SLAUGOS FAKULTETAS
KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA
TVIRTINU Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė. Macijauskienė
2011 mėn. d.
NUGAROS GILIŲJŲ IR PAVIRŠINIŲ RAUMENŲ ELEKTRINIS
AKTYVUMAS ATLIEKANT PRATIMUS ATVIROJE KINETINĖJE
GRANDINĖJE
Magistro baigiamasis darbas
Konsultantas Darbo vadovas
Vidmantas Zaveckas prof. Alfonsas Vainoras
Recenzentas Darbą atliko
_______________________ Magistrantas
_______________________ Justas Kusak
2011 mėn. d. 2011 mėn. d.
TURINYS
SANTRUMPOS ... 3
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
1.1. Kinetinių grandinių koncepcija ... 10
1.2. Nestabilūs paviršiai ir prietaisai, sukuriantys nestabilumą ... 12
1.3. Išsami nugaros raumenų apţvalga ... 14
1.3.1. Dauginis raumuo ... 15
1.3.2. Tiesiamasis nugaros raumuo ... 16
1.4. Elektromiografija ... 19
2. TYRIMO METODIKA ... 21
2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas ... 21
2.2. Tyrimo objektas ... 21
2.3. Tiriamųjų atranka ... 21
2.4. Tyrimo metodai ... 22
2.4.1. Tyrime naudotos nestabilumą sukeliančios priemonės ... 22
2.4.2. Elektromiografija ... 22
2.4.3. Pratimų protokolas ... 25
2.5. Duomenų analizės metodai ... 31
3. REZULTATAI ... 32
3.1. Giliųjų ir paviršinių raumenų palyginimas ... 32
3.2. Pratimų, atliekamų ant stabilios atramos, palyginimas su pratimais, atliekamais ant nestabilios atramos... 39
3.3. Pratimų, kurių atlikimas skiriasi judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi, palyginimas ... 42
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 43
5. IŠVADOS ... 47
SANTRUMPOS
AKT – Abiejų kojų tiesimas. DR – Dauginis raumuo. KT – Kojos tiesimas.
KTK – Kojų tiesimas ant kamuolio. KTS – Kojų tiesimas ant suolelio.
LTGP – Liemens tiesimas gulint ant pilvo. LTPK – Liemens tiesimas pasvirus kampu. LTK – Liemens tiesimas ant kamuolio.
LTKK – Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį. LTRK – Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje.
MVRS – Maksimalus valingas raumens susitraukimas. RLPKT – Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas.
RLPKTK – Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį. TNRKD – Tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis.
SANTRAUKA
J. Kusak. Nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų aktyvumas atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. A. Vainoras; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2011.
Darbo tikslas – įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje. Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uţdaviniai: 1. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje ant stabilios atramos. 2. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje ant nestabilios atramos. 3. Palyginti giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą su paviršinių raumenų elektriniu aktyvumu kiekvieno pratimo metu. 4. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų pratimų, atliekamų ant stabilios atramos, su atliekamais ant nestabilios atramos. 5. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų pratimų, kurių atlikimas skiriasi judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi. Tyrime dalyvavo 20 darbingo amţiaus vyrų, per tris mėnesius neturėjusių nusiskundimų dėl nugaros apatinės dalies skausmo. Tyrimą sudarė dvi dalys: 15 minučių trukmės tiriamųjų apšilimas (5 minutės veloergometro mynimui ir 10 minučių tempimo pratimams) ir tiriamųjų testavimas. Tiriamųjų testavimą sudarė 11 pratimų ir 2 testavimo padėtys maksimaliam valingam testuojamų raumenų susitraukimui išgauti.
Išvados: 1. Dauginio raumens elektrinis aktyvumas buvo didesnis nuo 19,5 % iki 27,8 % nei
tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas penkiuose iš septynių pratimų, atliekamų ant stabilios atramos (p<0,05). 2. Dauginio raumens elektrinis aktyvumas buvo didesnis nuo 21,5 % iki 31,4 % nei tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas dviejuose iš keturių pratimų, atliekamų ant nestabilios atramos (p<0,05). 3. Lyginant giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis dauginio raumens elektrinis aktyvumas nei tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas septyniuose iš vienuolikos pratimų ir statistiškai reikšmingai didesnis dauginio raumens elektrinis aktyvumas nei tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinis aktyvumas atliekant pratimą „rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“ (p<0,05). 4. Palyginus identiškų pratimų poras, besiskiriančias atramos tipu, paaiškėjo, kad atliekant pratimą „liemens tiesimas ant kamuolio“ paviršinių nugaros raumenų elektrinis aktyvumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei atliekant pratimą „liemens tiesimas pasvirus kampu“ (p<0,05). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp likusių pratimų porų raumenų elektrinio aktyvumo nebuvo (p>0,05). 5. Palyginus identiškus pratimus, besiskiriančius judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi, nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis paviršinių nugaros raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pratimą „abiejų kojų tiesimas“(p<0,05).
SUMMARY
Kusak J. Activity of deep and superficial back muscles during open kinetic chain exercises. Master„s final work / supervisor prof. A. Vainoras; Lithuanian University of Health Sciences Academy of Medicine, Faculty of Nursing, Department of Kinesiology and Sports Medicine. – Kaunas, 2011.
The purpose of this research: To evaluate electric activity of deep and superficial back
muscles during open kinetic chain exercises.
Goals of this research: 1. To evaluate electric activity of deep and superficial back muscles
during open kinetic chain exercises performed on stable support. 2. To evaluate electric activity of deep and superficial back muscles during open kinetic chain exercises performed on labile support. 3. To compare electric activity of deep and superficial back muscles during each exercise. 4. To compare electric activity of back muscles between the same exercise pairs performed on different support type. 5. To compare electric activity of back muscles during exercise performed with one lower limb with exercise performed with both lower limbs.
During this research 20 men, who had no recent complaints about low back pain (>3 months), were tested. The testing consisted of two parts: 15 min. for warm up exercises (5 min. – cardio respiratory warm up and 10 min. – stretching exercises) and the main testing. The main testing consisted of 11 exercises and 2 exercise to determine maximum voluntary contraction.
Conclusion: 1. Electric activity of multifidus muscle was statistically significant higher than
electric activity of thoracic part of erector spinae muscle during 5 from 7 exercises performed on stable support (p<0,05). 2. Electric activity of multifidus muscle was statistically significant higher than electric activity of thoracic part of erector spinae muscle during 2 from 4 exercises performed on labile support (p<0,05). 3. Electric activity of deep back muscle was statistically significant higher than superficial back muscle (Thoracic part of erector spinae muscle) during 7 from 11 exercises and during quadruped exercise on stable support electric activity deep back muscle was statistically significant higher than electric activity of lumbar part of erector spinae muscle (p<0,05). 4. Only one pair („Trunk extension on a ball” vs. „Angled trunk extension“) of exercises had statistically significant higher electric activity between superficial back muscles (p<0,05). 5. Statistically significant higher superficial back muscle activity was observed during exercise with the object to lift both lower limbs (p<0,05).
PADĖKA
Dėkoju savo darbo vadovui prof. Alfonsui Vainorui ir konsultantui Vidmantui Zaveckui uţ visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą. Taip pat dėkoju Kauno technologijos universiteto mechanikos ir mechatronikos fakulteto inţinerinės mechanikos katedrai uţ suteiktą galimybę pasinaudoti elektromiografijos įranga, taip pat šios katedros darbuotojui dr. Aurelijui Domeikai, padėjusiam atlikti tyrimą reabilitacijos magistro baigiamajam darbui.
ĮVADAS
Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje daugėja prietaisų, atliekančių fizinį darbą vietoj ţmogaus, ţmonių gyvenimas fiziškai lengvėja. Verta susirūpinti, ar tai yra naudinga ţmogaus organizmui, kuris turi savybę adaptuotis esant didesniam, nei jam įprasta, fiziniui krūviui. Organizmas, gaunantis maţesnį, nei jam įprasta, fizinį krūvį, maţina raumenų darbo poreikį, maţinant raumeninių skaidulų skersmenį. Toks pokytis ţmogaus organizmui gali būti per maţas stimulas optimaliam skeleto ir raumenų sistemos funkcionavimui.
