LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Profilaktinės medicinos katedra
Kamilė Šemiotaitė
LIETUVOS GYVENTOJŲ MITYBOS SĄSAJOS SU SOCIALINIAIS IR GYVENSENOS VEIKSNIAIS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikata: mityba)
Mokslinė vadovė: dr. Vilma Kriaučionienė
Kaunas 2015
2 SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Visuomenės sveikata ir mityba)
Lietuvos gyventojų mitybos sąsajos su socialiniais ir gyvensenos veiksniais
Kamilė Šemiotaitė
Mokslinė vadovė: dr. Vilma Kriaučionienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2015, 75 p.
Darbo tikslas: - įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos sąsajas su socialiniais ir gyvensenos
veiksniais.
Uždaviniai: Įvertinti Lietuvos gyventojų mitybą pagal sveikatos mitybos indeksą; nustatyti
Lietuvos gyventojų mitybos ryšius su socialiniais veiksniais; nustatyti Lietuvos gyventojų mitybos ryšius su gyvensenos veiksniais.
Tyrimo metodika: Buvo analizuojami suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo
duomenys. 2014 m. tirta atsitiktinė 4000 Lietuvos 20-64 m. gyventojų imtis, sudaryta iš gyventojų registro sąrašų. Atlikta tiriamųjų apklausa paštu. Tyrimui buvo taikomas standartizuotas klausimynas, kurį sudaro klausimai apie gyventojų socialinius ir demografinius duomenis, gyvensenos (mitybos, fizinio aktyvumo, rūkymo ir alkoholio vartojimo) įpročius. Tyrime dalyvavo 1599 respondentai (946 moterys, 653 vyrai). Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinį SPSS 15.0 statistinį paketą.
Rezultatai: Ištyrus Lietuvos suaugusių žmonių mitybos įpročius, paaiškėjo, kad pusryčiauja
tik penktadalis vyrų (23,5 proc.) ir moterų (18,9 proc.). Tiek vyrai ir moterys maisto gamybai paprastai naudojo sveikiausią riebalų rūšį – aliejų (atitinkamai, 88,6 proc. ir 93,7 proc), o daugiau nei pusė vyrų ir moterų ant duonos tepė sviestą (atitinkamai, 60,2 proc. ir 59,5 proc.). Dalis gyventojų (17,7 proc.) nurodė nevartojantys jokių riebalų. Iš pateiktų pieno rūšių dažniausiai rinkosi vidutinio riebumo (2.5 – 3.2 proc.) pieną - vyrai 38,1 proc. ir moterys 43 proc. Remiantis vyrų ir moterų kasdienių sveikos mitybos įpročių indekso (SMI) ir nesveiko maisto indekso (NMI) vidurkių įverčiais buvo matoma, kad moterų SMI (12) buvo aukštesnis nei vyrų (10) ir tai parodė, jog jos sveikiau maitinosi.
Išvados: Lietuvos gyventojų mitybos įpročiai ne visada atitiko sveikos mitybos
3
nei pusė universitetinį išsilavinimą turinčių vyrų ir moterų ant duonos tepė sviestą (vyrai 53,1 proc., moterys 56,6 proc.). Vyrų pieno pasirinkimas nepriklausė nuo išsilavinimo, tačiau moterų grupėje dauguma besirenkančių vidutinio riebumo pieną turėjo universitetinį išsilavinimą (46 proc.), o natūralų pieną dažniausiai rinkosi žemiausią išsilavinimą turinčios moterys (32 proc.). Palyginus SMI ir NMI skirtingose demografinėse tiriamųjų grupėse, rezultatai rodė, kad kuo tiriamojo išsilavinimas yra aukštesnis, tuo SMI indeksas didesnis ir tiriamasis svekiau matinosi, o žemiausią išsilavinimą (vidurinį ir nebaigtą vidurinį) turinčių asmenų skalės vidurkis buvo žemiausias. Analizuojant KMI sąsajas su SMI ir NMI reikšmėmis, rezultatai rodė, kad tiek vyrai, tiek moterys turintys normalų kūno svorį yra labiau linkę dažniau vartoti ir sveiką, ir nesveiką maistą nei turintys antsvorio ar nutukę. Tačiau nutukę žmonės mažiau vartojo nesveiko maisto ir daugiau sveiko, o tarp nutukusių moterų buvo matomas tiek sveiko, tiek nesveiko maisto ribojimas. Tiriant sveikos gyvensenos ir mitybos įpročius, tiriamieji, kurie vartojo alkoholį, rūkė ir retai ar niekada nesportavo, bei kurie valgė žiūrėdami televizorių, užkandžiavo ar valgė prieš miegą, dažniau rinkosi nesveiką maistą ir rečiau sveiką. Tačiau apskritai moterų sveiko maisto pasirinkimo rodiklis buvo didesnis, o nesveiko buvo mažesnis lyginant su vyrų.
Raktiniai žodžiai: mitybos įpročiai, sveikatos vertinimas, socialiniai veiksniai, gyvensenos
4 SUMMARY
Public health (public health and nutrition)
Lithuanian diet interface with social and lifestyle factors
Kamilė Šemiotaitė
Scientific Adviser: Dr. Vilma Kriaučionienė
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine. Kaunas; 2015, 75 p.
Aim of the study. To evaluate the Lithuanian population nutrition links with social and lifestyle
factors.
Objectives. To evaluate Lithuanian population nourishment by the eating nutritional index; to
identify Lithuanian residents’ dietary links with social factors; to establish Lithuanian residents’ nutrition relationship with the lifestyle factors.
Methods. The analysis included the survey data of the adult Lithuanian citizen health behaviour.
In 2014, a random sample of 4,000 Lithuanian residents aged 20-64 selected from the Population Register was studied. The online survey was carried out. A standardized questionnaire form was applied for the study, consisting of questions about the population socio-demographic data, their lifestyle (diet, physical activity, smoking and alcohol consumption) habits. The study involved 1,599 respondents (946 women, 653 men). Statistical data analysis was performed by using SPSS 15.0 statistical computer package.
Results: the examination of Lithuanian adults eating habits showed that only one-fifth of the
surveyed men (23.5%) and women (18.9%) have breakfast. Both, men and women usually used the healthiest type of fat in food production – the oil (88.6% and 93.7% respectively), while more than half of men and women put butter on the bread (60.2% and 59.5% respectively). Part of the population (17.7%) indicated that they did not use any fat. Regarding the most common types of milk, the respondents chose milk of moderate fat (2.5 - 3.2%) - 38.1% of men and 43% of women. According to the men and women daily Core Food Index (CFI) and Extra Food Index (EFI) averages, it was established that the CFI of women (12) was higher than that of men (10), and this showed that their nutrition was healthier.
Conclusions: Lithuanian population eating habits are not always in line with the healthy eating
5
than half of men and women with higher education spread butter on bread (men 53.1%, women 56.6 %). Men's milk choice did not depend on education level, but most of the women in the group who chose medium-fat milk had university education (46%); natural milk was usually appreciated by the women with the lowest level of education (32%).
The outcomes of the comparison between the CFI and EFI data in different demographic groups of respondents showed that the higher education level was, the bigger CFI index was observed, and the participants of the survey ate healthy food; on the other hand, people with the lowest levels of education (secondary and incomplete secondary education), demonstrated the lowest average on the scale. The analysis of BMI links with CFI and EFI values showed that both, men and women, with normal body weight are likely to consume as healthy food, so junk food, too, compared to those with overweight or obese. There is a tendency among obese people to consume less junk food and more healthy one, whereas obese women are inclined to limit food consumption on the whole. The examination of a healthy lifestyle and eating habits, both, men and women, who have consumed alcohol, smoked and rarely or never gone in for sports, also used to eat while watching TV, or had a snack before bedtime, more often chose junk food and less healthy one. Generally speaking, however, women’s ratio of healthy food choices was higher than that of men, and unhealthy was lower as compared to men.
6 PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju už pasiūlytą galimybę įsitraukti į bendrą projektą, pagalbą ir bendradarbiavimą visuose magistro rašymo etapuose, naudingus patarimus, įgytą patirtį bei žinias magistrinio darbo vadovei dr. Vilmai Kriaučionienei, kuri stengėsi, kad mano darbas būtų kuo geresnis ir kokybiškesnis.
Dėkoju bendrakursiams magistro studijų metu pasidalinusiems patirtimi bei naudingais patarimais.
7 TURINYS
ĮVADAS...9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ...11
1.1. Sveikata ir mityba...11
1.2. Lėtinių neinfekcinių ligų (LNL) rizikos veiksniai – antsvoris ir nutukimas...15
1.3. Socialinių veiksnių įtaka mitybai ir sveikatai...21
1.4. Sveikatą ir mitybą lemiantys gyvensenos veiksniai...26
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA...30
2.1. Tiriamasis kontingentas...30
2.2. Tyrimo metodai...31
2.3. Statistinė duomenų analizė...34
3. DARBO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...37
3.1. Suaugusiųjų žmonių mitybos įpročiai pagal sveikos mitybos indeksą...37
3.2. Mitybos sąsajos su socialiniais veiksniais...49
3.3.Mitybos sąsajos su gyvensenos veiksniais...64
IŠVADOS ...67
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...69
LITERATŪRA ...70
8 SANTRUMPOS
KMU – Kauno medicinos universitetas
PSO – pasaulio sveikatos organizacija
ES – Europos Sąjunga
LR – Lietuvos Respublika
lls – laisvės laipsnių skaičius
p – pasikliautinumo lygmuo
χ² - chi kvadrato testas SD – standartinis nuokrypis
9 ĮVADAS
Per pastaruosius šimtmečius gyvenimo trukmė vidutiniškai padidėjo 25 – 30-ia metų. Pagrindinės infekcinės ligos buvo išnaikintos. Kūdikių mirtingumas drastiškai sumažėjo. Per laiką žmonės tapo aukštesni ir sunkesni bei gaunantys pakankamą mitybą. Ekoniminis augimas stipriai prisidėjo prie šių pasiekimų, o taip pat ir visuomeninė politika, kuri padėjo pagrindą šiuolaikinei mokymo, sanitarijos, visuomenės sveikatos ir gerovės sistemoms susikurti. Kaip bebūtų, kartu su industrilizacija ir klestėjimu didėjo ir vis dar didėja lėtinių ligų rodikliai (Sassi, Hurst, 2008; OECD, 2012). Dėl to, visuomenės sveikatos stebėsena yra svarbi, vertinant sveikatos politiką, sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos programų efektyvumą. Sveikatos informacinė sistema turėtų apimti visus sveikatos, ją įtakojančių veiksnių ir sveikatos priežiūros aspektus.
