`LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Regina Nalivaikienė
SLAUGOS STUDENTŲ KLINIKINIO MOKYMO(SI) APLINKA IR PROFESIONALIOSIOS SLAUGOS MOKYMO(SI) MODELIS UNIVERSITETO
LIGONINĖJE
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Olga Riklikienė
Kaunas, 2014
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė Prof. J. Macijauskienė
Parašas
2014 m. …..mėn. ...d.
SLAUGOS STUDENTŲ KLINIKINIO MOKYMO(SI) APLINKA IR PROFESIONALIOSIOS SLAUGOS MOKYMO(SI) MODELIS UNIVERSITETO
LIGONINĖJE
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. Olga Riklikienė 2014 m…….mėn. ....d.
Recenzentas Darbą atliko Dr. Daiva Zagurskienė Magistrantė
Regina Nalivaikienė 2014 m. …..mėn. ...d. 2014 m. …..mėn. ....d.
Kaunas, 2014
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 6
ŽODYNĖLIS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Slaugos studijos ... 12
1.2. Slaugos studentų klinikinio (praktinio) mokymo(si) samprata ... 14
1.3. Slaugos studentų praktinio mokymo(si) komanda ... 17
1.4. Slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinka ... 19
1.5. Slaugos praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmuo praktinio mokymo(si) procese 21 1.6. Slaugos praktikos organizavimas ... 23
2. TYRIMO METODIKA ... 26
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ... 26
2.2. Tiriamųjų atranka ir imtis ... 27
2.3. Tyrimo etika ... 28
2.4. Statistinė duomenų analizė ... 28
3. REZULTATAI ... 29
3.1. Respondentų demografinių duomenų analizė ... 29
3.2. Duomenų apie respondentų atliekamą klinikinę praktiką analizė ... 30
3.3. Duomenų apie respondentų klinikinės praktikos aplinkos vertinimą analizė ... 34
3.3.1. Mokymo(si) aplinkos skyriuje aspektų vertinimas ... 35
3.3.2. Slaugos administratoriaus lyderystės stiliaus vertinimo analizė ... 41
3.3.3. Slaugos padalinyje vertinimo aspektų analizė ... 46
3.3.4. Slaugos studento ir jo praktikos mokytojo santykių vertinimo analizė ... 49
3.3.5. Klinikinės praktikos dimensijų vertinimas ir jų ryšių analizė ... 59
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 72
IŠVADOS ... 76
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 77
PUBLIKACIJOS ... 78
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 79
PRIEDAI ... 84
SANTRAUKA
R. Nalivaikienė. Slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinka ir profesionaliosios slaugos mokymo(si) modelis universiteto ligoninėje. Darbo vadovė doc. O. Riklikienė; Lietuvos Sveikatos mokslų Universitetas; Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2014, – 91 p.
Raktažodžiai: praktikos mokytojas, praktinis mokymas(sis), slaugos studentai, klinikinio mokymosi aplinka.
Slaugos studento praktinio mokymo(si) tikslų pasiekimas didele dalimi priklausys nuo praktikos mokytojo požiūrio į mokymą, nuo įstaigos, kaip mokymo bazės, pasirengimo mokyti bei vertinti studento laimėjimus ir nuo įstaigoje sudarytų mokymo(si) sąlygų.
Darbo tikslas – ištirti slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinką ir profesionaliosios slaugos mokymo(si) modelį universiteto ligoninėje.
Tyrimo uždaviniai:
1. Ištirti slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinką universiteto ligoninėje.
2. Įvertinti slaugos studentų ir jų praktikos mokytojų santykius klinikinio mokymo(si) metu bei studentų pasitenkinimą atlikta praktika.
3. Įvertinti profesionaliosios slaugos mokymo(si) modelį, atsižvelgiant į studentų nuomonę.
Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo Vilniaus universiteto, Vilniaus kolegijos ir Utenos kolegijos sveikatos priežiūros fakulteto I-IV kurso slaugos studentai, atliekantys klinikinę slaugos praktiką Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Šeimos medicinos centre, terapinio ir chirurginio profilio skyriuose. Tyrimo metodas – anketinė apklausa, kuri vyko 2012 m. sausio – 2013 m. gegužės mėn. Naudota standartizuota užsienio autoriaus Mikko Saarikoski ir bendraautorių (Suomija) sukurta 43 teiginių anketa apie slaugos studentų patirties aspektus klinikinio mokymo(si) metu. Anketa pildyta naudojantis interneto prieiga.
Rezultatai ir išvados. Slaugos studentai geriausiai vertina galimybę kreiptis į padalinio
personalą ir padalinyje vyravusią teigiamą atmosferą. Teigiami studentų mokymo(si) aplinkos
vertinimai susiję su geresniais slaugos organizavimo padalinyje bei slaugos administratoriaus
lyderystės stiliaus vertinimais. Vertinant studentų pasitenkinimą atlikta praktika nustatyta, kad didžioji
dauguma buvo patenkinti, trečdalis – labai patenkinti. Studentai, kurie nurodė didesnį savo individualų
įdirbį klinikinės praktikos metu ir buvo labai patenkinti atlikta praktika, reikšmingai geriau vertino
klinikinio mokymo (si) aplinką universiteto ligoninėje. Geriausiai savo santykius su praktikos
mokytoju vertina trečio kurso slaugos studentai, blogiausiai – ketvirtojo kurso. 25 metų bei vyresni
studentai savo santykius su praktikos mokytoju vertina geriau nei jaunesni jų kolegos. Individualus
praktinio mokymo(si) modelis buvo pranašesnis už grupinį modelį ar kurį kitą. Taikant individualų
mokymo(si) modelį, slaugos studentai mokymo(si) aplinką skyriuje visais aspektais vertino geriau, nei
praktikos mokytojo neturėję studentai.
SUMMARY
R.Nalivaikiene. Evaluation of clinical learning environment for nursing students and teaching/learning model of professional nursing at university hospital. Supervisor Assoc.
Prof. O. Riklikiene, Departament of Nursing and Care, Faculty of Nursing, Lithuanian University of Health Sciences. – Kaunas, 2014, – P.91.
Keywords: mentor, clinical teaching and learning, nursing studens, clinical learning enviroment.
The achievement of nursing studedent's learning outcomes will depends largerly on the mentor's approach to student's teaching, also on institution of practical placement and its preparation to teach and assess the student, and on clinical learning environment.
The purpose of this study was to investigate clinical learning environment for nursing student's and teaching/ learning model of professional nursing at university hospital.
The aims were:
1. To explore the clinical learning environment for students at university hospital.
2. To evaluate the relationship between nursing students and their mentors during clinical learning and assess student's satisfaction with practical placement.
3. To examine the teaching and learning model of professional nursing at university hospital from the students perspective.
Material and methods. Nursing students (from first to fourth year) from Vilnius University, Vilnius College and Utena College that have had their practical placement at Family medical center, surgery and internal diseases units. The anonymous survey was organised in January. – May, 2013.
Cles instrument was used (Clinical learning environment scale), Autors – M. Saarikoski et al., Finland.
The scale consisted of 43 items on the student's experience about the last clinical placement and was filled using electornical assess.
Results and conclusions. The possibility to apply the staff and positive atmosphere in the unit was rated at highest by nursing students. The positive student's evaluation of clinical learning environment was related to better nursing organization in the unit and the leadership style of nursing administrator. The majority of students were satisfied with their practical training and one third – very satisfied. Satisfied students with higher individual input to their learning evaluated learning environment during clinical training at university hospital better. The students of third year assessed their relationship with mentors at the highest level and last year students graded ad the lowest.
Students of 25 years old and older has had better students-mentor relationship in comparison to their
younger colleagues. Individual model of teaching and learning of professional nursing was recognized
as more advantaged then group model or any other. Students supervised under individual model
assessed the all aspects of clinical learning environment better in comparison with those who were
teached without a mentor.
ŽODYNĖLIS
Globotinis – mažiau patyręs, norintis mokytis žmogus, pasitelkiantis į pagalbą daugiau patyrusį asmenį [25].
Komunikacija – verbalus ir neverbalus bendravimas, keičiantis patyrimu, mintimis, išgyvenimais [22].
Kompetencija – konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją [17].
Mentorius – labiau patyręs asmuo, kuris jaunesniam ir mažiau patyrusiam žmogui teikia savo paramą įvairiais veiklos klausimais [26].
Mentorystė – sąmoningas daugiau patyrusio ar įgudusi asmens suporavimas su mažiau patyrusiu ar įgudusiu asmeniu, turint bendrą tikslą siekti mažiau įgudusio asmens augimo ir vystyti jo specifines kompetencijas [25].
Mokymasis – individo patirties konstravimo ir transformavimo į žinias, įgūdžius, vertybes,
emocijas ir prasmes procesas [22].
ĮVADAS
Būsimo slaugos specialisto praktinis mokymas(is) yra labai svarbus ir platus savo turiniu bei formomis. Jo prioritetai ir turinys didele dalimi priklauso nuo klinikinio mokymo(si) aplinkos, būsimo slaugytojo poreikių ir turimos patirties. Praktika studijų metu suvokiama kaip pirmasis postūmis į profesinę tikrovę, tinkamų sąlygų sudarymas įgyti tuos gebėjimus, kurių negalima įgyti akademinėje aplinkoje [21].
