NUOVARGIO ĮTAKA ASMENŲ, SERGANČIŲ IŠSĖTINE SKLEROZE, SAVARANKIŠKUMUI

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KATEDRA

Asta Eitmantytė

NUOVARGIO ĮTAKA ASMENŲ, SERGANČIŲ IŠSĖTINE

SKLEROZE, SAVARANKIŠKUMUI

Magistro darbas

Darbo vadovas

dr. S. Mingaila

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KATEDRA

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. J. Macijauskienė 2009m…………mėn...d.

NUOVARGIO ĮTAKA ASMENŲ, SERGANČIŲ IŠSĖTINE

SKLEROZE, SAVARANKIŠKUMUI

Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas

Vadovas

Dr. S. Mingaila

2009 05 Recenzentas:... Atliko:

Parašas... Magistrantūros studijų programos

2009 05 “Ergoterapija” stud.

Asta Eitmantytė

2009 05 20

Turinys

Santrauka...4

Summary...5

Santrumpos...6

Įvadas...7

Darbo tikslas ir uţdaviniai...9

I. Literatūros apţvalga...10

I. 1 Išsėtinės sklerozės epidemiologija, etiologija, patogenezė………...10

I. 1.2 Išsėtinės sklerozės simptomai………....12

I. 2. Ergoterapijos taikymas pacientams, srgantiems išsėtine skleroze……….. 15

I. 2.1 Pacientų sergančių išsėtine skleroze, funkcinės būklės įvertinimas………..17

I. 2.3 „Energijos taupymo“ programa ergoterapijoje………...21

II.Kontingentas ir darbo metodika...25

II.1 Kontingento charakteristika...25

II.2 Kontrolinės grupės charakteristika………...30

II.3 Tyrimo metodai...32

III. Tyrimo rezultatai...34

III.1Pacientų, sergančių išsėtine skleroze, nuovargio įvertinimas „Nuovargio poveikio skale“ (NPS)...34

III.2 Pacientų, sergančių išsėtine skleroze, veiklos sutrikimų vertinimas Kanadietišku veiklos vertinimo testu (KVVT)...39

III.3 Pacientų, sergabčių išsėtine skleroze, veiklos atlikimo ir pasitenkinimo vertinimas Kanadietišku veiklos vertinimo testu (KVVT)……….47

IV. Tyrimo rezultatų aptarimas...52

V. Išvados...57

VI. Praktinės rekomendacijos...58

Literatūra...59

SANTRAUKA

Eitmantytė A. Nuovargio įtaka asmenų, sergančių išsėtine skleroze, savarankiškumui; magistro baigiamasis darbas/mokslinis vadovas dr. S. Mingaila; Kauno Medicinos Universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinka. – Kaunas – 65 p.

Darbo tema. Nuovargio įtaka asmenų, sergančių išsėtine skleroze savarankiškumui.

Tyrimo tikslas. Įvertinti nuovargio įtaką asmenų, sergančių išsėtine skleroze, savarankiškumui.

Uţdaviniai. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze nuovargio išraišką. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze veiklos sutrikimus. Atskleisti ryšį tarp sergančiųjų išsėtine skleroze nuovargio bei veiklos sutrikimų.

Metodika. Tyrime dalyvavo 31 Kauno apskrities išsėtinės sklerozės draugijai „Oremus“ priklausantis narys iš kurių buvo 21 moteris (68 proc.) ir 10 (32 proc.) vyrų. Testuojant siekiama nustatyti asmenų, sergančių išsėtine skleroze, nuovargio pasireiškimą ir įvertinti jo įtaką pacientų savarankiškumui. Pacientai buvo suskirstyti į grupes pagal amţių, išsilavinimą, ligos trukmę, IS tipą, šeimyninę padėtį, profesinę situaciją, ţinias apie „Nuovargio įveikos programą“. Nuovargio išreikštumui įvertinti naudojome „Nuovargio poveikio skalę“ (NPS), paciento veiklos problemoms nustatyti kasdienėje, darbo, laisvalaikio veiklose naudojome Kanadietišką veiklos vertinimo testą (KVVT).

Rezultatai.

Pacientai, sergantys išsėtine skleroze, patiria reikšmingai (p<0,05) didesnį nuovargį, nei sveikieji. Sergančiųjų nuovargio poveikio įvertinimas, pagal NPS, vidutiniškai buvo 85,65±29,1 balo ir svyravo nuo 41 iki 141 balų iš 160 galimų. Įvertinus pacientų, sergančių išsėtine skleroze, veiklą KVVT buvo nustatytos 175 veiklos problemos, iš jų daugiausia buvo apsitarnavimo veikloje (49 proc.) maţiausiai – laisvalaikio veikloje (19 proc.).

Nustatyta priklausomybė tarp pacientų, sergančių IS, nuovargio pasireiškimo ir savarankiškumo. Vidutinio stiprumo ryšys buvo tarp nuovargio pasireiškimo ir apsitarnavimo (rs=0,5)

bei laisvalaikio (rs=0,4) veiklos sutrikimų. Nustatyta statistiškai patikima (p<0,05) atvirkštinė

priklausomybė tarp nuovargio vertinto „Nuovargio poveikio skale“ ir veiklos, vertintos Kanadietiško veiklos vertinimo testu, atlikimo (rs=-0,5) ir pasitenkinimo (rs=-0,4).

SUMMARY

Eitmantyte A. Impact of Fatigue to independence for persons with multiple sclerosis; Master thesis. Supervisor: Dr. S. Mingaila; Kaunas University of Medicine, Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation, Kaunas, 2009, p. –65p.

Thesis subject: Impact of Fatigue independence for persons with multiple sclerosis

Thesis aim: To evaluate impact of fatigue to independence for persons with multiple sclerosis Objects: To evaluate expression of the fatigue for persons with multiple sclerosis. To evaluate disorder of activity for persons with multiple sclerosis. Reveal relation between fatigue and disorder of activity for persons with multiple sclerosis.

Thesis methods: The research participated 31 members of Kaunas county multiple sclerosis association „Oremus“. There were 21 woman (68 proc.) and 10 men (32 proc.). The aim of the testing was to detect a manifestation of fatigue and to evaluate it’s impact to independence for persons with multiple sclerosis. Patients were divided up into different categories: by age, education, length of the disease, by the type of multiple sclerosis, family status, marital status and profession, knowledge about program of fatigue management. Fatigue impact scale (FIS) was used for evaluation of fatigue manifestation. Canadian Occupational Performance Measure (COPM) was used for evaluation patients’ daily living, productive and leisure activities.

Outcomes: Persons with multiple sclerosis have significantly biger fatigue than people in contro group. The scores of FIS was from 41 to 141 of 160 possible. Average was 85,65±29,1 of point. Acording to they COPM there were 175 problems of the activities. Patients' the most problematic area is self-care (49%) and the least problematic area is leisure (19%).

There was finde corelation between fatigue manifestation and independence for persons with multiple sclerosis. Moderate corelation was found between fatigue manifestation and self-care (rs=0,5)

also fatigue manifestation and leisure (rs=0,4). Significant reverse correlation was found between FIS

SANTRUMPOS

IS – išsėtinė sklerozė

NPS – Nuovargio poveikio skalė

KVVT – Kanadietiškas veiklos vertinimo testas KVM – Kanadietiškas veiklos modelis

GSI – galvos smegenų insultas NĮP – „Nuovargio įveikos programa“

ĮVADAS

Išsėtinė sklerozė – viena iš daţniausių neurologinių ligų, sukeliančių negalią jauniems, darbingo amţiaus ţmonėms. Šiai ligai būdinga tai, kad ţmogus, nuolatos ar epizodiškai priklausydamas nuo medicininės, socialinės pagalbos bei reabilitacijos, gali tam tikrą laiką gyventi įprastą gyvenimą su vis daugiau ar maţiau didėjančia negalia. Išsėtine skleroze (IS) pasaulyje serga nuo 1 iki 2,5 milijonų gyventojų. Lietuvoje sergančiųjų skaičius gali siekti iki 1,6 tūkst. ţmonių ir kasmet išaiškinama apie 80 naujų šios ligos atvejų.

Išsėtinė sklerozė polimorfiška liga, kurios simptomai yra labai įvairūs, ir nėra nei vieno specifinio, būdingo tik šiai ligai. Pagrindiniais simptomais laikomi: jutimų, motorikos, paţintinių ir dubens organų funkcijos sutrikimai, taip pat pasitaiko epilepsijos priepuolių, ūminių nuotaikos pasikeitimų, skausmas. Šiuo metu pasaulyje vis plačiau nagrinėjamas kitas IS būdingas simptomas – nuovargis, kuris pasireiškia iki 90 proc. visų pacientų. Literatūros duomenimis patologinis nuovargis, sukelia sunkumų atliekant kasdienę veiklą, labiausiai apriboja pacientų profesinį, socialinį aktyvumą ir yra vienas iš kriterijų negaliai atsirasti.

Išsėtinė sklerozė nepagydoma liga, kurios pasireiškimą gali sumaţinti, ankstyva diagnostika, efektyvus gydymas, aktyvi ir ankstyva kompleksinė reabilitacija. Pastaraisiais metais didėja susidomėjimas pacientų, sergančių išsėtine skleroze, reabilitacija, kadangi tyrimai įrodė jos efektyvumą gerinant sergančiųjų gyvenimo kokybę, kuriai labai svarbus savarankiškumas. Sergantiesiems dėl atsiradusios negalios daţnai apribojama kasdienė veikla, darbas bei laisvalaikis. Siekiant sumaţinti ar palengvinti šias problemas yra taikoma viena naujesnių reabilitacijos sričių – ergoterapija, kurios dėmesio centre yra pacientų gebėjimų išlaikymas, naujų metodų mokymas, techninių reabilitacijos priemonių parinkimas ir pritaikymas, kurios palengvina asmeninę prieţiūrą, sumaţina aplinkos kliūtis ir numato priemones negaliai sumaţinti. Uţsienio literatūroje, pastaruoju metu, daţnai minimas terminas „Energijos taupymo programa“, tai vienas iš naujesnių ergoterapijos metodų taikomų pacientų, sergančių IS, nuovargiui maţinti tam, kad būtų padidintos kasdienės, darbo ir laisvalaikio veiklų galimybės ir pagerėtų bendra gyvenimo kokybė. Lietuvoje, galbūt dėl nepakankamų socialinių ir ekonominių galimybių, nuovargio pasireiškimas ir jo pasekmės maţai tyrinėta tema, taip pat neradome darbų, kuriuose būtu nagrinėjama ir koreguojama nuovargio įtaka asmenų, sergančių IS, savarankiškumui.

