Rūta Digrienė VISUOMENĖS SVEIKATOS AUKŠTŲJŲ UNIVERSITETINIŲ STUDIJŲ POREIKIO ĮVERTINIMAS

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Visuomenės sveikatos fakultetas

Sveikatos vadybos katedra

Rūta Digrienė

VISUOMENĖS SVEIKATOS AUKŠTŲJŲ UNIVERSITETINIŲ

STUDIJŲ POREIKIO ĮVERTINIMAS

Magistro diplominis darbas

(Visuomenės sveikatos vadyba)

Mokslinė vadovė

Doc. dr. Aurelija Blaţevičienė

SANTRAUKA

Visuomenės sveikatos vadyba

VISUOMENĖS SVEIKATOS AUKŠTŲJŲ UNIVERSITETINIŲ STUDIJŲ POREIKIO ĮVERTINIMAS

Rūta Digrienė

Mokslinė vadovė doc. dr. Aurelija Blaţevičienė, KMU Filosofijos ir socialinių mokslų katedra. Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2009. 60 p.

Darbo tikslas: įvertinti Visuomenės sveikatos aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp

Visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų.

Darbo uţdaviniai:

1. įvertinti ir palyginti aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp Vilniaus ir Kauno Visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų; 2. įvertinti kolegijų studentų poţiūrį į Visuomenės sveikatos specialisto karjeros galimybes; 3. įvertinti kolegijų studentų poţiūrį į aukštojo mokslo prieinamumą.

Tyrimo metodika. Vykdyta vienmomentinė Visuomenės sveikatos krypties studentų apklausa

Vilniaus ir Kauno kolegijose. Apklausoje dalyvavo visų kursų Visuomenės sveikatos krypties abiejų kolegijų studentai. Atsakymus pateikė 290 studentų. Tai sudarė 64,4 proc. viso studentų kontingento. Duomenų analizė atlikta statistinės analizės programa SPSS (15 versija). Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami naudojant chi kvadrato ir z kriterijus.

Rezultatai. Tęsti studijas universitete norėtų 79,8 proc. Vilniaus ir 34 proc. Kauno kolegijos

studentų. Didţioji dalis Kauno kolegijos studentų, lyginant su Vilniaus kolegijos studentais, buvo neapsisprendę dėl tolimesnių studijų, taip pat juos maţiau viliojo galimybė studijuoti išlyginamosiose studijose. Statistiškai reikšmingai daţniau Vilniaus kolegijos studentai ketino siekti karjeros bei ją sieti su savo specialybe, be to jie daţniau visuomenės sveikatos specialybę įvardijo kaip perspektyvią. Vilniaus ir Kauno studentų nuomone aukštasis mokslas yra prieinamas tik iš dalies (atitinkamai 47,3 proc. ir 31,1 proc.) ir jo siekti sunkiau maţas pajamas turintiems ţmonėms (atitinkamai 77,1 proc. Vilniaus ir 54,4 proc. Kauno kolegijų studentų).

Išvados. Tęsti studijas universitete, studijuoti išlyginamosiose studijose, siekti karjeros ir ją sieti

mokslą vertina kaip dalinai prieinamą ir mano, kad jis neprieinamas maţas pajamas turintiems

ţmonėms.

Raktiniai ţodţiai. Visuomenės sveikata, Kauno kolegija, Vilniaus kolegija, išlyginamosios

SUMMARY

Public Health Management

EVALUATION OF DEMAND FOR UNIVERSITY STUDIES IN PUBLIC HEALTH

Rūta Digrienė

Supervisor Aurelija Blaţevičienė, Dr. Sc. Assoc. Professor, Department of Philosophy and Social Sciences.

Department of Health Care Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2009. 60 p.

Aim of the study: to evaluate the demand for university studies in public health among public

health students of colleges.

Objectives: 1) to evaluate and compare the demand for university studies among public health

students of Vilnius and Kaunas colleges; 2) to establish the attitude of college students towards career opportunities for specialists in public health; 3) to evaluate the attitude of college students towards access to higher education.

Methods. The cross-sectional survey was conducted in colleges of Vilnius and Kaunas and

involved public health students. Settings – Kaunas college (Kaunas University of Applied Sciences) and Vilnius college (Vilnius College of Higher Education), subjects – public health students of all study years, sample size – 290 (64,4% of total population of interest). Data analysis was performed using „SPSS for Windows 15.0“software. Statistical associations were evaluated using chi squared and Z tests.

Results. The demand for university studies in public health was 79,8% in Vilnius College and

34,0% in Kaunas College. The majority of public health students in Kaunas College were less determined about subsequent university studies and less keen to undergo equalized studies. Students of Vilnius College were more prone to pursue career in public health and to consider public health as perspective specialty. The access to higher education was perceived by college students rather as limited (47,3% in Vilnius and college 31,1% in Kaunas college), especially for low income persons (77,4% and 54,4%, respectively).

Conclusions. More motivation to continue public health studies at university, to undergo

college students. Students consider the access to higher education as limited, especially for low income persons.

SANTRUMPOS

ES - Europos Sąjunga

JAV - Jungtinės Amerikos Valstijos KMU - Kauno medicinos universitetas

KRIS - Kauno - Roterdamo epidemiologijos programa LR - Lietuvos Respublika

LRV - Lietuvos Respublikos Vyriausybė MGL - minimalus gyvenimo lygis

NATO - Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija PSO - Pasaulio sveikatos organizacija

TURINYS

ĮVADAS...8

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...10

1. LITERATŪROS APŢVALGA...11

1.1. Visuomenės sveikatos mokslo raida...11

1.2. Visuomenės sveikatos specialistų rengimas Lietuvoje ir uţsienyje...14

1.3. Aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje ir uţsienyje...18

1.4. Visuomenės sveikatos specialistų karjeros galimybių tyrimai Lietuvoje ir uţsienio šalyse...24

1.5. Tyrimai, vertinantys visuomenės sveikatos specialistų poreikį Lietuvoje ir uţsienio šalyse...27

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA...31

2.1. Tiriamasis kontingentas ir bendra tyrimo schema...31

2.2. Anketos turinys ir struktūra...32

2.3. Statistinė duomenų analizė...33

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...34

3.1. Universitetinių studijų poreikio įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose...34

3.2. Studentų poţiūrio į visuomenės sveikatos specialisto karjeros galimybes įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose...39

3.3. Studentų poţiūrio į aukštojo mokslo prieinamumą įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose...47

3.4. Rezultatų aptarimas...50

IŠVADOS...53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...54

LITERATŪRA...55

ĮVADAS

Visuomenės sveikata – tai mokslas apie sveikatą, jos tausojimo ir stiprinimo išteklius. Visuomenės sveikatos specialistai dalyvauja šalies sveikatos politikos formavime, sveikatos paslaugas teikiančių sistemų ir struktūrų planavime, jų valdyme ir darbo efektyvumo analizėje, geba atlikti mokslinius visuomenės sveikatos tyrimus, organizuoti sveikatingumo įstaigų veiklą, rengti specialias sveikatos programas, skirtas ligų, invalidumo ir mirtingumo prevencijai bei visuomenės narių sveikatos gerinimui, per švietimą ir sveiko gyvenimo būdo propagavimą skatina visuomenę gerinti ir saugoti savo sveikatą. Jie moka organizuoti minėtų programų realizavimą bei jų efektyvumo kontrolę.

Efektyviam visuomenės sveikatos sistemos darbui reikalingi gerai išsilavinę visuomenės sveikatos profesionalai. Nuo visuomenės sveikatos specialistų profesionalumo, pasirengimo ir aktyvios veiklos didele dalimi priklauso gyventojų sveikata. Todėl visuomenės sveikatos specialistų rengimui, tobulinimui ir perkvalifikavimui šalyje reikia skirti daugiau dėmesio.

Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistus ruošia Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universitetas, Klaipėdos universitetas, Lietuvos ţemės ūkio universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos kūno kultūros akademija bei Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių kolegijos. Šiuo metu yra septynios I pakopos visuomenės sveikatos krypties studijų programos, dešimt II pakopos programų ir septynios neuniversitetinės programos. Universitetai suteikia visuomenės sveikatos bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį, kolegijos suteikia visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir technologo bei dietisto (Vilniaus kolegija) profesinę kvalifikaciją (1). Dalis studentų, baigusių aukštąsias neuniversitetines studijas, galvoja apie karjerą ir siekia toliau studijuoti universitete. Ilgą laiką (iki 2007 m.) studentai, baigę aukštojo neuniversitetinio mokslo institucijas ir norintys tęsti toliau studijas universitetuose, buvo priversti studijuoti nuo pirmojo kurso, tuo būdu daugelį disciplinų jie jau buvo girdėję. Tačiau išleidus Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006-02-03 d. įsakymą dėl papildomų (išlyginamųjų) studijų organizavimo, atsirado galimybė tęsti studijas, nekartojant tų pačių dalykų.

aukštąsias neuniversitetines studijas, kad įgyti universitetų bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir kad būtų suteikta galimybė studijuoti plečiančiosios magistratūros programas.

DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI

Įvertinti visuomenės sveikatos aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp Visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų.

Darbo uţdaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti aukštųjų universitetinių studijų poreikį tarp Vilniaus ir Kauno Visuomenės sveikatos krypties kolegijų studentų.

1.

