SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIS Į MIRŠTANTĮ PACIENTĄ

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

BOŽENA BLAŽEVIČ

SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIS Į MIRŠTANTĮ PACIENTĄ

Magistrantūros studijų programos„Klinikinė slauga” baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Daiva Kriukelytė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Jūratė Macijauskienė 2016 m. ... mėn. .... d.

SLAUGYTOJŲ POŽIŪRIS Į MIRŠTANTĮ PACIENTĄ

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga”baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Dr. Daiva Kriukelytė 2016 m. gegužės mėn. 23 d.

Recenzentas Darbą atliko

Doc. Dr. Aurelija Blaževičienė Studentė: Božena Blaževič

2016 m. ... mėn. ... d. 2016 m. gegužės mėn. 23 d.

TURINYS

1.1. Mirties ir mirimo sampratos apibūdinimas...12

1.2. Mirimo stadijos...16

1.3. Šiuolaikinis požiūris į mirtį...20

1.4. Mirštančių pacientų slauga ir bendravimas...24

1.5. Slaugytojų patiriami išgyvenimai slaugant mirštantį pacientą ...29

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI...34

2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga...34

2.2. Tyrimo etika...36

2.3. Tyrimo metodai ir imtis...37

2.4. Kontingento atranka...39

2.5. Tyrimo instrumentas...40

2.6. Statistinė analizė...41

3. REZULTATAI...42

3.1. Respondentų socialiniai - demografiniai rodikliai...42

3.2. Slaugytojų požiūris į mirtį...43

3.3. Slaugytojų požiūrio į mirštantį pacientą vertinimas...49

3.4. Slaugytojų požiūrio į mirštančio paciento slaugą problemų vertinimas...59

3.5. Slaugytojų pergyvenimų susijusių su mirštančio paciento slaugymu vertinimas ...62

REZULTATŲ APTARIMAS...66

IŠVADOS...70

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...71

LITERATŪROS SĄRAŠAS...72

SANTRAUKA

Blaževič B. Slaugytojų požiūris į mirštantį pacientą, magistrantūros baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. D. Kriukelytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2016 - 90 p.

Darbo tikslas: ištirti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.

Darbo uždaviniai: 1)išanalizuoti slaugytojų požiūrį į mirtį; 2) įvertinti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą; 3) išnagrinėti slaugytojų požiūrį į mirštančio paciento slaugos problemas; 4) nustatyti slaugytojų išgyvenimus susijusius su mirštančio paciento slaugymu.

Tyrimo metodas: Tyrimas atliktas apklausiant slaugytojus pasirinktuose VšĮ VUL SK skyriuose. Atliktas vienmomentis kiekybinis tyrimas. Apklausoje dalyvavo 171 slaugytojas. Anoniminė apklausa vykdyta nuo 2016 kovo 07 d. iki kovo 15 d. Darbe naudojama netikimybinė tikslinė atranka. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS 12.0 programa.

Tyrimo rezultatai. 91,84 proc. pakanka žinių apie mirtį. 53,21 proc. požiūris į mirtį yra kaip į sunkų ir neišvengiamą įvykį. 68,42 proc. pacientai turėtų būti gydomi atskirai nuo kitų. 94,73 proc. turėtų padėti pacientui – artimieji, 77,77 proc. – dvasininkas, 50,29 proc. – psichologas. 83,04 proc. Lietuvoje neįteisintų eutanazijos. 76,60 proc. slaugytojams sunku psichologiškai, 63,74 proc. fiziškai ir dvasiškai. 68,42 proc. tokie pacientai sukelia fizinius simptomus - nemigą. 49,12 proc. psichologinius pergyvenimus - stresą. 49,12 proc. dvasinius pergyvenimus – tikėjimas Dievo valia. 43,27 proc. socialinius pergyvenimus sukelia pagalba mirštančio paciento artimiesiems. 59,06 proc. reakcija į pacientų mirtį yra darbo neišvengiamybė. 89,47 proc. skaudžiai išgyvena dėl jaunų žmonių mirties. 64,91 proc. slauga mirštančių pacientų įtakoja sveikatą, gyvenimą, savijautą. 77,19 proc. matydami mirštančius pacientus labiau rūpinasi savo sveikata. 92,98 proc. nerimą malšina miegodami.

Tyrimo išvados: Daugiau nei pusei slaugytojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, pakanka žinių apie mirtį, bet požiūris į mirtį yra neigiamas. Slaugytojai turi slaugos problemų su mirštančiu pacientu, sunku psichologiškai, fiziškai ir dvasiškai, susiduria su socialiniais sunkumais. Nepritaria, kad įteisintų eutanaziją, nebent tik tais atvejais, kai pacientas patiria dideles fizines ir dvasines kančias. Slaugytojams skaudžiausia, kai miršta jauni žmonės ir po nelaimingų atsitikimų.Darbas įtakoja sveikatą, gyvenimą, savijautą, darbe patiriami emociniai sunkumai. Matydami mirštančius pacientus slaugytojai naudoja nerimo malšinimo būdus, labiau rūpinasi savo ir artimųjų sveikata, atsipalaiduoja pasyviai, miega. Raktiniai žodžiai: mirtis, mirštantys pacientai, mirštančių pacientų slauga, paliatyvi slauga.

SUMMARY

Blaževič B. Nurses’ View on a Dying Patient, final master’s thesis / supervisor PhD D. Kriukelytė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2016 - 90 p.

The aim of the paper: to analyse nurses’ view on a dying patient.

The objectives of the paper: 1) to analyse nurses’ view on death; 2) to assess nurses’ view on a dying patient; 3) to analyse nurses’ view on a dying person’s nursing problems; 4) to determine nurses’ experiences related to nursing of a dying patient.

Research method: the research was conducted by interviewing nurses in chosen departments of the public institution Vilnius University Hospital Santariškių Clinics. A simultaneous quantitative research was conducted. 171 nurses participated in the survey. Anonymous survey was conducted on 7-15 March 2016. Non-probability sampling was used in the paper. Statistical data analysis was performed with SPSS 12.0 program.

The Results of the Research: 91, 84 per cent have a sufficient knowledge of death. 53, 21 per cent see death as a difficult and unavoidable thing. 68, 42 per cent think that these patients should be treated separately. 94, 73 per cent think that a patient should be helped by relatives, 77, 77 per cent - by a priest, 50, 29 per cent - by a psychologist. 83, 04 per cent would not legalise euthanasia in Lithuania. It is difficult psychologically for 76, 60 per cent of nurses, for 63, 74 per cent, it is difficult physically and spiritually. For 68, 42 per cent, such patients give physical symptoms, such as insomnia. For 49, 12 per cent, they give psychological experiences, such as stress. For 49, 12 per cent - spiritual experiences, such as believing in God’s will. For 43, 27 per cent, social experiences are caused by help to a dying person’s family. For 59, 06 per cent, reaction to patients’ death is an inevitable part of the job. 89, 47 per cent are deeply affected by young people’s death. For 64, 91 per cent, nursing of dying patients effects health, life and well-being. Seeing dying patients makes 77, 19 per cent take better care of their own health. 92, 98 per cent sooth anxiety with sleep.

The Conclusions of the Research: more than a half of nurses who have higher education have sufficient knowledge of death, but their view on death is negative. Nurses have problems with a dying person, it is difficult psychologically, physically and spiritually, there are social difficulties as well. They do not agree with the legalisation of euthanasia, except when patients greatly suffer physically and spiritually. Nurses find it the most difficult when young people and people who suffered in accidents die. The job effects

health, life and well-being; emotional difficulties are experienced at work. Seeing dying patients makes nurses use anxiety soothing methods, take better care of their own and their relatives’ health, relax passively and sleep.

SANTRUMPOS

d. – diena; kt. – kita/kiti;

lls – laisvės laipsnių skaičius;

LSMU - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; m. – metai; mėn. – mėnuo; min. – minutė; mln. – milijonai; MN - medicinos norma; n – respondentų skaičius; p – reikšmingumo lygmuo; pav. – paveikslėlis;

pH - potential hydrogen - potencialus vandenilis; proc. – procentai;

pvz. – pavyzdžiui;

SAM – Sveikatos apsaugos ministerija; t.y. – tai yra;

tūkst. – tūkstančiai;

VšĮ VUL SK - Viešoji įstaiga Vilniaus Universiteto ligoninė Santariškių klinikos; žin. – žinios;

žr. – žiūrėti;

PUBLIKACIJOS

2015.01.28 Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras, tobulinimosi programa „Reanimacija ir intensyvioji terapija“, pranešimas „Slaugytojų emociniai išgyvenimai slaugant mirštančius pacientus“, Vilnius.

2016.04.14 Konferencija „Studijos ir sveikata: 2016“, pranešimas „Slaugytojų ir pacientų bendravimas reanimacijos – intensyvios terapijos skyriuje“, Vilnius.

