1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA MEDICINOS FAKULTETAS LSMU KK Psichiatrijos klinika
Studijų programa: Medicina
BAIGIAMASIS MAGISTRO MOKSLINIS DARBAS
Sergančiųjų afektiniais sutrikimais klinikinė ir sociademografinė
charakteristika atsižvelgiant į kliedesinės simptomatikos buvimą
Darbo autorė: Indrė Cirtautaitė
Darbo mokslinis vadovas: Prof. Benjaminas Burba Kaunas
2
TURINYS
1. TITULINIS LAPAS 1 2. TURINYS 2 3. SANTRAUKA 3 4. INTERESŲ KONFLIKTAS 5 5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS 5 6. ĮVADAS 67. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI 7 8. LITERATŪROS APŽVALGA 7 9. TYRIMO METODIKA 10 10. REZULTATAI 10 11. REZULTATŲ APTARIMAS 19 11. IŠVADOS 21 12. LITERATŪROS SĄRAŠAS 22
3
SANTRAUKA
Darbo autorė: Indrė Cirtautaitė
Darbo pavadinimas: Sergančiųjų afektiniais sutrikimais klinikinė ir sociademografinė charakteristika atsižvelgiant į kliedesinės simptomatikos buvimą
Tyrimo tikslas: įvertinti afektiniais sutrikimais sergančių asmenų, kurie buvo gydyti psichiatrijos skyriuje, sociodemografines charakteristikas, sveikatos būklę ir gydymo stacionare ypatumus, darbinę veiklą, agresyvaus ir nusikalstamo elgesio išraiškas ir nustatyti galimą kliedesių įtaką afektinių sutrikimų eigai lyginant kliedesinę simptomatiką turinčius su tokios simptomatikos neturinčiais tiriamaisiais.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti sergančių afektiniais sutrikimais pacientų sociodemografines charakteristikas ir dažniausiai pasitaikančias afektinių sutrikimų diagnozes, dažniausius kliedesių, kylančių afektinių sutrikimų metu, tipus.
2. Ištirti pacientų sveikatos būklę ir gydymo stacionare duomenis: stacionarizavimų skaičių, būdą, trukmę, gretutines ligas ir nustatyti ryšius su kitais rodikliais turinčių kliedesių bei jų neturinčių grupėse.
3. Nustatyti save žalojančio elgesio ypatumus bei ryšį su kitais rodikliais.
4. Įvertinti duomenis apie darbinę veiklą: darbingumą, darbo turėjimą ir nustatyti ryšius su kitais rodikliais abiejose tiriamųjų grupėse.
5. Nustatyti tiriamųjų agresyvaus ir nusikalstamo elgesio ypatumus, ryšį su kitais duomenimis, palyginti tokio elgesio skirtumus esant kliedesiams ir jų nesant.Tyrimo metodai ir dalyviai:
Nagrinėtos 398 (168 turėjusių kliedesių ir 230 neturėjusių kliedesių) suaugusių pacientų, 2012-2015 metais gydytų LSMU L KK Psichiatrijos klinikoje epikrizės. Surinkti duomenys:
demografiniai rodikliai, stacionarizavimo duomenys, informacija apie darbinę veiklą, agresyvų elgesį ir nusikalstamumą. Duomenys apdoroti naudojant SPSS 20 programą. Statistiniam
skirtumui tarp grupių įvertinti taikytas χ² metodas. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingas, kai p <0,05.
Tyrimo rezultatai ir išvados: sirgusieji afektiniais sutrikimais daugiausiai buvo darbingo amžiaus moterys. Dažniausia afektinio sutrikimo diagnozė nesant kliedesių buvo vidutinio sunkumo depresija, esant kliedesiams – šizoafektinis sutrikimas. Dažniausi kliedesiai afektinių sutrikimų metu buvo santykio ir poveikio. Afektiniai sutrikimai dažniausiai debiutavo depresine
simptomatika. Nesant kliedesių, skubia tvarka dažniausiai buvo stacionarizuoti save žaloti linkę, darbingi pacientai. Nesant kliedesių, save žaloti labiausiai linkę 50-64 m. amžiaus pacientai. Labiausiai nedarbingi ir rečiausiai darbą turėję abiejose grupėse buvo 50-64 m. amžiaus
pacientai. Pacientų darbingumas labiausiai krito esant kliedesiams kartu su gretutinėmis ligomis. Turintys kliedesių pacientai dažniau buvo agresyvūs, daugiausia tokio elgesio nustatyta tarp 35-49 m. amžiaus pacientų, jie buvo gydomi trumpiau, dažniau stacionarizuojami skubiai. Nesant kliedesių, agresyvus elgesys labiau buvo būdingas vyrams ir linkusiems į savęs žalojimą pacientams.
4
SUMMARY
Author: Indrė Cirtautaitė
Title: Clinical and sociodemographic characteristics of patients with affective disorders according to the presence of delirium symptoms
Aim of the research: to evaluate sociodemographic characteristics, health status, hospitalization, aggressive and delinquent behavior expressions of patients with affective disorders who were treated at psychiatric section and identify the influence of delusions while having affective disorders comparing patients with delusional symptoms with the following symptoms - free subjects.
Tasks of the research:
1. To identify sociodemographic characteristics, the most common diagnosis and the most common delusions of patients with affective disorders.
2. To investigate the patient's medical condition and hospital data: hospitalization number, type, duration, related diseases and to establish links with other indicators, according to the presence of delirium symptoms.
3. To investigate self-harming tendencies and establish links with other data.
4. To rate data of the working life: being able to work, having a job and establish links with other indicators in both groups.
5. To investige subjects' aggressive and delinquent behaviors in touch with other data, to compare the differences in behavior while having or not having delusions.
The methods and participants: There was analysed 398 (168 who had delusions and 230 who did not have delusions ) adult patients treated at LUHS 2012-2015 L KK psychiatric clinic medical documentation. There was collected data about demographics, hospitalization, information of employment, aggressive behavior and crime. The data were processed using SPSS 20 program. A statistical difference between the groups were determined by applying χ² method . The difference was considered statistically significant at p < 0.05.
Results and conclusions: patients who had affective disorders were mostly working-age women. The most common affective disorder diagnosis in the absence of delusions was moderate depression, delusional at - schizoaffective disorder. The most common delusions of affective disorders was the relationship and impact. Affective disorders usually debut in depressive
symptoms. In the absence of delusions, emergency treatment was most common among tended to injure themselves, working patients. In the absence of delusions, 50-64 years aged patients were most likely to harm themselves. The least employed patients were in 50-64 years age group. Patients' ability to work was low when patients had delusions along with other medical conditions. Patients with delusions were more aggressive, aggressive patients were mainly 35-49 years age, they were treated shorter and needed more emergency care. In the absence of delusions, aggressive behavior was more frequent among men and patients tended to harm themselves.
5
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autorei interesų konflikto nebuvo.