LITERATŪROS APŢVALGA

Pasak istorikų, visuomenės sveikata prasidėjo nuo ţmogaus atliekamos sanitarijos prieš tūkstančius metų (2), o visuomenės sveikatos sąvoka atsirado prieš apytiksliai 400 metų kartu su ligų kontrole siekiant uţkirsti kelią tolesniam ligų plitimui (3).

priemonė buvo profilaktiniai patikrinimai. Plėtojosi epidemiologija, socialinė bei profilaktinė medicina (4).

Ilgą laiką visuomenės sveikata daugelyje Europos bei pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, buvo suvokiama kaip priemonių visuma kovai su infekcinėmis ligomis bei aplinkos tarša. Taip suprantant visuomenės sveikatą, atitinkamai buvo rengiami šios srities specialistai ir kuriama atitinkamų tarnybų infrastruktūra. Tuometinis Sovietų Sąjungos modelis darė įtaką beveik visai Vidurio ir Rytų Europos sanitarijos ir epidemiologijos tarnybai. Ši tarnyba turėjo didelę įtaką sveikatos sistemos paţangai Vidurinės Azijos respublikose ir visoje Europoje. Tačiau vis labiau ėmė plisti lėtinės neinfekcinės ligos - cukrinis diabetas, kraujotakos sistemos sutrikimai, piktybiniai augliai, kurios tapo pagrindine labiau išsivysčiusių šalių sveikatos problema. Todėl reikėjo ieškoti būdų kaip kovoti su šiomis ligomis. XX amţiaus antroje pusėje mokslas sukaupė pakankamai įrodymų, jog šias ligas sukelia gyvensenos (mitybos, tabako, alkoholio vartojimo, fizinės veiklos) ir socialinės aplinkos (išsilavinimo, šeiminės padėties, ekonominių veiksnių) įtaka. Vakarų šalyse ėmė plėtotis vadinamoji naujoji visuomenės sveikata (6). Naujoji visuomenės sveikata apibrėţia sveikatą kaip investicinį faktorių geram visuomenės gyvenimui (3). Naujasis visuomenės sveikatos mokslas remiasi daugelio mokslo sričių laimėjimais, tai daugelio mokslinių disciplinų, liečiančių įvairius sveikatos aspektus, junginys (4).

epidemiologinius tyrinėjimus - buvo pradėtos tirti vaikų ir paauglių populiacijos, gimdyvės. Šių tyrimų pagrindu KMU sukaupta mokslo informacija padėjo suformuoti didelę sveikatos rodiklių duomenų bazę. Šia baze buvo naudojamasi pagrindţiant mokslinį nacionalinės sveikatos politikos formavimą. Iš labiau ţinomų projektų, vykdytų Kaune, o vėliau ir plačiau Lietuvoje, galima paţymėti širdies - kraujagyslių ligų ir rizikos veiksnių monitoringas (MONICA), nacionalinės integruotos lėtinių neinfekcinių ligų programos (CINDI), juvenilinės hipertenzijos ir kt. (6). Tarptautinis bendradarbiavimas, kuris suintensyvėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, padėjo kuriant nacionalinę sveikatos politiką, formuojant socialinį ir medicininį ligų kontrolės modelį bei paspartino šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo plėtrą (4).

Visuomenės mokslo pagrindas ilgą laiką buvo laboratoriniai mokslai. Nuo mikrobiologijos mokslo paţangos priklausė kovos su infekcinėmis ligomis laimėjimai bei vakcinų atradimas (4). Viena pagrindinių visuomenės sveikatos mokslo disciplinų - epidemiologija (5). Šiuo metu epidemiologija tyrinėja ne tik infekcines epidemines, bet įvairias kitas ligas bei veiksnius, sąlygojančius jų atsiradimą. Šiuolaikinė epidemiologija - tai mokslas apie ligų ir su jomis susijusių veiksnių paplitimą populiacijoje bei galimybes kontroliuoti sveikatos problemas. Epidemiologija leidţia suprasti ligos plėtojimosi istoriją ir numatyti jos kontrolės būdus (4).

Visuomenės sveikatos moksle susiduria tiek specifinės disciplinos - epidemiologija, biomedicininiai mokslai, tiek ir įvairias ţmonių veiklos sritis liečiančios mokslo sferos. Atsirado naujų disciplinų, susijusių su nauju poţiūriu į visuomenės sveikatą. Vis didesnio dėmesio susilaukia sveikatos sociologija, sveikatos ekonomika, sveikatos psichologija, sveikatos etika (4).

visuomenės sveikatos koncepcijomis grindţiama studijų programa. 1994 m. KMU įkurtas Visuomenės sveikatos fakultetas, kuriame pradėta bakalauro studijų programa, 1998 m. pradėta magistro studijų, o 1999 m. - doktorantūros studijų programos (6).

Remiantis literatūros šaltiniais galime teigti, kad modernioji visuomenės sveikata pasiţymi šiais pagrindiniais bruoţais:

 Lyderiavimu sveikatos prieţiūros sistemoje;  Bendradarbiavimu visuose sektoriuose;

 Multidisciplininiu poţiūriu į sveikatos determinantes;

 Politiniu įsipareigojimu vystyti visuomenės sveikatos politiką;  Dalyvavimu saugant populiaciją (7).

1.2. Visuomenės sveikatos specialistų rengimas Lietuvoje ir uţsienyje

Visuomenės sveikatos specialistų poreikio planavimas yra ypač aktualus, sudėtingas ir ilgalaikis procesas, kuris priklauso nuo politinių, struktūrinių sveikatos sistemos pokyčių ir visuomenės sveikatos veiklos sričių (8).

Visuomenės sveikatos specialistas yra medicinos specialistas, kurio darbo sritis - visuomenės sveikata. Jis stebi ir vertina visuomenės sveikatos fizinės ir socialinės aplinkos būklę; nustato visuomenės sveikatos poreikius; įgyvendina visuomenės sveikatos saugos priemones; organizuoja ir vykdo visuomenės sveikatos programas; vykdo tyrimus, aiškinančius ligos prieţastis ir profilaktikos galimybes; vykdo visuomenės sveikatos mokymą. Visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai dirba mokslinį tiriamąjį darbą, kuria ir tobulina koncepcijas, teorijas ir metodikas ir taiko susirgimų profilaktikos priemones (9).

Visuomenės sveikatos specialistai gali sėkmingai dirbti aplinkosaugos, ekologijos sektoriuje, maisto ir veterinarijos tarnybose, savivaldybių sveikatos skyriuose, tam tikrose nevyriausybinėse organizacijose, universitetuose, kitose mokymo įstaigose ir sveikatos sektoriaus institucijų vadovais (10).

Visuomenės sveikatos specialistų rengimo sistema įvairiose pasaulio šalyse skiriasi. Vienur šie specialistai rengiami bakalauro lygmens studijose, kitur - magistro. Nepaisant įvairių šalių skirtingų visuomenės sveikatos problemų ir poreikių, integracija į Europos Sąjungą reikalauja siekti vieningų Europos standartų. Tai turi atsispindėti ir visuomenės sveikatos specialistų paruošime, kurie sugebėtų dirbti Europos kontekste. Siekti aukštos specialistų kvalifikacijos reiškia ne tik globalių problemų suvokimą, bet ir būtinybę atsiţvelgti į nacionalines šalių specifikas (12,13).

Lietuvos sveikatos programoje 1997 - 2010 m. tarp artimųjų uţdavinių (iki 2005 m.) buvo numatyta vykdyti visuomenės sveikatos prieţiūros reformą rengiant naujus ir perkvalifikuojant dirbančius visuomenės sveikatos prieţiūros specialistus. Siekiant garantuoti visuomenės sveikatos plėtrą, būtina rengti visuomenės sveikatos vadybininkus ir kitus visuomenės sveikatos prieţiūros darbuotojus, tarp jų - bendruomenės slaugytojus, sveikatos ugdymo ir aplinkos sveikatos specialistus, socialinius darbuotojus, epidemiologus, sveikatos ekonomistus, infekcinių ligų kontrolės specialistus ir kt. (8).

Sveikatos prieţiūros specialistų rengimą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), kaip pagrindinė specialistų uţsakovė, o rengimo kokybę reglamentuoja ne tik švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), bet ir Europos Sąjungos (ES) norminiai dokumentai (14).

Pertvarkant visuomenės sveikatos sistemą ir siekiant garantuoti visuomenės sveikatos specialistų rengimą, 2001 m. balandţio 2 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 247 buvo patvirtintas visuomenės sveikatos prieţiūros specialybių ir subspecialybių sąrašas (15).

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymo 42 straipsnis nustatė bendruosius studijų programų reikalavimus. Šis įstatymas ir LRV įsakymas Nr.624 pirmą kartą patvirtino, kad SAM gali reguliuoti sveikatos specialistų mokymo procesą. Iki tol SAM oficialiai šiame procese nedalyvavo, o universitetai bei kitos mokymo institucijos galėjo rengti specialistus bei numatyti jų skaičių, remdamiesi savo priimtais standartais (15).