ĮVADAS

Temos aktualumas. Mirtis ir mirštantys pacientai išlieka ypač aktuali tema visiems žmonėms. Nepaisant šiuolaikiško greito gyvenimo tempo, naujų technologinių laimėjimų, žmogus stabteli gyvenimo kely, kai jo šeimos narys, jo draugas, močiutė ar net mylimas gyvūnas palieka šį pasaulį, susimąsto apie nemirtingumą, mirties problemą, kad galiausiai ir jo gyvenimas šitaip pasibaigs, nes tai yra neišvengiama, tuomet jam iškyla klausimai: kas ta mirtis, dėl ko mes mirštame, kur ji mus nuves, kas po to, kaip bus su likusiu pasauliu po mūsų išėjimo? Ir taip klausimų skaičius vis daugėja, o atsakymų mažai.Žmogaus ir mirties santykį visi skirtingai suvokia. Z. Kaktienė (2014) teigia, jog „dauguma pacientų pageidautų mirti namie“. Tačiau L. Gatijatulinas nurodo, kad Amerikoje ir Anglijoje tik 25 proc. miršta namie, o 53 - 65 proc. mirčių įvyksta ligoninėse. Ligoninė tapo vieta, kur slaugoma taip kaip neįmanoma slaugyti namuose, kadangi tai medicinos centras, kur gydoma ir kovojama su mirtimi. Mirštama, nes gydytojams nepavyko išgydyti. Mirtis tampa techniniu reiškiniu, atsirandančiu nutraukus gydymą gydytojo bei ligoninės personalo sprendimu [35]. D. Smaidžiūnienė (2008b) pateikia, kad slaugytojai savo praktikoje dažnai susiduria su mirties faktu. Tai daugiausia žinių ir įgūdžių reikalaujanti praktikos sritis, todėl tam, kad pagalba ir slauga mirštantiesiems būtų efektyvi, nepaprastai svarbu yra kuo nuodugniau pažinti mirtį bei ją lydinčius reiškinius [70]. I. D. Yalom (2009) nuomone, mirties priežastys gali būti: progresuojantys senatvės pakitimai, patologiniai procesai (įvairios ligos), gyvybę nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai (pvz., savižudybė, avarija, nelaimingas atsitikimas, nužudymas) [25]. A. J. Šulgienė-Rabikauskienė (2007) analizuoja, kad pacientas apie mirties artėjimą gali nujausti iš įvairių simptomų: blogėjančios būklės,skausmo, iš aplinkinių elgesio. Todėl tiek mirštantysis, tiek slaugantysis, susidurdami su mirtimi,išgyvena penkias stadijas: neigimą, pyktį ir įniršį, derybas, depresiją, susitaikymą su esama padėtimi [75].J. Demskytės ir kt. (2008) manymu, pagrindinis slaugytojo veiklos objektas yra ligonis, kaip asmenybė, jo fizinių, psichologinių, dvasinių ir socialinių problemų visuma. Į slaugomą pacientą žiūrima kaip į visumą, todėl vertinama ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai, socialiniai poreikiai, ekonominė bei ekologinė paciento aplinka [11]. I. Bagdonienė (2011) teigia, kad „Sunku matyti mirštantį žmogų, bet mūsų užduotis – padaryti viską, kad jis oriai išeitų. Pirmiausia – kad jam neskaudėtų. Tokiu momentu žmogus niekada nepaliekamas vienas. Jeigu nėra artimųjų, slaugytoja būna šalia, uždega žvakutę” [68].

Vis aktualesne problema tampa, kad daugelis pacientų, gulinčių mirties patale, nesulaukia reikiamos pagalbos ir miršta ne paliatyviosios pagalbos skyriuose. Su itin sunkios būklės pacientais ir kone kasdien susiduriama mirtimi, pajėgia dirbti tik be galo mylintys savo darbą ir žmones, stiprūs

dvasiškai ir fiziškai slaugytojai. Slaugytojams per dieną kartais tenka perkilnoti net po keletą tonų svorio. Kad nesusidarytų pragulos, sunkius ligonius privalu vartyti ne rečiau kaip kas dvi valandas. Tačiau labiausiai išvargina psichologinė įtampa. A. Blaževičienės ir I. Jakušovaitės (2008) manymu, kiekvienam pacientui reikia be galo daug dėmesio, jie jautriai reaguoja į menkiausius slaugytojų nuotaikos pasikeitimus, tad šnekinti, šypsotis jiems kartais tenka pro ašaras nors ir pačiam asmeniškai yra kas nors atsitikę, nes pacientas labai jaučia, tampa neramus [7].J. Matuizienės (2011) teigimu, „bendravimas yra vienas pagrindinių slaugos aspektų,gerinančių rezultatus ir padedančių ligonio artimiesiems,patiriantiems psichologinį ir emocinį distresą“ [50].Pagalba nesibaigia po paciento mirties, kai pranešama žinia šeimai, o tęsiasi šeimos gedėjimo metu. Slaugytojams, slaugantiems sunkiai sergančius ir paskutines dienas gyvenančiųjų ligonių gyvenimo kokybę gerinantiems, taip pat reikia suteikti specializuotą ir rūpestingą medicinos, psichologinę, pedagoginę, dvasinę ir socialinę pagalbą.

Darbo teorinė ir praktinė reikšmė. Suteikti reikiamą priežiūrą mirštančiam pacientui – didžiulis iššūkis slaugytojui, nes pacientui reikalinga subtili simptomų priežiūra, taip pat šeimai reikalingas palaikymas. Slaugytojai tampa paciento stiprių jausmų taikiniu. Pacientaijaučiasi priklausomi nuo slaugytojų, tačiau savo emocijasišlieja taip pat ant jų, todėl slaugytojams tenka ištvertiprieštaringus pacientų jausmus ir išgyventi savuosius. Kadangislaugytojai daug laiko praleidžia su pacientais, jie yrapagrindiniai asmenys, galintys sumažintiemocines problemas. Tačiau neretai slaugytojų bendravimassu mirštančiais pacientais charakterizuojamas kaip paviršutiniškas.

Šiuo darbu siekiama išanalizuoti slaugytojų požiūrį į mirtį, mirštantį pacientą, mirštančio paciento problemas, slaugytojų išgyvenimus susijusius su mirštančių pacientų slaugymu. Tyrimo vieta – VšĮ VUL SK I Anesteziologijos – reanimacijos, II Anesteziologijos ir intensyvios terapijos, Onkologijos – chemoterapijos, Kardiologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos, I Kardiologijos, II Kardiologijos, I Reanimacijos ir intensyvios terapijos, II Reanimacijos ir intensyvios terapijos, III Reanimacijos – intensyvios terapijos, I Pilvo chirurgijos, II Pilvo chirurgijos, Bendros hematologijos, Kaulų čiulpų transplantacijos skyriai. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti siekiant suteikti daugiau žinių apie mirštančių pacientų slaugos problemų sprendimą, kokį pasirinkti bendravimo būdą,kaip sumažinti emocines problemas, tobulinti žinias apie mirštančio paciento gyvenimo pabaigos priežiūrą.

Tyrimo objektas - slaugytojų požiūris į mirštantį pacientą.

Darbo tikslas

Ištirti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti slaugytojų požiūrį į mirtį.

2. Įvertinti slaugytojų požiūrį į mirštantį pacientą.

3. Išnagrinėti slaugytojų požiūrįį mirštančio paciento problemas.

4. Nustatyti slaugytojų išgyvenimus susijusius su mirštančio paciento slaugymu.

1.1. Mirties ir mirimo sampratos apibūdinimas

Kiekvienas savaip suvokia mirtį, todėl mirtis gali turėti daug prasmių. Nuo mirties sampratos ir jos kaip fenomeno supratimo priklauso visuomenės požiūris į mirštantįjį. Kultūrinė ir socialinė aplinka, asmenybės branda bei religiniai įsitikinimai įtakoja mirties prasmės suvokimą, tačiau keičiantis šiems veiksniams, gali keistis ir suvokimas. Požiūrio į mirtį kaip objektyvų reiškinį raida sutampa su visuomenės raida [27]. Todėl labai svarbu trumpai apibūdinti mirties ir mirimo sampratą.

A. Jasulaitis (2013) pateikia, kad mokslas, kuris tiria mirtį – tanatologija. Graikiškai tanatos reiškia mirtis, o logos – mokslas. Teismo medicinos tanatologija tyrinėja mirimo, mirties aspektus bei pomirtinius pokyčius. Tanatologija yra skirstoma: bendroji ir specialioji [31]. A. Jasulaitis ir A. Astrauskas (2013) nurodo, kad žmogaus mirtimi medicinoje ir teisėje laikoma smegenų mirtis, kurią galima nustatyti pagal elektroencefalogramą [32].

Biologijos mokslas mirtį apibūdina taip: „Mirtis– kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Organizme vykstant gyvybinės veiklos procesams, ląstelės nuolat žūva, tačiau jų vietą pakeičia naujos. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo arba organizmo ir aplinkos apykaita” [32]. Mirties priežastys gali būti: progresuojantys senatvės pakitimai, patologiniai procesai (įvairios ligos), gyvybę nutraukiantys įvairūs aplinkos veiksniai (pvz., savižudybė, avarija, nelaimingas atsitikimas, nužudymas). Iš to galima suprasti, kad mirus kūnui baigiasi visas mūsų egzistavimas, siela čia net nepaminėta [52].

A. Jasulaitis (2013) palygina, kad filosofijos mokslas į mirtį žvelgia kitaip, anot jo, „žmogus yra sudėtingas ir nuostabus kūrinys, susidedantis iš daug kūnų ir sąmonės arba sielos, tos, kurios valioje valdyti visus kūnus” [31].

1996 m. priimtame ir 2013 m. pataisytame „Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatyme“ teigiama, kad „mirtis yra negrįžtama žmogaus organizmo, kaip visumos žūtis, arba negrįžtama galvos smegenų veiklos baigtis, rodanti, jog žmogus neegzistuoja kaip asmenybė, nors kai kurie jo organai bei organų sistemos dar veikia” [45].

I. Jakušovaitė, Ž. Luneckaitė, E. Peičius (2007) savo knygoje pateikia mirties sampratos apibrėžimus, kad tai: individo ir rūšies mirtis; mirtis kaip gyvenimo prieštara ir kaip neišvengiama jos apibrėžtis; mirtis kaip gyvenimo įprasminimas; mirtis kaip simbolinis įvykis; mirtis kaip virtuali realybė, kaip viena iš laisvalaikio atrakcijų – nuo „cybersex“ prie „cyberdeath“ [26].

N. Liobikienė (2004) teigia, kad „mirtis – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Mirtis taip pat yra apibūdinama kaip procesas, prasidedantis mirimu ir pasibaigiantis mirtimi [47].Psichologės K. O.

Polukordienės (2008) nuomone, mirtis yra visuomet kažkieno netektis, kuri įvyksta visiems laikams ir jos negrįžtamume ir amžinume slypi pats didžiausias dramatizmas kurį išgyvena žmogus [56]. Anot Z. Froido (2004), „mirties reiškinį sudaro daug smulkesnių procesų, kurie nėra iki galo pažinūs žmogaus protui, kadangi pažinimas ateina per subjektyvią patirtį“. Patirti ir pažinti galima tik lydimąsias mirties kaip reiškinio ir proceso išraiškas: emocijas, somatines jausenas, agonijos vaizdą, netekties išgyvenimą ir t.t. Pažinu yra tai, ką galima perteikti per subjektyvius potyrius. Tačiau mirtis negali būti patirtis, nes tai vienas esminių ir nevaldomų žmogaus instinktų, kurių patirti negalima, todėl mirties kaip subjekto visiškas pažinimas ir supratimas reliatyviai neįmanomas [17].

