.
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS
LABORATORINĖS MEDICINOS BIOLOGIJA ANTROSIOS PAKOPOS STUDIJOS
Eglės Veniulytės
SMEGENŲ SKYSČIO LABORATORINIŲ TYRIMŲ REZULTATŲ PALYGINIMAS Baigiamasis magistro darbas
Darbo vadovas Dr. Asta Dambrauskienė
TURINYS
TURINYS ... 2 SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 6 PADĖKA ... 8 INTERESŲ KONFLIKTAS ... 8ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 8
SANTRUMPOS ... 9
SĄVOKOS ... 10
ĮVADAS ... 11
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 12
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13
1.1. Infekcinis meningitas ... 13
1.2. Infekcinio meningito epidemiologija ... 14
1.3. Meningito patogenezė ... 15
1.4. Meningitą sukeliantys mikroorganizmai ... 15
1.5. Gydymas antibiotikais ... 16
1.6. Atsparumas antibakteriniams vaistams ... 17
1.7. Smegenų skysčio fiziologija ... 18
1.8. Smegenų skysčio laboratoriniai tyrimai ... 19
1.9. Mikrobiologinis smegenų skysčio pasėlis ... 21
2. TYRIMO METODIKA ... 22
2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas ... 22
2.2. Smegenų skysčio paėmimas ir pristatymas į laboratoriją ... 22
2.3. Smegenų skysčio mikrobiologinis tyrimas ... 23
2.3.1. Smegenų skysčio pasėlio metodas ... 23
2.3.2. Mikroorganizmų identifikavimas ... 23
2.3.3. Mikroorganizmų jautrumas antibakteriniams vaistams ... 23
2.4. Smegenų skysčio klinikinė analizė ... 24
2.4.2. Smegenų skysčio analizė biocheminiu analizatoriumi ... 24
2.5. Duomenų analizės metodai ... 25
3. REZULTATAI ... 26
3.1. Iš smegenų skysčio išskirtų bakterijų spektras ir dažnis ... 26
3.2. Meningito sukėlėjų spektras ir dažnis ... 28
3.3. Mikroorganizmų jautrumas antibakteriniams vaistams ... 30
3.4. Smegenų skysčio pokyčiai sergant meningitu ... 34
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
5. IŠVADOS ... 39
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 40
PRIEDAI ... 45
SANTRAUKA
Eglė Veniulytė. ,,Smegenų skysčio laboratorinių tyrimų rezultatų palyginimas”.
Tyrimo tikslas: Įvertinti klinikinio smegenų skysčio laboratorinio ištyrimo rezultatų sąsajas su mikrobiologinio smegenų skysčio tyrimo rezultatais.
Tyrimo uždaviniai:
1. Nustatyti iš smegenų skysčio išskirtų mikroorganizmų spektrą ir jų jautrumą antibiotikams.
2. Įvertinti leukocitų kiekio pokyčius smegenų skystyje priklausomai nuo išskirto mikroorganizmo rūšies.
3. Įvertinti baltymo ir gliukozės kiekio pokyčius smegenų skystyje priklausomai nuo išskirto mikroorganizmo rūšies.
Metodai ir tyrimo objektas: Gavus LSMU Bioetikos centro leidimą, buvo atlikta pacientų, kuriems 2017 m. LSMUL KK buvo atlikti mikrobiologiniai smegenų skysčio pasėliai, medicininių dokumentų duomenų retrospektyvinė analizė. Taip pat buvo analizuojami SS biocheminių ir hematologinių tyrimų rezultatai. Statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant ,,IBM SPSS Statistic 23” ir ,,Microsoft Excel for Mac 2015 ” programinius paketus. Kategoriniai duomenys buvo lyginami naudojant Chi kvadrato kriterijų, o neparametriniai duomenys buvo lyginami Kruskal - Wallis H kriterijumi. Duomenys laikomi statistiškai reikšmingi, kai reikšmingumo lygmuo p ≤ 0,05.
Tyrimo rezultatai: Iš viso buvo tirti 82 pacientų: 42 moterų (51,2 proc.) ir 40 vyrų (48,8 proc.), mikrobiologiniai smegenų skysčio pasėliai. Iš išskirto mikroorganizmų spektro matyti, kad dažniausios bakterijos buvo plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai 56,1 proc. (S.epidermidis - 67,4 proc.). Sekančiai buvo beta - hemoliziniai streptokokai 10 proc. (S.agalactiae - 12,5 proc.). Taip pat 10 proc. sudarė Enterobacteriales šeimos bakterijos (E.coli - 62,5 proc.). Sekančiai gramteigiamų lazdelių buvo iki 9 proc. (B.species - 28,6 proc.). S.aureus augimo dažnis siekė 6,1 proc. Taip pat 6,1 proc. sudarė ir nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės (A.baumannii - 60 proc.). Alfa - hemoliziniai streptokokai nustatyti rečiau, atitinkamai sudarė 2 proc. (S.pneumoniae - 50 proc.). L.monocytogenes bakterijos sudarė 1,2 proc. Įvertinę bakterijų jautrumą antibakteriniams vaistams, galime teigti, jog vyravo S.aureus meticilinui jautrios bakterijų padermės. Didžiausias jautrumas antibakteriniams vaistams buvo nustatytas S.aureus bakterijoms, beta - hemoliziniams streptokokams ir L.monocytogenes. Plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai buvo jautrūs vankomicinui. Alfa - hemoliziniai streptokokai - klindamicinui ir vankomicinui. Sekančiai gramteigiamos lazdelės taip pat buvo jautrios vankomicinui. Enterobacteriales šeimos bakterijos didžiausią jautrumo dažnį turėjo meropenemui. Sergant meningitu ir esant S.epidermidis buvo nustatytas statistiškai reikšmingai didesnis leukocitų kiekis smegenų skystyje (p = 0,021). Taip pat, iš smegenų skysčio išskyrus
S.epidermidis bakterijas buvo nustatytas ir didžiausias baltymo kiekio vidurkis, lyginant su kitomis bakterijomis (p = 0,014). Gliukozės kiekio vidurkis statistiškai reikšmingai nesiskyrė priklausomai nuo iš smegenų skysčio išskirtos bakterijos rūšies (p=0,331).
Išvados:
1. Dažniausiai iš smegenų skysčio išskiriami sukėlėjai buvo plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai, šie sukėlėjai dažniausiai buvo nustatyti tiek esant bakterinio meningito diagnozei, tiek kontaminacijos atveju.
2. Didžiausias leukocitų ir polimorfonuklearų kiekis smegenų skystyje buvo nustatytas S.epidermidis atveju.
3. Didžiausias baltymo kiekis smegenų skystyje buvo nustatytas S.epidermidis atveju, o gliukozės kiekis nuo sukėlėjo rūšies nepriklausė.
SUMMARY
Eglė Veniulytė. “Comparison of cerebrospinal fluid laboratory results”
Aim: to evaluate coherence between cerebrospinal fluid clinical laboratory analysis and cerebrospinal fluid microbiological assay results.
Objectives:
1. To determine the spectrum of microorganisms and antibiotic susceptibility isolated from cerebrospinal fluid.
2. To evaluate changes of leukocyte amounts in liquor depended on isolated type of microorganisms
3. To evaluate protein and glucose amounts in cerebrospinal fluid depended on isolated type of microorganisms.
Methods and research object: At a hospital of Lithuanian University of Health Science under permission of bioethics center, we retrospectively analyzed medical records of patients, who were treated during 2017 period. We examined data of cerebrospinal fluid culture, also investigated biochemical and hematological results of cerebrospinal fluid from case history. All statistical analysis was performed using “IBM SPSS Statistic 23” and “Microsoft Excel for Mac 2015”. Categorical variables were compared using chi square and comparison within group was done using Mann -Whitney test. Data considered statistically reliable, when significant level (p≤0,05).
Results: 82 patient’s cerebrospinal fluid culture were examined, analyzed group were consistent of 42 women 51.2 % and 40 men 48.8 %. Most common microorganisms isolated from cerebrospinal were plasma coagulase – negative staphylococcus 56.1 % (S.epidermidis - 67.4 %). By growth rate beta – hemolytic streptococci were 9.8 % (S.agalactiae - 12.5 %). Frequency of Enterobacterialis were 9.8 % ( E.coli - 62.5 %). Gram-positive rods were 8.5 % ( B.species - 28.6 %). Growth rate of S.aureus were 6.1 %. Also non-fermenting gram-negative rods were 6.1 % (A.baumannii 60%). Rarely identified were alfa - hemolytic streptococci 2.4 %. L.monocytogenes bacteria consisted 1.2 %. After determination of microorganisms susceptibility to antibiotic, we noticed that all S.aureus strains were sensitive to methicillin. Highly sensitive to antibiotics were S.aureus, beta - hemolytic streptococci and L.monocytogenes. Plasma coagulase – negative staphylococcus were sensitive to vancomycin. Alfa - hemolytic streptococci were sensitive to clindamycin and vancomycin. Also gram - positive rods were also sensitive to vancomycin. Enterobacteriales were sensitive to meropenem. In case of meningitis which was caused by S.epidermidis leukocyte average level was determined significantly reliable (p=0,021) elevated comparing with other groups of bacteria. Also S.epidermidis isolated from cerebrospinal fluid average of protein level was increased comparing with other bacteria on significantly reliable level (p = 0,014).
Average of glucose were not impacted by other microorganisms and was not considered significantly reliable (p=0,331).
Conclusions:
1. Chiefly isolated microorganisms from cerebrospinal fluid were plasma coagulase - negative staphylococcus, they were also identified in case of bacterial meningitis and in case of contamination.
2. In cerebrospinal fluid increased polimorphonuclear and leukocytes amounts were due to S.epidermidis.
3. S.epidermidis caused elevated protein level in cerebrospinal fluid and changes of glucose concentration did not dependent from isolated microorganism from cerebrospinal fluid.
