

aiškiai matomas.

Antsvoris

- Šonkauliai ir stuburas nesimato, jaučiami stipriau palpuojant;

- Juosmuo neryškus arba visai nesimato; - Judant šonkauliai nesimato;

- Žiūrint iš viršaus, nugara atrodo praplatėjusi.

Nutukimas

- Šonkauliai ir stuburas neapčiuopiami per riebalus; - Kabantis, nukaręs pilvas;

- Daug riebalinio audinio aplink krūtinės ląstą, stuburą ir uodegos pagrindą;

- Žiūrint iš viršaus, nugara plati, juosmuo nesimato.

1 pav. Gyvūnų kūno įmitimo vertinimo aspektai.

2.2. Statistinė analizė

22

3. TYRIMO REZULTATAI

Siekiant išsiaiškinti veiksnius, darančius įtaką šunų nutukimui, buvo ištirti iš viso 154 šunys. Iš jų – 83 patelės ir 71 patinas. Taip pat, duomenų rinkimo metu buvo stengiamasi sudaryti maždaug tolygias grupes, pagal šunų dydį: maži šunys – 56 tiriamieji, vidutinio ūgio šunys – 51 tiriamasis, dideli šunys – 47 tiriamieji. Šis skirstymas taikytas ne pagal gyvūno svorius, kadangi tiriamųjų per didelis svoris iškraipytų rezultatus, bet pagal tirtų veislių aprašus ir oficialius priskyrimus šunų dydžių grupėms. Iš viso, optimalaus kūno svorio šunų buvo 55, antsvorį turinčių šunų buvo 70, o nutukusių - 29 šunys.

3.1. Optimalios bei per didelės kūno masės šunų pasiskirstymas pagal dydį,

amžių, lytį, veislę

1 diagrama. Optimalaus kūno įmitimo šunų ir per didelio kūno įmitimo šunų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.

Daugiausiai nutukusių ir antsvorio turinčių gyvūnų buvo 4 – 6 metų – 30 šunų (19,5 proc.), 1 – 3 metų – 28 šunys (18,2 proc.) bei 7 – 9 metų – 22 šunys (14,3 proc.) amžiaus grupėse. Vyresnio amžiaus grupėje (10 – 12 m.) per didelės kūno masės šunų kiekis buvo mažesnis. Mažiausiai nutukusių gyvūnų buvo jaunesnių nei 1 metų amžiaus grupėje. Vertinant optimalaus kūno įmitimo šunis matoma, kad daugiausiai jų nustatyta 1 – 3 metų (n = 30 šunų, 19,5 proc.) amžiaus grupėje.

<1m. 1-3m. 4-6m. 7-9m.

10-12m.

13-15m.

Optimalus įmitimo laipsnis 2,6 19,5 6,5 3,9 1,3 1,9

Per didelis įmitimo laipsnis 1,3 18,2 19,5 14,3 11,0

23 Senstant optimalaus kūno įmitimo šunų kiekis gerokai mažėja, o tuo tarpu per didelio kūno įmitimo šunų – daugėja. Atlikus statistinės analizės skaičiavimus gavome, kad rezultatai yra patikimi ir amžiaus veiksnys yra statistiškai reikšmingas (p < 0,001).

2 diagrama. Optimalaus kūno įmitimo ir per didelio kūno įmitimo šunų pasiskirstymas pagal lytį. Iš viso tyrime dalyvavo 154 šunys (100 proc.), kurie buvo optimalaus kūno svorio, turėjo antsvorio arba buvo nutukę. Iš 154 šunų, dauguma buvo patelės – net 83 (53,9 proc.). Patinų, dalyvavusių tyrime, buvo 12 mažiau – 71 patinas (46,1 proc.). Optimalaus kūno įmitimo patelių ir patinų pasiskirstymas nustatytas pakankamai tolygus (patinų 29 tiriamieji (18,8 proc.), patelių – 26 (16,9 proc.)), o tarp per didelio kūno įmitimo šunų, patelių skaičius buvo didesnis – 57 tiriamosios (37,0 proc.), nei patinų – 42 tiriamieji (27,3 proc.).

Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad lytis nėra statistiškai reikšmingas požymis (p > 0,05).

Šunų veislės 3 Į.l. 4 ir 5 Į.l. Šunų veislės 3 Į.l. 4 ir 5 Į.l. Airių kviečiaspalvis

