INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ NAUDOJIMO ĮTAKA IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS, AUTIZMO DIAGNOZĘ TURINČIŲ VAIKŲ RAIDAI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS VAIKŲ REABILITACIJOS KLINIKA

VESTA PAULIUKEVIČIŪTĖ

INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ NAUDOJIMO ĮTAKA

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS, AUTIZMO DIAGNOZĘ TURINČIŲ

VAIKŲ RAIDAI

Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir Reabilitacija“(valst. kodas 6211GX010) baigiamasis darbas

Darbo vadovė: Prof. Audronė Prasauskienė

Turinys

1.2. Autizmas, autizmo spektro sutrikimas ... 11

1.3. Autizmo ir vakcinacijos ryšys ... 12

1.4. Dėmesio, atminties ir socialinių įgūdžių trūkumas... 13

1.5. Tėvų vaidmuo, autizmo diagnozę turinčių vaikų gyvenime ... 14

1.6. Sumažėjęs vaikų fizinis aktyvumas ... 16

1.7. Liečiamų ekranų eros pradžia ... 17

1.8. Informacinių technologijų įtaka vaiko raidai ... 20

1.9. Puoselėjanti priežiūra ... 25

2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 26

2.1. Tyrimo metodika ... 26

2.2. Tyrimo organizavimas... 27

3. REZULTATAI ... 28

3.1. Tiriamųjų aprašymas ... 28

3.2. Įvairių informacinių technologijų naudojimo ir trukmės sąsajos su tiriamųjų demografinėmis charakteristikomis... 36

3.3. Autizmo diagnozę turinčių vaikų informacinių technologijų naudojimo sąsajos su vaikų fiziniu aktyvumu ir savarankiškumu. ... 38

3.4. Autizmo diagnozę turinčių vaikų, informacinių technologijų naudojimo sąsajos su vaikų kalbos, kognityvine ir socializacijos raida. ... 42

4. REZULTATŲ APTARIMAS... 44

IŠVADOS... 48

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 52 PRIEDAI ...Error! Bookmark not defined.

SANTRAUKA

Vesta Pauliukevičiūtė. Informacinių technologijų naudojimo įtaka ikimokyklinio amžiaus, autizmo diagnozę turinčių vaikų raidai. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė- Prof. Audronė Prasauskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Vaikų reabilitacijos klinika. Kaunas 2019; 66 p.

Tyrimo tikslas: ištirti informacinių technologijų naudojimo kasdieniniame gyvenime įtaką, ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų raidai.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų įvairių informacinių technologijų naudojimo ir trukmės sąsajas su šių vaikų tėvų demografinėmis charakteristikomis. 2.Nustatyti ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų informacinių technologijų naudojimo kasdieniniame gyvenime trukmės įtaką vaikų fiziniam aktyvumui ir savarankiškumui. 3.Nustatyti ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų informacinių technologijų naudojimo kasdieniniame gyvenime įtaką, vaikų kalbos, kognityvinei ir socializacijos raidai.

Tyrimo metodai: tyrime dalyvavo 55 tėvai auginantys autizmo diagnozę turinčius 2-6 metų vaikus. Tyrimas atliktas 2019 m. gegužės- 2019 m. rugsėjo mėnesiais LSMU Kauno klinikų filiale Vaikų reabilitacijos ligoninėje „Lopšelis“. Tyrimui atlikti buvo naudotas tyrimo autorės sudarytas klausimynas, kurį sudarė 29 klausimai. Duomenų analizė atlikta naudojant programų paketą IBM SPSS (Statistical Package for Social Sciences) 23.0 ir Windows ir Microsoft Excel 2013 programą.

Tyrimo išvados:

1. Ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų naudojamų informacinių technologijų tipas (planšetė, telefonas, kompiuteris) nebuvo statistiškai reikšmingai susijęs su jų naudojimo trukme (p>0,05). Tėvų demografinės charakteristikos (išsilavinimas, šeimos pajamos, šeimos sudėtis) neturėjo statistiškai reikšmingų sąsajų su informacinių technologijų naudojimo trukme (p>0,05). 2.Ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų informacinių technologijų naudojimo trukmė neturėjo statistiškai reikšmingų (p>0,05) sąsajų su vaikų fiziniu aktyvumu ir savarankiškumu. Laiko, kurį vaikai leidžia prie televizoriaus trukmė kasdieniniame gyvenime turėjo statistiškai reikšmingą atvirkštinį ryšį (p<0,05) su fiziniu aktyvumu: kuo ilgiau vaikai žiūrėjo televizorių, tuo mažiau jie buvo fiziškai aktyvūs. 3.Informacinių technologijų naudojimo kasdieniniame gyvenime įtaka turėjo statistiškai reikšmingą (p<0,05) poveikį kalbos išraiškos raidai ir bendram raštingumui. Informacinių technologijų naudojimo trukmė kasdieniniame gyvenime neturėjo įtakos socializacijos raidai (p>0,05).

SUMMARY

Vesta Pauliukevičiūtė. The effect of information technology use on development of preschoolers diagnosed with autism. Master Thesis. Supervisor: Prof. Audronė Prasauskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Children’s Rehabilitation Clinic. Kaunas 2019; 66 p.

The purpose of the study is: to analyze the effect of information technology use on development of preschoolers diagnosed with autism.

Objectives of the study:

1. To determine type and duration links of use of various information technologies of preschoolers diagnosed with autism to their parents’ demographic characteristics. 2. To define the effect of duration of use of information technology of children diagnosed with autism on their physical activity and self-sufficiency. 3. To identify the effect of information technology use in everyday life of preschoolers diagnosed with autism on their language, cognitive and social development.

Methods of study: study included 55 parents with 2-6 years old children diagnosed with autism. The study was carried out in May-September, 2009 at Lithuanian University of Health Sciences, Kauno klinikos branch, Children’s Rehabilitation Hospital "Lopšelis." To carry out study, the author of study used a questionnaire of 29 questions. The data was processed by SPSS statistical data analysis software for Windows 23.0, statistical analysis system and "Microsoft Excel 2013." The data is treated as reliable (p) where the significance level is p<0.05.

Conclusions:

1. The type of used information technology (tablet, mobile phone, computer) of preschool children diagnosed with autism was not significantly related to its duration of use (p>0,05). The demographic characteristics of parents (education, family income, family composition) did not have statistically significant interfaces to duration of use of information technology (p>0,05). 2. Duration of use of information technology of children diagnosed with autism did not have statistically significant (p>0,05) interfaces to children’s physical activity and autonomy. Children’s time spent to watching TV in their daily lives had statistically significant inverse relationship (p>0,05) with physical activity: the more time children spent to watching TV, the less physically active they were. 3. The impact of use of information technology in daily life had statistically significant (p<0,05) effect on development of language expression and basic literacy. Duration of use of information technology in daily life did not have impact on development of socialization (p<0,05).

PADĖKA

Labai norėčiau padėkoti savo darbo vadovei Prof. A. Prasauskienei už skirtą laiką, pagalbą ir dalinimąsi naujausiomis mokslinėmis žiniomis, rengiant Magistro baigiamąjį darbą.

Taip pat dėkoju tyrime dalyvavusių Autizmo diagnozę turinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams/globėjams už pasitikėjimą ir sutikimą dalyvauti mano tyrime.

SANTRUMPOS

ASS - autizmo spektro sutrikimas JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos PSO - pasaulinė sveikatos organizacija

DSM-III - psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas, 3 leidimas TLK-10 - tarptautinė ligų klasifikacija

DVD - optinis diskas informacijai skaitmenine forma įrašyti, saugoti ir platinti AAP - Amerikos pediatrijos akademija

IPad - Apple firmos sukurtas planšetinis kompiuteris iPhone - Apple firmos sukurtas telefonas liečiamu ekranu

FaceTime - Apple firmos telefonuose esanti vaizdo skambučių programa Apple App Store - mobiliųjų programų parduotuvė

Skype - kompiuterinė programa, kurios pagalba galima skambinti ir rašyti į visas pasaulio šalis

ĮVADAS

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas dramatiškai padidėjęs autizmo diagnozės paplitimas. Naujausi duomenys rodo, kad maždaug 1% Jungtinės Karalystės gyventojų turi autizmo sutrikimą. Šis sutrikimas padidėjo daugiau nei 20 kartų nuo pirmojo epidemiologinio tyrimo (1966 m.), tokie apskaičiavimai yra panašūs ir kitose pasaulio šalyse (1). Remiantis ligų kontrolės ir prevencijų centro autizmo ir vystymosi sutrikimų stebėjimo tinklo 2018m. duomenimis, autizmas pasireiškia 1 iš 59 vaikų (2).

Socialinės sąveikos stoka yra vienas ryškiausių autizmo sutrikimo požymių. Austrijos psichiatras Leo Kanner’is 1943 m. šiam sutrikimui apibūdinti panaudojo terminą “autizmas”. Autizmas, tai neurologinis vystymosi sutrikimas, kuriam yra būdingi socialinės sąveikos sutrikimai, taip pat riboti interesai ir pasikartojantis elgesys (3). Bendravimo ir kalbos problemos taip pat yra viena iš pagrindinių autizmo priežaščių. Maždaug 50% autizmo sutrikimą turinčių vaikų neišmoksta prasmingos kalbos, dauguma jų turi problemų su kitomis komunikacijos formomis (4).

Žiniasklaida, pradedant televizija ir baigiant „naujausiomis laikmenomis“ (įskaitant mobiliuosius telefonus ir „iPad“ (planšetes) yra dominuojanti veikla vaikų gyvenime. Nors televizija vis dar yra vyraujanti terpė vaikų ir paauglių gyvenime, naujos technologijos tampa vis populiaresnės (5).

Žiniasklaidos medijų poveikio įtaka vaikams, tokių kaip televizija, vaizdo įrašai, kompiuteriai, planšetės yra susijusi su pavėluotu kognityviniu vystymusi (6), agresyviu elgesiu (7), hiperaktyvumu (8), dėmesio problemomis (9), ar miego sutrikimais (10). Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja vengti skaitmeninių laikmenų naudojimo jaunesniems nei 24 mėnesių vaikams, o laiko prie ekrano leidimas turėtų būti ribojamas iki 1 valandos per dieną 2-5 metų vaikams (11). Be laiko leidimo prie ekrano ribojimo, Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja mokyti tėvus apie smegenų vystymąsi pirmaisiais gyvenimo metais, taip pat praktinių, socialinių žaidimų svarbą ugdant kalbą, pažintinius ir socialinius bei emocinius įgūdžius (12).

