LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos ugdymo organizavimo vertinimas Kauno miesto X ir Y mokyklose
Antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Visuomenės sveikatos vadyba
Studentas Mokslinis darbo vadovas: Judita Bulotaitė doc. dr. Gintautas Cibulskas 2017-05-31 Mokslinis darbo konsultantas: lektr. Tomas Vaičiūnas
2
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SVEIKATOS UGDYMO ORGANIZAVIMO VERTINIMAS KAUNO MIESTO X IR Y MOKYKLOSE
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas, 2017. p.77
Judita Bulotaitė
Mokslinis vadovas: doc. dr. Gintautas Cibulskas Mokslinis darbo konsultantas: lektr. Tomas Vaičiūnas
Tyrimo tikslas – įvertinti sveikatos ugdymo organizavimo ypatumus Kauno miesto mokyklose priklausančioje sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui ir nepriklausančioje.
Uždaviniai
1. Atskleisti sveikatos ugdymo organizavimo vertinimą mokinių požiūriu.
2. Atskleisti sveikatos ugdymo organizavimo panašumus ir skirtumus mokyklose priklausančioje sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui ir nepriklausančioje.
3. Atskleisti sveikatos ugdymo veiklos tobulinimo galimybes skirtingų mokyklos bendruomenės narių požiūriu.
Tyrimo metodika: tyrimui atlikti pasitelktas mišrus kiekybinis ir kokybinis tyrimas. Tyrime dalyvavo dvi Kauno miesto X ir Y mokyklos. Iš viso abiejose mokyklose buvo išdalinta 267 anketos. Anketinėje apklausoje dalyvavo vienuoliktų klasių mokiniai X mokykloje (n=146), Y mokykloje (n=118). Atsako dažnis mokykloje X siekė 99,3%, o mokykloje Y 98,3 %.
Tyrimo duomenų statistinė analizė atlikta naudojant SPSS 17 statistinių duomenų analizės paketą. Ryšiai tarp tiriamų požymių buvo vertinami naudojant Chi kvadrato kriterijų (χ2). Kokybiniai (interviu) surinkti duomenys apdoroti turinio analizės principu, grupuojant interviu metu gautus duomenis į kategorijas ir subkategorijas.
3
įgyvendinama biologijos ir kūno kultūros mokytojų, 1-2 kartus per mėnesį, renginių (71,2 proc. mokykloje X ir 55 proc. mokykloje Y), projektų (41,8 proc. mokykloje X ir 46,6 proc. mokykloje Y) ir klasės valandėlių metu (42,2 proc. mokykloje X ir 42,4 proc. mokykloje Y). Mokytojai taip pat mano, kad ši veikla turėtų būti įgyvendinama per pamokas, o mokyklos X socialinės pedagogės ir psichologės nuomone, tai turėtų būti atskira pamoka. Turėtų būti aptariamos fizinio aktyvumo ir kūno kultūros, sveikos mitybos, tabako, alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimo prevencijos, emocinės sveikatos, patyčių ir prievartos, nelaimingų atsitikimų ir traumų prevencijos temos.
Išvados: Tyrimas atskleidė, kad abiejose mokyklose programos įgyvendinimas per daug nesiskiria, daugiau laikoma epizodine, įgyvendinama per klasės valandėles, renginius, projektus ir pamokas, ir tik iš dalies atitinka mokinių poreikius. Sveikatos ugdymas turėtų būti įgyvendinama 1 – 2 kartus per mėnesį, tai turėtų įgyvendinti kūno kultūros ir biologijos mokytojai, aptarti tokias temas, kaip sveika mityba, fizinis aktyvumas ir kūno kultūra, emocinė sveikata, patyčių ir prievartos, nelaimingų atsitikimų bei tabako, alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo temas.
4
SUMMARY
Society Health Management
EVALUATION OF HEALTHY EDUCATION MANAGEMENT IN X AND Y SCHOOLS Lithuanian University of Health Sciences. Medical Academy. Faculty of Public Health. Department of Health Management. Kaunas, 2017. 77 pages.
Judita Bulotaitė
Scientific advisor: assoc. prof. dr. Gintautas Cibulskas Scientific consultant: lect. Tomas Vaičiūnas
Task of the paper: to evaluate various aspects of the health education management in general education schools in Kaunas which belong to health promoting schools net and which does not.
Objectives of the paper:
1. To discover evaluation of health education management from the point of view of children. 2. To discover health education similarities and differences between schools, which belong to health
promoting schools net and which does not.
3. To discover health education activities’ improvement capabilities from the point of view by different school community members.
Research methodology: while conducting the research a mixed qualitative and quantitative methods were selected. Two general education schools X and Y located in Kaunas City participated. In two schools, 267 questionnaire sheets were distributed in total. 11th grade students took part in the research; n=146 in school X and n=118 in school Y. The response’ rate in school X was 99.3% and in school Y it was 98.3%. Statistical analysis of the research data was conducted by employing the SPSS 17 statistical data analysis package. The interrelation between the criteria was evaluated with the chi-square criterion (X2). The qualitative data was processed by employing the principle of content analysis by grouping the obtained data into categories and subcategories.
5
implemented 1-2 times a month in schools X (62,3%) and Y (58,1%), the implementation of which would be useful during events in schools X (71,2%) and Y (55%), projects in schools X (41,8%) and Y (46,6%) and class hours in school X(42,2%) and Y (42,4%). Health education activities should be implemented by teachers of the biology science and physical activities in both schools. Teachers prefer the implementation of health education activities through classes, events and class hours. The psychologist and social worker of school X thinks it should be separate subject. All topics about physical activity and physical education, healthy eating, tobacco, alcohol and other psychoactive substance prevention, emotional health, bullying and abuse, accidents and injuries prevention should be discussed.
Conclusions: the research revealed that the implementation of the program in both schools do not differ too much. It is considered to be episodic. It is implemented during class hours, events, projects and classes and only partially meets students’ needs. Health educations should be implemented 1-2 times per month by physical education and biology teachers and discuss about issues mentioned before.
6
TURINYS
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS………..8
ĮVADAS………...9
1.LITERATŪROS APŽVALGA………...12
1.1.Sveikata ir sveikatos stiprinimo samprata………….………...12
1.2.Sveikatos ugdymas…………..……….15
1.3.Mokykla – sveikatą stiprinantis komponentas……….………17
1.4.Sveikatos ugdymo integravimas – mokyklų ugdymo plano dalis………..………..19
1.4.1.Sveikatos ugdymo integravimas užsienio šalyse………...………19
1.4.2. Sveikatos ugdymo integravimas Lietuvoje………20
1.4.3. Sveikatos ugdymo integravimas Lietuvoje – tyrimų apžvalga………..23
1.5.Sveikatą stiprinanti mokykla………….………...25
1.6.Sveikatos ugdymo organizavimas mokyklose………..………28
2. TYRIMO METODIKA………..33
2.1. Tiriamųjų atranka, tyrimo tipas………33
2.2. Tyrimo eiga ir instrumentai………..34
2.3. Tyrimo duomenų analizė ir duomenų apdorojimas………..36
2.3. Tyrimo etika ir konfidencialumas………37
2.4.Tiriamųjų demografinė statistika………..………37
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS………38
3.1.Mokinių požiūris į sveikatos ugdymo organizavimo veiklą X ir Y mokyklose……..…….38
3.2.Sveikatos ugdymo organizavimo vertinimas mokyklose X ir Y mokinių požiūriu…….…43
3.3. Sveikatos ugdymo veiklos tobulinimo galimybės mokinių požiūriu X ir Y mokyklose ………47
3.4. Mokytojų ir kitų mokyklos bendruomenės narių požiūris į sveikatos ugdymo organizavimą X ir Y mokyklose………..50
3.5. Mokytojų požiūris į sveikatos ugdymo tobulinimo galimybes……….59
4. REZULTATŲ APTARIMAS………66
4.1. Pagrindiniai rezultatai………..66
4.2.Tyrimo rezultatų praktinė reikšmė……….…………..68
4.3.Tyrimo privalumai ir trūkumai………..………...68
7
8
SANTRUMPOS IR SĄVOKOS
PSO - Pasaulinė sveikatos organizacija.SSM – Sveikatą stiprinanti mokykla. LNL – Lėtinės neinfekcinės ligos.
HBSC – Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimas. JT – Jungtinės Tautos.
Sveikata - tai visiškas fizinis, dvasinis ir socialinis gerbūvis, o ne tik ligos ar negalavimų nebuvimas, asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė [1].
Sveikatos stiprinimas – procesas, suteikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją stiprinti. Norėdami pasiekti įvairiapusę fizinę, dvasinę ir socialinę gerovės būseną, individas ar grupė turėtų patys suprasti ir įgyvendinti savo siekius, tenkinti savo poreikius, keisti ir tvarkyti savo aplinką, todėl sveikatos stiprinimas nėra vien tik sveikatos sistemos, o visų politikos sričių reikalas, siekiant ne tik sveikos gyvensenos, bet ir įvairiapusės gerovės [2].
Sveikatos ugdymas – procesas, skatinantis asmenis ir bendruomenes daugiau rūpintis savo sveikata ir ją gerinti, didinti sveikatą lemiančių veiksnių kontrolę [2].
Bendrojo lavinimo mokykla – įstaiga, kurios pagrindinė veikla formalusis arba (ir) neformalusis švietimas [3].
Sveikatą stiprinanti mokykla – tai mokykla, kurios visa bendruomenė, pasitelkdama veiklos partnerius, siekia stiprinti mokyklos bendruomenės narių fizinę, protinę bei dvasinę sveikatą, kuriant sveikatai palankią fizinę ir psichosocialinę aplinką [4].
Pedagogas (ugdytojas, mokytojas dėstytojas) – kvalifikuotas ugdymo veikėjas. Pedagogo (mokytojo ar dėstytojo) veiklos strategija turi tikti: mokiniams ar studentams (atitinka poreikius, interesus, mokymosi stilių); pedagogams (kiekvienas mokytojas ar dėstytojas yra individas); turi atitikti studijuojamą dalyką; laiko limitą; galimybes (materialines ir žmogiškąsias); ugdymo uždavinius [2].
