LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
MEDICINOS FAKULTETAS ŠEIMOS MEDICINOS KLINIKA
MILDA MUSNECKYTĖ
LIETUVOS STUDENTŲ POŽIŪRIS Į AFEKTINIŲ SUTRIKIMŲ TURINČIUS
PACIENTUS, STIGMATIZAVIMO PROBLEMA
MEDICINOS VIENTISŲJŲ STUDIJŲ BAIGIAMASIS MAGISTRO DARBAS
MOKSLINIS VADOVAS: asist. SIMONA KUŠLEIKIENĖ
KAUNAS, 2020
2
TURINYS
1. SANTRAUKA ... 4 2. SUMMARY ... 5 3. PADĖKA ... 6 4. INTERESŲ KONFLIKTAS ... 65. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 6
6. SANTRUMPOS ... 7
7. SĄVOKOS ... 8
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 9
9. ĮVADAS ... 10
10. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
10.1. Nuotaikos (afektiniai) sutrikimai ... 11
10.2. Stigmos samprata ir reikšmė psichikos sutrikimų turintiems žmonėms ... 12
10.3. Visuomenės ir medicinos personalo požiūris į nuotaikos sutrikimų turinčius asmenis ... 13
10.4. Pirminės sveikatos priežiūros grandies svarba nuotaikos sutrikimais sergantiems pacientams ... 15
11. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 16
11.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas ... 16
11.2. Tyrimo objektas ... 16
11.3. Tiriamųjų atranka ... 16
11.4. Tyrimo metodai ... 16
11.5. Duomenų analizės metodai ... 17
12. REZULTATAI ... 18
12.1. Demografiniai duomenys ... 18
12.2. Studentų surinktų stigmos balų kiekio priklausomybė nuo studijų krypties ... 18
12.3. Požiūrio į afektinius sutrikimus kintamumas priklausomai nuo lyties, amžiaus bei kilimo vietos 20 12.4. Aukštojoje mokykloje įgytų žinių reikšmė požiūrio į afektinius sutrikimus formavimuisi ... 20
12.5. Požiūris į afektinius sutrikimus žmonių, kurie turi psichikos sutrikimais sergančių artimųjų ... 22
3
13. REZULTATŲ APTARIMAS ... 24
14. IŠVADOS ... 27
15. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 28
4
1. SANTRAUKA
Autorius: Milda Musneckytė
Darbo pavadinimas: Lietuvos studentų požiūris į afektinių sutrikimų turinčius pacientus, stigmatizavimo problema
Darbo tikslas: Įvertinti Lietuvos studentų požiūrį į afektinių sutrikimų turinčius pacientus.
Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti ir palyginti medicinos studentų bei kitų specialybių studentų požiūrį į afektinių sutrikimų turinčius asmenis. 2. Nustatyti ar studentų požiūris į afektinius sutrikimus priklauso nuo sociodemografinių charakteristikų. 3. Išsiaiškinti ar universitete įgytos žinios keičia studentų požiūrį į afektinius sutrikimus. 4. Išsiaiškinti ar artimas kontaktas su žmogumi, kuris serga afektiniu ar kitu psichikos sutrikimu, keičia studentų požiūrį į nuotaikos sutrikimus.
Tyrimo metodai: Duomenys surinkti anoniminės internetinės apklausos būdų, o apdoroti naudojant ,,Excel 2007“ bei statistinių programų ,,SPSS 26.0“ paketus.
Tyrimo dalyviai: Tyrime dalyvavo LSMU, VU, VDU, MRU, VGTU ir KK studentai.
Rezultatai: Medicinos ir kitų sveikatos mokslų studentai surinko reikšmingai mažesnius stigmos balų vidurkius 38,1 (SN±5,4) ir 40,6 (SN±7,4) lyginant su tiksliųjų mokslų – 45,2 (SN±6,8) ir humanitarinių specialybių studentais – 44,3 (SN±5,17), p<0,001. Studentai vyrai surinko reikšmingai didesnį 47,5 (SN±8,9) stigmos balų vidurkį lyginant su studentėmis moterimis, kurios surinko 40,8 (SN±6,7) stigmos balų vidurkį, p<0,01. Studentai, nurodę, kad aukštojoje mokykloje gavo pakankamai žinių apie afektinius ir kitus psichikos sutrikimus, surinko reikšmingai mažesnį – 38,1 (SN±6,9) stigmos balų vidurkį lyginant su žinių neturinčias studentais – 45,1 (SN±5,3) stigmos balų vidurkis, p<0,001. Susidūrimas su afektiniais ar kitais psichikos sutrikimais artimoje aplinkoje, reikšmingai mažino tiriamųjų stigmatizuojantį požiūrį 40,0 (SN±6,3) stigmos balų vidurkis lyginant su 43,1 (SN±6,6) stigmos balų vidurkiu, p<0,01.
Išvados. 1. Medicinos studentai ir kitų sveikatos priežiūros specialybių studentai surinko reikšmingai mažesnį stigmos balų vidurkį lyginant su humanitarinių ir tiksliųjų mokslų atstovais. 2
.
Moterys stigmatizavo mažiau nei vyrai; amžius ir gimimo vieta neturėjo reikšmingos įtakos požiūrio į afektinius sutrikimus formavimuisi. 3.
Studentai, nurodę, kad universitete gavo pakankamai žinių apie nuotaikos sutrikimus, išsiskyrė reikšmingai mažiau stigmatizuotu požiūriu nei žinių neturintys studentai.4.
Studentai, pažįstantys afektiniu ar kitu psichikos sutrikimu sergantį artimą žmogų, klausimuose nurodė reikšmingai mažiau stigmatizuotų atsakymų nei artimo kontakto neturėję apklaustieji.5
2. SUMMARY
Author. Milda Musneckytė
Tittle. Lithuanian students’ attitude to the patients with affective disorders, stigmatization problem Aim of the study: To evaluate the attitude of Lithuanian students to the patients with affective disorders. Tasks of the study: 1.To determine and compare the approach of medical and non-medical students to the patients with affective disorders. 2. To analyze if the approach depends on sociodemographic characteristics. 3. To determine if the approach varies depending on education. 4. To analyze if having close contact with a patient with affective disorder changes one’s perception to affective disorders.
Methods: The anonymous electronic questionnaire was used to collect the research data. “Excel 2007“ and statistical software package “SPSS.26“ were used to analyze and process the data.
Participants: Students of LHSU, VU, VMU, MRU, VGTU and KK.
Results: Medical and other students of health sciences got significantly lower stigma score mean 38 (SD±5,4) and 40,6 (SD±7,4) respectively compared with the exact science profile students – 45,2 (SD ±6,8) and humanitarian students 44,3 (SD±5,17), p<0,001. Male students collected significantly higher stigma score mean 47,5 (SD±8,9) than female students who collected stigma score mean 40,8 (SD±6,7), p<0,01. Students who claimed they acquired sufficient knowledge about affective disorders collected significantly lower stigma score mean 38,1 (SD±6,9) compared with students who claimed they didn‘t, stigma score mean 45,1 (SD±5,3), p<0,001. Exposure with affective or other mental disorders in intimate environment significantly reduced one’s declared stigma score mean 40,0 (SD±6,3) compared with unexposed people, stigma score mean 43,1 (SD±6,6), p<0,01.
Conclusions: 1. Medical and other students of health sciences collected significantly lower average stigma scores compared with other students. 2. Female students had less stigmatizing approach compared with male students while age and birth place didn‘t cause significant difference. 3. Students who indicated they learnt enough about mood disorders in university had significantly lower stigmatizing approach compared with students who didn‘t. 4. Students who knew a person with diagnosed affective or other mental disorder reported less stigmatizing answers than those who didn‘t.
6
3. PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo mokslinio darbo vadovei Simonai Kušleikienei už skirtą laiką, vertingus patarimus, pasitikėjimą bei pagalbą.
4. INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nekilo.5. ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Baigiamasis mokslinis darbas atliktas gavus Lietuvos sveikatos mokslų bioetikos centro leidimą Nr. BEC – MF – 214. Išdavimo data 2020 – 01 – 16.
7
6. SANTRUMPOS
LSMU (LHSU) – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (angl. Lithuanian University of Health and Sciences);
KK – Kauno kolegija (angl. Kauno Kolegija University of Applied Sciences); VU – Vilniaus universitetas (angl. Vilnius University);
VDU (VMU) – Vytauto Didžiojo universitetas (angl. Vytautas Magnus University); MRU – Mykolo Romerio Universitetas (angl. Mykolas Romeris University);
VGTU – Vilniaus Gedimino technikos universitetas (angl. Vilnius Gediminas Technical University); PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija;
HI – Lietuvos higienos institutas; ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas; TB – tuberkuliozė;
NICE – Nacionalinis sveikatos ir klinikinės kompetencijos institutas (angl. National Institute for Health and Clinical Excellence);
SN – standartinis nuokrypis; p – reikšmingumo lygmuo; ŠS – šansų santykis;
8
7. SĄVOKOS
Afektiniai sutrikimai – yra psichikos sutrikimų rūšis, kurie veikia žmogaus nuotaiką, motyvaciją, energingumą.
Asmeninė stigma – žmonės, sergantys psichikos sutrikimais patys tiki neigiamais stereotipais, prasčiau save vertina, gėdijasi savo ligos.
Bipolinis sutrikimas – nuotaikos sutrikimas, kuriam būdingi besikartojantys manijos bei depresijos epizodai, tarp kurių gali būti ir normalios nuotaikos epizodų.
Ciklotimija – kai lengvos formos manijos epizodai keičiasi su lengvos formos depresijos epizodais. Distimija – lengvos formos depresija su geros savijautos periodais.