Ţmonių, besidominčių savo sveikata ir įvairiomis priemonėmis stiprinančiomis sveikatą, kasmet daugėja, ir kuriama vis daugiau laidų, kurios stengiasi pateikti svarbiausią informaciją apie ţmogaus sveikatą. Nemaţėjantis tų laidų populiarumas patvirtina faktą, jog ţmonėms rūpi jų sveikata. Viena iš sveikatos stiprinimo priemonių yra fiziniai pratimai, kurie pasiţymi savo ekonomiškumu. Norint išlikti aktyvia visuomenės dalimi svarbu savo organizmą paruošti kasdienei veiklai, o tai galima padaryti stimuliuojant organizmą fiziniu krūviu. Neabejojama, kad fizinis krūvis turėtų būti didesnis nei įprasta arba bent tokio pat lygio, kuris įprastas organizmui, tačiau ne maţesnis.
Tinkamai parinkti pratimą tam tikriems raumenims stiprinti reikalingi duomenys apie raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus. Pvz., norime parinkti pratimą, kuris optimaliai aktyvuotų tam tikrus nugaros raumenis, o gal norime parinkti pratimą, kuris optimaliai aktyvuotų tam tikrus nugaros raumenis, tačiau būtų atliekamas ant nestabilios atramos ir būtų įjungiami papildomi judesio atlikimą kontroliuojantys mechanizmai.
Konrad et al., Callaghan et al., Souza et al., Verna et al., Hall et al. ir Silva et al. tyrimai pateikia duomenis apie nugaros raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus ant stabilios atramos. Pratimai pateiktų autorių tyrimuose sudaro maţąją dalį pratimų, kurie gali būti panaudoti stiprinant nugaros raumenis. Desai & Marshall tyrimas pateikia duomenis apie vieną nugaros raumenis stiprinantį pratimą, atliktą ant nestabilios atramos. O Marshal & Murphy, Drake et al. tyrimuose pateikiami duomenis apie identiškus pratimus, atliktus ant stabilios ir nestabilios atramos, kurie yra palyginami tarpusavyje. Deja, pratimų, kuriuos atliekant uţregistruotas nugaros raumenų elektrinis aktyvumas, yra tikrai per maţai norint parinkti tinkamą pratimą, todėl buvo pasirinkta ši baigiamojo magistrinio darbo tema. Šiuo darbu siekiama praturtinti elektromiografinių duomenų bazę apie nugaros raumenų elektrinį aktyvumą atliekant atviros kinetinės grandinės pratimus.
Nepavyko rasti publikacijų, kuriuose būtų ištirti 4 iš 11 mūsų pasirinktų pratimų, nors šie pratimai pateikiami vadovėliuose bei virtualiose pratimų programose. Iki šiol Vera – Garcia et al. yra vienintelis tyrimas, kuriame autoriai nagrinėjo giliųjų ir paviršinių raumenų aktyvacijos santykį, tačiau šiame tyrime nagrinėti pilvo raumenys. Analogiškų tyrimų, kuriuose būtų nagrinėta giliųjų ir paviršinių nugaros raumenų aktyvacija, nepavyko rasti, todėl buvo pasirinktas tyrimo tikslas – įvertinti
nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas – įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uţdaviniai:
1. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje ant stabilios atramos.
2. Įvertinti nugaros giliųjų ir paviršinių raumenų elektrinį aktyvumą atliekant pratimus atviroje kinetinėje grandinėje ant nestabilios atramos.
3. Palyginti giliųjų raumenų elektrinį aktyvumą su paviršinių raumenų elektriniu aktyvumu kiekvieno pratimo metu.
4. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų pratimų, atliekamų ant stabilios atramos, su atliekamais ant nestabilios atramos.
5. Palyginti raumenų elektrinį aktyvumą tarp identiškų pratimų, kurių atlikimas skiriasi judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Kinetinių grandinių koncepcija
Atviros ir uţdaros kinetinės grandinės terminai vis daţniau naudojami tarp reabilitacijos specialistų: kineziterapeutų ir ergoterapeutų, kai reikia apibūdinti atliekamą pratimą. Nepaisant to, kad pirmasis straipsnis, kuriame aprašomos kinetinės grandinės, pasirodė 1871 metais, biomechanikos sferoje kinetinės grandinės buvo pristatytos tik 1955 metais (Butler, 2003).
Atviros ir uţdaros kinetinės grandinės pratimų koncepcija buvo išvystyta sporto sferoje (Augustsson & Thomee, 2000). Pratimas, kurio metu distalinis galūnės segmentas yra fiksuotas (nejudantis), yra vadinamas uţdaros kinetinės grandinės pratimu, pvz., pritūpimas (1 pav.), svorio spaudimas kojomis ar prisitraukimas. Atviros kinetinės grandinės, priešingai nei uţdaros kinetinės grandinės pratimai, neturi fiksuoto distalinio galūnės segmento (1 pav.) Atviros kinetinės grandinės pratimai leidţia terminaliniam galūnės segmentui nevarţomai judėti erdvėje (Butler, 2003).
1 pav. A - Uždaros kinetinės grandinės pratimas – pritūpimas. B - Atviros kinetinės grandinės pratimas – blauzdos tiesimas
Atviros ir uţdaros kinetinės grandinės pratimai skiriasi raumens aktyvavimo ir jėgų raiščiuose generavimo modeliais (Escamilla et al., 1998). Uţdaros kinetinės grandinės pratimų metu aktyvuojami raumenys antagonistai, todėl šie pratimai nenaudojami norint izoliuotai aktyvuoti vieną raumenų grupę ar vienos raumens grupės testavimui. O atviros kinetinės grandinės pratimai tinkami stiprinti ir testuoti izoliuotas raumenų grupes (Salem et al., 2003). Dilbio lenkimas su pasipriešinimu, kurio metu
stiprinami dilbį lenkiantys raumenys, ir dilbio tiesimas su pasipriešinimu, kurio metu stiprinami dilbį tiesiantys raumenys, yra atviros kinetinės grandinės pratimų pavyzdţiai.
Kineziterapijoje atviros ir uţdaros kinetinės grandinės pratimai taikomi kasdien, tačiau iki šiol nėra ţinoma, kurie iš jų yra naudingesni. Pacientų reabilitacija po rekonstrukcinės priekinio kryţminio raiščio operacijos yra plačiausiai išnagrinėta sritis, kalbant apie kinetinių grandinių pratimus. Iki pat 2010 metų buvo manoma, kad atviros kinetinės grandinės pratimai yra ţalingi rekonstruotam kryţminiam raiščiui ir jais pasiekiamas maţesnis terapinis efektas nei uţdaros kinetinės grandinės pratimais (Kaplan, 2010). Kaplan atliktoje literatūros apţvalgoje, kurią sudarė 17 mokslinių publikacijų, nebuvo rasta statistiškai patikimo skirtumo tarp pacientų, reabilituojamų po kryţminio raiščio rekonstrukcijos operacijos, atsistatymo laikotarpio naudojant atviros kinetinės grandinės pratimus ir pacientų, kuriems buvo taikyti uţdaros kinetinės grandinės pratimai. Remiantis biomechaninių ir klinikinių tyrimų rezultatais nurodoma, jog atviros kinetinės grandinės kelio tiesimo pratimai sukelia didelę įtampą priekiniame kryţminiame raištyje, ypač judesiui vykstant prie visiško kelio ištiesimo ribos (Mesfar & Shirazi-Adl, 2008). O uţdaros kinetinės grandinės pratimai rekomenduojami, nes, pasak tyrimų, jie yra saugesni pacientams po priekinio kryţminio raiščio rekonstrukcijos operacijos (Perry et al., 2005). Nepaisant šių atradimų, šiuolaikinių tyrimų rezultatai pritaria abiejų tipų, t.y. ir atviros, ir uţdaros kinetinės grandinės, pratimų taikymui siekiant atstatyti ir sustiprinti sąnario funkcionavimą (Andersen et al., 2006; Witrvrouw et al., 2004).