Darbo tikslas: Ištirti informacinių technologijų naudojimo kasdieniniame gyvenime įtaką, ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų raidai.

Darbo uždaviniai:

• Nustatyti ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų įvairių informacinių technologijų naudojimo ir trukmės sąsajas su šių vaikų tėvų demografinėmis charakteristikomis.

• Nustatyti ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų informacinių technologijų naudojimo kasdieniniame gyvenime trukmės įtaką vaikų fiziniam aktyvumui ir savarankiškumui.

• Nustatyti ikimokyklinio amžiaus autizmo diagnozę turinčių vaikų informacinių technologijų naudojimo kasdieniniame gyvenime įtaką, vaikų kalbos, kognityvinei ir socializacijos raidai.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Autizmo istorija

Pirmąjį autizmo paaiškinimą šeštajame dešimtmetyje pasiūlė JAV gydytojai Leo Kanneris (13) ir didesniu mastu Bruno Bettelheimas (14). Šalta, nutolusi ir į karjerą orientuota motina, vadinama “motina šaldytuve”, tai buvo vyraujantis paaiškinimas, kodėl kai kurie vaikai turi sunkių emocinių ir elgesio problemų. Pagrindinės autizmo savybės yra sutrikusi abipusė socialinė sąveika, bendravimas ir pasikartojantis elgesys. Autizmas yra vaikystėje prasidėjusi vystymosi būklė, kuri daugeliui sergančiųjų yra susijusi su prastu bendravimu, nenormaliu elgesiu. Šimtmečiais vaikiškos autizmo apraiškos buvo stigmatizuojamos kaip protinis atsilikimas, šizofrenija ir geriausiu atveju kaip keistas elgesys. Tik paskelbus trečiąjį Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo (DSM-III) leidimą, devintojo dešimtmečio pradžioje kudikystės autizmas buvo apibrėžtas kaip psichinis/neurologinis raidos sutrikimas ir tapo pagrindiniu klinikinių tyrimų, švietimo ir socialinės priežiūros objektu (15).

1943 m. Austrijos psichiatras ir gydytojas Leo Kanneris paskelbė pirmąjį sisteminį kūdikių autizmo aprašymą. Jis padarė išvadą, kad tai yra neurologinis vystymosi sutrikimas. Per pastaruosius dešimtmečius mūsų supratimas išaugo diagnostikos klasifikacijomis, platesniu autizmo fenotipo pripažinimu šeimose, vystymosi modelių svarbos įvertinimu ir genetinės metodikos pažanga. Leo Kanneris pabrėžė, kad nesvarbu, kaip išsivystę mūsų kriterijai, kiekvienas vaikas turi būti traktuojamas kaip unikalus asmuo (16).

Austrijos pediatras Hansas Aspergeris paskelbė pirmąjį Aspergerio sindromo apibrėžimą. Jis ištyrė keturių berniukų elgesio modelį, kurį jis pavadino „autistine psichopatija“, reiškiančiu autizmą-save ir psichopatiją-asmenybę. Šis modelis apėmė empatijos stoką, menką gebėjimą užmegzti draugystes, vienpusį pokalbį, ypatingą susidomėjimą tam tikromis sritimis ir nevikrius judesius. Ironiška, kad Hansas Aspergeris, būdamas vaikas, turėjo pačios jo pavadintos būklės bruožų. Aplinkinių jis buvo apibūdinamas kaip nutolęs ir vienišas vaikas, kuriam buvo labai sunku susidraugauti su kitais, tačiau jis buvo labai talentingas kalboms (17).

Autizmo paplitimas per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugo visame pasaulyje ir naujausių ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis nustatyta, kad autizmo spektro sutrikimą turi 1 iš 88 vaikų JAV, ir berniukams jis nustatomas keturis kartus dažniau nei mergaitėms (18).

Tiksli autizmo etiologija vis dar dar nėra tiksliai išaiškinta, tačiau esama mokslinė literatūra rodo daugiafunkcinę etiopatogenezę, apimančią genetinius, aplinkos ir imunologinius veiksnius bei padidėjusį jautrumą oksidaciniam stresui (18).

1.2. Autizmas, autizmo spektro sutrikimas

Autizmas- tai įvairiapusis neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi socialinio bendravimo sutrikimai, neįprasti interesai, stereotipinis ar pasikartojantis elgesys (19). Nepaisant didėjančio paplitimo, autizmo patologija vis dar nėra pilnai atskleista ir tai gali būti siejama su iššūkiais nustatant tinkamus modelius ir kompleksiškumo sudėtingumą smegenų veikloje. Baronio et al. (2015) atlikti tyrimai rodo, kad stiprūs genetiniai ir aplinkos veiksniai sukelia autizmo atsiradimą vaikystėje (20). Iki šiol nėra veiksmingų terapinių intervencijų, skirtų pagrindiniams autizmo simptomams, ty. socialinio ryšio sutrikimams ir ribotam/pasikartojančiam elgesiui. Šiuos pagrindinius simptomus galima pradėti stebėti iki trejų metų amžiaus ir jie trunka visą gyvenimą (21). Autizmo sutrikimas apima daug kalbos ir neverbalinių gebėjimų, kurie augant vaikui su amžiumi įtakoja interesų išraišką. Ikimokyklinio amžiaus vaikų minimalūs verbaliniai interesai nukreipti į konkrečias, dažniausiai negyvų objektų pvz., pasikartojančių judesių ar vaizdų savybes, įskaitant raides ir skaičius (22).

Autizmas yra paplitęs tarp visų rasių, tautybių ir socialinių sluoksnių. Autizmo sutrikimą turintys asmenys geriausiai atlieka darbus, kurie yra struktūruoti ir reikalauja tam tikro pasikartojimo (23). Taip pat jiems dažnai pasireiškia nepakankamas ar per didelis jautrumas tam tikriems jutimams. Vieni priešinasi prisilietimui, o kiti nepaiso tokių pojūčių, kaip pvz., skausmas. Didelis dėmesys detalėms, emocinių reakcijų, reakcijų į pavojų nebuvimas, per didelė baimė ar bendras nerimas. Protinis atsilikimas yra papildoma negalia pasitaikanti maždaug 70% autizmo diagnozę turinčių žmonių. Nors amžiaus pradžia neturi diagnostinio kriterijaus, autizmas beveik visada prasideda prieš 3-ius metus ir retai po 5 metų. Dauguma autizmo sutrikimą turinčių vaikų rodo socialinių, pažintinių, elgesio ir komunikacijos pablogėjimo požymius. Tokiais atvejais, pablogėjimas po normalios kalbos raidos paprastai yra pirmasis autizmo požymis. Visuotinai pripažinta, kad autizmas yra ne vienas subjektas, o elgesio serija, turinti kelias priežastis ir neurologinius mechanizmus. Autizmas, vienas iš sunkiausių raidos sutrikimų, buvo kruopščiai ištirtas tyrinėtojų ir gydytojų, nes Leo Kanneris pirmą kartą nustatė šį sutrikimą beveik prieš 50 metų. Žemesnį intelekto koeficientą autizmo sutrikimą turintys žmonės dažnai atlieka pasikartojančius kūno judesius, pasižymi save stimuliuojančiu elgesiu. Aukštesnį intelekto koeficientą turintys žmonės gali sutelkti dėmesį į kai kurias kitiems apskritai neįdomias temas: autobusų tvarkaraščius, lėktuvų grafikus, geografiją, skaičius ar kt. (4).

Požymių sunkumo laipsnis skiriasi kiekvienam asmeniui individualiai, tačiau tai paprastai apima stiprų kalbos vystymosi vėlavimą. Vaikas, turintis autizmo sutrikimą dažnai vengia akių kontakto, todėl pablogėja gebėjimas užmegzti draugystę su kitais bendraamžiais, dėl nesugebėjimo suprasti kitų žmonių jausmų. Autizmo sutrikimą turintis vaikas kartais gali nereaguoti į žodžius ar kitus garsus. Kita vertus, daugumos autizmo sutrikimą turinčių asmenų protinis atsilikimas yra

įvairaus lygio, tik 20% intelekto koeficientas yra vidutinis ar didesnis. Asmuo taip pat gali vaizduoti pasikartojimą atlikdamas tuos pačius veiksmus, rengdamasis tapačia tvarka, ar kasdien užsiimdamas tapačia veikla (23).

Pagal TLK-10, prie įvairiapusių raidos sutrikimų priskiriamas vaikystės autizmas, Aspergerio sindromas, netipinis autizmas, Reto sindromas ir kiti dezintegraciniai vaikystės sutrikimai. 2013 metais Amerikos psichiatrijos asociacija sujungė šias 4 skirtingas autizmo diagnozes į vieną diagnozę, kurią pavadino Autizmo spektro sutrikimu (24).

Žmonėms, turintiems autizmo spektro sutrikimą kyla daugybė psichikos ir neurologinių sutrikimų, tokių kaip: depresija, obsesinis kompulsinis sutrikimas, dėmesio trūkumas, koordinavimo sutrikimai, epilepsija, miego sutrikimai ir nerimas (25). Be to, dažnai pastebimas hiper ar hipogeniškumas skausmui, prisilietimams, judėjimui, garsams, kvapams ar šviesai (26). ASS taip pat gali būti susijęs su įvairiomis medicininėmis ir/ ar psichikos ligomis, įskaitant traukulius, virškinimo trakto sutrikimus, agresyvų elgesį ir dėmesio trūkumą. Šios sąlygos gali būti susijusios su pažinimo sutrikimu (27).