Stigma – asmens ar grupės tam tikras statusas, reiškiantis nukrypimą nuo visuomenėje nusistovėjusių kultūrinių ar socialinių normų, nepriimtiną elgseną ar savybes ir izoliuojantis nuo kitų žmonių. Struktūrinė (institucinė) stigma – kai įstatymai negina psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Vienmomentis tyrimas – epidemiologinis tyrimas, kurio metu nustatoma ligų ir rizikos veiksnių paplitimas tarp populiacijos narių.
Visuomeninė stigma – kai psichikos sutrikimų turintys žmonės yra vertinami pagal išankstinį negatyvų nusistatymą, diskriminuojami.
9
8. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas:
Įvertinti Lietuvos studentų požiūrį į afektinių sutrikimų turinčius pacientus. Uždaviniai:
1. Nustatyti ir palyginti medicinos studentų bei kitų specialybių studentų požiūrį į afektinių sutrikimų turinčius asmenis.
2. Nustatyti ar studentų požiūris į afektinius sutrikimus priklauso nuo sociodemografinių charakteristikų.
3. Išsiaiškinti ar universitete įgytos žinios keičia studentų požiūrį į afektinius sutrikimus.
4. Išsiaiškinti ar artimas kontaktas su žmogumi, kuris serga afektiniu ar kitu psichikos sutrikimu, keičia studentų požiūrį į nuotaikos sutrikimus.
10
9. ĮVADAS
Nuotaikos (afektiniai) sutrikimai yra psichikos sutrikimų rūšis, veikiantys nuotaiką, motyvaciją, energingumą. Dažniausiai sutinkami nuotaikos sutrikimai yra depresija bei bipolinis sutrikimas [1]. Remiantis Pasauline sveikatos organizacija (PSO) depresija pasaulyje serga apie 264 milijonus žmonių, o bipoliniu sutrikimu – apie 45 milijonus žmonių [2]. Nenustatyti ir negydyti nuotaikos sutrikimai gali komplikuotis sudėtingesnėmis psichikos sveikatos būklėmis ar net baigtis savižudybe [42]. Sunki depresijos forma, ypač, jei kartu vartojamos psichoaktyvios medžiagos, didina savižudybės riziką [11]. Bipoliniu sutrikimu sergantys pacientai taip pat yra linkę į savęs žalojimą – ypatingai tie, kuriems būdinga greita nuotaikos ciklų kaita, ankstyva simptomatikos raiška, alkoholio vartojimas [63].
Nepaisant skiriamo dėmesio psichikos sveikatos priežiūrai, naujų pasiekimų šioje srityje, dauguma psichikos sveikatos sutrikimų turinčių pacientų bijo kreiptis pagalbos, yra linkę nesilaikyti gydymo plano, nutraukti gydymą anksčiau laiko. Viena iš pagrindinių tokio elgesio priežasčių yra stigmatizacijos problema [3]. PSO stigmą apibūdina kaip paženklinimą ,,gėdos dėme“, dėl kurios individai būna smerkiami, diskriminuojami, atstumiami visuomenės [4]. Dėl esamos stigmos pacientui daug lengviau kreiptis pagalbos į šeimos gydytoją nei į gydytoją psichiatrą [5]. Nuotaikos sutrikimai yra dažnai sutinkami šeimos gydytojo darbe – Lietuvoje atliktame tyrime apklausus 235 pacientus, besilankančius Kaišiadorių rajono pirminės sveikatos priežiūros centre, nustatyta, kad 48,4% vyrų ir 61,9% moterų turėjo nuotaikos sutrikimų [64].
Šis tyrimas aktualus tuo, kad tiriami jaunieji visuomenės atstovai – studentai. Didelė dalis apklaustųjų – medicinos studentai, kurių dauguma rinksis šeimos medicinos, kai kurie – psichiatrijos rezidentūros studijas. Nors Lietuvoje ir yra atlikta tyrimų, tiriančių psichikos sveikatos sutrikimus ir stigmatizavimo problemą [65, 66, 67], tačiau jokiame tyrime nebuvo išskirti nuotaikos sutrikimai bei požiūris į juos. Pasaulio mastu tyrimų apie nuotaikos sutrikimų stigmatizavimą taip pat nėra daug – dažniausiai tiriami kiti psichikos sutrikimai (pvz. šizofrenija) ir jų stigmatizavimo problema [6]. Šioje studijoje atskleidžiamas jaunosios Lietuvos visuomenės dalies (aukštųjų mokyklų studentų) požiūris į afektinius sutrikimus, tiriama studijuojamo dalyko, medicinos žinių įtaką požiūrio formavimuisi.
11
10. LITERATŪROS APŽVALGA
10.1. Nuotaikos (afektiniai) sutrikimai
Nuotaikos sutrikimai yra psichikos sutrikimų rūšis, veikiantys nuotaiką, motyvaciją, energingumą [1]. Lietuvos Higienos instituto (HI) duomenimis 2019 metais nuotaikos sutrikimais sergančių asmenų skaičius Lietuvoje buvo 46322, o sergamumas – 15,07 atvejo tūkstančiui gyventojų [9]. Nuotaikos sutrikimai dar vadinami afektiniais – afektas traktuojamas kaip vidinių emocijų, nuotaikos išraiška [8]. Istorija rodo, kad 400 prieš mūsų erą metais Hipokratas pirmą kartą panaudojo terminus manija ir melancholija, norėdamas apibūdinti psichikos sutrikimus, susijusius su nuotaika. Trisdešimtaisiais mūsų eros metais romėnų gydytojas A.K. Celsas depresiją apibūdino kaip ligą sukeltą juodosios tulžies [41]. 1890 metais vokietis E. Kraepelinas sukūrė maniakinio – depresinio sutrikimo koncepciją, tačiau visą 20 amžių buvo ginčijamasi dėl tikslesnių sąvokų parinkimo ir tik 1980 metais buvo nuspręsta afektinius sutrikimus išskirti į du pagrindinius tipus: bipolinį ir didįjį depresijos sutrikimus [7]. Depresija ir manija priklauso dviem priešingiems nuotaikos spektro poliams. Pasireiškus vienpolinei depresijai, pacientai jaučiasi liūdni, o esant bipolinio sutrikimo simptomams, liūdnos nuotaikos epizodai kaitaliojasi su geros nuotaikos, pakylėjimo (manijos) epizodais [8]. Patyrus vieną depresijos epizodą, 80% pacientų būdingi atkryčiai (pasikartojantis depresijos epizodas) – vidutiniškai per gyvenimą vienam pacientui tenka 5 depresijos epizodai [22]. Retais atvejais depresijai ir manijai pasireiškus vienu metu, sukeliamas mišraus tipo bipolinis sutrikimas [8]. Bipolinio sutrikimo manijos epizodus PSO apibūdina kaip pakylėtos, nestabilios nuotaikos, pernelyg didelio aktyvumo, pagreitėjusios kalbos, padidėjusios savivertės ir sumažėjusio poreikio miegui būseną. Tuo tarpu depresija charakterizuojama pasireiškusiu stipriu liūdesiu, nuovargiu, interesų rato susiaurėjimu, apetito praradimu, kaltės, žemos savivertės jausmu, sunkumu susikaupti, sumažėjusiu pasitenkinimu gyvenimo kokybe bei atsiradusiais miego sutrikimais [2]. Depresija dažniau serga moterys, bipoliniu sutrikimu – vienodai tiek vyrai, tiek moterys, tačiau manijos epizodai dažnesni vyrams. Nuotaikos sutrikimų turintiems pacientams dažnai pasireiškia gretutiniai psichikos sutrikimai kaip priklausomybė nuo alkoholio, obsesinis – kompulsinis sutrikimas ar generalizuotas nerimo sutrikimas [41]. Afektiniams sutrikimams taip pat priskiriama distimija bei ciklotimija. Distimija – lengvos formos depresija su geros savijautos periodais, kuri dažniausiai prasideda ankstyvoje jaunystėje ir trunka visą gyvenimą. Ciklotimija – manijos epizodai besikeičiantys su depresijos epizodais, tačiau išreikšta simptomatika yra lengvos formos
12 [22]. Kai kurie autoriai nuotaikos sutrikimams priskiria ir šizoafektinį sutrikimą – kuomet depresijos ar manijos epizodas pasireiškia kartu su šizofrenijos simptomais [23].
Svarbu paminėti savižudybės problemos aktualumą. Savižudybė išlieka dažniausia jaunesnių nei 35 metų moterų bei vyrų mirties priežastimi pasaulyje [22]. Nuotaikos sutrikimais sergantys pacientai yra ženkliai labiau linkę į savižudybę nei sveiki asmenys. Didžiąja depresija ar mišraus tipo bipoliniu sutrikimu sergantys pacientai dažniau linkę žudytis nei sergantys bipoliniu sutrikimu [10]. Tik ketvirtadalis didžiąja depresija sergančių ir savižudybę įvykdžiusių pacientų buvo lankęsi pas gydytoją psichiatrą, kas įrodo, kad pirminei sveikatos priežiūros grandžiai tenka didžiulė atsakomybė dėl nuotaikos sutrikimais sergančių pacientų savižudybės prevencijos [11].
10.2. Stigmos samprata ir reikšmė psichikos sutrikimų turintiems žmonėms
Žodis ,,stigma“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia ,,ženklą“. Stigmos formavimuisi didžiulę įtaką turi kultūriniai, religiniai, socialiniai aspektai [16]. Stigmos terminas siejamas su žinių stygiumi, diskriminacija bei išankstiniu nusistatymu [12]. Stigmatizuojami žmonės jaučiasi nevisaverčiai, jiems sunkiau palaikyti darnius santykius šeimoje, socializuotis, susirasti darbą ar įsigyti turto [14]. Stigmatizavimo problema yra labai opi pacientams, sergantiems užkrečiamomis infekcinėmis ligos (žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), tuberkulioze (TB)), neinfekcinėmis lėtinėmis ligomis (epilepsija, vėžiu) ar psichikos sveikatos sutrikimais (šizofrenija, nuotaikos sutrikimais) [13].