A. Banaitienė, S. Raižienė, B. Grigaitė (2010) savo straipsnyje cituoja S. Smilansky (1987), M. W. Speece, S. B. Brent (1984), V. Slaughter, M. Lyons (2003), V. Slaughter, M. Griffiths (2007), kurie nurodo, kad mirties samprata pasižymi penkiais komponentais:

 negrįžtamumu (angl. irreversibility), kuris reiškia, kad jei jau gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo,

 baigtinumu (angl. finality) – tai yra supratimas, kad visos gyvenimo apibrėžtos fizinės funkcijos – medžiagų apykaita, jutimai, judesiai ir kt. – mirus nustoja funkcionuoti,  priežastingumu (angl. causality) – tai fizinių-biologinių veiksnių, kurie nulemia mirtį,

supratimas,

 neišvengiamumu (angl. inevitability) – tai supratimas, kad visos gyvos būtybės, įskaitant ir save patį, privalo galiausiai mirti,

 universalumu (angl. cessation), kuris reiškia, kad mirtis galiištikti tik gyvus organizmus [5].

Žvelgiant į biomedicininį mirties apibrėžimą, jame yra nurodoma, kad mirtis įvyksta galutinai sustojus savaiminėms širdies ir kvėpavimo funkcijoms, arba kai yra konstatuojamas negrįžtamas visos smegenų veiklos sustojimas [21].

K. O. Polukordienė (2008) nurodo, kad skirtingai nuo filosofinių ir religinių koncepcijų, psichologijos mokslas kartu su medicina pasistengė pažiūrėti į mirtį moksliniu požiūriu. Pagal jį mirtis yra visų gyvybinių procesų pabaiga, susijusi su gyvybiškai svarbių struktūrų susidėvėjimu arba gyvybinių funkcijų nesugrąžinamu pažeidimu. Aiškesnis mirties apibrėžimas yra tas, kuris naudojamas medicinoje. Pats apibrėžimas nėra labai informatyvus ir galbūt netgi sukelia dar daugiau neaiškumo ir klausimų [56].

Pasak M. S. Hossain (2009), „mirštančiuoju asmeniu vadinamas tada, kai jau nebesitikima sveikatos pagerėjimo“. Mirimo procesas, galintis trukti akimirką labai staigios mirties atveju, gali būti ir

labai ilgas. Akimirksniu žmonės miršta tik galingo sprogimo židinyje. Paprastai mirtis užtrunka tam tikrą laiko tarpsnį. Galima išskirti dvi kraštutines mirties formas – tai staigi mirtis ir lėta mirtis [22].

Staigios mirties priežastis dažniausiai būna staigus stiprus organizmo pažeidimas (širdies, smegenų ar panašus sužeidimas, elektrotrauma ir pan.), sustabdąs kraujotaką (širdį) ir/ar kvėpavimą, dėl ko organai nebeaprūpinami deguonimi bei maisto medžiagomis. Prasideda klinikinė mirtis. Klinikinė mirtis žmogų ištinka kai nutrūksta svarbiausios jo gyvybinės funkcijos (sustoja kvėpavimas ir širdies veikla, ar pan.), tačiau laiku suteikus pagalbą dar galima žmogų išgelbėti. Klinikinė mirtis – pirmas mirties etapas, nors kai kurie audiniai ir organai išlieka gyvybingi, o jų funkcijas galima atnaujinti. Šis etapas trunka 5-8 min., nes tiek laiko galvos smegenų žievėje dar nebūna negrįžtamų pokyčių. Būdinga sustojęs kvėpavimas, sutrikęs širdies darbas arba visiškas širdies sustojimas. Kraujospūdis neišmatuojamas, tačiau elektrokardiograma (EKG)galima pastebėti pavienius širdies impulsus. Jeigu žmogus nereanimuojamas į klinikinės mirties pabaigą prasideda negrįžtami procesai ir pereinama į kitą mirties stadiją – biologinę mirtį [86].R. Marantz Henig (2010) apibūdina, kad klinikinė mirtis yra potencialiai grįžtamas procesas, o biologinė mirtis yra jau negrįžtamas procesas. Biologinė mirtis yra tada žmogaus organizmo ląstelės nebeatsigauna, jos pradeda virškinti save ir irti [49].T. Kalibatienės (2004) nuomone, jeigu žmogui skubiai suteikiama reikalinga pagalba, yra galimybė jį atgaivinti ir išgelbėti nuo biologinės mirties [36].

M. S. Hossain (2009) nurodo, kad lėtos mirties priežastis būna organizmo sužalojimas, apnuodijimas ar liga, dėl kurios organizmas nebesugeba normaliai apsirūpinti deguonimi, maisto medžiagomis, šalinti metabolizmo atliekas ir panašiai [22].

N. Liobikienės (2006) knygoje yra pateikiamos keturios mirties rūšys, kurias išgyvena mirštantysis:

 Socialinė mirtis ištinka, kai dėl ligos ar senatvės beveik nelieka asmens socialinių ryšių, kontaktų su išoriniu pasauliu. Į slaugos ligoninę, pensionatą, globos namus patalpintas ar savo namuose atskirame kambaryje gyvenantis žmogus tarsi įkalinamas.

 Psichologinė mirtis įvyksta, kai paveikta ligos ar senatvės visiškai pasikeičia asmenybė. Pakinta bendravimas su aplinkiniais, dažnai išryškėja regresijos ar net agresijos požymiai. Nuolat patiriamas stresas, skausmas, vartojami medikamentai kartais labai stipriai pakeičia mirštančiojo gebėjimą bendrauti, išreikšti jausmus, priimti sprendimus ir pan. Pasunkėjęs bendravimas iššaukia asmens izoliaciją, siaurina socialinius ryšius, o tai pagreitina socialinę mirtį.

 Fiziologinė mirtis įvyksta, kai gyvybiškai svarbus žmogaus organai nustoja funkcionuoti. Tokia mirtis dažniausiai ištinka senatvėje.

 Biologinė mirtis – tai visiškas ir negrįžtamas kraujotakos ir centrinės nervų sistemos veiklos nutrūkimas, kitaip tariant, viso organizmo mirtis. Dėl smegenų žievėje įvykusių pokyčių sutrinka centrinės nervų sistemos veikla. Kitų organų ir audinių, net smegenų kamieno funkcijas dar galima atgaivinti įvairiomis reanimacijos priemonėmis – gyvybines funkcijas palaikančiais aparatais [46].

Aptarus mirties sąvoką būtina apibūdinti mirimo ir mirties terminus, nes tai nėra vienodi procesai. Anot D. Reingold (2004) „mirties problema kelia nerimą visai žmonijai“. Šios problemos esmė yra ne pati mirtis, bet žmonių reakcija į mirtį ir mirimą. Mirimas – tai sudėtingas procesas, per kurį organizmas praranda savo gyvybingumą ir tai perėjimo iš gyvybės į mirtį procesas [61]. A. Jasulaitis (2013) išskiria tris mirimo proceso etapai:

 Preagonija – blėsta sąmonė, sumažėja reakcija į dirgiklius, sutrinka kraujotaka ir kvėpavimas prasideda audinių hipoksija (deguonies stygius organizme arba nesugebėjimas panaudoti esančio deguonies, acidozė (organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimas, vidinės organizmo terpės, parūgštėjimas, kai pH tampa mažesnis nei 7,35). Sunkiai apčiuopiamas pulsas, susilpnėję širdies tonai, sumažėjęs arterinis kraujospūdis. Šio etapo trukmė labai įvairi.

 Terminalinė pauzė – visiškai išnykusi sąmonė, pulsas, kvėpavimas, refleksai, arterinis kraujo spaudimas artėja prie nulio.

 Agonija – šio etapo pradžia yra pirmas įkvėpimas po terminalinės pauzės. Būdinga retkarčiais sugrįžtanti sąmonė. Visos fiziologinės funkcijos, reguliuojamos smegenų požievio centrų, dėl to trumpai suaktyvėja kraujotaka, kvėpavimas, širdies susitraukimai padažnėja, arterinis kraujospūdis gali pakilti, bet jo nepakanka smegenų gyvybingumui užtikrinti. Pamažu silpnėjant širdies ir kvėpavimo veiklai, paburksta plaučiai, sutrinka refleksai, galimi traukuliai. Agonijos trukmė labai įvairi – nuo kelių minučių iki kelių valandų ar parų. Paskui prasideda klinikinė ir biologinė mirtis [31].

Apibendrinant galima teigti, kad mirties ir mirimo apibrėžimų yra daug, tačiau jie turi bendrų panašumų, tik vieni yra labiau medicininiai terminai, kiti yra kaip ir priešprieša jiems, tai tiesiog paprastesni apibrėžimai kurie apima gyvenimo pabaigą, bei daugiau religinio pobūdžio. Žvelgiant į mirtį iš medicininio požiūrio, tai mirtis yra išskiriama į klinikinę ir biologinę mirtį. Mokslininkai pateikia net keturias mirčių rūšis: socialinė, psichologinė, fiziologinė ir biologinė.

Artėjanti mirtis visada sukelia krizę, ši krizė yra kitokia nei visos kitos ir išsiskiria keletu labai svarbių aspektų. N. Liobikienė (2006) savo knygoje mini penkis E. M. Patisono (1977) išskirtus aspektus, kuriais mirties sukelta krizė skiriasi nuo kitų galimų krizių: neišsprendžiama krizė – žmogus joje yra, bet negali iš jos išeiti; jis neturi psichologinių resursų krizei įveikti. Žinia suvokiama kaip grėsmė gyvenimo tikslams ir ateities perspektyvai, krizės periodui būdingi pakilimai ir nuosmukiai. Įtampa pasiekia viršūnę, po to šiek tiek nuslūgsta; krizinė situacija pažadina pagrindines praeities ir dabartines asmenybės problemas: priklausomybės, pasyvumo, narcisizmo, identiteto problemos gali labai išryškėti mirties akivaizdoje, kaip ir užslopinti jausmai, susiję su dabartimi ar praeitimi [46].

Apžvelgus visus šiuos aspektus galime pamatyti, kad mirties sukeliama krizė yra bene didžiausia galimų krizių, nes tai yra jau neišsprendžiama situacija. Krizė, kadangi mirtis neišvengiama tai ir ateities pas mirštantįjį kaip ir nebelieka, tolesnė lemtis yra aiški ir jo gyvenimo laikas tampa ribotu.

A. J. Šulgienė-Rabikauskienė (2007) teigia, kad „ligonis apie mirties artėjimą gali nujausti iš įvairių simptomų: blogėjančios būklės,skausmo, iš aplinkinių elgesio“ [75]. Nemažai autorių kurie rašo apie mirtį ar netektis savo knygose mini psichiatrės E. Kubler-Ross (2008) išskirtas penkias mirimo stadijas [41]. Neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas, pasak K. Kramer (2006), „šios viena iš kitos išplaukiančios penkios stadijos žymi judėjimo iš gyvenimo į mirtį kryptį“ [39]. Dar kaip paskutinė šešta stadija išskiriama – viltis [6].

