Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Danguolė Vaitkienė
Sveikatos problemų sampratos ir jų sprendimo vertinimas
tarpţinybiniame lygmenyje
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė
habil.dr.prof. Irena Misevičienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SVEIKATOS PROBLEMŲ SAMPRATOS IR JŲ SPRENDIMO VERTINIMAS
TARPŢINYBINIAME LYGMENYJE Danguolė Vaitkienė
Mokslinis vadovas habil.m.dr.prof. Irena Misevičienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2008. 72 p.
Darbo tikslas. Išanalizuoti valstybės pareigūnų poţiūrį į visuomenės sveikatos stiprinimą bei įvertinti tarpţinybinį bendradarbiavimą jos problemų sprendime.
Uţdaviniai. Išanalizuoti miesto savivaldybės administracijos ir europarlamentarų ţinias bei poţiūrį į visuomenės sveikatos politikos formavimą ir įgyvendinimą, įvertinti tarpţinybinio bendradarbiavimo formas, sprendţiant visuomenės sveikatos problemas.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas – savivaldybių administracijų tarnautojų ir politikų samprata ir vaidmuo, tarpţinybinis bendradarbiavimas sprendţiant visuomenės sveikatos problemas. Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Statistinė duomenų analizė atlikta panaudojant statistinį SPSS Windows paketą. Kintamųjų kaupimui naudota „MS Excel 2003“ programa.
Rezultatai. Miesto sveikatos politika labiausiai domisi europarlamentarai ir miesto politikai (66,7 ir 60,0 proc.). Maţiausiai šiuo klausimu domisi miesto seniūnijų ir departamentų, skyrių ir darţelių bei mokyklų vadovai (38,3 proc.). Politikų ir vadovų nuomone, sveikatos politiką lemiantis aspektas – uţ ţmonių sveikatos stiprinimą ir išsaugojimą yra atsakingi visi (tiek valstybės institucijos, valstybės tarnautojai ir politikai, tiek pats asmuo) (p<0,05). Visų grupių respondentai pagrindine sveiko miesto formavimo sąlyga įvardino švarią, saugią, geros kokybės aplinką (p<0,05). Politikų ir vadovų nuomone (80 proc.), sprendţiant visuomenės sveikatos problemas, tarpţinybinis bendradarbiavimas yra tik iš dalies pakankamas, o vietos lygmenyje jo įgyvendinimas dar silpnesnis. Respondentai pagrindine bendradarbiavimo forma įvardino bendrų projektų, programų rengimą, dalinantis praktika ir patirtimi (p<0,05). Dauguma (apie 90 proc.) visų grupių respondentų išsakė nuomonę, kad būtina stiprinti tarpţinybinį bendradarbiavimą sprendţiant visuomenės sveikatos problemas ir įgyvendinant sveikatos politiką.
Išvados. Situacija, įgyvendinant visuomenės sveikatos politiką miesto savivaldybėje, nėra gera: administracijos atskirų departamentų vadovų ţinios apie sveikatos politiką, jos prioritetus bei pagrindines sveikatos politikos strategines įgyvendinimo kryptis nepakankamos, stokojama
teisinės bazės tarpţinybiniam bendradarbiavimui, nėra pakankamo veiksmų koordinavimo tarp atskirų ţinybų.
Praktinės rekomendacijos. Lietuvos Respublikoje turi būti nustatyta aiški veiksmų koordinavimą ir tarpţinybinį bendradarbiavimą sveikatos politikoje apibrėţianti teisinė bazė. Išsamesnei visuomenės sveikatos stiprinimo veiklos analizei savivaldybėje galėtų būti sudaryta speciali grupė ar komisija, kuri ne tik privalėtų išsiaiškinti esamą situaciją, bet taip pat galėtų reikalauti reikiamų duomenų iš institucijai pavaldţių įstaigų. Į tarpţinybinio bendradarbiavimo grandinę vertėtų įtraukti ir nevyriausybines organizacijas.
SUMMARY
Management of Public Health
CONCEPTIONS OF HEALTH PROBLEMS AND EVALUATION OF THEIR SOLUTION IN INTERDEPARTMENTAL LEVEL
Danguolė Vaitkienė
Supervisor Habil. Dr. Prof. Irena Misevičienė
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2008. 72 p.
Aim of the study. To analyse the attitude maintained by civil servants in addressing problems of public health and also to assess interagency cooperation while addressing the problem.
Objectives. To analyse the knowledge and attitude of the municipal administration and europarlamentarians to the formation and implementation of public health policy, to assess forms of interagency cooperation while addressing the problems of public health.
Methods. The object of the research – the perception and role of the employees of municipal administrations and of the politicians in addressing problems of public health. The method of the research was the use of questionnaires. The statistical analysis of the data was implemented with the statistical SPSS Windows packet. „MS Excel 2003“ programme was used for acquisition of variables.
Results. Europarlamentarians and city politicians are interested in city health policy most of all (66.7 and 60.0 %). Directors of town elderships departments and divisions, headmasters of schools and kindergartens are least interested in this question (38.3 %). Pursuant to politicians and directors, the aspect determining health policy is everyones (state institutions, civil servants and politicians, each persons) responsibility for improving and preserving health of people (p<0.05). The respondents of all groups indicate a clean, safe and good-quality environment as the main condition for creating a healthy city (p<0.05). In the opinion of politicians and directors (80 %) interagency cooperation is only partiallty sufficient while solving public health problems and its implementation on the local level is even weaker. Respondents indicated joint projects and programmes for sharing practice and experience as the main form of cooperation (p<0.05). The opinion of the majority ( of around 90 %) of the respondents of all the groups was that it is necessary to strengthen interagency cooperation in addressing public health problems and implementing health policy.
Conclusions. The situation in implementing the policy of public health in the city municipality is not good: knowledge of the heads of individual departments of the administration on the health policy, its priorities and key strategic implementation directions is insufficient, there is a lack of the legal base for interagency cooperation, and sufficient coordination of actions between individual agencies is missing.
Practical recommendations. A clear legal basis governing action coordination and interagency cooperation in health policy must be established. A special group or commission for the purpose of analysing health improvement activity on the municipal level could be established which would not only be obliged to clarify the existing situation but would also be authorized to request necessary data from the subordinate establishments. Interagency cooperation should also involve non-governmental organizations.
Key words. Interagency cooperation, public health, health policy.
TURINYS
ĮVADAS ... 7
1. SĖKMINGO POLITIKOS ĮGYVENDINIMO MODELIAI ... 9
1.1. ,,Iš viršaus į apačią“ modelis ... 9
1.2. ,,Ţemutinės grandies“ modelis ... 11
1.3. Tinklinio koordinavimo modelis ... 12
1.4. Teorinis empirinės darbo dalies modelis ... 12
2. TARPŢINYBINIS BENDRADARBIAVIMAS ... 14
2.1 Tarpţinybiniai vienetai ... 14
2.2. Tarpţinybinio bendravimo formos ... 15
2.3. Tarpţinybinio bendravimo lygmenys ... 17
3. SVEIKATOS POLITIKA ... 21
3.1. Europinis lygmuo ... 21
3.1.2. Europos Sąjungos sveikatos strategija ... 23
3.1.2. ES Visuomenės sveikatos programa 2003–2008 metams ... 25
3.2. Nacionalinis lygmuo ... 26
4. SVEIKATOS SAMPRATA IR PAGRINDINĖS SVEIKATOS PROBLEMOS ... 31
4.1 Sveikatos problemų prieţastys ... 32
4.1. Ţalingi įpročiai ... 35
4.2. Nesubalansuota mityba ir maţas fizinis aktyvumas ... 37
5. „SVEIKŲ MIESTŲ“ PROJEKTAS – TARPŢINYBINIO BENDRADARBIAVIMO ATVEJO STUDIJA ... 39
5.1. Miestų sveikatos planas ... 41
5.2. Tarpţinybinis bendradarbiavimas „Sveikų miestų“ projekte ... 43
5.3. Savivaldos lygmuo ... 46
6. TARPŢINYBINIS BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOS SVEIKATOS POLITIKOS ĮGYVENDINIME...49
7. TYRIMO METODIKA...53
8. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...54
8.1. Respondentų poţiūris į sveikatos politiką ir jos įgyvendinimą...54
8.2. Respondentų poţiūris į sveiko miesto prioritetines kryptis...57
8.3. Respondentų poţiūris į tarpţinybinį bendradarbiavimą... 59
IŠVADOS ... 66
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...68
LITERATŪRA ... 68
ĮVADAS
Europos šalys, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) narės, planuoja įgyvendinti pagrindines Europos naujosios sveikatos politikos ,,Sveikata visiems XXI amţiuje“ nuostatas. Viena iš keturių šios politikos parengtų strategijų – sveikatai gerinti skirtos programos ir investicijos, orientuotos į sveikatos stiprinimą ir ligų profilaktiką. Sveikatos politika yra viena iš viešosios politikos sričių, ji priklauso valstybės narės kompetencijai, o Europos Sąjunga apsiriboja vien tik parama ir priima padrąsinančias ar koordinuojančias priemones.
Pasaulinė praktika rodo, kad kokybiškas, gyventojams prieinamas asmens sveikatos prieţiūros paslaugas teikia bei racionaliai naudoja materialinius, finansinius ir ţmogiškuosius išteklius šiuolaikiškos, modernios sveikatos apsaugos sistemos, kuriose rinkos santykių plėtra suderinta su efektyviai veikiančiu valstybiniu reguliavimu. Lietuva turi gerą pavyzdį, kokia kryptimi reikėtų vykdyti reformą sveikatos prieţiūros srityje.
