LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ IR INFORMATIKOS KATEDRA
INGRIDA ZACHARAUSKAITö
BIOMEDICINOS KRYPTIES UNIVERSITETINIŲ STUDIJŲ PASIRINKIMO MOTYVAI IR VEIKSNIAI
Magistro darbas
Darbo vadovas:
Doc. dr. Virginijus Suveizdis
KAUNAS – 2010
Mokslinis tiriamasis darbas atliktas 2008 - 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijoje.
Magistro darbą paruoš÷: Ingrida Zacharauskait÷ ____________
Magistro darbo vadovas: doc. dr. Virginijus Suveizdis _________
(Socialinių mokslų ir informatikos katedra)
Recenzentas: _______________
TURINYS
ĮVADAS ... 4
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 7
1.1. Profesijos rinkimosi teorijos... 7
1.2. Profesijos rinkimąsi įtakojantys motyvai ir veiksniai. ... 13
1.3. Jaunimo universitetinių studijų rinkimosi tyrimai Lietuvoje. ... 18
2. LVA STUDENTŲ PROFESIJOS RINKIMOSI MOTYVACIJOS TYRIMAS... 21
2.1 Tyrimo metodika ir organizavimas... 21
2.2. Pagrindiniai LVA studentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai... 23
2.3.LVA skirtingų studijų krypčių respondentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai. ... 27
2.3.1 LVA veterinarin÷s medicinos studentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai. ... 28
2.3.2. LVA veterinarin÷s maisto saugos studentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai. ... 30
2.3.3 LVA gyvulininkyst÷s technologijos specialyb÷s studentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai... 33
2.4. Veterinarin÷s medicinos, veterinarin÷s maisto saugos ir gyvulininkyst÷s technologijos specialyb÷s studentų studijų pasirinkimo motyvacijos palyginimas. ... 35
IŠVADOS... 41
SUMMARY ... 42
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS... 43
PRIEDAS ... 45
ĮVADAS
Šiandieniniame pasaulyje profesijos rinkimasis, profesin÷s karjeros planavimas tampa vienu svarbiausių jauno žmogaus gyvenimo procesų, kurio metu priimamas sprendimas, įtakosiantis tolimesnį gyvenimą. S÷kmingas profesijos pasirinkimas užtikrina parsmingą ateitį, nes÷kmingas – gali sugriauti planus ir pasmerkti žmogų visą gyvenimą jausti nepasitenkinimą, neįgyvendinti savo svajonių. Rinktis profesiją reikia racionaliai, sistemingai, nepamirštant, kad egzistuoja ir socialiniai veiksniai, kad atsitinka ir neplanuotų įvykių. Profesinis apsisprendimas yra ilgalaikis, ne vienerius metus trunkantis procesas (R.Adomonien÷ ir kt., 2001).
Profesijų pasaulis yra labai platus ir įvairus. Jame priskaičiuojama iki 20000 įvairiausių profesijų ir iki 40000 specialybių ir specializacijų. Tinkamas profesinis apsisprendimas priklauso nuo gero savęs pažinimo, gero pasirenkamos profesijos ypatumų žinojimo bei mok÷jimo teisingai šiuos du žinojimus derinti. Psichologų ir sociologų tyrimų duomenys rodo, kad žmogus turi gerai įsiklausyti į savo „noriu“ ir „galiu“ ir juos įvertinęs suderinti. Įvertinimas turi apimti asmens polinkius bei interesus, geb÷jimus, individualias psichologines ypatybes, žinias, mok÷jimus ir įgūdžius. Kitaip tariant, reiktų siekti, kad pasirinktoji profesija atitiktų asmenyb÷s individualias ypatybes.
Profesin÷ veikla, darbas užtikrina žmogaus materialinį saugumą ir nepriklausomybę, jo pad÷tį ir vertę visuomen÷je. Mokslininkų teigimu, profesine veikla žmogus patenkina pagarbos, draugyst÷s, saugumo, savigarbos, pažinimo, savęs vertinimo jausmus, atsiranda galimybių ugdytis teigiamas (laim÷s, pasitenkinimo, džiaugsmo, pasididžiavimo) ir neigiamas (streso, nusivylimo, depresijos, nerimo, nepasitik÷jimo) ir kt. asmenyb÷s savybes. Ne kiekvienas darbas, profesin÷
veikla suteikia galimybę asmenybei įprasminti savo gyvenimą.
Tod÷l labai svarbu pasirinkti profesiją, atitinkančią individo geb÷jimus ir poreikius. L.
Jovaišos nuomone, psichinį subrendimą pasirinkti profesiją reik÷tų matuoti patirties, savivokos ir savimon÷s, interesų ir polinkių, intelekto, kitokių geb÷jimų, charakterio, pasitenkinimo darbu kokybe. Individo profesinę brandą spartina žinios, įgytos mokantis mokykloje ar atliekant tam tikrą veiklą, darbą, sudaro sąlygas pažinti darbo pasaulį, motyvacijai, sąmoningesnio rinkimosi galimybių ieškai (Jovaiša L., 1999).
Siekiant pad÷ti asmeniui įsitvirtinti kintamoje darbo rinkoje ir prisitaikyti prie naujų sąlygų, kuriant ilgalaikę gerovę sau ir visuomenei, labai aktualus tampa kokybiškas sistemingas profesinis konsultavimas, kuris padeda ne tik priimti teisingą profesinį sprendimą, bet ir turi įtakos tolesnei profesinei karjerai. Pastarųjų dešimtmečių sparti mokslo, technikos ir technologijų pažanga,
did÷janti konkurencija prekių ir paslaugų rinkoje kelia vis didesnius reikalavimus produkcijos kokybei, geb÷jimui lanksčiai pertvarkyti gamybą, teikiamų paslaugų pobūdį pagal klientų poreikius.
Kyla naujų reikalavimų darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Atsižvelgiant į darbo rinkos nuolatinę kaitą, reikia iš naujo įvardyti ir nagrin÷ti profesijos pasirinkimo klausimus. (M. Barkauskien÷, 2007)
Tyrimo tikslas. Magistriniame darbe nagrin÷jamos jaunimo profesinio apsisprendimo, specialyb÷s ir studijų krypties pasirinkimo teorin÷s ir praktin÷s problemos. Remiantis atlikto empirinio tyrimo rezultatais bandoma nustatyti pagrindiniai biomedicinos krypties universitetinių studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai.
Tyrimo objektas – Lietuvos veterinarijos akademijos veterinarin÷s medicinos, veterinarin÷s maisto saugos ir gyvulininkyst÷s specialybių pirmo kurso studentų specialyb÷s pasirinkimo motyvacija, išorinių veiksnių įtaka studijų krypties pasirinkimui, jų požiūris į būsimą profesiją ir kiti klausimai.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išanalizuoti šiuolaikines profesijos rinkimosi ir motyvacijos teorijas;
2. Apibendrinti Lietuvoje atliktus stojimo į aukštąsias mokyklas motyvų ir veiksnių tyrimus;
3. Anketin÷s apklausos metodu ištirti LVA studentų specialyb÷s pasirinkimo motyvus ir veiksnius;
4. Nustatyti LVA studentų, pasirinkusių biomedicinos krypties studijas požiūrį į būsimą specialybę.
Magistro tezių struktūra ir apimtis. Magistrinį darbą sudaro teorin÷ ir eksperimentin÷
tyrimo dalis. Teorin÷je dalyje analizuojamos profesijos rinkimosi teorijos, nagrin÷jami profesijos rinkimąsi įtakojantys motyvai ir veiksniai, apžvelgiami jaunimo universitetinių studijų krypties rinkimosi tyrimai Lietuvoje. Eksperimentin÷je dalyje analizuojami LVA studentų apklausos rezultatai, įvertinami pagrindiniai veiksniai ir motyvai, l÷mę studentų studijų pasirinkimą, pateikiamos išvados.
Magistro darbas susideda iš įvado, dviejų skyrių, išvadų, literatūros ir šaltinių sąrašo, priedo. Darbo apimtis 46 puslapiai. Tekste yra 17 paveikslų ir 1 lentel÷s, 1 priedas. Literatūros ir šaltinių sąraše yra 29 pozicija.
Tyrimo metodika. Tyrimo metu buvo analizuojama mokslin÷ literatūra nagrin÷janti profesijos rinkimosi teorines problemas, atlikta profesijos rinkimosi tyrimų apžvalga. Tyrimas buvo
vykdomas studentų anketavimo metodu. Tyrimo duomenys buvo analizuojami statistiškai, sisteminami ir apibendrinami.
Pagrindin÷s sąvokos
Analiz÷ – 1) mokslinis metodas, kai randami reikiami visumos požymiai; 2) didaktikos metodas, pagal kurį mokomoji medžiaga skaidoma dalimis, požymiais, elementais.
Anketa – (angl. questionnaire) tikslingai parengtų klausimų, sudarančių galimybę gauti informaciją apie respondentą, rinkinys. Paprastai pateikiama raštu. Joje gali būti pateikti keli alternatyviniai atsakymai į klausimus arba leidžiama atsakyti laisvai.
Apklausa – empirinių duomenų rinkimo būdas, kai tiriamasis raštu ar žodžių turi atsakyti į pateiktus klausimus.
Empirinio tyrimo duomenys – tai daiktų, reiškinių, požymių arba objektyvios tikrov÷s ryšių atspindys.
Karjera - greitas ir s÷kmingas kilimas tarnyboje, visuomenin÷je, mokslin÷je veikloje.
Kompetencija – efektyvios veiklos demonstravimas, sugeb÷jimas atlikti pateiktas užduotis realioje ar imituojamoje darbo situacijoje; geb÷jimas pagal kvalifikaciją, žinias, įgūdžius gerai atlikti veiklą.
Kvalifikacija – tam tikrų žinių, mok÷jimų, sugeb÷jimų, įgūdžių ir patyrimo visuma, kurią įgijęs žmogus gali kokybiškai dirbti atitinkamos rūšies ir sud÷tingumo darbą.
Profesija – specializuoto ir kvalifikuoto visuomeninio darbo rūšis. Profesijų grup÷s galima skirstyti įvairiais aspektais.