Šias stadijas savo knygose taip pat naudoja N. Liobikienė (2006) ir D. Rybarova (2007), K. O. Polukordienė (2008), pastaroji šias mirimo stadijas susieja dar ir su gedėjimo etapais, kuriuos išgyvenama mirus artimam žmogui. Kad būtų aiškiau, kurioje vietoje yra mirimo stadijos mirimo procese, 1 pav. pavaizduota mirimo eiga.

1 pav. Mirimo eiga [63]

Kad ir kokie skirtingi žmonės bebūtų, bet dažniausiai sužinoję apie mirtiną ligą, visi pereina bent per dalį šių stadijų. K. O. Polukordienė (2008) pateikia, kad tai neigimas „aš negaliu mirti“. Pirmiausia būna ieškojimas, kaip galima būtų paneigti diagnozę, tiesiog atsiranda mintys, kad „gydytojas suklydo“. Tam tikra prasme šiuo etapu žmoguje vyksta kova už gyvenimą [56]. Kubler-Ross (2008) aiškina, kad dažniausiai žmogus sąmoningai ar ne, bet vengia kalbėti apie mirtį. Neigimas – tartum apsauginis mechanizmas psichologinio šoko metu, leidžiantis sukaupti jėgų, apsiprasti su žinia apie ligą. Iš dalies ligą neigia beveik visi ligoniai ir ne tik pradžioje, bet ir ligai progresuojant [41]. K. O. Polukordienė (2008) teigia, kad „neigimas yra laikina gynybos priemonė, netrukus – priklausomai nuo sveikatos būklės – ją pakeičia dalinis susitaikymas”. Šnekėtis su žmogumi apie ateitį būtina, bet tik tada, kai jis yra pasirengęs, susitaikęs su mintimi apie savo išėjimą [56]. Dažnokai atrodo, kad ligonis jau suprato, kas jo laukia, bet žmogus juk visada ieško vilties, paguodos. Pasak K. O. Polukordienės ir kt. (2005) „pirmiausia reikėtų išsiaiškinti sergančiojo poreikius, perprasti jo stipriąsias puses, įsiklausyti į tai, ką jis aiškiai ar neaiškiai sako, ir tik tada spręsti, kiek šis žmogus nori suvokti realybę” [57].

Pyktis gali užvaldyti žmogų tada, kai baigiasi ligos neigimo stadija. Jis klausia: „Kodėl aš susirgau šia baisia liga? K. O. Polukordienė teigimu (2008), „dauguma jaučia pyktį“. Ši fazė labai sunki

POŽIŪRIS Į MIRTĮ MIRTIES FAKTAS Mirimo proceso etapai

Slaugos darbuotojai ir artimieji

KRIZĖ 6 MIRIMO STADIJOS

Neigimas, pyktis, derybos, depresija ir susitaikymas, viltis Slauga

artimiesiems, slaugytojams ir visiems, kas su ligoniu susiduria. Pyktis paprastai būna nukreiptas į jį supančią aplinką. Tai sukelia įtampą šeimoje ar palaikomosios slaugos palatoje [56]. Kubler-Ross (2008) aiškina, kad nusiviliama Dievu, likimu. Pyktį iššaukti gali net menkiausios smulkmenos. Žmogus pradeda galvoti ir šnekėti, kad niekas iš aplinkinių jo nesupranta, niekam nerūpi jo skausmas, jis bijo, kad po mirties bus visiškai pamirštas. Tačiau jeigu aplinkiniai nesistengs suprasti mirštančiojo, vengs jo, jis jausis dar vienišesnis, o pyktis tik sustiprės [41]. Anot K. O. Polukordienės ir kt. (2005), „taip elgtis dažniausiai galima tik tada kai artimieji pripažįsta patys patyrę mirties baimę ir destruktyvius troškimus, bei suvokia, kad jų gynybos mechanizmai gali tik trukdyti rūpintis ligoniu“ [57]. J. Ellershaw (2014) teigimu, „pažeisti jaučiasi ir tie kurie neteko artimojo ir vienaip ar kitaip išgyvena pyktį dėl to, kad liko be brangaus žmogaus, kad dabar jis bus vienišas, kad reikės rasti prasmę ten, kur dėl artimojo mirties jos visai nesimato“ [15].

K. O. Polukordienė (2008) išskiria sekantį etapą – tai derybas. Šiame etape mirštantysis mėgina laimėti laiko, žmogus bando derėtis tiek su specialistais, tiek su Dievu, tiek su pačiu savimi, nors dauguma sandėrių sudaroma su Dievu, dažniausiai jie laikomi paslaptyje arba apie juos pasakoma tik tarp kitko arba asmeniškame pokalbyje su kapelionu. Šiomis derybomis jis mėgina pratęsti savo gyvenimą, bet visos pastangos pasirodo betikslės kai galų gale žmogus suvokia, kad mirtis deja yra neišvengiama. Dažnai po visais pažadais būti geresniu iš tikrųjų slepiasi kaltės jausmas, kad kažko svarbaus jis nespėjo padaryti [56]. Psichologiškai pažadai siejasi su tyliai išgyvenamu kaltės jausmu, todėl yra gerai, jei ligoninės personalas atkreipia dėmesį į tokias ligonio pastabas. Mirštančiojo šeimos nariams derybų stadija yra sielvarto krizės etapas, kai vyksta jų artimojo mirties priėmimas. Jei ligonis pasveiksta, likusį gyvenimą jis paprastai pašvenčia bažnyčiai [24]. K. O. Polukordienės ir kt. (2005) nuomone, pažadai kartais grindžiami kaltės jausmu dėl blogai atliktų pareigų [57].

Anot K. O. Polukordienės (2008), „depresijos stadijoje vyrauja didelio praradimo jausmas“. Būtent šiuo metu yra palengva suvokiama, kad gyvenimas baigsis ir reikės išsiskirti su viskuo, kas yra brangu. Kūnas pradeda irti, viltis išgyti vis labiau blėsta, ir mirštančiajam tenka kenčiant priimti bei peržiūrėti savo santykį su mirtimi. Visa tai veda ligonį į depresišką būseną. Yra išskirti du depresijos tipai: reakcinė – kai žmogų kankina liūdesys ir širdgėla dėl jau įvykusių pokyčių ir praradimų; antrasis tipas būtų paruošiamoji – kai žmogų kankina liūdesys ir kaltė dėl ateityje būsimų praradimų [56]. K. O. Polukordienė ir kt. (2005) aiškina, kad šioje stadijoje, kai yra pirmasis depresijos tipas neverta skatinti ligonį matyti tik tai kas gražu ar sakyti, kad jis neliūdėtų, tai reikštų liepimą pamiršti artėjančią mirtį. Jei mirštančiajam leidžiama išreikšti savo sielvartą, jis lengviau susitaikys su savo likimu ir bus dėkingas tiems, kas sugebės būti kartu su juo per visą šį depresijos laikotarpį nereikalaudamas, kad jis neliūdėtų

[57]. Antrojo tipo depresija dažniausiai išgyvenama tyliai, savyje, todėl jos metu žodžiai yra beveik arba visai nereikalingi, užtenka paliesti mirštančiojo ranką ar tiesiog tyliai pasėdėti greta. Artimieji turi suprasti, kad ši stadija yra būtina, kad ligonis galėtų numirti sulaukęs ramybės ir su viskuo susitaikęs [44]. N. Veškienės, R. Bikmanienės, A. Jagelavičiaus ir kt. (2002) nuomone, ligonis nebegali toliau neigti savo ligos, kai jis vis guldomas į ligoninę, operuojamas, kai ligos simptomai tampa labai aiškūs ir sveikatos pablogėjimas pastebimas, neigimą, pyktį ir derybas paprastai pakeičia depresija. Ji gali pasireikšti dviem būdais: bejėgiškumu ir pasidavimu, tačiau gali ir padėti pasiruošti galutiniam mirties priėmimui. Tuomet ateina susitaikymas. Šioje stadijoje mirštantysis dažniausiai būna pavargęs ir silpnas, išauga jo poreikis ramybei ir miegui. Gydymas jau nebeturi reikšmės, tačiau artimųjų buvimas šalia yra neįkainojamas. Dažniausiai bendravimas tarp mirštančiojo ir jo artimųjų vyksta ne žodžiais, o prisilietimu, rankos palaikymu, pasėdėjimu šalia [76].

K. O. Polukordienė (2008) nurodo, kad paskutinis etapas tai susitaikymas su mirtimi. Jis įvyksta palaipsniui, nes žmogus palaipsniui suvokia mirtį kaip gyvenimo neišvengiamą dalį. Tai padeda išspręsti vidinius konfliktus, sumažina įtampą, mirštantysis gali giliau suprasti save, atidžiau peržvelgti savo praeitį, dabartį ir ateitį, rasti artimesnį ryšį su kitais. Susitaikęs su mirtimi mirštantysis pamažu nutraukia ryšius su šiuo pasauliu. Susitaikymo etapas veda į orią mirtį. Susitaikymas nereiškia, kad tai yra laimingas etapas, šiame etape beveik nėra jausmų, toks jausmas lyg skausmas būtų išnykęs, o visa prieš tai vykusi kova pasibaigusi ir būtų atėjęs laikas paskutiniajai kelionei [56]. Šiame etape kai kada supratimo ir paramos reikia daugiau mirštančiojo šeimai, o ne jam pačiam. Įvykus netekčiai, artimiesiems tęsiasi sielvarto darbas, kurį lydi susitaikymas su tuo, kad mirusio artimojo daugiau nebėra, ir gyvenimas palaipsniui pasuka nauja vaga, kurioje atsiranda kažkas, kas užpildo prarastą santykį [57].