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
6
ĮVADAS
Afektiniai (nuotaikos) sutrikimai – viena didžiausių visuomenės sveikatos problemų, siejama su labai pablogėjusia gyvenimo kokybe, savižudybėmis bei didelėmis gydymo išlaidomis. [1] Afektiniams (nuotaikos) sutrikimams priklauso sutrikimai, kurių svarbiausias požymis yra afekto (nuotaikos) pakitimai, apibūdinami kaip depresija arba nuotaikos pakilimas. [2] Psichozinė simptomatika (kliedesiai ir haliucinacijos) kartu su nuotaikos sutrikimu gali
pasireikšti esant pavieniam depresijos arba manijos epizodui, sergant pasikartojančiu depresiniu sutrikimu, bipoliniu afektiniu sutrikimu, šizoafektiniu sutrikimu. [2, 3] Psichozė, pasireiškianti afektinių sutrikimu metu, kurios paplitimas bendroje populiacijoje yra 0,91%, mažina paciento savarankiškumą, gali padidinti riziką pakenkti sau ar aplinkiniams, todėl apie ją pravartu žinoti įvairių specializacijų gydytojams. [4, 5] Neaišku, ar psichozinė simptomatika pasunkinina ir prailgina ligos eigą. [6] Psichikos liga sergančiųjų gyvenimo kokybę blogina ne tik dažnas stacionarizavimas, bet ir sutrikusios socialinės funkcijos: bedarbystė, menki socialiniai įgūdžiai, netinkamas socialinis elgesys, reikalaujantis teisėsaugos ir kitų tarnybų įsikišimo. [7] Tokie pacientai dėl agresijos kaip ligos simptomo patenka į teisėsaugos akiratį [8]. Darbo tikslas - įvertinti afektiniais sutrikimais sergančių asmenų, kurie buvo gydyti psichiatrijos skyriuje, sociodemografines charakteristikas, sveikatos būklę ir gydymo stacionare ypatumus, darbinę veiklą, agresyvaus ir nusikalstamo elgesio išraiškas ir nustatyti galimą kliedesių įtaką afektinių sutrikimų eigai lyginant kliedesinę simptomatiką turinčius su tokios simptomatikos neturinčiais tiriamaisiais. Žinant tokiems pacientams būdingas sociodemografines bei klinikines tendencijas ir ryšius tarp šių duomenų, būtų galima lengviau orientuotis, kurias sergančiųjų nuotaikos
sutrikimais pacientų grupes reikia atidžiau stebėti gydant ambulatoriškai, planuojant stacionarinį gydymą, taip siekiant išvengti daug resursų reikalaujančių netinkamo socialinio elgesio
7
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas: įvertinti afektiniais sutrikimais sergančių asmenų, kurie buvo gydyti psichiatrijos skyriuje, sociodemografines charakteristikas, sveikatos būklę ir gydymo stacionare ypatumus, darbinę veiklą, agresyvaus ir nusikalstamo elgesio išraiškas ir nustatyti galimą kliedesių įtaką afektinių sutrikimų eigai lyginant kliedesinę simptomatiką turinčius su tokios simptomatikos neturinčiais tiriamaisiais.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti sergančių afektiniais sutrikimais pacientų sociodemografines charakteristikas ir dažniausiai pasitaikančias afektinių sutrikimų diagnozes, dažniausius kliedesių, kylančių
afektinių sutrikimų metu, tipus.
2. Ištirti pacientų sveikatos būklę ir gydymo stacionare duomenis: stacionarizavimų skaičių, būdą, trukmę, gretutines ligas ir nustatyti ryšius su kitais rodikliais turinčių kliedesių bei jų neturinčių grupėse.
3. Nustatyti save žalojantį elgesį ir jo ryšius su kitais rodikliais abiejose grupėse.
4. Įvertinti duomenis apie darbinę veiklą: darbingumą, darbo turėjimą ir nustatyti ryšius su kitais rodikliais abiejose tiriamųjų grupėse.
5. Nustatyti tiriamųjų agresyvaus ir nusikalstamo elgesio ypatumus, ryšį su kitais duomenimis, palyginti tokio elgesio skirtumus esant kliedesiams ir jų nesant.
LITERATŪROS APŽVALGA
Lietuvoje kliedesiai afektinių sutrikimų metu tirti nedaug. V. Mačiulis, tirdamas
sergančiuosius bipoliniu afektiniu sutrikimu, kliedesius nustatė 18,31 % pacientų (iš jų 16,9 % kliedesiai buvo atitinkantys afektą, pavieniams pacientams pasireiškė santykio, poveikio
kliedesiai). Tarp turinčiųjų kliedesinę simptomatiką, dažniausi buvo didybės kliedesiai (20,51 %), savęs nuvertinimo (17,95 %), savikaltos (15,38 %), ypatingos galios ir susinaikinimo kliedesiai pasitaikė vienodai dažnai (po 12,82 %), hipochondrinės idėjos pasireiškė 7,69 %,
reformatorystės – 5,13 %, santykio 5,13 % ir nuostolio 2,56 %. [9]
Užsienyje atlikta nemažai tyrimų, nagrinėjančių nuotaikos sutrikimus su psichoze. Ištyrus 8028 vyresnių nei 30 metų asmenų nustatyta, kad psichozinių sutrikimų paplitimas yra 3,48%, iš jų afektinio spektro psichozių paplitimas atitinkamai: 0,35% - depresinio sutrikimo su psichozės simptomais, 0,32% šizoafektinio sutrikimo, 0,24% bipolinio afektinio sutrikimo. [5]
8 Šizoafektinis sutrikimas diagnozuojamas tuomet, kai pacientui pasireiškia ir psichozės, ir afektiniai simptomai. [10, 11] Šizoafektinis sutrikimas dažniausiai skirstomas į tris tipus: manijos, depresijos ir mišrų. [2, 12] Ištyrus sergančiuosius šiuo sutrikimu, nustatyta, kad jis smarkiai sumažina pacientų intelektinius gebėjimus. [13] Sergamumas šizoafektiniu sutrikimu bendrojoje populiacijoje varijuoja 0,2%-1,7%, o tarp pacientų, stacionarizuotų dėl psichikos ligų, šio
sutrikimo dažnis yra 9%. [14, 15] Šizoafektinio sutrikimo simptomai dažnai nesiskiria nuo bipolinio afektinio sutrikimo simptomų, o genetinės studijos rodo daug panašumų tarp šizoafektinio sutrikimo ir bipolinio afektinio sutrikimo. Pacientai, kuriems diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, dažnai keinčia nuo psichotinių nuotaikos sutrikimo simptomų, todėl manoma, kad šizoafektinio sutrikimo diagnozės siūloma atsisakyti.[37, 39] Diskutuojama apie tai, kad šis sutrikimas gali būti traktuojamas arba kaip šizofrenijos ar psichozinių nuotaikos sutrikimų subtipas, arba kelios diagnozės, įtraukiančios šizofreniją ir atskirai psichozinius nuotaikos sutrikimus. [38] Šiuo sutrikimu sergantys pacientai turi didelę pakartotino
hospitalizavimo riziką, reikalauja didelių gydymo išlaidų, tačiau tai tirta mažai. [16] Pakartotino stacionarizavimo rizika netgi didesnė nei pacientams, sergantiems šizofrenija. [17] Šizoafektinį sutrikimą turintiems rizika būti pakartotinai hospitalizuotiems yra 1,8 karto didesnė lyginat su šizofrenija sergančių pacientų rizika. [18]
