LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

AGATA GINTOVT-DABAŠINSKIENĖ

PACIENTŲ, PRIEŠ KLUBO SĄNARIO ENDOPROTEZAVIMO OPERACIJĄ,

ŽINIŲ IR MOKYMO VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Dr. Daiva Zagurskienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė ... Data...

PACIENTŲ, PRIEŠ KLUBO SĄNARIO ENDOPROTEZAVIMO OPERACIJĄ,

ŽINIŲ IR MOKYMO VERTINIMAS

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. Daiva Zagurskienė... Data... Recenzentas Dr. Lina Spirgienė... Data... Darbą atliko Magistrantė Agata Gintovt-Dabašinskienė ... Data... KAUNAS, 2016

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...12

1. LITERATŪROS APŽVALGA...13

1.1. Klubo sąnario anatomija...13

1.2. Klubo sąnario endoprotezavimas...13

1.3. Indikacijos ir kontraindikacijos klubo sąnario endoprotezavimo operacijai...14

1.4. Galimos komplikacijos po klubo sąnario endoprotezavimo ir jų prevencija...16

1.5. Paciento paruošimas operacijai...21

1.6. Pacientų priešoperacinio mokymo ypatumai ir svarba...22

1.7. Slaugytojų svarba pacientų mokymui...23

1.8. Pacientų mokymo procesas...27

2. TYRIMO METODIKA IR INSTRUMENTAI...30

2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga...30

2.2. Tyrimo etika...32

2.3. Tiriamųjų kontingentas...33

2.4. Tyrimo instrumentai...34

2.4.1. Anketinė pacientų apklausa...34

2.4.2. Anketinė slaugytojų apklausa...35

2.5. Tiriamųjų charakteristika...36

2.5.1. Pacientų sociodemografinės charakteristikos...36

2.6. Statistinė duomenų analizė...40

3. TYRIMO REZULTATAI...41

3.1. Pacientų, prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, žinios prieš mokymą...41

3.2. Pacientų mokymo poreikis, prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją...54

3.3. Slaugytojų žinios apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją...57

3.4. Pacientų žinių pokytis po mokymo...62

4. REZULTATŲ APTARIMAS...67

IŠVADOS...70

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...71

7. PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...72

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS...73

SANTRAUKA

Gintovt-Dabašinskienė A. Pacientų, prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, žinių ir mokymo vertinimas, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. Dr. D. Zagurskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2016, - 118 p.

Darbo tikslas – Įvertinti pacientų, prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, žinias ir mokymo

reikšmę. Darbo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti pacientų žinias apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją ir komplikacijas prieš mokymą. 2. Išsiaiškinti pacientų prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, mokymo poreikį. 3. Išsiaiškinti slaugytojų žinias apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją ir komplikacijas. 4. Palyginti pacientų žinių pokytį prieš ir po mokymo.

Tyrimo metodika: Tyrimas atliktas VŠĮ VULSK Ortopedijos-traumatologijos skyriuje. Atliktas

vienmomentis kiekybinis tyrimas. Naudotos autorės sudarytos anketos: pacientams prieš ir po mokymo ir slaugytojoms. Apklausoje dalyvavo 100 pacientų, kurie ruošiesi planinei klubo sąnario endoprotezavimo operacijai. Pacientai buvo prieš mokymą, po to buvo taikomas mokymas ir pakartotinai apklausiami po mokymo. Taip pat buvo apklausta 15 skyriuje dirbančių slaugytojų. Autorė sudarė individualią pacientams, kurie ruošiasi planinei klubo sąnario endoprotezavimo operacijai, mokymo programą, kuri buvo patvirtinta skyriuje. Gautas Bioetikos leidimas vykdyti tyrimą.

Tyrimo rezultatai: Tyrimo rezultatai atskleidė, jog prieš mokymus pacientai daugiausia žinojo apie

pykinimą ir vėmimą po operacijos (63%), apie elgesį jaučiant skausmą (70%), net 88 % pacientų teisingai įvardijo vieną iš visų pateiktų atsakymų apie operuotos vietos infekcijos požymius ir 70% teisingai žinojo vieną iš visų teisingų atsakymų apie draudžiamus judėsius po operacijos. Blogiausiai pacientai žinojo giliųjų venų trombozės (37%), plaučių arterijos tromboembolijos (50%) profilaktikos priemones. Net 82% pacientų blogai manė, kodėl įvedamas šlapimo pūslės kateteris. Vertinant mokymo poreikį prieš operaciją, nustatyta jog visi pacientai (100%) norėtų dalyvauti mokyme. Didžioji dalis tyrimo dalyvių teigė, jog mokymo metu jiems aktualiausia būtų sužinoti apie procedūrų eigą (85 proc.) bei galimų komplikacijų prevenciją (74 proc.). Palyginus pacientų žinias nustatyta, kad mokymas turėjo reikšmingos įtakos jų žinių pagerėjimui (p<0,05). Slaugytojų žinios yra puikios. Visos slaugytojos (100%) mano, kad reikia mokyti pacientus, tačiau jų nemoko.

Išvados: 1. Pacientų žinios apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, maitinimosi ypatumus prieš

ir po operacijos, teisingą paciento padėtį bei judėjimą po operacijos, medicininių priemonių įvedimo priežastis bei jų pašalinimo laiką, galimas komplikacijas po operacijos, jų požymius bei profilaktikos priemones buvo nepakankamos. 2. Mokymų poreikis chirurginiams ligoniams prieš klubo sąnario operaciją yra didelis, o aktualiausia informacija yra apie procedūrų eigą bei galimų komplikacijų prevenciją. 3. Pacientų mokymas reikšmingai pagerino jų žinias apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją ir jos ypatumus.4. Bendrosios praktikos slaugytojų žinios apie klubo sąnario operaciją yra puikios. Jos mano, kad mokyti pacientus būtina, tačiau slaugytojos nemoko.

Rekomendacijos:1. Slaugytojas siųsti atnaujinti ir gilinti savo žinias apie pacientų mokymą. 2. Įsteigti

mokymo patalpas, kur nuolat slaugytojos galėtų mokyti pacientus. 3. Pacientų parengimą operacijai ir mokymą vykdyti, remiantis parengta mokymo programa. 4. Slaugytojos turėtų atpažinti ir įvertinti mokymosi poreikius savo pacientams. Aktyviai dalyvauti mokymo programos tobulinime. 5. Mokant pacientus, slaugytojos turėtų atkreipti dėmesį, kurias temas pacientai įsisavina blogiau ir skirti šioms temoms daugiau dėmesio.

SUMMARY

Gintovt-Dabašinskienė A. Evaluation of Knowledge and Importance of Training of Patients Before

Hip Endoprosthesis Surgery, Master Thesis / Academic Advisor: Assoc. Prof. Dr. D. Zagurskienė;

Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2016, - 118 p.

Aim of the work: to evaluate knowledge and importance of training of patients before hip

endoprosthesis surgery. Tasks of the work: 1. To ascertain the patients’ knowledge of the hip endoprosthesis surgery and complications before training them. 2. To ascertain the need for training among patients before the hip endoprosthesis surgery. 3. To ascertain the nurses’ knowledge of the hip endoprosthesis surgery and complications. 4. To compare the alteration of the patients’ knowledge before and after the training.

Methods of the analysis: The analysis was carried out in the Department of Orthopaedics and

Traumatology of PI VUHSC. The unimoment quantitative analysis was done. The questionnaires made by the author of the thesis were used: the patient questionnaire form used before and after the training and the nurse questionnaire form. 100 patients undergoing preparation for the planned hip endoprosthesis surgery participated in the questioning. The respondents filled in the questionnaire form, had training and then filled in the questionnaire form again. 15 nurses working for the Department were also questioned. The author of the thesis had made an individual training programme for the patients under preparation for the planned hip endoprosthesis surgery, and the programme was approved by the Department. The permission to perform the analysis was received from the Bioethics Committee.

Results of the analysis: Results of the analysis revealed that the most of the patients knew about the

post-surgical nausea and vomiting (63 %) and the correct behaviour in case of pain (70 %); as much as 88 % of the respondents chose the one correct answer about the signs of infection in the surgery area of all versions given and 70 % of the respondents knew the right answer to the question on the movements forbidden to be made after the surgery. The patients were the worst aware of the prevention of deep vein thrombosis (37 %) and lung artery thromboembolism (50 %). 82 % of the respondents ill-considered the reasons for entering the urinary bladder catheter. Evaluation of the need for training revealed that all patients (100 %) would like to participate in the training. Most of the respondents claimed the relevance of knowing the course of the procedure (85 percent) and prevention of possible complications (74 percent). Comparison of the patients’ knowledge revealed that the training made a significant impact on improvement of the knowledge (p<0.05). Knowledge of the questioned nurses was excellent. All nurses (100 %) think the patients need training; however, they do not do the training.

Conclusions: 1. The patients’ knowledge of the hip endoprosthesis surgery, nutrition peculiarities

before and after the surgery, the right position and movement of a patient after the surgery, the reasons for entering medical devices and the time of removing them, the possible post-surgical complications, symptoms and prevention of the complications was insufficient. 2. The need for training is high among the surgical patients before the hip joint surgery and the most relevant information concerns the course of the procedure and the prevention of possible complications. 3. The patient training improved their knowledge of the hip endoprosthesis surgery and peculiarities of the surgery significantly. 4. The general practice nurses’ knowledge of the hip surgery is excellent. They consider the training is required but they do not do the training.