Tarpţinybinio bendradarbiavimo principas yra vienas iš pagrindinių principų, kurio laikymasis yra pageidautinas sėkmingai vykdant viešąsias politikas ir privalomas programuojant bei įsisavinant Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšas.
Stipriai centralizuotoje šalyje, tokioje kaip Lietuva, kur sprendimai daţniausiai priimami ,,iš viršaus“, partnerystės principas neturi gilių šaknų, todėl jo taikymas yra naujas ir dar netyrinėtas reiškinys.
Tarpţinybinio bendradarbiavimo principo aktualumas ES, o taip pat JAV ir kitose EBPO šalyse narėse, pradėtas taikyti 1980-siais1. Tarpţinybinio bendradarbiavimo grupių veikla grindţiama politikos formavimo ,,iš apačios“ ir ,,iš viršaus“ integravimu bei įvairių suinteresuotų socialinių ir ekonominių partnerių, vietos valdţios, valstybinių institucijų, verslo organizacijų, nevyriausybinių bei bendruomenių organizacijų bendradarbiavimu. Jų bendra veikla transformuojasi į realiais poreikiais ir ištekliais pagrįstą integruotą strateginį plėtros planą, uţ kurio įgyvendinimą ir prieţiūrą paprastai būna atsakinga pati partnerystės grupė. Partnerių bendradarbiavimas pagrįstas lygiateisiškumu ir bendro susitarimo, konsensuso, siekimu.
Pastaraisiais metais ES ypač didelį dėmesį skyrė tarpţinybinio bendradarbiavimo struktūrų vystymui ir jų, kaip vieno iš „apačios į viršų“ principo elemento, pritaikymui praktikoje. ES ir kitų šalių patirtis rodo, kad tarpţinybinio bendradarbiavimo principas, vietos gebėjimų ugdymas bei vietos veikėjų dalyvavimas sprendimų priėmime turėjo didelę įtaką sėkmingai formuluojant bei įgyvendinant vietos ir kaimo plėtros politikos uţdavinius. Tarpţinybinio bendradarbiavimo principu pagrįsto metodo įdiegimas šiose šalyse suformavo struktūrą, uţtikrinančią įvairių
1 ES tarpţinybinio bendradarbiavimo principas buvo įdiegtas po 1988 m. vykusios ES struktūrinių fondų reformos.
partnerių, t.y., ministerijų, savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų, socialinių partnerių bendradarbiavimą.
Tarpţinybinis bendradarbiavimas būtinas siekiant efektyviai įgyvendinti sveikatos politiką. Šis procesas – tai partnerių telkimo tąsa, kai sveikatos ir kiti sektoriai sutaria bendradarbiauti, vykdydami atskirus sveikatos politikos projektus. Todėl šį procesą galima vertinti pagal egzistuojančią kelių sektorių vykdomą veiklą. Labai svarbūs bendradarbiavimo rodikliai - pritarimo bendriems veiksmams formos, t.y., finansinių, ţmogiškųjų arba kitų išteklių skyrimas ir įvertinimas (pvz., raštiškas sutarimas, patvirtintos sąmatos, pervesti asignavimai).
ES sveikatos politikos įgyvendinimo problemas sprendţia sistemingai keisdama valdymo „iš viršaus“ modelį į strateginę, „iš apačios“ formuluojamą modelį. Pastaraisiais metais ES ypač didelį dėmesį skyrė tarpţinybinio bendradarbiavimo struktūrų vystymui ir jų, kaip vieno iš „apačios į viršų“ principo elemento, pritaikymui praktikoje. ES ir kitų šalių patirtis rodo, kad tarpţinybinio bendradarbiavimo principas, vietos gebėjimų ugdymas bei vietos veikėjų dalyvavimas sprendimų priėmime turėjo didelę įtaką sėkmingai formuluojant bei įgyvendinant sveikatos politikos uţdavinius.
Darbo tikslas – Išanalizuoti valstybės pareigūnų poţiūrį į visuomenės sveikatos stiprinimą bei įvertinti tarpţinybinį bendradarbiavimą jos problemų sprendime.
Šio darbo tyrimo objektas – tarpţinybinis bendradarbiavimas sprendţiant visuomenės sveikatos problemas.
Darbo uţdaviniai: Išanalizuoti miesto savivaldybės administracijos ir europarlamentarų ţinias bei poţiūrį į visuomenės sveikatos politikos formavimą ir įgyvendinimą, įvertinti tarpţinybinio bendradarbiavimo formas, sprendţiant visuomenės sveikatos problemas.
Teorinėje fundamentinėje literatūroje bei konkrečiose sveikatos stiprinimo programoms vertinti skirtose knygose didţiausias dėmesys skiriamas galutiniams programos rezultatams, jų efektingumui įvertinti. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama programų įgyvendinimo procesams vertinti, tačiau konkrečių vertinimo metodikų nepakanka.
Darbe buvo taikomi įvairūs metodai: mokslinės literatūros analizė, teisinių Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos dokumentų analizė, analitinės medţiagos sisteminimas, atvejo studija, pirminių duomenų šaltinių analizė, stebėjimas, grafinis vaizdavimas, kiekybinė apklausa. Tyrimo tikslas – išanalizuoti valstybės pareigūnų poţiūrį į visuomenės sveikatos problemų sprendimą bei išnagrinėti tarpţinybinį bendradarbiavimą visuomenės sveikatos prieţiūros srityje.
Laukiami rezultatai – išsiaiškinti tarpţinybinį bendradarbiavimą visuomenės sveikatos prieţiūros srityje ir pasiūlyti rekomendacijas, kaip pagerinti bendradarbiavimą tarp įvairių lygių institucijų.
1.
SĖKMINGO POLITIKOS ĮGYVENDINIMO MODELIAI
Skirtingi autoriai tiems patiems politikos įgyvendintojams naudoja įvairius politikos įgyvendinimo modelius, įgyvendintojų ryšiams ir motyvacijai suteikdami skirtingos svarbos vaidmenis. Vieni akcentuoja institucijų hierarchinio pavaldumo svarbą, kiti – institucijų tinklinius ryšius.
Šiame darbo skyriuje pristatomi pagrindiniai sėkmingo politikos įgyvendinimo modeliai, kurie iš esmės skiriasi savo tyrimo ,,kampu“ ir išskiria skirtingus sėkmingo politikos įgyvendinimo veiksnius.
Skyriaus pabaigoje išskiriami pagrindiniai sėkmingo politikos įgyvendinimo veiksniai, kurie kituose skyriuose bus naudojami kaip kriterijai analizuojant sveikatos politikos įgyvendinimą ir tarpţinybinį bendradarbiavimą Lietuvoje.
1.1. ,,Iš viršaus į apačią“ modelis
Vienas iš plačiausiai taikomų modelių analizuojant tiek organizacijų vertikalią komunikaciją, tiek ir politikos įgyvendinimo sėkmingumą yra hierarchinis, arba ,,iš viršaus į apačią“, modelis. Jis atitinka Weber ,,tobulos administracijos“ sąlygas. Į politikos įgyvendinimo struktūrą ţiūrima kaip į grieţtą hierarchinę struktūrą iš viršaus į apačią su ministerijos arba biurų vadovu priešakyje. Akcentuojamas grieţtas ministerijų (agentūrų) pavaldumas su analogiška vidine hierarchija. Yra grieţtai nustatytos taisyklės, kuriomis vadovaujasi kiekviena institucija ir pareigūnas. Būtina sąlyga – grieţta hierarchinė kontrolė.
Šio modelio taikymo pradţia sietina su 1973 m. Pressman ir Wildavsky Oklendo (Kalifornijos valstija, JAV) Ekonominės plėtros agentūros (EPA) pastangų įgyvendinti miesto ekonominės plėtros programą analize. (Pressman, J. and A. Wildavsky, Implemntation. 2 leid. Berkeley: University of California Press, 1984, xiii) Pasitelkus matematinius skaičiavimus buvo analizuojamas politikos įgyvendinimas vietiniame lygmenyje.
Anot Pressman ir Wildavsky, kiekviena politika yra ,,hipotezė, postuluojanti pradines sąlygas ir numatanti padarinius. Jeigu laiko momentu t atliekamas veiksmas X, tai laiko momentu t2 bus gautas rezultatas Y“. Įgyvendinimas yra ,,tikslų nustatymo ir jį įgyvendinančių sąveikų procesas“, t.y., sugebėjimas konstruoti jungtis prieţastingumo grandinėje.
Įgyvendinimas, autorių nuomone, tuo vangesnis, kuo labiau jungtims tarp įvairių agentūrų, atsakančių uţ politikos įgyvendinimą, būdingas ,,įgyvendinimo deficitas” (implementation deficit). Tikslai turi būti aiškiai apibrėţti ir suprantami, ištekliai – prieinami, komandinė grandinė pajėgi išteklius sutelkti bei valdyti, ir visa sistema turi būti pajėgi veiksmingai kontroliuoti individus bei
organizacijas, atliekančias joms skirtas uţduotis. Jeigu sistema neturi reikiamų pajėgumų visiems įsipareigojimams vykdyti, geriau tenkintis kuklesniais, lengviau tesimais paţadais. (Pressman, J. and A. Wildavsky, Implemntation. 2 leid. Berkeley: University of California Press, 1984, xiii Ibid). Pressman ir Wildavsky studija, iš esmės, rėmėsi hierarchiniu poţiūriu į įgyvendinimo procesą, kur įgyvendinimo proceso sėkmingumas priklauso nuo komandinės grandinės pajėgumų koordinuoti ir kontroliuoti ţmones bei išteklius.
