LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Rasa Umantienė
RIZIKOS ĮVERTINIMAS INFEKCINIŲ ŢYMENŲ
NUSTATYMUI TARP KRAUJO DONORŲ
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
Doc. Vytenis Kalibatas
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
RIZIKOS ĮVERTINIMAS INFEKCINIŲ ŢYMENŲ NUSTATYMUI TARP KRAUJO DONORŲ
Rasa Umantienė
Mokslinis vadovas dr. Vytenis Kalibatas
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas 75 p.
Darbe nagrinėjamos tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje aktualios donorinio kraujo saugumo uţtikrinimo problemos, analizuotas infekcinių ţymenų paplitimas Lietuvoje ir uţsienio šalyse, siekiama įvertinti infekcinių ţymenų riziką prieš donaciją, norint išvengti galimų infekuotų kraujo donacijų.
Darbo tikslas: įvertinti riziką infekcinių ţymenų nustatytmui tarp kraujo donorų Nacionaliniame kraujo centre. Darbe keliami šie uţdaviniai: išanalizuoti ir palyginti infekcinių ţymenų paplitimą tarp kraujo donorų Nacionaliniame kraujo centre (Vilniuje) ir jo Panevėţio filiale 2008-2010 m., išsiaiškinti galimų infekcinių ţymenų riziką prieš donaciją.
Tyrimas buvo atliktas Nacionaliniame kraujo centre ir jo filiale Panevėţyje 2010 metų geguţės–spalio mėnesiais, atsitiktinai pasirenkant 710 respondentų imtį. Statistinė duomenų analizė buvo atliekama personaliniu kompiuteriu, naudojantis statistinės analizės SPSS 15 programa. Statistinis duomenų patikimumas buvo tikrintas pagal χ2, Fišerio tikslųjį kriterijų (F) ir statistinį reikšmingumą (p). Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais kai p<0,05. Tyrimui sudaryta anketa-klausimynas. Klausimais siekta išsiaškinti ar būsimasis kraujo donoras galėtų sirgti ar būti transfuziniu keliu plintančios ligos (šiuo atveju hepatito B ir C, ŢIV bei sifilio) nešiotojas. Anketa buvo pildoma prieš donaciją, paţymima specialiu donacijos identifikacijos numeriu, kuris suteikiamas donoro kraujo mėgintuvėliams, iš kurių po donacijos atlikti tyrimai dėl anti-HCV, HbsAg, HIV Ag/Ab, sifilio antikūnų ir atliktas individualus NRA tyrimas. Virusinių ţymenų tyrimų rezultatai pagal donacijos identifikacijos numerius susieti su anketa. Gauti rezultatai po kraujo ištyrimo analizuoti, jų analizė ir palyginimas siejamas su Nacionalinio kraujo centro ir Panevėţio filialo kauptais 2008-2010 m. atlygintinų ir neatlygintinų donacijų, nustatytais virusinių infekcinių ţymenų duomenimis. Taip pat darbe išnagrinėtas kraujo saugumo uţtikrinimas VšĮ Nacionaliniame kraujo centre bei išanalizuotas ir palygintas donorų infekuotumas Panevėţio ir Vilniaus apskrityse.
Išvada: didţiausiais transfuziniu keliu plintančių infekcijų atvejų skaičius nustatomas tarp pirmakarčių kraujo donorų, saugiausi šių infekcinių ligų atţvilgiu yra pakartotiniai neatlygintini kraujo donorai; nustatyta, kad Vilniaus apskrities kraujo donorai pasiţymi didesniu infekuotumu nei Panevėţio apskrities kraujo donorai.
SUMMARY
Public Health Management
RISK ASSESSMENT IN DETECTING INFECTIOUS MARKERS AMONG BLOOD DONORS
By Rasa Umantienė
Academic Advisor Dr. Vytenis Kalibatas
Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management. Kaunas 75 p.
The present paper focuses on the analysis of worldwide relevant issues related to ensuring donor blood safety and the occurrence of infectious markers both in Lithuania and in other countries of the world. An attempt is made to assess the potential risks of infectious markers prior to blood donation in order to avoid the risk of infections.
The goal of the study is to assess the risk in detecting infectious markers among blood donors at the National Blood Center. The following are the objectives of the study: to analyze and compare the occurrence of infectious markers among blood donors at the National Blood Center and at its division in Panevėţys during 2008-2010, and to identify potential risks of infectious markers before donation.
Research methods. The research was carried out at the National Blood Center and at its division in Panevėţys during the time period from May to October 2010. 710 respondents (blood donors) were randomly selected. The statistical analysis of the results was made by personal computer using SPSS programme, the significance of the statistical data was evaluated according χ² and F criteria. The difference between the indicators is statistically significant when the error probability is p<0,05. A questionnaire was used in order to evaluate the appropriateness of the method. It included the questions meant to find out whether the potential blood donor could be a carrier of a transfusion-transmitted disease (such as hepatitis B and C, syphilis and HIV). Questionnaires were completed before donation and then assigned special identification numbers. The same numbers were also given to the blood tubes from which the anti-HCV, HBsAg, HIV Ag / Ab, syphilis antibody and an individual NRA test were done after the blood donation was completed. The results of the viral markers were then related to the questionnaires according to the donation identification numbers. The results of the blood tests were analyzed and compared with the data on remunerated and non-remunerated donations and detected markers of viral infections accumulated by the National Blood Centre and its division in Panevėţys during 2008-2010. The paper researches the
processes of ensuring the safety of donated blood at the National Blood Center and offers comparison of the prevalence of transfusion-transmitted infections among donors in the districts of Panevėţys and Vilnius.
The following conclusions were drawn: Most of the cases of infections transmitted by transfusion were found among the first time blood donors. Non-remunerated repeat donors are considered to be the safest in regard with such infectious diseases. Also, the research results suggested that the blood donors in Vilnius district had more infections than the ones in Panevėţys district.
TURINYS
1. ĮVADAS...7
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ………...…………...8
3. LITERATŪROS APŢVALGA ………...……….………...9
3.1. Infekcinių ţymenų paplitimo palyginimas tarp kraujo donorų uţsienio šalyse ir Lietuvoje...9
3.2. Atlygintinos/Neatlygintinos kraujo donorystės situacijos analizė pasaulyje ir palyginimas su esama situacija Lietuvoje...13
3.3. Transfuziniu keliu plintančių ligų valdymo aktualijos bei šių ligų rizikos faktorių vertinimas... ...21
4. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ………...…35
5. REZULTATAI...37
5.1. Situacijos analizė...37
5.2. Infekcinių ţymenų paplitimas tarp kraujo donorų Nacionaliniame kraujo centre (Vilniuje) ir jo Panevėţio filiale...38
5.3. Infekcinių ţymenų paplitimo palyginimas tarp kraujo donorų Vilniaus ir Panevėţio apskrityse...49
5.4. Galimų infekcinių ţymenų rizikos prieš donaciją įvertinimas...51
6. REZULTATŲ APTARIMAS...64
6.1.Infekcinių ţymenų paplitimas tarp kraujo donorų Nacionaliniame kraujo centre ir uţsienio šalyse...64
6.2. Infekcinių ţymenų prieš donaciją rizikos įvertinimas...66
7. IŠVADOS …………...………...………68
1. ĮVADAS
Kiekvieną minutę kaţkam pasaulyje reikalinga kraujo transfuzija. PSO duomenimis kiekvienais metais daugiau nei 100 milijonų ţmonių patiria traumas, daugiau nei 5 milijonai miršta nuo jų. Pagrindinė mirčių prieţastis 5-29 m. amţiaus grupėje yra traumos ir suţalojimai kelyje, daugiau nei 536 000 moterų pasaulyje kiekvienais metais miršta nėštumo metu dėl įvairių komplikacijų, iš jų 99 % besivystančiose šalyse. Neretai kraujo transfuzija būna vienintelė ir nepakeičiama priemonė sveikatos prieţiūros sistemoje, gelbėjanti milijonus gyvybių. Kraujas yra nepakeičiamas sergantiems vėţiu ir kraujo ligomis (anemija, leukemija, talasemija, hemofilija), traumų atvejais, kardiochirurgijoje, neurochirurgijoje ir transplantacijoje. 2008 m. PSO skelbia duomenis, kad šalyse, kur medicininė diagnostika bei gydymo lygis nėra labai aukštas, didţioji kraujo transfuzijų dalis atliekama moterų nėštumo ir ginekologinėje prieţiūroje, gydant vaikų anemijas ar nepakankamos mitybos poblemas. Tačiau neţiūrint šalies ekonominio ir sveikatos prieţiūros sistemos išsivystymo lygio, kraujo transfuzija yra vienintelė ir nepakeičiama priemonė, padedanti išgelbėti ţmonių gyvybes, todėl kraujas ar kraujo produktai privalo būti visapusiškai saugūs, t.y. ištirti nuo ŢIV, hepatitų bei kitų kraujo keliu plintančių ligų. Gelbėjant ţmogaus gyvybę kraujo transfuzija neturi sukelti dar didesnių ligų ar jų pasekmių, todėl visame pasaulyje kreipimas didţiulis dėmesys kraujo saugumui uţtikrinti. Prieš 30 metų buvo paskelbta pirmoji pasaulinė sveikatos asamblėjos rezoliucija (WHA28.72) skirta pagrindiniams kraujo saugumo klausimams, tačiau ir praėjus tiek metų kraujo saugumas ir racionalus jo panaudojmas iškieka labai aktualus. Todėl norėdami atkreipti visuomenės dėmesį PSO suorganizavo pasaulinę konsultaciją visuotinei prieigai prie saugaus kraujo perpylimo (Universal Access to safe blood transfuzion) Otavoje 2007 m. birţelio 9-11 d. Ši konsultacija buvo surengta siekiant perţiūrėti dabartines kraujo ir jo produktų naudojimo priemones, uţtikrinti visuotinį kraujo produktų prienamumą bei saugumą, taip pat numatytas starteginis planas 2008-2015 m. siekiant uţtikrinti kraujo saugumą [1]. Kraujo transfuzija yra unikalus mokslo ir ţmonių altruizmo derinys. Saugi kraujo transfuzija reikalauja ne tik naujausių mokslo pasiekimų, bet ir ţmonių socialinio išprusimo, noro padėti vienas kitam nesiekiant atlygio, dovanojant kraują neatlygintinai. Todėl viso pasaulio kraujo tarnybos turi būti orientuotos į visiškai neatlygintiną kraujo donorystę, rinkti kraują tik iš visiškai sveikų ţmonių, atsisakyti rizikos grupių donorų, gydymo įstaigoms perduoti visiškai saugų kraują ištirtą dėl transfuziniu keliu plintančių ligų.
2. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
DARBO TIKSLAS
Įvertinti riziką infekcinių ţymenų nustatymui tarp kraujo donorų Nacionaliniame kraujo centre.
UŢDAVINIAI
1. Išanalizuoti infekcinių ţymenų paplitimą tarp kraujo donorų Nacionaliniame kraujo centre ir jo Panevėţio filiale 2008-2010 m.
2. Palyginti infekcinių ţymenų paplitimą tarp kraujo donorų Panevėţio ir Vilniaus apskrityje 2008-2010 m.
3. LITERATŪROS APŢVALGA
3.1. INFEKCINIŲ ŢYMENŲ PAPLITIMO PALYGINIMAS TARP KRAUJO DONORŲ UŢSIENIO ŠALYSE IR LIETUVOJE ŢIV infekcijos profilaktika ir kontrolė – viena iš prioritetinių sveikatos apsaugos sričių Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėse. Europos uţkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, Europos regione 1 mln. gyventojų 2008 metais teko 86,7 naujų uţsikrėtimo ŢIV atvejų, ES valstybių vidurkis – 60,6, Lietuvos – 28,2 atvejo. Iš viso 2008 metais Europoje uţregistruoti 51 600 naujų ŢIV infekcijos atvejų, iš jų ES valstybėse – 25 347 atvejai. Iki 2009 metų Europos regione uţregistruoti 528 058 ŢIV infekcijos atvejai (48 iš 53 valstybių duomenys), iš kurių beveik pusė – ES valstybėse [2]. Pirmasis ŢIV atvejis Lietuvoje nustatytas 1988 m. Uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per 2010 m. Sausio – rugsėjo mėnesius Lietuvoje uţregistruoti 127 nauji uţsikrėtimo ţmogaus imunodeficito virusu (ŢIV) atvejai, iš kurių 24 moterims ir 103 vyrams. 89 asmenys (70,1 proc.). Iš viso iki 2010 metų spalio 1 d. Lietuvoje diagnozuoti 1708 ŢIV uţsikrėtę asmenys, iš kurių 1417 vyrų ir 291 moteris. Dauguma (72,2 proc.) ŢIV infekuotųjų asmenų Lietuvoje uţsikrėtė ŢIV per injekcinių narkotikų vartotojimą, apie 14 proc. – heteroseksualių, apie 6 proc. – homoseksualių santykių metu bei 7,5 proc. Uţsikrėtimo būdas neţinomas. Šalyje registruotas vienas vaikas, kuris ŢIV uţsikrėtė nuo ŢIV infekuotos motinos (perinatalinis perdavimas). Pagal amţių, dauguma naujai uţsikrėtusiųjų ŢIV Lietuvoje priklauso 25 – 30 metų amţiaus grupei. Jauniausias uţsikrėtęs ŢIV asmuo teturėjo 16 metų, vyriausias – 58. Sergamumo ŢIV rodiklis Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų 2009 metais siekė 5,3 atvejus. Tuo tarpu to paties rodiklio vidurkis Europoje – 8,5 atvejai. Aukščiausi sergamumo ŢIV rodikliai uţregistruoti Estijoje (30,7) ir Ukrainoje (35,4). Pernai Europos regione nustatyti 127 ŢIV perdavimo atvejai per nesaugų kraujo perpylimą, transplantacijas ar kitas hospitalinės infekcijos perdavimo formas [3].
Nacionalinės sveikatos tarybos metiniame pranešime 2007 m. pateikiami duomenys, jog 2007 metais pasaulyje gyveno 33,2 mln. (nuo 30,6 iki 36,1 mln.) uţsikrėtusių ŢIV ir sergančių AIDS ţmonių, iš kurių apie 50 proc. Moterys ir apie 2,5 mln. Vaikų iki 15 metų amţiaus. Sparčiausi ŢIV plitimo tempai uţregistruoti dviejose ES šalyse: Estijoje ir Portugalijoje – atitinkamai 500 ir 250 ŢIV atvejų milijonui gyventojų. Lyginant su kitomis ES šalimis, ŢIV plitimą Lietuvoje pavyko pristabdyti – ŢIV sergamumo rodiklis siekė 29.3/1000
000 gyventojų ir tai daugiau nei du kartus ţemesnis nei ES šalių vidurkis (išskyrus Italiją ir Ispanija, kur ŢIV atvejai nacionaliniu mastu neregistruojami). Iš viso 2006 metais Europoje uţregistruoti 86 912 nauji ŢIV infekcijos atvejai, iš kurių ES šalyse 26 220. Sergamumo ŢIV rodiklis Lietuvoje, lyginant su 25 ES šalimis, yra tarp ţemiausiųjų ir buvo 18 vietoje [4]. ŢIV – per kraują plintanti infekcija, todėl neatsitiktinai šią sritį itin grieţtai reglamentuoja ES direktyvos dėl donoro kraujo ir jo produktų saugumo. ES tik 20 šalių renka ir analizuoja ŢIV paplitimo tarp kraujo donorų duomenis. Lietuvoje iki 2008 metų neregistruotas nei vienas ŢIV infekcijos perdavimo atvejis perpilant kraują ar jo produktus ir persodinant organus. Visas donorų kraujas Lietuvoje yra tikrinamas dėl ŢIV uţtikrinant standartines procedūras ir atliekant išorinę kokybės kontrolę. Patikrinimų metu (per visą ŢIV infekcijos registravimo Lietuvoje laikotarpį nuo 1989 m. Iki 2008 m.) trisdešimčiai ketinusių tapti kraujo donorais ir vienam organų donorui buvo nustatyta ŢIV infekcija. Nei vienas iš jų netapo donorais. Didţiausias ŢIV paplitimas tarp kraujo donorų 2006 m. uţfiksuotas Estijoje – 16,5 atv./100 000 donacijų . Lietuva grėsmingoje ketvirtoje vietoje po Estijos, Latvijos ir Rumunijos. Tačiau Rytų Europos šalių kontekste Lietuva atrodo geriau ir pagal šį rodiklį esame prie turinčiųjų ţemiausią paplitimą. Paţymima, kad Lietuvoje didesnį kraujo saugumą ir atitinkamai ţemesnius ŢIV paplitimo rodiklius tarp kraujo donorų galėtų sąlygoti spartesnis Neatlygintinos kraujo donorystės plėtojimas. Tuo tarpu iki šiol kraujo donorams yra mokamos kompensacijos, kas pritraukia rizikos grupių atstovus, siekiančius laikinai išspręsti atitinkamas socialines problemas.
1 pav. ŢIV paplitimas 100 000 donacijų ES šalyse (20 šalių duomenys) (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2007 )
Hepatitų B ir C virusais (HBV ir HCV) pasaulyje yra uţsikrėtę apie 550 mln. PSO duomenimis HCV uţsikrėtę 1-3 % ţmonijos. Hepatito C virusais uţsikrėtę apie 200 milijonų ţmonių, kai kuriose šalyse šios infekcijos paplitimas siekia iki 20 proc. Gyventojų. Didţiausias sergamumas – Egipte, maţiausias – Švedijoje. Europoje šiuo metu skaičiuojama apie 4 mln. Ţmonių, uţsikrėtusių hepatitu C. Lietuvoje HCV paplitimas (HCV antikūnų serologinis ţymuo) siekia apie 1,5-3 proc. Gyventojų. Tačiau pastaraisiais metais mūsų šalyje registruojama iki 50 ūminių susirgimų per metus. Iki 1994 m daţiausias uţsikrėtimo kelias buvo kraujo perpylimas, todėl tiek ligoniai, kuriems buvo perpiltas kraujas, tiek kraujo donorai, davę kraujo iki 1994-jų metų, priklauso hepatito C rizikos grupėms. Nuo 1994 m. HCV tarp suaugusiųjų daugiausia plinta per švirkččiamuosius narkotikus, tatuiruotes. Apie 50 procentų kepenų transplantacijų Lietuvoje atliekama dėl C hepatito sukeltos kepenų cirozės ir vėţio. Lietuvoje kasmet gydoma apie 600 ligonių, sergančių lėtiniu virusiniu C hepatitu. Kiekvienais metais pasaulyje nuo lėtinio hepatito C sukeltų komplikacijų miršta 0,5 mln. Ţmonių. Lėtinis virusinis hepatitas C pastaruoju laikotarpiu yra daţniausia kepenų transplantacijos prieţastis JAV ir Europoje. Pagrindinis virusinio hepatito C uţsikrėtimo kelias – per uţterštą hepatito C virusu kraują. Daţniausiai šia liga uţsikrečia narkomanai, vartojantis švirkščiamąsias narkotines medţiagas, tačiau didelė dalis susirgusiųjų hepatitu C yra ţmonės, kuriems buvo atliktos tam tikros chirurginės intervencijos gydymo įstaigose ar buvo perpiltas kraujas ar jo produktai. Todėl vienas iš svarbiausių ir skaudţiausių uţsikrėtimo būdų - hepatito C virusu uţkrėsto kraujo ar jo pagamintų kraujo preparatų perpylimas.
2 pav. Sergamumas virusiniu hepatitu C tendencija Lietuvoje 1995-2006 m. (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2007 )
Apie 350 mln. Ţmonių pasaulyje uţsikrėtę hepatito B virusais, tai sudaro apie 6 % visų pasaulio gyventojų, Azijoje sergamumas virusiniu hepatitu B siekia net 10 %. Lietuvoje HBV paplitimas siekia apie 1 proc., pastaraisiais metais registruojama iki 100 ūminių susirgimų per metus. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų turi virusinio hepatito B infekcijos serologinių ţymenų (t.y. turėjo sąlytį su virusu, bet pasveiko), o 350 milijonų yra lėtiniai virusinio hepatito B infekcijos nešiotojai. Lietuva priklauso vidutinio endemiškumo zonai – 80 tūkst. Ţmonių yra lėtiniai VHB infekcijos nešiotojai. Europoje kasmet VHB uţsikrečia apie 1 milijonas ţmonių. Uţsikrėtus VHB, didţiausia viruso koncentracija nustatoma kraujyje, maţesnė kituose organizmo skysčiuose – spermoje, makšties išskyrose, ţaizdos eksudate, seilėse, išmatose, tiesiosios ţarnos gleivinėje ir kt. Imlumas virusiniam hepatitui B yra visuotinas, o tai reiškia, kad visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali uţsikrėsti šiuo virusu. Vienas iš efektyviausių hepatito B prevencijos būdų – visuotinis kūdikių ir rizikos grupių skiepijimas. Nuo 1998 m. Pagal Lietuvos imunoprofilaktikos programą pradėti skiepyti naujagimiai, o nuo 2002 m. – 12 metų paaugliai. Paskiepijama apie 99 proc. Naujagimių, 95 proc. Kūdikių ir apie 80 proc. 12 metų paauglių [3].