Šio mokslinio darbo tikslas yra įvertinti nuovargio įtaką asmenų, sergančių IS, savarankiškumui. Taip pat parengti ir pristatyti nuovargio maţinimo programą sergantiesiems IS.

Mokslinis darbo naujumas:

Pacientų, sergančių išsėtine skleroze, nuovargio poveikio ir veiklos korekcijos ergoterapijos klausimai Lietuvoje dar netyrinėta tema, nėra atlikta studijų, kaip nuovargio pasireiškimas daro įtaką savarankiškumui, kokiais metodais būtu galima jį įvertinti ir sumaţinti. Uţsienio literatūroje nuovargiui įvertinti daţniausiai naudojama „Nuovargio poveikio skelė“ (NPS), tačiau neradome atliktų tyrimų, kuriuose būtu vertinamas nuovargio pasireiškimas NPS ir veiklos atlikimas Kanadietišku veiklos vertinimo testu (KVVT).

Darbe įvertintas asmenų, sergančių IS, nuovargio pasireiškimas bei nustatytos problemos skirtingose veiklose, įvertintas veiklų atlikimas ir pasitenkinimas veikla bei nustatytas ryšys tarp nuovargio ir veiklos atlikimo. Taip pat parengtos praktinės rekomendacijos nuovargiui maţinti.

Praktinė darbo reikšmė:

1. Įvertintas pacientų nuovargio pasireiškimas ir įtaka veiklos atlikimui.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Tikslas – Įvertinti nuovargio įtaką asmenų, sergančių išsėtine skleroze, savarankiškumui.

Uţdaviniai:

1. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze nuovargio išraišką. 2. Įvertinti sergančiųjų išsėtine skleroze veiklos sutrikimus.

3. Atskleisti ryšį tarp sergančiųjų išsėtine skleroze nuovargio bei veiklos sutrikimų.

I. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Išsėtinės sklerozės epidemiologija, etiologija, patogenezė

Išsėtinė sklerozė (IS) – tai uţdegiminė, demielizuojanti centrinės nervų sistemos liga, pasireiškianti recydivuojančiais ar nuolat progresuojančiais neurologinės funkcijos sutrikimais, sukeliančiais neįgalumą [1]. Tai jaunų ţmonių liga, kuri prasideda sulaukus 20-40 metų, o ligos pradţios pikas nuo 21 iki 25 metų [9].

Daugelio literatūros šaltinių duomenimis, išsėtine skleroze pasaulyje serga nuo 1 iki 2,5 milijonų gyventojų. Jos paplitimas yra labai skirtingas ir priklauso nuo geografinės padėties. Remiantis atliktais epidemiologiniais tyrimais, pasaulio regionai skirstomi į maţo (<5/100000 gyventojų), vidutinio (5-29/100000 gyventojų) ir didelio (>30/100000 gyventojų) išsėtinės sklerozės (IS) paplitimo sritis [9, 11, 62, 82, 88]. Per 50 metų Europoje atlikta daugiau nei 150 epidemiologinių išsėtinės sklerozės tyrimų. Remiantis rezultatais konstatuojama, kad išsėtinės sklerozės paplitimas per pastaruosius tris dešimtmečius ţymiai padidėjo daugelyje Europos regionų, o ypatingai Rytų ir Centrinėje jos dalyje bei Skandinavijos šalyse [59].

Mūsų šalyje buvo atlikta keletas epidemiologinių tyrimų, nagrinėjančių IS paplitimą. Anot L. Malcienės sergamumas išsėtine skleroze Lietuvoje atitinka Vidurio Europos ir Skandinavijos šalių lygį. Sergančiųjų skaičius gali siekti apie 1,6 tūkst. ţmonių ir kasmet Lietuvoje išaiškinama apie 80 naujų šios ligos atvejų [82]. Tuo tarpu sveikatos statistikos duomenimis, Lietuva pagal sergamumą IS priskiriama prie aukštą paplitimo rodiklį turinčių šalių, nes sergamumo IS rodiklis 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje siekia 55 susirgimo atvejus. Panašūs sergamumo rodikliai registruojami ir kitose Baltijos šalyse [62].

Tyrėjai, nagrinėjantys įvairių veiksnių įtaką išsėtinės sklerozės eigai ir gydymo ypatumams pastebėjo, kad ţymiai didesnis IS paplitimas vyrauja baltaodţių tarpe palyginus su juodaodţiais. Taip pat akcentuojama, lyties įtaka ligos eigai. Teigiama, jog moterys IS serga dvigubai daţniau nei vyrai, tai patvirtina teiginį, kad išsėtinė sklerozė priklauso autoimuninėms ligoms, kuriomis daţniau serga moterys. Remiantis Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatais teigiama, kad 68,6 moterys iš 100 tūkst. serga išsėtine skleroze, tuo tarpu iš 100 tūkst. vyrų - 40 diagnozuojama IS. Įvairių autorių duomenimis, šis santykis šiek tiek svyruoja, bet vidutiniškai Lietuvoje jis yra 2:1 [59, 62].

Ši neurologinė liga daţniausiai paţeidţia jaunus, aktyvius ir darbingus ţmones. Atliktų tyrimų duomenimis, nuo 5 iki 10 proc. ţmonių išsėtine skleroze suserga jaunesniame nei 20 metų amţiuje, 70-80 proc. pirmuosius ligos simptomus patiria 20-40 metų, o vyresni nei 41 metų amţiaus sudaro nuo 15 iki 25 proc. susirgusiųjų, tačiau kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad išsėtinės sklerozės simptomai

gali pasireikšti itin jauname amţiuje. Asmenims iki 15 metų IS diagnozuojama 3-5%, o iki 10 m. – išimtinai retai – tik 0,2 – 0,7% [11, 38, 62, 94].

Ligos etiologiniai veiksniai nėra tiksliai ţinomi. Manoma, kad išsėtinė sklerozė yra heterogeniška, multietiologinė liga, sukeliama daugelio skirtingų organizmo genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos [11]. IS nėra paveldima tiesiogine šio ţodţio prasme. Gali būti paveldimas tik imuninės sistemos nepakankamumas ir medţiagų apykaitos sutrikimai [8, 10]. Kituose literatūros šaltiniuose nurodomi šie etiologiniai veiksniai: virusai, kurie paţeidţia aksonų dangalus, bakterijos, dietos ypatumai, toksinai, endokrininiai veiksniai, stresas [11]. Nepaisant atliktų epidemiologinių ir imunologinių tyrimų, išsėtinės sklerozės etiologija iki šiol išlieka mįslinga. Nors paskutiniais metais pastebimas didţiulis ţinių progresas, ieškant IS prieţaščių, tačiau perversmas, kuris galėtų išryškinti naujus šios ligos faktus, dar neatėjo [62].

Ligos eigai būdingi pablogėjimų ir remisijų periodai arba lėtinė progresuojanti eiga [69]. Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinė išsėtinės sklerozės draugija 1996 m. pasiūlė naudoti tokias IS kategorijas: recydivuojanti-remituojanti išsėtinė sklerozė, pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė, antrinė progresuojanti išsėtinė sklerozė, progresuojanti-recydivuojanti išsėtinė sklerozė [38]. Daţniausiai, ypač ankstyvose ligos stadijose, pasitaiko revidyvuojanti-remituojanti išsėtinės sklerozės eiga – ja prasideda apie 66-85% ligos atvejų. Rečiau, apie 20% atvejų, liga laipsniškai ir lėtai progresuoja nuo pat ligos pradţios be ryškių remisijų arba ilgesnės stabilizacijos – tai pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė (PR-IS). Antrinės progresuojančios išsėtinės sklerozės (AP-IS) formos daţnis priklauso nuo ligos trukmės – kuo ilgiau sergama, tuo didesnė tikimybė PR-IS pereiti į AP-IS. B.G. Weinshenker ir kt. (1989) nurodė, jog per 6-10 metų PR-IS pereina į antrinę progresuojančią 30-40%, per 11-15 metų – 58%, per 25 ligos metus – apie 90% pacientų. Į atskirą progresuojančios-recidyvuojančios išsėtinės sklerozės kategoriją siūloma išskirti pacientus, kurių klinikinė simptomatika ir negalia progresuoja nuo pat pradţių ir ligos eigoje galima išskirti aiškius pablogėjimus su visišku ar daliniu atsigavimu. Tai reta ligos forma [38]. Literatūros duomenimis, Lietuvoje vyrauja palaipsniui progresuojanti IS eiga, kadangi apie 47% ţmonių per pirmuosius 2-3 metus tampa neįgaliais. Apie 20% sergančiųjų IS yra gerybinės eigos, t.y šie asmenys išvengia negalios. Apie 15% atvejų eigos būna piktybinė, greitai suluošinanti ţmogų [68].

Apibendrinant galima teigti, kad IS paslaptinga liga, kurią sukeliančios prieţastys išlieka neaiškios. Tačiau išanalizavus atliktų tyrimų duomenis galima padaryti išvadą, kad pirmieji ligos simptomai pasireiškia apie 20-40 gyvenimo metus, ligos paplitimas priklauso nuo geografinės padėties, lyties, rasės ir kuriai būdingi ūmių pablogėjimų ir remisijų periodai.

1.2 Išsėtinės sklerozės simptomai

Išsėtinės sklerozės simtomatika labai skirtinga, tačiau klasikiniais ligos simptomais laikomi: motorikos sutrikimai, jutimo pokyčiai, pusiausvyros sutrikimai, regėjimo pablogėjimas, dvejinimasis akyse, dubens organų funkcijos sutrikimai, taip pat pastaruoju metu išsamiau nagrinėjami tokie simptomai, kaip: kognityviniai ir emociniai sutrikimai, skausmas, generalizuotas nuovargis [49].

