LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra
AGNĖ STANYTĖ
SUKELTŲ EMOCINIŲ BŪSENŲ POVEIKIS MOTERŲ
REAKCIJAI Į MAISTO UŢUOMINAS
Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Leidţiama ginti
Prof. dr. Nida Ţemaitienė _____________
(Rengimo komisijos pirmininkas, parašas)
Studentas Agnė Stanytė
Darbo vadovas prof. dr. Kastytis Šmigelskas
(Mokslinis laipsnis, vardas, vardas ir pavardė, parašas)
Data: 2019 m. geguţės 20 d.
SANTRAUKA
Stanytė, A. (2019). Sukeltų emocinių būsenų poveikis moterų reakcijai į maisto užuominas (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: prof. dr. Kastytis Šmigelskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas – 68 p.
Tyrimo problema: skirtingos emocinės būsenos motyvuoja ţmones siekti asmeniškai
svarbių stimulų, galinčių palaikyti arba pagerinti esamą būseną. Kai kuriems ţmonėms svarbiu stimulu tampa maistas, todėl emocinė būsena gali padidinti jautrumą maisto stimulams aplinkoje, ţmogus yra motyvuojamas greičiau reaguoti į maistą. Greitesnė reakcija į maistą sukelia didesnį alkio jausmą, padidina suvartojamo maisto kiekį ir taip prisideda prie antsvorio problemos susiformavimo. Šio tyrimo tikslas – įvertinti sukeltų emocinių būsenų poveikį moterų reakcijai į maisto uţuominas.
Tyrimo dalyviai: Tyrime dalyvavo 20-39 m. amţiaus moterys (n=87), atsitiktinai
suskirstytos į tris emocinio poveikio grupes: kontrolinę, negatyvaus ir pozityvaus poveikio grupę (kiekvienos grupės n=29).
Tyrimo metodai: Vykdytas eksperimentinis tyrimas, kurio metu reakcija į maisto uţuominas
vertinta prieš ir po atsitiktinai paskirto emocinio poveikio, sukelto vaizdiniu stimulu. Reakcija į maisto uţuominas matuota vizualinio zondo uţduotimi (stimulai rodomi 500 ms). Prieš susitikimą tiriamosios turėjo uţpildyti anketą, kurią sudarė BFI skalė (asmenybės bruoţams vertinti), TFEQ-R21 skalė (psichologiniams mitybos stiliams vertinti), GAD-7 ir PHQ-9 skalės (atmetimo kriterijams įvertinti) bei demografiniai klausimai. Duomenų analizė atlikta vienmatės ir dvimatės analizės metodais, taip pat atliekant tiesinę ir logistinę regresinę analizę.
Tyrimo rezultatai: Vertinant psichologinius mitybos stilius nustatyta, kad tiriamosios
pasiţymėjo labiausiai išreikštu kognityviniu ribojimu (m=40,7) ir maţiausiai išreikštu emociniu valgymu (m=35,3). Nagrinėjant asmenybės bruoţus nustatyta, kad dalyvės pasiţymėjo stipriau išreikšta ekstraversija (m=25,7) ir silpniau išreikštu neurotiškumu (m=25). Subjektyvi emocinė būsena po vaizdinio stimulo tapo prastesnė negatyvaus poveikio tyrimo grupėje (nuo 7,5 iki 4,6 balų; p<0,001), o pozityvaus poveikio grupėje - geresnė (nuo 6,9 iki 8,2 balų; p<0,001). Nustatyta, kad emocinę būseną po vaizdinio stimulo lėmė pradinė emocinė būsena (OR=3,8; p<0,001) bei negatyvus emocinis poveikis (OR=0,02; p<0,001), o emocinės būsenos pokytį lėmė pradinė emocinė būsena (p=0,02), negatyvus (p<0,001) ir pozityvus emocinis poveikis (p=0,001). Širdies susitraukimo daţnis po vaizdinio stimulo nepakito nė vienoje poveikio grupėje (p>0,05). Širdies susitraukimo daţnį po vaizdinio stimulo lėmė pradinis širdies susitraukimo daţnis (OR=1,16; p<0,001). Nagrinėjant reakcijos į maisto uţuominas pokyčius nustatyta, kad reakcija po vaizdinio stimulo pagreitėjo visose tyrimo grupėse (nuo 433 iki 410 ms; p<0,05), dėmesio tendencingumas reikšmingai sumaţėjo negatyvaus (p=0,024) ir pozityvaus poveikio grupėse (p=0,005), tačiau skirtumai tarp grupių nebuvo reikšmingi (p>0,05). Nustatyta, kad reakciją į maisto uţuominas po vaizdinio stimulo lėmė tik pradinė reakcija į maisto uţuominas (OR=1,06; p<0,001), o dėmesio tendencingumą į maisto uţuominas po vaizdinio stimulo lemiančių veiksnių nenustatyta.
Išvados: Subjektyvią emocinę būseną po vaizdinės medţiagos stimulo lėmė pradinė
emocinė būsena, negatyvus ir pozityvus emocinis poveikis. Širdies susitraukimo daţnis po vaizdinės medţiagos stimulo nepakito, jį lėmė pradinis širdies susitraukimo daţnis. Reakcija į maisto uţuominas po vaizdinės medţiagos stimulo pagreitėjo visose tyrimo grupėse. Dėmesio tendencingumas į maisto uţuominas po vaizdinės medţiagos stimulo sumaţėjo visose tyrimo grupėse, nors neţymai didesnis pokytis buvo pastebimas negatyvaus ir pozityvaus poveikio grupėse. Reakciją į maisto uţuominas lėmė pradinis reakcijos greitis. Sukelta emocinė būsena reakcijai į maisto uţuominas poveikio neturėjo.
Raktažodžiai: emocinė būsena, emocinės būsenos sukėlimas, mitybos elgsena, emocinis
SUMMARY
Stanytė A. (2019). The effect of elicited emotional states on women's reaction to food cues (master's thesis in health psychology). Scientific adviser: prof. dr. Kastytis Šmigelskas. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas – 68 p.
Problem: different emotional states motivate people to seek personally important incentives
that can either enhance positive emotional states or reduce negative ones. To some people food becomes that incentive, and for that reason emotional states can alter peoples' sensitivity to food cues, making them more motivated to react faster to food in the environment. Faster reaction times to food cues can enhance feelings of hunger, food consumption and that way can lead to weight gain and obesity. The purpose of this study is to evaluate the effect of different emotional states induction on women's reaction to food cues.
Subject: 20-39 year old women (n=87). Participants were randomly assigned to three
emotional state groups: control group, negative condition and positive condition (n=29 in each group).
Methods: experimental design was used in the study, in which reaction times to food cues
where measured before and after randomly assigned visual stimuli group. Reaction time to food cues was measured using visual dot probe task (stimuli exposure duration 500 ms). Before the experiment participants had to complete a questionnaire that consisted of BFI scale for personality traits, TFEQ-R21 for psychological eating styles, GAD-7 and PHQ-9 for elimination criteria as well as demographic data. The data were analysed using univariate and bivariate methods as well as linear and logistic regression analysis.
Results: The assessment of psychological eating styles revealed that participants reported
highest levels of cognitive restraint (m=40.7) and lowest levels of emotional eating (m=35.3). The assessment of personality traits showed that participants reported higher levels of extraversion (m=25.7) and lower levels of neuroticism (m=25). Subjective emotional state after visual stimuli task became more negative in negative condition (from 7.5 to 4.6 points; p<0.001) and more positive in positive condition (from 6.9 to 8.2 points; p<0.001). Emotional state after visual stimuli task was determined by initial emotional state (OR=3.8; p<0.001) and negative condition (OR=0.02; p<0.001). Change of emotional state was determined by initial emotional state (p=0.02), negative (p<0.001) and positive conditions (p=0.001). In all groups, heart rate did not change after visual stimuli task (p>0.05). Heart rate after visual stimuli task was determined by initial heart rate (OR=1.16; p<0.001). The assessment of reaction times to food cues reported that after visual stimuli task reaction times were faster in all groups (from 433 to 410 ms; p<0.05), attention bias to food cues decreased in negative (p=0.024) and positive conditions (p=0.005) but differences between groups were not significant (p>0.05). Reaction time to food cues after visual stimuli task was determined by initial reaction time (OR=1.06; p<0.001), no factors influencing attention bias after visual stimuli task were found.
Conclusions: subjective emotional state after visual stimuli was determined by initial
emotional state, negative and positive conditions. Heart rate did not change after visual stimuli task, it was determined by initial heart rate. Reaction times to food cues after visual stimuli task were faster in all groups. Attention bias to food cues after visual stimuli task decreased in all groups with more significant drops in negative and positive conditions. Reaction time to food cues was determined by initial reaction time. Elicited emotional state did not have an effect on reaction to food cues.
Keywords: emotional state, emotion elicitation, eating behavior, emotional eating, reaction
PADĖKA
Norėčiau padėkoti savo baigiamojo darbo vadovui prof. dr. Kastyčiui Šmigelskui uţ pagalbą rengiant ir rašant baigiamąjį darbą. Dėkoju uţ skirtą laiką ir įdomias diskusijas, kurios kiekvieną kartą įkvėpdavo motyvacijos siekti uţsibrėţtų tikslų. Taip pat esu dėkinga uţ pasitikėjimą ir suteiktą galimybę atlikti tai, kas man artima ir įdomu.
Dėkoju lekt. Linui Leonui uţ konsultacijas ir pagalbą kuriant eksperimente naudotą programą. Šio specialisto pagalba ir ţinios kuriant tyrime panaudotą uţduotį padėjo turėtai idėjai virsti realybe.
Dar kartą norėčiau padėkoti visoms moterims, dalyvavusioms šiame tyrime. Esu kupina dėkingumo uţ kiekvieną skirtą minutę, kiekvieną pokalbį ir patirtis, kurias gavau vykdydama šį tyrimą.
Galiausiai norėčiau padėkoti savo šeimos nariams ir artimiesiems, palaikiusiems mane viso proceso metu.