Tuo metu Didţiojoje Britanijoje panašaus poţiūrio laikėsi Ch. Hood. (Parsons W. Viešoji
politika, Vilnius: Eugrimas, 2001) Anot autoriaus, tobulam įgyvendinimui būtina išteklių, išorės
elementų ir politinės paramos sąveika su administravimu. Hood rėmėsi prielaida, kad biurokratija yra vieninga organizacija, kurios skirtinguose padaliniuose vyrauja vienodos normos ir taisyklės. Biurokratai paklūsta hierarchinei sistemai ir turi visas būtinas ţinias bei įgūdţius.
Hood išskyrė penkias tobulo įgyvendinimo sąlygas:
1. įgyvendinimo uţduotį nustato vieninga organizacija su grieţtai apibrėţtais pavaldumo santykiais;
2. normos privalomos, uţduotys nustatomos iš anksto; 3. ţmonės vykdo įsakymus ir prašymus;
4. yra tobulas ryšys tarp organizacijų ir organizacijose; 5. nėra laiko stokos veiksnio.
1976 m. Gunn pateikė nuodugnesnę ir labiau su praktika susijusią studiją, kurią vėliau išplėtojo kartu su savo kolega Hogwood (Hogwood B.W. and L.Gunn, Policy Analysis for the Real
world.. London: Oxford University Press, 1984).
Išskirta 10 sąlygų, kurios būtinos siekiant nepriekaištingo politikos įgyvendinimo: 1. išorinės aplinkybės neturi deformuojančios įtakos vykdančiajai agentūrai; 2. programai vykdyti skiriama pakankamai laiko ir išteklių;
3. bendrajai programai netrūksta išteklių ir kiekviename jos įgyvendinimo etape vykdytojams yra prieinamas reikiamas išteklių derinys;
4. programa remiasi adekvačia prieţasčių ir padarinių teorija;
5. prieţasčių ir padarinių ryšys yra tiesioginis arba su kuo maţiau tarpinių grandţių;
6. veikia vieninga programos įgyvendinimo organizacija, kurios darbo sėkmė nepriklauso nuo kitų agentūrų. Jeigu įtraukiamos kitos organizacijos, priklausomybė nuo jų yra minimali;
7. visiškai sutariama dėl siekiamų tikslų ir taip išlieka per visą įgyvendinimo procesą;
8. judant į sutartąjį tikslą galima detaliai ir nuosekliai išdėstyti uţduotis, kurias turi atlikti kiekvienas proceso dalyvis;
9. įvairius padalinius arba organizacijas, susijusias su programa, sieja tobulas komunikacijos ir koordinacijos ryšys;
10. vadovai gali reikalauti ir tikėtis visiško klusnumo.
Panašias sėkmingo politikos įgyvendinimo studijas atliko ir kiti autoriai. Tarp jų: Lowi (1972), Hargrove (1983), Mounjoy ir O`Toole (1979) ir kt.
Hierarchinio įgyvendinimo modelio privalumas yra tas, kad tenkinant visas jo sąlygas, ,,organizacijos” yra labai gerai tarpusavyje integruotos ir turi tiksliai apibrėţtas funkcijas. Dauguma autorių akcentavo politikos prigimtį, tarporganizacinius ir vidinius organizacijų ryšius bei išorines aplinkybes. Politikos įgyvendinimas siejamas su įsakinėjimu, sistemos etapų valdymu, kontrolės mechanizmais, kurie minimizuoja konfliktus ir nukrypimus nuo tikslų, nustatytų pradinės ,,politinės hipotezės“.
Tačiau modelyje ,,iš viršaus į apačią“ nėra įmanomas kompleksinis, labiau išplėstas problemos sprendimas, kuris reikalauja didesnio organizacijų skaičiaus ir laisvumo keičiantis informacija.
1.2. ,,Ţemutinės grandies“ modelis
1971 m. M. Lipsky atkreipė dėmesį į biurokratų sąveiką su savo klientais ,,ţemutiniame lygmenyje“.(Parsons W. Viešoji politika, Vilnius: Eugrimas, 2001. P.417-418) Daugeliu poţiūriu ţemutinio lygmens biurokratija, kaip šiuo metu ji struktūrizuojama, iš principo gali būti nepajėgi pozityviai atsiliepti į tobulesnių ir paslaugesnių jos santykių su kai kuriais klientais reikalavimus. Ţemutinio lygmens biurokratai reaguoja į spaudimą, susijusį su jų darbu, būdais, kurie kad ir suprantami ar nepiktybiniai, gali neigiamai paveikti piliečių poţiūrį į valdţios veiksmų adekvatumą ar teisingumą. M. Lipsky vykdytos studijos parodė, kad ţmonių valdymas ir kontrolė nėra efektyvaus politikos įgyvendinimo priemonės. Lipsky manymu, politikos įgyvendinimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip naudojamos ţemutinių įgyvendintojų grandţių ţinios bei patirtis.
,,Iš apačios į viršų“ (bottom-up) modelio šalininkai politikos procesą suvokia kaip darybinį, bendro sutarimo formavimo procesą. Išskiriami du pagrindiniai faktoriai: organizacijų, įgyvendinančių viešąją politiką, valdymo įgūdţiai bei kultūra ir politinė aplinka – kokiomis sąlygomis turi dirbti organizacijos. Politikos įgyvendinime esminį vaidmenį atlieka ţemutinės grandies biurokratai – savo srities profesionalai. Apskritai, įgyvendinimas palieka didelę nuoţiūros laisvę įgyvendintojams. Todėl kai kurie autoriai nuogąstauja, kad ilgainiui ţemutinės grandies įgyvendintojai pradės piktnaudţiauti savo padėtimi ir patys formuos politiką.
1.3. Tinklinio koordinavimo modelis
Tinklinis modelis pasiţymi tuo, kad įgyvendinimas siejamas su procesu, kuriame dalyvauja tam tikrų organizacijų įvairovė, arba jų ,,tinklas“. Šio modelio pranašumas yra tai, kad jis į politikos įgyvendinimo procesą įtraukia ir nevyriausybines organizacijas. Tuo metu, kai tradicinis korporatistinis modelis su savo hierarchija palieka nevyriausybinėm organizacijom labai maţai balso teisės, tinklinis modelis leidţia įvairios srities organizacijoms bendradarbiauti bet kuria kryptimi ieškant savo problemų sprendimo būdų ir kartu padedant kitems išspręsti jų problemas. Taip bendradarbiaujant atsiranda pasitikėjimas, kuris vėliau leidţia pozityviai spręsti visus kylančius konfliktus.
Šis modelis nėra idealus, nes, palyginus su hierarchiniu koordinavimo modeliu, čia ţymiai padidėja ryšių palaikymo kaštai, bet nepaisant to, iš visų aukščiau išvardintų koordinavimo būdų, daugelio autorių nuomone, tinklinis modelis efektyviausia sprendţia institucinės fragmentacijos problemą.
1.4. Teorinis empirinės darbo dalies modelis
Aptarti modeliai yra gana prieštaringi ir gana sunkiai sintezuojami į vieną bendrą. Kaip pastebėjo G.Morganas, ,,mėginimai jungti į vieną skirtingus modelius siekiant sintezės, išnaudojančios stipriąsias jų puses, yra gana naivūs. <…> Nėra jokios vienos metaforos, kuria remdamiesi galėtume sukurti bendrąją teoriją. Tai reiškia, jog įgyvendinimo problemos gali būti interpretuojamos labai įvairiai. Kiekviena interpretacija, arba teorija, teikia įţvalgų į tam tikrus įgyvendinimo realybės aspektus <…>.“ (Parsons W. Viešoji politika, Vilnius: Eugrimas, 2001. P.435).
Atsiţvelgus į šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusią viešosios politikos įgyvendinimo struktūrą nutarta darbo empirinėje dalyje derinti iš “viršaus į apačią” ir “iš apačios į viršų” modeliuose išskirtus veiksnius. Veiksmingo politikos įgyvendinimo sąlygos formuluojamos atsiţvelgiant į ankstesniuose skyriuose išdėstytus sėkmingo įgyvendinimo veiksnius:
politikos formulavimo ir sprendimų priėmimo metu suformuluoti aiškūs ir nuoseklūs tikslai, kurie:
- yra priimti vieningai ir išlieka per visą įgyvendinimo procesą; - yra aiškiai apibrėţti ir ,,realūs” (t.y. pasiekiami);
- įtvirtinti teisės aktuose (suformuota teisinė bazė);
- suderinti su kitomis tuo pačiu metu vykdomomis programomis;
1. Tinkama teisinė-institucinė įgyvendinimo, jo koordinavimo ir prieţiūros bei atskaitomybės struktūra, garantuojanti politikos įgyvendintojų ir grupių, kurias ji paliečia, klusnumą.
2. Pastovus bendradarbiavimas tarp organizacijų.Kvalifikuoti įgyvendintojai, asmeniškai suinteresuoti pasiekti politikos tikslus bei koordinuoti savo veiklą.
3. Kuo didesni įgyvendinimui skiriami ţmogiški ištekliai, tuo labiau didėja tikimybė, kad įgyvendinimas bus veiksmingas. (Sabatier P.A. Top-down and Bottom-up Approaches to Implementation Research. // The Policy Process: a Reader. – London: Prentice Hall/ Harvester Wheatsheaf, 1997. P. 275.).
Vadovaujantis aukščiau įvardintais keturiais politikos įgyvendinimo sėkmingumą lemiančiais veiksniais bus analizuojamas sveikatos politikos įgyvendinimas ir tarpţinybinis bendradarbiavimas Lietuvoje.