9
ĮVADAS
PSO “Veronos iniciatyvoje” aiškinama, kad investuojant į žmogaus sveikatą, kartu investuojama į socialinį bei ekonominį šalies klestėjimą. Kitaip tariant, vykdant efektingą ir duodančią rezultatų politiką, ateityje bus mažesnės sąnaudos ne tik socialinėms reikmėms, bet ir sveikatos priežiūrai. Visuomenė būtų sveikesnė, dirbtų našiau, taip prisidėdami prie ekonominės naštos mažėjimo ir BVP kilimo. Taigi sveikas žmogus yra valstybės turtas, o sveikatos stiprinimas ir saugojimas yra šalies klestėjimo garantas. Tuo tarpu prasta sveikata užkrauna didelę naštą sau patiems, visuomenei, ekonomikai ir sveikatos apsaugai [6,7].
10
du dešimtmečius. Šiuo metu Lietuvoje nuo 2012 metų įgyvendinama sveikatos ugdymo bendroji programa, kuri yra integruojama į bendrojo ugdymo programą [47].
11
tyrimo dalių atskleidė kad sveikatinimo veiklos yra įvardintos strateginiuose mokyklos veiklos planuose, tai tvirtina 83,6 proc. mokyklų vadovų, tačiau konkrečius uždavinius galėtų pateikti tik 69 proc. Vienai iš dešimties (9,6 proc.) tyrime dalyvavusių mokyklų sveikatinimo veiklų komponentas nėra aktualus ir strateginiuose mokyklos veiklos planuose nėra akcentuojamas o 6,8 proc. mokyklų visai neturi sveikatinimo veiklos krypčių. Tyrimas taip pat atskleidė, kad visuomenės sveikatos specialistų darbas yra nenuolatinis, epizodinis, todėl sveikatos priežiūrą mokykloje vykdo vadovai (16,2 proc.) arba tai pavedama pedagogui (15,9 proc.) [16,17].
Taigi sveikatinimo komponentas yra tapęs daugumos mokyklų veiklos dalimi, tačiau neaišku ar veikla yra vykdoma tikslingai ir organizuotai, kadangi nėra įvardinti konkretūs uždaviniai bei kam ir kokios paskirstytos atsakomybes. Atsižvelgiant į esamą situaciją šiame tyrime buvo iškelti du probleminiai klausimai
Kaip organizuojamas sveikatos ugdymo dalykas mokykloje, kuri priklauso sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui ir nepriklauso?
Kokie yra tarp šių mokyklų sveikatos ugdymo veiklos skirtumai ir panašumai? Kokios galėtų būti sveikatos ugdymo veiklos tobulinimo galimybės?
Tiriamos problemos naujumas: Iki šiol tokio tyrimo, kuris nagrinėtų sveikatos ugdymo organizavimą mokyklose nebuvo. Lietuvoje buvo atlikti tyrimai, kuriuose buvo nagrinėjama sveikatos priežiūros specialistų veikla, jų reikalingumas bendrojo lavinimo įstaigose bei mokyklų vadovų požiūris į sveikatos ugdymą. Tačiau tokio tipo tyrimų, kuriuose būtų tiriamas pas sveikatos ugdymo dalykas ir jo organizavimo ypatumai dar nebuvo.
Tyrimo tikslas – įvertinti sveikatos ugdymo organizavimo ypatumus Kauno miesto mokykloje priklausančioje sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui ir nepriklausančioje.
Uždaviniai
4. Atskleisti sveikatos ugdymo organizavimo vertinimą mokinių požiūriu.
5. Atskleisti sveikatos ugdymo organizavimo panašumus ir skirtumus mokykloje priklausančioje sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui ir nepriklausančioje.
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Siekiant atskleisti sveikatos ugdymo programos reikšmę visuomenės sveikatos labui ir jos stiprinimui, svarbu apžvelgti sveikatos stiprinimo sampratą ir kontekstą, susijusį su sveikatos stiprinimu, jo svarba visuomenei ir mūsų sveikatai. Taip pat literatūros apžvalgoje bus aptariamas mokyklos ryšys su sveikatos ugdymu ir stiprinimu ir koks yra svarbus mokyklos vaidmuo, ugdant mokinių sveikatą. Bus apžvelgiami sveikatos ugdymą reglamentuojantys įsakymai, atlikti tyrimai bei sveikatą stiprinančios mokyklos samprata.
1.1. Sveikata ir sveikatos stiprinimo samprata
Šiame skyriuje bus aptariama sveikatos ir sveikatos stiprinimo samprata, jų ištakos. Sveikatos ir sveikatos stiprinimo svarba.
Sveikatos sampratos ištakas galima aptikti antikos laikuose ir laikui bėgant nuolat kito. 1948 m. Pasaulio sveikatos organizaciją, (toliau PSO) sveikatą prilygina vertybei ir ją apibrėžė kaip visišką individo fizinę, psichologinę ir socialinę gerovę [18]. Toks požiūris remiasi absoliučia žmogaus psichine, socialine ir fizinės gerovės visuma bei ligų nebuvimu. Įvairūs veiksniai, biologiniai, socialiniai, kultūriniai, su kuriais žmogus nuolat susiduria, gali daryti įtaką žmogaus gyvensenai, o ši žmonių sveikatai ir siekiant saugoti ir gerinti sveikatą, būtinas sveikatos stiprinimas.
Sveikatos stiprinimo sampratos ištakas galima aptikti XIX a. rašytiniuose šaltiniuose, kuomet buvo susidomėta ir susirūpinta tuo metu vyravusiomis sveikatai kenkiančiomis sanitarinėmis sąlygomis ir pradėti asmens higienos mokymai [19]. Sveikatos stiprinimas, kaip sveikatą gerinantis procesas tapo reikšmingu tuomet, kai buvo pastebėta, jog gyvenimo būdas turi įtakos asmens sveikatai. 1970 – 2010 metais buvo pastebėta, kad mirtingumo lygmuo dėl širdies ir smegenų kraujagyslių ligų ženkliai sumažėjo daugelyje Europos regiono šalių. Vienos iš priežasčių turėjusių įtakos mirtingumo lygio kritimui nuo lėtinių ligų buvo sveikatai rizikos faktorių sumažinimas ir sveikatą stiprinančių veiksnių propagavimas, kaip rūkymo sumažėjimas, geresnė mityba [20]. Tyrimais yra patvirtina, jog gyvenimo būdas ir aplinkos veiksniai daro įtaką mūsų sveikatai ir maždaug trims ketvirtadaliams žmonių iki 65 metų amžiaus mirčių priežastys buvo aplinkos veiksniai ir gyvensena, todėl nemažai ligų buvo pripažintos gyvenimo būdo pasekmėmis [18]. Esant tokiai situacijai labai svarbu stiprinti žmonių sveikatą.
13
pat skatinti pokyčius kitose visuomenei svarbiose ir įtaką darančiose sferose, kaip socialinė, ekonominė aplinka, kurios taipogi turi lemiamą poveikį sveikatai [18].
Sveikatos stiprinimas - procesas leidžiantis žmonėms patiems prisiimti atsakomybę už sveikatą, ją kontroliuoti bei gerinti. Sveikata apibrėžiama kaip išteklius, kitų gyvenimo elementų – socialinės ir ekonominės veiklos dalis. Aiškinama, kad sveikatos stiprinimas yra ne tik sveikatos apsaugos rūpestis, tai yra daugiau nei tik sveikas gyvenimo būdas, bet žmogaus gerovė, tiek psichinė, tiek socialinė [21, 22].
Sveikatos stiprinimu siekiama užtikrinti reikiamus išteklius ir lygias galimybes, kad žmonės pasiektų kuo geresnę savo sveikatą. Tai apima gyvenimo įgūdžių formavimą, sveikatai palankios aplinkos kūrimą bei prieigos prie informacijos suteikimą [23]. Taigi sveikatos stiprinimas susijęs su galimybėmis, sudarant sveikatos stiprinimui palankias sąlygas, stiprinti žmonėms savo sveikatą ir prisiimti atsakomybę už savo gerovę.
Siekiant stiprinti žmonių sveikatą, Otavos chartijoje buvo suformuluoti pagrindai visuomenės sveikatos stiprinimo link. Tai yra pagrindinis dokumentas, kuriame apibrėžti sveikatos stiprinimo principai [19]:
1. Sveikatos stiprinimas apima visus gyventojus, o ne tik sergančius ar priklausančius didesnės rizikos susirgti grupėms.
2. Sveikatos stiprinimas orientuotas į sveikatos determinantus (sveikatą lemiančius veiksnius ir priežastis), todėl būtina, kad visi sektoriai aktyviai bendradarbiautų.
3. Sveikatos stiprinimas sieja įvairias sritis (informaciją, mokymą, teisę, finansus, organizacines priemones, bendruomenės iniciatyvas).
4. Sveikatos stiprinimas remiasi efektyviu ir konkrečiu visuomenės dalyvavimu sprendžiant sveikatos problemas.
5. Sveikatos stiprinimas pirmiausia yra socialinis ir politinis uždavinys, o ne medicinos
paslauga, nors sveikatos priežiūros profesionalai vaidina svarbų vaidmenį [19]:
Taip pat chartijoje buvo išskirtos penkios esminės sveikatos stiprinimo kryptys, kurios yra inerciniai veiksniai siekiant gerų rezultatų [21]:
Sveikatos politikos kūrimas;
Sveikatai palankios aplinkos kūrimas;
Visuomenės aktyvumo – įsitraukimo skatinimas; Asmeninių įgūdžių tobulinimas;
14
Sveikatos stiprinimas pagrįstas kasdieniu žmogaus gyvenimu., kuomet nuolat rūpinamasi savimi [18]. Visuomenės sveikatos stiprinimas sudaro procesą, kuris apima tokias veiklas kaip [19]:
Sveikos gyvensenos skatinimą;
Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo gerinimą;
Aplinkos, kurioje sveikas pasirinkimas tampa lengviausiu pasirinkimu, kūrimą; Mokymą, kaip saugoti ir palaikyti sveikatą.