švelniaplaukis terjeras 1 Juodasis rusų terjeras 2

Amerikiečių akita 1 Kavalieriaus Karaliaus Karolio

spanielis 4

Amerikiečių kokerspanielis 2 Kernterjeras 1

Amerikiečių stafordšyro terjeras 1 Korsikos šuo 3 3

Anglų buldogas 1 1 Kviečiaspalvis švelniaplaukis

terjeras 2

Anglų springerspanielis 1 Labradoro retriveris 6 10

Auksaspalvis retriveris 1 2 Maltos bišonas 1

Australų aviganis 2 1 Meksikos beplaukis šuo 1

Optimalus įmitimo laipsnis Per didelis įmitimo laipsnis

24

Basendžis 2 Mopsas 1

Bavarų kraujasekys 1 Naujosios Škotijos retriveris 1 2

Berno zenenhundas 4 5 Nykštukinis pinčeris 2 1

Biglis 1 2 Nykštukinis trumpaplaukis

taksas 3

Bokseris 1 2 Niūfaundlendas 1

Borderkolis 2 1 Parsono Raselo terjeras 2 1

Boseronas 1 Pomeranijos špicas 1

Bulmastifas 2 Portugalų vandens šuo 1

Cvergšnauceris 1 1 Prancūzų buldogas 3 1

Dalmatinas 1 Rotveileris 1

Didysis pudelis 1 2 Sibiro haskis 1 1

Dobermanas 2 2 Standartinis taksas 2

Džeko Raselo terjeras 2 Šarpėjus 2

Estų skalikas 1 Šeltis 1

Foksterjeras šiurkščiaplaukis 2 Šiba inu 1 1

Foksterjeras trumpaplaukis 2 Ši-Cu 1 3

Garbanotasis bišonas 1 1 Škotų terjeras 1

Ilgaplaukis kolis 1 1 Trumpaplaukis taksas 1

Jagdterjeras 1 2 Vokiečių aviganis 6 7

Jorkšyro terjeras 3 3 Vokiečių pinčeris 2

Žaislinis pudelis 1 1

1 lentelė. 3, 4 ir 5 įmitimo laipsnio šunų pasiskirstymas pagal veisles.

25 3 diagrama. Bendrai visų šunų dydžių pasiskirstymas, pagal nutukimą ir antsvorį.

Tiriant įmitimo laipsnį veislių grupėse pagal dydį, nustatyta, kad pasiskirstymas konkrečiuose įmitimo lygiuose tarp skirtingų veislių dydžių yra ganėtinai tolygus ir nei viena grupė pernelyg neišsiskiria. Optimalaus kūno įmitimo (3 įmitimo laipsnis) dažniausiai buvo tiriamieji iš mažųjų veislių grupės – 22 šunys (14,3 proc.), o rečiausiai – tiriamieji iš vidutinių veislių grupės – 16 šunų (10,4 proc.). Antsvorio (4 laipsnio įmitimas) dažniausiai turėjo tiriamieji iš vidutinių veislių grupės – 25 šunys (16,2 proc.), kiek rečiau mažų veislių atstovai 23 šunys (14,9 proc.) ir mažiausiai – didžiųjų veislių šunys - 22 (14,3 proc.). Nutukimas (5 laipsnio įmitimas) dažniausiai nustatytas mažųjų veislių šunims – 11 šunų (7,1 proc.), vidutinių veislių šunims – 10 šunų (6,5 proc.) bei rečiausiai didžiųjų veislių šunims – 8 šunys (5,2 proc.). (p > 0,05).

3 įmitimo laipsnis 4 įmitimo laipsnis 5 įmitimo laipsnis

Maži šunys 14,3 14,9 7,1 Vidutiniai šunys 10,4 16,2 6,5 Dideli šunys 11,0 14,3 5,2 2,0 4,0 6,0 8,0 10,0 12,0 14,0 16,0 18,0 Š un ų ska ič ius , pr oc .

Šunų veislių dydis

26 4 - 6 diagrama. Individualiai vertintų šunų veislių dydžių grupių pasiskirstymas, pagal įmitimo laipsnį.

Tačiau, lyginant 4 ir 5 įmitimo laipsnio šunis tarpusavyje atskirose veislių dydžių grupėse (4 – 6 diagrama), pastebėta, kad didžiųjų veislių atstovai dažniausiai turėjo antsvorio (73,3 proc.) ir rečiausiai buvo nutukę (26,7 proc.). Priešingai, mažųjų veislių atstovai rečiausiai turėjo antsvorio (67,6 proc.), tačiau dažniausiai buvo nutukę (32,4 proc.). Vidutinio dydžio veislių šunys, lyginant tarp veislių dydžių santykinai, pasiskirstė per vidurį, palyginus su didžiosiomis ir mažosiomis veislėm. Šioje veislių dydžio kategorijoje 4 laipsnio įmitimo šunų buvo 71,4 proc., o 5 laipsnio – 28,6 proc.

Palyginus rezultatus ir atlikus statistinę analizę, veiksnys nustatytas kaip nereikšmingas ir pastebėta, kad kiekvienoje grupėje nustatytas panašus tiriamųjų kiekis tiek 4, tiek 5 įmitimo laipsnio (p > 0,05).

3.2. Antsvorio turinčių ir nutukusių šunų pasiskirstymas pagal įmitimo

laipsnį ir tiriamus veiksnius

7 diagrama. Kastruotų ir nekastruotų patelių pasiskirstymas pagal įmitimo laipsnį, procentais. Vienas iš nagrinėtų veiksnių, galimai darančių įtaką nutukimo formavimuisi, buvo kastracija. Šiuose grafikuose galime įžvelgti, kokią įtaką šunų ir kalių įmitimui turi šis veiksnys. Kaip matoma iš diagramos Nr. 7, tarp nekastruotų patelių labiausiai išsiskyrė 4 kūno įmitimo laipsnio patelės – jų nustatyta net 28 (33,7 proc.), o tuo tarpu nutukusių nekastruotų patelių buvo net 5,6 karto mažiau – 5 kalės (6,0 proc.). Optimalaus kūno įmitimo kalių buvo 14 (16,9 proc.). Analizuojant kastruotų patelių