Respondentas – tai tyrimo dalyvis (tiriamasis), užpildęs anketą ar atsakęs į klausimus. (Luobikien÷ I., 2008)
Statistin÷ analiz÷ - mokslinio tyrimo etapas, kai surinktoji empirin÷ medžiaga apie tyrimo objektą aprašoma, vertinama matematiniais metodais, nustatomi dydžių ryšiai, tikrinamos hipotez÷s.
Tyrimas – veikla, skirta kuriai nors tikrov÷s sričiai pažinti.
Tyrimo metodas - procedūros, taikomos duomenims gauti, analizuoti ir interpretuoti.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Profesijos rinkimosi teorijos.
Profesijos rinkimosi problema vienokiu arba kitokiu aspektu buvo tyrin÷jama nuo seniausių laikų. Jau Senov÷s Graikijos mąstytojas Platonas (428—348 m. pr. Kr.) savo veikale
„Valstyb÷" diskutavo apie žmonių prigimtinius skirtumus lemiančius jų profesin÷s veiklos pobūdį, atsižvelgdamas į žmonių geb÷jimus, bando pagrįsti idealios visuomen÷s struktūrą, kurioje žmonių pad÷tį nulemtųjų geb÷jimai atlikti vieną ar kitą darbą. Platonas, remdamasis mitu, pabr÷žia, kad gabumai vienai ar kitai veiklai yra įgimti, nes „<...> Dievas, formuodamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, įmaiš÷ aukso, tod÷l jie yra vertingiausi; formuodamas pad÷j÷jus, jis įmaiš÷ sidabro, žemdirbius ir įvairius amatininkus— geležies ir vario".
XX a. pradžioje buvo suformuluotos ir paskelbtos pirmosios profesinio apsisprendimo teorijos, siekiančios pad÷ti žmon÷ms pasirinkti tinkamiausią profesiją ir prisitaikyti prie tam tikros specializuotos darbin÷s veiklos rūšies. F.Parsonsas, D. E. Superis, J. Krumboltzas, J. Hollandas ir kt.
mokslininkų tyrimai atskleid÷ profesinio apsisprendimo problemos reikšmingumą žmogui ir visuomenei, jos sud÷tingumą, profesijų ir jų s÷kmingam įvaldymui būtinų asmenyb÷s savybių įvairovę, profesijos ypatybių ir konkretaus žmogaus charakterio bruožų suderinamumo problemą ir pan. (Augien÷ D., 2009).
JAV mokslininkas F.Parsonsas daugelio mokslininkų laikomas profesinio orientavimo teorijos ir praktikos pradininku. 1909 m. jis išleido knygą „Profesijos pasirinkimas“, kurioje suformulavo pagrindinius profesijos pasirinkimo principus. F. Parsonsas teig÷, kad s÷kmingą profesijos pasirinkimą lemia trys veiksniai:
• geras savęs pažinimas, t. y. savo gabumų, geb÷jimų, interesų, galimybių ir ribotumų bei kitų savybių pažinimas;
• geras pasirenkamos profesijos ypatumų išmanymas, t. y. būtina gerai išmanyti profesin÷s veiklos keliamus reikalavimus, jos pranašumus ir trūkumus, ateities perspektyvas ir galimybes;
• geb÷jimas tinkamai suderinti šias dvi veiksnių grupes ir suprasti jų tarpusavio atitikimą ir sąveiką.
F.Parsonsas, taip pat pagrind÷ karjeros projektavimo proceso struktūrą, kurią, mokslininko nuomone, sudaro keturi elementai:
• savęs pažinimas;
• profesinis informavimas (geras darbo pasaulio pažinimas, profesijų aprašų
(profesiogramų) studijavimas, atitinkamos profesijos atstovų veiklos steb÷jimas ir pan.);
• profesinis veiklinimas (praktiniai bandymai atlikti veiklas, susijusias su pasirinkta profesija, profesinio veiklinimo paskirtis — geriau pažinti save ir profesiją, išbandyti praktiškai);
• profesinis konsultavimas (konsultanto pagalba renkantis profesiją).
Amerikiečių psichologo J. L. Hollando profesijos pasirinkimo teorija yra sulaukusi visuotino pripažinimo ir plačiai taikoma šiuolaikin÷je profesinio orientavimo praktikoje. 1959 metais J.Holland pirmą kartą paskelb÷ savo teoriją, kuri už÷m÷ svarbią vietą tarp kitų profesinio apsisprendimo teorijų. Jos id÷jos, tyrimo metodika ir procedūra tur÷jo didžiulę įtaką profesinio konsultavimo ir orientavimo praktikai visame pasaulyje. J. Holland teorija pagrįsta prielaidomis, kad žmon÷s yra linkę pasirinkti tą profesiją, kuri labiausiai atitinka jų individualias savybes. Jis teigia, kad n÷ vienas žmogus nepriklauso tiksliai kuriam nors vienam tipui, bet kiekvienas su visais turi panašumų. Tie panašumai pasireiškia skirtingu laipsniu: dauguma žmonių yra panašūs į kurį nors vieną tipą labiau nei į likusiuosius. J. Hollandas buvo įsitikinęs, kad profesijos pasirinkimas atspindi žmogaus motyvaciją, profesines žinias, intuiciją, savęs supratimą ir sugeb÷jimus.
J. Hollandas išskyr÷ ir apraš÷ šiuos asmenyb÷s tipus:
1. Praktinis tipas. Šios orientacijos žmon÷s atiduoda pirmenybę konkrečiam darbui ir veiklai, reikalaujančiai motoriniu Įgūdžių bei fizinio miklumo. Šiems žmon÷ms būdingas emocinis stabilumas, orientacija į dabartį, atvirumas, aktyvumas, konservatyvios ekonomin÷s bei politin÷s pažiūros. Paprastai jie nepasižymi gerais bendravimo įgūdžiais, m÷gsta gamtą, fizinę veiklą, turi motorinių sugeb÷jimų.
Praktin÷s profesin÷s aplinkos uždaviniai yra konkretūs, jų sprendimui reikia mok÷jimo, paslankumo ir atkaklumo. Daugiausia tenka dirbti su konkrečiais objektais: daiktais, instrumentais, gyvūnais, augalais, mašinomis. Darbas gali būti dirbamas lauke, jam atlikti kartais būtina fizin÷ j÷ga. Socialiniai įgūdžiai minimalūs, susiję su ribotos informacijos pri÷mimu ir perdavimu. Pokalbiai trumpi ir stereotipiški.
Praktin÷ms profesijoms priskiriama mechaniko, miškininko, elektriko, inžinieriaus, agronomo, sodininko, vairuotojo, fotografo, šaltkalvio, braižytojo profesijos bei įvairūs amatai.
2. Tiriamasis tipas. Šio tipo asmenyb÷ yra linkusi į abstrakčių problemų sprendimą, sugeba analizuoti ir manipuliuoti simboliais. Teikia pirmenybę problemos apmąstymui, o ne jos realizavimui. Tai racionali, nepriklausoma, intelektuali ir originali asmenyb÷, orientuota į teorines ir tam tikru laipsniu estetines vertybes. Neturi bendravimo ir vadovavimo polinkio, mažai domisi
fiziniu ir socialiniu aktyvumu, tačiau pasižymi išvystytais verbaliniais ir matematiniais sugeb÷jimais.
Tiriamajai profesinei aplinkai būdingi uždaviniai, kurių sprendimui reikalingas abstraktus mąstymas ir kūrybiniai sugeb÷jimai. Naudojamos veiklos priemon÷s reikalauja daugiau intelekto nei fizinių įgūdžių. Santykis su kitais žmon÷mis n÷ra svarbus, tod÷l m÷gsta dirbti vieni.
Šioje aplinkoje būtina mok÷ti perteikti ir suvokti sud÷tingas mokslines sąvokas.
Tiriamosioms profesijoms priskiriama fiziko, chemiko, farmakologo, biologo, matematiko, astronomo, kompiuterių programuotojo profesijos.
3. Meninis tipas. Šio tipo žmogus yra linkęs į kūrybinio pobūdžio veiklą, vengia problemų, turinčių aiškią struktūrą, ir darbo, reikalaujančio didel÷s fizin÷s j÷gos. Tai jautri, nepasitikinti savimi asmenyb÷, pasižyminti stipriu saviraiškos poreikiu. Bendraudama ir veikdama remiasi savo pojūčiais, emocijomis, intuicija ir vaizduote. Šio tipo žmogui būdingas idealistiškas požiūris į gyvenimą, liberalios politin÷s pažiūros, originalūs ir savarankiški sprendimai. Vengia susipančioti į vai ri ai s santykiais ir įsipareigojimais. Dominuoja verbaliniai, percepciniai, motoriniai, o ne matematiniai sugeb÷jimai.
Meninei profesinei aplinkai būdingos problemos bei uždaviniai, kurių sprendimui reikia kūrybiškumo, meniško skonio ir originalumo. Sud÷tingesni uždaviniai sprendžiami daugiausia pasitelkus vaizduotę. Visas žinias, emocinį gyvenimą tokie žmon÷s stengiasi skirti konkretaus kūrybinio tikslo įgyvendinimui.
Meno profesijos - skulptorius, tapytojas, kompozitorius, dirigentas, aktorius, rašytojas, redaktorius, kritikas, režisierius.
4. Socialinis tipas. Šio tipo žmon÷s yra linkę vengti intelektualinių problemų, dažniausiai kelia tokius tikslus bei uždavinius, kurie leidžia jiems užmegzti kontaktų su kitais žmon÷mis. Sunkumus sprendžia remdamiesi daugiausia emocijomis, jausmais ir mok÷jimu bendrauti. Jiems būdingas stiprus sąveikos ir kontakto su kitais žmon÷mis poreikis. Tai aktyvūs, emocionalūs, priklausomi, draugiški, greitai prisitaikantys asmenys, linkę mokyti ir aukl÷ti, pasirengę suprasti ir pad÷ti. Pasižymi gerais verbaliniais ir bendravimo, tačiau nevisiškai išvystytais matematiniais sugeb÷jimais.