Vieni iš probleminių veiksnių yra netinka mityba ir fizinio aktyvumo stoka, kurie išsivysto į sveikatos problemas – antssvorį ir nutukimą, kurie per pastaruosius tris dešimtmečius smarkiai pagausėjo tarp ES gyventojų. Dėl to ateityje gali plisti lėtinių susirgimų atvejų, tokių kaip kraujagyslių sistemos ligos, padidėjęs kraujospūdis, antrojo tipo diabetas, insultas, kai kurių tipų vėžys, skeleto raumenų sistemos ir net įvairūs psichikos sveikatos sutrikimai. Ilgainiui tai gali neigiamai paveikti gyvenimo trukmę ir dėl to gali sumažėti daugelio žmonių gyvenimo kokybė (Europos bendrijų komisija, 2007). Lėtinių ligų epidemija XX amžiaus antrojoje pusėje siejama su sparčiais mitybos pokyčiais, kuriuos skatino ekonomikos raida, industrializacija, urbanizacija, rinkos globalizacija. Nors žmonių gyvenimo lygis kilo, didėjo maisto produktų prieinamumas ir plėtėsi jų asortimentas, tačiau kai kurie mitybos pokyčiai turėjo neigiamų pasekmių visuomenės sveikatai. Padaugėjo abejotinos kokybės ir menkaverčių maisto produktų, kurių vartojimą skatino agresyvi reklama. Maisto rinkos globalizacija mažino vietinių tradicinių produktų paklausą. Nauji mitybos įpročiai greitai plito iš vienos šalies į kitą, iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą. Pradėta daugiau vartoti didelės energinės vertės maisto produktų, turinčių daug gyvulinių riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų, o šviežių daržovių, vaisių, grūdinių produktų vartojimas sumažėjo. Mitybos pokyčiai skatino nutukimo, arterinės hipertenzijos, hipercholesterolemijos, hiperglikemijos ir kitų lėtinių ligų rizikos veiksnių atsiradimą (Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Lietuvos gyventojų populiacijoje labai paplitę su mityba susiję LNL rizikos veiksniai: nutukimas, didelė cholesterolio koncentracija kraujyje, sutrikusi
10
angliavandenių apykaita, arterinė hipertenzija. Gausus riebalų, ypač gyvulinių, vartojimas skatina nutukimo ir hipercholesterolemijos atsiradimą. Lietuvos gyventojai vartoja daug riebių pieno produktų, kurie yra sočiųjų riebalų rūgščių, didinančių išeminės širdies ligos riziką, šaltinis (Grabauskas ir kt., 2012). Pagrindiniai rizikos veiksniai tapo per dideli sočiųjų riebalų, cukrų, druskos kiekiai ir per mažas vaisių ir daržovių vartojimas (World Health Organization, 2006, 2013).
Norint identifikuoti lėtines ligas lemiančius veiksnius, būtina atsižvelgti ir į socialinius ir į individualius gyvensenos veiksnius (Sassi, Hurst, 2008). 50 procentų žmonių sveikatos būklė priklauso nuo gyvenimo būdo – mitybos įpročių, fizinio aktyvumo, streso, rūkymo, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo (Perminas, Galvydienė, 2008). Įvairių socialinių gyventojų grupių gyvensenos skirtumai lemia jų sveikatos netolygumus. Šie netolygumai egzistuoja įvairiuose tarptautiniuose, valstybiniuose ir bendruomenių lygiuose. Yra žinoma, jog visame pasaulyje įvairių ligų našta didesnė tarp žemesnio socialinio sluoksnio žmonių. Tokie faktoriai, kaip amžius, lytis, etninė grupė ir priklausymas mažumoms gali įtakoti su sveikata susijusius netolygumus (World Health Organization, 2009). Todėl sveikatos stiprinimo ir ligų profilaktikos programos turėtų būti orientuotos į socialiai pažeidžiamas gyventojų grupes, turinčias daug nesveikų gyvensenos įpročių.
11 DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas - įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos sąsajas su socialiniais ir gyvensenos
veiksniais.
Tyrimo uždaviniai:
1. Įvertinti Lietuvos gyventojų mitybą pagal sveikatos mitybos indeksą. 2. Nustatyti Lietuvos gyventojų mitybos ryšius su socialiniais veiksniais.
12 1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.Sveika mityba
Sveikata – tai įvairių veiksnių visuma. Dažnai sveikata suvokiama, kaip visų organų tinkama veikla, ligų nebuvimas, tačiau sveikata yra ženkliai platesnė sąvoka.
Kiekvienas žmogus sveikatą suvokia subjektyviai, tačiau pasaulyje vyrauja PSO suformuluotas apibrėžimas: „Sveikata - tai fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas“ (World Health Organization, 1948). Tuo tarpu LR Sveikatos sistemos įstatymo apibrėžimas skamba taip: „Sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė“ (LR Sveikatos sistemos įstatymas, 1997). Anot Mickevičienės irk t. (2006), ligų nebuvimas rodo gerą sveikatą (Mickevičienė ir kt., 2006). Taigi apibendrinant galima teigti, jog sveikata susijusi ne tik su gera organų sistemos veikla, bet ir su psichologine savijauta, socialine gerove, kuri lemia žmogaus pasitenkinimą gyvenimu. Armonienė (2014) teigia, kad žmogus jaustųsi sveikas, žmogui reikia prigimtinės fizinės sveikatos, prieglobsčio, nuolatinių pragyvenimo pajamų, sveikos socialinės aplinkos, mėgstamo darbo, galimybės mokytis, tinkamos mitybos, sveikos ekologinės aplinkos bei galimybės sportuoti (Armonienė, 2014). Tam, kad palaikyti gerą sveikatą, reikia atsižvelgti į profilaktinius aspektus, ir vienas jų yra mityba. Gyventojų mityba, kad ji būtų palanki sveikatai, turi atitikti sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintas rekomenduojamas paros maistinių medžiagų ir energijos normas. O tam, kad mityba būtų subalansuota ir visavertė, gyventojai, maisto gamintojai bei maitinimo organizatoriai turi laikytis sveikos mitybos rekomendacijų (Sveikatos apsaugos ministerija, 2014).
Mityba yra viena iš būtinų fizinio ir psichinio vystymosi sąlygų, o fizinis aktyvumas lemia organizmo harmoningą vystymąsi ir sveikatą (Šurkienė ir kt., 2007). Taigi gerus sveikatos rodiklius ypač įtakoja mityba bei fizinis aktyvumas. Kaip teigia Kriaučioninenė ir Petkevičienė (2013), tinkama mityba aprūpina žmogų energija ir gyvybinei organizmo veiklai reikalingomis maistinėmis medžiagomis (Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Vienas pagrindinių sveiko maisto kriterijų – tinkamai suderintas jame esančių maistinių medžiagų, ypač riebalų, kiekis. Riebalai tampa ypatinga problema, nes organizmas juos pasisavina ne tik kaip energijos šaltinį, bet ir kaip papildomas kalorijas (Strazdienė, 2014). Kitaip tariant, nortint užtikrinti tinkamą sveikatą, būtina gebėti derinti mitybos racioną, nes būtent tinkami maisto produktai, įsisavintos
13
medžiagos ypač ženkliai įtakoja žmogaus sveikatos rodiklius. Tam pritaria ir Perminas bei Galvydienė (2008) pažymėdami, jog įvairūs sveikos mitybos aspektai gali pagerinti sveikatą. Sveika mityba susijusi su geresne sveikata ir geresne adaptacija (Perminas, Galvydienė, 2008).
Vieni iš pagrindinių sveikos mitybos principų yra:
Saikingumas - svarbu žinoti, kad net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per daug, gali turėti neigiamą poveikį sveikatai.
Įvairumas - nė vienas maisto produktas neturi visų maisto medžiagų (žmogaus organizmui su maistu jų būtina gauti apie 40). Tik vartojant įvairius augalinius ir gyvūninius maisto produktus bus visiškai patenkinti organizmo poreikiai.
Subalansuotumas - mitybos subalansavimas – tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis bei optimalus energijos kiekis maisto produktuose (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2014).
Kasdien žmogaus organizmas turi gauti apie 40 pavadinimų maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kitų. Nė vienas maisto produktas, išskyrus motinos pieną pirmų mėnesių kūdikiui, neturi reikiamo visų medžiagų kiekio (Astrauskienė, 2014). Taigi apibendrinant galima teigti, jog žmogaus organizmui būtinas įvairus racionas siekiant gerų sveikatos rodiklių. Kiekvienas maisto produktas pasižymi tam tikromis medžiagomis, todėl siekiant organizmui suteikti kuo daugiau tinkamų maisto produktų, būtina išmanyti, kokius maisto produktus pasirinkti kasdieniame maisto racione.
Salikovic ir Tanovic-Mikulec (2007) pažymi, jog visuomenėje ypač pastebimas pasyvaus gyvenimo būdo paplitimas, keičiantis žmonių įpročiams ir vis daugiau laiko praleidžiant prie televizoriaus, kompiuterio, būtina skatinti visuomenės sąmoningumą apie subalansuotos mitybos principus ir naudą (Salikovic, Tanovic-Mikulec, 2007).