Visuomenės sveikatos specialistų rengimas, profesinis tobulinimas ir perkvalifikavimas numatytas Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos prieţiūros strategijoje, kuri LRV nutarimu Nr. 941 patvirtinta 2001 m. liepos 27 d.:

Reikia:

a. sukurti visuomenės sveikatos specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo teisinę bazę;

b. tobulinti visuomenės sveikatos specialistų kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo materialinę bazę;

c. pasiekti, kad visuomenės sveikatos specialistų rengimo lygiai - iki diplomo gavimo, gavus diplomą ir tolesnis tobulinimas - sudarytų bendrą nepertraukiamą procesą (parengti ir patvirtinti visuomenės sveikatos specialistų rengimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo programas, integruoti teisės, ekonomikos, vadybos,socialinės rūpybos, informacinių sistemų valdymo, sveikatos ugdymo, psichologijos disciplinas į visuomenės sveikatos mokymo programas);

d. pasiekti, kad specialistų rengimas, tobulinimas ir perkvalifikavimas atitiktų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos poreikius, kurie turi būti reguliariai vertinami ir prognozuojami (nustatomas visuomenės sveikatos specialistų poreikis);

e. kitus sektorius, galinčius turėti įtakos visuomenės sveikatai, specialistų rengimui ir tobulinimuisi, organizuoti pagal PSO regioninės sveikatos politikos bei strategijos principus ir nacionalinius poreikius, o krašto apsaugos sistemoje - pagal NATO reikalavimus (16).

juridinėmis, tiek ir tarpusavio sutarimo bei pasitikėjimo priemonėmis. Universitetai turėtų būti „paskatinti“ organizuoti papildomąsias studijas kolegijų absolventams, norintiems įgyti universitetų bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį turintiems kolegijų absolventams turėtų būti suteikta galimybė studijuoti plečiančiosios magistratūros programas išėjus ne didesnę kaip 40 kreditų papildomąją programą (18).

Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistai pradėti ruošti prieš du dešimtmečius Kauno Medicinos Universitete. Šiuo metu Lietuvoje visuomenės sveikatos specialistus ruošia Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universitetas, Klaipėdos universitetas, Lietuvos ţemės ūkio universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos kūno kultūros akademija bei Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių kolegijos. Šiuo metu yra septynios I pakopos visuomenės sveikatos krypties studijų programos, dešimt II pakopos programų ir septynios neuniversitetinės programos. Universitetai suteikia visuomenės sveikatos bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį, kolegijos suteikia visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir technologo bei dietisto (Vilniaus kolegija) profesinę kvalifikaciją (1).

Visuomenės sveikatos specialistų mokymas Europoje ir Amerikoje turi ilgą istoriją, nors ilgą laiką vyko diskusija - kuo medicinos mokykla skiriasi nuo visuomenės sveikatos mokyklos (19).

Nepaisant sveikatos prieţiūros pasiekimų daugelyje šalių, pokyčiai susiję su visuomenės sveikatos specialistų veikla, yra dideli. Tai ir infekcinių ligų didėjimas (ŢIV, įvairios gripo atmainos), sudėtinga jų kontrolė; be to ir lėtinių neinfekcinių ligų didėjimas. Visų šių pokyčių prevencijai ir kontrolei reikia globalaus poţiūrio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo. Visuomenės sveikatos specialistai turėtų būti pagrindinėse pozicijose sprendţiant šiuos pokyčius (19,20). O tai reikalauja naujų programų ir mokymo metodų.

Visuomenės sveikatos specialistų ruošimas yra vienas iš pagrindinių sveikatos politikos strategijos uţdavinių. Ir ypatingai tai svarbu, kai kalbame apie besivystančių šalių sveikatos prieţiūros organizavimą. UNICEF, PSO ir kitos tarptautinės organizacijos labai prisidėjo prie to, kad besivystančiose šalyse atsirastų visuomenės sveikatos specialistai. Nepaisant tarptautinių iniciatyvų šiose šalyse trūksta visuomenės sveikatos mokyklų. Pvz., Pietryčių Azijoje, kur gyvena apie 1,5 bilijono gyventojų, yra tik 12 visuomenės sveikatos mokyklų (20).

apėmė Afrikos ir Azijos šalis. Šios programos tikslas buvo išmokyti nustatyti praktines sveikatos problemas ir suvokti bei išmokti vadovauti sveikatos prieţiūros sistemos reformai (20).

1.3. Aukštojo mokslo prieinamumas Lietuvoje ir uţsienyje

Šiandien daug diskutuojama apie aukštojo mokslo prieinamumą. Naujasis Aukštojo mokslo ir studijų įstatymas dar labiau paaštrino diskusiją apie aukštojo mokslo prieinamumą Lietuvoje. Anot Studijų kokybės centro direktoriaus E. Stumbrio: „..., kad studijų prieinamumas labiau priklausys nuo piniginės storio, o ne studentų gabumų - yra viena dabartinės aukštojo mokslo reformos grimasų. Neturėtume aukštojo mokslo suvokti tik kaip paslaugos tarp kitų paslaugų, nes šitaip rizikuojame prarasti tautos tapatumą“ (21).

Lietuvoje mokslo ir studijų institucijų finansavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymo 23, 24, 25, 26, 27 ir 28 straipsniai (22) ir Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymo VIII skirsnis „Aukštųjų mokyklų finansavimas“ (23).

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio 2 dalį į studijų išlaidas įskaičiuojamos lėšos, būtinos studijoms organizuoti ir jų moksliniam lygiui palaikyti:

1. dėstytojų, mokslo ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų darbo uţmokesčiui ir valstybiniam socialiniam draudimui;

2. su studijomis ir jų mokslinio lygio palaikymu susijusioms prekėms ir paslaugoms; 3. studentų kultūros, sporto ir visuomeninei veiklai (23).

Studijų išlaidų, lėšų poreikio, studijų kainos nustatymą, taip pat studijų lėšų paskirstymą mokslo ir studijų institucijoms reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 (paskutiniai pakeitimai 2008 m. rugsėjo 3 d. Nr. 854 nutarimu) (24). Ši metodika ne kartą tobulinta ir leidţia tikėtis didesnio lėšų paskirstymo objektyvumo. Tam tikros institucijos gaunamų valstybės biudţeto lėšų dydį nulemia atitinkamų studijų krypčių valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius ir tų krypčių studijų brangumas (pvz., kuo daugiau studentų ir kuo brangesnės studijos, tuo daugiau institucijai skiriama lėšų) (25).

studijų įmoką, tačiau toks įmokos dydis neuţtikrina studijų kaštų padengimo – valstybės finansuojamiems studentams skiriamos valstybės biudţeto lėšos kartu su šių studentų mokamomis studijų įmokomis leidţia padengti tik apie 56 procentus jų studijų kaštų (25). Aukštojo mokslo įstatymo 61 straipsnyje nurodyti asmenys mokantys nustatytą pilną studijų kainą, kurią nustato valstybinės aukštosios mokyklos senatas ir kuri nurodoma priėmimo į aukštąją mokyklą taisyklėse ir studijų sutartyje (23). Tai, kad studentai iš dalies arba visiškai finansuoja savo studijas šiuolaikinėje visuomenėje yra visiškai normalus ir suprantamas dalykas. Taip manoma dėl kelių prieţasčių. Pirma, visame pasaulyje sparčiai didėjant poreikiui įgyti aukštąjį išsilavinimą, net ir labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios valstybės nebegali laiduoti visiems prieinamo ir kartu nemokamo aukštojo mokslo. Lieka dvi išeitys - riboti stojančiųjų į valstybines aukštąsias mokyklas skaičių arba siekti, kad bent dalį studijų išlaidų padengtų patys studentai. Antra, aukštasis išsilavinimas sukuria didţiausią pridėtinę vertę, o atlyginimų skirtumai tarp ţmonių, įgijusių atitinkamai vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, vis didėja. Todėl natūralu, kad besimokantieji patys bus suinteresuoti investuoti į savo ateitį (17).

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį gerai besimokantiems studentams, tai yra tiems, kurie neturi akademinių skolų ir kurių studijų dalykų įvertinimų vidurkis per semestrą yra ne maţesnis kaip įvertinimas „aštuoni“ dešimties balų vertinimo skalėje pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą studijų rezultatų vertinimo sistemą, laiduojamas nemokamas mokslas (23). Tačiau, priėmus šią pataisą, kilo daug diskusijų. Nes kriterijus „gerai“ besimokantis skiriasi skirtingose mokslo kryptyse ar pakopose, pvz., technologijų mokslų studentai vertinami daug maţesniais balais, nei humanitarinių. Todėl baiminamasi, kad nukentės tie, kurie bus vertinami grieţčiau. Štai Vilniaus Gedimino technikos universitete net 90,9 proc. studentų rezultatų vidurkis per semestrą nesiekia 8 balų, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje - įvertintieji 8 ir daugiau balų viršija 80 proc. tai reiškia, kad didesnė dalis mokančiųjų uţ mokslą bus tarp technologijų mokslų studentų. Todėl studijuoti tiksliuosius mokslus gali tapti neprieinama kai kuriems studentams (26).