Socialin÷s profesin÷s aplinkos sprendžiamos tipiškos situacijos ir problemos reikalauja geb÷jimo suvokti žmonių elgesį ir mokyti kitus. Dirbant reikia nuolatinio asmeninio bendravimo su žmon÷mis, būtini sugeb÷jimai kantriai įtikin÷ti ir prisiimti socialinę atsakomybę už kito asmens gyvenimą.
Socialin÷ms profesijoms priskiriamos pedagogo, gydytojo, psichologo, psichoterapeuto, socialinio darbuotojo ir pedagogo, konsultanto, d÷stytojo profesijos.
5. Dalykinis tipas. Šio tipo žmon÷s orientuojasi į veiklą, kuri leidžia pademonstruoti energiją, entuziazmą, impulsyvumą, nuotykių pom÷gį. Jie linkę vengti vienareikšmių situacijų ir veiklos, susijusios su rankų darbu, reikalaujančios s÷slumo, didel÷s d÷mesio koncentracijos ir intelektualinių pastangų. Atiduoda pirmenybę toms pareigoms, kur gali patenkinti polinkį vadovauti, dominuoti, būti pripažinti. Tai veiklios, energingos, pasitikinčios savimi asmenyb÷s, agresyvios ir linkusios konkuruoti. Pasirenka tikslus ir vertybes, susijusias su vadovavimu, socialiniu statusu, prestižu ir valdžia. Pasižymi verbaliniais sugeb÷jimais.
Dalykin÷je profesin÷je aplinkoje tenka vadovauti kitiems žmon÷ms, valdyti jų įsitikinimus, organizuoti veiklą, šioms užduotims at l i kt i būtinas iškalbingumas ir socialiniai įgūdžiai, nes, atliekant įvairias operacijas, susijusias su darbo funkcijų realizavimu, tenka bendrauti su visų tipų žmon÷mis įvairiausiose situacijose.
Dalykin÷ms profesijoms priskiriamos prekybininko, verslininko, vadybininko, teisininko, diplomato, draudimo agento, verslo konsultanto, žurnalisto, nekilnojamojo turto agento profesijos.
6. Normatyvinis tipas. Šios orientacijos asmenys teikia pirmenybę aiškios struktūros verbalinei ar simbolinei veiklai, vengia fizin÷s įtampos, socialinio aktyvumo ir neapibr÷žtų situacijų. Tai prasti organizatoriai ir vadovai, linkę pasirinkti pavaldinių poziciją ir palikti atsakingus sprendimus kitiems. Jie stengiasi pasirinkti tikslus, uždavinius ir vertybes, neprieštaraujančias visuomen÷s papročiams bei tradicijoms. Tai praktiški, konservatyvių pažiūrų žmon÷s, vertinantys materialinę pad÷tį ir statusą. Tod÷l jų požiūris į problemas yra stereotipiškas, praktiškas ir konkretus. Jiems nebūdingas spontaniškumas bei originalumas. Turi gerus bendravimo matematinius sugeb÷jimus, taip pat motorinius įgūdžius. Normatyvin÷s aplinkos uždavinių sprendimui būtini sugeb÷jimai apdoroti konkrečią, aiškią ir matematinę informaciją.
Šioje aplinkoje užtenka paviršutiniško bendravimo būdo.
D.E. Superio nuomone, profesinis asmenyb÷s tapsmas yra ilgai trunkantis viso gyvenimo procesas, kurio neįmanoma nagrin÷ti atskirai nuo bendrų įprastos asmenyb÷s raidos d÷sningumų. D. E. Superis pažym÷jo, kad nepakanka profesiją priderinti" prie asmenyb÷s. Reikia atsižvelgti ir į tai, kaip žmogus keit÷si praeityje, kaip jis dar keisis ateityje. D. E. Superio manymu, profesin÷ raida vyksta nuolat, prasideda maždaug vaikyst÷s viduryje ir trunka visą suaugusio žmogaus gyvenimą. Tod÷l profesijos rinkimasis, D. E. Superio teigimu, tur÷tų būti ilgalaikis procesas, žmogus tur÷tų būti ugdomas, nuosekliai rengiamas. Pagrindin÷ D. E. Superio teorijos id÷ja - profesinio Aš pl÷tra (profesinis savivaizdis). Individai renkasi tokią profesiją arba karjerą, kuri jiems
teikia daugiau efektyvių saviraiškos priemonių ir neprieštarauja anksčiau susiformuotam savivaizdžiui.
D. E. Superio nuomone, karjeros proceso eigą lemia dvi grup÷s veiksnių:
• Asmenyb÷s ypatumai ir jos biologin÷s bei psichologin÷s charakteristikos (poreikiai, intelektas, vertyb÷s, geb÷jimai ir interesai ir kt.).
• Įvairūs socialin÷s aplinkos aspektai, kuriems priklauso individo šeima, mokykla, bendraamžių grup÷ ir pan.
J. Krumboltzas apraš÷ socialinio mokymosi modelį renkantis profesiją. Jis teig÷, kad žmonių sprendimams, renkantis profesiją, įtaką daro keturios veiksnių grup÷s:
1. Genetin÷s predispozicijos ir specialūs gabumai, kurie išplečia arba apriboja mokymosi galimybes ir profesijų pasirinkimą. Tai paveld÷tos savyb÷s: ras÷, lytis, išvaizda, fiziniai duomenys, intelektas, muzikiniai, meniniai gabumai, motorika ir pan. Žmon÷s, iš prigimties pasižymintys tam tikrais duomenimis, geriau perima ir panaudoja aplinkos teikiamus stimulus ir galimybes.
2. Aplinkos sąlygos ir Įvykiai: socialin÷s, kultūrin÷s, politin÷s, ekonomin÷s, gamtin÷s sąlygos.
Pavyzdžiui, darbo rinkos pokyčiai, piniginis atlygis už darbą, darbo įstatymai, profesinių sąjungų jud÷jimas, socialiniai įvykiai, gamtiniai įvykiai, technologin÷ šalies pažanga, šeimos socialin÷s ir finansin÷s galimyb÷s irt. t. Šių veiksnių individas nekontroliuoja, o jų padariniai gali būti planuojami arba neplanuojami.
3. Mokymosi patirtis. Kiekvienas žmogus mokydamasis įgyja unikalią mokymosi istoriją ir patirtį. Tai daro įtaką profesijos pasirinkimui, karjeros raidai, profesinių įgūdžių formavimuisi.
Individo mokymosi patirtis, pagal J. Krumboltzą gali būti dvejopa:
• Instrumentinio mokymosi patirtis įgyjama individui tiesiogiai sąveikaujant su aplinka, stebint ir reaguojant į šios sąveikos padarinius. Žmon÷s linkę kartoti elgesį pasibaigusį teigiamu pastiprinimu (apdovanojimu, geru pažymiu, pagyrimu ir pan.), nes siekia būti v÷l teigiamai pastiprinti. Asmuo teikia pirmenybę veiklai, kurioje patyr÷ s÷kmę arba kurioje jo veiksmai buvo apdovanoti. Nuolatinis elgesio kartojimas lavina reikiamus įgūdžius, žadina šios veiklos interesą.
• Asociatyvinio mokymosi patirtis įgyjama individui stebint ryšį tarp įvairių aplinkoje vykstančių įvykių ir stimulų. Mokymosi patirtis leidžia pamatyti, kad įvairios profesijos ir veiklos yra susijusios su pozityviomis arba negatyviomis vertyb÷mis.
Asociatyvin÷ patirtis įgyjama stebint kitų žmonių elgesį ir jo padarinius, naudojantis verbaline ir vizualine informacija, skaitant laikraščius, knygas, žiūrint filmus,
televizijos laidas ir t.t.
4. Užduoties atlikimo įgūdžiai. Specialiųjų geb÷jimų, mokymosi patirties, aplinkos įtakų sąveika lemia užduoties atlikimo įgūdžius. Šiuose įgūdžiuose reiškiasi veiksmo atlikimo standartai ir vertyb÷s, darbo įpročiai, pažinimo procesai, emocin÷s reakcijos. (Felser G., 2006)
Mokslininkai, nagrin÷jantys profesijos pasirinkimo klausimus, siūlo įvairius sprendimo pri÷mimo modelius. J. Crites profesin÷s brandos modelis akcentuoja individo pasirengimo padaryti realų, atitinkantį jo amžių, profesinį pasirinkimą būtinumą ir gal÷jimą detaliai apibūdinti savo karjerą, atsižvelgiant į egzistuojančias toje visuomen÷je galimybes. J.Philipsas išskiria tris sprendimo pri÷mimo stilius: racionalųjį, intuityvųjį ir priklausomą.
Racionalusis. Jis apima sisteminį įvertinimą ir loginį apgalvojimą, taikant laiko perspektyvą. Asmuo gerai pasveria informaciją, prisiima atsakomybę už sprendimo pri÷mimą, numato atitinkamo sprendimo padarinius. Tokiu atveju iš žmogaus reikalaujama gero savęs pažinimo ir pakankamos informacijos apie darbo pasaulį tur÷jimo, sugeb÷jimo įvertinti savo asmenines galimybes, apsvarstyti informaciją apie darbo pasaulį ir priimti racionaliausią sprendimą.
Tačiau šis stilius tinka tik tokiam žmogui, kuris turi sprendimo pri÷mimo geb÷jimą. Be to, nors šis stilius atrodo labai aiškus ir tikslus, čia nepaisoma intuityvaus vidinio veiksnio (“patinka – nepatinka“).
Intuityvusis. Čia akcentuojamas emocinis veiksnys. Pasikliaujama jausmais, fantazijomis ir įsivaizdavimais. Atsakomyb÷ už sprendimą prisiimama tuo atveju, kai šis sprendimas grįstas “gera savijauta”. Pirminio profesinio apsisprendimo atveju šis stilius sutinkamas gana dažnai. Tuomet, kai yra akivaizdus tikslinių žinių apie save bei darbo pasaulį stygius arba kai nesugebama tas žinias panaudoti sprendime, intuityvus sprendimas be racionalių svarstymų yra geresnis būdas pasirinkti profesiją nei “aklas” sprendimas (kai žmogus renkasi bet ką).