Remiantis sveikos mitybos rekomendacijomis, išskiriamos šios pagrindinės sveikos mitybos taisyklės:
maistui vartoti kuo įvairesnių šviežių maisto produktų, domėtis jų sudėtimi ir rinktis tuos, kuriuose yra kuo mažiau konservantų, dažiklių ir saldiklių;
valgyti visada tuo pačiu laiku;
stengtis, kad dienos raciono pagrindą sudarytų grūdiniai produktai;
valgyti daugiau sezoninių daržovių, uogų ir vaisių, kai jie pigiausi, o skonis – pats geriausias;
14
pirmenybę teikti augaliniams riebalams ir tinkamai pasirinkti užkandžius: vaisius, riešutus ar sumuštinį su grūdėta duona ir žuvim, liesa mėsa ar mažiau riebiu sūriu;
rinktis mažiau druskos turinčius maisto produktus ir valgyti mažiau saldumynų; kasdien išgerti 6-8 stiklines vandens;
nepersivalgyti, stengtis skaičiuoti kalorijas ir reguliariai sportuoti (Bartkevičiūtė, Barzda ir kt., 2011; Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2014).
Nuolat aiškinant žmonėms mitybos svarbą sveikatai ir mokant juos sveikai maitintis, visuomenės mityba keičiasi, jos sveikata gerėja (Lažauskas, 2005). Sveikos mitybos įpročių formavimosi pagrindą sudaro sveikos mitybos žinios, teigiamos nuostatos, mokėjimas sveikai maitintis ir pasigaminti sveiko maisto mitybos poreikiams tenkinti. Sveikos mitybos įpročiai yra sudedamoji socialinių įgūdžių dalis, nes formuojantis įpročiams įgyjama sveikos mitybos žinių (Strazdienė, 2014). Todėl siekiant gyventojus propaguotis sveiką gyvenseną, tinkamą mitybą būtina ugdyti jų įpročius, žinias, supažindinti su sveikaos mitybos ir sveikos gyvensenos principais, nauda ir svarba jų sveikatai. Kaip pažymi Petronytė (2005), mitybos veiksniai labai svarbūs mažiausiai penkių iš dešimties ligų, dažniausiai tampančių mirties priežastimi, patogenezės vystymuisi. Netinkama mityba skatina širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, piktybinių navikų, nutukimo, nuo insulino nepriklausomo cukrinio diabeto, osteoporozės ir kitų lėtinių ligų atsiradimą. Lėtinių ligų epidemija dvidešimto amžiaus antroje pusėje siejama su išaugusiu didelės energinės vertės maisto produktų, turinių daug gyvulinių riebalų, cukraus ir mažai maistinių skaidulė, vartojimu, o taip pat daržovių, vaisių, grūdinių produktų vartojimo sumažėjimu (Petronytė, 2005).
Išsivysčiusiose valstybėse vis platesnį pripažinimą įgyja sveikos gyvensenos koncepcija, orientuota į žmogaus organizmo natūralių adaptacinių galimybių panaudojimą. Ši koncepcija remiasi holistiniu požiūriu į sveikatos palaikymą, išsaugojimą ir stiprinimą, nagrinėjančią žmogų ir įvairias jo sferas kaip vieningą sistemą (Sakalauskas, Kepenis, 2009). Daugelis Europos valstybių, tarp jų ir Lietuva, rengia nacionalines maisto saugos, kokybės ir gyventojų mitybos gerinimo strategijas, kuriose prioritetas teikiamas žmonių sveikatai. (Škėmienė ir kt., 2007).
Apibendrinant galima teigti, jog sveikata suvokiama, kaip žmogaus fiziologinių, psichologinių, socialinių veiksnių visuma. Vieni svarbiausių geros sveikatos veiksnių - sveika mityba ir fizinis aktyvumas. Sveika mityba mažina įvairių ligų paplitimą bei riziką, tačiau tokia mityba įmanoma tik tuomet, jei tinkamai suvokiami sveikos mitybos principai, tinkamų produktų
15
vartojimo svarba. Siekiant pasiekti šių tikslų daugelis Europos valstybių taip pat ir Lietuva skiria didelį dėmesį tinkamos mitybos strategijoms.
1.2. LNL rizikos veiksniai - antsvoris ir nutukimas
Antsvoris ir nutukimas įtakoja ne tik padidėjusią žmogaus kūno masę, bet ir išaugusią ligų riziką. Vis daugiau žmonių maitinasi netinkamai, tai įtakoja ir visuomenėje vyraujantis grožio ir kūno kultas, žmonės vis dažniau naudojasi greito maisto paslaugomis pamiršdami kitų maisto produktų svarbą mitybos racione.
Kaip pažymi Steptoe ir Wardle (2004), žmonės vis dažniau valgo sėdėdami prie televizoriaus, kompiuterio, užkandžiauja prieš pat miegą, ko pasekoje nėra sunaudojama gaunama energija, riebalai. Žmonės vis mažiau dėmesio skiria sveikai mitybai – vaisiams ir daržovėms, dažniau pasirenkami įvairūs užkandžiai, traškučiai, mėsainiai ir kt. greito maisto patiekalai, kurie savo racione nepasižymi naudingomis medžiagomis (Steptoe, Wardle, 2004). Todėl, kaip pažymi Astrauskienė (2011), dažniausiai nutunkama, kai su maistu gaunama daugiau energijos nei jos išeikvojama. Fizinio aktyvumo stoka taip pat skatina nutukimą (Astrauskienė, 2011). Nutukimas – tai daugelio veiksnių nulemta lėtinė būklė, kai dėl riebalinio audinio pertekliaus didėja kūno masė. (Jasionis ir kt., 2013).
Didelis nutukimo paplitimas yra viena svarbiausių XXI amžiaus visuomenės sveikatos problemų. Nutukimo paplitimo pokyčiai siejami su pasikeitusiais mitybos ir fizinio aktyvo įpročiais, kurių atsiradimui turėjo reikšmės socialiniai ir ekonominiai aplinkos pokyčiai. Šiuolaikinė maisto pramonė pateikia žmogui gausybę didelės energinės vertės produktų, kuriuose yra daug riebalų, cukraus, mažai maistinių skaidulų. Žmonės vis rečiau gamina maistą namuose, dažniau renkasi greitai paruošiamą maistą, pusgaminius, dažnai užkandžiauja, todėl su maistu gauna daug energijos. Tuo tarpu energijos eikvojimas fizinei veiklai nuolat mažėja (Grabauskas ir kt., 2012). Eičaitė ir Gapšys (2011) taip pat pažymi, jog antsvoris ir nutukimas yra pagrindiniai rizikos veiksniai susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, sąnarių ligomis ir kai kurių rūšių vėžiu. Visame pasaulyje gyventojai įgyja antsvorio ir nutunka dėl to, kad didina bendrą su maistu gaunamą energijos kiekį, vartodami maisto produktus, turinčius daug riebalų, druskos ir cukraus, bet mažai vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų, taip pat tampa mažiau fiziškai aktyvūs, plintant sėdimam darbui, keičiantis transporto rūšims ir
16
didėjant urbanizacijai (Eičaitė, Gapšys, 2011). Taigi galima teigti, jog maisto pramonė, kintantys žmonių įpročiai įtakoja vis labiau didėjantį nutukimą visuomenėje. Tiek maisto pramonė, tiek ir žmonės vis dažniau pamiršta natūralių, sveikų produktų svarbą ir renkasi paskanintus produktus, kurie pasižymi mažesne maistine verte.
Nutukimui įtakos turi ir lėtesnė medžiagų apykaita (nuo 25 m. amžiaus kas dešimt metų ji lėtėja 7 - 9 proc.), nejudrumas, neracionali mityba (valgoma per riebiai, vartojama lengvai įsisavinamų angliavandenių – saldumynų, cukraus, persivalgoma vakarais), psichiniai išgyvenimai (Augustinienė, 2008).
Antsvoris yra pavojingas sveikatai, nes jis susijęs su gretutinėmis psichosomatinėmis ligomis ir įvairių organizmo funkcijų sutrikimais (Aigner ir kt., 2011). Nutukimas yra rizikos veiksnys, kuris sukelia tokius sveikatos sutrikimus ir ligas, kaip padidėjusį kraujospūdį, padidėjusį cholesterolio kiekį, diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, astmą, artritą ir tam tikras vėžio formas. Taip pat pereinant iš antsvorio grupės į nutukimo grupę - sutrumpėja gyvenimo trukmė (Sassi, 2010). Nutukimas yra siejamas su didesne rizika sirgti lėtinėmis ligomis.
Antsvoris ir nutukimas yra apibūdinami kaip perteklinių riebalų sankaupų išraiška, sukelianti riziką daugeliui LNL. Dažniausiai svoriui įvertinti naudojamas kūno masės indeksas (KMI). Šis skaičius atspindi žmogaus svorį pagal individo svorio (kg) ir ūgio (m2) santykį.
Remiantis PSO klasifikacija, suaugę žmonės, kurių KMI yra nuo 25 iki 30-imt yra laikomi turintys antsvorį, o tie, kurių KMI yra virš 30-imt, yra nutukę (World Health Organisation, 2000).
Skiriami 4 nutukimo laipsniai:
1 lentelė. Nutukimo laipsniai
LAIPSNIAI KŪNO MASĖ
10 nutukimas
20 nutukimas
30 nutukimas
40 nutukimas
>didesnė už normalią 30 proc.
> už normalią 50 proc. > už normalią 100 proc. > kaip 100 proc.
17
Neracionali dieta bei mažas fizinis aktyvumas skatina nutukimą (Perminas, Galvydienė, 2008).
