Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Vida Vaičikauskaitė
SLAUGYTOJŲ PROFESINIO TOBULĖJIMO ORGANIZAVIMAS
SVEIKATOS PRIEŢIŪROS ĮSTAIGOJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
Dr. Jurgita Vladičkienė
SANTRAUKA Visuomenės sveikatos vadyba.
SLAUGYTOJŲ PROFESINIO TOBULĖJIMO ORGANIZAVIMAS
SVEIKATOS PRIEŢIŪROS ĮSTAIGOJE. Vida Vaičikauskaitė
Mokslinė vadovė dr. Jurgita Vladičkienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas. Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2011. 64p.
Darbo tikslas. Išsiaiškinti slaugytojų poţiūrį į profesinio tobulėjimo organizavimą, sveikatos prieţiūros įstaigoje.
Darbo uţdaviniai.
1. Išaiškinti stacionaro slaugytojų nuomonę apie darbe reikalingas profesines kompetencijas.
2. Ištirti slaugytojų nuomonę apie jų profesinių kompetencijų tobulinimą sveikatos prieţiūros įstaigoje.
3. Palyginti slaugytojų ir vyresniųjų slaugos administratorių poţiūrį į profesinio tobulėjimo organizavimą.
Tyrimo metodika. Išsiaiškinti slaugytojų nuomonę, apie profesinio tobulėjimo organizavimą, buvo atlikta slaugos specialistų anketinė apklausa sveikatos prieţiūros įstaigoje. Apklausoje dalyvavo 194 slaugytojos. Duomenys apdoroti kompiuterine programa SPSS.
Rezultatai. Beveik pusė (47,4 proc.) slaugytojų mano kad etinės ţinios svarbios ir jas reikia tobulinti, plėsti. Didţioji dalis slaugytojų visiškai sutinka, kad ţinios (73,2 proc.), įgūdţiai (82,5 proc.), vertybės (52,6 proc.), bendravimo įgūdţiai (63,9 proc.), gebėjimas dirbti komandoje (62,9 proc.) sudaro profesines kompetencijas. Slaugytojų pagrindiniai motyvai tobulėti yra: noras pagilinti turimas ţinias, suţinoti naujoves, susipaţinti su naujausiomis technologijomis. 85,5 proc. tyrime dalyvavusių slaugytojų turėjo galimybę tobulinti savo kvalifikaciją. Tiek įstaigoje tiek, šeimoje buvo sudarytos sąlygos mokytis. Beveik pusės (43,3 proc.) slaugytojų nuomone mokymuose gautos ţinios yra naudingos ir jas pritaikė savo darbe. Atliktas tyrimas parodė, kad slaugytojos įvairiomis formomis suţino apie būsimus mokymus. Tik 3,6 proc. slaugytojų negauna informacijos apie būsimus mokymus.
Išvados. 1) Slaugytojos turi platų suvokimą apie savo profesines kompetencijas. Beveik trys trečdaliai slaugytojų pritaria, kad jų profesijai reikalingos įvairių disciplinų ţinios, tai yra edukologinių, psichologinių, vadybinių gebėjimų, bendravimo įgūdţių, turėti sugebėjimų greitai spręsti klinikines problemas.
2) Didţiosios dalies tyrime dalyvavusių slaugytojų nuomone profesinėje veikloje yra svarbu tobulėti ir įgyti profesinių ţinių. Pagrindinis motyvas tobulintis yra noras įgyti naujų ţinių apie šiuolaikines technologijas. Daugiau nei trys ketvirtadaliai (85,6 proc.) respondenčių dalyvavo profesiniuose mokymuose. Mokymuose gautas ţinias slaugytojos pritaikė savame darbe. Slaugytojų nuomone mokymus įstaigoje daţniausiai organizuoja Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras.
3) Vyresniųjų slaugos administratorių ir bendrosios praktikos slaugytojų nuomonė apie profesinio tobulėjimo svarbą ir reikšmę sutampa. Vyresniosios slaugos administratorės įvairesniais metodais tobulina savo kvalifikaciją, daugiau jų tarpe pasitaikė ruošiančių pranešimus konferencijoms, aktyviau nagrinėja specializuotos literatūros straipsnius.
Raktiniai ţodţiai. Slaugytojų profesinis tobulinimas, kompetencija, mokymų organizavimas įstaigoje.
SUMMARY
Social Health Management.
ORGANIZING PROFESSIONAL DEVELOPMENT OF NURSES IN A HEALTHCARE INSTITUTION.
Vida Vaičikauskaitė
Supervisor: Dr. Jurgita Vladičkienė
The Lithuanian University of Health Sciences, the Faculty of Social Health. Health Management Department. Kaunas; 2011. 64 p.
Aim of the work. To ascertain attitudes of nurses to organization of professional development in a healthcare institution.
Tasks of the work.
1. To find out stationery nurse opinions on professional competences required for their job.
2. To analyze nurse opinions on development of their professional competences in a healthcare institution.
3. To compare attitudes of nurses and senior nursing administrators to organization of professional development.
Research methods. In order to ascertain nurse opinion on organization of their professional development a questionnaire survey with nursing specialists was carried out in a healthcare institution. 194 nurses participated in the survey. Survey data was processed with the SPSS software application.
Results. Almost half (47.4 per cent) of the respondents consider knowledge of ethics important and requiring development. Most of the respondents fully agree with that knowledge (73.2 per cent), skills (82.5 per cent), values (52.6 per cent), communication skills (63.9 per cent) and teamwork abilities (62.9 per cent) make their professional competences. The main development motifs reported by the respondents are: willingness to deepen their knowledge, learn of innovations and get acquainted with latest technologies. 85.5 per cent of the respondents have had a possibility to develop their qualification. Both their institution and their families allow them learn. In the opinion of almost half (43.3 per cent) of the respondents, knowledge gained through training sessions is useful and practicable at work. The survey has shown that nurses become aware of training sessions to be in various ways. The mere 3.6 per cent of the respondents indicated they do not receive information on training sessions to be.
Conclusions. 1) Nurses are well-aware of their professional competences. Almost two thirds of them do agree with that their profession requires knowledge of various disciplines, namely, educological, psychological and management abilities, communication skills and ability to resolve emergency clinical issues quickly.
2) Most of the respondents hold the opinion that development and acquiring professional knowledge is of high importance in their professional activities. Their main motif for self-development is their willingness to gain new knowledge of modern technologies. Over two thirds (85.6 per cent) of the respondents have participated in professional training sessions. They have exploited knowledge achieved through such training sessions in their jobs. In the opinion of the respondents, institutional training sessions are most often organized by the Nursing Staff Development and Specialization Centre.
3) Senior nursing administrators and general practice nurses share the same opinions on importance and significance of their professional development. Senior nursing administrators raise their qualification in more varied methods; they make conference presentations and follow specialized literature more actively.
Keywords. Professional development of nurses, competence, organizing institutional training sessions.
TURINYS
ĮVADAS ... 6
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 7
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 8
1.1. Mokymo ir mokymosi sampratos ... 8
1.2. Besimokančios organizacijos samprata, kūrimas ir svarba ... 10
1.3. Mokymų organizavimo principai ir metodai ... 13
1.4. Slaugytojų profesinį mokymą reglamentuojantys dokumentai ... 17
1.5. Slaugytojų kompetencija ir jos samprata ... 19
1.6. Slaugos specialistų profesinio tobulėjimo organizavimas ... 22
3. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 27
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 29
3.1. Respondentų socialinė - demografinė charakteristika ... 29
3.2. Respondenčių nuomonė apie darbe reikalingas kompetencijas ... 31
3.3. Slaugytojų nuomonė apie profesinių kompetencijų tobulinimą sveikatos prieţiūros įstaigoje ... 39
3.4. Slaugytojų ir vyresniųjų slaugos administratorių poţiūrio į profesinio tobulėjimo organizavimą palyginimas ... 46 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 52 IŠVADOS... 55 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56 LITERATŪRA ... 57 PRIEDAI ... 60
Santrumpos
SPŢI - Sveikatos prieţiūros ţmonių ištekliai. SDTS – Slaugos darbuotojų ir tobulinimosi centras. ES – Europos Sąjunga.
Proc. – procentai.
IT – Informacinės technologijos. LR – Lietuvos Respublika.
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija. SAM – Sveikatos apsaugos ministerija. Pav. – paveikslas.
ĮVADAS
Slaugos misija yra pagalba ţmonėms nustatant jų sveikatos potencialą darbo bei gyvenimo aplinkose. Tai reiškia, jog slaugytojams būtini du aspektai: plačios apimties bazinis išsilavinimas kaip prielaida, jog slaugytojai yra įgiję kompetencijas; tęstinis šių kompetencijų plėtojimas, nukreiptas į sveikatos prieţiūros ugdymą bei sveikatos prieţiūros administravimą ir vadybą.
Slaugytojai – didţiausia medicinos personalo profesionalų grupė (apie 34,0 proc.) – per nepriklausomybės laikotarpį patyrė daugiausia kokybinių transformacijų susijusių ne tik su profesinės kvalifikacijos pavadinimo pasikeitimu, bet ir esminiais specialistų rengimo, veiklos ir atsakomybės pokyčiais, todėl šiandien ypač aktuali šių specialistų profesinė socializacija – profesinių ţinių, gebėjimų, įgūdţių, nuostatų, vertybių ir įsitikinimų įgijimo procesas, kurio metu formuojamas profesinis identitetas. Profesinės socializacijos procesas ypač reikšmingas medicinos personalui, jis skatina pritaikyti mokymosi visą gyvenimą galimybes, nuolat kelti kvalifikaciją, įgyti naujos kokybės ţinių, sudarant geresnes sąlygas slaugytojų profesionalumui, autonomijai ir kritiniam mąstymui plėtoti (1).