2. TARPŢINYBINIS BENDRADARBIAVIMAS
Tarpţinybinis bendradarbiavimas yra įvairių organizacijų (tarptautinių organizacijų, valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybės institucijų ir įstaigų) komunikacija. Bendraudamos šios organizacijos perduoda viena kitai informaciją, kuri yra būtina tolesnei organizacijos raidai, visuomeniškumui bei tobulėjimui. Informacija ir jos srautai turi lemiamą reikšmę, nes nuo jos priklauso mūsų pasaulio ir iškilusių problemų suvokimas. Ţmonės, kurie gali uţdaryti ar atidaryti informacijos kanalus, analizuoti, filtruoti, gauti ir susumuoti tikslią ir patikimą informaciją, įgyja didelę galią formuojant savo organizacijos ţinių lygį. Dėl to šiame skyriuje apţvelgsiu teorinę komunikacijos, t.y informacijos perdavimo ir priėmimo, pusę, būtent, jos rūšis, būdus, formas bei lygius, kuriais nagrinėsiu tarpţinybinį bendradarbiavimą.
2.1 Tarpţinybiniai vienetai
Organizacija – tai skirtingos individų grupės, tam tikrais būdais veikiančios kartu siekiant bendro tikslo. Įvairioje literatūroje organizacijos samprata yra pateikiama skirtingai, pavyzdţiui, 1) darni sistema, sutvarkyta ko nors visuma; 2) grupė ţmonių, kuriuos vienija bendra programa; 3) organizacija apibūdinama kaip socialinė grupė, kuri suburia ţmones ir organizuoja jų darbą, kuri yra atvira aplinkai, t.y. bendradarbiauja su kitomis įmonėmis, savivaldybe, bankais ir t.t. (Stoner, J.A.F., Freman, R.E., Gilbert, D.R, 1999).
Organizacijos teorijos tyrinėtojai valstybę taip pat yra traktuoja kaip tam tikroje konkrečioje teritorijoje egzistuojančią politinę organizaciją, turinčią nuolatinę valdţią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą. Valstybės institucijas galima prilyginti sudėtiniams vienetams, siekiantiems bendro tikslo. Taigi, tam, kad tas bendras tikslas būtų pirmiausia suformuluotas ir nubrėţtas, organizacijos turi tarpusavyje bendradarbiauti ir komunikuoti.
Organizacijų komunikaciją galima suskirstyti į dvi rūšis: vidinę ir išorinę (V. Baršauskienė „Komunikacija: teorija ir praktika“, 2005, P.125).
Vidinė komunikacija vyksta organizacijos viduje. Pirminė vidinių komunikacijos kanalų
organizacinė funkcija yra suteikti galimybę vykdyti ir koordinuoti formalias uţduotis (pateikti darbuotojams darbo instrukcijas, nurodymus, informaciją apie darbo įvertinimą, darbo veiklos koordinavimą, skatinant grįţtamąjį ryšį tarp skirtingų organizacijos hierarchijos lygių). Vidinis bendravimas gali būti suprastas kaip pasidalijimas ţiniomis tarp organizacijos narių arba kaip organizacijos narių tarpusavio sąveika siekiant tam tikro tikslo. Vidiniais organizacijos kanalais uţtikrinamas organizacijos funkcionavimo stabilumas.
Išorinės komunikacijos perduodama informacija tarp konkrečios organizacijos ir išorinės
aplinkos. Toks bendravimas vyksta reklamuojant, pateikiant uţsakymus, keičiantis informacija, pateikiant duomenis ir ataskaitas apie metų veiklą kitoms organizacijoms, valdţios organams, formuojant visuomenės nuomonę, atsakant į piliečių laiškus (prašymus, skundus, pretenzijas ir t.t.). Efektyvi išorinė komunikacija formuoja pozityvų visuomenės įvaizdį.
Organizacijoje keitimasis informacija vyksta ne tik tarp skirtingų, bet ir tarp tų pačių lygmenų, t.y. egzistuoja ne tik vertikali bet ir horizontali komunikacija. Vertikali komunikacija – tai keitimasis informacija tarp skirtingų hierarchinių lygių. Informacija perduodama vadovų pavaldiniams, yra „iš viršaus į apačią“ einanti komunikacija, o informacija, perduodama pavaldinių vadovams, - „iš apačios į viršų“ einanti. Tuo tarpu dėl horizontalios komunikacijos palengvėja uţduočių koordinavimas, keitimasis darbine informacija, problemų bei konfliktų tarp bendradarbių sprendimas. Pavyzdţiui, Europos Komisijos Darbo tvarkos taisyklių 21 str. yra įtvirtintas tarpţinybinio bendradarbiavimo būtinumas ir reikšmingumas:
,,Siekdami uţtikrinti Komisijos veiklos efektyvumą, departamentai glaudţiai bendradarbiauja ir koordinuoja veiklą, rengdami ir įgyvendindami Komisijos sprendimus. Prieš pateikdamas dokumentą Komisijai, uţ jo rengimą atsakingas departamentas tinkamu laiku tariasi su kitais departamentais, kurie dėl jiems suteiktų įgaliojimų ar atsakomybės arba dėl klausimo pobūdţio yra susiję su tuo sprendimu, ir praneša generaliniam sekretoriui, kai dokumentas teikiamas su juo nesuderinus. Su Teisės tarnyba derinami visi teisės dokumentų projektai ar pasiūlymai bei visi dokumentai, galintys turėti teisinę reikšmę. Su generaliniais direktoratais, atsakingais uţ biudţetą, personalą ir administravimą, derinami visi dokumentai, galintys turėti reikšmės atitinkamai biudţetui ir finansams arba administraciniams klausimams. Prireikus, tariamasi su generaliniu direktoratu, atsakingu uţ finansų kontrolę.“
Beveik visose normaliai funkcionuojančiose organizacijose yra abu bendravimo būdai, t.y kai pagal hierarchinę organizacijos sistemą aukštesnio lygio institucija ar valdymo organas tikrina ţemesnių institucijų ar valdymo organų veiksmus per įvairius patikrinimus ar ataskaitas.
2.2. Tarpţinybinio bendravimo formos
Tarpţinybinis bendradarbiavimas yra minimas kaip vienas iš numatytos veiklos efektyvumą uţtikrinančių veiksnių. Tačiau teisės aktuose nėra nurodytos tarpţinybinio bendradarbiavimo formos – institucijos ar įstaigos pačios gali pasirinkti priimtinausią pagal kompetenciją ir efektyviausią bendradarbiavimo formą.
Tarpţinybinis bendradarbiavimas yra neatsiejamas elementas pastebimas viešosios politikos įgyvendinimo procese:
Įstatymų ir kitų teisės aktų leidyboje,
Valstybinių institucijų ir (ar) įstaigų atskaitingumo procese,
Valstybinių institucijų ir (ar) įstaigų kontrolės (prieţiūra, auditas, licenzijavimas) mechanizme.
Įstatymų ir kitų teisės aktų leidyba tarpţinybiniam bendradarbiavimui yra reikšminga tuo, kad šiuose oficialiuose dokumentuose yra nustatomos institucijų kompetencija ir jos ribos. Pavyzdţiui LR Sveikatos sistemos įstatymo 60 str. yra numatyti Vyriausybės pagrindiniai įgaliojimai sveikatinimo veiklai valdyti, o 61 str. 1 dalyje – Sveikatos apsaugos ministerijos pagrindiniai įgaliojimai.
Valstybinių institucijų ir (ar) įstaigų atskaitingumas yra reikšmingas tuo, kad institucija turi rengti ataskaitas arba privalo teikti paaiškinimus vienokiais ar kitokiais su jos veikla ir priimtais sprendimais susijusiais klausimais. Pavyzdţiui, pasak LR Vyriausybės darbo reglamento punktų: „Seimo statuto nustatyta tvarka Ministras Pirmininkas arba ministrai turi atsiskaityti Seime atitinkamai uţ Vyriausybės ar savo veiklą, taip pat per Vyriausybės valandą Seime atsakyti į Seimo narių klausimus. Seimo narių rašytiniai klausimai ir paklausimai, adresuoti Vyriausybės nariui, registruojami Vyriausybės kanceliarijos nustatyta tvarka ir perduodami atitinkamam Vyriausybės nariui. Vyriausybės nariai privalo į rašytinį klausimą ir paklausimą atsakyti jį pateikusių Seimo narių pageidaujama forma Seimo statuto nustatyta tvarka. Vyriausybės narys, negalintis nustatytuoju laiku atsakyti į rašytinį klausimą ir paklausimą, privalo tai raštu motyvuoti ir pasiūlyti kitą laiką, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo rašytinio klausimo ir paklausimo gavimo, tačiau jeigu rašytinį paklausimą pateikęs Seimo narys ar jų grupė su šiais motyvais nesutinka, paklausimas nagrinėjamas numatytu laiku. Nagrinėjant paklausimą Seime, turi dalyvauti atitinkamas Vyriausybės narys.“(LR Vyriausybės darbo reglamentas, 113, 114 punktai)
Atskaitingumas nuo Kontrolės skiriasi tuo, kad atskaitinga institucija ar įstaiga pateikia oficialią ataskaitą apie tai, kas buvo uţsibrėţta padaryti, kas jau padaryta, kas dar tebedaroma, kokios problemos iškilo vykdant strateginius planus ar veiksmų programas, kaip naudojami resursai it kt. Tuo tarpu kontrolė yra daugiau susijusi su institucijos ar įstaigos veiksmų atitikimu įstatymams ir veiklos tikslams ir uţdaviniams. Pavyzdţiui, pagal LR Sveikatos sistemos įstatymo 61 str. 1 d. 5 ir 6 punktus, Sveikatos apsaugos ministerija „organizuoja akreditavimą sveikatos prieţiūrai ir jos licencijavimą bei priţiūri visų nuosavybės rūšių asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros subjektų veiklą“, „vykdo farmacinės veiklos licencijavimą, išskyrus farmacinės veiklos licencijavimą veterinarijoje“. Ţinoma Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija kontrolės srityje neapsiriboja minėtais punktais. Jos veiklą taip pat reglamentuoja ir kiti įstatymai.