PADĖKA
Dėkoju savo darbo vadovei, LSMUL KK Infekcijų kontrolės tarnybos vadovei Astai Dambrauskienei už vertingus komentarus ir pastebėjimus rengiant magistro baigiamąjį darbą.
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konfliktų nebuvo.ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Atlikti tyrimui gautas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-LMB(M)-166. Leidimo išdavimo data 2018-01-04. (1 priedas).
SANTRUMPOS
AM - aseptinis meningitas
BM - bakterinis meningitas
CNS - centrinė nervų sistema
KK - Kauno klinikos
KSB - Kraujo - smegenų barjeras
LP - lumbalinė punkcija
LSMUL KK - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos
MASA - meticilinui atspari S.aureus
MSK - minimali slopinanti koncentracija
RNR - ribonukleorūgštis
SS - smegenų skystis
SSKB - smegenų skysčio - kraujo barjeras
SĄVOKOS
Fagocitozė - endocitozės forma, kai ląstelė apgaubiama plazmine membrana ir yra suvirškinama
Leukocitozė - padidėjęs leukocitų kiekis
Leukopenija - sumažėjęs leukocitų kiekis
Nekrozė - morfologiniai gyvame organizme mirusių ląstelių pokyčiai Subarachnoidinė hemoragija būklė, kai subarachnoidinėje ertmėje išsilieja kraujas, trūkus
ĮVADAS
Galvos ir nugaros smegenys kartu sąveikaudamos palaiko nekintančią CNS funkciją. Šias anatomines struktūras apjungia galvos ir nugaros smegenų skystis, kuris palaiko svarbias fiziologines funkcijas: naudojamas kaip maistinių medžiagų šaltinis, apsaugo nuo mechaninių pažeidimų bei palaiko nekintančią terpės pH. Patologiniai pakitimai vykstantys smegenyse tiesiogiai koreliuoja su SS fiziologine struktūra. Norėdami įvertinti CNS veiklą bei diagnozuoti neurologinius sutrikimus: meningitą, encefalitą, piktybinius procesus, subarachnoidinę hemoragiją, atliekami SS tyrimai [1, 2].
Smegenų skystis dažniausiai yra analizuojamas, kai įtariama, jog pacientas serga meningitu. Šią infekciją gali sukelti įvairūs mikroorganizmai, tačiau dažniausias sukėlėjas - bakterijos. Į galvos smegenų skystį sukėlėjai gali patekti kraujo keliu iš atokesnių infekcijos židinių: iš viršutinių kvėpavimo takų, virškinamojo trakto. Tiriamoji medžiaga gaunama atliekant lumbalinę punkciją (LP), iš nedidelio tiriamos medžiagos kiekio yra siekiama gauti maksimalius laboratorinių tyrimų rezultatus [3]. Buvo pastebėta, kad sergant meningitu pakinta smegenų skysčio skaidrumas, drumstumas, spalva, mikroskopuojant identifikuojamas sukėlėjas. Pastebėta, kad smegenų skystyje stebima leukocitozė, nustatomas padidėjęs bendro baltymo kiekis ir sumažėjusi gliukozės koncentracija. Remiantis šiais kriterijais diagnozuojamas meningitas [4, 5].
Iš viso žinomo sukėlėjų spektro, buvo pastebėta, kad meningitą gali sukelti S.pneumoniae, N.meningitidis, H.influenzae, L.monocytogenes, S.agalactiae [6, 7]. Taip pat ir mikroorganizmai kaip S.aureus, S.epidermidis, kurie infekciją dažniausiai sukelia po neurochirurginių intervencijų [8].
Efektyviam gydymo rezultatui pasiekti yra svarbu tiksliai identifikuoti sukėlėją bei tinkamai parinkti antibakterinį gydymą. Todėl diagnozuojant meningitą, atliekamas mikrobiologinis smegenų skysčio tyrimas, identifikuojamas sukėlėjas bei nustatomas jautrumas antibiotikams. Esant uždegimui taip pat svarbu įvertinti ir paciento smegenų skysčio klinikinius laboratorinius pokyčius.
Šiame darbe analizavome 2017 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose (LSMUL KK) gydytų pacientų, laboratorinių tyrimų rezultatus, gautus atliekant smegenų skysčio mikrobiologinius ir klinikinius tyrimus, norint įvertinti klinikinio smegenų skysčio laboratorinio ištyrimo rezultatų sąsajas su mikrobiologinio smegenų skysčio tyrimo rezultatais.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Darbo tikslas - Įvertinti klinikinio smegenų skysčio laboratorinio ištyrimo rezultatų sąsajas su mikrobiologinio smegenų skysčio tyrimo rezultatais.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti iš smegenų skysčio išskirtų mikroorganizmų spektrą ir jų jautrumą antibiotikams. 2. Įvertinti leukocitų kiekio pokyčius smegenų skystyje priklausomai nuo išskirto mikroorganizmo
rūšies.
3. Įvertinti baltymo ir gliukozės kiekio pokyčius smegenų skystyje priklausomai nuo išskirto mikroorganizmo rūšies.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Infekcinis meningitas
Meningitas yra infekcinė centrinės nervų sistemos liga, pažeidžianti minkštuosius galvos ir nugaros smegenų dangalus: sukelia audinių nekrozę, sulėtėja kraujo ir SS apykaita [9], stebimi patologiniai SS pakitimai ir sutrinka CNS funkcija [9, 10].
Mikroorganizmai sukeliantis infekciją kolonizuoja kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, šlapimo ir lytinę sistemą. Sukėlėjai adhezijos būdu prisitvirtina prie ląstelių paviršiaus ir išvengia šeimininko imuninės sistemos. Žinomi pagrindiniai sukėlėjų patekimo keliai: smegenų kraujagyslėmis plinta į subarachoidinę ertmę, kurioje vyksta replikacija, ir kontakto būdu, iš infekuotos CNS dalies į nepažeistą dalį [6, 7, 9].
Meningitas skirstomas į keletą grupių: infekcinis, kuris yra diferencijuojamas pagal sukėlėjo tipą, ir neinfekcinis [9, 10]. Žinoma, kad neinfekcinį meningitą sukelia vaistai, autoimuniniai sutrikimai [4, 9]. Išskiriami pagrindiniai infekcinio meningito sukėlėjai: bakterijos, mikobakterijos, grybai, virusai ir parazitai [9, 10]. Analizuojant infekcinio meningitą sukėlusius veiksnius bei jų poveikį SS, išskiriamos pagrindinės grupės: bakterinis, aseptinis, grybinis, tuberkulinis ir parazitinis [4,9].
Bakterinį meningitą (BM) sukelia Streptococcus pneumoniae, Neisseria meningitidis, Haemophilus influenzae, Listeria monocytogenes, Streptococcus agalactiae, Escherichia coli [4, 9 - 11, 13]. Pradėjus kurti ir taikyti vakcinas nuo H.influenzae, N.meningitidis, S.pneumoniae pakito BM sukėlėjų paplitimas tarp skirtingų amžiaus grupių [7]. Anksčiau buvo teigiama, kad BM kūdikiams nuo 3 mėnesių ir vaikams iki 6 metų sukelia H.influenzae [6, 9]. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis teigiama, jog kūdikiams BM sukelia S.agalactiae ir E.coli. Vaikams dažniausiai nustatomas N.meningitidis, nei S.pneumoniae, o suaugusiems BM - S.pneumoniae, nei N.meningitidis [4 - 7].
Aseptinis meningitas (AM), remiantis literatūros duomenimis, yra dažniau pasireiškiantis, nei BM. AM dažniausiai sukelia enterovirusai, tai vien grandžiai ribonukleorūgšties (RNR) virusai. Remiantis RNR homologija, skiriami keturi enterovirusų tipai: A, B, C, D, kurie tarpusavyje skiriasi skirtinga struktūra. AM diagnozuojamas, kai mikrobiologinio smegenų skysčio pasėlyje bakterijų kultūra neišaugo ir yra žinoma, kad prieš LP nebuvo skirtas gydymas antibiotikais [9].
Tuberkulinį meningitą sukelia rūgščiai atsparios bakterijos Mycobacterium tuberculosis. Galvos smegenų dangaluose stebimos susidariusios granulomos, šios bakterijos iš kraujotakos arba iš
limfmazgių patenka į SS. Ši meningito rūšis pasireiškia asmenims, sergantiems tuberkulioze ar turintiems žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV) [14 - 16].
Grybinis ir parazitinis meningitas dažniausiai pasireiškia pacientams, kuriems taikoma imunosupresija, atliktos neurochirurginės intervencijos, CNS prietaisų implantacijos. Grybinį meningitą sukelia Cryptococcus neoformans, Aspergillus spp., Candida spp. C.neoformans. Parazitai gali infekuoti galvos smegenų dangalą ir sukelti AM, arba infekuoti galvos smegenų audinį ir sukelti encefalitą [9, 11].
Vertinant SS laboratorinių tyrimų rezultatus, sergant meningitu, pastebimi specifiniai pakitimai. Skiriasi mikroorganizmų spektras, kuris sukelia bakterinį, aseptinį, tuberkulinį, grybinį ir parazitinį meningitą. Taip pat šiems meningitams būdingi specifiniai SS pakitimai, lyginant gautus SS rezultatus su norma. Sergant BM, stebimas drumstas SS, leukocitozė, padidėjęs bendro baltymo kiekis ir sumažėjęs gliukozės kiekis. AM būdinga leukocitozė, padidėjęs bendro baltymo kiekis [4, 5]. O tuberkuliniam meningitui būdingas sumažėjęs gliukozės kiekis ir padidėjęs bendro baltymo kiekis [5,17]. Sergant grybiniu meningitu sumažėja gliukozės kiekis ir padidėja bendro baltymo kiekis. O esant parazitiniam meningitui taip pat sumažėja gliukozės kiekis ir padidėja bendro baltymo kiekis [9, 11]. SS rezultatų diferenciacija sergant meningitu pateikta 1 lentelėje.