Slaugos studentų praktika savo esme gerokai išsiskiria iš viso studijų proceso – per teorinius užsiėmimus vyksta abipusė komunikacija tarp pedagogo ir studento, o praktika – tai trilypės komunikacijos procesas, į kurį įsiterpia ir organizacija, kurioje atliekama praktika. Slaugos studentų praktiniame mokyme dalyvauja universitetų ar kolegijų dėstytojai, praktikos vadovai, praktikos mokytojai, slaugos studentai, pacientai ir jų artimieji. Praktinio mokymo esmė yra užtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą, rengiant būsimuosius specialistus [25].
Bendrą slaugos studentų programos praktinio mokymo trukmę reglamentuoja ne tik LR Švietimo normatyviniai aktai, bet ir Europos Sąjungos direktyva [7], tačiau slaugos studijų programų rengėjai daug diskutuoja apie tai, kokios trukmės turėtų būti atskiros studentų praktikos. Užsienio slaugytojų rengimo programose atskirų praktikų trukmė vidutiniškai ilgesnė nei Lietuvoje, kai kurios praktikos vyksta iki 8 mėn. be teorinių paskaitų.
Darbo aktualumas. Slaugytojų rengimo procese akcentuojamas esminių slaugytojo veiklai kompetencijų įgijimas. Atlikdami tam tikras užduotis autentiškoje aplinkoje, būsimi slaugos specialistai turi galimybę išbandyti save, pritaikyti įgytas žinias praktinėje veikloje [25]. Mokantis realioje darbo aplinkoje sudaromos sąlygos geriau suprasti profesijai būdingas vertybines nuostatas, konkrečios įstaigos veiklos normas, organizacijoje plėtojamas kultūros ir mikroklimato subtilybes – tai veiksniai, lemiantys mokymo(si) darbo vietoje pranašumą [12].
Praktikos kokybei nemažą įtaką daro įstaigos, kurioje atliekama praktika, mikroklimatas,
santykiai su praktikos mokytoju, kolegomis ir kitais tos įstaigos darbuotojais. Svarbu tinkamai gebėti
organizuoti praktinio mokymo(si) procesą, kad studentai aktyviai jame dalyvautų, kuo lengviau
perimtų informaciją, kuo sėkmingiau formuotųsi jų mokėjimai ir įgūdžiai [24]. Reikalinga, kad
studentas suvoktų sudėtingus socialinius santykius, išmoktų sėkmingai dirbti, pažinti skyriuje
dirbančius sveikatos priežiūros darbuotojus ir bendradarbiautų su jais. Įrodyta, kad net labai geros
darbo sąlygos ir įdomus profesinės veiklos turinys gali būti neaktualus, esant įtemtiems darbo
tarpasmeniniams santykiams [31]. Todėl siektina, kad mokymo(si) aplinkoje vyrautų pagarbos,
savarankiškų ir autonomiškų sprendimų priėmimo, pasirinkimo laisvės, asmeninės atsakomybės,
poreikių tenkinimo galimybės.
Darbo naujumas. Analizuojant mokslo literatūrą pastebėta, kad mūsų šalies slaugytojų rengimo ir slaugos studentų praktinio mokymo(si) srityje atlikta vos keletas darbų, kuriuose buvo nagrinėjami santykiai tarp praktikos mokytojų ir slaugos studentų praktikos metu, praktikos mokytojo vadovavimo slaugos studentų praktikai ypatumai, slaugos studentų požiūris į atliekamą praktiką [12, 14, 27, 28]. Tačiau šie tyrimai nekėlė tikslų sistemiškai vertinti slaugos studentų praktinio mokymo(si) proceso, naudojant standartizuotą tyrimo instrumentą, apimantį visas esmines slaugos praktinio mokymo(si) dimensijas: mokymo(si) aplinką, slaugos administratoriaus lyderystės stilių, slaugą padalinyje ir studento-praktikos mokytojo santykius praktikos metu. Darbo naujumas grindžiamas ir šio instrumento panaudojimu mokslo tyriamajam darbui Lietuvoje, kas vyko pirmą kartą.
Darbo praktinė reikšmė. Įvertinus įstaigos, kaip mokymo bazės, pasirengimą mokyti slaugos studentus ir įstaigoje sudarytas mokymo(si) sąlygas, bus galima siekti geresnės studijų kokybės, šalinant probleminius aspektus. Slaugos studentų pripažintas veiksmingiausias praktinio mokymo(si) modelis bus pagrįstas įrodymais ir plačiau taikomas praktikų metu. Darbo autorei, atsakingai už studentų praktikas tyrimo įstaigoje, duomenys apie atskirų padalinių sudarytas sąlygas mokymui(si) ir studentų atsiliepimai bei vertinimai bus vertingi didinant praktikų kokybę, bendradarbiaujant su slaugytojų rengimo institucijomis. Universitetai ir kolegijos gaus naudingų mokslo įrodymų apie tai, kokiomis sąlygomis studentai pageidautų mokytis klinikinėje aplinkoje, kaip jiems patogu derinti teorines paskaitas ir praktinius užsiėmimus, kokie bendravimo būdai yra pageidaujami tarp visų praktinio mokymo(si) dalyvių, todėl galės šią informaciją naudoti labiau studentui draugiškos studijų aplinkos kūrimui.
Šio darbo tikslas – ištirti slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinką ir profesionaliosios
slaugos mokymo(si) modelį universiteto ligoninėje.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: ištirti slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinką ir profesionaliosios slaugos mokymo(si) modelį universiteto ligoninėje.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinką universiteto ligoninėje.
2. Įvertinti slaugos studentų ir jų praktikos mokytojų santykius klinikinio mokymo(si) metu bei studentų pasitenkinimą atlikta praktika.
3. Įvertinti profesionaliosios slaugos mokymo(si) modelius, atsižvelgiant į studentų nuomonę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Slaugos studijos
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje įteisintas visuotinas aukštasis universitetinis ir aukštasis profesinis slaugos specialistų rengimas. Slaugos specialistų rengimas Respublikoje vyksta 3-juose universitetuose: Vilniaus, Kauno (Lietuvos sveikatos mokslų universitete), Klaipėdos ir šešių kolegijų sveikatos priežiūros fakultetuose: Vilniaus, Kauno, Utenos, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos.
Lietuvos Respublikos Slaugos praktikos įstatyme pateikiamas slaugos apibrėžimas: Slauga – tai asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą.
Slaugytojas – tai asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą ir įgijęs bendrosios praktikos ir/ar atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją. Pagrindinės slaugos studijos – tai slaugos studijos kolegijoje, kurių trukmė ne mažesnė kaip 3 metai ir mokymo programos apimtis ne mažesnė kaip 120 kreditų arba pirmosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos, kurias baigus suteikiama slaugos bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir/ar slaugytojo profesinė kvalifikacija [18].
Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme nurodoma aukštosioms mokykloms rengti asmenybes, gebančias ne tik savarankiškai ir kūrybiškai mąstyti, bet ir sėkmingai veikti, konkuruoti ne tik savo šalies, bet ir užsienio darbo rinkose. Norint parengti aukštos kvalifikacijos specialistą, dalis jo studijų organizuojamos realioje profesinės veiklos aplinkoje, nes praktika suteikia kitokių galimybių matyti, jausti, patirti, veikti, rengti profesinei veiklai svarbias vertybines nuostatas negu teorinės studijos. Universitete vykdomos universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra. Pagrindiniai universiteto tikslai:
vykdyti studijas, teikiančias asmeniui moksliniais tyrimais grindžiamą šiuolaikinį pažinimo ir technologijų lygį atitinkantį aukštąjį universitetinį išsilavinimą, aukštojo mokslo kvalifikaciją, ugdyti visapusiškai išsilavinusią, etiškai atsakingą ir kūrybingą asmenybę;
plėtoti įvairių sričių mokslinį pažinimą, vykdyti aukšto lygio mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, rengti mokslininkus, mokslo srityje bendradarbiauti su šalies ir užsienio partneriais;
ugdyti švietimui, mokslui, menui ir kultūrai imlią visuomenę, gebančią veiksmingai naudotis mokslu ir konkuruoti aukšto lygio technologijų ir paslaugų rinkoje [17].