Recommendations: 1. To refer the nurses to update and deepen their knowledge of patient training. 2.

To offer training facilities, where the nurses could train the patients. 3. To prepare the patients for the surgery and to train them on the basis of the training programme offered. 4. The nurses should

recognize and evaluate the training needs of their patients, and take active part in development of the training programme. 5. Training the patients, the nurses should notice the topics mastered worse by the patients and pay more attention to the topics.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei dr. Daivai Zagurskienei, kuri man skyrė savo laiką, dalinosi patirtimi bei žiniomis, davė naudingus pasiūlymus ir patarimus. Už bendradarbiavimą ir pagalbą atliekant tyrimą dėkoju VŠĮ VU Santariškių klinikų Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vėdėjui ir vyr. slaugos administratorei, taip pat skyriaus slaugytojoms. Dėkoju šeimai bei draugams už palaikymą.

SUTRUMPINIMAI

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas MA – Medicinos Akademija

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija VŠĮ – Viešoji įstaiga

VULSK- Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos proc. – procentai

val. – valanda sav. – savaitė mėn. – mėnesis

ĮVADAS

Klubo sąnarys yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių sąnarių organizme. Jis turi didelį judėjimo diapazoną ir gerą stabilumą [47]. Pirminė klubo sąnario funkcija – palaikyti kūno svorį. Pacientams, kuriems pažeistas klubo sąnarys, tampa sunku atlikti kasdienę veiklą, pablogėja jų gyvenimo kokybė [59]. Osteoartritas susilpnina pacientų judėjimo funkciją, sumažina su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, sukelia skausmą [43].

PSO apklausos duomenimis tarp vyresnių nei 60 metų žmonių 18% moterų ir 9,6% vyrų serga artroze. Klubo sąnario endoprotezavimas gali sumažinti skausmą ir pagerinti fizinę funkciją, tuo pačiu pagerinti pacientų gyvenimo kokybę [35].

Sąnario endoprotezavimas yra viena iš labiausiai paplitusių atkuriamųjų operacijų. Tai – bendra ortopedijos procedūra, kuri gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Klubo sąnario endoprotezavimas atliekamas tada, kai šis visiškai susidėvi [60].

Klubo sąnario ligos yra labai dažnos išsivysčiusiose šalyse. PSO pripažino šį susirgimą pačiu pavojingiausiu susirgimu populiacijoje. PSO duomenimis, iki 2020 metų klubo sąnario ligų skaičius padidės, nes padaugės asmenų per 50 metų. Sąnarių deformacijos pasaulyje tarp susirgimų užima 4 vietą moterų tarpe ir 8 vietą vyrų tarpe. Dažniausiai pasitaiko klubo sąnario pažeidimai. Daugiausia tai vyresnių žmonių liga, tačiau reikia pastebėti, kad ji pasitaiko ir jauniems žmonėms iki 30 metų amžiaus [38].

Pacientų mokymas prasideda vos tik pacientui atsidūrus gydymo įstaigoje, ir tai užima labai svarbią vietą slaugos procese [26]. Mokymas prieš operaciją padeda greičiau atsistatyti, ypač kai šiuo metu gulėjimo laikas po operacijos trumpėja. Manoma, kad asmenys, kurie prieš operaciją gauna informacijos apie operaciją, pooperacinį laikotarpį ir sveikimo periodą, jaučia mažesnį stresą bei nerimą, gali lengviau kontroliuoti pooperacinį skausmą, anksčiau gali pasirūpinti savimi ir greičiau išleidžiami iš ligoninės ir grįžta į kasdieninį gyvenimą [41].

Atlikta daug tyrimų, vertinant pacientų mokymą, tačiau dar nėra tyrimų apie endoprotezuotų pacientų mokymą [28]. Daugiausia atlikta tyrimų apie lėtinėmis ligomis sergančių pacientų mokymą, pavyzdžiui, diabetu sergančių pacientų (Jackson ir kt. 2006), astma sergančių pacientų (Bussey-Smith & Rosen 2007, Stinson ir kt. 2009), širdies ligomis sergančių pacientų (Stromberg kt. 2006) ir nutukimą turinčių pacientų (Tate ir kt. 2001) [30, 23, 54, 56, 58].

Darbo mokslinis naujumas. Lietuvoje klubo sąnario endoprotezavimo operacijų vis daugėja.

Yra daug tyrimų apie pacientų mokymą, tačiau nėra tyrimų apie endoprotezuotų pacientų mokymą. Nacionalinės JAV medicininės bibliotekos tinklalapio Pubmed duomenų bazėje galima rasti pavienių publikacijų, nagrinėjančių paciento priešoperacinio ir pooperacinio mokymo svarbą, tačiau sisteminis tyrimas, nagrinėjantis mokymo svarbą prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, nėra atliktas. Lietuvoje dar nėra mokslinių darbų, analizuojančių priešoperacinio mokymo svarbą prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją.

Šiuo magistro darbu norima įrodyti, kad priešoperacinis endoprotezuotų pacientų mokymas yra svarbus jų fizinei bei psichologinei savijautai, taip pat parodyti kokias pagrindines žinias reikia suteikti pacientams prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją.

Darbo aktualumas. Pacientai prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją tūrėtų būti

mokomi apie pooperacines komplikacijas ir jų prevenciją, apie pooperacinį laikotarpį, apie grįžimą į kasdieninį gyvenimą po operacijos. Visą tai labai svarbu, norint pageritni pacientų psichologinę savijautą, išvengti pooperacinių komplikacijų ir skatinti paciento savirūpos bei savarankiškumo išsaugojimą. Mokymas prieš operaciją padeda ligoniui greičiau pasveikti kiek fizine prasme, tiek ir psichologine.

Darbo praktinė reikšmė. Nustačius mokymo svarbą pacientų gerai savijautai bei savirūpos

išsaugojimui, gauti rezultatai gali būti reikšmingi ne tik moksliniu požiūriu, bet ir taikomi praktikoje, nes jie gali atskleisti, kad ligoniams šiuo metu trūksta žinių ir jie nori mokytis. Šiame darbe pateikta informacija apie klubo sąnario endoprotezavimą, komplikacijas ir jų prevenciją, apie mokymo svarbą pacientui, kuria galės remtis bendrosios praktikos slaugytojos ir mokyti pacientus prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją.

Darbo tikslas - Įvertinti pacientų, prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, žinias ir

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – Įvertinti pacientų, prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, žinias ir mokymo

poreikį.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti pacientų žinias apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją ir komplikacijas prieš mokymą.

2. Išsiaiškinti pacientų prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, mokymo poreikį. 3. Išsiaiškinti slaugytojų žinias apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją ir komplikacijas. 4. Palyginti pacientų žinių pokytį prieš ir po mokymo.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Klubo sąnario anatomija

Klubo sąnarys yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių sąnarių organizme [59]. Jis yra tipiškas, gilus, rutulinis, vadinamasis riešutinis sąnarys. Jis turi didelį judėjimo dipazoną ir gerą stabilumą. Pirminė klubo sąnario funkcija – palaikyti kūno svorį [59, 47]. Klubo sąnarys sudarytas iš apskritos formos šlaunikaulio galvutės ir klubo gūžduobės. Klubo sąnario stabilumą lemia gilus šlaunikaulio galvutės panirimas į gūžduobę, stipri fibrozinė sąnario kapsulė, stiprūs klubo sąnario raiščiai, galingi raumenys, kurie iš visų pusių supa sąnarį [47, 1].

Klubo sąnario raiščiai yra stiprūs ir atlaiko didelį (iki 500 kg) svorį. Raiščiai ir žiedinė juosta tvirtai laiko šlaunikaulio galvutę klubo gūžduobėje [1]. Raiščių dėka žmogus gali stovėti per daug neįtempdamas klubo srities raumenų. Dubens raumenys iš visų pusių apsupa sąnarį. Šie raumenys prasideda nuo dubens kaulų ir prisitvirtina prie šlaunikaulio [59]. Sąnario kremzlės, raumenys ir tinklinis kaulo sluoksnis proksimaliniame gale padeda sumažinti klubo sąnario pasipriešinimo jėgą. Kai dėl ligos ar traumos netenkama šių apsauginių mechanizmų prasideda klubo sąnario susidėvėjimas, ko pasekoje reikia atlikti klubo sąnario endoprotezavimo operaciją [1].

1.2. Klubo sąnario endoprotezavimas

Klubo sąnario endoprotezavimas yra viena iš labiausiai paplitusių atkuriamųjų operacijų. Tai – bendra ortopedijos procedūra, kuri gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Pirmieji įrašai apie mėginimus pakeisti klubo sąnarį buvo jau 1891 metais Vokietijoje. Pirmasis veiksmingas klubo sąnario endoprotezavimas buvo atliktas 1960 metais. Pirmasis klubo sąnario pakeitimo standartinis gydymas Lietuvoje buvo pradėtas 1991 metais po klubo sąnario osteoartrito. Tais pačiais metais buvo atliktas ir klubo sąnario endoprotezavimas lūžus šlaunikaulio kaklui [60]. Dabar daugiau nei 4000 klubo sąnario endoprotezavimo operacijų Lietuvoje atliekama kasmet [20]. Visame pasaulyje tokių operacijų kasmet atliekama per 1000 000 [59].