Slaugytojai yra pagrindinė sveikatos prieţiūros darbo jėga ir įneša reikšmingą indėlį į sveikatos prieţiūrą dirbdami ligoninėse. Viena iš pagrindinių sveikatos sistemos plėtotės krypčių – sveikatos prieţiūros specialistų (slaugytojų) profesinio rengimo pertvarka pagal Europos Sąjungos standartus, ypatingą dėmesį skiriant darbuotojų profesinei raiškai uţtikrinti (2). Pertvarkoma sveikatos prieţiūros sistema turi įtakos slaugos paslaugoms. Pokyčius slaugoje sukelia ne vien išorinės sąlygos. Daugelis iš jų atsirado dėl to, kad patys slaugos specialistai ieškojo naujovių, siekė tobulinti praktiką ir slaugos specialistų parengimą.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas - išaiškinti stacionare dirbančių slaugytojų poţiūrį į profesinio tobulėjimo organizavimą sveikatos prieţiūros įstaigoje.
Uţdaviniai:
1. Išaiškinti stacionaro slaugytojų nuomonę apie darbe reikalingas profesines kompetencijas. 2. Ištirti slaugytojų nuomonę apie jų profesinių kompetencijų tobulinimą sveikatos prieţiūros
įstaigoje.
3. Palyginti slaugytojų ir vyresniųjų slaugos administratorių poţiūrį į profesinio tobulėjimo organizavimą.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Mokymo ir mokymosi sampratos
Šiuolaikiniame pasaulyje mokymasis vis labiau suprantamas ir vertinamas kaip holistinė patirtis, kurią individas įgyja per visą savo gyvenimą. Taip yra todėl, kad nė viena atskira ar net visos kartu formaliojo švietimo pakopos negali suteikti gebėjimų rinkinio visam gyvenimui. Konkurencingą ir ţinioms imlią ekonomiką gali sukurti tik visuomenė, kuriai mokymasis yra tapęs kasdienybės, kiekvieno jos nario asmeninės kultūros dalimi. Švietimo sistema turi skatinti ir padėti visapusiškai tenkinti mokymosi visą gyvenimą poreikius. Todėl ji turi tapti lanksti, panaikinti barjerus visais mokymosi tipais, formomis ir būdais įgytų gebėjimų įvertinimui, pripaţinimui ir tobulinimui, taip pat naujų gebėjimų įgijimui, atsiţvelgiant į besimokančiojo tikslus ir poreikius. Būtini kokybiniai visos švietimo sistemos pokyčiai, apimantys mokymosi prieinamumo, stebėsenos ir kokybės laidavimo, mokymosi visą gyvenimą koordinavimo, finansavimo, infrastruktūros plėtros, personalo kvalifikacijos tobulinimo ir kitų susijusių problemų sprendimą. Pagrindiniai dokumentai, kuriuose išdėstyti mokymosi visą gyvenimą plėtros uţdaviniai, yra Mokymosi visą gyvenimą uţtikrinimo strategija ir jos įgyvendinimo veiksmų planas (3). Profesorius Schultzas teigia, jog lemiamas veiksnys, padedantis garantuoti ţmonių gerovę, yra investavimas į ţmonių švietimą. Jis atmeta plačiai paplitusį, bet klaidingą poţiūrį, kad neišvengiami ţmogaus tobulėjimo suvarţymai yra erdvės, energijos stoka, ir atskleidţia, jog ţmonių įgyjami sugebėjimai – jų išsilavinimas, patirtis, įgūdţiai – svarbiausia siekiant ekonominės paţangos (4).
Viena iš nuolatinio mokymosi sričių – profesinės kvalifikacijos tobulinimas – yra neformalusis švietimas, kuriuo siekiama pagilinti ar atnaujinti profesinei veiklai reikalingas ţinias, gebėjimus bei praktinius įgūdţius (5).
Neformalusis švietimas – asmens ir visuomenės interesus atliepiantis mokymasis, lavinimasis ar studijos, kurias baigusiajam neišduodamas valstybės pripaţįstamas dokumentas, patvirtinantis išsilavinimo, tam tikros jo pakopos ar atskiro reglamentuoto modulio baigimą arba kvalifikacijos įgijimą (6).
Neformaliojo mokymosi identifikavimas, įvertinimas ir pripaţinimas yra labai praktiški, todėl kyla esminis klausimas – kas gi yra neformalusis ir savaiminis mokymas. Šiam mokymuisi būdingos kelios savybės:
Mokymasis susijęs su kontekstu: jis vyksta socialinėje materialioje aplinkoje. Ţinios ir kompetencijos daţniausiai yra dalyvavimo vadinamosios veiklos bendruomenės rezultatas.
Labai daţnai mokymasis suprantamas kaip procesas, kurio metu besimokantysis įasmenina ar atranda ţinias, arba jos yra perduodamos, išgyvenamos sąveikaujant su kitais. Mokymasis yra ţinių ir kompetencijų atnaujinimas. Sėkmingai besimokantis asmuo gali ne tik atnaujinti esamas kompetencijas, bet ir jas patobulinti.
Kartais kompetencijos gali būti tik numanomos ir sudėtinga ją nusakyti ţodţiais. Šios sunkiai ţodţiais nusakomos kompetencijos yra mums tokios įprastos, jog apie jas negalvojame. „Ţinojimas kaip“ sudaro didelę neformaliojo ir savaiminio mokymosi išmokimo dalį. Kartais labai sunku ir sudėtinga įvardyti numanomas, intuityvias ţinias oficialiai pripaţintoms sąvokoms (7).
Patirtinis mokymasis: darbuotojų profesinių ţinių ir patirties naudojimas mokantis. Ţinių ir įgūdţių ugdymas, grindţiamas juos atitinkančiomis teorijomis (8).
Sėkmingai pertvarkyti organizacijas į besimokančias įmanoma tik tuo atveju, jei dirba deramai motyvuoti, susipaţinę su naujausiais laimėjimais, smalsūs, energingi, atsakingi darbuotojai. Visa tai pasiekiama atitinkamai ugdant organizacijos darbuotojus, sukūrus mokymo ir kvalifikacijos kėlimo stimulų sistemą. Poslinkių matyti tiek personalinėje, tiek profesinėje srityje. Tik nedaugelis autorių nagrinėjo darbuotojų profesinio ugdymo klausimus, tai Kalenda, Pruskus, Vyšniauskas, Kundrotas, Autukienė, Dainauskienė, Ušpalienė, Bergenhenegouwen, Horn, Mooijman, Bliss, Cashin, Polimeni, Cole. Minėtų autorių darbuose pagrindinis dėmesys skiriamas ţmonių atsakingumui, kūrybingumui, supratingumui, sąmoningumui, dorybei, sąţiningumui ir kitom savybėm ugdyti. Mokslinės literatūros šaltiniai teigia, kad darbuotojų profesiniu pasirengimu turėtų būti pasirūpinta anksčiau negu naujų darbo organizavimo formų ir valdymo metodų diegimu, technikos ir technologijos plėtra. Turėtų būti sudarytos sąlygos asmenybei tobulėti. Darbuotojų profesinio ugdymo procesas turėtų būti aktyvus, jame turi dalyvauti darbuotojas ir organizacijos vadovybė. Profesinis ugdymas turi būti orientuotas į tai, kad darbuotojo profesinis pasirengimas ir gebėjimai atitiktų atliekamo darbo turinį, bei jo numatomus pokyčius ateityje (9).
Personalo mokymas yra susijęs su darbuotojo turima kvalifikacija, kompetencija, jos atnaujinimu (kvalifikacijos kėlimas) ir keitimu. Kvalifikacija – tai darbuotojo turimos ţinios, mokėjimai, įgūdţiai, sugebėjimas, patyrimas, asmeninės savybės, kurios leidţia dirbti atitinkamo sudėtingumo darbą. Kompetencija – sudėtinė kvalifikacijos dalis, darbuotojo funkcinis gebėjimas tinkamai atlikti tam tikrą darbą (10).
Iš pateiktų šaltinių matome, jog mokymosi samprata apima ne tik universitetines studijas, bet mokymąsi po jų. Darbuotojų profesinis mokymas yra svarbus organizacijai, todėl turi atsakingai organizuoti mokymus.
1.2. Besimokančios organizacijos samprata, kūrimas ir svarba
Lietuvoje vykstant ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, būtina orientuotis į profesijų poreikių bei pagrindinių įgūdţių ir gebėjimų, analogiškų apibrėţtiems mokymosi visą gyvenimą strategijoje, kaitą. Tai gebėjimas naudotis informacinėmis technologijoms, mokėjimas uţsienio kalbų, verslumas, socialiniai gebėjimai, gebėjimas mokytis, įgyti naujų įgūdţių, prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Visiška integracija į europinius procesus ir ţinių visuomenės atsiradimas nėra vieninteliai iššūkiai, keliami Lietuvos profesinio rengimo sistemai (11). Lublijanos chartijoje minima, kad reikia plačiau ţiūrėti į bazinį specialistų rengimą, specializaciją ir tolesnį sveikatos apsaugos darbuotojų mokymą, profesinių kategorijų tobulinimą (12). Taip pat ES iniciatyvos, tarptautiniai dokumentai bei LR teisiniai dokumentai liudija profesinio tobulėjimo proceso aktualumą. 2000 m. Europos komisija paskelbė „Mokymosi visą gyvenimą memorandumą“. Jo tikslas pradėti Europoje diskusiją apie išsamią mokymosi strategiją visą gyvenimą (5).
ES Tarybos 2000 m kovo 23-24 d susitikimo Lisabonoje išvados patvirtina, kad Europa įţengė į ţinių amţių ir kad tai turės įtakos kultūriniam, ekonominiam bei socialiniam gyvenimui. Mokymosi, gyvenimo ir darbo modeliai keičiasi. Kartu su radikaliais pokyčiais, vykstančiais pasaulyje, atsirado mokymosi visą gyvenimą sąvoka. Ypač svarbi tapo nuolatinio – visą gyvenimą trunkančio- ugdymo galimybė (5).