3 pav. Sergamumas virusiniu hepatitu B tendencija Lietuvoje 1995-2006 m. (Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2007 )
Uţkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenimis, sergamumo sifiliu, gonokokine ir chlamidine infekcijomis rodiklis 100 tūkst. Gyventojų 2004–2008 metais neţymiai kito: sifiliu nuo 9,8 atvejo 2004 metais iki 9,6 atvejo 2008 metais [2].
Šie transfuziniu keliu plintančių ligų paplitimo gyventojų tarpe faktai dar kartą įrodo problemos aktualumą ir begalinę svarbą. Kiekvienas sergantysis, kuriam gali prireikti kraujo ar jo komponentų perpylimo gali atsidurti rizikos grupėje, jei nebus uţtikrintas tinkamas kraujo komponentų ištyrimas dėl transfuziniu keliu plintančių ligų. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose [6] ir rekomendacijose [5,7], apibrėţiančiose kraujo donorystės veiklą, taip pat PSO dokumentuose akcentuojamas pagrindinis kraujo donorystės veiklos principas – kraujo saugumo uţtikrinimas. Siekint uţkirsti kelią transfuziniu keliu plintančioms ligoms, visos kraujo donorystės įstaigos privalo taikyti visas saugumo priemones, naudoti paţangausias mokslo technologijas siekiant paţaboti šių ligų plitimą.
3.2. ATLYGINTINOS/NEATLYGINTINOS DONORYSTĖS SITUACIJOS ANALIZĖ PASAULYJE IR PALYGINIMAS SU ESAMA SITUACIJA LIETUVOJE
Šiuolaikinė kraujo transfuzijos praktika remiasi paţangiausiais mokslo laimėjimais, donorystės savanoriškumo, nesavanaudiškumo, donoro ir recipiento anonimiškumo bei įstaigų, dalyvaujančių teikiant kraujo transfuzijos paslaugas, pelno nesiekimo principais. Aprūpinimo krauju sistema apima donorystės propagavimą, donorų patikrinimą ir kraujo surinkimą, ištyrimą, kraujo komponentų paruošimą, saugojimą ir išdavimą gydymo įstaigoms bei gydymo tikslams nepanaudotų kraujo komponentų perdirbimą. Ligoniai, kuriems gydyti buvo vartojami kraujas ar jo komponentai, uţ sveikatą, o kartais net uţ išgelbėtą gyvybę, turi būti dėkingi donorams, davusiems kraujo. Pasauliniu mastu siekimybė yra visiškai neatlygintina donorystė, kai donorai kraują duoda sąmoningai, savanoriškai, nesiekdami jokio atlygio. Neatlygintinai duotas kraujas yra saugesnis infekcinių ligų atţvilgiu, nes donoras, duodamas kraujo remiasi nesavanaudiška pagalba kitam, šio ţmogaus vertybės yra humaniškumas, altruizmas. Todėl kraujo donorystė yra susijusi ir su etika – duodant kraujo nemokamai tikimasi, kad jis nebus naudojamas pelno tikslais. Tačiau ţvelgiant į paskutinių metų pateiktas ataskaitas tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, deja, situacija yra šiek tiek kitokia.
PSO duomenimis 2008 m. (49 šalių duomenys yra 2007 m.) buvo atlikta apie 93 milijonai visų tipų kraujo donacijų (duomenis pateikė 173 šalys). Vidutinis donacijų daţnis ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse yra 45,4 donacijos 1000 gyventojų, besivystančiose šalyse 10,1 donacijų 1000 gyventojų, ekonomiškai silpnos šalys – tik 3,6 donacijos 1000 gyventojų. Nustatyta, kad jei šalies 1% gyventojų tapų kraujo donorais, būtų galima patenkinti pagrindinius šalies poreikius, tačiau 77 šalių donacijų daţnis maţesnis nei 1%. 62 pasaulio
šalys skelbia pasiekusios 100% neatlygintiną donorystę, lyginant su 57 šalimis 2007 metais. 45 šalys surenka maţiau nei 25% kraujo poreikio iš neatlygintinų donorų, didţioji dalis kraujo surenkama iš šeimos narių ar mokamų kraujo donorų. 37% visų donacijų ekonomiškai silpnose šalyse, 26% besivystančiose šalyse ir 2% ekonomiškai stipriose šalyse surenkama iš atlygintinų ar šeimos narių donorų. 30 šalių praneša renkančios kraują tik iš piniginę kompensaciją gaunančių kraujo donorų ir tai sudaro apie 1 milijoną bendro donacijų skaičiaus [8].
PSO skelbia, kad Europoje donacijų daţnis 100 000 gyventojų siekia nuo 6 iki 67,6, šie skirtumai akivaizdūs, nes pvz. Armėnijoje ir Tadţikistane donacijų daţnis tik 0,4%, o Danijoje ir Vokietijoje jis siekia 6,4. Rekomenduojamas donacijų daţnis Europos regiono šalims yra 20-25 donacijos 100 000 gyventojų, siekiant uţtikrinti šalies poreikius. Europos regiono 14 šalių yra ţemiau šios ribos, 8 iš šių šalių yra naujo nepriklausomos valstybės. 30 Europos šalių pasiekė 90% savanorišką neatlygintiną kraujo donorystę, o 27 iš jų pasiekė 99-100% savanorišką neatlygintiną kraujo donorystę. 7 Europos regiono šalyse 25-81% kraujo surenkama iš sergančiųjų šeimos narių, ši kraujo donorystės forma taip pat susijusi su padidinta rizika perduoti transfuziniu keliu plintančias ligas [9]. Nustatyta, kad 90 % ţmonių galinčių dovanoti kraują to nedaro, vienas kraujo vienetas (naudojant jo komponentus) gali išgelbėti 3 gyvybes. Nuo 2004 m. pietų- rytų Europoje pradėjus įgyvendinti projektą „Health Network safety project“ Albanijoje neatlygintinos kraujo donorystė mąstas išaugo penkis kartus, Moldovos respublikoje nuo 1% 2004 m. padidėjo iki 18 % 2008 m. [10].
5 pav. Neatlygintinai davusieji kraujo pasaulyje 2007 m. (WHO Blood transfusion safety 2009)
Neatlygintina savanoriška kraujo donorystė daugelyje Europos valstybių turi senas tradicijas. Jau daugiau kaip 50 metų ji praktikuojama Prancūzijoje, Liuksemburge, Šiaurės Airijoje, Slovėnijoje bei buvusioje Čekoslovakijoje. Šiek tiek maţesne patirtimi šioje srityje pasiţymi Belgija, Danija, Anglija, Suomija ir Nyderlandai. Kipre neatlygintina savanoriška donorystė pradėta praktikuoti 1977 metais, Ispanijoje ir Maltoje – 9-ajame dešimtmetyje, Italijoje, Portugalijoje,Graikijoje ir Estijoje – paskutiniame 20 amţiaus dešimtmetyje.
Prancūzijoje kraujo donorystė negali būti kompensuojama nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Be to, išmokos grynaisiais pinigais, bet kokie atsiskaitymai dovanų čekiais, nuolaidų kuponais ar kitais dokumentais, suteikiančiais teisę gauti atlygį iš trečiosios šalies, taip pat bet kokios vertės dovanos ar privilegijų suteikimas donorams yra draudţiami. Visa kraujo donorystė Jungtinėje Karalystėje yra savanoriška, ir kompensacijos donorams nėra mokamos. Austrijoje kraujo donorai kompensacijų negauna. Vokietijoje 2005 m. vasario mėn. Priimtas Transfuzijų įstatymas nustato, kad kraujo donorystė turi būti neatlygintina. Slovakijoje visa kraujo donorystė, organizuojama nacionalinės kraujo perpylimo tarnybos, yra savanoriška ir neatlygintina. Apie 4% kraujo donacijų, kurios atliekamos kraujo perpylimo skyriuose, yra mokamos [11].
Europos bendrijų komisija savo ataskaitoje 2006 m. apie neatlygintinos savanoriškos kraujo donorystės skatinimą valstybėse narėse skelbia jog pagal savanoriškos ir neatlygintinos kraujo donorystės principą kompensacijų donorams mokėti nedraudţiama, jei apsiribojama tik jų patirtų išlaidų ir donacijos sukeltų nepatogumų kompensavimu. Kai kurios valstybės narės
kompensuoja kelionės išlaidas. Čekijoje kelionės išlaidų ir prarastų pajamų kompensavimas donorams yra teisėtas, tačiau praktikoje retai naudojamas. Kraujo donoras gali gauti mokesčio lengvatų, jei prarastos pajamos nebuvo atgautos donacijos metu (apie 10 EUR uţ vieną donaciją, ne daugiau kaip 50-70 EUR per metus priklausomai nuo individualios mokesčių sumos). Vengrijos kraujo surinkimo įstaigos kompensuoja pagrįstas ir dokumentais patvirtintas kelionės išlaidas pagal Nacionalinės kraujo perpylimo tarnybos generalinio direktoriaus patvirtintus fiksuotus kompensacijų dydţius. Kelionės išlaidos kompensuojamos net ir tuo atveju, jei donoras pripaţįstamas netinkamu duoti kraują. Prancūzijoje leidţiama kelionės išlaidų kompensacija kraujo donorams, Vokietijos Transfuzijų įstatymas numato, kad kompensacijos gali būti mokamos atsiţvelgiant į patirtas išlaidas ir atskiras donacijos rūšis, tačiau jos neturi viršyti 25 EUR uţ vieną kraujo donaciją. Švedijoje kai kurie kraujo donorystės centrai atsisako tradicinių 30 SEK (apie 3 EUR) dydţio išmokų kraujo donorams, tačiau jas ir toliau moka trombocitų ir granuliocitų aferezės donorams. Skelbiama jog šios išmokos nėra tiesioginis donorystės skatinimas, jos tiesiog turi padengti donorų kelionės visuomeniniu transportu išlaidas į kraujo donorystės įstaigą ir iš jos. Austrijoje plazmos donorai gauna iki 25 EUR, o trombocitų donorai – iki 50 EUR, kai donacija atliekama plazmaferezės ar trombocitų aferezės centre. Nyderlanduose įstatymai draudţia kompensuoti patirtas išlaidas, išskyrus tas, kurios yra pagrįstos. Liuksemburge donorų kelionės išlaidos į kraujo centrus nebekompensuojamos jau nuo praėjusio amţiaus 9-o dešimtmečio pabaigos.