Motorikos sutrikimai apima vienos ar daugiau galūnių silpnumą ar nejudrą (paralyţių), raumenų įtampą (spazmai). Dr. L. Malcienės atliktame tyrime teigiama, kad motorikos sutrikimai pasireiškia 57% išsėtine skleroze sergančių Kauno miesto gyventojų [60]. D. Jautaţis teigia, kad apie 48% išsėtine skleroze sergančiųjų pasireiškia galūnių silpnumas [38]. Pasak H. Almas, M. Bruce, motoriniai simptomai daţnai pasireiškia kartu su jutimų pokyčiais [3]. Tyrimų duomenimis tirpimas, nejautra, badymo ar dilgsėjimo pojūtis pasireiškia apie 31% sergančiųjų [11, 38, 48, 61, 83].

Naujausiuose tyrimuose pabrėţiama, kad spazmiškumas pasireiškia apie 50-90% visų pacientų. A. Pappalardo ir kitų autorių teigimu raumenų įtampa sumaţina mobilumą, dėl ko sutrikdomas kasdienis gyvenimas ir jo kokybė. [48, 75, 82, 83,]. Didţiosios Britanijos išsėtinės sklerozės draugijos duomenimis 64% ţmonių, sergančių išsėtine skleroze, skundėsi raumenų sąstingiu, o 51% stipriais spazmais. Autoriai taip pat mėgino išnagrinėti, kokiai daliai pacientų gali būti apribojamas savarankiškumas, paaiškėjo, kad apie 31% apklaustųjų dėl raumenų spazmų ir sustingimo iškildavo problemų atliekant kasdienės veiklos uţduotis, dėl to reikėdavo pasikliauti kitų asmenų pagalba [81]. Kiti simptomai apribojantys pacientų funkcines galimybes - pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimai, kurie pasireiškia apie 15% sergančiųjų išsėtine skleroze [11, 38].

Daugelyje literatūros šaltinių teigiama, kad ligos pradţioje dubens organų funkcija sutrinka tik 5% sergančiųjų, tačiau vėlesnėse ligos stadijose šis sutrikimas pasireiškia daugiau kaip 90% asmenų, kuriems diagnozuota IS. Išanalizavę rezultatus, autoriai pastebi, kad pirmaisiais metais apie 75-80% sergančiųjų IS skundţiasi šlapinimosi funkcijos sutrikimais, tačiau įrodyta, kad išsėtine skleroze sergant daugiau nei 10 metų, šlapimo pūslės funkcijos sutrikimas atsiranda 96% ligonių [67]. Sergant IS stebimi ir virškinamojo trakto sutirkimai. Vidurių uţkietėjimas būdingas nuo 33% iki 50% sergančiųjų [11]. Išsėtinė sklerozė gali sutrikdyti ir lytinę funkciją. Su šia problema susiduria apie 80% vyrų ir 55% moterų [68].

Greta motorikos sutrikimų pacientams nustatomi ir kognityvinės funkcijos sutrikimai. D. Jautaţis nurodo, kad šie sutrikimai ryškesni, sergant pirmine progresuojančia IS, autorius pastebi, kad ilgėjant ligos trukmei taip pat maţėja ir intelekto koeficientas [38]. Išanalizavę tyrimo rezultatus B. Bagert ir kiti autoriai pateikė išvadą, kad kognityvinių funkcijų sutrikimai pasireiškia nuo 45 iki 65% sergančiųjų išsėtine skleroze [38]. Tuo tarpu, E. Shevil ir M. Finlayson konstatuoja - asmenims,

sergantiems išsėtine skleroze, kognityvinių funkcijų sutrikimai gali pasireikšti net iki 72 % ir daţniausiai blogėja atmintis, dėmesys ir koncentracija, informacijos apdorojimo greitis, mokymasis ir vykdomųjų funkcijų atlikimas [87]. Neuropsichologiniais testais daţnai nustatomas lengvo - vidutinio laipsnio paţinimo funkcijų sulėtėjimas, pasunkėja ţodţių suradimas, dėmesio sutrikimas, pamaţu blogėja regimoji atmintis. Nors sergantiesiems daţnai pasireiškia tik sąlyginai „švelnūs“ kognityvinių funkcijų sutrikimai, tačiau J. Brassington ir N. Marsh teigia, kad net nedidelis kognityvinių funkcijų sutrikimas gali ţymiai sutrikdyti kasdienį gyvenimą ir sugebėjimą pateisinti šiuolaikinės visuomenės lūkesčius [7].

Vertinant emocijų sutrikimus, sergantiems išsėtine skleroze depresija nustatoma 27 - 54% sergančiųjų, tai 3 kartus daţniau nei kitų lėtinių ligų atvejais. Tarp sergančiųjų išsėtine skleroze gerokai daţniau, palyginti su bendrąja populiacija, pasitaiko saviţudybių. Apie 10% pacientų atsiranda sunkesnių psichikos pokyčių – maniakinių-depresijų sutrikimų ir paranojų [38]. Visi šie išvardinti simptomai, tyrimų duomenimis, beveik arba visiškai neįtakoja pacientų įprastinės veiklos ir gyvenimo kokybės pačioje ligos pradţioje, tačiau autoriai nurodo, kad sunkesnę, simptomų sukeltą, negalią patiria apie 10 proc. sergančiųjų nuo ligos pradţios praėjus 5 metams, po 10 metų – apie 25 proc., o praėjus apie 18 metų sunkesnę negalią patiria apie 50 proc. išsėtine skleroze sergančių ligonių [62].

Kitas, šiuo metu vis plačiau pasaulyje nagrinėjamas, išsėtinei sklerozei būdingas simptomas – nuovargis. Daugelio autorių nuomone greitas bendras nuovargis yra vienas iš daţniausių ir labiausiai varginančių išsėtinės sklerozės klinikinių simptomų [40, 77, 46, 38, 63, 44, 95, 96]. Išsėtinės sklerozės klinikinių praktikos nurodymų taryba nuovargį apibūdino kaip subjektyvų fizinės ir psichinės energijos trūkumą, su kuriuo asmuo susiduria atliekant įprastinę veiklą [66]. L. Krupp, L. Alvarez, N. LaRocca ir L. Scheinberg teigia, kad tai „fizinis nuovargis ar energijos trūkumas, nesusijęs su liūdesiu ar silpnumu“. J. Freal, G. Craft, J. Coryell tai apibūdino kaip, ekstremalų nuovargį ir poilsio poreikį [54]. Tuo tarpu E. Ream ir A. Richardson pateiktame apibrėţime teigiama, kad nuovargis sukuria „negailestingą visaapimančią būklę, kuri kliudo asmens gebėjimui funkcionuoti jo normalioje aplinkoje“ [24].

U. Zifko pastebi, kad nuovargis yra vienas iš daţniausiai pasitaikančių išsėtinės sklerozės simptomų. Jo atliktame tyrime 75-90 proc. pacientų teigė patiriantys nuovargį, ir 50-60 proc. asmenų apibūdina tai, kaip blogiausią IS simptomą [97]. Pasak L. Krupp ir kitų autorių nuovargis - simptomas, kuris gali labiausiai suţlugdyti profesinį ir socialinį pacientų funkcionavimą ir yra vienas iš kriterijų negaliai atsirasti [100]. R. Bakshi (2003), A. Forbes, A. While, L. Mathes ir P. Griffiths (2006) tvirtina, kad šis simptomas paveikia ţmonių, sergančių išsėtine skleroze, su sveikata susijusią gyvenimo kokybę ir gebėjimą dirbti [40]. Šiai nuomonei neprieštarauja ir J. Frealo atlikto tyrimo rezultatai, teigiama, kad 56% asmenų, sergančių IS, nuovargis sukelia sunkumų atliekant kasdienę

veiklą. Daţniausiai paveikiamos šios veiklos sritys: darbas, rūpinimasis vaikais ir namais, taip pat apribojami laisvalaikio uţsiėmimai [21].

Savo pobūdţiu išsėtinei sklerozei būdingas nuovargis skiriasi nuo įprastinio raumenų nuovargio po fizinio krūvio. Kartais nuovargis būna savaiminis, bet daţniau greitai atsiranda po netgi minimalaus fizinio aktyvumo, sustiprėja esant įtampai, depresijai [21]. Nors nuovargis yra vienas iš daţniausių ir labiausiai varginančių simptomų, tačiau vis dar neaiškios jo prieţastys. Vieni autoriai (C. Colosimo, 1995; J. Iriarte, M. Careno, P. de Castro, 1996; D.C. Kroencke, S.G. Lynch, R. Denney, 2000) tvirtina, kad šis simptomas yra tiesioginis ligos padarinys, tačiau rasta darbų, kurie prieštarauja šiai nuomonei, autoriai teigia, kad nuovargis - gretutinių ligų rezultatas, ypatingai dėl depresijos ir miego sutirkimų [4, 15, 34, 50, 86, 91]. Naujausiuose straipsniuose, tyrėjų nuomone (J. Perkes, 2008), nuovargis – veiksnių kombinacija, iš dalies įtakojama IS eigos – tai – pirminis nuovargis, ir kitų veiksnių – antrinis nuovargis [78]. Didţiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos išsėtinės sklerozės draugijos parengtame pranešime rašoma, kad pirminis nuovargis, atsiranda tiesiogiai paţeidus CNS, dėl to lėtėja kūno reakcijos. Jis pasireiškia konkrečiose raumenų grupėse (pvz.: plaštakos), atliekant nuolat pasikartojančius veiksmus. Nuovargiui atsirasti įtakos turi ir temperatūra (pvz.: sezonų kaita, karšta vonia, sauna, karštas maistas). Antrinis nuovargis - atsiranda staiga po kelių fizinio aktyvumo minučių. Jis daţniausiai jaučiamas kojose ir pranyksta po trumpo poilsio. Nuovargį sukelti gali: miego sutrikimai, gydymas vaistais, infekcijos, depresija, bloga fizinė būklė, stresas, netinkama dieta, aplinka [98].