TURINYS
PAGRINDINĖS SĄVOKOS... 6
SANTRUMPOS ... 7
1. ĮVADAS ... 8
1.1. Įţanga ... 8
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ... 9
1.3. Darbo tikslas ir uţdaviniai ... 11
1.4. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.4.1. Emocijos ... 12
1.4.2. Neurotiškumo ir ekstraversijos ryšys su emocinėmis būsenomis ... 14
1.4.3. Emocijos eksperimentinėje paradigmoje ... 15
1.4.4. Mityba ... 17
1.4.5. Emocijų poveikis mitybai ... 24
2. METODAI ... 27
2.1. Tyrimo eiga... 27
2.2. Eksperimento eiga ... 27
2.3. Tyrimo imtis ... 29
2.4. Tyrimo instrumentai ... 30
2.5. Duomenų analizės metodai ... 32
3. REZULTATAI ... 34
3.1. Psichologinių mitybos stilių, asmenybės bruoţų dimensijų raiška ... 34
3.2. Vaizdinės medţiagos poveikis subjektyviai suvokiamai emocinei būsenai ... 37
3.3. Fiziologinė reakcija į vaizdinės medţiagos stimulą ... 41
3.4. Vaizdinės medţiagos kaip emocinio stimulo poveikis reakcijai į maisto uţuominas .. ... 43
3.4.1. Reakcijos į maisto uţuominas charakteristikos ... 43
3.4.2. Reakcijos į maisto uţuominas pokyčiai ... 45
3.4.3. Vaizdinės medţiagos poveikis reakcijai į maisto uţuominas ... 46
3.5. Kokybinis rezultatų aptarimas ... 50
4. APTARIMAS ... 52
5. IŠVADOS ... 61
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 62 PRIEDAI ... Error! Bookmark not defined.
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Emocijos (angl. emotions) – šiame darbe vadovaujamasi malonumo ir suţadinimo dimensiniu
modeliu, teigiančiu, kad visos emocinės būsenos kyla iš pagrindinių nervinių pojūčių kognityvinių interpretacijų, kurios kyla iš dviejų nepriklausomų neurofiziologinių sistemų – malonumo ir suţadinimo (Posner ir kt., 2005).
Dėmesio tendencingumas (angl. attention bias) – selektyvus dėmesio paskirstymas į asmeniškai
svarbų stimulą, kai tuo pačiu metu pateikiamas ir neutralus stimulas (Eysenck, Keane, 2010). Išreiškiamas reakcijos greičiu (Starzomska, 2017).
Emocinis valgymas (angl. emotional eating) – tendencija persivalgyti, kai jaučiamos negatyvios
emocijos, tokios kaip suirzimas, nerimas ar liūdesys (de Lauzon ir kt., 2004).
Nekontroliuojamas valgymas (angl. uncontrolled eating) – tendencija suvalgyti daugiau nei
tikėtasi kai jaučiamas alkis ar kai susiduriama su maisto uţuominomis aplinkoje (tokiomis kaip maisto pamatymas, maisto kvapas ar paragavimas) (de Lauzon ir kt., 2004).
Kognityvinis ribojimas (angl. cognitive restraint) – tendencija kontroliuoti vartojamo maisto kiekį
norint paveikti kūno svorį ar formą (de Lauzon ir kt., 2004).
Neurotiškumas (angl. neuroticism) – asmens polinkis jausti neigiamas emocijas, pastovius
nepasitenkinimo ir nelaimingumo jausmus (Reeve, 2014).
Ekstraversija (angl. extraversion) – ţmogaus polinkis būti draugišku, aktyviu ir atkakliu (Reeve,
SANTRUMPOS
BFI Didţiojo Penketo klausimynas (angl. Big Five Inventory) DT Dėmesio tendencingumas į maisto uţuominas
KMI Kūno masės indeksas
M Reakcijos laikas į maisto stimulus ŠSD Širdies susitraukimo daţnis
TFEQ-R21 Trijų faktorių mitybos klausimynas (angl. The Three-Factor Eating Questionnaire R21) VAS Vaizdinės analogijos skalė
1. ĮVADAS
1.1. Įţanga
Kasmet visame pasaulyje vis daugėja ţmonių, turinčių antsvorį ar nutukimą (World Health Organization, 2018; Ng ir kt., 2014). Tai yra rizikos veiksniai, tiesiogiai susiję su daugeliu lėtinių neinfekcinių ligų, tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas ar onkologiniai susirgimai (World Health Organization, 2018; Webber ir kt., 2014). Viena iš pagrindinių antsvorio pasireiškimo prieţasčių yra kalorijų perteklius, gaunamas iš nesveikų, didelio kaloringumo maisto produktų (World Health Organization, 2018). Šiuo metu aktyviai ieškoma prieţasčių, paskatinančių daţnesnį tokių maisto produktų vartojimą, atkreipiant dėmesį į prie to prisidedančius kognityvinius procesus (Kokonyei ir kt., 2013).
Nors maisto radimas supančioje aplinkoje ir sugebėjimas jį pasiimti buvo vienas iš pagrindinių išgyvenimą uţtikrinusių veiksnių, atsiradusių evoliucijos metu (Denton, 2005; cit. pgl. Castellanos ir kt., 2009), šiuolaikinėje visuomenėje šis bruoţas labiau prisideda prie persivalgymo problemos didėjimo: šiuo metu pasaulyje yra daugiau nutukusių nei sveriančių nepakankamai ţmonių (World, Health Organization, 2018). Daţniausiai pirmas jutiminis kontaktas su maistu yra vizualinis (Wadhera, Capaldi-Phillips, 2014), todėl vaizdiniai maisto stimulai yra plačiai sutinkami: nuo aplinkui esančio maisto, kitų ţmonių valgymo įpročių (Elliston ir kt., 2016) iki reklamų ar televizijoje rodomo maisto vartojimo (van Nee ir kt., 2016). Šias maisto uţuominas mato visi, tačiau ne visada į jas reaguojama vienodai, kai kuriose situacijose ţmonės pasiţymi dėmesio tendencingumu maisto uţuominoms (Werthmann ir kt., 2014a). Dėmesio tendencingumas maisto uţuominoms apibrėţiamas kaip selektyvus dėmesio paskirstymas į su maistu susijusį stimulą, kai tuo pačiu metu susiduriama ir su kitu stimulu (Eysenck, Keane, 2010). Greitesnė pirminė reakcija ir dėmesio išlaikymas ties maisto uţuominomis veikia kaip motyvacinė sistema (van Nee ir kt., 2016), paskatinanti maistą vertinti kaip svarbesnį, sukelianti didesnį alkio jausmą (Lowe ir Brownell, 2007). Didesnis dėmesio tendencingumo pasireiškimas siejamas su tokia problemine mitybos elgsena kaip nekontroliuojamas valgymas (tendencija persivalgyti kai susiduriama su maisto uţuominomis aplinkoje; de Lauzon ir kt., 2004) bei su persivalgymo epizodų pasireiškimu ribojimu pasiţymintiems ţmonėms (de Lauzon ir kt., 2004).
Tačiau valgymas ne visada reguliuojamas objektyvių pojūčių, tokių kaip alkio ar sotumo jausmas (de Lauzon ir kt., 2004), o gali būti pasitelkiamas kaip emocijų reguliavimo būdas (de Lauzon ir kt., 2004). Emocijos nukreipia elgesį paveikdamos kognityvinius procesus (LeBlanc ir kt., 2014), padidindamos impulsyvumą, paskatindamos ieškoti greitų atsipalaidavimo ir nusiraminimo būdų (Tice ir kt., 2001). Nustatyta, jog maistas, turintis daug gliukozės, padeda pagerinti nuotaiką ir pasiekti pozityvesnę emocinę būseną (Gailliot, Baumeister, 2007). Skiriamas
net atskiras psichologinis mitybos elgsenos stilius – emocinis valgymas, kuris pasireiškia kaip persivalgymas kai jaučiamos negatyvios emocijos (de Lauzon ir kt., 2004). Daţniausiai tyrimuose akcentuojamas vien negatyvių emocijų poveikis mitybos elgsenai (de Lauzon ir kt., 2004; Gailot, Baumeister, 2007), tačiau pozityvios emocijos irgi gali turėti įtakos valgymui (Cardi ir kt., 2015) bei reakcijai į vizualines maisto uţuominas, kuri padeda greičiau rasti emocinę būseną pagerinančius stimulus (Moore, Konrath, 2015).
Nagrinėjant mitybos įpročius ir probleminę mitybos elgseną pastebima, jog moterims daţniau nei vyrams pasireiškia įvairūs mitybos sutrikimai (Keski-Rahkonen, Mustelin, 2016), didesnė dalis suaugusių moterų turi antsvorio lyginant su vyrais (Ng ir kt., 2014). Įvairūs tyrimai rodo, jog moterys, lyginant su vyrais, daţniau naudoja neadaptyvius emocijų reguliavimo būdus, kurie gali būti susiję su didesniu probleminės mitybos pasireiškimu (Opwis ir kt., 2017), maistą daţniau pasitelkia kaip emocijų reguliavimo būdą, pasiţymi labiau išreikštu emociniu valgymu (Camilleri ir kt., 2014). Dėl šių prieţasčių moterys, patirdamos tam tikras emocines būsenas, gali pasiţymėti padidėjusiu dėmesio išlaikymu ties vizualinėmis maisto uţuominomis ir to pasekoje pagreitėjusia reakcija į jas. Dėl šios prieţasties šiuo darbu siekiama nagrinėti emocinės būsenos poveikį moterų reakcijai į maisto uţuominas.
1.2. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas
Šiame tyrime siekiama nustatyti sukeltų emocinių būsenų poveikį moterų reakcijai į maisto uţuominas. Reakcija į maisto uţuominas tiriama pagal vizualinio zondo uţduotį, stimulus rodant 500 ms. Per 500 ms dėmesys spėja kelis kartus pakeisti orientaciją, tačiau asmeniškai svarbus ir aktualus stimulas gali labiau pritraukti ir sulaikyti dėmesį, taip sukeldamas greitesnę reakciją ir didesnį dėmesio tendencingumą (Starzomska, 2017). Moksliniuose tyrimuose randama, jog negatyvios emocinės būsenos gali paveikti reakciją į maisto uţuominas (Werthmann ir kt., 2014b), tačiau tyrimų apie pozityvios emocinės būsenos poveikį reakcijai į maistą nerasta. Dėl šios prieţasties negalima teigti, kad vien emocinės būsenos malonumo lygis (subjektyvus emocijos pozityvumo arba negatyvumo patyrimas) paveikia reakciją į maisto uţuominas. Gali būti, kad daugiau įtakos tam turi tiesiog emocinės būsenos pasikeitimas ir dėl to kylantis suţadinimas. Dėl to šiame darbe, siekiant palyginti reakcijas, bus tiriamas pozityvios ir negatyvios emocinės būsenos poveikis moterų reakcijai į maisto uţuominas (palyginimui įtraukiant ir kontrolinę grupę).