Klubo sąnario endoprotezavimas atliekamas, kai negrįžtamai pažeistas sąnarys. Pažeidimai žmonėms dažnai sukelia skausmą, disfunkciją ir mobilumo bei judrumo sumažėjimą, jiems tampa

sunku atlikti kasdienę veiklą [60]. Pagrindinės priežastys tokių skausmų yra osteoartritas, reumatoidinis artritas, traumos, įgimtos anomalijos, displazija, osteochondritas [47]. Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad pusė osteoartrito atsiradimo priežasčių yra paveldėjimas, o pusė – išorinių veiksnių pasekmė. Nustatyta, kad pacientai dažniausiai operuojasi dėl jaučiamo skausmo, blogos bendros būklės ir jaučiamo diskomforto [26].

Osteoartritas yra lėtinė ir invalidumą sukelianti liga. Tarpasmeniniai santykiai ir socialinis gyvenimas, žmonių segančių artritu, dažnai nukenčia. Jų veiklą riboja sunkus sąnarių pažeidimas, skausmas, judėjimo apribojimas. Todėl tokių žmonių yra prasta gyvenimo kokybė ir mažas pasitenkinimas gyvenimu [50, 35]. Kaip buvo įrodyta klubo sąnario endoprotezavimas gali sumažinti skausmą ir pagerinti fizinę funkciją, taip didinant pacientų gyvenimo kokybę. Tačiau pacientų noras operuotis priklauso nuo daug dalykų, tokių kaip lytis, socialinis ir ekonominis statusas, religiniai įsitikinimai. Iš kitos pusės nėra įtikinamų įrodymų, padedančių nustatyti tinkamiausią laiką operacijai. [34, 43].

Susirgimo tikimybė didėja su amžiumi. Daugiausia pažeistų asmenų amžius virš 65 metų ir daugiausia klubo sąnarių degeneracija pasitaiko tarp moterų dėl hormonų pusiausvyros sutrikimo, kuris įvyksta prasidedant menopauzei. Pastebėta, kad degeneraciniai pokyčiai dažniausiai būna žmonėms, kurie daug fiziškai dirba ir kurie turi viršsvorį. Kartais pasitaiko, kad šia liga suserga jauni 25-30 metų žmonės. Vis augantys kaštai gydant šią ligą, tapo pagrindine problema klinikinėje praktikoje. PSO pažymėdama 2000-2010 metų laikotarpį kaulų ir sąnarių metais, atkreipė dėmesį į rimtą socialinę problemą, kurią laikoma klubo sąnario degeneraciniai susirgimai. Osteoartritas ir klubo sąnario pažeidimai liko priskirti prie socialinių kaulų ir raumenų sistemos ligų dėl jų didelio paplitimo populiacijoje [61, 26].

Osteoartrito gydymas yra dviejų rūšių: konservatyvus ir chirurginis. Klubo sąnario endoprotezavimo operacija yra šiuolaikinis chirurginis osteoartrito gydymo būdas. Yra atliekamas bendras keitimas, kuriuo metu pakeičiama galvutė ir pažeisto sąnario kūnas. Šis pakeitimas gali būti atliekamas naudojant cementą arba be cemento [26].

1.3. Indikacijos ir kontraindikacijos klubo sąnario endoprotezavimo

operacijai

Klubo sąnario endoprotezavimo operacija efektyviai sumažina arba panaikina skausmus, daugelių atvejų atstato funkcinį kojos stabilumą ir atraminę funkciją ir iš dalies atstato sąnario mobilumą. Pagrindinė indikacija šiai operacijai yra klubo sąnario skausmas ir nestabili, šlubuojanti eisena. Jei sąnarys rigidiškas, bet neskausmingas, endoprotezavimo operacija yra mažiau indikuota. Klubo sąnario pažeidimai pasireiškia dideliais skausmais, judėjimo sutrikimu. Tokiu būdu žmonės tampa mažiau aktyvūs, negali atlikti kasdieninių darbų, tampa mažiau savarankiški, mažiau dalyvauja visuomeniniame gyvenime [64, 46].

Pagrindinės priežastys dėl kurių atliekama klubo sąnario endoprotezavimo operacija yra osteoartrozė (apie 67 proc.), šlaunikaulio kaklo lūžiai (apie 20 proc.), reumatoidinis artritas (apie 10 proc.). Rečiau pasitaikančios priežastys – onkologinės proksimalinio šlaunikaulio galo ligos, įgimta patologija, avaskuliarinė nekrozė ir kita patologija. Atlikto tyrimo duomenimis, dalyviai pasiryžo operuotis dėl skausmo, judėjimo apribojimų, kurie mažino gyvenimo kokybę. Nustatyta, kad moterys ilgiau nesiryžta operuotis negu vyrai, jos kenčia skausmą kol gali. Todėl jų visa pooperacinė būklė yra blogesnė negu vyrų [35].

Dar vienas svarbus argumentas klubo sąnario endoprotezavimui yra paciento galimybė atlikti kasdienę veiklą: užsirišti batų raištelius, apsimauti kojines, lipti laiptais, įlipti ir išlipti iš vonios, naudotis visuomeniniu transportu ir kt. . Žmonių gera gyvenimo kokybė laikoma, kai jie yra fiziškai ir psichologiškai sveiki, kai yra laimingi, kai dalyvauja socialiniame gyvenime ir palaiko tarpasmeninius santykius. Vyresnėms žmonėms fizinis judėjimas, galimybė pasirūpinti savimi yra svarbūs aspektai jų gyvenimo kokybei. Klubo sąnario endoprotezavimo operacija suteikia žmonėms galimybę džiaugtis pilnavertišku gyvenimu. [35].

Svarbu prieš planinę klubo sąnario endoprotezavimo operaciją patikrinti sveikatos būklę. Klubo sąnario endoprotezavimo operacija gali būti kontraindikuotina dėl kai kurių priežasčių: blogai kontroliuojamas arterinis kraujo spaudimas, blogai kontroliuojamas cukraus kiekis kraujyje, anemija, odos infekcijos, kraujo krešėjimo sistemos sutrikimai, dekompensuotos kvėpavimo sistemos ligos [17, 49]. Svarbu, kad pacientas, ruošiantis planinei klubo sąnario operacijai žinotų, kad prieš operaciją (apie 3 sav.) reikia vengti ilgų kelionių (virš 1 val.), nes tai gali sukelti krešulių susidarymą, kas gali pabloginti paciento būklę ir net baigtis mirtimi [49].

1.4. Galimos komplikacijos po atliktos klubo sąnario endoprotezavimo

operacijos ir jų prevencija

Klubo sąnario endoprotezavimo operacija dažniausiai atliekama vyresnio amžiaus pacientams. Įprasta manyti, kad komplikacijų, susijusių su širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ligomis, cukriniu diabetu, demencija ir kitomis ligomis yra žymiai didesnis, o tai turi įtakos dažnesnėms pooperacinėms komplikacijoms ir didesniam mirštamumui [2, 54]. Vyresnio amžiaus pacientams pooperacinių komplikacijų rizika siekia 5–10%, o jaunesnių nei 65 m. – tik 0,9% [11]. Visus pacientus prieš operaciją būtina atidžiai ištirti, ar nėra gretutinių ligų ir jų komplikacijų. Juos privalo apžiūrėti terapeutas, anesteziologas, turi būti atliekami privalomi tyrimai, įvertinama ortopedinė klubo sąnario būklė [49].

Tarp labiausiai paplitusių komplikacijų yra plaučių tromboembolija, giliųjų venų trombozė, plaučių uždegimas ir operuojamos vietos infekcija. Mirtingumas nuo tokių komplikacijų svyruoja nuo 0,4 iki 2,6 proc. Didesnė rizika komplikacijoms išsivystyti ir mirtingumui yra pacientams nuo 65 iki 79 metų. Didelės įtakos turi gretutinės ligos. Rūkymas, bloga mityba ir nutukimas vienas iš veiksnių komplikacijoms išsivystyti. Nepavyko įrodyti kokia anestezija bendra ar spinalinė turi mažiau įtakos komplikacijų išsivystymui. Vieni autoriai teigia, kad geriau bendra anestezija, kiti teigia, kad geriau spinalinė anestezija. Nors nustatyta, kad anestezijos rūšys neturi įtakos komplikacijų išsivystymui, tačiau anestezijos trukmė turi įtakos. Kuo ilgiau anestezija, tuo blogiau pacientui ir didesnė tikimybė susidaryti tam tikroms komplikacijoms [40].

Tinkamai paruošus pacientą operacijai sumažėja pooperacinių komplikacijų tikimybė, kurios skirstomos į ankstyvas ir vėlyvas, taip pat į bendras pooperacines komplikacijas ir specifines komplikacijas po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų.

Dažniausiai pasitaikančios pooperacinės komplikacijos yra:

Plaučių arterijos tromboembolija. Pagrindinė mirtingumo po endoprotezavimo operacijų

priežastis. Veiksniai, kurie skatina tromboembolinių komplikacijų vystymą po endoprotezavimo operacijų, yra senyvas daugelio ligonių amžius, chirurginės traumos, veninės stazės operacijos metu ir iš dalies po jos. Dažniausiai plaučių arterijos tromboembolija įvyksta per pirmąsias septynias dienas po operacijos. Apie 25 proc. plaučių arterijos tromboembolijos įvyksta jau pacientui išvykus iš gydymo įstaigos [2].