Susan L. Jonson išskiria veiksnius, kurie gali turėti įtakos nuovargio pasireiškimui, t.y. aplinkos rizikos, asmeniniai ir vystymosi veiksniai, patologiniai procesai ir jų rezultatai [40]. R. Bakshi (2003) ir H. Crayton (2004) taip pat pastebi, kad karštas ir drėgnas oras – aplinkos faktoriai, kurie padidina tikimybę nuovargiui atsirasti asmenims sergantiems IS [5,16]. Ne tik karštas klimatas turi įtakos nuovargiui atsirasti, G. Flesner ir C. Lindercrona (2002) teigia, kad kai kuriems pacientams nuovargį padidina karšti gėrimai ir maistas [26]. Atliktų tyrimų duomenimis teigiama, kad sumaţinus bendrą kūno temperatūrą, pagerėjo pacientų būklė ir sumaţėjo nuovargio pasireiškimas [72]. Kiti autoriai (J. Iriarte ir kiti.,2000; A. Egner ir kiti., 2003; A. Lerdal ir kiti., 2003; Y. Barak ir A. Achiron, 2006) tyrinėjo lyties ir rasės įtaką nuovargio pasireiškimui, tačiau reikšmingų duomenų nebuvo gauta [40]. Taip pat nebuvo gauta statistiškai reikšmingų duomenų įrodančių nuovargio priklausomybę nuo amţiaus, išsilavinimo, ligos eigos [6, 20, 35, 27, 50]. Tačiau A. Lerdal teigia, kad trečdalyje visų atliktų tyrimų buvo gauti statistiškai patikimi duomenys, įrodantys nuovargio priklausomybę nuo ligos trukmės [56]. J. Iriarte su kolegomis (2000) tyrinėjo miego ir nuovargio ryšį ir remdamiesi tyrimo duomenimis teigė, kad nebuvo skirtumo tarp pacientų, kurie miegojo gerai ir pacientų, turinčių miego

sutirkimų, tačiau buvo rasta straipsnių, kuriuose autoriai prieštarauja prieš tai minėtai nuomonei, ir teigia, kad miego sutrikimai, turi įtakos nuovargiui atsirasti [5, 35,46, 89,].

Apibendrinant galima teigti, kad išsėtinė sklerozė polimorfiška liga, kurios simptomai yra labai įvairūs ir nėra nei vieno specifinio, būdingo tik šiai ligai. Sergantieji patiria visą „puokštę“ simptomų pradedant nuo klasikiniais laikomų judėjimo funkcijos sutrikimų iki kognityvinių funkcijų sutrikimų, depresijos, nuovargio, tačiau jie visi tarpusavyje glaudţiai susiję. Vieno simptomo paūmėjimas paveikia bendrą sergančiųjų išsėtine skleroze sveikatos būklę. Nuovargio pasireiškimas sumaţina motorikos ir kognityvines funkcijas sutrikdydamas asmenų veiklą, bei pablogindamas gyvenimo kokybę.

2. Ergoterapijos taikymas pacientams, sergantiems išsėtine skleroze

XX amţiaus pradţioje ergoterapijos pamatu buvo laikoma kūno ir sąmonės vienybė, taip pat ypatingas dėmesys buvo skiriamas motyvacijai, aplinkai ir veiklai. Apie septyniasdešimtuosius XX amţiaus metus M. Reily teigė, kad pacientas veikdamas gali daryti įtaką savo sveikatai [41].

Amerikos ergoterapijos asociacija ergoterapiją apibrėţia kaip „gydymą kasdiene veikla, darbu ar laisvalaikio uţsiėmimais, kad didėtų paciento savarankiškumas, sustiprėtų socialinis vystymasis ir kiek galima būtų išvengiama negalios“. 1994 metais patvirtintame kitame šios asociacijos apibrėţime teigiama, kad „<...ergoterapija yra tikslingos veiklos naudojimas siekiant funkcinių, sveikatą gerinančių rezultatų, stabdant paţeidimo ar negalios vystymąsi...>“ [36, 71, 79, 80].

Britų ergoterapeutų asociacija apibrėţia ergoterapiją kaip „<...ţmonių sergančių fizinėmis ir psichikos ligomis arba turinčių negalią, gydymą taikant pasirinktą tikslingą veiklą, kuri skatina pacientus siekti maksimalaus funkcinio nepriklausomumo visose gyvenimo srityse...>“ [71, 80].

Pasaulinės ergoterapeutų federacijos pateiktame ergoterapijos apibrėţime nurodoma, kad tai yra „<...medicinos disciplina, susijusi su ţmonėmis, turinčiais laikiną arba pastovų paţeidimą, fizinę bei protinę negalią. Kvalifikuoti ergoterapeutai paciento uţimtumu siekia ugdyti ar atkurti maksimalų jo aktyvumą...>“[71].

G. Kielhofneris ergoterapiją apibūdina, kaip gydymo metodą, kurio tikslas – pacientų gyvybinių funkcijų atgavimas, jų palaikymas ir sutrikimų kompensavimas [42].

Taigi, nėra vieningo ergoterapijos apibrėţimo, bet išanalizavus pateiktus, galima padaryti išvadą, kad ergoterapija, tai medicinos disciplina, siekianti maksimaliai padidinti paciento savarankiškumo lygį, naudojant prasmingą veiklą.

Pagrindinis ergoterapijos tikslas – paciento mokymas atlikti veiklą, uţduotis ir vaidmenis siekiant uţtikrinti produktyvų gyvenimą, savęs bei aplinkos kontrolę [79]. Ann Wilcock ergoterapiją

vertina, kaip esminę neįgalaus asmens gyvenimo dalį, kur pagrindinę vietą uţima asmens veikla [80]. Kitą veiklos apibūdinimą pateikė Kanados ergoterapeutų asociacija, kurie veiklą apibendrina, kaip veiksmus ar uţduotis, kuriems atlikti reikia laiko ir energijos – tai apsitarnavimas, darbas, bei laisvalaikio uţsiėmimai. O G. Kielhofneris ţmogaus veiklą apibrėţia, kaip reikšmingą darbą, laisvalaikio ar kasdienio gyvenimo uţsiėmimus ţmogaus fizinės ir socialinės aplinkos kontekste [71].

Apibendrinant galima teigti, kad veikla, tai visuma veiksmų, kuriuos ţmogus atlieka, tam kad pasirūpintu savimi, patirtų gyvenimo dţiaugsmą ir patenkintų socialinius ir ekonominius poreikius. Ergoterapijos planavime labai svarbu parinkti modelį, kuris būtų tinkamiausias duomenų rinkimui, apibendrinimui bei veiklos korekcijai [79, 80].

Ergoterapinis modelis – tai duomenų visuma, kurių pagalba aprašoma ir apibūdinama ţmogaus veiklos prigimtis, aprašomi veiksniai, turintys įtakos veiklos atsiradimui [41, 48]. Modeliai padeda sujungti teorines ţinias su praktine veikla. Literatūroje daţniausiai aprašomi šie modeliai: Veiklos modelis, kuris buvo sukurtas Amerikos ergoterapeutų asociacijos (1970 m.). Jame išskiriamos veiklos sritys, veiklos komponentai ir veiklos kontekstai [76]. Kanadietiškas veiklos modelis (KVM), kuriame akcentuojamas dėmesys pacientui, buvo sukurtas tam, kad iliustruotų sąsają tarp asmens, aplinkos, kurioje vyksta kasdienis gyvenimas ir veiklos, kurią jis atlieka. Modelis padeda atskleisti dinaminį ryšį tarp asmens, aplinkos ir veiklos [73, 93]. Pagal šį modelį kiekvieno ţmogaus tam tikrą elgesį lemia asmens, aplinkos ir veiklos sąveika. KVM taip pat išskiriamos veiklos sritys, asmens komponentai, tačiau išskirtinis šio modelio savybė yra dvasingumas - visos sąveikos pagrindas. Dvasingumas yra ţmogaus savybė, kurią suformuoja aplinka ir suteikia veiklai prasmę. Tai ţmogaus gyvenimo patirtis apie kurią ergoterapeutas suţino bendraudamas ir išklausydamas jį [93]. Biomechaninis modelis – pagrįstas mechaniniais, kinetiniais ţmogaus judėjimo principais. Biomechaninių metodų tikslai yra įvertinti specifinius fizinius amplitudės, jėgos ir ištvermės apribojimus, atstatyti amplitudę, jėgą ir ištvermę, ir sumaţinti deformaciją [70, 79]. Minimi ir kiti ergoterapijos modeliai: ţmogaus veiklos modelis, paţinimo negalios modelis, paţinimo suvokimo modelis, grupinės veiklos modelis, judesių valdymo modelis, jutiminės integracijos modelis, erdvės -laiko prisitaikymo modelis, kurių pagalba taip pat mėginama išsiaiškinti veiklos atsiradimo mechanizmus ir juo koreguoti, tam kad grąţinti pacientui pasitenkinimą atliekama savarankiška veikla [79].

Neradome duomenų apie atskirų modelių taikymo ypatumus pacientų, sergančių išsėtine skleroze, funkcinės būklės bei ergoterapijos efektyvumo įvertinimui, tačiau išanalizavus visus modelius galima konstatuoti, kad šiame procese tikslingiausia būtu naudoti Kanadietišką veiklos modelį. Tai vienintelis modelis, kuris paremtas į asmenį orientuota praktika. Taip asmuo tampa aktyviu ir labiau

motyvuotu komandos nariu, tačiau optimaliam tikslui pasiekti praktikoje galima naudoti ir kitus ergoterapijos modelius.

2.1 Pacientų, sergančių išsėtine skleroze, funkcinės būklės įvertinimas

Labai svarbu tinkamas pirminis įvertinimas, tam kad būtų galima nustatyti paciento silpnąsias, stipriąsias puses ir išsikelti ergoterapijos tikslus bei uţdavinius. Ergoterapeutas pasirenka jam priimtiniausią testavimo metodą, kuris padėtų įvertinti paciento funkcinę, emocinę būklę, išsiaiškinti pacientų problemas, siekius bei padėtų įvertinti ergoterapijos efektyvumą [79]. Išsėtine skleroze sergančių pacientų funkcinis įvertinimas apima: fizinio pajėgumo, paţintinių funkcijų, kasdienės, produktyviosios ir laisvalaikio veiklos įvertinimą. Fizinio pajėgumo vertinimas - jėgos, raumenų tonuso, koordinacijos, judesių amplitudės ir pusiausvyors įvertinimą. Nustatant paţinimo funkcijas svarbu įvertinti atmintį, dėmesį, bendravimą. Taip pat svarbu nepamiršti įvertinti ir sensorinius pojūčius, tai yra: regėjimo ir lytėjimo ištyrimas, skausmo ir temperatūros jutimai [48].