lėšas ir į šeimos finansinę padėtį. Šeimos, turinčios maţas pajamas, švietimui skiria maţai lėšų. Jų vaikai ne visada gali įgyti aukštesnio lygio išsilavinimą. Dėl to jie patenka į menką profesinį pasirengimą turinčių ar nekvalifikuotų asmenų grupę, sunkiai integruojasi į darbo rinką, pasitenkina maţiausiai apmokamais darbais, t.y. vaikai įstringa toje pačioje socialinėje terpėje, kaip ir jų tėvai. Taigi formuojasi tarsi uţburtas skurdo plėtros ir socialinės atskirties ratas, didinantis šalies socialinių problemų mastą. Svarbu didinti aukštojo mokslo prieinamumą (ypač jaunimui iš šeimų, turinčių maţas pajamas). Tikslinga savivaldybėse įsteigti fondus, teikiančius tikslinę finansinę pagalbą (apmokančius studijas, skiriančius stipendijas ir pan.) jaunimui iš socialiai remtinų šeimų. Reikėtų parengti teisinius aktus pagal kuriuos jaunimas, baigęs studijas ir pasinaudojęs tokio fondo parama, tam tikram laikui (pvz., 3 metams) grįţtų į rajoną, jeigu jame būtų atitinkamos įsidarbinimo galimybės. Taip laimėtų abi šalys: jaunimas įgytų profesiją ir įsitvirtintų darbo rinkoje, o regionai būtų aprūpinti specialistais, kurių šiuo metu jiems stinga (psichologais, teisininkais, medikais, uţsienio kalbų mokytojais ir kt.) (27).

studijoms grąţinama per laiką, ne daugiau kaip 3 kartus ilgesnį negu truko studijos, kurių įmokoms buvo gautos paskolos. Jei socialinė padėtis itin prasta, tai įrodţius, paskolai grąţinti bus suteikta daugiau laiko arba visai atleidţiama nuo jos grąţinimo (28). Privataus finansinio sektoriaus dalyvavimas studijų paskolų teikimo srityje yra labai silpnas (18).

Uţsienio šalys yra pasirinkę skirtingus aukštojo mokslo finansinius modelius. Skandinavijos šalyse aukštasis mokslas yra nemokamas, todėl universitetai ir kolegijos yra pilnai finansuojami iš valstybės biudţeto. JAV, Australijos, Olandijos, Didţiosios Britanijos aukštosios studijos yra finansuojamos per stipendijas ir paskolas. Valstybė finansuoja tik maţąją aukštųjų studijų dalį (18).

Vis daugiau valstybių linksta į aukštojo mokslo masiškumą, tačiau tik nedaugelis jų sugeba pripaţinti iš to entuziazmo išplaukiančią atitinkamą išvadą: to siekiant privalu arba reikiamu mastu finansuoti universitetus (kaip tai daro Skandinavijos šalys), arba leisti jiems patiems nustatinėti ir rinkti realius mokesčius uţ studijas (amerikietiškas aukštojo mokslo finansavimo modelis) (30).

Amerikietiškas aukštojo mokslo ir studijų modelis remiasi prielaida, kad studijuojantysis visų pirma ir daugiausiai investuoja į savo ţmogiškąjį kapitalą, į savo ateities karjerą, būsimas pajamas ir savo padėtį visuomenėje. Todėl pagrįsta reikalauti, kad studijuojantysis susimokėtų uţ investiciją, t.y. uţ jo galimybes plečiančias aukštojo mokslo paslaugas. Skandinaviškas modelis aukštąjį išsilavinimą traktuoja kaip tokį „produktą“, iš kurio vartojimo laimi ne tik tiesioginis jo vartotojas, bet ir aplinkiniai. Apsišvietęs, aukštesnės kvalifikacijos ir ir kultūros ţmogus gerina socialinę aplinką ir gyvenimo kokybę ne tik sau ir savo šeimai, bet daug platesniu mastu - visai visuomenei.

subsidijuojama svetimos šalies ekonomika. O jei išsilavinimą įgyjantysis uţ jį susimoka, „protų emigracijos“ sukeliama ekonominė netektis kur kas maţesnė. Esminis amerikietiško modelio trūkumas - ribotas studijų prieinamumas. Net kai gabūs, bet neturtingi jaunuoliai gali tikėtis studijų išlaidas padengiančios stipendijos, jos gavimo neapibrėţtumas gali juos atgrasyti siekti aukštojo išsilavinimo.

Pagrindinis skandinaviško aukštojo mokslo finansavimo modelio pranašumas - studijų prieinamumo uţtikrinimas visiems norintiems ir galintiems siekti aukštojo išsilavinimo. Galėjimą studijuoti šiuo atveju lemia ne finansiniai studento ištekliai, o jo gebėjimai. Tai leidţia aukštąjį mokslą padaryti prieinamą visiems visuomenės sluoksniams ir išvengti galimos „protų netekties“ dėl finansinių išteklių stokos. Skandinaviškam modeliui prikišama, kad jis santykiškai susilpnina studijuojančiųjų motyvaciją, nes šie, gaudami aukštąjį mokslą „veltui“, yra menkiau motyvuoti „nepaleisti vėjais“ aukštajam išsilavinimui skirtų lėšų.

Yra ir mišrių finansavimo modelių, kuriais siekiama suderinti abiejų variantų pranašumus ir numatomas dalinis abiejų suinteresuotų šalių dalyvavimas finansuojant aukštąjį mokslą.

Atidţiau paţvelgus į pastaruoju metu ryškėjančias aukštojo mokslo finansavimo modelių raidos tendencijas pasaulyje, galima gana patrikimai teigti, kad svarstyklių lėkštė vis labiau krypsta didesnio paties studento įnašo į studijų finansavimą pusėn.

Vokietijos konstitucinis teismas 2005 m. pripaţino, kad Vokietijos administracinių vienetų - ţemių (Bundeslander) - vyriausybės gali savo nuoţiūra įvesti mokestį uţ aukštąjį mokslą. Septynios iš šešiolikos ţemių nedelsdamos įvedė tokį mokestį - iki 500 eurų uţ semestrą. Šiuo metu jau vienuolika Vokietijos ţemių reikalauja tokio dydţio mokesčio uţ studijas. Nuo mokesčio gali būti atleidţiami neįgalūs studentai (tik tuo atveju, jeigu neįgalumas maţina jų darbingumą ne maţiau kaip 50 proc.), studentų tarybų nariai. Tačiau daugelyje ţemių reikalaujama priemokos iš studentų, kurie studijuoja daugiau nei 5 - 7 metus, iš magistro studijų programą pakeitusių studentų. Mokesčio naštą gali kiek palengvinti Vokietijos vyriausybės mokama stipendija (iki 580 eurų per mėnesį), tačiau ji teikiama tik socialiai remtiniems ir nustatytus akademinio paţangumo kriterijus atitinkantiems studentams. Tokią stipendiją gauna tik maţdaug 25 proc. Vokietijos studentų. Prognozuojama, kad netolimoje ateityje mokestis uţ aukštąjį mokslą didės.

Didţiojoje Britanijoje mokestis uţ aukštąjį mokslą turi palyginti senas tradicijas, tačiau pastaruoju metu jis gana sparčiai didėja: prieš kelerius metus maksimali tokio mokesčio riba buvo 1000 svarų sterlingų uţ metus bakalauro pakopos studijų, o nuo 2005 metų ji šoktelėjo iki 3000 svarų sterlingų. Be to, nuo 2006/2007 akademinių metų iš esmės atsisakyta šio mokesčio lengvatų, vietoje jų visiems paramos reikalingiems studentams suteikiama mokesčio dydţio paskola, kurią reiks grąţinti baigus studijas ir tik kai būsimų pajamų lygis pasieks nustatytą ribą. Magistro pakopos studijoms universitetai turi teisę nustatyti didesnes studijų įmokas. Įmokų dydis priklauso nuo studijų programos ir uţ kai kurias iš jų mokama net keliolika tūkstančių svarų sterlingų per metus.

Australijos modelis turi išskirtinių bruoţų. 1989 m. Australijoje įsigaliojo įstatymas, nustatęs 1800 Australijos dolerių (AUD) mokestį visiems studentams. 1996 m. priimtos šio įstatymo pataisos leido studentų įmokų dydį diferencijuoti pagal tikėtiną būsimų pajamų dydį, tad, pavyzdţiui, kai kurių specialybių - tesės ar medicinos - studijos pabrango (2006 m.) iki 8000 AUD per metus. Tačiau visais atvejais, nustatant įmokų dydį, atsiţvelgiama į būsimas atitinkamą išsilavinimą įgijusio specialisto pajamas ir tai nesiejama su studijų kaštais. Maţas pajamas turintys studentai gali būti iš dalie ar visiškai atleisti nuo mokesčio uţ mokslą. Mokestis mokamas dalimis, tačiau jei studentas gali ir nori sumokėti visą metinę įmoką iš karto, jis gauna 20 proc. mokesčio sumos nuolaidą. Neišgalintys susimokėti uţ mokslą gali gauti paskolą - daliai studijų įmokos ar visai įmokai padengti. Tačiau imantys tokią paskolą turi sumokėti didesnę studijų įmoką: prie jos pridedama 20 proc. „paskolos mokestis“. Pradėti paskolą grąţinti privalu tik tada, kai absolvento pajamos pasiekia tam tikrą lygį, kuris indeksuojamas vartotojų kainų infliacijos indeksu. Paskola mokama dalimis, kurių dydį lemia gaunamos pajamos ir nustatytas paskolos grąţinimo procentas.

1.4. Visuomenės sveikatos specialistų karjeros galimybių tyrimai Lietuvoje ir uţsienio šalyse

Visuomenės sveikatos darbo jėga - tai raktas į visuomenės sveikatos infrastruktūros stiprinimą (31).