Žinios apie autizmo atsiradimą kūdikystėje, yra gana ribotos. Kadangi nėra autizmo biologinių požymių, autizmo sutrikimo diagnozę reikia nustatyti remiantis elgsenos profiliu, kuriam būdingas tiek tipinio elgesio nebuvimas, tiek buvimas netipinio elgesio. Šis scenarijus gali paaiškinti, kodėl autizmas paprastai nėra diagnozuojamas iki 3 metų amžiaus. Autizmo spektro sutrikimas diagnozuojamas dažniau vyrams, nei moterims, o santykis su vyrais yra 4:1 (28). Murphy et al. (2016) atlikto tyrimo duomenimis buvo apskaičiuota, kad genetiniai veiksniai sudaro 35-40% rizikos ir likusieji 60% prisideda prie prenatalinių, perinatalinių ir postnatalinių veiksnių (28). ASS gali pasireikšti vaikams, turintiems įgimtų medžiagų apykaitos sutrikimų, kurių paplitimas yra 1 iš 800 naujagimių (29). Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, gali būti labiau linkę į psichostimuliuojančių vaistų šalutinį poveikį nei kiti vaikai. Dažnai šalutinis poveikis pasireiškia prastu apetitu, dirglumu, pilvo skausmu ir motorinės funkcijos sutrikimu. Asmenys, turintys autizmo spektro sutrikimą, turi daug fiziologinių sutrikimų, lyginant su įprastai besivystančiais vaikais. Šie sutrikimai yra klasifikuojami į keturias sritis: oksidacinį stresą, atsparumą disreguliacijai, mitochondrijų disfunkciją ir aplinkos toksiškumą (30).

Murphy et al. (2016) Izraelyje ir Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad vyresnių nei 40-50-ies metų vyrų vaikams yra dviguba ar net penkis kartus didesnė tikimybė turėti autizmo spektro sutrikimą, nei vaikams, kurių tėvai yra 29 metų amžiaus ir jaunesni (31).

Daugelio tėvų ir kai kurių visuomenės narių susirūpinimą kelią vaikų skiepijimo sąsajos su autizmo rizika. Naująjame ligų kontrolės ir prevencijos centro tyrime, paskelbtame “Journal of Pediatrics” (2013) leidinyje, kalbama apie dabartinį susirūpinimą dėl autizmo spektro sutrikimo ir vakcinacijos santykio, kuris yra sutelktas į skiepų ir vakcinų antigenų, skiriamų kūdikiams ir vaikams, skaičių pagal rekomenduojamą imunizacijos grafiką (32). Tyrime įvertintas ryšys tarp imunologinių stimulų, gautų iš vakcinų per pirmuosius 2-jus gyvenimo metus ir autizmo spektro sutrikimo vystymosi. Rezultatai parodė, kad nei vakcinų, gautų per vieną vakcinacijos dieną, nei antigenų, gautų per pirmuosius 2-jus gyvenimo metus, skaičius nėra susijęs su autizmo vystymusi (33).

Daugelis tėvų nusprendžia neskiepyti savo vaikų nerimaudaumi dėl autizmo rizikos. Wakefield et al. (1998) atliktas tyrimas, kuriame teigiama, kad vaikų skiepijimas nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės padidina autizmo riziką, buvo apgaulingas. Maža tymų, kiaulytės ir raudonukės vakcinacija paskatina tymų epidemijas, kurios gali būti mirtinos. Neskiepyti žmonės, kuriems išsivysto tymai, gali perduoti infekciją kūdikiams, kurie dar nebuvo paskiepyti (34). Hviid et al. (2019) atlikti tyrimai neįrodė ryšio tarp vakcinacijos ir autizmo (35). Daugeliu atvejų vakcinos, ypač kiaulytės, tymų ir raudonukės vakcinos, turi priežasties ir pasekmės mitą (36). Įsivaizduojama, kad, jei B seka A, tada A tikriausiai yra B priežastis ir tai yra dažniausias klaidingas priežasties aiškinimas. Tymų, kiaulytės ir raudonukės vakcina skiriama 12-18 mėnesių vaikams. Šiame amžiuje pirmieji artėjančios vystymosi būklės, tokios kaip autizmas požymiai pradeda stiprėti ir tampa pastebimi. Idėja, kad “vakcina yra ankstesnė, taigi vakcina sukelia ligą”, atitinka kognityvinį šališkumą ieškant priežasties modelių ir yra daug labiau raminanti nei sutapimo ar nesėkmės idėja (37). Tėvai yra susirūpinę, kad vaikai gauna pernelyg daug vakcinų per 2-jus metus. Vakcinos jų manymu gali sukelti mokymosi negalią, pvz.,autizmo sutrikimą. Dempsey et. al. (2011) atliktoje apklausoje nustatė, kad daugiau nei 1 iš 10-ties mažų vaikų tėvų atsisakė skiepyti ar nutarė atidėti vakcinaciją, manydami, kad vakcinų atidėjimas yra saugesnis būdas nei skiepijimas pagal rekomenduojamą ligų ir prevencijos centro skiepų grafiką. Tačiau uždelstos vakcinos kelia pavojų susirgti vakcinomis apsaugotomis ligomis (38).

1.4. Dėmesio, atminties ir socialinių įgūdžių trūkumas

Austrijos pediatras Hansas Aspergeris apibūdino vaikų pirmumą pakartotinai naudoti daiktus vietoj socialinio bendravimo su kitais, ir rašė, kad pagrindinis patologinis sutrikimas yra vaikų nesugebėjimas įprastai sieti santykių su žmonėmis ir įvairiomis situacijomis nuo pat gimimo. Jis atkreipė dėmesį į dažnai pasitaikantį šių vaikų netipišką „santykį su žmonėmis“ ,kalbą, kurią daugiausia sudaro objektai, pavėluota echoalija, puiki įsimenamoji atmintis, frazių pakartojimas su asmeniniais įvardžiais, ankstyvas susirūpinimas dėl klausos sutrikimų, stiprios reakcijos į triukšmą ir

judančius objektus, „monotoniškas pasikartojimas“ , judesių, žodžių tarimo ir „spontaniškos veiklos įvairovės apribojimų“ (39). Įsitraukimas į socialinę sąveiką yra neišvengiamas ir svarbus kasdienio gyvenimo elementas. Deckers et al. (2016) atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad teigiami tarpasmeniniai santykiai yra svarbūs tiek fizinei, tiek emocinei žmonių gerovei. Tačiau vaikams, turintiems autizmo sutrikimą, tokie santykiai nėra savaime suprantami dėl jų bendravimo ir socialinės sąveikos trūkumo. Sutrikę socialiniai įgūdžiai yra esminis autizmo bruožas, taigi vis daugiau tyrimų įrodo, kad vaikai, turintys autizmo sutrikimą, kasdieniame gyvenime susiduria su padidėjusiais socialiniais sunkumais. Šie vaikai turi mažiau draugų ir prastesnę draugystės kokybę, lyginant su jų bendraamžiais.

Reiškinys, apie kurį rašoma mokslinės literatūros šaltiniuose, susijusiuose su autizmo atvejais, yra pagreitėjęs smegenų augimas ankstyvojo vystymosi metu, po to sulėtėjęs smegenų augimas, sumažėjęs neuronų skaičius ir dydis, bei mažesnis dendritinių šakų kiekis įvairiuose smegenų regionuose, pvz., hipokampo. Šie duomenys rodo, kad reguliavimo mechanizmai daro įtaką centrinės nervų sistemos augimui ir diferenciacijai, dėlto atsiranda disbalansas neuronų ir sinapsių formavimo ir šalinimo srityse (18). Vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, smegenų augimo tyrimai parodė ankstyvą smegenų padidėjimą pirmaisiais gyvenimo metais, matuojant galvos apimties pokyčius. Daugelis autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų, turi ir darbinės atminties sutrikimų. Nors kitų funkcijų sutrikimai gali šiek tiek išsispręsti su amžiumi, darbinės atminties deficitas paprastai išlieka. Darbinė atmintis yra labai svarbi daugeliui sudėtingų kognityvinių funkcijų, įskaitant kalbą, bendrąjį intelektą ir argumentavimą, todėl darbinės atminties deficitas gali sukelti didelį poveikį asmenims, turintiems autizmo sutrikimą. Darbinė atmintis taip pat skatina sugebėti užkoduoti veiduose pastebėtas emocijas, reguliuoti emocinius atsakymus ir nutraukti ribojančius ar pasikartojančius elgesius. Todėl darbinės atminties deficito lavinimas galėtų pagerinti kai kuriuos pagrindinius kognityvinius ir elgesio trūkumus, apibūdinančius ASS (40).

1.5. Tėvų vaidmuo, autizmo diagnozę turinčių vaikų gyvenime

Pradinius rūpesčius šeimos dažnai pastebi dar anksčiau nei vaikai sulaukia 2 metų, todėl įmanoma patikima diagnozė, kuomet yra prieiga prie diagnostikos šaltinių. Deja, gydytojai, dažnai būna pernelyg apsunkinti didėjančiu gyventojų srautu, kuriems reikalinga apžiūra, todėl jų diagnozės nustatymo laikotarpis viršija 12 mėnesių. Laukiančiųjų sąrašai dar ilgesni šeimoms, gyvenančioms kaimo ar prastai aptarnaujamose vietovėse, kurių socialinė ir ekonominė padėtis prastesnė. Apskaičiuota, kad 42% žmonių turi vykti į kitą miestą diagnozės nustatymui. (41, 42, 43, 44, 45) 63% šeimų savo vaiko diagnozę sužino tik po trečio vizito pas gydytoją (42, 46, 47, 48). Tėvai vaidina svarbų vaidmenį vaikų vystymosi procese, o jų įtaka gali būti dar svarbesnė formuojant vaikų,

turinčių autizmo sutrikimą, vystymąsi (49). Nors vaikai, turintys autizmo sutrikimą, gydymo metu gali išmokti naujų įgūdžių, jie įprastai turi sunkumų apibendrinant tam tikras situacijas (50). Tėvai gali padėti savo vaikams taikyti naujai įgytus įgūdžius labai skirtingai, tam tikru laiku, tam tikroje vietoje, todėl tėvų dalyvavimas intervencijose gali būti labai svarbus plačiau apibendrinant gydymo poveikį (51). Tėvų dalyvumas taip pat priklauso nuo konkrečios gydymo rūšies. Nepaisant tėvų dalyvavimo, vaikų, turinčių autizmo diagnozę gydyme, yra labai mažai žinių apie tai, kokią įtaką tėvų dalyvavimas turi gydymo sėkmei (52). Didesnė šeimos struktūra yra dar vienas veiksnys, galintis turėti įtakos gydymo efektyvumui (53). Buvo nustatyta, kad vaikai, turintys autizmo sutrikimą iš šeimos, kurią sudaro du biologiniai tėvai turėjo didesnę naudą, lyginant su vaikais iš vienišų ar išsiskyrusių tėvų šeimų. Jei tėvai patys turi autizmo fenotipo savybių, tai galėtų jiems lengviau padėti nustatyti savo vaiko problemas. Yra manoma, kad vaikų mokymas būtų veiksmingesnis tiems vaikams, kurių tėvai:

1. Turi aukštąjį išsilavinimą; 2. Turi gerai apmokamą darbą;

3. Šeimos struktūrą sudaro du biologiniai tėvai (52).