Mokslininkai, tyrinėję valgymo sutrikimų priežastis, nurodo, jog problemų kyla dėl perdėto visuomenės rūpinimosi lieknumu, maisto sudėtimi bei dietomis (Cohen, 2006). Dažniausiai moterys dietos laikosi dėl grožio, o ne dėl sveikatos. O grožio supratimą formuoja socialinė ir kultūrinė aplinka. Žiniasklaida, taip pat ir populiarieji žurnalai yra viena iš reikšmingų šios aplinkos sudedamųjų dalių (Gordon, 2000). XX amžiuje pirmenybė vis labiau buvo teikiama lieknesnei moters figūrai, kai tuo metu realus vidutinis kūno svoris nuolat augo. Taip išryškėjo neatitikimas tarp kultūrinio idealo ir fizinės realybės. Šiais laikais lieknumo siekimas labiausiai būdingas moterims, kurių savivertė ir sėkmė yra dažnai priskiriamos ir priklauso nuo jų fizinės išvaizdos (Liveikienė, 2005). Taigi galima teigti, jog sveikatos ir mitybos sutrikimai dažniau paplitę tarp moterų. Tą įtakoja visuomenės tendencijos, susiformavęs visuomenės požiūris į moters kūno kultą, lieknumą.
Jauni žmonės itin lengvai pasiduoda masinės informacijos priemonių įtakai (Barzda irk t., 2009). Populiari spauda formuoja jaunų žmonių nuomonę apie daugelį kasdienio gyvenimo aspektų, taip pat ir mitybą. Deja, spaudoje pateikiama informacija apie mitybą ne visada atitinka sveikos mitybos rekomendacijas, spaudoje gausu reklamų. Žmonių mityba yra glaudžiai susijusi su informacijos šaltiniais ir masinės žiniasklaidos priemonėmis, kaip vienu iš plačiai visuomenei prieinamų informacijos šaltinių (Brimas irk t., 2007). Stukas (2012) taip pat pažymi, jog populiarios spaudos informacijos apie mitybą atitiktys sveikos mitybos principams ir taisyklėms yra labai reikšmingos (Stukas ir kt., 2012). Taigi galima teigti, jog žiniaskalida ženkliai įtakoja visuomenės mitybos įpročius, formuoja požiūrį į kūno kultą, todėl moterys siekdamos turėti tokį kūną, kuris žiniasklaidoje įvardinamas tobulu, linkusios pasiekti tokių pat kūno rodiklių, o tai dažnai įtakoja mitybos sutrikimus. Tą patvirtina ir Fairburn (2004) pabrėždamas, jog įvertinus populiarioje spaudoje pateikiamą informaciją apie mitybą, matyti, kad vyrauja dietų patarimai. Šie rezultatai sutampa ir su kai kurių užsienio mokslininkų tyrimų rezultatais (Fairburn, 2004). Didelis dėmesys dietoms populiarioje spaudoje gali būti susijęs su šios temos paklausa. Šiuolai-kinėje visuomenėje, ypač tarp jaunų žmonių, suformuotas labai liekno kūno įvaizdis. Tai skatina jaunus žmones, labiausiai merginas, domėtis dietomis. Deja, populiarioje spaudoje pateikiama mažai sveikos mitybos patarimų (11,0 proc. visų straipsnių), kurie galėtų būti atsvara plačiai žur-naluose aprašomoms dietoms (Stukas irk t., 2012).
18
Europos kovos su nutukimu chartijoje (2007) pažymima, kad tiek nutukimas, tiek antsvoris yra vienas svarbiausių 21 amžiaus iššūkių visuomenės sveikatai, ypač Europos regione, kur nutukimo paplitimas per pastaruosius dešimtmečius išaugo tris kartus. 2009 m. parengtos „Nutukimo prevencijos darbo vietoje gairės“ (GPOW). Remiantis šiose gairėse pateikta informacija, nutukimas vis labiau plinta pasaulyje ir išsivysčiusiose šalyse jau yra pasiekęs epidemijos mastą (Europos kovos su nutukimu chartija, 2006). Plintantis nutukimas apibūdinamas kaip pasaulinio masto epidemija. Šiuo metu manoma, kad pasaulyje 300 milijonų žmonių yra nutukę, 750 milijonų turi antsvorio, o tai viršija skaičių žmonių, stokojančių maisto ir turinčių mažesnę nei normali kūno masę (Barzda ir kt., 2010). Taigi galima teigti, jog viršsvorio problema jau pasiekusi kritinę stadiją, nes šiuo metu pasaulyje jau mažiau neturinčių nei turinčių Antsvorį žmonių. Šiuos teginius patvirtina ir Astrauskienė (2011) teigdami, jog nutukimas tampa vis svarbesne sveikatos problema, nes jo paplitimas nuolat didėja ir per pastaruosius du dešimtmečius jis išaugo tris kartus, daugiau negu pusė suaugusiųjų gyventojų daugelyje Europos regiono šalių turi antsvorio, o ketvirtis – jau nutukimą (Astrauskienė ir kt., 2011).
Antsvoris ir nutukimas tarp suaugusiųjų yra viena iš didžiausių visuomenės sveikatos problemų. Europos kovos su nutukimu chartija pažymi, kad antsvoris ir nutukimas sudaro vieną iš rimčiausių XXI-ojo amžiaus iššūkių visuomenės sveikatai PSO Europos regione ir tai pasiekė epideminį lygį dėl kintančios socialinės ir ekonominės aplinkos, sukėlusios gyventojų energijos disbalansą, smarkiai sumažėjus fiziniam aktyvumui, didelės energijos maisto ir gėrimų prieinamumui bei pasikeitus maitinimosi įpročiams ir gyvenimo būdui (World Health Organisation, 2006b; World Health Organization, 2013).
Jei nutukimo tendencija išliks, Europoje artimiausiu metu gali būti virš 150 milijonų nutukusių suaugusiųjų, o iki 2050 metų dėl nutukimo gyvenimo trukmė gali sumažėti nuo 2 iki 6-ių metų. Tai rodo, jog nutukimas turi neigiamos įtakos tiek gyvenimo trukmei, tiek gyvenimo kokybei (Europos bendrijų komisija, 2007; World Health Organization, 2013).
Nutukimo dažnis didelis Rytų Europoje, ypač Baltijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje (Astrauskienė ir kt., 2011). Lietuvoje nutukimo paplitimas didžiulis, kaip teigia Barzda, (2009) normalų kūno svorį turi tik kiek mažiau kaip pusė suaugusių Lietuvos gyventojų, o daugiau kaip trečdalis respondentų turi antsvorį ir apie 13 proc. yra nutukę (Barzda, 2009).
Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrime (anksčiau, FINBALT HEALTH MONITOR). LSMU (anksčiau vadinosi Kauno medicinos universitetas)
19
mokslininkai kas antri metai atlieka Lietuvos gyventojų apklausas. Nuo 1994 m. buvo atlikti dešimt gyvensenos tyrimų, paskutinis 2012 m. Vykdant tyrimą, renkama informacija ir apie gyventojų kūno svorį. Antsvorio ir nutukimo paplitimas skirtingai kito tarp vyrų ir moterų. Nutukusių vyrų (KMI>30 kg/m2) dalis padidėjo nuo 10 proc. 1994 m. iki 18 proc. 2012 m., o antsvorio (KMI>25 kg/m2) paplitimas išaugo atitinkamai nuo 47 proc. iki 61 proc. Tarp moterų nutukimo ir antsvorio paplitimas beveik nepakito. 2012 m. buvo nutukusios 19 proc. moterų ir 44 proc. moterų turėjo antsvorį (Lietuvos politika: Gyvensena, 2012).
Remiantis Lietuvoje atliktais tyrimais, Lietuvoje stebima nedidelė nutukimo mažėjimo tendencija, tačiau dar yra gana daug nutukusių žmonių – 11,3 proc. vyrų ir 15,2 proc. moterų. 2007 m., palyginti su 2002 ir 1997 m. tyrimų duomenimis, sumažėjo normalios kūno masės vyrų ir akivaizdžiai padaugėjo antsvorį turinčių vyrų, esant tik nežymiam nutukusių asmenų sumažėjimui, stebimos nežymios moterų antsvorio ir nutukimo mažėjimo tendencijos, kasmet didėjant normalią kūno masę turinčių moterų skaičiui. Per pastarąjį dešimtmetį visose vyrų amžiaus grupėse, ypač virš 35 m. amžiaus, pastebimai sumažėjo normalaus svorio asmenų ir padidėjo turinčių antsvorį, didėjant amžiui, nutukusių vyrų daugėja. Lyginant 2007 m. ir 2002 m. 50–64 m. moterų tyrimo duomenis paaiškėjo, kad šios amžiaus grupės nutukusių moterų padaugėjo 5,8 proc., tuo tarpu 19–34 m. amžiaus moterų grupėje nutukusiųjų smarkiai sumažėjo – nuo 6,5 proc. 2002 m. iki 2,1 proc. 2007 m. ir šiek tiek padaugėjo turinčių antsvorį. 2007 m. tyrimų duomenimis, kaime daugiau negu mieste nutukusių vyrų ir moterų, nors, palyginti su 2002 metais, nutukusiųjų procentas mažesnis (Bartkevičiūtė, Barzda, 2009).