2.3. Tarpţinybinio bendravimo lygmenys
Tarpţinybinis bendradarbiavimas tarp institucijų yra vykdomas keliais lygiais: Tarptautiniu arba ES institucijų lygiu,
Nacionalinės valstybės institucijų lygiu bei savivaldos institucijų lygiu.
Tarptautinis arba ES institucijų lygmuo. Pagal tarptautinės teisės normas, būtent pagal Vienos konvencijas dėl tarptautinių sutarčių, tarptautiniu lygiu bendrauja valstybės tarpusavy, valstybė ir tarptautinė organizacija bei tarptautinės organizacijos tarpusavy. Įstodamos į tarptautines organizacijas valstybės pagal tarptautinius susitarimus dalį savo teisių deleguoja tarptautinei organizacijai. Dėl to tarptautinės organizacijos tam tikrose srityse įgyja viršenybę ir šių organizacijų institucijų ir įstaigų tam tikri sprendimai, pavyzdţiui ES Komisijos reglamentai, turi privalomąją galią valstybėms narėms. Taip yra kuriamas tarpţinybinis bendradarbiavimas tarptautiniu lygiu ir vyksta bendra pasaulio politikos centralizacija.
Tarpţinybinis bendradarbiavimas yra pagrindinė Europos Sąjungos institucinės sistemos darbo ypatybė ir svarbus ES sprendimų priėmimo proceso veiksmingumo, teisėtumo ir gero valdymo veiksnys. Tarpţinybinis bendradarbiavimas turėtų būti pagrįstas atvirumu, skaidrumu, tarpusavio pasitikėjimu, veiksmingumu, nuolatiniu tarpţinybiniu dialogu, atskaitomybe ir informacijos mainais. (ES sveikatos politikos Komisaras M.Kyprianou. Atsakymai į EP klausimus www.futureofeurope.parlament.gv.at/meetdocs/2004_2009/documents/dv/parta_/parta_lt.pdf -)
Remiantis Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu turi būti laikomasi subsidiarumo principo (Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie gali būti priimami ir vykdomi efektyviausiai) nes sveikatos paslaugų organizavimas priskiriamas valstybių narių kompetencijai. Keitimasis geriausia praktika gali padėti panaudoti sveikatos išteklius ir pagerinti piliečių aptarnavimą (Europos Bendrijos steigimo sutartis, www3.lrs.lt/pls/ev/ev.disph?l1=1&l2=2&l3=3&l4=4&a_term=4479 - 10k – ). Taigi, dėl to ypač svarbu parengti gaires ir rodiklius ir organizuoti keitimąsi geriausia praktika. Uţ sveikatos prieţiūros paslaugas visų pirma atsakingos valstybės narės, tačiau bendradarbiavimas ES lygiu gali būti naudingas pacientams ir sveikatos prieţiūros sistemoms, sprendţiančioms bendras uţduotis, pavyzdţiui, medicinos paţangos, senėjimo, pacientų ir specialistų mobilumo. Komisija lengvina bendradarbiavimą rengdama Aukšto lygio grupės sveikatos prieţiūros paslaugų ir medicinos prieţiūros klausimais susirinkimus ir taikydama atvirąjį koordinavimo modelį. Kadangi daugelio politikos sričių (pvz., švietimo ir profesinio mokymo, pensijų ir sveikatos prieţiūros, imigracijos ir prieglobsčio suteikimo) klausimais ES neturi bendrų normų; valstybių narių vyriausybės pačios nustato savo šalių politikas. Vis dėlto vyriausybėms yra naudinga dalintis informacija, pritaikyti geriausią praktiką ir derinti savo nacionalines politikas. Toks būdas
vieniems mokytis iš kitų vadinamas atviruoju koordinavimo metodu. (http://www.euro.lt/lt/es-zodynas/) Veiksmingam bendradarbiavimui reikalingi ištekliai, pavyzdţiui, tinklams steigti ir eksploatuoti bei analizėms atlikti. Tai palengvintų ir tolesnę Europos „elektroninės“ sveikatos erdvės, ir ypač „elektroninės“ sveikatos kortelės, kūrimą.
Geros praktikos pavyzdţiai. Tarptautinės sveikatos taisyklės gali būti puikiu tarpţinybinio bendradarbiavimo geros praktikos pavyzdţiu.
Remiantis Pasaulinės sveikatos asamblėjos pranešimu dėl tarptautinių sveikatos taisyklių ir Pasaulinės sveikatos asamblėjos (PSA) 2006 m. geguţės 26 d. rezoliucija, kurioje raginama savanoriškai taikyti tam tikras tarptautines sveikatos taisykles Europos Parlamentas parengė rezoliuciją dėl tarptautinių sveikatos taisyklių (2007/2079 (INI))
http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+TA+P6-TA-2007-0379+0+DOC+XML+V0//EN).
Tarptautinės sveikatos taisyklės yra tarptautinė teisinė priemonė, kuria siekiama uţkirsti kelią ligoms, apsaugoti nuo ligų ir kontroliuoti ligų plitimą bei sudaryti sąlygas riziką atitinkančiai visuomenės sveikatos reagavimo sistemai. Kad Tarptautinės sveikatos taisyklės būtų taikomos praktiškai, reikia, kad Europos Komisija ir valstybės narės glaudţiai bendradarbiautų. Veikdamos kartu valstybės narės ir Europos Sąjunga galėtų pasirūpinti, kad taisyklės būtų optimaliai įgyvendintos ir kad ES piliečiai būtų geriau apsaugoti nuo tarptautinio masto visuomenės sveikatos krizių. Įgyvendinant Tarptautines sveikatos taisykles pagrindinį vaidmenį atlieka Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ELPKC) ir ES skubaus įspėjimo ir reagavimo sistema (SĮRS), susijusi su visuomenės sveikatai kylančiais pavojais.
Dokumentas apima tokius klausimus:
tarptautinių sveikatos taisyklių įgyvendinimą derinimo būdu visoje Bendrijoje remiantis subsidiarumo principu,
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ELPKC) ir ES skubaus įspėjimo ir reagavimo sistemos (SĮRS), susijusios su visuomenės sveikatai kylančiais pavojais, vaidmens patikslinimą,
vengimą apriboti tarptautinį eismą ir laisvą asmenų judėjimą įgyvendinant Tarptautines sveikatos taisykles,
būtinybę glaudţiai bendradarbiauti valstybių narių institucijoms ir Europos ir valstybių narių institucijoms,
atitinkamų įspėjimo apie tarptautinio masto visuomenės sveikatos krizes sistemų sukūrimą kaimyninėse ir trečiosiose šalyse.
Europos Parlamento pranešimo projekte dėl tarptautinių sveikatos taisyklių (2007/0000(INI)) 10 punkte yra pabrėţiama kad „Valstybių narių institucijos ir Europos ir valstybių narių institucijos turėtų glaudţiai bendradarbiauti keisdamosi informacija apie visuomenės sveikatos
saugumą, kad būtų galima tinkamiau įgyvendinti Tarptautines sveikatos taisykles ir geriau saugoti ES piliečius nuo tarptautinio masto visuomenės sveikatos krizių (TMVSK).
Geros praktikos platinimas Europoje padidins nacionalinių sveikatos srities programų dėl pirminės ir antrinės profilaktikos vertę.
Geros praktikos platinimas Europoje padidins nacionalinių sveikatos srities programų dėl pirminės ir antrinės profilaktikos vertę. Veikla ES mastu taip pat reikalinga, kad būtų galima spręsti nelygybės tarp valstybių narių klausimus, pavyzdţiui, analizuojant veiksmingas ES politikos nuostatas. Į ligas įvairiu mastu jau buvo atkreiptas ES dėmesys, tačiau tai buvo daroma nenuosekliai. Dėl šios prieţasties dabar Europa turėtų sudaryti sąlygas šių ligų profilaktikai, nustatymui ir kontrolei.
Geros patirties sklaida, patirties perdavimas apie retų ligų gydymą ir tinkamą praktiką Europos mastu – veiksmingesnė priemonė, nei tai daryti vienoje valstybėje.
Nacionalinės valstybės institucijų lygmuo arba savivaldos institucijų lygmuo. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir tarptautinio pripaţinimo, Lietuva tapo pilnateisiu tarptautiniu subjektu, turinčiu savo suverenitetą ir galinčiu sudaryti tarptautines sutartis. 1991 m. rugsėjo 17 d. ji tapo Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) nare ir įsipareigojo vykdyti visus prisiimtus įsipareigojimu. Tais pačiais metais ji buvo priimta ir į Pasaulinės Sveikatos organizaciją (PSO). 2004 m. geguţės mėn. 1 d. Tapo Europos Sąjungos nare (toliau – ES). Tai atsispindi ir jos įstatymuose, priimtuose po įstojimo į minėtas organizacijas. Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymo 94 str. nurodoma, kad Lietuvos Respublika turi:
teikti suinteresuotoms šalims objektyvią ir patikimą sveikatos informaciją;
aktyviai siekti Pasaulio sveikatos organizacijos priimtų sveikatos strategijų įgyvendinimo. Geros praktikos pavyzdţiai. Geros praktikos pavyzdţiu gali būti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinė sistema ,,LINESIS“, kuri veikia nuo 2004m. Šioje sistemoje kaupiami ir interaktyviai apdorojami duomenys apie Europos Sąjungos teisės aktų rengimą ir įgyvendinimą. Informacinė sistema ,,LINESIS“ uţtikrina, kad iš Europos Sąjungos Tarybos Generalinio direktorato gaunami dokumentai (apie 500 per savaitę) atitinkamas Lietuvos valstybės įstaigas ir jose dirbančius pareigūnus pasiektų operatyviai ir būtų tinkamai suklasifikuoti, o Lietuvos Respublikos pozicijos Europos Sąjungos institucijose nagrinėjamais klausimais būtų rengiamos tarpusavyje konsultuojantis bei laiku pasiektų Vyriausybę ir Lietuvos nuolatinę atstovybę Briuselyje. ,,LINESIS“ sistemoje taip pat kaupiama informacija apie jau priimtus ES teisės aktus ir jų įgyvendinimą Lietuvoje. Šia sistema naudosis apie 500 valstybės tarnautojų įvairiose ministerijose ir kitose valstybės institucijose. Numatoma, kad ,,LINESIS“ sistema, kiek tai nepaţeidţia derybų konfidencialumo, galės naudotis ir socialiniai ekonominiai partneriai.