Nekastruotos patelės Kastruotos patelės

27 pasiskirstymą, matoma, kad nei vienos įmitimo grupės tiriamosios kalės pernelyg neišsiskiria. Tačiau pastebime, kad nutukusių patelių (10 tiriamųjų – 12,0 proc.) šioje kategorijoje yra dvigubai daugiau nei tarp nekastruotų, o antsvorio turinčių atvirkščiai – kastruotų 4 kūno įmitimo laipsnio patelių (14 tiriamųjų – 16,9 proc.) yra dvigubai mažiau nei nekastruotų. Taigi, atlikus skaičiavimus, gauta, kad patelėms kastracija yra statistiškai nereikšmingas veiksnys (p > 0,05).

8 diagrama. Kastruotų ir nekastruotų patinų pasiskirstymas pagal įmitimo laipsnį, procentais. Diagramoje Nr. 8 vaizduojamas pasiskirstymas tarp kastruotų ir nekastruotų patinų. 4 laipsnio įmitimas nustatytas nežymiu skirtumu – 15 kastruotų patinų (21,1 proc.) ir 13 nekastruotų patinų (18,3 proc.). Nutukusių nekastruotų šunų buvo nustatyta 6 daugiau (10 patinų, 14,1 proc.), nei kastruotų nutukusių patinų – vos 4 (5,6 proc.). Optimalaus kūno įmitimo patinų buvo nustatyta daugiau nekastruotų (18 šunų, 25,4 proc.) nei kastruotų (11 šunų, 15,5 proc.). Atlikus statistinę analizę buvo įsitikinta, kad kastracijos veiksnys patinams nėra reikšmingas (p > 0,05).

Nekastruoti patinai Kastruoti patinai

28 9 diagrama. Patinų ir patelių, gyvenančių lauke arba viduje, pasiskirstymas pagal įmitimo laipsnį.

Vienas iš nagrinėjamų veiksnių – laikymo sąlygos: šeimininkai buvo apklausiami ar jų augintinis yra laikomas lauke (pvz., voljere), ar viduje – namuose. Pagal gautus tyrimo rezultatus yra matoma, kad iš apklaustų 154 šeimininkų, tik 13 (8,4 proc.) savo šunis augina lauko sąlygomis, o likusieji 141 (91,6 proc.) – namuose. Iš laikomų lauke šunų didžioji dalis šunų turėjo antsvorio arba buvo nutukę ir tik 5 (3,2 proc.) patelės buvo optimalaus kūno įmitimo. Didžioji dalis patinų buvo nutukę (1,9 proc.) ir tik 1 patinas (0,6 proc.) buvo 4 laipsnio įmitimo. 5 laipsnio įmitimo lauke laikomų patelių nebuvo nustatyta, tačiau buvo 4 patelės (2,6 proc.), kurios turėjo antsvorio.

Lyginant tarpusavyje patinus ir pateles, kurie buvo laikomi namuose, matome, kad daugiau buvo antsvorį turėjusių ir nutukusių patelių (n(4 Į.l.) = 38 kalės – 24,7 proc. ir n(5 Į.l.) = 15 kalių – 9,7 proc.), nei patinų (n(4Į.l.) = 27 šunys – 17,5 proc. ir n(5Į.l.) = 11 šunų (7,1 proc.). Optimalaus kūno įmitimo namuose laikomų patinų buvo daugiau (29 tiriamieji – 18,8 proc.) nei patelių (21 tiriamoji – 13,6 proc.)

Kadangi lauko sąlygomis laikomų šunų imtis yra labai maža, atlikus statistinės analizės skaičiavimus, buvo įsitikinta, kad šie rezultatai yra nepatikimi ir veiksnys yra statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

Patinai Patelės Patinai Patelės

Gyvena lauke Gyvena viduje

3 įmitimo laipsnis - 3,2 18,8 13,6 4 įmitimo laipsnis 0,6 2,6 17,5 24,7 5 įmitimo laipsnis 1,9 - 7,1 9,7 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 Š un ų ska ič ius , pr oc .

29 10 diagrama. Antsvorio turinčių ir nutukusių šunų pasiskirstymas pagal taikomą mitybą.

Kaip matome diagramoje Nr. 10, daugiausiai antsvorio turinčių gyvūnų užfiksuota šertų sausu komerciniu ėdalu (28 tiriamieji – 18,2 proc.). Gerokai mažiau, tačiau tarpusavyje gana tolygus kiekis augintinių turinčių antsvorio, buvo šeriami sausu ėdalu maišomu su konservais (11 tiriamųjų – 7,1 proc.), sausu ėdalu maišomu su žalia mėsa (10 tiriamųjų – 6,5 proc.) bei šertų vien žalia mėsa (9 tiriamieji – 5,8 proc.).

Kalbant apie nutukimą, dažniausiai 5 laipsnio įmitimas užfiksuotas gyvūnams, šertiems sausu ėdalu maišomu su konservais (8 tiriamieji – 5,2 proc.) bei sausu ėdalu (7 tiriamieji – 4,5 proc.). Gyvūnai, šerti vien naminiu maistu, visi buvo nutukę (4 tiriamieji – 2,6 proc.).