Visuomenės sveikata pritaikoma visuose darbo sektoriuose, apimant valstybinį, privatų, duodantį pelną, privatų, neduodantį pelną ir savanorišką (31).

Kaip veiklos sritis, visuomenės sveikata siūlo plačias galimybių ribas, reikalingas visų lygmenų įgūdţių. Visuomenės sveikata apima daug paţįstamų profesijų, tačiau dirbant visuomenės sveikatoje galima atlikti ir daug maţiau paţįstamų vaidmenų - dirbti sveikatos pedagogu, sanitarijos specialistu, aplinkos inţinieriumi, ligų tyrinėtoju ir daugelį kitų. Kai kurie ţmonės pasirenka šiose srityse visuomenės sveikatos praktiką kaip karjeros pradţią ir gauna mokymą visuomenės sveikatoje ar su visuomenės sveikata susijusioje srityje kaip dalį jų profesinio išsimokslinimo. Kitiems visuomenės sveikata - tai tarsi postūmis susieti savo tolesnę karjerą su ligų prevencija. Karjera visuomenės sveikatoje gali būti susijusi ir techniniu lygiu - tai laboratorijos technikai, radiacinio saugumo technikai, techniniai darbuotojai sveikatos statistikoje, uţkrečiamų ligų klinikose ir kt. (31).

Pasirengiant darbui visuomenės sveikatoje reikalingos svarbios ţinios, įgūdţiai ir poţiūriai, kurie sudaro visuomenės sveikatos praktikos pagrindą. Visuomenės sveikatos darbuotojai domisi ligų prevencija, o ne reagavimu po ligos ar susiţalojimo. Vienas geriausių to pavyzdţių yra imunizavimo programos. Prevencija apima ir ankstyvą ligos diagnozavimą, kad gydymas būtų greitas ir išvengta komplikacijų. Visuomenės sveikatos specialistai moko bendruomenę sveikos gyvensenos, įgalinant asmenis priimti savus sprendimus, rūpinasi motinos ir vaiko sveikata. Infekcinių ligų kontrolė - tai dar viena sritis, kur dirba visuomenės sveikatos specialistai, jų surinkta informacija dalijamasi per PSO. Dalyvavimas epidemiologinėse programose suteikia galimybę surinkti informaciją apie bendruomenę ir gyventojus, identifikuoti naujai pasirodančias problemas ir suvestinę informaciją pateikti suinteresuotiems asmenims. Visuomenės sveikatos specialistai dirba ir srityse, susijusiose su aplinkosauga, profesine sveikata bei srityse, reikalaujančiose administracinių įgūdţių (31).

sveikatos fakulteto absolventus. Vykdyta vienmomentinė apklausa, naudojant dvi anketas. Viena skirta apklausti Visuomenės sveikatos bakalauro kvalifikacinį laipsnį įgijusiems absolventams, kita - Visuomenės sveikatos magistro kvalifikacinį laipsnį įgijusiems absolventams. Su 10 respondentų įvyko nestruktūrizuotas interviu. Tyrime dalyvauti buvo pakviesti 270 absolventų, baigę studijas 2001 - 2003 metais. Atsakymus pateikė 80 absolventų; tai sudarė 66,6 proc. viso absolventų kontingento, su kuriuo pavyko susisiekti (120 ţmonių). Visuomenės sveikatos specialistai, baigę KMU Visuomenės sveikatos fakultetą, sėkmingai įsidarbina pagal įgytą specialybę. Rezultatai parodė, kad pagal įsidarbinimo vietą dominuoja valstybės tarnyba (Valstybinė Visuomenės Sveikatos Prieţiūros Tarnyba, savivaldybės, visuomenės sveikatos centrai, LR sveikatos apsaugos ministerija, KMU) - 69,6 proc. absolventų; sveikatos prieţiūros įstaigos (Kauno medicinos universiteto klinikos, ligoninės) - 63,1 proc. absolventų. Studijomis patenkinti 79,5 proc. bakalaurų ir 87,8 proc. magistrų. Studijų metų absolventai įgijo pakankamai teorinių ţinių ir jas sėkmingai pritaikė praktikoje (32).

ir, atrodo, medicinos fakulteto studentai daugiau domisi gydymu negu prevencija, kuri yra svarbiausias visuomenės sveikatos dėmesio centras. Tai gali paaiškinti susidomėjimo trūkumą visuomenės sveikatos specialybėmis. Pakankamas dėmesys visuomenės sveikatai gali privesti prie didesnio studentų domėjimosi, kad pasirinktų karjerą visuomenės sveikatoje (33).

Houghton ir kt. (2002) tyrimo tikslas buvo apibūdinti visuomenės sveikatos absolventų karjeros kelius ir įvertinti jų sugebėjimus bei ţinias, kurias jie įgijo studijų metu. Buvo atlikta absolventų, 1992 - 1999 įgijusių Adelaidės universiteto bakalauro laipsnį su specializacija visuomenės sveikata, telefoninė apklausa (124 baigusieji). Rezultatai parodė, kad 59 baigusiųjų dirbo visuomenės sveikatos srityje. Jie labiau vertino bendras ţinias, tokias kaip bendravimą ir bendradarbiavimą, nei specifinius, visuomenės sveikatai reikalingus sugebėjimus bei ţinias. Baigusieji paţymėjo, kad jų studijos turėtų būti patobulintos praktiniu supaţindinimu su specialybe bei studijų programa labiau pritaikyta pagal darbo visuomenės sveikatos srityje specifiką (34).

Siekiant išsiaiškinti kokią įtaką paskutinio kurso metai turi karjeros pasirinkimui, atliktas tyrimas Didţiojoje Britanijoje Notingemo Medicinos fakultete. Atlikta studentų, kurie mokėsi visuomenės sveikatoje ir epidemiologijoje paskutiniame kurse 1973 - 1993 metais anketinė ir telefoninė apklausa (266 baigiantieji). Informacija buvo gauta iš 203 studentų, iš kurių 78 proc. tuo metu dirbo medicinos srityje. Iš dirbančių medicinos srityje 44 proc. dirbo bendroje praktikoje ir 8 proc. visuomenės sveikatoje. Iš viso 19 proc. pasirinko mokslinę karjerą, įskaitant, kad 9 iš 15 pasirinko mokslinę karjerą visuomenės sveikatoje. Rezultatai parodė, kad 60 proc. baigiančiųjų paskutinio kurso metai turi įtakos jų karjeros pasirinkimui ir padidina tikimybę pasirinkti mokslinę karjerą (35).

1.5. Tyrimai, vertinantys visuomenės sveikatos specialistų poreikį Lietuvoje ir uţsienio šalyse.

Ţmonės yra svarbiausi ištekliai sveikatos prieţiūroje. Įvairūs mechanizmai ir prietaisai, kurie yra neatskiriama sveikatos prieţiūros dalis, reikalauja ţmogaus prisilietimo, kompetencijos ir atsidavimo, kad jie būtų pritaikyti ir pilnai panaudoti sveikatos prieţiūros teikime. Ţmonių išteklių planavimas yra bet kurios sveikatos prieţiūros sąlygos raktas (36).

Sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių planavimas yra problemiškas ir sudėtingas uţdavinys visame pasaulyje. Ilgą laiką jam buvo skiriama per maţai dėmesio. Bandymai planuoti ţmogiškuosius išteklius daugelyje šalių buvo pradėti tik per pastaruosius dvidešimt metų (37).

Nuo sveikatos apsaugos sistemos reformos pradţios Lietuvoje (1991 m.) sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių problemos analizei buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Iki šiol nėra aiškaus modelio, kuriuo būtų apibrėţtas moksliniais tyrimais paremtas ilgalaikis sveikatos ţmogiškųjų išteklių planavimas, jų poreikis ir geografinis bei specialybių pasiskirstymas. Taip pat nėra ilgalaikių priėmimo į medicinos, stomatologijos, slaugos, visuomenės sveikatos bei farmacijos studijas planų (38).

Stebimas netolygus sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių pasiskirstymas pagal specialybes bei regionus, lytį, amţiaus grupes. Skandinavijos šalys, klydusios planuojant ţmogiškųjų išteklių poreikį (pvz. Švedija, Suomija ir kt.), sudaro palankias sąlygas Lietuvos sveikatos specialistų integravimui į savo sveikatos prieţiūros sistemas. Todėl sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių pasiskirstymo bei analizės problema yra labai aktuali (38).

Sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių planavimas yra sudėtinė sveikatos prieţiūros sistemos reformos dalis (38). Sveikatos apsaugos ministerijos strateginiame 2007 - 2009 m. veiklos plane pabrėţiama, kad sveikatos apsaugos sektoriaus ţmogiškųjų išteklių poreikio planavimas turi uţtikrinti, kad profesionalių sveikatos prieţiūros darbuotojų skaičius, įgūdţiai ir kompetencija atitiktų esamas ir būsimas visuomenės reikmes (39). Sveikatos apsaugos ministerijos misijoje pabrėţiamas siekis „formuoti ir įgyvendinti sveikatos politiką, uţtikrinančią visuomenės sveikatą, aukštą sveikatinimo veiklos kokybę ir racionalų išteklių panaudojimą“ (40).

pasitraukimą iš profesijos dėl mirties, išėjimo į pensiją, migracijos, profesijos pakeitimo ir kt. Poreikio analize siekiama nustatyti koks bus specialistų poreikis ateityje, remiantis būsimu sveikatos prieţiūros paslaugų poreikiu, kuris nustatomas atsiţvelgiant į demografinius, socialinius, institucinius, technologijų ir kitus pokyčius. Pasiūla ir poreikis palyginamas - nustatoma, ar ateityje specialistų bus per daug, ar jų stigs. Tuomet ieškoma sprendimų, kurie padėtų išvengti sveikatos prieţiūros specialistų trūkumo ar pertekliaus ateityje (37).