Bandant išsiaiškinti, kurios kinetinės grandinės pratimai yra naudingesni reabilituojant pacientus, atsiţvelgta į ţmogaus kasdienėje veikloje naudojamus funkcinius judesius, t.y. ar pratimas atkartoja ţmogui įprastą veiklą. Buvo manoma, kad pacientams po kryţminio raiščio rekonstrukcijos operacijos naudingiau taikyti uţdaros kinetinės grandinės pratimus. Ši nuomonė buvo pagrįsta kasdien atliekamais funkciniais judesiais (pvz., stojimasis, tūpimas, sėdimas, stovėjimas), kurie vyksta uţdaroje kinetinėje grandinėje (Fitzgerald, 1997). Tačiau pastebėta, kad yra funkcinių judesių vykstančių atviros kinetinės grandinės sąlygomis, pvz., ėjimas. Ėjimą sudaro atramos ir ţingsnio fazės (Krutulytė, 1999). Ţingsnio fazės metu koja pakeliama, distalinis kojos galas nėra fiksuotas, vyksta atviros kinetinės grandinės judesys. Viršutinės galūnės judesiai, kitaip nei apatinės galūnės, daţniau vyksta atviroje kinetinėje grandinėje, t.y. rankos distalinis segmentas juda laisvai erdvėje (Voight et al., 2007) Daikto perkėlimas, daikto nešimas, pasisveikinimas paspaudţiant kitam ţmogui ranką, namų ruošos darbai (siurbimas dulkių siurbliu, kilimo dulkinimas, indų plovimas su kempinėle ir t.t.) yra judesių kompleksas, atliekamas atviroje kinetinėje grandinėje. O judesiai, pvz., durų stūmimas, traukimas, atsikėlimas iš gulimos padėties pasiremiant ranka, vyksta uţdaros kinetinės grandinės sistemoje.
Dabartinis kineziterapeutų poţiūris į pratimų taikymą reabilitacijoje siūlo neišskirti vienos kinetinės grandinės pratimų, o į reabilitacijos programą įtraukti abiejų kinetinių grandinių pratimus (Mesfar & Shirazi-Adl, 2008).
1.2. Nestabilūs paviršiai ir prietaisai, sukuriantys nestabilumą
Kasmet reabilitacijoje naudojamų metodų ir prietaisų vis daugėja, kasmet kineziterapeutai gali pasigirti nauja įranga, palengvinančia jų darbą. Daugybė prekinių ţenklų (BOSU, AIREX, GYMNIC, THERABAND, REDCORD ir kt.) (2 pav.) kasmet siūlo naujas prekes, skirtas tiek reabilitacijai, tiek asmeniniam naudojimui. Kompanija „Redcord“ prieš keletą metų į pasaulinę rinką išleido produktą Redcord Mini, kuris pradţiugino prieinama kaina. Dabar kiekvienas, norintis treniruotis pagal S-E-T koncepcija, gali tai daryti namuose įsigijęs portatyvų Redcord Mini įrenginį, kurio kaina net 50% maţesnė uţ jo pirmtaką Redcord Trainer.
2 pav. Įranga, naudojama reabilitacijai
Nestabilias pratimo atlikimo sąlygas sukurianti įranga plačiai paplito ne tik reabilitacijos, bet ir sporto srityje. Pagrindinis pratimų ant labilių paviršių privalumas grindţiamas neuro-raumenine adaptacija. Kol kas nėra konkrečių išvadų, kuriomis remiantis būtų galima teigti, kad nestabilūs paviršiai, naudojami pratimų metu, didintų treniruojamo raumens elektrinį aktyvumą, bet yra nemaţai tyrimų, įrodančių, jog juosmeninę stuburo dalį stabilizuojančių bei pagalbinių raumenų aktyvumas padidėja atliekant pratimus ant nestabilios atramos. Behm et al. tyrime, kuriame atliekami liemens stiprinimo pratimai ant stabilios ir nestabilios atramos, pateiktuose rezultatuose aiškiai pabrėţiamas ţenklus apatinės pilvo tiesiojo raumens dalies elektrinio aktyvumo padidėjimas pratimą atliekant ant
nestabilios atramos. Tame pačiame tyrime buvo atliekami pratimai krūtinės raumenims („svarmenų spaudimas“ ir „svarmenų spaudimas kampu“) ant stabilios ir nestabilios atramos. Nors jokio raumenų elektrinio aktyvumo skirtumo „svarmenų spaudimo kampu“ pratimo atlikimo metu nepastebėta, bet pratimo „svarmenų spaudimas“ metu nustatytas statistiškai reikšmingas tiesiojo nugaros ir apatiniųjų pilvo raumenų elektrinio aktyvumo padidėjimas pratimą atliekant ant nestabilios atramos lyginant su stabilia atrama. Raumenų elektrinio aktyvumo skirtumas tarp stabilaus ir nestabilaus pratimo atlikimo sąlygų siekė 40% (Behm et al., 2005). Toliau nagrinėjant, ar nestabilumo pokyčiams apibūdinti galima pritaikyti progresinį modelį, t.y. ar kuo didesnis nestabilumas sąlygoja didesnį raumenų elektrinį aktyvumą, paaiškėjo, kad didinant nestabilumo lygį kartu didėja liemenį stabilizuojančių raumenų elektrinis aktyvumas apytiksliai 20 – 30 %. Atsiţvelgiant į šiuos tyrimų rezultatus teigiama, jog nestabilūs paviršiai turėtų būti taikomi, jei yra siekiama padidinti liemenį stabilizuojančių raumenų aktyvumą (Anderson & Behm, 2005).
Vienas iš populiariausių nestabilumo pojūtį pratimo metu sukuriantis prietaisas yra kamuolys, kurį Šveicarijos kineziterapeutai ir chiropraktai pirmieji panaudojo reabilitacijoje. Kamuolį šiandien įmanoma pamatyti naudojamą sportininkų treniruotėms, sporto klubuose, sveikatos stiprinimo treniruotėse, per aerobikos, jogos ir pilates uţsiėmimus, taip pat biuruose naudojama vietoj kėdės, nors nėra tvirtų įrodymų, kad sėdėjimas ant kamuolio geriau uţ sėdėjimą ant kėdės (Aušiūrienė ir Petrikonis, 2000). Vieno garsiausių Kanados mokslininko atliktame tyrime paaiškėjo, kad sėdint ant kamuolio liemens raumenų elektrinis aktyvumas nedidėja. Autorius mano, kad tokius tyrimo duomenis galėjo nulemti statinė sėdėjimo uţduotis (McGill et al., 2006). Olandijos mokslininkų tyrime, kuriame tiriamieji buvo ištirti dinaminėmis sėdėjimo sąlygomis, buvo nustatyta, kad tiesiamojo nugaros raumens elektrinis aktyvumas padidėja bei išauga atliekamų judesių amplitudė (Kingma & Dieen, 2009). Toks rezultatų nesutapimas verčia abejoti kamuolio naudingumu jį naudojant vietoj kėdės darbo vietoje. Kadangi kamuolys darbo vietoje yra naujiena Lietuvoje, todėl, be abejonės, reikėtų daugiau dėmesio skirti ergonomikos srities tyrimams, kuriuose būtų panaudotas kamuolys. Kol kas nėra ištirta, kokios per ilgo sėdėjimo ant kamuolio pasekmės, ar sėdėjimas ant kamuolio turėtų būti limituojamas ir t.t.
Pastebėta, kad kamuolys padeda išlaikyti taisyklingą kūno laikyseną sėdint ant jo, o tai gali būti sąlyga nugaros apatinės dalies skausmo atsiradimo prevencijai (Norris, 2000). Manoma, jog nestabilus paviršius, šiuo atveju kamuolys, lems raumenų elektrinio aktyvumo padidėjimą vien tam, kad atliekamas judesys būtų darnus (Vera-Garcia et al., 2000). Kanados mokslininkų tyrime, kuriame buvo tiriama, ar atliekant pratimus ant kamuolio didėja raumenų elektrinis aktyvumas lyginant su tokiais pat pratimais ant kilimėlio, nebuvo nustatyta jokio statistiškai patikimo skirtumo, tačiau autoriai paţymi, kad pasirinktuose pratimuose kamuolys galėjo būti per maţa stimuliacija, kurios nepakako
organizmo adaptaciniams mechanizmams prasidėti (Drake et al., 2006). Atsispaudimo pratimo elektromiografinis tyrimas parodė, jog didţiojo krūtinės raumens (pagrindinis judesį atliekantis raumuo) aktyvumui nedarė įtakos pratimo atlikimo variacijos, t.y. pratimą atliekant penkiomis skirtingomis sąlygomis. Bet buvo pastebėtas trigalvio ir tiesiojo pilvo raumens elektrinio aktyvumo padidėjimas atliekant atsispaudimą rankomis ant kamuolio (Lehman et al. 2006). Kitame nemaţiau svarbiame tyrime panaudojant elektromiografą ir kamuolį išsiaiškinta, kad kamuolys yra svarbus įrankis norint padidinti pilvo raumenų elektrinį aktyvumą. Remiantis tyrimo, kurį sudarė 4 pratimai pilvo raumenims, rezultatais prieita išvadų, jog atliekant atsilenkimus ant kamuolio pasikeičia raumenų elektrinio aktyvumo lygis ir raumenų koaktyvacijos modelis siekiant stabilizuoti stuburą ir visą kūną. Taip pat autoriai siūlo naudoti kamuolį vėlesnėje reabilitacijos fazėje ar tada, kai reikalingas didesnis judesių valdymo apkrovimas (Vera-Garcia, 2000). Elektromiografija neapsiriboja vienmomenčiais tyrimais. Iš duomenų, surinktų penkių savaičių trukmės moksliniame tyrime, buvo nustatyta, jog liemens raumenų elektrinio aktyvumo prieaugis buvo didesnis pratimus atliekant ant kamuolio lyginant su tokios pat trukmės treniruotėmis ant kilimėlio (Cosio-Lima et al., 2003).