Darbuotojo atleidimas nuo darbo kraujo davimo dieną – tai dar viena netiesioginė donorystės skatinimo ir sugaišto laiko bei patirtų išlaidų kompensavimo rūšis. Čekijoje ir Maltoje darbuotojas atleidţiamas nuo darbo tik tam laikui, kuris reikalingas duoti kraują ir atgauti darbingumą. Slovėnijoje darbuotojas atleidţiamas nuo darbo kraujo davimo dieną ir jam skiriama darbdavio kompensacija, kuri mokama iš sveikatos draudimo lėšų. Latvijoje darbuotojai, kurie davė kraujo sveikatos prieţiūros įstaigoje, turi teisę po kraujo davimo dienos gauti laisvą dieną, kuri gali būti pridėta prie kasmetinių mokamų darbuotojo atostogų tuo pačiu išsaugant vidutinį jo darbo uţmokestį. Liuksemburge atleidimo nuo darbo laikas priklauso nuo darbdavio ir negali viršyti keturių valandų [11].
Labai svarbus neatlygintinos donorystės skatinimo būdas - ţmogaus nuopelnų pripaţinimas. Tokio pripaţinimo formos yra įvairios - nuo nedidelių dovanėlių kraujo donorams Austrijoje iki segtukų, pieštukų, puodelių, rankšluosčių, marškinėlių, atvirukų, maišelių Lietuvoje ir Lenkijoje, ir sertifikatų bei medalių, kurie skiriami nusipelniusiems donorams. Čekijoje šiems tikslams naudojami bronzos, sidabro ir aukso medaliai, Graikijoje – garbės raštai ir ţalvariniai ţenkleliai, Liuksemburge – specialus valstybės ordinas. Metinės
donorų apdovanojimo ceremonijos, kuriose daţnai dalyvauja ţiniasklaidos, savivaldybių atstovai ir politikai, vyksta daugelyje valstybių narių įskaitant Graikiją ir Airiją. Lenkijoje donorams savanoriams, kurie davė maţiausiai 5 (moterys) arba 6 litrus kraujo (vyrai), suteikiamas Garbės savanorio donoro vardas ir įteikiamas ţenklelis. 1999 m. Lietuvos Vyriausybė suteikia garbės donoro vardą (kartu su tai patvirtinančiu ţenklu bei paţymėjimu), tiems donorams, kurie savanoriškai ir nemokamai davė kraujo daugiau kaip 40 kartų ir ne maţiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavo skatinant nemokamą savanorišką donorystę, prašyti valstybinės pensijos. Ši pensija skiriama bei mokama pagal Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, SAM pateikus Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinių pensijų skyrimo komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą skirti valstybinę pensiją garbės donorui [12]. Po 30 neatlygintinų kraujo donacijų suteikiamas nusipelniusio donoro vardas, po 20 neatlygintinų kraujo donacijų suteikiamas donorystės ţymūno vardas. 2005 m. rugpjūčio mėn. Patvirtintas aprašas, reglamentuojantis donorystės ţymūno ir nusipelnusio donoro vardo paţymėjimų paruošimą ir įteikimą, kurį organizuoja Nacionalinis kraujo centras [13].
Lietuvoje platinami lankstinukai, plakatai ir kt. Spaudiniai, propaguojantys savanorišką kraujo donorystę, o Ispanija išleido specialų pašto ţenklą. Čekija, Ispanija, Kipras, Graikija ir Slovėnija pranešė, kad jų sveikatos apsaugos ministerijos parėmė gyventojų informavimo ir švietimo kampanijas, savanoriškos kraujo donorystės propagavimo renginių organizavimą, informacijos apie kraujo donorystę sklaidą visuomenei ir donorams panaudojant lankstinukus, plakatus ir kt. Lenkijoje Raudonasis Kryţius išspausdino plakatus ir skrajutes, propaguojančius savanorišką kraujo donorystę ir paaiškinančius šios donorystės reikšmę visuomenei. Taip pat kuriamos specialios radijo ir televizijos programos, rengiami koncertai kraujo donorams, muzikos grupių pasirodymai. Vokietijoje Vaistų reklamos įstatymas buvo pakeistas taip, kad daugiau nėra leidţiama reklamuoti piniginių išmokų ar kompensacijų donorams jas siejant tai su kraujo ar plazmos donacijomis. Latvijoje donorystę skatina Nacionalinis kraujo donorystės centras, kuris organizuoja įvairias informacines kampanijas. Italijoje pirmos informavimo kampanijos pradėtos 10-ajame praėjusio amţiaus dešimtmetyje ir buvo vykdomos vasaros mėnesiais, siekiant įveikti nuolatinį sezoninį kraujo trūkumą [11, 14].
Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo iki 1995 metų kraujo donorystė Lietuvoje buvo grindţiama nemokamos donorystės principu, atlygį uţ donacijas gaudavo tik plazmos donorai. 1995 metais pakeitus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą, buvo įteisinta tik mokama donorystė, nustatytas kompensacijos dydį bei įstatymiškai
nepalikta jokios galimybės duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių nemokamai. 1996 m. patvirtintas LR Kraujo donorystės įstatymas [15] Ţin., 1996, Nr. 115-2666, kuris nustatė kraujo donorystės įgyvendinimo principus, tvarką ir sąlygas, donorų teises ir pareigas, kraujo donorystės subjektus bei transfuzijos ypatumus ir kt. 2003 m. pakeitus kelis straipsnius Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatyme (2003, Nr. 101-4541), nuo 2004 m. kovo 1 d., šalia galimybės donorui „Vyriausybės nustatyta tvarka iš Valstybės biudţeto gauti kompensaciją“, vėl įteisinta galimybė duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai [16]. Paskutinis šio įstatymo pakeitimas atliktas 2010 m. lapkričio mėn. 2,3 straipsniai pakeisti ir, deja, visame pasaulyje skatinamo altruizmo, donorystės neatlygintumo principai, plazmos donorams netaikomi, po pakeitimo pagrindiniai kraujo donorystė veiklos principai skamba taip: “Kraujo donorystė remiasi donorystės savanoriškumo, donoro anonimiškumo, neatlygintinumo ir kraujo donorystės įstaigų pelno nesiekimo principais. Pelno nesiekimo principas netaikomas įmonėms, atsakingoms uţ plazmos surinkimą ir ištyrimą, jeigu plazma yra išimtinai pradinė medţiaga vaistinių preparatų gamybai. Donoro neatlygintinumo principas netaikomas šiose įmonėse duodantiems plazmą donorams“ [17]. Neatlygintinai duodančiųjų kraują padaugėjo priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą 2004 m., kuriuo įteisintas lėšų, skirtų kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorų kompensacijoms, pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro patvirtintą programą, naudojimas neatlygintinai donorystei propaguoti [18]. Lietuvoje 2001–2005 metais vyrauja atlygintinos donacijos, neatlygintinų donacijų skaičiaus didėjimas pastebimas 2004 ir ypač 2005 metais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui 2004 m. patvirtinus Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą [19]. Vadovaujantis šia programa nuo 2004 metų iki 2007 metų neatlygintinų donacijų skaičius Lietuvoje padidėjo daugiau nei 3 kartus. Lietuvoje iki 2004 metų neatlygintinos donorystės organizavimu ir propagavimu uţsiėmė tik kraujo centrai, šiek tiek prisidėjo nevyriausybinės organizacijos, Lietuvoje nebuvo koordinuotos neatlygintiną donorystę propaguojančios veiklos. Didţiausią dalį neatlygintinų donorų sudarė atsitiktiniai asmenys, nedidelė jų dalis buvo nuolatiniai neatlygintinai kraujo duodantys donorai. Kraujo centrų specialistai neatlygintiną donorystę skatino ir propagavo savo iniciatyva ir pagal savo sugebėjimus. Šios programos paskutinis pakeitimas atliktas 2009 m. gruodţio 30 d. Neatlygintinos kraujo donorystės programos pagrindinis uţdavinys – įdiegti neatlygintinos kraujo donorystės principus ir iki 2015 metų pasiekti neatlygintinai duodamo kraujo apimtis, kurių pakaktų šalies kraujo komponentų poreikiams patenkinti, šios programos galutinio etapo siekis – iki 2015 m. gruodţio 31 d. Pasiekti iki 98% neatlygintinų donacijų visose kraujo donorystės įstaigose. Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo
programa finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudţeto lėšų, skirtų kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų kompensacijoms [20].
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tapo privaloma kraujo ir jo komponentų surinkimą, perdirbimą ir paskirstymą reglamentuojančius dokumentus derinti su ES reikalavimais. 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/83/EB įtvirtino saugos, kokybės ir veiksmingumo reikalavimus patentuotiems pramoniniu būdu gaminamiems ţmonėms skirtiems vaistams, gaunamiems iš ţmogaus kraujo arba plazmos. Dalinis šios direktyvos pakeitimas atliktas 2009 m. birţelio mėn., kuriuo siekiant uţtikrinti visuomenės sveikatą, maţinant administracinę naštą, stiprinant ekonominių operacijų nuspėjamumą, visų tipų leidimų prekiauti vaistinėmis medţiagomis turi būti taikomos suderintos taisyklės [21]. Ţmogaus kraujo ir plazmos surinkimui bei ištyrimui taikoma 2003 m. sausio 27 d. Patvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/98/EB, kuri nustato kraujo ir jo komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus, kuri iš dalies pakeitė Direktyvą 2001/83/EB. 2002/98/EB direktyva skelbia, kad kraujo ir jo komponentų, naudojamų terapiniams tikslams, tinkamumas priklauso nuo Europos Bendrijos piliečių sąmoningumo ir pasirengimo neatlygintinai donorystei. Siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, uţkirsti kelią infekcinių ligų plitimui, surenkant, perdirbant ir skirstant kraują ir jo komponentus, būtina taikyti visas atsargumo priemones, tinkamai naudotis mokslo paţanga nustatant transfuzijų metu plintančius ligas sukeliančius veiksnius, juos padarant nekenksmingus ir pašalinant [22].