Depresija – viena iš labiausiai sutrikdančių psichosocialinę būklę ligų, apsunkinanti tiek paciento, tiek visuomenės funkcionavimą. Ištyrus 466 milijonus gyventojų 28 Europos šalyse, 21 milijonas gyventojų turėjo depresijos diagnozę. Išlaidoms depresijai gydyti atitenka 1% Europos ekonomikos. [19] Depresijos paplitimas išsivysčiusiose šalyse – 18%, besivystančiose – 9%. [20] Moterys serga dvigubai dažniau nei vyrai. [21] Depresija su psichozės simptomais skiriasi nuo nepsichozinės depresijos sudėtingesniu gydymu, blogesne prognoze. [22] Tiriant 18980 15-100 metų amžiaus asmenų, kurie reprezentavo įvairių Europos šalių populiacijas, apskaičiuota, kad depresijos su psichozės simptomais paplitimas bendrojoje populiacijoje yra gana dažnas, pasireiškiantis 4 iš 1000 asmenų (0,4%). [23] Susirgusiųjų depresija su psichozės simptomais amžiaus vidurkis yra 29 metai (m.). [24] Moterų sergamumas šiuo sutrikimu yra didesnis nei vyrų. [23] Ištyrus sergančiuosius depresiniu sutrikimu, nustatyta, kad psichozės požymiai pasireiškia 15-20% depresijos atvejų. [23, 24] Depresija su psichozės simptomais siejama su didele suicidinio bandymo tikimybe. [25] Tiriant atsitiktinai atrinktus 183 pacientus, sergančius depresija su psichozės simptomais, nustatyta, kad 21% jų bandė žudytis (rizika didėjo esant vyriškai lyčiai, prieš tai buvusiems bandymams, sunkesniems depresijos simptomams). [26] Bipoliniam afektiniam sutrikimui būdingi epizodai, pasireiškiantys smarkiai pakitusia paciento nuotaika ir aktyvumo lygiu. Vienų epizodų metu stebimas nuotaikos pakilumas ir padidėjęs aktyvumas (hipomanija ar manija), kitiems epizodams būdinga prasta nuotaika, energijos bei aktyvumo stoka (depresija). Pasikartojantys tik hipomanijos arba manijos epizodai traktuojami kaip bipoliniai. [2] Bipolinis afektinis sutrikimas paprastai sutrikdo paciento nuotaiką, aktyvumą, miegą, pažintines funkcijas, elgesį. [6] Ištyrus 1081 suaugusiuosius, sergančius bipoliniu afektiniu sutrikimu nustatyta, kad sutrikimas 59% atvejų debiutuoja depresine simptomatika, 13% atvejų -- manijos reiškiniais, psichoze – 8% atvejų, nerimu – 7,6%,
hipomanija – 6,7%, keliomis būklėmis iškart – 5,5%. [8] Bipoliniu afektiniu sutrikimu sergančių 2839 pacientų tyrimas rodo, kad vidutinis pacientų amžius buvo 40.1 metų, 64.5% buvo moterys. Amžiaus vidurkis, kuriame pasireiškė pirmieji ligos priepuoliai, buvo 19.8 metų. 64%
9 pacientų buvo nedirbantys. [27] Nuotaikos pakitimo epizodai dažnai būna lydimi psichozės. [6] 33 tyrimų (5973 bipoliniai afektiniai pacientai) analizė rodo, kad bent vienas psichozinis
simptomas pasireiškė 61% pacientų, kliedesiai buvo dažnesni nei haliucinacijos. [28] Ištyrus 14529 bipolinį afektinį sutrikimą turinčius pacientus nustatyta, kad manijos tipo psichozės paplitimas yra 19%, depresijos tipo psichozės – 15%. [29] 33 tyrimų (5973 bipoliniai afektiniai pacientai) analizė rodo, kad bent vienas psichozinis simptomas pasireiškė 61% pacientų, kliedesiai buvo dažnesni nei haliucinacijos. [28] Ištyrus 14529 bipoliniu sutrikimu sergančius pacientus nustatyta, kad manijos tipo psichozės paplitimas yra 19%, depresijos tipo psichozės – 15%. [6, 29] Dažniausi kliedesių tipai buvo didybės, santykio, religiniai. [6] Mirtingumas dėl savižudybės tarp sergančiųjų moterų buvo 22 kartus didesnis nei bendrojoj populiacijoj, tarp vyrų – 15 kartų didesnis. [30] Bent vienas bandymas nusižudyti buvo nustatytas 27% sirgusiųjų. [31] Bipoliniu afektiniu sutrikimu sergantys pacientai linkę smurtauti ir tapti smurto aukomis labiau nei bendrosios populiacijos atstovai. [6] Užsienyje nustatyta, kad sunkūs nusikaltimai (kaltinimai žmogžudyste, užpuolimu, plėtimu, padegimu ar grasinimu) buvo dažnesni tarp bipoliniu afektiniu sutrikimu sergančiųjų (8,4%), lyginant su bendrąja populiacija (3,5%), tačiau didelę įtaką nusikaltimų dažnio didėjimui darė bipolinio afektinio sutrikimo komorbidiškumas su priklausomybėmis nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Nuotaikos epizodo pobūdis (manija ar depresija) ir kliedesiai įtakos nusikalstamumui neturėjo. [32] 28% bipolinį afektinį sutrikimą turintiems buvo nustatytas mažas darbingumo sutrikdymas, 68% tokių pacientų darbingumas triko smarkiai. [31] Neaišku, ar psichozė turi įtakos sunkesnei, ilgesnei ligos trukmei. [6]
Pacientai, kuriems diagnozuoti manijos epizodai, iki stacionarizavimo buvo labiau agresyvūs nei pacientai su kitomis psichiatrinėmis diagnozėmis. Po stacionarizavimo labiausiai agresyvūs buvo pacientai su manijos simptomatika. [33] Pacientai, kuriems nustatytas bipolinis afektinis sutrikimas ir šizofrenija, turėjo 2.81 karto padidėjusią riziką agresijai, atitinkamai kai depresija ir adaptacijos sutrikimas riziką mažino. Didžiausia rizika nustatyta jaunesniems nei 32 metų, psichozinę simptomatiką turintiems pacientams, pasižymėjusiems tokiais epizodais ir praeity, turėjusiems priklausomybių. Dažniausia agresijos forma buvo fizinė ir dažniausiai išreiškiama prieš medicinos personalą. [34] Užsienio tyrimai rodo, kad agresija prieš kitus smarkiai susijusi su priklausomybėmis nuo psichoaktyvių medžiagų ir asmenybės sutrikimų, o save žalojantis elgesys buvo susijęs su nuotaikos ir nerimo sutrikimais. [36]
Reziumuojant, tirti afektinius sutrikimus tiek užsienyje, tiek Lietuvoje aktualu dėl dažno jų pasireiškimo ir dėl to kylančių didelių gydymo išlaidų (dažno stacionarizavimo, ilgo jo laiko, gretutinių ligų). Didėjant visuomenės amžiaus vidurkiui, negalintys dirbti darbingo amžiaus žmonės turi neigiamos įtakos šalies ekonomikai, labiausiai tai atsiliepia ekonominių sunkumų turinčioms šalims, tarp jų ir Lietuvai, todėl labai svarbu atpažinti afektinius sutrikimus net ir mažiausiai jų paveikiamose grupėse ir juos tinkamai koreguoti. Lietuvoje, esant dideliam savižudybių skaičiui, svarbu nustatyti būkles, kurioms esant save žalojantis elgesys yra labiausiai tikėtinas ir atitinkamai jas gydyti. Agresija ir nusikalstamumas, kylantis dėl ligos, reikalauja glaudaus teisėsaugos tarnybų bendradarbiavimo su gydymo įstaigomis bei
teisėsaugos specialistų švietimo apie psichikos sutrikimus (ypač psichozes) ir nurodymų, kaip elgtis, įtariant nusikalstamą elgesį, kilusį dėl psichikos sutrikimo.
10
TYRIMO METODIKA
Nagrinėta 398 suaugusių pacientų, 2012-2015 metais gydytų LSMU L KK Psichiatrijos klinikoje medicininė dokumentacija (epikrizės). Atsitiktinai pasirinkti tie pacientai, kuriems buvo nustatytos afektinio spektro sutrikimų diagnozės, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus (Šiame tyrime nedalyvavo asmenys iki 18 metų, o nagrinėjant vyresnių pacientų medicininę
dokumentaciją pastebėta, kad jiems dažnai diagnozuojami organinio pobūdžio nuotaikos
sutrikimai, todėl tokie pacientai į tyrimą dėl galimos somatinės būklės įtakos rezultatams į tyrimą neįtraukti), gydymosi stacionare skaičiaus ar kitų rodiklių. Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: turinčius kliedesių ir neturinčius. Pirmąją grupę (168 atvejai) sudarė pacientai, kuriems afektinio sutrikimo fone anamnezėje bent kartą buvo pasireiškusi psichozinė simptomatika (kliedesiai). Antrąją grupę (230 atvejai) sudarė pacientai, sirgę afektiniais sutrikimais, tačiau jų anamnezėje kliedesių nebuvo. Suskirstymu į šias dvi grupes buvo siekta išskirstyti pacientus pagal ligos sunkumą (kliedesiai = sunkesnė ligos eiga). Surinkti duomenys: lytis, amžius, ligos debiuto pobūdis, gretutinės ligos, savęs žalojimo ir sucidinių bandymų buvimas, kaltinimų
nusikalstamumu ir agresyvaus elgesio anamnezėje buvimas, stacionarizavimų skaičius, paskutiniojo stacionarizavimo būdas, paskutiniojo stacionarizavimo trukmė, nustatytas darbingumo lygis po paskutinio stacionarizavimo, darbo turėjimas, kliedesių, siekiančių
psichozinį lygį ir užfiksuotų medicininėje dokumentaciją, buvimas. Duomenys apdoroti naudojant SPSS 20 programą. Statistiniam skirtumui tarp grupių įvertinti taikytas χ² metodas. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingas, kai p rodiklis buvo <0,05.