Viena iš didţiausių sveikatos problemų šiuolaikinėje visuomenėje yra sparčiai augantis antsvorio ir nutukimo pasireiškimas (Ng ir kt., 2014). Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2014), 55 procentai suaugusių Lietuvos gyventojų turėjo antsvorio arba buvo nutukę. Nutukimas ţenkliai pablogina gyvenimo kokybę (Ng ir kt., 2014), yra laikomas viena iš pagrindinių
sergamumo bei mirštamumo nuo įvairių lėtinių neinfekcinių ligų prieţasčių (tokių kaip širdies ir kraujagyslių ligos, cukrinis diabetas ar vėţys) (Webber ir kt., 2014). Antsvorio ir nutukimo reguliavimas reikšmingai sumaţina įvairių lėtinių neinfekcinių ligų pasireiškimą (Webber ir kt., 2014). Tačiau, net ir ţinant antsvorio sumaţinimo privalumus, pastebima, kad per pastaruosius tris dešimtmečius visame pasaulyje svorio reguliavimo srityje nebuvo pasiekti gerėjantys rezultatai (Ng ir kt., 2014). Dėl šios prieţasties svarbu ieškoti įvairių antsvorį sukeliančių prieţasčių, o jas ţinant kurti veiksmingas priemones, galinčias atstatyti padarytą ţalą, ir imtis prevencijos, norint išvengti tolimesnių šios problemos sukeliamų pasekmių.
Kalbant apie antsvorio susiformavimą svarbu suprasti, kad tam tikra probleminė mitybos elgsena daţniausiai kyla iš poreikio patenkinti kitus, ne su alkio jausmu susijusius poreikius (de Lauzon ir kt., 2004). Probleminės mitybos elgsena labiau būdinga moterims nei vyrams (Camilleri it kt., 2014), taip pat didesnė dalis moterų, lyginant su vyrais, turi antsvorio (Ng ir kt., 2014). Atsiţvelgiant į didesnį moterų jautrumą mitybos problemoms, didesnį jų pasireiškimą, svarbu nagrinėti visus mitybos procesus, kurie gali turėti įtakos didesnio maisto kiekio suvartojimui, pradedant nuo kognityvinių procesų. Dėmesio tendencingumas maisto uţuominoms aplinkoje padidina motyvaciją suvartoti daugiau maisto, sukelia didesnį alkio jausmą (Lowe ir Brownell 2007). Nors šiek tiek padidinta reakcija į maisto uţuominas nei į neutralius stimulus būdinga kiekvienam (Seage, Lee, 2017), ypač jaučiant alkį (Loeber ir kt., 2013), tačiau didesnis dėmesio tendencingumas maisto uţuominoms ilgainiui prisideda prie antsvorio problemos formavimosi ir palaikymo (Calitri ir kt., 2010).
Emocijos padidina impulsyvumą (Tice ir kt., 2001), tikslingai nukreipia elgesį tam tikra linkme (Gross, 2015): ţmogus motyvuojamas siekti asmeniškai svarbių paskatinančių stimulų, kurie padeda palaikyti pozityvią ar pagerina negatyvią emocinę būseną (Fadardi ir kt., 2016). Nustatyta, kad moterys daţniau maistą naudoja kaip emocijų reguliavimo būdą (Gross, 2015) bei suvalgo daugiau maisto, kai naudoja neadaptyvias emocijų reguliavimo strategijas (Evers ir kt., 2010). Emocijos gali padidinti dėmesio tendencingumą į maisto uţuominas ir taip prisidėti prie persivalgymo (Werthmann ir kt., 2014b). Gali būti, jog moterys, būdamos tam tikros emocinės būsenos ir neţinodamos, kaip adaptyviai su jomis tvarkytis, imasi valgymo kaip trumpalaikio efektyvaus emocijų reguliavimo būdo. Emocinė būsena paskatina ieškoti greitų nusiraminimo ir atsipalaidavimo būdų, taip pagreitindama reakciją į maisto uţuominas supančioje aplinkoje.
Tyrimai, nagrinėjantys emocinės būsenos įtaką dėmesio tendencingumui maisto uţuominoms yra ganėtinai reti (Donofry ir kt., 2019; Frayn ir kt., 2016) ir naudoja skirtingus metodus, todėl sunku apibendrinti gaunamą informaciją ir palyginti rezultatus tarpusavyje. Taip pat tyrimuose apsiribojama viena emocine būsena, dėl ko negalima tiksliai ţinoti, ar emocinės būsenos malonumo lygis sukelia reakciją į maisto uţuominas, ar tam daugiau įtakos turi bendras emocinės
būsenos pasikeitimas. Atliekamas tyrimas bus vienas pirmųjų, lyginančių skirtingo malonumo emocinių būsenų (įtraukiant pozityvią, negatyvią emocines būsenas ir kontrolinę grupę) poveikį reakcijai į maisto uţuominas. Panašių tyrimų imtys daţniausiai sudarytos iš studenčių moterų, labai maţai ţinoma apie kitų amţiaus grupių moterų reakciją į maisto uţuominas. Dėl šios prieţasties tyrime bus nagrinėjamos jaunos suaugusiosios (20-39 m.), neapsiribojant vien studenčių imtimi. Kalbant apie Lietuvos situaciją, panašių tyrimų nebuvo rasta. Taigi, šis tyrimas yra pirmasis, nagrinėjantis Lietuvos moterų emocinės būsenos poveikį reakcijai į maisto uţuominas.
1.3. Darbo tikslas ir uţdaviniai
Šio tyrimo tikslas: įvertinti sukeltų emocinių būsenų poveikį moterų reakcijai į maisto uţuominas. Tyrimo tikslui pasiekti išsikelti tyrimo uţdaviniai:
1. Įvertinti moterų psichologinius mitybos stilius, neurotiškumą ir ekstraversiją; 2. Įvertinti vaizdinės medţiagos poveikį subjektyviai suvokiamai emocinei būsenai; 3. Įvertinti fiziologinę reakciją į vaizdinės medţiagos stimulą;
4. Nustatyti vaizdinės medţiagos kaip emocinio stimulo poveikį reakcijai į maisto uţuominas.
1.4. LITERATŪROS APŢVALGA
1.4.1. Emocijos
Emocijų apibrėţimas vis dar kelia daug klausimų (Meiselman, 2017), dėl šios prieţasties mokslinėje literatūroje daţnai net nepateikiamas aiškus jų apibrėţimas. Kai bandoma emocijas apibūdinti, yra teigiama, kad jos yra intensyvios, trumpai trunkančios afektinės reakcijos į specifinį įvykį ar stimulą (Briefer, 2012). Kartais pateikiamas kitoks apibūdinimas, sakantis, jog emocijos yra fazinis, multidimensinis fenomenas, kuris apima specifinius fiziologinius pokyčius ir su tuo susijusias veiksmo tendencijas (Adolphs, 2010, cit. pgl. Müsch, 2013). Išskiriama ir daugiau bandymų apibūdinti emocijas, tačiau daţniausiai apibrėţimuose sutampa tokie aspektai, jog emocijos kyla kaip atsakas į svarbius gyvenimo įvykius (Reeve, 2014; Frijda, 1988), yra trumpos ir sukelia jausmus – sąmoningą, subjektyvų emocijų patyrimą (Reeve, 2014; Briefer, 2012).
Nagrinėjant emocijų multidimensiškumą, skiriami keturi pagrindiniai emocijų komponentai: jausmai, kūno suţadinimas, socialinė išraiška ir tikslingumas (Reeve, 2014). Toliau šie aspektai aprašomi šiek tiek plačiau. Jausmų komponentas apima subjektyvų ţmogaus patyrimą ir kognityvinius aspektus (Reeve, 2014), kurie pasireiškia kaip situacijos interpretacijos svarba, tampanti pagrindu emociniam išgyvenimui (Russell, 1980). Emocijos specifinėse situacijose keičiasi tada, kai pasikeičia situacijos interpretacija (Frijda, 1988). Kūno suţadinimas apima fiziologinę aktyvaciją, kūno pasiruošimą ir motorinį atsaką (Reeve, 2014). Socialinė išraiška apima bendravimą, veido ir balso išraišką. Šis komponentas atlieka svarbią funkciją bendravime, nes padeda kitiems atskleisti savo jausmus, kurti bei palaikyti santykius (Reeve, 2014). Tikslingumas apima į tikslą orientuotą motyvacinę būseną ir funkcionalumą (Reeve, 2014). Teigiama, kad visos emocijos yra tikslingos ir motyvuojančios, nukreipiančios elgesį tam tikra kryptimi (Reeve, 2014; Müsch, 2013). Šie komponentai, veikdami tarpusavyje, susijungia į vientisą psichologinį konstruktą (Reeve, 2014). Taigi, emocijos yra ne vienas tiksliai apibrėţiamas aspektas, o sinchronizuotas skirtingų komponentų derinys.
Mokslinėje bendruomenėje kyla daug diskusijų kaip skirstyti emocijas. Šiuo metu daţniausiai sutinkamos trys teorinės perspektyvos: biologinė teorija, kognityvinė teorija ir dimensinis modelis. Biologinė teorija teigia, kad yra maţas skaičius pagrindinių specifinių emocijų, kurios turi skirtingą kognityvinį apdorojimą, skirtingą fiziologinį kūno atsaką, pasireiškiančius elgesio modelius ir išraiškas (Reeve, 2014). Šiuo metu teorijos dalis, kalbanti apie bazinių emocijų skirtingą kognityvinį apdorojimą ir specifinius fiziologinius pokyčius, yra paneigiama kaip neatitinkanti tikrovės (Clark-Polner ir kt., 2017). Kognityvinė teorija teigia, kad yra neribotas emocijų skaičius, kuris priklauso nuo asmeninės situacijos reikšmės, įvykio svarbos, emocinių ţinių ir kitų kognityvinių, socialinių ir kultūrinių veiksnių įtakos (Reeve, 2014).