Psichikos sutrikimų stigmą galima išskirti į tris pagrindines kategorijas – visuomeninė, asmeninė ir struktūrinė stigma [17]. Visuomeninė stigma – kai psichikos sutrikimų turintys žmonės yra vertinami pagal išankstinį negatyvų nusistatymą, diskriminuojami. Asmeninė stigma – žmonės, sergantys psichikos sutrikimais patys tiki neigiamais stereotipais, prasčiau save vertina, gėdijasi savo ligos. Struktūrinė (institucinė) stigma – kai įstatymai negina psichikos sutrikimų turinčių asmenų [18].
Psichikos sutrikimų turintys žmonės yra itin pažeidžiami ir jų stigmatizavimas sukelia neigiamas pasekmes gyvenimo kokybės bei tinkamo gydymo užtikrinimo procese. 2011 metais Anglijoje atliktas tyrimas parodė kad 88% pacientų, turinčių psichikos sutrikimų, buvo susidūrę su diskriminacija [34]. Depresija sergantys ir stigmatizavimą patiriantys pacientai sunkiai integruojasi visuomenėje, negali susirasti darbo [39]. 2016 metais atlikus vienmomentį tyrimą 35 šalyse buvo nustatyta, kad 62,5% didžiąja depresija sergančių pacientų jautėsi diskriminuojami darbinėje aplinkoje, 60% apklaustųjų bijodami stigmatizacijos nesiryžo studijuoti universitete, ieškotis darbo [38]. 2011 metais R. Milev ir kiti atliko tyrimą, siekdami
13 išsiaiškinti ar nuotaikos sutrikimais sergantys pacientai jaučiasi stigmatizuojami: apklausus 214 depresija ar bipoliniu sutrikimu sergančių pacientų buvo nustatyta, kad tam tikru gyvenimo momentu jie buvo diskriminuojami, neigiamai vertinami. Pacientai, sergantys bipoliniu sutrikimu, jautėsi stigmatizuojami labiau nei sergantys depresija [36]. Tyrimai rodo, kad bipoliniu sutrikimu sergantys ir stigmatizuojami pacientai linkę mažiau socializuotis [37].
Nuotaikos sutrikimai – lėtinė liga, reikalaujanti ilgalaikio gydymo. Svarbu užtikrinti paciento saugumą, ilgalaikį gydymo planą, įtraukiant psichoterapiją ir farmakoterapiją [41]. Nors psichikos sveikatos priežiūra sparčiai tobulėja, daugelis pacientų nesikreipia į gydytojus ar nutraukia gydymą anksčiau laiko [15]. PSO duomenimis, tik kiek mažiau nei 40% pacientų, sergančių psichikos ligomis, kreipiasi į specialistą, laikosi gydymo plano ir pagrindine to priežastimi įvardina stigmą [19]. 2015 metais kinai atliko tyrimą, kuriame apklausė 10179 suaugusius pacientus pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, siekdami išsiaiškinti, kurie iš jų jautė depresijos simptomų ir kur kreiptųsi pagalbos, jei hipotetiškai jaustų depresijos simptomų. Iš apklaustųjų 589 teigė turintys depresijos simptomų ir sutiko dalyvauti tolimesniame tyrime – po 3, 6 ir 12 mėnesių buvo apklausti telefonu apie tai, kaip sprendė šią sveikatos problemą. Tik 24,7% iš jų atsakė teigiamai į klausimą, ar kreipėsi pagalbos į psichikos sveikatos priežiūros sektorių. Į hipotetinį klausimą, kur kreiptųsi pagalbos, jei jaustų depresijos simptomų, 46,5% respondentų nurodė šeimą ir draugus, 24,9% – gydytoją psichiatrą, 22,8% – psichologą ir 19,9% – šeimos gydytoją [20]. 2015 metais italai tyrė periodą nuo dienos, kada pirmą kartą atsirado nuotaikos sutrikimų simptomų, iki gautos pagalbos – rezultatas buvo gan pesimistiškas – pacientai pirmą kartą kreipdavosi pagalbos praėjus vidutiniškai beveik 5 metams (58,64 mėn.) nuo simptomų atsiradimo [33]. Daugelis mokslinių analizių rodo, kad suaugusiems žmonėms, patyrusiems depresijos ar kitų psichikos sutrikimų simptomų, būdingas atidėliojimas kreiptis pagalbos [21].
10.3. Visuomenės ir medicinos personalo požiūris į nuotaikos sutrikimų turinčius asmenis
Požiūrio į psichikos sutrikimus formavimuisi didelę įtaką turi išsilavinimas, asmeninė patirtis, tarpusavio ryšiai, socialinė medija bei kultūriniai aspektai. Visuomenės įsitikinimai lemia individo elgesį su sergančiuoju ir sergančiojo norą kreiptis pagalbos [24]. Remiantis socialinės adaptacijos modeliu didžiausias problemas ir apribojimus sukelia ne žmogaus negalia ar sutrikimas, o aplinka ir sociumas, kuriuose žmogus gyvena [25].
14 Nepaisant to, kad mokslas, socialinė medija skiria daug dėmesio psichinei sveikatai, net ir gerai išsivysčiusiose šalyse egzistuoja klaidingi stereotipai apie psichikos sutrikimų etiologiją bei gydymą [26]. 2018 metais Tokijo mieste japonai tyrė žmonių, apsilankančių ligoninėje, nuomonę ir supratimą apie depresiją. Iš 1085 tyrime dalyvavusių respondentų 30,7% buvo įsitikinę, kad depresija serga tik silpni žmonės, tik 58% pritarė teiginiui, jog farmakoterapija padeda depresija sergantiems žmonėms [27]. Tuo tarpu 2015 metais Nyderlandų karalystėje išanalizavus 18 – 64 metų žmonių požiūrį į psichiatrijos skyriuje lankiusius pacientus, 70% respondentų teigė neprieštaraujantys, kad toks žmogus būtų jų kaimynas, draugas ar bendradarbis. Tačiau ,,sutikimas” ženkliai sumažėjo, kai jų buvo paklausta ar sutiktų, kad psichikos sutrikimų turintis asmuo taptų jų šeimos žentu ar vaiko aukle [35]. Tais pačiais metais atlikus pasaulinio masto tyrimą, kuriame dalyvavo 596712 respondentų iš 229 šalių, paaiškėjo, kad šalies išsivystymas turi didelę įtaką požiūrio į psichikos ligas formavimui. Besivystančiose šalyse stigmatizuojantį požiūrį įvardijo 15 – 16% respondentų, tuo tarpu išsivysčiusiose – perpus mažiau – 7 – 8% apklaustųjų [32].
Galima manyti, kad sveikatos priežiūros sričiai priklausantys asmenys stigmatizuoja mažiau nei likusi visuomenė. Tačiau tyrimai rodo, kad stigmatizavimas būdingas ir sveikatos priežiūros darbuotojams, kas potencialiai gali bloginti pacientų gydymo kokybę [28]. 2016 metais Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) atliktas medicinos studentų požiūrio vertinimo į psichikos sutrikimus tyrimas: internetinėje erdvėje buvo apklausti visų kursų medicinos studentai ir gautas rezultatas nustebino, nes asmeninės patirtys bei sociokultūriniai aspektai turėjo didesnės įtakos požiūrio į psichikos sutrikimus formavimuisi nei medicininis išsilavinimas. Pozityvumo suteikė rezultatas, jog išeitas psichiatrijos kursas turėjo nors ir mažą, bet reikšmingai teigiamą įtaką studentų požiūriui į psichikos sutrikimų gydymą vaistais [29]. Tuo tarpu Brazilijoje atliktas tyrimas tarp medicinos studentų, parodė, kad psichiatrijos modulio žinios turėjo didelės įtakos studentų stigmatizuojamo požiūrio sumažinimui [40]. 2016 metais čekai lygino bendros populiacijos ir gydytojų nuomonę apie psichikos sutrikimus. Rezultatai buvo pozityvūs gydytojų atžvilgiu, tačiau vienu klausimu ,,ar reikalingos specializuotos psichiatrinės ligoninės“ gydytojai stigmatizavo labiau nei visuomenė – teigė, kad tokios ligoninės reikalingos, o visuomenė tam nepritarė [30]. Tais pačiais 2016 metais Suomijoje buvo tirtas slaugytojų požiūris į psichikos sutrikimų turinčius pacientus ir rezultatai daugiausiai buvo pozityvūs – slaugytojos išreiškė rūpestį ir norą padėti, tačiau jaunesnio amžiaus atstovės teigė jaučiančios nerimą dirbdamos su tokiais pacientais [31].