Remiantis PSO pateikta informacija, yra keturi veiksniai darantys įtaką mūsų sveikatai t.y. genetika, kuri lemia 20 proc. mūsų sveikatos, aplinkos poveikis, kuris taip pat lemia 20 proc. mūsų sveikatos, sveikatos apsauga turi 10 proc. įtakos mūsų sveikatai ir didžiausia įtaka sveikatai daro gyvensena, kuri lemia 50 proc. mūsų sveikatos. [18]. Atsižvelgiant į tokius duomenis, galime teigti, kad sveikata priklauso nuo mūsų pačių ir sveikatos problemų atsiradimų priežastys gali būti netinkamas sveikatai elgesys, gyvensenos keitimas gali būti veiksnys, kuris nulemtų sveikatos pagerėjimą.
Atlikti tyrimai rodo, kad dauguma lėtinių neinfekcinių ligų gali būti išvengiamos, taikant prevencinius veiksmus. Tai gali pagerinti ne tik asmens gyvenimo kokybę, bet ir gyvenimo trukmę. Taip pat prevencija yra mažiau lėšų reikalaujantis procesas, nei pats gydymas. Todėl visuomenės sveikatos stiprinimas duotų naudos ne tik gerinant žmonių sveikatą, bet ir pareikalautų mažiau išlaidų, kurias galima perskirstyti kitoms sveikatos apsaugos prioritetinėms sritims [22]. Nepaisant to, jog šiuo metu didėja susidomėjimas sveikata, jos palaikymu bei stiprinimu, ne visi visuomenės nariai stengiasi gerinti savo sveikatą. Taip gali būti dėl įvairių priežasčių, kaip pavyzdžiui sveikata nėra prioritetinė vertybė.
Kita priežastis – šeimos įtaka, formuojamos normos, dogmos, gyvenimo būdas. Kaip žinoma šeima dalyvauja pirminiame socializacijos procese, kuriame jis turi didžiausią įtaką žmogaus, kaip asmenybės vystymuisi. Tai yra visą žmogaus gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu individas perimdamas žinias, elgseną, vertybes, normas bei nuostatas ugdo save kaip asmenybę ir tampa visuomenės nariu. Šio proceso metu individas kaupia patirtį socialinėse grupėse bei organizacijose. Socializacija laikoma svarbiausiu visuomenės stabilumo ir jos normalaus funkcionavimo bei vystymosi faktoriumi, o socializacijos procesas laikomas reikšmingiausiu vaikystėje ir žmogaus brendimo laikotarpyje, kuomet tėvai, seneliai bei mokytojai ar kitos institucijos dalyvauja žmogaus asmenybės formavime ir yra laikomi autoritetais. Todėl tokia institucija kaip mokykla yra dar vienas veiksnys formuojantis vaiko asmenybę, vertybes bei gyvenimo įgūdžius [24, 25].
15
sveikatai naudingus įpročius. Tokiu atveju sveikatos ugdymas bus efektyvesnis ir duos geresnius rezultatus ir skatins sveikatą stiprinančią ir apsaugančią elgseną. Sveikatai naudingi įpročiai gali būti formuojami tiek šeimoje tiek įvairių sveikatos ugdymo bei gyvenimo įgūdžių formavimo programų metu, kurių pagrindine paskirtimi laikomas asmens vystymasis ir įgūdžių formavimas [26, 27].
Apibendrinant galima teigti, kad sveikata yra visapusiška fizinė, psichinė bei dvasinė gerovė, kurios išsaugojimui reikalingas sveikatos stiprinimas. Sveikatos stiprinimas grindžiamas procesu, leidžiančiu žmonėms prisiimti atsakomybę už savo sveikatą, ją kontroliuoti bei gerinti bei suteikiamomis galimybėmis, kurios leidžia tai žmogui daryti. Atlikti tyrimai įrodo, kad sveikatos stiprinimas yra pagrindinis bei didžiausias veiksnys gerinantis žmonių sveikatą, o prevenciniai veiksmai prieš ligas yra veiksmingi ir padeda jų išvengti.
1.2. Sveikatos ugdymas
Šiame skyriuje bus aptariamas sveikatos ugdymas, jo svarba, sveikatos ugdytojo savybės ir sveikatos ugdymo komponentai.
Ugdymas yra neatsiejama žmogaus tobulėjimo dalis. „Svarbiausias ugdymo tikslas – žmogaus pastangų tobulėti skatinimas, pasitelkiant aplinką ir šalinant jos neigiamų reiškinių įtaką“ [23]. Žinant, kaip svarbu rūpintis savo sveikata, sveikatos ugdymas yra vienas iš veiksnių, kurio pagalba žmonės gali įgyti žinias ir remiantis jomis saugoti ir stiprinti savo sveikatą. būtinas sveikatos ugdymas. Tai yra pirminis sveikatos pagrindų mokymas, kurio pagrindinis tikslas ligų prevencija. Šiai kategorijai priklauso vaikų bei jaunimo sveikatos ugdymas, susijęs su ligų profilaktika ir gyvenimo kokybės užtikrinimu [28]. Taigi vaikai sveikatos ugdymo veiklų metu įgis žinias apie sveikatos sampratą, jos stiprinimą ir ligų prevenciją.
Dabartiniame amžiuje, ugdymas yra pagrindinis sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos elementas. Besivystančiose šalyse sveikatos ugdymas buvo tikslingai nukreipiamas į šias dvi kryptis – stiprinimą ir prevenciją [29]. Remiantis V. Gudžinskiene, Česnavičiene ir Suboč (2007) sveikatos ugdymas gali būti apibrėžiamas kaip ”kryptingos ir sąmoningos pastangos, gilinančios žinias apie sveikatos stiprinimo ir saugojimo būdus, įtvirtinančios teigiamą požiūrį į sveikatą ir ją stiprinančius veiksnius, formuojančios vaiko elgesio įgūdžius bei įpročius“[13].
16
išoriniais ir asmeniniais žmogaus sveikatai rizikingais veiksniais bei pagrindais, kaip naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis [28].
Šiuolaikinė sveikatos ugdymo paradigma yra grindžiama individo veikiamo įvairių visuomenėje vykstančių pokyčių ugdymusi ir tobulėjimu visą gyvenimą. Tai žadina asmens, kaip asmenybės kaitą bei tobulėjimą [23]. PSO sveikatos ugdymą įvardina kaip procesą, padedantį žmonėms daugiau rūpintis savo sveikata, ją gerinti, stiprinti ir kontroliuoti sveikatą lemiančius veiksnius. Apima tokias sritis kaip sveikatos samprata, tabako, alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų prevencija, sveika mityba, poilsio ir darbo rėžimas, fizinis aktyvumas bei socialinės ir psichologinės aplinkos kūrimas [2].
V. Šveikauskas teigia, jog sveikatos ugdymas skatina sveikatą stiprinančią elgseną, kadangi įkvėpia žmones elgtis kitaip ir priimti sveikatai naudingus sprendimus [2]. Siekiant, kad sveikatos ugdymo veikla būtų veiksminga, sveikatos ugdytojas turi būti pasiruošęs įgyvendinti šią veiklą, turėti reikiamas žinias ir įgūdžius, kuriuos gebėtų pritaikyti praktikoje. Remiantis V. Šveikausku, jis turėtų turėti tokius gebėjimus kaip [2]:
1. Sveikatą lemiančių veiksnių supratimas ir gebėjimas vertinti visuomenės sveikatos poreikius;
2. Sveikatos stiprinimo veiklos organizavimas;
3. Strategijų, pagrįstų sveikatos politika, struktūriniais ir aplinkos pokyčiais, diegimas bendruomenėje;
4. Strategijų, pagristų sveikatos politika, struktūriniais ir aplinkos pokyčiais, taikymas (politika, palaikymas ir aplinka);
5. Bendradarbiavimo plėtra ir įgyvendinimas (bendradarbiavimo ryšiai);
6. Atitinkamų ugdymo ir visuomenės informavimo priemonių diegimas (ugdymas ir žiniasklaida);
7. Veiksmingas bendradarbiavimas su kitais profesionalais ir ugdytiniais (komunikacija); 8. Sveikatos stiprinimo veiklai organizuoti reikiamų žinių demonstravimas (žinios);
9. Sveikatos stiprinimo veiklos organizavimas ir koordinavimas (organizavimas ir vadyba); 10. Sveikatos stiprinimo veiklos vertinimas (vertinimas tyrimai);
11. Atitinkamų technologijų taikymo demonstravimas (technologijų naudojimas)[2].
17
Asmens sveikatos priežiūra, apimanti dantų priežiūrą, asmens higieną bei darbą ir laisvalaikį, poilsį ir aktyvumą;
Asmens ir žmonių santykiai, apimantys lytinį ugdymą, psichinės ir emocinės sveikatos aspektus;
Sveika mityba, tinkamas maitinimasis, augimas, vystymasis;
Vaistų vartojimas ir piktnaudžiavimas. Tai taip pat apima piktnaudžiavimą narkotikais, tabaku ir alkoholiu;
Aplinka ir sveikata;
Saugus elgesys, nelaimingų atsitikimų prevencija;
Vartojimo auklėjimas (naudojimasis sveikatos apsaugos patarnavimai); Visuomenės sveikatos priežiūros struktūros;
Šeimos gyvenimas [10].
Apibendrinant galima teigti, kad sveikatos ugdymas yra kryptingos ir sąmoningos žmogaus pastangos, kurių metu gilinamos žinios apie sveikatos stiprinimo, saugojimo būdus. Tai procesas įkvepiantis žmonių elgseną, kuri stiprina sveikatą, neleidžia plisti ligoms, padeda įveikti ligą arba padeda gyventi su ja. Sveikatos ugdymas neatsiejamas nuo sveikatos ugdytojų, kurie skatina žmones savarankiškai rūpintis savo sveikata. Šie asmenys privalo turėti įgūdžių ir žinių keliamiems sveikatos klausimams. O sveikatos ugdymas, kaip bet koks kitas ugdymo dalykas mokyklose turi apimti įvairias sritis, siekiant suteikti visapusišką informuotumą ir gilinti ugdytinio žinias.