REZULTATAI
Darbo rezultatai: Imtį sudarė 168 (42,2%) kliedesius afektinių sutrikimų metu turėjusių ir 230 (57,8 %) kliedesių afektinių sutrikimų metu neturėjusių tiriamųjų. Tiriamųjų pagrindinės diagnozės nurodytos 1 ir 2 lentelėse (lent.).
1 lent. Diagnozės esant afektiniams sutrikimams be kliedesių Diagnozė pagal TLK-10 AM Atvejų skaičius
F25.0 Šizoafektinis sutrikimas, manijos tipas
6 F25.1 Šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas
85 F25.2 Šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas 38 F30.2 Manija su psichozės simptomais 2
11 F31.2 Bipolinis afektinis sutrikimas, manija
su psichozės simptomais
4 F31.5 Bipolinis afektinis sutrikimas, sunki depresija su psichozės simptomais
3 F31.6 Bipolinis afektinis sutrikimas, mišrus epizodas
1 F32.3 Sunkios depresijos epizodas su
psichozės simptomais 12
F33.3 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais
7
Kitos nuotaikos sutrikimų diagnozės,
kriterijuose kliedesių neįtraukiančios, tačiau pacientų ligos anamnezėje užfiksuoti
kliedesiai*
10
*Pasitaikė 10 atvejų, kai buvo nustatytos diagnozės, pagal TLK-10-AM neįtraukiančios į kriterijus kliedesių, tačiau ligos anamnezėje kliedesių buvo. Šie atvejai priskirti tiriamajai grupei.
2 lent. Diagnozės esant afektiniams sutrikimams su kliedesiais Diagnozė pagal TLK-10 AM Atvejų skaičius
F31.1 Bipolinis afektinis sutrikimas, manija be
psichozės simptomų 1
F31.2 Bipolinis afektinis sutrikimas, manija su
psichozės simptomais 1
F31.3 Bipolinis afektinis sutrikimas, lengva arba vidutinio sunkumo depresija
3 F31.4 Bipolinis afektinis sutrikimas, sunki
depresija be psichozės simptomų 12 F32.1 Vidutinio sunkumo depresijos epizodas 63 F32.2 Sunkios depresijos epizodas be
psichozės simptomų 15
F33.1 Pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas
79 F33.2 Pasikartojantis depresinis sutrikimas,
sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų
56
1. Sociodemografinė tiriamųjų charakteristika 1.1 Lytis ir amžius
12 Kliedesių afektinių sutrikimų metu turinčiųjų grupę sudarė 120 (71,42%) moterų ir 48 (28,58%) vyrai. Kliedesių afektinių sutrikimų metu neturinčiųjų grupėje buvo 176 (76,52%) moterys ir 54 (23,48%) vyrai. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių parodytas 1 paveiksle (pav.). Galima teigti, kad tiriamieji daugiausia buvo darbingo, visuomeniško amžiaus moterys ir, lyginant kliedesinę simptomatiką turinčius ir jos neturinčius, šie rodikliai beveik nesiskyrė.
1 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių
2. Duomenys apie tiriamųjų sveikatą 2.1 Gydymosi psichiatrijos skyriuje dažnumas
Buvo tirtas kiekvieno tiriamojo stacionarizavimų į psichiatrijos skyrius skaičius.
Rezultatai parodyti 2 pav. 46% turėjusių kliedesių pacientų buvo gydyti penkta kartą ir daugiau, kai tiek kartų gydytų pacientų be kliedesių buvo tik 12%.
7,74 6,08 24,41 11,3 29,76 32,14 28,26 40,88 5,95 13,48 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
Turintys kliedesių Neturintys kliedesių
Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių %
13 2 pav. Stacionarizavimų į psichiatrijos skyrius skaičius
2.2 Paskutinio stacionarizavimo tvarka
Buvo tirta pacientų paskutiniojo stacionarizavimo tvarka, rezultatai nurodyti 3 lentelėje. 3 lent. Nustatyta paskutiniojo stacionarizavimo tvarka (skubi arba planinė) Stacionarizavimo tvarka Turintys kliedesių Neturintys kliedesių
Skubi 60,7% 44,3%
Planinė 39,3% 55,7%
Matoma, kad esant kliedesiams, pacientai dažniau buvo stacionarizuoti skubiai lyginant su neturinčiais kliedesių (60,7% vs 44,3%). Analizuojant tyrimo rezultatus pagal
stacionarizavimo tvarką neturinčiųjų kliedesių grupėje, nelinkę savęs žaloti pacientai buvo dažniau stacionarizuoti planiškai nei linkę žalotis (85,9% vs 14,1%)(χ² =33,311, df = 1, p<0,000<0,05). Pacientams, turintiems kliedesių, šis ryšys nebuvo nustatytas. Analizuojant tyrimo rezultatus pagal stacionarizavimo tvarką, nustatyta, kad neturintys kliedesinės simptomatikos pacientai, kurie buvo stacionarizuoti planine tvarka, po gydymo dažniau buvo nedarbingi, nei stacionarizuoti skubos tvarka (70,8% planine tvarka
stacionarizuotų nedarbingų pacientų vs 29,2% stacionarizuotų nedarbingų skubia tvarka) (χ² =8,390, df = 1, p<0,004<0,05). Turintiems kliedesių pacientams tokio ryšio nerasta.
2.3 Paskutinio stacionarizavimo trukmė
Buvo nagrinėta paskutinio gydymo psichikos sveikatos stacionare trukmė. Rezultatai nurodyti 3 pav. Gydymo trukmė buvo panaši abiejose grupėse, dažniausiai pacientai gydyti nuo 15 iki 30 dienų (56,54% turinčiųjų kliedesių grupėje, 56,95% jų neturinčių grupėje), todėl galima manyti, kad kliedesiai įtakos ilgesnei stacionarizavimo trukmei neturėjo.
19% 41% 35% 47% 46% 12% 0% 10% 20% 30% 40% 50%
Turintys kliedesių Neturintys kliedesių
Stacionarizavimų skaičius %
14 3 pav. Paskutiniojo stacionarizavimo trukmė
2.4 Komorbidiškumas
Gretutinių ligų neturėjo 44% pacientų su kliedesiais, 40,5% jų turėjo vieną gretutinę ligą, 15,5% - dvi ir daugiau. Gretutinių ligų neturėjo 37,4% pacientų be kliedesių, 40,9% iš jų turėjo vieną gretutinę ligą, 21,7% - dvi ir daugiau.
Kliedesių turėję pacientai, turėję dvi ar daugiau gretutinių ligų, buvo mažiau darbingi nei jų neturintys (4,4% darbingų su dviem ar daugiau gretutinių ligų vs 56,7% darbingų be gretutinių ligų) (χ² =22,372, df =2 , p<0,000<0,05). Taip pat šioje grupėje nustatyta, kad dvi ar daugiau ligų turintys rečiau turėjo darbą nei neturintys (8,3% dirbančių su dviem ar daugiau gretutinių ligų vs 56,0% dirbančių be gretutinių ligų) (χ² =11,885, df =2 , p<0,003<0,05). Kontrolinėje grupėje šių ryšių nerasta.