Iš 154 apklaustųjų šeimininkų, tik 3 (1,9 proc.) šėrė savo šunis vien konservų dieta ir dviem iš jų buvo nustatytas 4 laipsnio įmitimas (antsvoris). Iš visų tirtųjų, 9 šunys (5,8 proc.) buvo šerti mišriu ėdalu (t.y. nėra konkretaus ėdalo, gyvūnai šerti sausu ėdalu, konservais, naminiu maistu, žalia mėsa ir pan.). Iš jų, 4 (2,6 proc.) buvo nutukę, o 5 (3,2 proc.) turėjo antsvorio.

Visgi, įvertinti ir optimalaus kūno įmitimo šunų mitybos įpročiai. Nustatyta, kad dažniausiai 3 įmitimo laipsnis buvo fiksuotas tiems šunims, kurie buvo šerti sausu ėdalu (26 tiriamieji – 16,9 proc.), žalia mėsa (12 tiriamųjų – 7,8 proc.), sausu ėdalu maišomu su konservais (9 tiriamieji – 5,8 proc.) bei sausu ėdalu maišomu su žalia mėsa (7 tiriamieji – 4,5 proc.).

30 11 diagrama. Optimalaus kūno svorio, antsvorio turinčių ir nutukusių šunų pasiskirstymas, pagal judriai praleidžiamą laiką per dieną.

Vertinant šunų fizinį aktyvumą, šeimininkai buvo prašomi įvardinti, kiek laiko per dieną jų augintinis praleidžia judriai. Daugiausiai nutukusių šunų nustatyta tose grupėse, kuriose gyvūnai fizinio krūvio gavo mažiau nei 1 val. (13 šunų – 8,4 proc.), arba 1 – 2 val. (9 šunys – 5,8 proc.) per dieną. Kitose grupėse 5 laipsnio įmitimą turinčių šunų kiekis pernelyg nesiskyrė: 4 šunys lauke buvo mažiau nei pusvalandį (2,6 proc.), 2 šunys praleido lauke daugiau nei 4 val. (1,3 proc.) ir tik 1 šuo judriai praleisdavo 2 – 4 val. (0,6 proc.) per dieną.

Kaip ir su nutukimu, taip ir su antsvorio vertinimu išsiskyrė dvi judrumo grupės, kuriose 4 laipsnio įmitimo šunų buvo žymiai daugiau. Beveik tolygiai – 25 ir 24 šunys – aktyviai praleisdavo po 1 – 2 val. (16,2 proc.) ir 2 – 4val. (15,6 proc.) per dieną. Kiek rečiau 4 laipsnio įmitimas nustatytas šunims, kurie fizinio krūvio gavo daugiau nei 4 val. (8 šunys, 5,2 proc.), mažiau nei 1 val. (7 šunys, 4,5 proc.) bei mažiau nei pusvalandį (6 šunys, 3,9 proc.).

Įvertinus optimalaus kūno įmitimo šunų fizinį aktyvumą, pastebėta, kad dažniausiai 3 laipsnio įmitimas užfiksuotas tiems šunims, kurie aktyviai praleisdavo 2 – 4 val. (23 tiriamieji – 14,9 proc.) bei 1 – 2 val. (22 tiriamieji – 14,3 proc.) per dieną. Po 4 tiriamuosius šunis (po 2,6 proc.) aktyviai praleisdavo mažiau nei 1 val., arba daugiau nei 4 val., ir tik 2 šunys (1,3 proc.) fizinio krūvio gaudavo mažiau nei pusvalandį.

Tirtas veiksnys – judrumas – statistiškai patikimas (p < 0,001).

<30min. <1val. 1-2val. 2-4val. >4val.

31

3.3. Šunų, turinčių 3, 4 arba 5 įmitimo laipsnį, pasiskirstymas pagal

sveikatos sutrikimus

12 diagrama. Optimalaus kūno svorio, antsvorio turinčių ir nutukusių šunų pasiskirstymas pagal tai, ar gyvūnai turi sveikatos sutrikimų.

Vertinant nutukimo veiksnius, svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar gyvūnas turi sveikatos sutrikimų. Šio tyrimo metu, šeimininkai buvo apklausiami, ar jų augintinis turi kokių nors sveikatos sutrikimų ir paprašyta juos įvardinti. Taip pat, atskiru klausimu buvo išskirti endokrininės kilmės sutrikimai, tačiau nei vienas iš klausiamųjų į jį neatsakė teigiamai.

Analizuojant optimalaus kūno įmitimo šunis, didžioji jų dalis – net 40 tiriamųjų (26,0 proc.) – sveikatos sutrikimų neturėjo, o 15 šunų (9,7 proc.) – turėjo.

Rezultatai parodo, kad maždaug du trečdaliai gyvūnų, nors ir turėjo per didelį kūno svorį, tačiau sveikatos sutrikimų neturėjo. Šunų, kuriems nustatytas 4 įmitimo laipsnis ir neturėjo sveikatos sutrikimų, nustatyta 48 atvejai (31,2 proc.), tų kurie sirgo – net 26 atvejais mažiau - 22 atvejai (14,3 proc.).