1.3. Mokykla – sveikatą stiprinantis komponentas
Šiame skyriuje bus kalbama apie mokyklą, kaip sveikatą stiprinantį komponentą, jos svarbą ugdant mokinių sveikatą ir kodėl mokykla yra būtent ta įstaiga, kurioje turi būti mokomi sveikatos pagrindai bei mokytojus, kaip svarbius sveikatos ugdymo komponentus.
18
ugdymo programą bei sveikatos stiprinimą. Mokykloje vykdomos sveikatinimo veiklos per pamokas bei renginius laikomos tinkamiausiomis siekiant ugdyti mokinių sampratą apie sveikatos stiprinimą bei kaip ją stiprinti [31, 32, 33]. Dabartinė žmonių sveikata ir kokia ji bus ateityje yra susijusi su sveikatą įtakojančiais veiksniais, kuriuos propaguojame nuo mažų dienų. Kai kurie sveikatą įtakojantys veiksniai jau suformuojami jauname amžiuje ir tampa įvairių lėtinių neinfekcinių ligų pranašais [34]. Todėl mokykla, kaip dar vienas autoritetas vaikams, turi imtis atsakomybės už dabartinę vaikų sveikatą, ugdyti vaikus ir kurti sveiką ateitį. Tai institucija, turinti įtakos žmogaus, kaip asmenybės formavimuisi ir, kurioje žmogus socializuojasi. Ji kaip ir tėvai sukuria aplinką, kuri turi įtakos vaikų vystymuisi ir rodo jiems tinkamą pavyzdį [35]. Socializacijos pagalba mokykloje vaikai įgyja naujas nuostatas, įsisavina tam tikras elgesio normas, vertybes ir tampa pilnavertėmis asmenybėmis. Tarp daugelio kitų vertybių, kurias įgyja mokiniai, yra ir sveikata. Sveikatos ugdymas yra kaip priemonė šiai vertybei įdiegti bei suteikti žinias mokiniams siekiant išsaugoti bei stiprinti jų sveikatą. Mokykla žmogaus vystymosi ir socializacijos procese užima antrą vietą ir taip pat, kaip ir tėvai yra dominantė ugdant ir formuojant vaiką kaip asmenybę. Todėl mokykla gali užkirsti kelią formuotis sveikatai žalingiems įpročiams, kadangi tai daroma nuo jauno amžiaus, visus mokymosi metus. Vaikai yra pažeidžiama amžiaus grupė, todėl tai yra galimybė visuomenei užkirsti kelią blogiems įpročiams ir visoms kitoms sveikatos problemos, kurios įtakojamos sveikatai žalingos gyvensenos. Taigi, iš anksto suformuota nuomonė ir įgūdžiai tolimesniame gyvenime sunkiai pakeičiami. Tai taptų tarsi „užburtu sveikatą stiprinančiu ratu“.
“Ankstyvas sveikatos ugdymas ir sveikos gyvensenos mokymas turi didžiulę reikšmę žmogaus ateičiai. Yra daug mokslinių duomenų, straipsnių, įrodančių sveikatos ugdymo darželyje ir mokykloje įtaką fizinei, protinei, dvasinei ir socialinei sveikatai. Ugdymo įstaigoje yra įgyjama svarbiausių sveikatos žinių, formuojasi nuostatos ir sveikos gyvensenos įgūdžiai. Mokyklą lanko didžioji visuomenės dalis. Čia praleidžiama dešimt ir daugiau imliausių gyvenimo metų, todėl su mokykla ir siejamos didžiausios sveikesnės visuomenės ateities viltys“ [36].
Todėl mokykloje vaikams diegiamos vertybės ir įgūdžiai išliks ateityje, tai praktikuos patys tapę tėvais, visą tai perduos savo vaikams, o jie savo. Kadangi vaikai jauname amžiuje yra priklausomi nuo kitų ir nesuvokia, kas jiems naudinga, kas ne, tėvai ir mokytojai yra pirmieji autoritetai siekiant išlaikyti bei stiprinti sveikatą [37].
19
ugdant mokinius ir stiprinant jų sveikatą mokytojai laikomi pagrindiniais asmenimis ir sveikatos ugdymas yra vienas iš mokytojų veiklos prioritetų. Mokslininkai aiškina, kad ugdant vaikų sveikatą, svarbus mokytojo pasirengimas ir paties mokytojo domėjimasis sveika gyvensena, kadangi savo elgsena gali paveikti mokinių nuostatas [12, 38, 39, 40, 41]. Tam, kad mokytojai būtų pasirengę integruoti sveikatos ugdymo programą į savo dalyką, jie turi turėti tam reikiamų žinių, mokėti įvertinti savo teorinį ir praktinį pasirengimą, suvokti, kad jų veikla yra reikšminga. Mokytojų sveikatos ugdymo veikla neturėtų būti epizodinė, o vykti nuolatos, kaip procesas, jis turi gebėti kurti mokiniams sveikatą stiprinančią aplinką. Taipogi sveikatos ugdymo veikla negali apsibrėžti tik vienu mokytoju. Turi būti suburta žmonių komanda, kuri koordinuotų integruotos sveikatos ugdymo programos veiklą [42, 43, 44, 45, 46].
Apibendrinant galima teigti , jog mokykla – institucija, kuri taip pat gali įtakoti žmogaus, kaip asmenybės vystymąsi. Kadangi mokykla taip pat dalyvauja vaiko socializacijos procese, be tėvų ji vaikams tampa dar vienu autoritetu, rodančiu, teigiamą pavyzdį. Bendrojo lavinimo įstaigoje vaikas įgyja svarbiausių sveikatos žinių, formuojasi sveikos gyvensenos įgūdžiai. Ankstyvas ugdymas, turi didelę įtaką žmogaus ateičiai, tai įrodo atlikti tyrimai, įrodo mokyklos įtaką fizinei, protinei, dvasinei ir socialinei sveikatai. Lietuvos švietimo ir ugdymo įstaigose sveikatos ugdymas yra integralus ir įtraukiamas į bendrąją ugdymo programą pasitelkiant įvairius integravimo metodus.
1.4. Sveikatos ugdymo integravimas – mokyklų ugdymo plano dalis
Šioje dalyje bus apžvelgiama, kaip sveikatos ugdymas turėtų būti integruojamas Lietuvos mokyklose pagal priimtą, įsakymą, nagrinėjami sveikatos ugdymo integravimo metodai, apžvelgiami atlikti tyrimai, susiję su sveikatos ugdymo veiklomis mokyklose bei kokios su sveikatos ugdymu susijusios veiklos vykdomos užsienio šalyse.
1.4.1. Sveikatos ugdymo integravimas užsienio šalyse
Remiantis užsienio šalių patirtimis sveikatos ugdymui skiriamas didelis dėmesys. Jose veikia sveikatos ugdymo programos, kurios remiasi mokslinių tyrimų išvadomis. Užsienio šalyse sveikatos ugdymo programos yra išskiriamos į du tipus: sveikatos ugdymo programos, kurios adresuojamos į tam tikras problemas, kaip pavyzdžiui nutukimas, mažas fizinis aktyvumas ir kita bei bendrojo pobūdžio ugdymo programos, kurios orientuojasi į daug sveikatą ugdančių sričių. Remiantis Zuoziene (1998):
20
Suomijoje vykdoma „Šiaurės Karelijos jaunimo projektas“, o Norvegijoje - „Oslo jaunimo strategija“. Australai įgyvendina „Gyvenimo Įgūdžių ugdymo programa Australijoje“, izraeliečiai - „Saugok savo sveikatą“ [13]. Prasauskienė (1994) teigia, kad sveikatos ugdymo veiklos įgyvendinamos šalyse, kaip
Mongolija Madagaskaras, Nepalas, Kolumbija, Indija ir Šri Lanka. Šių programų pagalba gerėjo žinios apie sveikatą ir kaip ja rūpintis, atsirado sveikatai naudingų įpročių [13].
Taigi apibendrinant galima sakyti, kad sveikatos ugdymas yra daugelio šalių mokyklų gyvenimo dalis, kuriose įgyvendinamos tiek bendrojo tipo tiek į tam tikras šalies sveikatos problemas orientuotos sveikatos ugdymo programos, kurių tikslas gerinti vaikų sveikatą ir turimas žinias bei kaip ją gerinti.
1.4.2. Sveikatos ugdymo integravimas Lietuvoje
Šiame skyriuje bus apžvelgiamas įsakymas apie sveikatos ugdymo programą, jos integravimo būdai, sveikatos ugdymo sritys bei mokytojo, kaip sveikatos ugdytojo profesinės kompetencijos.
Lietuva, kuri taip pat siekia išsaugoti bei stiprinti mokinių sveikatą, tačiau tai yra bendrojo pobūdžio programos, kurios taip pat įtraukiamos į švietimo ir ugdymo įstaigų bendrojo ugdymo programą ir reglamentuojama LR švietimo ir mokslo ministro priimtu įsakymu, kuriuo teigiama, jog sveikatos ugdymas yra integralus ir įtraukiamas į bendrąją ugdymo programą.
Įsakyme reglamentuojamas sveikatos ugdymo tikslas, uždaviniai, sritys, programos įgyvendinimas, ugdymo gairės, mokinių gebėjimų raida, pasiekimai ir sveikatos ugdymo turinio apimtis. Pirmoje šio įsakymo dalyje aptariamos bendrosios nuostatos bei programos paskirtis, kuria siekiama: ”užtikrinti sėkmingą vaiko sveikatos ugdymą mokykloje bei prisidėti prie vaiko fizinės, socialinės, dvasinės ir psichologinės gerovės“ [47]. Mokinių sveikata siejasi su gebėjimu sėkmingai mokytis ir įgyti reikalingas žinias, kurios bus naudingos ateityje. Įsakyme pabrėžiama, kad sveikatos ugdymo programa yra integrali ir grindžiama mokyklos bendruomenės tarpusavio bendradarbiavimu [47].
Antrame įsakymo dalies punkte aprašomas programos tikslas uždaviniai ir sritys. Programa siekiama užtikrinti vaikų fizinę, psichinę ir socialinę gerovę, padėti mokiniams išsiugdyti sveikatai naudingus įpročius, gebėjimus, nuostatas bei skatinti atsakomybę už savo ir šalia esančių žmonių sveikatą. Pagrindinis programos siekiamas rezultatas – sveikas gyvenimo būdas – kasdienių įpročių visuma, padedantys saugoti ir stiprinti sveikatą.