2.5 Psichikos ligos debiuto pobūdis
Buvo analizuotas pacientų psichikos ligos debiuto pobūdis, rezultatai nurodyti 4 pav. 4,16
28,57
56,54 10,71
Turinčių kliedesių gydymosi stacionare trukmė %
1 - 7 dienos 8 -14 dienų 15 - 30 dienų 31 ir daugiau dienų
3,04 35,21 56,95
4,78
Neturinčių kliedesių gydymosi stacionare trukmė %
1 - 7 dienos 8 - 14 dienų 15 - 30 dienų 31 ir daugiau dienų
15 4 pav. Psichikos ligos debiuto pobūdis
Esant kliedesiams, analizuojant tyrimo duomenis lytį, liga manijos simptomais debiutavo dažniau vyrams nei moterims (72,7% vs 27,3%), depresijos simptomais - dažniau moterims nei vyrams (84,3% vs 15,7%) (χ² =30,395, df = 10, p<0,001<0,05). Pacientams,
neturintiems kliedesių, tokia lyties ir ligos debiuto priklausomybė nustatyta nebuvo. Galima daryti išvadą, kad psichozinė simptomatika galimai išryškino ligos debiuto skirtumus tarp lyčių.
Analizuojant tyrimo rezultatus pagal neturėjusių kliedesių stacionarizavimo tvarką, pacientai su depresinio pobūdžio ligos debiutu dažniau buvo stacionarizuoti planiškai nei skubiai (54,9% vs 45,1%) (χ² =18,547, df = 9, p<0,029<0,05). Esant kliedesiams, ryšio tarp ligos debiuto ir
stacionarizavimo tvarkos nebuvo.
2.6 Save žalojančio elgesio ir savižudybių dažnis
Nustatytas tiriamųjų skaičius, anamnezėje turėjusių savęs žalojimo epizodų arba suicidinių bandymų. Rezultatai nurodyti 5 pav. Rezultatai buvo pasiskirstę panašiai abiejose grupėse. 30% 71% 7% 4% 2% 3% 5% 2% 0% 4% 8% 4% 22% 18% 23% 0% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80%
Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė
Ligos debiutas %
Depresijos požymiai Manijos požymiai Mišrūs nuotaikos sutrikimai
Agresija Savęs žalojimas/suicidai Nerimas
16 5 pav. Savęs žalojimo epizodo arba suicidinio bandymo anamnezėje buvimas
4 lentelė. Save žalojančio elgesio paplitimas pagal amžių esant kliedesiams Amžius
metais
Žalojo save ir/arba vykdė suicidinį bandymą
Nežalojo savęs ir/arba nevykdė suicidinio bandymo 18 - 24 13,2% 3,1% 25 - 34 22,1% 6,8% 35 - 49 27,9% 28,4% 50 - 64 29,4% 45,7% 65 ir daugiau 7,4% 16,0% (χ² =23,774, df = 4, p<0,000<0,05)
Analizuojant tyrimo rezultatus pagal amžių, nustatyta, kad neturėję kliedesių 50 – 64 metų amžiaus tiriamieji buvo linkę save žaloti ir/ar vykdyti suicidinius bandymus rečiau nei 18 – 24 metų amžiaus tiriamieji (45,7% vs 3,1%) (χ² =23,774, df = 4, p<0,000<0,05). Tiriamojoje grupėje statistiškai patikimo ryšio tarp tiriamųjų amžiaus ir save žalojančio elgesio nebuvo. Analizuojant tyrimo rezultatus pagal stacionarizavimo tvarką, nustatyta, kad neturintys
kliedesinės simptomatikos pacientai, kurie anamnezėje yra turėję savęs žalojimo epizodų ir/arba suicidinių bandymų, dažniau buvo gydyti skubia tvarka nei planine (73,5% save žaloti linkusių pacientų gydyta skubia tvarka vs 26,5% tokių pacientų gydytų planine tvarka) %) (χ² =33,311, df = 1, p<0,000<0,05).Analizuojant duomenis pagal polinkį save žaloti ar atlikti suicidinius
bandymus neturinčių kliedesių grupėje, esant depresinio pobūdžio debiutui, save žalojo 28,0% tokių pacientų, o nežalojo 72,0%, vadinasi polinkis į savęs nežalojimą buvo dažnesnis nei polinkis žalotis (χ² =31,638, df = 9, p=0,000<0,05). Kliedesiniuose esant manijos debiutui, save žaloja retai (18,2% vs 81,8%), esant depresinio pobūdžio ligos debiutui, savęs žalojimas irgi retesnis nei nežalojimas (41,2% vs 58,8%) (χ² =29,762, df = 10, p<0,001<0,05). Esant kliedesiams, šie dėsningumai būdingi nebuvo.
34% 66%
Turėję kliedesių
Taip Ne 29,6% 70,4%Neturėję kliedesių
Taip Ne17
3. Duomenys apie tiriamųjų darbinę veiklą
3.1 Darbingumo lygis, nustatytas išrašant po paskutinio gydymo stacionare
5 lentelė. Tiriamųjų darbingumo lygis
Darbingumas Su kliedesiais Be kliedesių
Darbingi/laikinai nedarbingi 52,4% 71,7%
Sumažintas darbingumas 47,6% 28,3%
Matyti, kad abiejų grupių tiriamieji dažniau buvo darbingi arba laikinai nedarbingi nei turėję sumžintą darbingumą. Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, 28% bipolinafektinį sutrikimą turintiems buvo nustatytas mažas darbingumo sutrikdymas, 68% tokių pacientų darbingumas triko smarkiai. [31] Analizuojant tyrimo rezultatus pagal amžių, nustatyta, jog neturėję kliedesių 50 – 64 metų amžiaus pacientai po gydymo buvo mažiau darbingi nei 25 – 34 metų amžiaus pacientai (49,2% nedarbingų 50-64 metų amžiaus pacientų vs 0% nedarbingų 25-34 metų amžiaus pacientų (χ² =48,075, df = 4, p<0,000<0,05). Ištyrus kliedesių turėjusius, nustatyta, kad 50 – 64 metų amžiaus pacientai po gydymo buvo mažiau darbingi nei 18 – 24 metų amžiaus pacientai (42,3% vs 1,3%) (χ² =21,958, df = 4, p<0,000<0,05).
3.2 Darbo turėjimas
50,6% tiriamosios grupės pacientų buvo dirbantys, 49,4% buvo nedirbantys. 63,0% kontrolinės grupės tiriamųjų buvo dirbantys, 37,0% buvo nedirbantys. Analizuojant tyrimo rezultatus pagal amžių, nustatyta, jog kliedesių turintys 50 – 64 metų amžiaus pacientai darbą turi rečiau nei 18 - 24 metų amžiaus pacientai (39,3% nedirbančių 50 – 64 metų amžiaus
grupėje vs 4,8% nedirbančių 18 – 24 metų amžiaus grupėje) (χ² =14,261, df = 4, p<0,007<0,05). Analogiškai analizuojant tyrimo rezultatus kliedesių neturinčiųjų grupėje, taip pat nustatyta, jog 50 – 64 metų amžiaus pacientai darbą turi rečiau nei 18 - 24 metų amžiaus pacientai (47,1% vs 1,2%) (χ² =47,418, df = 4, p<0,000<0,05).