Priklausomas. Šiuo atveju žmogus neprisiima atsakomyb÷s už sprendimą. Žmogus yra pasyvus, nuolaidus, lengvai paveikiamas kitų žmonių ekspektacijų. Šis sprendimo pri÷mimo stilius mažiausiai tinkamas žmogaus profesiniam apsisprendimui. Jei profesija pasirenkama d÷l kitų žmonių ar susiklosčiusių aplinkybių poveikio, tik÷tina, kad žmogus ir toliau nebus linkęs prisiimti atsakomybę už savo karjerą, nejaus pasitenkinimo savo veikla. Kita vertus, pagal šiuolaikinę karjeros sampratą neadekvatus profesinis apsisprendimas n÷ra “nuosprendis” visam gyvenimui – subrendęs savarankiškam apsisprendimui žmogus gali jau sąmoningai (racionaliai ir/ar intuityviai) pasirinkti profesiją (Stanišauskien÷ V., 2000).
Kaip matyti, visi trys profesijos rinkimosi stiliai yra savaip vertingi, bet visgi autoriai teigia, kad profesinio apsisprendimo procese optimaliausia yra derinti racionalųjį ir intuityvųjį sprendimo pri÷mimo stilius: racionalųjį apsisprendimą patikrinti intuityviuoju stiliumi.
1.2. Profesijos rinkimąsi įtakojantys motyvai ir veiksniai.
Profesinis apsisprendimas - svarbus bendro asmenyb÷s apsisprendimo aspektas, siejamas su sąmoningu jos siekiu surasti vietą gyvenime ir darbo pasaulyje, suprasti save ir savo profesinį pašaukimą suplanuoti gyvenimo kelią. Renkantis profesiją dažnai jaunas žmogus orientuojasi į socialinį pasirinkimą, t. y. į socialinę pad÷tį, kurią gal÷tų suteikti tam tikra profesija.
Tinkamai išsirinkti profesiją-tai ne tik galimyb÷ tur÷ti sau priimtiną darbą, bet ir galimyb÷ būti priskirtam tam tikrai grupei žmonių, priimti tai grupei būdingas etines normas, taisykles, principus, vertybes, gyvenimo būdą, stilių. Profesija — tai socialin÷ charakteristika, nurodanti, kokiai socialinei kategorijai žmogus priklauso.
Profesijos rinkimasis yra laisvas, daugiasluoksnis asmens suart÷jimas su konkrečia profesija iki priimant galutinį apsisprendimą procesas (Laužackas R., 2005). Profesijos pasirinkimas priklauso reikšmingiausiems gyvenimo struktūros komponentams, atimantiems didžiausią laiko ir energijos kiekį, turintiems didelę įtaką renkantis kitus gyvenimo aspektus.
Kiekviena profesija reikalauja tam tikrų jos atlik÷jo fizinių ir psichinių ypatybių. Tod÷l profesinis apsisprendimas reiškia ne tik aktyvų, savarankišką ir sąmoningą pasirinkimą bet ir savo asmenyb÷s pl÷tros ribų nustatymą kurį lemia asmenyb÷s ypatumai, jos branda, intelektas, interesai, polinkiai, gabumai ir t. t.
Profesijos pasirinkimą lemia daugelis veiksnių , tačiau vieni svarbiausių yra trys : 1) profesijų pažinimas 2) savęs pažinimas 3) santykio tarp profesijos reikalavimų ir savo išgalių adekvatus vertinimas. (Beresnevičien÷ D., 1990) .Kiekvienas žmogus tur÷tų pažinti ir įvertinti savo individualybę, kad gal÷tų rasti tinkamiausią gyvenimo būdą ir veiklos rūšį, leidžiančią jam efektyviai panaudoti savo geb÷jimus.
Mokslininkai nurodo, kad renkantis profesiją reikia įvertinti ir suderinti tris kriterijus:
1) savo asmeninius ypatumus, sveikatą, mokymosi rezultatus, gabumus, reikalingus profesiniams reikalavimams vykdyti (GALIU);
2) ar norima profesija teiks pasitenkinimą, džiaugsmą, ar atitinka interesus, polinkius, troškimus (NORIU);
3) ar norima profesija turi paklausą darbo rinkoje, kokie yra ekonomikos poreikiai, kokios perspektyvos, koks visuomeninis naudingumas (REIKIA). (Augien÷ D., 2009)
Profesijos pasirinkimą sąlygoja ne tik įvairūs vidiniai motyvai (amžius, intelektas, asmenyb÷, interesai, aspiracijos, geb÷jimai, potraukis kuriai nors sričiai ir t.t.), bet ir išoriniai veiksniai (šeima, draugai, žiniasklaida, mokymo institucijos, bendruomen÷, švietimas, įvairūs procesai šalyje ir pasaulyje ir t.t.).
Motyvai — profesin÷s veiklos paskatos, susijusios su profesinių poreikių tenkinimu. Jie lemia profesijos pasirinkimą ir veiklą. Motyvas — veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu, t. y. įsisąmoninus įtampą suk÷lusias priežastis ir suradus objektą, kuris pad÷s ją pašalinti, poreikis tampa veiklos motyvu. Motyvas — sud÷tingas darinys, tai veiksmo ir jo krypties priežastis. Motyvacija — elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai. Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus. Psichologai, nusakydami, kas yra motyvacija, kalba apie du komponentus - energiją ir kryptį. Jų nuomone, motyvacija apima veiksmus, kurie sužadina elgesį norint pasiekti tikslą. Motyvacija nusakoma ir paaiškinama, kod÷l žmon÷s vienaip ar kitaip elgiasi, atkakliai laikosi to elgesio arba jį pakeičia. (Augien÷ D., 2009)
Profesijos rinkimosi motyvacija — hierarchin÷ motyvų kaita, lemianti kryptingą apsisprendimą ir elgesio strategiją, siekiant galutinio tikslo. Profesijos rinkimosi motyvacijoje jausmai ir jų išgyvenimas konkrečioje situacijoje turi didelę patraukiančią ar atstumiančią j÷gą.
Profesijos pasirinkimas- ilgalaikis ir sud÷tingas motyvacinis procesas, sąlygojantis asmens pasitenkinimą savo gyvenimu. Nustatyta, jog profesijos pasirinkimą sąlygoja įvairūs motyvai (Jovaiša L., 1999)
Labai svarbūs profesiniam apsisprendimui motyvai, kuriuos sukelia susidom÷jimas, reikiamų geb÷jimų tur÷jimas, perspektyvi galimyb÷ įsidarbinti (tai akivaizdžiai atitinka svarbius karjeros veiksnius „noriu", „galiu", „reikia"). Rinktis vieną ar kitą profesiją dažnai motyvuoja galimyb÷s mokytis, atlyginimas, darbo sąlygos. Ne mažesnį vaidmenį vaidina ir profesijos prestižas. Profesijos prestižas yra tai, kaip šią profesiją vertina kiti žmon÷s, jis dažniausiai būna susijęs su situacija darbo rinkoje. Savo prigimtimi ir turiniu profesijų prestižas yra sociologin÷
problema, tirianti, ką žmon÷s, visuomen÷ mano apie tam tikras profesijas. Šios nuomon÷s labai veikia jaunų žmonių nuostatas renkantis profesiją. Ne visada tinkama linkme gali pakreipti profesinį pasirinkimą draugų pavyzdys ar t÷vų nurodymai, paliepimai, jei asmuo vadovaujasi tik šiais veiksniais. Aklas sekimas draugais, patarimais, nurodymais dažnai nulemia profesinio apsisprendimo klaidas. Tod÷l svarbu imtis atsakomyb÷s ir pačiam savarankiškai nuspręsti.
Profesijos rinkimasis yra vienaip ar kitaip motyvuojamas. Išskiriamos šios pagrindin÷
profesijos pasirinkimo motyvų grup÷s:
1) socialiniai-ekonominiai, 2) ugdymo,
3) psichologiniai, 4) sveikatos,
5) atsitiktiniai (Jovaiša L., 2003).
Svarbų vaidmenį profesijos pasirinkime vaidina išoriniai veiksniai. S. Kregžd÷s nuomone, prie pagrindinių išorinių veiksnių yra priskirtini objektyvūs veiksniai t.y. gyvenamoji vieta, mokyklos vieta, t÷vų profesija ir užimamos pareigos, profesinio orientavimo poveikis. O šie veiksniai veikia per vidinius subjektyvius motyvus, taip sąlygodami profesijos pasirinkimą.
(Kregžd÷ S., 1998).
Vienas svarbiausių išorinių profesijos rinkimosi veiksnių yra šeima. Daugiau ir artimiau bendraudami su vaiku t÷vai geriau pažįsta jauną žmogų ir gali duoti naudingų patarimų, nes labiau už svetimus rūpinasi savo artimo žmogaus ateitimi. E.L.Hero ir S.H. Kramerio nuomone, t÷vų pagalba jaunimui renkantis profesiją reikalinga tokiose srityse:
1. T÷vai paskatina ir padeda vaikams analizuoti savo interesus, sugeb÷jimus, jų galimybių ribas.
2. Padeda vaikams pažinti ir susieti labiausiai t÷vų pažįstamų profesijų savybes, darbo sąlygas, gyvenimo stilius, darbo perspektyvas.
3. Aptaria šeimos ekonominę pad÷tį ir padeda jaunimui susidaryti mokymosi ir profesin÷s raidos planus, atitinkančius finansines šeimos galimybes.
4. Skatina ir informuoja vaikus, kaip jie gal÷tų pasinaudoti giminių, draugų, pažįstamų, bendradarbių, bendruomen÷s ir valstyb÷s žiniomis ir patyrimu bei pagalba planuojant savo profesinę ateitį ir ruošiantis jai.
5. Rodo pavyzdį ir padeda vaikams sunkiais brandos metais susidaryti ir išlaikyti pozityvų savęs vertinimą.
6. Sudaro situacijas, kuriose jų vaikai pratinasi apsispręsti ir imtis atsakomyb÷s už savo sprendimų pasekmes.
7. Skatina vaikus numatyti daugybę mokymosi ir profesijos pasirinkimo alternatyvų, apgalvoti juos vengiant stereotipų ir “etikečių klijavimo”.