Siekiant stebėti ir vertinti Lietuvos gyventojų mitybos būklę bei taikyti priemones jai gerinti, kas 5 – 6-is metus atliekamas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos tyrimas (stebėsena). Šio tyrimo duomenimis (Bartkevičiūtė, Barzda, 2007), Lietuvos gyventojų mityba nėra sveika. Rezultatuose pastebimas riebalų perteklius (riebalinės kilmės kalorijos sudaro net 39 proc. viso raciono energinės vertės); paprastųjų angliavandenių (cukraus, krakmolo) perteklius; nepakankamai vartojama vaisių ir daržovių, žuvų ir jų produktų; per daug vartojama riebalų ir cukraus turinčių produktų. Lyginant su ankstesnių tyrimų duomenimis, stebimos nežymios mitybos gerėjimo tendencijos: gyventojai mažiau vartoja mėsos ir riebalų, nežymiai daugiau žuvų ir jų produktų, nors tai būdinga ne visų amžiaus grupių respondentams. Sumažėjo gyvūninių riebalų vartojimas, didžioji dalis gyventojų maistui gaminti vartoja augalinį aliejų. Tačiau tik trečdalis tirtųjų asmenų šviežias daržoves valgo tik 1-2 kartus per savaitę
20
(rekomenduojama valgyti kasdien po 3-5 porcijas arba 400 g.); stebimas gana nedidelis grūdinių produktų vartojimas – kasdien grūdinius produktus valgo tik apie pusė respondentų, todėl gaunama per mažai skaidulinių medžiagų; apie 60 proc. respondentų papildomai sūdo jau pagamintus patiekalus, tuo gaudami sveikatai nepalankų natrio perteklių. Gana daug Lietuvos vyrų ir moterų (atitinkamai 9,6 proc. ir 14,5 proc.) yra nutukę. (Bartkevičiūtė, Barzda ir kt., 2011; Sveikatos apsaugos ministerija, 2014)
Latvijoje antsvorio 2006 metais turėjo 9,2 proc. 15–24 metų moterų bei 12,6 proc. vyrų ir atitinkamai 74,3 proc. ir 60,3 proc. 55–64 metų amžiaus respondentų (Pudule ir kt., 2006). 2008 metais Latvijoje 57,5 proc. suaugusių žmonių turėjo antsvorį ir 24,9 proc. gyventojų buvo nutukę. Antsvorio problema Latvijoje labiau paplitusi tarp vyrų nei tarp moterų. 2014 metais antsvorio Latvijoje turėjo 48 proc. moterų ir 59 proc. vyrų. (Nutrition, Physical Activity and Obesity Latvia, 2014). Taigi, kaip rodo šių tyrimų duomenys, Latvijoje, kaip ir Lietuvoje antsvorio paplitimo tendencijos visuomenėje yra panašios. Tuo tarpu Estijoje 2008 metais antsvorį turėjo 56 proc. vyrų ir 45 proc. moterų (Collections of articles about eating habits in Estonia, 2012). Tačiau jau 2013 metais su antsvorio problematika Estijoje susidūrė 59 proc. vyrų ir 49 proc. moterų. Su nutukimo problematika susidūrė 21 proc. vyrų ir 20 proc. moterų (Nutrition, Physical Activity and Obesity Estonia, 2013). Suomijoje 2011 metais su nutukimo problematika susidūrė 60 proc. vyrų ir 44 proc. moterų (Laakso, 2012). Apibendrinant galima teigti, jog Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje nutukimo ir antsvorio problematika visuomenėje yra tendencinga. Visose valstybėse yra beveik vienodai antsvorio problematiką turinčių vyrų, tačiau Suomijoje moterų susiduriančių su viršsvorio problematika yra kiek mažiau nei lygintose valstybėse.
Remiantis dabartiniais tyrimais, daugiau nei pusė (52 proc.) ES populiacijos turi viršsvorį arba yra nutukę. Trap 18 iš 27 ES šalių šių sveikatos sutrikimų paplitimas padidėjo 50 proc. Vienose šalyse, kaip Rumūnija ar Šveicarija, nutukimas siekia 8 proc., tuo tarpu kitose – Vengrijoje ar Jungtinėje Karalystėje - šis rodiklis beveik trigubas (25 proc.). Visų ES valstybių nutukimo vidurkis yra 17 proc. (tarp suaugusiųjų). Tyrimuose pastebimas skirtingas nutukimo pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų: daugiau nutukusių vyrų yra Maltoje, Islandijoje ir Norvegijoje, tuo tarpu moterų – Latvijoje, Turkijoje ir Vengrijoje. Mažiausiai skirtumai tarp lyčių matomi Čekijoje, Graikijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Nuo 1990 iki 2010 metų Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje nutukimo rodikliai padvigubėjo (OECD, 2012).
21
Antsvoris ir nutukimas kelia didžiulį susirūpinimą daugelyje šalių. Siekdama skatinti sveiką mitybą, valdžia gali teisėtai paveikti rinkos mechanizmą, taikydama ekonominius instrumentus – mokesčius ir subsidijas maistui. Kai kurios šalys taiko mokesčius netinkamiems ir nepalankiems sveikatai maisto produktams, o Danija 2011 m. tapo pirmąją pasaulyje valstybe, kurios vyriausybė įvedė mokestį riebalams (Eličaitė, Gapšys, 2011). Marshall (2000), kaip vartotojų vartojimą įtakoja padidintas PVM maisto produktams, kurie pasižymi dideliu riebalų kiekiu, yra priskiriami greitam ir nesveikam maisto vartojimui. Tyrimo metu nustatyta, jog tokių produktų pardavimai sumažėja 10 proc., tačiau dažniau šių produktų atsisako tik mažesnės, bet ne aukštesnes pajamas gaunantys vartotojai (Marshall, 2000).
Apibendrinant galima teigti, jog mitybos sutrikimai pastaruoju metu nuolat didėja. Tą įtakoja kintanti maisto pramonė, žmonių vartojimo įpročių kaita. Žmonės vis dažniau linkę naudoti įvairius riebius, maistingomis medžiagomis nepasižymintį maistą, dažniausiai jis vartojamas esant pasyviai veiklai, todėl riebalai lieka neišskaidyti, o tai įtakoja plintantį nutukimą. Prie mitybos sutrikimų ženkliai prisideda ir žiniasklaida formuodama liekno kūno kultą, dietas ko pasekoje vis daugiau moterų ir merginų laikosi dietos, sutrinka jų mityba. Viršsvorio ir nutukimo problematika pasauluje jau įvardinama, kaip šio amžiaus epidemija. Per pastartuosius dešimtmečius antsvorio ir viršsvorio problematika pasaulyje tik didėja, o su juo susiduria tiek vyrai, tiek ir moterys.
1.3.Socialinių veiksnių įtaka mitybai ir sveikatai
Sveikata įtakojama įvairių veiksnių. Vienus veiksnius galima įtakoti siekiant pagerinti sveikatą, kitų – įtakoti neįmanoma.
Kaip pažymi Grabauskas (2010) ir kt., įvairių socialinių gyventojų grupių gyvensenos skirtumai lemia jų sveikatos netolygumus (Grabauskas ir kt.). Žmonių pasirinkimą nulemia išoriniai veiksniai, kuriuos sudaro jų individuali biologinė-genetinė prigimtis, fizinė aplinka, socialinės-ekonominės aplinkybės ir gyvenimo sąlygos. Sveikatai įtakos taip pat turi įvairūs kultūriniai ir politiniai veiksniai (Gudžinskienė ir kt., 2007). Didžiausią įtaką sveikatai turi žmo-gaus gyvenimo būdas (50 proc.), tada seka gyvenamoji aplinka ir paveldimumas (po 20 proc.) ir tik 10 proc. mūsų sveikatą veikia medicina ir jos laimėjimai. Taigi, turime suvokti ir įsisąmoninti, kad už savo sveikatą ir gerą savijautą esame atsakingi tik mes patys, o ne kiti
22
asmenys (šeimos nariai, gydytojai, politikai, darbdaviai ir pan.) (Juozulynas A. ir kt., 2010). Taigi galima teigti, jog didžiąją savo sveikatos būklę įtakoja pats žmogus savo gyvenimo būdu, įpročiais, tačiau įtaką jo sveikatai turi ir socialiniai – ekonominiai veiksniai, paveldimumas. Tačiau teigtina, jog savo sveikatos būklę dažniausiai žmogus pats gali įtakoti, koreguoti. Schwarzer (2008) taip pat pažymi, jog žmonės savo sprendimais, įpročiais dalyvauja sveikatos būklės formavime. Dažnai žmogaus savijauta, sveikata priklauso nuo jo pačio gyvenimo būdo (Schwarzer, 2008).
Augustinienė (2008) nurodo, jog sveikatos blogus rodiklius lemia kompleksinės priežastys:
neracionali mityba (per daug vartojama angliavandenių , riebalų); judrumo stoka;
sėsli gyvensena; žalingi įpročiai; stresas;
paveldimumas (Augustinienė, 2008).
Liepinytė – Medeikė (2008) veiksnius, kurie įtakoja žmogaus gyvenseną skirsto į jo gyvenseną, aplinkos įtaką, paveldimumą ir šeimos įtaką:
Gyvensena. Didžiausią poveikį žmogaus sveikatai (apie 50 proc.) daro jo gyvenimo būdas ir pastangos gyventi sveikai. Žmogaus gyvensena priklauso nuo biologinių, socialinių bei kultūrinių veiksnių ir formuojasi veikiama socialiės aplinkos, bendravimo su tėvais ir kitais šeimos nariais, aplinkiniais žmonėmis. Taip pat turi įtakos visos žiniasklaidos priemonės, reklama ir kita.
Aplinkos įtaka (socialinė ir fizinė) apie 20–30 proc. lemia žmogaus sveikatą. Blogos fizinės aplinkos sąlygos (užterštas oras, vanduo, dirvožemis, maisto produktai), prastos šeimos gyvenimo sąlygos, žemas išsilavinimas, menkos pajamos, nepalanki fizinė ir psichologinė aplinka ir pan. daro neigiamą įtaką sveikatai.
Paveldimumas, t. y. biologiniai organizmo ypatumai sudaro apie 10–20 proc. bendro poveikio sveikatai.
Šeima yra maža socialinė grupė (bendruomenė), kurią sieja giminystės, tarpusavio
23
socialin÷mis normomis. Šeimoje dedami sveikatos pamatai, formuojama pasaulėžiūra, charakteris (Liepinytė – Medeikė, 2008).