Paskutinis, daţniausiai tyrimuose naudojamas modelis yra vadinamas malonumo ir suţadinimo dimensiniu modeliu (1 pav.) (Posner ir kt., 2005; cit. pgl. Basu ir kt., 2015). Šiuo modeliu teigiama, jog emocijos geriausiai apibūdinamos dvejais aspektais, kurie yra svarbiausi subjektyviam emociniam patyrimui: malonumu ir suţadinimu (Kuppens ir kt., 2017; Basu ir kt., 2015). Malonumo ašis atspindi emocijos kryptį (Lang ir kt., 1995; cit. pgl. Choi ir kt., 2017) ir apibūdina, kiek emocija ţmogui yra priimtina, o atsakas svyruoja nuo negatyvumo iki pozityvumo (Basu ir kt., 2015). Metaanalizėje nustatyta, jog pozityvūs ir negatyvūs emociniai stimulai aktyvuoja tas pačias smegenų sritis, todėl manoma, kad skiriasi ne biologiniai mechanizmai, o stimulų interpretacija (Lindquist ir kt., 2016). Suţadinimo ašis atspindi emocinio pokyčio apimtį (Lang ir kt., 1995; cit. pgl. Choi ir kt., 2017) ir nurodo, kiek ţmogus yra aktyvuojamas jausdamas tam tikrą emociją, o atsakas šioje ašyje svyruoja nuo aktyvumo iki pasyvumo (Basu ir kt., 2015).
Skirtingos malonumo ir suţadinimo ašių kombinacijos sudaro skirtingas emocijų išraiškas. Skiriamos šešios emocijų kategorijos: aukšto suţadinimo ir ţemo malonumo (pvz. pyktis), aukšto suţadinimo ir aukšto malonumo (pvz. laimė), vidutinio suţadinimo ir aukšto malonumo (pvz. patenkintas), ţemo suţadinimo ir aukšto malonumo (pvz. ramybė), ţemo suţadinimo ir ţemo malonumo (pvz. liūdesys), vidutinio suţadinimo ir ţemo malonumo (pvz. nepatenkintas) (Basu ir kt., 2015; Russell, 1980).
1 pav. Malonumo ir sužadinimo dimensinis modelis (pgl. Jirayucharoensak ir kt., 2014)
Malonumo ir suţadinimo dimensijos daţnai sunkiai atskiriamos, kadangi stimulai, orientuoti į vieną dimensiją, paveikia ir kitą (Lang ir kt., 2005, cit pgl. Lindquist ir kt., 2016). Dėl šios prieţasties tyrimuose bandoma išsiaiškinti, kaip šios dimensijos veikia viena kitą. Kuppens ir kolegos (2017) nustatė, jog asmenys, intensyviau vertinantys emocijas malonumo ašyje (tiek
pozityviai, tiek negatyviai), jautėsi labiau suţadinti. Lindquist ir kiti (2016) savo tyrime taip pat kelia prielaidą, jog malonumo aktyvuojamos smegenų sritys gali būti susijusios su stimulų suţadinančiu poveikiu.
Apibendrinant, dar nėra išskiriamo vieno tikslaus emocijų apibrėţimo, skiriamos įvairios emocijų teorijos. Šiame darbe vadovaujamasi malonumo ir suţadinimo dimensiniu modeliu, daţniausiai naudojamu moksliniuose tyrimuose. Skirtingomis malonumo ir suţadinimo kombinacijomis galima apibūdinti skirtingas emocines išraiškas.
1.4.2. Neurotiškumo ir ekstraversijos ryšys su emocinėmis būsenomis
Ne visi ţmonės pasiţymi vienodu emociniu reagavimu ir emocinių būsenų kaita. Tam įtakos gali turėti asmeninės charakteristikos, tokios kaip asmenybės bruoţai, daţniausiai šiuolaikinėje psichologijoje vertinami pagal Didţiojo penketo asmenybės bruoţų teoriją (Franic ir kt., 2014). Manoma, kad du Didţiojo penketo asmenybės teorijos bruoţai turi labai aiškų ryšį su emocionalumu – neurotiškumas ir ekstraversija (Steenhaut ir kt., 2018).
Neurotiškumas (dar kitaip vadinamas emocinis nestabilumas) apibūdinamas kaip asmens polinkis daţniau ir stipriau jausti negatyvias emocijas, pastovius nepasitenkinimo ir nelaimingumo jausmus (Reeve, 2014). Manoma, kad neurotiškumas kyla iš vengimo elgesio motyvacinės sistemos (angl. behavioral inhibition system), kuri orientuota į greitesnį negatyvių patyrimų, bausmių pastebėjimą aplinkoje (Dauvier ir kt., 2019). Aukštesniais neurotiškumo balais pasiţymintys asmenys linkę greičiau rasti pavojus, kitus negatyvius stimulus aplinkoje, jie linkę labiau riboti savo elgesį, kad išvengtų nemalonių situacijų, tačiau bendrai jų patiria daugiau, nei ţmonės, pasiţymintys nestipriai išreikštu neurotiškumu (Dauvier ir kt., 2019). Dėl didesnio negatyvių įvykių ir stresinių situacijų patyrimo, tokie ţmonės yra labiau emociškai nestabilūs, greičiau ir stipriau patiria negatyvias emocijas (Zhang, Zheng, 2019; Larsen, Ketelaar, 1989). Nustatyta, jog aukštesniais neurotiškumo balais pasiţymintys asmenys stipriau paveikiami negatyvių filmų ištraukų ar muzikos kūrinių, jų poveikį savo emocinei būsenai vertina kaip didesnį (Steenhaut ir kt., 2018), bei labiau nuvertina pozityvias emocines būsenas ar gyvenimo įvykius (Zhang, Zheng, 2019).
Ekstraversija yra apibūdinama kaip ţmogaus polinkis būti draugišku, aktyviu ir atkakliu (Reeve, 2014). Kartu ekstraversija apima tokius dalykus kaip įsitraukimą į veiklą, stimuliacijos siekimą bei polinkį į pozityvias emocines būsenas (Dauvier ir kt., 2019). Manoma, kad ekstraversija kyla iš aktyvacinės elgesio sistemos (angl. behavioral activation system), padedančios greičiau nustatyti ir siekti potencialiai malonių veiklų (Dauvier ir kt., 2019). Aukštesniais ekstraversijos balais pasiţymintys ţmonės linkę savo dėmesį nukreipti nuo negatyvių patyrimų į pozityvius, taip
sumaţindami ir panaikindami negatyvias emocines būsenas (Zhang, Zheng, 2019). Steenhaut ir kolegos (2018) nustatė, jog stipriau išreikšta ekstraversija pasiţymėję ţmonės buvo maţiau paveikiami negatyvių emocijų vaizdinės medţiagos ir muzikos įrašų, tačiau buvo stipriai paveikiami pozityvios emocinės medţiagos. Bendrai, aukštesne ekstraversija pasiţymintys asmenys pasiţymėjo didesniu jautrumu pozityvioms emocijoms (Larsen, Ketelaar, 1989).
Asmenybinių skirtumų randama ir nagrinėjant malonumo bei suţadinimo dimensinio modelio pasireiškimą. Nustatyta, jog ţmonių, pasiţyminčių aukštesne ekstraversija, suţadinimas didėjo didėjant malonumui – kuo pozityviau buvo vertinamas emocinis stimulas, tuo aktyvesni jautėsi tiriamieji. Asmenims, pasiţymintiems aukštesniu neurotiškumu, ţemas suţadinimo lygis buvo susijęs su negatyvesne savijauta, o negatyvesnis emocinis stimulas sukeldavo daugiau suţadinimo (Kuppens ir kt., 2017).
Apibendrinant, neurotiškumas pasiţymi didesniu jautrumu negatyvioms, o ekstraversija – pozityvioms emocinėms būsenoms.
1.4.3. Emocijos eksperimentinėje paradigmoje
Pagrindiniai klausimai, kuriuos reikia atsakyti prieš pradedant dirbti su emocijomis kaip nepriklausomu kintamuoju eksperimentinėje paradigmoje, yra tokie: kaip veiksmingai sukelti norimą emociją ir kaip įvertinti emocinį pasikeitimą (Bujarski ir kt., 2015). Planuojant eksperimentą svarbu apgalvoti, kokio teorinio poţiūrio į emocijas bus laikomasi: ar bus vertinamos specifinės emocijos (pvz., baimė, liūdesys), ar nebus siekiama įvardinti specifinės emocijos. Teigiama, jog geriau laikytis dimensinio modelio varianto ir emocijas vertinti pagal malonumo ir suţadinimo ašis (Mauss, Robinson, 2009). Toks variantas siūlomas dėl to, jog didţioji dalis matavimo būdų neatskiria specifinių emocijų (Mauss, Robinson, 2009). Kartais manipuliuojamos emocijos parenkamos pagal malonumo ir suţadinimo dimensijas, tačiau analizėje pagal kategorijas išskiriamos į specifines emocijas (McGinley, Friedman, 2017). Taigi, mokslinėje literatūroje dar nėra grieţtos ribos tarp specifinių emocijų ir emocijų dimensijų nagrinėjimo.
Emocijų sukėlimui gali būti naudojami labai įvairūs metodai. Skirtinguose literatūros šaltiniuose pateikiamos įvairios emocijų sukėlimo metodų variacijos (Bujarski ir kt., 2015; Quigley ir kt., 2014). Šiame skyrelyje bus aptariamos pagrindinės, daţniausiai naudojamos metodikos:
1. Vaizdinė medţiaga, filmai: daţniausiai naudojamas metodas (Kreibig, 2010), kartu laikomas vienu iš efektyviausių (Bujarski ir kt., 2015). Filmai turi didelės įtakos momentinei patirčiai, juos lengva naudoti (Quigley ir kt., 2014), kartu tuo pačiu metu apjungiami keli jutimai (Bujarski ir kt., 2015). Pagrindiniu šio metodo trūkumu laikoma tai, jog dalyviai jau gali būti matę medţiagą, o tai sumaţina numanomą
efektą (Quigley ir kt., 2014). Mokslinėse duomenų bazėse skelbiamos publikacijos, pateikiančios validuotus filmų ištraukų, kurios geriausiai sukelia specifines emocijas, sąrašus (Jenkins, Andrewes, 2012; Hewig ir kt., 2005).