Kuomet pastebimai pasireiškia vėluojanti vaiko raida tėvai leidžia daug laiko ir finansinių išteklių diagnozės sužinojimui. Autizmas yra laikomas vienu iš brangiausių sutrikimų, taip yra dėl ankstyvos intervencijos ir medicininės pagalbos dydžio. Dillenburger K, Jordan AJ, McKerr L, Keenan M. (2014), nustatė, kad vaiko su autizmo sutrikimu išlaidos JAV yra tris kartus didesnės, nei įprastai besivystančio vaiko augimo išlaidos (54). Tai rodo, kad net ir turtingoje, išsivysčiusioje šalyje su autizmo sutrikimu susijusios išlaidos yra stulbinamai didelės (55). Įvairūs tėvų veiksniai gali turėti įtakos autizmo gydymo rezultatams, tačiau jų poveikio įrodymai dažnai yra gana prieštaringi. Taigi buvo pateiktas siūlymas, kad tėvai, turintys aukštąjį išsilavinimą, gali geriau suprasti ir pritaikyti gydymo metodus, tokiu būdu skatindami mokymąsi ir vaikų naujų įgūdžių formavimąsi. Pavyzdžiui atlikus tyrimus su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų, aukštasis tėvų išsilavinimas buvo teigiamai susijęs su įvairiais tėvų pasiekimais, aukštesniu ekonominiu statusu ir labiau skatinančia namų aplinka, o tai gali padidinti vaikų mokymosi galimybes ir pasiekimus. Autizmo diagnozės atveju, buvo nustatyta, kad aukštesnis motinos išsilavinimo lygis buvo susijęs su didėjančiais vaiko pažinimo gebėjimais po dviejų taikomosios elgsenos analizės seansų, pagrįstų elektros intervencijomis. Šiuo metu nėra tyrimų apie tėvų išsilavinimo lygio įtaką, vyresnio amžiaus vaikų, turinčių autizmo diagnozę gydymui. Tėvų užimtumas ir finansinė padėtis taip pat gali būti veiksniai, susiję su geresniais gydymo rezultatais, nes didesnis darbo užmokestis gali sumažinti šeimos finansinius ir kitus sunkumus (52).

1.6. Sumažėjęs vaikų fizinis aktyvumas

Fizinis aktyvumas yra siejamas su fiziologinėmis (55), psichologinėmis ir socialinėmis (56), vaikų ir jaunimo būsenomis. Yra įrodyta, kad fizinis aktyvumas vaikams ir paaugliams yra naudingas sveikatai (55). Šiuo metu yra pastebima vis didėjanti mažesnio fizinio aktyvumo tendencija, neatitinkanti vidutinio ar intensyvaus fizinio aktyvumo rekomendacijų per dieną (57). Jaunimo laikas praleistas atliekant tam tikrą veiklą sėdint didėja. Todėl tokio pobūdžio veikla šiandien dominuoja jų gyvenime (58). Kompiuterio naudojimas žaidimų ir ne žaidimų tikslais labai didėja ir nusveria televizijos žiūrėjimą (57). Sėdimasis laikas ir veikla, susijusi su ekrano priemonėmis neigiamai siejasi su jaunų žmonių fizine sveikata ir kitais nepageidaujamais, socialiniais bei kognityviniais sutrikimais. (59, 60). Keletas šalių yra parengusios rekomendacijas mokykloms, kad grįžus iš mokyklos informacinių technologijų naudojimosi laikas per diena būtų apribotas iki dviejų valandų per dieną (61). Remiantis Biddle HJS, Atkin JA, Cavill N, Foster C. (2011) atlikto tyrimo duomenimis buvo nustatyta, kad tėvų įtaka yra pagrindinė problema, susijusi su vaikų fiziniu aktyvumu (62). Pirmiausia, esama literatūra rodo, kad tėvų parama tiesiogiai ar netiesiogiai veikia vaikų fizinį aktyvumą trimis svarbiais būdais: skatinimu, dalyvumu ir finansiniais ištekliais (62, 63). Nepaisant to, bendras fizinio aktyvumo lygis jaunesniame amžiuje išlieka labai žemas visame pasaulyje, o fizinio neveiklumo paplitimas ir toliau yra pagrindinė visuomenės sveikatos problema tiek išsivysčiose, tiek besivystančiose šalyse. Tyrimai rodo, kad daugelyje šalių vaikai ir paaugliai atitinka mažą fizinio aktyvumo lygį (64, 65), ilgą sėdimą laiką (66), ir didėjantį nutukimo paplitimą (67, 68).

Fizinis aktyvumas ir mažų vaikų sėdimas laikas vis labiau atkreipia visuomenės sveikatos dėmesį į didėjantį ankstyvą vaikų antsvorio ir nutukimo pasireiškimą ir paplitimą. Nacionalinė sporto ir kultūros asociacija JAV rekomenduoja, kad 3-5 metų amžiaus vaikai kasdien užsiimtų ne mažiau kaip 60min. fiziniu aktyvumu ir neturėtų leisti ilgiau nei 60min. sėdėjimui, išskyrus miegą. Australijos sveikatos apsaugos departamentas rekomenduoja, kad 2-5 metų vaikai būtų fiziškai aktyvūs bent 3val. per dieną. Praleistų mažiau nei vieną valandą per dieną, žiūrint televizorių, naudojant kitas informacinių technologijų priemones ir sėdint praleistų ne ilgiau nei vieną valandą, išskyrus miegą. Jungtinė Karalystė ir Kanada patvirtino panašias fizinio aktyvumo ir sėdimo laiko mažiems vaikams rekomendacijas (69). Vaikų nutukimas yra rimta visuomenės sveikatos problema. Apskaičiuota, kad 2016 m. 44proc. vaikų iš žemesnių ar vidutinių pajamų šalių turėjo antsvorį. Tai reiškia daugiau nei 50 proc. padidėjimą nuo 2000 m. Jaunesni nei 5 metų vaikai, kurie turi antsvorio, turi didesnę nutukimo riziką vėlesniame amžiuje vaikystėje ir paauglystėje (70, 71), o antsvorio turintiems ar nutukusių tėvų vaikams, yra didesnė antsvorio ar nutukimo rizika (71). Vaikų laiko prie ekrano trukmė yra svarbus veiksnys, lemiantis antsvorio ir nutukimo vystymąsi (72). Pernelyg ilgas ekrano trukmės laikas padidina vaikų antsvorio ir nutukimo riziką, mažindamas fizinio aktyvumo

įsitraukimą (73), didindamas nesveiko maisto vartojimą (74), ir mažindamas nakties miego trukmę (75). Visų pirma, televizijos reklamos, kuriose yra rodomas nesveiko maisto poveikis gali paskatinti šių maisto produktų vartojimą ir gali išstumti sveiko maisto pasirinkimą (76). Remiantis šiais įrodymais, Amerikos pediatrijos akademija, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Kanados visuomenės sveikatos institucijos (77), rekomenduoja 2-5 metų amžiaus vaikams apriboti ekrano laiko trukmę ne ilgiau kaip vienai valandai per dieną. Mažiau nei tik 12proc. vaikų Australijoje ir 25 proc. vaikų Kanadoje vykdo ekrano laiko rekomendacijas, o 5 metų vaikai vidutiniškai prie ekrano praleidžia 1,2 ir 1,9 val. per dieną (78, 79).

1.7. Liečiamų ekranų eros pradžia

Pastaraisiais metais informacinių technologijų priemonės tiesiog klesti, tiesiogiai parduodant prekes jauniausio amžiaus vaikams. Klesti vaizdajuostės ir DVD, skirtos kūdikiams nuo 1 iki 18 mėnesių, rinkoje pasirodė pirmoji televizijos laida, skirta būtent 12 mėnesių amžiaus vaikams, kompiuterinių žaidimų pramonė, prekiaujanti net specialiais klaviatūros mygtukų viršeliais, skirtiems vaikams nuo 9 mėnesių amžiaus. Nepaisant šios gausybės naujų žiniasklaidos priemonių, skirtų mažiems vaikams, labai mažai žinoma apie mažų vaikų naudojimąsi tokiomis priemonėmis ir tokių informacinių priemonių naudojimo įtaką jų raidai (80). Skaitmeninės žiniasklaidos amžius išaušo ne taip seniai, kaip manoma. „Apple“ kompanija išleido pirmąjį „iPhone“ telefoną vos prieš 11 metų ir taip padarė revoliuciją bei išpopuliarino liečiamų ekranų priemones, pranokstančias bet kokias ankstesnes technologijas. Tada „Apple“išleido pirmąjį „iPad“2010 m. nors savo funkciniu požiūriu „iPad“ ir buvo panašus į „iPhone“, jis atvėrė duris daugybei programų, kurios galėjo pasinaudoti padidintu ekrano dydžiu. Vaikams skirtos programos yra ypač populiarios dėl „iPad“prieinamumo. Lyginant su kompiuteriais, kurių valdymui reikalinga klaviatūra ir pelė, liečiamo ekrano įtaisams tereikia atlikti paprastus intuityvius veiksmus, vadinamus gestais. Jaunesni nei 2 metų vaikai naudoja gestus, tokius kaip: prilietimas, perbraukimas, ar tempimas.