Nuolatinio mokymosi problematiką Lietuvoje analizuoja Beresnevičienė D, Barkauskaitė M, Terecevičienė M, Ušeckienė L, Ališauskienė R. Autoriai teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje išsilavinimas, kvalifikacija bei nuolatinis profesinis tobulėjimas lemia asmens integraciją į darbo rinką ir sėkmingą karjerą. Vis aktualesnėmis tampa šios švietimo tendencijos:
Kiekvienam ţmogui prieinamas švietimas;
Visapusiškas asmenybių, turinčių skirtingus paţintinius interesus ir gebėjimus, lavinimas. Darbuotojų mokymas - tai vienas iš būdų, padedančių organizacijoms veikti sėkmingai. Mokymas suteikia impulsą ieškoti naujovių, padeda suformuoti naujus arba patobulinti esamus įgūdţius bei suteikia naujų ţinių. Kalbant apie personalo mokymo veiklą paprastai turima omenyje, kurio pagrindinis iniciatorius yra organizacija (13, 14). Mokymasis darbe pagrįstas Leotjevo veiklos koncepcija teigia, kad ţmogus su savo ţiniomis, kompetencija, asmeninėmis savybėmis tobulėja dirbdamas. Darbinė veikla ne tik sukuria produktą - ji formuoja ţmogų (15).
Sėkmingai dirba tos organizacijos, kurios greičiausiai mokosi ir sparčiai diegia naujoves. Nuolat besimokančios organizacijos pradinis taškas yra supratimas, kad ţinios leidţia pasiekti sinergijos efektą. Organizacija mokosi mokydama savo dirbančiuosius.
Nuolat besimokanti organizacija negali atsirasti staiga, todėl būtina sukurti besimokančios įmonės bazę. Turi būti sukurta darbo vietų ir darbuotojų vertinimo, karjeros planavimo ir rezervo formavimo sistema.
A. Sakalas išskiria šiuos besimokančios įmonės etapus:
Suformuojami siekiami tikslai ir su jais supaţindinami dirbantieji. P.F. Drukerio nuomone, kapitalas yra tie darbuotojai, kurie yra protingi, iniciatyvūs, turi gerą profesinę ir asmeninę (plačiąja prasme) kompetenciją. Mokymasis ir kvalifikacijos kėlimasis glaudţiai susijęs su finansiniais ištekliais.
Suformuojami mokymosi planai. Prioritetas turi būti suteiktas kolektyviniam mokymui, nes tai atitinka šiandieninio darbo pobūdį. Dirbama grupėse, kuriose egzistuoja darbo pasidalijimas ir kooperavimas. Darbo organizavimas ir mokymasis glaudţiai susijęs, todėl vienas kitą veikia. Kolektyvinis mokymasis leidţia išmokti ţymiai daugiau nei individualus mokymas. Taip pasiekiamas gerokai didesnis jų panaudojimo efektyvumas. Tam reikia suformuluoti konkretų mokymo planą, numatyti jo realizavimo būdus, terminus. Labai svarbu numatyti konkrečius tikslus rezultatus.
Besimokantiems suteikiama įvairiapusė metodinė pagalba. Jos formos priklauso nuo konkrečios situacijos. Labai svarbus mokymosi organizatoriaus – kuratoriaus – vaidmuo.
Sukuriama darbuotojų motyvavimo sistema. Darbuotojų mokymasis tiesiogiai sietinas su jų lūkesčių sistema. Svarbūs ir darbuotojų tobulėjimo siekiai, tačiau tikslai yra konkretesni: gerai atlikti patikėtą darbą, pasiruošti naujoms uţduotims, perspektyviniams pokyčiams ţinių rinkoje. Visa tai daţnai suvedama į materialinius, karjeros ar prestiţo ir kitus siekius. Nors daţnai yra teigiama, kad kvalifikacijos kėlimas yra kiekvieno darbuotojo reikalas, tai nereiškia, kad įmonė neturi skatinti jį mokytis. Nors daţnai mokslinėje literatūroje teigiama, kad darbo uţmokestis nėra stimuliatorius, tačiau Lietuvoje, kur jis daugumai neuţtikrina normalaus pragyvenimo lygio, tai realus veiksmingas motyvas. Todėl labai svarbu sukurti veiksmingas darbo apmokėjimo sistemas, kurios skatintų darbuotojus mokytis ir tobulėti. Tai gali būti realizuojama, tiek uţtikrinant karjerą, kurią daţniausiai lydi didesnis darbo uţmokestis, tiek priedai uţ pasiekimus moksle. Labai didelės galimybės atsiveria, realizuojant apmokėjimo principą: „Uţmokestis uţ ţmogų, ţinoma, neprieštaraujant jo uţmokesčiui uţ darbą“. Jį realizuojant, įvertinamas tik darbo sudėtingumas, bet ir šiuolaikinės rinkos reikalingos darbuotojų savybės: iniciatyva, noras ir sugebėjimas keistis, mokytis, imlumas naujovėms ir pan. Tai svarbios darbuotojų savybės, lemiančios įmonės
konkurencingumą, sugebėjimą keistis, todėl šie ţmonės turi būti vertinami ir jiems turi būti mokama daugiau uţ tą, kuris atlieka analogišką darbą, bet neturi šių savybių. Tai įmonės perspektyvinis potencialas, kurį reikia ne tik ugdyti, bet ir saugoti.
Sukuriama kontrolės sistema. Nors mokymasis ir savarankiškas, bet įmonė yra suinteresuota jo rezultatais, ji daţnai įdeda į jį ir nemaţai lėšų, skatina jį. Todėl turi būti formuojamas ne tik noras mokytis, bet ir siekiam konkrečių rezultatų, kurie suformuluojami antrajame etape. Labiausiai, anot A. Sakalo, S. Alvare pasiteisina neformalaus mokymosi rezultatų patikrinimas darbe, sprendţiant konkrečias naujas uţduotis, kuriant projektus, naujas metodikas. Ne visada patartina spręsti apie įgytą kompetenciją pagal konkrečius darbo rezultatus. Kontrolė gali būti suvedama į nuolatinį, neįkyrų darbuotojo veiklos stebėjimą, su kurio rezultatais darbuotojas supaţindinamas tarnybinio pokalbio metu. (15, 16 )
Pagal A. Sakalą personalo mokymas arba kvalifikacijos kėlimas - suteikimas darbuotojams kvalifikacijos, reikalingos šiuo metu jų uţimamoms pareigoms atlikti arba jos tobulinimas. Kita vertus, kompetentingi darbuotojai uţdirba įmonei didesnį pelną, jie gali konstruktyviau prisidėti prie bendrų sprendimų (15).
Būtinumą mokyti darbuotojus, kelti jų kvalifikaciją sąlygoja pačių organizacijų interesai ir poreikiai. Personalas ir administracija yra suinteresuoti geresniais darbo rezultatais ir darbo uţmokesčiu. Kvalifikacijos kėlimu galima suvienodinti tiek dabar, tiek seniau parengtų specialistų bazines ţinias.
Pasak V. Janušonio, esminiai organizacinio mokymosi pricipai yra: Organizacijai būdingos rutininės veiklos mokymasis;
Organizacijos projektuojamos veiklos mokymasis; Mokymosi mokymasis organizacijoje.
Profesorius mano, jei sveikatos apsaugos sistemos organizacijos nori išlikti sveikatos prieţiūros paslaugų rinkoje, privalo nuolat mokytis. Mokytis turi visas personalas. Visų pirma reikia mokytis rutininės veiklos, t.y. tos veiklos, kuri yra santykinai pastovi ir besikartojanti. Šis mokymas apima organizacijos potvarkių, įsakymų, tvarkų, metodikų, normų, standartų, taisyklių ţinojimą, mokėjimą taikyti organizacijos veikloje. Autoriaus manymu, organizacija turi mokytis ne tik rutininės, bet ir projektuojamos (ateities) veiklos. Numačius organizacijos padėtį ir veiklą ateityje, mokytis reikia pradėti šiandien. Tik nuolat besimokantis organizacijos mastu personalas gali suteikti įstaigai galią atsilaikyti išorinės aplinkos spaudimui (17).
Iš pateiktų šaltinių, matome, jog nuolat besimokančia organizacija netampama iš karto. Norit sukurti moksliąją organizaciją, vadovams naudinga susidaryti planą, kuriuo vadovautųsi įgyvendinant savo tikslus.
1.3. Mokymų organizavimo principai ir metodai
Dauguma mokymo programų nuolat tobulinamos, kad atitiktų šiandieninius reikalavimus. Atlikti tyrimai rodo, jog tik apie 12,0 proc. amerikiečių tiki, kad mokymas auditorijoje gali duoti naudą. Išaiškinta, kad pateikiamos medţiagos išmokimo lygis priklauso nuo medţiagos pateikimo ir mokymosi formos. Metamasi į kitą kraštutinumą: visko galima išmokti tik darbo vietoje. Tačiau praktika rodo, kad reikia ir kitokio mokymosi. Daugelis pabrėţia, kaip svarbu nagrinėti problemas ir priimti sprendimus, ypač svarbu mokėti bendradarbiauti sprendţiant problemas.
Galima suformuluoti bendriausius mokymo organizavimo principus. 1. Mokomasi sparčiau, jei mokosi sprendţiant realias problemas.
2. Geriausiai ţmogus mokosi, kai jo vaidmuo aktyvus, o ne pasyvus. Aktyvus problemos sprendimas organizacijoje efektyviausias mišriose (profesinio lygio poţiūriu) grupėse, nagrinėjant netipinę situaciją.