Raumenų jėgai vertinti praktikoje daţnai vartojamas Lovetto testas, jis yra nesudėtingas ir atliekamas daugelyje pasaulio šalių. Raumenų jėga vertinama nuo 0 iki 5 balų. 5 balai – norma, 0 balų – nėra raumens susitraukimo [19]. Spazmiškumą įvertini, naudojama modifikuota 6 balų Ašforto skalė (R. Bobannon, V.Smith, 1987).

Paţintinių funkcijų įvertinimui naudojamas 1975 m. sukurtas Trumpas Protinės Būklės Tyrimas. Jo pagalba atliekamas šių sričių tyrimas: orientacija laike ir vietoje, įsiminimas, dėmesys, trumpalaikė atmintis, kalba, regos konstrukciniai gebėjimai. Didţiausia balų suma – 30. Balų suma nuo 0 iki 10 – sunkus paţintinis sutrikimas, nuo 11 – 19 vidutinis paţintinis sutrikimas, nuo 21 – 24 lengvas paţintinis sutrikimas [25].

Depresijai įvertinti naudojami Beko (Becko) depresijos klausimynas, Hamiltono (Hamilton) depresijos vertinimo skalė, Zungo savęs vertinimo depresijos skalė, taip pat Hospitalinė nerimo ir depresijos skalė (HAD, Hospital Anxiety and Depresion) [53].

Kasdienio paciento veiklos įvertinimui daţniausiai naudojamas Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT). Šis testas buvo sukurtas JAV 1993 m. Jį sudaro 18 punktų, kiekvieno maksimali reikšmė yra 7 balai, minimali – 1 balas. Bendra balų suma gali svyruoti nuo 18 iki 126 balų [80].

Greta šių tradicinių vertinimo metodų pasaulyje vis plačiau taikomi metodai paremti į „klientą orientuotos praktikos“ modeliu. Vienas iš tokių metodų yra Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT), kuris buvo sukurtas remiantis Kanadietišku veiklos modeliu (1991m.) ir naudojamas, kaip vertinimo priemonė, kuria siekiama išsiaiškinti, kaip pacientas vertina veiklos atlikimą kasdienėje, darbo ir laisvalaikio veikloje [55]. Dauguma autorių teigia, kad KVVT yra geresnis uţ kitus tradicinius

ergoterapijoje ir reabilitacijoje naudojamus testus (C. Christiansen 1993m.). Tradiciniai testai buvo kritikuojami dėl per didelio domėjimosi atlikimo komponentais, neorientuotais į pacientą, ir nepakankamo paciento funkcijos ir aplinkos holistinio įvertinimo (C. Christiansen, R. Schwartz, K. Barnes, 1988; M. Law ir kiti., 1990) [12]. KVVT pripaţintas tarptautiniu mastu ir naudingas tiek klinikinėje, tiek mokslinėje praktikoje (T. Sumsion, 1993, M. McColl ir kiti, 1999) ši vertinimo metodika įtraukia pacientus į ergoterapijos procesą, taip pat padidina atsidavimą ir pasitenkinimą ergoterapija [13]. M. Law ir N. Polloko moksliniai tyrinėjimai parodė KVVT naudingumą įvairiuose veiklos sutrikimų srityse: ortopedijoje, kai jaučiamas skausmas, esant trauminiams smegenų suţalojimams [13].

M. Ward ir kiti autoriai (1996 m.) KVVT testą naudojo tiriant pacientus, kuriems reikalinga ortopedo pagalba, siekiant nustatyti jų veikos sutrikimus. KVVT taip pat buvo naudojamas tiriant pacientus, patyrusius galvos smegenų traumas (A. Trombly ir kiti, 1998), turinčius paţintinių funkcijų sutrikimų (S.J.Hobson, 1996), siekiant įvertinti skausmo valdymo programos efektyvumą (L. Carpenter ir kiti, 2001). A.M Tomey (1995) tyrinėjo praktinį KVVT naudingumą bendruomenėje. Visi autoriai sutinka, kad informacija gauta atlikus KVVT testą yra unikali ir naudinga.

Tuo tarpu, C. Dedding ir kiti autoriai mėgino įrodyti KVVT testo pagrįstumą ergoterapijoje. Savo tyrime autoriai naudojo kelis testus, tai – SIP 68 (Ligos poveikio apibūdinimo testą 68), Negalios ir jos poveikio apibūdinimo testą (DIP). Jų teigimu KVVT teste buvo išsakyta daug daugiau veiklos problemų, nei atliekant kitus testus (SIP 68, DIP). Duomenys patvirtino prielaidą, kad KVVT suteikia informaciją, kurios nesuteikia standartizuoti testai naudojami reabilitacijoje [18].

I. Kjeken siekė išsiaiškinti Kanadietiško veiklos vertinimo testo patikimumą pacientams sergantiems lėtiniu stuburo bei kryţmens-klubo sąnario uţdegimu (ankiloziniu spondilitu). Gauti rezultatai patvirtino, kad šis testas yra patikimas instrumentas naudojamas klinikinėje praktikoje pacientams sergantiems ankiloziniu spondilitu. Taip pat straipsnyje teigiama, kad testas gali padėti įvertinti reabilitacijos programos efektyvumą [43].

Kuscikas ir kiti (2006) KVVT naudojo vertinant ergoterapijos efektyvumą vaikams sergantiems cerebriniu paralyţiumi. Autoriai teigia, kad KVVT – jautrus instrumentas, kuris tiksliai parodo ergoterapijos efektyvumą [17].

B. Kirsh (2009) tyrinėjo KVVT naudą ir reikšmę vertinant psichiatrinės reabilitacijos ir sveikatą grąţinančių paslaugų efektyvumą. Išanalizavęs literatūrą autorius padarė išvadą, kad KVVT skirtas skatinti pacientų ir specialistų bendradarbiavimą, taip pat sergantiesiems padeda aktyviau įsitraukti į gydymo procesą, suteikia galimybę susigrąţinti gyvenimo vaidmenis ir grįţti į įprastą aplinką [47].

N. Jenkinson ir kiti siekė išsiaiškinti KVVT praktinę naudą pacientams, patyrusiems galvos smegenų traumas. Autoriai lygino dvi pacientų grupes, vienai iš jų buvo taikyta reabilitacija. Kartu su KVVT testu buvo naudojama reabilitacijos efektyvumo vertinimo priemonė pacientams patyrusiems galvos smegenų traumas („Brain Injury Community Rehabilitation Outcome 39“ (BICRO-39)). Gauti rezultatai parodė statistiškai reikšmingą KVVT naudą reabilitacijos procese, tačiau autoriai rekomenduoja kartu naudoti ir kitus standartizuotus testus[39].

E.M. Lexell tyrinėjo kasdienės veiklos sunkumus atsirandančius sergant išsėtine skleroze. Šio tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti kokių veiklos problemų turi išsėtine skleroze sergantys pacientai apsitarnavimo, produktyvios veiklos ir laisvalaikio srityse ir kaip šias problemas pacientai vertina pagal svarbumą, atlikimą ir pasitenkinimą. Tikslui pasiekti buvo naudojamas KVVT. Ištestuoti 47 pacientai sergantys išsėtine skleroze, kuriems buvo taikoma reabilitacija. Asmenys išsakė 366 veiklos problemas iš kurių 51% - apsitarnavime, 30% - produktyviojoje veikloje ir 19% - laisvalaikyje. Du trečdalius išsakytų veiklos problemų sudarė: namų prieţiūros (26%), asmeninės prieţiūros (21%) ir funkcinio judėjimo (20%) problemos. Šiose veiklose išvardintos problemos buvo įvertintos kaip itin svarbios asmenims sergantiems IS. Taip pat autoriai pastebėjo, kad daugiausia veiklos problemų pasientai, sergantys IS, turi susijusių su kasdiene veikla. Išvadose autorius pabrėţia testo naudingumą siekiant išsiaiškinti kasdienės veiklos sudėtingumą [57]. Pavyko rasti tik šį vienintelį tyrimą, kuriame buvo naudojamas KVVT klausimynas išsėtine skleroze sergantiems pacientams.

Apibendrinant galima teigti, kad ergoterapeutui savo darbo praktikoje būtu naudinga pacientų veiklą vertinti KVVT, tačiau praktiniame darbe būtu tikslinga kartu naudoti ir kitus standartizuotus vertinimo testus (FNT, ADL, Barthel indeksą). Taikant vien tik KVVT surinkti duomenys gali būti nepakankamai informatyvūs, nes pacientai dėl skirtingo išsilavinimo, amţiaus, psichologinių, atminties problemų ne visada gali išsakyti jį varginančias veiklos problemas.

Nuovargiui įvertinti pasaulyje naudojamos kelios vertinimo skalės. Visi testai panašūs tuo, kad juose išsakoma subjektyvi asmens nuomonė. Vienas iš daţniausių moksliniuose tyrimuose naudojamų testų, kuriuo siekiama įvertinti nuovargio poveikį kasdieniame gyvenime yra „Nuovargio poveikio skalė“ (NPS) (J.D. Fisk, A. Pontefract ir kiti., 1994) [24]. A.J. Dittner ir kiti autoriai (2004) teigia, kad NPS pagalba vertinamas nuovargio poveikis kasdienėje veikloje. Išsėtinės sklerozės klinikinių praktikos nurodymų taryba pripaţino NPS, vienu tinkamiausių testų, įvertinti nuovargio poveikį, pacientų sergančių išsėtine skleroze, gyvenimo kokybei. Testą sudaro 40 teiginių, kurie nuovargį vertina trimis aspektais: fiziniu, socialiniu ir kongnityviniu [45]. Kiekvienam teiginiui pateikiami 5 pasirinkimo variantai nuo 0 (nėra problemos) iki 4 (itin didelė problema) ir maksimali surinkų balų suma - 160 balų.