Sveikatos prieţiūros specialistų ikidiplominės ir podiplominės studijos trunka ilgai, nėra tikslių duomenų apie jų skaičių, pasiskirstymą, demografinius rodiklius, suteikiamas paslaugas. Tai leidţia teigti, jog sveikatos prieţiūros specialistų poreikio planavimas yra labai svarbus, tačiau tuo pat metu ir sudėtingas, ir ilgalaikis procesas, kuriam būtini naujausi moksliniai tyrimai, nuolatinė stebėsena ir prognozių atnaujinimas (41).

Ţ. Jankauskienės ir kt. (2005) atliktame tyrime apklausta 10 ekspertų, kurie pabrėţė, kad nors sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių vystymo gairės jau numatytos Nacionalinės sveikatos koncepcijoje (1991), Lietuvoje nėra aiškios ţmogiškųjų išteklių planavimo strategijos, aiškių ţmogiškųjų išteklių politikos metmenų. Ekspertai išskyrė tokius sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių poreikio nustatymo kriterijus:

1. sveikatos prieţiūros įstaigų apklausa, jų restruktūrizacijos planų įvertinimas; 2. sveikatos prieţiūros paslaugų plėtra;

3. darbo laiko sąnaudos, darbo krūvio nustatymas, sveikatos paslaugų prieinamumas; 4. Europos Sąjungos standartai ir sveikatos rodiklių dinamika;

5. studijuojančiųjų sveikatos prieţiūros specialybėse skaičius;

6. sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių skaičius, pasiskirstymas ir kitimo tendencijos Lietuvoje bei uţsienyje;

7. optimalaus santykio tarp pirminės, antrinės sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančių specialistų nustatymas (42).

sveikatos tarybos nariai, apskričių gydytojai, teritorinių ligonių kasų direktoriai ir Valstybinės ligonių kasos atstovai, LR sveikatos apsaugos ministerijos atstovai, universitetų ir kolegijų dekanai ir katedrų vedėjai, visuomenės sveikatos centrų direktoriai, sveikatos prieţiūros specialistų profesinių organizacijų vadovai ir Pasaulio sveikatos organizacijos atstovas Lietuvoje. Šio tyrimo metu buvo išsiųsti 128 klausimynai, gauti 54 atsakymai (atsakomumas 42,5 proc.). Visais atvejais, išskyrus gydytojus ir vaistininkus, specialistų poreikis iki 2015 m. buvo didesnis nei rodiklis, buvęs 2005 m. Visuomenės sveikatos specialistų poreikis buvo 1,3 karto didesnis (41).

Tarvydienės N. (2008) tyrimo tikslas buvo ištirti bendro lavinimo mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų poreikį ir vykdomą veiklą mokyklų vadovų poţiūriu. Į klausimus atsakė 107 bendro lavinimo mokyklų vadovai . Direktorių nuomone, medicinos kabinetai (76,4 proc.) ir visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai (97,2 proc.) yra reikalingi, tačiau specialistų vykdoma veikla nepatenkina vadovų lūkesčių. Kaimo ir miesto mokyklų vadovų nuomonė dėl medicinos kabinetų ir visuomenės sveikatos prieţiūros specialistų reikalingumo nesiskiria. Kaimo bendrojo lavinimo mokyklų vadovų lūkesčių mokyklų visuomenės sveikatos prieţiūros specialistai nepatenkina visose vykdomose veiklose. Miesto mokyklų vadovų lūkesčius patenkina, kontroliuodami, kad mokykloje būtų įvykdyti higienos normų reikalavimai, rinkdami informaciją apie mokinių profilaktinius sveikatos patikrinimus, suteikdami pirmąją medicinos pagalbą (43).

Ţmogiškųjų išteklių paklausos aprūpinimo planavimas sveikatos prieţiūroje yra maţai nagrinėjama tema, menkai sutariant kaip tai turi būti atliekama. Daugumoje sveikatos prieţiūros sistemų ţmogiškųjų išteklių planavimas yra valdomas sveikatos prieţiūros išlaidų su lėšomis, kurios diktuoja aprūpinimo ţmogiškaisiais ištekliais apimtį. Sveikatos prieţiūros politikos kūrėjai vis daugiau pripaţįsta labiau integruoto sveikatos prieţiūros ţmogiškųjų išteklių planavimo reikalingumą, sukuriant ţmogaus išteklių vadybą, atsiliepiant į sistemos poreikius ir planą. Siekiant pagerinti darbo jėgos planavimą buvo atlikta sveikatos prieţiūros sistemų apţvalga penkiose šalyse: Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje (44).

darbo jėgos planavimas šiose keturiose šalyse yra nulemtas reliatyviu poreikio sveikatos prieţiūrai apskaičiavimu iš demografinės prognozės, išteklių apribojimų, tikėtino atsistatydinimo ar kito egzistuojančio medicinos darbuotojų praradimo. Kai kuriose šalyse, ypač Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje, sveikatos prieţiūros specialistų stygius sukėlė valstybinį nerimą ir didelę vidurinio medicinos personalo emigraciją. Ţmogiškųjų išteklių planavimo praktika šiose šalyse (išskyrus Vokietiją, kur nėra nieko) yra panaši ir neefektyvi, kadangi ignoruojamos svarbios svarstomos ekonominės problemos. Nepaisant pastangų suplanuoti, visos šalys patyrė sveikatos prieţiūros specialistų pertekliaus ir stygiaus ciklus. Dauguma šalių pasitiki sveikatos prieţiūros specialistų iš kitų šalių, tokių kaip Ispanija, imigracija, skirta trumpalaikiam sveikatos prieţiūros specialistų stygiaus pašalinimui (44).

JAV medicinos institutas atliko tyrimus, kurių rezultatai parodė, kad labai trūksta visuomenės sveikatos specialistų su specialiais įgūdţiais (profesinės sveikatos srityje, epidemiologų). Taip pat, trūksta ir adekvačių darbo vietų ir darbo organizavimo, kuris leistų visuomenės sveikatos specialistams pritaikyti visas savo kompetencijas (45).

Pagrindinė sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių poreikio planavimo kliūtis yra reikiamų duomenų trūkumas. Lietuvoje kol kas nėra duomenų bazės, kurioje būtų visa būtina ir laiku atnaujinama informacija, todėl vienas pagrindinių sėkmingą planavimą uţtikrinančių veiksnių turi būti integruota, nuolat atnaujinama, lanksti ir informatyvi, efektyviai komunikuojančių registrų ir duomenų bazių sistema, pateikianti būtina informaciją sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių poreikiui planuoti. Sveikatos prieţiūros ţmonių išteklių poreikio planavimas turi būti nuoseklus ir nuolatinis procesas, o atsiţvelgiant į planavimo rezultatus, turi būti imamasi reikiamų priemonių (41).

2.

TYRIMO METODIKA

2.1. Tiriamasis kontingentas ir bendra tyrimo schema

Tyrimo atlikimo objektu buvo pasirinktos Vilniaus ir Kauno kolegijos. Siekiant išsiaiškinti aukštųjų universitetinių studijų poreikį, numatyta apklausti Vilniaus ir Kauno kolegijų Visuomenės sveikatos krypties visų kursų studentus. Šiam tyrimui atlikti buvo gautas bioetikos centro leidimas (1 priedas).

Tyrimas atliktas 2008 m. spalio mėnesį. Kolegijų dekanatuose susirinkimų metu katedrų vedėjai buvo supaţindinti su anketų turiniu ir paaiškinta anketų pildymo eiga. Anketos buvo išdalintos Vilniaus (300 anketų) ir Kauno (150) kolegijų Visuomenės sveikatos krypties studentams. Anketos uţpildytos anoniminiu būdu. Anketos surinktos praėjus mėnesiui po jų išdalijimo. Atsakymus pateikė 290 studentų. Tai sudarė 64,4 proc. viso studentų kontingento, kuriems buvo išdalintos anketos. Anketas uţpildė 184 Vilniaus kolegijos ir 106 Kauno kolegijos studentai; tai atitinkamai sudaro 63,4 proc. ir 36,6 proc. viso ištirto kontingento.

Tyrime dalyvavo 274 moterys ir 16 vyrų. Tai sudaro atitinkamai 94,5 proc. ir 5,5 proc. visų dalyvavusiųjų tyrime. Studentų amţius svyravo nuo 18 iki 45 metų. Daugiausia dalyvavusių tyrime yra 18 - 22 metų amţiaus studentų. (1 lentelė)

1 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal amţių

Respondentų amţiaus vidurkis ± 20,5 metų.

Tyrime dalyvavę studentai studijuoja biomedicininės diagnostikos, dietologijos bei kosmetologijos studijų programose, kurias baigus suteikiamas Visuomenės sveikatos specialisto profesinis bakalauras (1 pav.).