Pasak K. O. Polukordienės (2008) „iki pat paskutinės minutės mirštantysis vis dar turi vilties išgyti“. Ši viltis lydi jį per visas mirimo stadijas, suteikdama stiprybės ir noro kovoti su liga, gyventi toliau. Prieš pat mirtį jį susilpnėja. Žmogus jau nesitiki išgyti, bet tikimasi mažesnių dalykų: dar vienas pasimatymas su mylimu asmeniu, draugu, dar viena saulėta diena ir t.t. [56]. K. Lewis (2013) pastebi, svarbu, kad šeima ir ligoninės personalas palaikytų šią mirštančiojo viltį, tuomet jis žiūri į juos palankiau, jų darbą ir pastangas vertina geriau. Todėl, kad viltis lydi mirštantįjį beveik visose mirimo stadijose, o labai susilpnėja ar išnyksta tik prieš pat mirtį. Kartais, kai jau nesitikima išgyti, viliamasi sulaukti bent mažesnių dalykų: dar vieno pasimatymo su mylimu asmeniu, draugu, dar vienos saulėtos dienos ir panašiai. Viltį reikia palaikyti, o ne slopinti. Tai vadinamasis „šventas melas“ [44].

Visos aukščiau paminėtos mirimo stadijos yra mirštančio žmogaus gynybos mechanizmai, kurie padeda jam pamažu susitaikyti su mirtimi. Kai kurios fazės gali būti išgyventos keletą kartų, o kitos gali ir visai nepasireikšti. Kartais jos pakeičia viena kitą arba egzistuoja šalia viena kitos. A. Jasulaitis (2013) pažymi, kad šias stadijas reikia žinoti, nes susipažinimas su mirimo procesu reikalingas mums patiems, o taip pat padėti mirštančiajam įveikti tą procesą. Fiziologinis žmogaus nykimas arba lėtas mirimas sunkiai susirgus dažniausiai trunka gana ilgai. Senstantis žmogus taip pat patiria panašius išbandymus. Tai nepaprastai svarbu žinoti slaugant sunkius ligonius ir neįgaliuosius [31].

Apibendrinant galima teigti, kad mirtis yra laikoma viena didžiausių krizių, kuri gali ištikti žmogų. Yra šešios mirimo stadijos: neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas, viltis. Mirimo stadijas galima susieti su artimųjų išgyvenamais gedėjimo etapais. Mirtis yra krizinė situacija tiek pačiam mirštančiajam, tiek ir jo artimiesiems.

1.3. Šiuolaikinis požiūris į mirtį

Istorijos tėkmėje požiūris į mirtį keitėsi priklausomai nuo religijos, kultūros, šalies ekonominio išsivystymo ir kitų veiksnių. I. Jakušovaitė, Ž. Luneckaitė, E. Peičius (2007) nurodo, kad mirties priėmimą senovės kultūrose įtakojo žmogaus kaip visatos ir kosmoso dalies suvokimas, todėl mirtis neturėjo asmeninės prasmės: mirtis buvo suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip viena iš begalinio ciklo fazių [26]. Šią mirties sampratą galėjo formuoti ir tuometinė graikų filosofija, pagal kurią mirtis yra pozityvus reiškinys, išlaisvinantis dvasią iš kūniškų varžtų, o visas gyvenimas yra ne kas kita, kaip pasiruošimas nemirtingos sielos išlaisvinimui nuo mirtingo apvalkalo. Tokios mintys dažnai išreiškiamos daugelio to meto filosofų darbuose – Platono, Senekos, Marko Aurelijaus. Panaši mirties samprata vyravo ir tuometinėje Vakarų Europoje [28].P.Aries (2007) teigia, kad „senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nedrįstama ištarti jos vardo. Štai kodėl įprasta mirtis tampa prijaukinta mirtimi“ [1].

P. Dundulienės (2005) teigimu, lietuvių kultūroje į mirtį šeimose žiūrėdavo kaip į natūralią pabaigą, seni žmonės mirčiai rengdavosi, per daug nebijodami jos, su ja buvo stengiamasi susitaikyti, mirtinai susirgę prieš mirtį jie palikdavo bent jau žodinį testamentą, susitaikydavo ir atsisveikindavo, tėvai prieš savo mirtį dažnai savo vaikus palaimindavo. Ir šiais laikais bent jau senesni kaimo žmonės ruošiasi mirčiai kaip paskutiniam savo išvykimui, savo šeimos nariams papasakoja kaip norėtų, kad vyktų laidotuvės, ką pakviesti iš artimųjų ir panašiai, deja didėjant urbanizacijai, silpnėjant santykiams tarp

šeimos narių, daugelis panašių aukščiau paminėtų laidojimo tradicijų su laiku vis labiau nyksta ir būtų galima teigti, kad Lietuvoje pradeda vyrauti mirties neigimas [14].

J. V. Zamanajevos (2007) nuomone, požiūrio į mirtį kaip objektyvų reiškinį raida sutampa su visuomenės raida. Tikima, kad kūnui mirus žmogaus siela patenka į pomirtinį gyvenimą. Kita teorija teigia, kad po mirties žmogaus sąmonė tiesiog išnyksta, prasideda „amžinoji užmarštis“ [87]. P. Aries (2007) apibendrindamas gautus rezultatus apie mirties suvokimo kaitą skirtingais laikotarpiais, išskyrė keturis mirties suvokimus: prijaukinta mirtis; mano mirtis; tavo mirtis; uždrausta mirtis [1].

Anot R. Racėnaitės (2012), „visose kultūrose galima rasti 3 bendrus požiūrius į mirtį: mirties priėmimą, mirties ignoravimą ir mirties neigimą“. Taigi mirties priėmimo atveju į mirtį žiūrima kaip į natūralų gyvenimo baigties tarpsnį. Ignoruojant tikima, kad gyvenimas po mirties tęsiasi, neigiant vengiama mirti savo namuose, nemėgstamos laidotuvės bei kapinės [60].P. Aries (2007) teigimu, „uždrausta mirtisį mirties suvokimą atneša gėdos jausmą“. Anksčiau buvusi paprasta ir įprasta dabar mirtis tampa tabu. Žmonės nebenori kalbėti ir galvoti apie tai, kas nesisieja su laimės jausmu ir atneša tik liūdesį ir skausmą. mūsų laikotarpio mirties suvokimas patenka į uždraustos mirties rėmus [1].

Žmonės bijo mirties tikrovės ir ją sąmoningai ar ne, stengiasi neigti. Pasak E. Kubler-Ross (2008), „viso to bėgimo nuo ramaus mirties sutikimo viena iš pagrindinių priežasčių, kad šiais laikais mirtis yra niūresnė, nei būdavo senaisiais laikais, dabar vis dažniau yra mirštama vienatvėje, kaip nederėtų žmogui“. Autorė teigia, kad „pats merdėjimas tam tikra prasme yra nuasmeninamas, nes ligonis dažnai būna išstumiamas iš jam pažįstamos aplinkos ir paskubomis išvežamas į ligoninę, o jos nuomone kelionė į ligoninę yra pirmasis mirimo epizodas“ [41].

V. Kanopienė ir S. Mikulionienė (2006) cituoja S. Koskiną, R. Naujanienę ir S. Večkienę (2002) pasak šių autorių, požiūrio į mirtį pokyčiams esminės reikšmės turėjo (ir turi) 6 faktoriai: urbanizacija (persikėlus iš kaimo į miestą, nutrūko bendruomeniniai ryšiai ir sutriko natūralaus gyvybės – mirties ritmo pajautimas); senstančiųjų ir mirštančiųjų atskyrimas (jie įkurdinami senelių namuose, slaugos ligoninėse, ten ir mirštama, taigi mirtis tarsi susvetimėja); išplėstinės šeimos nykimas (šeimos dažnai nepilnos, seneliai ir kiti šeimos nariai gyvena toli vienas nuo kitų, susilpnėja bendravimas); sekuliarizacija (stiprėjant ekonomikai atsiranda vartotojiškoji visuomenė, kuri linkusi nusigręžti nuo religinių ir dvasinių vertybių); medicinos technologijų pažanga (išgydoma daug mirtinų susirgimų, su kuriais kovoti medicina anksčiau buvo bejėgė, žmonės pasijuto netgi galintys valdyti mirtį, todėl tik mirtis nuo senatvės yra natūrali, o visos kitos mirtys – ekscesai); mirties masiškumas (žiniasklaidos pranešimai apie daugybę

mirčių per nelaimingus atsitikimus ir katastrofas atbukina jausmus, tad pavienio asmens mirtis nebeatrodo didelė netektis ar stiprus išgyvenimas) [37].

I. Jakušovaitė (2007) pateikia, kad dėl visų šių kintamųjų kilo mintis, kad mirtis – beprasmybė, ji tapo neigimo (nepripažįstama) sąvoka. Vienas pagrindinių faktorių, įtakojusių būtent tokį požiūrį į mirtį, yra ne tik mirties medikalizacija, leidžianti techninėmis priemonėmis iki begalybės pratęsti žmogaus gyvenimą, bet ir šiuolaikinės visuomenės dvasinės krizės ištakos, nebepaliekančios vietos sakralinei erdvei, kas iššaukia žmogaus traktavimą ne kaip būties, o tik kaip veiklos subjektą [28].E. Kubler-Ross (2008) teigimu „mirtis ir šiandien žmonėms yra baimę keliantis įvykis ir jo bijoma net tada kai žmogus bando sau teigti, kad yra beveik įveikęs šį jausmą, baimės jausmas išlikęs pas kiekvieną iš mūsų, su laiku tiesiog pasikeitė tam tikras kovojimo būdas su mirtimi ir merdėjimu, santykis su mirštančiuoju ir susitikimas su pačia mirtimi“ [41].

C. Bausewein (2010) nuomone, šiais laikais dažnai žmonės nebūna susigyvenę su mintimi, kad mirtis yra nuolatinė mūsų gyvenimo palydovė, kai kada žmonės liaujasi žiūrėti į mirtį kaip į gyvenimo dalį. Tai, kad susitikimas su mirtimi nėra paprastai suvokiamas dalykas galima kai kada pamatyti, kai šeimos nariai po paciento mirties atvykę į paliatyvios slaugos skyrių ir išgirdę pasiūlymą atsisveikinti su mirusiuoju kai kada žiūri žvilgsniu kupinu išgąsčio ir abejingumo. Mirštančiojo palydėjimas yra didelis iššūkis tiek pačiam mirštančiajam, tiek jo artimiesiems ir kitiems jį supantiems žmonėms [6]. E. Kubler-Ross (2008) rašo, kad kalbėdami apie mirtį, vartojame eufemizmus, puošiame mirusiuosius, kad jie atrodytų lyg miegantys, neleidžiame prie jų vaikų, nes norime apsaugoti savo atžalas nuo namuose vyraujančio nerimo bei sumaišties, nesivedame vaikų į ligoninę lankyti mirštančių tėvų [41].