Vertinant 5 laipsnio įmitimo gyvūnus ir lyginant pagal sveikatos sutrikimų pasireiškimą, žymių rezultatų išsiskyrimų nebuvo nustatyta. Nutukusių ir nesergančių šunų buvo 15 (9,7 proc.), o nutukusių ir turinčių sveikatos sutrikimų – 14 šunų (9,1 proc.).

Atlikus statistinę analizę, gautas rezultatas, kad šio veiksnio rezultatai yra nepatikimi ir veiksnys yra statistiškai nereikšmingas (p > 0,05).

32 13 diagrama. 3, 4 ir 5 įmitimo laipsnio šunų pasiskirstymas, pagal sveikatos sutrikimus.

Vertinant optimalaus kūno svorio, antsvorio turinčių ir nutukusių šunų sergamumą, 51 šunų šeimininkas įvardijo, kad jų šuo turi sveikatos sutrikimų. Šie šeimininkai buvo paprašyti nurodyti, kokie tai yra sutrikimai ir pagal tai priskirti ligų grupei. Įdomu tai, kad nors iš 154 net 99 tirtieji šunys turėjo problemų su antsvoriu, tačiau vos 5 šeimininkai įvardijo savo šuns būklę kaip ligą – nutukimas (4 laipsnio įmitimas – 2 šunys (3,9 proc.), 5 laipsnio įmitimas – 3 šunys (5,9 proc.)).

Ligas suskirsčius į grupes pastebėta, kad tam tikrų grupių susirgimai pasitaikė dažniau nei kiti. Visgi, dominuojančių ligų grupės pasiskirstė labai tolygiai. Ortopedinėmis ligomis sirgo po 4 tiriamuosius (po 7,8 proc.) visų tirtų kūno įmitimo grupių tiriamieji šunys. Antsvorio turintys šunys po vienodą tiriamųjų kiekį sirgo onkologinėmis, odontologinėmis bei gastroeneterologinėmis ligomis (po 4 tiriamuosius – 7,8 proc.). Neurologinės kilmės sutrikimai nustatyti 3 (5,9 proc.) antsvorio turintiems šunims. Nutukusiems šunims dažniausiai buvo fiksuoti ortopedinės bei odontologinės kilmės sveikatos sutrikimai (po 4 tiriamuosius – 7,8 proc.) bei gerokai rečiau, vos po 1 tiriamąjį (2,0 proc.), onkologinės, kardiologinės bei respiratorinės kilmės sutrikimai. Optimalaus kūno įmitimo šunims dažniausiai nustatyti gastroenterologinės kilmės (6 tiriamieji – 11,8 proc.) sveikatos sutrikimai. Gerokai rečiau – odontologinės (2 tiriamieji – 3,9 proc.), neurologinės (2 tiriamieji – 3,9 proc.) ir onkologinės (1 tiriamasis – 2,0 proc.) kilmės sveikatos sutrikimai.

Atlikus statistinę analizę, gautas rezultatas, kad šio veiksnio rezultatai yra patikimi ir veiksnys yra statistiškai reikšmingas (p < 0,05).

33

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Šiuo tyrimu buvo siekta išsiaiškinti, kokie veiksniai turi įtakos didėjančiam gyvūnų nutukimui. Iš viso buvo ištirti 154 veisliniai šunys ir apklausti jų šeimininkai. Ištirtieji augintiniai pagal savo įmitimo lygį buvo suskirstyti į 3, 4 ir 5 įmitimo laipsnio grupes, remiantis penkiabale kūno įmitimo vertinimo skale. Iš viso nustatyta, kad 3 balais įvertinti buvo 55 šunys (35,7 proc.), 4 balais – 70 šunų (45,5 proc.), o 5 balais – 29 tiriamieji šunys (18,8 proc.). Literatūroje akcentuojama, kad nutukimas šunų tarpe tampa vis didesne problema ir kad įvairiose pasaulio šalyse jis jau daugiau nei prieš 10 metų siekė nuo 22 iki 40 proc. (36), o naujausiais duomenimis – net 54 procentai JAV šunų populiacijos yra nutukę (2).

Pirmasis tirtas veiksnys buvo amžius – siekiama nustatyti, kokio amžiaus šunys dažniausiai turi antsvorio ar yra nutukę. Nors literatūroje paprastai minima, kad nutukimas dažniau nustatomas vyresnio amžiaus šunims (12,14,16), tačiau atliktame tyrime didžioji dalis antsvorio turinčių šunų buvo 4 - 6 metų (19,5 proc.) amžiaus. Vertinant optimalaus kūno įmitimo šunų amžių, pastebėta, kad daugiausiai 3 įmitimo laipsnio šunų yra 1 – 3 metų (19,5 proc.) amžiaus, o jau nuo 4 metų amžiaus, jų kiekis tolygiai mažėja. Tuo tarpu, kai 3 laipsnio įmitimo šunų kiekis staigiai krenta, 4 ir 5 laipsnio įmitimo šunų kiekis dar tik auga. Taip pat, atlikto tyrimo metu vyriausi augintiniai buvo užfiksuoti optimalaus kūno įmitimo – tokius rezultatus būtų galima susieti su viena iš nutukimo rizikų – trumpesne gyvenimo trukme. Dauguma didelių šunų veislių ir taip nepasižymi ilgaamžiškumu, o nutukimas gali turėti įtakos gretimų ligų vystymuisi ir gyvenimo trukmei. Atlikus amžiaus veiksnio statistinę analizę nustatyta, kad tai statistiškai reikšmingas veiksnys (p < 0,001).