4. Duomenys apie tiriamųjų agresyvų ir nusikalstamą elgesį
Buvo nagrinėti pacientų anamnezėse buvę agresyvaus bei nusikalstamo elgesio epizodai (kaltinimai įvairiais nusikaltimais: turto niokojimu, įsiskolinimais, fiziniu smurtu prieš kitus
asmenis).Rezultatai nurodyti 6 lentelėje. Matoma, kad šiame tyrime kliedesių turėję buvo dažniau linkę į agresyvų bei nusikalstamą elgesį negu kliedesių neturėję.
18 6 lentelė. Nusikalstamas ir agresyvus elgesys
Nusikalstamumas/agresyvus elgesys
Pacientai su kliedesiais Pacientai be kliedesių
Buvo 38% 4,8%
Nebuvo 62% 95,2%
Esant kliedesiams, nusikalstamumas didžiausias tarp 35-49 metų amžiaus tiriamųjų lyginant su 18-24 metų amžiaus tiriamaisiais (42,2% vs 1,6%) (χ² =14,451, df = 4,
p<0,006<0,05). Nesant kliedesių, šis ryšys nerastas.Analizuojant neturėjusių kliedesių tyrimo rezultatus pagal lytį, nustatyta, jog tiriamieji vyrai yra dažniau linkę nusikalsti nei moterys (7 lentelė). Ištyrus kliedesinę simptomatiką turėjusius, statistiškai patikimo ryšio tarp lyties ir tokio elgesio nerasta.
7 lentelė. Agresijos ir nusikalstamumo priklausomybė nuo lyties nesant kliedesių
Lyties rodikliai
Nustatytas arba įtariamas įvairus
nusikalstamumas/agresija kliedesių neturėjusių grupėje
Buvo Nebuvo
Moteris 36,4% 78,5 %
Vyras 63,6% 21,5 %
(χ² =10,370, df = 1, p<0,001<0,05)
Analizuojant pagal nusikalstamumą, kliedesių turėjusių grupėje
nusikalstantieji/agresyvūs buvo gydyti trumpiau (tarp iki savaitės gydytų buvo 85,7%
nusikalstusių ir 14,3% nenusikaltusių) (χ² =7,803, df = 3, p< 0,050). Kontrolinėje grupėje tokio ryšio nerasta. Trumpesnio gydymo priežastis padėtų atskleisti papildomas tyrimas. Analizuojant pagal nusikalstamumą kliedesių turėjusius pacientus, nenusikaltę buvo dažniau gydomi
planiškai nei nusikaltę (74,2% vs 25,8%) (χ² =7,017, df = 1, p<0,008<0,05). Analizuojant tyrimo duomenis kliedesių neturėjusių grupėje pagal polinkį save žaloti, savęs nežalojantys buvo linkę į agresiją/nusikalstamumą rečiau nei žalojantys (36,4% save žalojusių nenusikaltusių vs 63,6% save žalojusių nusikaltusių) (χ² =6,440, df = 1, p<0,011<0,05). Esant kliedesių, toks ryšys
nenustatytas. Kontrolinėje grupėje analizuojant duomenis pagal agresiją/nusikalstamumą, esant depresinio pobūdžio ligos debiutui, tik 2,4% buvo linkę į tokį elgesį, 97,6% linkę nebuvo (χ² =35,126, df = 9, p<0,000<0,05). Tiriamojoje grupėje šio ryšio nerasta.
19
5. Kliedesių tipai
Turėjusiųjų kliedesių grupėje nustatyti mąstymo sutrikimai pagal turinį (6pav.).
6 pav. Kliedesių tipai
Dažniausi kliedesiai esant afektiniams sutrikimams buvo santykio bei poveikio (58,33%), retesni savikaltos, beprasmybės, savęs nuvertinimo bei kaltinimo kliedesiai (8,33%), panašiai pasiskirstė didybės, ypatingos galios, religiniai bei magiški kliedesiai (6,54%), retesni
hipochondriniai, dismorfofobiniai nihilistiniai kliedesiai (4,76%) ir rečiausi pavydo, neištikimybės kliedesiai (1,19%). Gana dažni buvo kelių kliedesių tipų deriniai (20,83%).
REZULATŲ APTARIMAS
Gautas rezultatas, kad afektiniais sutrikimais dažniau serga moterys, nesiskiria nuo kitų mokslininkų atliktų tyrimų, rodančių, jog depresija, depresija su psichozės simptomais, bipoliniu afektiniu sutrikimu ir šizoafektiniu sutrikimu dažniau sirgo moterys negu vyrai. [16, 21, 23, 27] Didesnis moterų sergamumas šiomis ligomis aiškinamas didesniu emocijų reguliavimo sutrikimų dažniu tarp moterų. [35] Tyrimo rezultatas, rodantis, kad sergantieji daugiausiai buvo darbingo amžiaus, nesiskiria nuo kitų tyrimų rezultatų, teigiančių, jog nuotaikos sutrikimai – labiausiai būdingi darbingo amžiaus žmonėms: sirgusiųjų depresija su psichozės simptomais amžiaus
98 35 14 11 8 2 0 20 40 60 80 100 120 Santykio, poveikio
Kelių tipų deriniai Savikaltos, beprasmybės, savęs nuvertinimo, kaltinimo Didybės, ypatingos galios, religiniai, magiški Hipochondriniai, dismorfofobiniai, nihilistiniai Neištikimybės, pavydo
Kliedesių tipai
Skaičius20 vidurkis nurodomas 29 metai [24], bipoliniu afektiniu sutrikimu sergančių pacientų vidutinis
amžius buvo 40.1 metų [27], šizoafektiniu sutrikimu sirgusieji dažniausiai buvo 35-54 metų amžiaus (55,33%) [16].
V. Mačiulis, tirdamas psichiatrijos ligoninėje besigydžiusius pacientus dėl įvairių psichikos ligų, nustatė, kad jie buvo stacionarizuojami į psichiatrijos skyrius vidutiniškai 1-2 kartus per metus. [7] Nagrinėjant stacionarizavimų skaičių, turi būti atsižvelgta į paciento amžių, ligos trukmę, ligos išraiškos ypatumus (save žalojantis elgesys, psichozė ir kt.), todėl šiame tyrime gautus rezultatus sunku palyginti. Šis rodiklis paciento ligos ir gyvenimo eigoj yra kintantis, todėl jo reikšmė tiriamuoju momentu nėra didelė.
Užsienyje ištyrus sergančius bipoliniu afektiniu sutrikimu nustatyta, kad sutrikimas 59% atvejų debiutuoja depresine simptomatika, 13% atvejų -- manijos reiškiniais, psichoze – 8% atvejų, nerimu – 7,6%, hipomanija – 6,7%, keliomis būklėmis iškart – 5,5%. [8] Šis tyrimas apėmė visas afektinių sutrikimų diagnozes, dėl kurių pacientai buvo gydomi stacionare, tačiau rezultatai taip pat parodė, jog dažniausiai afektiniai sutrikimai debiutuoja depresine simptomatika (30% afektinių sutrikimų debiutavo depresijos reiškiniais esant kliedesiams, 70% afektinių
sutrikimų debiuto nesant kliedesių). Kitokio pobūdžio afektinio sutrikimų debiutai buvo retesni ir tai sutapo su užsienyje atliktų tyrimų duomenimis.
Analizuojant save žalojančio bei savižudiško elgesio dažnį, gauti duomenys nesiskiria nuo kitų tyrimų duomenų. Užsienio tyrimai rodo, kad 21 – 27% sergančiųjų depresija su
psichozės simptomais bandė žudytis. [1, 26] 27% sergančiųjų bipoliniu afektiniu sutrikimu bandė žudytis. [31] Lietuvoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad suicidinės mintys buvo būdingos
39,44% pacientams, sergantiems bipoliniu afektiniu sutrikimu ir turintiems mąstymo sutrikimų. [9]
Šizoafektiniu sutrikimu sergančiųjų tyrimo metu nustatyta, kad nedirbantys pacientai sudarė 90,95% tiriamųjų, o dirbantys tik 6,71%. [16] 64% bipolinių pacientų buvo nedirbantys. [27] V. Mačiulio atliktame tyrime, iš visų psichiatrijos ligoninėje besigydžiusiųjų 73% buvo nedirbantys. [7] Šiame tyrime tirti pacientai darbą turėjo dažniau.