15 10.4. Pirminės sveikatos priežiūros grandies svarba nuotaikos sutrikimais sergantiems pacientams
Nenustatyti ir negydyti nuotaikos sutrikimai gali komplikuotis sudėtingesnėmis psichikos sveikatos būklėmis ar net baigtis savižudybe. Kiekvienas pacientas lankosi pas šeimos gydytoją, todėl pirminė sveikatos priežiūros grandis idealiai tinka psichikos sveikatos sutrikimų simptomų pastebėjimui ir gydymo inicijavimui [42]. Pirminės sveikatos priežiūros specialistai atlieka svarbų vaidmenį depresijos diagnostikoje, antidepresantų paskyrime ir savižudybių prevencijoje. Didžioji dalis (62%) JAV visų išrašomų antidepresantų yra paskiriami šeimos gydytojų [43]. Didžioji depresija yra dažniausiai sutinkamas psichikos sutrikimas pirminėje sveikatos priežiūros grandyje [44], dėl nenuspėjamos eigos ir įvairių pasireiškimo būdų sukeliantis nemažai iššūkių gydytojams diagnozuojant, skiriant gydymą ir gaunant teigiamą jo atsaką [48]. Apie pusė pacientų, jaučiančių vienpolinės ar bipolinės depresijos simptomų, lieka nediagnozuoti ar gydomi netinkamai [45]. 2017 metais Vokietijoje atliktame vienmomentiniame tyrime, kuriame dalyvavo 253 šeimos gydytojai ir 3563 depresija sergantys pacientai, nustatyta, kad 60% pacientų nebuvo gydomi pagal rekomendacijas skiriant farmakoterapiją ir psichoterapiją [47]. Tyrimai rodo, kad mokymai šeimos gydytojams apie depresijos atpažinimą, farmakoterapiją reikšmingai sumažina savižudybių skaičių [45]. Depresijos diagnostiką ir gydymo procesą apsunkina ir pacientų stigmatizuojantis požiūris į diagnozę bei gydymą vaistais [46]. 2011 metais Kalifornijoje telefoninės apklausos metu buvo apklausti 1054 suaugusieji žmonės, siekiant išsiaiškinti, ar kreiptųsi į šeimos gydytoją, jei turėtų depresijos simptomų. Iš apklaustųjų 43% nurodė vieną ar daugiau priežasčių, dėl kurių neatskleistų savo savijautos šeimos gydytojui. Didžioji dalis (22,9%) įvardijo, kad nenori gauti antidepresantų terapijos, kita dalis respondentų nežinojo, jog depresijos gydymas yra šeimos gydytojo kompetencijoje, kai kurie bijojo būti nukreipti pas gydytoją psichiatrą [50]. Bipolinis sutrikimas yra patvirtinamas gydytojo psichiatro, tačiau šeimos gydytojui įtarus depresiją, Nacionalinis sveikatos ir klinikinės kompetencijos institutas (NICE) rekomenduoja paklausti, ar pacientas nepatyrė hiperaktyvumo epizodų, ir jei tai truko keturias dienas ar ilgiau, nukreipti gydytojo psichiatro konsultacijai [49]. Bipolinis sutrikimas, kaip ir depresija, taip pat kartais lieka neatpažintas. Keli moksliniai tyrimai nustatė, kad to problema yra šeimos gydytojams tenkantis didelis darbo krūvis bei ribotas laiko kiekis, skirtas paciento konsultacijai [44].
16
11. TYRIMO METODIKA IR METODAI
11.1. Tyrimo planavimas ir organizavimas
Tyrimas buvo atliekamas anoniminės anketinės apklausos, pildomos internetu, metodu. Tyrimas atliktas 2020 metų vasario – balandžio mėnesiais. Tyrimui atlikti gautas LSMU bioetikos centro leidimas Nr. BEC – MF – 214.
11.2. Tyrimo objektas
Dalyvių imtis buvo sudaryta iš atsitiktinai parinktų Lietuvos universitetų bei kolegijų studentų. Tyrime dalyvavo LSMU, VU, VDU, MRU, VGTU ir KK studentai.
11.3. Tiriamųjų atranka
Iš viso apklausti 264 studentai. Respondentai parinkti atsitiktine tvarka – tyrime dalyvavo vyresni nei 18 metų įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai, kurie savo noru pildė internetiniame puslapyje ,,apklausa.lt” esančią anketą. Iš viso tyrime dalyvavo 227 moterys ir 37 vyrai.
11.4. Tyrimo metodai
Tyrimas atliktas pasirinktus internetinės anketinės apklausos metodą. Anketa buvo sudaryta darbo autorės iš kelių dalių:
1. Sociodemografinių klausimų (amžius, lytis, studijuojamas dalykas, aukštoji mokykla); 2. Klausimo ar šeimoje yra psichikos ligomis sergančių asmenų;
3. Studento įvertinimo ar aukštojoje mokykloje gautas žinias apie psichikos sutrikimus vertina kaip pakankamas;
17 Į antrą ir trečią klausimus studentai galėjo pasirinkti tris atsakymo variantus: „taip“, „ne“, „nežinau“. Originalų klausimyną buvo nutarta sukurti siekiant specialiai pritaikyti klausimus numanomam tiriamųjų ratui: jauniems, greitą gyvenimo tempą propaguojantiems studentams. Klausimyną sudarė klausimai apie bendravimą, gyvenimą kartu ir darbą su afektinių sutrikimų turinčiu asmeniu, trumpi klausimai skirti išsiaiškinti respondentų žinių lygį apie afektinius ar kitus psichikos sutrikimus, klausimai vertinantys požiūrį į afektinių sutrikimų gydymą – viso 20 klausimų su 5 galimais pasirenkamais atsakymų variantais: „visiškai sutinku“, „sutinku“, „nežinau“, „nesutinku“ „visiškai nesutinku“. Atsakydamas į klausimą tiriamasis galėjo surinkti nuo 1 iki 5 stigmos balų. Visame klausimyne galima buvo surinkti nuo 20 iki 100 stigmos balų – kuo didesnis balų skaičius, tuo tiriamojo požiūris labiau stigmatizuojantis.
11.5. Duomenų analizės metodai
Statistiniai duomenys apdoroti naudojant „Excel 2007“ ir statistinių programų „SPSS 26,0“ paketus. Parametriniai duomenys pateikiami vidurkiu su standartiniu nuokrypiu, neparametriniai - mediana bei 25 ir 75 procentiliais, kokybiniai duomenys aprašomi absoliučiais skaičiais N ir procentais. Duomenų pasiskirstymas pagal normalųjį skirstinį buvo įvertintas atsižvelgus į asimetrijos ir eksceso koeficientus bei panaudojus Shapiro – Vilk testą. Parametrinių duomenų vidurkių skirtumas buvo palygintas naudojant nepriklausomų imčių Stjudento t testą. Esant trims ir daugiau grupių buvo taikytas vienfaktorės dispersinės analizės metodas (ANOVA). Mann Whitney U testas buvo naudotas dviejų nepriklausomų imčių ranginių kintamųjų vidutinėms reikšmės palyginti. Trijų ir daugiau nepriklausomų grupių ranginių kintamųjų vidutinių reikšmių palyginimui buvo naudota Kruskal – Wallis testas. Norint išsiaiškinti kriterijų tikimybę priklausomiems parametrams naudotas logistinės regresijos modelis. Hipotezės buvo tikrintos pasirinkus p<0,05 statistinį reikšmingumo lygmenį.
18
12. REZULTATAI
12.1. Demografiniai duomenys
Tyrimo metu buvo apklausta 264 Lietuvos universitetų studentai. Viso tyrime dalyvavo 97 LSMU, 49 VU, 58 VDU, 24 MRU ir 23 KK studentai. Įvertinus respondentus pagal lytį, tyrime moterų dalyvavo N=227 (86 %), vyrų N=37 (14%). Tiriamųjų amžius buvo nuo 18 iki 35 metų, amžiaus vidurkis – 22,53 metų (SN±2,77). Įvertinus tiriamųjų pasiskirstymą pagal gimimo vietą, 72,8% respondentų buvo kilę iš miesto, 27,2% – iš rajono. Didžiausią studentų procentinę dalį pagal pasirinktą studijų kryptį sudarė medicinos studentai – N=85 (32%), mažiausiai buvo meno ir muzikos srities studentų – N=13, (4,9%). Detalesnis studentų pasiskirstymas pagal studijų specialybes pateikiamas 1 lentelėje.
1 lentelė. Studentų pasiskirstymas pagal studijas
Studijų kryptis
Studentų skaičius (N,%)
Medicinos mokslų studijos 85 (32,0%)
Odontologijos, farmacijos, slaugos, akušerijos, kineziterapijos ir kitos sveikatos mokslų studijos
49 (18,6%)
Humanitarinio profilio studijos 49 (18,6%)
Tiksliųjų mokslų profilio studijos 68 (25,8%)
Meno ir muzikos profilio studijos 13 (4,9%)
12.2. Studentų surinktų stigmos balų kiekio priklausomybė nuo studijų krypties
Studentai medikai surinko reikšmingai mažesnius stigmos balų vidurkius 38,1 (SN±5,4) lyginant su tiksliųjų mokslų atstovais – 45,2 (SN±6,8) ir lyginant su humanitarinių specialybių atstovais – 44,3 (SN±5,17) stigmos balų vidurkiu, p<0,001. Odontologijos, farmacijos, slaugos ir kitų sveikatos specialybių
19 studentai taip pat surinko reikšmingai mažesnius stigmos balų vidurkius 40,6 (SN±7,4) lyginant su tiksliųjų mokslų atstovais – 45,2 (SN±6,8) ir lyginant su humanitarinių specialybių atstovais – 44,3 (SN±5,17) stigmos balų vidurkis, p<0,001. Meno ir muzikos specialybių studentų stigmos balų rezultatas 41,5 (±5,05), nors ir mažesnis balų suma, tačiau nebuvo rasta statistiškai reikšmingo skirtumo nė su viena grupe. Lyginant medicinos studentus ir kitų sveikatos mokslų studentus statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, nors medicinos studentai savo atsakymuose surinko mažiau stigmos balų. Palyginus tiksliųjų mokslų studentų ir humanitarinių mokslų studentų grupių stigmos balų vidurkius tarpusavyje reikšmingų skirtumų nenustatyta. Lyginant apjungtas medicinos studentų ir kitų sveikatos specialybių studentų grupes su apjungtomis humanitarų, meno ir tiksliųjų mokslų studentų grupėmis, nustatyta, kad medicinos ir kitų sveikatos specialybių studentų grupė surinko reikšmingai mažesnį stigmos balų vidurkį 39,1 (SN±7,2) nei humanitarų, meno ir tiksliųjų mokslų studentų grupė 44,5 (SN±6,4), p<0,001. Studijuojamo dalyko reikšmė surinktam stigmos balų vidurkiui, pateikiama stulpelinėje diagramoje (1pav).