Anot autorių O. Riklikienės ir L. Sajienės (2011), universitetinis slaugytojų rengimas –
ypatingas edukacinis reiškinys, kuris siejamas ne tik su žinių teikimu ir įsisavinimu, mokėjimų ir
įgūdžių, protinių galių bei vertybinių orientacijų plėtote, bet ir naujų mokslo žinių kūrimu bei jų
taikymo galimybių paieška. Universitetinis mokymas remiasi mokymosi visą gyvenimą, nuolatinio
ugdymosi koncepcijomis ir idėjomis. Nors visiems edukaciniams reiškiniams bendra tai, jog realizuojama ugd ymo funkcija, tačiau universitetinėse studijose kuriam os mokslo žinios. Šį procesą stipriai įtakoja slaugos mokslo vystymo poreikiai. Universitetinis išsilavinimas neatsiejamas nuo profesinio rengimo. Universiteto absolventas, įgijęs platų bendrąjį išsilavinimą bei moksliniu pasirengimu paremtą meistriškumą, intelektualinius sugebėjimus generuoti netipiškas idėjas, tampa svarbiu visuomenei, tobulinant slaugos instituciją, plėtojant slaugos mokslą. Turinčiam platų bendrąjį išsilavinimą slaugytojui yra lengviau adaptuotis, prisitaikyti prie slaugos pokyčių. Aukštasis išsilavinimas įgytas universitetinių studijų metu turi platų pritaikymo diapazoną [25].
Slaugos studijų programos praktinio mokymo trukmę reglamentuoja ne tik LR Švietimo normatyviniai aktai, bet ir Europos Sąjungos direktyvos [7]. Remiantis D. Kalibatiene (2005), slaugos bakalauro programos tikslas yra parengti aukšto bendrahumanitarinio išsilavinimo ir geros profesinės kvalifikacijos slaugos specialistus, kurie gebėtų savarankiškai dirbti įvairiose sveikatos priežiūros, slaugos ir globos įstaigose, gebėtų teikti visapusiškas slaugos paslaugas vaikams, suaugusiems ir seniems žmonėms, sergantiems įvairiomis ligomis, gydomiems ligoninėse ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, konsultuoti ir mokyti ligonius sveikatos klausimais, sudaryti ir įgyvendinti slaugos planus, dirbti slaugos praktikos mokytojais, gebėtų visiškai atsakyti už savo profesinę veiklą įstatymų reglamentuotos kompetencijos ribose. Kitas labai svarbus aukštųjų mokyklų slaugos programų tikslas yra pasiekti, kad slaugos specialistai po slaugos magistrantūros studijų tęstų slaugos mokslo tiriamąjį darbą, studijuotų doktorantūroje, taptų slaugos mokslo teoretikais su moksliniais laipsniais, galėsiančiais vystyti nacionalines slaugos mokslo kryptis ir temas, gebėsiančiais sukurti bazę slaugos moksliniam tiriamajam darbui [11]. Remiantis Lietuvos mokslininkų pastebėjimais apie universitetines studijas, galima teigti, kad universitetinės studijos yra daugiau orientuotos į gilų teorinį parengimą [22].
Kolegijose rengiamų slaugos specialistų tikslas – parengti gerą konkrečios srities specialistą, profesionalą, tuo tarpu universiteto paskirtis – suteikti platų visapusišką išsilavinimą. Remiantis Vilniaus kolegijos studijų reglamentu – Kolegijose organizuojamos slaugos neuniversitetinės studijos yra į praktinę veiklą orientuotos aukštosios profesinės studijos. Ne mažiau kaip pusę Sveikatos priežiūros fakultete įgyvendinamos Bendrosios praktikos slaugos studijų programos sudaro praktinis mokymas. Teorinis ir praktinis mokymas yra vientisas, iš atskirų komponentų sudarytas procesas, todėl labai aktualu nuolat stebėti ir vertinti praktinio mokymo efektyvumą, jo silpnąsias ir stipriąsias puses, ieškoti tobulinimo galimybių [35].
Aukštojo mokslo Baltojoje knygoje (1999) pateikiami šie pagrindiniai universitetų ir kolegijų skirtumai:
universitetuose pabrėžiamas gilesnis teorinis išsimokslinimas, o kolegijose daugiau
dėmesio skiriama pasirengimui konkrečiai praktinei veiklai;
universitetai vykdo fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus, o kolegijose
vyrauja mokslo ir technologijų plėtros veikla;
dauguma universiteto dėstytojų – mokslininkai, todėl jų karjerą lemia mokslinis
aktyvumas;
kolegijų dėstytojų mokslinė veikla irgi skatinama, bet jiems svarbiausia turėti pakankamai profesinės veiklos patirties;
dauguma universitetų yra į visos Lietuvos poreikius orientuotos institucijos, o kolegijos dirba regioninės veiklos principu, t.y. sprendžia pirmiausia savo regiono problemas, užtikrina regiono gyventojų tęstinio mokymosi galimybes [16].
V. Kondratavičienė ir L. Sajienė (2007) teigia, kad teorinės žinios ir tam tikri mąstymo gebėjimai įgyjami mokymo institucijose: pirmieji praktiniai įgūdžiai įgyjami imitacinėje aplinkoje ir tik vėliau sustiprinami realiose veiklos situacijose – klinikinėje mokymo bazėje [12]. Taip pat ir užsienio autoriai J. Walkington, P. Pemberton ir kt. (2004) patvirtina, kad visiškai suprasti ir įsisavinti teorines žinias ir pritaikyti jas realiose situacijose studentai pirmiausiai turi pažinti reiškinį ir jo charakteristiką taikydami teoriją realiose situacijose, jie turi galimybę sustiprinti savo supratimą [59].
Remiantis Lietuvos mokslininkų (Pukelis K. ir kt. 2005), pastebėjimais apie universitetines studijas, galima teigti, kad universitetinės studijos yra daugiau orientuotos į gilų teorinį parengimą. Kolegijose rengiamų slaugos specialistų tikslas – parengti gerą konkrečios srities specialistą, profesionalą, tuo tarpu universiteto paskirtis – suteikti platų visapusišką išsilavinimą [22].
Apibendrinant galima teigti, jog pirmosios pakopos (bakalauro) studijų programos skiriamos:
bendrai erudicijai ugdyti, teoriniams studijų krypties pagrindams perteikti ir profesiniams įgūdžiams formuoti. Universitetinių studijų programos yra labiau orientuotos į universalųjį bendrąjį išsilavinimą, teorinį pasirengimą ir aukščiausio lygio profesinius gebėjimus, o kolegijų – į pasirengimą profesinei veiklai. Magistrantūros studijų programos skiriamos pasirengti savarankiškam mokslo darbui arba kitam darbui, kurį atlikti reikia mokslo žinių ir analitinių gebėjimų.
1.2. Slaugos studentų klinikinio (praktinio) mokymo(si) samprata
Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis studentų praktikas, dabartiniu metu yra Lietuvos
Respublikos mokslo ir studijų įstatymas, kurio 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „jeigu studijų
programoje numatyta studentų praktika, įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje studentas atlieka
praktiką, ir studentas bei aukštoji mokykla, kurioje jis studijuoja, sudaro praktinio mokymo sutartį. Už
studentų praktikos organizavimą atsakinga aukštoji mokykla“ [17].
Studentų praktikų organizavimas ir jų vietos parinkimas remiasi aukštųjų mokyklų ir organizacijų bendradarbiavimu pagal aukštosios mokyklos iš anksto parengtas programas. (Jonienė V.
2006) [9].
Anot V. Kondratavičienės ir L. Sajienės (2007), praktika – tai darbuotojų rengimo proceso dalis. Jos tikslai yra: taikyti teorines žinias ir skatinti tokių žinių poreikį, susipažinti su praktinio mokymo įstaigomis, kaip būsima darbo vieta, ugdyti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, atsakingą požiūrį į profesinę veiklą ir pareigas, praktiškai patirti, kokius vaidmenis atlieka praktikos specialistai [12]. Vilniaus universiteto praktikos reglamente teigiama, jog praktika – tai studijų programos dalis, kurios metu studento įgytos programos pagrindų ir specialaus lavinimo žinios, kompetencijos ir gebėjimai įtvirtinami, pritaikomi ir tobulinami praktinėje profesinėje veikloje [35]. Praktinio mokymo/si metu studentas įtvirtina ir tobulina bendrąsias studijų programoje įgytas programos pagrindų ir specialaus lavinimo žinias, kompetencijas ir gebėjimus [43].
Nuolat vykstantys socialiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai Lietuvoje sąlygoja slaugytojų poreikį įgyti naujų žinių, įgūdžių, gebėjimų, t.y. slaugytojo profesija reikalauja kompetencijos įgijimo bei nuolatinio jos plėtojimo. L. Calman (2006) kompetencijas supranta kaip žinių, gebėjimų, įgūdžių ir nuostatų derinį. Kompetentingos slaugos pagrindą, jo nuomone, sudaro techninių slaugos įgūdžių ir slaugymo žinių visuma [40]. Studentų praktinio mokymo svarba pabrėžiama Lietuvos ir tarptautiniuose teisės aktuose bei kituose dokumentuose. Bolonijos deklaracijoje (1999) [6] įvardijami aukštos kvalifikacijos specialistų rengimo Europos darbo rinkai tikslai, OECD gairėse dėl tarptautinio aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo (2005) (angl. Guidelines for Quality Provision in Cross-border
Higher Education) praktinis mokymas ir mokymasis įvardijamas kaip labai svarbus bendros aukštojomokslo erdvės Europoje kūrimo studijų ir kokybės užtikrinimo veiksnys. Kiti užsienio autoriai M.Winter (2011), J. Wildt (2007) apibrėžia, kad praktikinis mokymas, tai ne tik sėkmingas žinių panaudojimas ar pritaikymas darbo vietoje, šis terminas įgyja daug platesnę prasmę. Praktinė veikla tai ne tik savarankiška studentų veikla profesinėje aplinkoje, bet praktikuojantys studentai generuoja savo patirtimi pagrįstas žinias ir plėtoja koncepcijas – vykdoma mokslinė tiriamoji veikla, kurios paskirtis – naujų žinių paieška ir kūrimas – atsiranda nauja sąvoka: „mokslinė praktika“ [61, 62].