Nuo to laiko, kuomet buvo išleistas pirmasis „iPad“, susiformavo didžiulė vaikų programų rinka, švietimo sritis pastebimai išaugo. Programos, skirtos mažiems ir ikimokyklinio amžiaus vaikams, 2012m. buvo populiaresnės nei programos skirtos suaugusiems. 80% populiariausių programų „Apple App Store“ kategorijoje „Švietimas“ buvo skirtos vaikams ir paaugliams (81). Beveik pusė iš 100 populiariausių 2009m. programų buvo sukurtos ikimokyklinio ar pradinio ugdymo amžiaus vaikams, iki 2012m. šis skaičius išaugo iki 72%. Maždaug 70% tėvų pranešė, kad atsisiuntė programas, skirtas specialiai jų vaikams. Vaikų informacinių technologijų prietaisų naudojimas šioje rinkoje išaugo (82).

Kabali et al. (2015) atlikta apklausa pranešė, kad 96% vaikų iki 4 metų amžiaus yra naudoję informacinių technologijų prietaisus (83), nors jaunesni nei 1 metų amžiaus vaikai daug rečiau naudojasi informacinių technologijų prietaisais, lyginant su vyresniais nei 2 metų amžiaus vaikais (84). Pastaraisiais metais galimybė mažiems vaikams naudotis informacinių technologijų priemonėmis labai išaugo. JAV beveik visi (98%) 0-8 metų vaikai gyvena namuose su planšetiniu kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu (85). Plačiai yra naudojami ne tik informacinių technologijų įrenginiai, tokie kaip planšetiniai kompiuteriai ir išmanieji telefonai, bet ir liečiami ekranai. Ši technologija žymiai pagerino naudojimo paprastumą. Liečiamus ekranus vaikams yra lengviau valdyti ir jie kainuoja pigiau nei tradicinis kompiuteris ar televizorius (86, 87).

Su amžiumi didėja netik mažų vaikų, naudojimas mobiliaisiais įrenginiais, bet ir jų nuosavybė (88, 83, 89). Pavyzdžiui, vaikai iki 4 metų per dieną mobiliuosiuose įrenginiuose praleidžia vidutiniškai 50-60min (88, 83). Kabali et al. (2015), pranešė, kad 75% vaikų iki 4 metų amžiaus turi mobilųjį įrenginį, o 81% vaikų šį prietaisą naudoja kasdien. Lyginant su Rideout V. (2017) tyrimu, kuris pranešė, kad 45% vaikų iki 8 metų amžiaus turi savo mobilųjį įrenginį, o 28% yra kasdieniniai vartotojai. Nepaisant skirtingų tyrimų rezultatų, tyrėjai sutinka, kad informacinių technologijų naudojimas auga, tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų. Sparčiai didėjant interaktyvioms žiniasklaidos priemonėms ir susirūpinimui dėl galimos žalos, Amerikos pediatrijos akademija savo rekomendacijose (2013, 2011), paprastai laikėsi konservatyvaus požiūrio. Tėvams nekartą buvo rekomenduojama neleisti naudotis informacinių technologijų prietaisais vaikams iki 2 metų amžiaus, o vyresniems vaikams, tik ribotą ekrano laiką, nepriklausomai nuo to, ar tas ekranas yra televizorius, kompiuteris, ar planšetė (90).

Amerikos pediatrijos akademija (2016), pripažino, kad liečiamų ekranų įrenginiai skiriasi nuo tradicinių ekrano laikmenų būtent dėl jų interaktyvumo. Dabar teigiama, kad 18-24 mėnesių amžiaus vaikų ekrano naudojimas gali būti priimtinas tam tikromis aplinkybėmis, būtent tuomet, kai tėvai pasirenka „aukštos kokybės programas“ ir kartu naudojasi jomis su savo vaikais. 2-5 metų amžiaus vaikų tėvams rekomenduojama apriboti savo vaikų ekrano laiko naudojimo trukmę iki 1 valandos per dieną, tačiau apribojimai vyresniems vaikams buvo pašalinti. Tėvams vis dar patariama neleisti jaunesniems nei 18 mėnesių vaikams naudotis informacinių technologijų priemonėmis, išskyrus vaizdo pokalbius, kuriuos šeimos dažniausiai naudoja norėdamos palaikyti socialinius ryšius su giminaičiais, gyvenančiais visame pasaulyje (90).

Edmond et al. (2018) atlikto tyrimo duomenimis, vaikai naudodami įvairias ekrano priemones praleido vidutiniškai 31 valandą per savaitę. Tėvų amžius, išsilavinimo lygis, metinės šeimos pajamos, namų nuosavybės statusas, suaugusiųjų ir vaikų iki 12 metų skaičius namuose buvo susieti su bendru vaikų ekrano naudojimu. Šeimyninis, namų chaosas buvo teigiamai susiję su bendru vaikų ekranų naudojimu, laidų ar filmų žiūrėjimu ir internetinių vaizdo įrašų žiūrėjimu. Iš viso 194

vaikai naudojosi informacinių technologijų priemonėmis likus 1 valandai iki miego ir 158 vaikai naudojo informacinių technologijų priemones savo miegamuosiuose. Vidutinis šeimyninis namų chaosas buvo žymiai didesnis tarp vaikų, kurie naudojo informacinių technologijų priemones likus valandai iki miego ir tų, kurie naudojo ekranų priemones savo miegamajame, lyginant su vaikais, kurie to nedarė (91).

Yra kelios priežastys, dėl kurių interaktyvios žiniasklaidos priemonės skiriasi nuo neinteraktyvių laikmenų, tokių kaip televizija. Visų pirma, neinteraktyvi žiniasklaida yra pasyvi ir neatsakanti, net jei atrodo, kad ji yra interaktyvi. Vaikai negali bendrauti su vaizdo įrašų personažais ar pakeisti pateikto turinio. Informacinių technologijų įrenginiai, tokie kaip planšetiniai kompiuteriai ir išmanieji telefonai, priešingai, priklauso nuo fizinių situacijų (92). Kai vaikas naudojasi įrenginiu jį bakstelėdamas ar perbraukdamas, prietaisas atitinkamai reaguoja. Šis nuolatinis reagavimas reikalauja, kad vaikai būtų aktyvūs dalyviai, o ne pasyvūs stebėtojai. Informacinių technologijų priemonės taip pat siūlo platų veiklų spektrą. Televizorius gali būti naudojamas vaizdo įrašų žiūrėjimui, knyga gali būti naudojama skaitymui, tačiau „iPad“ gali būti naudojamas abiems atvejams, taip pat piešimui, kalbėjimui su kitais žmonėmis, informacijos paieškai. Nuo 4 metų amžiaus vaikai jau supranta, kad mobilusis prietaisas gali būti naudojamas įvairiems tikslams, o tokie objektai kaip televizorius ar knyga turi tik vieną tikslą (93). Galiausiai, liečiamų ekrano prietaisų mobilumas yra svarbi savybė ir didelis skirtumas nuo televizorių ir stalinių kompiuterių yra tas, kad interaktyvius prietaisus galima nešiotis bet kur ir naudoti bet kuriuo metu, o tai labai prisideda prie plataus jų naudojimo. Tai daro didesnę įtaką pažinimui ir dėmesiui, taip pat ir tokioms svarbioms veikloms kaip miegas ir kt (94).

Norėdami suprasti informacinių technologijų naudojimo padarinius, pirmiausia turime ištirti veiklą, kuria vaikai užsiima naudodami šiuos prietaisus. Tėvai praneša, kad jų vaikai dažniausiai naudoja informacinių technologijų įrenginius žiūrėdami vaizdo įrašus, žaisdami žaidimus ar žiūrėdami nuotraukas (94). Kita populiari veikla interaktyviuose įrenginiuose yra vaizdo pokalbiai, naudojant tokias programas, kaip „Skype“ar „FaceTime“ (95). McClure et al. (2015) atliktame tyrime nustatyta, kad 85% 6-24 mėnesių amžiaus vaikų yra dalyvavę vaizdo pokalbiuose, o 60%- kelis kartus per mėnesį (90). Vyresni nei 2 metų vaikai dažniau naudojasi švietimo programomis ir dažniausiai tai yra tie vaikai, kurie auga didesnes pajamas gaunančiose šeimose. Kadangi švietimo programos dažniausiai būna naudojamos žaidžiant, neaišku ar vaikai supranta programos mokymo tikslą. Iš tiesų Eisen and Lillard (2017) nustatė, kad vaikai apskritai nemano, kad „iPad“ ir „iPhone“ prietaisai yra naudojami mokymuisi, nepaisant to, kad abu yra labai naudingi žaidžiant žaidimus. Taigi vaikai gali nepripažinti, kad mokosi, kai užsiima edukacine veikla, naudodami informacinių technologijų priemones.

Svarbu atsižvelgti ne tik į bendrą vaikų informacinių technologijų naudojimą, bet ir į žiniasklaidos, su kuria jie susiduria turinį. Hirsh-Pasek et al. (2015) apžvalginiame straipsnyje (96) tvirtina, kad švietimo programos nesinaudoja atliktais tyrimais, siekiant suprasti kaip vaikai mokosi. Autoriai atkreipia dėmesį į 3 svarbius optimalaus mokymosi komponentus: vaikai turi būti protiškai aktyvūs, susikoncentravę į tam tikrą objektą ir norėti mokytis asmeniškai reikšmingos informacijos socialiai interaktyvioje aplinkoje. Programų turinys turėtų būti sudėtingas (bet ne per daug sudėtingas) ir reikalauti aktyvaus mąstymo, tuo pat metu ribojant blaškančius elementus, kad vaikai siektų atliktų užduotis. Programos turėtų sieti savo turinį su vaikų gyvenimais, kad turinys būtų tinkamas (97). Liečiamų ekrano priemonių mobilumas ir tinkamumas leidžia juos naudoti įvairiuose kontekstuose, įskaitant vietas, kuriose ekrano laikmenos anksčiau buvo labai retos (98). Daugiau nei 60% tėvų savo vaikams leidžia naudotis mobiliaisiais įrenginiais, kuomet jie atlieka įvairius finansinius pavedimus, siekdami juos laikyti ramius viešoje vietoje, o 28% naudoja mobilius prietaisus siekdami užmigdyti vaikus (83).