3. Geriau aktyviai mokytis, aiškintis situaciją pačiam, ne klausantis apie ją. Todėl keitimasis patyrimu yra labai svarbus mokymosi elementas (39)
Mokslinėje literatūroje apibūdinama praktinio mokymosi reikšmė - tai savarankiškas tyrinėjimas, supančios aplinkos paţinimas, grupinė diskusija, darbas pavaduotoju, mokiniu. Svarbu grupinis mokymas. Jis (projektinės grupės, kokybės būreliai) reikšmingas praktinio mokymo elementas. Pastaruoju metu teigiama, jog būtina iš esmės keisti anksčiau įgytą bendrąjį profesinį pasirengimą: reikia masiškai perkvalifikuoti elementariu lygiu, tai ypač aktualu mūsų sąlygomis.
Labai svarbu pasirinkti tinkamą mokymo metodą. Metodai klasifikuojami labai įvairiai. A. Sakalas mokymosi metodus išskiria į:
1 lentelė.
Tradicinius metodus Paskaita, naudojant garsines ir regimąsias priemones; paskaita su diskusijomis; paskaita kombinuota su programiniu mokymu; probleminė paskaita.
Valdymo praktikos studijavimo pasidalijimo ţiniomis ir patirtimi aktyvius metodus.
Šie metodai labai efektyvūs, nes geriau vieną kartą pamatyti, ne dešimt kartų išgirsti. Tai staţuotės uţsienyje; išvaţiuojamieji uţsiėmimai; konkrečių
projektų sprendimai; paţangios patirties bei kitos medţiagos nagrinėjimas; konferencijos; konsultacinė veikla. Nors ir labai efektyvūs, dėl lėšų trūkumo Lietuvoje jie taikomi ribotai (nepakanka lėšų staţuotėms, samdyti konsultantus, pirkti literatūrą). Šią problemą neretai padeda spręsti uţsienio fondai. Lietuvoje trukdo bloga informacinė sistema, iš dalies neteisingas konkurencijos supratimas, todėl labai sunku keistis patyrimu (reikia pripaţinti, kad pastarasis veiksnys veikia ir uţsienyje, literatūroje pateikiama daug bendrų samprotavimų, tačiau labai maţai konkrečios medţiagos).
Sprendimų priėmimo įgūdţių ugdymo aktyvius metodus.
Konkrečių situacijų nagrinėjimas, atvejo analizavimas, vaidmens atlikimo metodai, valdymo imitavimo pratybos yra šios grupės metodų pagrindas. Pagrindiniai šių metodų ypatumai yra tokie:
- mokomasi analizuojant konkrečią situaciją (valdymo, organizacinė problema, konfliktinė situacija, sprendimo priėmimas);
- dirbama grupėje, kur kiekvienas dalyvis aktyvinamas spręsti problemą. Tam tikslui taikomos įvairios metodikos: specialios aptarimo procedūros, pavyzdţiui, „proto šturmas“, Delphi metodas, pasiskirstymas vaidmenimis;
- profesinius sprendimus suranda patys dalyviai (skatinamas savarankiškas mokymasis tarp seminarų), vedėjai daţnai tik reguliuoja seminaro eigą;
galutinis mokymosi rezultatas daţnai konkretus (projektas, straipsnis, ataskaita). Šių metodų efektyvumas neabejotinas, tačiau jie yra palyginti brangūs (dirbama nedidelėse grupėse), reikia padėti daug pastangų nugalėti „patyrusių
praktikų“ inerciją ir pasipriešinimą. Įsitikinimų ir pažiūrų
formavimo psichologinius-emocinius metodus.
Viešas pasisakymas, psichodiagnostikos metodai, grupiniai elgsenos imitavimo pratimai turi daug bendro su trečiosios grupės metodais, skiriasi tik tikslai. Pirmajame variante problema nagrinėjama organizaciniu, ekonominiu aspektu, o šioje grupėje – psichologiniu aspektu
Šaltinis: A. Sakalas, Personalo vadyba
Pateiktoji A. Sakalo, klasifikacija nėra grieţta, labai daţnai įvairūs metodai sujungiami per mokymus – seminare ar dalykiniame ţaidime. Galima skirti dvi pagrindines mokymo metodų tendencijas.
1. Metodai, paremti klausytojų įtraukimu į tiesioginį sprendimo procesą ir sprendţiamų problemų priartinimu prie praktikos.
2. Posūkis į savarankišką mokymąsi, kuris, pasirinkus tinkamus metodus, gali būti efektyvus ir, kas svarbiausia mūsų sąlygomis, pigus. Ypač gerų rezultatų pasiekiama derinant savarankišką mokymąsi su grupiniais renginiais, kurių metu dalyviai supaţindinami su savarankiškai mokantis taikytinais mokymosi metodais.
Skaitmeninis kompendiumas – tai nauja informacinės – mokomosios medţiagos pateikimo forma, kuri padeda realizuoti dvi šiandieninio mokymo strategijas numatytas Lisabonos, Mastrichto ir kt. dokumentuose, kuriant ţinių visuomenę. Mokomoji medţiaga pateikiama naudojant informacines technologijas, kurios įgalina ją inkorporuoti į bet kokį nuotolinio mokymosi apvalkalą ir taip realizuoti mokymo strategiją. Modulinis informacinės – mokomosios medţiagos pateikimas sudaro galimybes laisvai modifikuoti šią medţiagą atsiţvelgiant į besimokančiųjų lygį ir poreikius bei lengvai modifikuoti ją nuolat papildant naujausiomis ţiniomis sparčiai besivystant biomedicinos mokslui ir technologijoms. Galimybė nuolat papildyti ir modifikuoti mokomąją medţiagą – viena iš prielaidų, įgalinančių realizuoti mokymosi visą gyvenimą strategiją. Skaitmeninis kompendiumas, kaip elektroninio mokymosi aplinka, sudaro palankias sąlygas visiems norintiems kelti profesinę kvalifikaciją (18, 19).
Nuotolinio mokymo panaudojimas sudaro galimybes besimokantiems patogiu laiku ir laisvai pasirinktoje vietoje realizuoti mokymosi procesą. Tai ypač svarbu dirbančiam medicinos personalui, kuris, naudodamas informacines technologijas t.y. naudodamas nuotolinio mokymosi galimybes, gali kelti savo kvalifikaciją ir įgyti naujos kokybės ţinių suderindamas mokymosi ir darbo procesą (19).
Kaip pavyzdį galime pateikti, 2007 – 2009 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Slaugos studijų centre buvo vykdomas Leonardo da Vinci projektas: „Kompetencijomis pagrįstas slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų mokymas virtualioje aplinkoje“. Šiame projekte dalyvavo 5 šalys. Šio projekto tikslas buvo perkelti, adaptuoti ir plėtoti kompetencijomis pagrįstą e-mokymo kvalifikacijos tobulinimo sistemą, apimančią bendrosios sveikatos prieţiūros sričių kvalifikacijos tobulinimą. Sistema skirta slaugytojų ir sveikatos prieţiūros darbuotojų savarankiško tobulinimosi poreikiams tenkinti. „CoCareDigital“ profesinio tobulinimo sistema buvo pateikta elektroniniu formatu, kuris besimokantiesiems yra lengvai prieinamas, t.y suteikiamos lanksčios mokymosi sąlygos laiko ir erdvės aspektais (20).
Apibendrinat skyriuje pateiktus šaltinius galime teigti, jog yra sukurtų įvairių mokymo metodų. Kiekviena įstaiga gali panaudoti tam tikrą mokymo metodą pagal darbo pobūdį, finansinius išteklius.
1.4. Slaugytojų profesinį mokymą reglamentuojantys dokumentai
Visiems sveikatos apsaugos specialistams taikoma valstybinė kvalifikacijos atestacija ne rečiau kas penkeri metai. Juos atestuoja profesinės medicinos specialistų sąjungos, dalyvaujant medicinos įstaigų ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovams (21). Toliau apţvelgsime įstatyminę bazę, kuri reglamentuoja profesinį mokymą, slaugytojų tobulinimą.
Slaugytojų kompetencijų tobulinimą reglamentuoja Lietuvos respublikos įstatymai bei teisiniai aktai. LR Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl sveikatos prieţiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos“ nurodoma, jog sveikatos prieţiūros specialistų tobulinimas yra sudėtinė sveikatos prieţiūros personalo valdymo dalis, kuri turi būti planuojama, organizuojama ir vykdoma pagal kompetenciją atitinkamu lygiu: ministerija ir formaliojo švietimo institucijos šią veiklą planuoja ir koordinuoja valstybės lygiu, apskritys ir savivaldybės – teritorijose, sveikatos prieţiūros įstaigos – įstaigose, patys specialistai – asmenine iniciatyva. Slaugytojų kompetencijų tobulinimu rūpinasi sveikatos prieţiūros įstaigos, įmonės, jų steigėjai, profesinės sveikatos prieţiūros įstaigų organizacijos bei patys slaugytojai (22).
Švietimo institucijų, kaip kvalifikacijos tobulinimo procese dalyvaujančių vaidmuo apibrėţiamas Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992), LR neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatyme (1998) naujoje LR švietimo įstatymo redakcijoje. Dokumentuose nurodoma, jog švietimo sistema privalo sudaryti sąlygas asmeniui įgyti reikalingų ţinių ir praktinių gebėjimų kvalifikacijai tobulinti bei įgyti papildomų kvalifikacijų. Kvalifikacijos tobulinimo procese ypač išryškinamos aukštųjų mokyklų funkcijos: sudaryti tęstinio mokymosi sąlygas toliau tobulinti įgytą išsilavinimą ir profesinę kvalifikaciją, padėti ūkio struktūroms organizuoti darbuotojų kvalifikacijos tobulinimą, ugdyti visuomenės nuostatą mokytis visą gyvenimą (23, 24, 25, 26, 27). Taigi, LR įstatymai bei teisiniai aktai apibrėţia formaliojo švietimo institucijų bei sveikatos prieţiūros įstaigų, profesinių organizacijų bei pačių slaugytojų vaidmenį kompetencijų tobulinimo procese. Formaliojo švietimo institucijos, vykdančios profesinio tobulinimo funkciją yra labai populiari pasauliniame kontekste ir modernaus švietimo uţdavinius atliepianti veiklos sritis. Tačiau jos vystymui Lietuvos švietimo įstaigose trukdo ilgą laiką vyravęs centralizuoto valdymo modelis, trukdantis jų iniciatyvos ir į poreikių tenkinimą nukreipto mąstymo plėtrai (10).