8. Jautriai reaguoja ir padeda išsiaiškinti abejones ir nepasitik÷jimą savo j÷gomis, kai vaikai būna nekokios nuomon÷s apie save ir profesinę ateitį.
9. Padeda vaikams susirasti trūkstamos informacijos šaltinių ar kompetentingų specialistų.
10. Išsiaiškina ryšius tarp tam tikrų mokymosi ir profesijos įgijimo būdų, numato, kaip gali pad÷ti jaunimui efektyviau planuoti savo mokymąsi.
11. Sudaro galimybes dirbti namuose ir bendruomen÷je, priprasti prie atsakomyb÷s.
Kitas išorinis veiksnys yra draugai. Kartais atsitinka taip, kad jaunuolis pasirenka profesiją ne d÷l to, kad jis jaučia jai potraukį, o tod÷l, kad draugai studijuoja šią specialybę arba tiesiog baim÷ atsiskirti nuo senų draugų. Pasak psichologų, paauglyst÷je išsilaisvinęs nuo t÷vų įtakos jaunuolis nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybių. Bendraamžiai labai paveikia visą jaunuolio socialinį gyvenimą. Mokslininkai teigia, kad spartūs socialiniai pokyčiai sukelia atotrūkį tarp kartų, ir tod÷l did÷ja bendraamžių grup÷s įtaka jaunuolio socializacijai. Mokinys pasirinkęs profesiją pagal draugų nuomonę ar pasiūlymą gali v÷liau labai nusivilti ir nejausti motyvacijos mokytis.
Didelę reikšmę jaunimo profesiniam apsisprendimui turi mokykla ir mokytojai.
Profesinis orientavimas apima mokinių profesin÷s patirties pl÷totę, profesinio kryptingumo ir geb÷jimo pažinti bei įvertinti savo ugdymą, sąmoningo požiūrio į profesijos pasirinkimą formavimą. Pagrindinis asmuo profesinio orientavimo procese tapo mokytojas, ypač aukl÷tojas, supažindinantis mokinį su darbo pasauliu. Jis supažindina aukl÷tinius su profesijomis, profesinio rengimo įstaigomis, organizuoja jų darbinę veiklą, pataria, konsultuoja.
Taigi mokykloje moksleiviai turi atrasti savo poreikius atitinkančią veiklą, ugdyti kūrybines galias. Svarbu išmokyti juos savarankiškai bei kartu su kitais spręsti savo ir visuomen÷s gyvenimo problemas, įgyti žinių ir geb÷jimų savarankiškam gyvenimui bei pad÷ti mokiniui rasti racionalų profesinį sprendimą, atsižvelgiant į vaikino ar merginos prigimties ypatumus bei darbo rinkos poreikius.
Profesinio orientavimo esm÷ suprantama įvairiai: kaip planingo darbo sistema rengiant paauglius sąmoningai rinktis profesiją arba kaip pagalba asmenybei panaudoti savo individualyb÷s ypatumus. Pirmuoju atveju kalbama apie paauglių rengimą, antruoju – apie asmenybę, kuriai reikia pagalbos. Būtina paauglius parengti profesijos pasirinkimui. Juk jie neturi reikiamos informacijos ir patirties.
Didelę įtaką mokinių profesijos pasirinkimui turi ir žiniasklaida. Mokiniai per televiziją, radiją ar spaudoje girdi daug komentarų apie populiarias specialybes, galimybes įsidarbinti ir gauti gera atlyginimą. Jeigu jie neturi arba niekas nepad÷jo atskleisti jų vidinių gabumų jie pasikliauja žiniasklaidos informacija ir aklai pasirenka specialybę.
Dažnai profesijos pasirinkimą lemia ir tai, kuo užsiimama laisvalaikiu, turi įtakos gyvenimo būdas, gyvenamoji vieta ir sąlygos, galbūt net geografine prasme J. Hollandas pažymi:
„Profesija atspindi ne tik atskiras darbo funkcijas ar įgūdžius, bet ir gyvenimo būdą ir aplinką. Būti dailide — tai ne tik naudotis tam tikrais įrankiais, bet ir užimti tam tikrą pad÷tį vaidmenį bendruomen÷je ir puosel÷ti tam tikrą gyvenimo būdą". Taigi daugeliu atžvilgiu individą apibr÷žia tai, ką jis dirba, tod÷l profesijos pasirinkimas yra gyvenimo kelio pasirinkimas.
Kiekviena profesija reikalauja tam tikrų jos atlik÷jų fizinių, sveikatos, psichinių ypatybių. Žmogaus profesinę s÷kmę, pasitenkinimą pasirinkta veikla ir jos atlikimo kokybę lemia tai, ar jo individualios ypatyb÷s atitinka profesijos reikalavimus. Kiekvienas žmogus turi gerai pažinti ir įvertinti savo individualybę, kad gal÷tų rasti tinkamiausią gyvenimo būdą ir veiklą, leidžiančią jam efektyviai panaudoti turimus geb÷jimus. Profesijos ir asmenyb÷s atitikimas lemia didesnį pasitenkinimą darbu, profesinį pastovumą ir aukštesnius pasiekimus. Žmon÷s, aiškiau suvokiantys savo tapatumą geriau supranta savo savybes, įgūdžius, pom÷gius, įsitikinimus ir vertybes. Taigi jie dažniau pasirenka profesiją ir darbą, atitinkantį jų asmenybę. Ir priešingai, savo tapatumo neįsisavinę individai dažniau pasirenka jiems netinkamą veiklos rūšį, būna nepatenkinti savo darbu, prasčiau atlieka užduotis ir dažniau keičia darbo vietą. Jei pavyksta suderinti asmenyb÷s geb÷jimus ir interesus su darbo pasaulio teikiamomis galimyb÷mis ir reikalavimais, profesijos pasirinkimo problemą galima laikyti s÷kmingai išspręsta.
Profesijos pasirinkimas nulemia tolesnį jaunuolio gyvenimą, gyvenimo būdą ir net socialinę pad÷tį, tod÷l profesinio orientavimo klausimas vidurin÷se mokyklose išlieka aktualus.
Pagal dabartinę tvarką stojantys į aukštąsias mokyklas moksleiviai pažymi iki 20 pageidavimų, kas rodo jų nesubrendimą kokiai nors profesijai. Toks atsitiktinis pasirinkimas („kur priims ten ir stosiu") iš anksto prognozuoja didžiules nes÷kmes tiek pačiam jaunuoliui, tiek visuomenei.
Jaunimą studijos vilioja ir d÷l naujos aplinkos, naujų pažinčių, galimybių per jaunimo organizacijas aktyviai įsilieti į visuomeninę veiklą, noro dalyvauti seminaruose, konferencijose, išvykti studijuoti ar atlikti praktikos užsienyje ir pan. Didžiajai daliai svarbiausi motyvai pasirenkant aukštąsias studijas - galimyb÷ ateityje gauti darbą, norimos profesijos įgijimas, bet kokio aukštojo mokslo diplomo įgijimas (Ratkevičien÷ V., 2005).
1.3. Jaunimo universitetinių studijų rinkimosi tyrimai Lietuvoje.
Įvairių šalių mokslininkai tyr÷ ir tiria vaikų, paauglių ir jaunimo socializacijos problemas, jų socialinį gyvenimą, pasirengimą gyvenimiškajai veiklai, darbui, profesijai, specialybei. Dalis tyrin÷tojų dom÷josi ir domisi vidurinių mokyklų moksleivių profesiniais siekiais ir tuo, ar šie atitinka šalies poreikius, taip pat profesinių siekių įgyvendinimu, profesijų ir specialybių populiarumu, profesin÷s veiklos pasirinkimo motyvacija ir kitais dalykais (Leonavičius J., 2004).
Pirmasis Lietuvos abiturientų ketinimus pasirinkti užsi÷mimą ar profesiją prieškaryje tyr÷ Z. Kuzmickis. 1936 metais jis atliko gimnazijų abiturientų apklausą, kurioje band÷ išsiaiškinti jų profesines preferencijas. Tyrimo metu paaišk÷jo, kad iš 71 respondento net 35 dar netur÷jo aiškaus apsisprendimo. Kitų 36 respondentų ketinimai pasiskirst÷ taip: karo tarnyba - 39 %, pedagoginis darbas - 28 %, medicina - 11%, technikos studijos - 8%, po vieną iš visų apsisprendusių respondentų numat÷ studijuoti veterinariją, agronomiją, meną ir literatūrą.
(Leonavičius J., 1998)
XX a. septintajame- aštuntajame dešimtmetyje jaunimo profesijos ir specialyb÷s rinkimosi teorines nuostatas tyr÷ B.Bitinas, L.Jovaiša, S.Kregžd÷. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje – septinto dešimtmečio pradžioje vadovaujant S.Kregždei Lietuvoje buvo atliktas išsamus moksleivių profesijos rinkimosi empirinis tyrimas. Anketiniu būdu buvo apklausti 9-12 klasių moksleiviai keturiolikoje mokyklų įvairiose Lietuvos vietose.
Tyrimo rezultatų analiz÷ parod÷, kad moksleiviai menkai pažįsta pasirenkamą profesiją, jų noras įgyti specialybę ne visada apgalvotas ir konkretus. Iš 467 respondentų net 320, t.y.68,5% nurod÷, kad pasirenkamą profesiją pažįsta menkai. Vis d÷lto apklausa atskleid÷, kad jaunimas labai vertina ir pasiryžęs siekti aukštojo išsilavinimo. Pagrindiniai studijų krypties rinkimosi motyvai buvo specialyb÷s reikšm÷ valstybei, pasirenkamos mokslo srities vaidmuo visuomen÷s pažangos procese. Tyrimas parod÷, kad populiariausios moksleivių tarpe techniškosios profesijos: jas rinkosi 38,3% respondentų. Medicinos studijas rinkosi24,6% respondentų, pedagogiką - 18,6% respondentų.