Išanalizavus literatūrą galima teigti, kad tai informatyvi vertinimo priemonė skirta nuovargiui įvertinti, tačiau pagrindinis trūkumas - testo atlikimo laikas, kuris gali uţtrukti nuo 10 iki 30 min. Ţinoma, tai gali sukelti nuovargį asmenims sergantiems IS. Pasaulyje vis daţniau pradedama naudoti sutrumpinta šio testo versija – „Modifikuota nuovargio poveikio skalė“ (M-NPS), kurią sudaro 21 teiginys, apimantis tas pačias vertinimo sritis.

Rasta tyrimų, kurių metu autoriai vertino nuovargio pasireiškimą asmenims sergantiems įvairiomis ligomis. J.L. Ingles, G.A. Eskes ir kiti (1999) tyrinėjo nuovargio pasireiškimą pacientams po galvos amegenų insulto (GSI). Tyrimo tikslas buvo nustatyti nuovargio daţnumą, poveikį funkcionavimui ir išsiaiškinti sąryšį su depresija. Nuovargiui įvertinti buvo naudojama „Nuovargio poveikio skalė“, depresijai – „Geriatrinė depresijos skalė“. Gauti rezultatai nurodė, kad net 68 proc. pacientų su GSI patiria nuovargį, iš kurių 40 proc. teigia, kad tai buvo vienas iš blogiausių simptomų, tuo tarpu kontrolinėje grupėje nuovargį patyrė 36 proc. asmenų. Nors nebuvo rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp nuovargio ir depresijos, tačiau nuovargio poveikis funkciniams gebėjimams tiesiogiai įtakojo depresijos atsiradimą [33].

D. LaChapelle ir kiti analizavo subjektyvius ir objektyvius nuovargio vertinimo instrumentus lygindami pacientus, kurie patyrė galvos traumas ir asmenis, kuriems sveikatos sutrikimų nebuvo nustatyta. Subjektyviai pacientų nuomonei apie nuovargį įvertinti buvo naudojami tokie testai: Nuovargio poveikio skale (NPS), Vizualinė nuovargio skalė (Visual Analogue Scale for Fatigue (VAS F)), nuovargio sunkumo skalė (Fatigue Severity Scale (FSS)). Gavę statistiškai reikšminus rezultatus autoriai konstatavo, kad pacientai patyrę galvos traumas patiria didesnį nuovargį nei sveikieji ir NPS yra išsamiausias, iš tyrime naudotų, vertinimo įrankių, skirtas įvertinti pacientų nuovargį [51].

Keletas autorių tyrinėjo nuovargio pasireiškimą ir jo poveikį gyvenimo kokybei asmenims, sergantiems kepenų ciroze. P.M. Huet, J. Deslauriers ištyrė 116 pacientų, iš kurių 85,3proc. pacientų pareiškė, kad jie patiria nuovargį, o pusė iš jų teigė, kad tai pats blogiausias simptomas. Nuovargiui įvertinti buvo naudojama „Nuovargio poveikio skalė“ (NPS), kognityvinėms funkcijoms įvertinti buvo naudojamas „Tikrinamasis simptomo sąrašas-90-R“ (Symptom Check list-90-R, SCL), depresijos lygiui įvertinti – „Beko deprsijos skalė“. Statistiškai reikšmingi skirtumai buvo rasti tarp visų šių skalių. Autorių nuomone NPS yra geriausia vertinimo instrumentas skirtas įvertinti pacientų, sergančių kepenų ciroze, nuovargiui ir tinkama priemonė gydymo efektyvumui įvertinti [32]. Tuo tarpu J. Goldblatt ir kiti ištyrę 136 pacientus, sergančius kepenų ciroze, teigia, kad nuovargis, šiems pacientams, yra specifinė ir reikšminga problema, tačiau nėra tokia visuotina, kaip prieš tai teigtame tyrime [29].

Naujausiuose tyrimuose autoriai nagrinėja nuovargio reikšmę asmenims sergantiems poliomielitu (A. Yagiz, J. Oncu, F. Atamaz, B. Durmaz, 2006), lėtiniu hepatito C virusu (J. Goh, B.

Coughlan 1999, Z. Hassoun B. Willems, 2002), lėtine obstrukcine plaučių liga (K. Theander, M. Unosson, 2004). Visi konstatuoja, kad nuovargis daţna ir itin varginanti problema, kuri pablogina sergančiųjų gyvenimo kokybę. Autoriai sutinka, kad NPS viena efektyviausių ir tiksliausių vertinimo priemonių šiam simptomui nustatyti ir terapijos efektyvumui įvertinti [28, 30, 92].

V. Mathiowetz tyrinėjo NPS testo patikimumą vertinant pacientų, sergančių IS, nuovargį. Autorius lygino „Nuovargio poveikio skalę“, „Nuovargio sunkumo skalę“ ir SF-36 sveikatos ištyrimo skalę. Ištyręs 54 asmenis, sergančius, išsėtine skleroze, kurie lankė energijos taupymo programos uţsiėmimus padarė išvadas, kuriose teigiama, kad NPS - patikima ir tinkama nuovargio įvertinimo skalė, kuria rekomenduoja vertinti energijos taupymo programos efektyvumą [63, 26].

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad ergoterapeutas visapusiškai įvertina paciento būklę siekiant išsiaiškinti jo galimybes, poreikius, silpnąsias ir stipriąsias puses ir interpretuodamas gautus rezultatus, bei bendradarbiaudamas su pacientu, sudaro gydymo planą. Tačiau, vertinimo priemonių gausa gali apsunkinti specialisto darbą, nes gautų rezultatų įvairovė gali suklaidinti ergoterapeutą išskiriant pagrindines paciento problemas. Todėl specialistas savo praktikoje turėtų didesnį dėmesį skirti pusiau struktūruotoms vertinimo priemonėms tokioms kaip KVVT, ar testams, kur pacientai išsako subjektyvią savo nuomonę.

2.3 „Energijos taupymo“ programa ergoterapijoje

Ţmogui siekiant realizuoti savo poreikius ir tikslus veikiant tam tikroje aplinkoje reikalingi ţmogiškieji resursai, kuriuos apriboja liga. Todėl ergoterapeutas pirmiausia įvertina išsėtine skleroze sergančių pacientų galimybes atlikti veiklą koncentruodamas dėmesį į: fizinį pajėgumą, jutimus, paţintines funkcijas. Jis taip pat atsakingas uţ paţintinių funkcijų gerinimą, jėgos ir ištvermės didinimą, kontraktūrų prevenciją ir gydymą, savarankiškumo mokymą, paciento namų ir darbo aplinkos įvertinimą, mobilumo uţtikrinimą [2]. Išsėtine skleroze sergantys pacientai daţnai skundţiasi nuovargiu, galūnių silpnumu, viršutinių galūnių koordinacijos sutrikimu, jutimų sutrikimais ir spazmiškumu, dėl šių prieţasčių pacientams apribojama veikla ir socialiniai santykiai. Svarbiausias ergoterapeuto tikslas įgalinti asmenis dalyvauti apsitarnavimo, darbinėje ir laisvalaikio veiklose [90]. Ergoterapeuto dėmesio centre, išsėtine skleroze sergantiems pacientams, yra gebėjimų išlaikymas, naujų metodų mokymas ir techninių reabilitacijos priemonių parinkimas ir pritaikymas, kurios palengvina asmeninę prieţiūrą, sumaţina aplinkos kliūtis ir numato priemones negaliai sumaţinti [84]. Pasak E.Steutljens, J. Dekk ir kitų autorių pacientai, sergantys IS, į ergoterapuetą kreipiasi esant kasdienės veiklos atlikimo ir visuomeninio dalyvavimo apribojimui dėl nuovargio, galūnių silpnumo, rankų koordinacijos ir jutimų sutrikimo, spazmiškumo. Anot jo svarbiausias ergoterapeuto tikslas –

suteikti galimybę pacientui atlikti saviprieţiūros, darbo ir laisvalaikio veiklas tuomet, kai asmeniui to reikia ir jis nori [90]. Uţsienio literatūroje daţnai minimas terminas „Energijos taupymo programa“, tai vienas iš naujesnių ergoterapijos metodų taikomas pacientų, sergančių IS, nuovargiui maţinti tam, kad būtų padidintos funkcinės galimybės jų kasdienėje, darbo ir laisvalaikio veikloje ir pagerėtų bendra gyvenimo kokybė.

„Energijos taupymo“ programa - tai nefarmakologinė nuovargio valdymo priemonė pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, kurios tikslas – išmokyti asmenis, sergančius IS, nuovargio valdymo metodų taip, kad jie sugebėtų juos panaudoti kasdienėje veikloje, maţintų nuovargį ir padidintų savo funkcines galimybes [58, 66]. Tai energijos taupymo procedūros pritaikymas siekiant sumaţinti asmens energijos išeikvojimą [14]. Išsėtinės sklerozės klinikinių praktikos nurodymų taryba „energijos taupymo“ mokymus apibūdina kaip, veiklos pasikeitimų identifikavimą ir vystymą siekiant sumaţinti nuovargį, sistemingai analizuojant kasdienį darbą, namų ir laisvalaikio veiklą visose susijusiose aplinkose [52, 65, 66]. Tuo tarpu S. Fasoli (2002) energijos taupymo programą apibūdino kaip „protingas idėjas“, kurių pagalba didinamas veiklos efektyvumas ir maţinamas energijos sunaudojimas [66].

„Energijos taupymo programa“ paremta „psichoedukaciniu grupės vystymu“ ir naudoja įvairias mokymo metodikas: paskaitas, diskusijas, ilgalaikių ir trumpalaikių tikslų nustatymą, praktinius uţsiėmimus ir namų darbų uţduotis, tam kad padėtų pacientui integruoti „energijos taupymo“ principus į kasdienę veiklą [37].