2. Nuotraukos: dar vienas lengvas emocijų sukėlimo būdas, tačiau apimantis tik vizualinę stimuliaciją (Quigley ir kt., 2014). Daţniausiai naudojamasi nuotraukų duomenų baze „International Affective Picture System“ (Soares ir kt., 2015), kurioje nuotraukos yra sugrupuotos pagal malonumo ir suţadinimo dimensijas, o normos pateikiamos tiek jaunesnio, tiek vyresnio amţiaus tiriamiesiems (Quigley ir kt., 2014).
3. Muzika: šis metodas naudojamas atskirai arba kombinuojant su kitais metodais, pavyzdţiui, nuotraukomis. Taip pat muzika gali groti viso eksperimento metu, palaikydama sukeltą emocinę būseną. Pagrindinis muzikos naudojimo trūkumas yra toks, jog ji nesukelia specifinių emocijų, o tik variacijas malonumo dimensijoje (Quigley ir kt., 2014).
4. Įsivaizdavimas ir prisiminimai: eksperimento metu prašoma prisiminti arba įsivaizduoti situaciją, kurioje buvo jaučiamos specifinės emocijos. Metodas patogus naudoti, tačiau ţmonės gali skirtis galimybe įsivaizduoti specifinius įvykius (Quigley ir kt., 2014).
Be aprašytų metodų dar išskiriami tokie kaip veidų ţiūrėjimas, garsų ar balsų klausymasis, kūno judesių keitimas, susidūrimas su realiais emociją sukeliančiais daiktais (pvz., baimei sukelti naudojami gyvi vorai ar gyvatės) (Quigley ir kt., 2014), kvapai, anglies dioksido koncentracijos organizme padidinimas ar sumaţinimas (Bujarski ir kt., 2015), emocinę reikšmę turinčių ţodţių skaitymas bei virtualios realybės panaudojimas (Bujarski ir kt., 2015; Quigley ir kt., 2014).
Aprašant emocijų įvertinimą, literatūroje išskiriama, kad emocijos sukelia atsaką keturiose pagrindinėse srityse: elgesyje, centrinėje nervų sistemoje, autonominėje nervų sistemoje ir subjektyviame patyrime (Mauss, Robinson, 2009). Negalima teigti, jog bet kuris vienas matavimo būdas gali tiksliai įvertinti jaučiamą emociją, todėl manoma, kad tikslesnius rezultatus galima gauti tik naudojant kelis matavimo metodus vienu metu (Quigley ir kt., 2014). Pagal atsako sritis skiriami skirtingi įvertinimo metodai:
1. Elgesys: vertinami emocinę būseną išreiškiantys elgesio pokyčiai veido raumenų aktyvumo, balso pasikeitimų, bendrų aktyvumo ar vengimo tendencijų srityse. Daţniausiai elgesio pokyčiai vertinami stebėjimo būdu ar su specialia įranga (Quigley ir kt., 2014; Bujarski ir kt., 2015; Mauss, Robinson, 2009).
2. Centrinės nervų sistemos pokyčiai: daţniausiai naudojami metodai centrinės nervų sistemos pokyčiams stebėti yra elektroencefalografija ar funkcinis magnetinis
rezonansas. Šie metodai gali nagrinėti emocinius procesus, kurių negalima stebėti kitaip, tačiau jie yra ganėtinai brangūs, sudėtingai analizuojami ir nediferencijuoja specifinių emocijų (Quigley ir kt., 2014; Mauss, Robinson, 2009).
3. Autonominės nervų sistemos aktyvumas: Autonominės nervų sistemos pokyčiai yra integrali emocinės būsenos dalis (Bujarski ir kt., 2015). Daţniausiai nagrinėjami kardiovaskuliniai, elektroderminiai (Bujarski ir kt., 2015; Mauss, Robinson 2009; Kreibig, 2010) ir kvėpavimo sistemos rodikliai (Kreibig, 2010). Išskiriama, jog tyrimuose daţniausiai naudojami rodikliai yra širdies susitraukimo daţnis, odos laidumo lygis ir kiti kardiovaskuliniai rodikliai, tokie kaip širdies daţnio kintamumas, sistolinis ir diastolinis kraujo spaudimas (Kreibig, 2010). Daţniausiai naudojamas metodas fiziologinei reakcijai į emocinį stimulą nustatyti yra širdies susitraukimo daţnis (Kreibig, 2010), kuris atspindi bendrą emocinį sujaudinimą, susijęs su simpatinės ir parasimpatinės nervų sistemos aktyvumu (Fanti ir kt., 2017). Nors bandoma išskirti specifinius fiziologinius rodiklius, atspindinčius tam tikras emocijas (Kreibig, 2010), lengviau pamatuojami skirtumai tarp pozityvaus ir negatyvaus malonumo būsenų (Basu ir kt., 2015; Bujarski ir kt., 2015).
4. Subjektyvus patyrimas: nors šis metodas negali įvertinti konkrečių emocinių procesų, jis laikomas patikimiausiu būdu įvertinti šiuo metu vykstančią subjektyvią patirtį (Mauss, Robinson, 2009). Subjektyviam vertinimui naudojami tokie metodai kaip būdvardţių sąrašai (Quigley ir kt., 2014), vaizdinės analogijos skalės (Bujarski ir kt., 2015), vizualiniai klausimynai tokie kaip „Self-Report Manikin“ (Handayani ir kt., 2015) ar „Affect Grid“ (Russell ir kt., 1989). Manoma, kad ţodinio emocijų apibūdinimo pateikimas vertinant emocinę būseną gali pakeisti sukeltą būseną, todėl daţniau naudojami vizualiniai įvertinimo metodai (Quigley ir kt., 2014). Subjektyviam emocijų įvertinimui gali trukdyti tokie veiksniai kaip noras atitikti socialines normas ar aleksitimija (Mauss, Robinson, 2009).
Apibendrinant, eksperimentuose naudojamasi įvairiais emocijų sukėlimo ir matavimo metodais. Planuojant eksperimentą svarbu numatyti, kokia teorine paradigma bus apibrėţiamos emocijos ir pasirinkti kelis emocijų įvertinimo metodus.
1.4.4. Mityba
Mitybos įpročiai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių asmens sveikatą ir gyvenimo kokybę (Farhud, 2015). Sveika ir subalansuota mityba padeda palaikyti idealų kūno svorį, aprūpina ţmogų energija ir maistinėmis medţiagomis, kurios reikalingos gyvybinei organizmo veiklai
(Shrivastava ir kt., 2016). Nesveika mityba daţnai lemia didesnį nei rekomenduojama energijos kiekio suvartojimą, o tai sukelia teigiamą energijos balansą (kasdien daugiau energijos gaunama negu sunaudojama) (Onwezen ir kt., 2016). Tai ilgainiui tampa pagrindine antsvorio prieţastimi (Wertmann ir kt., 2014). Sveikatai ţalinga mityba, iš to kilęs antsvoris ir nutukimas gali būti tokių lėtinių neinfekcinių ligų kaip išeminės širdies ligos, insulto, vėţio ar diabeto rizikos veiksniu (Ezzati, Riboli, 2013).
Antsvorio ir nutukimo problemai pasaulyje kasmet vis didėjant (Ng ir kt., 2014), ieškoma prieţasčių, kurios prisideda prie didesnio maisto kiekio suvartojimo. Daţniausiai įvardijami tokie aspektai kaip psichologiniai mitybos stiliai, asmeninės charakteristikos, emocijų reguliavimas ir kognityviniai mechanizmai, prisidedantys prie valgymo motyvacijos, tokie kaip dėmesio tendencingumas (Kokonyei ir kt., 2013).
1.4.4.1. Psichologiniai mitybos stiliai
Psichologiniai mitybos stiliai – kognityviniai mechanizmai, kurie sąmoningai arba nesąmoningai pritaikomi norint pasiekti tam tikrus su mityba susijusio elgesio tikslus (Husted ir kt., 2016). Psichologinių mitybos stilių pasireiškimas daţniausiai lemiamas ne fiziologinių veiksnių (alkio ar sotumo jausmo), bet labiausiai siejamas su išmoktu elgesiu (buvusios patirtys su maistu, maisto kaip apdovanojimo panaudojimas), išorinėmis (aplinkoje esantis maistas, auklėjimo stilius) ir asmeninėmis (įpročiai, poţiūris, įgūdţiai) prieţastimis (Lunn ir kt., 2014). Skiriami trys pagrindiniai psichologiniai mitybos stiliai: emocinis valgymas, nekontroliuojamas valgymas ir kognityvinis maisto ribojimas (de Lauzon ir kt., 2004). Toliau jie apţvelgiami šiek tiek plačiau.
Emocinis valgymas
Emocinis valgymas apibūdinamas kaip tendencija persivalgyti, kai jaučiamos negatyvios emocijos, tokios kaip suirzimas, nerimas ar liūdesys (de Lauzon ir kt., 2004). Emociniu valgymu pasiţymintys asmenys valgo ne dėl jaučiamo alkio, o dėl emocinės būsenos: stengiamasi sumaţinti nuobodulio jausmą (Koball ir kt., 2012; Crockett ir kt., 2015), frustraciją, nerimą ir liūdesį (Koball ir kt., 2012). Emocinis valgymas pasireiškia visose amţiaus grupėse (Samuel, Cohen, 2018), o šiuo valgymu pasiţymintys ţmonės pirmenybę teikia daug kalorijų turinčiam saldţiam maistui (van Strien ir kt., 2013; Camilleri ir kt., 2014).