Taigi galima teigti, jog pasirinkdamas gyvenseną, žmogus pasirenka ir savo sveikatos būklę. Tačiau valstybės politika ir ypač aplinkosauginė politika taip pat turi ženklios įtakos žmogaus sveikatai. Jei aplinka, kurioje gyvena žmogus yra užteršta, neprižiūrima, joje yra susidarusios sąlygos įvairių ligų, infekcijų plitimui.
Jankauskas ir Janulienė (2008) kalbėdami apie valstybės įtaką žmonių sveikatai, pažymi, jog įvairių socialinių ir ekonominių grupių sveikatos priežiūros skirtumai didėja tiek besivystančiose, tiek klestinčiose šalyse. Daug skirtumų yra šalyse, kurios keičia savo ekonominę politiką (Jankauskas, Janulienė, 2008).
Prie sveikatos įtakos priskiriami ir demografiniai, kultūriniai veiksniai. Liveikienė (2005) pažymi, jog tai, ką mes valgome, didžiąja dalimi yra apspręsta kultūrinių, socialinių ir psichologinių faktorių. Kultūrinis ir socialinis spaudimas turi įtakos tam tikro maisto prieinamumui ir tinkamumui, o individualius mitybos įpročius suformuoja mūsų aplinkiniai, ypač šeima (Liveikienė, 2005). Taigi galima teigti, jog mūsų mitybos racioną dažnai įtakoja ir kultūriniai bei demografiniai veiksniai. Įvairiose valstybėse vyrauja skirting maisto kultūros papročiai, tradicijos, todėl nuo jų sąlyginai taip par priklauso ir žmogaus mityba.
Kaip jau minėta, žmogaus sveikatą ypač įtakoja jo gyvenimo būdas. Žmogus pasirenka gyvensenos būdą. Pagrindiniai nesveikos gyvensenos požymiai yra rūkymas, nesaikingas alkoholinių gėrimų vartojimas, netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas (Grabauskas ir kt., 2010). Nuolat augantis žalingų įpročių, nesubalansuotos mitybos, hipodinamijos bei nesaugaus elgesio plitimas, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, stresinių situacijų išgyvenimai, neigiamai įtakoja visuomenės sveikatą (Lamanauskas, Armonienė, 2012). Taigi galima teigti, jog žmonės dažnai savo gyvenimo būdu patys įtakoja blogus sveikatos rodiklius. Rūkydami, vartodami alkoholį, nesveikai maitindamiesi, pasyviai leisdami laiką žmonės didina įvairių ligų, susurgimų riziką.
Maisto pasirinkimą lemia ir asmeniniai polinkiai, ir socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Socialinė padėtis, pajamos ir išsilavinimas yra mitybą ir fizinį aktyvumą lemiantys veiksniai. Tam tikra gyvenamoji aplinka gali neskatinti užsiimti fizine veikla, stokoti sąlygų aktyviam poilsiui ir labiau paveikti palankių sąlygų neturinčius negu tuos, kurie gali sau leisti arba turi galimybių naudotis transportu. Menkesnis išsilavinimas ir mažiau galimybių gauti reikiamą
24
informaciją sumažina galimybes sąmoningai rinktis (Sveikos mitybos ir fizinio aktyvumo skatinimas: antsvorio, nutukimo ir chroniškų ligų prevencija Europos Sąjungoje, 2010).
Ovaskainen ir kt. (2012) pažymi, jog sveika ir nesveika gyvensena dažnai vyrauja tarp skirtingų visuomenės sluoksnių. Aukšteniam socialiniam – ekonominiam sluoksniui priskiriami žmonės dažniau pasižymi sveika gyvensena, mažesniu žalingų įpročių paplitimu, sveikesne mityba, aktyvesniu laisvalaikiu, tuo tarpu žemesnio sluoksnio visuomenės dalis yra labiau linkusi į nesveiką gyvenimo būdą, tarp šių žmonių ypač dažnai stebimas antsvorio ir nutukimo paplitimas (Ovaskainen, 2010). Pagal išsilavinimą, nutukimas rečiau matomas tarp universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių. Taip pat šio rodiklio mažėjimas dažniau stebimas tarp moterų nei vyrų (Sassi, 2010). Aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai turi daugiau žinių apie sveiką mitybą. Jie geriau suvokia mitybos įtaką įvairių ligų atsiradimui. Šiuo metu laikraščiuose, žurna-luose, televizijos laidose pateikiama gana daug sveikos mitybos rekomendacijų bei informacijos apie sveikus produktus. Tačiau žemesnį išsimokslinimą turintiems žmonėms gali būti sunkiau iš gausybės informacijos atsirinkti esminius dalykus, juos įvertinti ir pritaikyti naujas žinias keičiant savo mitybą. Maisto produktų kaina lemia maisto pasirinkimą, o žemesnės ekonominės padėties žmonės labiausiai jautrūs kainų svyravimams. Žemesnės socialinės-ekonominės klasės gyventojai yra pažeidžiamesni, turint omenyje ekonominį nestabilumą, maisto produktų kainų didėjimą (Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Boylan ir kt. (2011) atliktas tyrimas atskleidė, jog aukštesnės socialinės klasės gyventojų maisto racionas pasižymi sveikesniu ir kokybiškesniu maistu, jų racione vyrauja vaisiai, daržovės, jie yra labiau linkę vartoti naujus, ekologiškus maisto produktus, tuo tarpu mažesnes pajamas gaunantys žmonės dažniau maitinasi mažiau naudingomis medžiagomis prisotintu maistu, jų mitybos įpročiai keičiasi gana retai (Boylan ir kt., 2011). Grabauskas ir kt. (2012) taip pat teigia, jog antsvoris dažniau atsiranda tarp žemesnių socialinių sluoksnių gyventojų, t.y. tarp žemesnio išsilavinimo, mažesnes pajamas gaunančių žmonių. Tie žmonės turi mažiau žinių apie sveiką mitybą ir fizinio aktyvumo naudą. Jų finansinės galimybės įsigyti sveikų maisto produktų ir naudotis sporto klubų paslaugomis yra mažesnės. Kadangi tarp nutukusių žmonių būna paplitusios lėtinės ligos, nutukimo epidemija didina socialinius sveikatos netolygumus (Grabauskas ir kt., 2012).
Vasmainienė (2013) kalbėdama apie veiksnius, lemiančius kūno svorį, taip pat pažymi, jog kūno svorį lemia daug veiksnių, ir iš jų pirmiausia genetiniai, dėl kurių paveldimas polinkis tukti. Iš tėvų paveldimas ir tam tikras gyvenimo būdas, todėl neretai nutukusių ir nesveikų
25
mitybos įpročių besilaikančių žmonių vaikai taip pat turi per didelį kūno svorį. Nutukimui įtakos turi ir lėtesnė medžiagų apykaita (nuo 25 metų kas dešimt metų medžiagų apykaita sulėtėja 7-9 proc.), mažas fizinis aktyvumas, neracionali mityba (vartojama per daug riebalų, lengvai įsisavinamų angliavandenių – saldumynų, cukraus, persivalgoma, ypač vakarais), psichiniai faktoriai (Vasmainienė, 2013). Taigi galima teigti, jog prie sveikatos būklei ypač didelės įtakos turi žmogaus finansinės pajamos bei išsilavinimas. Išsilavinimą turintys žmonės dažniau skiria didesnę reikšmę tinkamai mitybai, turi daugiau žinių apie sveikos mitybos principus. Tuo tarpu mažesnes pajamas, žemesnį išsilavinimą turintys asmenys dažniau vartoja mažesnės mitybinės vertės maisto produktus.
Siekiant sumažinti gyventojų sveikatos skirtumus, svarbu gerinti visų socialinių visuomenės grupių mitybą. Rengiant sveikatinimo programas, labai svarbu žinoti įvairių socialinių ir demografinių Lietuvos gyventojų grupių mitybos įpročius ir jų pokyčius (Kriaučioninenė, Petkevičienė, 2013). Schwarzer (2008) taip pat pažymi, jog žmogaus gerus sveikatos rodiklius labiausiai įtakoja sveikatai palanki aplinka, aiški informacija apie svarbiausius sveikatą įtakojančius veiksnius, galimybė sveikai maitintis, fizinės veiklos sąlygos ir žmonių sąmoningumas apie sveikos gyvensenos susirūpinimą. Kaip pažymi autorius, atsiradus bent vienam tinkamam požiūriui iš išvardintų svarbiausių tinkamą sveikatą įtakojančių veiksnių, tikėtina, jog žmogus pradės skirti didesnį dėmesį savo geros sveikatos užtikrinimui (Schwarzer, 2008). Gudžinksienė (2007), taip pat pažymi, jog siekiant stiprinti sveikatos procesus bei sveiką gyvenseną, būtina įgyvendinti šiuos sveikatingumo veiksnius: sveikos gyvensenos skatinimą; sveikatos paslaugų prieinamumo gerinimą; aplinkos, kurioje sveikas pasirinkimas tampa lengviausiu pasirinkimu, kūrimą; mokymą apie sveikatos išsaugojimą ir palaikymą (Gudžinskienė, 2007).
Apibendrinant galima teigti, jog žmogaus sveikatą įtakoja vidiniai ir išoriniai socialiniai veiksniai. Žmogus didžiąją dalimi pats įtakoja savo sveikatos rodiklius, savijautą pasirinkdamas gyvenimo būdą. Dažnaiu apie tinkamos sveikatos priežiūros veiksnius žinių turi aukštesnes pajamas, aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys. Tuo tarpu mažesnes pajamas, mažesnį išsilavinimą turintys asmenys yra labiau pažeidžiami, jų tarpe dažnai paplitęs antsvris, nepilnaverčių maisto produktų vartojimas. Valstybės socialinė – ekonominė poltika bei aplinkos veiksniai taip pat turi ženklios įtakos asmens sveikatos rodikliams.