Slaugytojų profesinio tobulinimo, privalomo bendrosios ir specialiosios praktikos slaugytojų licencija perregistruojama pateikus dokumentus, patvirtinančius, kad slaugytojas paskutiniuosius penkerius metus ne maţiau kaip 60 valandų tobulino savo profesinę kvalifikaciją. Sertifikatas teikti tam tikras slaugos paslaugas perregistruojamas pateikus dokumentus,
patvirtinančius, kad slaugytojas paskutiniuosius penkerius metus ne maţiau kaip 40 valandų tobulino profesinę kvalifikaciją (28, 29). Italijoje praktikuojančiai slaugytojai atnaujinti ţinias reikia kas dveji metai, Anglijoje atnaujinti ţinias iš akušerių reikalaujama kas treji metai, o Danijoje tokio reikalavimo nėra, tik darbdavys įgaliotas garantuoti tinkamą darbuotojų kvalifikaciją. Tęstinis mokymas daugelyje ES valstybių narių yra privalomas ir reglamentuojamas teisiniais aktais, tačiau yra šalių, kuriose jis neprivalomas – Kipre, Danijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Airijoje, Liuksemburge, Maltoje, Švedijoje. Švedijoje nėra privaloma tiesiogiai tobulinti profesinę kvalifikaciją, tačiau atnaujinti ţinias yra slaugytojo asmeninė individuali atsakomybė, o uţ kursus moka patys slaugytojai arba darbdavys. Kroatijoje, Italijoje, Lenkijoje slaugytojų tobulinimąsi finansuoja profesinės organizacijos. Devynios šalys kelti profesinei kvalifikacijai naudoja kreditų sistemą. Profesinių ţinių atnaujinimas įvairiose šalyse yra skirtingas (30).
Kaip matome slaugytojų profesinį mokymą reglamentuoja teisės aktais ir kitose ES šalyse. Pabrėţiama, jog tobulintis yra svarbu.
1.5. Slaugytojų kompetencija ir jos samprata
Kiekviena slaugytoja laikui bėgant siekia tobulinti savo profesines kompetencijas. Anot L. Gudelienės – Gudavičienės kompetencija yra laukiama, galutinė profesinio rengimo, įgytos profesinės kvalifikacijos išraiška, ţinių realizavimo profesinėje veikloje rezultatas. Sąvokos kompetencija vartojimas glaudţiai susijęs su sąvokos kvalifikacija vartojimu. Autorė aiškina, kad profesinės kvalifikacijos tikslas – nutiesti tiltą, grįstą ţiniomis, mokėjimais ir vertybinėmis nuostatomis, kad absolventas gebėtų veikti kokioje nors veiklos srityje, įgytų kompetenciją (31).
Kompetencija edukologiniu poţiūriu apibrėţiama kaip asmeninių charakteristikų sankaupa, t.y. ţinių, įgūdţių, vertybių, nuostatų visuma, kuri įgalina asmenį funkcionuoti kaip autonomišką profesionalą, sugebantį tęstinai tobulinti praktiką ir atitinkamai reaguoti į besikeičiančią aplinką. Kompetencija – konkrečių ţinių ir įgūdţių valdymas atskirai negarantuoja efektyvios veiklos kompleksinėse aplinkose, todėl individai turi gebėti atsirinkti reikiamas ţinias bei įgūdţius, sąlygojančius veiksmingumą ir efektyvią veiklos elgseną. Tai reikalauja specifinių gebėjimų, kurie apima specifinio konteksto charakteristikas. Teoriniu poţiūriu kompetencija traktuojama kaip kognityvi struktūra, kuri palengvina specifinę elgseną (32).
Kompetencijų visuma praplėtė kompetencijos sąvokos reikšmę ir tapo esmine profesinės edukologijos bei slaugos mokslų tiksline kategorija, pasireiškiančia veiklos, socialine bei savimonės kompetencijomis. Ţenklius edukologijos krypties kompetencijos tyrimus atliko Lietuvos mokslininkai – Jucevičienė, Lepaitė, bei Europos šalių, pvz., Jungtinės Karalystės, Olandijos mokslininkai, kaip antai Barnett, Kirschner, Westra. Uţsienio šalių slaugos srities mokslininkai analizuoja tiek kompetencijos ir tiek kompetencijų visumą. Fraser, Philips nagrinėjo, kaip nustatyti slaugytojų kompetencijos sritis, remiantis bazinių slaugos studijų efektyvumo vertinimu. Lankshear tyrė stacionaruose dirbančių slaugytojų, o Alexian bendruomenėje dirbančių slaugytojų kompetencijas. Slaugytojų kompetencijų problemas nagrinėjo Butler, Gonczi, gilinosi į kompetencijų standartus. Hird tyrė kompetencijų įvaldymo, kaip slaugos meno, sampratos problematiką ir konstatavo, kad:
Slaugytojų įvaldyti ir valdomi gebėjimai sudaro galimybes realizuoti kompleksinę slaugos veiklą;
Įgūdţiai, kurie atspindi ekspertinę slaugos veiklą, yra esminė patyrusių kompetentingų slaugytojų charakteristika;
Ţinios, įgūdţiai ir poţiūriai, sąlygojantys efektyvią slaugos veiklą, vadinami slaugytojų kompetencijomis (33).
V. Ţydţiūnaitė pateikia Alison ir McLaughlin – Renpenning mintis apie slaugytojų kompetencijų charakteristiką. Teigiama, kad slauga neturi pastovaus, identifikuojančio mentalinio modelio, kuris apibrėţia ir įvertina slaugos kokybę. Gonczi identifikavo gerą slaugos praktiką lemiančius įrodymus, kurie apima: slaugytojo kompetenciją, elgseną ir mąstymo lygmenį. Slaugytojo kompetenciją autorės apibrėţė kaip rinkinį savybių, poţiūrių, vertybių, įgalinančių atlikti profesines uţduotis, remiantis konkrečiais veiklos standartais. Slaugytojo kompetencija apima daugiau nei psichomotorinius įgūdţius. Slaugytojų kompetencijų standartai specifikuoja slaugos lygmenį, kuriame ir tikimasi realizuoti konkrečias uţduotis specifinėje, specializuotoje slaugos srityje. Nors psichomotoriniai įgūdţiai (bendrinėje kalboje vadinami slaugos technika) yra svarbūs, tačiau jų atlikimas, neturint plačios apimties teorinių ţinių, nėra slauga (33).
PSO kelia reikalavimą slaugytojoms įgyti 10 sričių kompetencijas: 1) kritinio mąstymo; 2) komunikavimo; 3) technologijų panaudojimo; 4) ţmoniškųjų vertybių vertinimo; 5) etiško mąstymo; 6) globalios sveikatos prieţiūros poţiūrio; 7) sveikatos politikos, organizavimo ir finansavimo; 8) sveikatos prieţiūros apimties koordinavimo; 9) sveikatos vystymo ir plėtojimo; 10) profesinio vaidmens vystymo. Taigi, ne vien slaugytojų kompetencijų, charakterizuojančių slaugos esmę, vystymas, bet ir jų taikymas kuria ir plėtoja slaugą kaip esybę ir leidţia atskirti slaugą nuo kitų veiklų. Slaugytojų kompetencijos, inkorporuojamos į kompleksišką ir holistinę slaugos veiklą, galėtų būti vertinamos pagal šias dimensijas: 1) veiklos ekspertizės (gebėjimas veikti autonomiškai ir teikti individualizuotą slaugą); 2) klinikinės kompetencijos (specifinės ţinios, specializuoti įgūdţiai, klinikinio mąstymo gebėjimai, besiremiantys multidiscipliniškumu); 3) asmenybės (asmeninės savybės). Šios dimensijos apima raktinius aspektus, kurių visuomet tikisi pacientai iš slaugytojų (33).
L. Petkuvienė sutinka kad, slaugytojų kompentecijai būdingas multidiscipliniškumas, daugiafunkcionalumas, situacijų unikalumas, apima švietimą, vadovavimą, mokymą, tyrinėjimą. Autorė mano, kad slaugytojui reikia turėti bendrosios medicinos ţinių, gydomosios medicinos, pedagogikos, sociologijos, psichologijos, teisės, etikos, filosofijos, religijotyros, etnologijos ir kitų ,mokslo šakų pagrindų (34). V. Šeškevičius teigia, kad šiuolaikinis slaugos specialistas turi būti susipaţinęs su ekonomika, organizavimo bei vadybos teorija, administracine teise. Slaugytoja turi ţinoti nacionalinės politikos nuostatas, pagrindinius šalies sveikatos prieţiūrą reglamentuojančius teisės aktus, visuomenės sveikatos prieţiūrą, sveikatos stiprinimą ir ligų profilaktiką, slaugą reglamentuojančius dokumentus (35).
Kaip matome iš pateiktų mokslinės literatūros šaltinių slaugytojo kompetencija susideda iš įvairių disciplinų. Norint tapti savo srities profesionalu būtina turėti platų supratimą apie savo kompetenciją.