34 Taip pat, veislės buvo lyginamos tarpusavyje ir suskirsčius jas į tris grupes pagal veislių dydžius – maži, vidutiniai ir dideli šunys. Lyginant šias grupes tarpusavyje, nenustatytas nei vienos grupės žymus išsiskyrimas nei 3, nei 4 ar 5 įmitimo laipsnio kategorijoje. Palyginus rezultatus ir atlikus statistinę analizę, veislės veiksnys nustatytas kaip nereikšmingas (p > 0,05).

Nors per didelio kūno įmitimo patelių buvo įvertinta daugiau nei patinų, tačiau lyginant su optimalaus kūno įmitimo patinų ir patelių pasiskirstymu, nustatyta, kad lyties veiksnys yra statistiškai nereikšmingas (p > 0,05). Tarpusavyje lyginant kastruotas ir nekastruotas pateles, kastracijos veiksnys joms buvo nustatytas kaip statistiškai nereikšmingas ir neturintis įtakos nutukimo formavimuisi. Taip pat, pagal atliktą tyrimą, tiek kastruotiems, tiek nekastruotiems patinams, 3, 4 bei 5 laipsnio kūno įmitimas nustatytas panašiu dažnumu ir tendencija neišryškėjo (p > 0,05). Taigi, atlikto tyrimo rezultatai, iš dalies paneigia A. German bei E. M. Lund (14,36), nuomonę, kad pati lytis didelės įtakos nutukimui neturi, tačiau kastracija, kaip veiksnys, turi.

35 šuns įsisavinamas. Visgi, atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad gana nemaža dalis gyvūnų šeriamų žalia mėsa turėjo antsvorio. Tad vėlgi, galima daryti prielaidą, kad šeimininkams trūksta informacijos apie šį šėrimo tipą ir daromos klaidos vėliau pasimato augintinių kūnuose.

Dar vienas tirtas veiksnys – judrumas, arba kitaip – kasdien gaunamo fizinio krūvio kiekis, pasitvirtino kaip priklausomas veiksnys darantis įtaką šunų nutukimui (p < 0,001). Kaip buvo apžvelgta literatūroje, labai svarbu atsižvelgti į tai, kiek šuo iš tikrųjų praleidžia laiko per dieną aktyviai, o kiek tik „būna lauke“ (5,24). Šeimininkai šias sąvokas dažnai painioja ir pamiršta, kad visą dieną lauke laisvai galintis būti augintinis nebūtinai lakstys, o gali tiesiog ištisai miegoti. Tuo tarpu gyvūnas, kuris kasdien gauna koncentruotą aktyvų laiką, daugiau judės ir išeikvos daugiau energijos. Atlikto tyrimo rezultatuose matome, kad mažiausiai antsvorio turinčių ir nutukusių šunų buvo tose grupėse, kur gyvūnai gaudavo koncentruotą < 30 min. (4 Į.l. – 3,9 proc., 5 Į.l. – 2,6 proc.) laiką lauke arba priešingai, virš 4 val. laiką lauke (4 Į.l. – 5,2 proc., 5 Į.l. – 1,3 proc.). Šie rezultatai iš dalies sutampa su nagrinėta literatūra, kad koncentruotas laikas lauke, nors ir trumpesnis, yra naudingesnis nei ilgesnis, bet pasyviai praleidžiamas laikas. Tai patvirtina ir tirtų optimalaus kūno įmitimo šunų rezultatai – dažniausiai jie buvo užfiksuojami tose fizinio aktyvumo grupėse, kuriose šunys aktyviai praleidžia po 2 – 4val. (14,9 proc.) ir 1 – 2 val. (14,3proc.) per dieną. Na, o gyvūnai, gaunantys virš 4 valandų aktyvaus fizinio krūvio, nebūtinai iš tikrųjų tiek jo ir gauna. Tiriant šį veiksnį būtų galima atlikti detalesnius tyrimus, siekiant išsiaiškinti, ar tikrai gyvūnas išlieka fiziškai aktyvus visą šeimininkų nurodytą laiką. Taip pat, kartu su šiuo veiksniu vertėtų įvertinti ir šuns mitybos įpročius – gali būti, kad šuniui, kuris nors ir daug laiko praleidžia aktyviai, šeimininkai netiksliai normuoja ėdalo kiekį ir taip susidaro gaunamos ir išeikvojamos energijos disbalansas. Įvertinus gautus rezultatus, galima įtarti, kad dalis apklaustųjų galėjo nurodyti kiek laiko jų šuo būna lauke, o ne kiek jis iš tikrųjų aktyviai praleidžia laiko. Mažai tikėtina, kad kasdien 4 val. aktyviai praleidžiantis šuo, gali būti nutukęs. Daugiausiai nutukusių ir antsvorio turinčių gyvūnų užfiksuota grupėse, kuriose jie gauna po mažiau nei 1 val. (5 Į.l. – 8,4 proc.), 1 – 2 val. (4 Į.l. – 16,2 proc., 5 Į.l. – 5,8 proc.), ar 2 – 4 val. (4 Į.l. – 15,6 proc.) judraus laiko.