Pasak V. Baidenko (2006), praktiniam mokymui būdingi šie bruožai:
praktinio mokymo metu įgyta patirtis prisideda prie studento asmeninio ir profesinio ugdymo bei tobulėjimo;
praktika yra suplanuota ir suderinta su mokymo įstaiga, atitinka studijų reikalavimus;
praktika yra kontroliuojama ir kuruojama;
praktinio mokymo metu įgyta patirtis, susijusi su studento karjera, papildo teorines žinias, įgytas universitete paskaitų metu;
praktika grindžiama santykiais ir ryšiais tarp mokymo įstaigos ir darbdavių;
praktika yra sėkmingiausia kuomet studentas, universitetas ir darbdavys dalinasi atsakomybe siekiant įgyti vertingos patirties;
praktikos pabaigoje ji bus aptariama ir vertinama [64].
Teorinis ir praktinis mokymas yra vientiso proceso komponentai, susisiejantys į skirtingų, bet vienas kitą papildančių patyrimų visumą. Atlikti tyrimai rodo, kad rengiant slaugos specialistus būtinos šios sąlygos: teorijos ir praktikos vienovė, praktikos vadovų specialus pasirengimas, jų parama studentams, psichosocialinė aplinka. (Frenkel A., 2009) [44]. Praktikos turinys tiesiogiai susijęs su konkrečios studijų programos tikslais ir studijų rezultatais, kuriuos praktinėje veikloje galima patikrinti tik turint tam tikrą pasirengimą. Taigi, praktikos paskirtis kaip pastebi autoriai M. Weil ir P. Tremp (2010) – per konkrečią praktinę veiklą patikrinti, kaip pasiekti studijų rezultatai [60]. Praktinių mokymų yra įvairaus pobūdžio. Tyrėjai W. Schubarth., K. Speck (2011) su kolegomis dažniausiai išskiria šias mokymų rūšis: orientuotas į tyrimus, praktiniai darbai (praktiniai seminarai, simuliacinės veiklos), savarankiškos veiklos praktika, pačių studentų iniciatyvos ir kt. [56]. Klinikinė patirtis visada buvo ir bus neatsiejama slaugos išsilavinimo dalis. Remiantis L. Chapman (2004) savarankiškas mokymasis bei atsakomybė už mokymosi pasiekimus yra svarbūs komponentai užtikrinantys sėkmingą praktinio mokymosi procesą [41].
Lietuvos valstybės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatose [34] akcentuojama aukštųjų mokyklų atsakomybė už studijų kokybę įjungiant socialinius partnerius, pabrėžiant glaudų ryšį su darbo rinka. Tyrėjas S. J. Poulsen (2007) pateikia septynis „geros praktikos“ principus. Pasak autoriaus, gera praktika:
skatina bendradarbiavimą tarp studentų ir fakulteto;
skatina bendradarbiavimą tarp studentų;
skatina aktyvų mokymąsi;
užtikrina greitą ir tikslų grįžtamąjį ryšį;
padeda išmokti efektyviai valdyti laiką;
skatina didelius lūkesčius;
gerbia skirtingus talentus ir mokymosi būdus [52].
V. Barkauskaitė ir P. Pečiuliauskienė (2007) nustatė, kad praktika suvokiama kaip edukacinė erdvė ir aktyvus procesas, kuris įgalina atsiskleisti studento kompetencijoms, jų kokybei bei suformuluoja galutines studento nuostatas į darbą [3]. V. Senkus ir V. Grincevičienė (2008) teigia, jog studentų praktinis mokymas atlieka didelį vaidmenį vertinant ir tobulinant studijų programas, nes užtikrina grįžtamąjį ryšį tarp aukštosios mokyklos ir studentų bei praktikos vietos organizacijos [29].
Studentų praktika savo esme gerokai išsiskiria iš viso studijų proceso – per teorinius užsiėmimus
vyksta dvipusė komunikacija tarp pedagogo ir studento, o praktika – tai trilypės komunikacijos
procesas, į kurį įsiterpia ir organizacija, kurioje atliekama praktika. Šioje komunikacijos grandinėje
mokymo įstaiga (universitetas ar kolegija) ir priimanti organizacija kaip veikiantys asmenys gerokai skiriasi nuo studento. Mokymo įstaiga ir organizacija turi aiškią organizacinę struktūrą, misiją, viziją bei veiklos planus, o pats studentas daugiau gali būti traktuojamas kaip studijų proceso vartotojas (Tomaševska K. 2010) M. Clements (2009) nustatė, kad studentų praktinis mokymas turi atitikti penkias kategorijas:
pastovi ir sklandi studentų lavinimo aplinka;
vystomas bendradarbiavimas su praktikos organizacijomis (padaliniais);
išlaikyti stiprias pozicijas studentų praktinių žinių vystyme (per teorinių žinių prizmę);
praktikoje įgytas žinias pritaikyti savo veikloje;
prisidėti prie visuomenės gerovės [33, 42].
Taip pat ir tyrėjas A. Martinez (2006) teigia, kad praktika studentui suteikia galimybę paskaitų metu įgytas teorines žinias pritaikyti realioje darbo vietoje, ir atvirkščiai – praktinę patirtį panaudoti analizuojant teorinę medžiagą, įgyti įvairių profesinių įgūdžių, darbo patirties, užmegzti ir palaikyti ryšius su studijuojamos srities profesionalais, ir taip padidinant įsidarbinimo ateityje galimybes [47].
Apibendrinant galima teigti, nors įvairių autorių pateikiami praktinio mokymo/si apibrėžimai skiriasi tam tikrais aspektais, tačiau dauguma autorių sutinka, jog pagrindiniai praktinio mokymo bruožai yra teorinių žinių pritaikymas praktikoje ir praktinės patirties įgijimas.
1.3. Slaugos studentų praktinio mokymo(si) komanda
Studentų praktiniame slaugos mokyme dalyvauja mokymo įstaigų (universitetų arba kolegijų) dėstytojai, praktikos vadovai (tutoriai), praktikos mokytojai (mentoriai), būsimieji slaugytojai, t. y.
slaugos studentai, pacientai ir jų artimieji.
Praktikos vadovai (tutoriai), tai mokymo įstaigų dėstytojai, kurie atlieka ne tik dėstytojo vaidmenį, bet ir dalyvauja slaugytojų praktikos programų rengimo, planavimo ir vertinimo darbe, kontroliuoja, kad praktinis mokymas(is), kuriam vadovauja praktikos mokytojai, atitiktų slaugytojų rengimo programos tikslus, kad būtų sudarytos studentui palankios mokymosi sąlygos įgyvendinti mokymosi tikslus ir siekinius. Praktikos vadovui priskirtinos priežiūros (supervizijos) ir netiesioginio instruktavimo (distance coaching) funkcijos. Praktikos vadovas įstaigos administracijai ir skyriaus darbuotojams pristato programos struktūrą, mokymosi procese studentui keliamus tikslus ir siekinius.
Konstruktyvus praktikos vadovo ir įstaigos, kurioje atliekama praktika, administracijos, skyriaus
personalo ir studento bendradarbiavimas leidžia pasiekti geresnių rezultatų: studentai geriau jaučiasi
skyriuje, daugiau sulaukia dėmesio iš praktikos mokytojų, slaugos administratorių, kitų sveikatos priežiūros komandos narių [39].
Remiantis O. Riklikiene (2008), praktikos mokytojas (mentorius) tai – profesionalus slaugytojas, turintis nemažą slaugos patirtį, pakankamai žinių ir gebantis tas žinias tinkamai perduoti studentui, slaugytojas, kuris dalyvauja praktiniame slaugytojų mokyme. Praktikos mokytojo viena pagrindinių užduočių yra palaikyti studentą ir formuoti teigiamą jo mokymosi patyrimą klinikinėje aplinkoje. Praktikos mokytojas planuoja, stebi ir vertina studento darbą, demonstruoja ir praktiškai jį moko atlikti slaugos veiksmus, atsako už teikiamų slaugos paslaugų kokybę ir saugumą, skatina studento profesinę socializaciją [26].
Anot J. Matuizienės ir R. Butkuvienės (2011), būsimasis slaugytojas – tai slaugos studentas, kuris dalyvauja praktinio mokymosi procese ir turi tikslą mokytis iš praktikos mokytojo. Glaudus praktiką atliekančio studento, praktikos mokytojo ir teorijos mokytojo bei praktikos vadovo bendradarbiavimas yra pagrįstas trišaliais santykiais [20]. O. Riklikienė ir L. Sajienė (2011) teigia, jog praktikos metu studentai paprastai turi du vadovus: vieną vadovą skiria aukštoji mokykla, kitą vadovą – priimanti institucija. Svarbu, kad šie vadovai nuolatos komunikuotų. Nors šių vadovų uždaviniai kiek skirtingi, tačiau galutinis jų tikslas yra gana panašus – sėkminga tolesnio studento mokymosi proceso tąsa. Jie siekia, kad studentas įgytų kiek galima daugiau praktinių įgūdžių, reikalingų savo būsimam darbui [25].