1 lentelė. Smegenų skysčio pokyčiai skirtingose meningito grupėse (modifikuota pagal 4 - 6, 9, 15)
Analitė Norma Bakterinis Aseptinis Tuberkulinis Grybinis Parazitinis Skaidrumas skaidrus drumstas skaidrus skaidrus skaidrus skaidrus Leukocitų skaičius
(WBC) x106/l <0,5 >1 0,5-1 0,5-1 0,5-5 0,2-2 Gliukozė mmol/l 2,6 - 4,5 <2,6 2,6 – 4,5 <2,6 <0,4 <0,4 Bendras baltymas g/l <0,4 >1 0,5-1 0,5-2,5 >1 >0,5
1.2. Infekcinio meningito epidemiologija
Analizuojant sergamumą meningitu 2013 m. - 2017 m. Lietuvoje buvo stebimas mažėjantis infekcijos pasireiškimas. 2013 m. buvo registruoti 76 atvejai (2,6 atvejai / 100 tūkstančių gyventojų), o 2017 m. buvo registruoti 68 atvejai (2,4 atvejai / 100 tūkstančių gyventojų). O Europoje registruoti 3221 atvejai (0,6 atvejai / 100 tūkstančių gyventojų). Lygindami duomenis pastebime, kad Lietuvoje dažniau sergama meningitu.
Meningitas dažniausiai pasireiškia vaikams iki vienerių metų [18], dėl nevisiškai susiformavusios imuninės sistemos ir padidėjusio kraujo - smegenų barjero (KSB) pralaidumo [6, 7,9].
Vertinant surinktus duomenis, buvo pastebėta, jog ši infekcija vyrams ir moterims pasireiškia vienodu dažniu [18].
1.3.Meningito patogenezė
Stebima sukėlėjų invazija į minkštuosius galvos smegenų dangalus. Išvengę imuninės sistemos apsauginių mechanizmų, mikroorganizmai patekę į SS subarachnoidinę ertmę vykdo intensyvią replikaciją. Smegenų skystyje nustatomas mažas baltymų kiekis, kuris galėtų slopinti šią sintezę. SS nustatoma didelis kiekis mikroorganizmų, jie išskiria citokinus ir prasideda uždegiminiai procesai. Dėl pakitusios KSB pralaidumo, pakinta SS fiziologija [4 - 7]. Prasidėjus uždegiminiams procesams, minkštuosiuose galvos smegenų dangaluose, dėl susidariusio patinimo jaučiamas galvos ir kaklo skausmas, pasireiškia bendras negalavimas, aukšta kūno temperatūra ir stebimas bėrimas kūno paviršiuje [19].
Zeuter ir kiti teigia, jog iš mikroskopijos meningitą galima nustatyti 60 proc. - 80 proc. atvejų [9]. Meningitas diagnozuojamas remiantis klinikiniais duomenimis, mikrobiologiniu SS pasėliu ir atlikta mikroskopija, ieškant gramneigiamų diplokokų, ir interpretuojami laboratorinių tyrimų rezultatai [4, 11, 14, 15, 19].
Meningitas yra diagnozuojamas, remiantis klinikiniais simptomais, SS stebima leukocitozė, padidėjęs bendro baltymo kiekis, ir sumažėjusi gliukozės koncentracija. Taip pat nustatomas mikroorganizmas sukeliantis meningitą [4, 5].
1.4.Meningitą sukeliantys mikroorganizmai
Mikroorganizmai išskirti iš smegenų skysčio pagal morfologinius požymius skirstomi į gramteigiamus, kurie turi peptidoglikano sienelę, ir gramneigiamus [8].
Remiantis atliktais tyrimais, buvo pastebėta, jos skirtingų amžiaus grupių pacientams būdingi tam tikri sukėlėjai. Buvo pastebėta, jog B grupės streptokokai ir E.coli dažniausiai infekcijas sukelia naujagimiams. Kūdikiams ir vaikams infekciją dažniausiai gali sukelti S.pneumoniae, N.meningitidis ir H.influenzae. Pasak autorių, suaugusiems asmenims iki 50 metų meningitą sukelia S.pneumoniae, N.meningitidis, o virš 50 metų pacientams - S.pneumoniae ir L.monocytogenes [8].
Plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai - gramteigiami mikroorganizmai, dažniausiai priskiriami įprastai mikroflorai. Staphylococcus epidermidis randamas ant odos ir gleivinės paviršiaus
52]. Šis sukėlėjas kolonizuoja SS drenų paviršių ir šalinant prietaisą bakterija patenka į kraujotaką ir gali sukelti CNS infekcijas [20, 23].
Staphylococcus aureus yra gramteigiama bakterija, dažniausiai randama viršutiniuose kvėpavimo takuose ir ant odos [24, 25]. Gali sukelti odos, minkštųjų audinių ir šlapimo takų infekciją, pneumoniją [26]. Šis sukėlėjas sukelia meningitą iki 10 proc. visų BM atvejų. Šis mikroorganizmas vertinamas kaip vienas iš pagrindinių pooperacinio meningito sukėlėjų po neurochirurginių intervencijų, kaip ligoninėje įgyta infekcija. Taip pat S.aureus gali spontaniškai sukelti meningitą už CNS ribų [24, 25].
Pseudomonos yra gramneigiami mikroorganizmai, priskiriami prie oportunistinių patogenų, sukelia šlapimo takų ir žaizdų infekcijas, pneumoniją, meningitą. Pseudomonos dėl daugybinio atsparumo mechanizmo tampa rezistentiškos antibakteriniams vaistams [27]. Pseudomonos retai sukelia meningitą, jos dažniausiai į CNS patenka po neurochirurginių intervencijų, ar naudojant dreną. Remiantis atliktais duomenimis, šis mikroorganizmas meningitą sukelia iki 18 proc. visų hospitalinio meningito atvejų [28, 29].
L.monocytogenes gramteigiamos lazdelės, sukeliančios listeriozę. Dažniausiai užsikrečia asmenys, kurių imuninė sistema yra nusilpusi, taip pat nėščios moterys, vyresnio amžiaus žmonės. Motina L.monocytogenes vaisiui perduoda per placentą, nes ji yra šio mikroorganizmo nešiotoja. Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, meningitas pasireiškia tik 5 proc. - 10 proc. visų listeriozių atvejų. L.monocytogenes Nyderlanduose atliktuose tyrimuose buvo nustatyta 15 proc. L.monocytogenes sukeltų meningito atvejų [30].
1.5.Gydymas antibiotikais
Bakterijos galvos smegenyse sukelia infekcijas, jų gydymui taikoma antibiotikoterapija, kurios tikslas yra sunaikinti mikroorganizmus [12].
Efektyvus terapinis poveikis gydant antibiotikais yra pasiekiamas, kai paskirtas preparatas difundavęs per KSB per SS pasiekia infekcijos vartus [8, 12]. Norint pasiekti maksimalius rezultatus ir efektyvų perėjimą per KSB, antibiotikai yra modifikuojami: didinamos toksiškai nekenksmingų antibiotikų koncentracijos, kuriami lipofiliniai mažos molekulinės masės preparatai, palengvinama pernaša per KSB, sukurti antibiotikai gali sąveikauti su plazmos baltymais [6, 8].
Antibiotikai pasižymi specifiniu poveikių ląstelėms, gali veikti bakteriocidiškai, sukelti ląstelių žūtį, arba bakteriostatiškai, slopinti ląstelių augimą ir jų dalijimąsi [31, 32]. Žinoma daugiau nei penkiolika rūšių antibiotikų rūšių, pavyzdžiui, aminoglikozidai, beta laktaminiai, cefalosporinai, tetraciklinai [31, 33]. Skiriasi susintetintų antibiotikų cheminė struktūra, tad ir jų poveikis bakterijoms
taip pat nevienodas. Žinomi šie antibiotikų veikimo mechanizmai: slopina ląstelės sienelės sintezę, inhibuoja ląstelės baltymų sintezę, suardo arba pažeidžia bakterijų ląstelės membraną, veikia bakterijų nukleorūgščių sintezę [12, 31].
Gydymas antibiotikais gali būti specifinis, kai žinomas konkretus mikroorganizmas sukėlęs infekcija, ir empirinis gydimas, kai numanomi keli ligos sukėlėjai arba nežinoma, kas sukėlė infekciją [6, 32, 33]. Taikant antibiotikoterapiją parenkama minimali vaisto koncentracija, kuriai veikiant pasiekiami maksimalūs ląstelės žūties rezultatai [33].
1.6.Atsparumas antibakteriniams vaistams
Šiuo metu yra susintetintas platus antibiotikų spektras, tačiau dėl netinkamo antibiotikų vartojimo, sukėlėjai tampa jiems atsparūs ir tai turi įtakos sėkmingam CNS gydymo efektyvumui [12]. Padidėjęs bei nekontroliuojamas antibiotikų vartojimas paskatino atsparių bakterijų atsiradimą.
Šiuo metu kuriami meticilinui atsparūs S.aureus (MASA) antibiotikai. Žinoma, jog tai viena iš atspariausių mikroorganizmų rūšių, būdingas hospitalinių infekcijų sukėlėjas, paplitęs Europoje ir Amerikoje [21, 32]. 2017 m. Amerikoje atlikus mikrobiologinius SS pasėlius buvo nustatyti 32,8 proc. MASA atvejų. Manoma, kad veikiant šiems mechanizmas: slopinant antibiotikų fermentų aktyvumą ir veikiant peniciliną surišančiam baltymui, S.aureus tampa atspari antibakteriniams vaistams [26, 28].