2000 m. spalio mėn. LR Sveikatos apsaugos ministras patvirtino kraujo ir jo komponentų ruošimo rekomendacijas, kuriose aiškiai apibrėţtas kraujo ir jo komponentų savybės (hemoglobino kiekis kraujo vienete, leistinas liekamųjų ląstelių kiekis, švieţiai šaldytoje plazmoje reikiamas krešėjimo faktorių ir albumino kiekis), paėmimas, etiketavimas, gaminimo metodai, pagamintų produktų laikymo sąlygos, kokybės kontrolė ir transportavimas [23]. Kraujo ir jo komponentų ruošimo rekomendacijos papildytos 2005m. kovo mėn. [24]. Siekiant įgyvendinti 2004 m. kovo 22 d. Europos Komisijos direktyvos 2004/33/EB, įgyvendinančios 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/98/EB dėl tam tikrų kraujo ir kraujo komponentų techninių reikalavimų, 2005 m. vasario mėn. Patvirtinti kraujo ir kraujo komponentų kokybės ir saugos reikalavimai [25]. 2005 m. vasario mėn. Patvirtintas įsakymas, kuris nustato minimalius kraujo ir jo sudėtinių dalių donorų atrankos kriterijus, kuriais privaloma vadovautis rengiant donorų atrankos, kraujo ir jo sudėtinių dalių ėmimo procedūras kraujo donorystės įstaigose, nurodomi donorų tinkamumo ir netinkamumo donorystei kriterijai, donorų apklausos anketa ir jos reikalavimai.
Šiuo įsakymu siekiama apsaugoti donorų ir būsimų recipientų sveikatą, kuo labiau sumaţinti per kraują perduodamų ligų riziką [26]. Neţymus šio įstatymo pakeitimas atliktas 2010 m., kuriuo šiek tiek pakoreguota donorų apklausos anketa [27]. 2005 m. vasario mėn. SAM įsakymu patvirtinta Medicinos Norma 13:2001 “Kraujo donorystės įstaigos“, reglamentuojanti kraujo donorystės įstaigų veiklą [28]. Siekiant uţkirsti kelią ligų plitimui per kraują ir jo komponentus bei uţtikrinti atitinkamą kokybės ir saugos lygį, reikalaujama kraujo donorystės įstaigų kokybės sistemai nustatyti konkrečius techninius reikalavimus, įskaitant Bendrijos standartus ir specifikacijas. Siekiant uţtikrinti aukščiausią kraujo ir jo komponentų kokybę, reikalaujama parengti kraujo donorystės įstaigų kokybės sistemos reikalavimus pagrindţiančias geros praktikos gaires. ES valstybės narės turėjo priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie privalėjo įsigalioti ne vėliau kaip 2006 m. rugpjūčio 31 d. Valstybės narės privalėjo pateikti Komisijai tų teisės aktų tekstus. Siekiant uţtikrinti 2005 m. rugsėjo 30 d. Europos Komisijos direktyvos 2005/62/EB, įgyvendinančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/98/EB dėl Bendrijos standartų ir specifikacijų, susijusių su kraujo donorystės įstaigų kokybės sistema, 2006 m. birţelio mėn. SAM patvirtino kraujo donorystės įstaigų kokybės sistemos standartus ir specifikacijas. Šis įsakymas apibrėţia kokybės sistemos sampratą kraujo donorystės įstaigose, apibūdina kokybės valdymą, kokybės uţtikrinimą, nuolatinį kokybės gerinimą, darbuotojus, patalpas ir įrangą, dokumentavimą, kraujo ir jo komponentų surinkimą, ištyrimą ir perdirbimą, saugojimą, paskirstymą, kokybės kontrolę, kraujo komponentų išėmimą iš apyvartos, vidaus ir išorės auditą, sutarčių valdymą, neatitikimų ir vidaus patikrinimus [29]. Įgyvendinant Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymo (Ţin., 1996, Nr. 115-2666) 15 straipsnį ir 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/98/EB, nustatančią ţmogaus kraujo ir kraujo komponentų surinkimo, ištyrimo, perdirbimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus, bei 2005 m.rugsėjo 30 d. Europos Komisijos direktyvą 2005/61/EB, įgyvendinančią Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/98/EB dėl susekamumo reikalavimų ir pranešimo apie pavojingas nepageidaujamas reakcijas ir reiškinius 2006 m. rugpjūčio mėn. Patvirtino susekamumo ir pranešimų Sveikatos apsaugos ministerijai apie pavojingas nepageidaujamas reakcijas ir pavojingus nepageidaujamus reiškinius, susijusius su kraujo ir jo komponentų ruošimu ar transfuzija, tvarkos aprašą [30].
3.3. TRANSFUZINIU KELIU PLINTANČIŲ LIGŲ VALDYMO AKTUALIJOS BEI ŠIŲ LIGŲ RIZIKOS FAKTORIŲ VERTINIMAS
Nacionaliniu lygiu surinkti duomenys apie transfuziniu keliu plintančias ligas turi būti perduoti tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip Pasaulio sveikatos Organizacija (angl.WHO), Europos ligų prevencijos ir kontrolės centrui (angl. European centre for disease prevention and control). Nuo 1999 m. Europos Sajungos valstybės privalo teikti duomenis apie uţkrečiamas ligas. 2005 m. PSO paskelbė atnaujintas Tarptautines sveikatos taisykles (angl.International health regulations), kurios nustato pranešimų teikimo platesnius įsipareigojimus. Kraujo donorams aptiktų infekcinių ţymenų duomenys analizuojami tam skiriant ypatingai didelį dėmesį, kadangi šios infekcijos buvo aptiktos ţmonėms, kurie norėdami duoti kraują pagal nustatytus kriterijus, praėjo nemaţą atranką. Šie ţmonės buvo atrinkti tinkamais duoti kraują, manant, kad jie yra visiškai sveiki. Vokietijoje epidemiologinius duomenis renka Roberto Kocho institutas (angl. Robert Koch Institute). Šio instituto paskelbtais duomenimis gyventojų populiacijoje ŢIV naujų atvejų 1999 m. registruojama maţdaug 2000 atvejų per metus, tačiau 2000 – 2006 m. šis skaičius išaugi iki 3000 atvejų per metus, o 2008 m. nustatyti 2806 atvejai. Gauti 3172 pranešimai apie sifilio atvejus (2008 m.). HCV infekcijos paplitimas Vokietijoje lyginant su kitomis Europos šalimi yra ţemas, anti-HCV aptikimas skelbiamas apie 0,4 %, 2008 m. pranešta apie naujai nustatytus 6195 atvejus. HBV šerdinio antigeno (HBc) aptikimas skelbiamas 0,6%, 2008 m. pranešti 1850 naujai registruoti HBV atvejai. Vokietijoje pagal priimtus įstatymus, kraujo donorai privalomai tiriami dėl HIV, HCV, HBV ir sifilio. 2008m. daugiau nei 550 000 davė kraują pirmą kartą, registruota daugiau nei 2,3 mln. pakartotinų donorų, kurie davė kraujo daugiau nei 6 600 000 kartų.
1 lentelė. Patvirtinti HIV, HCV, HBV ir sifilio atvejai kraujo donorų tarpe Vokietijoje 2008 (Transfus Med Hemother. 2010 June; 37(3): 125–130)
Donoro tipas ir donorų bei donacijų skaičius HIV HCV HBV Syphilis
Pirmakrčiai donorai (n = 569,990)
39
408
780
178
Paplitimas/100,000 donorų
6.8
71.5 136.7
31.2
Pakartotinės donacijos/donorai (n =
6,655,053/2,376,429)
61
53
34
105
Serokonversija/100,000 donacijų
0.9
0.8
0.5
1.6
Paplitimas/100,000 donorai
2.6
2.2
1.4
4.4
Transfuziniu keliu plintančių infekcijų paplitimas Vokietijoje yra labai maţas, nuo 2001 m. stebimas HBV ir HCV infekcijų maţėjimas donorų tarpe. HBV infekcijos maţėjimui turėjo įtakos visuotinė vakcinacija nuo HBV. HBV plitimas daugiau heteroseksualiniu keliu, todėl ypatingas dėmesys donorų atrankoje kreipiamas į seksualinius kontaktus su potencialiai uţsikrėtusiais asmenimis. HCV infekcijos maţėjimui donorų tarpe didelę įtaką turėjo grieţti donorų atrankos kriterijai, kadangi daugiausiai naujų atvejų uţsikrečia vartojant tą pačią adatą narkomanų tarpe, daţniau HCV diagnozę sergantiems asmenims nustato gydytojai, o ne atsitiktinis anti-HCV nustatymas asmeniui tapus donoru. Sifilio atvejų skaičius lieka nepakitęs, tačiau ŢIV infekcijų skaičius, ypač tarp pakartotinų donorų, 2001-2008 m. auga. Buvo atlikti papildomi tyrimai, siekiant išsiaiškinti ar šis infekcijų daţnio didėjimas kraujo donorų tarpe atspindi didėjantį atvejų skaičių bendrojoje populiacijoje, ar patikrinti hipotezę, kad ŢIV-teigiami donorai duoda kraują daţniau nei ŢIV-neigiami, siekdami atlikti papildomą ŢIV testą. 2001-2005 m. buvo anonimiškai apklausti ŢIV-teigiami donorai (po kraujo donacijos), nustatyta, kad šie ţmonės turėjo didesnę motyvaciją tapti kraujo donorais, tikslingai norėdami atlikti ŢIV testą, be to po donacijos jie patys pripaţįsta savo priklausymą rizikos grupei (daţniausiai homoseksualūs asmenys, kurie dėl grieţtų atrankos kriterijų slepia savo lytinę orientaciją) [31].