21
įsisavinti žinias apie pozityvų mąstymą ir jo svarbą, savivertės, emocijų ir jausmų darnos reikšmę žmogaus gerovei ir sveikatai [47].
Mokiniai turi gebėti:
Teigiamai vertinti save, pozityviai mąstyti, kontroliuoti emocijas, priimti palankiausius
racionaliausius sprendimus savo, artimųjų, bendruomenės sveikatai ir gerovei;
Mankštintis ir praktikuoti įvairias kitas fizinio aktyvumo formas, sveikai maitintis, laikytis
darbo ir poilsio ritmo, asmens ir aplinkos švaros;
Surasti, atsirinkti ir pritaikyti patikimą informaciją, priemones ir paslaugas sveikatai
saugoti bei stiprinti, kritiškai vertinti šeimos, bendraamžių, medijų, technologijų, kultūros įtaką sveikai gyvensenai, atsispirti neigiamam socialiniam spaudimui;
Sveikatos ugdymas turėtų apimti tokias sritis kaip: Sveikatos ir sveikos gyvensenos samprata;
Fizinė sveikata (fizinis aktyvumas, sveika mityba, veikla ir poilsis, asmens ir aplinkos
švara);
Psichikos sveikata (savivertė, emocijos ir jausmai, protas ir pozityvus mąstymas);
Socialinė sveikata (socialinis sąmoningumas ir kultūra, bendravimas, rizikingo elgesio
prevencija) [47].
22
aktyvumo, sveikos mitybos, poilsio ir kitų sveikatai įtaką darančių veiksnių bei numatyti galimas pasekmes [47].
Pagal įsakymą, sveikatos ugdymo programa mokyklose yra integruojama į bendrojo ugdymo lavinimo programą, tačiau nėra nurodyta, kokius metodus taikant, tai turėtų būti įgyvendinama. Pagal V. Gudžisnkienę sveikatos ugdymo programa gali būti integruojama į mokyklos veiklą keliais būdais.
Vienas iš būdų – sveikatos ugdymo programos integravimas į bendrosios ugdymo programos mokomuosius dalykus, kuriame dalyvauja mokytojai. Tačiau taikant tokį metodą, sunku kontroliuoti sveikatos ugdymo programos turinį, kadangi temos, kurias aptaria mokytojai gali kartotis ir mokytojams gali trūkti žinių tam tikriems sveikatos klausimams aptarti arba dėl įtemptos bendrosios ugdymo programos ir sudarytų planų, gali neturėti laiko aptarti sveikatos ugdymo temas [13].
Antras būdas – sveikatos ugdymą programą integruoti tik į vieną arba kelis mokomuosius dalykus. Taikant tokį metodą, turėtų būti suburta mokytojų grupė, kuri būtų suinteresuota šia veikla ir jaustų atsakomybę už programos įgyvendinimą. Sveikatos ugdymo programa būtų įgyvendinama naudojant spiralės principą, viską pradedant ikimokykliniame amžiuje ir vėliau tęsiant mokykliniame, atsižvelgiant į vaiko raidą ir gebėjimą įsisavinti žinias. Naudojant tokį būdą mokinys visą savo mokymosi laiką gilina žinias apie sveikatos stiprinimą, analizuojamos visos temos, o sveikatos ugdymo užsiėmimai vykdomi pagal mokinių poreikius. Tačiau taikant šį metodą, taip pat sunku užtikrinti kokybę, kadangi mokytojai gali būti nepilnai pasiruošę aptari visas sveikatos ugdymo temas ar atsakyti į mokinių keliamus klausimus [13].
Trečias būdas – integruoti į bendrąją ugdymo programą, kaip atskirą dalyką, kurį įgyvendintų atskiras mokytojas specialistas. Ugdymo turinys, lyginant su pirmais integravimo metodais būtų nuoseklus, kokybiškas ir nesikartotų. Tačiau įgyvendinant šią programą, kiti mokytojai būtų atriboti nuo šios veiklos įgyvendinimo, padidėtų mokinių darbo krūvis ir dar labiau apkrauta bendroji ugdymo programa [13].
Ketvirtas būdas – sveikatos ugdymo programa integruojama į klasės valandėlės, kurias vykdytų klasių auklėtojai. Tikėtina, kad toks ugdymas gali užtikrinti sveikatai žalingų įpročių mažėjimą, o klasių auklėtojai kalbėtų mokiniams aktualiomis temomis. Tačiau pagrindiniai trūkumai, kad klasės valandėlės nėra nuolatinės, auklėtojams gali pritrūkti žinių ar laiko [13].
23
Analizuojant V. Gudžinskienės sveikatos ugdymo integravimo būdus bei LR Švietimo ir mokslo Ministro įsakymą, galima pastebėti, jog sveikatos ugdymo įgyvendinimą įtraukiami pedagogai, kurie, deja, remiantis mokytojo profesijos kompetencijos aprašu, neturi reikiamų kompetencijų siekiant vykdyti sveikatos ugdymo dalyką mokyklose. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakyme dėl mokytojo profesijos kompetencijos aprašo patvirtinime reglamentuojamos mokytojo bendrakultūrinės, profesinės, bendrosios ir specialiosios kompetencijos. Mokytojų profesinėse kompetencijose įvardijamos ugdymosi aplinkų kūrimo, dalyko turinio planavimo ir tobulinimo, mokymosi proceso valdymo, mokinių pasiekimo ir pažangos vertinimo, mokinių motyvavimo ir paramos jiems, mokinio pažinimo ir jo pažangos pripažinimo, profesinio tobulėjimo kompetencijos. Mokytojo bendrosiose kompetencijose įvardijamos komunikacinė ir informacijos valdymo, bendravimo ir bendradarbiavimo, tiriamosios veiklos, reflektavimo ir mokymosi mokytis bei organizacijos tobulinimo bei pokyčių kompetencijos [42]. Taigi kyla klausimas, kaip mokytojai gali vykdyti sveikatos ugdymą ir ar jie yra pasiruošę įgyvendinti sveikatos ugdymo programą. Ypač svarbu pabrėžti, kad sveikatos ugdymo integravimas yra svarbus sveikatą stiprinančios mokyklos komponentas ir jų veiklą grindžiama išskirtiniu dėmesiu vaikų sveikatos ugdymo organizavimui.
Apibendrinant galime sakyti, kad sveikatos ugdymas integruojamas į bendrąją ugdymo programą, kurią gali įgyvendinti mokyklose dirbantys mokytojai. Ugdant mokinių sveikatą yra labai svarbūs ryšiai tarp pamokos bei sveikatos ugdymo dalykų, kurių metu būtų galima sustiprinti mokinių žinias. Kūno kultūra, dorinis bei gamtamokslinis ugdymas laikomos tinkamiausiomis pamokomis siekiant ugdyti mokinių sveikatą. Pačios programos planavimas bei organizavimas perduotas įgyvendinti kiekvienai mokyklai atsižvelgiant į mokyklos poreikius. Sveikatos ugdymo programa gali būti integruojama penkiais būdais, tačiau nuo pačios mokyklos priklauso, kokį metodą ji pasirinks.
1.4.3. Sveikatos ugdymo integravimas Lietuvoje – tyrimų apžvalga
Šiame skyriuje bus nagrinėjami Lietuvoje atlikti tyrimai apie mokytojų pasiruošimą ir žinias tam tikromis sveikatos ugdymo temomis, visuomenės sveikatos specialistų ugdymo veikla mokyklose, veiksniai, darantys įtaką vaikų įgūdžių formavimui, ir sveikatos ugdymo integravimas į mokyklos mokomuosius dalykus.
24
Atkreipiant dėmesį į vieną iš Sveikatos ugdymo bendrosios programos punktą galime pastebėti, kad rekomenduojama, jog sveikatos ugdymą gali vykdyti mokyklos mokytojai, propaguojantys sveiką gyvenimo būdą. Moksliniai tyrimais įrodyta, jog mokytojai, nesirūpinantys savo pačių sveikata, nemato poreikio bendrojo ugdymo dalykų pamokų metu ugdyti mokinių sveikatą. Kai kurie mokslininkai mokytoją vadina „mokinių sveiko gyvenimo būdo kūrėju“, kadangi mokytojo asmenybė gali paveikti mokinių nuostatas. Taigi nuo paties mokytojo suinteresuotumo sveikata, gali priklausyti, koks jis bus sveikatos ugdytojas, ar turės reikiamų žinių ir galės tai perteikti mokiniams [12]. Todėl yra labai svarbu, kad mokytojas turėtų gerą teorinio pasirengimo lygį, žinotų įvairius sveikatos ugdymo metodus, bei gebėtu juos taikyti praktikoje ir turėtų atsakingą požiūrį į mokinių individualias savybes ir sveikatą. Tai yra keli, bet labais svarbūs veiksniai, kurie daro įtaką mokytojams, įgyvendinantiems sveikatos ugdymo veiklas [12].
„Mokytojų žinios apie sveikatą ir sveiką gyvenseną kaip mokinių sveikos gyvensenos ugdymo prielaidą“ tyrime buvo analizuojama, kaip mokytojai vertina savo žinias atsižvelgiant į sveikatos ugdymo klausimus, sveiką gyvenseną bei atskleidžia mokytojų vaidmenį mokinių sveikatos ugdyme. Tyrimo metu išaiškėjo, jog mokytojai nėra pasiruošę kalbėti visais sveikatos ugdymo klausimais. Pagal tyrimo duomenis išryškėjo temos, kurioms mokytojai turi žinių pakankamai arba nepakankamai [12]. Du trečdaliai mokytojų įvertino jog turi pakankamai žinių tokiomis temomis kaip bendravimas ir tarpusavio santykiai (59,1 proc.), aplinka ir sveikata (58 proc.), asmens higiena (58 proc.), rūkymo prevencija (58 proc.), alkoholio vartojimo prevencija (57,5 proc.), sveika mityba (56,9 proc.), fizinis aktyvumas (56,6 proc.), burnos higiena (56,1 proc.), alkoholio vartojimo kultūros ugdymas (52,2 proc.), laisvalaikio ir poilsio racionalus organizavimas (51,4 proc.), narkotikų vartojimo prevencija (51,1 proc.) [12].