Žinoma, kad dažniausi antibakteriniams vaistams atsparūs yra gramneigiami mikroorganizmai: K.pneumoniae, P.aeruginosa, A.baumannii, E.coli. Manoma, kad šie mikroorganizmai yra atsparūs antibiotikams, dėl plataus spektro beta laktamazių [6, 8, 21, 32, 33,]. Tad gydant šių mikroorganizmų sukeltas infekcijas yra naudojami plataus spektro antibiotikai [8].
Remiantis atliktais tyrimais, galima teigti, kad daugumos antibakterinių vaistų veiklumas yra sumažėjęs arba gali būti pakitęs. Mikroorganizmai įgyja atsparumą įprastiems antibiotikams, šią savybę genetiškai perduoda kitoms bakterijoms, ir tai skatina ieškoti kitų gydymo alternatyvų [6, 33]. Mrowczynski ir kiti teigia, kad penicilinas, cefalosporinai, eritromicinas yra nebenaudojami CNS infekcijoms gydyti [8].
Analizuojant epidemiologinius duomenis apie mikroorganizmų paplitimą ir jų atsparumą antibakteriniams vaistams, būtų galima parinkti tinkamą gydymą. Tai padėtų sumažinti atsparių mikroorganizmų paplitimą ir jų rezistentiškumą [34]. Pasaulinės sveikatos organizacija nustatė bakterijas, kurios pasižymi atsparumu antibakteriniams vaistams ir sukelia meningitą.
S.aureus padermės produkuoja citokinus, kurie padeda išvengti neutrofilų fagocitozės. Vis dažniau atsiranda padermės atsparios meticilinui. Ispanijoje 2018 m. atlikus tyrimus buvo pastebėta,
K.pneumoniae sveikatos priežiūros įstaigose yra vienas dažniausių įgytų infekcijų priežastis. Sukėlėjo atsparumas antibiotikams yra susijęs su plataus spektro beta laktamazių gamyba, kurios suteikia atsparumą plataus spektro cefalosporinams [35].
A.baumannii pacientams po neurochirurginių intervencijų, kai imuninė sistema yra nusilpusi, sukelia meningitą. Šis mikroorganizmas yra atsparus daugumai antibakterinių vaistų. A.baumannii gydymui buvo naudojamas kolistinas, kuris dėl toksinio poveikio buvo nebetaikomas gydymui. Tačiau dėl padidėjusio bakterijos atsparumo, šis antibiotikas buvo pradėtas naudoti gydymui [36].
1.7.Smegenų skysčio fiziologija
CNS sudaro galvos ir nugaros smegenys, šias struktūras apjungia smegenų skystis (SS). Smegenų skystis - tai metaboliškai aktyvus skystis, išskiriamas atliekant lumbalinę punkciją [37]. Tiriant SS įvertinama CNS veiklos sutrikimus: uždegimus, infekcijas, piktybinius navikus. Suprantant smegenų skysčio fiziologiją, galima numatyti, kokie galimi klinikinių duomenų pakitimai [1, 2, 38].
Galvos smegenys yra padalintos į pagrindines anatomines struktūras: didžiąsias smegenis, smegenėles ir smegenų kamieną. Smegenų pusrutuliuose randami šoniniai skilveliai, trečias skilvelis išsidėstęs vidurinėse smegenyse, o ketvirtas skilvelis lokalizuotas smegenėlėse. Skilveliai iškloti ependeminėmis ląstelėmis, kurios susijungusios su kapiliarais suformuoja choroidinį pleksusą [42]. SS išskiria šoninio skilvelio choroidinis pleksusas, taip pat trečias ir ketvirtas galvos smegenų skilvelis [1, 38 - 41]. Žinoma, jog SS sekreciją taip pat vykdo smegenų intercistinis skystis, ependemos epitelis bei kapiliarai per kraujo - smegenų barjerą (KSB) [1,12,39]. SS randamas galvos smegenų skilveliuose, centriniame nugaros smegenų kanale [1,43] ir galvos smegenų ir nugaros smegenų subarachnoidinėje erdvėje [12, 38, 44]. Bendras SS tūris yra apie 150 ml - 250 ml, apie 75 proc. skysčio yra pasiskirstę tarp galvos ir nugaros smegenų, o likę 25 proc. randami skilveliuose [1,12,38 - 40].
Manoma, kad veikiant hidrostatiniam spaudimui ir osmosiniam slėgiui, vyksta intensyvi sekrecija ir reabsorbcija tarp SS ir aplinkinių audinių [41]. Smegenų skystis nuolat atsinaujina, kad palaikytų galvos ir nugaros smegenų skysčio homeostazę ir pašalintu metabolinius apykaitos produktus [1, 43, 45], manoma, kad tai įvyksta apie tris - keturis kartus per dieną. SS apykaita prasideda nuo sintezės pradžios vietos, galvos smegenų skilveliuose, SS teka link subarachnoidinės ertmės, kuri supa galvos ir nugaros smegenys [40]. SS ir kraujas tarpusavyje nesimaišo, žinoma, kad šias struktūras skiria specifinės užtvaros. Kraują nuo smegenų skiria KSB [38], o smegenų skystį nuo kraujo skiria smegenų skysčio - kraujo barjeras (SSKB) [41, 44]. SSKB yra sudarytas iš susijungusių choroidinio pleksuso ląstelių [39], taip pat randamas nedidelis kiekis baltymų, dėl kurių palaikoma silpna buferinė sistema [38]. Šis barjeras atskiria smegenų audinį nuo kraujagyslių tinklo [39], per
SSKB pereina tik riebaluose tirpūs mažos molekulinės masės junginiai [40]. SSKB palaiko skirtingas medžiagų koncentracijas kraujyje ir smegenų skystyje [38], nekintančią elektrolitų chloro koncentracija, dėl to išvengiama žymaus elektrolitų koncentracijos svyravimo [38, 47].
SS atlieka keletą funkcijų, palaiko normalią CNS veiklą: vykdo biocheminių medžiagų apykaitą. Makroelementai, gliukozė ir aminorūgštys pereina per KSB, o mikroelementai mikroelementai, folatai ir vitaminas C yra pernešami per KSB. Taip pat palaiko KSB, perneša substratus į smegenis, vykdo neuroendokrininę reguliacija: SS naudojamas kaip terpė, pernešti hormonus [38, 42, 44]. Smegenų skystis apsaugo smegenis nuo pažeidimų [12, 38], palaiko nekintančią galvos smegenų pH terpę [1, 12, 38, 40, 42, 43].
1.8.Smegenų skysčio laboratoriniai tyrimai
SS laboratoriniai tyrimai padeda nustatyti ir diferencijuoti neurologines būkles [1]: uždegiminius procesus, infekcines ir neinfekcines būkles, esančias galvos ir nugaros smegenyse [2]. Tiriant SS vertinama citologija ir atliekami biocheminiai tyrimai: nustatomas bendro baltymo kiekis, gliukozės ir laktatų koncentracija bei chloro kiekis [37]. Tačiau remiantis vien laboratorinių tyrimų rezultatais negalima pagrįsti diagnozės, atliekamas mikrobiologinis SS pasėlis, kompiuterinė tomografija, vertinami klinikiniai simptomai [2]. Gautų rezultatų pokyčių interpretacija, lyginant su įprastomis normomis leidžia nustatyti ligas, stebėti gydymo efektyvumą [1].
Vertinant SS atliekama makroskopinė analizė, vertinama smegenų skysčio spalva ir drumstumas [37, 46]. Įprastai SS yra skaidrus, bespalvis skystis [4, 38, 41], spalvos pasikeitimas priklauso nuo į jį patekusių medžiagų. Į SS patekus kraujo ląstelių, jis tampa rausvas, raudonas arba rudas, nuo eritrocitų kiekio priklauso spalvos intensyvumas [37]. Padidėjus bilirubino kiekiui, smegenų skystis tampa gelsvas. Spalviniai pakitimai padeda įvertinti KSB vientisumą, pakitusį jo pralaidumą bei atskirti subarachnoidinę hemoragiją [4]. Normalus SS yra nedrumstas, bet jeigu jame nustatoma bent 200 leukocitų mm3 ar 400 eritrocitų mm3 ar nustatomas padidėjęs baltymo kiekis, SS tampa drumstas [38, 41].
Analizuojant smegenų skystį vertinamas ląstelių skaičius ir jų diferenciacija, vertinamas eritrocitų ir leukocitų kiekis. Normoje SS neturėtų būti eritrocitų [4, 9, 37], SS gali būti randama iki 3 leukocitų mikrolitre [12,37]. Patologiniu procesu laikoma, kai nustatoma nei daugiau nei 4 leukocitai mikrolitre [12, 37]. Įprastai SS neturėtų būti nustatoma eritrocitų, tačiau nedidelis jų kiekis gali būti nustatomas po LP, laikomas norma [3]. Žinoma, kad naujagimiams yra vis dar nesusiformavęs KSB, ir dėl padidėjusio pralaidumo SS nustatoma iki 30 leukocitų mikrolitre, bet jiems besivystant, šis kiekis
mažėja, kol pasiekia normos ribas. Padidėjęs leukocitų kiekis (leukocitozė) nustatoma sergant meningitu, infekcinėmis ligomis, susidarius navikui [4, 37].