Apibendrinant apţvalgą apie nestabilius paviršius ir prietaisus, sukuriančius nestabilumą, galime teigti, kad iki dabar atlikta daug įvairių tyrimų, kurie turi didelę praktinę vertę. Nepaisant tyrimų kiekio pastebimas trūkumas tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjamas raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pratimus, naudojamus reabilitacijos programose.
1.3. Išsami nugaros raumenų apţvalga
Nugaros raumenų vaidmuo organizme per pastaruosius du dešimtmečius sulaukė didelio mokslininkų dėmesio, todėl atlikta gausybė publikuotų bei nepublikuotų mokslinių tyrimų. Paviršinės elektromiografijos tyrimai apima platų sričių spektrą, kuriame buvo nagrinėti nugaros raumenys. Reabilitacijos, sporto, sveikatos stiprinimo, ergonomikos, biomechanikos ir fiziologijos sritys yra aktualiausios besitobulinantiems kineziterapeutams ir kitiems reabilitacijos komandos nariams.
Elektromiografijos prietaisai padeda gauti objektyvius duomenis, tačiau labai svarbu paţymėti, kad elektrodų tvirtinimas reikalauja ţinių apie tinkamą elektrodo lokalizaciją ant raumens. Remiantis 2009 metais atlikto tyrimo duomenimis nesunku gauti iškreiptus duomenis dislokuojant elektrodus. Elektrodo tvirtinimo vietos dislokacija 1 – 2 cm aukščiau ar ţemiau tikrosios tvirtinimo
vietos nekeičia paviršinės elektromiografijos signalo amplitudės, bet šoninė elektrodo tvirtinimo dislokacija vidutiniškai 18 % sumaţina signalo amplitudę (Nooij et al., 2009).
1.3.1. Dauginis raumuo
Dauginis raumuo (lot. m. multifidus) (3 pav.) tęsiasi nuo kryţkaulio iki II kaklo slankstelio. Prasideda nuo kryţkaulio nugarinio paviršiaus, juosmens ir krūtinės slankstelių skersinių ataugų ir prisitvirtina prie visų juosmens, krūtinės ir kaklo slankstelių (išskyrus atlantą) keterinių ataugų (Drake et al., 2010).
3 pav. Dauginis raumuo
Dauginis raumuo apibūdinamas kaip didţiausias ir arčiausiai stuburo esantis iš juosmeninės nugaros dalies raumenų (Kim et al., 2005). Šio raumens inervacija yra viensegmentė, t.y. tam tikra raumens dalis inervuojama tam tikro segmento. Jei segmentas yra uţblokuotas tai atitinkamoje raumens dalyje nutrūksta inervacija (Kader et al., 2000). Juosmens raumenų vaidmuo stuburo stabilizacijai įrodytas moksliniais tyrimais. Dauginis raumuo kartu su skersiniu pilvo raumeniu priskiriami pirminiams juosmeninės stuburo dalį stabilizuojantiems raumenims (1 lentelė) (Macdonald et al., 2006). Dauginio raumens stabilizacinė funkcija paaiškinama aktyvacija stovint bei toninė aktyvacija einant (Hides, 2004a). I tipo raumeninių skaidulų procentinė sudėtis, varijuojanti nuo 49 % iki 93 %, patvirtina anksčiau minėto raumens svarbą stuburo stabilumui uţtikrinti (Macdonal et al., 2006). Keliamieji ir sukamieji juosmeninės stuburo dalies judesiai – pagrindinė dauginio raumens stabilizacinės funkcijos sritis. Lokalios raumenų sistemos sinchronizuotas susitraukimas tarp dubens dugno, skersinių pilvo, dauginių raumenų ir diafragmos palaiko juosmeninės stuburo dalies dinaminio
segmento stabilumą. O esant stabiliam pagrindui vyksta saugus bendrųjų raumenų susitraukimas. Taigi dauginiai raumenys dalyvaudami stabilizacijoje palaiko juosmeninę lordozę ir uţtikrina neutralios srities stuburo segmentų kontrolę (Vainoras, 2008).
1 lentelė. Liemens raumenų klasifikacija (Norris, 2001)
Stabilizuojantys
Judinantys
Pirminiai Antriniai
Skersinis pilvo raumuo
Dauginis raumuo
Vidinis įstriţinis raumuo
Medialinės išorinio įstriţinio raumens skaidulos
Kvadratinis juosmens raumuo
Tiesusis pilvo raumuo
Lateralinės išorinio įstriţinio raumens skaidulos
Tiesiamasis nugaros raumuo
Elektromiografinių tyrimų rezultatai leidţia teigti, jog egzistuoja skirtumas tarp sveikų asmenų ir pacientų, besiskundţiančių nugaros apatinės dalies skausmu, raumenų aktyvacijos modelių (O„Sullivan, 2000; Marras et al., 2001, Lariviere et al., 2000). Dauginis raumuo nėra išimtis, todėl jo aktyvacijos modelis pakinta. Pacientų, besiskundţiančių nugaros apatinės dalies skausmu, dauginiai raumenys statistiškai patikimai maţesni lyginant su sveikųjų asmenų. Raumens atrofija nėra išplitusi ir turi specifinę lokalizaciją (Hides et al., 2006). Pacientams, besiskundţiantiems vienpusiu nugaros apatinės dalies skausmu, pastebimas dauginio raumens atrofijos asimetriškumas, t.y. dauginio raumens atrofija vyksta skaudančioje pusėje (Barker et al., 2004). Turimi tyrimų duomenys rodo, jog esant nugaros apatinės dalies skausmui smegenų ţievėje vyksta reorganizacija. Reorganizacija sukelia pokyčius motorinėje ţievėje, kurie gali lemti liemens raumenų aktyvacijos trūkumą valdant judesius, dauginis raumuo yra vienas iš tų liemens raumenų (Tsao et al., 2008). Asmenims, gyvenantiems sėsliai, ir pacientams, besiskundţiantiems nugaros apatinės dalies skausmu, gali būti sunkiau aktyvuoti skersinį pilvo bei dauginį raumenį, minėti raumenys gali susilpnėti, todėl pablogėja jų stabilizacinė funkcija (Herrington & Davies, 2005).
1.3.2. Tiesiamasis nugaros raumuo
Tiesiamasis nugaros raumuo (lot. m.erector spinae) (4 pav.) išsidėstęs abipus stuburo ties keterinėmis stuburo slankstelių ataugomis. Jis lengvai pastebimas ţmogui pasilenkus, ypač juosmeninėje stuburo dalyje. Tiesiamasis nugaros raumuo prasideda nuo kryţkaulio, klubakaulio skiauterės, juosmens slankstelių keterinių ataugų ir krūtininės juosmens fascijos, o prisitvirtina prie
šonkaulių, stuburo slankstelių skersinių ir keterinių ataugų, pakauškaulio ir smilkinkaulio. Šio raumens funkcija – tiesti stuburą, atlošti galvą ir fiksuoti liemenį vertikalioje kūno padėtyje judant, sėdint ar stovint.
4 pav. Tiesiamasis nugaros raumuo
Tiesiamąjį nugaros raumenį sudaro trys raumenys (Drake et al., 2010):
1. klubinis šonkaulių raumuo; 2. keterinis raumuo;
3. ilgiausiasis raumuo.