Kad nesusidarytų trombų, skiriamas mažos molekulinės masės heparinas [50]. Antikoaguliantų dozavimas priklauso nuo paciento masės. Šių vaistų pacientas turėtų vartoti 4-5 savaites, skaičiuojant nuo operacijos dienos. Svarbiausia tromboembolijos profilaktika yra kompleksinis gydymas: skiriami antikoaguliantai, atliekamos intraveninės kristaloidinių tirpalų infuzijos, taip pat aktyvi galūnių ir kūno raumenų mankšta. Be minėtų profilaktikos priemonių, pacientams pirmas keturias savaites rekomenduojama kojas tvarstyti elastiniu tvarsčiu arba mūvėti spaudžiamąsias kojines. Jau pirmą dieną po operacijos patariama gerti daug skysčių [17].

Ligonių mankšta pirmą parą pradedama lovoje - kojų judinimo ir kvėpavimo pratimai. Pastebėta, kad pratimai lovoje turi nemažos įtakos bendram organizmo fiziniam pasirengimui ir ypač komplikacijų dažnio mažinimui. Mankšta lovoje padeda išvengti pragulų atsiradimo, kvėpavimo pratimai sumažina stazinių pakitimų išsivystymą plaučiuose, o kojų judesiai – tromboembolijų komplikacijų grėsmę. [4, 47]. Tromboembolija gali pasireikšti kaip ankstyvoji komplikacija arba jau išvykus pacientui į namus. Jeigu pasireiškia kokie nors kvėpavimo sutrikimai, arterinio kraujo spaudimo kritimas, reikia įsitikinti, ar nėra plaučių tromboembolijos [47].

Giliųjų venų trombozė. Nejudrumas, sužeidimas bei operacija yra žinomi rizikos veiksniai,

kurie gali sukelti giliųjų venų trombozę. Senyvas amžius ir širdies nepakankamumas taip pat yra giliųjų venų rizikos veiksniai. Tipiškas pacientas, priklausantis rizikos grupei, yra žmogus, gulintis po klubo sąnario endoprotezavimo operacijos. Šie veiksniai didina giliųjų venų trombozės riziką: lėtinis venų uždegimas, nejudrumas lovoje, padidėjęs kraujo krešėjimas. Venų trombozės galima išvengti tinkamai gydant ir slaugant. Ankstyvas judinimas ir aktyvūs pratimai, elastinių tvarsčių nešiojimas yra svarbūs veiksniai, mažinantys trombų susidarymą. [47, 63].

Ankstyva ir vėlyva infekcija. Pooperaciniu periodu vyresnio amžiaus ligoniams dažniau

stebimos operacinių žaizdų infekcijos, kurias greičiausiai sąlygoja sumažėjęs kraujo pritekėjimas į dermą [11]. Infekcija yra sunki komplikacija, kuri dažniausiai priverčia šalinti protezą ir sukelia ligonio invalidumą. Laikantys aseptikos priemonių žaizdų infekcijai atsirasti galimybių nėra, tačiau kartais gali atsirasti infekcija ir išsivystyti sepsis. Rizikos veiksniai pooperacinės infekcijos išsivystymui yra cukrinis diabetas, senyvas amžius, reumatoidinis artritas, nutukimas, revizinės operacijos, šlapimo takų infekcijos, kraujo perpylimai [54, 39]. Ankstyva infekcija paprastai vystosi dėl mikroorganizmų patekimo į žaizdą iš operacinės oro arba instrumentų, nesilaikant aseptikos ir antiseptikos. Pagrindiniai efektyvios infekcijų komplikacijų profilaktikos aspektai yra: griežta aseptika operacinėje, būtina vengti operuoti ligonius su septiniais židiniais [49, 2], antibiotikų vartojimas. Vėlyva infekcija paprastai susijusi su bakteriemija. Kuo daugiau laiko praėjo po operacijos iki

infekcijos pasireiškimo, tuo labiau tikėtina, kad ją sukėlė bakteriemija. Esant šiai komplikacijai dažniausiai reikia šalinti protezą ir pacientas tampa neįgalus. Sąnarių protezavimo operacijų metu tikslinga profilaktika antibiotikais. Tyrimai parodė, kad antibiotikų profilaktika žymiai sumažina pooperacinių infekcijų dažnį [2].

Svarbu, kad pacientai grįžę namo, galėtų atpažinti prasidedančios infekcijos požymius. Prasidedančios infekcijos požymiai yra: paraudimas pjūvio vietoje, skausmas ir patinimas pjūvio vietos, išskyros iš pjūvio vietos, kūno temperatūra 38 laipsniai ir daugiau. Taip pat yra svarbu, kad pacientai žinotų higienos klausimus, kad po 2 savaičių galima šlapinti pjūvio vietą [47].

Plaučių komplikacijos. Pooperacinės plaučių komplikacijos, ypač tarp vyresnio amžiaus

žmonių yra labai dažnos. Jų dažnis tarp vyresnio amžiaus žmonių yra 2,1 proc. – 10,2 proc. Plaučių uždegimas gali būti kaip hospitalinė infekcija. Priežastimi gali būti ilgas gulėjimas lovoje [54, 2]. Norint išvengti plaučių uždegimo komplikacijų ir pagerinti plaučių funkciją po operacijos, prieš operaciją slaugytoja moko pacientus kvėpavimo pratimų, kuriuos jie turės daryti po operacijos [26].

Pooperaciniai psichikos sutrikimai. Delyras – tai ūminis psichikos sindromas, kuriam yra

būdingas praeinantis globalus pažinimo funkcijų sutrikimas. Kitaip nei kiti psichikos sutrikimai, jam yra būdinga banguojanti eiga (simptomai paprastai paryškėja naktį) [10]. Pooperacinė psichinė disfunkcija gali pasireikšti 10 – 50 proc. pagyvenusio amžiaus pacientų, priklausomai nuo procedūrų sudėtingumo. Disfunkcija gali pasireikšti kaip nespecifinis atsakas į stresą, įskaitant operaciją, skausmą, miego sutrikimus, elektrolitų disbalansą, vaistus ir net vidurių užkietėjimą. Staigus trankviliantų, hipnotikų nutraukimas taip pat gali sukelti delyrą ar sumišimą. Psichikos sutrikimai paprastai trunka nuo kelių valandų iki kelių parų, pasireiškia dezorientacija, nerimu, sujaudinimu. Rekomenduojama pašalinti potencialius pooperacinį psichikos sudirginimą sukeliančius veiksnius ir siekti, kad pooperaciniu laikotarpiu pagyvenusio amžiaus pacientai turėtų savo akinius, lazdas, klausos aparatus, kokius nors daiktus iš namų (pagerina orientaciją), kad jų nevargintų obstipacija ir skausmas [2]. Labai svarbu yra artimųjų būvimas šalia paciento. Taip pat labai svarbu yra artimųjų ir paciento informavimas prieš operaciją, kad gali būti tokių komplikacijų. [47]. Artimiausių žmonių (šeimos) parama – labai svarbus teigiamos emocinės būklės prieš ir po operacijos palaikymo veiksnys. Psichosocialinio pobūdžio vyrų parama moterims ypač svarbi prielaida išvengti stiprių skausmų, nerimo ar depresijos [38].

Urologinės komplikacijos. Urologinės problemos pagyvenusio amžiaus hospitalizuotiems

pacientams yra labai dažnos. Vaistai, nejudrumas, vidurių užkietėjimas, sedacija, infekcija, šlapimo kateterio laikymas ilgesnį laiką, kiti pooperaciniai veiksniai gali didinti šlapimo nelaikymo dažnį. Kita

dažna problema yra šlapimo susilaikymas. Reikia vengti minėtų rizikos veiksnių, galinčių sukelti šlapimo nelaikymą. Operacijos metu dažnai naudojami šlapimo pūslės kateteriai, nes dažniausiai taikoma spinalinė nejautra ir kurį laiką po operacijos apatinė kūno dalis yra nejautri. Kateterį galima laikyti 24-48 valandas. Dažniausiai po 24 valandų šlapimo pūslės kateteris yra išimamas. Jeigu kateteris bus ilgiau gali išsivystyti komplikacijų. Įvykus ūmiam šlapimo susilaikymui pradžioje naudojamos konservatyvios priemonės: padedama ligoniui atsistoti, atsukamas vandens čiaupas, uždedama šilta pūslė ant apatinės pilvo dalies. Jei šios priemonės nepadeda, naudojami šlapimo pūslės kateteriai. Ligoniai dar prieš operaciją turi būti supažindinami su galimomis komplikacijomis ir galimais veiksmais komplikacijoms išvengti bei panaikinti [2, 47].

Obstipacija. Tai yra dažna problema po operacijos. Obstipacijas skatina dehidratacija,

netinkama mityba, nejudrumas, skausmas, privatumo stoka ligoninėje. Padėti išspręsti šią problemą gali ankstyvas paciento aktyvinimas, skysčių vartojimas, saikingas ir tikslingas vaistų skyrimas, laiku vartojami laisvinamieji vaistai. Pacientui svarbu yra reguliariai maitintis, patariama valgyti daugiau balastinių medžiagų turinčio maisto (juodųjų slyvų, apelsinų, džiovintų vaisių), reikia gerti daug skysčių (ne mažiau 1,5 l.). Jeigu aukščiau išvardintos priemonės nepadeda, tada skiriamas medikamentinis obstipacijų gydymas [2].