Tiriant smegenų skystį yra nustatoma bendra baltymo koncentraciją, tai vienas jautriausių tyrimų, kuriuo identifikuojami centrinės nervų sistemos pakitimai [37]. Baltymai - stambios molekulinės masės organinės medžiagos, sudarytos iš aminorūgščių, kurios susijungusios peptidiniu ryšiu [48]. KSB praleidžia tik mažas riebaluose tirpias molekules [47], todėl SS nustatoma nedidelė baltymų koncentracija, lyginant su kiekiu kraujyje. Buvo pastebėta, kad pažeidus KSB ar padidėjus jo pralaidumui, baltymai gali patekti į smegenų skystį [9, 12, 33, 47] ir nustatoma padidėjusi jų koncentracija SS [33]. Žinoma, kad baltymo koncentracija priklauso nuo amžiaus: didžiausias baltymo kiekis iki 1,5 g/l nustatomas naujagimiams, bet per pirmuosius gyvenimo metus šis kiekis mažėja. O suaugusiems žmonėms baltymo koncentracija svyruoja apie 0,18g/l - 0,58g/l, tačiau vyresniame amžiuje nustatomas didėjantis jo kiekis. Baltymo koncentracija SS padidėja esant uždegiminiams procesams: bakteriniam meningitui, aseptiniui meningitui, neurosifilio atveju, aptinkama > 1,5 g/l, tačiau tyrimo jautrumas sumažėja esant bakteriniam meningitui [2, 37]. Sergant virusinėmis infekcijomis makromolekulės koncentracija padidėja mažiau, nustatoma < 0,95 g/l [2]. Įvykus pažeidimui SS nustatomi raudonieji kraujo kūneliai, dėl to klaidingai gali padidėti baltymo kiekis. Sumažėjusi baltymo koncentracija stebima, kai atliekamos pakartotinės LP ir sumažėja SS kiekis galvos ir nugaros smegenyse [37].
Analizuojant smegenų skystį vertinama gliukozė - tai polihidroksilis alkoholis, pagrindinis neuronų energijos šaltinis [48]. Manoma, kad gliukozės koncentracija svyruoja sergant neurologinėmis ligomis: bakteriniu meningitu, virusinėmis infekcijomis. Dėl aktyvios šio angliavandenio pernašos per KSB, jos koncentracija tiesiogiai proporcinga plazmos kiekiui [2]. Normoje gliukozės koncentracija SS sudaro du trečdalius gliukozės koncentracijos serume [37]. Žinoma, kad padidėjęs angliavandenio kiekis neturi diagnostinės reikšmės, tai siejama su padidėjusiu kiekiu kraujyje, kuris būdingas hiperglikemijai [2]. Gliukozės koncentracija gali sumažėti dėl CNS infekcijų, tačiau kiekis nekinta esant virusinėms infekcijoms. Žinoma, kad sergant bakteriniu meningitu gliukozės koncentracija išlieka normali arba sumažėja nežymiai [37]. Manoma, kad šis kiekio pokytis atsiranda dėl sutrikusios šio angliavandenio pernašos per KSB, arba dėl padidėjusios gliukozės sunaudojimo CNS [9].
Taip pat atliekamas laktatų nustatymas, jie susidaro aerobinėmis sąlygomis skaidant gliukozę. Laktatų koncentracija smegenų skystyje nepriklauso nuo laktatų koncentracijos kraujyje [47]. Normos atveju, laktatų kiekis turėtų būti < 2,8 - 3,5 mmol/l. Lyginant su gliukozės koncentracijos kitimu, pirmiau nustatomas padidėjęs laktatų kiekis, nei sumažėjusi gliukozės koncentracija. Žinoma, jog sumažėjęs SS ir serumo gliukozės santykis ar padidėjęs laktatų kiekis likvore būdingas bakterinei ar grybinei infekcijai [2, 49]. Remiantis eksperimentinių tyrimų duomenimis teigiama, kad tiriant laktatų koncentraciją, galima diferencijuoti bakterinį meningitą nuo gydomo meningito ir aseptinio meningito
[17, 50, 51]. Nakano ir kiti teigia, kad vartojant antibiotikus prieš LP, sumažėja tikslumas nustatyti BM [49, 51].
Tiriant smegenų skystį vertinamas chloridų kiekis - šiuo tyrimu galima diferencijuoti trauminę lumbalinę punkcija nuo subarachnoidinės hemoragijos [50]. Įprastai SS nustatoma didesnė koncentracija nei serume, tačiau Prajapati ir kiti mokslininkai teigia, kad chloridų nustatymas neturi įtakos diagnozuojant ligas [17].
1.9.Mikrobiologinis smegenų skysčio pasėlis
Mikrobiologinis SS pasėlis yra laikomas pagrindiniu tyrimu, identifikuojant meningito sukėlėjus, diferencijuoti infekcijas, navikinius procesus, hemoragiją [9].
Sveikų asmenų galvos ir nugaros SS yra sterilus, jame nėra mikroorganizmų [12, 44]. Šis punktatas yra naudojamas mikrobiologiniams smegenų skysčio pasėliams, nes SS randama bendro baltymo ir gliukozės. Bakterijos šias medžiagas naudoja kaip mitybinę terpę, todėl mikroorganizmai persistoja, dauginasi ir vystosi smegenų skystyje. Sparčiai daugėjant sukėlėjų kiekiui galvos ir nugaros SS efektyviau nustatomas sukėlėjas ir įvertinamas antibiotikų baktericidinis poveikis [12].
Atliekant LP paimamas SS, kuris, prieš atliekant mikrobiologinį smegenų skysčio pasėlį, yra mikroskopuojamas. Smegenų skysčio tepinėlis dažomas Gramo būdu ir vertinamas jo nusidažymas, identifikuojamas gramteigiamas arba gramneigiamas mikroorganizmas [6, 9, 12, 37,]. Vertinant gautus rezultatus SS išsėjamas į pasirinktas mitybines terpes ir stebimas mikroorganizmų augimas. Iš išaugusios kultūros identifikuojamas ligos sukėlėjas, jam nustatoma antibiotikograma [12, 37]. Nors šis tyrimas laikomas ,,auksiniu standartu”, tačiau yra keletas trūkumų: mikrobiologinio SS pasėlio rezultatų tikslumas ir jautrumas priklauso nuo vartojamų antibiotikų. Žinoma, jei prieš LP procedūrą taikoma antibiotikoterapija, sukėlėjas gali neišgauti [37]. Taip pat įtakos turi ir kintantis SS pH lygis, tai gali sukelti mikroorganizmų augimą arba jų žūtį [12]. Iš smegenų skysčio išskirti sukėlėjai gali būti vertinami kaip kliniškais reikšmingais. Atliekant LP paėmimo vieta turėtų būti sterilizuojama etilo alkoholiu, bet netinkamai atlikus procedūrą, išskiriami odos paviršiuje esantys mikroorganizmai [2].
Iš gautų rezultatų galima tiksliai identifikuoti mikroorganizmus: bakterijų padermes, grybų rūšis [9], taip pat paskirti tinkamą gydymą antibakteriniais vaistas [12]. Dažniausiai mikrobiologinis SS pasėlis atliekamas norint nustatyti meningito sukėlėją ir gydymas turėtų būti skiriamas nustačius mikroorganizmą. Tada būtų sumažintas perdėtas ir netinkamų antibiotikų vartojimas [34].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas
Retrospektyviai buvo analizuoti pacientų, gydytų nuo 2017-01-01 iki 2017-12-31 LSMUL KK ligos istorijos bylos ir Laboratorinės medicinos klinikoje atliktų smegenų skysčio pasėlio, ir SS biochemijos ir hematologijos tyrimų rezultatai. Tyrimui vykdyti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos leidimas Nr. BEC-LMB(M)-166.
Tiriamąją grupę sudarė visi pacientai, kuriems smegenų skystyje buvo išskirtas sukėlėjas ir jam buvo nustatytas jautrumas antibakteriniams vaistams. Iš pacientų medicininės dokumentacijos buvo vertinami SS biocheminių tyrimų rezultatai: gliukozės ir bendro baltymo kiekis, laktatų ir chloridų kiekis. Taip pat buvo analizuoti SS hematologiniai ir citologiniai tyrimo duomenys, nustatytas leukocitų, polimorfonuklearų ir eritrocitų kiekis.
Atmetimo kriterijai buvo šie: pasikartojantys tyrimų rezultatai, nebuvo paciento medicininės dokumentacijos.
Analizuojant medicininę dokumentaciją buvo surinkti šie duomenys: • pacientų amžius ir lytis
• retrospektyviai pasireiškusi infekcija • SS paėmimo būdas: punkcija ar iš drenų
• skirtas gydymas iki mikrobiologinio smegenų skysčio pasėlio atlikimo ir nustačius sukėlėją • skyrius pristatęs tiriamąją medžiagą.
2.2.Smegenų skysčio paėmimas ir pristatymas į laboratoriją
Oda prieš atliekant LP nuvaloma 700 etanoliu koncentriniais judesiais nuo centro link periferijos ir paliekama 1 minutę išdžiūti. Smegenų skystis į sterilius centrifuginius mėgintuvėlius buvo surinktas LP metu.
2.3. Smegenų skysčio mikrobiologinis tyrimas
2.3.1. Smegenų skysčio pasėlio metodas
Pristatytas į laboratoriją SS centrifuguojamas 1500 x 15min. Iš susidariusių nuosėdų buvo daromas tepinėlis ir dažomas Gramo būdu [19]. Tepinėliai mikroskopuojami padidinus 1000 kartų, nustatomas leukocitų kiekis, bakterijos ir grybų buvimas regėjimo lauke.
Nucentrifuguota smegenų skysčio dalis, naudojant kalibruotas kilpeles, buvo inokuliuota ant 5 proc. kraujo (BBL, JAV), šokolado (BBL, JAV), MacConkey (Oxoid, Anglija) bei Sabūro agaro terpių sektoriais. Ant 5 proc. kraujo agaro, naudojant kitą sterilią kilpelę buvo uždėtas simbiozinio stafilokoko brūkšnys. Kraujo ir šokolado agarai buvo inkubuoti 24 val. 35 0C temperatūroje. MacConkey terpė buvo inkubuota 18 - 24 val temperatūroje. Sabūro agaras 4 paras 22 - 24 0C.