Klubinį šonkaulių raumenį sudaro juosmeninė, krūtininė ir kaklinė dalys. Juosmeninė dalis prasideda nuo kryţkaulio, klubakaulio skiauterės ir prisitvirtina prie juosmeninių slankstelių skersinių ataugų ir VI – IX šonkaulių kampų. VII – XII šonkaulių kampai yra krūtininės dalies pradţia, nuo kurios raumuo tęsiasi ir prisitvirtina prie I – VI šonkaulių kampų. Kaklinės dalies pradţia – I – VI šonkaulių kampai, o pabaiga – IV – VI kaklo slankstelių skersinės ataugos. Klubinio šonkaulių raumens funkcija – lenkti stuburą į šoną, o esant abipusei kontrakcijai ištiesti pirmyn palenktą stuburą. Keterinis raumuo yra išsidėstęs vidurinėje linijoje lateraliai stuburo slankstelių keterinių ataugų. Šį raumenį sudaro krūtininė, kaklinė ir galvinė dalys. Krūtininė dalis tęsiasi nuo trijų apatiniųjų krūtinės ir trijų viršutiniųjų juosmens slankstelių keterinių ataugų iki II – VIII krūtinių slankstelių keterinių
ataugų. Kaklinė dalis lokalizuota ţemiau galvinės dalies. Ji prasideda nuo dviejų apatinių kaklo ir dviejų viršutinių krūtinės slankstelių keterinių ataugų ir prisitvirtina prie II – IV kaklo slankstelių keterinių ataugų. Galvinės dalies pradţia – kaklo ir viršutinių krūtinės slankstelių keterinės ataugos, o pabaiga – pakauškaulis. Keterinio raumens funkcija – tiesti stuburą ir atlošti galvą. Ilgiausiasis raumuo išsidėsto tarp keterinio ir klubinio šonkaulių raumens. Pats raumens pavadinimas įvardija raumens ilgį. Šis raumuo tęsiasi per visą stuburą nuo kryţkaulio iki kaukolės. Ilgiausiąjį raumenį sudaro krūtininė, kaklinė ir galvinė dalys. Krūtininė dalis prasideda nuo kryţkaulio, juosmens slankstelių keterinių ataugų ir XII krūtinės slankstelio skersinės ataugos, o prisitvirtina prie juosmens slankstelių skersinių ataugų ir šonkaulių. Kaklinė dalis prasideda nuo I – VI krūtinės slankstelių skersinių ataugų, o prisitvirtina prie II – VII kaklo slankstelių skersinių ataugų. Galvinė dalis prasideda nuo I – III krūtinės slankstelių skersinių ataugų, o prisitvirtina prie smilkinkaulio speninės ataugos. Ilgiausiojo raumens funkcija – lenkti galvą ir pasukti stuburą į savo pusę, o esant abipusei kontrakcijai tiesti sulenktą pirmyn stuburą (Drake et al., 2010). Tiesiamojo nugaros raumens skaidulų ilgis varijuoja nuo 5,2 cm keterinio raumens krūtininėje dalyje iki 12 cm klubinio šonkaulių raumens juosmeninėje dalyje. Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens sarkomerų ilgis – 2,31 μm, o tai reiškia, kad didesnės raumens jėgos gali būti sukuriamos kūno padėtyse, kurios prailgina raumenį. Tokios kūno pozicijos yra gulėjimas ant pilvo ir kitos artimos gulėjimui ant pilvo padėčiai (Delp et al., 2001). Švedijos mokslininkai savo tyrime labai detaliai išanalizavo juosmeninę nugaros dalį tiesiančių raumenų jėgos svertų susidarymą. Autoriai nurodo nugaros ekstenzinėje (200
laipsnių nugaros tiesimo) padėtyje nustatę statistiškai patikimai maţesnius jėgos pečius nei nugaros fleksijoje (450 laipsniai lenkiantis į priekį). Šie duomenys uţfiksuoti L1/L2 – L4/L5 segmentuose, o T12/L1 ir L5/S1 segmentuose statistiškai patikimo skirtumo nerasta (Daggfeldt & Thorstensson, 2003).
Nugaros apatinės dalies raumenys nuolatos aktyvuojami tam, kad išlaikytų stuburą tiesų. Vis dėlto nesaugūs judesiai, netaisyklinga laikysena kasdienės veiklos metu ir sportinė veikla yra ideali sąlyga šiam regionui tapti daţniausiai paţeidţiama vieta viso pasaulio populiacijoje (Bono, 2004). Ţmogus, kasdien dirbantis aktyvų darbą, vidutiniškai nueina 21 kilometrą per dieną. Ţinant, kad tiesiamieji nugaros raumenys aktyvuojami einant, prieš pat kiekvienos kojos atraminę fazę galime įsivaizduoti kasdien tiesiamiesiems nugaros raumenims tenkančią apkrovą ir tai, jog šie raumenys turi būti parengti kasdieniniam iššūkiui (ţmogaus atliekamų judesių visumai). Kitu atveju galimi kumuliaciniai raumenų nuovargio mechanizmai, trikdantys ne tik aplink esančių raumenų veiklą, bet ir kitiems tos pačios kinetinės grandinės raumenims (White & McNair, 2002).
Elektromiogramoje raumens nuovargis matomas kaip elektromiografinio signalo daţnio sumaţėjimas. Elektromiografinio signalo daţnis didėja esant didesniam raumens susitraukimo
intensyvumui, kai yra aktyvuojamos didesnio skersmens skaidulos. Tiesiamojo nugaros raumens greitesnį nuovargį mokslininkai sieja su nugaros apatinės dalies skausmu. Tyrimas, siekęs išsiaiškinti skirtingų tiesiamojo nugaros raumens regionų nuovargį sveikiems asmenims ir pacientams, besiskundţiantiems nugaros apatinės dalies skausmu, tam, kad būtų galima duomenis pritaikyti klinikinėje praktikoje, atrado, kad sveikųjų asmenų tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis yra ištvermingesnė lyginant su pacientais, besiskundţiančiais nugaros apatinės dalies skausmu. Nepaisant šio fakto, tiesiamojo raumens juosmeninė dalis maţiau ištverminga buvo sveikųjų asmenų. Turint tokius duomenis autoriai vis dar spėlioja, ar tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies greitesnis nuovargis sukelia nugaros apatinės dalies skausmą, o gal nugaros apatinės dalies skausmas lemia tiesiojo nugaros raumens krūtininės dalies ištvermingumo sumaţėjimą (Sung et al., 2009). Tiriant sveikus asmenis Amerikos mokslininkai įrodė, jog tiesiamųjų nugaros raumenų nuovargis padidina paraspinalinių raumenų relfleksino atsako amplitudę kūną sutrikdţius staigiu pastūmimu ir jam bandant grįţti į neutralią padėtį (Herrmann, 2005). Šis refleksinio atsako amplitudės padidėjimas gali būti kompensacija sumaţėjusiai raumens jėgai nuvargus (Zhang & Rymer, 2001), tačiau šio atsako nepakanka juosmeninės stuburo dalies stabilumui uţtikrinti, stabilumas yra uţtikrinamas, kai raumenys nėra kompensuojami refleksinio atsako (Granata et al., 2004).
1.4. Elektromiografija
Elektromiografija – tai raumenų elektrinių potencialų registravimas. Raumenų susitraukimą centrinė nervų sistema reguliuoja per maţiausius judesio valdyme dalyvaujančius funkcinius darinius – motorinius vienetus. Motorinius vienetus sudaro nugaros smegenyse esantis motoneuronas ir prie jo ilgosios ataugos terminalių prisijungusios raumenų skaidulos. Veikiamos nervinio impulso, sukelto veikimo potencialo, raumenų skaidulos susitraukia. Elektromiografu galima uţregistruoti ir aplink esančiais audiniais sklindantį veikimo potencialą, kuris bus matomas elektromiogramoje. Elektromiografija – tai metodas, kuriuo gali būti registruojamas tiek atskiros raumens skaidulos, tiek ir viso raumens elektrinis aktyvumas. Elektrinis atskirų raumens skaidulų aktyvumas daţniausiai registruojamas adatiniais arba vieliniais elektrodais, kurie yra įleidţiami į raumens vidų, arba labai maţais ant raumens paviršiaus uţdedamais elektrodais. Visam raumens elektriniam aktyvumui, kurį formuoja daugelio motorinių vienetų veikimo potencialai, registruoti naudojami įvairių tipų, dydţio ir formos paviršiniai elektrodai. Paviršiniai elektrodai yra neinvazinis būdas uţregistruoti biosignalą, plintantį raumenyje (5 pav.). Paviršinių elektrodų tvirtinimas yra daug paprastesnis nei adatinių elektrodų, be to nesukelia jokių nemalonių pojūčių tiriamajam (Cram et al., 1998).