1 pav. Studijuojamo dalyko reikšmė surinktam stigmos balų vidurkiui
45.2 44.3 41.5 40.6 38.1 34 36 38 40 42 44 46 Tiksliųjų mokslų studentai Humanitarinių mokslų studentai
Menų ir muzikos mokslų studentai Sveikatos specialybių studentai (odontologai, farmacininkai, slauga) Medicinos studentai Stigm o s b alų v id u rk is Axis Title
20 12.3. Požiūrio į afektinius sutrikimus kintamumas priklausomai nuo lyties, amžiaus bei kilimo vietos
Studentai vyrai išsiskyrė reikšmingai labiau stigmatizuojančiu požiūriu – surinko 47,5 (SN±8,9) stigmos balų vidurkį lyginant su studentėmis moterimis, kurios surinko 40,8 (SN±6,7) stigmos balų vidurkį, p<0,001 (2pav.) Tačiau palyginus kiekvieno anketos klausimo ranginių kintamųjų vidutines reikšmes, tarp teiginio „jei mano kaimynas serga bipoliniu sutrikimu, depresija ar kita psichikos liga, aš jaučiu baimę dėl savo saugumo“ atsakymų, nebuvo pastebėta statistiškai reikšmingų skirtumų analizuojant vyrų ir moterų grupes. Amžiaus skirtumai, kilimas iš miesto ar rajono neturėjo reikšmingos įtakos požiūrio į afektinius sutrikimus formavimuisi.
2 pav. Vyrų ir moterų stigmos balų vidurkio pasiskirstymo kreivė
12.4. Aukštojoje mokykloje įgytų žinių reikšmė požiūrio į afektinius sutrikimus formavimuisi
Į klausimą ar aukštojoje mokykloje gavo pakankamai žinių, 38% visų apklaustų studentų nurodė, kad taip, 47,3% nurodė, kad tokių žinių negavo, 14,7% teigė nežinantys. Lyginant atsakymų pasiskirstymą tarp universitetų, nustatyta, kad 65,9% LSMU studentų, 33% KK studentų, 25% VDU studentų, 25% MRU studentų, 21,7% VU studentų, nurodė, kad universitete gavo pakankamai žinių apie psichikos sveikatos sutrikimus, p<0.001. Detalesnė informacija pateikiama 3 paveiksle. Studentai, kurie nurodė, kad aukštojoje mokykloje gavo pakankamai žinių apie psichikos sutrikimus, surinko statistiškai reikšmingai mažesnį – 38,1 (SN±6,9) stigmos balų vidurkį lyginant su studentais, kurie nurodė, jog nesimokė apie psichikos sutrikimus – 45,1 (±5,3) stigmos balų vidurkis, p<0,001 (4pav). Buvo analizuotas ir kiekvieno atskiro klausimo
36 38 40 42 44 46 48 50
Vyrai Moterys
21 statistinis reikšmingumas, lyginant imčių ranginių kintamųju vidutines reikšmes. Anketos klausimo „nuotaikos sutrikimai yra normalus procesas vyresniems žmonėms“ atsakymuose nenustatyta reikšmingo teigiamo skirtumo tarp tų, kurie teigė turintys psichiatrijos žinių ir tų, kurie jų neturėjo. Analogiško klausimo ,,nuotaikos sutrikimai pasireiškę paauglystėje yra normali brendimo dalis“, tačiau orientuoto į kitą amžiaus grupę, atsakymuose nustatyta reikšmingai teigiamas skirtumas tarp tų, kurie turėjo žinių ir tų, kurie jų neturėjo, p=0,04. Į dar vieną anketos klausimą „jei sužinočiau, kad mano draugas, kolega yra gydęsis psichiatrijos skyriuje ar reguliariai lankosi pas gydytoją psichiatrą, su juo bendraučiau lygiai taip pat kaip bendravau iki šiol“ žinių turinčių studentų atsakymai statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo tų, kurie žinių neturėjo, p=0,08. Turintys žinių apie psichikos ligas, buvo žymiai labiau linkę nesutikti su teiginiu „gydymas psichotropiniais vaistais paverčia žmones nevisaverčiais, atima galimybę blaiviai mąstyti“ lyginant su tais, kurie žinių neturėjo, p<0,001.
5.50% 11.10% 17% 25% 26.10% 11.10% 28.60% 55.60% 57.40% 50% 52.20% 88.90% 65.90% 33% 25% 25% 21.70% 0% 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 70.00% 80.00% 90.00% 100.00% LSMU studentai KK studentai VDU studentai MRU studentai VU studentai VGTU studentai
Atsakymų procentinis pasiskirstymas
Taip Ne Nežinau
3pav. Studentų įgytų žinių apie psichikos sutrikimus vertinimas priklausomai nuo universiteto (,,Ar aukštojoje mokykloje gavote pakankamai žinių apie psichikos sutrikimus?“)
22 12.5. Požiūris į afektinius sutrikimus žmonių, kurie turi psichikos sutrikimais sergančių artimųjų
Apklausus nustatyta, kad 47,3% respondentų turi artimą žmogų, kuriam diagnozuota psichikos sutrikimų, 37,3% teigė, kad neturi, 14,4% atsakymo nežinojo. Susidūrimas su afektiniais ar kitais psichikos sutrikimais artimoje aplinkoje, reikšmingai mažino tiriamųjų deklaruojamą stigmos balą 40,0 SN (±6,3) balų vidurkis lyginant su 43,1 SN (±6,6) balų vidurkiu, p<0,02. Detaliai analizuotas ir kiekvienas anketos klausimas. Respondentai, turintys artimoje aplinkoje psichikos sutrikimais sergantį, nesurinko pakankamai daugiau negatyvių atsakymų (p=0,3) į klausimą „jei mano kaimynas serga depresija, bipoliniu sutrikimu ar kita psichikos liga, aš jaučiu baimę dėl savo saugumo“ lyginant su respondentais, kurie artimoje aplinkoje nesusidūrė su psichikos sutrikimais. Artimas žmogus, sergantis psichikos sutrikimu, neturėjo reikšmingos įtakos (p>0,9) teiginio „jei man reiktų pagalbos, bijočiau apsilankyti pas gydytoją psichiatrą“ paneigimui. Tokia pati situacija buvo su klausimu ,,jei mano šeimos narys sirgtų psichikos liga, man būtų gėda kam nors apie tai pasakoti“ – studentų. susidūrusių su psichikos sutrikimais artimoje aplinkoje atsakymai reikšmingai nesiskyrė (p=0,1) nuo tų, kurie nesusidūrė su psichikos sutrikimais šeimoje.
34 36 38 40 42 44 46
Turi žinių apie psichikos sutrikimus Neturi žinių apie psichikos sutrikimus
Stigmos balų vidurkis
23 12.6. Požiūrio į afektinius sutrikimus vertinimas panaudojant logistinės regresijos metodą
Pasitelkus logistinę regresiją buvo įvertinta tikimybė surinkti mažesnius <41,5 ar didesnius arba lygius ≥41,5 stigmos balų vidurkius priklausomai nuo lyties, susidūrimo su psichikos sutrikimais artimoje aplinkoje ar universitete įgytų žinių apie psichikos sutrikimus. Surinkti ≥ 41,5 balą tikimybę didino vyriška lytis, ŠS 0,17 (95 proc. PI – 0,058 - 0,498, p=0.031), esamos žinios apie psichikos sutrikimus didino tikimybę surinkti < 41,5 balus, ŠS 4,347 (95 proc. PI – 2,220-8,512, p=0.001). Susidūrimas su psichikos sutrikimais artimoje aplinkoje didino tikimybę surinkti < 41,5 balus, ŠS 2,412 (95 proc. PI – 1,257 - 4,630, p=0.008). Detalesnė informacija nurodoma 2 lentelėje.
2 lentelė. Požiūrio vertinimo į afektinius sutrikimus tikimybių priklausomybė nuo trijų kintamųjų.
Šansų santykis (ŠS) 95% PI (min-max) π reikšmė Lytis (vyras/moteris) 0,17 0,058-0,498 0,031
Žinios apie psichikos sutrikimus (yra, nėra)
4,347 2,220-8,512 0,001
Psichikos sutrikimai artimoje aplinkoje (yra, nėra)
24
13. REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikus tyrimą nustatyta, kad medicinos studentai bei kitų sveikatos mokslų specialybių studentai (odontologijos, farmacijos, slaugos) surinko žymiai mažesnius stigmos balų vidurkius lyginant su tiksliųjų mokslų ar humanitarinių mokslų studentais. Galima daryti prielaidą, kad medicininis išsilavinimas mažina stigmatizuojantį požiūrį į psichikos sutrikimus. Nėra atlikta daug tyrimų, kurie vertintų jaunųjų visuomenės atstovų požiūrį į afektinius sutrikimus [6], keli Lietuvoje atlikti darbai tyrė psichikos sutrikimų turinčių žmonių stigmatizavimą [65, 66], tačiau nė viename nebuvo išskirti nuotaikos sutrikimai, todėl nėra galimybės mūsų gautus duomenis lyginti Lietuvos mastu. Apžvelgus esamus pasaulinio lygio požiūrio į afektinius sutrikimus tyrimus matome, kad medicinos studentams yra būdinga tendencija pasižymėti mažiau stigmatizuojančiu požiūriu lyginant su nemedicininio profilio studentais. 2019 metais Graikijoje tyrime dalyvavo 1363 Aristotelio universiteto įvairių specialybių studentai. Medicinos studentai pasižymėjo reikšmingai mažesniu stigmatizuojančiu požiūriu į afektiniais ar kitais psichikos sutrikimais sergančius lyginant su kitų specialybių studentais. Jie nemanė, kad gydymas psichotropiniais vaistais yra žalingas, taip pat atsakymuose nurodė, kad esant reikalui nebijotų apsilankyti pas gydytoją psichiatrą. Kitų specialybių studentų dauguma (90%) nurodė, kad apsilankytų pas psichologą ir tik dalis (64%) nebijotų apsilankyti pas gydytoją psichiatrą. Studentai, kurie buvo asmeniškai susidūrę su pacientais, stigmatizavo mažiau nei turintys tik teorinių žinių apie psichikos sutrikimus [51]. Tą patį patvirtina ir 2016 metų tyrimas tarp 300 Indijos studentų – medicinos studentai pasižymėjo mažiau stigmatizuojančiu požiūriu nei kitų specialybių studentai – jie nepritarė, jog psichikos sutrikimais sergantys pacientai pasižymi mažesniais intelektualiniais gebėjimais, ar kad nesugebėtų tinkamai atlikti jiems skirtų užduočių [52]. Tuo tarpu 2019 metais Kanadoje atliktas tyrimas nustatė tik itin mažus statistiškai reikšmingus skirtumus tarp medicinos studentų ir kitų specialybių studentų [61].