Vakarų šalyse praktinio mokymo/si tyrimai atliekami nuo 20 a. 8-ojo dešimtmečio. Tyrėjai Saarikoski M. (2002), Johansson U. (2010), Newton JM. (2007) vertino klinikinio mokymo(si) aplinką, praktikos mokytojo vaidmenį. Praktinio mokymo(si) procesui vertinti naudojami įvairūs klausimynai (angl. Clinical Learning Environment Inventory), atspindintys įvairius praktinio mokymo/si kontekstus: studentų įtraukimo į praktiką, užduočių skyrimo, pasitenkinimo praktikine veikla, asmenines vertybes ir kt. Šie klausimynai naudojami vertinti studentų praktinio mokymo ir tarpkultūrinius panašumus ir skirtumus – lyginama atskirų šalių klinikinio mokymo(si) praktika [54,45,49]. Lietuvoje daugiau praktinio mokymo tyrimų atliko socialinio darbo specialistai ir psichologai (Dirgėlienė I., Kiaunytė A., Grincevičius O., Skridlaitė I., Jurkuvienė R. Kupčikienė I. ir kt.). I. Kupčinskienė (2010) teigia, jog Lietuvoje nėra parengtų ar adaptuotų tyrimo instrumentų, leidžiančių identifikuoti studentų praktinio mokymo ypatumus ir pokyčius [13].
R. Rimkienės (2011) ir bendraautorių [28] atlikto tyrimo, kurio tikslas buvo įvertinti
psichosocialinę aplinką ir praktinio mokymo tikslų pasiekimo sąsajas praktikos vietose (tyrime
dalyvavo sveikatos priežiūros ir socialinio darbo studijų programos 213 kolegijos baigiamojo kurso
studentų) duomenimis, studentai palankiausiai vertina praktikų pagalbą ir galimybę konsultuotis. Taip
pat šio tyrimo duomenimis, palankiau baigiamąją praktiką vertina tie studentai, kurie sulaukia paramos
bei gali konsultuotis su praktikos mokytoju (mentoriumi) ar kitais darbuotojais. Studentai, kurių
praktikos vietoje buvo nepalankus psichologinis klimatas, savo įgytą patirtį vertina menkiau. Tyrimo rezultatai rodo, kad kas dešimtas apklaustasis studentas dėl netinkamo darbo organizavimo negalėjo kokybiškai atlikti praktikos užduotis ir pasiekti praktikos programoje numatytus tikslus. Praktikos metu vyravusi pozityvesnė psichologinė aplinka teigiamai sąlygojo studentų praktikų realizavimą, sudarė prielaidas konsultuotis su praktikos mokytoju (mentoriumi) ar kitais darbuotojais, didėjo apklaustųjų studentų pasitenkinimas praktine patirtimi, geriau jiems sekėsi atlikti praktikos užduotis ir pasiekti praktikų programose numatytus tikslus. Šiuo tyrimu nustatyta, kad studentai pageidauja dirbti įstaigose, kuriose sulaukė visavertės praktikos mokytojo (mentoriaus) ar kitų darbuotojų paramos.
Tyrimo rezultatai rodo, kad įstaigose, kuriose dirbančiųjų skaičius mažesnis, psichologinė atmosfera kolektyve yra palankesnė, todėl galima daryti prielaidą, jog tose įstaigose studentams geriau sekėsi pasiekti praktikų programose numatytus tikslus [28].
Apibendrinant lietuvių ir užsienio tyrėjų duomenis, galima teigti, kad slaugos studentų praktiniame mokyme labai svarbus visos komandos glaudus bendradarbiavimas. Kai dalyvauja mokymo įstaigų dėstytojai, praktikos vadovai, praktikos mokytojai ir būsimieji slaugytojai pasiekiami užsibrėžti tikslai ir lūkesčiai.
1.4. Slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinka
V. Kondratavičienė ir L. Sajienė (2007) akcentavo, kad praktinis mokymas užima didelę dalį rengiant šiuolaikinius sveikatos priežiūros specialistus ir įgyja vis didesnę reikšmę. Įstaigos, kurioje atliekama praktika aplinkoje, būsimi specialistai patenka į realią situaciją, sprendžiami su profesine veikla susiję klausimai [12]. A.Pajak (2005) su kolegomis teigia, kad studentų mokymosi sėkmė labai priklauso nuo praktinio mokymo, kuris organizuojamas ir vykdomas realiomis darbo sąlygomis, kai studentai darbą stebi ir jiems pataria praktikos mokytojas, pasirengęs vykdyti tokią funkciją [50]. Anot O. Riklikienės ir L. Sajienės (2011), prieš pradedant organizuoti būsimųjų slaugytojų mokymąsi darbo vietoje, medicinos įstaigos administracija kartu su universiteto ar kolegijos dėstytojais turėtų atlikti slaugytojų rengimo programos didaktinę analizę ir, atsižvelgdama į praktinių studijų tikslus bei remdamasi šios analizės rezultatais, numatyti optimalias praktinio mokymosi priemones. Tik tokie didaktiniu požiūriu svarbūs sprendimai gali užtikrinti mokymosi darbo vietoje efektyvumą [25].
Remiantis J. Matikoviene (2009), mokymas(is) praktikos vietoje yra socialinis procesas, nes
studentas, padedamas vadovo, mokosi ir iš santykių su kitais asmenimis. Praktikos metu įsisavintas
reflektyvaus (arba patyriminio) praktikos modelis ilgainiui suformuoja gebėjimą jau dirbančiam
asmeniui konkrečioje situacijoje veikti kūrybiškai ir derinti turimą informaciją su praeityje įgyta
patirtimi, ieškant sėkmingų sprendimų [19]. Tyrėjai S. Palmer (2005) su kolegomis teigia, jog
praktikos kokybei nemažą įtaką daro organizacijos mikroklimatas, santykiai su praktikos vadovu, kolegomis, kitais studentais [51]. Studento praktikos sėkmė daugeliu atvejų priklauso nuo organizacijos pasirengimo jį mokyti, sudarytų mokymosi sąlygų, atsakingo asmens vadovavimo praktikai, kurio veiklos esmė – užtikrinti sąveikos tarp teorijos ir praktikos efektyvumą. Pagal A.
Suslavičių (1999), net labai geros darbo sąlygos ir įdomus profesinės veiklos turinys gali būti neaktualus esant įtemptiems darbo santykiams [31]. Svarbu, kad mokymo aplinkoje vyrautų pagarbos, savarankiškų ir autonomiškų sprendimų priėmimo, pasirinkimo laisvės, asmeninės atsakomybės poreikių tenkinimo galimybės [4,2]. R. Adamonienė, S. Daukilas (2003) ir kt. teigia, kad praktinis mokymas grindžiamas studento bendravimu su pedagogais, profesinio rengimo sistemos specialistais, darbdaviais. Bendravimas – vienas iš svarbiausių vidinių veiksnių, kuris išryškina jame dalyvaujančių asmenų patirtis, vertybines ir gyvenimo nuostatas, lūkesčius, poreikius bei interesus [1]. Ž.
Jankauskienės, E. Kubilienės (2008) ir kolegų atlikti tyrimai rodo, kad profesinės veiklos organizavimas yra nevienodai vertinamas dirbančių slaugytojų ir slaugą studijuojančiųjų – pastarieji vertina palankiau, dažniau pritaria darbinio mikroklimato svarbai [8]. Siekiant sėkmingos studentų profesinės socializacijos darbo vietose, labai svarbu valdyti šį procesą, kad naujai parengti specialistai nenusiviltų ir pasiteisintų jų profesiniai lūkesčiai [14]. Literatūros šaltiniai apibrėžia, kad pasirengimas profesijai yra nuolatinis tobulėjimo procesas, neatsiejamas nuo mokymo ir mokymosi.
Autoriai H. Sweitzer ir M. King (2009) siūlo tris praktikos naudingumo studentams aspektus:
1. Asmeninis (intelektualus ir emocinis) tobulėjimas, kai vystomi informacijos vertinimo, kritinio ir kūrybinio mąstymo, minčių dėstymo, sprendimų priėmimo, darbo komandoje, etiškos elgsenos, patikimumo, nuoseklumo ir savalaikio užduočių vykdymo, prioritetų pasirinkimo gebėjimai.
2. Profesinis tobulėjimas – išmoksta pritaikyti turimas teorines žinias realiose praktinėse situacijose, vystomas studento realus ir kompleksinis darbo suvokimas, išmoksta suprasti profesijos darbo normas ir vertybes.
3. Pilietinių savybių vystymasis. Praktikos metu studentai įgyja naujų žinių, gebėjimų, socializuojasi darbinėje aplinkoje bei susiformuoja vertybės, padedančios produktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje [58].