E. Kubler-Ross (2008) nurodo, kad balansavimas tarp individo ir visuomenės interesų iššaukia grupocentristinės moralės atsiradimą, kai visuomenės interesai iškeliami aukščiau už individo – visuomenės egocentrizmas užgožia žmogų kaip subjektą ir sukelia vis dažnesnę diskusiją apie žmogaus teisę į mirtį, o pati mirtis tampa nematoma [41]. A. Širinskienė ir A. Narbekovas (2010) išskiria mirties neigimą sąlygojančius veiksnius: troškimas tausoti ligonį, palengvinti jo negalią; nemalonių jausmų, kuriuos sukelia agonija, vengimas; visuomenėje įsivyravo žiniasklaidos įtakotas hedonistinis požiūris, kad gyvenimas yra visada laimingas ar bent privalo toks atrodyti; mirties vietos pasikeitimas; daugiau nebemirštama tarp savųjų, mirštama ligoninėse, pensionatuose, mirties namuose, bet visada vienatvėje. Taigi praėjo tas laikas, kai žmogus galėjo ramiai ir oriai numirti [74].

Visuomenėje yra sukurti tam tikri stereotipai ir paprasčiausiai mirties tema yra nutylima. Dažnai tiek patys gydytojai tiek ir mirštančiojo artimieji slepia nuo jo diagnozę arba tiesiog iki paskutinio

momento nesako, kad jam liko nebe daug gyventi, nors būtent mirštančiajam kaip tik ir reikia to atviro dialogo ir nuoširdaus palaikymo [8]. Pasak C. Bausewein (2010), „bendravimas su mirštančiaisiais netampa rutina net ir patiems specialistams, kuriems su mirtimi ir mirštančiaisiais tenka susidurti labai dažnai“ [6].

Visa tai įtakojo, kad mirtis, kaip esminė žmogaus gyvenimo dimensija, seniau buvusi įprasta, dabar tapo gėdingu bei nepageidautinu dalyku. A. Šeškevičius (2008) rašo, kad šiuo metu mirties samprata ir požiūris į mirtį tarsi prasiplėtė – jis varijuoja nuo „nematomos mirties“ iki „orios mirties“. Tuo pačiu varijuoja ir aplinkos lūkesčiai, susiję su mirtimi – nuo mirštančiojo ignoravimo iki holistinio požiūrio į mirštančiojo poreikių tenkinimą, iš kurių pagrindinis – individo orumo išsaugojimas [72]. E. Kubler-Ross (2008) nurodo, kad susidūrus su mirtimi, apima tik neigiami jausmai. Mirtis gąsdina tiek mirštantįjį, tiek jo artimuosius. Žmogus tai neigia, pyksta, atsiskiria nuo visų kitų, suserga depresija. Tai rodo, kad požiūris į mirtį yra persmelktas baimės, ji sukelia tik neigiamus jausmus ir skausmą visiems likusiems gyviesiems [41].

I. Jakušovaitė, Ž. Luneckaitė, E. Peičius (2007) pateikia, kad dėl visų šių kintamųjų kilo mintis, kad mirtis - beprasmybė, ji tapo neigimo (nepripažįstama) sąvoka. Vienas pagrindinių faktorių, įtakojusių būtent tokį požiūrį į mirtį, yra ne tik mirties medikalizacija, leidžianti techninėmis priemonėmis iki begalybės pratęsti žmogaus gyvenimą, bet ir šiuolaikinės visuomenės dvasinės krizės ištakos, nebepaliekančios vietos sakralinei erdvei, kas iššaukia žmogaus traktavimą ne kaip būties, o tik kaip veiklos subjektą [26]. D. Reingold (2004) nuomone, žmonių psichikoje egzistuoja didžiulė požiūrių į mirtį ir mirimą įvairovė, varijuojanti nuo mirties katastrofavimo iki individualaus mirties traktavimo. Tai galima nustatyti tik jo asmenybės analizės būdu. Tačiau tikėtina, kad vienokia ar kitokia gyvenimiška patirtis, susijusi su sergančiųjų, neįgaliųjų, mirštančių asmenų slauga ir priežiūra gali sąlygoti panašų požiūrį į mirtį [61].

Apibendrinant galima teigti, kad anksčiau mirties nebijota, dar ji įvardinama kaip „prijaukinta mirtimi“. Šiuolaikinis požiūris į mirtį yra vengimas, mirties temos bijoma, mirtis tampa „uždrausta mirtimi“. Žmogaus požiūrį į mirtį formuoja religija, asmeninis patyrimas ir santykis su mirtimi turi labai didelę reikšmę. Vis dažniau diskutuojama apie žmogaus teisę į mirtį, ji tampa nematoma.

Susipažinus su bendrąja mirties ir mirimo filosofija bei teorija, galima pereiti prie realių ir praktinę reikšmę turinčių dalykų aptarimo. Senstant visuomenei, mirštančių ir nepagydomų ligonių, slauga tampa viena aktualiausių sveikatos sistemos problemų. Kaip padėti mirštantiesiems: pratęsti jų egzistenciją tokiu atveju egzistuoja paliatyvi pagalba.

R. Jurkuvienė R ir kt. (2007) pateikia, kad terminas paliatyvus kilo iš lotyniškojo žodžio „palium“, kas reiškia „kaukė“ arba „apsiaustas“. Etimologiškai paliatyvi pagalba iš esmės yra nepagydomos ligos padarinių slėpimas ar apsiautimas apsiaustu tų, kurie yra palikti šaltyje, nes gydomoji medicina jiems padėti nebegali [34]. Pagal Oksfordo standartus, paliatyvios pagalbos tikslai yra mažinti ligonio fizines kančias bei jų išvengti, nustatyti ligonius varginančius simptomus, siekti juos kontroliuoti ir mažinti, nustatyti psichologines ir socialines ligonio bei jo artimųjų problemas, padėti jas spręsti stiprinant norą gyventi, o mirtį laikant natūraliu procesu, pagerinti ligonio ir jo artimųjų gyvenimo kokybę, padėti ligonio šeimai ar jo artimiesiems netekties laikotarpiu. Paliatyvios slaugos sudedamosios dalys yra simptominis gydymas, bendravimas su pacientais ir jų šeimos nariais, nuolatinė globa, mirštančių ligonių slauga, pagalba gedėjimo metu, mokymas [53].

D. Smaidžiūnienė (2008a) pateikia, kad šiais laikais nuo žmogaus mirimo namuose yra pereinama prie fizinės, psichinės ir dvasinės mirties medicinos įstaigose. Tai lemia didėjantis paliatyvios pagalbos gydymo įstaigų skaičius, kurios stengiasi palengvinti sergančiojo kančias. Žmogaus mirtis, jeigu galima taip pasakyti, tampa institucine mirtimi, instituciniu reiškiniu, nes žmonių mirštančių gydymo ar medicinos institucijose skaičius yra gana didelis. Todėl yra labai svarbu, kad specialistų komanda, dirbanti su mirštančiaisiais, žinotų ir mokėtų kaip tinkamai reikia su jais bendrauti ir elgtis. Dažnai specialistai su pacientais, sergančiais progresuojančia liga, praleidžia daugiau laiko negu jų artimieji, kai kada ryšys, santykiai tarp paciento ir specialisto tampa labai artimais ir svarbiais tiek vienai, tiek kitai pusei [69].

I. Bagdonienės vadovaujamos slaugytojos stengiasi kuo greičiau išsiaiškinti ir patenkinti ligonio fizinius bei emocinius poreikius, nes tai - labai svarbi gydymo dalis“. Kiekvienam pacientui reikia be galo daug dėmesio, jie jautriai reaguoja į menkiausius slaugytojų nuotaikos pasikeitimus, tad šnekinti, šypsotis jiems kartais tenka pro ašaras [68].

A. J. Šulgienė-Rabikauskienė (2007) rašo, kad sunkius ir mirštančius ligonius reikia ypač rūpestingai slaugyti: nuolat stebėti, nes pagrindinės organizmo funkcijos gali sutrikti staiga. Sunkiai sergantys, kuriems reikia intensyvaus stebėjimo ir gydymo, guldomi į intensyvios terapijos palatas, arba yra slaugomi namuose. Šie ligoniai dažniausiai guli lovose, todėl lova turi būti patogi, švari. Labai tinka funkcinė lova. Jei būklė leidžia, reikia nuolat keisti ligonio padėtį, kad nebūtų pragulų, plaučių uždegimo,

tromboembolinių komplikacijų. Jei reikia ligonį pernešti, tą labai atsargiai turi padaryti trys asmenys. Sunkiai sergantį ligonį reikia maitinti šaukštu, indu su snapeliu ar per šiaudelį, dažniausiai skystu maistu – tyrele. Jis nuolat stebimas, įvertinant jo pulsą, arterinį kraujospūdį, kvėpavimo pakitimus, sąmonę, sumuoti ligonio išgertą skysčio kiekį, matuoti kūno temperatūrą, šiuos duomenis užsirašyti. Sunkiai sergantį ligonį reikia itin globoti, elgtis švelniai ir kantriai, palaikyti jo viltį pasveikti [75].

Žinoma, kad esant visuminiam skausmui, analgetikų veiksmingumas yra susijęs su galimybe gydymą derinti su svarbiais bendravimo santykiais. Todėl slaugytojų požiūris į mirštantįjį gali priklausyti ir nuo paties paciento asmeninių savybių bei panašumas į slaugytojo artimąjį. Be to, skaudžiau reaguojama į jaunų žmonių ir vaikų mirtį ar į mirtį žmonių, kurie buvo patekę į nelaimingus atsitikimus ar dėl jo įgijo smarkių traumų. Mažiau skaudžių išgyvenimų kelia ilgą laiką sergančių ir seno amžiaus pacientų mirtis [85].Slaugytojas turi būti kupinas meilės ir gerumo. Iš jo ligonis niekuomet neturi girdėti nė vieno pikto, ar šiukštaus žodžio. Bendraudamas su mirštančiuoju, slaugytojas privalo būti atidus jo norams, stengtis juos išpildyti, leisti išsakyti savo viltį, susikaupusius išgyvenimus, baimę, meilę, pyktį ir kitasemocijas, neleisti jam jaustis vienišam [56].