Mūsų atliktos studijos rezultatai parodė, kad studentės išsiskyrė reikšmingai mažesniu stigmatizuojančiu požiūriu į afektinių sutrikimų turinčius pacientus lyginant su studentais vyrais. Gali būti taip nutiko todėl, kad anketa buvo pildoma savanoriškai internete ir apklausos dalyvių didžioji dalis buvo empatiškos, jautrios, linkę padėti asmenybės. Galima numanyti, kad tai savybės, kuriomis dažniau pasižymi moterys, tuo būtų galima paaiškinti ir gautos vyrų imties mažumą. Nors vyrų imtis ir nebuvo didelė, trūko vyriškosios lyties atstovų aktyvumo ir gauti rezultatai galbūt nevisai teisingai atspindi Lietuvos studentų vyrų populiaciją, tačiau daugelis kitų pasaulyje atliktų tyrimų, pagrindžia faktą, kad vyrai stigmatizuoja labiau nei moterys, o literatūra patvirtina, kad diskriminavimo lygis gali priklausyti nuo lyties [56]. Europos
25 mastu atliktas tyrimas tarp slaugos personalo siekiant įvertinti požiūrį į įvairius psichikos sutrikimus taip pat parodė, kad moterys buvo empatiškesnės ir pozityvesnės psichikos sutrikimų turinčių asmenų atžvilgiu [53]. Kitas tyrimas apėmęs būtent medicinos studentus buvo atliktas airių 2013 metais, – nustatyta, kad studentės žymiai palankiau vertino psichikos sutrikimais sergančius asmenis [54]. Apklausa tarp 700 Turkijos paskutinio kurso medicinos studentų atskleidė tą patį rezultatą – moterys mažiau stigmatizavo nei vyrai, buvo pozityvesmės gydymo psichotropiniais vaistais atžvilgiu. Buvo spėtos ir galimos to priežastys – moterų tėvai buvo labiau išsilavinę nei vaikinų [55]. Nors daugelis tyrimų patvirtina vyrų tendenciją stigmatizuoti labiau nei moterims, tačiau yra šalių su kontraversiškais rezultatais: pvz. Indijoje atliktame tyrime vyrai turėjo daugiau žinių apie psichikos sutrikimus ir buvo palankesni psichikos sutrikimų turintiems asmenims [57].
Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad studentai teigę, jog aukštojoje mokykloje gavo pakankamai žinių apie psichikos sutrikimus, pasižymėjo reikšmingai palankesniu požiūriu į afektinių sutrikimų turinčius pacientus (pvz. manė, kad gydymas psichotropiniais vaistais yra efektyvus, nekenksmingas), surinko mažesnius stigmos balus nei žinių neturintys studentai. Daugiausiai tai buvo LSMU atstovai – galbūt taip nutiko todėl, kad didžąją jų dalį sudarė psichiatrijos žinių įgyję medicinos studentai, tačiau kyla klausimų, kodėl VU studentai (kurių dauguma taip pat studijavo mediciną) savo žinias apie psichikos sutrikimus vertino kukliau nei LSMU ar net humanitarinėmis specialybėmis pasižyminčių VDU, MRU ar KK studentai. Galima manyti, kad VU studentai įgyjo mažiau žinių apie psichikos sutrikimus arba yra labiau savikritiški, tačiau negalima atmesti ir galimybės, kad jų imtis galėjo būti sudaryta iš žesmesnių kursų medicinos studentų, imtyje buvo nemedicininio profilio specialybių studentų. Visgi akivaizdu, kad gaunamos psichiatrijos žinios gerina studentų požiūrį į psichikos sutrikimus, tai pagrindžia ir literatūra [59]. Economou M. ir kitų graikų mokslininkų 2016m. tyrimas rodo, kad išsilavinimas turi reikšmingą įtaką stigmatizuojančio požiūrio į depresiją bei psichotropinių vaistų vartojimą mažinimui. Respondentai, neturintys žinių apie afektinius sutrikimus, tikėjo, kad geriau vartoti homeopatinius, natūralius produktus, nes psichotropiniai vaistai sukelia priklausomybę, paveikia charakterio bruožus, sukelia daugiau žalos negu naudos [58]. Tam pritarė ir 2016 metais JAV atlikta medicinos studentų internetinė apklausa – išeitas psichiatrijos kursas turėjo nors ir mažą, bet reikšmingai teigiamą įtaką studentų požiūriui į psichikos sutrikimų gydymą vaistais [29] bei Brazilijoje tarp medicinos studentų atliktas tyrimas, kuris atskleidė, kad psichiatrijos modulio žinios turėjo didelės įtakos studentų stigmatizuojančio požiūrio į psichikos sutrikimus sumažinimui [40].
Mūsų atliktos apklausos duomenys atskleidė susidūrimo su psichikos sutrikimais, ypač, artimoje aplinkoje svarbą stigmatizuojančio požiūrio sumažinimui. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad dažniausiai
26 stigmatizuoti ar nebendrauti yra linkę tie, kurie neturi asmeninės patirties su psichikos sutrikimais sergančiais žmonėmis [60]. Jau anksčiau minėtame tyrime tarp 1363 Graikijos studentų gauti rezultatai nurodė, kad artimas kontaktas su afektiniais ar kitais psichikos sutrikimais sergančiais asmenimis mažina stigmatizuojantį požiūrį. Kontaktą turėję studentai daugiau domėjosi psichikos sutrikimais – skaitė knygas, dalyvavo įvairiose diskusijose, taip pat neatmetė galimybės užmegzti romantinius santykius su psichikos problemų turinčiais asmenimis [51]. Kitas pavyzdys – Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas tarp 760 medicinos studentų, kuris pasižymėjo analogišku rezultatu – draugo ar šeimos nario, sergančio depresija ar kitu psichikos sutrikimu, turėjimas ženkliai mažino stigmatizuojantį požiūrį [62].
Apibendrinus galima pasakyti, kad Lietuvos studentai (ypač studentės) gan teigiamai vertino afektiniais sutrikimais sergančius asmenis, tačiau medicinos studentai ir kitų sveikatos mokslų studentai pasižymėjo daug mažiau stigmatizuojančiu požiūriu. Artimas gyvenimiškas susidūrimas su afektinių ar kitų psichikos sutrikimų turinčiu žmogumi lėmė teigiamesnį studentų požiūrį, didesnį empatiškumą. Iš to matyti, kad jaunjų visuomenės atstovų požiūrio į afektinius sutrikimus formavimuisi svarbu ne tik teorinės žinios, bet ir praktinės, gyvenimiška patirtis. Istorija rodo, kad visais laikais žmonės buvo linkę tamsiais prietarais bei mitais apipinti dalykus, kurių nesuprasdavo, nežinodavo, todėl galima sakyti, kad sociumo švietimas, skatinimas matyti šalia esantį žmogų, net jei jis neatitinka visuomenės pseudostandartų, yra raktas į afektiniais sutrikimais sergančių pacientų integraciją bei sveikatos gerovę.
27
14. IŠVADOS
1. Medicinos studentai ir kitų sveikatos priežiūros specialybių studentai surinko reikšmingai mažesnį stigmos balų vidurkį lyginant su humanitarinių ir tiksliųjų mokslų atstovais.
2. Moterys stigmatizavo mažiau nei vyrai; amžius ir gimimo vieta neturėjo reikšmingos įtakos požiūrio į afektinius sutrikimus formavimuisi.
3. Studentai, nurodę, kad universitete gavo pakankamai žinių apie nuotaikos sutrikimus, išsiskyrė reikšmingai mažiau stigmatizuotu požiūriu nei žinių neturintys studentai.
4. Studentai, pažįstantys afektiniu ar kitu psichikos sutrikimu sergantį artimą žmogų klausimuose nurodė reikšmingai mažiau stigmatizuotų atsakymų nei artimo kontakto neturėję studentai.