1.8. Informacinių technologijų įtaka vaiko raidai

Daugelis dabar atliekamų tyrimų praneša apie neigiamą vaikų naudojimosi informacinių technologijų priemonėmis poveikį. Šis poveikis apima susilpnėjusį kognityvinį vystymąsi, hiperaktyvumą ir dėmesio sutrikimus. Nors ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu vaikui yra rekomenduojama atsiriboti nuo informacinių technologijų priemonių, daugelis šiuolaikinių tėvų naudoja šias priemones, kaip būdą vaikų nuraminimui (99). Yra atlikta nedaug tyrimų, nagrinėjančių televizijos žiūrėjimo trukmės ryšį su elgesio ir emocine raida jaunesniame nei 3 metų amžiuje (100). Singer et al. (2011) literatūros apžvalgoje aprašyta, kad mažametis vaikas palaipsniui vystosi kaip žiniasklaidos vartotojas, t.y., kaip vaikas apdoroja medijos turinį ir naudojasi informacinių technologijų priemonėmis (101). Nepaisant esminio suvokimo ir simbolinio supratimo bei smulkiosios motorikos įgūdžių, net ir kūdikiai jau atkreipia dėmesį į žiniasklaidos turinį, kuris atitinka jų socialines idėjas, lūkesčius ir gebėjimą tyrinėti tas žiniasklaidos priemones (102, 103). Nors jaunesniems vaikams dažnai kyla sunkumų, naudojant programas išmaniuosiuose mobiliuosiuose įrenginiuose, tai apima nekontroliuojamą perbraukimą, neteisingą piktogramos bakstelėjimą, netyčinį išėjimą iš programos ir net nespėjus išgirsti jokių garsinių žaidimų nurodymų, daugelis jų vis tiek yra toliau motyvuoti naudotis prietaisais (104).

Ankstyvoji vaikystė yra esminis raidos laikotarpis, kuomet vaikams sukuriamas sveikatos ir vystymosi pagrindas. Tai taip pat svarbus smegenų vystymosi laikotarpis. Veiksnys, skatinantis vaikų

sveikatą ir vystymąsi, yra fizinis aktyvumas ir laiko praleidžiamo prie ekrano trukmė. Yra įrodymų, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų laiko prie ekrano trukmė gali pakenkti jų fiziniam, psichosocialiniam ir pažintiniam vystymuisi, o fizinis aktyvumas gali būti naudingas visose vystymosi srityse. Nepaisant to, daugelis tyrimų parodė, kad vaikai didžiąją laiko dalį praleidžia prie ekrano ir dėlto labai mažai laiko užsiima fiziniu aktyvumu. Hinkley et al. (2018) atlikti tyrimai parodė, kad tėvai akivaizdžiai nerimauja dėl vaikų fizinio aktyvumo ir prie ekrano praleidžiamo laiko trukmės, įskaitant suvokimą, kad maži vaikai yra natūraliai fiziškai aktyvūs. Nepaisant to, laikas praleidžiamas prie ekrano buvo nustatytas kaip Australijoje gyvenančių tėvų problema, susijusi su vaikų sveikata, o tai rodo, kad gali kilti vis daugiau žinių apie galimai neigiamą ekrano trukmės poveikį. Mažai žinoma apie tai, kaip ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu tėvai suvokia patį elgesį arba galimą šio elgesio šalutinį poveikį vaikų sveikatai ir vystymuisi (105).

Ankstyvoji vaikystė, apibrėžta kaip šešeri pirmieji gyvenimo metai, yra kritinė gyvenimo fazė, kuriai būdingas didelis augimas ir vystymasis keliose srityse, įskaitant fizines, socialines, emocines ir pažintines sritis. Ankstyvoje vaikystėje buvo pastebėti svarbūs igalaikiai socialiniai įgūdžiai. Jie siejami su geresniu išsilavinimu, užimtumu ir psichinės sveikatos rezultatais, taip pat mažesne nusikalstama veika (106). Must et al. (2015) tyrimas parodė, kad vaikai turintys autizmo spektro sutrikimą, daug daugiau laiko praleidžia sėdimuose užsiėmimuose, lyginant su jų bendraamžiais. Įsitraukimas į elektronines ekrano laikmenas ir informacines technologijas po mokyklos yra labiausiai paplitusi veikla. Pagrindinis sėdimojo elgesio komponentas yra laikas, praleistas žiūrint televizorių, filmus ir vaizdo žaidimus, dažnai vadinamas “ekrano laiku”.

Padidėjęs informacinių technologijų priemonių prieinamumas ir jų naudojimas, sumažėjęs fizinis aktyvumas ir padidėjęs nutukimo paplitimas sukėlė susirūpinimą, kad sėdima veikla gali stipriai pakeisti vaikų fizinį aktyvumą (107). Vis daugiau įrodymų rodo sumažėjusį fizinį aktyvumą ir padidėjusį sėdimą laiką, ypač laiką praleistą prie ekrano (108, 72). Žaidimas yra laikomas itin svarbiu veiksniu vaikų vystymuisi, o fiziškai aktyvus žaidimas yra laikomas pagrindine žaidimo kategorija ankstyvoje vaikystėje. Žaisdami maži vaikai mokosi ir praktikuoja svarbius socialinius įgūdžius, bendrauja su tėvais, broliais ir seserimis, bendraamžiais ir kitais svarbiais asmenimis, visų pirma namų aplinkoje ir vaikų priežiūros įstaigose (109).

Informacinių technologijų priemonių naudojimas vis labiau paplitęs kasdieniniame gyvenime, kuomet vaikai pradeda naudoti informacinių technologijų prietaisus ankstyvame amžiuje. Japonijoje iki 18mėnesių amžiaus 86proc.vaikų praleidžia daugiau nei 1 valandą per dieną žiūrėdami televiziją (110). Australijoje jaunesni nei 4 metų vaikai vidutiniškai prie televizoriaus praleidžia daugiau nei 2 valandas. Panašiai ir Jungtinėse Amerikos valstijose 90proc. 2 metų amžiaus vaikų reguliariai žiūri televizorių ar vaizdo įrašus, kurių vidutinė trukmė viršija 1,5val. per dieną (111). Atsižvelgiant į tai, kad tarp vaikų visame pasaulyje yra didelė laiko praleidimo prie ekrano trukmė,

ekrano poveikis vaikų sveikatai kelia vis didesnį susirūpinimą. Tačiau dabartinė informacija apie ekrano ir vaikų sveikatos sąsajas yra nevienoda. Tyrimai parodė, kad žiniasklaidos poveikis yra labiau žalingas vaikų sveikatai ir vystymuisi iki maždaug 2,5metų amžiaus nei vyresniems (112). Galimas nepageidaujamas poveikis apima keletą vystymosi sričių, įskaitant uždelstą pažinimo ir kalbos vystymąsi (111, 113), sutrikusią socialinę sąveiką (114, 115), dėmesio trūkumą (111, 9, 116), ir elgesio problemas, pvz.,smurtinį elgesį ir agresiją (117, 118).

Hermawati et al. (2018) atliktame tyrime dalyvavo 9 vaikai, kurie atitiko autistiško elgesio kriterijus (6 berniukai ir 3 mergaitės 44-78 mėnesių amžiaus). Visų vaikų kalba vėlavo. Vaikams, praleidusiems ≤3 valandas per dieną, naudojant elektroninės žiniasklaidos priemones buvo nustatytas kalbos vėlavimas ir prasta ar trumpa dėmesio koncentracija, o vaikams praleidusiems ≥3 valandas per dieną buvo nustatytas kalbos vėlavimas, bloga dėmesio koncentracija ir hiperaktyvumas (119). Chonchiya et al. (2008) nustatė, kad vaikai, kurie pradėjo žiūrėti televizorių dar prieš 12 mėnesių ir žiūrėjo daugiau nei 2 valandas per dieną, yra net šešis kartus labiau linkę į kalbos vėlavimą. 2004m. atliktame tyrime nustatyta, kad kuo daugiau vaikų (1-3metų) žiūrėjo televizorių, tuo didesnių dėmesio koncentracijos problemų jie turėjo. Be to, prasta vaiko sąveika su tėvais ir pernelyg didelis ekrano naudojimas gali turėti neigiamos įtakos vaikų sveikatai ir raidai (120).

1 pav. Elektroninių ekrano priemonių naudojimo sąsajos su kalbos vėlavimu (Hermawati ir kiti. Intractable & rare diseases research. 2018)

Be sulėtėjusio vystymosi, didesnis ekrano poveikis buvo susijęs su neigiamu poveikiu regėjimui (121) ir didesne tikimybe, kad vėlyvoje vaikystėje ir paauglystėje vaikai turės viršvorio ar bus nutukę (122).

Nustatyta, kad tėvai atlieka svarbų vaidmenį plėtojant su vaikais susijusį elgesį, įskaitant laiko praleidžiamo prie ekrano trukmę. Visų pirma, tėvų žiniasklaidos ugdymo praktika, apibrėžta, kaip konkretūs metodai, kuriais tėvai naudojasi savo vaikų žiniasklaidos naudojimui, gali būti svarbus vaikų laiko prie ekrano veiksnys. Moksliniai tyrimai, susiję su tėvų žiniasklaidos ugdymo praktika, buvo sutelkti į vaikų laiką prie televizoriaus su nedideliais tyrimais, įskaitant informacinių technologijų priemones, tokias kaip planšetės ir išmanieji telefonai. Šie informacinių technologijų prietaisai pastaraisiais metais labai populiarėja tarp mažų vaikų. Nuo 2011m. iki 2013m. 2-4 metų vaikų, naudojančių informacinių technologijų priemones, procentas JAV padidėjo nuo 39% iki 80%, o televizijos žiūrėjimo laikas sumažėjo (123). Tai, kiek tėvų įtaka daro teigiamą ar neigiamą poveikį jaunų vaikų fiziniam aktyvumui, taip pat gali priklausyti nuo šeimos struktūros, kurioje vaikai auga. Vaikai ir jaunimas vis dažniau gyvena įvairių struktūrų šeimose. Europos sąjungos šalyse auga skyrybų skaičius (124), ir vaikų, kurie gimė vienišiems tėvams skaičius. Panašūs šeimos modeliai yra ir ne tik Europos sąjungos šalyse, pavyzdžiui, Australijoje (125), Kanadoje (126), ir Kinijoje šeimos struktūrų tyrimai per pastaruosius du dešimtmečius išaugo ir sudarė sudėtingų šeimos sąlygų ir procesų, susijusių su sveikais vaikais vystymosi vaizdą. Apskritai, literatūroje teigiama, kad gyvenant su vienišais tėvais ar įvaikintose šeimose yra ne tokie palankūs vaikų pažinimo ar emocinio elgesio gebėjimai (127). Thomson et al. (2012) atlikti tyrimai taip pat rodo, kad vaikai gali gauti mažiau tėvų laiko ir dėmesio tiek vienišų tėvų šeimose, tiek ir įvaikinusių šeimų (128). Vaikų laiko praleidžiamo prie įvairių ekranų trukmė per pastaruosius metus išaugo (129, 130).