Praktikos prasmę labai aiškiai pabrėžė užsienio autorius M. Rothman (2007), kuris tyrė
studentų pasitenkinimą praktika. Tyrimai rodo, kad studentai geriau vertina tas praktikas, kuriose
praktiką atliekantys studentai laikomi lygiaverčiais kolektyvo nariais, studentams pateikiami aiškiai
suformuluoti praktikos uždaviniai, tarp studento ir priimančios į praktiką organizacijos yra nuolatinis
grįžtamasis ryšys [54]. V. Baidenko (2006) pritaria, kad praktika yra naudinga visiems trims praktikos
dalyviams: studentui, darbdaviui (priimančiai organizacijai) ir mokymo įstaigai. Pasak tyrėjo,
studentas praktikos metu įgyja galimybę gauti informaciją apie karjeros galimybes ateityje ir dirbti
profesionalioje aplinkoje, įgyja darbo patirties ir turi galimybę išbandyti save naujoje darbo aplinkoje,
įgyja naudingų kontaktų, didėja studento pasitikėjimas savimi, atsiskleidžia studento įgūdžiai, gebėjimai ir talentai. Tyrėjas teigia, kad naudą gauna ir priimanti į praktiką organizacija: gali įvertinti studento gebėjimus ir ateityje atsirinkti geriausius „kandidatus“ darbui, turi galimybę sulaukti iš studentų naujų idėjų ir sprendimų, studentai dažniausiai prisiderina prie darbo grafiko kaip nemokama darbo jėga. Nauda ir mokymo įstaigai: stiprėja studentų ir mokymo įstaigos bendradarbiavimo ryšiai, geri darbdavių atsiliepimai pagerina mokymo įstaigos reputaciją [64].
Apibendrinant galima teigti, jog studentai savo įgytą patirtį vertina geriau ten, kur praktikos vietoje vyrauja palankus psichologinis klimatas kolektyve, geras darbo organizavimas, jaučiama praktikos mokytojo ir kitų darbuotojų parama. Ar studentas pasieks jam iškeltus praktinio mokymo tikslus labai priklauso nuo darbdavio požiūrio į praktinį mokymą, nuo organizacijos, kaip mokymo bazės, pasirengimo mokyti bei įvertinti studento pasiekimus, nuo organizacijoje sudarytų mokymosi sąlygų, pagalbos studentui adaptuojantis organizacijoje, atsakingo ir kvalifikuoto asmens, t.y.
praktikos mokytojo.
1.5. Slaugos praktikos mokytojo (mentoriaus) vaidmuo praktinio mokymo(si) procese
Remiantis O. Riklikiene (2008), praktikos mokytoju gali tapti kvalifikuotas ir patyręs slaugos praktikas, pasirengęs prisiimti atsakomybę už būsimojo slaugos specialisto mokymąsi praktinėje aplinkoje, mokymo/si kokybę ir studento kompetencijų, įrodančių mokymo/si tikslų pasiekimą, įvertinimą. Praktikos mokytojui būdinga tai, kad būdamas labiau patyręs, jis aktyviai veikia mažiau patyrusio asmens profesinį ir asmeninį tobulėjimą [26]. J. Juralevičienė ir J. Palidauskaitė (2011) teigia, kad praktikos metu studentai paprastai turi du vadovus. Vieną vadovą skiria aukštoji mokykla, kitą vadovą – priimanti institucija. Svarbu, kad šie vadovai nuolatos komunikuotų. Nors šių vadovų uždaviniai kiek skirtingi, tačiau galutinis jų tikslas yra gana panašus – sėkminga tolesnio studento mokymosi proceso tąsa. Jie siekia, kad studentas įgytų kiek galima daugiau praktinių įgūdžių, reikalingų savo būsimam darbui. Abu vadovai atsakingi už praktikos eigos priežiūrą [10]. Asmenys, vadovaujantys studentų praktikai, mokslinėje literatūroje apibūdinami labai įvairiai: praktikos mokytojas, profesijos mokytojas, praktikos instruktorius, mentorius ir kt.
Mentoriaus vaidmens įtaką naujiems darbuotojams socializuojantis organizacijoje nagrinėjo
I. Žukauskaitė (2009). Gauti tyrimo rezultatai išryškina abipusio bendradarbiavimo teigiamus
aspektus, padedančius sėkmingiau adaptuotis naujiems darbuotojams. [38]. Tyrėjai U. Jahansson,
P. Kaila (2010) su kolegomis teigia, kad praktikos sėkmė priklauso nuo bendravimo ir
bendradarbiavimo stiliaus tarp praktikos studentų ir praktikos mokytojų (mentorių) [45].
Pasikeitus požiūriui į slaugos praktiką, svarbi pasidaro praktikos mokytojų kompetencijos problema ir jų gebėjimas dalyvauti ugdymo procese. Autoriai V. Žydžiūnaitė, G. Merkys ir kt. (2006) pabrėžia, kad vadovaujant profesinės veiklos praktikoms, ypač svarbūs pedagoginiai gebėjimai:
bendravimo, bendradarbiavimo kultūra, organizaciniai gebėjimai, pedagoginis kūrybingumas, pažintiniai moksliniai, ekspresijos ir sugestyvumo gebėjimai. Šias vertybes studentas turi pamatyti ir pajusti praktikos mokytojo asmenybėje. Slaugytojas – praktikos mokytojas turi suvokti tiek slaugos, tiek pedagoginį procesą, sugebėti lanksčiai taikyti įvairius mokymo metodus, motyvuoti studentus praktiniam įgūdžių formavimui [37].
Remiantis O. Riklikiene ir L. Sajiene (2011), slaugos dėstytojai ir praktikos mokytojai turi gerai išmanyti slaugos mokslo dalykus, suvokti slaugos mokslo esmę bei jo plėtotės situaciją ir tendencijas savo šalyje ir pasauliniame kontekste, žinoti slaugos mokslo teorinę ir praktinę reikšmę, teorines ir praktines sąsajas su medicinos ir socialiniais mokslais, kvalifikacinių profesinės veiklos reikalavimų kitimo tendencijas, gebėti lanksčiai siekti ugdymo tikslų, plėtoti juos atitinkantį turinį, formas, metodus ir vertinimo būdus, gebėti vertinti ir analizuoti savo veiklą, pasižymėti asmeninėmis savybėmis, padedančiomis ugdytiniams formuoti nuostatas savęs, savo sveikatos, aplinkos ir veiklos atžvilgiu, mokėti naudotis naujomis mokymo technologijomis; gerai įvaldyti įvairias mokymo metodikas [25]. M. Teresevičienė, G. Gedvilienė (2006) su kolegomis akcentuoja, kad mokantis darbo vietoje, mokymas grindžiamas tiesiogine sąveika tarp praktikos mokytojo ir studento. Šis klasikinis metodas taikomas paprastiems psichomotoriniams veiklos procesams išmokti. Tačiau sveikatos priežiūros ir socialinio darbo specialistų veikla neapsiriboja mechaniniu procedūrų atlikimu. Todėl lavinti vien techninius procedūrinius įgūdžius nepakanka, siekiant išugdyti aukštos kvalifikacijos, lankstų, konkurencingą, nuolat tobulėjantį specialistą. Taigi, praktikos mokytojo veikla panašesnė į patyrusio asmens veiklą, patariant ir remiant jaunų ar ne tiek patyrusių kolegų, ar veiklą pradedančių žmonių profesinę adaptaciją organizacijoje bei perimant būtinas žinias, vaidmenis ir gebėjimus. Tai abipusiškai naudingos partnerystės kūrimas, tobulinant gebėjimus, elgseną bei požiūrį, siekiant padėti globotiniui įgyvendinti tikslus [32].
Anot O. Riklikienės (2011), praktikos mokytojui šiandieną keliami dideli reikalavimai. Jis turi būti ne tik patyręs slaugytojas, bet ir iškili asmenybė, tikėti savo profesinės veiklos reikšmingumu, mylėti savo darbą, laikytis profesinės etikos, būti kūrybingu ir tolerantišku, mokėti pajusti kitų žmonių situaciją bei suvokti jų būseną [25]. Autorių D. Nelson, L. Godfrey ir kt. (2004) tyrimais įrodyta, kad vadovavimas praktikai (mentorystė) vysto bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, didina profesinį prestižą tarp kolegų, pacientų, padeda įžvelgti praktikoje esančias problemas ir skatina ieškoti sprendimo galimybių [48].
Taip pat ir kiti užsienio autoriai W. Schubarth., K. Speck. (2011) ir L. Kragelund (2011),
tyrinėdami praktikos kokybę, pabrėžia, kad vadovavimo praktikai kokybė tampa esmine studijų ir
praktinio mokymosi sąsajų stiprinimo prielaida, lemiančia praktikos naudą ir sąlygojančia studijų kokybę. Ši nauda pasireiškia tuo, kad praktikos vietoje studentai įgyja aiškesnį supratimą apie profesinę veiklą, dalykinius ir profesinius gebėjimus, užmezga ir plėtoja profesinius kontaktus [56, 46]. Sellars J., Clouder L. (2011) patvirtina, kad klinikinio praktikos mokytojo nauda įrodyta tyrimais – studentų priežiūra praktinio mokymo metu ir vadovavimas jiems yra būtini ir naudingi veiksniai profesinio rengimo ir tobulėjimo procese. Ugdomas asmeninis tobulėjimas, įgyjama praktinė patirtis, didinamas pasitikėjimas, bendradarbiavimas, ugdomos kompetencijos [55].