Būtų efektyvu, kad panaši sistema būtų sukurta darbui si Lietuvos Respublikos teisės aktais, kuomet ministerijų darbuotojai, LR Seimo pareigūnai, savivaldos institucijų darbuotojai bei socialiniai partneriai galėtų interaktyviai dalyvauti politikos formavimo procese. Tokiu būdu būtų plačiau ţinoma politinių klausimų darbotvarkė bei galimybė uţtikrinti efektyvų ir skaidrų politikos procesą.
3. SVEIKATOS POLITIKA
Ţmogaus sveikata turi būti laikoma ne tik savaimine vertybe, bet ir svarbiu valstybės ekonominio augimo veiksniu. Kiekvienas ţmogus turi rūpintis savo sveikatos būkle. Nuo to priklauso jo imunitetas, polinkis sirgti įvairiomis infekcinėmis ir neinfekcinėmis ligomis, aplinkinių ţmonių gerbūvis. Šiame skyriuje yra pristatomi pagrindiniai ES sveikatos politikos principai ir bruoţai bei Lietuvos sveikatos politikos principai ir bruoţai, ypatingas dėmesys bus teikiamas visuomenės sveikatos politikai.
3.1. Europinis lygmuo
ES visuomenės sveikatai yra kreipiamas didelis dėmesys, Europos piliečiai nuolat keliauja iš vienos šalies ar ţemyno į kitus todėl uţkrečiamųjų ligų grėsmė ES piliečių sveikatai perţengia vienos šalies ribas. Rūkymo, netinkamos mitybos ar taršos sukeliamos ligos yra kiekvienos ES šalies rūpestis. Bendroje rinkoje uţ vaistų ar kraujo produktų saugą atsako visos su tuo susijusios šalys. Nors didţiausia atsakomybė uţ sveikatos prieţiūrą tenka valstybėms narėms, daugelį visuomenės sveikatos problemų vis dėlto geriau spręsti vieningais ES veiksmais.
Šiuo metu sprendimus dėl Europos sveikatos politikos priemonių bendrai priima Europos Parlamentas ir Europos Vadovų Taryba. Europos sveikatos politika turi būti nukreipta į ţmonių sveikatos sutrikimų, ypač į didţiųjų ţmonijos kančių prevenciją. Sutartyje numatyta, kad Bendrija turi priimti tik tokias priemones, kurios nekenkia ţmonių sveikatai: „Apibrėţiant ir įgyvendinant Bendrijos politiką bei veiksmus būtina garantuoti ţmogaus sveikatos apsaugą“.
Sveikatos Vadovų Tarybos ir Europos Parlamento susitarimu 2002 m. buvo priimta Sveikatos prieţiūros veiklos programa. Taip Europos Sąjunga sudarė ilgametę veiklos programą (2003–2008 m.), pagal kurią yra propaguojama sveika gyvensena, platinama informacija apie sveikatos apsaugą, remiamas švietimas bei profesinis ugdymas. Šia programa siekiama išspręsti ne atskiras sveikatos prieţiūros problemas, o imamasi bendrų prevencinių priemonių, kurios yra svarbios sveikos gyvensenos propagavimui.
Europos Sąjunga savo veikla siekia gerinti visuomenės sveikatą, uţkirsti kelią ţmonių negalavimams ir ligoms bei nustatyti pavojaus ţmonių sveikatai šaltinius. Todėl ES lygmeniu buvo imtasi su sveikata susijusių integruotų veiksmų, kuriais siekiama suderinti su sveikata susijusias politikos sritis. Vykdydama sveikatos strategiją ES padeda gerinti Europos visuomenės sveikatą ir prisideda prie valstybių narių veiklos visapusiškai atsiţvelgdama į tai, kad jos yra atsakingos uţ sveikatos prieţiūrą ir jos paslaugų derinimą bei teikimą.
ES sveikatos politikoje didelį dėmesį skiria tarpţinybiniam bendradarbiavimui nacionaliniame ir virš nacionaliniame lygmenyje. ES sveikatos strategija siekiama stiprinti tarpţinybinį bendradarbiavimą ir veiklos koordinavimą, remti keitimąsi informacija bei ţiniomis ir padėti nacionalinėms sprendimus priimančiosioms institucijoms ir efektyviau teikti viešąsias paslaugas.. Tam ES kuria išsamią informacijos apie sveikatą sistemą, kad visos ES gyventojai galėtų susipaţinti su patikima naujausia informacija apie sveikatą. Šia informacija gali būti grindţiama bendra visuomenės sveikatai poveikį turinčių veiksnių analizė. ES taip pat siekia didinti gebėjimą greitai reaguoti į pavojingas sveikatai aplinkybes, todėl stiprinama epidemiologinė prieţiūra ir infekcinių ligų kontrolė. Kiti tikslai – uţtikrinti pacientų saugumą, sveikatos prieţiūros kokybę, kad ES būtų galima lengviau teikti sveikatos prieţiūros paslaugas, taip pat sveikatos specialistų ir pacientų mobilumą.
ES skiria daug dėmesio visuomenės sveikatos įgyvendinimui, todėl jos apsauga be išimčių liečia kiekvienai valstybei narei. Europos Bendrijos Sutarties 152 straipsnis įpareigoja Bendriją skatinti ir gerinti veiklą, susijusią su sveikata, ţmogaus ligų profilaktika ir pavojaus ţmogaus sveikatai šaltinių šalinimu. Sunkumams sveikatos srityje įveikti reikia suderintų ir nuoseklių priemonių, uţtikrinančių aukštą visuomenės sveikatos apsaugos lygį. Tinkamai pritaikyta 21-ojo amţiaus iššūkiams visuomenės sveikatos politika turi padėti maţinti susirgimų skaičių, kad būtų uţkirstas kelias tolesniam sveikatos blogėjimui. Europos Bendrija yra įsipareigojusi skatinti ir gerinti sveikatą, maţinti ir uţkirsti kelią ligoms ir veikti prieš galimas grėsmes sveikatai. Ji privalo koordinuotai ir nuosekliai atsiţvelgti į savo ţmonių nerimą dėl rizikos sveikatai ir į jų lūkesčius turėti aukšto lygio sveikatos apsaugą. Bendrija gali prisidėti prie visuomenės sveikatos ir saugumo veiksmais visuomenės sveikatos srityje.
ES skiria finansines programas, kurių tikslai - remti sveikatos apsaugą ir saugą, gerinti gyvenimo sąlygas ir paslaugų kokybę, siekti, kad sveikatos prieţiūros paslaugomis galėtų naudotis visi, bei plačiau skleisti informaciją. Norima pritaikyti integruotą metodą visų pirma per sąsajas su kita ES veikla, kad būtų galima naudotis visų politikos krypčių ir programų bendrų pastangų rezultatais.
Pagrindinis ES tikslas – gerinti gyvenimo kokybę gyvenant sveikai, o tai galima pasiekti veikiant plačiu mastu. Piliečių gyvenimo kokybės gerinimui sveikatos ir vartotojų interesų poţiūriu svarbiausia vartotojų politika. Pagrindinės priemonės šiam tikslui pasiekti yra ES programos, susijusios su socialine apsauga ir integracija, aplinkos problemomis, moksliniais tyrimais ir plėtra bei technologinėmis naujovėmis.
3.1.1. Europos Sąjungos sveikatos strategija
2000 m. geguţės 16 d. Europos Komisija priėmė komunikatą dėl sveikatos strategijos Europos Sąjungoje (COM (2000)285).Bendrijos sveikatos apsauga grindţiama trimis principais: integracija, palaikomumu ir susitelkimu įsvarbiausius dalykus. Naujoji strategija Bendrijos lygiu skatina integruotą su sveikata susijusių darbų metodą. Strategija siekiama, kad su sveikata susijusios politikos sritys dirbtų siekdamos tų pačių sveikatos tikslų. Taip pat strategijoje siūloma parengti naują visuomenės sveikatos programą. Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programa pradėta 2003 m. sausio 1 d. ir turi būti įgyvendinta iki 2008 m. gruodţio 31 d. Svarbiausias programos tikslas – saugoti asmens bei gerinti visuomenės sveikatą.