5 pav. Paviršinių elektrodų veikimo mechanizmas
Skiriami keli raumenų susitraukimo tipai: truktelėjimas, izotoninis, izometrinis ir tetaninis susitraukimai. Elektromiografijos metodu galima uţregistruoti visus šiuos raumens darbo tipus. Taip pat elektromiografija galima uţregistruoti raumenų darbą, kuris yra sunkiai pastebimas plika akimi. Tokie atvejai pasitaiko, kai sklindantis elektrinis impulsas yra per silpnas, kad sukeltų motorinį atsaką – judesį, bet jis jau gali būti registruojamas elektromiografu (Cram et al., 1998).
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas
Tyrimas atliktas nuo 2010 metų rugsėjo mėnesio iki 2011 metų vasario mėnesio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos akademijos kineziologijos ir sporto medicinos katedroje. Tyrimą sudarė dvi dalys:
1. 15 minučių trukmės tiriamųjų apšilimas (5 minutės veloergometro mynimui ir 10 minučių tempimo pratimams).
2. Tiriamųjų testavimas.
Tiriamųjų testavimą sudarė 11 pratimų ir 2 testavimo padėtys maksimaliam valingam testuojamų raumenų susitraukimui išgauti.
2.2. Tyrimo objektas
Tyrime dalyvavo 20 darbingo amţiaus vyrų, per tris mėnesius neturėjusių nusiskundimų dėl nugaros apatinės dalies skausmo. Dalyvavusių asmenų amţiaus vidurkis 22,4 ± 0,53 (±standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM)) metai, kūno masės indeksas 24,6 ± 1,36 (± SEM) kg/m2
.
2.3. Tiriamųjų atranka
2010 metų rugsėjo mėnesį išplatintas skelbimas, kviečiantis darbingo amţiaus vyrus dalyvauti elektromiografiniame tyrime. Sulaukta skambučių iš 24 asmenų, norinčių dalyvauti tyrime. Keturi asmenys dėl asmeninių prieţasčių negalėjo atvykti pagal jiems paskirtą laiką ir datą, todėl tyrimui pavyko surinkti duomenis iš 20 asmenų.
2.4. Tyrimo metodai
2.4.1. Tyrime naudotos nestabilumą sukeliančios priemonės
Tyrime buvo panaudoti kamuoliai (6 pav.) tam, kad pratimas būtų atliekamas nestabilios atramos sąlygomis. Kamuolio dydis buvo parenkamas pagal gamintojų rekomendacijas atsiţvelgiant į tiriamojo ūgį:
6 pav. Tyrime naudoti kamuoliai
1. 55 cm skersmens kamuolys naudojamas tiriamiesiems, kurių ūgis yra 155 – 169 cm. 2. 65 cm skersmens kamuolys naudojamas tiriamiesiems, kurių ūgis yra 170 – 185 cm. 3. 75 cm skersmens kamuolys naudojamas tiriamiesiems, kurių ūgis yra 186 – 200 cm.
2.4.2. Elektromiografija
Keturių kanalų eletromiografu Myotrace 400 (7 pav.) padaryti elektrinio impulso įrašai iš 3 raumenų panaudojant vienkartinius dvigubus Ag/AgCl Noraxon elektrodus (7 pav.). Elektrodai yra aštuoneto formos, 4 cm x 2.2 cm, kiekvieno elektrodo diametras 1 cm, o tarpelektrodinis tarpas 2 cm.
7 pav. Elektromiografas Myotrace 400 ir paviršiniai elektrodai
Vieta elektrodui tvirtinti paruošiama skutimosi peiliuku pašalinant plaukus, tokiu būdu kokybiškiau pritvirtinimas elektrodas. Elektrodai tvirtinami ant šių raumenų (8 pav.):
1. Dauginio raumens (lot. m. multifidus) – elektrodai tvirtinami 2-3 cm lateraliai nuo 5-ojo juosmeninio slankstelio keterinės ataugos palei skaidulų ėjimo kryptį (Müller et al., 2010; Hibbs et al., 2011).
2. Tiesiamojo nugaros raumens (lot. m. erector spinae):
2.1. Krūtininė tiesiamojo nugaros raumens dalis – elektrodai tvirtinami 5 cm lateraliai nuo 9-ojo krūtininio slankstelio keterinės ataugos palei skaidulų ėjimo kryptį (Drake et al., 2006; Konrad et al., 2001).
2.2. Juosmeninė tiesiamojo nugaros raumens dalis – elektrodai tvirtinami 2-3 cm lateraliai nuo 3-iojo juosmeninio slankstelio keterinės ataugos palei skaidulų ėjimo kryptį (Sakamoto et al., 2009; McGill et al., 2006).
3. Įţeminimui skirtas viengubas elektrodas tvirtinamas ant 9-ojo krūtininio slankstelio keterinės ataugos.
8 pav. Elektrodų tvirtinimo vietos: ĮE - įžeminimo elektrodas, TNRKD - tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis, TNRJD - tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis ir DR - dauginis
raumuo
Maksimalus valingas raumens susitraukimas
Maksimaliam valingam testuojamų raumenų susitraukimui pasiekti buvo panaudoti du judesiai:
1. Pradinė padėtis gulint ant pilvo ant kilimėlio, kojos fiksuotos. Rankos laikomos ţastą atitraukus 900 kampu bei pasukus į išorę ir sulenkus dilbį 900
kampu. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti liemenį. Tada tyrėjas rankomis ant tiriamojo pečių uţpakalinės dalies stumia tiriamąjį grindų link (taip yra sukuriamas pasipriešinimas). Tiriamasis turi 5 s nugalėti tyrėjo jėgą.
2. Pradinė padėtis gulint ant pilvo ant kilimėlio, fiksuota viršutinė kūno dalis ties pečių uţpakaliniu paviršiumi. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti šlaunis. Tyrėjas sukuria pasipriešinimą stumdamas kojas ţemyn. Tyrėjo rankų padėtis priklauso nuo tiriamojo sugebėjimo pasipriešinti tyrėjo sukeltai jėgai. Kuo stipresnis tiriamasis, tuo padėtis arčiau tiriamojo kulnų ir atvirkščiai. Tiriamasis turi 5 s nugalėti tyrėjo jėgą.
2.4.3. Pratimų protokolas
Fiziniai pratimai buvo atliekami nustatytu tempu, 2 sekundes (s) buvo atliekamas koncentrinis raumenų susitraukimas, 2 s izometrinis raumens susitraukimas, 2 s ekscentrinis raumens susitraukimas ir 2 s poilsis tarp pakartojimų. Kiekvienas pratimas buvo atliekamas 3 pakartojimus (Lehman et al., 2008). Po kiekvieno pratimo tiriamiesiems buvo skirta 3 minučių poilsio pertraukėlė. Statistinėje analizėje naudojami ir rezultatuose pateikiami duomenys uţfiksuoti izometrinio susitraukimo metu.
2.4.2.1. Pratimas nr. 1 „Liemens tiesimas ant kamuolio“ (9 pav.)
Pradinė padėtis keturpėsčia, kamuolys po pilvu. Tiriamojo prašoma ištiesti blauzdas, įtempti sėdmenis ir tiesti liemenį rankas laikant ţastą atitraukus 900
kampu bei pasukus į įšorę ir dilbį sulenkus 900 kampu. Liemenį nustojama tiesti, kai kūnas sudaro tiesią liniją.
9 pav. Pratimas nr. 1 "Liemens tiesimas ant kamuolio"
2.4.2.2. Pratimas nr. 2 „Liemens tiesimas klūpint“(10 pav.)
Pradinė padėtis klūpint, šlaunys ir blauzdos sulenktos 900
kampu, kamuolys padėtas po pilvu. Galva visiškai nuleista ir rankų pirštai liečia nugarinę kaklo dalį. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti liemenį.
10 pav. Pratimas nr. 2 "Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį"
2.4.2.3. Pratimas nr. 3 (11 pav.) „Liemens tiesimas gulint ant pilvo“
Pradinė padėtis gulint ant pilvo rankas laikant ţastą atitraukus 900 kampu bei pasukus į įšorę ir dilbį sulenkus 900 kampu. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti liemenį.