Padidėjusi laiko prie ekrano trukmė buvo susijusi su nesveika mityba, bloga miego kokybe, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis ir nutukimu (72). Apskaičiuota, kad Kanadoje vaikai nuo trejų iki penkerių metų amžiaus per parą praleidžia vidutiniškai daugiau nei 2 valandas prie ekrano (72, 131). Pastaraisiais metais žymiai padidėjo ekrano parinktys nuo pačio prietaiso pasirinkimo iki turinio, todėl didėja susirūpinimas, kad ekrano laikas gali turėti pasekmių vaikų psichinei būklei. Mokyklinio amžiaus vaikų tyrimai parodė ryšius tarp padidėjusio televizijos žiūrėjimo laiko ir dėmesio problemų (132). Landhuis et al. (2007) tyrime nustatyta, kad padidėjęs televizijos žiūrėjimas nuo penkerių iki vienuolikos metų amžiaus, buvo susijęs su dėmesio problemomis paauglystėje (129).

Uematsu-Numata et al. (2018) atliktame tyrime 5-mečio berniuko tėvai teigė, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido žiūrėdamas vaizdo įrašus su veiksmo herojais nuo 6 mėnesių

amžiaus. Buvo nustatyta, kad vaikas turi sunkų autizmą. Berniukas nuolat bėgiodavo, mėgdžiodamas veiksmo filmų herojus, šaukdavo, negalėdavo užmegzti akių kontakto ir galėdavo laisvai kalbėti tik apie informacinių technologijų priemones. Kai vaikas buvo paprašytas nupiešti mamos veidą, jis nupiešė tai, kas neprilygo veidui (A pav.).

2 pav. Autizmo sutrikimą turinčio berniuko nupieštas mamos veidas po ilgo laiko vaizdo įrašų žiūrėjimo ir praėjus 2 mėnesiams, kuomet buvo nutrauktas informacinių technologijų priemonių naudojimas. (Numata-Uematsu ir kiti. The journal of medical

investigation. 2018)

Taigi buvo iškelta hipotezė, kad simptomus smarkiai paveikė informacinių technologijų priemonės. Tėvų buvo paprašyta neleisti berniukui žiūrėti televizoriaus ir naudotis kitomis informacinių technologijų priemonėmis. Po 2 savaičių, jis pradėjo užmegzti akių kontaktą ir daugiau kalbėtis su savo tėvais. Praėjus 2 mėnesiams po to, kai jis nustojo naudoti informacinių technologijų priemones ir tapo fiziškai aktyvesnis jis jau galėjo nupiešti mamos veidą (Bpav.) (133).

Chaput et al. (2017) tyrime, atliktame su mažais ir ikimokyklinio amžiaus vaikais nustatyta, kad televizijos žiūrėjimo trukmė yra didesnė nei 1,5 valandos per dieną. Ir tai lemia vėlesnį normalaus elgesio ir emocinių problemų atsiradimą. Yra mažai tyrimų, nagrinėjančių ryšį tarp ekrano trukmės poveikio ir elgesio vystymosi ikimokyklinio amžiaus metais (72).

Atlikti tyrimai parodo, kad tėvų savarankiškumas, siekiant apriboti ekrano laiką, yra svarbus mažų vaikų laiko prie ekrano trukmės veiksnys (2016). Sisteminė 30-ties tyrimų apžvalga parodė, kad vaikų, kurių amžius ≤6 metai, ekrano laiko trukmė tiriama dažniausiai, buvo nustatytas nuoseklus tėvų poveikis (2016). Pavyzdžiui, viename Jungtinėje Karalystėje atliktame tyrime, rizika, kad vaikas žiūri televiziją daugiau nei 4 valandas per dieną, buvo 4-10 kartų didesnė, jeigu vaiko tėvai taip pat stebėjo nuo 2 iki 4val. televizijos per dieną (134). Intervencijos, skirtos mažinti ekrano trukmės laiką vaikams, pirmiausia turėtų būti skirtos mažinant tėvų ekrano trukmės laiką ir didinant savarankiškumą (2016). Kita vertus, kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai gali gauti ir naudos iš ekrano naudojimo. Pavyzdžiui, vaikai gali gauti naudos iš virtualių vaizdo įrašų/pokalbių (90), virtualių vizitų pas savo giminaičius metu, o žiūrint tėvų mokomąsias žiniasklaidos priemones gali būti prisidedama prie bendros kalbos plėtros (135).

1.9. Puoselėjanti priežiūra

Patraukli, rūpestinga, praturtinanti ir apsauganti sąveika suteikia ankstyvą puoselėjančią aplinką, reikalingą vystymosi progresavimui, taip pat siekiant apsaugoti kūdikius ir vaikus nuo streso ir nelaimių poveikio. Tyrimai iš viso pasaulio, įskaitant Jamaiką, Pakistaną ir Turkiją, parodė, kad įtraukiant puoselėjančios priežiūros priemones į intervencijas, gerokai pagerėja vaikystės plėtra, o vėliau netgi suaugusiųjų rezultatai. Kūdikiai, maži vaikai ir ikimokyklinio amžiaus vaikai dabar auga aplinkoje, kurioje yra daugybė tradicinių ir naujausių technologijų, kurios sparčiai didėja. Technologinės inovacijos pakeitė ne tik žiniasklaidą, bet ir jos vaidmenį kūdikių ir mažų vaikų gyvenime. Daugelis vaikų, net ir ekonomiškai mažesnes pajamas gaunančiose šeimose naudojasi naujausiomis informacinėmis technologijomis kasdien. Vaikams, jaunesniems nei 2 metų amžiaus reikalingas socialinis ryšys su tėvais ar globėjais, siekiant ugdyti pažintinius, kalbos, motorinius ir socialinius bei emocinius įgūdžius. Dėl savo nesubrendusių atminties ir dėmesio įgūdžių kūdikiai ir maži vaikai negali mokytis iš skaitmeninės žiniasklaidos (136), nes jiems yra sunku perkelti šias žinias į savo trimatę patirtį (130).

Norint pasiekti pilną vaiko potencialą reikia penkių tarpusavyje susijusių ir nedalomų priežiūros elementų: geros sveikatos, tinkamos mitybos, saugumo, rūpestingumo ir mokymosi galimybių. Per pirmuosius gyvenimo metus tėvai, artimi šeimos nariai ar globėjai yra artimiausi žmonės, esantys šalia vaiko, todėl yra geriausi šių elementų tiekėjai. Saugi šeimos aplinka yra labai svarbi mažiems vaikams (137). Pagrindinių ir intervencinių mokslų pažanga rodo, kad ankstyvoji vaikystė yra ypatingo jautrumo vystymosi laikotarpis, o kritiniai laiko momentai egzistuoja, kai yra stiprinama ankstyvosios vaikystės plėtros ir intervencijos nauda. Svarbiausios ankstyvojo amžiaus patirties priežastys yra rūpestis ir apsauga, gaunama iš tėvų, šeimos narių ir bendruomenės, turinti visą gyvenimą trunkančią naudą, įskaitant geresnę sveikatą ir gyvenimo kokybę, taip pat didesnį gebėjimą mokytis ir užsidirbti. Rūpestis ir apsauga yra palaikomi įvairiomis intervencijomis, teikiamomis prieš nėštumą, gimimo metu, naujagimystės laikotarpiu, kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje. Daugelis šių intervencijų parodė naudą vaikų vystymuisi, mitybai ir augimui, taip pat sumažino sergamumą, mirtingumą, negalią ir sužalojimus (138). 250mln vaikų (43%), jaunesnių nei 5 metų, mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse rizikuoja nepasiekti savo vystymosi potencialo (139). Smegenys išsivystę taip, kad prisitaikytų prie ankstyvosios patirties, kurią sudaro greitas kalbos įgijimas, pažinimo įgūdžiai ir socialinės bei emocinės kompetencijos. Puoselėjanti priežiūra užtikrina vystymasi tarp pagrindinių smegenų regionų ir skatina prisitaikymą. Šios aplinkybės turi visą gyvenimą trunkančią naudą vaikams, įskaitant didesnį gebėjimą mokytis, aukštesnius pasiekimus

mokykloje ir tolesniame gyvenime, pilietiškumą, dalyvavimą bendruomenės veikloje ir geresnę bendrą gyvenimo kokybę (140, 141).

Ankstyvuoju vystymosi laikotarpiu vyksta didžiuliai pokyčiai, todėl jam yra būdingas aukštas plastiškumo laipsnis smegenyse (142, 143). 2007m. buvo pranešta, kad visame pasaulyje daugiau nei 200 milijonų vaikų, jaunesnių nei 5 metų amžiaus, nepasiekė savo vystymosi potencialo. Kuomet vaikai nesugeba įvykdyti savo socialinio ir vystymosi potencialo, tai ne tik kenkia jų ateičiai, bet ir visuomenei, kurioje jis gyvena. Motinos antikūnai, trukdantys vaisiaus smegenų baltymams nėštumo metu, gali būti atsakingi už maždaug vieną ketvirtadalį autizmo spektro sutrikimų atvejų (144).

2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo metodika

Tyrimo tipas- kiekybinis tyrimas, vienmomentė tiriamųjų apklausa. Tyrimo objektas- vaikai, turintys autizmo diagnozę

Tiriamieji ir jų atrankos kriterijai. Tirti ikimokyklinio amžiaus vaikai, kuriems nustatyta autizmo diagnozė. Tiriamieji- autizmo diagnozę turinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai.