Vienas iš pirmųjų energijos taupymo programą taikyti pradėjo G. Furst (1985m.). Jis sukūrė pratimų rinkinį skirtą asmenims sergantiems, reumatoidiniu artritu, kuriame buvo mokoma energijos taupymo ir sąnarių apsaugos būdų [64]. Mokymai truko 6 savaites po 1,5 val. kasdien, tyrime dalyvavo 16 tiriamųjų. Išanalizavę tyrimo rezultatus autoriai pastebėjo teigiamą energijos taupymo programos efektyvumą, tačiau gauti duomenys nebuvo statistiškai reikšmingi [64].

Kita autorių grupė, vadovaujama G. Young, energijos taupymo programos principus taikė asmenims, sergantiems poliomielitu. Programa truko 3 savaites per kurias buvo diskutuojama apie sveikatos būklę ir energijos taupymo būdus, maţinančius nuovargį. Programoje buvo akcentuojami pagrindiniai ergonomikos principai, veiklos prioritizavimas ir poilsio svarba [99].

Tuo tarpu T. Packer plėtojo 6 savaičių energijos taupymo programą asmenims, patiriantiems nuovargį greta kitų lėtinių ligų (IS, poliomielito sindromą, lėtinį nuovargio sindromą, fibromialgiją ir t.t.). Buvo nustatyta, kad net 80 % dalyvavusių įgyvendino maţiausiai 6 energijos taupymo programos principus savo kasdieniame gyvenime [74]. T. Packer parengtos energijos programos efektyvumą nagrinėjo keletas autorių. V. Mathiowets, K. Matuska ir M. Murphy (2001) paskelbė, kad ši programa buvo efektyvi maţinant 54 pacientų, sergančių IS, nuovargį ir gerinant jų gyvenimo kokybę [37]. Po

poros metų atliktame kitame V. Mathiowets ir kitų bendraautorių darbe buvo gauti statistiškai reikšmingi rezultatai, įrodantys minėtos programos efektyvumą pacientams, sergantiems progresuojančia IS forma [95]. Abiejuose tyrimuose „Energijos taupymo programos“ vykdymui vadovavo ergoterapeutai ir nuovargiui įvertinti specialistai naudojo „Nuovargio poveikio skalę“, kurią pacientai pildė prieš ir po kurso baigimo. Gauti teigiami rezultatai paskatino autorius išsamiau patyrinėti „Energijos taupymo programos“ naudingumą maţinant nuovargio pasireiškimą pacientams sergantiems išsėtine skleroze. Programoje dalyvavo 131 išsėtine skleroze sergantys pacientai ir gauti rezultatai patvirtino ankstesnių tyrimų išvadas, kad energijos taupymo programa padeda sumaţinti nuovargio pasireiškimą, pagerina pacientų veiklos atlikimo efektyvumą ir pagerina gyvenimo kokybę [66].

SM. Vanage, KK. Gilbertson nagrinėjo „Energijos taupymo programos“ efektyvumą asmenims, sergantiems progresuojančia išsėtine skleroze. Tyrime dalyvavo 37 tiriamieji, kuriems buvo diagnozuota progresuojanti išsėtinė sklerozė, dalyvavo 8 savaičių bandomajame „Energijos taupymo programos“ kurso gydyme. Programos pradţioje ir pabaigoje nuovargiui įvertinti buvo naudojama „Nuovargio poveikio skalė“ (NPS). Rezultatai parodė, kad nuovargio poveikis asmenims, sergantiems IS, maţėjo statistiškai reikšmingai ir atlikus pakartotinį įvertinimą po 8 savaičių nuo kurso baigimo. Autoriai, išanalizavę gautus rezultatus, išvadose teigia, kad energijos taupymo programos kursas itin naudinga priemonė maţinant sergančiųjų IS nuovargį [64].

Ilinojaus universitete buvo atliktas pilotinis tyrimas, kurio tikslas buvo modifikuoti ir pritaikyti „Energijos taupymo programą“ ergoterapeuto vadovaujamai konferencijai, kuri vyktu telefonu. Tyrime dalyvavo 29 asmenys, sergantys išsėtine skleroze. Atlikus statistinę duomenų analizę buvo padaryta išvada, kad ši programa turi teigiamą įtaką maţinant nuovargio poveikį ir pagerina pacientų gyvenimo kokybę. Anot autorių, tiriamieji daţniausiai naudojosi šiomis rekomendacijomis: veiklos supaprastinimu, prioritetų nustatymu, poilsio ir dienos rėţimo planavimu. Autorių nuomone, šis apţvalginis tyrimas patvirtina telekonferencinės „Energijos taupymo programos“ efektyvumą ir rekomenduoja tęsti tolimesnius tyrinėjimus [23].

Keletas autorių tyrinėjo veiksnius įtakojančius „Energijos taupymo“ programos pasirinkimą asmenims, sergantiems IS. Ištirti 8 pacientai, kurie lankė šešių savaičių energijos taupymo mokymo programą. Buvo nagrinėjamos tokios prieţastys: ligos patirtis, aplinkos faktoriai, savęs paţinimas, kurios galėtų padidinti ar sutrukdyti energijos taupymo strategijų naudojimą. Autorius taip pat domino, kaip pacientai toliau sugebėjo pritaikyti įgytas ţinias savo kasdieniame gyvenime. Taigi, išanalizavę gautus rezultatus autoriai padarė išvadą, kad energijos taupymo metodų naudojimas ne vieno, o kelių veiksnių visuma [31].

Apibendrinant galima konstatuoti, kad „Energijos taupymo programa“ efektyvi gydymo priemonė taikoma ne tik pacientams sergantiems IS, bet ir daugumai kitų susirgimų, kurių metu pasireiškia nuovargis, sutrikdantis pacientų galimybes. Tačiau apţvelgus uţsienio literatūrą pastebime, kad straipsnių minėta tema nėra tiek daug ir autoriai vieningai sutardami rekomenduoja toliau tęsti mokslinius tyrinėjimus, nes atliktų tyrimų metu dalyvaudavo nedidelis tiriamųjų skaičius, taip pat nebuvo atlikta pakartotinių tyrimų vertinantčių išliekamąją „Energijos taupymo programos“ naudą asmenims, sergantiems IS, ne tik po kurso baigimo, bet ilgesnio laiko tarpo.

II. KONTINGENTAS IR DARBO METODIKA

Tyrimui atlikti gautas Kauno medicinos universiteto bioetikos komisijos leidimas, išduotas 2008 m. lapkričio 17d. (protokolo Nr. BC-SLF(M)-23). Tyrimas atliktas 2009-01 – 2009-04, kuriame dalyvavo asmenys, sergantys išsėtine skleroze, priklausantys Kauno apskrities išsėtinės sklerozės draugijai „Oremus“. Tyrimo metu siekta įvertinti pacientų, sergančių išsėtine skleroze, nuovargio išreikštumą ir jo įtaką savarankiškumui.

II. 1. Kontingento charakteristika

Buvo ištirtas 31 pacientas, sergantis išsėtine skleroze, iš jų 21 moterys, kurios sudarė 68 % visų tiriamųjų ir 10 vyrų (32%). Kontingento pasiskirstymas pagal lytį - 2,1:1 (1 pav.). Pagal parengtą tyrimo protokolą (1 priedas) buvo vertinama:

1. Duomenys apie ligonį (lytis, amţius, išsilavinimas, ligos trukmė, ligos tipas, paskutinis ligos paūmėjimas, šeimyninė padėtis, profesinė situacija, ţinios apie „Nuovargio įveikos programą“). 2. Nuovargio vertinimas:

 Nuovargio poveikio skalė (NPS) (2 priedas). 3. Veiklos sutrikimų vertinimas:

 Kanadietiškas veiklos vertinimo testas (KVVT) (3 priedas).

68%

32%

moterys vyrai

Remiantis PSO rekomendacijomis visi pacientai buvo suskirstyti į amţiaus grupes: iki 44 metų - jaunas, 45-59 metų – vidutinio amţiaus, 60-74 metų - pagyvenęs, 75-90 metų - senas, daugiau nei 90 metų ilgaamţis. Pacientų amţius siekė nuo 24 iki 62 m. Pagal tyrimo duomenis pacientų pasiskirstymas pagal amţių (2 pav.) rodo, kad asmenų, sergančių išsėtine skleroze, daugiausia buvo 45-59 m. amţiaus grupėje ir tai sudarė 52 proc. viso kontingento. Pacientų amţiaus vidurkis 45,5±10,7 metų.

42%

52%

6%

iki 44 metų 45-59 metai virš 60 metų

2 pav. Kontingento pasiskirstymas pagal amţių.

Duomenų analizė parodė, kad asmenų, sergančių išsėtine skleroze, daugiausia buvo su aukštuoju išsilavinimu 42 proc., likusieji pacientai atitinkamai buvo įgiję vidurinį (35 proc.), spec. vidurinį (10 proc.) ir aukštesnįjį (13 proc.) išsilavinimą. Pasiskirstymas pagal išsilavinimą pavaizduotas 3 paveiksle.

16%

15% 59%

10%

vidurinis spec.vidurinis aukštesnysis aukštasis

Remiantis atliktais tyrimais, kuriuose teigiama, kad sunkesnę negalią praėjus 5 metams nuo ligos pradţios patiria apie 10 proc. sergančiųjų, o po 10 metų – 25 proc. IS ligonių ir atsiţvelgiant į tai, kad, mūsų tiriamųjų, sergamumo IS vidurkis buvo 12,1±10,3 metų, pacientai, sergantys išsėtine skleroze, buvo suskirstyti į 2 grupes: asmenys, kurie IS serga iki 10 metų ir pacientai IS sergantys ilgiau nei 10 metų. Pacientų skaičius grupėse skyrėsi minimaliai: iki dešimties metų sergančiųjų išsėtine skleroze buvo 16 asmenų ir tai sudarė 52 poc. visų tiriamųjų ir 48 proc. tiriamųjų išėtine skeroze sirgo daugiau nei 10 metų (15 asmenų). Pasiskirstymas pavaizduotas 4 paveiksle.

52% 48%

0-10 metų 10> metų

4 pav. Kontingento pasiskirstymas pagal ligos trukmę.