28
15. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Rakofsky J, Rapaport M. Mood Disorders. Contin Lifelong Learn Neurol. 2018 Jun 1; 24(3):804–27. Prieiga internete: http://journals.lww.com/00132979-201806000-00010
2. James SL, Abate D, Abate KH, Abay SM, Abbafati C, Abbasi N, et al. Global, regional, and national incidence, prevalence, and years lived with disability for 354 diseases and injuries for 195 countries and territories, 1990–2017: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2017. Lancet. 2018 Nov 10;392(10159):1789–858. Prieiga internete: https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/mental-disorders
3. Ciftci A, Jones N, Corrigan PW. Mental health stigma in the Muslim community. Vol. 7, Journal of Muslim Mental Health. Michigan Publishing; 2012p. 17–32. Prieiga internete: http://hdl.handle.net/2027/spo.10381607.0007.102
4. WHO | Chapter 1: A public health approach to mental health. WHO. 2007; Prieiga internete: https://www.who.int/whr/2001/chapter1/en/index3.html
5. Wittchen HU, Mühlig S, Beesdo K. Mental disorders in primary care. Vol. 5, Dialogues in Clinical Neuroscience. Les Laboratoires Servier; 2003. p. 115–28.
Internetinė prieiga: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3181625/
6. Kelly CM, Jorm AF. Stigma and mood disorders. Curr Opin Psychiatry. 2007 Jan;20(1):13–6. Prieiga internete: http://content.wkhealth.com/linkback/openurl?sid=WKPTLP:landingpage&an=00001504-200701000-00004
7. Baldessarini RJ, Pérez J,Salvatore P,Trede K, Maggini C. History of bipolar manic‐depressive disorder. In: A Yildiz, C Nemeroff, P Ruiz, eds.The Bipolar Book: history, Neurobiology, and Treatment. New York City: Oxford University Press, 2015: 3– 20.
8. Stahl, S. M. Essential Psychopharmacology Online. 2008. Prieiga internete: https://stahlonline.cambridge.org/essential_4th.jsf
9. Lietuvos higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Lietuvos sveikatos statistikos rodiklių informacinė sistema (2019 metų duomenys). Prieiga internete: https://stat.hi.lt/default.aspx?report_id=239 10. Isometsä E. Suicidal behaviour in mood disorders-Who, When, and Why? Vol. 59, Canadian Journal of
Psychiatry. Canadian Psychiatric Association; 2014. p. 120–30.
11. Hawton K, Casañ As I Comabella C, Haw C, Saunders K. Risk factors for suicide in individuals with depression: A systematic review. 2013; Internetinė prieiga: http://dx.doi.org/10.1016/j.jad.2013.01.004
29 12. Thornicroft G, Rose D, Kassam A, Sartorius N. Stigma: Ignorance, prejudice or discrimination? Vol. 190,
British Journal of Psychiatry. Cambridge University Press; 2007. p. 192–3.
13. Van Brakel WH, Cataldo J, Grover S, Kohrt BA, Nyblade L, Stockton M, et al. Out of the silos: Identifying cross-cutting features of health-related stigma to advance measurement and intervention. BMC Med. 2019 Feb 15;17(1).
14. WHO/Europe | Mental health - Living with Schizophrenia: A Statement from Dr. Matt Muijen, Regional Programme Manager. Internetinė prieiga: http://www.euro.who.int/en/health-topics/noncommunicable- diseases/mental-health/priority-areas/stigma-and-discrimination/living-with-schizophrenia-a-statement-from-dr.-matt-muijen,-regional-programme-manager
15. Abdullah T, Brown TL. Mental illness stigma and ethnocultural beliefs, values, and norms: An integrative review. Vol. 31, Clinical Psychology Review. 2011. p. 934–48.
16. Goffman E.Stigma: Notes on the Management of Spoiled Identity. New York: Simon and Schuster Inc, 1963.
17. Rusch N., Thornicroft G. Does stigma impair prevention of mental disorders? British Journal of Psychiatry. 2014;204:249–251.
18. Niedzwiedz CL. How does mental health stigma get under the skin? Cross-sectional analysis using the Health Survey for England. SSM - Popul Heal. 2019 Aug 1;8.
19. WHO/Europe M E N TA L H E A LT H [Internet]. Internetinė prieiga: www.who.int/mental_health 20. Chin WY, Chan KTY, Lam CLK, Lam TP, Wan EYF. Help-seeking intentions and subsequent 12-month
mental health service use in Chinese primary care patients with depressive symptoms. BMJ Open. 2015;5(1).
21. Wang PS, Angermeyer M, Borges G, Bruffaerts R, Tat Chiu W, DE Girolamo G, et al. Delay and failure in treatment seeking after first onset of mental disorders in the World Health Organization’s World Mental Health Survey Initiative. World Psychiatry [Internet]. 2007 Oct 6(3):177–85. Internetinė prieiga: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18188443
22. Marwick K et al. Crash course_Psychiatry. 2013, January, 978 (0723) 439 27–1.pdf;
23. Cheniaux E, Landeira-Fernandez J, Lessa Telles L, Lessa JLM, Dias A, Duncan T, et al. Does schizoaffective disorder really exist? A systematic review of the studies that compared schizoaffective disorder with schizophrenia or mood disorders. Vol. 106, Journal of Affective Disorders. 2008. p. 209–17. 24. Oexle N, Corrigan PW. Understanding Mental Illness Stigma Toward Persons With Multiple Stigmatized
Conditions: Implications of Intersectionality Theory. Psychiatr Serv [Internet]. 2018 May 1;69(5):587–9. Internetinė prieiga: https://psychiatryonline.org/doi/10.1176/appi.ps.201700312
30 25. Oliver M. The social model of disability: Thirty years on. Disabil Soc. 2013 Oct;28(7):1024–6.
26. Mannarini S, Boffo M. Assessing mental disorder causal beliefs: A latent dimension identification. Community Ment Health J. 2013 Dec 6;49(6):686–93.
27. Yokoya S, Maeno T, Sakamoto N, Goto R, Maeno T. A Brief Survey of Public Knowledge and Stigma Towards Depression. J Clin Med Res. 2018;10(3):202–9.
28. Sartorius N, Gaebel W, Cleveland HR, Stuart H, Akiyama T, Arboleda-Flórez J, et al. WPA guidance on how to combat stigmatization of psychiatry and psychiatrists. Vol. 9, World Psychiatry. Blackwell Publishing Ltd; 2010. p. 131–44.
29. Chiles C, Stefanovics E, Rosenheck R. Attitudes of Students at a US Medical School Toward Mental Illness and Its Causes. Acad Psychiatry. 2017 Jun 1;41(3):320–5.
30. Winkler P, Mladá K, Janoušková M, Weissová A, Tušková E, Csémy L, et al. Attitudes towards the people with mental illness: comparison between Czech medical doctors and general population. Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol. 2016 Sep 1;51(9):1265–73.
31. Ihalainen-Tamlander N, Vähäniemi A, Löyttyniemi E, Suominen T, Välimäki M. Stigmatizing attitudes in nurses towards people with mental illness: a cross-sectional study in primary settings in Finland. J Psychiatr Ment Health Nurs [Internet]. 2016 Aug 1; 23(6–7):427–37. Internetinė prieiga: http://doi.wiley.com/10.1111/jpm.12319
32. Seeman N, Tang S, Brown AD, Ing A. World survey of mental illness stigma. J Affect Disord. 2016 Jan 15;190:115–21.
33. Dell’Osso B, Cremaschi L, Palazzo C, Suardi N, Spagnolin G, Camuri G, et al. Factors characterizing access and latency to first pharmacological treatment in Italian patients with schizophrenia, mood, and anxiety spectrum disorders. Int Clin Psychopharmacol. 2015 Jan 12;30(1):29–35.
34. Corker E, Hamilton S, Henderson C, Weeks C, Pinfold V, Rose D, et al. Experiences of discrimination among people using mental health services in England 2008-2011. Br J Psychiatry. 2013 Apr;202(SUPPL.55):s58–63.
35. Tijdschrift voor Psychiatrie - The attitude of the general public towards (discharged) psychiatric patients:
results from NEMESIS-2 [Internet] Internetinė prieiga:
http://www.tijdschriftvoorpsychiatrie.nl/en/issues/495/articles/10711
36. Lazowski L, Koller M, Stuart H, Milev R. Stigma and Discrimination in People Suffering with a Mood Disorder: A Cross-Sectional Study. Depress Res Treat. 2012.
37. Perlick DA, Rosenheck RA, Clarkin JF, Sirey JA, Salahi J, Struening EL, et al. Stigma as a Barrier to Recovery: Adverse Effects of Perceived Stigma on Social Adaptation of Persons Diagnosed With Bipolar
31 Affective Disorder. Psychiatr Serv [Internet]. 2001 Dec 1;52(12):1627–32. Internetinė prieiga: http://psychiatryonline.org/doi/abs/10.1176/appi.ps.52.12.1627
38. Brouwers EPM, Mathijssen J, Van Bortel T, Knifton L, Wahlbeck K, Van Audenhove C, et al. Discrimination in the workplace, reported by people with major depressive disorder: A cross-sectional study in 35 countries. BMJ Open. 2016;6(2).
39. Lasalvia A, Psyd Z, Bonetto C, Drsciedu C, Reneses B, Lopez-Ibor JJ, et al. Global pattern of experienced and anticipated discrimination reported by people with major depressive disorder: a cross-sectional survey. Lancet [Internet]. 2013; 381:55–62. Internetinė prieiga: http://dx.doi.org/10.1016/
40. Da Rocha Neto HG, Rosenheck RA, Stefanovics EA, Cavalcanti MT. Attitudes of Brazilian Medical Students Towards Psychiatric Patients and Mental Illness: A Quantitative Study before and after Completing the Psychiatric Clerkship. Acad Psychiatry. 2017 Jun 1;41(3):315–9
41. Sadock, B. J., Kaplan, H. I., & Sadock, V. A. Kaplan & Sadock's synopsis of psychiatry: Behavioral sciences/clinical psychiatry (10th ed.); 2007
42. Neves MG, Leanza F. Mood Disorders in Adolescents Diagnosis, Treatment, and Suicide Assessment in the Primary Care Setting. Internetinė prieiga: http://dx.doi.org/10.1016/j.pop.2014.05.008
43. Bono V, Amendola CL. Primary care assessment of patients at risk for suicide. J Am Acad Physician Assist
[Internet]. 2015 Dec; 28(12):35–9. Internetinė prieiga:
http://content.wkhealth.com/linkback/openurl?sid=WKPTLP:landingpage&an=01720610-201512000-00004
44. Vöhringer PA, Jimenez MI, Igor MA, Fores GA, Correa MO, Sullivan MC, et al. Detecting Mood Disorder in Resource-Limited Primary Care Settings: Comparison of a self-administered screening tool to general practitioner assessment. J Med Screen [Internet]. 2013 Sep 30; 20(3):118–24. Internetinė prieiga: http://journals.sagepub.com/doi/10.1177/0969141313503954
45. Rihmer Z, Dome P, Gonda X. The role of general practitioners in prevention of depression-related suicides. Neuropsychopharmacol Hung. 2012;14(4):245–51.