11 pav. Pratimas nr. 3 „Liemens tiesimas gulint ant pilvo“
2.4.2.4. Pratimas nr. 4 (12 pav.) „Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje“
Pradinė padėtis uţlipus ant treniruoklio „Romėniška kėdė“, liemuo sulenktas 900
kampu, rankos atremtos į padėtą dėţutę. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti liemenį rankas laikant ţastą atitraukus 900
kampu bei pasukus į įšorę ir dilbį sulenkus 900 kampu. Tiriamasis nustoja tiesti liemenį, kai jo kūnas sudaro tiesią liniją.
12 pav. Pratimas nr. 4 „Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje“
2.4.2.5. Pratimas nr. 5 (13 pav.) „Kojų tiesimas ant kamuolio“
Pradinė padėtis po dubeniu padėjus kamuolį rankomis remiantis į kilimėlį (svarbu, kad ţastas būtų išlaikomas sulenktas 900
kampu). Kojos atpalaiduotos ir nuleistos ţemyn. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti šlaunis tol, kol jos atsidurs tiesioje linijoje su stuburu. Nuolat stebima, kad tiriamasis neišriestų juosmeninės nugaros dalies.
13 pav. Pratimas nr. 5 „Kojų tiesimas ant kamuolio“
2.4.2.6. Pratimas nr. 6 (14 pav.) „Kojų tiesimas ant suolelio“
Pradinė padėtis po dubeniu padėjus suolelį rankomis remiantis į kilimėlį (svarbu, kad ţastas būtų išlaikomas sulenktas 900
kampu). Kojos atpalaiduotos ir nuleistos ţemyn. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti šlaunis tol, kol jos atsidurs tiesioje linijoje su stuburu. Nuolat stebima, kad tiriamasis neišriestų juosmeninės nugaros dalies.
14 pav. Pratimas nr. 6 „Kojų tiesimas ant suolelio“
2.4.2.7. Pratimas nr. 7 (15 pav.) „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas
atsirėmus į kamuolį“
Pradinė padėtis keturpėsčia, šlaunys ir blauzdos sulenktos 900
kampu. Rankos statmenai remiasi į kilimėlį. Po tiriamojo pilvu padedamas 55cm skersmens kamuolys (jei kamuolys per maţas, tada dedamas 65 cm skersmens kamuolys). Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti dešinę šlaunį pėdos pirštais, nukreiptais į grindis, o kartu su šlaunimi lenkti kairį ţastą. Judesys atliekamas iki tol, kol šlaunis ir ţastas atsiduria lygiagrečiai grindims.
15 pav. Pratimas nr. 7 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį“
2.4.2.8. Pratimas nr. 8 (16 pav.) „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“
Pradinė padėtis keturpėsčia, šlaunys ir blauzdos sulenktos 900
kampu. Rankos statmenai remiasi į kilimėlį. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesti dešinę šlaunį pėdos pirštais nukreiptais į grindis, o kartu su šlaunimi lenkti kairį ţastą. Judesys atliekamas iki tol, kol šlaunis ir ţastas atsiduria lygiagrečiai grindims.
16 pav. Pratimas nr. 8 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“
2.4.2.9. Pratimas nr. 9 (17 pav.) „Liemens tiesimas pasvirus kampu“
Pradinė padėtis atsigulus ant treniruoklio, rankas atplaidavus ir nuleidus ţemyn. Tiriamojo prašoma tiesti liemenį rankas laikant ţastą atitraukus 900
kampu bei pasukus į įšorę ir dilbį sulenkus 900 kampu. Nustojama tiesti liemenį, kai kūnas sudaro tiesią liniją.
17 pav. Pratimas nr. 9 „Liemens tiesimas pasvirus kampu“
2.4.2.10. Pratimas nr. 10 (18 pav.) „Kojos tiesimas“
Pradinė padėtis atsigulus ant treniruoklio rankomis laikantis uţ rankenėlių. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesiant dešinę šlaunį kaire ranka tvirtai laikytis įsikibus į rankenėlę. Šlaunis tiesiama iki tol, kol ji atsiduria lygiagrečiai grindims.
18 pav. Pratimas nr. 10 „Kojos tiesimas“
2.4.2.11. Pratimas nr. 11 (19 pav.) „Abiejų kojų tiesimas“
Pradinė padėtis atsigulus ant treniruoklio rankomis laikantis uţ rankenėlių. Tiriamojo prašoma įtempti sėdmenis ir tiesiant abi šlaunis rankomis tvirtai laikytis įsikibus į rankenėles. Šlaunys tiesiamos iki tol, kol jos atsiduria lygiagrečiai grindims.
2.5. Duomenų analizės metodai
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS for Windows 16.0 programa. Kiekybiniai kintamieji pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (m) ir standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM).
Priklausomų imčių kintamiesiems palyginti naudotas neparametrinis Vilkoksono testas (Zv). Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo.
3. REZULTATAI
3.1. Giliųjų ir paviršinių raumenų palyginimas
Atliekant pratimą nr. 1 „Liemens tiesimas ant kamuolio“ (LTK) (20 pav.) vidutinis tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies (TNRKD) susitraukimas buvo 50,6 % maksimalaus valingo raumens susitraukimo (MVRS), minimalus TNRKD susitraukimas – 32,7 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 68,1 % MVRS. Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies (TNRJD) susitraukimas buvo 48,8 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 9,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 75,6 % MVRS. Vidutinis dauginio raumens (DR) susitraukimas buvo 34,8 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 12,6 % MVRS, o maksimalus 69,6 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo nustatyta statistiškai patikimo elektrinio aktyvumo skirtumo (p>0,05).
20 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo „Liemens tiesimas ant kamuolio" metu
Pratimo nr. 2 „Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį“ (LTKK) (21 pav.) metu vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 44,2 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 33,1 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 58 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 63,2 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 33 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 75,8 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 48,2 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 5,7 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 90,1 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo nustatyta statistiškai patikimo elektrinio aktyvumo skirtumo (p>0,05). 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis Dauginis raumuo P ro ce ntinė da lis nu o m ak si m ala us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o (%)
21 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo „Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį" metu
Atliekant pratimą nr. 3 „Liemens tiesimas gulint ant pilvo“ (LTGP) (22 pav.) vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 46,5 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 30,6 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 61,7 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 59,9 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 20,8 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 83,3 % MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 58,6 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 21,2 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 85,5 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo nustatyta statistiškai patikimo elektrinio aktyvumo skirtumo (p>0,05).
22 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Liemens tiesimas gulint ant pilvo" metu 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis Dauginis raumuo P ro ce ntin ė da lis nu o m ak si m ala us v a lin g o s us it ra uk im o (%) 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis Dauginis raumuo P ro ce ntinė da lis nu o m ak si m ala us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o (%)
Pratimo nr. 4 „Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje“ (LTRK) (23 pav.) metu vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 40,4 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 17,5 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 85,6 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 58,1 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 39,8 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 81,3 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 61,3 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 20,7 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 79,1 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti nebuvo nustatyta statistiškai patikimo elektrinio aktyvumo skirtumo (p>0,05).
23 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Liemens tiesimas romėniškoje kėdėje" metu
Atliekant pratimą nr. 5 „Kojų tiesimas ant kamuolio“ (KTK) (24 pav.) vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 13,8 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 3,3 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 23 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 38,5 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 26,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 53,4 % MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 45,2 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 18,3 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 73,5 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis Dauginis raumuo Pro centinė da lis n uo m ak si m ala us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o (%)
24 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Kojų tiesimas ant kamuolio" metu
Pratimo nr. 6 „Kojų tiesimas ant suolelio“ (KTS) (25 pav.) metu vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 14,2 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 3,1 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 24,8 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 33,8 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 19 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 44,3 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 42 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 18,4 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 68 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).
Atliekant pratimą nr. 7 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį“ (RLPKTK) (26 pav.) vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 12,5 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 3,7 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 26,8 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 23,5 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 8,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 59,9 % MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 34 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 17,5 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 65,8 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).
26 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį" metu
Pratimo nr. 8 „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas“ (RLPKT) (27 pav.) metu vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 11,8 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 4,4 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 25,5 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 23,8 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 13 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 45,3 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 34,2 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 18,9 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 56,8 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD ir TNRJD elektriniu aktyvumu (p<0,05).