R. Rimkienės su bendraautoriais (2012) Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultete atliktas tyrimas, kurio tikslas atskleisti praktikos mokytojo paramos veiksmingumą studentams realizuojant baigiamąją praktiką. Rezultatai rodo, kad baigiamosios praktikos metu praktikos mokytojo (mentoriaus) paramą, galimybę konsultuotis su praktikos mokytoju (mentoriumi) ar kitais praktikais itin palankiai vertino didžioji dalis apklaustųjų. Kas penktas biomedicinos srities ir socialinio darbo studijų programų apklaustasis studentas dėl praktikos mokytojo (mentoriaus) nesidomėjimo savarankišku darbu, dalykinės informacijos neteikimo negalėjo kokybiškai atlikti praktikos programoje numatytų savarankiškų užduočių. Praktikos mokytojo (mentoriaus) pagalba svarbi ne tik atliekant su savarankišku darbu susijusias užduotis, bet ir skatina studento pasitikėjimą savimi, padeda tinkamai pasirengti profesinei veiklai bei konstruoti teigiamą profesinę elgseną. Kuo palankiau respondentai, realizuodami baigiamąją praktiką, vertina praktikos mokytojo (mentoriaus) paramą ir galimybę konsultuotis, tuo labiau jie sulaukė praktikų visavertės pagalbos, dėmesio ir galėjo tinkamai atlikti praktikos programoje numatytas savarankiškas užduotis [27].
Taip pat kitu tyrimu nustatyta, kad praktikos metu su studentais individualiai ir pastoviai visą praktikos laiką dirbantis vienas praktikos mokytojas geriau pažintų studentą, žinotų, kokių gebėjimų jam trūksta, teiktų grįžtamąjį ryšį, padėtų reflektuoti patirtį, užtikrintų praktinio mokymo(si) kokybę.
Tyrimai rodo, kad dėl darbo intensyvumo ir laiko sąnaudų menka praktikos mokytojų pagalba studentams yra viena iš praktinio mokymo spragų [15].
Apibendrinant aiškėja, jog praktikos mokytojo vaidmuo praktinėje veikloje yra didžiulis.
Mentorius – labiau patyręs asmuo, kuris moko, įkvepia, konsultuoja, vadovauja ir padeda mažiau patyrusiam asmeniui plėtoti asmeninius ir profesinius gebėjimus. Vadovavimas (mentorystė) naujokui padeda įsitraukti į darbą, suvokti organizacijos taisykles, išsiugdyti specifinius įgūdžius.
1.6. Slaugos praktikos organizavimas
Universitetuose ir Kolegijose studijuojančių studentų profesinės veiklos praktikos vyksta visų
lygių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Siekiant užtikrinti jų kokybę, su gydymo įstaigomis yra
sudarytos sutartys. Kiekvienas studentas praktikos metu turi savo praktikos mokytoją dirbantį praktinio mokymo įstaigoje. Tai yra pirmas žmogus į kurį iškilus klausimams ir problemoms kreipiasi studentai.
Slaugos praktikos organizavimas – tai viena svarbiausių užduočių dėstytojams. Organizuoti praktiką taip, kad studentai teorines žinias galėtų pritaikyti ir patikrinti praktiškai, įgytų ir plėtotų gebėjimus. Kita, ne mažiau svarbi užduotis – studentų savarankiškumo ir atsakomybės už praktinį mokymąsi skatinimas [20].
Remiantis E. Stasiūnaitiene (2011), nepriklausomai nuo studijų programos ir institucijos, kurioje atliekama praktika, studento praktikos procesą (išskyrus pažintinę praktiką) sudaro 4 etapai:
įvadas, bandymai, savarankiškumo įtvirtinimo ir vertinimo.
Įvado etape studentai supažindinami su praktikos programomis (metodiniais nurodymais) ir
institucijos, kurioje atliekama praktika, veiklos specifiniais (teisiniais, organizaciniais ir kt.) reikalavimais bei pasirengia įsijungti į darbuotojų komandą.
Bandymų etapas – tai savo savybių, žinių, mokėjimų išbandymas konkrečiame profesinės
veiklos kontekste. Šiame etape studentai ir praktikos institucija įvertina turimas teorines žinias, mokymosi per praktiką poreikius ir abiejų šalių lūkesčius bei suformuluoja bendros veiklos tikslus ir konkrečias užduotis.
Savarankiškumo įtvirtinimo etapas – tai teorinių žinių perkėlimas į profesinį lauką. Šiame
etape praktinio mokymo aplinkoje studentas susiduria su dalykinėmis problemomis, socialiniais santykiais, konfliktais, hierarchijos ir statuso klausimais. Studentas bendradarbiaujant su praktikos mokytoju turi išmokti kritiškai vertinti pasirinktos veiklos modelius, atpažinti, kokių mokėjimų ir asmeninių savybių stokoja, išmokti dirbti profesinėje komandoje.
Vertinimo etapas – tai praktikos metu įgytos profesinės ir asmeninės patirties reflektavimas ir
įgytos patirties vertinimas: analizuojamos asmeninės ir profesinės perspektyvos, aptariamos praktikos metu atliktos užduotys [30]. Svarbu gebėti tinkamai organizuoti praktinio mokymo procesą, kad studentai aktyviai jame dalyvautų, kuo lengviau perimtų informaciją, kuo sėkmingiau formuotųsi atitinkami jų mokėjimai ir įgūdžiai. V. Rajeckas (2000) teigia, kad praktikos sėkmė labai priklauso nuo jos tikslų ir uždavinių išaiškinimo studentams [24]. Labai svarbu, kad studentas suvoktų sudėtingus socialinius santykius, išmoktų sėkmingai dirbti, pažinti skyriuje dirbančius sveikatos priežiūros darbuotojus ir bendradarbiauti su jais.
Remiantis M. Saarikoski (2002), pasirengimas praktikai iš esmės priklauso nuo to, kaip
mentorius supažindina su skyriaus struktūra, personalu, praktikos tikslais. Praktinio mokymo/si
efektyvumui reikšmės turi sistemingai vykdomi susitikimai, kuriuose aptariami įvairūs su praktiniu
mokymu susiję klausimai [54]. Gerai organizuota – kokybiška praktika pagal P. Wordelmanną (2009),
turi atitikti 4 kokybės parametrus, tai:
1) praktikos struktūros ir išteklių kokybė (praktikos organizavimo sąnaudos, praktinio mokymosi aplinka, materialiniai ir žmoniškieji ištekliai, studijų programos, praktikos planai ir kt.);
2) praktikos realizavimo kokybė. Tai optimalus praktikos proceso eigos užtikrinimas, panaudojant turimus praktikos išteklius, siekiama numatytų praktikos rezultatų. Praktikos aplinkos ir proceso eigos stebėjimas, formalus ir neformalus formuojamasis vertinimas, išorinis konsultavimas, praktikos proceso vadyba padeda geriau realizuoti praktikos procesą;
3) praktikos rezultatų kokybė. Praktikos rezultatai apima ne vien tik studijų programos arba studijų dalyko rezultatų pasiekimą, bet ir tikslingą išteklių praktikos metu panaudojimą, praktikos įgyvendinimo proceso eigą, praktikos šalių (mokymo įstaigos, praktikos institucijos, studento) susitarimus. Praktika bus sėkminga, jei įgyvendinami visų praktikos šalių tikslai. Aiškiai apibrėžti tikslai leidžia suformuluoti praktikos vertinimo kriterijus. Praktikos rezultatų kokybė atskleidžiama per pateiktą praktikos ataskaitą, baigiamąjį praktikos vertinimą ir parengtus praktikos rezultatų vertinimo instrumentus;
4) praktikos poveikio kokybė demonstruoja praktikos reikalavimų atitiktį asmens lūkesčiams ir įdėtų visų šalių pastangų reikšmingumą. Praktikos poveikio rezultatams nusakyti svarbus ne tik galutinių praktikos produktų įvertinimas, bet ir numatomos perspektyvos tolesniems darbams [63].
Apibendrinant galima teigti, kad praktika būtų sėkminga ir kokybiška, programos apraše turi
būti aiškiai suformuluoti tikslų pasiekimo kriterijai. Svarbu gebėti tinkamai organizuoti praktinio
mokymo procesą, kad studentai aktyviai jame dalyvautų, kuo lengviau perimtų informaciją, kuo
sėkmingiau formuotųsi atitinkami jų mokėjimai ir įgūdžiai. Pagal tai parenkamos ir paskiriamos
praktikos užduotys, mokymo(si) metodai, vertinimas.
2. TYRIMO METODIKA 2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai
Tyrimo objektas – slaugos studentų klinikinio mokymo(si) aplinka ir profesionaliosios slaugos mokymo(si) modelis.