1968 m. grup÷ mokslininkų vadovaujama J.Leonavičiaus atliko Kauno aukštųjų mokyklų (Kauno politechnikos instituto, Kauno medicinos instituto, Lietuvos žem÷s ūkio akademijos ir Veterinarijos akademijos) studentų studijų pasirinkimo motyvų ir veiksnių tyrimą.
Apklausa Kauno politechnikos institute atskleid÷, kad studentų pasirinkimą daugiausia l÷m÷ šie motyvai: „patiko pasirinkta specialyb÷“ – 37,8%, „vidurin÷je mokykloje gerai sek÷si pasirinktos specialyb÷s dalykai“ – 28,3%, „mūsų laikais kiekvienas jaunas žmogus turi įgyti aukštąjį išsilavinimą“ – 22,2%. Tačiau didelę reikšmę studentų pasirinkimui studijuoti aukštojoje mokykloje
tur÷jo galimyb÷ išvengti privalomos karin÷s tarnybos: šią aplinkybę nurod÷ 29,5% respondentų (vyrų). Kaip parod÷ tyrimas svarbiausi studijų pasirinkimo veiksniai Kauno politechnikos instituto studentams buvo t÷vų, giminių, draugų įtaka (10,9%), mokytojų patarimai (10,2%), aukštosios mokyklos prestižas (9,3%) (Leonavičius J., 1998).
Naujas Kauno aukštųjų mokyklų studentų studijų pasirinkimo motyvų ir veiksnių tyrimas buvo atliktas 1996-1997 metais. Tyrimas vyko penkiuose Kauno universitetin÷se aukštosiose mokyklose: Kauno technologijos universitete (KTU), Kauno medicinos universitete (KMU), Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKI), Lietuvos veterinarijos akademijoje (LVA) ir Lietuvos žem÷s ūkio universitete (LŽŪU). Šiam tyrimui buvo parengta nauja metodika ir instrumentarijus.
Susumavus keturių universitetų (KTU, KMU, KMU ir LŽŪU) tyrimų duomenys paaišk÷jo, kad didžiausią reikšmę studentų stojimo į aukštąją mokyklą pasirinkime tur÷jo du motyvai.: aukštojo mokslo diplomo reikšm÷ – 8,24 balo ir aukštojo mokslo siekimas – 7,86 balo (dešimtbal÷je sistemoje). Šie motyvai buvo svarbesni nei profesiniai motyvai – „noras įgyti daugiau pasirinktos žinių“ (6,65 balo), „patiko pasirinkta specialyb÷“ (6,73 balo), „polinkiai ir interesai“
(5,86 balo). Labai svarbūs respondentams buvo motyvai – „galimyb÷ gauti darbo baigus“ (7,38 balo), „siekimas karjeros“ (6,73 balo). Lyginant su ankstesne (1968 m.) studentų apklausa, ženkliai mažesn÷ buvo tokių veiksnių kaip mokytojų patrimai (1,59 balo), draugų įtaka (2,32 balo), o giminių įtaka (2,55 balo).
Jaunimo stojimo į Lietuvos veterinarijos akademiją motyvacija prad÷ta dom÷tis 7 dešimtmečio pabaigoje. 1967 ir 1970 metais A.Bereiša apklaus÷ 80,5%. LVA Veterinarijos fakulteto pirmojo kurso studentų. Apklausos rezultatai parod÷ didelį respondentų socialinį angažuotumą: 43,5%
studentų Lemiamu stojimo į LVA motyvu respondentai nurod÷ veterinarijos gydytojo profesijos visuomeninį reikšmingumą. Svarbią reikšmę, pasirenkant studijas LVA, tur÷jo t÷vų, artimųjų, draugų ir vidurin÷s mokyklos įtaka -13,4%, bei spaudos, radijo, televizijos ir aukštosios mokyklos poveikis - 10,4%.
Stojimo veiksnių ir motyvų tyrimai LVA buvo atnaujinti 1996 metais. Doc. G.Bubnys apklaus÷ Veterinarijos fakulteto pirmojo kurso studentus. 1997 m. rudens ir 1998 m. pavasario semestruose šį tyrimą pratęs÷ V.Suveizdis, kuris apklaus÷ abiejų LVA fakultetų - Veterinarijos ir Gyvulininkyst÷s technologijos studentus. Jaunimo pasirinkimui stoti į LVA didžiausią įtaką tur÷jo tie patys motyvai kaip ir kitose Kauno aukštosiose mokyklose: aukštojo mokslo diplomo reikšm÷
(8,14 balo) ir aukštojo mokslo siekis (7,18 balo). Tačiau, skirtingai nei kitų Kauno universitetų studentams, studijuojantiems LVA kiek didesnę reikšmę tur÷jo profesiniai motyvai: „patiko
pasirinkta specialyb÷“ (7,02 balo), „noras tapti geru veterinarijos gydytoju“ (7,19 balo) (Suveizdis V., 1998).
2004 – 2005 metais LVA magistrant÷ V.Kapočiūt÷ apklaus÷ Lietuvos žem÷s ūkio universiteto Agronomijos fakulteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s technologijos fakulteto pirmo kurso studentus. Tyrime buvo analizuojama pagrindiniai motyvai ir veiksniai, lemią žem÷s ūkio specialybių universitetinių studijų pasirinkimą. Buvo apklausta 198 studentų. Renkantis žem÷s ūkio universitetines studijas prioritetiniai motyvu buvo socialiniai - ekonominiai (73,7%). Taip pat svarbiais respondentams buvo profesiniai motyvai - 58,8%, o asmeniniai (48,7%) bei atsitiktiniai (40%) motyvai mažiau įtakojo studentų studijų specialyb÷s pasirinkimą. Apklausos rezultatai parod÷, kad ženklus procentas studentų stojo į Lietuvos žem÷s ūkio universiteto Agronomijos fakultetą bei į Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s technologijos fakultetą neapgalvotai, netur÷dami tvirtos nuostatos d÷l specialyb÷s pasirinkimo.
Išanalizavus tyrimo duomens paaišk÷jo, kad respondentams didžiausią įtaką tur÷jo tokie motyvai:
„galimyb÷ įgyti aukštojo mokslo diplomą" - 94,9% bei „nor÷jau studijuoti aukštojoje mokykloje" - 94,9%, „man patogi studijų vieta“ -63,6%, „patiko pasirinkta specialyb÷" - 63,1%. Didelę įtaką renkantis profesiją abiejų universitetų žemdirbiškų specialybių studentams tur÷jo veiksnys –
‚mokykloje gerai sek÷si biologijos mokslai" (56%). Respondentų profesijos pasirinkimo motyvacijai svarbią reikšmę tur÷jo ir asmeninis dalyvavimas žem÷s ūkio darbuose (54,5%). Tyrimas parod÷, kad bendra LŽŪU Agronomijos fakulteto bei LVA akademijos studijų pasirinkimo motyvacija nebuvo tvirta. Į klausimą ar dar kartą rinktųsi tą pačią studijų kryptį teigiamai atsak÷ 37,9% respondentų.
Savo pasirinkimu abejojo 41,4% respondentų, o 20,7% respondentų nor÷jo keisti savo studijų kryptį (Kapočiūt÷ V., 2006).
2. LVA STUDENTŲ PROFESIJOS RINKIMOSI MOTYVACIJOS TYRIMAS
2.1 Tyrimo metodika ir organizavimas.
Eksperimentinio tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti Lietuvos veterinarijos akademijos veterinarin÷s medicinos, veterinarin÷s maisto saugos ir gyvulininkyst÷s technologijos specialybių studentų studijų pasirinkimo motyvacija. Tyrimo metu buvo analizuojama mokslin÷
literatūra nagrin÷janti profesijos rinkimosi teorines problemas, atlikta profesijos rinkimosi tyrimų apžvalga. Tyrimas buvo vykdomas studentų anketavimo metodu. Tyrimo duomenys buvo analizuojami statistiškai, sisteminami ir apibendrinami. Tyrime buvo siekiama išsiaiškinti kokie motyvai ir veiksniai apsprendžia biomedicininių studijų pasirinkimą.
Tyrimo duomenys buvo surinkti anketavimo būdu. Anketa - klausimų, kuriuos sujungia tyr÷jo siekimas ištirti kokį nors socialinį reiškinį ar procesą, visuma (Luobikien÷ I., 2008).
Anketoje gali būti pateikiami uždari, atviri ir mišrūs klausimai. Atviri klausimai yra tokie, kai atsakymą įklausimą įrašo pats apklaustasis. Uždari – kai anketoje pateikti visi atsakymo įklausimą variantai. Mišrūs – kai apklausiamasis gali papildyti variantų sąrašą savo atsakymu (Matulionis A., 2003). Anketoje suformuluoti aiškūs klausimai ir atsakymų variantai (uždari klausimai).
Anketin÷ apklausa turi visa eilę privalumų, kadangi:
1. Užtikrina pakankamą atrankos dydį.
2. Šimtaprocentinis arba artimas jam anketų grąžinimo lygis.
3. Galimyb÷ apklaus÷jui instruktuoti respondentus (esant būtinumui, pvz., giliau nesuvokiant klausimo esm÷s).
4. Galimybe respondentams konsultuotis su apklausos organizatoriumi (minimaliai).
5. Galimyb÷ apklaus÷jui kontroliuoti situaciją: sekti atsakymo į klausimus eigą, gauti papildomą informaciją steb÷jimo būdu.
6. Pagal respondentų reakciją preliminariai spręsti apie problemos reikšmingumą anketos klausimų sudarymo ir išd÷stymo techniką.
7. Anketavimas trumpiau trunka ir yra pigesnis nei interviu (Luobikien÷ I., 2008).
Siekdami pasirinkto tikslo sudar÷me anketą, kurioje buvo pateiktas išsamus profesijos pasirinkimo motyvų ir veiksnių sąrašas. Analizuodami tyrimo rezultatus visus motyvus sugrupavome į tris pagrindines grupes: socialinius, profesinius – asmeninius ir atsitiktinius.
Kiekvienoje grup÷je buvo po penkis motyvus.