Tyrime dalyvavę pacientai buvo suskirstyti pagal išsėtinės sklerozės tipą: Recidyvuojanti remituojanti, Pirminė progresuojanti, Antrinė progresuojanti, Progresuojanti recydivuojanti. Didţioji dauguma, tai yra 17 (54,8 proc.), tyrime dalyvavusių asmenų neţinojo savo ligos eigos. Tyrime dalyvavusiems pacientams, kurie ţinojo ligos tipą, daugiausia buvo diagnozuota progresuojanti recidyvuojanti ligos eiga (6 (19,4 proc.)). Tačiau nenustatėme statistiškai reikšmingo pasiskirstymo (p>0,05) pagal ligos trukmę ir išsėtinės sklerozės tipą (1 lentelė).

1 lentelė Pacientų pasiskirstymas pagal ligos trukmę bei išsėtinės sklerozės tipą

Ligos trukmė

Išsėtinės sklerozės tipas

Iš viso Recidyvuojanti remituojanti, n (proc.) Pirminė progresuojanti, n (proc.) Antrinė progresuojanti, n (proc.) Progresuojanti recidyvuojanti, n (proc.) Neţino, n (proc.) 0-10 metų 2 (66,7) 0 (0) 3 (75) 3 (50) 8 (47,1) 16 (51,6) Virš 10 metų 1 (33,3) 1 (100) 1 (25) 3 (50) 9 (52,9) 15 (48,4) Iš viso 3 (9,7) 1 (3,2) 4 (12,9) 6 (19,4) 17 (54,8) 31 (100) X2 =2,4; l.l.sk.=4; p=0,7;

Iš tyrime dalyvavusių moterų, kurios ţinojo IS tipą, daugiausiai, 5 (83,3 proc), buvo diagnozuota progresuojanti recidyvuojanti ligos eiga. Tuo tarpu vyrų grupėje tik 3 pacientai ţinojo savo ligos eigą, ir dviem ir jų buvo nustatytas recidyvuojantis remituojantis IS tipas (66,7 proc.) Išanalizavus duomenis statistiškai reikšmingo pasiskirstymo (p>0,05) pagal lytį ir išsėtinės sklerozės tipą nenustatėme (2 lentelė).

2 lentelė Pacientų pasiskirstymas pagal lytį ir išsėtinės sklerozės tipą

Lytis

Išsėtinės sklerozės tipas

Iš viso Recidyvuojanti remituojanti, n (proc.) Pirminė progresuojanti, n (proc.) Antrinė progresuojanti, n (proc.) Progresuojanti recidyvuojanti, n (proc.) Neţino, n (proc.) Moterys, n (%) 1 (33,3) 1 (100) 4 (100) 5 (83,3) 10 (58,8) 21 (67,7) Vyrai, n (%) 2 (66,7) 0 (0) 0 (0) 1 (16,7) 7 (41,2) 10 (32,3) Iš viso 3 (9,7) 1 (3,2) 4 (12,9) 6 (19,4) 17 (54,8) 31 (100) X2 = 0,8; l.l.sk.=1; p=0,4;

Pacientai, kurie dalyvavo tyrime, buvo suskirstyti pagal šeimyninę padėtį į dvi grupes: pirmąją grupę sudarė pacientai, kurie gyvena vieni, antrąją – pacientai, kurie gyvena su kitu asmeniu. Didţioji dauguma, tai yra 25 (81 proc.), pacientų gyveno su kitais asmenimis (5 pav.).

19%

81%

gyvena vienas gyvena su kitu asmeniu

5 pav. Kontingento pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį.

Tyrime dalyvavę asmenys buvo suskirstyti pagal profesinę situaciją. Buvo sudarytos grupės pacientų, kurie dirba visą darbo dieną, dirba dalį dienos, gauna tik neįgalumo pensiją ir nedirba

(gaunasenatvės pensiją, bedarbis, namų šeimininkė). Daugiausia t.y. 18 tyrime dalyvavusių pacientų gavo tik neįgalumo pensiją ir tai sudarė 58,1 proc. Apie trečdalį visų tiriamųjų t.y. 35,5 proc. (11 asmenų) dirbo visą ar dalį dienos (6 pav.).

23%

13% 58%

6%

Dirba visą darbo dieną Dirba dalį darbo dienos Gauna tik neįgalumo pensiją Nedirba

6 pav. Kontingento pasiskirstymas pagal profesinę situaciją

Įvertinus, pacientų ţinių apie „Nuovargio įveikos programą“, duomenis nustatyta, kad 94 proc. (29 asmenys) tiriamųjų nebuvo girdėję apie šią programą (7 pav.). Likusieji 6 proc. t.y. 2 tiriamieji apie „Nuovargio įveikos programą“ buvo girdėję iš likimo draugų.

6%

94%

Girdėjo apie NĮP Negirdėjo apie NĮP

Literatūroje teigiama, kad didţioji dauguma pacientų patiria nuovargį, tačiau išanalizavus mūsų gautus duomenis paaiškėjo, kad tik 10 proc. t.y. 3 tiriamieji vartoja vaistus šiam simptomui maţinti (8 pav.).

10%

90%

Vartoja vaistus Nevartoja vaistų

8 pav. Kontingento pasiskirstymas pagal vaistų vartojimą

II.2. Kontrolinės grupės charakteristika

Norint įvertinti su IS susijusiam nuovargiui buvo sudaryta kontrolinė grupė. Atrenkant asmenis kontrolinei grupei pagrindiniai kriterijai buvo: sveikatos būklė (sveiki), amţius ir lytis atitinkamai pagal tiriamųjų duomenis. Apklausti 62 asmenys: 42 moterys (67,7 proc.) ir 20 vyrų (32,3 proc.) (3 lentelė). Kontingento pasiskirstymas pagal lytį - 2,1:1. Pagal parengtą tyrimo protokolą (4 priedas) buvo vertinami duomenys: lytis, amţius, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, profesinė situacija, sveikatos būklė, nuovargio pasireiškimui įvertinti naudojama „Nuovargio poveikio skalė“ (2 priedas).

Išanalizavus surinktus duomenis nustatėme, kad pacientų amţius siekė nuo 20 iki 70 m., o amţiaus vidurkis buvo 44,5±11,4, tuo tarpu tiriamųjų amţiaus vidurkis - 45,5±10,7 metai. Palyginus kontrolinės ir tiriamųjų grupių duomenis pagal lytį ir amţių statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (p>0,05).

3 lentelė Kontrolinės ir tiriamosios grupės palyginimas pagal lytį

Grupė

Lytis Kontrolinė grupė (n=62) Tiriamųjų grupė (n=31)

p

Moterys n (%) 42 (67,7) 21 (67,7)

p>0,05

Vyrai n (%) 20 (32,3) 10 (32,3)

Kontrolinėje grupėje dalyvavę asmenys buvo suskirstyti pagal išsilavinimą: vidurinį išsilavinimą turėjo - 10 asmenų, t.y. 16,1 proc. visų tiriamųjų, spec. vidurinį – 9,7 proc. (6 asmenys),

aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję daugiausia tiriamųjų – 46 ir tai sudarė 74,2 proc. (4 lentelė). Palyginus kontrolinės ir tiriamųjų grupių rezultatus pagal išislavinimą statistiškai reikšmingų skritumų nenustatyta (p>0,05).

4 lentelė Kontrolinės ir tiriamosios grupės palyginimas pagal išsilavinimą

Grupė

Išsilavinimas Kontrolinė grupė (n=62)

Tiriamųjų grupė (n=31) p Vidurinis n (%) 10 (16,1) 11 (35,5) p>0,05 Spec. vidurinis n (%) 6 (9,7) 3 (9,7) Aukštesnysis/Aukštasis n (%) 46 (74,2) 17 (54,8)

Analogiškai, kaip ir tiriamųjų grupėje, kontrolinėje grupėje tiriamieji pagal šeimyninę padėtį buvo suskirstyti į dvi grupes: asmenys gyvenantys vieni ir gyvenantys su kitu asmeniu. Atlikus duomenų analizę buvo nustatyta, kad daugiausia apklaustųjų, kaip ir tiriamųjų grupėje, gyvena su kitu asmeniu - 50 ir tai sudaro 80,6 proc. visų kontrolinėje grupėje dalyvavusių tiriamųjų (5 lentelė). Palyginus kontrolinės ir tiriamųjų grupių rezultatus pagal šeimyninę padėtį statistiškai reikšmingų skritumų nenustatyta (p>0,05).

5 lentelė Kontrolinės ir tiriamosios grupės palyginimas pagal šeimyninę padėtį

Grupė Šeimyninė padėtis Kontrolinė grupė (n=62) Tiriamųjų grupė (n=31) p Gyvena vienas/a n (%) 12 (19,4) 6 (19,4) p>0,05 Gyvena su kitu asmeniu n (%) 50 (80,6) 25 (80,6)

Duomenų analizė parodė, kad 93,5 proc. t.y. 58 asmenys, kontrolinėje grupėje, dirba visą/dalį darbo dieną ir nebuvo nei vieno asmens kuris dirbtų laikinai ar gautų neįgalumo pensiją (6 lentelė). Tuo tarpu tiriamųjų grupėje didţioji dalis pacientų gavo tik neįgalumo pensiją (58,1 proc.). Nustatytas skirtumas statistiškai reikšmingas (p<0,05).

6 lentelė Kontrolinės ir tiramosios grupės palyginimas pagal profesinę situaciją

Grupė Profesinė situacija Kontrolinė grupė (n=62) Tiriamųjų grupė (n=31) Dirba visą/dalį dienos n (%) 58 (93,5)* 11 (35,5)*

Neįgalumo pensija n (%) 0 * 18 (58,1)*

Nedirba n (%) 4 (6,5)* 2 (6,5)*

*p<0,05

Analizuojant kontrolinėje ir tiriamojoje grupėje gautus duomenis nustatėme, kad grupės nesiskyrė pagal amţių, lytį, išsilavinimą, šeimyninę padėtį (p>0,05), tačiau skyrėsi pagal profesinę situaciją (p<0,05). Todėl galime teigti, kad gauti duomenys tinkami palyginti nuovargio pasireiškimui