26 1.4. Sveikatą ir mitybą lemiantys gyvensenos veiksniai
Didžioji dalis žmogaus sveikatos priklauso nuo jo gyvensenos. Renkantis tinkamus, sveikus gyvensenos metodus galima apsaugoti savo organizmą nuo tam tikrų ligų rizikos, nutukimo ir viršsvorio problemos.
Kaip teigia Gražulevičienė (2004), gyvensenos veiksnių įnašas yra apie 35 proc. Iš jų didžiausia reikšmė tenka mitybai ir elgsenos veiksniams, tokiems, kaip rūkymui, narkomanijai, fiziniam aktyvumui, patiriamam stresui. Tai veiksniai, kurių buvimą ir jų keliamą neigiamą poveikį sveikatai gali kontroliuoti kiekvienas asmuo darydamas pasirinkimą (Gražulevičienė, 2004). Tarptautinė patirtis rodo, kad pakeitus žmogaus gyvenseną galima sumažinti ligų dažnį ir pagerinti sveikatą (Jankauskienė, Pečiūra, 2007). Globalioje strategijoje išskiriami svarbiausi gyvensenos veiksniai, turintys įtakos sveikatai: mityba, fizinis aktyvumas, žalingi įpročiai (Globas strategy on diet, 2006). Taigi aktyviai propaguojant šiuos veiksnius galima ženkliai sumažinti ligų riziką, pagerinti savo savijautą. Kaip pažymi Šurkienė ir kt. (2007), sveika mityba ir fizinis aktyvumas – ypač svarbūs sveikos gyvensenos komponentai, kurie turi susiformuoti jau vaikystėje (Šurkienė ir kt., 2007). Anot A. Juozulyno ir kt. (2011), siekiant pradėti keisti savo gyvenimo būdą, būtinas ir pozityvus mąstymas, žmogus turi save įtikinti, kad jis gali tai pasiekti ir padaryti, kad jis tai moka. Negatyvias mintis reikia vyti šalin, būtina ugdyti pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, įsivaizduoti būsimą rezultatą, pokyčius. Tik tokiu atveju žmogus galės ką nors pasiekti ir pakeisti savyje (Juozulynas, 2011).
Fizinis aktyvumas – vienas iš svarbiausių sveikos gyvensenos veiksnių, stiprinančių fizinį pajėgumą, sveikatą ir gerovę. Fizinis aktyvumas ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas ir jo funkcijas. Nuo jo priklauso organizmo funkcinių galių vystymasis, taisyklinga laikysena, geras kūno sudėjimas. (Poteliūnienė ir kt., 2006). Fizinis aktyvumas yra geros sveikatos, socialinės ir emocinės gerovės sąlyga. (Dregval, Malinauskaitė, 2008). Taigi fiziniu aktyvumu žmogus gali pagerinti savo saviautą, sustiprinti kaulų struktūrą, gerinti organizmo funkcijų veiklą, be to, kaip pažymi Proškuvienė (2006), esant tinkamam fiziniam aktyvumui gerėja kraujotaka, stiprėja širdies raumuo, gerėja kvėpavimas, virškinimas, išvengiama antsvorio, tvirtėja kaulai, stiprėja raumenys, kūnas tampa lankstesnis, aktyvinama imuninė sistema. Su judėjimo stoka dažniausiai siejami šie sveikatos sutrikimai: vainikinė širdies liga, insultas, per didelis kraujospūdis, dusulys,
27
suglebęs kūnas, energijos stygius, sąnarių sustingimas, osteoporozė, netinkama laikysena, antsvoris (Proškuvienė, 2006).
Fiziškai aktyvesni žmonės yra laimingesni. Fiziškai judant, mankštinantis smegenyse išskiriama daugiau endorfinų - laimės ir pasitenkinimo hormonų. Tai ypač pastebima šių fizinių pratimų metu: bėgant, greitai einant, važiuojant dviračiu, atliekant intensyvią aerobinę mankštą. Toks fizinis aktyvumas gerina nuotaiką, mažiną dirglumą ir nerimo lygį, didina pasitikėjimą savimi, gydo depresiją, gerina atmintį, fiziškai aktyvūs žmonės geriau miega. Pakankamas fizinis aktyvumas stiprina kaulus ir raumenis, palaiko judesių lankstumą, padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną, gerina koordinaciją, padeda išlaikyti normalų kūno svorį (Tarailienė, 2010 ). Fizinis aktyvumas labai svarbus gerinant ir stiprinant žmogaus sveikatą, mažinant riziką susirgti lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis (Klizas ir kt., 2012).
Tyrimai rodo, kad mažas fizinis aktyvumas yra daugelio ligų (kraujotakos sistemos ligų, tarp jų arterinės hipertenzijos, storosios žarnos vėžio, nutukimo, nuo insulino nepriklausomo cukrinio diabeto, osteoporozės ir kt.) rizikos veiksnys. Remiantis Sveikos mitybos rekomendacijomis, fizinis aktyvumas gerina širdies darbą, medžiagų apykaitą, grūdina sveikatą; fiziškai aktyvių žmonių geresnė psichinė savijauta, nuotaika, jie labiau pasitiki savimi. Fizinis aktyvumas ypač svarbus kontroliuojant kūno svorį, nes energijos perteklius virsta riebalais ir kaupiasi organizme, o fizinė veikla padeda sueikvoti kalorijas. Patariama judėti kasdien arba beveik kasdien bent po 30 min., kad pagreitėtų kvėpavimas ir žmogus suprakaituotų. Kiekvienas gali rinktis prieinamiausią ir teikiančią malonumo fizinio aktyvumo formą: eiti, plaukti, važiuoti dviračiu, žaisti krepšinį arba tinklinį ir pan. (Bartkevičiūtė, Barzda ir kt., 2011).
Fizinis aktyvumas gali formuoti veiksnius, ugdančius psichinį atsparumą (pvz. asmenines, socialines kompetencijas), todėl galima teigti, kad egzistuoja ryšys tarp psichinio atsparumo ir fizinio aktyvumo, kai vaikai patys renkasi laisvalaikio fizinio aktyvumo veiklas ir dalyvauja skirtingos trukmės bei intensyvumo fizinio aktyvumo užsiėmimuose, ir tai gali būti susiję su asmenybės ir elgesio psichologinių veiksnių formavimusi (Griciūtė ir kt., 2011). Taigi fizinis aktyvumas yra neatsiejamas nuo sveikatos gerinimo veiksnių. Pažymėtina, jog fizinis aktyvumas ne tik sumažina riziką susirgti įvairiomis ligomis, bet ir gerina žmogaus savijautą, be to, fizinis aktyvumas yra viena efektyviausių antsvorio ir nutukimo mažinimo priemonių.
2013-ais metais Europos Komisijos užsakymu buvo atlikta „Eurobarometro“ apklausa apie ES gyventojų fizinį aktyvumą. Apklausoje dalyvavo apie 28 tūkstančius ES valstybių
28
respondentų iš skirtingų socialinių visuomenės grupių. Lietuvos gyventojai pagal fizinį aktyvumą užėmė 9-ąją vietą tarp 28 Europos Sąjungos valstybių, aplenkdama pietinių ir rytinių kraštų gyventojus. Apklausa parodė, kad 59 proc. Europos Sąjungos piliečių niekada nesimankština ir nesportuoja arba tai daro labai retai, o 41 proc. mankštinasi arba sportuoja bent kartą per savaitę. Šiaurės Europoje gyvenantys žmonės yra fiziškai aktyvesni nei pietinių ar rytinių Europos šalių gyventojai. 70 proc. respondentų Švedijoje teigė, kad jie mankštinasi ar sportuoja bent kartą per savaitę, Danijoje – 68 proc., Suomijoje – 66 proc. ir Olandijoje – 58 proc. Prasčiausi rezultatai yra Bulgarijoje, kur 78 proc. respondentų teigia, kad niekada nesimankština ir nesportuoja, Maltoje – 75 proc., Portugalijoje – 64 proc. Lietuvoje niekada nesportuoja ir nesimankština 46 proc. žmonių ir tai yra 9 vieta tarp visų Europos Sąjungos valstybių narių. „Eurobarometras“ taip pat domėjosi priežastimis, dėl kurių žmonės nesportuoja. Apklausos duomenimis, 43 proc. žmonių neturi tam laiko, 20 proc. nemato prasmės, 13 proc. dėl negalios ar ligų. 10 proc. nurodė, kad jiems tai per brangu. Lietuvos rodikliai šiuo požiūriu yra artimi Europos Sąjungos vidurkiui, išskyrus tai, kad 17 proc. gyventojų nurodė, kad jiems yra brangu sportuoti (European Commission, 2014).
Dar vienas ypač svarbus geros sveikatos palaikymo veiksnys yra tinkama mityba. Svorio kontrolė teigiamai veikia sveikatą (Strazdienė, 2014). Vienas iš svarbiausių veiksnių, nuo kurio priklauso gyvensena – sveika, subalansuota mityba. Sveikos mitybos skatinimas – prioritetinis Pasaulio Sveikatos Organizacijos maisto, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategijos uždavinys (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2014).
Maitinimosi režimas – sveikos mitybos principas, nusakantis, kad suaugusiam žmogui reikėtų valgyti 3–4 kartus per dieną, per pusryčius ir pietus rekomenduojama suvalgyti daugiau kaip du trečdalius paros maisto, o vakarienei – mažiau nei trečdalį (Lažauskas, 2005, p. 38). Taigi galima teigti, jog siekiant subalansuotos mitybos būtina laikytis tam tikrų mitybos principų, nes taisyklinga, subalansuota mityba mažina antsvorio riziką.