Užsienio tyrėjai nustatė, jog dažniausi bipolinio afektinio sutrikimo metu kilusių kliedesių tipai buvo didybės, santykio, religiniai. [6] V. Mačiulis nustatė, kad tarp bipoliniu afektiniu sutrikimu sergančių ir turinčių kliedesinę simptomatiką, dažniausi buvo didybės kliedesiai (20,51 %), savęs nuvertinimo (17,95 %), savikaltos (15,38 %), o ypatingos galios ir susinaikinimo kliedesiai pasitaikė vienodai dažnai (po 12,82 %), hipochondrinės idėjos
pasireiškė 7,69 %, reformatorystės – 5,13 %, santykio 5,13 % ir nuostolio 2,56 %. [9] Kliedesių pobūdis dažnai priklauso nuo afekto. [9] Šiame tyrime įtraukti ir šizoafektiniu sutrikimu
sergantys, todėl lyginant su kitais afektinių kliedesių tyrimais, daugiau nustatyta santykio bei poveikio kliedesių.
21
IŠVADOS
1. Demografija ir ligos ypatumai: LSMU L KK Psichiatrijos klinikoje 2012-2015 metais dėl
nuotaikos sutrikimų gydyti pacientai daugiausiai buvo darbingo amžiaus moterys. Neturėjusiems psichozinės simptomatikos pacientams dažniausiai nustatyta diagnozė buvo vidutinio sunkumo depresija (pasikartojantis sutrikimas arba pavienis epizodas); pacientams su anamnezėje buvusia kliedesine simptomatika dažniausia buvo šizoafektinio sutrikimo diagnozė, o dažniausi kliedesiai esant afektiniams sutrikimams buvo santykio bei poveikio.
2. Sveikatos būklė ir stacionarizavimas: Afektiniai sutrikimai dažniausiai debiutavo depresijos simptomatika. Analizuojant pagal statistinį reikšmingumą, esant kliedesiams, manijos
simptomatika ligos debiuto metu dažniau pasireiškė vyrams, o depresinė simptomatika – moterims. Neturėję kliedesių tiriamieji dažniausiai stacionare gydėsi antrą – ketvirtą kartą, tiriamieji su buvusia kliedesine simptomatika dažniausiai gydėsi stacionare penktą kartą ir daugiau. Skubia tvarka dėl afektinių sutrikimų dažniau buvo stacionarizuoti turintys kliedesių tiriamieji. Gauti statistiškai patikimi rezultatai, kad nesant kliedesių, dažniau skubiai
stacionarizuoti buvo į savęs žalojimą ir suicidus linkę pacientai, taip pat skubiai stacionarizuoti pacientai po gydymo dažniau buvo darbingi. Afektinių sutrikimų turintys pacientai nepriklausomai nuo psichozinės simptomatikos dažniausiai buvo stacionarizuoti nuo 15 iki 30 dienų, pacientai dažniausiai turėjo 0-1 gretutinę ligą. Nesant kliedesių, pacientai su depresinio pobūdžio ligos debiutu dažniau buvo stacionarizuojami planiškai nei skubiai, esant kliedesiams tokio ryšio nerasta. Pacientai su polinkiu į savęs žalojimą buvo dažniau stacionarizuojami skubiai, tačiau esant kliedesių, tokios tendencijos nenustatyta. Galimai įtakos turėjo save žalojančių ir
psichozinę simptomatiką turinčių pacientų atidus ambulatorinis stebėjimas, dėl ko skubaus gydymo prireikė rečiau.
3. Savęs žalojimas: Save žalojančių pacientų daugiau buvo tarp turinčių kliedesių. Analizuojant pagal statistinį reikšmingumą, save žaloti kliedesių neturinčių grupėje linkę labiausiai 50-64 metų amžiaus pacientai. Kliedesių neturintys pacientai, linkę save žaloti, buvo dažniau
stacionarizuojami skubiai nei nelinkę. Skubios pagalbos dažniausiai prireikia save žaloti ir žudytis linkusiems darbingiems neturintiems kliedesių pacientams.
4. Darbingumas: Sumažintas darbingumas dažniau pasitaikė kliedesių turinčiųjų grupėje. Analizuojant pagal statistinį reikšmingumą, labiausiai nedarbingi abiejose tyrimo grupėse buvo 50 – 64 metų amžiaus pacientai, darbą rečiausiai turėjo taip pat 50 – 64 metų amžiaus pacientai abiejose grupėse. Turintiems kliedesių pacientams, kurie turėjo dar ir gretutinių ligų, smarkiai sumažėjo darbingumas ir darbo turėjimas, lyginant su nepasižyminčiais komorbidiškumu psichoziniais afektiniais pacientais. Galima daryti išvadą, kad kliedesiai smarkiai apsunkino pacientų darbinę veiklą esant gretutinėms ligoms.
5. Agresija ir nusikalstamumas: Agresijos ir nusikalstamumo daugiau nustatyta turėjusių
kliedesių grupėje, o analizuojant pagal statistinį reikšmingumą,toks elgesys būdingiausias buvo 35-49 metų amžiaus asmenims, jie buvo gydyti trumpiau nei nenusikaltę, taip pat buvo gydomi skubos tvarka dažniau nei neagresyvūs. Nesant kliedesių, nustatyta agresyvaus ir nusikalstamo
22 elgesio priklausomybė nuo lyties, polinkio save žaloti ir ligos debiuto – tokio elgesio rizika didėjo esant vyriškai lyčiai, polinkiui save žaloti, mažėjo esant depresinio pobūdžio ligos debiutui. Galima daryti išvadą, kad kliedesiai panaikina agresyvaus ir nusikalstamo elgesio priklausomybę nuo lyties.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Naseem Akhtar Qureshi, Abdullah Mohammed Al-Bedah Mood disorders and
complementary and alternative medicine: a literature review. Neuropsychiatr Dis Treat. 2013; 9: 639–658.
2. TLK-10-AM sisteminis ligų sąrašas. 5 SKYRIUS PSICHIKOS IR ELGESIO SUTRIKIMAI, NUOTAIKOS [AFEKTINIAI] SUTRIKIMAI (F30-F39); 1998.
3. Chandra Kiran, Suprakash Chaudhury Understanding delusions. Ind Psychiatry J. 2009 Jan-Jun; 18(1): 3–18.
4. Stephen Marder, Michael Davis Clinical manifestations, differential diagnosis, and initial management of psychosis in adults. [Internet] 2015 Dec 7 [cited 2016 Feb 04] Available from: http://www.uptodate.com/contents/clinical-manifestations-differential-diagnosis-and-initial-management-of-psychosis-in-adults.
5. Perälä J, Suvisaari J, Saarni SI, Kuoppasalmi K, Isometsä E, Pirkola S ir kt. Lifetime prevalence of psychotic and bipolar I disorders in a general population. Arch Gen Psychiatry. 2007 Jan;64(1):19-28.
6. Trisha Suppes, Victoria E Cosgrove Bipolar disorder in adults: Clinical features. [Internet] 2016, Jan 4 [cited 2016 Feb 04] Available from: http://www.uptodate.com/contents/bipolar-disorder-in-adults-clinical-features.
7. Mačiulis V., Buginytė A., Mickienė F. Sutrikusios psichikos asmenų subjektyviosios ir
objektyviosios gyvenimo kokybės kintamųjų sąsajos Sveikatos Mokslai. 2015, 25 tomas, Nr. 1, p. 90-100.
8. Baldessarini RJ, Tondo L, Visioli C. First-episode types in bipolar disorder: predictive associations with later illness. Acta Psychiatr Scand. 2014 May;129(5):383-92.