Programje keliami trys pagrindiniai tikslai:
su visuomenės sveikata susijusios informacijos ir ţinių gerinimas. Sveikatos informacija – tai svarbių sveikatos klausimų perteikimas asmenims, institucijoms ir visuomenei, panaudojant informacijos perdavimo, motyvavimo bei įtaigos meną ir techniką. Ji apima ligų prevencijos, sveikatos stiprinimo, sveikatos prieţiūros politikos ir praktikos, asmens gyvenimo kokybės ir bendruomenės sveikatos gerinimo sritį,
skubaus ir koordinuoto reagavimo į grėsmes visuomenės sveikatai stiprinimas,
sveikatą lemiančių veiksnių nustatymas ir valdymas, rengiant strategijas ir priemones, susijusias su gyvenimo būdo, socialinių ir ekonominių, aplinkos veiksnių įtaka sveikatai.
Europos sveikatos strategijos priemonės skirtos ES gyventojų sveikos gyvensenos įgūdţiams formuoti (bendruomenėje, šeimoje, mokykloje, gyvenamoje ir darbo aplinkoje, ligoninėje), greitai reaguoti į grėsmę ţmonių sveikatai (uţkrečiamųjų ligų protrūkiams, naujų susirgimų ir ţalingų sveikatai veiksnių poveikiui išaiškinti ir pašalinti) bei įgyvendinti efektyvioms sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos priemonėms, skirtoms gyventojų sveikatos būklei ir ankstyvajam mirtingumui maţinti.
2007m. Europos Komisija patvirtino Baltąją knygą ,,Kartu uţ sveikatą - strateginės ES gairės 2008-2013 m.“ COM (2007) 630. Anot EK Sveikatos komisaro M. Kyprianou ,,Europos Sąjunga susiduria su naujais iššūkiais. Jos populiacija sensta, o naujoji ES plėtra atvėrė didelius skirtumus tarp valstybių narių sveikatos sistemų. Migraciją, sveikatos srities specialistų ir pacientų mobilumas, epidemijų ir bioterorizmo keliama rizika - visa tai atspindi papildomus iššūkius. Taip pat kaip ir globalizacija bei klimato kaita. Atėjo laikas ES plėtoti tvarią ir aiškią sveikatos strategiją. Naujoji strategija, paremta vieningais principais ir vertybėmis, įgalins mus padėti ES šalims narėms įveikti bendrus sveikatos iššūkius, kartu nepamirštant mūsų globalių įsipareigojimų. Galiausiai, turime niekuomet nepamiršti, jog Europos Sąjungos gerovė didţiąja dalimi priklauso nuo jos ţmonių sveikatos“.
Naujoji ES sveikatos strategija sudaro pagrindą daugialypiam politiniam karkasui, kurio pagalba bus siekiama nuosekliai ir efektyviai spręsti įvairias sveikatos problemas ir naujus šios srities iššūkius. Šis dokumentas numato daugelį konkrečių veiksmų, skirtų Europos sveikatos apsaugos srities stiprinimui ir kovai su pavojingais sveikatos iššūkiais, vėţio prevencijos bei ankstyvos diagnozės skatinimui, visuomenės informavimo apie jų sveikatingumą priemonių plėtrai. Bendrai tariant, naujosios strategijos pagrindinis tikslas - sustiprinti senstančios Europos sveikatą, apsaugoti ES piliečius nuo didţiausių sveikatos grėsmių ir palaikyti sveikatų sistemų dinamiką.
Europa turi neatidėliojant padėti savo piliečiams gyventi bei pasitikti senatvę geros sveikatos būklės ir išlikti aktyviais vyresniame amţiuje. Taip pat labai svarbu, kad ES ir toliau stiprintų kovos priemones su sveikatai iškylančiomis grėsmėmis. Dar daugiau, Europos piliečiams būtinos veiksmingos sveikatos apsaugos sistemos, kurios atitiktų jų poreikius. Naujos technologijos gali išgelbėti gyvybes ir ţymiai patobulinti sveikatos apsaugą. Štai kodėl ES būtina uţtikrinti, kad šalys narės plėtotų bendradarbiavimą sveikatos paslaugų teikimo bei technologijų naudojimo srityse.
Trumpai apibūdinant naująją strategiją, galima išskirti šiuos jos tikslus:
stiprinti senstančios Europos piliečių sveikatą, populiarinant gerą sveikatą kaip gyvenimo trukmės rodiklį;
apsaugoti piliečius nuo sveikatos pavojų, taip pat - uţkrečiamųjų ligų, bioterorizmo, ir uţtikrinti pacientų saugumą;
remti dinamiškas sveikatos sistemas ir naujas technologijas.
Baltoji knyga taip pat įtvirtina tokius principus kaip solidarumas, piliečių dalyvavimas politinių sprendimų priėmime, būtinybė maţinti skirtumus sveikatos srityje, skatinimas investuoti į sveikatos sritį, sveikatos klausimų įtraukimas į visas politikos sritis, ES balso stiprinimas globaliame sveikatos diskurse.
Norint įgyvendinti numatytus tikslus ir laikytis įtvirtintų principų, naujojoje strategijoje taip pat nubrėţiamos gairės, kuriomis vadovaujantis galima bus imtis tam tikrų veiksmų. Baltoji knyga numato 18 konkrečių prioritetinių veiksmų keleriems ateinantiems metams. Tai, pavyzdţiui, pasiūlymai, kaip gali būti sumaţinti sveikatos skirtumai ar kaip gali būti padidintas ES vaidmuo pasauliniu sveikatos klausimų lygmeniu. Tai pat minimi tokie dalykai, kaip - pareiškimas dėl fundamentalių sveikatos vertybių, parama ES šalims, padedant joms diegti ir valdyti naujoves sveikatos sistemose ir t.t.
Tikimasi, kad tokie numatyti veiksmai, kurie leistų gerinti pagyvenusių ţmonių sveikatą, uţtikrinti organų transplantacijos saugumą bei skatintų sveikatos tolygumą ES, turėtų atnešti piliečiams tiesioginę ir aiškiai juntamą naudą. Tam, kad būtų įmanoma sklandţiai įgyvendinti naująją strategiją, glaudţiai bendradarbiaujant su šalimis narėmis bei kitais strateginiais
partneriais, Baltojoje knygoje yra numatyta tam tikra struktūruotas bendradarbiavimo mechanizmas. Šis mechanizmas leis identifikuoti prioritetus, apibrėţti rodiklius, palengvinti apsikeitimą gera patirtimi, nubrėţti gaires ir pateikti rekomendacijas, o taip pat įvertinti progresą.
3.1.2. ES Visuomenės sveikatos programa 2003–2008 metams
Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1786/2002/EB buvo patvirtinta Visuomenės sveikatos 2003–2008 metų programa, Visuomenės sveikatos programa – tai Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programa, papildanti šalių nacionalines politikas ir siekianti apsaugoti bei pagerinti ţmonių sveikatą. Visuomenės sveikatos programos biudţetas 2003-2008 metų laikotarpiui sudaro 353,77 milijonus eurų.
Programos bendrieji tikslai yra šie:
1. Pagerinti informacijos ir ţinių sistemą, siekiant uţtikrinti visuomenės sveikatos plėtrą. Visuomenės sveikatos programa nustatė tikslą sukurti ir pradėti naudoti sustiprintą sveikatos monitoringo sistemą. Sistema leis reguliariai pateikti lyginamąją informaciją apie sveikatos sistemos padėtį, informaciją apie geriausią praktiką visuomenės sveikatos srityje Europos lygiu ir kitą informaciją. Šį bendrąjį tikslą sudaro tokie specifiniai tikslai:
sveikatos informacijos ir ţinių sistemos vystymas ir koordinavimas; sveikatos informacijos ir ţinių sistemos veikla;
mechanizmų, susijusių su sveikatos ataskaitomis, vystymas;
įvairių strategijų ir mechanizmų, leidţiančių vykdyti ligų prevenciją, kūrimas; vieningos e-sveikata sistemos sukūrimas;
gerosios praktikos sklaida; poveikio įvertinimas;
bendradarbiavimas tarp šalių-narių ir kandidačių.
2. Uţtikrinti operatyvų reagavimą į grėsmes visuomenės sveikatai. Pastaruoju metu Europos Bendrijos gyventojų sveikatai didelę grėsmę kelia uţkrečiamos ligos. Siekiant uţkirsti kelią ligų uţkrato pernešimui ir naujų ligų atsiradimui, būtina išugdyti greitą ir koordinuotą reakciją į kylančius pavojus gyventojų sveikatai. Tokių ligų, kaip ŢIV, AIDS, kempinligė ir kt., atsiradimas rodo didelę grėsmę ţmonijos sveikatai. Epidemiologinis įsikišimas į šių ir kitų perduodamų ligų raidą gali sumaţinti gyventojų sergamumą ir mirtingumą. Be to, grieţtų kokybės ir saugumo kriterijų įdiegimas į ţmogiškosios substancijos (pvz., kraujo, audinių, organų) panaudojimą, gali būti svarbi visuomenės sveikatos uţtikrinimo priemonė. Siekiant pasipriešinti sveikatos grėsmėms, kylančioms iš fizinių, cheminių, biologinių šaltinių, svarbu pritaikyti ir plėtoti Bendrijos siūlomus mechanizmus, tarp jų ir gyventojų vakcinacijos bei imunizacijos strategijas. Visuomenės sveikatos
programa ypač siekia prisidėti prie perduodamų ligų prieţiūros ir sekimo plėtros, tinklų ir išankstinio įspėjimo bei spartaus reagavimo sistemų sukūrimo.
3. Skatinti sveikatos apsaugą ir uţkirsti kelią ligoms, įtraukiant sveikatą įtakojančius faktorius į visas politikas ir veiklas. Siekiant sumaţinti ligų naštą ir pagerinti visuomenės sveikatą, svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į sveikatą įtakojančius faktorius. Gali būti tokios sveikatos faktorių kategorijos: asmens elgsena ir gyvenimo stilius; visuomenės įtaka sveikatos stiprinimui ar kenkimui; gyvenimo, darbo ir priėjimo prie sveikatos tarnybų sąlygos; bendros socio-ekonominės, kultūrinės ir aplinkos sąlygos.