Taip pat išaiškėjo, kurios temos yra probleminės ir mokytojai turi mažiausiai reikiamų žinių joms aptarti. Maždaug pusės mokytojų nuomone nepakanka arba kartais nepakanka žinių nelaimingų atsitikimų prevencijos (52,8 proc.) ir pirmos pagalbos (54,1 proc.), ŽIV/AIDS prevencijos (60,8 proc.), rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo (63,3 proc.), protinės sveikatos ir streso (64,4 proc.) bei vaiko saugos/seksualinės prievartos prevencijos (65,5 proc.) temoms aptarti. [12]. Tyrime esantis atviras klausimas atskleidė, kad kvalifikacijos tobulinimui skirtų renginių bei metodinės medžiagos, kuria mokytojai galėtų remtis, trūkumas yra pagrindinė priežastis, kodėl mokytojai savo žinias įvertina kaip nepakankamas [12].
25
klasių valandėlių metu (24,4 proc.) [12]. Pagal tyrimo duomenis, sveikatos ugdymo temomis daugiausiai kalbama biologijos (64,9 proc.), pasaulinio pažinimo bei gamtos ir žmogaus (55,6 proc.), kūno kultūros pamokose (54,4 proc.). Taip pat tikybos, etikos, pilietiškumo ugdymo, lietuvių kalbos ir literatūros bei chemijos pamokose. Tačiau šie dalykai tyrime buvo vertinami nevienareikšmiškai ir sunku nusakyti, kaip dažnai šiose pamokose aptariami sveikatos klausimai [13]. Mokinių nuomone, daugiausiai aptariamos rūkymo, narkotikų ir alkoholio prevencijos, sveikos mitybos, bendravimo, asmens higienos temos [13].
V. Gudžinskienės ir J. Česnavičienės „V – VIII klasių mokinių sveikatos saugojimo ir stiprinimo kompetencijos ugdymas“ tyrime buvo tiriami veiksniai, darantys įtakos vaikų gyvenimo būdui, sveikatos ugdymo integravimas į atskirus dalykus. Šiame tyrime paaiškėjo, jog pamokos yra vienas iš veiksnių darančių įtaką mokinių sveikatai ir sveikai gyvensenai. Pusė mokinių (50,3 proc.) teigė, kad pamokos įtakoja jų gyvenimo būdą vidutiniškai ir penktadalis mokinių mano, kad pamokos turi didžiulę įtaką mokinių gyvensenai ir jos formavimui. Sveikatos ugdymo temos maždaug pusės mokinių nuomone integruojamos į gamtamokslinį ugdymo (52,4 proc.), kūno kultūros (47,5 proc.) ir technologijos (45,2 proc.) pamokas, likusiose pamokose, tokiose kaip lietuvių (65,4 proc.) ir užsienio (70,8 proc.) kalbose, matematikoje (82,5 proc.), istorijoje (70,8 proc.) muzikoje (85,6 proc.) ir dailėje (88,5 proc.) daugiausia neintegruoja [13].
Apibendrinant galima teigti, kad ne visi pedagogai yra pasiruošę vykdyti sveikatos ugdymą. Mokytojams trūksta žinių apie nelaimingų atsitikimų prevenciją, ŽIV/AIDS prevenciją, rengimą šeimai ir lytiškumo ugdymą, protinę sveikatą ir stresą, vaiko saugą/seksualinės prievartos prevenciją, bei pirmąją pagalbą. Todėl reikalinga metodinė medžiaga ir įvairūs kvalifikacijos kėlimo renginiai, kurių metu įgytų reikiamas žinias sveikatos ugdymo veiklos įgyvendinti. Sveikatos ugdymas integruojamas į bendrosios ugdymo programos dalykus, kaip biologija, gamtamokslinis pažinimas, kūno kultūra. Dažniausiai aptariamos temos apie rūkymo, narkotikų, alkoholio vartojimo prevenciją, sveiką mitybą, asmens higieną tarpusavio santykius, sveikos mitybos, alkoholio vartojimo prevenciją, bendravimo, asmens higienos ir kitos temos.
1.5. Sveikatą stiprinanti mokykla
Šiame skyriuje bus rašoma apie sveikatą stiprinančią mokyklą, kuo ji skiriasi nuo kitų mokyklų ir jos veiklos tikslą.
26
bendruomenei [4]. SSM remiasi socialiniu sveikatos modeliu, kuriame akcentuojamas mokyklos darbo organizavimas bei sutelkiamas dėmesys individui, kurio centre yra jaunas žmogus, laikomas kaip visapusiška asmenybe. Mokykloje kuriama palanki socialinė aplinka, kuria siekiama daryti įtaką besimokinančių, žaidžiančių bei dirbančių mokykloje vertybėms, suvokimui, požiūriui bei tarpusavio santykiams [48]. Sveikatą stiprinanti mokykla išplečia sveikatinimo koncepciją ir siekiant gerinti bei saugoti sveikatą sujungia sveikatos ugdymą ir tris kiekvienam žmogui svarbias sferas - fizinę, socialinę ir psichologinę gerovę. Pati mokykla turi galimybe nustatyti savo siekius ir kaip organizuos sveikatos stiprinimo veiklą, atsižvelgdama į mokyklos bendruomenės poreikius [49,50].
Siekiant tapti sveikatą stiprinančia mokykla mokyklos vadovas turi pateikti Valstybinio aplinkos sveikatos centro komisijai prašymą su duomenimis apie mokyklą, protokolą, kuriuo pritariama sveikatos stiprinimo programai, direktoriaus patvirtintą sveikatos stiprinimo 5 metų programą, bei patvirtinta grupės, organizuojančios sveikatos stiprinimo veiklą mokykloje, personalinę sudėtį. Valstybinio aplinkos sveikatos centro komisija organizuoja mokyklos vertinimą pagal mokyklos pateiktus dokumentus remiantis sveikatos stiprinimo programų kokybės ir atitikties pirmojo lygmens sveikatą stiprinančios mokyklos kriterijais [51]. Mokyklos gavusios sveikatą stiprinančios mokyklos statusą tampa Nacionalinio sveikatą stiprinančio tinklo nariu, kurio veikla vadovaujasi LR teisės aktais, Europos sveikatą stiprinančių mokyklų idėjomis bei PSO nuostatomis ir rekomendacijomis [52].
Atliktas tyrimas Lietuvos SSM veiklos veiksmingumo vertinimą atskleidė, kad sveikatą stiprinančiose mokyklose vykdoma kompleksinė ir koordinuota sveikatos stiprinimo ir sveikatos ugdymo veikla. Programoje integruoti su sveikatą susiję projektai ir įtraukti mokyklos bendruomenės nariai. Tikslinė sveikatos stiprinimo bei ugdymo veikla didina mokinių bei mokytojų žinias sveikatos ir sveikos gyvensenos aspektais. Mokiniai įgytas žinias vertina aukštesniais balais, o mokytojus laiko trečiais pagal svarbą asmenimis, teikiančiais informaciją sveikatos ugdymo klausimais. Sveikatos ugdymo dalykas daugiau integruojamas į bendrąją ugdymo programą [43, 44].
27
įprasminti savo siekius ir laimėjimus. Galimybių ir atsakomybės suteikimas jauniems žmonėms įgalina juos pačius prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Taip ugdomi gyvenimiški ir sveikatą stiprinantys įgūdžiai. Tačiau šios temos nėra ugdomos kaip atskiri mokomieji dalykai. Ugdomi bendrieji gebėjimai, susiejant temas tarpusavyje, kadangi jos taip pat yra persipynusios realiame gyvenime, kaip pavyzdžiui lytiniai santykiai bei alkoholio vartojimas. Minusas tai, jog perkrautose ugdymo programose neaišku ar įmanoma išdėstyti atskiras temas ir parodyti jų tarpusavio ryšius [43, 44].
Mokykloje turi būti sudaryta iniciatyvinė grupė, kuri turi prisiimti atsakomybę už programos parengimą ir veiklos inicijavimą. Tokią grupę turėtų sudaryti mokyklos administracijos atstovai, pedagogai, mokyklos sveikatos priežiūros specialistai, mokiniai bei tėvai. Iniciatyvinėje grupėje esantys asmenys turėtų būti atsakingi už skirtingas veiklos sritis [44].
Visa sveikatą stiprinančios mokyklos veikla grindžiama komandiniu darbu, todėl tai negali būti tik vieno žmogaus darbas. Tokiose mokyklose labai svarbus direktoriaus bei mokytojų palaikymas. Ypatingai svarbu, jog mokyklos turėtų asmenį, koordinuojantį sveikatinimo veiklą. Taigi vienas iš pagrindinių ir pirmųjų žingsnių mokykloje siekiant pradėti įgyvendinti šią veiklą – nuspręsti, kokie asmenys turėtų priklausyti grupei organizuojančiai sveikatą stiprinančią veiklą. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad tai būtų asmenys iš skirtingų sferų – sveikatos bei ugdymo ir tarpusavyje bendradarbiautų. Komandinis darbas šiose mokyklose akcentuojamas tam, kad būtų galima panaudoti visų reikiamų žmonių gebėjimus ir naudingus įgūdžius šiai veiklai plėtoti [45].
28
Į šią veiklą taip pat gali būti įtraukiami kitų institucijų specialistai, jų pagalba gali būti naudinga įgyvendinant programą. Tačiau jų įsitraukimas turi būti suplanuotas. Susitikimui turi būti paruošiami ne tik mokiniai, bet ir ekspertas ir tai aptariama su dalykų mokytojais [44].
Apibendrinant galima teigti kad sveikatą stiprinanti mokykla yra įstaiga siekianti stiprinti mokinių sveikatą, sukuriant tam palankias sąlygas. Sveikatos ugdymas laikomas svarbia sudėtine SSM dalimi. Tokio tipo mokykla turi turėti subūrusi komandą, mokytojai turi dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo kursuose ir bet kokia sveikatos ugdymo veikla turi būti suplanuota.