Dalis tiriamojo smegenų skysčio buvo inokuliuota į gausinamąją Bactec terpę ir inkubuojamas 5 dienas automatiniame termostate. Gavus garsinį signalą Bactec buteliukas išimamas iš aparato, dažomas tepinėlis Gramo būdu. Pagal mikroskopijos radinius išsėjama į mitybines terpes.
2.3.2. Mikroorganizmų identifikavimas
Mikroorganizmai buvo identifikuoti kiekybiniu metodu MALDI - TOF (Bruker, Vokietija) sistema, taikant masių spektrofotometrijos metodą, analizuojant mikroorganizmų vidinius baltymus. Sukėlėjai identifikuojami taikant teorinę koreliaciją tarp gautojo ir etaloninio spektro. Identifikavimo rezultatas išreiškiamas kaip skaičius (log (balai) = balų skaičius) nuo 0 iki 3. Tikėtino identifikavimo log(balai)>= 2,0.
2.3.3. Mikroorganizmų jautrumas antibakteriniams vaistams
Jautrumas antibakteriniams vaistams buvo nustatomas diskų difuzijos metodu.
Pirmiausiai nuo 5 proc. kraujo agaro ar kitos mitybinės terpės buvo atrinktos tokio pat morfologinio tipo 3 - 5 bakterijų kolonijos, kurios buvo gerai izoliuotos. Sterilia kilpele kultūra buvo perkelta į mėgintuvėlį su steriliu fiziologiniu tirpalu. Nustatytas 0,5 McFarlando drumstumas.
Paruošta suspensija buvo laikyta 15 min. ir išsėjama ant Miulerio - Hintono agaro (Oxoid, Anglija). Naudojant skirstytuvą ant Miulerio - Hintono agaro paviršiaus buvo dedami diskai. Paruoštos lėkštelės inkubuotos 18 - 24 val 35 0C temperatūroje ir vėliau vertinamos mikroorganizmų augimą
Mikroorganizmų augimo slopinimo zonų dydžiai buvo interpretuoti pagal Europos jautrumo antibakterinėms medžiagoms tyrimo komiteto (angl. European Committee on Antimicrobial Susceptibility Testing, EUCAST) parengtomis standarto lentelėmis.
2.4. Smegenų skysčio klinikinė analizė
2.4.1. Smegenų skysčio tyrimas hematologiniu analizatoriumi
Leukocitų kiekis ir diferenciacija, ir eritrocitų kiekis SS buvo atliekamas automatiniu hematologiniu analizatoriumi SYSMEX XE-5000, Sysmex Corporation KOBE, Japonija. Norminės reikšmės pateiktos 2 lentelėje.
2 lentelė. Smegenų skysčio norminės reikšmės
Analitė Matavimo vienetai Norminė reikšmė
Spalva - Bespalvis Drumstumas - Skaidrus Eritrocitai (RBC) x109/l 0 Leukocitai (WBC) x106/l <10 Polimorfonuklearai (PMN) x106/l <25
2.4.2. Smegenų skysčio analizė biocheminiu analizatoriumi
Gliukozė, bendro baltymo kiekis, laktatų ir chloridų kiekio nustatymas smegenų skystyje buvo atliktas biocheminiu analizatoriumi SYNCHRON UniCei DxC 800, Beckman Coulter, Brea JAV. Norminės reikšmės pateiktos 3 lentelėje.
3 Lentelė. SS norminės reikšmės
Analitė Matavimo vienetai Norminė reikšmė
Bendras baltymas g/l 0,15 – 0,45
Gliukozė mmol/l 2,2 – 3,9
Chloridai mmol/l 118 – 132
2.5. Duomenų analizės metodai
Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant ,,IBM SPSS Statistics 23” ir ,,Microsoft Exel for Mac” programas. Stebimas statistiškai reikšmingas skirtumas, jei reikšmingumas lygmuo p≤0,05.
Duomenys pasiskirstę pagal normalųjį pasiskirstymą buvo analizuojami Stjudento (t) kriterijų ir buvo tikrinamas jų statistinis reikšmingumas (p ≤ 0,05).
Jei tiriami duomenys nebuvo pasiskirstę pagal normalųjį pasiskirstymą, tai duomenys buvo analizuojami pagal neparametrinį kriterijų: Kruskal - Wallis H nepriklausomų imčių palyginimui, nulinės hipotezės palyginimui, ar tiriamosios grupės skiriasi statistiškai reikšmingai. Taip pat buvo taikoma ANOVA, lyginamos kelios grupės pagal tiriamąjį požymį, ir patikslinamas statistinis reikšmingumas (p).
3. REZULTATAI
3.1. Iš smegenų skysčio išskirtų bakterijų spektras ir dažnis
Iš viso mikrobiologijos laboratorijoje buvo atlikti 103 smegenų skysčio pasėliai, tačiau tiriamąją grupę sudarė 82 SS mėginiai. Atmetimo kriterijai buvo šie: buvo atlikti pakartotiniai mėginiai, archyvuose nebuvo išduota medicininė dokumentacija. Buvo tiriama 40 vyrų ir 42 moterų tyrimo rezultatai.
LSMU ligoninėje Kauno klinikose smegenų skysčio pasėlyje buvo identifikuoti mikroorganizmai. Iš gautų rezultatų matyti, jog dažniausios bakterijos, kurios sudarė 56,1 proc. (46/82) visų sukėlėjų buvo plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai (S.epidermidis - 67,4 proc., Staphylococcus hominis - 10,9 proc., Staphylococcus capitis - 8,7 proc.). Pagal augimo dažnį toliau sekė beta - hemoliziniai streptokokai, kurie sudarė 10 proc. (8/82) (S.agalactiae - 12,5 proc., Streptococcus salivarius - 12,5 proc.). Taip pat 10 proc. sudarė ir Enterobacteriales šeimos bakterijos (8/82) (E.coli - 62,5 proc., K.pneumoniae - 12,5 proc.). Sekančiai, gramteigiamų lazdelių augimo dažnis siekė 9 proc. (7/82) (Bacillus species - 28,6 proc., Bacillus simplex - 14,3 proc.). S.aureus bakterijos sudarė iki 6 proc. (5/82) visų sukėlėjų. Taip pat 6 proc. sudarė ir nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės (5/82) (A.baumannii - 60 proc., P.aeruginosa - 20 proc.). Alfa - hemoliziniai streptokokai nustatyti rečiau, atitinkamai siekė 2 proc. (2/82) (S.pneumoniae - 50 proc.). L.monocytogenes bakterijos sudarė tik 1 proc. (1/82) (1 pav.)
1 pav. Bakterijų pasiskirstymo spektras ir dažnis
Plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai S.aureus Beta -hemoliziniai streptokokai Enterobacteriales šeimos bakterijos Gramteigiamos lazdelės Nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės
Alfa - hemoliziniai streptokokai
L.monocytogenes 1% 56% 10% 10% 9% 6% 6% 2%
Smegenų skysčio mėginiai į mikrobiologijos laboratoriją buvo pristatomi iš LSMU ligoninėje esančių 12 skyrių, kurie buvo suskirstyti į tris grupes: 1) intensyvios terapijos 24,4 proc. (20/82): naujagimių reanimacija 45 proc., centrinė reanimacija 25 proc. ir kiti; 2) chirurgijos 51,2 proc. (42/82): galvos smegenų chirurgija 64,3 proc., galvos smegenų traumos 26,2 proc. ir kiti; 3) terapijos 24,4 proc. (20/82): naujagimių ligų 25 proc., neurologijos 15 proc. ir kiti.
Intensyvioje terapijoje dažniausiai buvo nustatoma S.epidermidis 5/20 (25 proc.), S.aureus 1/20 (5 proc.), A.baumannii 1/20 (5 proc.). Chirurgijos skyriuje randama: S.epidermidis 17/42 (41 proc.), A.baumannii 2/42 (5 proc.), E.faecium 2/42 (5 proc.), S.aureus 1/42 (3 proc.). Terapijoje identifikuojama: S.epidermidis 9/20 (45 proc.), S.aureus 3/20 (15 proc.). Vertinant mikroorganizmų pasiskirstymą tarp šių grupių, nenustatėme statistiškai reikšmingo skirtumo (p=0,220) (2 pav.).
2 pav. Mikroorganizmų pasiskirstymas tarp skyrių
Palyginus sukėlėjų pasiskirstymą tarp skirtingų lyčių pastebėjome, jog S.aureus bakterijų augimo dažnis tarp vyrų ir moterų pasiskirstė nevienodai (p≤0,05). Kitų mikroorganizmų augimo dažnis nebuvo statistiškai reikšmingas ir vienodai pasiskirstė tarp skirtingų lyties grupių (p=0,368). (4 lentelė). 25% 5 % 5 % 41 % 3 % 5 % 5 % 45 % 15 % 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% 50%
S.epidermidis S.aureus A.baumannii E.faecium
P
roc
ent
ai
4 lentelė. Iš SS išskirtų mikroorganizmų pasiskirstymo dažnis tarp lyčių Bakterijų grupė Tiriamųjų skaičius N=82, n (proc.) Moterys N=42 n (proc.) Vyrai N=40 n (proc.) χ2 p S. aureus 5 (6%) 1(2,4%) 4 (10%) 2,14 ≤0,05 Plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai 46 (56 %) 22 (52,4%) 24 (60%) 7,934 0,160 Alfa - streptokokai 2 (2,4%) 1 (2,4%) 1 (2,5%) 2 0,157 Beta - streptokokai 8 (10%) 3 (7,1%) 5 (12,5%) 5,867 0,319 Enterobacteriales šeimos grupės 8 (10%) 5 (11,9%) 3 (7,5%) 4,587 0,205 Gramteigiamos lazdelės 7 (8,5%) 6 (14,3%) 1 (2,5%) 1,55 0,359 Nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės 5 (6%) 3(7,1%) 2 (5%) 2,222 0,329 N-tiriamųjų skaičius, X2- chi kvadrato kriterijus, p - patikimumo lygmuo
3.2. Meningito sukėlėjų spektras ir dažnis
Iš 82 SS mėginių gydantis gydytojas meningitą diagnozavo 36 pacientams (43,9 proc.) (3 pav.). Likę 46 mėginiai (56,1 proc.), kuriose buvo išskirtas mikroorganizmas, tačiau nesant klinikinės infekcijos požymių, gydantis gydytojas priskyrė kontaminuojančiai mikroflorai (4 pav.).