46. . Weihs K, Wert JM. A primary care focus on the treatment of patients with major depressive disorder. Vol. 342, American Journal of the Medical Sciences. Lippincott Williams and Wilkins; 2011. p. 324–30. 47. Trautman S, Beesdo-Baum K, Trautman; zitierweise, Beesdo-Baum S, Knappe K, Einsle S, et al.
Behandlung depressiver Störungen in der primärärztlichen Versorgung Eine epidemiologische Querschnittstudie. Dtsch Arztebl Int. 2017;117(114):721–8.
48. Malhi GS, Mann J. Depression. www.thelancet.com [Internet]. 2018;392:2299–312. Internetinė prieiga: http://dx.doi.org/10.1016/
32 49. Kendall T, Morriss R, Mayo-Wilson E, Marcus E. Assessment and management of bipolar disorder:
summary of updated NICE guidance. 2014; Internetinė prieiga: www.bmj.com/
50. Bell RA, Franks P, Duberstein PR, Epstein RM, Feldman MD, Garcia EF, et al. Suffering in silence: Reasons for not disclosing depression in primary care. Ann Fam Med. 2011;9(5):439–46.
51. Kaparounaki CK, Koraka CA, Kotsi ES, Ntziovara A-MP, Kyriakidis GC, Fountoulakis KN. Greek university student’s attitudes and beliefs concerning mental illness and its treatment. Int J Soc Psychiatry
[Internet]. 2019 Sep 16; 65(6):515–26. Internetinė
prieiga:http://journals.sagepub.com/doi/10.1177/0020764019864122
52. Aggarwal S, Singh S, Kataria D. Regional update Knowledge, attitude and social distance practices of young undergraduates towards mental illness in India: A comparative analysis; Internetinė prieiga: http://dx.doi.org/10.1016/j.ajp.2016.07.012
53. Chambers M, Guise V, Välimäki M, Botelho MAR, Scott A, Staniuliené V, et al. Nurses’ attitudes to mental illness: A comparison of a sample of nurses from five European countries. Int J Nurs Stud. 2010 Mar 1;47(3):350–62.
54. O’ Connor K, Brennan D, O’ Loughlin K, Wilson L, Pillay D, Clarke M, et al. Attitudes towards patients with mental illness in Irish medical students. Ir J Med Sci. 2013 Dec 1;182(4):679–85.
55. Mert Savrun B, Arikan K, Uysal O, Cetin G, Cagri Poyraz B, Aksoy C, et al. Gender Effect on Attitudes Towards the Mentally Ill: A Survey of Turkish University Students.
56. Jang H, Lim JT, Oh J, Lee SY, Kim YI, Lee JS. Factors affecting public prejudice and social distance on mental illness: Analysis of contextual effect by multi-level analysis. J Prev Med Public Heal. 2012 Mar;45(2):90–7.
57. Shruti A, Singh S, Kataria D. Knowledge, attitude and social distance practices of young undergraduates towards mental illness in India: A comparative analysis. Asian J Psychiatr. 2016 Oct 1;23:64–9.
58. Economou M, Bergiannaki JD, Peppou LE, Karayanni I, Skalkotos G, Patelakis A, et al. Attitudes towards depression, psychiatric medication and help-seeking intentions amid financial crisis: Findings from Athens area. Int J Soc Psychiatry [Internet]. 2016 May; 62(3):243–51. Internetinė prieiga: http://journals.sagepub.com/doi/10.1177/0020764015626188
59. John T. THE NATIONAL MEDICAL JOURNAL OF INDIA Medical Education Attitudes of “tomorrow’s doctors” towards psychiatry and mental illness. 2001.
60. Feeg VD, Prager LS, Moylan LB, Smith KM, Cullinan M. Predictors of Mental Illness Stigma and Attitudes among College Students: Using Vignettes from a Campus Common Reading Program. Issues Ment Health
33 Nurs [Internet]. 2014 Sep 27; 35(9):694–703. Internetinė prieiga: http://www.tandfonline.com/doi/full/10.3109/01612840.2014.892551
61. Sandhu HS, Arora A, Brasch J, Streiner DL. Mental Health Stigma: Explicit and Implicit Attitudes of Canadian Undergraduate Students, Medical School Students, and Psychiatrists. Can J Psychiatry. 2019 Mar 1;64(3):209–17.
62. Korszun A, Dinos S, Ahmed K, Bhui K. Medical Student Attitudes About Mental Illness: Does Medical-School Education Reduce Stigma? [Internet]. 2012, Internetinė prieiga: http://ap.psychiatryonline.org 63. Hawton K, Sutton L, Haw C, Sinclair J, Harriss L. Suicide and attempted suicide in bipolar disorder: A
systematic review of risk factors. Vol. 66, Journal of Clinical Psychiatry. Physicians Postgraduate Press Inc.; 2005. p. 693–704.
64. Grabauskas V.-J, Milašauskienė Ž, Žilinskas M-K, Valius L. Nuotaikos sutrikimai šeimos gydytojo praktikoje. Lietuvos Bendrosios Praktikos Gydytojas, 2002, 6(5), 324-329.
65. Sungaila P, Šaulevičiūtė J. Diskriminacijos ir socialinės izoliacijos reiškinių paplitimas tarp sergančiųjų psichikos sutrikimais. Jaunųjų Mokslininkų Ir Tyrėjų Konferencija [67-oji] – JMTK : Tezių Knyga; 2015 66. Linartaitė L. Psichikos sutrikimų turnčių žmonių pateikimas Lietuvos internet dienraščiuose: bakalauro
darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas. Prieiga per eLABa – nacionalinė Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka; 2018
67. Sakalauskaitė M. Lietuvos studentų požiūris į psichikos sutrikimų turinčius asmenis: Bakalauro darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas. Prieiga per eLABa – nacionalinė Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka; 2017
34
16.
PRIEDAI
Priedas nr. 1. Anoniminė internetinė anketa studentų požiūriui į afektinius sutrikimus įvertinti.
Atsakydami į klausimą pažymėkite Jums
labiausiai tinkantį variantą. Visiškai sutinku
Sutinku Nežinau Nesutinku Visiškai nesutinku 1. Jei mano kolega, draugas, šeimos narys serga
depresija ar kitu nuotaikos sutrikimu, aš su juo bendrauju lygiai taip pat kaip ir su sveikais žmonėmis
2. Depresija ar bipolinis sutrikimas yra lygiai taip pat svarbūs ir reikšmingi kaip bet kokia somatinė liga. 3. Psichikos sutrikimų turintys žmonės turėtų būti
gydomi tik ligoninėje.
4. Nuotaikos sutrikimai nėra liga, o žmogaus nesugebėjimas spręsti problemų.
5. Žmogui, sergančiam depresija ar kitu nuotaikos sutrikimu gydytojai negali padėti.
6. Nuotaikos sutrikimai yra natūralus procesas vyresniems žmonėms.
7. Nuotaikos sutrikimai (depresija, bipolinis sutrikimas) pasireiškę paauglystėje yra normali brendimo dalis.
8. Nuotaikos sutrikimų turintiems žmonėms yra reikalinga gydytojo psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas.
9. Jei mano artimoje aplinkoje žmogus turėtų suicidinių minčių, aš sugebėčiau jam suteikti pirminę pagalbą.
10. Pati geriausia pagalba depresija, bipoliniu sutrikimu sergančiam žmogui yra galimybė būti visaverte visuomenės dalimi.
11. Jei mano kaimynas serga bipoliniu sutrikimu, depresija ar kita psichikos liga, aš jaučiu baimę dėl savo saugumo.
12. Mūsų visuomenėje trūksta tolerancijos žmonėms sergantiems psichikos ligomis.
13. Nenorėčiau bendrauti su žmogumi, kuris serga depresija ar kitu psichikos sutrikimu.
14. Neprieštaraučiau, jei visi psichikos ligomis sergantys pacientai būtų izoliuoti nuo visuomenės. 15. Depresijos ar kitų psichikos sutrikimų gydymas
vaistais yra beprasmis.
16. Jei sužinočiau, kad mano draugas, kolega, grupiokas yra gydęsis psichiatrijos skyriuje ar reguliariai lankosi pas gydytoją psichiatrą, bendraučiau su juo lygiai taip pat kaip bendravau iki tol.
17. Jei man reiktų pagalbos, bijočiau apsilankyti pas gydytoją psichiatrą.
35
18. Jei lankyčiausi pas gydytoją psichiatrą, psichoterapeutą, būčiau gydęsis psichiatrijos skyriuje, nesigėdinčiau apie tai pasakoti savo draugams, kolegoms.
19. Gydymas psichotropiniais vaistais paverčia žmones nevisaverčiais, atima galimybę blaiviai, logiškai mąstyti.
20. Jei mano šeimos narys sirgtų psichikos liga, man būtų gėda kam nors apie tai pasakoti.