1.6. Slaugos specialistų profesinio tobulėjimo organizavimas
Bendri slaugos profesijos aspektai apima profesionalumą, orientaciją į paslaugas ir klientą autonomiją bei kritinį mąstymą (18). Sveikatos prieţiūros paslaugų sferoje turi būti rūpinamasi personalo kompetencijos ugdymu, mokymu ir specialiai tam skirtu laiku, darbuotojų kvalifikacijos kėlimu ir pan. Sveikatos prieţiūros įstaigų administratorių uţduotis – vykdyti politiką, kurią` suformulavo sprendimų priėmėjai, o paslaugos teikėjo (slaugytojo) vaidmuo – vykdyti politiką, veikiamų įvairių socioekonominių veiksnių (1). Bet įgyvendinant šias uţduotis, susiduriama su personalo ugdymo problemomis. Mokslinės literatūros šaltiniai pateikia galimas prieţastis, dėl kurių personalas gali atsisakyti mokymų:
1. Darbuotojų pokyčių baime;
2. Darbuotojų pasitikėjimo savimi stoka; 3. Per didelis darbo krūvis, laiko trūkumas;
4. Trumpalaikiai, tik į vieną uţduotį orientuoti planai; 5. Nepakankami ištekliai ugdymui;
6. Neigiamas arba abejingas aukščiausių vadovų poţiūris į mokymą; 7. Nepakankama vadovų kompetencija ugdymo srityje.
Apie ţinių, įgūdţių, sugebėjimų stygių sprendţia pats darbuotojas ir jo tiesioginis vadovas. Jie kartu su kitais kolegomis dalyvauja procese, kuriame apibrėţia organizacijos veiklos ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus, konkretaus padalinio uţdavinius ir reikalavimus, keliamus konkrečias funkcijas vykdančiam darbuotojui. Įstaigos vadovai turi komunikuoti su savo personalu ir paaiškinti mokymų prasmę (36).
Kita vertus darbuotojas turi ţinoti, ko jis gali tikėtis iš mokymų. Mokymasis yra sunki veikla, tad jai tinkamai organizuoti turi būti sudarytos ir tinkamos sąlygos. Kiekvienas darbuotojas dalyvavęs mokymuose turi teisę išreikšti nuomonę apie kursų kokybę, jų naudingumą. Tokiu atveju atsiranda grįţtamasis ryšys tarp andragogo ir darbuotojo. Toks ryšys padeda tobulinti andragoginės veiklos refleksijos kompetencijas. Dėstytojai supaţindinami su apklausos rezultatais. Tokiu būdu gali būti plėtojamas tolesnis slaugos specialistų kvalifikacijos tobulinimas ir taip efektyviau tenkinami jų kaip besimokančiųjų poreikiai bei plėtojama andragogo veiklos sritims įgyvendinti reikalinga patirtis. (37).
V. Ţydţiūnaitės atliktoje studijoje atsispindi kokių ţinių reikia slaugytojui:
Įvairių specializacijų slaugos praktikoje vyrauja tradicinė jungtis tarp slaugos ir medicinos ţinių. Slaugytojai, neturintys realaus pasirengimo socialinių ir humanitarinių mokslų srityse, vertina šias mokslo ţinių sritis kaip niekines, nors jos slaugos praktikoje yra vienas
svarbiausių aspektų, leidţiančių slaugytojams sėkmingai komunikuoti ir bendradarbiauti su pacientais, jų šeimos nariais, kitais slaugytojais, dirbti autonomiškai ir komandoje, atstovauti sau ir savo profesijai.
Psichologijos ţinias slaugytojai praktikai taiko sąveikaudami su pacientais, jų šeimomis, kitais slaugytojais. Neaktualizuojama psichologijos ţinių svarba asmeniniame ir profesiniame tobulėjime bei savo profesijos atstovavime organizacijoje ir uţ jos ribų. Tokios nuostatos leidţia daryti prielaidą, jog slaugytojai slaugos veiklą traktuoja siauros apimties, koncentruotą į siaurus objektus, uţduotis ir funkcijas, o ne vaidmenis. Psichologijos ţinių aktualumas bendradarbiaujant su skyriaus ir sveikatos prieţiūros įstaigos administracijomis parodo, jog slaugytojai turi gebėti komunikuoti, valdyti emocijas, vertinti situaciją.
Vadybinių ţinių trūkumas yra vienas iš svarbių slaugos praktikos plėtros ir tobulinimo ribotumų, kai neišryškinama lyderiavimo, įgalinimo, situacijų ir konfliktų valdymo, problemų sprendimo ir sprendimo priėmimo procesų svarba, o tuo pačiu tai riboja slaugytojų supratimą apie poreikį kaitai iš šios kaitos valdymą bei pačių slaugytojų dalyvavimą inicijuojant ir vykdant pokyčius.
Pedagogikos ţinių taikymas slaugos srityje orientuotas į bendradarbiavimą su kitais slaugytojais ir kitų sričių specialistais. Pedagogikos ţinios neatsiejamos su profesiniu ir asmeniniu slaugytojų tobulėjimu, profesijos atstovavimu, bendravimu su administracija. Tai parodo, jog pedagogika suvokiama siaurai, jos objektas slaugoje nematomas kaip multidisciplininis ir gauti rezultatai leidţia daryti prielaidą, jog slaugytojai praktikai pedagogiką suvokia ne kaip mokymąsi, o tik kitų mokymą.
Slaugos ţinios aktualizuojamos nuo profesinio iki asmeninio tobulėjimo iki bendravimo su administracija ir profesijos atstovavimo. Tačiau slauga stipriausiai slaugytojų praktikų nuostatose sukoncentruoja į slaugytojo asmenybę, ką atskleidţia rezultatai – stipriausiai slaugytojai slaugos ţinias sieja su asmeniniu ir profesiniu tobulėjimu. Tai leidţia daryti prielaidą, jog slaugos teorija sunkiai suvokiama kaip slaugos praktikos pagrindas.
Didţiausią dėmesį dirbantys slaugytojai asmeninių savybių arsenale skiria pareigingumui, tolerancijai, pasitikėjimui savimi, supratingumui, gebėjimui išklausyti, geranoriškumui, kantrumui, nuoširdumui, konfidencialumui, savitarpio pagalbai, lygiaverčiam bendravimui. Pastarieji aspektai aktualesni negu gebėjimas įvertinti paciento būklę, konkretumas, lankstumas, atvirumas, emocinis stabilumas, loginis mąstymas ir empatija. Tokie kraštutinumai, kai asmeninės savybės aktualesnės uţ loginį mąstymą ir paciento poreikių įvertinimas, nuoširdumas vertinamas labiau negu emocinis stabilumas, empatija ir
konkretumas, parodo slaugytojus menkai suvokiant slaugos pagrindus, vertybes koncepcijas (38).
Sveikatos prieţiūros profesionalams patikėta didelė atsakomybė – daryti įtaką ţmonių gyvenimo kokybei teikiant paslaugas, kurių efektyvumą daţniausiai gali įvertinti ne paslaugų gavėjai, o patys jų teikėjai, būdami vieninteliai ekspertai. Kaip pavyzdį galime paminėti Ţ. Jankauskienės ir kt. autorių atliktą tyrimą, kurio metu buvo apklausiami ekspertai. Į klausimą ar reikia gerinti sveikatos prieţiūros ţmoniškųjų išteklių bei kvalifikacijos tobulinimo sistemą apklausti ekspertai atsakė teigiamai ir argumentavo taip:
Maţiau teorijos, daugiau praktinių uţsiėmimų naudojant naujausias technologijas, demonstruojant naujus darbo metodus;
Tobulinti ne tik specialybinę kvalifikaciją; darbuotojai turi būti supaţindinami su reformos eiga, išaiškinta jų misija, turi būti suteikta sveikatos teisės, sveikatos ekonomikos ir vadybos ţinių;
Plačiau panaudoti neformaliojo švietimo suteiktas galimybes; pavyzdţiui, privačių firmų organizuojami tobulinimosi renginiai su naujovėmis;
Poreikio analizė specialistų draugijose;
Maţinti perkvalifikavimą ir daugiau rengti specialistų kryptingai(39).
Anot A. Vitkūnienės, organizuojant darbuotojų profesinį tobulėjimą didelį vaidmenį vaidina slaugos vadovai, administratoriai, nuo kurių administracinės ir vadybinės kompetencijos priklauso ne tik darbuotojų pasitenkinimas darbu, bet ir teikiamos kokybiškesnės sveikatos prieţiūros paslaugos, tarp jų ir slaugos paslaugos. Autorė teigia, kad ateityje reikėtų:
Akcentuoti kokybiškesnį darbuotojų mokymo poreikių vertinimą bei apibrėţti mokymo efektyvumo vertinimo procedūrą;
Skatinti informacinių technologijų naudojimą kasdieninėje darbuotojų veikloje; Gerinti darbuotojų kompiuterinį raštingumą ir jų aprūpinimą kompiuterine technika;
Vadovai turėtų išsiaiškinti savo pavaldinių poreikius ir sukurti darbuotojų motyvavimo sistemą atsiţvelgdami į jų poreikius bei institucijos galimybes (27).