Skausmas, atsirandantis po operacijos. Po operacijos vienas svarbiausių ligonio priežiūros

tikslų yra veiksmingas skausmo malšinimas. Intensyvus skausmas pagyvenusio amžiaus pacientams yra susijęs su padidėjusiu nerimu, delyru, padidėjusiu plaučių komplikacijų dažniu ir blogesne paciento būkle išrašant iš ligoninės. Nepakankamai gydomas skausmas mažina pagyvenusių pacientų fizinį aktyvumą, didina giliųjų venų trombozės ir plaučių tromboembolijos riziką. Manoma, kad skausmas turėtų būti pradėtas valdyti dar prieš operaciją, kai sveikatos priežiūros specialistai paaiškina pacientui, ko jis gali tikėtis prieš operaciją, jos metu ir po jos. Skausmo valdymas yra labai svarbus paciento priežiūros aspektas. Paciento apmokymas prieš operaciją apie skausmo valdymą gali sumažinti pagyvenusių pacientų skausmą po operacijos [2, 66, 31]. Įvairių autorių atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad pacientai gavę informaciją prieš operaciją apie skausmo malšinimo būdus, jaučia mažesnį skausmą nei pacientai, kurie negavo jokios informacijos [35].

Skausmą malšinti galima farmakologinėmis ir nefarmakologinėmis priemonėmis. Svarbiausia, kad pacientas žinotų jog neturi kentėti ir jeigu skauda pasakytų medicinos personalui, nes kuo toliau, tuo labiau skausmas intensyvėja ir vėliau gali būti sunku jį numalšinti. Reikia informuoti pacientą, kad skausmui sustiprėjus iki vidutinio, jis turi pranešti apie tai medicinos personalui ir gauti gydymą. Iš pradžių, jeigu skausmas nėra stiprus, galima taikyti nefarmakologines priemones, tokias

kaip ledo uždėjimas ant skaudančios vietos, padėties pakeitimas pagal galimybes, žaizdos apžiūrėjimas (ar niekas neveržia, nespaudžia). [35]. Barrack ir kt. (2000) ištyrė, kad po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų skausmas pasireiškia labai dažnai. Niemi-Murola ir kt. (2007) nustatė, kad ypač didelį skausmą (> 8 balų) pacientai patyria pirmas dvi paras [21, 44]. Dauguma pacientų pažymėjo, kad bėgant laikui skausmas sumažėja [31].

Atliktas tyrimas, įrodantis kad nefarmakologinės priemonės skausmui malšinti labai retai vartojamos, o iškart yra duodami vaistai nuo skausmo [24]. Jeigu nefarmakologinės priemonės nepadeda, pacientui duodami yra vaistai. Pagyvenusiems pacientams labai svarbu parinkti tinkamą dozę vaistų nuo skausmo. Analgetikų turi būti skiriama parenterialiai tol, kol pacientas galės toleruoti geriamuosius preparatus. [2, 22]. Atlikti tyrimai parodo, kad apie pusė operuotų pacientų patyria skausmus po operacijos, kuriuos reikia malšinti [22, 26, 31].

Pacientai jausdami skausmą, jaučia diskomfortą, nerimą, baimę, nukenčia jų bendra psichologinė ir fizinė savijauta, todėl labai svarbu jį malšinti. Pirmą parą skausmą reikia vertinti, naudojant skausmo skales kas 2-4 valandas, vėliau kelis kartus per dieną [2, 22].

Šlaunikaulio išnirimas. Tai yra specifinė komplikacija po klubo sąnario endoprotezavimo

operacijų. Ši komplikacija gali būti ankstyva, pvz., keliant pacientą nuo operacinio stalo ir vėlyva, jau esant pacientui namuose. Kaulo prisitaikymui prie protezo ir klubo sąnario išnirimo išvengimui būtina griežtai laikytis specialaus režimo. Dar prieš operaciją ligonis turėtų būti supažindinamas su galimais ir negalimais judesiais, nes neatsargus, neleistinas judesys gali sukelti endoprotezo išnirimą ir tuo pačiu prailginti hospitalizacijos trukmę, komplikuoti gijimo procesą. Ši taisyklė galiuoja kurį laiką (apie 2-3 mėn.)[47].

Draudžiami tokie operuotos kojos judesiai: kojų kryžiavimas, operuotos kojos rotacija, daiktų kėlimas nuo žemės stovint ar sėdint kėdėje, pritūpimai. Po operacijos taip pat draudžiama gulėti ant šono – 2 savaites. Vėliau galima gulėti ant sveiko šono, įsidėjus tarp kojų 2 pagalvėles – iki 8 savaičių. Taip pat viena iš klubo sąnario endoprotezo išnirimo priežasčių, ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, žymus raumenų tonuso sumažėjimas. Todėl iškart, sekančią dieną po operacijos, paciento palatoje yra pradedama gydomoji mankšta – iš pradžių lovoje, kiek vėliau – atsistojus. Tuo siekiama sustiprinti raumenis. Jei išnirimas pastebimas anksti, atliekama uždara repozicija, jei išnirimas pastebimas vėliau, atliekama atvira repozicija [47].

Pykinimas ir vėmimas. Taip pat prie išvardintų komplikacijų po klubo sąnario

endoprotezavimo operacijos galima paminėti nemalonų pašalinį poveikį, kuris dažnai pasireiškia pacientams pirmą parą po operacijos. Nustatyta, kad 20-30% suaugusiems po operacijų pasireiškia

pykinimas ir vėmimas [27]. Jeigu pacientą pykina arba jis vemia suleidžiami yra vaistai nuo pykinimo į veną arba į raumenis. Kartais operacijos metu jau suleidžiami tokie vaistai profilaktiškai. Pirmą valandą po operacijos pacientui negalima nei valgyti, nei gerti. Pacientams į veną yra lašinami skysčių infuzijų tirpalai. Po operacijos pacientui gerti ir valgyti galima pradėti tik tada, kai visiškai praeina spinalinė nejautra, pacientas pradeda visiškai jausti galūnes, ir kai išklausoma žarnų peristaltika, tai įvyksta pirmą parą, kelių valandų laikotarpyje po operacijos. Valgyti ir gerti negalima dėl to, kad užvalgius arba išgėrus pacientą gali pykinti ir jis gali vemti. Todėl kai jau pacientai jaučia kojas leidžiama atsigerti vandens po truputį, įvertinant ar paciento nepykina, jeigu ne, tada leidžiama ir valgyti [6].

Apibendrinant galima teigti, kad yra nemaža tikimybė pasireikšti vienai ar kitai pooperaciniai komplikacijai ir tai didele dalimi priklauso ne tik nuo paties paciento, bet ir nuo jį supančios aplinkos. Labai svarbu yra supažindinti pacientą ir jo artimuosius su galimomis komplikacijomis bei jų pasireiškimo simptomais ir profilaktikos priemonėmis. Labai svarbus vaidmuo atitenka slaugytojai. Slaugytoja gali numatyti slaugos poreikius, laiku pastebėti komplikacijų pasireiškimą ir užkirsti kelią joms.

Analizuojant atlikto tyrimo rezultatus, pacientai nurodo pagrindines problemas po klubo sąnario endoprotezavimo operacijos, tai judrumo sumažėjimas, infekcijos pavojus, klubo sąnario išnarinimas, tromboembolijos rizika, skausmas [26].

1.5. Paciento paruošimas operacijai

Priešoperacinis laikotarpis prasideda nuo to momento, kai galutinai nusprendžiama kada bus atliekama chirurginė operacija ir tęsiasi iki kol pacientas atsigula ant operacinio stalo. Šio laikotarpio trukmė priklauso nuo to, kaip ilgai pacientą reikia ruošti ir tirti. Prieš operaciją labai svarbus yra paciento psichikos paruošimas ir jo mokymas. Nėra tokio ligonio, kuris prieš operaciją nesijaudintų. Todėl slaugytoja privalo pacientą nuraminti, su juo aktyviai bendrauti. Paciento psichinę įtampą žymiai sumažina paciento ir jo šeimos informavimas [12]. Pacientai ruošiantys planinei operacijai patiria nerimą. Nerimas prieš operaciją įtakoja operacijos sėkmę. Yra padaryta tyrimų, kurie įrodo, kad priešoperacinis mokymas padeda suvaldyti nerimą, taip pat suvaldyti ir kontroliuoti kai kuriuos pooperacinius simptomus [35, 53].

Prieš klubo sąnario endoprotezavimo operacijas tikslinga pacientą supažindinti su pooperaciniu nuskausminimu. Taip pat būtina pacientą įspėti apie galimą didesnį ar mažesnį diskomforto jausmą dėl įvestų drenų ir šlapimo kateterio po operacijos. Mokėti paaiškinti drenų ir kateterių reikalingumą. Pacientą reikia informuoti, kad likus 6 valandoms iki operacijos, pacientui negalima valgyti, o likus 2 valandoms – negalima gerti skysčių. Taip pat pacientas turi būti supažindintas su privaloma padėtimi, kurioje jis turės gulėti po operacijos (pacientas guli ant nugaros, kojos praskiečiamos, tarp kojų įdedama trikampė pagalvėlė, kojos fiksuojamos specialiomis pagalvėlėmis). Pacientas prieš operaciją mokomas kvėpavimo mankštos, galimų kojų judesių lovoje, kojų mankštos, kėlimosi iš lovos, vaikščiojimas su ramentais [4].

1.6. Pacientų priešoperacinio mokymo ypatumai ir svarba

Chirurgija sukelia didelį stresą pacientams, todėl pacientai prieš operaciją jaučia nerimą. Pacientai nerimauja dėl įvairių priežasčių, tokių kaip ar pavyks operacija, ar jaus skausmą, ar bus komplikacijų, kokios tos komplikacijos gali būti, kaip apsisaugoti nuo galimų komplikacijų. Pacientų nerimo jausmas ir nepakankamos žinios įtakoja pooperacinę paciento būklę, paciento sveikimą ir grįžimą prie kasdieninio gyvenimo. Todėl tyrimais įrodyta, kad priešoperacinis informavimas, gali sumažinti paciento nerimą [62].