Norint, kad maitinimasis būtų ne tik sveikas, bet ir sveikatinantis, mažinantis antsvorio riziką, būtina laikytis sveikos mitybos taisyklių. Sveikos gyvensenos rekomendacijose (2011) rekomenduojamos šios taisyklės:
valgyti maistingą, įvairų, dažniau augalinį nei gyvulinės kilmės maistą; kelis kartus per dieną valgyti grūdinių produktų;
29
kelis kartus per dieną valgyti įvairių, dažniau šviežių daržovių ir vaisių (nors 400 g. per dieną);
išlaikyti normalų kūno svorį (kūno masės indeksas-18,5-25);
mažinti riebalų vartojimą. Gyvulinius riebalus, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniais aliejais;
riebią mėsą ir mėsos produktus pakeisti ankštinėmis daržovėmis, žuvimi, paukštiena ar liesa mėsa;
vartoti liesą pieną, liesus pieno produktus (rūgpienį, kefyrą, jogurtą, varškę, sūrį);
rinktis maisto produktus, turinčius mažai cukraus. Rečiau vartoti saldžius gėrimus, saldumynus;
valgyti nesūrų maistą. Bendras druskos kiekis maiste, įskaitant gaunamą su rūkytais, sūdytais, konservuotais produktais, duona, neturi būti didesnis kaip vienas arbatinis šaukštelis (5 g.). Vartoti joduotą druską;
riboti alkoholio vartojimą; valgyti reguliariai (3-4 kartus);
gerti pakankamai skysčių, ypač vandens (2-3 litrus per parą) (Eičaitė, Gapšys, 2011). Apibendrinant galima teigti, jog žmogus gali ženkliai įtakoti savo sveikatos rodiklius. Vieni iš svarbiausių geros ir tinkamos sveikatos rodiklių užtikrinimo veiksnių – tinkama mityba ir fizinis aktyvumas. Fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti įvairiomis ligomis, gerina žmogaus savijautą, be to, ženkliai įtakoja žmogaus antsvorio ir nutukimo mažėjimą. Subalansuota ir tinkama mityba taip pat yra neatsiejama nuo sveikatos gerinimo, be to, ji mažina antsvorio riziką. Siekiant sveikai maitintis ir mažinti antsvorio riziką, būtina kontroliuoti ne tik mitybos intensyvumą, bet ir žinoti mitybos principus, pagrindinius maisto ingredientus, kurie pasižymi naudingomis medžiagomis organizmui.
30 2. TYRIMO METODIKA
Lietuvoje gyvensenos stebėseną vykdo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos mokslininkai. Šis tyrimas Lietuvoje vykdomas nuo 1994 m.
Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensena tiriama kas antri metai. 2014 m. atliktas vienuoliktasis gyvensenos tyrimas, kurio rezultatai pateikiami šiame darbe.
Gyvensenos tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos bioetikos komiteto leidimas. (1 priedas)
2.1. Tiriamasis kontingentas
Tiriamąjį kontingentą sudarė 20 - 64 m. amžiaus Lietuvos gyventojai. Šiam tyrimui iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų buvo sudaroma 4000 minėto amžiaus žmonių atsitiktinė imtis. Atrinktiems žmonėms paštu buvo išsiųstas anoniminis klausimynas ir prašyta atsiųsti atsakymus per dvi savaites. Klausimynas buvo siunčiamas balandžio mėnesį, siekiant išvengti sezoninių mitybos ir kitų veiksnių pokyčių. Žmonėms, iš kurių negauta atsakymo, gegužės mėnesį buvo išsiųstas antras laiškas. Tyrime dalyvavo 1599 respondentai (946 moterys, 653 vyrai). Vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal amžių pateiktas 2.2.1. lentelėje.
2.2.1. lentelė. Vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal amžių
Amžiaus grupės
Iš viso 20-34 m. 35-44 m. 45-54 m. 55-64 m.
Lytis Vyrai (proc.; N) 44.64 (204) 41.03 (144) 37.82 (146) 39.26 (159) 40.84 (653) Moterys (proc.; N) 55.36 (253) 58.97 (207) 62.18 (240) 60.74 (246) 59.16 (946) Iš viso 100 (457) 100 (351) 100 (386) 100 (405) 100 (1599)
Analizuojant vyrų ir moterų pasiskirstymą pagal išsilavinimą matyti, kad vidurinį ir nebaigtą vidurinį išsilavinimą turi apylygis skaičius vyrų ir mopterų (atitinkamai, 49,4 proc. ir 50,6 proc.). Tuo tarpu, universitetinį išsilavinimą turi reikšmingai daugiau moterų nei vyrų (atitinkamai, 68,3 proc. ir 31,7 proc.). Panaši situacija stebima ir analizuojant aukštesnįjį arba
31
kolegijos išsilavinimą turinčių vyrų ir moterų dalį. Moterų dalis turinčių aukštesnįjį arba kolegijos išsilavinimą, yra didesnė nei vyrų (atitinkamai, 62 proc. ir 38 proc.). (2.2.2. lentelė).
2.2.2. lentelė. Vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Išsilavinimas Iš viso Vidurinis ir nebaigtas vidurinis Aukštesnysis arba kolegijos Universitetinis
Lytis Vyrai (proc., N) 49.41 (335) 38.04 (159) 31.74 (159) 40.89 (653) Moterys (proc. N) 50.59 (343) 61.96 (259) 68.26 (342) 59.11 (944)
Iš viso 100 (678) 100 (418) 100 (501) 100 597)
Į klausimyną buvo įtraukti klausimai apie tirtųjų gimimo datą, išsilavinimą, gyvenamąją vietą. Amžius skaičiuotas iš gimimo datos atimant tyrimo datą. Klausimas apie gyventojų išsilavinimą turėjo šešis galimus atsakymų variantus, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną: „pradinis“, „nebaigtas vidurinis“, „vidurinis“, „specialusis vidurinis”, „aukštesnysis“, „aukštasis“ ir „universitetinis“. Pagal išsilavinimą tirtieji buvo suskirstyti į vidurinio (pradinis ar nebaigtas vidurinis ir vidurinis), aukštesniojo (aukštesnysis ar kolegija) ir aukštojo (universitetas) išsilavinimo grupes. Šeiminės padėties apibūdinimui buvo skirti keturi atsakymų variantai: „vedęs/ištekėjusi arba gyvena nesusituokę”, „nevedęs/netekėjusi”, „išsiskyręs”, „našlys”. Pagal amžių tiriamieji buvo suskirstyti į keturias amžiaus grupes: „20-34“ metų, „35-44“ metų, „45-54“ metų ir „55-64“ metų amžiaus grupės.
2.2. Tyrimo metodai
Klausimyną sudarė 87 klausimai apie gyventojų amžių, išsilavinimą, tautybę, šeiminę padėtį, gyvenamąją vietą, sveikatą būklę, naudojimąsi sveikatos priežiūros paslaugomis, gyvenseną (rūkymo, alkoholinių gėrimų vartojimo, mitybos ir fizinio aktyvumo įpročius), sveikatos priežiūros darbuotojų teikiamus patarimus, kaip keisti nesveikus gyvensenos įpročius ir kt.
32
Siekiant įvertinti vyrų ir moterų sveikus ir nesveikus mitybos įpročius buvo sukurti du indeksai. Vienas iš jų nurodo kasdienius sveikos mitybos įpročius (core food index) (SMI). Kitas indeksas buvo sukurtas įvertinti nesveiko maisto produktų suvartojimą (extra food index) (NMI) (Bingham, 2010). Į sveikos mitybos indeksą buvo įtrauktas šviežių daržovių, vaisių, košių ir dribsnių, juodos duonos, pieno ir ant duonos tepamų riebalų vartojimas. Į nesveikos mitybos indeksą – mėsos produktai, konditeriniai gaminiai, saldainiai ar šokoladas, saldieji gėrimai bei greitas maistas (mėsainiai, kebabai, picos ir pan.). Kiekvieno iš šių maisto produktų suvartojimas buvo vertinamas balais (2.3. lentelė). SMI balų suma buvo tuo didesnė, kuo dažniau buvo vartojami sveiki maisto produktai, pvz. jei žmogus valgė šviežias daržoves 1-2 dienas per savaitę, jam buvo skiriama 1,5 balo, jei jis valgė daržoves 6-7 dienas per savaitę, jam buvo skiriama 6,5 balai. Maksimali reikšmė pagal SMI indeksą - 28,5, o minimli eikšmė - 0, atitinkamai NMI indekso maksimali reikšmė - 32,5, o minimali – 0.
2.3. lentelė. Sveiko maisto (SMI) ir nesveiko maisto (NMI) indeksų balų lentelė
SMI NMI
Maisto produktas Balai Maisto produktas Balai
Šviežios daržovės 0 – 6,5* Greitas maistas 0 – 6,5*
Vaisiai 0 – 6,5* Saldieji gėrimai 0 – 6,5*
Dripsniai ar košės 0 – 6,5* Saldainiai ar šokoladas 0 – 6,5*
Juoda duona 0 - 1 Konditeriniai gaminiai 0 – 6,5*
Pienas Mėsos produktai 0 – 6,5*
natūralus kaimiškas karvės pienas 0 natūraluas parduotuvėje pirktas pienas 1 vidutinio riebumo (3,2 - 2,5 proc.) 2
negeriu pieno 3
liesas (1,0 proc. rieb. ir liesesnis) 4 Riebalai (tepami ant duonos)
Taukai 0
Sviestas 1
tepus riebalų mišinys, pagamintas iš sviesto ir augalinių riebalų
(pvz.“Saulutė“, „Venta“, „Šeimininkės“ ir kt.)
2
Margarinas 3
netepu riebalų 4
Iš viso balų 0 – 28,5 Iš viso balų 0 – 32,5
Vidurkis Vidurkis
SD SD