Slaugytojai tobulėdami, aktyviai dalyvauja savo karjeros projektavime. Karjeros projektavimas – tai nuolatinės asmens pastangos įţvelgti darbo rinkos tendencijas, planuoti savo profesinę perspektyvą bei profesinės kvalifikacijos tobulinimo priemones, siekiant maksimaliai realizuoti savo gabumus bei sėkmingai konkuruoti nuolat kintančioje rinkoje. Atlikti tyrimai nurodo, kad bendrosios praktikos slaugytojų nuomone, didţiausią įtaką kvalifikacijai kelti turi noras būti kompetentingam. Taip nurodo net 60,0 proc. apklaustų respondentų – slaugytojų. Iš šio atlikto tyrimo galime stebėti, kad maţiausiai įtakos kvalifikacijos tobulinimui turi baimė netekti
darbo (30,0 proc.) ir atlyginimas (20,0 proc.). Slaugytojai motyvuoti kelti savo darbo našumą siekdami nuolat atnaujinti savo kompetencijas. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos slaugytojai daugiausia dėmesio skiria savo profesinei kvalifikacijai tobulinti: paciento prieţiūra, pagrįsta komandiniu darbu, vadybiniai gebėjimai. Šio tyrimo metu paaiškėjo, jog slaugytojai motyvuoti tobulinti savo kompetencijas. Pagrindinis motyvas – būti kompetentingam. Slaugytojai didţiausią dėmesį skiria dalykinėms kompetencijoms tobulinti. Darbuotojo organizacija turėtų didesnį dėmesį skirti kvalifikacijos tobulinimo kryptims, ypač vadybinei, elgesio ir darbų saugos, parinkti. Tam galėtų būti naudojami ne tik darbuotojų kompetencijos poreikio įvertinimai pagal darbo uţduotis, atliekamas funkcijas, bet ir pasitelkiamos klientų apklausos pamini, kad profesinio tobulėjimo galimybės suteikimas gali įtakoti slaugytojos pasitenkinimą darbu. (40, 41)
PSO Europos strategijoje „Dėl tęstinio slaugytojų ir akušerių rengimo“ akcentuojama tęstinio slaugytojų mokymo strategija. Dokumente daug dėmesio skiriama naujų specialių klinikinių ţinių įgijimui slaugos srityje, turimų profesinių ţinių gilinimui ir slaugos mokymo, valdymo ar tyrimų naujų kompetencijų įgijimui (42).
Slaugos darbuotojų tobulinimo centras (toliau – SDTS) aktyviausiai organizuoja slaugytojų kvalifikacijos tobulinimą. Nuolat rengia nuotolinius mokymus, vykdo slaugos specialistų tobulinimosi projektus. SDTS – vykdo formalųjį suaugusiųjų mokymą ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą, sudaro sąlygas sveikatos prieţiūros specialistams įgyti ir tobulinti konkurentabilią darbo rinkoje kvalifikaciją, uţtikrinti mokymosi sąlygas visą gyvenimą, besivadovaujanti profesinio rengimo teisės aktais. SDTS centras būdamas vienoje sistemoje su ASPĮ greitai ir lanksčiai reaguoja į šių įstaigų mokymosi poreikius. Mokymo programos rengiamos kartu su praktikais atsiţvelgiant į jų poreikius ir SAM reikalavimus. SDTS centro duomenimis, 2002 – 2009 metais rengiamuose seminaruose, konferencijose, tobulinimo ir kvalifikacijos programose, darbo rinkos programose, nuotoliniuose mokymuose dalyvavo 165895 slaugos specialistų, per metus vidutiniškai tobulinosi 23699 slaugytojų. SDTS vykdo šias veiklas:
Profesinį formalųjį mokymą;
Kursus, kurie suteikia teisę atlikti atitinkamą darbą; Neformalųjį suaugusiųjų švietimą;
Seminarus, konferencijas; Ruošia mokymo programas;
Leidţia leidinį „Slauga mokslas ir praktika“; Vykdo tarptautinę, projektinę veiklą (43).
Šiuo metu SDTS pradėjo įgyvendinti Europos socialinio fondo finansuojamą projektą pagal 2007 – 2013 m. Ţmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos priemonę „Ţmoniškųjų
išteklių tobulinimas viešajame sektoriuje“ „Lietuvos slaugos specialistų darbo saugos ir teikiamų paslaugų kokybės tobulinimas“. Šio projekto tikslas – Lietuvos slaugos specialistų kvalifikacijos bei specialiųjų gebėjimų tobulinimas (43).
Šiais laikais darbuotojų mokymas yra skatinamas labiau nei prieš dešimtmetį. Tai sąlygoja greita technologijų plėtra. Mokslinės literatūros šaltiniuose minima, kad dabar daugelis organizacijų savo darbuotojams suteikia galimybę tobulėti, o kai kuriose organizacijose tai įprastas procesas. Sveikatos prieţiūra yra ta sritis, kurioje informacija keičiasi ypatingai greitai: išrandami nauji medikamentai, gydymo metodai, diegiamos naujos technologijos. Dėl to sveikatos prieţiūros specialistai turi nuolat tobulėti (44).
Darbuotojų mokymų organizavimas yra didelė vadovo atsakomybė. Organizacijos vadovas turi ţinoti, kokių mokymų reikia jo darbuotojams, kokiose srityse trūkta ţinių. Lietuvoje slaugos specialistų mokymus aktyviausiai organizuoja slaugos darbuotojų organizavimo centras.
Apibendrinat literatūros apţvalgą, galime teigti, jog yra sukurta nemaţai mokymo metodų, kuriuos darbdaviai gali pritaikyti savo vadovaujamose organizacijose. Slaugytojoms yra svarbu nuolat atnaujinti turimas ţinias.
3. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA
Slaugytojų nuomonei apie profesinio tobulinimo organizavimą sveikatos prieţiūros įstaigoje išaiškinti buvo sudarytas klausimynas iš 27 klausimų ir atlikta anketinė apklausa.
Klausimyno sudarymas.
Remiantis mokslinės literatūros šaltiniais parengtas tyrimo klausimynas. Apklausos pagalba buvo siekiama išsiaiškinti kokių ţinių slaugytojos norėtų įgyti, kiek kartų vidutiniškai tobulino savo kvalifikaciją, kokie pagrindiniai motyvai tobulėjimui, kokiomis priemonėmis vyksta ţinių tobulinimas, ar slaugytojos suţino, kokie ir kada vyksta tobulinimosi kursai. Taip buvo siekta išsiaiškinti slaugytojų nuomonę, ar mokymai buvo naudingi, ar pritaikė įgytas ţinias savo darbo aplinkoje. Klausimyno pagalba buvo siekiama išsiaiškinti slaugytojų kompetencijos apimtis, kokie specialieji gebėjimai naudingi slaugytojo darbe.
Klausimyną galime suskirstyti į kelias dalis:
1. Įvadinė dalis. Šioje dalyje kreipiamasi į respondentą. Nurodoma kas vykdo apklausą, paaiškinama kokiems tikslams bus naudojami gauti respondentų atsakymai.
2. Demografinė dalis. Šioje dalyje pateikiami klausimai, kuriais siekiama išsiaiškinti respondentų amţių, išsilavinimą, pareigas (1-3 klausimai).
3. Išsiaiškinti slaugytojų nuomonei apie darbe reikalingas kompetencijas buvo pateikti nuo 7 iki 13 klausimai.
4. 4-6; 14-20; 23 klausimų pagalba galėjome išsiaiškinti slaugytojų nuomonę apie profesinių kompetencijų tobulinimą sveikatos prieţiūros įstaigoje.
5. 22-26 klausimai atskleidė profesinį organizavimą sveikatos prieţiūros įstaigoje.
3.2. Kontingentas
Pasirinkta lizdinė (klasterinė) tyrimo imtis. Buvo apklaustos dviejų tretinio lygio stacionarines paslaugas teikiančių asmens sveikatos prieţiūros įstaigų terapinio profilio padalinių slaugytojos.
Anketinės apklausos eiga.
Slaugytojų apklausa buvo vykdoma dviejose sveikatos prieţiūros organizacijose 2010 metų vasario mėnesį, 2011 metų kovo mėnesį. Anketas priėmė ir grąţino padalinių vadovai. Iš viso buvo pateikta 300 anketų, atgal sugrįţo 194, atsako daţnis 64,6 proc. Iš X įstaigos vadovės nurodymu buvo pateikta 60 klausimynų iš jų sugrįţo 75 proc. (45). Y įstaigos departamento vadovui buvo pateikta 240 klausimynų iš jų sugrįţo 62,1 proc. (149).
Statistinė duomenų analizė.
Gauti duomenys apdoroti SPSS kompiuterine programa 17 versija. Ryšiams tarp poţymių nustatyti taikytas susietų lentelių metodas. Statistiniam reikšmingumui nustatyti vertintas χ2
kriterijus, lls - laisvės laipsnių skaičius, p reikšmė. Dviejų nepriklausomų imčių proporcijų lygybė buvo tikrinama naudojant z kriterijų ir 95 proc. pasikliautinuosius intervalus. Skirtumas tarp poţymių statistiškai reikšmingas, jei p<0,05, labai reikšmingas jei p<0,001 ir ypatingai reikšmingas, jei p<0,0001.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Respondentų socialinė - demografinė charakteristika
Anketinėje apklausoje dalyvavo 194 slaugytojos. Respondenčių amţius buvo nuo 23 iki 60 metų, vidurkis=37 metai. Buvo sudarytos trys amţiaus grupės ir slaugytojos pasiskirstė taip: iki 29 metų buvo 27,8 proc. (n=54); daugiau nei pusė 60,8 proc. (n=118) sudarė nuo 30 iki 49 metų ir 50 metų ir daugiau buvo 11,3 proc. (n=22) respondenčių (1 pav.).
27,8 60,8 11,3 <=29 30-49 >=50
1 pav. Respondenčių pasiskirstymas (proc.) pagal amžių.
Didţiausią dalį tyrimo dalyvių sudarė bendrosios praktikos slaugytojos - 85,6 proc. (n=166), o 14,4 proc. (n=28) tyrimo dalyvių - vyresniosios slaugos administratorės (2 pav.).
14,4
85,6
vyresnioji slaugos administratorė slaugytoja
Slaugytojos pagal išsilavinimą pasiskirstė taip: aukštesnįjį išsilavinimą įgijusios 21,6 proc. (n=42) respondenčių; daugiau nei pusė 66,0 proc. (n=128) turėjo aukštąjį išsilavinimą. Maţiausia dalis slaugytojų - 12,4 proc. (n=24) yra įgijusios magistro laipsnį (3 pav.).
21,6 66,0 12,4 aukšt esnysis specializuot as aukšt asis universit et inis (neuniversit et inis) magist ro laipsnis
3 pav. Respondenčių pasiskirstymas (proc) pagal išsilavinimą.