9. Mačiulis V. Maniakinės depresinės psichozės inicialinio periodo, manifestacijos, klinikos ir eigos ypatumai. Knyga? 25-35p.
10. Kasanin J. The acute schizoaffective psychoses. 1933. Am J Psychiatry. 1994 Jun;151(6 Suppl):144-54.
23 11. Jeffrey M Lyness Unipolar depression in adults: Assessment and diagnosis. [Internet] 2016, Mar 17 [cited 2016 Mar 28] Available from:
http://www.uptodate.com/contents/unipolar-depression-in-adults-assessment-and-diagnosis.
12. Alastair G Cardno, Frühling V Rijsdijk, Robert M West, Irving I Gottesman, Nick Craddock, Robin M Murray ir kt. A twin study of schizoaffective-mania, schizoaffective-depresion and other psychotic syndromes. Am J Med Genet B Neuropsychiatr Genet. 2012 Mar; 159B(2): 172–182. 13. Leposavić L, Leposavić I, Šaula-Marojević B, Gavrilović P Paranoid Schizophrenia versus Schizoaffective Disorder: Neuropsychological Aspects. Srp Arh Celok Lek. 2015 Jul-Aug;143(7-8):391-6.
14. Scully PJ, Owens JM, Kinsella A, Waddington JL. Schizophrenia, schizoaffective and bipolar disorder within an epidemiologically complete, homogeneous population in rural Ireland: small area variation in rate. Schizophr Res. 2004 Apr 1;67(2-3):143-55.
15. Durla A, Lenciu M, Bredicean C, Papava I, Cristanovici M Stability and change in the clinical course of schizoaffective disorder. Rev Med Chir Soc Med Nat Iasi. 2013 Jan-Mar;117(1):11-5. 16. Sudeep Karve, Michael Markowitz, Dong-Jing Fu, Jean-Pierre Lindenmayer, Chi-Chuan Wang, Sean D. Candrilli ir kt. Assessing Medication Adherence and Healthcare Utilization and Cost Patterns Among Hospital-Discharged Patients with Schizoaffective Disorder. Appl Health Econ Health Policy. 2014; 12(3): 335–346.
17. Doering S, Müller E, Köpcke W, Pietzcker A, Gaebel W, Linden M ir kt. Predictors of relapse and rehospitalization in schizophrenia and schizoaffective disorder. Schizophr Bull. 1998;
24(1):87-98.
18. Thompson EE, Neighbors HW, Munday C, Trierweiler S. Length of stay, referral to aftercare, and rehospitalization among psychiatric inpatients. Psychiatr Serv. 2003 Sep; 54(9):1271-6. 19. Sobocki P, Jönsson B, Angst J, Rehnberg C. Cost of depression in Europe. J Ment Health Policy Econ. 2006 Jun;9(2):87-98.
20. Ranga Krishnan Unipolar depression in adults: Epidemiology, pathogenesis, and neurobiology. [Internet] 2016, Jan 5 [cited 2016 Feb 04] Available from:
http://www.uptodate.com/contents/unipolar-depression-in-adults-epidemiology-pathogenesis-and-neurobiology
21. Pedersen CB, Mors O, Bertelsen A, Waltoft BL, Agerbo E1, McGrath JJ ir kt. A comprehensive nationwide study of the incidence rate and lifetime risk for treated mental disorders. JAMA Psychiatry. 2014 May;71(5):573-81.
22. Anthony J Rothschild Unipolar major depression with psychotic features: Epidemiology, clinical features, assessment, and diagnosis. Internet] 2015, Oct 19 [cited 2016 Feb 04] Available from: http://www.uptodate.com/contents/unipolar-major-depression-with-psychotic-features-epidemiology-clinical-features-assessment-and-diagnosis
23. Ohayon MM, Schatzberg AF Prevalence of depressive episodes with psychotic features in the general population. Am J Psychiatry. 2002 Nov;159(11):1855-61
24 24. Johnson J1, Horwath E, Weissman MM The validity of major depression with psychotic features based on a community study. Arch Gen Psychiatry. 1991 Dec;48(12):1075-81. 25. Rothschild AJ Clinical Manual for Diagnosis and Treatment of Psychotic Depression, American Psychiatric Publishing, Inc., Washington, DC 2009.
26. Schaffer A, Flint AJ, Smith E, Rothschild AJ, Mulsant BH, Szanto K ir kt. Correlates of suicidality among patients with psychotic depression. Suicide Life Threat Behav. 2008 Aug;38(4):403-14.
27. Kupfer DJ Frank E, Grochocinski VJ, Cluss PA, Houck PR, Stapf DA Demographic and clinical characteristics of individuals in a bipolar disorder case registry. J Clin Psychiatry. 2002 Feb;63(2):120-5.
28. Goodwin FK, Jamison KR. Manic-Depressive Illness: Bipolar Disorders and Recurrent Depression. 2nd edition, Oxford University Press, New York 2007.
29. Ostergaard SD, Bertelsen A, Nielsen J, Mors O, Petrides G The association between psychotic mania, psychotic depression and mixed affective episodes among 14,529 patients with bipolar disorder. J Affect Disord. 2013 May;147(1-3):44-50.
30. Osby U, Brandt L, Correia N, Ekbom A, Sparén P Excess mortality in bipolar and unipolar disorder in Sweden. Arch Gen Psychiatry. 2001 Sep;58(9):844-50.
31. Goetz I, Tohen M, Reed C, Lorenzo M, Vieta E; EMBLEM Advisory Board Functional impairment in patients with mania: baseline results of the EMBLEM study. Bipolar Disord. 2007 Feb-Mar;9(1-2):45-52.
32. Fazel S, Lichtenstein P, Grann M, Goodwin GM, Långström N Bipolar disorder and violent crime: new evidence from population-based longitudinal studies and systematic review. Arch Gen Psychiatry. 2010 Sep;67(9):931-8.
33. Attila J. Pulay, Deborah A. Dawson, Deborah S. Hasin, Rise B. Goldstein, W. June Ruan, M.A., Roger P. Pickering ir kt. Violent Behavior and DSM-IV Psychiatric Disorders: Results from the National Epidemiologic Survey on Alcohol and Related Conditions. J Clin Psychiatry. 2008 Jan; 69(1): 12–22.
34. Binder RL, McNiel DE Effects of diagnosis and context on dangerousness. Am J Psychiatry. 1988 Jun;145(6):728-32.
35. Daniel J Abrams, Donald C Rojas, David B Arciniegas Is schizoaffective disorder a distinct categorical diagnosis? A critical review of the literature. Neuropsychiatr Dis Treat. 2008 Dec; 4(6): 1089–1109.
36. Harford TC, Yi HY, Grant BF Other- and self-directed forms of violence and their
relationships to DSM-IV substance use and other psychiatric disorders in a national survey of adults. Compr Psychiatry. 2013 Oct;54(7):731-9. doi: 10.1016/j.comppsych.2013.02.003. Epub 2013 Apr 13.
25 37. Lake CR, Hurwitz N. Schizoaffective disorder merges schizophrenia and bipolar disorders as one disease--there is no schizoaffective disorder. Curr Opin Psychiatry. 2007 Jul;20(4):365-79. 38. Cheniaux E, Landeira-Fernandez J, Lessa Telles L, Lessa JL, Dias A, Duncan T ir kt. Does schizoaffective disorder really exist? A systematic review of the studies that compared
schizoaffective disorder with schizophrenia or mood disorders. J Affect Disord. 2008 Mar;106(3):209-17. Epub 2007 Aug 23.
39. Malaspina D1, Owen MJ, Heckers S, Tandon R, Bustillo J, Schultz S Schizoaffective Disorder in the DSM-5. Schizophr Res. 2013 Oct;150(1):21-5.