1.6. Sveikatos ugdymo organizavimas mokyklose
Šiame skyriuje bus aptariama organizavimo funkcijos sąvoką, ką apima organizavimas bei analizuojama, kaip organizavimas ir jo funkcijos atsiskleidžia bendrojo lavinimo įstaigose, siekiant įgyvendinti sveikatos ugdymo programą.
Organizavimas yra kokios nors veiklos surengimas, į tam tikrą visumą. Tai yra veikla, kuri kuria dar vieną veiklą. Apima tokius procesus kaip darbo, valdžios ir išteklių paskirstymas organizacijos nariams, personalo pasirinkimas. Tai veikla organizuojanti tam tikrą darbinę struktūrą, kurios pagrindinis komponentas yra žmogus. Kiekvienos veiklos organizuotumas priklauso nuo techninio darbų organizuotumo, funkcionavimo bei darbo specializacijos. Vienas iš pagrindinių organizacijos veiksnių – suvienyti darbuotojus bendriems tikslams pasiekti, nustatant uždavinius, funkcijas, kiekvieno organizacijos nario atsakomybę, jų pavaldumą. Svarbu, kad kiekviena veikla būtų sugrupuota, visi žinotų kas ką turį įvykdyti, kas yra už tai atsakingas, tam kad sėkmingai siektų užsibrėžto tikslo [5, 53, 54]. Pagrindinis organizavimo tikslas – optimizuoti organizacijos veiklą, sudaryti sąlygas didinti vykdomos veiklos efektyvumą parenkant:
Tinkamus žmones; Darbo metodus; Pakankamus išteklius; Tinkamą vietą;
Tinkamą laiką [5].
29
organizacijos darbuotojo veiklas [5]. Organizacinė struktūra apibrėžiama kaip priemonių visuma darbui suskirstyti į skirtingas užduotis ir koordinuoti jų vykdymo procesą. Kiekviena struktūra susideda iš individualių darbo vietų bei padalinių. Individuali darbo vieta apjungia tris elementus:
1. Užduotį – jos sprendimui yra sukurta darbo vieta ir ją atlieka pasamdytas darbuotojas einantis atitinkamas pareigas. Užduotis apibrėžia darbo tikslą ir ką turi atlikti darbuotojas, kad užsibrėžtas tikslas būtų pasiektas;
2. Darbuotojo teises ir įgaliojimus veikti bei teise aprūpinti reikalinga informacija ir naudotis reikiamomis techninėmis priemonėmis.
3. Atsakomybę už užduočių atlikimą, teisių, įgaliojimų naudojimą [33].
Organizacinė valdymo struktūra turi būti sudaryta taip, kad padėtų įgyvendinti numatytus organizacijos tikslus, o vadovai priiminėdami organizacinius sprendimus, turi įgyvendinti keturis pagrindinius organizavimo etapus:
1. Darbo pasidalijimas – darbo suskirstymas į konkrečias užduotis, kurias gali atlikti pavieniai organizacijos žmonės ar grupės.
2. Struktūrinių grandžių formavimas - logiškas užduočių sujungimas bendram tikslui pasiekti. 3. Organizacinės valdymo struktūros sudarymas – organizacijos sandara ir hierarchinė
struktūra, kas kam organizacijoje atsiskaito už įgyvendintus darbus.
4. Koordinavimas – veiklos derinimo būdų sujungimas į bendrą visumą. Veiklos koordinavimas išskirstomas į keturis būdus:
5. Tarpusavio derinimas - asmeninis susitarimas, nesant formalioms procedūroms;
6. Darbo procedūrų standartizavimas – vadovaujamasi darbo procesą reglamentuojančiais dokumentais
7. Kvalifikacijų standartizavimas – apibrėžiamas darbuotojų žinių ir įgūdžių lygis, kuris
dažniausiai daromas už organizacijos ribų, rengiant naują specialistą [5].
30
Žinoma, kad bendrojo ugdymo programos yra įtemptos, mokiniai ruošiami egzaminams ir tolimesnėms studijoms, sudėtinga atrasti laiko bei žmones, kuriems būtų deleguojama ši veikla. Todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į šios veiklos organizavimą, tam kad privestų prie maksimalaus rezultato
Išanalizavus literatūrą, tame tarpe įsakymą, reglamentuojantį sveikatos ugdymo programos integravimą į bendrąją ugdymo programą, sveikatos ugdymo dalykas pagal priimtą įsakymą turėtų būti integruojamas į formalų ir neformalų švietimą. Tai gali būti vykdoma dalykų (formalaus švietimo) arba užklasinės veiklos, renginių (neformalaus švietimo) metu. Sveikatos ugdymas gali būti integruojamas į:
Mokomuosius dalykus, kuriame dalyvauja visi pedagogai;
Vieną ar kelis mokomuosius dalykus su suburta mokytojų grupe, kuri butų suinteresuota sveikatos ugdymu;
Atskirą pamoką, kurią įgyvendintų atskiras mokytojas specialistas, turėtų savo konkretų laiką ir pamoką tvarkaraštyje;
Klasės valandėles, kurias vykdytų klasių auklėtojai;
Įvairius projektus, dalyvaujant gerai pasirengusiai žmonių grupei, tačiau projekte nedalyvauja visi pedagogai.
31
šiuose išvardintuose dalykuose, todėl kokių dalykų metu tai daroma yra nežinoma. Nors atliktas V. Gudžisnkeinės ir J. Česnavičienės tyrimas „Sveikos gyvensenos ugdymas mokyklose“ tyrimas parodė, jog sveikatos ugdymo dalykas įtraukiamas į klasės valandėles, biologijos pamokas, pasaulio pažinimo bei gamtos ir žmogaus, kūno kultūros, etikos, chemijos, pilietiškumo ugdymo, lietuviu kalbos ir literatūros pamokas [13]. Taigi iš tyrimo galima susidaryti nuomone, kad sveikatos ugdymas įtraukiamas į didžiąją dalį bendrosios ugdymo programos dalykų. Kyla klausimas, kaip tarpusavyje mokytojai pasidalina užduotimis. Įsakyme numatyta, jog sveikatos ugdymo dalykas turėtų susidėti iš tokių temų, kaip sveikatos ir sveikos gyvensenos samprata, fizinė sveikata, tame tarpe fizinis aktyvumas, sveika mityba, veikla ir poilsis, asmens ir aplinkos švara, psichikos sveikata, tai gali būti savivertė, emocijos ir jausmai, protas ir pozityvus mąstymas bei socialinė sveikata ir aptartų tokias sritis kaip socialinis sąmoningumas ir kultūra, bendravimas, rizikingo elgesio prevencija [47]. Kalbant apie vykdomos veiklos koordinavimą ir už tai atsakingą asmenį, nėra žinoma kokie asmenys turi tai atlikti. Apie tai nėra rašoma priimtame įsakyme, tik reglamentuojama, kad mokykla privalo turėti sveikatos ugdymą koordinuojantį asmenį.
Taip pat verta paminėti, jog kiekviena mokykla turi visuomenės sveikatos specialistą, kuris turi reikiamas kompetencijas ir galintis šviesti mokinius sveikatos ugdymo temomis. Tačiau šio specialisto veikla tiek LR švietimo ministro įsakyme „Dėl sveikatos ugdymo bendrosios programos“, tiek visuomenės sveikatos specialisto kompetencijų apraše nėra reglamentuojama, kokią vietą šis specialistas užima sveikatos ugdyme [3, 47].
Taigi, galima sakyti, jog organizavimas yra detalizuota įvairių veiklų visuma – tinkamų žmonių ir darbo metodų, patogaus laiko ir vietos parinkimas, kuris remiasi į parengtą veiklos planą. Mokyklose sveikatos ugdymo veikla yra deleguota mokytojams, bet, pasak, tyrimų mokytojai nėra tinkamai pasirengę šiai veiklai, kadangi trūksta žinių tam tikrais sveikatos klausimais. Sveikatos ugdymo dalykas yra bendrosios ugdymo programos dalis ir yra integruojamas į didelę dali ugdymo dalykų, tačiau ši veikla nėra koordinuojama, nepaisant to, jog yra rekomenduojama, kad mokyklose būtų atsakingas asmuo, kuris atstovautų šiai veiklai ir ją koordinuotų.
32
33
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tiriamųjų atranka, tyrimo tipas
Tiriamoji populiacija Kauno miesto X ir Y mokyklos. Atitinkamos mokyklos buvo parinktos pagal tikslinės atrankos kriterijus. Remiantis darbo tema pagrindiniai atrankos kriterijai buvo – priklausymas Sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui ir nepriklausymas. Mokykla, priklausanti sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui buvo koduojama kaip X, nepriklausanti sveikatą stiprinančių mokyklų tinklui buvo koduojama kaip Y. Pasirinktos dvi skirtingos mokyklos tam, kad būtų galima palyginti kaip yra organizuojamas sveikatos ugdymo dalykas.
1 pav. švietimo dalyvių grupės
Mokyklos bendruomenę sudaro švietimo dalyviai, kuriuos dar būtų galima suskirstyti į kelias kategorijas, t.y. vadovai, mokytojai, tėvai, socialinė pedagogė, psichologė bei mokiniai. Iš visų švietimo dalyvių tyrimui atrinkti – mokytojai, mokiniai, psichologė ir socialinė pedagogė. Kiti likusieji tyrime nedalyvaus. Tėvų atmetimo kriterijai buvo dėl rizikos gauti nereprezentatyvius duomenis. Tėvai gali nebūti įtraukti į sveikatos ugdymo organizavimo bei įgyvendinimo veiklą, todėl gali neturėti reikiamų žinių keliamais klausimais. Mokyklų vadovai taip pat buvo atmesti dėl to, kad tai nėra tiesiogiai susiję asmenys su sveikatos ugdymo veikla mokyklose.
Tikslinės atrankos būdu mokytojai, psichologai ir socialiniai darbuotojai buvo parinkti dėl to, jog tai asmenys kurie įtraukti į sveikatos ugdymo dalyko įgyvendinimą mokyklose. Šiuo atveju, tai būtų ekspertų grupė, galinti atskleisti mokyklos realią situaciją, atsiskleistų gilesni ir esminiai sveikatos ugdymo programos organizavimo bei įgyvendinimo ypatumai.