Apibendrinant tyrimo dalyvių socialines - demografines charakteristikas matyti, kad tyrime dalyvavo įvairaus amţiaus pakankamai gerą išsilavinimą turinčios slaugytojos.
3.2. Respondenčių nuomonė apie darbe reikalingas kompetencijas
Tyrimo metu slaugytojų teirautasi, kurias ţinias jūs labiausiai pritaikote savo darbe. Beveik pusė (46,4 proc.) tyrimo dalyvių nurodo, jog labiausiai pritaiko ţinias, kurias įgyja slaugos praktikos metu, 28,9 proc. (n=56) teigia, jog praktikoje vadovaujasi ţiniomis, kurias įgijo studijuodamos. 9,3 proc. (n=18) nurodo, kad savame darbe pritaiko ţinias, kurias perteikia specializuoti ţurnalai ir 15,5 proc. (n=30) tyrime dalyvavusių slaugytojų nurodė, jog savame darbe pritaiko ţinias gautas studijų metu, praktikos metu ir specializuotuose ţurnaluose.(4 pav.).
28,9
46,4 9,3
15,4 ţinias, kurios gautos
kolegijoje, universitete ţinias, kurios gautos praktikos metu ţinias, kurias pateikia specializuoti ţurnalai visi teiginiai
4 pav. Respondenčių pasiskirstymas (proc.) pagal nuomonę, kurias žinias labiausiai pritaiko savo darbe.
Beveik pusė (47,4 proc., n=92) tyrime dalyvavusių respondenčių nuomone, etines ţinias slaugos specialistui reikia plėsti, ir 41,2 proc. (n=80) slaugytojų mano, kad jas labai reikia plėsti. 5,2 proc. (n=10) slaugytojų manymu etikos ţinias plėsti iš dalies reikia ir tiek pat slaugytojų mano, kad nereikia (5,2 proc., n=10). Slaugytojų tarpe tik 1 proc. (n=2) galvoja, kad etikos ţinių nereikia (5 pav.). Vertinant slaugytojų, turinčių aukštesnįjį, aukštąjį ir magistro laipsnį, nuomonę, ar reikia slaugytojai plėsti etikos ţinias statistiškai reikšmingai skyrėsi (χ2
=35,133; lls=8; 0,0001). Tarp aukštesnįjį išsilavinimą turinčių slaugytojų nuomonė pasiskirstė taip: 14,3 proc. (n=6) mano, kad labai reikia tobulinti turimas etikos ţinias, beveik 3 ketvirtadaliai (71,4 proc., n=30) mano, kad reikia plėsti ir 9,5 proc. (n=4), 4,8 proc. (n=2) nuomone etikos ţinių nereikia ir visiškai nereikia tobulinti. Beveik pusė (45,3 proc., n=58) aukštąjį išsilavinimą turinčių slaugytojų nuomone labai
reikia plėsti etikos ţinias, beveik tiek pat 43,8 proc. (n=56) mano, kad reikia atnaujinti turimas etikos ţinias. 7,8 proc. (n=10) slaugytojų nuomone iš dalies reikia ir 3,1 proc. (n=4) mano, kad nereikia tobulinti etikos ţinių. Du trečdaliai (66,7 proc. n=16) turinčių magistro diplomą galvoja, kad labai reikia gilinti etikos ţinias, ketvirtadalis 25,0 proc. (n=6) mano, kad reikia ir 8,3 proc. (n=2) nereikia. 41,2 1,0 5,2 5,2 47,4 labai reikia reikia iš dalies reikia nereikia visiškai nereikia
5 pav. Respondenčių pasiskirstymas (proc.) pagal nuomonę ar reikia plėsti etines žinias.
Tyrimo klausimyne pateiktas klausimas, ar per patirtį įgytos ţinios svarbios slaugytojų darbe. Du trečdaliai (64,9 proc., n=126) slaugytojų mano, kad per patirtį įgytos ţinios yra labai svarbios, 30,9 proc. (n=60) respondenčių nuomone, svarbios ir 4,1 proc. (n=8) nurodė, jog iš dalies svarbios. Nė viena tyrimo dalyvė nepaţymėjo, kad per patirtį įgytos ţinios yra nesvarbios. Galime manyti, jog respondentės turi įgijusios geros darbinės patirties, kurią gali sėkmingai realizuoti dabartiniame savo darbe. Slaugytojų nuomonė abiejose grupėse, atsakant į klausimą, ar per patirtį įgytos ţinios yra svarbu slaugytojų darbe statistiškai reikšmingai skyrėsi. 85,7 proc. (n=24) vyresniųjų slaugos administratorių mano, kad per patirtį įgytos ţinios yra reikšmingos jų darbe. 61,4 proc. (n=102) slaugytojų nuomone per patirtį įgytos ţinios yra labai svarbu. 7,1 proc. (n=2) vyresniųjų slaugos administratorių ir 34,9 proc. (n=58) slaugytojos mano, kad svarbios ir 7,1 proc. (n=2) administratorių, 3,6 proc. (n=6) slaugytojų nuomone iš dalies naudingos per patirtį įgytos ţinios (6 pav.).
61,4% 34,9% 3,6% 7,1% 7,1%* 85,7%* 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% labai svarbu svarbu iš dalies svarbu
slaugytoja vyresnioji slaugos administratorė χ2
=8,882; lls=2; p=0,012
* p<0,05, lyginant slaugytojas ir vyresniąsias slaugos administratores
6 pav. Respondenčių pasiskirstymas (proc.) pagal pareigas ir nuomonę, ar per patirtį įgytos žinios svarbios slaugytojos darbe .
Slaugytojų teirautasi, ar, jų nuomone, asmeninės profesinės ţinios yra reikalingos ir svarbios slaugytojos darbe. Pateikti atsakymai pasiskirstė taip: daugiau nei pusė (60,8 proc., n=118) mano, kad labai turi; daugiau nei trečdalis (36,1 proc., n=70) atsakė, kad turi, 2,1 proc. (n=4) iš dalies turi; 1 proc. (n=2) nurodė, kad neturi įtakos. Vertinant slaugytojų atsakymus į klausimą, ar asmeninės ţinios turi įtakos slaugytojos darbui nustatyti statistiškai reikšmingi skirtumai: beveik visos vyresniosios slaugos administratorės 92,9 proc. (n=26) ir kiek daugiau nei pusė 55,4 proc. (n=92) slaugytojų mano, kad asmeninės ţinios labai turi įtakos slaugytojos darbe (z=3,545, p<0,5), 71,1 proc. (n=2) vyresniųjų slaugos administratorių ir 41,0 proc. (n=68) slaugytojų nuomone, jog sukauptos asmeninės ţinios turi įtakos darbo kokybei (z=3.234, p<0.05) ir slaugytojų tarpe 2,4 proc. (n=4) galvoja, kad iš dalies turi, 1,2 proc. (n=2) nuomone neturi įtakos darbui turimos asmeninės ţinios. Mokslinėje literatūroje pabrėţiama, kad šiuolaikinis slaugytojas turi būti intelektualus, su gera erudicija.
55,4% 2,4% 1,2% ,0% ,0% 41,0% 7,1%* 92,9%* 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% labai turi turi iš dalies turi neturi
slaugytoja vyresnioji slaugos administratorė χ2
=14,127; lls=3; p=0,003
* p<0,05, lyginant slaugytojas ir vyresniąsias slaugos administratores
7 pav. Respondenčių pasiskirstymas (proc.) pagal pareigas ir nuomonę, ar asmeninės profesinės žinios turi įtakos slaugytojos darbe .
Slaugytojos supranta, kad jų kompetencija turi būti pagrįsta atitinkamomis vertybėmis, paremta ţiniomis, o praktinis darbas atliekamas taikant turimus įgūdţius ir plėtojant naujus gebėjimus (30). Slaugytojų nuomonės apie profesines kompetencijas pagal slaugytojų pareigas statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Kaip matome 2 lentelėje, 78,6 proc. (n=22) vyresniųjų slaugos administratorių ir beveik tiek pat - 72,3 proc. (n=120) slaugytojų nuomone, ţinios yra svarbus kompetencijos komponentas, 21,4 proc. (n=6) slaugos administratorių ir 27,7 proc. (n=46) slaugytojų mano, jog ţinios yra kompetencijos dalis. Vertinant įgūdţių, vertybių, bendravimo įgūdţių, gebėjimą dirbti komandoje, mokėjimą greitai spręsti problemas slaugytojų nuomonė beveik sutapo. Didţioji dalis slaugytojų (82,5 proc., n=160) sutinka, kad įgyti įgūdţiai stiprina kompetenciją, daugiau nei pusė 52,6 proc. (n=102) slaugytojų visiškai sutinka, kad vertybės irgi yra turimos kompetencijos dalis, kiek maţiau nei pusė 41,2 proc. (n=80) slaugytojų sutinka, o 4,1 proc. (n=8) slaugytojų iš dalies sutinka ir 2,1 proc. (n=4) nesutinka, jog vertybės gali būti kompetencijos dalis. 63,9 proc. (n=124) visiškai sutinka, jog gebėjimas bendrauti svarbus kompetentingo darbuotojo bruoţas, 35,1 proc. (n=68) slaugytojų sutinka ir tik 2 slaugytojos (1,0 proc.) tik iš dalies sutinka, kad bendravimo įgūdţiai yra kompetencijos dalis. Slaugytojų nuomonė apie gebėjimą dirbti komandoje pasiskirstė taip: 62,9 proc. (n=122) visiškai sutinka, 34,0 proc. (n=66) sutinka ir 3,1 proc. (n=6) iš dalies sutinka. Tik 1 proc. (n=2) visiškai nesutinka ir 1 proc. (n=2) nesutinka, kad mokėjimas greitai spręsti atsiradusias problemas gali būti slaugytojų kompetencijos dalis. Beveik