Medicinos istorijoje jau seniai aprašyti pirmieji bandymai ţmones gydyti gyvūnų ar ţmogaus kraujo perpylimu, tačiau lyginant su visa medicinos patirtimi, transfuzinė medicina yra palyginti jauna mokslo šaka, pradėjusi vystytis tik nuo praėjusio amţiaus antrosios pusės. Tačiau greitai tapo aišku, kad ši sritis turi daugybę problemų, pradedant kraujo ląstelių suderinamumo ir tapatumo problemomis, baigiant kraujo keliu plintančių ligų perdavimu. Nors šiuo metu kreipiamas didţiulis dėmesys atrenkant donorus, detaliai surenkama galimų infekcinių ligų anamnezė, donorų kraujas kruopščiai tiriamas dėl virusinių infekcinių ţymenų, visa tai didele dalimi sumaţino infekcijų perdavimą kraujo keliu, tačiau visiškai nepanaikino šios problemos. Iš tiesų, rizika uţsikrėsti kraujo keliu plintančia infekcija šiandien yra ţymiai maţesnė, lyginant su buvusia prieš 30 metų, šie nuopelnai neabejotinai siejami su NAT testo atsiradimu kraujo transfuzinėje sistemoje. Du pastaruosius dešimtmečius kraujo tarnybos mokslo ir technologijų pasiekimų pagalba, deda didţiules pastangas siekiant aptikti ir paţaboti infekcinių ligų perdavimą kraujo keliu bei sustabdyti šių ligų perdavimą „lango“ periode. NAT (nukleininių amino rūgščių testas) tecnologija pagrįsta molekulinės biologijos metodu, kuriuo aptinkama viruso makromolekulės dalis – DNR (dezoksiribonukleino) ar RNR (ribonukleino) rūgšties fragmentas. Analizatorius dirbtinai padaugina mėginyje esantį nedidelį kiekį viruso nukleino rūgščių, todėl atsiranda galimybė aptikti nors ir labai maţą (
pirmomis dienomis po uţsikrėtimo) viruso kiekį, kurio joks kitas analizatorius ar tyrimo metodas nesugebės aptikti ar identifikuoti. Molekulinis tyrimas reikšmingai sutrumpina pavojingą „lango“ periodą, kada kitais tyrimais viruso buvimas donoro kraujyje neaptinkamas, tokiu būdu reikšmingai maţėja uţkrėsto kraujo perpylimo rizika. Nacionaliniame kraujo centre atlikus seronegatyvių kraujo donacijų NRA tyrimų individualiame kraujo mėginyje analizę per 2005-2007 m. nustatyta, kad atlygintinos kraujo donacijos atveju bus didesnis šansas aptikti infekciją virusų nukleino rūgščių amplifikacijos tyrimu individualiame kraujo mėginyje nei neatlygintinoje kraujo donacijoje. Tik pakartotinai duotoje atlygintinoje kraujo donacijoje aptikti hepatito B infekciją HBV-NRA tyrimu nenustatyta statistiškai reikšmingo šansų santykio, lyginant su pakartotinai duota neatlygintina kraujo donacija. Vienas pagrindinių kraujo donorystės veiklos principų – kraujo saugumo uţtikrinimas. Siekiant apsaugoti recipientų, kuriems perpilamas kraujas, jo komponentai ir preparatai, sveikatą ir neleisti plisti infekcinėms ligoms, būtina taikyti visas saugumo priemones, tinkamai naudotis mokslo paţanga nustatant transfuzijų metu plintančius ir ligas sukeliančius veiksnius. Jau pripaţinta, kad maksimalus kraujo saugumas gali būti pasiekiamas kartu uţtikrinus du veiksnius – neatlygintiną kraujo donorystę bei paţangiausius kraujo tyrimus, kuriais galima aptikti krauju plintančių infekcinių ligų ţymenis [32].
Uţsienio šalyse, priklausomai nuo regione vyraujančių infekcijų, NRA tyrimas atliekamas dėl ŢIV-1 ir -2, HCV, HBV, ţmogaus T ląstelių limfotropinio viruso (ŢTLV), Vakarų Nilo viruso (WNV). Tyrimai atliekami puluojant po 16-24 kraujo porcijas, tačiau ţemo lygio viremijos atveju tyrimo jautrumas tampa per maţas, galimas viruso neaptikimas. Tačiau derinant serologinius ir NRA tyrimus gerokai sumaţinama rizika perpilti uţkrėstą kraują. Europoje ir JAV atliktų tyrimų duomenimis galima teigti, kad per pastaruosius tris dešimtmečius ţymiai sumaţėjo HCV ir ŢIV perdavimo kraujo keliu rizika. Įvedus NRA tyrimą viruso aptikimas kraujyje ŢIV atveju sumaţėjo nuo 22 iki 11 dienų, HCV atveju nuo 70 iki 10 dienų. Šio šaltinio duomenimis ŢIV perdavimo rizika yra nuo 0,14 iki 1,1, HCV nuo 0,10 iki 2,33 milijonui donacijų. HBV perdavimas transfuziniu keliu sumaţintas 1970 m. įvedus HBs paviršinio antigeno tyrimą, tačiau turint omenyje, kad pasaulyje beveik 300 milijonų ţmonių uţsikrėtę HBV, problema lieka aktuali. HbsAg privalomai tiriamas visoms kraujo donacijoms, tačiau šis tyrimas neaptinka viruso „lango“ periodu. Kai kurios šalys papildomai tiria antikūnus prieš šerdinų antigeną (anti-HBc), siekiant aptikti lėtinius HBV nešiotojus, kurių viremijos lygis pakankamai ţemas ir tiriant HbsAg neaptinkamas. Rizika perduoti HBV yra apie 0,75/milijonui donacijų Australijoje, 3,6-8,5 JAV ir Kanadoje, 0,91-8,7 šiaurės Europoje, 7,5-13,9 Pietų Europoje ir iki 200/milijonui donacijų Hon Konge [33].
Švecarijoje taip pat aktualus hepatito B plitimas transfuziniu keliu, neţiūrint to, kad visas kraujas renkamas tik iš neatlygintinų pirmakarčių ar pakartotinų donorų. Donorų kraujas tiriamas (taip pat kaip Lietuvoje) dėl paviršinio HbsAg, šis tyrimas yra privalomas. Šveicarijoje atliktas tyrimas, siekint sumaţinti hepatito B plitimą transfuziniu keliu. Buvo tirtos dvi donorų populiacijos. Pirmoji: tiriamos 18143 donacijos dėl HbsAg, anti-HBc ir HBV NAT minipulais po 24 donacijas. Pakartotinai reaktyvios anti-HBc donacijos buvo tvirtinamos dviem papildomais anti-HBc tyrimais. Iš 18143 donacijų , 17593 (97,0%) buvo neigiami tyrimų rezultatai dėl HbsAg, anti-HBc ir HBV NRA tiriant minipulais. 549 (3,0%) buvo neigiami dėl HbsAg ir HBV NRA, bet teigiami dėl anti-HBc. Iš šių 549 donacijų , 287 (52,3%) nebuvo patvirtinti kaip teigiami anti-HBc, 262 buvo pakartotinai anti-HBc reaktyvūs. Tik 211 (1,2%) rezultatas buvo teigiamas vienu iš dviejų anti-HBc tyrimų atveju. Tyrimo išvada: 211 (1,2%) HbsAg neigiamų donacijų, papildomai tiriant buvo išaiškintos kaip teigiamos anti-HBc atţvilgiu, anti-HBc paplitimas tirtoje donorų populiacijoje yra 1,2%. Manoma, kad vertėtų visas donacijas tirti dėl anti-HBc, siekiant uţtikrinti visišką kraujo saugumą ir kontroliuoti hepatito B plitimą transfuziniu keliu [34].
Ilgą laiką kraujas ar jo komponentai buvo laikomi fiziologine nepakeičiama medţiaga ir net nebuvo tikimasi, kad šis produktas gali sukelti pavojų ligonio sveikatai. 1980 m. ivyko pats nemaloniausias incidentas kraujo tarnybų istorijoje, kai buvo perpiltas ŢIV uţkrėstas kraujas ir plazma, tai vienas iš drastiškiausių įvykių šiuolaikinėje modernioje medicinos istorijoje. Tapo aišku, kad reikia imtis visų įmanomų atsargumo ir transfuziniu keliu plintančių ligų reguliavimo priemonių. 1998 m. Vokietijoje buvo išleistas specialus Transfuzijos įstatymas (Transfusionsgesetz), Europoje buvo dedamos didţiulės pastangos siekiant uţtikrinti kraujo produktų saugumą, pradedant kraujo donorystės įstaigomis, baigiant vaistų gamybos iš kraujo produktų institucijomis, tuo pačiu metu buvo sukurta sistemos reguliavimo kontrolė, kurios pagrindas yra grieţti teisės aktai Europos Bendrijos ir valstybių narių lygiu. Siekiant uţkirsti kelią ŢIV ir kitų virusinių infekcijų plitimui kraujo keliu, svarbus dokumentas buvo 1989 m. direktyva 89/381/EC, kuri vėliau buvo integruota į Bendrijos kodeksą reguliuojantį vaistinių medţiagų naudojimą ţmonių gydymui [35].