34
Patogiosios lizdinės atrankos būdu, buvo atrinktos 3(11) klasės [55]. Naudojant atsitiktinių imčių generatorių buvo atrinktos atsitiktinės klasės. Šios klasės buvo atrinktos dalyvauti tyrime todėl, kad apklaustose švietimo ir ugdymo įstaigose mokiniai mokinasi nuo devintos klasės. Todėl dauguma vienuoliktokų mokyklose mokinasi trejus metus, yra labiau susipažinę su mokyklose vykdoma veikla. Apklausiant vienuoliktos klasės mokinius duomenys gali būti reprezentatyvesni, papildytų iš mokytojų gautą informaciją ir būtų galima sudaryti bendrą esamos situacijos vaizdą. [55].
Tyrimo metu, vienuoliktos klasės mokiniams mokykloje X buvo išdalintos 147 anketos tiesiogiai tyrėjo. Mokykloje Y 120 anketų išdalino klasių auklėtojai, prieš tai supažindinti su tyrimu ir jo tikslu. Imtis buvo apskaičiuojama atsižvelgiant į kiekvienos mokyklos vienuoliktos klasės mokinių skaičių, taigi tokios mokinių imtys pasirinktos norint reprezentuoti apklaustų X ir Y mokyklų esamą situaciją. Iš apklaustos X mokyklos sugrįžo 146 (99,3%) anketos, Y mokyklos sugrįžo 118 (98,3 %) anketų. Trys anketos buvo neužpildytos daugiau nei 30 proc., bendras sugrįžusių anketų skaičius abiejose mokyklose buvo - 264 (98,9 %).
Su kitais mokyklos bendruomenės nariais (mokytojais, psichologais ir socialiniais pedagogais) buvo atlikti septyni interviu. Mokykloje X buvo atlikti keturi interviu su mokytojais, psichologu ir socialiniu pedagogu, mokykloje Y buvo atlikti trys interviu su mokyklos mokytojais. Tiriamųjų informantų kontingentas abiejose mokyklose skirtingas priklausomai nuo mokykloje organizuojamos sveikatos ugdymo veiklos ir asmenų, kurie įtraukiami į šią veiklą.
Šiam tyrimui atlikti buvo taikomas mišrus kiekybinis/kokybinis tyrimo tipas. Kiekybinis tyrimo tipas buvo taikomas apklausiant mokinius, kokybinis, mokyklos mokytojus ir kitus bendruomenės narius. Šis tyrimo tipas buvo pasirinktas dėl to, kad buvo galima labiau pasigilinti į tai, kas vyksta mokyklose iš mokinių ir kitų mokyklos bendruomenės narių perspektyvos. Tokių tyrimų derinimas tarpusavyje padės atskleisti visą situaciją ir tobulinimo galimybes iš mokinių – žmonių į kuriuos yra nukreipta sveikatos ugdymo veikla ir mokyklos bendruomenės narių – sveikatos ugdymo veiklos vykdytojų.
2.2. Tyrimo eiga ir instrumentai
35
Kiekybinės darbo dalies instrumentas – anketa, kuri buvo sudaryta remiantis atlikta literatūros analize ir apėmė klausimus pasirinktai temai analizuoti iš mokinių perspektyvos. Šia anketa buvo siekiama atskleisti, kaip mokiniai vertina jų mokyklose vykdomą sveikatos ugdymo veiklą, kaip ji yra organizuojama bei atskleisti šios veiklos tobulinimo galimybes. Kadangi mokiniai yra šios veiklos tiesioginiai stebėtojai, ši anketa padėtų atskleisti vykdomos veiklos ypatybes bei mokinių poreikį, siekiant tobulinti esamą tvarką. Anketos pradžioje buvo pateikiama bendroji informacija apie tyrėją, vykdomą tyrimą, jo tikslą ir kur bus panaudoti duomenys. Taip pat informuojama, kad visa informacija yra anonimiška. Po bendros informacijos apie tyrėją ir tyrimą anketoje pateiktos trys sąvokos. Anketa sudaryta iš 24 klausimų. Klausimai suskirstyti į keturias kategorijas:
1. Sveikatos ugdymo organizavimo vertinimas (8, 9, 12, 13 ir 15 klausimai). Ši klausimų grupė sudaryta siekiant išsiaiškinti, kaip mokiniai vertina mokykloje vykdomą sveikatos ugdymo veiklą.
2. Sveikatos ugdymo organizavimas (2, 3, 4, 5, 6, 7, 10 ir 11 klausimai). Šiais klausimai buvo siekiama išsiaiškinti, kaip mokykloje organizuojama sveikatos ugdymo veikla
3. Sveikatos ugdymo modelis (16, 17, 18, 19, 20). Šia klausimų grupe buvo siekiama atskleisti mokinių nuomonę, kaip mokykloje turėtų būti vykdoma sveikatos ugdymo veikla.
4. Socialinio pobūdžio klausimai (21, 22, 23, 24) rodantys respondentų lytį, amžių, klasę bei švietimo ir ugdymo įstaigą.
Kokybinėje tyrimo dalyje buvo vykdomas interviu. Šiuo interviu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip organizuojama sveikatos ugdymo veikla iš mokytojų bei kitų mokyklos specialistų perspektyvos bei šios programos tobulinimo galimybes. Sudarant klausimyną buvo numatyti pusiau struktūruoto interviu bendriniai klausimai ir papildomi klausimai. Klausimyno pradžioje taip pat buvo pateikiama bendroji informacija apie tyrėją, vykdomą tyrimą, jo tikslą ir kur bus panaudoti duomenys. Taip pat pateikiama informacija apie konfidencialumą. Informantų buvo prašoma atsakyti į šiuos klausimus:
1. Kokiomis temomis kalbate sveikatos ugdymo metu? 2. Iš kur renkate medžiagą, kurią dėstote mokiniams?
3. Kaip įgijote kompetenciją kalbėti sveikatos ugdymo temomis?
4. Kokie asmenys atsakingi už sveikatos ugdymo planavimą? Koordinavimą? 5. Kaip dažnai kalbate sveikatos ugdymo temomis per savo pamokas?
36
7. Kaip organizuojama Jūsų veikla (laikas, temų pasiskirstymas, darbo derinimas su kolegomis)?
8. Per kokias veiklas Jūsų mokykloje įgyvendinamas sveikatos ugdymas?
9. Per kokias mokyklos veiklas turėtų būti vykdomas sveikatos ugdymas? Kodėl? 10. Kokie mokytojai turėtų būti atsakingi už sveikatos ugdymo dalyko įgyvendinimą?
2.3. Tyrimo duomenų analizė ir duomenų apdorojimas
Analizė susidėjo iš kiekybinių ir kokybinių apklausos duomenų. Anketinių duomenų analizėje buvo analizuojamos 264 užpildytos anketos. Anketos atsakymai buvo suvedami į SPSS programą. Naudojant SPSS 17 versiją ir Microsoft Excel programas buvo atlikta duomenų analizė.
Anketinių tyrimo duomenų apdorojimui naudoti statistiniai metodai – aprašomoji statistika, skaičiuoti absoliutūs skaičiai bei procentai. Buvo naudoti Chi kvadrato kriterijus (X2), kuris leidžia įvertinti dviejų kintamųjų tarpusavio priklausomybę, skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi tuomet, kai statistinio reikšmingumas (p) p<0,05. Vertinant respondentų požiūrį į pateiktus teiginius, buvo pasirinkta 5 balų Likerto skalė. Taip pat pateiktas vidurkis ir standartinis nuokrypis [56].
Atliekant anketinę duomenų analizę buvo naudojama SPSS komanda Data – Analyze – Frequencies, kurios pagalba buvo apskaičiuojami procentai ir absoliutūs skaičiai. Ieškant statistiškai reikšmingų skirtumų buvo naudojama Data – Analyze – Crosstab SPSS komanda ir apskaičiuojamas Chi kvadrato kriterijus. Standartiniui nuokrypiui ir vidurkiui apskaičiuoti buvo naudojama Analyze – Descriptive Statistics – Descriptives SPSS komanda.
Kokybinių duomenų, interviu su mokytojais surinkti duomenys buvo analizuojami pagal turinio analizę, išskirtos kategorijos ir subkategorijos, atrenkamos esminės ir informatyviausios vietos ir jos analizuojamos. Interviu su mokytojais buvo įrašinėjami į planšetinį kompiuterį, naudojant įrašymo programą. Vėliau įrašai transkribuojami ir analizuojami. Mokytojų vardai transkribuotuose tekstuose nebuvo minimi, o koduojami atitinkamais kodais – „Informantas Nr.1 “, „Informantas Nr.2 “ ir t.t., taip siekiant neatskleisti tyrimo dalyvių tapatybių ir išlaikyti konfidencialumą. Pateiktose citatose informantų kalba nėra taisyta, praleistos mintys pažymėtos (...) [57].
37
atsižvelgiant, kaip turėtų būti organizuojamos veiklos, kurias atskleidė užduodami klausimai bei informantų atsakymai.
2.3. Tyrimo etika ir konfidencialumas
Tyrimo metu buvo laikomasi mokslinio tyrimo etikos principų, užtikrinamas respondentų ir informantų anonimiškumas bei konfidencialumas. Tiriamieji buvo supažindinti su tyrimo tikslu, atlikimo tvarka, duomenų panaudojimu. Buvo gauti reikiami leidimai iš bioetikos komisijos, mokyklų vadovų. Prieš atliekant tyrimą buvo surinkti tėvų sutikimai apklausti vaikus. Sutikimo formose tėvams buvo nurodyta informacija apie tyrimą, tyrėją, asmeniniai kontaktai, kur bus naudojami surinkti duomenys. Kokybinio tyrimo metu buvo gauti žodiniai informantų sutikimai dalyvauti tyrime bei perspėjami, kad interviu metu pokalbis bus įrašinėjamas, o tyrimui pasibaigus įrašai bus sunaikinti.
2.4. Tiriamųjų demografinė statistika