39%

19% 42%

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

1 pav. Studentų pasiskirstymas pagal studijų programą (proc.)

Pirmame kurse studijuoja 124 (42,8 proc.) studentai, antrame - 100 (34,5 proc.) ir trečiame - 66 (22,8 proc.) studentai.

2.2. Anketos turinys ir struktūra

Pagal lietuvių ir uţsienio autorių literatūros analizę sudaryta anketa (2 priedas). Atliktas pilotinis tyrimas. Jis buvo atliekamas 2008 m. balandţio mėn. Kauno kolegijoje. Paruoštos anketos buvo išdalintos 20 Kauno kolegijos Visuomenės sveikatos krypties studentų. Anketos surinktos praėjus dviems savaitėms po jų išdalijimo. Apţvelgus atsakymus buvo atlikti koregavimai anketoje.

Kuriant anketą ir apklausiant studentus norėta išsiaiškinti ar Vilniaus ir Kauno kolegijų studentai ketina siekti universitetinio išsilavinimo, ką jie galvoja apie visuomenės sveikatos specialisto karjeros galimybes bei aukštojo mokslo prieinamumą.

Anketa sudaryta iš 20 klausimų. Ji padalinta į tokius klausimų blokus:

1 - 5 klausimais studentų buvo prašoma pateikti informaciją apie individualius duomenis: lytis, amţius, kokioje kolegijoje, studijų programoje ir kuriame kurse studijuoja.

6 - 10 klausimais buvo siekta išsiaiškinti studentų siekius tobulintis visuomenės sveikatos srityje bei studijuoti išlyginamosiose studijose universitete.

19 - 20 klausimai atspindėjo studentų nuomonę apie aukštojo mokslo prieinamumą.

2.3. Statistinė duomenų analizė

Duomenų analizė atlikta statistinės analizės programa SPSS (15 versija).

Atlikta palyginamoji dviejų kolegijų Visuomenės sveikatos krypties studentų nuomonių analizė bei palyginamoji Visuomenės sveikatos krypties trijų specialybių studentų nuomonių analizė.

Ryšiai tarp poţymių buvo vertinami chi kvadrato (χ²) kriterijumi bei laisvės laipsnių skaičiumi (df). Statistinių hipotezių reikšmingumui įvertinti pasirinktas p lygmuo. Ryšiai buvo laikomi statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.

Lyginant du santykinius dydţius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis, buvo apskaičiuojamas z kriterijus. Jeigu z > 1,96, skirtumas tarp poţymių laikytas statistiškai reikšmingu.

3.

REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Universitetinių studijų poreikio įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose

Atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti ar studentai ateityje planuoja tobulintis visuomenės sveikatos srityje. Gauti statistiškai reikšmingi rezultatai. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad daugiau kaip pusė abiejų kolegijų respondentų ketina tobulintis vėliau. Reikšmingai daugiau Vilniaus kolegijos studentų nei Kauno ketina tobulintis artimiausiu metu - atitinkamai 31,1 proc. ir 9,4 proc. studentų. Kauno kolegijos respondentai maţiau motyvuoti tobulintis, nes net trečdalis jų (30,2 proc.) to neketina daryti, manydami, kad turi pakankamai ţinių bei neturi tam laiko (2 pav.). 66,2 60,4 9,4 2,7 * 31,1 * 30,2 0 10 20 30 40 50 60 70 80 ne, turiu pakankamai žinių ir

neturiu tam laiko

taip, bet vėliau taip, artimiausiu metu p ro c . Vilniaus Kauno

2 pav. Studentų skirstymas pagal planavimą tobulintis visuomenės sveikatos srityje * - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

χ² = 53,52; df = 3; p < 0,05

6 34 23,5 42,5 14,2 * 79,8 * 0 20 40 60 80 100 taip ne nežinau p ro c .

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

3 pav. Studentų skirstymas pagal siekį tęsti studijas universitete * - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

χ² = 60,8; df = 2; p < 0,05

Analizuojant prieţastis, dėl kurių respondentai pasirinktų tolesnes visuomenės sveikatos studijas, nustatėme, kad svarbiausia prieţastis - noras gilinti ţinias (atitinkamai Kauno kolegija - 50,9 proc.; Vilniaus - 44,8 proc.). Perspektyvią specialybę, kaip prieţastį, dėl kurios respondentai rinktųsi tolesnes visuomenės sveikatos studijas, paţymėjo daugiau Vilniaus kolegijos studentų (29,9 proc.) nei Kauno (19,8 proc.). Tik nedidelė abiejų kolegijų respondentų dalis pasirinko specialybės prestiţą bei kitas prieţastis. Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį. Studentų nuomonės statistiškai reikšmingai skyrėsi (χ² = 10,48; df = 3; p < 0,05).

2 lentelė.Studentų skirstymas pagal siekį studijuoti išlyginamosiose studijose

Galimybė studijuoti išlyginamosiose studijose

Vilniaus kolegija Kauno kolegija proc. n proc. n taip 94* 172 58,1 61 ne 2,7 5 17,1 18 neturiu nuomonės 3,3 6 24,8 26 viso 100 183 100 105 χ² = 55,69; df = 2; p< 0,05;

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

Studentų pasiteiravome, kokios studijų formos jie norėtų, pratęsdami studijas universitete. Statistiškai reikšmingai daugiau Vilniaus kolegijos studentų (42,9 proc.) nei Kauno (19 proc.) pirmenybę teikia dieninei formai. Vilniaus kolegijos respondentus vilioja ir neakivaizdinė studijų forma. Tuo tarpu Kauno kolegijos studentai pirmenybę teikia nuotolinei formai - 22,9 proc. studentų ir neakivaizdinei formai - 21,9 proc. studentų. Daug maţiau studentus vilioja vakarinė studijų forma (3 lentelė).

3 lentelė. Respondentų skirstymas priklausomai nuo studijų formos pasirinkimo

Studijų forma Vilniaus kolegija Kauno kolegija

proc. n proc. n dieninė 42,9* 78 19 20 vakarinė 11 20 15,2 16 neakivaizdinė 41,2* 75 21,9 23 nuotolinė formos 1,1* 2 22,9 24 neturiu nuomonės 3,8 7 21 22 viso 100 182 100 105 χ² = 73,36; df = 4; p < 0,05

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

Taip pat analizavome kaip universitetinių studijų poreikis priklauso nuo respondentų specializacijos. Atsakymus pateikė 113 biomedicininės diagnostikos (39 proc.), 55 (19 proc.) dietologijos ir 122 (42,1 proc.) kosmetologijos specialybių studentai.

15 0 65,5 16,5 ₁₄ 57,6 27,434,5 * 69,5 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 ne, turiu pakankamai žinių ir neturiu tam laiko

taip, bet vėliau taip, artimiausiu metu

p

ro

c

.

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

4 pav. Studentų skirstymas pagal planavimą tobulintis visuomenės sveikatos srityje * - p<0,05, lyginant su kosmetologijos specialybe

χ² = 18,41; df = 4; p < 0,05;

Po studijų baigimo tęsti studijas universitete norėtų didţioji studentų dalis. Tęsti studijas universitete norėtų statistiškai reikšmingai daugiau dietologijos specialybės studentų nei kosmetologijos. Nemaţai studentų dar nėra apsisprendę dėl tolesnių studijų - 19,5 proc. bom. diagnostikos, 16,7 proc. dietologijos ir net 32,8 proc. kosmetologijos specialybių studentų. Ir tik maţa dalis visų krypčių respondentų tęsti tolesnių studijų nenorėtų (5 pav.).

67,2 13,3 19,5 3,7 16,7 51,6 15,6 32,8 79,6 * 0 20 40 60 80 100 taip ne nežinau p ro c .

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

5 pav. Studentų skirstymas pagal siekį tęsti studijas universitete * - p<0,05, lyginant su kosmetologijos specialybe

χ² = 15,45; df = 4; p < 0,05;

specialybės respondentų (31 proc.). Dietologijos specialybės studentai svarbiausia prieţastimi, tęsiant studijas universitete, laiko ne norą gilinti ţinias, bet visuomenės sveikatos specialybės perspektyvumą (39,7 proc.). Nedidelė dalis visų krypčių respondentų mano, kad jie pasirinktų tolesnes studijas dėl specialybės prestiţo bei kitų prieţasčių (6 pav.). Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį.

13,7 39,7 12,1 19,2 23,9 12 50,4 * 17,2 31 22,4 7,2 51,2 * 0 10 20 30 40 50 60 70 Perspektyvi specialybė Noras gilinti žinias Specialybės prestižas Kita p ro c .

biom. diagnostika dietologija kosmetologija

6 pav. Studentų skirstymas pagal visuomenės sveikatos studijų pasirinkimą * - p < 0,05 lyginant su dietologija

χ² = 15,41; df = 6; p < 0,05;

Siekiant išsiaiškinti ar studentai norėtų turėti galimybę po kolegijos studijuoti išlyginamosiose studijose, nustatyta, kad yra statistiškai reikšmingas skirtumas tarp atsakiusiųjų trijų specialybių studentų nuomonių. Norą studijuoti išlyginamosiose studijose pareiškė reikšmingai maţiau biom. diagnostikos ir kosmetologijos studentų lyginant su dietologijos. Galimybė studijuoti išlyginamosiose studijose nevilioja 8 proc. biom. diagnostikos ir 11,5 proc. kosmetologijos specialybių studentų. Likusieji studentai šiuo klausimu nuomonės neturėjo (4 lentelė).