Europoje donorų kraujas dėl ŢIV tiriamas nuo 1980-ųjų, kada tik atsirado ŢIV testo galimybė. 2004 m. ŢIV paplitimas buvo Europoje buvo 8,7/100 000 donacijų, tačiau šis skaičius daug maţesnis Vakarų Europoje, kur jis siekia 1,7, Centrinėje Europoje-3,4, o Rytų Europoje – 36,7/1000 donacijų. ŢIV paplitimas donorų tarpe varijuoja nuo 0/100 000 (11 šalių) iki daugiau nei 10/100 000 donacijų 6 šalyse ir net iki 128,4/100 000 Ukrainoje. Nustatyta, kad ŢIV paplitimas ţymiai maţesnis tarp pakatotinų donorų nei tarp pirmą kartą
davusiųjų kraują. Vakarų Europos šalyse 2000-2004 m. laikotarpio duomenimis, 7 šalys skelbia neaptikusios nei vieno ŢIV atvejo donorų tarpe, 12 šalių skelbia, kad ŢIV maţiau nei 5/100 000 ir daugiau nei 5/100 000 donacijų nustatyta 3 šalyse: Ispanija (5,8), Graikija (5,3) ir Portugalija (10,4). Centrinėje Europoje 3 šalys skelbia neaptikusios ŢIV teigiamų atvejų, maţiau nei 5/100 000 visose šalyse išskyrus Albaniją (7,1), Serbija ir Juodkalnija (9,5), Rumunija (7,7), Turkija (5,5). Rytų Europos šalių duomenimis, tik viena Kirkizija skelbia neaptikusi ŢIV teigiamų donacijų, 6 šalys skelbia ŢIV atvejų skaičių didesnų nei 10/100 000, kuris svyruoja nuo 17,7/1000 Estijoje iki 128,4/100 000 Ukrainoje. ŢIV atvejų duomenis tarp pirmakarčių ir pakartotinų donorų pateikė tik 20 šalių, 15 Vakarų, 5 Centrinės, nei viena šalis iš Rytų nepateikė jokių duomenų. ŢIV atvejų skaičius ţymiai didesnis tarp pirmakarčių donorų (6,5/100 000), nei tarp pakartotinų (0,9/100 000). Vakarų Europos šalyse ŢIV atvejai tarp pirmakarčių donorų buvo 5,2/100 000, 7 šalyse nenustatyta nei vieno atvejo, didţiausias daţnis nustatytas Graikijoje (18,1/1000). ŢIV atvejų skaičius tarp pakartotinų donorų nustatytas 0,8/100 000 donacijų, 5 šalyse nenustatyta teigiamų atvejų, daugiausia buvo Italijoje (1,8/100 000). Centrinėje Europoje duomenis pateikė 5 šalys, ŢIV atvejai tarp pirmakarčių donorų beveik 3 kartus didesni (16,3/100 000) nei Vakaruose (5,0/100 000), daugiausia nustatyta Rumunijoje (36,8/100 000). ŢIV atvejų tarp pakartotinų donorų Centrinės Europos šalyse apie 50% daugiau nei Vakarų Europos šalyse (1,2/100 000). Vakarų ir Centrinėje Europoje ŢIV atvejų skaičius išlieka ţemesnis nei 10/100 000 donacijų, šis skaičius išlieka stabilus pastaraisiais metais, kadangi kraujo duoti ateina ţemos rizikos donorai. Spartus ŢIV infekuotų donacijų didėjimas nustatomas Rytų Europos šalyse, kuris reikšmingiausias yra Ukrainoje, tai siejama su švirkščiamųjų narkotikų vartojimo didėjimu šioje šalyje. ŢIV atvejų protrūkiai nustatyti Baltarusijoje, Estijoje, Kazachstane, Latvijoje, Moldovoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Neabejotinai didelę reikšmę kraujo saugumui turi donorų atranka, daugelyje Rytų Europos šalių atlygintini donorai siejami giminystės ryšiais (padidintos rizikos grupės) sudaro nemaţą donorų dalį. Vakarų europos šalyse aukštos rizikos grupių donorams donorystė atidedama maţiausiai dviems dešimtmečiams, daugelyje šalių visai neimamas kraujas iš homoseksualių asmenų [36].
2 lentelė. 2000-2004 m. donacijų ir ŢIV paplitimo duomenys kraujo donorų tarpe (AIDS 2007, 21:1011-10018)
Šalis Metai Bendras donacijų skaičius % pirmą kartą duodan čių kraują Donacijos 1000 gyventojų ŢIV+ kraujo donacijų skaičius ŢIV+ kraujo donacijų skaičius ŢIV+/ 100 000 kraujo dona cijų ŢIV+/100 000 kraujo donacijų Pirma karčiai Pakar totini Pirma kar čiai Pakar totini VAKARAI Austrija 2004 514326 101,5 7 1,4 Belgija 2004 747331 7 120,4 3 1 2 0,4 1,9 0,3 Danija 2004 391910 9 119,1 3 1 2 0,8 2,8 0,6 Suomija 2004 285794 6 89,9 0 0 0 0,0 0,0 0,0 Prancūzija 2004 2498298 15 68,6 35 15 20 1,4 4,0 0,9 Vokietija 2004 6370671 8 125,9 77 25 52 1,2 4,8 0,9 Graikija 2002 543485 19 79,9 29 19 2 5,3 18,1 1,0 Islandija 2002 15598 93,6 0 0,0 Airija 2004 157346 12 62,8 1 1 0 0,6 5,5 0,0 Izraelis 2004 281879 79,5 3 1,1 Italija 2003 2104199 12 59,0 57 24 33 2,7 9,4 1,8 Liuksemburg as 2004 21017 4 74,3 0 0 0,0 0,0 0 0,0 Malta 2004 15292 20 62,3 0 0 0,0 0,0 0 0,0 Monakas 2002 2767 8 81,1 0 0 0,0 0,0 0 0,0 Olandija 2004 919300 5 91,7 4 0 4 0,4 0,0 0,5 Norvegija 2004 200000 73,7 0 0,0 Portugalija 2004 115862 --- 12 10,4 San Marino 2004 1078 38,7 0 0,0 Ispanija 2004 1610824 59,2 93 5,8 Švedija 2004 624900 6 118,0 2 0 2 0,3 0,0 0,3 Šveicarija 2004 377288 5 84,6 5 0 5 1,3 0,0 1,4 Jungtinė Karalystė 2004 2779863 11 78,7 18 7 11 0,6 2,3 0,4 Bendrai Vakarų Europoje 2004 20579028 10 85,4 349 5,0 1,7 0,8 CENTRINĖ EUROPA Albanija 2001 14000 8,6 1 7,1 Bosnija ir Hercogovina 2004 42483 17,4 0 0,0 Bulgarija 2004 152813 31,5 6 3,9 Kroatija 2004 147802 12 53,5 4 2 4 2,7 11,0 2,8 Kipras 2004 46145 82,5 0 0,0 Čekija 2004 514523 77,9 1 0,2 Vengrija 2004 505344 79,6 3 0,6 Makedonija 2004 54758 44,1 0 0,0 Lenkija 2004 1006639 16 41,8 17 15 2 1,7 9,1 0,2 Rumunija 2004 362486 19 27,5 28 26 9 7,7 36,8 3,1 Serbija ir Juodkalnija 2004 230812 2 42,1 22 1 1 9,5 18,0 11,4 Slovakija 2002 118722 35,4 1 0,8 Slovėnija 2004 84684 13 67,2 2 0 0 2,4 0,0 0,0 Turkija 2004 1227085 30,4 68 5,5
BENDRAI 4508296 15 39,4 153 16,3 3,4 1,2 RYTŲ EUROPA Armėnija 2004 11957 7,1 1 8,4 Azerbaiţanas 2002 26501 3,0 8 30,2 Baltarusija 2004 320530 53,6 15 4,7 Estija 2004 62040 77,5 11 17,7 Gruzija 2002 21720 8,1 6 27,6 Kazachstanas 2003 342836 40,6 30 8,8 Kirkizija 2001 35687 14,4 0 0,0 Latvija 2004 71264 51,2 6 8,4 Lietuva 2004 85615 42,0 1 1,2 Moldova 2004 71161 27,6 27 37,9 Rusija 2004 3803488 42,6 889 23,4 Ukraina 2004 941524 33,0 1209 128,4 Uzbekija 2000 224345 19,1 6 2,7 BENDRAI 6018668 36,5 2209 36,7 BENDRAI EUROPOS REGIONE 31 105 992 2711 8,7 6,5 0,9
Perdavimas virusų, tokių kaip ŢIV, HBV ir HCV per kraujo perpylimą buvo veiksmingai sumaţintas šalyse centralizavus kraujo perpylimo tarnybas, kur laikomasi grieţtesnių donorų atrankos kriterijų, į tyrimo metodus įtraukiant virusinių nukleino rūgščių tyrimą. Tai labai brangu ir sudėtinga pritaikyti tose šalyse, kuriose ribojamas sveikatos apsaugos biudţetas, pavyzdţiui, Nigerijoje. Jaučiamas lėšų trūkumas net atliekant donorų atranką, naudojami tyrimo metodai palieka daug ankstyvų infekcijų, trūksta organizuotos centrinės kraujo perpylimo tarnybos. Daugelyje besivystančių, ekonomiškai silpnų šalių (pvz. Nigerijos pirminės ir antrinės sveikatos prieţiūros centrai) neįgyvendinę šių virusų atrankos metodų. Besivystančios šalys privalo spręsti šią problemą, jei norime pasiekti transfuziniu keliu plintančių ligų rizikos sumaţinimą visame pasaulyje, ypač pastaraisiais dešimtmečiais suaktyvėjus gyventojų migracijai. HBV nešiotojų Nigerijoje yra 10,4% juodaodţių afrikiečių ir 15% jaunų savanorių kraujo donorų. Reikia pasakyti, kad iki 40 metų amţiaus, daugelis ţmonių jau bus turėję kontaktą su šiuo virusu. Manoma, kad Nigerija viena iš tankiausių tautų Afrikokje, turinti didţiausią HBV infekcijos paplitimą ( HbsAg nešiotojai) suagusiųjų gyventojų tarpe, svyruojantis nuo 1,2% ir 26% atlygintinų ir 2,4% neatlygintinų donorų tarpe. Išsivysčiusiose šalyse šis palitimas maţesnis nei 1%. HCV infekcija taip pat endeminė Nigerijoje, įvairaus paplitimo skirtingose geografinėse srityse nuo 0,5% iki 12,3%. ŢIV perdavimas atliekant kraujo perpylimą buvo akivaizdus susirgus pacientams (pvz. Sergantys hemofilija), kuriems buvo atlikta kraujo komponentų transfuzija iki ŢIV viruso atradimo, iki 1992 m. 9261 AIDS atvejai Nigerijoje buvo sukelti atliekant nepakankamai ištirto kraujo transfuzijas. Įvedus privalomą ŢIV tyrimą prieš donaciją paplitimas buvo sumaţintas iki 49
atvejų, tai susiję infekcijos „lango periode“ aptikimo sunkumais. Kaip ir 1992 m. Nigerijoje transfuziniu keliu perduoto AIDS daţnis išlieka 10% nuo visų AIDS atvejų. Šio straipsnio autoriai teigia, kad ŢIV viruso perdavimas „lango periode“ lieka 1 iš 60000 arba 1 laboratorijos klaida iš 2,6 milijono donacijų [37].