D. Smaidžiūnienės (2008b) nuomone, mirštantiems pacientams dažniausiai nėra nieko geriau už juos lankančius mylimus artimuosius, tačiau mirtis dažnai gąsdina ligonių šeimos narius, nes ji nutraukia visus ryšius ir išskiria žmones, kurie buvo vienas kitam labai brangūs. Ligonius lankantys artimieji, būdami greta mirštančiojo, dažnai bijo mirties, nežino kaip galėtų padėti mirštančiajam. Paliatyviosios pagalbos darbuotojai kaip tik ir gali, netgi ir turėtų, būti ta grandimi tarp paciento ir artimųjų, kuri galėtų užtikrinti ligoniui ne tik visų fizinių negalavimų palengvinimą, bet ir ramią ir orią mirtį [58].Slaugant tokį žmogų būtina sutelkti dėmesį ne tik į skausmo ar kitų simptomų reguliavimą, bet ir į psichologinius bei dvasinius slaugos aspektus [70].

A. Šeškevičius (2008) pateikia, kad paliatyvios pagalbos teikimo metu yra labai svarbus ligonio išklausymas, tačiau tai nėra taip lengva kaip gali pasirodyti. Dėl savo sunkios sveikatos būklės ligoniai kartais ne viską nori, o kartais tiesiog negali to pasakyti, todėl svarbu, kad būtų išgirsta ne tik žodinė, bet ir emocinė kalba. Gebėjimas suprasti paciento emocinę kalbą padeda suprasti, kas iš tikrųjų vyksta jo viduje, nes dažnai ligonis gali savo problemas ar kokią nors baimę, nerimą išreikšti ne žodžiais, o kūno padėtimi, jo judesiais, ar kitais būdais [72]. A. Šeškevičiaus (2011) nuomone, yra labai svarbu, kad pokalbio su ligoniu metu būtų kiek įmanoma stengiamasi padėti sumažinti jo jaudinimąsi ir įtampą, tai geriausiai galima padaryti tiesiog leidžiant sergančiajam atsiverti ir išsikalbėti, nes būtent ligonio išklausymas ir suteikia jam bent kažkiek saugumo jausmo [73].

E. Kubler-Ross E. (2008) nurodo, kad bendraujant su mirštančiuoju yra labai svarbi pačių specialistų ar artimųjų nuostata ir sugebėjimas kalbėti apie progresuojančią ligą ar pačią mirtį, ir jeigu visa tai žmogaus gyvenime yra didelė problema, jeigu jis galvoja, kad kalbėti apie mirtį reiškia liesti baisią ir „uždraustą“ temą, tai tada tokie žmonės negalės paguodžiančiai ir ramiai kalbėti apie ją su pačiais mirštančiaisiais [41]. G. F. Lorem ir kt. (2012) pateikia, kad kai kada būna, kad su pacientu yra kalbama tik įprastomis, kasdienėmis temomis, kaip pavyzdžiui apie orą, apie ateinančią vasarą ar pavasarį ir panašiai, tačiau jautrus ligonis dažnai suvokia, kad jis gali nesulaukti kitos savaitės ar kito metų laiko, bet matydamas, kad apie tai nenori kalbėti jo artimieji ar specialistai jis tiesiog prisideda prie tų kalbų [48]. Kai kurie specialistai C. Bailey, R. Murphy D. Porock (2011) mano, kad ligoniai tuomet nenori žinoti tiesos, nes per daug jos neklausinėja, bet iš tikrųjų artimieji ir gydytojai jaučia didelį palengvėjimą, kad nereikia apie tai kalbėti, nesuvokdami, kad taip patys provokuoja tokias ligonių reakcijas [3]. Tačiau einant pas mirštantįjį reikia būti pirmiausiai pačiam susitaikiusiam su artėjančia mirtimi ir jei ligonis tikrai nori apie tai kalbėti nereikia iš karto stengtis pakreipti pokalbio kita linkme [68].

A. Šeškevičius (2008) savo knygoje pateikia pagrindinius gydomojo bendravimo būdus, kurie yra dažnai naudojami paliatyvioje pagalboje, tai būtų tokie būdai kaip empatija, perfrazavimas, stebėjimas, lietimas, paaiškinimas, tylėjimas ir kt. Keletą bendravimo būdų norėčiau trumpai aptarti, tuos kurie mano nuomone yra vieni iš svarbesnių [72].

A. Šeškevičius (2008) nurodo, kad empatija yra vienas svarbiausių dalykų bendraujant su pacientu, tai atsiskleidė tiek skaitant literatūrą, tiek atliekant savo tyrimą. Ligoniui yra svarbu, kad specialistas suprastų jo problemas ir rūpesčius. Empatijos pagalba yra įsigilinama į ligonio jausmus ir mėginama jo išgyvenimus sutapatinti su savo, po to savyje visa tai yra analizuojama. Ši bendravimo forma (empatija) yra ypatingai svarbi, nes ligoniai, kuriems yra teikiama paliatyvi pagalba turi ne tik fizinių problemų, bet labai daug psichologinių, dvasinių ir emocinių [72]. R. Butkevičienė (2010) teigia, kad empatija yra mokėjimas parodyti žmogui su kuriuo bendrauji, kad tu esi su juo, tai mokėjimas pamatyti kito žmogaus mintis ir jausmus to žmogaus akimis. Tačiau būti empatišku nėra taip paprasta, yra svarbu išlaikyti tam tikrą balansą tarp susitapatinimo su žmogumi su kuriuo bendrauji ir atsiribojimo. Šiuo atveju bendraujant su mirštančiuoju reikia mokėti būti jautriu jam, bet kartu sugebėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus, ką paliatyvios pagalbos įstaigoje kai kada būna sunku daryti, nes dažnai emocijos būna labai stiprios ir reikia mokėti su jomis tvarkytis [9].

A. Šeškevičius (2008) pabrėžia, kad girdėti ir išgirsti tai kas yra sakoma nėra du vienodi dalykai, svarbu yra išgirsti, įsiklausyti tai ką tau sako mirštantysis, nes tai svarbu yra ir klausančiajam ir ypatingai

pačiam ligoniui. Dėl to yra svarbus perfrazavimas, kai mes išgirstą ligonio pagrindinę mintį ar tiesiog daugiau pasakantį sakinį pakartojame savais žodžiais, nes būtent ligonio minties perfrazavimas jam parodo, kad specialistas iš tikrųjų jo klausosi, išgirsta ir supranta tai ką jis jam sako [72]. Remiantis R. Butkevičienės (2010) vadovėliu, perfrazavimu mes klientui tiesiog suteikiame atgalinį ryšį apie jo pasisakymo turinį, jo žodžius sutrumpinus ir patikslinus. Perfrazavimas turi būti glaustas, atspindintis ne viską, ką šiuo atveju sako ligonis, o tik jo kalbos esmę. Taip pat svarbu, kad perfrazavimas būtų neutralus teiginys, tai turėtų būti tiesiog ligonio kalbos atspindėjimas [9].O. K. Polukordienė (2008) mini, kad bene svarbiausia yra, kad krizinėje situacijoje (šiuo atveju žinia apie progresuojančią ligą ir yra tas veiksnys, sukeliantis krizę) bendraujant, būtų priimamas ir išklausomas žmogus. Taip pat svarbu, kad mirštančiajam ar jo artimiesiems būtų sudarytą galimybė išgyventi savo situaciją, jausmus čia ir dabar, kartu su specialistu [56].

Tokioje įstaigoje kur yra teikiama paliatyvi pagalba, kuri teikiama dažnai labai sunkios būklės pacientams, vienas ir labai svarbus bendravimo būdų yra lietimas, kurį dažnai naudoja ir turi naudoti tiek specialistai, tiek ir mirštančiojo artimieji, jo šeimos nariai [34]. A. Šeškevičius (2008) savo knygoje išskiria lietimą į dvi dalis, pirmoji tai būtų lytėjimas kaip specialistų darbo dalis, tai darbo būtinybė, kai jie turi liesti pacientą, kad jį apžiūrėtų ar atliktų kokias nors procedūras. Antroji dalis tai būtų ta, kad lietimas yra vienas iš labai svarbių bendravimo būdų, nes būtent liečiant ligonį jis jaučia paramą ir užuojauta, nesijaučia toks vienišas, nesijaučia paliktas savo sunkioje būklėje [72]. Pasak R. Butkevičienės (2010) prisilietimas yra vienas iš stipriausių neverbalinės kalbos aspektų, kuriuo mes galime parodyti ir išreikšti empatiją, supratimą ir tiesiog paprastą žmogišką palaikymą. Kai kurie pacientai žodžiais sunkiai pajėgia bendrauti, todėl kai kada lietimas yra bene vienintelis būdas „pasakyti“ mirštančiajam, kad jis yra ne vienas, kad artimasis ar specialistas yra su juo ir jį palaikys iki paskutinės jo gyvenimo minutės [9].

R. Butkevičienės (2010) nuomone, kad bendraujant su ligoniais yra svarbu atkreipti dėmesį į jo neverbalinę kalbą – kūno kalbą, nes kai kada ja pasakoma daug daugiau nei tik žodžiais. Vien pagal žmogaus gestikuliaciją galima dalinai spręsti apie žmogaus jausmų stiprumą [9]. Dažnai gestai parodo tam tikrą žmogaus emocinę būklę, ir kai kada kuo stipresni jausmai būna, tuo ryškesnė žmogaus gestikuliacija. Jeigu bendraujant, mūsų atveju su ligoniu, jo gestikuliacija suaktyvėja, galime spręsti apie tai, kad tuo metu pasakojami dalykai jam sukelia gana stiprių teigiamų arba neigiamų jausmų [73].

R. Butkevičienė (2010) teigia, kad ypatingai daug informacijos suteikia veido išraiška, žmogaus mimika. Dažnai ji yra papildomos informacijos šaltinis apie tai ką sako ligonis, ji tarsi papildo jo žodžius ir parodo tų žodžių stiprumą. Bendraujant su žmogumi svarbu, kad pačių specialistų ar šeimos narių veido

išraiška atitiktų kalbančiojo emocinę būklę, iš dalies ją atspindėtų, bet būtų pakankamai rami, dėmesinga [9]. Ligoniui svarbu girdėti ir matyti, kad mes jį suprantame ir stengiamės jam tai parodyti savo žodžiais ar neverbaline kalba. Bendraujant su ligoniu yra labai svarbu matyti ir girdėti visumą, nes tik tada specialistai ar artimieji galės suvokti tiksliausiai mirštančiojo jausmus, išgyvenimus ir dabartinę jo tiek fizinę tiek ir emocinę būklę [35].