Emocinis valgymas veikia kaip priemonė reguliuoti patiriamus jausmus. Emociniu valgymu pasiţymintys ţmonės suvalgo daugiau maisto po patirtų negatyvių emocijų (van Strien ir kt., 2013; Mantau ir kt., 2018), o kartais ir po sukeltų pozityvių emocijų (Bongers, Jansen, 2016). Stresinėse situacijose emociniu valgymu pasiţyminčios moterys daţniau renkasi nesveiką maistą (Mantau ir
kt., 2018), o didesnis emocinis valgymas veikia kaip tarpinis veiksnys tarp depresijos ir svorio priaugimo (van Strien ir kt., 2016; Lazarevich ir kt., 2016). Deroost ir Cserjési (2018) nustatė, jog didesniu emociniu valgymu pasiţymintys ţmonės greičiau atitraukia dėmesį nuo emocijas išreiškiančių veidų, nesvarbu, kokia emocija vaizduojama. Tai rodo, jog emociniu valgymu pasiţymintys ţmonės vengia emocinių stimulų ir vengimu naudojasi kaip pagrindiniu streso įveikos mechanizmu (Deroost, Cserjési, 2018). Kitame tyrime nustatyta, kad polinkis slėpti, sumaţinti ar riboti emocijas išreiškiantį elgesį nuspėjo emocinį valgymą (Samuel, Cohen, 2018). Emociniu valgymu pasiţymintys ţmonės linkę vengti emocinių stimulų, riboti emocijas ir valgymu reguliuoti patiriamų emocijų poveikį.
Nekontroliuojamas valgymas
Nekontroliuojamas valgymas – tendencija suvalgyti daugiau nei tikėtasi kai jaučiamas alkis ar kai susiduriama su maisto uţuominomis aplinkoje (tokiomis kaip maisto vaizdas, maisto kvapas ar skonis) (de Lauzon ir kt., 2004). Nekontroliuojamas valgymas siejamas su didesniu maisto troškimu (Verzijl ir kt., 2018), šiuo psichologiniu mitybos stiliumi pasiţymintys ţmonės suvartoja daugiau didelio kaloringumo ir didesnio riebumo maisto gaminių (Cornelis ir kt., 2014).
Nustatyta, jog nekontroliuojamas valgymas susijęs su prastesniu epizodiniu prisiminimu (Martin ir kt., 2018), lėtesne slopinimo kontrole ir lėtesniais darbinės atminties procesais (Calvo ir kt., 2014), didesniu impulsyvumu, kai pirmiau priimamas sprendimas ir tik tada apmąstomos galimos pasekmės (Leitch ir kt., 2013). Tai rodo, jog tokie ţmonės sunkiau prisimena patirtį apie buvusį suvalgytą maistą (Martin ir kt., 2018), sunkiau atsispiria aplinkiniams trukdţiams (Calvo ir kt., 2014). Kartu impulsyvumas paskatina negalvoti apie galimas neigiamas persivalgymo pasekmes (Leitch ir kt., 2013) ir bendrai rečiau orientuojamasi į veiklą, kuri padeda siekti išsikeltų ilgalaikių tikslų (Calvo ir kt., 2014).
Kognityvinis ribojimas
Kognityvinis ribojimas apibrėţiamas kaip tendencija kontroliuoti vartojamo maisto kiekį norint paveikti kūno svorį ar formą (de Lauzon ir kt., 2004). Šis psichologinis mitybos stilius nurodo kognityvines pastangas, kurios yra skiriamos atsispirti tam tikrai grupei maisto produktų ar jų kiekiui, siekiant kontroliuoti savo kūno svorį (Duarte ir kt., 2017). Kognityvinis ribojimas skiriamas į du tipus: lankstų ir nelankstų (Westenhoefer, 1991, cit. pgl. Duarte ir kt., 2017). Lankstus tipas siejamas su lanksčiu poţiūriu į valgymą ir sėkminga svorio kontrole (Loffler ir kt., 2015), o nelankstus - su sunkumais palaikant kūno svorį (Loffler ir kt., 2015).
Ţmonės, pasiţymintys kognityvinio ribojimo psichologiniu valgymo stiliumi, maţo kaloringumo maistą vertina kaip labiau patrauklų ir trokštamą (Racine, 2018). Tačiau dėl tikslaus
suvartojamo kalorijų kiekio moksliniuose darbuose dar kyla diskusijų: kai kur randama, jog didesniu kognityviniu ribojimu pasiţymintys ţmonės suvartoja maţesnį kalorijų kiekį nei tokiu mitybos stiliumi nepasiţymintys ţmonės (Rocks ir kt., 2016), o kitur pastebima, kad suvartojamų kalorijų kiekis nesiskiria nuo kitų grupių, tiesiog tokie ţmonės pasiţymi labiau išreikštu kaltės jausmu po valgymo (de Witt Hubers ir kt., 2013).
Teigiama, kad kognityvinis ribojimas yra vienas iš pagrindinių rizikos faktorių tokių valgymo sutrikimų kaip persivalgymo sutrikimas ar nervinė bulimija vystymuisi (Racine, 2018). Moterų, neturinčių jokių valgymo sutrikimų, imtyje kognityvinis ribojimas buvo susijęs su daţnesniais persivalgymo epizodais (Rodgers ir kt., 2018). Manoma, jog nuolatinės pastangos kontroliuoti valgomą maistą palieka ţmogų jautresnį persivalgymui, kai kognityvinė kontrolė paveikiama (Linardon, 2018). Kognityvinę kontrolę gali paveikti tokie dalykai kaip negatyvios emocijos (Linardon, 2018; Racine, 2018), alkio jausmas, alkoholio vartojimas ar tiesioginis susidūrimas su patinkančiu maistu (Racine, 2018). Tada paskatinamas vadinamasis „viskas arba nieko“ poţiūris, kuris siejamas su persivalgymo epizodais (Linardon, 2018).
Bendrai visi nagrinėti psichologiniai mitybos stiliai siejami su svorio kontrolės problemomis, antsvoriu ir nutukimu (Camilleri ir kt., 2014; Lazarevich ir kt., 2016; Wood ir kt., 2016). Nagrinėjant psichologinių mitybos stilių sąsajas su kūno masės indeksu, daţniausiai pastebima, kad tiek emocinis valgymas, tiek nekontroliuojamas valgymas ir kognityvinis ribojimas siejasi su didesniu kūno masės indeksu (Bongers, Jansen, 2016; Cornelis ir kt., 2014; de Witt Hubberts ir kt., 2013; Keller, Siegrist, 2015), tačiau kai kur randama, kad kognityvinis ribojimas iš viso nėra susijęs su kūno masės indeksu (Verzijl ir kt., 2018; Walker ir kt., 2015). Loffler ir kolegų (2014) tyrime, nagrinėjusiame psichologinių mitybos stilių profilius, nustatyta, kad ţmonės, neturintys nei vieno stipriai pasireiškiančio mitybos stiliaus, turėjo maţiausią kūno masės indeksą, o ţmonės, turintys du stipriai pasireiškiančius mitybos stilius, turėjo didţiausią kūno masės indeksą.
Psichologinių mitybos stilių pasireiškimui įtakos turi ir asmenybės bruoţai (Lunn ir kt., 2014). Nustatyta, jog emocinis valgymas siejasi su didesniu neurotiškumu (Walker ir kt., 2015; Keller, Siegrist, 2015), maţesniu sąmoningumu ir ekstraversija (Walker ir kt., 2015). Nekontroliuojamas valgymas siejasi su maţesniu sąmoningumu, didesniu neurotiškumu (Walker ir kt., 2015). Kognityvinis ribojimas siejamas su aukštesniu sąmoningumu (Keller, Siegrist, 2015) ir aukštesne ekstraversija (Walker ir kt., 2015).
Skiriami trys pagrindiniai psichologiniai mitybos stiliai: emocinis valgymas, nekontroliuojamas valgymas ir kognityvinis ribojimas. Kiekvienas psichologinis mitybos stilius savaip paskatina probleminę mitybos elgseną ir prisideda prie antsvorio problemos.
1.4.4.2. Dėmesio tendencingumas: reakcija į maisto uţuominas
Pastaruoju metu mokslinėje literatūroje daug dėmesio skiriama kognityviniams mechanizmams, turintiems įtakos mitybos elgsenai bei prisidedantiems prie valgymo sutrikimų formavimosi (Kokonyei ir kt., 2013). Vienas iš daţniausiai nagrinėjamų kognityvinių procesų, galintis prisidėti prie valgymo problemų ir valgymo motyvacijos didėjimo, yra selektyvus dėmesys (Starzomska, 2017) ir iš jo kylantis dėmesio tendencingumas, kuris apibrėţiamas kaip selektyvus dėmesio paskirstymas į su pavojumi susijusį stimulą, kai tuo pačiu metu pateikiamas neutralus stimulas (Eysenck, Keane, 2010; Zhang ir kt., 2018). Su maistu susijęs dėmesio tendencingumas apibrėţiamas kaip su maisto uţuominomis susijęs selektyvus dėmesio nukreipimas ir jo apdorojimas, įtraukiantis sąmoningus ir nesąmoningus procesus (Werthmann ir kt., 2014a).
Bendrai skiriami du dėmesio mechanizmai: nesąmoningas dėmesio paskirstymas asmeniškai svarbiai informacijai ir sąmoningai valdomas dėmesys (Starzomska, 2017). Ankstyvieji dėmesio komponentai siejami su nesąmoningais procesais, o vėlesni - su sąmoninga kontrole (Starzomska, 2017). Pagal tai skiriami keli dėmesio tendencingumo komponentai: palengvintas dėmesio įtraukimas (angl. facilitated attentional engagement) (greitis, kuriuo dėmesys yra pritraukiamas prie asmeniškai svarbių stimulų, lyginant su nesvarbiais); dėmesio atitraukimo sunkumas (angl. difficulty with attentional disengagement) (kiek asmeniškai svarbus stimulas sulaiko dėmesį ir sutrukdo dėmesio perkėlimo procesą); dėmesingas vengimas (angl. attentional avoidance) (sąmoningas dėmesio nukreipimas nuo asmeniškai svarbaus stimulo) (Starzomska, 2017; Stojek ir kt., 2018).
Dėmesio tendencingumas gali būti matuojamas reakcijos greičiu, vizualine fiksacija arba smegenų aktyvumu (Stojek ir kt., 2018). Nagrinėjant reakcijos laiką, daţniausiai naudojami vertinimo metodai yra Stroop ir vizualinio zondo (angl. visual probe task arba dot probe task) uţduotys. Stroop uţduotis nediferencijuoja skirtingų dėmesio komponentų, todėl vizualinio zondo uţduotis laikoma populiaresne (Starzomska, 2017). Vizualinio zondo uţduoties metu pateikiami du stimulai, daţniausiai vienas iš jų būna maisto, kitas – neutralaus objekto nuotrauka. Po kurio laiko vietoje vienos nuotraukos atsiranda zondas, į kurį tiriamasis turi kaip galima greičiau sureaguoti paspausdamas atitinkamą mygtuką. Greitesnė reakcija į bandymus, kuriuose zondas atsiranda po maisto nuotraukomis, nei į bandymus, kuriuose zondas pakeičia neutralų stimulą, rodo teigiamą dėmesio tendencingumą maisto uţuominoms. Pagal nuotraukų pasirodymo laiką galima nagrinėti skirtingus dėmesio komponentus: palengvintą dėmesio įtraukimą tiriama nuotraukas rodant ≤200 ms, dėmesio atitraukimo sunkumus - apie 500 ms, o dėmesingą vengimą – nuo 1000 ms (Stojek ir kt., 2018; Starzomska, 2017).