Paciento mokymas – neatsiejama slaugos dalis, kurios reikia daugeliui pacientų. Jis užima svarbią šiandieninės sveikatos priežiūros sistemos vietą [18]. Pagrindinis vaidmuo, organizuojant sveikatos mokymą, skiriamas slaugytojai. Kad pacientas taptų nepriklausomu ir galėtų savimi pasirūpinti, reikia plėtoti pacientų mokymo sritį ir įvertinti jo poreikį. Didėjant sudėtingesnių operacijų skaičiui, didėja ir pacientų mokymo poreikis [18, 67].

Pacientas, turintis reikalingų žinių apie pooperacines komplikacijas, gali ne tik gerai pasirūpinti savimi, bet ir pagerinti savijautą, sveikatos būklę bei apsisaugoti nuo daugelio komplikacijų. Savirūpos gerinimas ir tinkamas mokymas yra sėkmės garantas greitam paciento pasveikimui po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų. Taigi, pagrindinis slaugytojų tikslas mokant pacientus – suteikti žinių ir sudaryti palankią aplinką, kuri skatintų pacientus keisti savo elgesį sveikatai palankia linkme [7].

Priešoperacinio švietimo nauda yra plačiai vertinama [33], tačiau nėra vieno universalaus turinio ir metodo, kuris gali būti taikomas visiems susirgimams ir sveikatos būklėms [28, 57]. Įvairių

autorių atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad pasak ortopedinių ligonių didžiausi žinių poreikiai ir lūkesčiai yra klausimai susiję su fiziologine ir funkcine sritimi, komplikacijomis ir jų prevencija, vaistų vartojimu, pooperaciniu laikotarpiu. Pacientai jaučiasi užtikrinčiau, kai žino kad jų lūkesčiai ir poreikiai yra patenkinami. Taip pat jie jaučiasi geriau kai turi pakankamai žinių apie savo sveikatos būklę [33].

Pastebėta, kad bendram pacientų pasveikimui labai svarbi jų emocinė ir psichologinė būklė. Labai svarbu yra artimųjų palaikymas bei dalyvavimas paciento pasveikimo procese [38]. Norėdami gauti pasitikėjimo jausmą savo žiniose pacientai turi aktyviai dalyvauti mokymo procese [33]. Informacijos trūkumas, įvairūs neatsakyti klausimai kelia nerimą ir blogina paciento fizinę sveikatą [26]. Paciento mokymas ir informavimas skatina jį įsitraukti, aktyviai dalyvauti savo sveikatos priežiūros procese, sumažina baimę, įtampą [55]. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme nurodoma, kad „pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę [....]“[15].Pacientai turi teisę gauti informaciją apie savo sveikatą ir viską kas susiję su pacientų sveikatos būkle. Tokiu būdu norima įtraukti pacientą į sprendimų priėmimą, susijusių su jų sveikata, norima kad pacientas aktyviai dalyvautų mokymo procese. Tai leidžia pacientams labiau būti atsakingiems už savo sveikatą [28]. Teisių suteikimas pacientams tai potencialo kūrimas, rodantis kad pacientai gali aktyviai dalyvauti savo gydymo procese [33]. Nors pacientai turi teisę į išsamią informaciją, tačiau atliktas tyrimas rodo, kad jie nepatenkinti suteikiamos informacijos apimtimi ir kokybe [57]. Daug autorių atkreipia dėmesį į priešoperacinio mokymo svarbą endoprotezuotų pacientų [48, 65]. Analizuojant atlikto tyrimo rezultatus pastebėta, kad pacientai nėra mokomi. Tik maža dalis pacientų nurodo, kad gavo kažkokios informacijos, susijusios su jų būkle, iš medicinos personalo [38].

Labai svarbu vertinti, ką pacientai jau žino, kad galėtume mokyti pacientus [33]. Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad svarbiausi mokymosi poreikiai endoprotezuotų pacientų yra susiję su komplikacijų identifikavimu ir jų prevencija, gyvenimo kokybės gerinimu [18, 32]. Pacientų švietimas yra naudingas jiems, tačiau dar išlieka mažai tyrimų mokymo naudos tarp ortopedinių ligonių [33].

1.7. Slaugytojo svarba pacientų mokymui

Lietuvoje pradėjus sveikatos priežiūros reformą, slaugytojams iškilo nauji uždaviniai, keitėsi jų vaidmuo ir visuomenės slaugos funkcijos. Florence Nightingale (XIX a.) buvo slaugytoja, pripažinta

kaip viena iš pirmųjų sveikatos mokytojų. Iki šių dienų pacientų mokymas yra viena iš svarbiausių slaugytojų funkcijų [8].

Lietuvos medicinos normoje Nr. V - 437(2004) „Bendrosios praktikos slaugytoja (slaugytojas)“ nurodyta, kad slaugytojai privalo mokyti pacientus, šeimas, bendruomenę saugoti ir prižiūrėti sveikatą, paaiškinti pacientui ir (arba) jo šeimai procedūrų atlikimo būdus, pasiruošimą, galimas komplikacijas, apie gydytojo skirtus vaistus, galimą vaistų šalutinį poveikį [9]. Įvairių autorių atlikti tyrimai rodo, kad didžiausia atsakomybė už pacientų ir jų šeimos narių mokymą, dažniausiai tenka slaugytojui [8, 67]. Psichologinis paciento paruošimas taip pat yra mokymo dalis ir slaugytojos funkcija [26]. Pacientų mokymas padeda sumažinti pooperacinių komplikacijų raišką. Tačiau slaugytojų veikloje egzistuoja ir pacientų mokymo kliūtys, kurias autoriai įvardija kaip laiko stoką, nemažą tą pačią dieną skyriuje operuojamų ligonių skaičių bei kalbos barjerus. Dėl riboto laiko slaugytojos yra susitelkusios tik į fizinį pacientų parengimą operacijai. Pacientų psichologiniai poreikiai dažnai ignoruojami, o rūpesčiai atstumiami [35]. Slaugytojų bendravimas su pacientais turėtų būti paremtas empatiškumu, šiltu bendravimu. Labai svarbu ne tik suteikti pacientų poreikius atitinkančios informacijos, bet ir atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Kad būtų pasiektos šios sąlygos, daug dėmesio reikia skirti bendravimui su pacientais, jo artimaisiais ir komandos nariais (chirurgu, kitais slaugytojais, anesteziologu ir kt.) [16].

Kaip teigė Virginija Henderson: „...slaugytojo veikla yra nepakartojama, padedanti žmogui ligos ir sveikatos atvejais, o konsultavimas, mokymas – neatsiejama slaugos dalis, kurios reikia daugeliui pacientų, o atsakingi už tai turi būti slaugytojai. Slaugytojai moko pacientus savo pačių pavyzdžiu, nuolat atsakinėja į nepaliaujamus klausimus, siekdami, kad pacientas kuo greičiau savarankiškas ir nepriklausomas “ [5].

Mokymas ir mokymasis – svarbūs slaugos elementai [19]. Slaugytojai kasdien turi suteikti informaciją, pamokyti ar patarti pacientui, padėti jam išsakyti savo padėtį žodžiais, atgauti pusiausvyrą. Anot Virginijos Henderson (1999), kai kuriais atvejais ligos priežastis gali būti tai, kad tiesiog nežinota, kaip nuo jos apsisaugoti. Tada gydymas ir slauga priklauso nuo pacientui suteikiamos informacijos. Konsultavimas, mokymas, švietimas, lavinimas yra neatsiejamos slaugos dalys, reikalingos daugeliui pacientų, o atsakingi už tai yra slaugytojai. [3].

Po endoprotezavimo operacijos pacientai kuo greičiau nori grįžti į normalią kasdienę veiklą, o tam pasiekti reikalinga slaugytojo pagalba. Slaugytojo pareiga teikti tikslias ir informatyvias žinias

pacientams apie atsiradusius pokyčius po atliktos endoprotezavimo operacijos. Jis turi įvertinti paciento būklę, aptarti atsiradusius pokyčius ir nustatyti slaugos poreikius, kuriuos reikės patenkinti [13].

Slaugytojas, slaugant pacientus po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų, remiasi D. Orem savirūpos modeliu. Tokių ligonių slauga paremta psichologine pagalba, paruošimu savipriežiūrai, savikontrolei, savarankiškumo užtikrinimas [7, 26].

D. Orem savirūpos modelis nėra vienintelis slaugos modelis, kuris naudojamas slaugant pacientus po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų, tačiau šio modelio panaudojimas yra tinkamas ir aktualus planuojant ir atliekant pacientų slaugą po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų [36].

Savirūpos modelį sukūrė žinoma JAV slaugos teoretikė Dorothea Elizabeth Orem. Jos slaugos koncepcija pirmą kartą paskelbta 1959 m. D. Orem savirūpos modelis grindžiamas samprata, kad žmogus turi labai didelį poreikį rūpintis savimi. Jis nori turėti pakankamai žinių, kad užsiimtų savirūpa ir išsaugotų bei susigrąžintų sveikatą po ligos arba sužalojimo. Tokiems poreikiams patenkinti reikia elgesio pokyčių, susijusių su savirūpos poreikiu. Savirūpos koncepcija besiremiantys slaugytojai vertina paciento teisę būti individu, turinčiu unikalių poreikių ir siekį pačiam pasirūpinti savimi. Tai reiškia, kad užuot tiesiai pasakę pacientams, ką jie turėtų daryti, arba atlikę už juos tuos veiksmus, slaugytojai sudaro jiems galimybę spręsti ir savimi rūpintis patiems, išskyrus tuos atvejus, kai tai neįmanoma [7]. Galima teigti, kad savirūpos gerinimas ir tinkamas mokymas yra sėkmės garantas greitai pasveikti pacientams po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų.