4 lentelė. Studentų skirstymas pagal siekį studijuoti išlyginamosiose studijose

Galimybė studijuoti išlyginamosiose studijose

biom.

diagnostika dietologija kosmetologija

proc. n proc. n proc. n

taip 79,5* 89 96,3 52 75,4* 92

ne 8 9 0 0 11,5 14

neturiu nuomonės 12,5 14 3,7 2 13,1 16

viso 100 112 100 54 100 122

χ² = 11,54; df = 4; p < 0,05;

Pratęsiant studijas aukštojoje mokykloje, studentai labiausiai norėtų dieninės bei neakivaizdinės studijų formos. Studentų nuomonės statistiškai reikšmingai skyrėsi (χ² = 24,36; df = 8; p < 0,05). Dieninę studijų formą rinktųsi 44,4 proc. dietologijos, 40,2 proc. biom. diagnostikos specialybių studentų. Daugiau kosmetologijos specialybės respondentų rinktųsi neakivaizdinę studijų formą (38 proc.) nei dieninę (24 proc.). Neakivaizdinę studijų formą kaip ir dieninę rinktųsi panaši dietologijos studentų dalis (42,6 proc.). Nedaug visų trijų krypčių respondentų rinktųsi vakarinę bei nuotolinę studijų formas. Įdomu paţymėti, kad kosmetologijos specialybės studentai, priešingai nei kitų specialybių, labiau rinktųsi nuotolinę formą nei vakarinę. Tam tikra studentų dalis neturi nuomonės šiuo klausimu - tai teigė 14 proc. kosmetologijos bei 10,7 proc. biom. diagnostikos specialybių studentų, bet tarp dietologijos specialybės studentų tokių nebuvo.

3.2. Studentų poţiūrio į visuomenės sveikatos specialisto karjeros galimybes įvertinimas tarp Visuomenės sveikatos krypties studentų Vilniaus ir Kauno kolegijose`

Įvairių ţmonių supratimas apie karjerą yra skirtingas. Tyrimo metu siekėme suţinoti ką apie karjerą mano visuomenės sveikatos krypties studentai. Todėl paklausėme kas, studentų manymu, yra karjera ?

18,5 6,9 14,5 39,7 28,2 17,6 5,5 * 69,1* 0 10 20 30 40 50 60 70 80 aukštos užimamos pareigos savo tikslų siekimas prestižinė specialybė didelis atlyginimas p ro c .

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

7 pav. Karjeros apibūdinimas * - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija;

χ² = 51,34; df = 3; p < 0,05;

Sėkmingą profesinę karjerą lemia įvairūs veiksniai. Tarp Vilniaus ir Kauno studentų, kurie įvardijo šiuos veiksnius, nuomonių neaptikome statistiškai reikšmingo skirtumo. Kaip svarbiausius veiksnius, lemiančius karjerą, studentai nurodo darbo patirtį bei išsimokslinimą. Tai paţymėjo beveik trečdalis abiejų kolegijų respondentų. Ne maţiau svarbios studentams atrodo ir asmeninės charakterio savybės. Paţintys ir ryšiai studentams atrodo maţiausiai svarbūs, kaip lemiantys profesinę karjerą ( 5 lentelė).

5 lentelė. Veiksniai, lemiantys sėkmingą profesinę karjerą

Veiksniai, lemiantys karjerą

Vilniaus kolegija Kauno kolegija proc. n (ats. sk.) proc. n (ats. sk.) darbo patirtis 27,5 147 31,1 60 išsimokslinimas 28,6 153 28,5 55

asmeninės charakterio savybės 25,8 138 20,7 40

paţintys ir ryšiai 18,1 97 19,7 38

viso 100 535 100 193

χ² = 10,62; df = 5; p > 0,05

atsakomybės ir savarankiškumo baimę bei jautrumą kritikai. Amţių ir lytį studentai nelaiko svarbiomis kliūtimis, siekiant profesinės karjeros. Respondentų atsakymai buvo skaičiuojami ne pagal respondentų skaičių, bet pagal atsakymų daţnį.

Karjera - tai darbuotojo pareigybių ar darbo vietų raida įmonėje (-ėse); visos ţmogaus per darbinį gyvenimą uţimtos pareigybės. Daţniausiai karjera asocijuojasi su darbuotojo kilimu aukštyn, nors pastaruoju metu, “plokštėjant“ organizacinei valdymo struktūrai, vis labiau akcentuojama horizontali karjera, kuri suprantama kaip perkėlimas į naujas, tačiau to paties lygio pareigas arba didesnės atsakomybės, savarankiškumo suteikimas jau esamose pareigose. Buvo įdomu suţinoti ar respondentai ţada siekti karjeros. Vertindami respondentų atsakymus nustatėme statistiškai reikšmingą skirtumą tarp Vilniaus ir Kauno kolegijų respondentų. Daugiau kaip pusė visų Vilniaus kolegijos respondentų būtinai ţada siekti tolimesnės karjeros. Tuo tarpu, Kauno kolegijoje, ţadančių siekti karjeros, tik vienas trečdalis. Tačiau Vilniaus kolegijoje yra reikšmingai maţiau negalvojančių apie karjeros siekimą. Kauno kolegijoje yra nedidelė dalis studentų, kurie visai neţada siekti karjeros. Vilniaus kolegijoje tokių respondentų nebuvo (8 pav.). 0 14,1 31,1 51,5 10,6 _6,8 13,6 * 72,3 * 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

taip, būtinai apie tai negalvojau ne jau dabar siekiu karjeros p ro c . Vilniaus Kauno

8 pav. Studentų skirstymas pagal karjeros siekimą * - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija;

χ² = 77,09; df = 3; p < 0,05;

studentų. Kai kurie studentai dar nėra apsisprendę ir neţino, ar jie susies profesinę karjerą su savo specialybe. Tarp Kauno kolegijos studentų yra tokių, kurie visai neketina sieti profesinės karjeros su savo specialybe, tačiau tarp Vilniaus kolegijos studentų taip manančių visai nėra (6 lentelė).

Buvo įdomu suţinoti kodėl visuomenės sveikatos krypties studentai sietų profesinę karjerą su savo specialybe. Studentų nuomonės statistiškai reikšmingai skyrėsi. Didţiausia studentų dalis mano, kad visuomenės sveikatos specialisto specialybė yra perspektyvi - tai paţymėjo statistiškai reikšmingai daugiau Vilniaus (91,1 proc.) nei Kauno (59 proc.) kolegijų respondentų. Tačiau manančių, kad juos tenkina atlyginimas Vilniaus kolegijoje (6,3 proc.) yra statistiškai reikšmingai maţiau studentų, nei Kaune (33,3 proc.). Tik nedidelė abiejų kolegijų respondentų dalis paţymėjo, kad lengva rasti darbą (6 lentelė).

6 lentelė. Profesinės karjeros siekis

Siekis sieti profesinę karjerą su savo

specialybe

Vilniaus

kolegija Kauno kolegija

proc. n proc. n taip 64,7* 119 31,7 33 iš dalies 25,5 47 43,3 45 ne 0 0 11,5 12 neţinau 9,8 18 13,5 14 viso 100 184 100 104 χ² = 42,24; df = 3; p < 0,05;

Specialybės ypatybės proc. n proc. n

perspektyvi specialybė 91,1* 144 59 62

lengva rasti darbą 2,6 4 7,7 8

tenkina atlyginimas 6,3* 10 33,3 35

viso 100 158 100 105

χ² = 38,76; df = 2; p < 0,05;

* - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija

3,3 20,9 31,4 2,9 37,3 28,4 14.8 * 61 * 0 10 20 30 40 50 60 70

taip ne iš dalies nežinau

p

ro

c

.

Vilniaus kolegija Kauno kolegija

9 pav. Respondentų skirstymas priklausomai nuo diplomo įtakos profesinei karjerai * - p<0,05, lyginant su Kauno kolegija;

χ² = 27,35; df = 3; p < 0,05;

Kadangi mūsuose vyrauja nuomonė, kad ir turint aukštųjų universitetinių studijų diplomą karjeros lengviau siekti vyrams, nusprendėme apie tai paklausti studentų. Tyrimo metu nustatyta, kad tarp atsakiusiųjų dviejų kolegijų studentų nuomonių statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta. Ir Vilniaus, ir Kauno kolegijų studentai mano, kad karjeros galimybės tiek vyrams, tiek moterims yra vienodos - tai nurodė atitinkamai 70,7 proc. ir 77,1 proc. studentų. Nedidelė studentų dalis mano, kad turint aukštųjų universitetinių studijų diplomą karjeros lengviau siekti vyrams ir visai maţa teikia pirmenybę moterims. Kiti studentai šiuo klausimu nuomonės neturėjo (7 lentelė).

7 lentelė. Studentų skirstymas pagal tai, kam lengviau siekti karjeros

Lengviau siekti karjeros

Vilniaus

kolegija Kauno kolegija

proc. n proc. n vyrams 23,9 44 12,4 13 moterims 1,6 3 2,9 3 abiem vienodai 70,7 130 77,1 81 neturiu nuomonės 3,8 7 7,6 8 viso 100 184 100 105 χ² = 7,25; df = 3; p > 0,05