1. Socialiniai motyvai:
Galimyb÷ įgyti aukštojo mokslo diplomą;
Nor÷jau studijuoti aukštojoje mokykloje;
Įgijus šią specialybę nesunku rasti darbo;
Tik÷jausi, kad pasirinkta profesija užtikrins gerai mokamą darbą;
Ši specialyb÷ perspektyvi.
1. Profesiniai – asmeniniai motyvai:
Pasirinkta profesija užtikrins įdomų darbą;
Patiko pasirinkta specialyb÷;
Meil÷ gamtai, gyvūnijai;
Mokykloje gerai sek÷si biologija ir kiti gamtos mokslai;
Ši specialyb÷ susijusi su mano asmeniniais pom÷giais.
2. Atsitiktiniai motyvai:
Nor÷jau tiesiog pratęsti mokymąsi, pasirinkta specialyb÷ man nesvarbi;
Čia studijuoja draugai, giminaičiai, pažįstami;
Neįstojau į kitą aukštąją mokyklą;
Šioje aukštojoje mokykloje nesunku studijuoti;
Ši aukštoji mokykla arti mano namų.
Anketoje taip pat buvo pateikti veiksniai, kurie potencialiai gal÷jo tur÷ti įtakos LVA studentams renkantis studijų kryptį:
Studijuoti šią specialybę paskatino apsilankymas LVA gyvūnų klinikose;
Studijuoti šią specialybę paskatino dalyvavimas LVA „atvirų durų“ renginiuose;
Studijuoti šią specialybę paskatino pažintis su LVA meno kolektyvais, sporto klubu ir t.t.;
Specialybę pasirinkti patar÷ t÷vai, gimin÷s, pažįstami;
Čia studijuoti patar÷ šios srities specialistai;
Teigiama žiniasklaidos informacija apie specialybę;
Studijuoti šia specialybę paskatino apsilankymas aukštųjų mokyklų mug÷je;
Pozityvūs atsiliepimai iš studijuojančių šią specialybę;
Šią specialybę patar÷ studijuoti mokytojai;
Čia studijuoti patar÷ LVA d÷stytojai.
Siekdami geriau išsiaiškinti biomedicinines studijas pasirinkusių LVA studentų motyvaciją, anketoje pateik÷me keturis papildomus klausimus:
• Ar prieš stodami į LVA jau buvote apsisprendę studijuoti šią specialybę, kurią dabar studijuojate?
• Ar prieš stodami į LVA buvote susipažinę su šia specialybe?
• Kaip vertinate savo pasirinkimą studijuoti šią specialybę?
• Jeigu tur÷tum÷te galimybę studijuoti studijų kryptį rinktis iš naujo, ar pasirinktum÷te tą pačią specialybę? (žr. 1 priedą).
Anketin÷s apklausos metu iš viso buvo apklausta 116 arba 46,6% LVA visų trijų studijų programų dieninio skyriaus pirmojo kurso studentų (žr. 1 lent.). Iš 150 veterinarinę mediciną studijuojančių pirmakursių pavyko apklausti 50 arba 33,3%, iš 74 studijuojančių veterinarinę maisto saugą apklausti 53 arba 71,6%, iš 25 pasirinkusių gyvulininkyst÷s technologijos studijas apklausta 13 arba 52%.
1 lentel÷. LVA pirmame kurse studijuojančių ir apklaustų studentų (respondentų) santykis.
Studijų programa Studentų skaičius Apklaustų studentų skaičius
Respondentų santykis % Veterinarin÷
medicina 150 50 33,3
Veterinarin÷ maisto
sauga 74 53 71,6
Gyvulininkyst÷s
technologija 25 13 52
Viso 249 116 46,6
2.2. Pagrindiniai LVA studentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai.
Analizuojant konkrečių specialyb÷s pasirinkimo motyvų svarbą paaišk÷jo kad socialinių motyvų grup÷je LVA studentams reikšmingiausias buvo motyvas- „galimyb÷ įgyti aukštojo mokslo diplomą“ (94%) (žr.1pav.). Tik keliais procentais mažiau respondentų kaip svarbiausią motyvą nurod÷ „nor÷jau studijuoti aukštojoje mokykloje“ (91,4%). Nemaža dalis studentų pažym÷jo ir kitą socialinį motyvą „ši specialyb÷ perspektyvi“ (62,1%). Motyvas „tik÷jausi, kad pasirinkta profesija užtikrins gerai mokamą darbą“ svarbus buvo 48,3% respondentų. O mažiausiai įtakos iš socialinių motyvų respondentams tur÷jo motyvas „įgijus šią specialybę nesunku rasti darbo“ (24,1%).
Iš profesinių-asmeninių motyvų respondentams svarbiausi buvo: „mokykloje gerai sek÷si biologija ir kiti gamtos mokslai“ (84,5%), bei „patiko pasirinkta specialyb÷“ (75%). Kiek mažiau reikšmingi LVA studentams buvo kiti profesiniai-asmeniniai motyvai: „pasirinkta profesija užtikrins įdomų darbą“ (70,7%), „meil÷ gamtai, gyvūnijai“ (63,8%), „ši specialyb÷ susijusi su mano asmeniniais pom÷giais“ (57,8%).
Atsitiktinių motyvų grup÷je respondentams renkantis studijų kryptį kiek didesnę įtaką tur÷jo du motyvai: „neįstojau į kitą aukštąją mokyklą“ (25,9%) ir „ši aukštoji mokykla arti mano namų“ (20,7%). Kiti atsitiktiniai motyvai LVA studentams nebuvo svarbūs: motyvą „čia studijuoja draugai, giminaičiai, pažįstami“ pažym÷jo 11,2%, „šioje aukštojoje mokykloje nesunku studijuoti“
nurod÷ 9,5%, „nor÷jau tiesiog pratęsti mokymąsi, o pasirinkta specialyb÷ man nesvarbi“ - 5,2%
respondentų.
94,0%
91,4%
24,1%
48,3%
62,1%
70,7%
75,0%
63,8%
84,5%
57,8%
5,2%
11,2%
25,9%
9,5%
20,7%
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Motyvų reikšm÷s, %
Socialiniai Profesiniai - asmeniniai Atsitiktiniai Galimyb÷ įgyti aukštojo mokslo diplomą
Nor÷jau studijuoti aukštojoje mokykloje Įgijus šią specialybę nesunku rasti darbo
Tik÷jausi, kad pasirinkta profesija užtikrins gerai mokamą darbą Ši specialyb÷ perspektyvi
Pasirinkta profesija užtikrins įdomų darbą Patiko pasirinkta specialyb÷
Meil÷ gamtai, gyvūnijai
Mokykloje gerai sek÷si biologija ir kiti gamtos mokslai Ši specialyb÷ susijusi su mano asmeniniais pom÷giais
Nor÷jau tiesiog pratęsti mokymąsi, o psirinkta specialyb÷ man nesvarbi Čia studijuoja draugai, giminaičiai, pažįstami
Neįstojau į kitą aukštąją mokyklą
Šioje aukštojoje mokykloje nesunku studijuoti Ši aukštoji mokykla arti mano namų
1 pav. Visų respondentų specialyb÷s pasirinkimo motyvų reikšm÷s.
Išanalizavus LVA veterinarin÷s medicinos ir veterinarin÷s maisto saugos bei gyvulininkyst÷s technologijos specialybių dieninio skyriaus pirmo kurso visų apklaustųjų studentų atsakymus ir susumavus rezultatus, akivaizdu, kad renkantis specialybę prioritetiniai buvo
profesinių-asmeninių grupei priskiriami motyvai: juos svarbiausiais laik÷ 70,4% respondentų (žr.2 pav.). Kiek mažesnę reikšmę respondentų pasirinkimui tur÷jo socialinių motyvų grupei priklausantys motyvai: juos akcentavo 64,0% respondentų. Atsitiktiniai motyvai mažiausiai įtakojo respondentų studijų programos pasirinkimą; jie svarbūs buvo 14,5% respondentų.
64,0%
70,4%
14,5%
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
Motyvų reikšm÷s, %
Socialiniai Profesiniai-asmeniniai Atsitiktiniai
2 pav. Visų respondentų nurodytų specialyb÷s pasirinkimo motyvų grupių reikšm÷s.
Vertinant studentų studijų krypties (specialyb÷s) pasirinkimo motyvaciją labiausiai pageidautini profesiniai specialyb÷s rinkimosi motyvai, kurie rodo besirenkančiojo studijas apsisprendimo tikslingumą ir nuoseklumą. Profesijos rinkimosi procese mažiausiai pageidautini atsitiktiniai motyvai. Socialinius motyvus, kuriuose dominuoja socialinio statuso pagerinimo ir įtvirtinimo, prestižo, karjeros ir panašios intencijos taip pat reik÷tų vertinti pozityviai, tačiau jų socialin÷ vert÷ vis d÷lto mažesn÷ už profesinius motyvus (V.Suveizdis, 1999).
Kadangi, kaip parod÷ atliktas tyrimas, respondentų studijų rinkimosi motyvacijoje akivaizdžiai vyrauja profesiniai- asmeniniai ir socialiniai motyvai, o atsitiktinių motyvų reikšm÷
nedidel÷, LVA studentų profesijos pasirinkimo motyvaciją reik÷tų iš esm÷s vertinti pozityviai.
Tyrime paband÷me nustatyti ne tik svarbiausius specialyb÷s pasirinkimo motyvus, bet ir išsiaiškinti, kokią svarbą respondentams jų pasirinkime tur÷jo išoriniai veiksniai. Mokslininkai teigia, kad studijų (specialyb÷s) pasirinkime ypač didelę reikšmę vaidinai šeima, draugai, žiniasklaida ir kai kurie kiti veiksniai.
Remiantis atlikta apklausa, galima teigti, kad LVA studentams renkantis studijų kryptį ženklią reikšmę tur÷jo du veiksniai: „specialybę pasirinkti patar÷ t÷vai, gimin÷s, pažįstami“ (nurod÷
33,6% respondentų) ir „pozityvūs atsiliepimai iš studijuojančių šią specialybę“ (nurod÷ 27,6%
respondentų). Prie reikšmingesnių veiksnių įtakojusių specialyb÷s pasirinkimą galima priskirti: „čia studijuoti patar÷ šios srities specialistai“ (15,5%), „teigiama žiniasklaidos informacija apie specialybę“ (13,8%) bei mokytojų patarimai (13%). Tyrimo rezultatai rodo, kad studentų pasirinkimui studijuoti konkrečią specialybę menkai įtakojo pati aukštoji mokykla – LVA.