Analizuojant meningito sukėlėjų spektrą buvo nustatyta, jog dažniausios bakterijos, kurios sudarė 44,4 proc. (16/36) buvo plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai (S.epidermidis - 25 proc.). Sekančiai beta - hemolizinių streptokokų augimo dažnis siekė 16,7 proc. (6/36) (S.agalactiae - 2,8 proc.). Pagal augimo dažnį toliau sekė S.aureus, kuris sudarė 8,3 proc (3/36). Nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės sudarė 8,3 proc. (3/36) (A.baumannii - 5,6 proc.). Taip pat 8,3 proc. (3/36) sudarė ir Enterobacteriales šeimos bakterijos (E.faecium - 5,6 proc.). Alfa - hemoliziniai streptokokai nustatyti rečiau, atitinkamai siekė 5,6 proc. (2/36) (S.pneumoniae - 2,8 proc.). L.monocytogenes sudarė tik 2,8 proc. (1/82). (3 pav.)
3 pav. Meningito sukėlėjų pasiskirstymo spektras ir dažnis
Vertinant kontaminuojančiai mikroflorai priskiriamų sukėlėjų spektrą matyti, jog dažniausios bakterijos, kurios sudarė 67 proc. buvo plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai (31/46) (S.epidermidis - 50 proc.). Sekančiai Enterobacteriales šeimos bakterijos siekė 11 proc. (5/46) (E.coli - 8,7 proc.). Pagal augimo dažnį buvo gramteigiamos lazdelės, kurios sudarė 9 proc. (4/46) (B.circulants - 2,2 proc.). Sekančiai S.aureus sudarė 4 proc. (2/46). Taip pat 4 proc. (2/46) siekė beta - hemoliziniai streptokokai (S.salivarius - 2,2 proc.). Sekančiai nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės sudarė 4 proc. (2/46) (A.baumannii - 2,2 proc.) (4 pav.).
Plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai Beta -hemoliziniai streptokokai S.aureus Nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės Enterobacteriales šeimos bakterijos Alfa - hemoliziniai streptokokai L.monocytogenes 47 % 17 % 9 % 9 % 9 % 6% 3 % Plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai Beta - hemoliziniai streptokokai S.aureus Enterobacteriales šeimos bakterijos Gramteigiamos lazdelės Nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės 67 % 11 % 9 % 4% 4 % 4%
3.3. Mikroorganizmų jautrumas antibakteriniams vaistams
Iš smegenų skysčio išskyrus mikroorganizmus buvo tiriamas bakterijų jautrumas antibiotikams. Jautrumas antibakteriniams vaistams buvo nustatomas visom 8 mikroorganizmų padermėms ir gauti rezultatai pateikti iliustracijose: S.aureus (5 pav.), plazmos nekoaguliuojantys stafilokokai (6 pav.), alfa - hemoliziniai streptokokai (7 pav.), beta - hemoliziniai streptokokai (8 pav.), gramteigiamos lazdelės (9 pav.), nefermentuojančios gramneigiamos lazdelės (10 pav.) Enterobacteriales šeimos bakterijos (11 pav.), ir L.monocytogenes .
S.aureus bakterijų atsparumas meticilinui buvo tiriamas cefokstino disku. Iš gautų rezultatų matyti, jog S.aureus jautrumas meticilinui siekė 83,3 proc., galime pastebėti, jog vyravo S.aureus meticilinui jautri bakterijų padermė. Didžiausias 100 proc. jautrumas buvo nustatytas vankomicinui, klindamicinui, eritromicinui, gentamicinui, rifampicinui, tetraciklinui, trimetoprimui - sulfametoksazoliui. Sekančiai jautrumas ciprofloksacinui siekė 83,3 proc. Didžiausias atsparumas 66,6 proc. buvo nustatytas penicilinui G. (5 pav.).
5 pav. S.aureus jautrumas antibiotikams
Vertinant plazmos nekoaguliuojančių stafilokokų jautrumą antibakteriniams vaistams, pastebėta, kad didžiausias 100 proc. jautrumas buvo nustatytas vankomicinui, sekančiai rifampicinui 84,9 proc., tetraciklinui 77,4 proc., trimetoprimui - sulfametoksazoliui 71,4 proc., o klindamicinui 64,2 proc. Didžiausias atsparumas 66,6 proc. nustatytas cefoksitinui, o atsparumas eritromicinui ir gentamicinui atitinkamai buvo 56,6 proc. (6 pav.).
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Pr oc ent ai Jautru Atsparu
6 pav. Plazmos nekoaguliuojančių stafilokokų jautrumas antibiotikams
Analizuojant alfa - hemolizinių streptokokų jautrumą antibiotikams, buvo nustatytas didžiausias 100 proc. jautrumas cefotaksimui, klindamicinui, vankomicinui ir trimetoprimui - sulfametoksazoliui. O 50 proc. atsparumas atitinkamai siekė eritromicinui ir penicilinui G. (7 pav.)
7 pav. Alfa – hemolizinių streptokokų jautrumas antibiotikams
Iš gautų rezultatų matome, kad beta - hemolizinių streptokokų didžiausias jautrumas 100 proc. buvo cefotaksimui, vankomicinui, penicilinui G. Sukėlėjas mažiau buvo jautrus klindamicinui 75 proc.
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Pr oc ent ai Jautru Atsparu 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Pr oc ent ai Jautru Atsparu
8 pav. Beta – hemolizinių streptokokų jautrumas antibiotikams
Iš gautų rezultatų pastebėta, jog gramteigiamos lazdelės didžiausią 100 proc. jautrumą turėjo vankomicinui, sekančiai ciprofloksacinui 85,7 proc., gentamicinui 71,4 proc., cefuroksimui 57,1 proc. Atsparumas klindamicinui, penicilinui G, trimetoprimui - sulfametoksazoliui siekė 86 proc. (9 pav.).
9 pav. Gramteigiamų lazdelių jautrumas antibiotikams
Iš turimų duomenų buvo nustatyta, kad nefermentuojančių gramneigiamų lazdelių jautrumas cefoperazonui - sulbaktamui, gentamicinui, meropenemui siekė 60 proc. Didžiausias atsparumas 70 proc. buvo nustatytas cefepimui, sekančiai 60 proc. ceftazidimui ir piperacilinui - tazobaktamui (10 pav.). 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Pr oc ent ai Jautru Atsparu 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Pr oc ent ai Jautru Atsparu
10 pav. Nefermentuojančių gramneigiamų lazdelių jautrumas antibiotikams
Šio tyrimo analizė parodė, jog Enterobacteriales šeimos bakterijos didžiausią jautrumą 100 proc. turėjo meropenemui. Sekančiai 74 proc. jautrumas nustatytas cefotaksimui, 72 proc. ampicilinui – sulbaktamui, 63 proc. gentamicinui. Didžiausias atsparumas 63 proc. buvo nustatytas ampicilinui (11 pav.).
11 pav. Enterobacteriales šeimos bakterijų jautrumas antibiotikams
Iš gautų rezultatų matome, kad buvo išskirta viena L.monocytogenes padermė, kuri 100 proc. buvo jautri amikacinui, eritromicinui ir meropenemui. O didžiausias atsparumas 100 proc. buvo
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Pr oc ent ai Jautru Atsparu 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Pr oc em ta i Jautru Atsparu
3.4. Smegenų skysčio pokyčiai sergant meningitu
Norėdami įvertinti smegenų skysčio pakitimus, esant meningitui, mes analizavome SS spalvą, drumstumą, leukocitų, eritrocitų ir polimorfonuklearų kiekį.
Iš gautų rezultatų galime matyti, jog išskiriant iš SS S.epidermidis leukocitų (p=0,021), polimorfonuklearų (p=0,013) kiekio vidurkis buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei išskiriant kitų rūšių sukėlėjus. Smegenų skystyje esant S.aureus bakterijoms buvo nustatytas statistiškai reikšmingais spalvos (p=0,022) ir drumstumo (p=0,035) pokytis, lyginant su kitų bakterijų vidurkiu (p≤ 0,05) (5 lentelė).
5 lentelė. Leukocitų, polimorfonuklearų ir eritrocitų kitimas pagal sukėlėjo tipą
Sukėlėjas Analitė Matavimo
vienetai Vidurkis T p S.epidermidis Spalva - 1,857 8,832 ≤0,05 Drumstumas - 2,048 7,098 ≤0,05 WBC x106/l 3180 2,506 0,021 RBC x109/l 43 2.066 0,073 PMN x106/l 4967,25 2,735 0,013 S.aureus Spalva - 2,750 4,371 0,022 Drumstumas - 1,750 3,65 0,035 WBC x106/l 1000 1,619 0,204 RBC x109/l 13 1,238 0,341 E. faecium PMN x106/l 2187 1,003 0,422 Drumstumas - 2 2 0,295 WBC x106/l 3809 1,053 0,483 RBC x109/l - - - PMN x106/l 333,5 1 0,5 A.baumannii Spalva - 2,33 3,5 0,73 Drumstumas - 2 3,64 0,074 WBC x106/l 1352 1,012 0,418 RBC x109/l - - - PMN x106/l 11 1 0,5
T- Stjudento T testas, p – patikimumo lygmuo
Analizuojant gautus rezultatus pastebėjome, jog esant S.epidermidis bakterijoms buvo nustatytas didesnis baltymo kiekio vidurkis (p=0,014) lyginant su kitų sukėlėjų atvejais. Pasireiškus S.aureus infekcijai SS buvo nustatomas didesnis chloro kiekio vidurkis lyginant su kitomis bakterijų grupėmis ir šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas (p = 0,019) (6 lentelė).