Pagrindinis tikslas – suformuoti kompleksinį poţiūrį į sveikatos apsaugą ir jos gerinimą. Remiantis kompleksiniu poţiūriu, ypatingas dėmesys skiriamas ryšių sukūrimui tarp kitų Bendrijos programų ir veiksmų. Norint pasiekti Programos tikslus, būtinas efektyvus ES šalių narių bendradarbiavimas ir dialogas su svarbiausiais partneriais. Institucijos, asociacijos, organizacijos ir juridiniai asmenys, vykdantys veiklą sveikatos srityje, yra skatinami pateikti projektinius pasiūlymus.
ES sveikatos politika gerai atspindi Europos integracijos dinamiką.
3.2. Nacionalinis lygmuo
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinti pagrindiniai principai, tarp jų – piliečių teisės į sveikatos prieţiūrą, kurie išdėstyti Konstitucijos 53 str.: „Valstybė rūpinasi ţmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas ţmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“. Konstitucijos 54 str. dėl gamtos apsaugos teigia: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, priţiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“ (www.litlex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=5868 - 10k -). Sveikatos sistema, apsauga ir kontrolė yra įtvirtinti 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatyme Nr. I-552 (Valstybės ţinios, 1994, Nr. 63-1231). Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūros organizavimo, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos prieţiūros uţtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo pagrindus. Jame yra nurodyti sveikatinimo veiklos subjektai ir jų kompetencija. Pagal minėto įstatymo IV dalies I skyrių, yra išskiriami šie sveikatinimo veiklos subjektai: LR Vyriausybė (60 str.), Sveikatos apsaugos ministerija (61 str.), Vyriausybės bei ministerijos kompetentingos įstaigos (62 str.), savivaldybės taryba (63 str.), savivaldybės administracijos direktorius (64 str.), savivaldybės gydytojas (65 str.), apskrities gydytojas (66 str.).
1 pav. LR Sveikatos prieţiūros ir kontrolės sistema
Įgyvendindama įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime, Vyriausybė teikia Seimui įstatymų, prireikus – kitų Seimo teisės aktų, projektus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės Darbo Reglamento 117 punktą „Įstatymų projektus paprastai rengia ir Vyriausybei teikia ministerijos ir Vyriausybės įstaigos, vykdydamos pagal savo kompetenciją Vyriausybės programą ir jos įgyvendinimo priemones. „Seime priimti tam tikros srities, kurią koordinuoja Vyriausybė, įstatymai yra parengti Ministerijoje. Dėl to Vyriausybė sveikatos politiką koordinuoja per Sveikatos apsaugos ir kitas ministerijas ir jų nereikia atskirti.
Vyriausybės programoje 2006–2008 metams yra nustatyti šie prioritetai sveikatos apsaugos srityje („Sveikatos apsauga Lietuvoje“, LR sveikatos apsaugos ministerijos informacinis leidinys (2007), kurie siejasi su tarpţinybiniu bendradarbiavimu:
Siekti, kad būtų vykdoma sveikatos prieţiūros įstaigų prievolė drausti savo civilinę atsakomybę. Bendradarbiauti su socialinės apsaugos sektoriumi sprendţiant sveikatos ir socialines problemas, maţinant socialinius ir ekonominius sveikatos ir sveikatos prieţiūros skirtumus;
Plėtoti informacines technologijas, kad būtų sparčiau ištiriami ligoniai ir operatyviai vertinami rezultatai. Į sveikatos ir farmacijos informacinių sistemų diegimą ir valdymą įtraukti medicinos praktikos, mokslo ir verslo įstaigas bei organizacijas.
2 pav. Sveikatos prieţiūros sistemos baziniuose dokumentuose nagrinėjamų problemų schema
1998 m. Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Lietuvos sveikatos programą. Lietuvos sveikatos programa parengta laikotarpiui iki 2010 metų ir patvirtinta LR Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr.VIII – 833 (Valstybės ţinios, 1998, Nr. 64-1842). Lietuvos sveikatos programoje (SP) numatyta jos galutinių rezultatų stebėsena ir vertinimas, tačiau visiškai neminima, kaip reikėtų vertinti SP įgyvendinimą. 2005 metais buvo atliktas Lietuvos sveikatos programos tarpinis vertinimas, kuris atskleidė pliusus ir minusus visuomenės sveikatos prieţiūros srityje bei padiktavo būtinybę numatyti tolesnius veiklos ţingsnius ir siektinus uţdavinius. Šiame tarpiniame vertinime buvo pastebėta, kad išlieka nepakankamas įvairių sektorių tarpţinybinis bendradarbiavimas ir išskaidyta atsakomybė visuomenės sveikatos prieţiūros srityje, todėl būtina formuoti vieningą veiksmų koordinavimo sistemą, kuri leistų maţinti sveikatos problemas sukeliančių rizikos veiksnių poveikį. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birţelio 16 d. nutarimu Nr. VIII-798 įsteigta Nacionalinė Sveikatos Taryba (http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_k=1&p_r=692), kuri yra atsakinga uţ Sveikatos ugdymo politikos koordinavimą ir tarpţinybinio bendradarbiavimo skatinimą, kuri pagal Nacionalinės Sveikatos Tarybos (NST) nuostatų II dalies 2 punkto 2 papunktį
NST, vykdydama pagrindinį uţdavinį, valstybės mastu koordinuoja sveikatos ugdymo ir visuomenės sveikatos saugos politiką; pagal II dalies 2p. 8 papunktį Taryba skatina valstybės ir vietos savivaldos institucijas, visuomenines organizacijas, kitus juridinius ir fizinius asmenis aktyviai sveikatos politikos veiklai; konsultuoja Seimą, Vyriausybę jų prašymu, kitas Vyriausybės
įstaigas, įmones, įstaigas ir organizacijas sveikatos stiprinimo politikos klausimais (II d. 2 p. 9 papunktis).
Visuomenės sveikatos stebėseną (monitoringą) šalyje reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) įstatymas (toliau Įstatymas) (Ţin., 2002, Nr. 72-3022). Remiantis šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, parengta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodţio 10 d. nutarimu Nr. 1589 patvirtinta programa ,,Dėl valstybės visuomenės sveikatos stebėsenos 2003–2005 metų programos patvirtinimo” (Ţin., 2003, Nr. 117-5344). Programa buvo parengta vadovaujantis 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1786/2002/EB, patvirtinančiu Visuomenės sveikatos 2003–2008 metų programą, kurioje visuomenės sveikatos stebėsenos tobulinimas Europos Bendrijoje laikomas viena iš prioritetinių ES visuomenės sveikatos programos krypčių. Siekis gerinti visuomenės sveikatą, remiantis patikima ir lengvai prieinama informacinių technologijų galimybių panaudojimu grindţiama informacija apie sveikatą, atitinka PSO programos ,,Sveikata visiems XXI amţiuje“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-833 (Ţin., Nr. 64-1842) patvirtintos Lietuvos sveikatos programos nuostatas.
Vyriausybės 2001 m. nutarimu patvirtinta Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos prieţiūros strategija. Visuomenės sveikatos prieţiūros sistema nuo 2007 metų yra pertvarkoma. Vyriausybė 2006 metais pritarė atnaujintai Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros strategijai. Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros strategijos atnaujinimo tikslas – nustatyti visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos tolesnio plėtojimo kryptis, kuriomis siekiama gerinti gyventojų, ypač vaikų ir jaunimo, sveikatą, ilginti gyvenimo trukmę, maţinti sergamumą uţkrečiamomis ir neinfekcinėmis ligomis, mirtingumą bei neįgalumą.
Reformuojant Lietuvos sveikatos politiką ir visuomenės sveikatos politiką yra perimami Europos Sąjungos sveikatos politikos principai ir bruoţai:
sveikos gyvensenos ugdymas,
daţniausių susirgimų bei mirties prieţasčių (nelaimingų atsitikimų, traumų, širdies-kraujagyslių, onkologinių ligų), ţalingų sveikatai įpročių bei psichikos sveikatos sutrikimų prevencija,
visuomenės sveikatos vadybos tobulinimas.
Iš paminėtų strateginių uţdavinių (Lietuvos sveikatos programa parengta laikotarpiui iki 2010 metų, Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymo, Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos prieţiūros strategijos, Vyriausybės programoje 2006 – 2008 metams) yra akivaizdu, kad Vyriausybė siekia gerinti tarpţinybinį bendradarbiavimą ne tik vyriausybinio sektoriaus viduje, t.y., tarp ministerijų, tarp ministerijų ir joms pavaldţių įstaigų bei tarp pačių įstaigų, bet ir siekia į
sveikatos politikos plėtrą ir kokybės gerinimą įtraukti ir visuomenines organizacijas ar privataus sektoriaus subjektus.
Visuomenės sveikatos prieţiūros strategijoje yra numatyta suformuoti Lietuvoje šiuolaikinę visuomenės sveikatos prieţiūros viešojo administravimo sistemą, kuri jau efektyviai veikia daugelyje Europos Sąjungos šalių. Taip pat savivaldos institucijose bus vykdoma svarbi visuomenės sveikatos prieţiūros plėtra – bus steigiami visuomenės sveikatos biurai. Didelis dėmesys yra skiriamas tarpţinybinio bendradarbiavimo išvystymui, kuris leis gerinti Lietuvos ţmonių sveikatos ir gyvenimo kokybę, įtvirtinti visuomenės sveikatos svarbą valstybės bei savivaldybių politikoje.