27 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas" metu
Atliekant pratimą nr. 9 „Liemens tiesimas pasvirus kampu“ (LTPK) (28 pav.) vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 19 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 10,7 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 36,1 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 35,3 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 23,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 45,4 % MVRS. Vidutinis DR susitraukimas buvo 38,5 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 20,1 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas – 73,4 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).
Pratimo nr. 10 „Kojos tiesimas“ (KT) (29 pav.) metu vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 6,7 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 1,9 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 13,4 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 22,7 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 3,5 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 38,2 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 31,3 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 11,8 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 69,4 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).
29 pav. Vidutinis elektrinis raumenų aktyvumas pratimo "Kojos tiesimas" metu
Atliekant pratimą nr. 11 „Abiejų kojų tiesimas“ (AKT) (30 pav.) vidutinis TNRKD susitraukimas buvo 22,8 % MVRS, minimalus TNRKD susitraukimas – 17,5 % MVRS, o maksimalus TNRKD susitraukimas – 29,1 % MVRS. Vidutinis TNRJD susitraukimas buvo 48,9 % MVRS, minimalus TNRJD susitraukimas – 25,4 % MVRS, o maksimalus TNRJD susitraukimas – 81,4 %. Vidutinis DR susitraukimas buvo 44,9 % MVRS, minimalus DR susitraukimas – 24,7 % MVRS, o maksimalus DR susitraukimas 75,7 % MVRS. Atlikus statistinę analizę giliųjų ir paviršinių raumenų elektriniam aktyvumui palyginti buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis DR elektrinis aktyvumas lyginant jį su TNRKD elektriniu aktyvumu (p<0,05).
30 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimo "Abiejų kojų tiesimas" metu
3.2. Pratimų, atliekamų ant stabilios atramos, palyginimas su pratimais,
atliekamais ant nestabilios atramos
Buvo pasirinkta palyginti raumenų elektrinį aktyvumą atliekant identiškus pratimus, besiskiriančius atramos tipu (stabili ir nestabili atrama). Pasirinkta palyginti keturias poras pratimų: LTK pratimas (nestabili atrama) su LTPK pratimu (stabili atrama), LTKK pratimas (nestabili atrama) su LTGP pratimu (stabili atrama), KTK pratimas (nestabili atrama) su KTS pratimu ir RLPKTK (nestabili atrama) pratimas su RLPKT pratimu (stabili atrama).
Atlikus statistinę LTK ir LTPK pratimo (31 pav.) duomenų analizę buvo nustatytas statistiškai patikimai didesnis TNRKD ir TNRJD elektrinis aktyvumas 1 pratimo metu (p<0,05).
31 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Liemens tiesimas and kamuolio“ (LTK) ir „Liemens tiesimas kampu" (LTPK) metu
Atlikus statistinę LTKK ir LTGP pratimo (32 pav.) duomenų analizę nebuvo nustatyta statistiškai patikimo skirtumo tarp raumenų elektrinio aktyvumo (p>0,05).
32 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Liemens tiesimas klūpint atsirėmus į kamuolį" (LTKK) ir „Liemens tiesimas gulint ant pilvo" (LTGP) metu
Atlikus statistinę KTK ir KTS pratimo (33 pav.) duomenų analizę nebuvo nustatyta statistiškai patikimo skirtumo tarp raumenų elektrinio aktyvumo (p>0,05).
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% LTKK LTGP P ro ce ntinė da lis nu o m ak si m ala us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o (%)
Tiesiamojo nugaros raumes krūtininė dalis
Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis Dauginis raumuo
33 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Kojų tiesimas ant kamuolio" (KTK) ir „Kojų tiesimas ant suolelio" (KTS) metu
Atlikus statistinę RLPKTK ir RLPKT pratimo (34 pav.) duomenų analizę nebuvo nustatyta statistiškai patikimo skirtumo tarp raumenų elektrinio aktyvumo (p>0,05).
34 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Rakos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas atsirėmus į kamuolį" (RLPKTK) ir „Rankos lenkimas ir priešingos kojos tiesimas"
(RLPKT) metu 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% KTK KTS P ro ce ntinė da lis nu o m ak si m ala us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o (%)
Tiesiamojo nugaros raumes krūtininė dalis
Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis Dauginis raumuo 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% RLPKTK RLPKT P ro ce ntinė da lis nu o m ak si m ala us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o (%)
Tiesiamojo nugaros raumes krūtininė dalis
Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis Dauginis raumuo
3.3. Pratimų, kurių atlikimas skiriasi judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių
skaičiumi, palyginimas
Atlikus statistinę identiškų pratimų, besiskiriančių judesyje dalyvaujančių apatinių galūnių skaičiumi (KT pratimas palygintas su AKT pratimu (35 pav.)) analizę, nustatytas statistiškai patikimai didesnis TNRKD ir TNRJD elektrinis aktyvumas atliekant AKT pratimą (p<0,05).
35 pav. Vidutinis raumenų elektrinis aktyvumas pratimų „Kojos tiesimas" (KT) ir "Abiejų kojų tiesimas" (AKT) metu
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Fiziniai pratimai neatsiejama reabilitacijos, sveikatos stiprinimo ir sporto sudėtinė dalis. Ypač svarbu elektromiografiškai išanalizuoti kuo platesnį pratimų spektrą. Šiuo darbu mes prisidedame prie elektromiografiškai uţfiksuotų pratimų skaičiaus didinimo. Uţregistravome pratimus, kurie nebuvo tirti elektromiografiškai per visą elektromiografijos istoriją. Be to, elektromiografiniam tyrimui atrinkti pratimai, kuriuos pavyko rasti publikuotus moksliniuose ţurnaluose, tačiau šiame darbe duomenys analizuojami kitu poţiūriu, t.y. tarpusavyje palyginamas raumenų elektrinis aktyvumas atliekant pratimus, besiskiriančius atramos tipu. Elektromiografinė pratimų analizė turėtų neapsiriboti pratimais nugaros raumenims, bet apimti kitos raumenų grupės pratimus, kurie yra naudojami sprendţiant tam tikras problemas. Tokie duomenys palengvintų specialistų darbą sudarant kineziterapijos, sveikatos stiprinimo ar sporto treniruočių programas.
Turint elektromiografinius duomenis galima pamatyti, koks pratimas tam tikrą raumenį aktyvuos maţiausiai, o koks daugiausiai. Tarkime, kad turime atvejį, kai mums reikia kuo maţiau aktyvuoti TNRKD (36 pav.), pasirenkame KT pratimą, kurio metu TNRKD elektrinis aktyvumas maţiausias (6,7 % MVRS), o turint atvejį, kai mums reikalinga kuo didesnė raumens aktyvacija, rinksimės LTK pratimą, kurį atliekant TNRKD elektrinis aktyvumas buvo didţiausias (50,6 % MVRS).
36 pav. Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens krūtininės dalies elektrinis aktyvumas visų 11 pratimų metu (duomenys pateikiami raumens elektrinio aktyvumo didėjimo tvarka)
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% P ro ce ntin ė da lis nu o m ak si m ala us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o (%)
Tiesiamojo nugaros raumens krūtininė dalis
Jei mus domina TNRJD (37 pav.) aktyvacija, atitinkamai pasirinksime KT pratimą, kurį atliekant TNRJD elektrinis aktyvumas buvo maţiausias (22,7 % MVRS), ir LTKK pratimą, kurį atliekant TNRJD elektrinis aktyvumas buvo didţiausias (63,2 %MVRS).
37 pav. Vidutinis tiesiamojo nugaros raumens juosmeninės dalies elektrinis aktyvumas visų 11 pratimų metu (duomenys pateikiami raumens elektrinio aktyvumo didėjimo tvarka)
O jei domina DR (38 pav.) aktyvacija, atitinkamai pasirinksime KT pratimą, kurį atliekant DR elektrinis aktyvumas buvo maţiausias (31,3 % MVRS), ir LTRK pratimą, kurį atliekant DR elektrinis aktyvumas buvo didţiausias (61,3 %MVRS).
38 pav. Vidutinis dauginio raumens elektrinis aktyvumas visų 11 pratimų metu (duomenys pateikiami raumens elektrinio aktyvumo didėjimo tvarka)
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% P ro ce ntin ė da lis nu o m a k si m a la us v a lin g o ra um ens s us it ra uk im o ( %)
Tiesiamojo nugaros raumens juosmeninė dalis 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% P ro ce ntin ė da lis nu o m ak si m ala us v a li n g o ra u m ens s u sitra u k im o (%) Dauginis raumuo