6 lentelė. Biocheminių analičių kitimas pagal sukėlėjo tipą
Sukėlėjas Analitė Matavimo
vienetai Vidurkis T p S.epidermidis Baltymas g/l 3,04 3,440 0,014 Gliukozė mmol/l 2,53 1,747 0,331 Chloras mmol/l - - - Laktatai x106/l 6,5 - - S.epidermidis Baltymas g/l 3,04 3,440 0,014 Gliukozė mmol/l 2,53 1,747 0,331 Chloras mmol/l - - - Laktatai x106/l 6,5 - - S.aureus Baltymas g/l 2,4 1,154 0,455 Gliukozė mmol/l 2,08 1,136 0,403 Chloras mmol/l 117,5 33,571 0,019 Laktatai x106/l 10,2 - - E. faecium Baltymas g/l 1,64 1,206 0,345 Gliukozė mmol/l 2,03 2,478 0,295 Chloras mmol/l - 1,890 0,483 Laktatai x106/l 7,9 - A.baumannii Baltymas g/l 5,98 1,072 0,478 Gliukozė mmol/l 0,84 1,658 0,784 Chloras mmol/l 14,1 2,34 0,418 Laktatai x106/l 5,98 1,072 0,478
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Retrospektyviai analizuota 82 pacientų mikrobiologinių likvoro pasėlių tyrimų rezultatai. Visiems tiriamiesiems buvo atliktas mikrobiologinis smegenų skysčio pasėlis, hematologiniai ir biocheminiai tyrimai. Analizuoti mikrobiologiniai pasėliai, kuriuose buvo stebimas augimas. Neišaugę mikroorganizmai SS pasėlyje nebuvo įtraukiami į tiriamąją grupę.
Mūsų tyrime buvo nustatyta, jog 43,9 proc. (36/82) tiriamųjų sirgo meningitu. Iš gautų rezultatų matyti, kad dažniausiai bakterijos sukėlusios meningitą buvo S.epidermidis - 25 proc., S.aureus - 8,3 proc., A.baumannii - 5,6 proc., E.faecium - 5,6 proc. Panašūs rezultatai gauti LSMUL KK 2012 m. - 2016 m. periodu buvo tiriami 212 pacientų, kurie sirgo meningitu, mikrobiologiniai smegenų skysčio pasėliai ir nustatyti dažniausiai sukėlėjai: S.epidermidis - 32 proc., S.aureus - 14 proc., A.baumannii - 14 proc. [53]. Couffin ir kiti mokslininkai 2017 m. Prancūzijoje atliko mikrobiologinius likvoro pasėlius ir išskyrė dažniausiai nustatomus mikroorganizmus: S.epidermidis - 30,6 proc., S.aureus - 12,9 proc., E.faecium - 2,4 proc. [54].
Mūsų tyrime išskirtam bakterijų spektrui buvo nustatytas jautrumas antibiotikams. Įvertinus plazmos nekoaguliuojančių stafilokokų jautrumą antibakteriniams vaistams, buvo nustatytas didžiausias jautrumas 100 proc. vankomicinui. Sekančiai 84,9 proc. jautrumas buvo rifampicinui. Atsparumas 66,6 proc. buvo oksacilinui. Sekančiai 56,6 proc. atsparumas siekė eritromicinui ir gentamicinui. Kinijoje 2018 m. buvo tiriamas SS pasėliai, kuriuose buvo vertinamas plazmos nekoaguliuojančių stafilokokų jautrumas antibakteriniams vaistams. Mokslininkų gauti rezultatai sutapo su mūsų gautais. Taip pat nustatytas 100 proc. jautrumas vankomicinui, 86 proc. rifampicinui. Atsparumas 70 proc. buvo oksacilinui, 50 proc. gentamicinui [55].
S.aureus buvo antras pagal dažnį išskirtas meningito sukėlėjas. Mūsų tyrime buvo nustatyta tik viena padermė S.aureus (16,7 proc.), kuri buvo atspari meticilinui. Amerikos mokslininkai 2017 m. tyrė 68 pacientų mikrobiologinius smegenų skysčio pasėlius, kuriuose infekciją sukėlė S. aureus. Įvertinus gautus rezultatus buvo nustatyta, 23/68 atvejų MASA [25]. Vertinant antibiotikograma gauti rezultatai buvo lyginami su kitų mokslininkų atliktais darbais. Afrikoje 2017 m. buvo tiriamos 944 smegenų skysčio kultūros ir vertintas jautrumas antibiotikams. Tyrimo gauti rezultatai panašūs į mūsų gautus rezultatus. Nustatytas didžiausias 93 proc. jautrumas klindamicinui. Sekančiai 92 proc. rifampicinui, 95 proc. vankomicinui, 87 proc. gentamicinui. [26].
Taip pat buvo vertinamas alfa - hemolizinių streptokokų jautrumas antibakteriniams vaistams. Analizuojant 2017 m. Indijos mokslininkų tyrimo rezultatus, kai buvo tiriami ŽIV sergančių pacientų smegenų skysčio pasėliai, buvo gauti panašūs tyrimo rezultatai. Nustatytas 100 proc. jautrumas vankomicinui. Sekančiai 92 proc. jautrumas klindamicinui 92 proc. Panašus 58,2 proc., atsparumas cefotaksimui, 41,7 proc. penicilinui [56].
Vertinant kitų mokslininkų atliktus tyrimus, kai buvo tiriamas beta - hemolizinių streptokokų jautrumas antibakteriniams vaistams. Kinijoje buvo tiriamas beta - hemolizinių streptokokų jautrumas antibakteriniams vaistams SS ir gauti panašus rezultatai. Nustatytas 100 proc. jautrumas vankomicinui, 80 proc. klindamicinui. Iš gautų rezultatų buvo nustatytas 50 proc. atsparumas eritromicinui [58].
Ramudamu ir kiti bendraautoriai 2018m. Indijoje tirdami gramteigiamų lazdelių jautrumą antibiotikams, gavo panašius rezultatus. Gautas didžiausias 100 proc. jautrumas vankomicinui. Stebėtas 78 proc. atsparumas penicilinui G. [57].
Mūsų gauti rezultatai buvo panašus į 2013 m. Afrikoje atliktus tyrimus, vertinant Enterobacteriales šeimos bakterijas jautrumą antibiotikams. Stebėtas 64 proc. jautrumas gentamicinui. Atsparumas amoksicilinui - sulbaktamui siekė 40 proc. [30]. Taip pat 2018 m. Indijoje buvo tiriamas mikroorganizmų, išskirtų iš SS, jautrumas antibakteriniams vaistams. Iš gautų rezultatų buvo nustatytas 80 proc. jautrumas cefotaksimui. Atsparumas amilicilinui siekė 72 proc. [57].
Caplan ir kiti mokslininkai Rumunijoje per 2010 m. - 2013 m. laikotarpį nustatė L. monocytogenes jautrumą antibakteriniams vaistams. Tyrime nustatytas 100 proc. jautrumas amikacinui eritromicinui, bei 90 proc. jautrumas imipenemui [58]. Mūsų tyrimo rezultatai sutapo su kitų mokslininkų atliktais darbais.
Chang ir kiti mokslininkai analizavo iš SS pasėlių išskirtų nefermentuojančių gramneigiamų lazdelių jautrumą antibakteriniams vaistams. Tyrėjai nustatė 57 proc. jautrumas piperacilinui - tazobaktamui [30]. Amerikoje 2002 m. buvo tiriamas jautrumas antibakteriniams vaistams. Nustatytas 32 proc. atsparumas imipenemui, sekančiai 22 proc. siekė ceftazidimui 22 proc.[59]. Šį padidėjusį atsparumą galėjo sukelti netinkamas antibiotikų vartojimas. Nagaveni ir kiti mokslininkai, ištyrę jautrumą antibiotikams, nustatė 96 proc. atsparumą gentamicinui 96 proc., sekančiai 25 proc. atsparumas amikacinui. Mūsų gauti rezultatai dalinai sutapo su mokslininkų tyrimu [27]. Skyrėsi atsparumas gentamicinui 40 proc. Šis skirtumas galėjo būti, dėl tinkamo antibiotikų vartojimo bei dėl griežtos infekcijų paplitimo kontrolės.
Lygindami mūsų gautus rezultatus su kitų mokslininkų atliktais tyrimais, gauti panašus rezultatai. Noguchi ir kiti bendraautoriai 2018 m. nustatė, jog SS esant S.epidermidis bakterijoms, padidėjo leukocitų vidurkis [52]. Vokietijoje buvo tiriami pacientai sergantys meningitu ir esant S.epidermidis, buvo nustatyta, jog SS padidėjo leukocitų vidurkis, mokslininkai nustatė 5200 x 109/l, kuris buvo didesnis nei mūsų - 3180 x109/l [61].
Iš gautų rezultatu pastebime, kad esant S.aureus bakterijoms SS buvo nustatytas padidėjęs leukocitų vidurkis. Aguilar ir kiti mokslininkai retrospektyviai analizavo SS pakitimus, kai iš smegenų skysčio buvo išskiriama S.aureus, ir nustatė padidėjusi leukocitų vidurkį. Leukocitų vidurkio padidėjimas buvo panašus į mūsų, tyrime buvo nustatytas leukocitų vidurkis 901 x109/l, o mūsų