Dėmesio tendencingumo susiformavimas aiškinamas remiantis skatulio jautrinimo teorija (angl. incentive sensitization) (Nijs, Franken, 2012). Priklausomybę sukeliančios medţiagos, tarp jų ir maistas, pakeičia su apdovanojimu susijusius takus smegenyse, sukeldamos padidėjusį jautrumą su apdovanojimu (pvz., maistu) susijusiems stimulams. Dėl šių pokyčių aplinkoje pastebimi išoriniai maisto stimulai padidina dopamino cirkuliaciją organizme, maistas pradedamas sieti su greitu pasitenkinimu ir apdovanojimu. Dėl šios prieţasties maisto uţuominos aplinkoje tampa labiau traukiančios dėmesį, kartu sukeldamos padidėjusį potraukį gauti ir suvartoti pastebėtą medţiagą (2 pav.) (Doolan ir kt., 2015). Ilgesnis dėmesio išlaikymas ties maisto uţuominomis ir didesnė darbinės atminties talpa siejasi su didesnės vertės maistui suteikimu (Carr, Epstein, 2017). Stimulai, kurie asmeniui siejasi su apdovanojimu ir malonumu, pritraukia daugiau dėmesio, yra vertinami kaip svarbesni, todėl greičiau pastebimi aplinkoje. Visa tai veikia ţmogaus elgseną ir pasirinkimus.
2 pav. Dėmesio tendencingumo susiformavimo teorija ir potencialus dėmesio tendencingumo
vaidmuo antsvorio susidaryme ir palaikyme (Doolan ir kt., 2015)
Maistas, priešingai nei kitos priklausomybę sukeliančios medţiagos, yra gyvybiškai reikalingas, todėl tam tikras dėmesio tendencingumo lygis būdingas kiekvienam. Tyrime, nagrinėjusiame normalaus kūno masės indekso studentus, pastebėta, kad visi tiriamieji pasiţymėjo greitesne reakcija į didesnio kaloringumo maisto uţuominas (Seage, Lee, 2017). Kitame tyrime, nagrinėjusiame normalaus kūno masės indekso jaunas moteris, nustatyta, kad visos dalyvės rodė padidėjusį dėmesio tendencingumą maisto stimulams, lyginant su neutraliais stimulais (Werthmann
Susidūrimas su maisto uţuominomis aplinkoje Padidėjusi dopamino cirkuliacija smegenyse, susijusi su apdovanojimu Dėmesio tendencingumas Energinė maisto stimulų vertė Sotumo lygis Asmeninis valgymo stilius Maisto troškimas ir suvartojimas Galimas persivalgymas ir svorio augimas
ir kt., 2013). Prie dėmesio tendencingumo pasireiškimo prisideda ir alkis: nustatyta, jog alkani ţmonės pasiţymi greitesne reakcija į maisto uţuominas (Mogg ir kt., 1998), o ţemas gliukozės kiekis kraujyje gali paveikti dėmesio paskirstymą į maistą normalaus kūno masės indekso ţmonėms (Loeber ir kt., 2013). Pastebima, kad alkanos sveikos moterys, turėjusios nukreipti dėmesį į maistą, pasiţymėjo didesniu deguonies kiekio kraujyje aktyvumu migdoliniame kūne ir orbitofrontalinėje ţievėje, o dėl to padidėjo maisto apdovanojimo vertinimas (Siep ir kt., 2009).
Nepaisant to, jog tam tikras dėmesio tendencingumo lygis būdingas kiekvienam, didesnis polinkis greičiau sureaguoti į maisto uţuominas aplinkoje siejamas su antsvorio ir nutukimo rizika (2 pav.) bei prastais valgymo įpročiais (Doolan ir kt., 2015; Zhang ir kt., 2018). Daug įtakos turi tai, į kokį maistą nukrypsta dėmesys: didesnio kaloringumo maistas pritraukia daugiau dėmesio nei maţesnio kaloringumo maistas ir sukelia stipresnį apdovanojimo suţadinimą (Doolan ir kt., 2015). Didesniu dėmesio tendencingumu pasiţyminčios moterys nurodė labiau norinčios valgyti ir suvalgė daugiau nesveiko maisto lyginant su moterimis, nepasiţyminčiomis dėmesio tendencingumu (Werthmann ir kt., 2011; Pollert ir kt., 2018). Ilgalaikėje perspektyvoje nustatyta, jog studentai, turėję didesnį dėmesio tendencingumą nesveiko maisto uţuominoms, priaugo daugiau svorio per vienerius metus nei tie, kurie pasiţymėjo didesniu dėmesio tendencingumu sveikam maistui (Calitri ir kt., 2010). Antsvoris ir nutukimas taip pat prisideda prie greitesnės reakcijos į maisto uţuominas (Werthmann ir kt., 2013; Nijs ir kt., 2010): nutukimą ir persivalgymo sutrikimą turinčios moterys pasiţymi greitesne pirmine reakcija į maisto uţuominas (Stojek ir kt., 2018; Schmitz ir kt., 2014), joms sunkiau atitraukti dėmesį nuo maisto uţuominų (Deluchi ir kt., 2017).
Asmeninės charakteristikos taip pat turi įtakos didesniam dėmesio tendencingumo pasireiškimui. Manoma, jog vyraujantis psichologinis valgymo stilius turi įtakos selektyviam dėmesiui į maisto uţuominas (Doolan ir kt., 2015). Tyrinėjant normalaus kūno masės indekso studentus nustatyta, jog greitesnė reakcija į maisto uţuominas koreliuoja su ribojančio valgymo stiliumi (Hollit ir kt., 2010; Hepworth ir kt., 2010), išoriniu valgymu (Hou ir kt., 2011; Hepworth ir kt., 2010), emociniu valgymu (Hepworth ir kt., 2010), dėmesio impulsyvumu (kurį sudaro nedėmesingumas ir kognityvinis nestabilumas) (Hou ir kt., 2011) bei somatiniais depresijos simptomais (Hawkins ir kt., 2018).
Siekiant sumaţinti dėmesio tendencingumo įtaką antsvorio ir kitų mitybos problemų formavimuisi, atliekamas dėmesio tendencingumo modifikavimas. Tam atlikti pasitelkiama modifikuota vizualinio zondo uţduotis, kada zondas atsiranda tik po neutraliu stimulu, taip kreipdamas dėmesį nuo maisto uţuominų (Kemps ir kt., 2018). Tačiau metodo veiksmingumas dar nėra įrodytas. Zhang ir kolegos (2018) ištyrė, jog po vienos sesijos normalaus kūno masės indekso jaunos moterys, maţiau dėmesio skyrė didelio kaloringumo maistui ir suvartojo jo maţiau nei
kontrolinė grupė, tačiau nesiskyrė pagal maisto troškimą. Kituose tyrimuose nerandami statistiškai reikšmingi skirtumai (Kemps ir kt., 2018; Hardman ir kt., 2013).
Dėmesio tendencingumas maisto uţuominoms daţniausiai vertinamas reakcijos laiku ir nurodo kaip greitai dėmesys nukreipiamas į asmeniškai svarbius stimulus. Nors tam tikras dėmesio tendencingumo lygis būdingas kiekvienam, greitesnė reakcija į maisto uţuominas prisideda prie padidinto maisto apdovanojimo vertės sukūrimo ir taip paskatina padidėjusį vartojimą, o per ilgesnį laiką gali sukelti svorio kontrolės problemų. Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos sukelti greitesnę reakciją normalaus kūno masės indekso ţmonėms, yra psichologiniai valgymo stiliai.
1.4.5. Emocijų poveikis mitybai
Maisto vartojimas reguliuojamas ne tik metabolinių poreikių, tačiau veikiamas ir emocinės būsenos, motyvacijos bei savireguliacijos procesų (Cardi ir kt., 2015). Manoma, kad specifinės emocijos gali paveikti motyvaciją valgyti, maisto pasirinkimą, kramtymą, valgymo greitį, suvartojamo maisto kiekį, taip pat metabolizmą ir virškinimą (Macht, 2008). Teigiama, kad labai intensyvios ir suţadinančios emocijos slopina valgymą, tačiau vidutinio intensyvumo ir suţadinimo emocinės būsenos mitybą gali paveikti keliais būdais: ribojančiu valgymu pasiţymintiems ţmonėms pozityvios emocijos padidina maisto vartojimą; pasiţymintiems emociniu valgymu negatyvios emocijos padidina saldţių ir didesnio kaloringumo maisto produktų vartojimą; nepasiţymintiems jokiais psichologiniais mitybos stiliais asmenims negatyvios emocijos sumaţina, o pozityvios – padidina maisto malonumą ir motyvaciją valgyti (Macht, 2008) (apibendrinimas 3 pav.).
3 pav. Emocinės būsenos poveikis mitybai (sudaryta pagal Macht, 2008) Emocinė būsena Negatyvi Pozityvi Sumaţina vartojimą ţmonėms, nepasiţymintiems jokiais psichologiniais mitybos stiliais Padidina saldţių, kaloringų maisto produktų
suvartojimą pasiţymintiems emociniu valgymu, kognityviniu ribojimu Padidina vartojimą ţmonėms, nepasiţymintiems jokiais psichologiniais mitybos stiliais
Nagrinėjant emocijų poveikį suvalgomo maisto kiekiui tarp sveikų ţmonių, nepasiţyminčių problemine mitybos elgsena, pastebima, jog negatyvios emocijos padidina maisto vartojimą, ypatingai tada, kai valgomas vienos rūšies maistas (pvz., tik saldumynai ar sūrūs uţkandţiai) (Cardi ir kt., 2015; Evers ir kt., 2015). Pozityvių emocijų patyrimas taip pat padidina suvartojamo maisto kiekį (Cardi ir kt., 2015; Evers ir kt., 2018; Evers ir kt., 2013; Turner ir kt., 2010). Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, jog patiriant pozityvias emocijas suvartojama daugiau nei patiriant negatyvias emocijas (Evers ir kt., 2013; Evers ir kt., 2018). Tai aiškinama tuo, jog pozityvios emocijos padidina valgymo malonumą ir skonio jausmą (Cardi ir kt., 2015).