Pasak D. Orem, savirūpa – tai procesas, kuriuo metu žmogus pats saugo sveikatą, diagnozuoja ligą ir ją gydo. Savirūpos koncepcija teigia, kad žmogui reikia leisti ugdyti savo sveikatos pontencialą. Ji traktuojama kaip pagalba, kurią asmuo suteikia pats sau [7, 51]. Savirūpos koncepcijoje ypač didelę reikšmę turi paciento ir slaugytojo asmenybių sąveika. Pagrindiniai D. Orem slaugos modelio principai yra tokie: slaugytojas veikia paciento vardu; nuolat jį palaiko; jam vadovauja; sukuria palankią aplinką, reikalingą paciento savirūpai; moko savirūpos. Pagrindinė savirūpos modelio nuostata yra ta, kad savirūpos poreikis egzistuoja nuolat, žmogus turi teisę ir galimybę šį poreikį patenkinti. Tačiau pasitaiko situacijų, kai slaugytojams arba artimiesiems tenka tiesiogiai įsitraukti į priežiūrą [7]. Dauguma pacientų, kurie pasiryžta klubo sąnario endoprotezavimo operacijai, turi nepakankamai žinių. Šie susirūpinimai turi įtakos jų bendrai pooperacinei būklei ir savirūpos užtikrinimui [35]. Slaugymas padeda pacientui, kuriam buvo padaryta klubo sąnario endoprotezavimo operacija, patenkinti sveikatos sutrikimų nulemtus poreikius, naudojant D. Orem lavinamąją-paremiamąją slaugymo sistemą [7].

Lavinamoji-paremiamoji slaugymo sistema – sistema, kai pacientas visiškai sugeba

patenkinti savo poreikius, slaugytojo veikla nukreipta į paciento mokymą ir lavinimą. Slaugytojas taip pat gali pamokyti paciento gimines ar artimuosius, kaip teikti pagalbą [7]. Slaugytojas turi mokyti ne tik pacientą, bet ir jo artimuosius, kaip reikia elgtis po operacijos ir kokių veiksmų nereikia daryti.

Planuojant pacientų po endoprotezavimo operacijos mokymo programą, slaugytojas gali vadovautis D. Orem savirūpos modelio lavinamąja-paremiamąja slaugymo sistema. Pagal D. Orem savirūpos modelį, slaugytojas savo veiksmais (pvz., informacijos pateikimas apie pooperacinių komplikacijų prevenciją) taip pat gali padėti pacientui įveikti savirūpos apribojimus. Slaugytojas viso mokymo proceso metu, uoliai mokydamas pacientą pooperacinių komplikacijų išvengimo būdų, vadovauja pacientui, ką ir kaip jis turi daryti, sukuria palankią aplinką, kurioje pacientas galėtų tobulinti jau turimas žinias, nuolat pacientą palaiko ir papildo žinias esant neaiškumams.

Pagal D. Orem savirūpos modelį, slaugytojas gali padėti pacientams vadovaudamasis penkiais metodais [7], kurie yra pritaikyti endoprotezuotiems pacientams (1 lentelė).

1 lentelė. Slaugytojo vadovavimo pacientui metodai pagal D. Orem savirūpos modelį (Sukūrta darbo autorės, remiantis Kalibatienė D. Slaugos teorija. Vilnius: UAB „Greita spauda“ 2008).

Eil. Nr.

Metodas Pavyzdys, pritaikytas pacientams po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų

1. Viską atlikti už

pacientą

Esant sunkiai paciento būklei, kai pacientas pats negali savimi pasirūpinti, nes yra ką tik po operacijos, slaugytoja turi pasirūpinti pacientu. Pirmą parą po operacijos pacientas turi gulėti lovoje, jis yra priklausomas, todėl pacientui reikia padėti atlikti būtiniausius veiksmus, t. y. asmens higienos palaikymas, tuštinimasis ir šlapinimasis, valgymas (paduoti maistą, reikalui esant pamaitinti, suteikti patogią padėtį, padėti nusiprausti itt).

2. Pamokyti konkrečios veiklos

Slaugytojas gali pamokyti pacientą, kaip jis turėtų elgtis, kai jam skauda. Reikia paaiškinti, kad esant skausmui pacientas neturėtų kentėti, o iškart turėtų kviesti slaugytoją, kuris suleis vaistų. Pacientams reikia paaiškinti, kad jiems gali skaudėti ir tai normalu, taip pat reikia paaiškinti, kad nereikia bijoti paprašyti vaistų. Pacientui reikia paaiškinti, kad adekvatus pooperacinis skausmo malšinimas būtinas. Skausmas ne tik veikia centrinę nervų sistemą, sukeldamas diskomfortą, baimę, nerimą, bet ir neigiamai veikia visas organizmo funkcijas ir sudaro pagrindą vystytis pooperacinėms komplikacijoms.

3. Vadovauti

pacientui veikloje

Pacientų aktyvumo palaikymas yra labai svarbi slaugos dalis ankstyvuoju pooperaciniu periodu. Dar prieš operaciją pacientas supažindinamas su galimais ir negalimais judesiais. Jeigu pacientas daro neteisingai, slaugytojas turi jį pataisyti. Pacientas pats turi pasakyti ar parodyti, kokių

judesių jis negali daryti arba kokius gali daryti, nes tik tokiu atveju jis viską supras ir taps nepriklausomas.

4. Teikti paramą,

atliekant veiklą

Slaugytojas turi skatinti pacientą kuo anksčiau būti savarankišku. Slaugytojas gali stebėti, gali paaiškinti, prireikus padėti pacientui atlikti tam tikrą veiklą, tačiau pacientas turi kuo daugiau daryti pats (pvz.: pats teisingai nulipti iš lovos ir įlipti ant lovos).

5. Sukurti aplinką,

kurioje pacientas galėtų tobulinti savo žinias

Slaugytojas gali paduoti pacientui skrajučių, knygelių su informacija apie pooperacines komplikacijas, jų prevenciją, judesių ribojimus.

Slaugytojai didelį dėmesį turėtų skirti pacientų savirūpos mokymui ir ugdymui, atsižvelgdami į esamą paciento būklę. Paciento psichikos paruošimas ir jo mokymas prieš operaciją sudaro prielaidas tolesniam jo mokymui ir priežiūrai. D. Orem savirūpos modelis pritaikomas pacientams po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų, nes didžiausias dėmesys yra sutelkiamas į paciento savirūpos ugdymą bei mokymą, o ne tik į pagrindinius paciento poreikius ir jų tenkinimą.

1.8. Pacientų mokymo procesas

Pacientų mokymas užima svarbią šiandieninės sveikatos priežiūros sistemos vietą, tačiau jų įgyvendinti skiriama nedaug laiko, nes trumpėja lovadienių skaičius [33, 37]. Pacientų mokymas ateityje bus dar svarbesnis. Operacijų skaičius daugėja, o buvimo laikas ligoninėje trumpėja ir ligoniai patys turi pasirūpinti savimi. Pacientai tikisi įvairių žinių, susijusių su jų sveikata ir pooperaciniu laikotarpiu. Į tai reikia atsižvelgti kuriant mokymo programą pacientams prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją. Mokymas ir informacijos suteikimas individualiai parengti žmogui gali padėti tiems, kuriems reikia pagalbos ir informacijos [41]. Geriausia jeigu mokymo turinys būtų individualus kiekvienam pacientui, pagal jo poreikius ir lūkesčius. Mokyti pacientus prieš operaciją, neatsižvelgiant į jų lūkesčius, nėra efektyvu ir mažai gautų gerų pooperacinių rezultatų [29]. Mokymosi poreikiai prieš operaciją yra didesni nei po operacijos [32]. Slaugytojas turi aktyviai dalyvauti pacientų mokymo procese, mokymo programos kūrime, tobulinime. Siekiant, kad pacientų mokymas būtų veiksmingas ir įgyvendintas per trumpą laiko tarpą, jį reikia planuoti [5].

Mokymas gali būti planuotas (organizacinis) ir momentinis (atsitiktinis). Momentinis mokymas gali vykti bet kada, kai slaugytojas atlieka tam tikras procedūras ir tuo pačiu atsako į paciento klausimus arba paaiškina atliekama procedūrą. Atlikti tyrimai parodė, kad bet koks mokymo

būdas yra geras ir padeda pacientams įgauti žinių [29]. Tačiau daug naudingesnis yra tik gerai suplanuotas mokymas, kai kiekvienam pacientui sudaromas mokymo planas, kurio pagalba slaugytojas ir pacientas gali dirbti nuosekliai ir progresyviai. Planuotas mokymas remiasi paciento ir jo šeimos poreikių vertinimu ir nustatymu. Jis pagrįstas išankstinių tikslų nustatymu ir yra pritaikytas prie paciento poreikių ir situacijos. Analizuojant ir įsigilinant į mokymo procesą verta pažymėti, kad mokymas yra planinga veikla, kuriai reikalingas tikslas, planas ir rezultatų įvertinimas [28]..