Atliktame tyrime, laikymo sąlygų veiksnys, pasirodė esąs nereikšmingas. Taip yra todėl, kad didžioji dalis apklaustųjų šeimininkų, šunis augina patalpose (91,6 proc.) ir vos keli – lauke (8,4 proc.). Norint geriau ištirti šį veiksnį, reikėtų surinkti didesnę 3, 4 ir 5 laipsnio įmitimo šunų imtį, kurie gyvena lauke ir atlikti palyginimą tarp gautų imčių.

36 nepasireiškia ryškiais požymiais, gali būti, kad šeimininkai tiesiog neatkreipia dėmesio. Įprastos veterinarinės apžiūros metu, specialūs tyrimai taip pat gali būti neatliekami, jei nėra įtarimo. Paprastai šeimininkai savo augintinių neatveda į veterinarijos kliniką dėl to, kad jų šuo priaugo svorio ir nesiaiškina to priežasties nuodugniau. Todėl, galima teigti, kad gauti rezultatai yra nepatikimi ir norint išsiaiškinti patikimumą, reikėtų atlikti išsamesnius tyrimus, pavyzdžiui, tiriamiems šunims kartu ištirti ir skydliaukės hormonų kiekį. Tokiu atveju, surinkus pakankamo dydžio imtį, būtų galima vertinti gautus rezultatus ir nustatyti patikimumą.

Antras su sergamumu susijęs klausimas buvo įvardinti, ar apskritai jų augintiniai turėjo sveikatos sutrikimų. Nors tai jau nebe veiksnys, darantis įtaką nutukimui, o galima pasekmė, tačiau buvo įdomu įvertinti, kaip pasiskirstė antsvorio turinčių gyvūnų sergamumas. Iš visų apklaustųjų, du trečdaliai, 4 ir 5 laipsnio įmitimo šunų, šeimininkų nurodė, kad jų augintiniai sveikatos sutrikimų neturi (63,7 proc.). Vertinant 3 įmitimo laipsnio šunų šeimininkų atsakymus, iš jų net 72,7 proc. nurodė, kad jų augintinis sveikatos sutrikimų neturi, o 27,3 proc. – kad turi. Sveikatos sutrikimų buvimas įvertintas kaip statistiškai nereikšmingas požymis (p > 0,05).

37

5. IŠVADOS

1. Dažniausiai šunims nustatomas 4 įmitimo laipsnis (antsvoris) – 45,5 proc. tirtų šunų.

2. Antsvoris bei nutukimas dažniausiai fiksuojamas Labradoro retriverių, vokiečių aviganių bei Berno zenenhundų veislių šunims.

3. Amžius turi statistiškai reikšmingos įtakos šunų nutukimo formavimuisi (p < 0,001).

4. Šunų lytis įtakos nutukimui neturi. Kastracija neturi įtakos nei patelių, nei patinų nutukimo formavimuisi.

5. Šunų kūno įmitimo laipsnis nepriklauso nuo taikomos mitybos pobūdžio.

6. Šunų laikymo sąlygos nutukimo formavimuisi įtakos neturi. Taikomas fizinis aktyvumas yra statistiškai reikšmingas faktorius, kuris turi įtakos šunų nutukimo formavimuisi (p < 0,001). 7. Nutukusiems bei antsvorio turintiems šunims dažniausiai pasireiškė ortopedinės, odontologinės,

38

6. PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS

1. Šunų šeimininkai turi būti plačiau supažindinami ir patys domėtis, kokios kyla rizikos augintiniui nutukus.

2. Šeimininkai turi domėtis ir būti supažindinami, kad gyvūnui senstant keičiasi organizmo metabolizmas, gyvūnas mažiau juda, tampa sėslesnis ir to pasekoje, nekoreguojant mitybos bei fizinio aktyvumo, šuo gali įgyti perteklinio kūno svorio.

3. Augintinio ėdalo dienos dozė turi būti paskaičiuota pagal gyvūno amžių, dydį, svorį, fizinį krūvį, sveikatos sutrikimus bei papildomai gaunamo maisto kiekį.

4. Šeimininkai turi būti skatinami daugiau užsiimti aktyvia veikla kartu su savo augintiniu bei formuoti tarpusavio ryšį paremtą bendra veikla, o ne ėdesiu.

39

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Cairns-Haylor T, Fordyce P. Paper Mapping discussion of canine obesity between veterinary surgeons and dog owners: a provisional study. [cituojama pagal 2019 m. lapkričio 26 d.]; Prieiga per internetą: http://veterinaryrecord.bmj.com/

2. Pet Obesity Epidemic Fact Sheet. 2018 [cituojama pagal 2019 m. lapkričio 24 d.]. Prieiga per internetą:

https://www.aaha.org/public_documents/professional/guidelines/weight_management_guidel ines.pdf.