Nagrinėjant emocijų poveikį mitybai tarp tam tikrais mitybos stiliais ar valgymo sutrikimais pasiţyminčių ţmonių, nustatyta, jog po negatyvių emocijų sukėlimo daugiau maisto suvartojo ţmonės, linkę į kognityvinį ribojimą, (Cardi ir kt., 2015; Evers ir kt., 2018), tačiau ne kitais mitybos stiliais pasiţymintys ţmonės (Evers ir kt., 2018). Cardi ir kolegos (2015) nustatė, kad po negatyvių emocijų daugiau maisto suvartoja ţmonės, turintys persivalgymo sutrikimo bruoţų (Cardi ir kt., 2015), tačiau kitur tokių sąsajų nerandama (Evers ir kt., 2018). Pozityvios emocijos didesnį maisto kiekio suvartojimą skatino daugiau tarp neturinčių jokių mitybos sutrikimų bruoţų (Cardi ir kt., 2015), tačiau kartu pozityvios emocijos padidino sausainių suvalgymą nekontroliuojamo valgymo grupėje (Turner ir kt., 2010).
Apibendrinant, emocijos mitybą gali paveikti bet kuriuo valgymo proceso metu. Nagrinėjant suvartojamo maisto kiekį pastebima, kad tiek negatyvios, tiek pozityvios emocijos padidina suvartojamo maisto kiekį.
1.4.5.1. Emocijų poveikis reakcijai į maisto uţuominas
Tyrimų, nagrinėjančių emocijų poveikį reakcijai į maisto uţuominas nėra daug. Taip pat tyrimai naudoja skirtingus metodus dėmesio tendencingumui matuoti, todėl vis dar negalima susidaryti apibendrinto situacijos vaizdo.
Atliekant tyrimus su jauno suaugusiojo amţiaus moterimis nustatyta, kad liūdnos emocijos sukėlimas padidina reakciją į nesveiko maisto nuotraukas net ir toms moterims, kurios neturi polinkio į priklausomybę maistui (Frayn ir kt., 2016). Taip pat po negatyvių emocijų, streso sukėlimo pastebimas dėmesio tendencingumo padidėjimas tiek tarp studenčių moterų (Hepworth ir kt., 2010; Schepers, Markus, 2017), tiek tarp vyrų (Schepers, Markus, 2017).
Tačiau ne visuose tyrimuose randamas toks ryšys tarp emocijų ir dėmesio tendencingumo maisto uţuominoms. Tiriant jauno suaugusiojo amţiaus moteris randama, kad dėmesio tendencingumui emociniai aspektai neturėjo įtakos (Becker ir kt., 2016) ir nuotaikos sukėlimas nėra susijęs su greitesne reakcija į maisto uţuominas (Werthmann ir kt., 2014b). Taip pat Donofry su
kolegomis (2019) savo tyrime atrado, jog sveikos jauno suaugusiojo amţiaus moterys po neigiamos emocijos sukėlimo uţduoties pasiţymėjo maţesniu palengvintu dėmesio įtraukimu nei kontrolinėje grupėje buvusios moterys.
Nagrinėjant emocijų sukėlimo, dėmesio tendencingumo ir mitybos stilių sąsajas taip pat vis dar kyla daug neaiškumų, nėra atlikta daug tyrimų, nagrinėjančių šiuos komponentus. Werthmann ir kolegų (2014b) tyrime nustatyta, jog subjektyvus emocinis valgymas nebuvo prognostinis kintamasis nuspėjant, kas po negatyvių emocijų sukėlimo pasiţymės didesniu dėmesio tendencingumu.
Taigi, emocijų poveikis reakcijai į maisto uţuominas dar nėra tinkamai išnagrinėtas ir vis dar kelia daug klausimų.
2. METODAI
2.1. Tyrimo eiga
Pirmiausia tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas 2018-11-22 Nr. BEC-SP(M)-49 (1 priedas). Tyrimas buvo sudarytas iš dviejų dalių: anketinės ir eksperimentinės dalies. Tyrimas atliktas 2019 metų vasario-kovo mėnesiais Kaune, LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto audiovizualinėje laboratorijoje.
Kvietimai dalyvauti tyrime buvo platinami socialiniuose tinkluose ir viešosiose Kauno vietose. Susidomėjusios tyrimu moterys susisiekė su tyrėja, taip suderindamos susitikimo laiką. Prieš susitikimą dalyvės turėjo uţpildyti anoniminę anketą (2 priedas), kurioje buvo vertinami ir atrankos kriterijai – pasireiškiantys stiprūs nerimo ir depresijos simptomai bei mitybos ribojimas (pavyzdţiui, vegetarinė mityba). Nerimo simptomai matuoti naudojant GAD-7 klausimyną (atmetamos dalyvės, surinkusios 15 ir daugiau balų), depresijos simptomai vertinti naudojantis PHQ-9 klausimyną (atmetamos dalyvės, surinkusios 15 ir daugiau balų). Šie klausimynai yra laisvai prieinami ir juos galima naudoti be autoriaus leidimo gavimo (Pfizer, 2018; 3 priedas).
Tiriamųjų paieškos eiga ir įsitraukimas į tyrimą pavaizduotas 4 paveiksle.
4 pav. Tiriamųjų paieškos eiga ir įsitraukimas į tyrimą
2.2. Eksperimento eiga
Atvykus į susitikimą, tiriamosios buvo supaţindinamos su tyrimo eiga, tikslu (siekiant nepaveikti rezultatų buvo nurodoma, kad šio susitikimo tikslas yra ištirti, kaip emocinė būsena
Kvietimai viešosiose Kauno vietose (n=300) Skelbimai socialiniuose tinkluose
Atsiliepusios į kvietimą moterys (n=101)
Neįtrauktos į tyrimą (n=14):
Nebepavyko susisiekti (n=12)
Neatitiko atrankos kriterijų (n=2)
paveikia dėmesį), konfidencialumo uţtikrinimu. Prieš eksperimentą tiriamosios pasirašė tiriamojo asmens sutikimo formą.
Prieš eksperimentą tiriamųjų buvo paprašyta įvertinti keletą veiksnių, kurie gali turėti įtakos dėmesiui: prašoma nurodyti, kiek laiko praėjo nuo paskutinio valgymo, kiek valandų praėjusią naktį miegojo (nenaudota analizėje) ir įvertinti dabartinį alkio jausmą (vertinta vaizdinės analogijos skale (angl. visual analogue scale, santr. VAS), kur 0 – „labai alkana“, o 10 – „visiškai soti“). Toliau eksperimentas vyko prie kompiuterio.
Pradţioje dalyvės buvo supaţindintos su dėmesio uţduotimi ir atliktas pradinis dėmesio
tendencingumo įvertinimas. Dėmesio tendencingumas vertintas naudojantis vizualinio zondo
uţduotimi („visual dot probe task“), sukurta MacLeod ir kolegų (1986). Uţduotis atliekama PsyToolKit kompiuterinėje programoje (Stoet, 2010; Stoet, 2017), uţduotis tyrimui modifikuota LSMU MA Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedros lektoriaus Lino Leono ir autorės. Iš viso uţduotį sudarė 120 bandymų. Kiekvienas bandymas buvo pradedamas nuo fiksacinio kryţiaus (rodomo ekrane 500 ms), po jo ekrane pasirodydavo stimulų pora (nuotraukos kairėje ir dešinėje ekrano pusėse), rodomų 500 ms. Stimulų poros buvo sudarytos iš 10 porų atitinkančių stimulų, rodomų 8 kartus (kartu rodoma maisto ir neutrali nuotrauka) ir 5 porų neatitinkančių stimulų, rodomų 8 kartus (rodomos dvi neutralios nuotraukos). Visos nuotraukos vienodai kartų pasirodė abiejose ekrano pusėse. Nuotraukoms pradingus, kairėje arba dešinėje pusėje atsirasdavo zondas – baltas taškas. Dalyvės turėjo kuo greičiau paspausti atitinkamą mygtuką, nurodydamos, kurioje vietoje yra zondas (Q mygtukas, jei zondas kairėje, P mygtukas, jei zondas dešinėje). Zondas buvo rodomas tol, kol dalyvės paspausdavo mygtuką. Zondas tiek pat kartų pasirodydavo po maisto ir neutraliomis nuotraukomis, skirtingose ekrano pusėse (bandymų pavyzdţiai pateikiami 4 priede). Uţduotis truko apie 3 minutes. Maisto uţuominomis buvo pasirinktos daug kalorijų turinčio saldaus maisto nuotraukos: įvairiuose tyrimuose nustatoma, kad daţniausiai greitesnę reakciją sukelia vienos rūšies maistas (Cardi ir kt., 2015; Evers ir kt., 2015), kuris daţniausiai būna daug kalorijų turintis saldus maistas (Macht, 2008). Neutralūs stimulai buvo sudaryti iš įvairių buitinių daiktų nuotraukų. Maisto ir neutralios nuotraukos buvo parinktos vizualiai panašios, nes dėmesį pirmiausiai gali atitraukti vizualiai išsiskiriantis, o ne asmeniškai svarbus stimulas (Eysenk, Keane, 2010). Nuotraukos gautos iš „food-pics“ duomenų bazės (Blechert ir kt., 2014; 5 priedas).
Toliau atliktas pradinis emocinės būsenos įvertinimas. Subjektyviai emocinei būsenai matuoti naudota VAS skalė. Dalyvės turėjo nurodyti savo dabartinę emocinę būseną skalėje nuo 0 iki 10 (kur 0 – „labai prasta“, 5 – „neutrali“, o 10 – „labai gera“). Objektyviam emocinio suţadinimo pokyčiui įvertinti elektroniniu kraujospūdţio matuokliu buvo matuotas širdies susitraukimo daţnis.