Dalyvavimas LVA „atvirų durų“ renginiuose“ tur÷jo reikšm÷s tik 3,4% respondentų, Akademijos d÷stytojų patarimai – 1,7% respondentų. Nedidelę įtaką stojantiems į LVA tur÷jo apsilankymas Akademijos gyvūnų klinikose (1,7%), LVA meno ir sporto kolektyvai (2,6%). Vienintel÷ išimtis būtų tik Akademijos dalyvavimas aukštųjų mokyklų mug÷se: šį veiksnį kaip reikšmingą nurod÷
beveik dešimtadalis (9,5%) respondentų (žr. 3 pav.).
3 pav. Visų respondentų studijų pasirinkimo veiksnių reikšm÷s.
Profesijos pasirinkimo motyvacija didele dalimi priklauso nuo besirenkančiųjų informuotumo. Tyrime respondentų klaus÷me, ar jie buvo prieš stojimą į LVA susipažinę su būsima specialybe. Geriausiai informuoti apie būsimą specialybę buvo veterinarinę mediciną pasirinkę respondentai: pus÷ (50%) apklausoje dalyvavusių veterinarin÷s medicinos studentų nurod÷, kad
1,7%
3,4%
2,6%
33,6%
15,5% 13,8%
9,5%
27,6%
13%
1,7%
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
Veiksnių reikšm÷s, %
Paskatino apsilankymas LVA gyvūnų klinikose Paskatino dalyvavimas LVA "atvirų durų" renginiuose
Paskatino pažinti su LVA meno kolektyvais, sporto klubu ir t.t.
Specialybę pasirinkti patar÷ t÷vai, gimin÷s, pažįstami Studijuoti patar÷ šios srities specialistais
Teigiama žiniasklaidos informacija apie specialybę
Studijuoti specialybę paskatino apsilankymas aukštųjų mokyklų mug÷je Pozityvūs atsiliepimai iš studijuojančių šią specialybę
Specialybę patar÷ studijuoti mokytojai Studijuoti patar÷ LVA d÷stytojai
prieš stodami į LVA buvo gerai ar tiesiog susipažinę su būsima profesija (žr. 4 pav.). Kiek mažiau informacijos apie būsimą specialybę tur÷jo gyvulininkyst÷s technologijos studijas pasirinkę studentai: gerai susipažinusių ar susipažinusių jų tarpe buvo 46,1%. Mažiausiai informuoti apie būsimą specialybę buvo veterinarin÷s maisto saugos respondentai: tik 32% šios specialyb÷
respondentų teigiamai vertino savo informuotumą.
26,0%
24,0%
42,0%
8,0%
9,4% 22,6%
52,9%
15,1%
7,6% 38,5%
38,5%
15,4%
0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 60,00%
Veterinarin÷ medicina Veterinarin÷ maisto sauga Gyvulininkyst÷s technologija
Gerai susipažinęs Susipažinęs Šiek tiek susipažinęs Nesusipažinęs
4 pav. Respondentų informuotumas apie būsimą profesiją.
Silpną veterinarin÷s maisto saugos respondentų informuotumą apie būsimą profesiją galima paaiškinti tuo, kad maisto saugos studijų programa LVA atsirado visiškai neseniai - 2004 metais. 2008 - 2009 metais buvo parengtos pirmosios maisto saugos bakalaurų laidos. Tod÷l informacijos apie šią specialybę yra kur kas mažiau.
2.3.LVA skirtingų studijų krypčių respondentų studijų pasirinkimo motyvai ir
veiksniai.
2.3.1 LVA veterinarin÷s medicinos studentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai.
Tyrimo eigoje band÷me išsiaiškinti atskirų studijų krypčių respondentų specialyb÷s pasirinkimo motyvaciją. Veterinarin÷s medicinos pirmo kurso respondentams renkantis specialybę akivaizdžiai reikšmingiausi buvo profesiniai-asmeniniai (79,2%), tuo tarpu socialinių motyvų reikšm÷ buvo ženkliai mažesn÷ (61,6%). Atsitiktiniai motyvai veterinarin÷s medicinos studentams tur÷jo nedidelę įtaką (žr.5 pav.).
61,6%
79,2%
10,8%
0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 60,00% 70,00% 80,00%
Motyvų reikšm÷s, %
Socialiniai Profesiniai-asmeniniai Atsitiktiniai
5 pav. Veterinarin÷s medicinos pirmo kurso respondentų specialyb÷s pasirinkimo motyvų grupių reikšm÷s.
Renkantis specialybę veterinarin÷s medicinos respondentams svarbią reikšmę tur÷jo visi profesinių-asmeninių motyvų grupei priskiriami motyvai: „pasirinkta profesija užtikrins įdomų darbą“ (90%), „patiko pasirinkta specialyb÷“ (82%), „meil÷ gamtai, gyvūnijai“ (80%), „mokykloje gerai sek÷si biologija ir kiti gamtos mokslai“ (80%), „ši specialyb÷ susijusi su mano asmeniniais pom÷giais“ (64%; žr.6 pav.).
Iš socialinių motyvų veterinarin÷s medicinos respondentams svarbiausias buvo
„galimyb÷ įgyti aukštojo mokslo diplomą“ (90%) ir „nor÷jau studijuoti aukštojoje mokykloje“
(84%). Mažiau nei pusei respondentų (44%) svarbus buvo motyvas „pasirinkta profesija užtikrins gerai mokamą darbą“. O mažiausiai svarbus respondentams buvo motyvas „įgijus šią specialybę nesunku rasti darbo“ (16%).
Atsitiktinių motyvų grup÷je veterinarin÷s medicinos respondentams svarbūs buvo du motyvai: „neįstojau į kitą aukštąją mokyklą“ bei „ši aukštoji mokykla arti mano namų“ (po 20%).
Motyvas „nor÷jau tiesiog pratęsti mokymąsi, o pasirinkta specialyb÷ man nesvarbi“ įtakos tur÷jo tik 4% respondentų.
90% 84%
16%
44%
74%
90% 82%
80% 80%
64%
4%
8%
20%
2%
20%
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
Motyvų reikšm÷s, %
Socialiniai Profesiniai - asmeniniai Atsitiktiniai Galimyb÷ įgyti aukštojo mokslo diplomą
Nor÷jau studijuoti aukštojoje mokykloje Įgijus šią specialybę nesunku rasti darbo
Tik÷jausi, kad pasirinkta profesija užtikrins gerai mokamą darbą Ši specialyb÷ perspektyvi
Pasirinkta profesija užtikrins įdomų darbą Patiko pasirinkta specialyb÷
Meil÷ gamtai, gyvūnijai
Mokykloje gerai sek÷si biologija ir kiti gamtos mokslai Ši specialyb÷ susijusi su mano asmeniniais pom÷giais
Nor÷jau tiesiog pratęsti mokymąsi, o psirinkta specialyb÷ man nesvarbi Čia studijuoja draugai, giminaičiai, pažįstami
Neįstojau į kitą aukštąją mokyklą
Šioje aukštojoje mokykloje nesunku studijuoti Ši aukštoji mokykla arti mano namų
6 pav. Veterinarin÷s medicinos respondentų specialyb÷s pasirinkimo motyvų reikšm÷s.
Nagrin÷jant veiksnius, l÷musius veterinarin÷s medicinos respondentų specialyb÷s pasirinkimą, matyti, kad reikšmingi buvo trys veiksniai: „pozityvūs atsiliepimai iš studijuojančių apie šią specialybę“ - 22%, „čia studijuoti patar÷ šios srities specialistai“ - 20%, „specialybę pasirinkti patar÷, t÷vai, gimin÷s, pažįstami“ - 18% (žr.7pav.). Mažiausią įtaką šios studijų krypties studentų pasirinkimui tur÷jo veiksniai „studijuoti šią specialybę paskatino dalyvavimas LVA „atvirų durų“ renginiuose“ ir „čia studijuoti patar÷ LVA d÷stytojai“ – po 2%. Veiksnys „studijuoti šią specialybę paskatino pažintis su LVA meno kolektyvais, sporto klubu ir t.t.“ specialyb÷s pasirinkimui netur÷jo jokios įtakos.
4%
0% 2%
18%
20%
12%
8% 22%
6%
2%
0% 5% 10% 15% 20% 25%
Veiksnių reikšm÷s, %
Čia studijuoti patar÷ LVA d÷stytojai Šią specialybę patar÷ studijuoti mokytojai
Pozityvūs atsiliepimai iš studijuojančių šią specialybę
Studijuoti šią specialybę paskatino apsilankymas aukštųjų mokyklų mug÷je Teigiama žiniasklaidos informacija apie specialybę
Čia studijuoti patar÷ šios srities specialistai
Specialybę pasirinkri patar÷ t÷vai, gimin÷s, pažįstami
Studijuoti šią specialybę paskatino pažintis su LVA meno kolektyvais, sporto klubu ir t.t.
Studijuoti šią specialybę paskatino dalyvavimas LVA "atvirų durų" renginiuose Studijuoti šią specialybę paskatino apsilankymas LVA gyvūnų klinikose
7 pav. Veterinarin÷s medicinos pirmo kurso respondentų specialyb÷s pasirinkimo veiksnių reikšm÷s.
2.3.2. LVA veterinarin÷s maisto saugos studentų studijų pasirinkimo motyvai ir veiksniai.
Tyrimo rezultatai parod÷, kad veterinarin÷s maisto saugos studijų programos pirmo kurso studentams renkantis specialybę svarbiausi buvo socialiniai motyvai: juos nurod÷ 66,4%
respondentų (žr. 8pav). Profesiniai-asmeniniai motyvai maisto saugos studijų pasirinkimui tur÷jo kiek mažesnę reikšmę (61,9%). Mažiausią reikšmę tur÷jo atsitiktiniai motyvai (15,1%).