3. Chandler M, Cunningham S, Lund EM, Khanna C, Naramore R, Patel A, et al. Obesity and Associated Comorbidities in People and Companion Animals: A One Health Perspective. J Comp Pathol. 2017 m. gegužės [cituojama pagal 2019 m. rugpjūčio 19 d.];156(4):296–309. Prieiga per internetą: https://linkinghub.elsevier.com/retrieve/pii/S0021997517301226

4. Osto M, Lutz TA. Translational value of animal models of obesity—Focus on dogs and cats. Eur J Pharmacol. 2015 m. liepos 15 d. [cituojama pagal 2019 m. rugpjūčio 26 d.];759:240–52. Prieiga per internetą: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0014299915002526 5. Bland IM, Guthrie-Jones A, Taylor RD, Hill J. Dog obesity: Owner attitudes and behaviour.

Prev Vet Med. 2009 m. [cituojama pagal 2019 m. vasario 28 d.];92(4):333–40. Prieiga per internetą: www.elsevier.com/locate/prevetmed

6. White GA, Hobson-West P, Cobb K, Craigon J, Hammond R, Millar KM. Canine obesity: is there a difference between veterinarian and owner perception? J Small Anim Pract. 2011 m. gruodžio [cituojama pagal 2019 m. lapkričio 26 d.];52(12):622–6. Prieiga per internetą: http://doi.wiley.com/10.1111/j.1748-5827.2011.01138.x

7. LLC BB. US patent granted for vaccine treatment of obesity in dogs and cats. Vet Rec. 2013 m. birželio 8 d. [cituojama pagal 2019 m. rugsėjo 29 d.];172(23):595. Prieiga per internetą: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23749349

8. Sechi S, Di Cerbo A, Canello S, Guidetti G, Chiavolelli F, Fiore F, et al. Effects in dogs with behavioural disorders of a commercial nutraceutical diet on stress and neuroendocrine parameters. Vet Rec. 2017 m. sausio 7 d. [cituojama pagal 2019 m. rugsėjo 29 d.];180(1):18– 18. Prieiga per internetą: http://veterinaryrecord.bmj.com/lookup/doi/10.1136/vr.103865 9. German A. Obesity in companion animals. In Pract. 2010 m.;32(2):42–50.

10. Sandøe P, Palmer C, Corr S, Astrup A, Bjørnvad CR. Canine and feline obesity: A One Health perspective. Vet Rec. 2014 m. gruodžio 20 d.;175(24):610–6.

40 Treatment. Phys Ther. 2003 m.;83(3):276–88.

12. Usui S, Yasuda H, Koketsu Y. Characteristics of obese or overweight dogs visiting private Japanese veterinary clinics. Asian Pac J Trop Biomed. 2016 m. balandžio 1 d. [cituojama pagal 2019 m. vasario 28 d.];6(4):338–43. Prieiga per internetą:

https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2221169116301587

13. Diez M, Nguyen P. The epidemiology of canine amd feline obesity. 2006 m. [cituojama pagal 2019 m. rugpjūčio 19 d.];16(1):2–8. Prieiga per internetą:

http://citeseerx.ist.psu.edu/viewdoc/download?doi=10.1.1.799.7498&rep=rep1&type=pdf 14. Elizabeth M. Lund, P. Jane Armstrong laudia AK, Jeffrey S. Klausner. Prevalence and Risk

Factors for Obesity in Adult Dogs from Private US Veterinary Practices. Intern J Appl Res Vet Med. 2006 m. [cituojama pagal 2019 m. rugpjūčio 21 d.];4(2):177–86. Prieiga per internetą: http://jarvm.com/articles/Vol4Iss2/Lund.pdf

15. McGreevy PD, Thomson PC, Pride C, Fawcett A, Grassi T, Jones B. Prevalence of obesity in dogs examined by Australian veterinary practices and the risk factors involved. Vet Rec. 2005 m. gegužės 28 d.;156(22):695–702.

16. Yam PS, Butowski CF, Chitty JL, Naughton G, Wiseman-Orr ML, Parkin T, et al. Impact of canine overweight and obesity on health-related quality of life. Prev Vet Med. 2016 m. [cituojama pagal 2019 m. rugpjūčio 26 d.];127:64–9. Prieiga per internetą:

http://dx.doi.org/10.1016/j.prevetmed.2016.03.013

17. Speakman JR, Van Acker A, Harper EJ. Age-related changes in the metabolism and body composition of three dog breeds and their relationship to life expectancy. Aging Cell. 2003 m.;2(5):265–75.

18. Mori N, Takemitsu H, Okada Y, Yamamoto I, Arai T. A Comparison of Metabolic Parameters Between Obese and Non-obese Healthy Domestic Dogs in Japan. Asian J Anim Vet Adv. 2013 m. [cituojama pagal 2019 m. rugsėjo 4 d.];8(7):863–73. Prieiga per internetą: www.academicjournals.com

19. Jeusette I, Detilleux J, Cuvelier C, Istasse L, Diez M. Ad libitum feeding following ovariectomy in female Beagle dogs: effect on maintenance energy requirement and on blood metabolites. J Anim Physiol Anim Nutr (Berl). 2004 m. balandžio [cituojama pagal 2018 m. spalio 11 d.];88(3–4):117–21. Prieiga per internetą: http://doi.wiley.com/10.1111/j.1439-0396.2003.00467.x