Tyrimo subjektas – slaugos studentai, atliekantys klinikinę praktiką universiteto ligoninėje.
Tyrimo metodas – anketinė apklausa.
Naudota standartizuota anoniminė internetu pildoma anketa. „Klinikinė mokymosi aplinka, priežiūra ir slaugos mokytojas“ (Clinical learning environment, supervision, and nurse teacher – Cles+T scale) Priedas Nr. 1. Leidimas naudoti anketą gautas iš autoriaus Mikko Saarikoski, Turku taikomųjų mokslų universitetas, Suomija. Priedas Nr. 2. Anketa išversta į lietuvių kalbą ir pritaikyta mūsų šalies kultūrai.
Anketą sudarė 43 klausimai. Anketoje tiriami slaugos studentų patirties aspektai.
Mokymasis klinikinėje praktikoje:
Praktikos atlikimo vieta
Praktikos trukmė
Ar atliekant praktiką lankė ir teorines paskaitas
Kaip praktikos metu studentas bendravo su praktikos mokytoju
Koks praktinio mokymosi modelis buvo taikomas klinikinėje praktikoje
Kas vadovavo klinikinei praktikai.
Klinikinio mokymosi aplinka:
Mokymo aplinka skyriuje (ar galėjo lengvai kreiptis į skyriaus personalą, kokia skyriuje
vyravo atmosfera, ar skyriaus personalas buvo susidomėjęs studentų mokymu, ar mokymosi atvejai ir situacijos buvo įvairūs ir turiningi)
Slaugos administratoriaus lyderystės stilius (ar slaugos administratorius vertino personalą kaip svarbiausius išteklius, ar buvo komandos narys, ar darbuotojo pastangos buvo vertinamos)
Slauga padalinyje (ar slaugos filosofija buvo aiškiai apibrėžta, ar pacientams taikoma
individuali slauga ir priežiūra, ar slaugos dokumentacija buvo aiški ir suprantama)
Studento ir praktikos mokytojo santykiai (koks buvo praktikos mokytojo požiūris į mokymą,
ar studentas patyrė individualų mokymą, ar teikė nenutrūkstamą grįžtamąjį ryšį, ar studento ir
praktikos mokytojo santykiuose vyravo abipusė pagarba, dėmesys ir pritarimas)
Slaugos studentų pasitenkinimas ir nuostatos apie savo profesinį tobulėjimą (koks
svarbiausias asmuo padėjo studentui suvokti esmines slaugos sąvokas ir praktinę veiklą, koks studento asmeninis indėlis į klinikinę praktiką, ar patenkintas studentas klinikine praktika, ar svarbu studentui, kad praktikos mokytojas būtų slaugytojas).
Tyrimo organizavimas. VšĮ VUL Santariškių klinikose 2012 m. sausio – 2013 m. gegužės mėn. Šis tyrimas atliktas bendradarbiaujant su tarptautinio projekto „Slaugytojų profesionalumo didinimas plėtojant praktikos mokytojo veiklą“ (Empowering the Professionalization of Nurses through Mentorship (EmpNURS) 2010-2013 m. mokslininkų grupe. Projekte dalyvavo dvi Lietuvos institucijos – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Klinikinė Kauno ligoninė. LSMU projekte atstovavo tyrimo vadovė – doc. Olga Riklikienė. Projektas šio darbo autorei sudarė galimybę naudoti internetinę anketos versiją, suformavus specialią paskyrą tyrimo duomenims kaupti. Tyrimui pasibaigus, projekto vadovas iškėlė duomenis iš sistemos ir persiuntė darbo autorei. Be Lietuvos tokios pat anketos pildomos kitose projekto partnerių šalyse: Čekijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje.
Tyrimas vykdytas keliais etapais:
I etapas – mokslinės literatūros paieška LSMU bibliotekos informacijos ištekliuose ir rastos literatūros analizė.
II etapas – anketos vertimas į lietuvių kalbą.
III etapas – anketinės apklausos vykdymas VšĮ VUL Santariškių klinikose.
IV etapas – statistinė duomenų analizė, rezultatų aptarimas.
V etapas – išvadų bei rekomendacijų pateikimas.
2.2. Tiriamųjų atranka ir imtis
Tyrime dalyvavo Vilniaus Universiteto, Vilniaus Kolegijos ir Utenos Kolegijos sveikatos priežiūros fakulteto I-IV kurso slaugos studentai, atliekantys klinikinę slaugos praktiką Šeimos medicinos centre, terapinio ir chirurginio profilio skyriuose.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
Slaugos programos I-IV kurso studentai;
Sutikimas dalyvauti tyrime;
Ilgosios praktikos (ilgiau nei 1savaitė) atlikimas studijų metu.
Tyrime dalyvavauti pakviestas 381 respondentas. Tyrme dalyvauti atsisakė 31 studentas, todėl anketas užpildė 350 respondentų (atsako dažnis 100 proc.):
104 iš VU
242 iš Vilniaus kolegijos
4 iš Utenos kolegijos
2.3. Tyrimo etika
Tyrimui vykdyti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas 2012-01-17 Nr. BC-KS (M) – 133. Priedas Nr. 3. Visi apklausos dalyviai pasirašė informuoto tyrimo dalyvio formą. Apklausos metu buvo laikomasi laisvanoriškumo principo, todėl kiekvienas tyrime dalyvavęs studentas atsakė į klausimus savo noru, turėdamas teisę ir atsisakyti bei nedalyvauti tyrime.
Apklausų duomenys anonimiški.
2.4. Statistinė duomenų analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant duomenų kaupimo ir analizės „SPSS 21.0“ ir
„Excel“ programų paketus. Naudoti šie analizės metodai: aprašomoji statistika, požymių dažnių analizė, neparametriniai duomenų analizės testai dviem ir daugiau nei dviem nepriklausomoms imtims (dviem imtims – Mann - Whitney testas, trims ir daugiau imčių – Kruskall - Wallis testas). Statistiškai reikšmingiems skirtumams tarp skirtingų sociodemografinių tiriamųjų charakteristikų nustatyti naudoti Chi kvadrato (χ
2) kriterijus.
Atsakymai pagal Likert skalę – kiekybinių kintamųjų pasiskirstymas pagal normalųjį dėsnį tikrintas taikant Kolmagorov - Smirnov testą [5].
Apskaičiuotos statistinio reikšmingumo (p) reikšmės. Pasirinkti keli rekšmingumo lygmenys statistinėms hipotezėms tikrinti: kai p>0,05 – skirtumas statistiškai nereikšmingas, kai p<0,05 – skirtumas statistiškai reikšmingas, kai p<0,01 – skirtumas labai reikšmingas. Aprašomoji statistika atlikta apskaičiuojant vidutines kintamųjų reikšmes su 95 proc. pasikliautinuoju intervalu. Reikšmių sklaidai apibūdinti pateikiamas standartinis nuokrypis.
Kiekybinių charakteristikų ryšiams nustatyti naudoti tiesinės koreliacinės analizės metodai.
Klasifikacinių (intervalinių) dydžių tarpusavio priklausomumui nustatyti apskaičiuotas Pearson
koreliacijos koeficientas.
3. REZULTATAI 3.1. Respondentų demografinių duomenų analizė
Daugiausia apklausoje dalyvavusių respondentų (90,9 proc.) buvo jaunesni nei 25 metų amžiaus. Mažiausiai (0,6 proc.) tyrime dalyvusių respondentų buvo vyresni nei 45 metų amžiaus (1pav.).
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių, proc., N = 319 Dauguma 96,6 proc.) tyrimo dalyvių buvo moterys (2 pav.).
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį, proc., N = 319
90,9
2,2 2,5 2,5 1,3 ,6
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
<25 25-29 30-34 35-39 40-44 >=45
Amžiaus grupės (metais)
Procentai
3,4%
96,6%
vyras moteris
3.2. Duomenų apie respondentų atliekamą klinikinę praktiką analizė
Tarp tyrimo dalyvių daugiausia, t.y. 41,4 proc. buvo trečio kurso studentų. Kiek mažiau, respondentų (30,1 proc.) nurodė esantys antro kurso studentai. Mažiausiai tyrime dalyvavo pirmo kurso studentų (3 pav.).
3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kursą, proc., N = 319
Dauguma (89 proc.) tyrime dalyvavusių studentų praktiką atliko ligoninėje (4 pav.).
4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal klinikinės praktikos atlikimo vietą, proc., N = 319
Beveik trečdalis (32,6 proc.) tyrime dalyvavusių studentų nurodė, kad praktiką jie atliko chirurgijos skyriuje. Penktadalis respondentų savo praktikos vieta nurodė vidaus ligų skyrių, šiek tiek daugiau nei dešimtadalis teigė, kad praktiką jie atliko psichiatrijos skyriuje. 27,9 proc. respondentų įvardijo kitas praktikos vietas, nei buvo nurodyta anketoje (5 pav.).
,3
30,1
41,4
28,2
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45
pirmo antro trečio ketvirto
Kursas
Procentai
89
11 0
10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
ligonineje bendruomeneje
Praktikos vieta
Procentai