Beveik du milijardai ţmonių pasaulyje infekuoti hepatito B virusu, daugiau nei 350 milijonų serga lėtiniu hepatitu B. Todėl viso pasaulio medikai supranta infekcinių ligų prevencijos svarbą, ypač uţtikrinant kraujo transfuzijų saugumą. Kairo Universiteto Medicinos fakultete atliktas hepatito B rizikos faktorių tyrimas. Kraujas rinktas iš neatlygintinų kraujo donorų Kaser Al Ani kraujo banke, ištirta 1000 gydytojo atrinktų manomų sveikų kraujo donorų, kurie atitiko visus privalomus reikalavimus (svorio, sveikatos būklės, amţiaus ir kt.) būti kraujo donorais, jų kraujo mėginiai tirti dėl HbsAg ELISA ULTRA tyrimu (tai privaloma visoms kraujo įstaigoms), šie kraujo donorai sutiko uţpildyti anketą-klausimyną. Rezultatai analizuoti SPSS (v.12) programa, reikšmės laikomos patikimomis jei p < 0.05; iš visos tirtos grupės buvo 950 (95%) neigiamų donacijų, 50 (5%) teigiamos dėl HbsAg ţymens, nustatytas 5% HBV paplitimas šioje tirtoje grupėje. Pagal uţpildytą anketą analizuotas HBV infekcijos ryšys su rizikos faktoriais, duomenys 3 lentelėje. 90% HBV teigiamų infekcijų pagal lytų buvo vyrai, daugiausia HBV tegiamų atvejų pagal darbo pobūdį priklausė darbininkų klasei, 44% ir28% buvo ūkininkai. Tik 8% dirbo darbą susijusį su galima ekspozicija krauju. Analizuojant anketos duomenis pagal išsilavinimą daugiau nei ¾ (78%) HBV teigiamų atvejų turėjo ţemą socio-ekonominę padėtį. 28% HBV teigiamų atvejų turėjo injekciją naudota adata ir 54% teigiamų atvejų buvo susiţeidė naudota adata. Nustatyta, kad odontologinė medicina gali būti rizikos faktorius, kadangi 96% teigiamų atvejų paţymėjo turėję vizitą pas odontologą. Nenustatyta statistiškai reikšmingo ryšio tarp HBV infekcijos ir chirurginio gydymo bei buvusių kraujo perpylimų. Šis tyrimas taip pat nenustatė statistiškai reikšmingo HBV infekcijos ryšio su manikiūru, auskarų vėrimu, skutimusi ir kontakto su sergančiuoju gelta. Nustatyta, kad daugiau nei pusė HBV teigiamų atvejų 52% vartojo narkotikus, 78% turėjo tatuiruotes [38].
3 lentelė. HBV infekcijos ryšys su rizikos faktoriais HbsAg testo rezultatas neigiamas HbsAg testo rezultatas teigiamas χ2 P reikšmė Atvejų skaičius % Atvejų skaičius %
Chirurginis gydymas Taip 214 22.5 11 22,0 0.008 0.931
Ne 736 77.5 39 78.0 Buvę kraujo perpylimai Taip 71 7.5 4 8.0 0.019 0.890 Ne 879 92.5 46 92.0 Susiţeista su naudota medicinine adata Taip 195 20.5 27 54.0 30.8 0.000 Ne 755 79.5 23 46.0 Injekcija su naudota adata Taip 189 19.9 14 28.0 1.92 0.165 Ne 761 80.1 36 72.0
Dantų gydymas Taip 698 73,5 48 96,0 12.7 0.000
Ne 252 26,5 2 4,0
Hospitalizacija Taip 180 18,9 9 18,0 0.02 0.868
Ne 770 81,1 41 82,0
Lytiniai santykiai Taip 60 6.3 25 50.0 116.5 0.000
Ne 890 93.7 25 50.0
Kontaktas su sergančiuoju gelta
Taip 110 11.6 2 4.0 2.7 0.098
Ne 840 88.4 48 96.0
Auskarų vėrimas Bendros priemonės 141 14.8 5 10.0 2.7 0.438 Ne 779 82.0 45 90.0 Skutimasis Bendros priemonės 799 84.1 45 90.0 4.8 0.505 Ne 5 5.0 0 0.0
Narkotikų vartojimas Taip 33 3,5 26 52,0 201.4 0.000
Ne 917 96,5 24 48,0
Tatuiruotės Taip 274 28,8 39 78,0 53.3 0.000
Ne 676 71,2 11 22,0
Kraujo saugumą galima uţtikrinti tik skatinant neatlygintiną donorystę, ugdant donorų sąmoningumą, kartu šias priemones derinant su ypač atsakingu donorų atrinkimu donorystei ir ypatingu jautrumu pasiţyminčiais laboratorinio tyrimo metodais. Net ir atliekant NAT testą, „lango periodas“ lieka labai reikšmingas vykdant donorų atranką ir išduodant paruoštą donorų kraują. Siekiant ivertinti donorų atrankos įtaką transfuziniu keliu plintančių ligų plitimui, 2000-2006 m. Australijoje buvo analizuotos visos alogeninės kraujo donacijos rinktos Australijos Raudonojo Kryţiaus Kraujo tarnyboje, viso buvo analizuota 6,3 milijono kraujo
donacijų, jos tirtos dėl HCV, HBV, HIV ir HTLV-I/II. Tirtas hepatito B paviršinis antigenas (HbsAg; Abbott PRISM, Abbott Diagnostics, Abbott Park,IL), anti-HCV, anti-HIV-1/2 ir anti-HTLV-I/II. Taip pat visos donacijos tirtos dėl HCV ir HIV-1 RNA. Visi teigimų virusinių ţymenų donorai buvo surasti ir nukreipti gydytojo-specialisto konsultacijai, tai ypač svarbu siekiant paţaboti šių ligų plitimą. Iš 6,274,144 donacijų 1449 nustatytas teigimas virusinis ţymuo bent vienai infekcijai (pakartotinai tiriant, infekcija patvirtinta). Dvylika donacijų buvo teigiamos daugiau nei vienai virusinei infekcijai: 10 HBV and HCV; 1 HCV and HIV; ir 1 HCV ir HTLV. Bendrai, 605 donacijos (42%) teigiamos dėl HBV; 818 (56%) dėl HCV; 18 (1%) teigiamos dėl HIV; ir 20 (1%) nustatytas teigiamas HTLV-I/II. Iš visų teigiamų 1449 donacijų, 852 (60%) buvo vyriškos lyties, jų amţiaus vidurkis 38 metai; 450 (32%) buvo jaunesni nei 30 metų, 32 (2%) buvo vyresni nei 61 amţiaus. Lyginant transfuziniu keliu plintančių infekcijų plitimą su visos gyventojų populiacijos infekuotumu šiomis ligomis gauti šie duomenys:
4 lentelė. Infekcinių ligų paplitimo palyginimas Australijos gyventojų ir kraujo donorų tarpe Virusinė infekcija Paplitimas 100,000
gyventojų Paplitimas 100,000 donacijų Paplitimas pirmakarčių donorų tarpe (100,000 donacijų)
HBV 500-1,000 9,6 79,4
HCV 1,000-2,000 12,9 81,9
HIV 100 0,3 0,7
5 lentelė. Patvirtintos teigiamos donacijos Australijoje nuo 2000 iki 2006 m. Atvejų skaičius Procentas (%) nuo
visų teigiamų atvejų
Paplitimas 100,000 donacijų Visos donacijos HBV 605 41.4 9.6 HCV 818 56.0 12.9 HIV 18 1.2 0.3 HTLV-I/II 20 1.4 0.3
Patvirtinos reaktyvios donacijos 1449
Pirmakarčių donorų reaktyvios donacijos
HBV 579 42.1 79.4
HCV 772 56.1 81.9
HIV 7 0.5 0.7
Pakartotinų donorų reaktyvios donacijos
HBV 10 16.7 0.2
HCV 39 65.0 0.7
HIV 9 15.0 0.2
HTLV-I/II 2 3.3 0.04
Visos pakartotinų donorų reaktyvios donacijos 59
Analizuojant teigiamų infekcinių ţymenų atţvilgiu donorų anketas, nustatyta, kad 1158 (82%) turėjo bent vieną rizikos faktorių transfuziniu keliu plintančiai infekcijai, 704 (50%) turėjo daugiau nei vieną rizikos faktorių ir 262 donorams (18%) nenustatyta nei vieno rizikos faktoriaus. Pagal kategorijas rizikos faktoriai išanalizuoti 6 lentelėje. Šiuo tyrimu siekta išanalizuoti kiekybinius ir kokybinius rodiklius, nustatyti donorų atrankos indėlį į saugią kraują transfuziją ir išsiaiškinti galimus donorų atrankos apribojimus siekiant maksimalaus kraujo saugumo. Šis tyrimas dar kartą įrodė donorų atrankos svarbą, 22 % donorų, kuriems nustatyti teigiami virusiniai ţymenys galėjo negauti atsakingo asmens sutikimo tapti kraujo donorais (vartoję į/v narkotikus, kontaktas su seksualinės rizikos asmenimis ir kt.) [39].
6 lentelė. Rizikos faktorių ryšys su transfuziniu keliu plintančiomis infekcijomis
Rizikos faktorius Visos infekcijos (%) HBV (%) HCV (%) HIV (%) HTLV-I/II (%) Tatuoruotė ar auskarai 448 (18) 43 (5) 409 (26) 2 (8) Į/v narkotikai 302 (12) 6 (1) 301 (19) 1 (7)
Chirurginės ar endoskopinės procedūros 201 (8) 17 (2) 182 (11) 1 (7) 2 (8) Kraujo ar jo produktų vartojimas 144 (6) 22 (3) 120 (8) 2 (8)
Kontaktas su krauju 232 (10) 17 (2) 200 (12) 3 (20) 1 (4)
Seksualinis partneris turintis rizikos faktorių infekcijai
339 (15) 77 (9) 249 (15) 1 (7) 5 (19)
Lytiniai santykiai su kitos šalies piliečiu 97 (4) 44 (5) 45 (3) 3 (20) 6 (23) Lytiniai santykiai su seksualines paslaugas
teikiančiais asmenimis
41 (1,5) 7 (1) 32 (2) 2 (13)
Darbas susijęs ssu seksualinių paslaugų teikimu 2 (<0,5) 2 (<0,5)