Tiriamųjų atranka- tikslinė. Įtraukimo į tyrimą kriterijai: 1. Tėvai auginantys vaikus, kuriems:

1.1 nustatyta autizmo diagnozė, 1.2 Amžiaus nuo 2 iki 7 m.,

2. Gautas tėvų sutikimas dalyvauti tyrime.

Tyrimo instrumentai: tyrimo autorės sudarytas klausimynas, kurį sudaro 29 klausimai: Renkama informacija apie:

 klausimai skirti išsiaiškinti šeimos demografinę padėtį (išsilavinimas, pajamos, šeimos sandara);

 klausimai išsiaiškinti vaiko fizinio aktyvumo trukmę;

 klausimai išsiaiškinti vaiko informacinių technologijų naudojimo trukmę;  klausimai sužinoti vaiko savarankiškumo galimybėms;

 klausimai išsiaiškinti vaiko kalbos, kognityvinę ir socializacijos raidą;  kita susijusi informacija (anketa pateikiama prieduose) (4 priedas).

Klausimai buvo uždaro tipo, tėvai galėjo pasirinkti vieną ar kelis tinkamus atsakymo variantus. Tyrimo dalyviams garantuotas absoliutus anonimiškumas, kadangi anketoje nebuvo prašoma nurodyti nei vardo, nei pavardės, nei kitų asmenį galinčių padėti identifikuoti duomenų. Atsakymai į klausimus buvo išvardinti, reikėjo pasirinkti tinkamą atsakymo variantą, kai kuriuose klausimuose buvo galima įrašyti tinkamą atsakymą. Anketinės apklausos metu sužinota informacija nebus niekur skelbiama pagal vardus ir pavardes, atsakymai į klausimus bus pateikti apibedrintai.

2.2. Tyrimo organizavimas

2019 m. sausio 10 d. LSMU Bioetikos centre gautas leidimas atlikti tyrimą- Nr. BEC-SR(M)-163 (1 priedas).

Tyrimas atliktas 2019 m. gegužės- 2019 m. rugsėjo mėnesiais. Tyrimo vieta- Lietuvos sveikatos mokslo universiteto Vaikų reabilitacijos ligoninė „Lopšelis“.

Tyrimas organizuotas 2 etapais:

1-ame etape: vaikų tėvams pateikta informacijos apie planuojamą tyrimą forma, kurioje buvo nurodytas tyrimo tikslas, uždaviniai, tyrimo metodai. Kartu pateikta dalyvavimo tyrime sutikimo forma. Tėvams sutikus dalyvauti ir savo sutikimą patvirtinus parašu sutikimo formoje, vaikas buvo įtrauktas į tyrimą.

2-ame etape: tiriamųjų vaikų tėvams buvo pateiktos apklausos anketos.

Duomenų analizė atlikta naudojant programų paketą IBM SPSS (Statistical Package for Social Sciences) 23.0 ir Windows ir Microsoft Excel 2013 programą. Apskaičiuojant tiriamųjų amžių buvo skaičiuotas vidurkis ir standartinė paklaida (x±SD). Tyrimo duomenų aprašymui naudotos skaitinės charakteristikos (procentai, vidurkis ir vidurkio standartinis nuokrypis). Skirtumams tarp dviejų nepriklausomų imčių nustatyti taikytas Mann Whitney kriterijus. Daugiau nei dviejų nepriklausomų imčių palyginimui-neparametrinis Kruskal Wallis kriterijus. Duomenys traktuojami

kaip patikimi (p), jei reikšmingumo lygmuo p<0,05. Dviejų kintamųjų tarpusavio sąsajoms nustatyti taikytas koreliacijos koeficientas (Spearman‘o). Tarp stebėtų kintamųjų ryšio nėra jei r=0. Jei 0<|r|≤0,2 yra labai silpnas ryšys, jei 0,2<|r|≤0,4-silpnas ryšys, 0,4<|r|≤0,6-vidutinio stiprumo ryšys, 0,7<|r|≤0,9-stiprus ryšys, o jei 0,9<|r|≤1- labai stiprus ryšys.

3. REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų aprašymas

Tyrimui išdalintos 68 anketos. Gražintų anketų skaičius-55 (80,9%). Tyrime atsisakė dalyvauti 9 žmonės, anketų negražino 4 žmonės.

80%

10.9%

7.3%

1.8%

1 pav. Anketas atsakiusių šeimos narių procentinis pasiskirstymas.

Analizuojant surinktų anketų duomenis nustatyta, kad iš 55 anketų 44 anketas (80 proc.) užpildė mamos, 6 anketas (10,9 proc.) pildė tėčiai, 4 anketas (7,3 proc.) močiutės ir 1 anketą (1,8 proc.) užpildė vaiko globėjas (1 paveikslas).

Daugiausiai anketų užpildė vaikų tėvai, turintys aukštąjį išsilavinimą 33 (60 proc.). 29 (52,7 proc.) mamų ir 4 (7,3 proc.) tėvų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Vidurinį išsilavinimą- 14 (25,5 proc.) mamų ir 2 (3,6 proc.) tėvų. Ir tik 1 (1,8 proc.) mamų turėjo pagrindinį išsilavinimą (2 paveikslas).

2 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (procentais).

1.8%

25.5%

52.7%

3.6%

7.3%

Pagrindinis

Vidurinis

Aukštasis

Mamų išsilavinimas

Tėvų išsilavinimas

12.7%

12.7%

20.0%

20.0%

34.4%

Iki 200€

200-300€

300-400€

400-500€

>500€

3 pav. Šeimos pajamų vienam asmeniui per mėnesį procentinis pasiskirstymas.

Vieno iš tėvų pajamos per mėnesį: 7 (12,7 proc.) tėvų uždirba iki 200 Eurų; 7 (12,7 proc.) uždirba 200-300 Eurų per mėnesį; 11 (20 proc.) uždirba 300-400 Eurų per mėnesį; 11 ( 20 proc.) uždirba 400-500 Eurų per mėnesį. Daugiausia- 19 (34,4 proc.) tėvų uždirba 500 Eurų ir daugiau per mėnesį (3 paveikslas).

4pav. Tiriamųjų šeimos sudėties procentinis pasiskirstymas.

48 (87,3 proc.) tyrime dalyvavusių vaikų augo pilnoje šeimoje. 7 (12,7 proc.) vaikų augo išsiskyrusiose šeimose (4 paveikslas).

Tyrime dalyvavę tėvai pateikė duomenis apie savo vaikus. Bendrojo ugdymo darželį lanko 22 (40proc.) vaikų, specialaus ugdymo-26 (47,3proc.) vaikų, nelanko 4 (7,3proc.) vaikų, ir bendrojo ir specialaus ugdymo darželius lanko 3 (5,5proc.) tyrime dalyvavusių vaikų.

87.3%

12.7%

5 pav. Vaikų procentinis pasiskirstymas pagal lytį.

Analizuojant autizmo sutrikimą turinčių tiriamųjų skaičių, nustatyta, kad tyrime dalyvavo kelis kartus daugiau berniukų, nei mergaičių 42 (76,4 proc.) berniukų ir 13 (23,6 proc.) mergaičių (5 paveikslas).

6pav. Vaikų pasiskirstymas pagal amžių.

Tėvai šeimose augino 2-6 metų amžiaus vaikus. 8 (14,5 proc.) dvejų metų amžiaus, 16 (29,1 proc.) trejų metų amžiaus, 15 (27,3 proc. ) ketverių metų amžiaus, 10 (18,2 proc.) penkerių metų amžiaus ir 6 (10,9 proc.) šešerių metų amžiaus vaikus.Vaikų amžiaus vidurkis +-3,8m (6 paveikslas).

23.6%

76.4%

Mergaitės

Berniukai

8

16

15

10

6

Visi tyrime dalyvavę tėvai nurodė, kad jų vaikai žiūri televizorių ir naudojasi informacinių technologijų priemonėmis.

Norėdami nustatyti laiką, kurį vaikai praleidžia prie televizoriaus, paprašėme tėvų pasirinkti vieną iš šešių galimų variantų. Tėvų pasirinkimai pateikiami 7-ame paveiksle. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių vaikų (N-28) kasdien praleidžia apie 1 valandą žiūrėdami televizorių, 16 vaikų (apie 30 proc.) – mažiau nei valandą ir 11 vaikų (apie 20 proc.) – daugiau nei valandą (7 paveikslas).

7pav. Laiko prie televizoriaus trukmės procentinis pasiskirstymas.

9.1%

20.0%

50.9%

10.9%

3.6%

5.5%

8pav. Informacinių technologijų naudojimo trukmės procentinis pasiskirstymas.

Atsakiusių tėvų duomenimis, naudodami įvairias informacinių technologijų priemones, ikimokyklinio amžiaus vaikai kasdien praleidžia iki 15min.- 2 (3,6 proc.) vaikų; iki 30min- 6 (10,9 proc.) vaikų; iki 1h- 14 (25,5 proc.) vaikų; iki 2h-21(38,2 proc.) vaikų; iki 3h- 7 (12,7 proc.) vaikų; 3h ir daugiau- 5 (9,1 proc.) vaikų. Daugiausia, net 38,2% vaikų kasdien apie 2 valandas praleidžia naudodamiesi įvairiomis informacinių technologijų priemonėmis (planšetė, kompiuteris, telefonas) (8 paveikslas).

3.6%

10.9%

25.5%

38.2%

12.7%

9.1%

9pav. Vaikų dažniausiai naudojamos informacinių technologijų priemonių procentinis pasiskirstymas.

Vaikai kasdien naudoja įvairias informacinių technologijų priemones 18 (32,7 proc.) vaikų dažniausiai naudoja planšetes; 1 (1,8 proc.) vaikų naudoja kompiuterį; 23 (41,8 proc.) vaikų naudoja telefoną; 5 (9,1 proc.) vaikų naudoja ir kompiuterį ir telefoną; 8 (14,5 proc.) vaikų naudoja planšetę ir telefoną. Dažniausiai vaikų naudojama priemonė- telefonas 23 (41,8 proc.) (9 paveikslas).

10pav. Vaiko asmeninio telefono ir planšetės turėjimas (procentais).

32.7%

1.8%

41.8%

9.1%

14.5%

Planšetė

Kompiuteris

Telefonas

Kompiuteris/telefonas

Planšetė/telefonas

38.2%

61.8%

Taip

Ne