Pacientų mokymo procesas labai artimai koreliuoja su slaugos procesu, kurį sudaro keturios dalys (žr. 1 pav.) [5]:

1. Nustatymas – Mokymo poreikio nustatymas. Pacientų mokymo poreikio nustatymo metu

renkami duomenys apie paciento ir jo šeimos išsilavinimą, požiūrį ir motyvaciją mokytis [5 ir laučiūnienė].

2. Planavimas – Mokymo plano sudarymas. Planuojant didžiausias dėmesys skiriamas

aktualiausioms paciento problemoms. Šio etapo metu suderinami mokymo ir mokymosi tikslai tarp paciento ir slaugytojo [5]. Pacientų mokymo programos turinys gali būti sudarytas įvairiais būdais, remiantys literatūros medžiaga, senomis mokymo programomis, pacientų lūkesčiais ir pageidavimais [33].

3. Įgyvendinimas – Mokymo plano įgyvendinimas. Sudarytas mokymo planas įgyvendinamas,

taikant įvairius mokymo metodus [55 ]. Pacientų mokymas gali būti įvairių formų: formalus ir neformalus, žodžiu ar raštu. Įvairūs metodai gali būti naudojami, tačiau tyrimais įrodyta, kad efektyviausi iš jų yra tie metodai, kur pacientai aktyviai dalyvauja mokymosi procese [33]. Mokymo metu slaugytojas turėtų vartoti kuo mažiau medicinos terminų [37]. Mokymo programoje galima įdėti paveikslus, kad geriau būtų įsidėmėti tam tikrus dalykus, pvz.: kaip sėstis, kaip keltis itt. Labai svarbu suprasti, ar vyresnio amžiaus žmonės galės suprasti informaciją, kadangi dažniausiai klubo sąnario endoprotezavimo operacijas atlieka vyresnio amžiaus žmonės [29].

4. Vertinimas – Mokymo vertinimas. Vertinimo metu, taikant įvairius metodus, nustatomos

pacientų įgytos teorinės ir praktinės žinios [55]. Pacientų žinių lygis turi būti vertinamas pastoviai. Vertinti žinias galima naudoti testus, anketas [28], galima užduoti atviruosius klausimus, kad pacientas pateiktų išsamius atsakymus. Jei pacientui nepavyko įgyti pakankamai žinių, mokymas pakartojamas [3].

SLAUGOS PROCESAS Nustatytamas (biopsichosociali nių poreikių) Planavimas (slaugos plano sudarymas) Įgyvendinimas (slaugos plano) Vertinimas (paciento būklės) Nustatytamas (mokymo poreikio) Planavimas (mokymo plano sudarymas) Įgyvendinimas (mokymas) Vertinimas (demonstravima s, elgesio pokyčiai) MOKYMO PROCESAS

1 pav. Slaugos proceso ryšys su mokymo procesu (Sukūrta darbo autorės, remiantis Gulbinienė J. Mokymo reikšmė pacientų, kuriems suformuota žarnyno stoma, savirūpai ir gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija. KMU 2008)

Po operacijos labai svarbu, kaip pacientui seksis gyventi toliau, kaip jis prižiūrės save, kaip norės sau padėti, kaip jam pavyks su tuo susitvarkyti. Tinkamas pacientų mokymas veikia paciento savirūpą. Kad pacientai po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų galėtų savimi pasirūpinti, jie turi gauti informaciją apie savo sveikatos būklę.

2. TYRIMO METODIKA IR INSTRUMENTAI

2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga

Tyrimas atliktas 2015 lapkričio mėn. – 2016 m. vasario mėn. Pacientų apklausa vyko 2015 m. lapkričio mėn –2016 m. vasario mėn., o slaugytojų apklausa vyko 2015 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais.

Tyrimo objektas. Pacientų po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų

Tyrimo tipas. Tyrimas kiekybinis. Tyrimas vyko keliais etapais:

PIRMAS ETAPAS. Mokslinės literatūros paieška pagal pasirinktą temą LSMU MA

bibliotekos informacijos ištekliuose, duomenų bazėse – Pub Med, Mokslinčius, Vilniaus viešoje medicinos bibliotekoje. Mokslinės literatūros paieškai buvo naudojami šie raktažodžiai: klubo sąnario endoprotezavimo operacija (angl. Hip replacement operation), pacientų slauga (angl. Patient care), pacientų mokymas (angl. Patient education), pacientų paruošimas operacijai (ang. Patient handling

operations), komplikacijos po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų (angl. Complications after hip replacement operations), komplikacijų prevencija po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų (angl. Prevention of komplikations after hip surgery), slaugytojo vaidmuo pacientų mokyme (angl. The role of the patient and nurse training). Toliau vyko rastos literatūros analizė, temos gryninimas, tikslo

iškėlimas.

ANTRAS ETAPAS. Šis etapas buvo skirtas tyrimo instrumentams (anketoms) Nr. 1 (prieš

mokymą) (1 priedas), Nr. 2 (po mokymo) (2 priedas), Nr. 3 (slaugytojoms) (3 priedas), sudarymui ir mokymo programos (8 priedas), pacientams prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, sudarymui, remiantis moksline literatūra. Siekiame įvertinti pacientų, prieš klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, žinias apie pooperacines komplikacijas ir jų prevenciją ir individualaus mokymo reikalingumą pacientams, norint išvengti komplikacijų ir užtikrinti pacientų savarankiškumą. Lietuvoje anketos, skirtos endoprotezuotų pacientų žinių patikrinimui apie pooperacines komplikacijas ir jų prevenciją, nėra.

TREČIAS ETAPAS. Bioetikos komisijos leidimas atlikti tyrimą. Sudarius anketas ir

mokymo programą pacientams prieš endoprotezavimo operaciją, buvo paruoštos tiriamųjų informavimo (4 priedas) ir sutikimo (5 priedas) formos. Norint gauti Bioetikos komisijos leidimą atlikti planuojamą tyrimą buvo kreiptasi į įstaigą (VŠĮ VU Santariškių klinikas), kurioje buvo planuota

atlikti anketines apklausas, administraciją (direktoriaus slaugos pavaduotoją). Slaugos pavaduotoja buvo informuota apie tyrimo temą ir tikslą, supažindinta su naudojamais instrumentais Nr. 1 (prieš mokymą), Nr. 2 (po mokymo) ir Nr. 3 (slaugytojoms) – anketomis. Gautas raštiškas leidimas tyrimą vykdyti šioje įstaigoje (VŠĮ VU Santariškių klinikose).

Į LSMU Bioetikos centrą buvo pateiktas įstaigos leidimas, kurioje planuojamas tyrimas, tiriamųjų informavimo ir sutikimo formas, tyrimo instrumentai (anketos Nr. 1, Nr.2 ir Nr. 3), buvo gautas leidimas Nr BEC- KS (M)-22 atlikti planuojamą tyrimą (6 priedas).

Tiriamojo asmens sutikimo formą respondentams buvo pateikiama kartu su anketa. Anketoje buvo pateikta informacija apie tyrimo temą ir tikslą.

KETVIRTAS ETAPAS. Bandomasis tyrimas. Pilotinė pacientų ir bendrosios praktikos

slaugytojų apklausa. Gavus LSMU Bioetikos centro leidimą atlikti tyrimą, buvo atlikta pilotinė apklausa. Pilotinės apklausos tikslas buvo išsiaiškinti ar klausimai pateikti anketoje yra suprantami, ar aiškiai suformuluoti. Norima buvo išsiaiškinti anketos trūkumus ir pritaikomumą. Ši apklausa buvo atlikta VŠĮ VU Santariškių klinikose, Ortopedijos-traumatologijos skyriuje, apklausiant pacientus, kurie atsigulė planinei klubo sąnario endoprotezavimo operacijai ir slaugytojas, kurios dirba šiame skyriuje ir slaugo pacientus po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų. Pilotiniame tyrime dalyvavo 10 pacientų ir 5 slaugytojos. Pacientų ir slaugytojų buvo prašoma atsakyti į anketose pateiktus klausimus ir parašyti savo komentarus apie anketose pateiktų klausimų formulavimą, supratingumą ir kitas pastabas. Pilotinio tyrimo metu anketų loginių klaidų nerasta, pacientams ir slaugytojoms pateikti klausimai buvo suprantami ir aiškūs.

PENKTAS ETAPAS. Mokymo programos, pacientams kurie atsigulė planinei klubo sąnario

endoprotezavimo operacijai, patvirtinimas skyriuje. Parašius mokymo programą, buvo prašoma VŠĮ VU Santariškių klinikose, Ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjo ir skyriaus vyresniosios slaugytojos, patvirtinti mokymo programą. Gavus leidimus iš skyriaus vedėjo ir vyresniosios slaugytojos, mokymo programą galima buvo naudoti pacientų mokyme. Pridedamas leidimas, kuris gautas iš skyriaus vedėjo ir vyresniosios slaugytojos (7 priedas).

ŠEŠTAS ETAPAS. Pacientų, kurie atsigulė planinei klubo sąnario endoprotezavimo

operacijai anketinė apklausa prieš mokymą; pacientų mokymas; pacientų apklausa po mokymo ir slaugytojų, kurios slaugos pacientus po klubo sąnario endoprotezavimo operacijų, anketinė apklausa. Tai etapas, kuris prasidėjo 2015m. lapkričio mėnesį ir tęsėsi iki 2016 m. vasario mėnesio pabaigos. Lapkričio – vasario mėnesiais buvo dalinamos anketos pacientams prieš mokymą; buvo vykdomas mokymas apie klubo sąnario endoprotezavimo operaciją, pasiruošimą operacijai, pooperacines