A. Šeškevičius (2011) rašo, kad bendraujant su mirštančiuoju tiesiog reikia nepamiršti, kad jam labai svarbu yra bendrauti su jį supančiais žmonėmis, kad jis būtų išklausomas, kad būtų išklausoma visos jo baimės ir rūpesčiai, nes pati mirtis yra kaip ir nežinomybė, kas laukia po jos, tad yra labai svarbu, jog ligonis būtų išklausomas [73]. P. Rudalevičienė ir A. Narbekovas(2006) teigia, kad artimojo buvimas šalia mirštančiojo yra kaip dovana, nes mirdamas žmogus yra labai pažeidžiamas, nes tai yra jo patirtis, ir niekas kitas už jį tos patirties neišgyvens, todėl pats svarbiausias iš visų resursų yra rūpestingas buvimas šalia. Nėra lengva būti su žmogumi kai jis miršta, bet visad reikia prisiminti, kad ne taip svarbu turėti atsakymus į visus galimus klausimus, kaip tiesiog mokėti dėmesingai išklausyti ir būti šalia ligonio, tokiu būdu sukuriant pasitikėjimu pagrįstus santykius [64]. D. Smaidžiūnienės (2008a) manymu, taip pat reikia nebijoti bendraujant su ligoniu laikyti už rankos, glostyti galvą ar panašiai, tiesiog reikia nebijoti lietimo, nes taip pacientas jaučia kito žmogaus artumą ir palaikymą. Kad ligoniui nebūtų sukeliamos papildomos baimės ar nepasitikėjimo jausmas negalima šnabždėtis, turi būti bendraujama atvirai, nes antraip pacientas gali pagalvoti, kad jam yra ne viskas pasakoma, o tai tik sukeltų papildomą įtampą [69].

Apibendrinant galima teigti, kadžmonėms sergantiems progresuojančia liga ir esantiems slaugos ligoninėje, darbuotojai dažnai tampa gana artimi, kai kada su jais praleidžia daugiau laiko nei artimieji, todėl svarbu, kad personalas sugebėtų tinkamai bendrauti su paliatyvią pagalbą gaunančiais žmonėmis. Būtina asmeniškai įsigyventi į konkrečią kiekvieno paciento būklę, būtina empatija. Slaugos darbuotojai turi pasirūpinti fizinėmis, psichologinėmis, dvasinėmis, socialinėmis sunkiai sergančių ir mirštančių pacientų problemomis, taip pat padėti jų artimiesiems.

1.5. Slaugytojų patiriami išgyvenimai slaugant mirštantį pacientą

Moksliniai tyrimai, skirti slaugytojų su mirtimi ir mirimu susijusiems išgyvenimams, yra nevienareikšmiški bei prieštaringi. D. Drungilienė, V. Mockienė (2014) savo straipsnyje rašo, kad slaugant mirštančiuosius, svarbiausia padėti žmogui visavertiškai gyventi iki paskutinės akimirkos. Artėjant mirčiai, ligoniui reikia medikų ir artimųjų paramos, nes tada jaučiama baimė,nerimas. Slaugytojoms tenka iš labai arti stebėti sergančiojo kančią, o neretai dalyvauti ir mirime [13]. A. S. Kelley

ir kt. (2012) mano, blogos naujienos pranešimas yra sunkus uždavinystiek gydytojui, tiek slaugytojui. Šisvaidmuo yra laikomas vienu iš daugiausia streso sukeliančių medikų darbo aspektų [38].L. F. Reinke ir kt. (2010) nurodo, kad labaisvarbu nuolat tyrinėti slaugytojai požiūrį į mirtį ir kuo daugiausužinoti apie jų patiriamus jausmus, apie taikomos pagalbosmodelius, apie turimus įgūdžius ir lūkesčius [62].

Slaugytojai dirba komplikuotomis darbo sąlygomis, charakterizuojamomis dideliu fiziniu ir psichosocialiniu krūviu, nereguliariu darbo grafiku. Pasišventimas, kurio reikalauja slaugytojo profesija, ilgos darbo valandos ir didžiuliai darbo krūviai, galimi konfliktai su pacientais, kolegomis ir vadovais yra sekinantys. Reikalavimai slaugytojui yra kasdieniai ne tik iš pacientų, bet ir iš administracijos, kolegų medikų, visuomenės. Todėl D. Kriukelytė ir kt. (2005) nagrinėja, kad slaugytojo profesijai būtini puikūs socialiniai, etiniai, dalykiniai ir kt. gebėjimai, gebėjimas dirbti komandose bei valdyti įvairias situacijas, nes to reikalauja dvidešimt keturių valandų slaugos teikimas per parą ir „emocinis darbas“ [40]. E. Gylienės (2005) nuomone, kartu su kasdienėmis problemomis, personalo trūkumu, žemu atlyginimu, neįprastomis procedūromis, viršvalandžiais, pacientų mirtimis slaugytojai gali prarasti pusiausvyrą ir emociškai išsekti [20].

M. Gillespie ir V. Melby (2003) rašo, kad slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus yra viena iš sudėtingiausių pareigų, kurią savo praktikoje vykdo slaugytojai. Slaugant mirštantį pacientą, paprastai daugiausia dėmesio skiriama pacientui, bet pamirštami slaugytojai, kurie dirbdami savo darbą patiria didžiulę psichologinę įtampą [19]. D. Smaidžiūnienės (2005) atliktame tyrime paaiškėjo, kad slaugytojai, dirbantys reanimacijos skyriuose, dažniausiai pažymi šias stresinių situacijų darbe priežastis: paciento mirtis, paciento gaivinimas, kolegų netaktiškas elgesys, klaidos darbe ir kompetencijos stoka. O anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai dažniausiai jaučia nerimą [71].

E. Matulaitytėir S. Birbilaitė (2010) atskleidžiakad susidurdami su pacientų mirtimi anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojai išgyvena neviltį, kaltės jausmą, liūdesį, bejėgiškumą [51]. L. Payne ir kt. (2002) nustatė, kad egzistuoja skirtumai tarp slaugytojų, dirbančių skirtinguose skyriuose, slaugytojų reakcijos į pacientų mirtį. Paliatyvios slaugos skyriuje dirbančios slaugytojos daug paprasčiau ir lengviau reagavo į pacientų mirtį, tuo tarpu reanimacijos skyriuje dirbusių slaugytojai jautė didesnį nerimą, išgyveno dažnesnį liūdesį, kaltės ir pykčio jausmus, tai buvo intensyvesnė reakcija lyginant su paliatyvios slaugos skyriuje dirbančiomis slaugytojomis [54]. Manoma, kad toks reakcijų skirtumas yra sąlygotas darbinių funkcijų. Paliatyvios slaugos skyriuje dirbančios slaugytojos esminiu savo darbo tikslu laiko pagarbų ir orų paciento mirimą. Tai reiškia, kad jų darbas yra teikti visapusišką medicininę pagalbą mirimo proceso metu, kad mirtis būtų mažiau skausminga. Tačiau pati mirtis yra šių slaugytojų darbo

neišvengiamybė, profesinis objektas. Tuo tarpu reanimacijos skyriuje dirbančios slaugytojos pagrindiniu savo darbo tikslu laiko paciento gyvybės išgelbėjimą, todėl jos mirtį suvokia kaip pralaimėjimą ar savo pastangų bevaisiškumą. Todėl ir reakcija į mirtį yra kitokia, lyginant su kituose skyriuose dirbančiomis slaugytojomis [8].

D. Drungilienė ir R. Darginavičienė ir (2006) analizavo Lietuvos, Belgijos ir JAV slaugytojų jėgų atidavimą slaugant mirštantį pacientą ir paaiškėjo, kad Lietuvoje 55 proc. slaugytojų atsiduoda darbui visiškai, 56 proc. Belgijos slaugytojų nurodė, jog pasilieka jėgų rezervui, o 58 proc. JAV slaugytojų pažymėjo, jog tausoja save [12]. K. Ivšinos (2005) atliktame tyrime paaiškėjo, kad net 57,9 proc. slaugytojų patiria stresą darbe dėl pacientų kančių, o 30,5 proc. patiria stresą dėl kasdieninio susidūrimo su mirtimi [23].R.Vimantaitė daktaro disertacijoje (2007) rašo, kad dažnesnis slaugytojų susidūrimas su mirtimi tarsi paskatina adaptacinius procesus ir leidžia slaugytojoms lengviau priimti pacientų mirtį ir emociškai silpniau reaguoti į mirimo proceso veiksnius, tokius kaip skausmas, funkcinė degeneracija, nemalonus vaizdas [77]. K. Ivšinos (2005) atliktame tyrime teigia, kad „kasdieninis susidūrimas su mirtimi gali sukelti bejėgiškumo jausmą, pyktį, depresiją“ [23]. Susiduriant su mirtimi, slaugytojams dažnai trūksta žinių ir pasiruošimo patenkinti fizinius, psichologinius ir socialinius mirštančio žmogaus bei jo artimųjų poreikius, gali kamuoti ir darbo prasmės klausimas. Visgi nustatyta, jog tais atvejais, kai slaugos darbas tiesiogiai susijęs su individualia mirštančio paciento slauga, sustiprėja nerimas dėl kito mirties, pasireiškiantis didesnėmis pastangomis išsaugoti paciento gyvybę savo darbo pamainos metu [78].

Dėl nuolat patiriamo streso darbe gali būti sunku atlikti savo profesines pareigas. R. Darginavičienė ir D. Drungilienė (2008) išanalizavo, kad net 46,1 proc. Lietuvos slaugytojų, kurie dažnai susiduria su mirtimi, dirbdami tik atlieka savo pareigą.Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje mirus pacientui, slaugytojai patiria stresą [10]. T. D. Shanafelt ir kt. (2002) nurodo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojų dvasinio nuovargio, psichologinio streso atsiradimui didelės įtakos turi ligonio mirtis. Dažnai slaugytojai kartu su pacientų artimaisiais išgyvena netektį, savitą gedėjimo laikotarpį. Po tokių traumų, paprastai, žmogui reikia laiko atsigauti, bet slaugytojai tokios galimybės neturi, ne visada gali pasirinkti net atostogų laiką ir trukmę. Jie priversti toliau dirbti savo darbą, rūpintis sunkiai sergančiais žmonėmis, išgyventi jų netektis [66].

Anot V. Gerasimčik-Pulkas (2011), „remiantis atliktais tyrimais galima teigti, kad slaugytojui nuolat tenka bendrauti su kenčiančiais žmonėmis, matyti skausmą ir mirtį“. Svarbus faktas, jog